Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1956 metų Vengrijos revoliucija

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Bičiulis

Pranešimo tema: 1956 metų Vengrijos revoliucija

Parašytas: 01 Vas 2011 21:16

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Tamás Krausz. „Apie 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybas“

http://marksistai.lt/skaityti/tamas-krausz-apie-1956-m-vengrijos-darbininku-tarybas

Deja, dabar jau mažai kas žino apie 1956 metų Vengrijos revoliuciją. Sovietinėje istoriografijoje ši revoliucija buvo nušviečiama kaip antisocialistinė–kontrrevoliucinė. Dabartinėje Vengrijos istoriografijoje – kaip visaliaudinė, antikomunistinė, nacionalistinė.

Publikuojame šį straipsnį, siekdami priminti, jog 1956 metų Vengrijos revoliucijos pagrindinė jėga ir vykdytojai buvo būtent kairieji ir darbininkai, kūrę tikras tarybas, o ne jų parodiją (kaip buvo TSRS atveju), siekę tikros darbininkų valdžios, o pati revoliucija visa savo esme buvo ne antisocialistinė, kaip teigė ir tebeteigia įvairūs poststalinistai, o antistalinistinė.

Vengrų profesorius ir marksistas Tamás Krausz savo straipsnyje „Apie 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybas“ gan smulkiai aptaria revoliucijos priešistorę, pačią revoliuciją ir jos numalšinimą. - Marksistai.lt

-------------------------------------------------------------------------------

Prielaidos [1]

1956 metų Vengrijos darbininkų tarybų istorija negali būti suprasta be Vengrijos darbininkų klasės istorijos supratimo. Dvasinis-politinis ir sockultūrinis Vengrijos darbininkų klasės pobūdis tarpukariu susikuria veikiant įvairiems ir sudėtingiems istoriniams procesams.

Kontrrevoliucinis Horčio režimas sunaikino ir kriminalizavo susikūrusias 1918–1919 m. revoliucines, tarybines Vengrijos darbininkų tradicijas, uždraudė Komunistų Partiją ir, remdamasis privačios nuosavybės šventumu, laikė smerktina visuomeninę nuosavybę, kurią daugelis, nuo Markso ir Lenino iki Kunfio Žigmondo, Justuso ir Lukačo, laikė socializmo esme.

Kaip pagrindinę Vengrijos liaudies problemą oficialioji krikščioniškoji–nacionalistinė ideologija nacionalinės politikos ir atminties centre iškėlė „teritorinių Trianono praradimų” siekimo reviziją, išreiškusią viešpataujančiosios klasės politiką. Vėliau, Antrojo pasaulino karo metu, tai tapo sąjungos su nacistine Vokietija priežastimi.

Daugianacionalinis pagal savo sudėtį kvalifikuotų Vengrijos pramonės darbininkų kontingentas, sudaręs maždaug šimtatūkstantinių organizuotų darbininkų masių pagrindą, nepaisant daug metų vykdyto nacionalistų smegenų plovimo, net pačias sunkiausiais laikais liko ištikimas socialdemokratijai.

30–tųjų metų pabaigoje, pirmiausiai kraštiniuose Budapešto rajonuose, smulkios pramonės darbininkų sluoksnio periferijoje ir tarp bedarbių, galiausiai įtakojant valdančiam savo pozicijas nacizmui, padėjo pamatą ir kraštutinės dešiniosios nilašistinės ir rasistinės–antisemitinės ideologinės organizacijos.

Karo pabaigoje antikarinės socialdemokratijos ir komunistų partijos jėgos naudojosi plačių darbininkų klasės sluoksnių simpatija. Ir nors Vengrijoje neįvyko liaudies sukilimas prieš nacistus ir jų tarnus, marksizmo ir socializmo idėjos susiformavo tik pas besidominančius politika žmones, iš tiesų, santykinai siauruose gyventojų sluoksniuose.

Geriausiai jėgų atsinaujinimą visuomenėje parodė spontaniškas nacionalinių komitetų ir kitų liaudies savivaldos organų atsiradimas. Išlaisvinę Vengriją, tarybiniai kariai sunaikino nacistų karinę mašiną ir išvijo nilašistines bei kitas kraštutines dešiniąsias jėgas, dalyvavusias Holokauste. Tuo pačiu Vengrijos kairiosioms ir negausioms buržuazinėms antifašistinėms jėgoms buvo sudarytos sąlygos „defašizacijos” šalyje įvykdymui. Tačiau „defašizacijos” procese komunistų partija, remdamasi TSRS parama, pati buvo autoritarinė ir nacionalistinė.

Dėl to savo kasdieninėje politikoje komunistų partija vis didesniu mastu mechaniškai kopijavo tarybinį vystymosi modelį ir dažnai nepaisė nacionalinių tradicijų ir sąlygų, o taip pat ankstesnių Vengrijos darbininkų klasės tradicijų. Posūkis į Šaltojo karo pusę, įvykęs 1947 m. vasarą, galutinai stumtelėjo komunistų partijos (VKP, o vėliau — Vengrijos Dirbančiųjų Partija) vadovybę į šią priverstą trajektoriją.

Priverstinė industrializacija iš esmės privedė prie naujojo stambiosios pramonės proletariato susiformavimo. Proletariatas pagal teisėtą naujojo režimo ideologiją turėjo būti “svarbiausioji socializmo klasė”, “naujoji viešpataujančioji klasė”. Tačiau, visų pirma, būtent ši “viešpataujančioji klasė” turėjo apmokėti visą priverstinio darbo vertę „darbininkų valstybėje”. Dėl to nuo to laiko prasidėjo formuotis žinomos pasekmės. 1953 m. prasidėjusi kompromisinė „destalinizacija” išlaisvino pykčio ir rūstybės stichiją, 1956 m. maišto dvasia prieš asmeninę diktatūrą iškilo aikštėn.

Socialinė darbininkų tarybų prigimtis

Darbininkų tarybų atsiradimas 1905 m. ir 1917 m. Rusijoje ir 1918–1919 m. Vengrijoje buvo susijęs su dvejais neatskiriamais dalykais: visuotine politine krize ir būdais kaip išsigelbėti iš krizės. Šios tarybos siekė sunaikinti seną politinę sistemą, organizuodamos visuotinius streikus ir pertvarkydamos bei atnaujinadamos gamybą, remiantis naujais pagrindais.

1956 m. Vengrijos darbininkų tarybų veikla daugiausiai buvo susijusi su gamybos proceso pertvarkymu ir darbininkų kontrolės įvedimu gamyklose ir gamyboje ir visa tai lydėjo tradicinė darbininkų kolektyvizmo dvasia ir tam tikri revoliucinio anarchizmo bruožai. Tačiau tuo metu, kai darbininkų tarybos Rusijoje ir Vengrijos Socialistinėje Respublikoje sukilo prieš seną kapitalistinį režimą, Vengrijos 1956 m. darbininkų tarybos rėmėsi, viena vertus, siekiu „suvisuomeninti“ valstybinį socializmą, kita vertus, noru užkirsti kelią kapitalizmo restauracijai.

Vengrijos darbininkų tarybų atsiradimas buvo aiškinamas ne tik sunkiomis ekonominėmis problemomis ir staigiu pragyvenimo lygio kritimu, kurį sukėlė politinė tironija, ne tik politinės priespaudos pasekmėmis, bet ir tuo, kad kovojančios tarpusavy politinio elito grupuotės negalėjo susitvarkyti su susidariusia krize net „lenkų pavyzdžiu“, kitaip sakant, KP vadovybė suskilo į priešingas frakcijas.

Vengrijoje darbininkų tarybos taip pat atsirado stichiškai. Kaip žinoma, didžiausią tiesioginę įtaką jiems padarė Jugoslavijos darbininkų tarybų vystymasis, kurio patyrimu galima buvo remtis, be to, jokio kito patyrimo dar nebuvo ir negalėjo būti.

„Komunistų–reformistų“, mąsčiusių apie socializmo „humanizaciją“, akyse šios darbininkų tarybos buvo vienintelė viltis, kurios siekė darbininkų savivaldos. Šis siekis išliko net esant biurokratinei valstybinio socializmo sistemai.

Trumpa darbininkų tarybų istorija (1956 m. spalis — 1597 m. sausis) rodo, kad tam tikra darbininkų klasės dalis jau pilnai suvokė socializmą ir jo savivaldišką formą [2].

Tačiau tarybų vystymuisi Jugoslavijoje padėjo tai, kad ši šalis išsivadavo praktiškai be TSRS pagalbos, kitaip nei Vengrija. Taip pasakius, taip savo ruožtu vengrai gavo galimybę vystyti socializmą, „paveldėdami“ jo „stalinistinę, socialistinę–valstybinę“ formą. Nepaisant to, suinteresuotos privačios nuosavybės ir senojo režimo restauracija Horčio jėgos, susigrupavusios po kardinolo Mindsenčio vėliava per 1956 m. sukilimą, neišdrįso atvirai ir aiškiai suformuluoti savo antisocialistinių tikslų ir pasisakė už maišytos ekonomikos sukūrimą.

Apie 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybų veiklą išliko masė dokumentų [3], liudijančių, visų pirma, apie susidariusių ir centralizuotų nuo apačios iki viršaus organizacijų siekį įvesti tiesioginę darbininkų kontrolę, kuri valdytų ir reguliuotų gamybą bei valstybės biurokratiją. Kitaip sakant, tarybos ketino pagal savo planą suvisuomeninti valstybinį socializmą.

Darbininkų tarybų parlamentas, į kurį dar įėjo 24 stambiosios pramonės ir 5 apskrities valstiečių sąjungos ir kelios inteligentų tarybos, buvo sušauktas gruodžio 31 d., norint išspręsti stichiškai iškilusius klausimus. Šis parlamentas priėmė šį klasikinį ir tipišką dokumentą apie darbininkų tarybų veikimo teises ir principus:

„1. Gamyklos priklauso darbininkams. Už realizuotą produkciją darbininkai moka valstybei mokesčius ir tam tikrą gamyklos gauto pelno dalį.

2. Aukščiausias gamyklos valdymo organas yra darbininkų taryba, demokratiškai išrinkta dirbančiųjų.

3. Darbininkų taryba iš savo sudėties renka 3-8 narių direktorių komitetą, pastovų darbininkų tarybos organą, vykdantį funkcijas, kurios bus smulkiai nustatytos vėliau.

4. Direktoriai yra tarybos tarnautojai. Direktoriai ir kiti tarnautojai, užimantys svarbias pareigas, renkami darbininkų tarybos. Prieš rinkimus vyksta konkursas, kurį viešai paskelbia direktorių komitetas.

5. Direktorius užsiima įmonės reikalais ir yra atsakingas prieš darbininkų tarybą.

6. Darbininkų tarybai priklauso šios teisės:

A. Patvirtinti visus įmonės planus.
B. Pateikti nutarimą dėl darbo užmokesčio fondo nustatymo ir išnaudojimo.
C. Pasirašinėti visas tarptautines sutartis.
D. Atlikinėti visas kreditines operacijas.

7. Ginčytinais atvejais darbininkų taryba sprendžia dėl dirbančiųjų priėmimo ir atleidimo.

8. Ji patvirtina finansinį balansą ir sprendžia dėl likusio jų įmonės pelno.

9. Sprendžia visus įmonės socialinius klausimus. „[4]

Be bendrų politinių reikalavimų (tarybinių karių išvedimas, nacionalinė nepriklausomybė, demokratiniai parlamento rinkimai), politinė darbininkų tarybų veikla greičiau turėjo vietinį pobūdį ir išsiplėtė tik po to, kai lapkričio 7 d. įsiveržė tarybiniai kariai ir vėl išryškėjo krizinės situacijos elementai.

Šioje veikloje sustiprėjo srovė, kurios atstovai matė šalies perspektyvą sujungiant darbininkų savivaldą su daugpartinės demokratijos sistema, kur socializmo pagrindai turėjo būti konstitucijos apsaugoti nuo kapitalizmo restauracijos.

Lapkričio 6 d. valstybės vyriausybės ministras Imre Nadia ir žinomas vengrų teisininkas Ištvanas Bibo suformulavo šias idėjas specialiame projekte, kurį priėmė lapkričio 14 d. atsiradusi Budapešto darbininkų taryba.

Pagal šį projektą po tarybinių karių išvedimo Vengrijos visuomeninė forma taps socialine sistema, pagrįsta išnaudojimo uždraudimu (socializmas), kas konkrečiai reiškia 1945 m. žemės reformos (maksimalus leidžiamas sklypo dydis — 20-40 choldų), šachtų, bankų ir sunkiosios pramonės nacionalizacijos išsaugojimą.

Taip pat bus išsaugota visuomeninė įmonių nuosavybė, pagrįsta darbininkų savivalda ir įmonės akcijų arba pelno dalies išmoka (valstybei), visiška asmens arba kooperatyvinės prekybos laisvė su garantijomis, kurios draudžia išnaudojimą...“

Viskam turėjo pritarti steigiamasis susirinkimas, kuriame lemiamą vaidmenį turėjo vaidinti darbininkų tarybos [5].

Profsąjungos, palaikiusios suformuotą, tiesiogiai padedant Tarybų Sąjungai, Kadaro vyriausybę, kreipėsi į Revoliucinę darbininkų–valstiečių vyriausybę su panašiu pasiūlymu sukurti 2 palatų parlamentą:

„Siekdami šio tikslo siūlome vyriausybei išnagrinėti šį klausimą dėl Gamintojų Tarybos sukūrimo. Būdama viena iš parlamento palatų Gamintojų Taryba galėtų tapti nauju valstybės organu. Būtina sukurti Atstovų Palatą, išrinktą slaptu balsavimu pagal teritorinį principą... ir išrinkta taip pat slaptu balsavimu Gamintojų Tarybą, kurią sudaro įvairių darbo kolektyvų delegatai. Pagrindinė paskutinė užduotis paminėta dokumente buvo „gamybos ir paskirstymo valdymas“.

„Tokiu būdu tiesioginiai gamybos dalyviai turi nustatyti kiek, kaip ir kam išleidžia valstybė savo finansines lėšas... Dėl politinių klausimų Tarybai būtina užtikrinti plačias teises, kad galėtų pateikti pasiūlymus... į Atstovų Palatą“[6].

Neatsitiktinai Kadaras dar kelių savaičių bėgyje po lapkričio 4 d. derėjosi (ir ne tik dėl taktinių klausimų) su darbininkų tarybų atstovais ir tam buvo gavęs įgaliojimą iš Maskvos [8].

Šiuo požiūriu labai pamokanti derybų eiga tarp stambiausios šalies gamyklos darbininkų tarybos (1956 m. spalį 18 Čepelskio metalurgijos kombinato cechuose dirbo 30500 žmonių) ir Kadaro vyriausybės.

Nors Čepelskio metalurgijos kombinato darbininkų tarybos (sudarančios vietinių gamyklos tarybų tinklą su apytikriai 700 narių, dirbusių visuomenės pradmenyse) ir pareiškė, kad nepripažįsta Kadaro vyriausybės ir laukia Imre Nadios sugrįžimo į premjero postą.

Derybų pagrindu jie laikė tai, kad vyriausybė laikraščiuose ir per radiją paskelbtų apie savo ketinimą dirbti, remiantis darbininkų tarybomis ir, be to, suteiktų jiems įmonių valdymo teises.

„Popieriuje buvo išleistas įsakas, išspausdintas „Nepsabagdaš“ laikraštyje 1956 m. lapkričio 14 d., pagal kurį darbininkų taryboms suteikiamos šios teisės: darbininkų savivaldos plėtimas visose gamyklos gyvenimo srityse, nutarimų priėmimo teisė, darbo užmokesčio sistemos atidirbimas gamyklose, teisė paskirstyti gryną įmonės pelną dirbantiesiems.

Per tris savaites dalyvaujant visiems gamyklos dirbantiesiems turėjo būti surengti galutinės darbininkų tarybų sudėties rinkimai, galutinės ir detalios instrukcijos dėl rinkimų ir darbininkų tarybų funkcionavimo turėjo būti atidirbtos profsąjungų.„[9]

Žlugimas

Kitą mėnesį darbininkų tarybų likimas buvo nuspręstas. Kaip išsireiškė vienas iš Čepelskio atstovų, kad tarybos veikė esant dvejoms valdžioms, tačiau tokia padėtis negalėjo toliau tęstis.

Lapkričio 22 d. Prezidiumo įsakymu buvo užtikrintos gan plačios teisės darbininkų taryboms valstybės planavimo ir vietinių planų derinimo srityje. Taip pat suteikta teisė valdyti ekonominius procesus vietoje, pradedant našumo nustatymu ir pelno paskirstymu baigiant darbo užmokesčio išmokėjimu,organizacinės įmonės struktūrą nustatymu ir, iš esmės, veto teise skiriant direktorius.

Iškilo klausimas „Kaip galima valstybinio valdymo sistemą pritaikyti prie įmonių savivaldos sistemos? Patys ministrai, buvę jau puvimo būsenoje, vienareikšmiškai norėjo padarytų šią problemą archimedine taško atrama vykdydami visą reformą. Tokiu būdu dialogas su savo ministrais taip pat skatino vyriausybę rimtai žiūrėti į darbininkų tarybas ir su jomis susitarti “[10]

Dokumentai liudija koncepciją, kuri numato maišytą ekonomiką, skirtingus ūkio sektorius: valstybinį, savivaldos ir ribotą privatų.

Tačiau pagrindiniai praktiniai klausimai buvo išspręsti politinėje kovoje. Centrinė Budapešto darbininkų taryba ir apskritai darbininkų tarybos neketino susitikti, iš esmės dėl to, kad valdžios atstovai siekė paversti darbininkų savivaldos organus grynai gamybinėmis organizacijomis.

Janašas Kadaras kalbėjo apie tai, kad darbininkų tarybos turi valdyti gamyklas, bet joms nereikėtų užsiimti politika, nes tai ne jų reikalas [11].

Kadaro valdžios koncentravimas vis labiau darė darbininkų tarybas nereikalingas, kurios buvo tarp ministerijos ir iš dalies atstovaujančios jo interesus direkcijos.

Centrinė Budapešto darbininkų taryba stiprino savo politinius reikalavimus streikuodama, tačiau jau šie reikalavimai pasirodė esą nepriimtini Kadaro vyriausybei (ir, žinoma, buvusiai jam už nugaros tarybinei vadovybei). Įmonėse vis daugiau aiški alternatyvi valdžia vietinėms darbininkų taryboms tampa reorganizuota partija, VSDP [12]. Taip žiūrėjo į save, ir į VSDP ir pačios darbininkų tarybos [13].

Vykstant aštriai politinei ir ginkluotai kovai, klausimas dėl naujos valdžios sistemos ir „daugpartinės“ socializmo formos galiausiai buvo išbrauktas iš svarstymo plano, net nepaisant to, kad darbininkų tarybos iki paskutinės savo gyvavimo dienos pabrėždavo, kreipdavusios ne tik į vyriausybę, bet ir į kapitalistines jėgas: „gamyklos ir žemė priklauso liaudžiai, mes jų niekam negrąžinsime“.

Valstybinio socializmo restauracija ir Tarybų Sąjungos neleidimas atsirasti „antrajai Jugoslavijai“ pasirodė svarbiau nei stichiškas siekis atidirbti naujas socializmo formas. Politinės kovos logika privedė prie vienpartinės sistemos restauracijos, kuriai esant Vengrijos darbininkų taryboms nebuvo leista turėti savo organizacijos, kurios atitiko analogines organizacijas Jugoslavijos sistemoje, kur jie dar daug metų veikė kapitalo ir biurokratijos gniaužtuose.

Mažiau nei prieš 30 m., 1990 m. darbininkų tarybas ištiko toks pat likimas ir buržuazinio parlamentarizmo, daugpartinės sistemos sąlygomis. [14]

Tokiu būdu Vengrijos patyrimas įrodė, kad darbininkų tarybos sugebėjo valdyti gamybą, sumąstyti ir įvesti socialistinę, kolektyvinę savivaldos sistemą, tačiau šis regioninis išbandymas konkrečiomis to laikmečio politinėmis sąlygomis pasirodė esąs neilgalaikis.

Pakartosime, kad ir vienpartinė, ir atkurta po 30–ties metų daugpartinė sistema priešinos atsvarai, sukurtai visuomeninės valdžios. Atrodo, kaip dėl politinių, taip ir dėl ekonominių priežasčių sėkmingas ir tvirtas savivaldos, kaip alternatyvios visuomeninės valdžios sistemos, sukūrimas įmanomas tik bendradarbiaujant tarptautiniu mastu.

Išnašos:

1 — Apie esamą problematiką žiūrėti šiuos darbus: Hajdu Tibor: Kozep-Europa forradalma 1917-1921. Gondolat, Bp., 1989.; .Sipos Peter: Legalis es illegalis munkasmozgalom (1919-1944). Gondolat, Bp., 1988.; Uo. A munkasarisztokracia sanyargatasa. Historia, 2006. 4. sz. 20-22.o., Kende Janos: Forradalomrol forradalomra. Az 1918-1919-es forradalmak Magyarorszagon. Bp., Gondolat, 1979., Mark Pittaway: A "munkasallam". Rankraštis.

2 — Iš esmės tai pripažino ir Janošas Kadaras, kuris 1956 m. sausį TSKP prezidiumo posėdyje, atsižvelgdamas į didelį darbininkų masių sukilimo palaikymą, kelis kartus jį pavadino „nacional–demokratine revoliucija“. Tuo pačiu nurodydamas taip ir Rakošigerio sėbrų kontrrevoliucinį pavojų, taip ir siekiančių restauracijos chortines jėgas. Žr.: Президиум ЦК КПСС 1954-1964. Том. I. Черновые записи заседаний. Стенограммы. Гл. ред.: A.A. Фурсенко. Moсква, РОССПЕН, 2003. С. 196.

3 — Svarbiausi darbai: agyar munkastanacsok 1956-ban. Dokumentumok. Sajto ala rendezte: Kemeny Istvan es Bill Lomax. Magyar Fuzetek, Parizs, 1986., Bill Lomax: Magyarorszag 1956. Aura, 1989. Toth Eszter Zsofia: A Csepel Vas- es Femmuvek munkastanacsainak tortenete es a munkastanacs emlekezete. Рукопись, 2006.; Feitl Istvan: Parlamentarizmus es onigazgatas az 1956-os forradalomban. Multunk, 2005. 2. sz. р. 231-243. Uo.: A magyar munkastanacsok es az onigazgatas 1956-ban. Eszmelet, 2.sz. (1989.) р. 42-52. Molnar Janos: A Nagybudapesti Kozponti Munkastanacs. Akademiai Kiado, Bp., 1969. A forradalom elozmenyei, alakulasa es utoelete. Tanulmanyok es kronologia. Parizs-New Jersey, 1987. Ripp Zoltan: 1956. Forradalom es szabadsagharc Magyarorszagon. Korona Kiado, Bp., 2002.

4 — Magyar munkastanacsok 1956-ban... р. 42-43.

5 — Magyar munkastanacsok 1956-ban … р. 132.

6 — Žr.: Eszmelet 2. sz. р. 48-49.

7 — Išliko daug 1956 m. gruodžio dokumentų, liudijančių valstybinės valdžios ketinimą įtraukti į reformuotą valdymo sistemą darbininkų tarybas, suteikiant jiems gan plačias funkcijas gamybos srityje.

8 — Ср.: Feitl I. Parlamentarizmus es onigazgatas… p. 241. Dar lapkričio 30-tą d. į Čepelio darbininkų tarybos posėdį atvyko tarybinis karininkas. Prieš jį, žinoma, tučtuojau užprotestavo posėdyje dalyvavęs dviračių gamyklos darbininkų tarybos atstovas, bet visa tai rodo, kad net ir tada dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl darbininkų tarybų. „Žinoma, kalba nieko nepakeitė ir karininkas liko kaip ir susidomėjęs praktiniu darbininkų tarybų modelio įgyvendinimu.“ Žr. Toth E.Zs. A Csepel Vas- es Femmuvek...

9 — Toth E. Zs. A Csepel Vas- es Femmuvek...

10 — Kis Janos: Az 1956-57-es restauracio - 30ev tavlatabol. In: A forradalom elozmenyei…, р.133.

11 — Ten pat. Šie žodžiai buvo pasakyti atsakant į Čepelio ir kitų darbininkų tarybų atstovų klausimą, kuomet 1956 m. gruodžio 27 d. darbininkų tarybos paskutinį kartą derėjosi su Kadaru ir VSDP vadovais.

12 — Molnar Janos: A Nagybudapesti Kozponti Munkastanacs, р. 90-91.

13 — Ten pat. Žr. dar: Toth E. Zs.: A Csepel Vas- es Femmuvek... и Ripp Z.: 1956..., р. 234. Gruodžio 9 d. vyriausybė uždraudė teritorines darbininkų tarybas , po to prasidėjo darbininkų tarybų vadovų suėminėjimai. Gruodžio 11 d. buvo suimtas Centrinės darbininkų tarybos vadovas Šandoras Racas, į streikus ir demonstracijas vyriausybė atsakydama sustiprino teroro priemonių taikymą.

14 — Priimta 1989 m. konstitucijos pataisa istorinę akimirką leido daryti savivaldiškus eksperimentus, tačiau 1990 m. pirmasis „demokratinis“ parlamentas priėmė naują konstitucijos pataisą, kuri sunaikino paragrafą № 12/2, kuriame buvo užfiksuota kolektyvinė darbininkų nuosavybė.

Tamás Krausz

Paskutinį kartą redagavo Bičiulis 01 Vas 2011 21:53. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Vas 2011 21:19

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Mes ir 1956 m. Vengrijos sukilimas

http://www.anarchija.lt/component/content/article/81-istorija/28390-mes-ir-1956-m-vengrijos-sukilimas.html

1956-ųjų spalį ir lapkritį Vengrijoje įvyko galingiausias antitotalitarinis sukilimas iš visų tų, kurie vyko Rytų bloke iki 1989-ųjų.

1956 spalio 23-ąją Budapešte įvyko demonstracija, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Demonstracija peraugo į liaudies sukilimą. Netrukus maištas išplito po visą šalį.

Sukilime dalyvavo platūs Vengrijos gyventojų sluoksniai, o pirmiausia – darbininkų klasė. Vengras slapyvardžiu Pannonikus ultrakairiame prancūzų žurnale „Socializmas ir barbarystė“ rašė:

„Jauni 18-30 metų darbininkai įmonėse buvo aktyviausias revoliucinis elementas. Jie kur kas mažiau nei kiti rėmė siaubingą slopinimą, prievartos ir teroro atmosferą, kuri viešpatavo įmonėse...“

Miestuose ir įmonėse steigėsi nauji valdžios organai – revoliuciniai ir nacionaliniai komitetai bei darbininkų tarybos. Vengrų dirbantieji nepamiršo privatininkų kapitalizmo ir nenorėjo senos tvarkos sugrįžimo. Antikomunistai, susitelkę apie kardinolą Midsentį, buvo mažumoje ir nesiryžo atvirai reikšti savo revanšistinių siekių.

Į Budapeštą įžengė sovietų armija. Mieste prasidėjo gatvių mūšiai. Budapešto įmonėse susikūrė darbininkų komitetai, perėmę įmonių kontrolę. Kelioms dienoms kariuomenė pasitraukė iš miesto. Visgi lapkričio 4 dieną sovietų armija užgrobė Vengrijos sostinę ir valdžion pasodino prosovietinę vyriausybę, vadovaujamą J. Kadaro.

Tačiau Vengrijos revoliucijos istorija tuo nesibaigė. Lapkričio 14-ąją buvo įkurta Centrinė Didžiojo Budapešto darbininkų taryba, kuri sutelkė praktiškai visų miesto įmonių delegatus ir kitų miestų atstovus. Darbininkų tarybos buvo sugalvotos kaip tikrai demokratiškos institucijos.

„Vengrų dirbantiesiems ir jų delegatams svarbiausias tarybų aspektas buvo jų demokratiškas funkcionavimas. Tarp delegatų ir visos darbininkų klasės buvo palaikomi glaudūs ryšiai. Delegatai buvo renkami tik darbininkų reikalavimams įgyvendinti. Galima pažymėti, kad darbininkai dažnai perrinkdavo delegatus, kurie pažeisdavo savo mandatą. Darbininkai nemėgo delegatų, kurie pasiskirdavo sau per didelius įgaliojimus“, – pastebėjo įvykių liudininkas Billas Lomaxas.

Svetimšalių okupacijos sąlygomis darbininkai pajėgė organizuoti visuotinį streiką.

Karinė SSRS biurokratijos pergalė virto žiauriu pralaimėjimu ideologinėje kovoje.

„Vengrų revoliucija sugriauna didžiausią visoje istorijoje melą – biurokratinio režimo vaizdavimą socialistiniu, be to, griauna jį ne teorinėmis diskusijomis, o ginkluoto sukilimo ugnimi“, – žurnale „Socializmas ir barbarybė“ rašė antiautoritarinis marksistas Kornelijus Kastoriadis.

„Marksizmo, socializmo ir proletarinės revoliucijos vėliavos uzurpavimas iš totalitarinių išnaudotojų pusės nuo šiol plačiosioms dirbančiųjų masėms atrodo kaip nepakenčiamas įžeidimas. Net mažiausiai informuotiems tapo aišku, kad stalinistai yra tokie pat darbininkų klasės atstovai, kaip prižiūrėtojai katorgininkams“.

Žinoma, yra už ką kritikuoti Vengrijos darbininkų tarybas. Pavyzdžiui, jos pasisakė už valdžios padalijimą tarp tarybų, vyriausybės ir parlamento, tad tokia dvivaldystė neišvengiamai būtų pasibaigusi nauju susidūrimu.

Vengrų sukilėlių nacionalizmas buvo reakcija į sovietų imperijos valdžią, primetusią Vengrijos žmonėms stalinistinį režimą, kita vertus,, daugelis didžiųjų revoliucijų, pradedant Reformacijos epocha XVI amžiuje, praėjo kelią nuo nacionalinio išsivadavimo judėjimo iki pasaulinės revoliucijos idėjos.

Jeigu darytume prielaidą, kad antibiurokratinė Vengrijos darbininkų tarybų revoliucija būtų išplitusi po kitas Rytų Europos šalis, o paskui ir Sovietų Sąjungoje bei Vakarų šalyse, tai visos vengrų nacionalistų viltys apie grįžimą prie senosios santvarkos būtų išnykusios kaip purvina bala, pūstelėjus pavasario vėjui.

Paveikslėlis

1956-ų Vengrijos įvykiai – tai savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis nustatyti pašnekovo politines pozicijas.

Sovietų propaganda paskelbė tuos įvykius fašistiniu maištu, ir daugelis sovietinio pavyzdžio „realaus socializmo“ šalininkų iki pat šiol tebegina šią versiją.

Antikomunistų nuomone, vengrai bandė restauruoti buržuazinę demokratiją.

Daugeliui šiuolaikinių nacionalpatriotų – tai antirusiškas, nacionalistinis nepaklusnių vasalų maištas.

Šiuolaikinėje Vengrijoje 1956-ųjų įvykiai yra pateikiami tik kaip nacionalinis išsilaisvinimo sukilimas, čia linkstama neprisiminti apie sukilėlių bandymus įtvirtinti tikrą darbininkų tarybų valdžią.

Tik nedaugelis šiandien prisimena Vengrijos darbininkų tarybas. Atsiminti, kad vengrų sukilimas buvo nukreiptas prieš SSRS ir partinius biurokratus, o ne prieš socialistinius idealus, nenaudinga nei sovietinio totalitarizmo idėjų paveldėtojams, nei kapitalizmo gynėjams.

Galima paklausti, ar verta šiandien prisiminti antiautoritarinio pasipriešinimo Rytų Europoje patirtį, jei jo rezultatu tapo tik perėjimas nuo biurokratinio kapitalizmo (su tam tikromis socialinėmis garantijomis) prie barbariško privatininkų kapitalizmo ir perėjimas nuo netikro imperinio „internacionalizmo“ prie buržuazinio visų atspalvių nacionalizmo?

Revoliucionierius Victoras Serge rašė, kad nors 1917 m. Rusijos revoliucija užaugino totalitarizmo želmenis, bet joje augo daug kitokių ūglių. 1956-ųjų Vengrijos revoliucijoje, lenkų „Solidarume“, sovietinių disidentų judėjime lygiai taip pat suvešėjo privatininkų kapitalizmo restauracijos ir kultūrinės degradacijos želmenys.

Bandymai biurokratiniam „realiam socializmui“ priešpastatyti dirbančiųjų savivaldos idėjas buvo nesėkmingi. Tad ar mums šiandien reikalinga prisiminti tuos nevykusius bandymus?

Vienas iš mūsų laikų paradoksų, kad nusivylimas kapitalizmo restauracijos rezultatais tik sustiprina esamą santvarką. Mes vadovaujamės išankstine nuostata, kad bet koks bandymas pakeisti šį pasaulį neduos nieko gero ir tik atves į valdžią naujus parazitus. Tai įvyko 1917-aisiais, tai pasikartojo 1991-aisiais, nieko kito nebus ir būti negali.

Kad atsikratytume šito „bejėgiškumo sindromo“, verta prisiminti, kad revoliucinė epocha – tai laikas, kada „viskas įmanoma“, kada žmonės patys kuria šalies likimą, o ne deda kryželį rinkiminiame biuletenyje šalia vienos iš jam pasiūlytų partijų.

Bandymai sukurti visuomenę be klasių ir žmogaus išnaudojimo, remiantis pačių dirbančiųjų sukurtomis tarybomis ir gamyklų komitetais, o ne partine diktatūra, nebuvo sėkmingi. Bet darbininkų tarybų pralaimėjimas 1956 m. Vengrijoje, kaip ir 1936-1937 m. Ispanijoje, nebuvo gėdingas.

Nėra gėdinga pralaimėti nelygią kovą. Prisiminimai apie paternalistinę sovietų valstybę, kurią sunaikino patys valdantieji sluoksniai abejingai stebint dirbantiesiems, nepajėgia įkvėpti žmonių kovai prieš kapitalizmą.

Ar ne laikas prisiminti 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybų, Rusijos 1905 m. ir 1917 m., Ispanijos 1936-1937 m. patirtį ir nebelaukti, kol pasirodys „kieti vyrukai“ ir už mus imsis spręsti mūsų pačių problemas?

Iš http://andron-s.livejournal.com vertė E.B.

Į viršų

Bičiulis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Vas 2011 22:30

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 15:41
Pranešimai: 896

Turiu knygą TSRS laikų apie šitą revoliuciją. Ten ji parodyta grynai kaip fašistinė.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: