Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marko Solonino knyga „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marko Solonino knyga „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marko Solonino knyga „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“

Parašytas: 31 Sau 2010 21:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Paskaita apie Antrąjį pasaulinį karą

http://www.balsas.lt/naujiena/375525/pa ... ulini-kara

2010.02.18 15:45

Knygynus po truputį pasiekia knyga, kurioje analizuojama - kodėl (ir kodėl būtent taip?) prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas?

Paskaitą skaitys ir į auditorijos klausimus atsakinės Markas Soloninas - istorikas, knygų "22 июня. Анатомия катастрофы" (lietuviškai pasirodžiusi šiomis dienomis), "23 июня -- день М", "25 июня: глупость или агрессия?" autorius, šiuolaikinės Rusijos disidentas.

Nuoširdžiai kviečiame dalyvauti visus, neabejingus totalitarizmų palikimui ar jo įveikai, Antrojo pasaulinio karo istorijai ar istoriografijai, (post)komunistinių istorikų melams ar jų demaskavimui.

Paskaita vyks vasario 20 d. 13.00 val. Istorijos fakulteto (Universiteto g. 7) 330 auditorijoje.

Renginys vyks rusų kalba. Daugiau informacijos apie autorių: http://www.solonin.org.

"Balsas.lt"

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/375525/ ... ulini-kara

Dar kartą apie II-ą pasaulinį karą

2010.01.31 16:00
Tomas Čyvas

http://www.balsas.lt/01/31/birzelio22_630_px600.jpg

Artimiausiomis dienomis nuo spaustuvės konvejerių į knygynus atkeliaus ir artėjančioje knygų mugėje bus oficialiai pristatytas istoriko Marko Solonino knygos „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ lietuviškasis leidimas.

Dalyvauti parodoje ir pristatyme ketina ir pats knygos autorius. Šis veikalas svarbus Lietuvai tuo, kad skatina dar kartą atsigręžti į istorijos tarpsnį, kuris baigėsi keliais dešimtmečiais trukusiu jo išbraukimu iš žemėlapio.

Knygą rusų kalba perskaitė jau nemažai istorija besidominčių lietuvių. Vieni mano, kad tai intelektualinis žygdarbis, tačiau yra ir skeptikų, teigiančių, jog M. Soloninas tėra įdomus publicistas. Internetinę diskusiją apie M. Solonino darbus rasite čia
http://www.rytufrontas.net/e107_plugins ... c.php?1083

Kaip ten bebūtų, veikalas labai drąsus – atsižvelgiant į tai, kad Rusija vis giliau klimpsta į fašizmą (kurio vieniša nugalėtoja pati skelbiasi) ir imperinę psichozę.

Paslėpta istorija

Rusijos istorikas Markas Soloninas yra vienas iš tų, kuris priešinasi prieš keletą metų prasidėjusiems ir nuolat aršėjantiems mėginimams sukišti atgal į butelį džiną, kurį išleido į pasaulį Sovietų imperijos griūtis. Tuomet prasivėrė dalis archyvų, buvo pasakyta dalis tiesos, kurią daugelį metų slėpė žiauriausios ir klastingiausios visų laikų imperijos ideologinė mašina ir propagandos bei represijų aparatas. Šiandieninė Rusijos valdžia vėl skelbia, kad reikia rašyti tik jos pačios oficialiai palaimintą istoriją http://cl1.balsas.lt/naujiena/131605

Drįstančių pasipriešinti – nedaug.

Ankstesniuose savo straipsniuose, kurių dauguma talpinama svetainėje http://www.solonin.org/, istorikas pabrėžia, jog daugelis istorijai svarbių dokumentų net pagal sovietinius įstatymus turėtų būti išslaptinti, nes pasibaigė visi oficialūs ir protingi terminai, tačiau slaptumo tik daugėja. Daugelis istorikų, norinčių rasti tiesą apie tai, kaip prasidėjo ir vyko 2-sis pasaulinis karas, jam panašūs į inžinierius, kuriems neleidžia bandyti lėktuvų, todėl belieka piešti ir lankstyti modelius virtuvėje. Palikti be prieigos prie dokumentų tie istorikai, kurių netenkina vien propagandistų statusas, dar gali remtis „gyvąja istorija“, nes ne visi įvykių dalyviai jau atgulė po velėna.

Taip sutapo, kad pats M. Soloninas turėjo galimybę padirbėti ir dalyje laikinai prasivėrusių, dabar vėl užantspauduotų archyvų. Jo knygose ir straipsniuose randame ir gyvųjų atsiminimais, ir dokumentais rekonstruojamus įvykius bei jų analizę.

Rašydamas apie padėtį, kurioje atsidūrė istorinės tiesos apie 2-jį pasaulinį karą, Rusijoje vadinamą Didžiuoju Tėvynės karu, M. Soloninas pratarmėje pastebi:

„Tikrieji karo dokumentai buvo įslaptinti ir laikomi užrakinti septyniais užraktais, kaip itin svarbios valstybės paslaptys. Net prieškario bei karo meto laikraščiai, sovietiniai centriniai laikraščiai, buvo pašalinti iš visiems prieinamų bibliotekų atvirų fondų. Molotovo ir Stalino kalbos, Sovietų Sąjungos 1939–1941 m. viešai pasirašytų tarptautinių sutarčių tekstai – visa tai paslaptis. Baisi karinė paslaptis.“

Primestos „tiesos“?

Svarbiausias klausimas, kurį kelia istorikas: „kodėl jau per pirmąsias karo savaites Raudonoji armija buvo sutrypta, sutriuškinta ir didžioji dalis jos karių paimti į nelaisvę? Kodėl vermachtui pavyko pasiekti Ladogos pakrantes, Kalmukijos stepes, Kaukazo kalnus? Kodėl karo gaisras atsirito iki tokių vietų, kuriose svetimšalių grobikų neregėta nuo XVII a. pradžios didžiųjų maištų ir tarpuvaldžio meto? Kaip galėjo nutikti, kad didžiosios dalies visų karo aukų, viso pralieto kraujo ir prakaito prireikė iki 1944 metų rudens atsikovoti tai, kas buvo prarasta per pirmąsias kelias atsitraukimo savaites?“

Pažymėtina, kad M. Soloninas nemėgina kaip nors sumenkinti Sovietų Sąjungos karių, aukų ar pergalės. Jei kas nors ir sumenkinama, tai keli oficialiosios sovietinės istoriografijos teiginiai.

M. Soloninas negailestingas šių sovietų diktatoriaus Josifo Stalino suformuluotam ir jo įpėdinio Nikitos Chruščiovo modifikuotam aiškinimui, kuris įsitvirtino praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje bei buvo kalamas visiems į sąmonę ilgas dešimtis metų.

„Pirma, mes taikūs žmonės, taigi karui nesirengėme, mūsų vyriausybė kovojo už taiką visame pasaulyje ir stengėsi, kad SSRS išvengtų karo;

antra, „istorija suteikė mums maža laiko“, todėl mes nieko (tankų, patrankų, lėktuvų, net reikalingo šautuvų skaičiaus) nespėjome pasigaminti, ir mūsų kariuomenė stojo į mūšį kone beginklė (šiuo atžvilgiu ypač sureikšminamas buvo butelio su degiuoju mišiniu vaidmuo; apie tokį butelį yra girdėję net tie, kurie apskritai nieko nenutuokia apie karo istoriją);

trečia, Stalinas neleido kariuomenės kažkaip ypatingai „parengti karui“, todėl vokiečių bombos pabiro ant „taikiai miegančių sovietinių aerodromų“.

Iš šios trejybės (kuri įvairiausiais balsais aidėjo iš bet kokios knygiūkštės – nuo mokyklinio vadovėlio iki storiausių monografijų) lengvai ir paprastai sklido atsakymas į klausimą, kas yra baisios katastrofos KALTININKAI.

Kalta pasirodė esanti istorija, kuri „suteikė mums maža laiko“;

kaltas Hitleris, kuris prieš porą trejetą mėnesiu neįspėjo Stalino apie savo ketinimus;

ir pagaliau apskritai kaltas teigiamo draugo Stalino perdėtas naivumas bei patiklumas.

Brangiajai komunistų partijai šioje schemoje buvo paliktas tik vienas vaidmuo – visų mūsų pergalių organizatorės ir įkvėpėjos.

Viskas aišku, paprasta, logiška. Bet koks mėginimas suabejoti šių mitų tikroviškumu buvo vertinamas nuo „ciniško patyčių iš kritusiųjų atminimo“ iki „naujo literatūrinių vlasovininkų išpuolio“. Prisipažinsiu: kadaise ir aš pats visu tuo tikėjau. Paskui, sulaukus vyresniojo mokyklinio amžiaus, pradėjo kilti kai kurių miglotų abejonių. Metams bėgant jos vis stiprėjo,“ – rašo M. Soloninas.

Trūko ne tankų?

Istorikas analizuoja nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pajėgas, susidūrusias 1941-ųjų vasarą ir karo pradžioje. Jo pateikiami skaičiai ir išvada vienareikšmė – realių kovinių veiksmų teatre sovietų armija turėjo keturis kartus daugiau tankų, kurių didelė dalis buvo naujausių tipų. Skaičiais įrodinėjama ir tai, kad vokiečių dominavimą ore lėmė ne tai, kad jie esą turėjo daugiau naikintuvų.

Analizuodamas karo pradžios įvykius ir naikindamas teiginį apie galingą nokautuojantį vokiečių smūgį, jis kritikuoja ne tik sovietų istoriografiją, bet ir kimba į atlapus Viktorui Suvorovui (Rezunui) – populiariam pastarųjų dešimtmečių autoriui. Pastarasis, anot jo, nepakankamai įvertino Stalino užmojus ir užkibo ant tradicinio kabliuko.

Kaip iliustraciją galima pateikti tokią citatą:

„Siekdamas kuo didžiausio įtaigumo, Suvorovas pasiūlė ir savo kur kas tikroviškesnį šio konfūzo priežasties variantą: Raudonoji armija pati rengėsi pulti ir neva todėl pamiršo bet kokį atsargumą. Lyginant su komunistinių „istorikų“ pasityčiojamai kvaila versija (kaip drovusis ir naivusis Stalinas bijojo suteikti Hitleriui „dingstį užpulti“), klaidinga Suvorovo hipotezė atrodo visai solidžiai.

Todėl pačios populiariausios tapo abi Suvorovo legendos: ir apie „vermachto pirmąjį nuginkluojamąjį smūgį“, ir apie tai, kad Raudonosios armijos sutriuškinimą lėmė faktas, jog kariuomenė, kuri buvo mokoma, ginkluojama ir rengiama puolamosioms operacijoms, 1941 m. birželio 22 d. buvo priversta gintis.

Be kita ko, pastebėsime, kad V. Suvorovas anaiptol nebuvo pirmasis šio varianto mitų kūrėjas. Tas pats Grigorenka dar 1967 m. rašė apie tai, kaip „kvailas“ gynybos liaudies komisaras Timošenka paklausė dar „kvailesnio“ Stalino ir birželio 22-ąją visą artileriją pastūmėjo į Vakarus. Esą, reikėjo palūkėti iki tamsos, bet vis tiek artilerija iš stovyklų ir priedangų buvo išvilkta dieną. Štai tada ją ir užklupo priešo aviacija. Ir sunaikino. Viską. Visus šešiasdešimt tūkstančių pabūklų ir minosvaidžių. Kiekvienas vokiečių bombonešis (o jų Rytų fronte buvo devyni šimtai), lėkdamas virš žemės kaip senovinėse skandinavų sagose minima mitinė Valkirija, vienu ypu sunaikino po sovietinį artilerijos pulką...“ – ironizuoja M. Soloninas.

M. Soloninas tvirtina, kad Sovietų Sąjunga rengėsi pirmoji pulti Vokietiją, nors ir buvo atsargi – stengėsi neįbauginti priešininko.

Atkreipiamas dėmesys į karo apygardų pertvarkymą į frontus, kurie Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo kuriami taikos metu. Birželio 19 d. visų trijų frontų vadams buvo įsakyta štabus perkelti į lauko vadavietes (Šiaurės vakarų fronto vadavietė buvusi įrengta miške prie Panevėžio). Buvo parengti mobilizacijos planai ir t.t.

M. Soloninas įrodinėja dokumentais, kad karas, anot jo, prasidėjo prasidėjo dar 1941 m. birželio 17 d.

„Yra rimtas pagrindas daryti prielaidą, kad visiškas Raudonosios armijos operatyvinis išskleidimas įsiveržimui į Europą faktiškai prasidėjo 1941 m. birželio 19 ar 20 dieną. Istorinėje literatūroje ir memuaruose išbarstyta daugybė tomis dienomis atsitikusių įsidėmėtinų įvykių“, rašo M. Soloninas.

„Taigi birželio 17 d. prasidėjo karas, bet dar ne Didysis Tėvynės karas. Jis prasidėjo kur kas vėliau. Gal 1941 m. vėlyvą rudenį, o gal net 1942 m. rudenį”, - priduria jis.

Istorikas ypač vertina žmogiškąjį faktorių. Pasak. M. Solonino, svarbi tiesa yra ta, kad daugelis sovietų liaudžiai priskiriamų, nuskurdintų, įbaugintų ir terorizuojamų žmonių jau karo pradžioje tiesiog nenorėjo kariauti ir žūti už TOKIĄ valdžią. Kai 1941-ųjų vasarą įskilo Stalino valdžios monolitas, daugelis žmonių rinkosi ir pasirinko ne Sovietų valdžios pusę. Didelė dalis sovietų armijos, anot istoriko, ne tik nemokėjo, bet ir tiesiog nenorėjo kovoti, nepasitikėjo savo vadais ir kompartijos siųstais politiniais darbuotojais. Pridėjus prie to negabų vadovavimą ir veiksmus, labai panašius į išdavystes, gauname kiek kitokį katastrofos, ištikusios Raudonąją Armiją karo pradžioje, priežasčių vaizdą.

M. Soloninas ne tik šioje knygoje kelia ir kitą klausimą – kas ištiko tuomet, kai Sovietų Sąjungą laimėjo karą ir sėkmingai apiplėšė bei nusiaubė Vokietiją? Ką laimėjo sovietinė liaudis, į kurią vėl buvo gyva įmūryta ir Lietuva? Kaip pergalės trofėjus, pasak istoriko, galima nurodyti tolesnį terorą, prievarta išplatintas obligacijas, dar pusantro milijono badu mirusių žmonių, tolesnę militarizaciją ir pasiruošimą tolesniam pergalingam žygiui.

Kam įdomios šios temos – yra dvi išeitys. Galima, kiek palaukus, įsigyti knygą, kurią išleis leidykla "Briedis". Kiti gali susipažinti su istoriko Sigito Jegelevičiaus išsamia recenzija, paskelbta 2008 m. „Knygų aidų“ 6 Nr. http://www.aidai.lt/?pid=79&cid=20

"Balsas.lt"

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/372615/ ... ulini-kara

Justas
2010-01-31 16:28:44

Tomai,

Nesąžininga kritikuoti kad ir to paties Suvorovo knygas , pačiam jų neskaičius ...

Reikia pripažinti , kad Bešanovo "Tankovyj pogrom" ar Suvorovo "Ledokol" , "Denj "M" - gerokai "vyresnės" ir (mano manymu) kur kas informatyvesnės už prostaliniečio Solonino ...

Nors ir Soloniną paskaityrt tikrai verta.

Tomas Čyvas Justui
2010-01-31 16:48:44

Nekritikuoju. Iš paminėtų skaičiau tik Ledokol ir nesuprantu, kodėl įtariate mane "kritikuojant kito lūpomis". Čia juk net ne recenziją rašiau (Solonino knygą kol kas perskaičiau gana įstrižai), o informuoju apie artėjantį pasirodymą. Kas krinta į akis, tai Solonino knygoje visgi labiau mėginama remtis dokumentais, bet čia jau atskira tema. Nieko neturiu prieš Rezuną, patikėkit :)

Justas
2010-01-31 19:40:52
to Tomas Čyvas

...Atleiskite už aštroką reakciją ...

Bet tai tema , kuria seniai ir aktyviai domiuosi.

Solonino knygos ... mano požiūriu ... duoda savaip "sušukuotą" vaizdą. Man jos sudaro įspūdį, kad jeigu jau Suvorovo visiškai "sudirbt" nebeišeina , o senoji, "nefalsifikuota" karo ir ypač prieškario istorija traška per siūles ... tai siūloma Solonino versija ... Kurioje vienaip ar kitaip , bet "anglų-prancūzų imperialistai" kalti dėl visko, kad paktui su Ribentroppu alternatyvos nebuvo ...

Jeigu tikrai domitės karo istorija, tai Bešanovo knygų serija (kurioje irgi remiamasi dokumentais) tikrai verta dėmesio .

O
2010-01-31 20:00:02

Aš galėčiau pridurti, kad "Minties" leidykla dar pernai išleido Grigorijaus Klimovo knygą "Vergo sparnai", kur tam tikra prasme rašoma ir apie tai, apie ką rašoma šioje recenzijoje. Tą knygą dar galima nusipirkti knygynuose.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 18 Vas 2010 20:49. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Vas 2010 20:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Antruoju pasauliniu karu Europa sumokėjo už bailumą

http://www.balsas.lt/naujiena/375532/an ... uz-bailuma

2010.02.18 16:13
Tomas Čyvas

Rytoj Vilniaus knygų mugėje rusų istorikas Markas Soloninas pristatys lietuvišką knygos "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" leidimą (leidykla "Briedis"). Šis veikalas svarbus Lietuvai, nes skatina dar kartą atsigręžti į svarbų istorijos tarpsnį, kuris baigėsi mūsų valstybės išbraukimu iš žemėlapio dešimtmečiams.

“Lietuvos žinios”, taupydamos vietą, paskelbė sutrumpintą interviu variantą, tad skelbiu jį pilną.

- Knygoje keliate klausimą – kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, o kada Didysis Tėvynės karas. Kada ir kodėl suabejojote įprastu datavimu?

- Pirmiausia, patikslinkime klausimą, kad kas nors nepagalvotų, jog kalbatės su vienu iš šarlatanų, užsiimančių vadinamąja „naująja chronologija“. Aš neskatinu abejoti nei vienu iš bendrai žinomų FAKTŲ, neketinu ginčytis, kad karas tarp Rusijos ir Vokietijos prasidėjo 1941 birželio 22 dieną.

Problema kita – egzistuoja milžiniškas skirtumas tarp visiškai neutralaus išsireiškimo „Vokietijos – sovietų karas“ ir termino „Didysis Tėvynės karas“. Tėvynės, o dar ir „Didysis“ – tokiais žodžiais galima apibūdinti tik pavyzdžių neturinčių žygdarbių, masinio heroizmo ir didžių darbų istoriją. Aš suabejojau, kad toks VERTINIMAS atitinka tikrus faktus, kai kalbame apie realius 1941 metų vasaros įvykius.

Įsitikinau, kad pirmosios sovietų-vokiečių karo dienos, savaitės ir mėnesiai – tai gėdinga iki dantų ginkluotos Raudonosios Armijos iškrikimo istorija, paniško bėgimo ir masinio dezertyravimo istorija. Aš manau, kad man pavyko įrodyti ir pagrįsti tokią išvadą, pasitelkiant didžiulį kiekį dokumentų, kurie panaudojami knygoje.
Nekenkia prestižui

- Dažnai rašote apie Rusijos kontroliuojamų archyvų prieinamumo problemas. Kokiu mastu Antrojo pasaulinio karo istorijai svarbių dokumentų išslaptinimas gali pakenkti Rusijai kaip valstybei, tautiniam orumui ir politiniam prestižui?

- Dokumentų išslaptinimas galutinai patvirtins teiginį, kad Stalinas buvo vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo organizatorių ir pradėjėjų; kad pirminiame to karo etape Sovietų Sąjunga reiškėsi kaip agresorė ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų.

Kaip visa tai gali paveikti Rusijos "politinį prestižą"? Niekaip, jei Rusija tvirtai ir aiškiai pareikš, kad ji nelaiko savęs stalininės imperijos politine įpėdine. Kaip dokumentai apie Hitlerio nacių piktadarystes atsiliepia šių dienų demokratinei Vokietijai? Niekaip. Todėl, kad ji nėra "trečiasis reichas", ir tai visiems aišku taip neabejotinai, jog ir ginčytis nėra dėl ko. Šių dienų Rusijoje viskas sudėtingiau.

- Kiekviena į karą įvelta tauta ir šalis turi savo požiūrio tašką, savą perspektyvą ir kažkiek savitai vertina įvykius. Taip pat ir perskaitomas knygas. Ką galite apie tai pasakyti lietuvių skaitytojui, kuris atsivers jūsų netrukus pasirodysiantį veikalą?

- Jau 20 metų praėjo nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė savo, kaip nepriklausomos valstybės statusą. Laisvė yra labai gerai. Netgi Dmitrijus Medvedevas pripažino, kas „laisvė geriau, negu nelaisvė“. Bet laisvą žmogų ir laisvą tautą ištinka didelė problema – atsakomybė. Tai labai sunki našta. Vergui paprasčiau, vergui negalioja garbės ir sąžinės reikalavimai.

Laisva Lietuva, jos mokslininkai, istorikai, rašytojai ir žurnalistai turi atsakyti į klausimą: kieno pusėje buvo lietuvių tauta Antrojo pasaulinio karo metais. Kai aš, pavyzdžiui, skaitau tokius pareiškimus: „Vokiečiai įtraukė lietuvius į į dalyvavimą žydų genocide ir mes (lietuviai) dabar turime tai srėbti“, – šitai, mano akimis, yra vergo (arba vaiko), bet jokiu būdu ne laisvo ir atsakingo žmogaus pozicija.

- Kai kas interneto forumuose jus kaltina, kad savo tyrinėjimuose remiatės tik rusų kalba rašytais šaltiniais. Ką manote apie kūrinius, kuriuos šia tema parašė autoriai Vakaruose?

- Aš tyrinėju SSRS dalyvavimo kare medžiagą. Pagrindiniai šios temos šaltiniai yra sovietų karinės ir politinės vadovybės bei operatyviniai Raudonosios armijos štabų dokumentai. Jie parašyti rusų kalba. Klausimas, kodėl aš naudojuosi dokumentų originalais, užuot perrašinėjęs Vakaruose išleistus KGB "įtakos agentų" kūrinius, yra absurdiškas iki farso.

- Ar šiandieninėje Rusijoje yra saugu rašyti naujausią istoriją ne taip, kaip nurodo oficialioji doktrina?

- Kaip matote, esu dar gyvas. Žinoma, į mano internetinį tinklalapį kasdien ateina laiškų, kuriuos parašo, švelniai tariant, pikti ir neišauklėti žmonės. O jei rimtai, tai statistika yra didelių skaičių mokslas. Jei manęs, ar Aleksandro Podrabineko dar neužmušė, tai iš to kažkokių apibendrinančių išvadų nepadarysi.

Nenutiko nieko bloga

- Kaip vertinate Antrojo pasaulinio karo rezultatų vertinimo skirtumus? Ar yra daug laimėjusių Europos tautų, jei atsižvelgtume į tai, kas ištiko Europą po karo? Kas tie didžiausi laimėtojai?

- Europai po karo nenutiko nieko bloga, palyginti su tuo, kas toje Europoje dėjosi prieš karą, kai egzistavo du baisūs teroristiniai Stalino ir Hitlerio režimai bei dar pusė tuzino smulkių "fiureriukų". Karas baigėsi visišku ir besąlyginiu hitlerinio nacizmo, itališkojo, kroatiškojo, vengriškojo ir slovakiškojo fašizmo sutriuškinimu.

Karas baigėsi tuo, kad JAV sukūrė atominę bombą, kuri visam laikui sustabdė Stalino ekspansiją į Vakarus. Karui dar nespėjus baigtis buvo paleistas Kominternas. Karas sudaužė stalininio režimo jėgas ir autoritetą, beje, taip stipriai, kad jo demontavimas prasidėjo praėjus vos kelioms savaitėms po diktatoriaus mirties.

Mažai? Baisiai brangu? Sutinku, bet tam, kad būtų "daugiau ir pigiau", reikėjo smaugti totalitarinius režimus įsčiose žengiant pirmuosius formavimosi žingsnius. Dėl savo tingumo, dėl abejingumo svetimai nelaimei ir atvirą bailumą, kurį matėme 1938-1939 metais, Europa ir sumokėjo tokią didžiulę kainą.

Trys miestai – neatsitiktinai

- Be kita ko, esate rašęs, jog Raudonoji armija ir Vermachtas tik dėl nelaimingai susiklosčiusių politinių aplinkybių susidūrė kaktomuša, nors galėjo sudalyvauti bendrame parade Stambulo, Teherano ar net Londono gatvėse. Gal galite pailiustruoti kurią nors iš šių versijų?

- Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad apie "paradą Stambulo, Teherano ir Londono aikštėse rašiau ne knygoje, o gana emocingame savo interneto svetainės įraše. Ir vis dėlto šiuos tris miestus minėjau neatsitiktinai.

O dėl Stambulo, tai viskas labai paprasta. 1940 metų lapkričio 25 dieną Molotovas perdavė Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje susitarimo dėl sąlygų, kuriomis SSRS prisijungtų prie Trišalio pakto, projektą. Jame, be kita ko, buvo kalbama apie sovietų karinės ir karinės jūrų bazės sukūrimą sąsiaurių rajone ir minėta, kad Turkijai nesutikus "Vokietija, Italija ir SSRS parengs ir įgyvendins būtinas karines priemones". Tai ne kokia "alternatyvi realybė", o citata iš dokumento.

Tame pačiame dokumente sakoma, kad "centrinis SSRS teritorinis siekis yra kryptis į pietus nuo Batumio ir Baku – Persų įlankos link". Turėkite galvoje, kad "naftos žemėlapis" tuomet atrodė visiškai kitaip – Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija išgaudavo niekingai mažą naftos kiekį, o antroje vietoje pagal gavybą Senajame žemyne (po SSRS, žinoma) buvo Iranas. Taigi žygis į Teheraną visiškai tiko į Molotovo deklaruotus "SSRS teritorinius siekius".

Trumpai

M.Soloninas (1958), naujosios kartos rusų istorikas. Baigęs Kuibyševo (dabar Samaros) aviacijos institutą, šešerius metus dirbo slaptame karo pramonės konstruktorių biure. Prasidėjus "perestroikai", teko keisti darbą ir tapti kūriku.

M.Solonino sukaupta stulbinama informacija sudarė galimybes pažvelgti į 1941 metų tragediją visiškai naujai. 2003 metais po ketverių įtempto darbo metų Soloninas parašė pirmąją knygą "Statinė ir lankai" ir kreipėsi į Rusijos leidyklas, siūlydamas ją išleisti. 32 leidyklos atsisakė.

Autorius kreipėsi į Ukrainos leidyklas ir vėl 14 atsisakė. Tik 15-oji nedidelė leidykla "Atgimimas" sutiko knygą publikuoti. Įvyko proveržis. Knyga jau kitu pavadinimu "Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija" Rusijoje išleista daugiau kaip dešimt kartų. Pirmosios knygos sėkmė leido istorikui tęsti darbą toliau: jau penkios pasirodžiusios knygos išleistos didžiuliais tiražais ir yra graibstomos skaitytojų.

Bus ir vieša paskaita Vilnijuje.

Susijęs tekstas:

Dar kartą apie II-ą pasaulinį karą
http://www.balsas.lt/naujiena/372615/da ... ulini-kara

http://www.tomascyvas.lt

Balsas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/375532/ ... uz-bailuma

Žygeivis
2010-02-18 19:38:01

M. Soloninas: Sutinku, bet tam, kad būtų "daugiau ir pigiau", reikėjo smaugti totalitarinius režimus įsčiose žengiant pirmuosius formavimosi žingsnius. Dėl savo tingumo, dėl abejingumo svetimai nelaimei ir atvirą bailumą, kurį matėme 1938-1939 metais, Europa ir sumokėjo tokią didžiulę kainą.
-------------------------------------------

Absoliuti analogija mūsų dienoms:

Dėl savo tingumo, abejingumo ir atviro bailumo NATO praleidžia visas galimybes užsmaugti totalitarinį Putino režimą režimo įsčiose, ir kartu galutinai likviduoti Rusijos imperiją, ją išskaidant į normalias tautines valstybes, kol ši "Blogio imperija" dar nesuspėjo atsigauti po 1990-1997 metų žlugimo.

Žygeivis - fsm
2010-02-19 21:12:50

fsm
2010-02-18 23:55:39

Ir kaip gi NATO galėtų užsmaugti tai, ką jūs vadinate Putino režimu? Kokios gi tos visos galimybės?
----------------------------------

Jei tik norėtų, galėtų pradėti nuo elementarių veiksmų - pvz., visapusiškos izoliacijos:

1. Išvalyti visas NATO nares nuo Rusijos "penktosios kolonos" - kruopščiai "perkračius" KGB ir kitus archyvus visose posovietinėse valstybėse, išgaudyti senąją SSSR ir Rusijos įtakos agentūrą. Pašalinti iš pareigų visus, pagrįstus įtarimus keliančius, asmenis visose NATO valstybėse, nekreipiant dėmesį į jų dabar užimamas pareigas. Pvz., pašalinti iš visų užimamų pareigų visus, kas palaikė ryšius su Rusijos ir SSSR spec. tarnybomis arba SSKP nomenklatūra.

2. Visus Rusijos arba SSSR pilietybę tebeturinčius asmenis deportuoti į Rusijos imperiją (išskyrus atskirus atvejus, pvz. Kaukazo tautų atstovus, realiai kovojusius su Imperija), o NATO piliečius - Rusijos imperijos ir SSSR "simpatikus" - izoliuoti nuo bet kokių valstybinių pareigų bei bet kokios slaptos informacijos (nustatyti tokius "simpatikus" nesunku: pvz. kontroliuojant Internetą, mob. telefonų pokalbius ir pan., labai lengva išaiškinti daugumos dabartinių NATO valstybių piliečių tikrąsias pažiūras).

3. Labai griežtai apriboti ir sumažinti Rusijos diplomatinių atstovybių skaičių NATO narėse bei ten dirbančių asmenų skaičių.

4. Labai griežtai apriboti bet kokius neoficialius asmenų ryšius su Rusijos imperija - bet kokių asmenų keliones į Rusiją, ir ypač iš Rusijos - tiek komandiruotes, tiek poilsines-turistines keliones, tiek į mokslus (faktas - visi Rusijos oligarchai, turtuoliai ir valstybinių struktūrų vadovai savo atžalas siunčia mokytis į Vakarus).

5. "Užšaldyti" Rusijos piliečių ir firmų sąskaitas Vakarų bankuose.

6. Neparduoti Rusijos imperijai jokių karinių technologijų bei ginklų. (Kaip dabar, pvz., NATO narė Prancūzija parduoda naujausius karinius laivus, kurių dėka Rusijos imperija ruošiasi kontroliuoti Baltijos ir Juodąją jūras).

7. Paskelbti Rusijai absoliutų embargo ir visoms kitoms naujoms technologijoms (pvz., dabar NATO narė Italija, stato Rusijoje gamyklas).

8. Paskelbti absoliutų embargo bet kokioms finansinėms investicijoms į Rusiją ir uždrausti paskolų teikimą Rusijai.

9. Palaipsniui nutraukti su Rusija visus prekybinius ryšius - o kol kas pirkti iš jos tik pačias svarbiausias žaliavas, pvz. dujas, tačiau visapusiškai stengtis mažinti pirkimų apimtis, keičiant kitais žaliavų šaltiniais.

10. Viešai paskelbti, kad visi ryšiai bus atnaujinti tik tada, kai Rusijos imperija taps normalia demokratine valstybe, o jos okupuotos ir aneksuotos tautos bei valstybės gaus nepriklausomybę.

11. Aprūpinti pačiais moderniausiais ginklais Gruziją. (Ko savo laiku kažkodėl nepadarė, tačiau kažkodėl paskatino Gruziją pulti Pietų Osetiją).

12. Jau seniai reikėjo priimti į NATO Ukrainą ir Gruziją - jei ne tikraisiais nariais, tai nustatant ypatingus ryšius, garantuojant jų absoliutų saugumą.

13. Paskatinti susijungti NATO narę Rumuniją ir Rusijos nuo jos atskeltą Moldovą, o po to kartu su Ukraina likviduoti vadinamąją Padniestrės Respubliką.

14 Finansuoti Rusijos imperijos pavergtų tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimus, oficialiai pripažįstant jų teisinį statusą bei teisę į nepriklausomų valstybių sukūrimą (atkūrimą) - taip, kaip savo laiku palaikė Lietuvos, Latvijos ir Estijos teises bei jų Nepriklausomybės statusą de jure.

Ypatingos spec. priemonės:

1. Visus NATO valstybių propagandinius pajėgumus nukreipti į Rusijos imperijos likvidavimą ir imperijos valdžios diskreditavimą.

2. Suaktyvinti techninę ir agentūrinę žvalgybą Rusijos imperijoje ir jos satelituose (pvz., Vid. Azijoje ir Baltarusijoje - šios valstybės atžvilgiu apskritai reiktų sukurti ir įgyvendinti atskirą ypatingų priemonių planą).

3. Per "trečiuosius asmenis" apginkluoti ir finansuoti įvairių tautų bei organizacijų partizanus ir sukilėlius Rusijos imperijos viduje bei Užkaukazėje ir Vid. Azijoje, iš kur partizanai galėtų persikelti į Imperiją (taip, kaip tai darė, kada Sovietai okupavo Afganistaną).

4. Atskira kalba - spec. diversijos, naikinant Rusijos imperinę infrastruktūrą ir kiti panašūs "aktyvūs" veiksmai.

5. Esant reikalui, ginklo jėga tuoj pat ir labai ryžtingai sustabdyti bet kokius Rusijos imperijos bandymus įsiveržti į kitas valstybes, tame tarpe ir nepriklausančias NATO.

P.S. Be to visą tai reikėjo daryti jau seniai, kol Rusijos imperija dar nespėjo atsigauti nuo ją ištikusio ekonominio, techninio ir moralinio nuosmūkio.

Bet NATO narės, ypač Vakarų Europos, ir toliau laižo užpakalį Putinui ir jo imperijai. Lygiai taip pat, kaip tai darė iki karo, bandydami "susitarti" ir su Hitleriu, ir su Stalinu.

Ir dabar, kai tik Rusijos imperija atsigaus, viskas baigsis lygiai taip pat, kaip baigėsi 1939 m. Tik bus jau per vėlu, kada tai paaiškės net ir visiškiems kvailiams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Sau 2011 22:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Mark Solonin „Mozgoimenije!“ – atkirtis Kremliaus „istorikams“

http://www.balsas.lt/print/518584
http://www.balsas.lt/naujiena/518584/ma ... torikams/1

2010.12.31 12:18
Tomas Čyvas

Originalo kalba „Мозгоимение. Фальшивая история Великой войны“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 9 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: