Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Apie užsienietiškus „guru“ ir lietuvišką naivumą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Apie užsienietiškus „guru“ ir lietuvišką naivumą

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Apie užsienietiškus „guru“ ir lietuvišką naivumą

Parašytas: 12 Bal 2010 14:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Apie užsienietiškus „guru“ ir lietuvišką naivumą

http://www.patriotai.lt/straipsnis/apie ... ka-naivuma

sekm., 2010-04-11 08:49
Ričardas Čekutis

Yra vienas bendras bruožas, vienodai būdingas, atrodytų, tokiems skirtingiems žurnalistų bei apžvalgininkų cecho atstovams – tai pagarbus kinkų drebinimas prieš Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos „autoritetus“.

Visais įmanomais klausimais, bet kokiomis progomis ar temomis pirmiausia žiūrima, o kaip gi tie klausimai sprendžiami ten, išganinguose Vakaruose? Leidinių bei portalų redaktoriai iš savo pavaldinių kone kiekvienu klausimu ir bet kuria tema reikalauja pateikti analogiškus pavyzdžius iš „autoritetų“ gyvenimo, įstatymų leidėjai bei teisininkai kiekvieną savo sukurptą, net ir patį menkiausią dokumentėlį „derina“ su Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos pavyzdžiais. Jau net kulinarinėse ar medicininėse laidose primiausia papasakojama apie tai, kaip vieną ar kitą produktą bei tabletę vartotų mūsų užsienio kolegos...

Žiūrint televiziją ar skaitant žurnalistų straipsnius susidaro įspūdis, kad eilinis lietuvis pats ničnieko nepajėgus sukurti ar savarankiškai išmąstyti – ten, Vakaruose, viskas nepriekaištingai tobula ir jau seniai sukurta, tad belieka tik klusniai vykdyti bei vadovautis „autoritetų“ standartais. Ir, neduokdie, nevalia nukrypti nuo neginčytinų dogmų – tokiu atveju būrys „specialistų“ būtinai nurodys „teisingą“, užsienietišką kelią.

Dabar madinga sakyti, kad daugelis neigiamų mūsų gyvenimo aspektų tėra ilgos sovietinės okupacijos pasekmė. Išties, galima prisiminti, kad dar prieš du dešimtmečius valdžia „atoritetų“ dažniau ieškodavo Rytuose, o ne Vakaruose, kas buvo lygiai taip pat žalinga. Tačiau, man regis, toks paaiškinimas būtų pernelyg primityvus, menkai tesiskiriantis nuo masinių šiuolaikinių tendencijų.

Iš tikrųjų, tiek sovietiniai okupantai, tiek ir dabartiniai kosmopolitai negalėjo ir negali šalia savęs pakęsti tvirtą nepriklausomą nuomonę turinčių žmonių, puoselėjančių jiems svetimas vertybes. Todėl tiek vieni, tiek kiti dirbtinai varė ir tebevaro mūsų tautai nepilnavertiškumo kompleksus. Šiuo atveju skirtumas tik vienas – pirmieji tai darė prievarta, antrieji tiesiog banaliai perka už pinigus. Tikrai nemanau, kad perka viską ir visus – didžioji dauguma kolegų „išganytojų“ ieško už gana kuklius atlyginimus ir daugiau veikiami inercijos, nei sąmoningai. Tačiau finansinis pagrindas jų paieškoms paklotas ir kol kas tie srautai nesibaigia.

Kita tokios apgailėtinos padėties priežastis yra pirmosios pasekmė – jau susiformavo kritinė masė inertiškos, savimi nepasitikinčios, silpnavalės publikos, mielai bet kokį iš užsienio mestelėtą skylėtą riestainį priimančios kaip neginčytiną vertybę.

Šiuo požiūriu ypatingai liūdna padėtis yra vadinamajame kovos už „žmogaus teises“ fronte. Tam, kad kovoti, pirmiausia reikia susikurti priešą. Ir, pasitelkiant užsienio „autoritetus“, priešas sėkmingai randamas – tai tautinis jaunimas, skandavęs dar mūsų himno autoriaus Vinco Kudirkos XX a. pradžioje legendiniame „Varpe“ iškeltą šūkį, kuris ir šiandien aktualus kaip niekad.

Priešų paieškos schema iki koktumo paprasta: iš pradžių žurnalistai masiškai cituoja nežinia kuo pasipiktinusią švedų ministrę, kiek vėliau – norvegų ambasadorių, palaipsniui degraduojama iki paties Zurofo. Tuomet iš inercijos į bendrą rėksnių chorą įsilieja ir kai kurie mūsų politikai, įžvelgiantys Lietuvoje fašizmo grėsmę ir netgi nusišnekantys iki to, jog rimtais veidais sensacijų ištroškusiems žurnalistams porina apie lietuvių tautinio jaunimo eisenos naudą... Rusijai. Nedaug trūksta, kad ir Vincas Kudirka būtų apšauktas rusų agentu, „Varpą“ leidusiu už carų pinigus. Tačiau užuot skiedus tokias nesąmones, patarčiau geriau pasitikrinti savo pačių partines sąskaitas ir bent jau apytiksliai pasiskaičiuoti ten gulinčius ar gulėjusius rusiškus pinigus.

„Fašizmo“ arkliukas daugeliui žurnalistų, žinoma, ne mažiau pelningas, nei pedofilijos skandalas ar gėjų eisena – nėra dienos, kad šios temos nebūtų maumojamos ir žiaumojamos lietuviškoje žiniasklaidoje, o atrajojama, kaip visada, „autoritetingais“ pavyzdžiais iš užsienio, būtinai pabrėžiant, kad per visą istoriją Vakaruose, o ypač, Skandinavijoje žmogaus teisės buvo ypatingai puoselėjamos – esą, dėl to jie taip gerai ir gyvena.

Veikiamas daugiau inercijos, o ne už pinigus, pateiksiu ir aš keletą mūsų kosmopolitų taip mėgiamos Europos istorinių „žmogaus teisių“ evoliucijos pavyzdžių kovos prieš fašizmą kontekste.

Nyderlandai

Kadangi II-ojo pasaulinio karo metais į Rytų frontą nacių kariuomenės sudėtyje išvyko daugiau nei 50 000 olandų savanorių, kova prieš „fašistus“ ir nacių kolaborantus šioje šalyje buvo itin aktyvi. Paradoksas, tačiau tos kovos metodai nedaug skyrėsi nuo pačių nacių metodų.

Kovą pradėjo pasipriešinimo judėjimo aktyvistai, kurie be jokio teismo pradėjo suiminėti ar tiesiog šaudyti į nugaras menamus bei tikruosius kolaborantus iškart po karo. Netrukus ši užduotis buvo pavesta Nyderlandų policijos zonderkomandai (būtent taip ir vadinosi), o dar vėliau pastarosios funkcijas perėmė atsikūrusios Nyderlandų karinės formuotės.

Apkaltinus kolaboravimu bei valstybės išdavyste iš 10 milijonų šalies gyventojų buvo suimta apie 200 000 (po kelių mėnesių kalinimo beveik pusę jų teko paleisti). 1945 m. spalį Nyderlanduose buvo 96 000 politinių kalinių (iš jų 24 000 – moterys). Apie 20 000 mažamečių vaikų buvo atiduota į vaikų prieglaudas, nes dažnai abu tėvai atsidurdavo už grotų. O iš viso per „valymus“ buvo pradėta 450 000 baudžiamųjų bylų „kolaborantams“.

Be įprastinių teismų tuo metu veikė ir vadinamieji pagalbiniai, sudaryti daugiausia iš jau minėtų aktyvistų, be to, veikė ir „Ypatingieji tribunolai“, nagrinėję sunkesnius nusikaltimus. Šie tribunolai iki 1950 m. paskelbė 14 562 griežtus nuosprendžius, o daugiau nei 200 žmonių buvo sušaudyta.

Taip pat veikė vadinamieji „purifikaciniai tribunolai“, kurie „liustruodavo“ asmenis, įtariamus nelojaliu elgesiu. „Nelojalumu“ buvo apkaltinti tie, kurie, pavyzdžiui, bent kartą buvo pastebėti užstalėje vokiečių karininkų draugijoje, kurie savo namuose laikė Miuserto (olandų nacių lyderis) portretą, kurie prenumeravo ar netgi skaitė „kolaborantų“ laikraščius, kurie keikė miestus bombardavusius anglų lakūnus, kurie pasisveikindavo išmesdami į priekį ranką...

„Purifikaciniai tribunolai“, veikę nuo 1945 m. liepos, iki 1948 m. paskelbė 49 920 nuosprendžius – visi asmenys, patekę į šių tribunolų akiratį, buvo nuteisti įvairiam kalinimo laikui.

Be to, iš 127 000 Nyderlandų žmonių buvo atimtos teisės rinkti ir dalyvauti rinkimuose, 90 000 – neteko teisės tarnauti kariuomenėje, 95 000 – eiti pareigų valstybės tarnyboje, o 60 000 asmenų atimta pilietybė. Masinė liustracija palietė netgi studentus bei universitetų dėstytojus – 600 jų stojo prieš vadinamuosius „garbės teismus“.

O štai asmenys apkaltinti ekonominiu bendradarbiavimu su okupacine administracija nuo atsakomybės buvo atleisti, jų pelnai, uždirbti okupacijos metais, nutylimi iki šiol. Internuotų asmenų stovyklose kalinami „kolaborantai“ buvo žiauriai mušami ir visaip žeminami, o į viešumą iškilę faktai buvo užglaistyti.

„Purifikaciniai tribunolai“ neaplenkė ir „laisvosios spaudos“ – tūkstančiai žurnalistų ir leidėjų buvo tikrinami, daugeliui jų uždrausta užsiimti profesine veikla, o „Radio Hilversum“ komentatorius žurnalistas Maksas Blokceilis už savo politinius komentarus eteryje nuteistas mirties bausme.

Danija

Čia vokiečių okupacija tęsėsi iki 1945 m. gegužės 4 d. Iš pogrindžio išlindę pasipriešinimo judėjimo (šis judėjimas buvo faktiškai kontroliuojamas komunistų) dalyviai netrukus areštavo apie 20 000 savo bendrapiliečių.

1945 m. birželio 1 d. Danijos parlamentas (beveik ta pačia sudėtimi veikęs visus okupacijos metus, o deputatai netgi turėjo neliečiamumo statusą) ratifikavo įstatymą pavadinimu: „Valstybės išdavystės, tėvynės išdavystės ir ištikimybės tautai pažeidimo įstatymo papildymo įstatymas“.

Šiame įstatyme, veikusiame atbuline data, buvo numatytos bausmės „kolaborantams“, kuriuos derėjo įkalinti ne mažiau, nei 4 metams nelaisvės, taip pat numatyta ir mirties bausmė skundikams, net jeigu skundas liko be liūdnų pasekmių.

Iš viso Danijoje pokario laikotarpiu buvo nuteisti 15 724 „kolaborantai“, iš kurių 62 nuteisti kalėjimu iki gyvos galvos, o 78 – mirties bausme.

Iš esmės „kolaborantų“ padėtis nesiskyrė nuo jų kolegų Nyderlanduose ar Norvegijoje išskyrus tai, kad 1946 m. susilpnėjus Danijos komunistams įtartinai ženkliai sumažėjo „kolaborantams“ keliamų bylų skaičius, nors teisingumas teoriškai tarsi neturėtų virsti politiniu procesu...

Dar vienas aspektas: Danija iki pat 1948 m. buvo priversta suteikti politinį prieglobstį vokiečių pabėgėliams, pasitraukusiems nuo sovietų ir lenkų kariuomenių siautėjimų Pomeranijoje bei Rytų ir Vakarų Prūsijoje. Įpratusiems komforte gyventi danams teko šiek tiek „susiprastinti“, tad antivokiškos nuotaikos ten išliko dar ilgą laiką. Tuo tarpu okupacijos metais Danijos piliečiai visiškai nenukentėjo ir laisvai naudojosi gėrybėmis bei padėtimi, apie ką netgi tie patys „imperiniai“ vokiečiai karo metais tegalėjo tik svajoti.

Įdomu ir tai, kad narystė Fritso Klauseno DNSAP (NSDAP analogas Vokietijoje) čia nebuvo laikoma nusikaltimu, nes ši nacių partija buvo užregistruota dar ikikarinėje Danijoje, tuo tarpu danų savanoriai, vokiečių armijos sudėtyje kovoję prieš bolševikus, buvo teisiami masiškai, tačiau neliečiami danų savanoriai, prieš tuos pačius bolševikus kovoję suomių armijos sudėtyje. Eilinis dvigubų standartų pavyzdys.

Norvegija

Čia „išdavikų“ areštai prasidėjo iškart po karo pagal iš anksto pasipriešinimo judėjimo parengtu sąrašus. 30 norvegų nuteisti mirties bausme, 37 150 – įvairiam įkalinimo laikotarpiui, dar 25 180 be jokio teismo sutiko atlikti bausmę, būdami įsitikinę, kad vis vien bus nuteisti...

Vokiečių kariškių vaikų motinos norvegės buvo internuotos ypatingose stovyklose. Iš viso per „valymus“ nukentėjo apie 50 000 norvegių moterų už intymius ryšius su vokiečiais. Žinoma norvegų rašytoja Sigrid Undset apie 9000 norvegų vaikų, gimusių nuo vokiečių tėvų, pavadino „šliundrų vaikais“ ir pareiškė, kad jiems visiems būtų geriau numirti...

Iš viso „kolaboravimu“ su okupantais buvo apkaltinta apie 92 000 norvegų iš 3,3 milijonų gyventojų – tai didžiausias nubaustųjų „kolaborantų“ procentas visoje Europoje. Tačiau norvegų garbei reikia pripažinti, kad čia, skirtingai nuo visų likusių Europos valstybių, beveik nebuvo spontaniškų susidorojimų su vakarykščiais oponentais bei „šūvių į nugarą“.

Vis dėlto, dviveidystės pavyzdžių ir čia nors vežimu vežk. „Demokratinė“ žiniasklaida (su retomis išimtimis, žurnalistais dirbo tie patys, kaip ir okupacijos laikotarpiu) 7000 išlikusių norvegų Waffen-SS savanorių tuoj pat pakrikštijo „didžiausia tautos gėda“ ir „amžinaisiais priešais“.

Tie patys žurnalistai vos prieš metus apie šiuos savanorius rašė, kad tai yra „geriausias visų laikų žmogiškasis resursas visoje Norvegijoje“. Taip rašė tie patys žurnalistai-„guru“, okupacijos metu pabėžę, jog Vidkundas Kvislingas yra teisėtas Norvegijos vadovas, o į Angliją pabėgęs karalius su visa Vyriausybe – išdavikai...

Pabaigai

Amerikiečių karinės valdžios paskaičiavimais, vien Prancūzijoje be jokio teismo ar tyrimo savavališkai nužudyta apie 112 000 vadinamųjų „kolaborantų“.

Patys aršiausi tokių „valymų“ šalininkai ir dalyviai buvo vietos komunistai, diriguojami savo emisarų iš Maskvos, vėliau virtę visų rūšių „kairiaisiais“.

Todėl kai koks nors užsienio pamokslininkas ar kitoks „guru“ atvažiuoja į Lietuvą pabaksnoti pirštais į neva „atgimstantį fašizmą“ ar pamokyti „tolerancijos“, man juokinga. Tačiau linksmybės praeina, kai matai mūsiškių beatodairišką naivų ar nupirktą tikėjimą mums brukamomis „vertybėmis“, dažniausiai nė nesusimąstant apie pačių pamokslininkų prigimtį.

Kartais bandau įsivaizduoti, jeigu ir Lietuva, perėmusi, kaip nūnai madinga, vakariečių patirtį kovoje su tikrais ar menamais kolaborantais, pritaikytų panašius metodus gausiems čia tarpstantiems bolševikams. Koks klyksmas kiltų! „Žmogaus teisių“ gynėjai apsigyventų televizijų studijose bei internete, nors ir dabar retai iš ten išeina pailsėti.

Todėl pirmiausia išmokime mąstyti ir kurti patys, oriai, savarankiškai bei nepriklausomai, aklai nepasikliaudami visais Rytų ir Vakarų pamokslininkais-demagogais. Mūsų stiprybės vardas - Lietuva.

Komentarai Patriotai.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/apie ... ka-naivuma

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: