Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kodėl sugriuvo Sovietų sąjunga?

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

EUcitizen

Pranešimo tema: Kodėl sugriuvo Sovietų sąjunga?

Parašytas: 25 Sau 2010 19:32

Užsiregistravo: 18 Sau 2010 16:42
Pranešimai: 59

Kodėl sugriuvo Sovietų sąjunga?

Šis klausimas kyla turbūt ne vienam žmogui, ypatingai pačiam tapus šio griuvimo proceso liudininku.

“Milžinas ant molinių kojų” - taip buvo vadinama Sovietų sąjunga.

Nuo mažų dienų šioje valstybėje turėjai prarasti savo individualumą, susitapatinti su kuriama komunizmo ideologija ir įsitraukti į komunizmo statybas. Nebuvo individualumo, buvo kolektyvizmas. Iš to kilo pirmoji rimta problema, nes individo norai pasimesdavo kažkur biurokratų stalčiuose tarp dokumentų. Planuojat sudėtingus ekonominius procesus, nebuvo atsižvelgiama į individo norus. Žmogus buvo nereikšmingas.

Kita problema yra stagnacija.

Ekonominiai modeliai buvo planuojami biurokratų kabinetuose. Buvo nusprendžiama, kiek ir ko reikės pagaminti. Kiek reikės darbuotojų, specialistų. Valstybė kišosi į visas gyvenimo sritis.

Verta pastebėti, kad dabartiniai komunistai nevertina Sovietų sąjungos nesėkmes – suprask tai nebuvo tikroji socialistinė ar komunistinė valstybė. Tik nesėkmingas bandymas.

Taip mąstant, galima pagalvoti, kad ir Hitlerio nusikaltimai buvo padaryti netyčia, nes tai nebuvo tikrasis nacional socializmas.

Iš esmės galima nesigilinti į komunistų nuomones, nes jie, kaip vienpartinės politinės sistemos gerbėjai, sunkiai atsižvelgia į kitokią nuomonę, nemato skirtumų, nemėgsta konkurencijos.

Komunistai, tai tarsi Jėzaus Kristaus mokiniai, šventai tikintys savo misijos šventumu, o visi kiti tik kvaili žemės gyventojai. Tokie žmonės yra pasmerkti matyti tik savo sėkmę, amžinai nesibaigiančiame komunizmo statybų procese.

Iš pirmo žvilgsnio, Sovietų sąjunga atrodė graži sistema, teikusi daug privilegijų paprastiems darbuotojams. Todėl “proletariato” parama komunistų partijai turėjo būti garantuota.

Šioje vietoje verta suabejoti: komunistai padarė taip, kad sienos buvo uždarytos, negalėjai keliauti į kapitalistines valstybes, negalėjai pabėgti. Buvo įkurta KGB, kad sektų proletariatą. Buvo kovojama su nacionalizmu, veikla nukreipta prieš komunistinę ideologiją. Komunistai nepasitikėjo proletariatu.

Iš tikrųjų tai ši ideologija patiko paprastiems žmonėms dar ir dėl to, kad manipuliavo jų jausmais. Juk paprastam žmogui visada maloniau matyti, kad ir jis, ir jo visi kaimynai yra neturtingi, paprasti, nepasikėlę. Jam patinka žinoti, kad eina į gamyklą dirbti kažkam, t.y. valstybei, o ne kaimynui Jonui. Tai tarsi natūralus džiaugsmas dėl to, kad visiems po lygiai “nesiseka”. Arba, kad, kai man nesiseka, tai vistiek nesvarbu, nes visiems užtikrintai nesiseka nors po kažkiek.

Dirbtinas bendrumo jausmas, paremtas socialine žmogaus padėtimi visuomenėje, remiantis jo pasiektais rezultatais – uždirbtu atlyginimu, turimais turtais. Tarsi nebelieka dėl ko ir pavydėti, nes visi yra vienodi.

Kodėl dabar visi turtingi žmonės dažnai atrodo kaip vagys? Kiek tenka dabar matyti pavydo, graužimosi, kad “nebėra bendrumo”, visi po vieną, kad “nevieningi lietuviai”.

Atsiprašau, ką reiškia vienybė? Kolchozų skaičius valstybėje? Kuomet visi vienodai gyvendami “chruščiovkėje” einame į tą pačią gamyklą dirbti ir gauname panašų atlyginimą? O vakare geriame degtinę ir žiūrime komunistų televiziją? Dirbtinai suklijuota vienybė, neparemta tautiniais sumetimais, o tik bendru skurdu.

Lietuvoje šiandien “runkeliai proletariatas” nenori būti vieningas, nes “prakeikti kapitalistai” yra aukščiau už mane, ne dėl tokios Lietuvos aš pastovėjau valandą Baltijos kelyje. Suprask, didelį darbą žmogus nuveikė, skirtingai turbūt nuo tų partizanų, kurie 10 metų miškuose kaip “durniai” slapstėsi.

Sąvartyne panašiai žmonės juk mąsto: visi mes vienodai skurdūs, todėl laimingi, visi mes vienodai padirbame kartais, išgeriame dažniau. Jeigu vienas iš tų “bomžų” ras loterijos bilietą, laimės loteriją investuos tuos pinigus ir taps milijonieriumi, kaip galvojate ar kiti “bomžai” sakys, kad gerai, kad toks tapai, palinkės sėkmes, gerbs ir toliau ar tie “bomžai” skųsis, kad nėra vienybės, kad viskas pasidarė blogai? Ar nuoširdus bus toks požiūris į “tariamą vienybę”? Tiems “bomžams” nerūpės, kad jie “lietuviai”, kad čia Lietuva, o tas mistinis “lietuvių ne vieningumas” bus panaudotas tik propagandiniais sumetimais.

Jokia čia ne vienybė, kai visi turi būti vienodai skurdūs, o jeigu kažkam sekasi geriau savo darbu uždirbti, tai tada prasideda pavydas ir verksmas, kokia neteisinga sistema ir koks gyvenimas blogas. Kaip taip Lietuva ir nelemta nepriklausomybė nuskriaudė mus visus.

Tuo ir skiriasi žmonės Vakaruose ir čia. Jeigu tavo kaimynui Jonui geriau sekasi, tu mokaisi iš jo, kad taptum bent kiek į jį panašus. O socializme tau nereik mokytis, nes tu tiesiog nematai Jono kapitalisto, tu jame matai save, nes visi yra kaip klonai – panašūs. Visi “proletariato” atstovai.

Komunistų partijos vadovų ir elito tu nematai, nes jie “kažkur toli, savo vilose, geria ir smaginasi, aptarinėdami kokie kapitalistai niekingi, o mes kokie geri”. Apgaulinga sistema. Kapitalo skirstytojai tikrai gyveno gerai ir Sovietų sąjungoje, tik jie nebuvo tokie kvaili, kad rodytų save geresnėse pozicijose ir kompromituotų sistemą, sukeldami žmonių nepasitenkinimą.

[img=right]http://4.bp.blogspot.com/_AOdk-xDdPJM/SFKuB3PQPPI/AAAAAAAAAA0/ZG5usXz1byw/s400/Socialism_by_miniamericanflags.jpg[/img]

Rimta problema yra ta, kad kai Sovietų sąjungoje ekonomika ėmė strigti, žmonės pradėjo kaltinti tik komunistus. Tai pakenkė komunistams, nes nebuvo ką apkaltinti – juk tik jie valdžioje.

Žmonės “proletariatas” buvo taip išmokinti, kad jie tik avelės, kurios yra vedamos į šviesų rytojų, o jeigu kas ne taip, tada ne jie kalti, bet tik kapitalistai šunsnukiai. Kuomet kapitalistai buvo nekalti, apkaltinto komunistus. Ir dabar matome: lietuviai runkeliai klausia ne ką jis gali duoti valstybei ir tautai, o ką valstybė ir tauta gali jam duoti. Tai yra vergo mąstymas, kuomet tiek metų pragyvenus toje sistemoje, staiga supranti, kad tau jau niekas nieko nebeduos už ačiū. Tik tu gali prisidėti pats prie savo likimo kūrimo.

Neišsivysčiusiam individui tokia sistema atrodė labai graži, nes suteikė visuomeniškumo jausmą. Visi lygūs, visi solidarūs kovoje prieš kapitalizmo blogybes.

Tačiau net ir Sovietų sąjungoje juk buvo lygesnių už lygius. Tai tie patys komunistai, kurie buvo piramidės viršuje, o apačioje visi proletariato atstovai. Kuo aukščiau kilo komunistai piramidėje į viršų, tuo jautėsi geresnis. Svarbesnis proletariato atstovas.

Čia kyla dar vienas klausimas: kodėl Rusijos komunistai ir Kinijos komunistai nesusivienijo vardan bendros kovos dėl darbininkų? Pagal komunistų ideologiją, tautos neegzistavo, visi buvo lygūs, skyrėsi tik pagal socialinę padėtį. Tačiau čia kilo rimta problema: skirtingų komunizmą statančių valstybių vadovai nenorėjo vienytis. Kuo verta ideologija, kuri teigia, kad viso pasaulio proletariato internacionalas vienykimės, jeigu netgi tų darbininkų atstovai negali susivienyti vardan bendro tikslo? Reiškia, kad egzistavo dideli skirtumai tarp socialistinių valstybių.

Kitas svarbus dalykas tai buvo ekonomikos stagnacija.

Juk faktiškai viską, ką uždirbdavo darbininkas fabrike, valstybė iš jo nusavindavo. Pagal komunistų ideologiją, kapitalistai nusavindavo darbuotojų sukurtą rezultatą, atlygindami jiems netinkamai už darbą.

Tuo tarpu Sovietų sąjungoje turėjo būti kitaip, tačiau paprastas darbuotojas negaudavo fabrike pagamintos produkcijos parsinešti į namus. Jis gaudavo tą patį atlyginimą, už kurį galėjo pirkti produktus, kurių pasirinkimas buvo skurdus.

Ta dalis visuomenės, kuri norėjo ir galėjo dirbti daugiau, nebuvo skatinama taip daryti.

Socializme žmogus prarasdavo prasmę dirbti daugiau, nes gaudavo vistiek panašiai kaip visi. Nebuvo individualaus skatinimo. Darbą galėjai turėti vieną. Pajamų nebuvo daug. Visos įmonės priklausė valstybei, todėl geriausiu atveju, galėjai dalyvauti tik įmonės valdyme. Iš čia kilo dar viena problema: ne ūkiškumas, ne verslumas. Vagystės iš įmonių, kolūkių juk tapo norma. Nes tai buvo “valstybės”, o reiškia, kad niekam nepriklausė tiesiogiai. Jeigu kapitalistas yra priverstas prižiūrėti ir kontroliuoti kaip veikia jo įmonė, saugoti produkcijos kiekius, tai komunistai galėjo nesiįjaudinti, nes valstybė vistiek padengdavo visus vagysčių nuostolius.

Svarbi problema buvo ir ta, kad buvo planuojama, kiek reikės pagaminti produkcijos. Svarbu ne kokybė, o kiekybė. Todėl ir buvo gudraujama. Vartotojas, gavęs prastą produktą, tikrai negalėjo bėgti ir skųstis. Nebuvo nei kur, nei kam. Nereikia, pamiršti, kad ideologija skatino darbininkus vienytis, bet ne vartotojus. Žmogus yra ne tik darbininkas, ko nelabai matė komunistai. Žmogus yra ir vartotojas.

Blogiausia, kad Sovietų sąjungoje rodikliai buvo dirbtinai dideli arba jų dydis paprastam žmogui nereikšdavo visiškai nieko. Tarkim ligoninių skaičius kasmet didėjo, produkcijos pagamintos kiekis didėjo, viskas didėjo. Pagal tokią logiką juk ir gyvenimas turėjo tik gerėti, nes valstybė viską, ką gamindavo pasiimdavo sau ir ką parduodavo pasiimdavo pelną tik sau.

Tačiau, kur šie darbo žmonių rezultatai būdavo panaudojami? Kariuomenės reikmėms Sovietų sąjungoje buvo skiriami milžiniški pinigai. Valstybės biurokratai nematė prasmės gaminti individams reikalingų prekių, nes svarbiausia buvo karinė pramonė. Žinoma, buvo statomos mokyklos, ligoninės, keliai, gyvenamieji namai, visuomenei skirti pastatai.

Socializmo metu gyventojai priprato gauti paslaugą ir tylėti, o valstybė duodama paslaugą priprato ją duoti ir viskas. Ar ne šiandien tą patį matome? Gaudamas paslaugą ar prekę, pirkdamas ją, jautiesi kartais skolingas, nes paslaugos pardavėjas jaučiasi viršesnis už tave.

Vartotojo – individo teisės Sovietų sąjungoje buvo pamirštos. Komunistų partija tikrai nebūtų keitusi gaminamų gaminių specifikacijos vien tam, kad kažkam nepatiko jų spalva, forma.

Sovietų sąjunga beviltiškai atsiliko nuo Japonijos technologijose, nuo JAV. Individui nebuvo prasmės rodyti iniciatyvą, o biurokratai ne visada norėjo, kad ta iniciatyva ir būtų rodoma. Jeigu biurokratai bijojo, kad jų darbo vietos gali būti sumažinamos, jie tikrai nesiimdavo priemonių tam, kad valstybės lėšas apmažinti. Geriau dar padidindavo. Kokia prasmė kompiuterizuoti darbo vietas, žinant, kad tavo darbo vieta gali būti panaikinta? Kokia prasmė nekurti daugiau ligoninių, jei pagal planą, šiemet bus į “apyvartą” išleista dar šimtas naujų gydytojų? O jei tie gydytojai dar ir tavo pažįstami?

Dėl ekonomikos stagnacijos plito alkoholizmas. Alkoholikai nemokšiškai dirbdavo, todėl darbo našumas krito sąjungoje. Rimta problema buvo ta, kad kainos buvo fiksuotos, o tai ir lėmė žlugimą, nes kaina ekonomikoje yra svarbi informacija, parodanti kaip yra perkamas produktas ir kokia turi būti jo kaina rinkoje.

Sovietų sąjungoje biurokratams buvo nusispjauti, kiek pirks produkto, jie suplanuodavo, kad pirks tiek, kiek suplanavo, todėl parduotuvėse pastoviai stigdavo prekių.

Komunistai stengėsi neigti tautas, jų skirtumus, kas irgi privedė prie problemos. Nes Baltijos šalys atsikūrė iš naujo, atstatė prarastas nepriklausomybes.

Kita problema yra ta, kad visada pabrėžiama, jog Sovietų sąjunga buvo ne kapitalistinė, o visi kiti kapitalistai.

Kodėl Sovietų sąjunga nebuvo kapitalistinė? Ji buvo kapitalistinė, tik kapitalą skirstydavo patys biurokratai. Valstybinis kapitalizmas. Kapitalas nebuvo prieinamas paprastam proletariato atstovui.

Tuo tarpu Vakarų valstybėse ir paprastas individas galėjo turėti kapitalo, galvoti, kaip naudingai jį panaudoti. Vakaruose privatūs individai kapitalistai, tame tarpe bankai, jų akcininkai, konkuravo su valstybe, nes valstybė praktiškai neatliko tokių sudėtingų veiksmų, kaip bankai, fabrikų statyba. Vakaruose kapitalizme vyrauja kitokia nuomonė, kad valstybė turi būti valstybe ir, kad fabriko statymas ir valdymas tai ne valstybės reikalas. Valstybė gali tiesti kelius, statyti tiltus, statyti mokyklas, pirkti kariuomenės techniką, bet ne vadovauti fabrikui, nes manoma, kad biurokratai negali efektyviai veikti, o ir valstybė su savimi konkuruoti sunkiai galės, nes nebus prasmės.

Komunistų partijos nariais buvo skiriami, o ne renkami žmonės. Nors ir buvo manoma, kad iš apačios (iš proletariato) atėję žmonės bus dori ir sąžiningi, bet jie buvo visgi žmonės. O žmogus bet kokioje sistemoje gali būti ir geras, ir blogas. Tai ne sistema, kuri yra bloga, tai žmogus, turintis silpnybes ir trūkumus.

Komunistų partija pastoviai plėtėsi, tuo plėtėsi ir valstybės biurokratų aparatas. Kuo daugiau plėtėsi, tuo sunkiau buvo įmanoma susigaudyti, kas ką daro, kas kur pavagia.

Efektyvumo stygius buvo juntamas dar ir todėl, kad televizija, laikraščiai, radijas, juk priklausė tai pačiai valstybei. Komunistai tikrai nelinkdavo kritikuoti patys savęs. Todėl visos rimtesnės problemos būdavo slepiamos, kaip ir Černobilio atominės elektrinės sprogimas. Korupcija buvo Sovietų sąjungoje, tik dėka valstybinės masinės žiniasklaidos priemonių to negalima buvo pamatyti tiesiogiai. O dabar korumpuoti buvę komunistai ir tos sistemos gyventojai, labai prisideda prie korupcijos skatinimo.

Didelė problema susijusi su jau minėtu požiūriu, kad individas negalėjo tapti kapitalistu. Todėl jam buvo nematomi dideli pinigų srautai, jis negalėjo pats galvoti, kaip jam elgtis su tais pinigų srautais. Negalėjo turėti fabriko, didelio ūkio. Privati nuosavybė priklausė valstybei. Todėl taip nebuvo skatinamas verslumas. Ūkiškumas. Ką šiandien ir galime stebėti, kaip valstybėje nuo paprasto žmogaus iki politiko, daug ne verslių, o tik vogti mokančių žmonių.

Komunistai manė, kad socializmo revoliucija ateis į Vakarų valstybes, kurios buvo išsivysčiusios kapitalistinės valstybės. Tačiau atsitiko priešingai. Revoliucija įvyko Kinijoje, Rusijoje – atsilikusiose agrarinėse valstybėse.

Kodėl taip įvyko? Galima pagalvoti, kad dėl to, kad atsilikusioje valstybėje apskritai lengviau bet kokią revoliuciją įvykdyti, nes yra daugybė problemų. Gyventojų dauguma palaikys pasikeitimus, kad ir kokie jie bebūtų.

Kapitalistas individas, veikdamas privačiai visada pagalvos, ką ir kodėl jam reikia daryti su savo įmone. Jeigu jis sugalvos, kad jo įmonė nebegali daugiau dirbti, nes gamina netinkamą produkciją, tai jis bankrutuos. Sovietų sąjungoje to nebuvo, nes visi nuostoliai buvo padengiami iš valstybės biudžeto. Jeigu Sovietų sąjungoje įmonė bankrutuotų, tai visas planavimo mechanizmas griūtų, o to negalėjo būti.

Komunistai nenumatė, kad Vakarų kapitalistinėse valstybėse, tuos pačius gyventojus ir darbuotojus, galima paremti per didelius mokesčius. Sovietų sąjungoje mokesčiai nebuvo dideli, bet ir atlyginimai nebuvo dideli. Pajamų negalėjai turėti daug, o jei ir turėjai, nebuvo pasirinkimo ką pirkti. Todėl tai tarsi apgaulė, kad viskas buvo nemokamai, kad sąskaitos už komunalines paslaugas mažos. Valstybės gyventojai vistiek už viską sumokėdavo, tik per kitur, galbūt negaudami normalių algų, tinkamų prekių, galbūt negalėdami gyventi nuosavose namuose, neturėdami naujų technologijų kasdieniniame gyvenime.

Sovietų sąjungoje buvo didžiuojamasi, kad vyravo visuotinė nulinė bedarbystė. Kitaip sakant visi dirbo. Tačiau tai irgi skatino sistemos irimą. Nes visada visose visuomenėse yra dalis žmonių, kurie yra tinginiai ir netinkami darbui. Tokį žmogų galima motyvuoti darbui, tačiau visi nedirbs vienodai. Žmonės skiriasi pagal genus, norus, mentalitetą. Skirtingi charakteriai priveda prie to, kad vienam pabosta vieni dalykai anksčiau negu kiti. Tuo tarpu kitas žmogus gali būti kantrus ir dirbti ilgai ir nepabosta jam darbas.

Įstatymiškai žmogaus nepriversti dirbti kokybiškai, nes prie kiekvieno potencialaus netinkamo darbuotojo reikės pastatyti po prižiūrėtoją, kad tikrinti kaip jis dirba. O tai kainuos didelius pinigus, kurie niekaip neatpirks naudos iš to darbuotojo darbo rezultatų.

Motyvuojant žmogų geru atlyginimu ir tuo, kad jis turės ką pirkti už jį, galima pasiekti, kad žmogus dirbtų kokybiškai.
[/justify]

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2010 13:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Keletas mano asmeninės biografijos epizodų iš "išvystyto socializmo" laikotarpio (1975-1985 m.)

Sovietmečiu per vieną mokslinio komunizmo seminarą (kas nežino, tai paaiškinu, kad visose aukštosiose mokyklose ir visuose fakultetuose buvo toks "ypač svarbus" kursas - netgi mums - matematikams) mūsų dėstytojas Gediminas Vaskela http://www.istorija.lt/html/gvaskela.html paklausė, kuo iš esmės skiriasi socializmas nuo kapitalizmo?

Aš neišlaikiau ir leptelėjau: Kapitalizme sunku parduoti, o socializme sunku nusipirkti.

Po to man dėstytojas tyliai patarė daugiau taip niekur nekalbėti. Beje, būtent tada supratau, kad mano grupėje nėra "stukačių". Nes mane po to neiškvietė nei pas prorektorių Bronių Sudavičių (kaip dabar jau žinau - etatinį KGB karininką http://www.google.lt/search?hl=lt&clien ... t&aq=f&oq= ), nei į fakulteto komjaunimo komitetą (jam vadovavo vienas KGB agentas, vėliau labai išgarsėjęs per Audriaus Butkevičiaus kyšio bylą), nei pas 1-ojo skyriaus darbuotoją.

P.S. Pas Bronių Sudavičių, jo prabangiame kabinete Centriniuose VU rūmuose, man vis tik teko apsilankyti, bet dėl kitų reikalų - "pakliuvau" per jo TSKP istorijos paskaitą, kad, kaip grupės seniūnas, neatlikau savo "šventos" pareigos - nesužymėjau savo grupės studentų, kurie nedalyvavo jo TSKP istorijos paskaitoje (o tokių mano grupėje buvo apie 8 ar 9 iš 25). Ir tada per plauką neišlėkiau iš Universiteto, nes padariau ne šiaip eilinį nusižengimą, o politinį nusikaltimą - juk paskaita ne kokios nors aukštosios matematikos, o "šventos" dalyko - Komunistų partijos istorijos. Man, tuometiniam pirmakursiui - prorektorius Sudavičius šią mano "nusikaltimo esmę" kalė tada gana ilgai ir atkakliai.

Vis tik išsisukau gana paprastai - nusiėmęs parodžiau Sudavičiui savo akinius storais stiklais ir pasakiau, kad tiesiog labai blogai matau, ir todėl didžiulėje auditorijoje neįžiūriu veidų. Taigi, gavau tik griežtą prorektoriaus papeikimą, su įspėjimu, kad kitą kartą išmes iš VU.

O kada jau dirbau Mokslų Akademijoje, tai užkliuvau ir 1-jam skyriui - vienas iš mūsų instituto darbuotojų, gana atsitiktinai pakliuvęs į KGB "malūną", labai išsigando ir raštu surašė visus, kam buvo davęs karinių žemėlapių fotoplokštes pasidauginimui - kiek prisimenu tame sąraše buvo virš 20 mūsų ir kitų institutų darbuotojų. Šis "masiškumas" mus tada ir išgelbėjo. Visų mokslinių darbuotojų juk nesodinsi. Taigi, teko tik raštu pasirašyti, kad slaptus karinius žemėlapius naudojau tik savo asmeninėms reikmėms (grybaujant, uogaujant, kad nepaklystum miške ), ir - svarbiausia - niekam nedaviau nei gabaliuko.

Tiesą sakant, aš tų žemėlapių tuo metu jau buvau pridauginęs ne vieną šimtą. Ir labai daug mano draugų juos jau turėjo gavę iš manęs. Po to kokius metus laukiau, kol mane supakuos KGB, išsiaiškinę, kad aš juos mulkinu. Bet to neįvyko. Taigi, tada supratau, jog pastovios kalbos apie tai, kad KGB yra užverbavusi vos ne kas antrą žmogų, yra tik pasakos. Ir svarbiausia - mano draugų tarpe "stukačių" nėra.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2010 14:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Dabar jaunimas labai menkai suvokia, ką tai reiškia komunistinis ideologinis totalitarizmas, ir kaip reikėjo gyventi tuo metu. Štai įdomi ištrauka iš vieno straipsnio, parodanti kaip realiai pasireikšdavo "ideologinis fundamentalizmas" Sovietų Sąjungoje:

Nesibaigiantis kartų karas

Vytautas Čepas, Socialinių mokslų daktaras
2004-08-09, 09:00

http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/nuo ... ras-160889

Prisimenu praėjusio amžiaus šeštą, septintą dešimtmečius, kada į Sovietų Sąjungą per geležinę uždangą vis dėlto atkeliavo platėjančių kelnių ir ilgų plaukų mada. Ko tik nedarė tuometiniai partijos funkcionieriai, tačiau visas jų triūsas, akcijos, aiškinimai ir represijos jokio rezultato nedavė. Tiesą pasakius, rezultatas buvo, bet visiškai priešingas, nei buvo siekta, - kuo labiau draudė, persekiojo, tuo labiau mada populiarėjo.

O draudžiama būdavo žiauriai. Ilgaplaukius pagavę gatvėje akimirksniu apkirpdavo, neįleisdavo į šokius ir kitus renginius. Lygiai taip pat būdavo “kovojama” prieš platėjančias kelnes. Pagavę gatvėje “kliošus” išplėšdavo, varydavo iš pamokų, liepdavo atsivesti tėvus, net iš komjaunimo šalindavo.

Ypač represijos prieš madas sustiprėdavo po kokių nors politinio atspalvio įvykių. Kaune susideginus Romui Kalantai, ilgaplaukiai būdavo gaudomi tiesiog gatvėse ir vežami į saugumo būstinę arba į miliciją aiškintis “politinių pažiūrų”. Toks aiškinimas dažniausiai baigdavosi tuo, kad “madingasis ilgaplaukis” tapdavo “nemadingu plikagalviu”, kuris, anot komunistų partijos ideologų, Sovietų Sąjungos tvirtumui darė mažesnę žalą nei plaukuotas. Kodėl būtent taip, dabar paaiškinti negali niekas.

Gerai prisimenu, kaip tuometinis Vilniaus universiteto prorektorius Bronius Sudavičius lakstė į auditorijas, kur būdavo egzaminuojama ir, pastebėjęs šiek tiek ilgesnio plauko studentus, atimdavo studijų knygeles ir vydavo lauk apsikirpti pagal sovietinius standartus. Kliūdavo ir profesūrai. Taip įpuolęs į logikos egzaminą, kurį vedė profesorius Romanas Plečkaitis, B. Sudavičius pradėjo barti jį, kad egzaminuoja vešlaplaukius studentus.

- Aš ne kirpėjas, aš dėstau filosofiją, - atkirto profesorius.

Taigi kariaudavo ne tik kartos, bet ir ideologijos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2010 14:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Štai įdomi informacija, apibūdinanti pagrindinį ilgametį Vilniaus Universiteto komunistinį ideologą, prorektorių ir "tikrą komunistą" Bronių Sudavičių, bei tuometinį "nemokamą mokslą".

NEMOKAMUMO SKRAISTĘ PRASKLEIDUS

AUŠRA
Nr. 34 [74]
1982 m. gruodis

http://www.lkbkronika.lt/index.php?opti ... Itemid=185

Šių metų pavasarį pasklido gandai, kad Vilniaus valstybinio V. Kapsuko v. universiteto prorektorius mokymo reikalams, gavęs už šios mokyklos Cerberio vaidmenį profesoriaus titulą, Bronius Sudavičius laikomas namų arešte, o nemaži jo lobiai esą aprašyti. Į kalėjimą Sudavičius nekišamas „iš pagarbos už titulus", kad viešumon neiškiltų naujas „nemokamo" mokslo skandalas.

Savo bute Br. Sudavičius neilgai tupėjo. „Buvo išteisintas", arba, kaip žmonės sako, išsilaižė. Ne veltui jis aukšto rango čekistas.

O viskas prasidėjo štai kaip. Vilniaus turguje buvę milicijos sulaikyti keli gruzinai už spekuliaciją. Per kratą jų lagaminuose radę Vilniaus universiteto studijų knygeles ar baigimo diplomus. Tardant paaiškėję, kad tame universitete jie niekad nesėdėję ir jokių mokslų nėję, o atvažiavę „nemokamai" susirinko parašus už egzaminus ir įskaitas.

Siūlų galai nuvedė į prorektoriaus Br. Sudavičiaus kabinetą. Dėl to jis nors kukliai, simboliškai, savo bute buvęs pasodintas.

Sudavičius, baigęs medicinos mokslus, neilgai dirbo gydytoju neurologu. Mediko profesiją metęs, stvėrėsi dar praktiškesniu mokslo. Greit išėjęs „mokslų mokslus" ir ėmęs universitete dėstyti dialektinį materializmą, partijos istoriją. Netrukus tapęs prorektorium.

„Nemokamų" diplomų bylą galbūt pratęsė to paties universiteto istorijos fakulteto doc. Jonas Dobrovolskis, kuris, išleidęs žmoną į turistinę kelionę Ispanijon, nežinia dėl kokių priežasčių iššoko pro langą . . . Kai kas sako, jog Dobrovolskis ne iššokęs, o buvęs išstumtas . . .

Taip siūlų galai subrido į vandenį ir, kaip dažniausiai esti, kaltas — iešmininkas.

Prorektorius Br. Sudavičius ne vien gruzinams buvo geras: nepamiršo ir saviškių. Per jo malonę dekanai ir stojamųjų egzaminų komisijų pirmininkai egzaminuotojams kasmet (gal tik 1982 m. vasarą nuo šių protekcijų santūriai susilaikė) įteikdavo nemažus sąrašus rektorato kandidatų, kurie „turėdavo" gauti, dažniausiai nepaisant atsakymų ar rašomųjų kokybės, tik gerus ar labai gerus įvertinimus.

Todėl Dobrovolskiui iššokus pro langą ir suėmus teisės fakulteto doc. Papirtį, pargabentą net iš Paryžiaus stažuotės, prokuratūra šaukė ir tardė apie 130 dėstytojų, ne vieną studentą, už ką stojant į istorijos fakultetą per egzaminą jam buvo parašytas penketukas.

Įdomu, kad Lietuvos istorijos katedros vedėjas buvo ir Lietuvos istoriją dėstė partijos istorijos mokslų specas J. Dobrovolskis, o ne Bronius Dundulis, parašęs ketvertą studijų iš Lietuvos istorijos ir toliau tebetyrinėjąs poliublininius Lietuvos laikus.

Už „nemokamą mokslą" nukentėjo jau ne vienas dėstytojas ir ši byla, kaip eina gandai, dar nesibaigusi.

Ta pačia proga šiek tiek apie baudas už „nemokamą gydymą".

Norint įrodyti, kad gydytojai baudžiami už kyšių ėmimą, buvo pasiųsta provokatorė, sutaisyta byla ir šių metų pavasarį nuteistas gydytojas Algis Kriščiūnas, dirbęs Vilniaus onkologiniame institute. Jam kliuvo aštuonerių metų kalėjimo ir lagerio bausmė, konfiskuotas turtas.

Gydytojas A. Kriščiūnas niekuo nesiskyrė iš kitų. Tik iš kyšių pasišaipydavęs. O kaltas buvęs daugiau už tai, kad jo uošviai gyvena Federatyvinėj Vokietijoj, ir jis pats ieškojęs, ar jau buvo gavęs dokumentus ten išvažiuoti.

Taigi ir čia bus nušauti du zuikiai, kaip buvo nušauti, nuteisiant Vilniaus pedagoginio instituto mokslinio komunizmo dėstytoją S. Radzevičių.

R. Žvilgys

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2010 15:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Štai dar originali medžiaga iš tų pačių jau seniai praėjusių 1982 -ųjų ...
VISASĄJUNGINĖ KORUPCIJA IR
VISALIAUDINIS ABEJINGUMAS

AUŠRA
Nr. 34 [74]
1982 m. gruodis

Jei į gyvenimą žiūrėsime blaiviomis akimis, o ne pro ružavus propagandos akinius, jei daiktus vadinsime tikrais vardais ir kalbėsime ne išpūstomis ir tuščiomis frazėmis ar laikraščių vedamųjų sakiniais, turėsime pripažinti, kad visą „didžiosios tėvynės" gyvenimą nuo viršaus iki apačios yra apėmusi baisi netvarka ir korupcija.

Vagystės, kyšininkavimai, grobstymai, neoficialūs sandėriai net tarp įmonių ir įstaigų, yra įprastas ir net būtinas dalykas. Be šių sandėrių, be visokių „tu man, aš tau", be patepimų ir kyšių ne tik eilinis pilietis, bet ir įmonės vadovas jokių reikalų nesutvarkys.

Visa šalis gyvena dvigubą gyvenimą: oficialų, išorinį, planuojamą, normuojamą, reglamentuojamą, ir tikrąjį, bet užkulisinį, užmaskuotą, paslėptą, dangstomą . . .

Niekas netiki oficialiom ataskaitom ir oficialiais duomenimis. Visi tuoj klausia — kaip yra iš tikrųjų, koki tikrieji duomenys, ieško tiesos tarp eilučių, stengiasi sužinoti iš pirminių šaltinių, iš privačių pokalbių ir pan. Dirbtinas savęs aukštinimas, tariamų laimėjimų kėlimas yra virtęs tiesiog valstybės politika. Kad tik gražiau atrodytų ataskaitose, pranešimuose, suvestinėse. Kad tik nuolat kiltų, gerėtų, didėtų . . . popieriuose, nors gyvenime viskas eitų atvirkščiai.

Tiesa, yra ir tokių ataskaitų, kur viskas turi nuolat mažėti. Jei, pavyzdžiui, ūkių, gamyklų, statybinių organizacijų darbo rezultatai turi nuolat augti, tai ligoninių, prokuratūrų, milicijos skyrių ir panašių įstaigų rodikliai turi mažėti. Geras planas ir gera ataskaita daug svarbiau už tikruosius rezultatus. Nieko tokio, kad rajone ar mieste didėja apiplėšimai, vagystės, chuliganizmas, svarbu, kad šie reiškiniai „mažėja" ataskaitose. Nieko baisaus jei didėja mirtingumas ar sergamumas, kad plinta vienos ar kitos ligos, jei tik ataskaita rodo visai ką kitą.

Nesvarbu, kad mokykla išleidžia pusiau beraščius, svarbu, kad mažėja nepažangumo procentas. Ūkiai laviruoja tarp apsėjamų hektarų ir prikuliamų centnerių, kad tik gautųsi gaminių kokybė. Ir taip nuo viršaus iki apačios, nuo galvos iki kojų apgaulė, apgaulė, apgaulė, akių dūmimas patiems sau! Didžiuojamasi tuščiais laimėjimais ir tylima apie tuščias lentynas parduotuvėse. Daug kalbama apie liaudies gerovę, tačiau pati liaudis geriau žino, kas jai gera ir kas bloga.

Žmonės mato šį dvilypumą, šią apgaulę ir netvarką. Mato, supranta (arba instinktyviai nujaučia) ir duoda atsakymą. Sis atsakymas yra tikrai visuotinis ir visaliaudinis. Tai — ABEJINGUMAS. Visaliaudinis abejingumas. Jis reiškiamas visų ir visur. Abejingai klausomasi kalbų, abejingai numojama ranka į pažadus, abejingai žiūrima į planus, abejingai dirbama, abejingai mokomasi, abejingai reaguojama į raginimus ir gąsdinimus.

Abejingi visi: moksleiviai, studentai, tarnautojai, milicijos darbuotojai, gydytojai, kolūkiečiai, eiliniai darbininkai ir inžinieriai . . .

Abejingi visiems „žydinčio ir klestinčio" tarybinio gyvenimo reiškiniams, visai „brandaus socializmo" tikrovei ir komunizmo statybai. Neabejinga gal tik pati valdančiosios kastos viršūnė. Bet šiuos Kremliaus senius kamuoja kita — senatvės sklerozės ir reformų bei naujovių baimės liga.

Visam šiam abejingumui, netvarkai ir korupcijai atsirasti ir klestėti padeda bendra melo ir apgaulės, žmogaus beteisiškumo ir bejėgiškumo atmosfera. Nors viskas daroma liaudies vardu, tačiau nei visa liaudis, nei paskiras jos narys jokių teisių neturi. Ką kalbėti apie paprastą pilietį ir jo teises, jei toks juridinis asmuo, kaip kolūkis, pats negali savarankiškai tvarkyti savo gamybinių reikalų.

Gal tai netiesa? Tegul pamėgina koks nors kolūkis visuotiniame savo narių susirinkime nuspręsti, kad jam nenaudinga, neapsimoka laikyti, pavyzdžiui, didelę raguočių ar kiaulių fermą, kad jam naudingiau verstis javininkyste, sėti daugiau kviečių ar miežių. Tai būtų toks kriminalas, toks įžūlus duotų planų ir nurodymų nepaisymas, kad žemė po tuo kolūkiu imtų drebėti ... Ką kalbėti apie tos ar kitos ūkio šakos vystymą ar nevystymą, jei šio kolūkio „šeimininkai" — kolūkiečiai neturi teisės patys nuspręsti kiek hektarų tų ar kitų javų sėti. Viskas turi būti „suderinta", viskas turi vykti pagal planą.

Kokias teises turi ta klasė, kuri pas mus „valdo" fabrikus, gamyklas, žemės-turtus, net visą valstybę? Kokias teises turi darbininkas savo gamyklos reikalų tvarkyme? Daugių daugiausia ką jis gali, tai kokiame nors profsąjungos gamybiniame susirinkime „entuziastiškai" pritarti planui ir pasiūlymui prieš laiką jį įvykdyti ir viršyti . . .

Net deputatai „liaudies pasiųsti" jai „atstovauti" ir „valdyti", negali atstovauti net savęs pačių. Ir ne tik ten, Maskvoj, Aukščiausioj Taryboj, kur prieš jiems susirenkant visi sprendimai jau seniai padaryti, bet ir vietoje, bereikšmėje apylinkės ar miestelio taryboje, net vietinio biudžeto reikalų negali patvarkyti. Čia viskas jau gauta iš rajono, kaip rajono gauta iš Vilniaus, o Vilniaus iš Maskvos.

Prūsų valdžia kadaise įvairiais potvarkiais smulkmeniškai reglamentavo savo pavaldinių, ypač beteisių būrų gyvenimą. Nurodinėjo ką statyti, kaip statyti, net kokius drabužius dėvėti. Baudžiavos laikais valstiečiai, tvarkvdami savo šeimos ar ūkio reikalus, ne vienu atveju turėdavo atsiklausti savo pono ir gauti jo leidimą.

Dabar privatų žmogaus gyvenimą panašiai reguliuoja tarybinė valdžia. Net kaime, kolūkio gyvenvietėje, valstietis savo nuožiūra negali pasistatyti namo, be rajono architekto leidimo neturi teisės net jo perstatyti, pakeisti dydžio ar išvaizdos. Daugelyje vietų net tvoros užsitverti negali . . . Daržo plotas nustatytas, auginamų gyvulių skaičius nustatytas, tveriamos tvoros aukštis nustatytas . . . Tiesa, dar nenustatytas kėdžių skaičius bute ir lovos plotis . . . Bet gal ir tam ateis laikas.

Iš viršaus duoti planai gamyboje, iš viršaus primetami nutarimai ir potvarkiai, reglamentuoją privatų gyvenimą, visiškas politinis beteisiškumas, net konstitucijos „garantuotų" teisių nepaisymas — visa tai žmogų psichologiškai paruošia būti abejingu visur ir viskam. Jis mato, kad iš jo tik reikalaujama, kad jis už daug ką, net už tą pačią iš viršaus primestą netvarką tik kaltinamas, o jokių teisių padėčiai ištaisyti neturi.

Tada į viską numoja ranka, ir visais būdais, legaliais ir nelegaliais, ima rūpintis tik savo asmeniškais reikalais ir interesais. Jei gali paimti — imk! Jei gali nepadaryti — nedirbk! Jei pavyks ką sukombinuoti — kombinuok! Juk visi taip daro. Kuo didesnis viršininkas, kuo daugiau galimybių turi — tuo labiau jomis naudojasi.

Pagaliau pati valdžia juk viską iš liaudies ima taip ir tokiais kiekiais, kokiais nori ir kada nori, ir deda ten, kur jai, valdžiai, o ne liaudžiai reikia. Tad visi ir kombinuoja, ima, griebia, o darbą nuo savęs stumia kiek kas galėdami. Stumia vienas nuo kito ne tik darbe, įstaigose interesantus biurokratiškai siuntinėdami iš vieno kabineto į kitą, bet ir poliklinikose, versdami laukti ilgose eilėse, priimamuosiuose prie viršininkų durų, namų valdybose, kuro kontorose . . . Visur delsimas, vilkinimas, tušti pažadai.

Nesulaukęs jam priklausančios paslaugos iš valdiškos įstaigos, pilietis numoja ranka ir ima ieškoti privačių kelių. Tariasi, samdo, moka kartais tų pačių valdiškų įstaigų darbuotojams. Taip atsiremontuoja butą, pasitvarko mašina, pasisiuva drabužį . . . Už tai reikia mokėti gana nemažai, o atlyginimai nedideli. Bet kai jam jo darbovietėje — ligoninėje, įstaigoje, kontoroje ar parduotuvėje — pasiūlys kyšį, jis neatsisakys. Jis jį paims gal iš to paties santechniko, kuris jam vakar taisė kanalizaciją, ar siuvėjo, kuriam rytoj teks sumokėti už kostiumą . . . Taip ir atsiranda privati iniciatyva, privati ekonomika ir privati rinka. Susiklosto dvilypis gyvenimas.

Bet apie šį antrą, privatų gyvenimą, kalbama tik privačiai. Oficialiai, susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, spaudoje galima kalbėti tik apie išorinę, fasadinę tarybinio gyvenimo pusę. Ją reikia liaupsinti, girti, jos „laimėjimais" didžiuotis. Tad visi ir kalba, ir liaupsina, netikėdami patys tuo, ką sako, žinodami, kad netiki ir tie, kurie klauso. Vieni abejingai šneka, kiti abejingi tam, ką girdi. Tik pirmieji dar turi pavaizduoti, esą įsitikinę, susirūpinę, besistengia, besisieloją . . . Antriesiems nė to nereikia, nebent kartais paploti . . . Taip vieni kalba, kiti ploja, bet iš tikrųjų visi abejingi iki širdies gelmių, iki kaulo smegenų. Tik savo abejingumą pridengia atitinkama kauke.

Taip dvilypis gyvenimas gimdo dviveidiškumą. Materialinę korupciją seka moralinė korupcija. Blogis gali gimdyti tik blogį. Visaliaudinis abejingumas yra atsakymas į visasąjunginį liaudies beteisiškumą. Tai gaivališka liaudies reakcija į valdžios pastangas tvarkyti žmonių gyvenimą nesiderinant prie tų pačių žmonių, šis abejingumas dalinai paralyžiuoja, ar bent silpnina, valdžios veiksmus, bet, iš kitos pusės, nuodija ir pačią visuomenę, žaloja žmogų.

Kaip alternatyva tam gali būti tik laisvė, tvarka ir žmogaus teisių gerbimas!

P. Savėnas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Sau 2011 19:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Rašo, kad tik 1918 m.(vėlgi po TSRS atsiradimo!) .... :smile38:

Patikslinu faktus dėl "žmonių teisių" SSSR:

1. SSSR buvo įkurta tik 1922 m. gale.

Iki tol buvo Rusijos SFSR, Tolimųjų Rytų Sovietinė Respublika, Užkaukazės Sovietinių Respublikų Federacija ir Ukrainos bei Baltarusijos Sovietinės respublikos.

2. Dėl visuotinio mokslo

Nutarimas pereiti prie visuotinio privalomojo septynmečio mokymo SSSR buvo priimtas tik 1949 m.

Tačiau visuotinai įgyvendintas SSSR jis taip ir nebuvo iki pat SSSR sugriuvimo - visų pirma Šiaurės Kaukazo, Vidurinės Azijos respublikose ir Azerbaidžane taip ir nepavyko jį "įdiegti".

3. Dėl socialinių garantijų, pvz. nemirti nuo bado.

Paskutinis rimtas badmetis SSSR teritorijoje buvo po WW2 1947-49 m. Po to irgi buvo net keli "duoniniai maištai" įvairiuose SSSR regionuose (vieną iš jų - Novosibirske, ir jau jau prie Chruščiovo - pavyko numalšinti tik panaudojus tankus).

O 1918-1922 ir ypač 1928-1933 m. nuo bado įvairiose Rusijos, Ukrainos, Kazachstano ir kitų respublikų teritorijose mirė daugiau žmonių, nei žuvo per WW2. Kanibalizmas buvo labai plačiai paplitęs, masinis reiškinys - tada net RSFSR BK buvo įvestas atitinkamas straipsnis (sušaudydavo vietoje).

4. Dėl teisės į nuosavą atskirą būstą ar butą.

Iš esmės savo atskirą būstą miestiečiai SSSR pradėjo gauti tik po "chruščiovkų" masinės statybos, tai yra po 1961 m.

O iki tol gyveno po 10 ir daugiau šeimų "komunalkose" - iki karo ar net iki revoliucijos pastatytuose ir sovietmečiu nusavintuose turtingų žmonių namuose, padalintuose į daugybę atskirų kambariukų, su visiems jiems bendra virtuve ir bendra išviete.

Kada Nikita Chruščiovas (beje, jis buvo baigęs tik 4 klases) grįžo iš savo garsiosios kelionės į JAV, tai pareiškė savo aplinkai: "Jie jau gyvena komunizme".

5. Dėl teisės į darbą ir kitų teisinių garantijų.

RSFSR BK buvo straipsnis "už bedarbystę" ("за тунеядство") - visi, už kelis rublius nedirbę valdiškose fabrikuose, kolchozose, sovchozuose ar kontorose, keliaudavo į "darbo lagerius", tai yra į Gulago konclagerius Sibire, Vorkutoje, Kazachstane, kirsti mišką, anglių, rūdų, urano šachtas, "komunistines statybas" ir pan. - ir ten 10 - 25 metus kasdien po 12-14 valandų dirbdavo sovietiniais vergais (maisto gaudavo tiek, kad nemaža dalis kalinių mirdavo nuo bado jau per pirmus metus).

Ypač daug "teisinių ir socialinių garantijų" SSSR turėjo vergai Gulage - o juk ten įvairiais metais dirbo absoliučiai beteisiais vergais beveik trečdalis visų SSSR gyventojų.

O dar daugiau kaip pusė SSSR gyventojų buvo patys tikriausi baudžiauninkai sovchozuose ir kolchozuose (beje, gal jau pamiršai "trijų varpų" įstatymą - jei lauke bet kas suvalgys ar įsidės į kišenę bent tris rugių, kviečių ar avižų varpas, gaudavo prie Stalino 10 metų lagerių; o vaikus, apkaltintus antisovietine veikla, leista sušaudyti nuo 12 metų).

Beje, ir visi vaikų namai SSSR buvo NKVD Gulago sistemos dalimi - taigi, ir čia galiojo garsioji sovietinė socialistinė tvarka: "kas nedirba- tas nevalgo" - tiesiogine prasme vaikai, kurie dėl silpnos sveikatos nepajėgdavo įvykdyti milžiniškų išdirbio normų, mirdavo nuo bado šiuose "vaikų namuose".

O garsusis "pedagogas" Makarenka buvo NKVD majoras (ar kapitonas?). Ši tvarka šiek tiek pakeista tik prie Brežnevo.

Plačiau, pvz., čia http://www.uvd.murman.ru/about/units/kindinsp.shtml

Be šių "lagerrščikų" dar buvo milžiniška Sovietinė armija (po karo ilgą laiką 4 milijonai žmonių), kurios didelė dalis dirbdavo kaip nemokama vergų jėga įvairiose statybose ir kituose bjauriuose darbuose (pvz., ir Ignalinos AE pastatė taip vadinami "stroibatai").

Kiekvieną rudenį visus moksleivius ir įstaigų darbuotojus (nemažai ir fabrikų "kontorinių" darbuotojų) išgrūsdavo ("снимать урожай") "derliaus nuėmimui" arba ("на картошку") "kasti bulvių". Ir ši tvarka išsilaikė iki pat SSSR žlugimo.

6. Dėl teisės laisvai judėti savo šalies teritorija (apie keliones į užsienį net nekalbu)

Tik prie Brežnevo kolūkiečiai ir sovchozų darbininkai Lietuvoje gavo pasus, o pvz., Baltarusijoje taip jų ir negavo - kolchozo pirmininkas juos laikydavo savo seife.

O jei neturi paso ir išvykai iš savo kolchozo ar sovchozo toliau negu savo rajono teritorijos, tai milicija turėjo teisę tave sulaikyti ir teismas nuteisdavo pasodinti keliems metams į lagerį (buvo RSFSR BK straipsnis "нарушение паспортного режима").

7. Dėl piliečio teisių, pavyzdžiui balsuoti rinkimuose

Iki 1936 m. Stalino Konstitucijos priėmimo netgi formaliai grynai teisiškai piliečių teises SSSR turėjo tik darbininkai ir vargingieji valstiečiai (ir žinoma, sovietinis - partinis - OGPU - NKVD aparatas).

Beje, ir šiose grupėse reguliariai atlikdavo "Valymus" ("čystkas").

O, pvz., ikirevoliuciniai inteligentai, o taip pat kiti įvairiausi bolševikų "klasiniai priešai" ("buožės" ir visų kitų be išimties išsilavinusių ir turtingesnių visuomenės sluoksnių atstovai, bei žinoma visi "lagerščikai") ir jų palikuonys net neturėjo formalios SSSR pilietybės - taigi, net "sovietiniuose rinkimuose" negalėjo dalyvauti - ne tik kaip kandidatai, bet ir kaip rinkėjai...

Ir po 1936 m., nors formaliai ir gavo pilietybę, tačiau realiai balsuoti rinkimuose jiems vis tiek taip ir neleido. Nors žinoma, tai vis tiek neturėjo jokios reikšmės: Stalinas dar prieš tai "toliaregiškai" pasakė, kad "Nesvarbu, kas balsuoja - svarbu, kas balsus skaičiuoja".

Ši Stalino įvesta "balsų skaičiavimo tvarka" galiojo SSSR iki pat jos sugriuvimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Sau 2011 18:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Mokslas SSSR

Deja, jaunimas jau visai nesigaudo, kas, kada ir kaip vyko Lietuvoje (ir visoje SSSR) tais laikais.

Kaip tik Mokslų Akademijos (ne tik Lietuvos, bet visų respublikų bei regionų, pvz. Sibiro) įvairiuose institutuose (visų pirma matematiniuose - cheminiuose - biologiniuose - genetiniuose - techniniuose...) tuo metu (Brežnevo laikais ir vėliau) buvo daugiausia buvusių politkalinių, tremtinių, nepartinių ir kitokių "gerų sovietų draugų".

Priežastis labai elementari - to gyvybiškai pareikalavo tuometinis realus gyvenimas SSSR.

Ir taip buvo visai ne dėl to, kad tuometinė sovietų partinė valdžia ir jos vadovaujama KGB buvo idiotai, nesupratę, kokie asmenys "kaupiasi" Lietuvos ir kitų respublikų (ypač Pabaltijo, Kaukazo, Sibiro (daugiausia Novosibirske), Maskvos ir Leningrado) Mokslų Akademijos institutuose (visų pirma matematikos ir kibernetikos, fizikos, biochemijos, genetikos ir pan.).

Jie tai "toleravo sukandę dantis" dėl labai pragmatiškų sumetimų - jiems gyvybiškai buvo būtina turėti mokslininkų, kurie sugebėtų bent jau suprasti tai, ką atrasdavo "supuvusiuose Vakaruose" įvairios mokslinės grupės ir bandyti tai pritaikyti SSSR, ypač karinėje pramonėje.

Pvz., Stalinas savo laiku sunaikino SSSR kibernetikus ir genetikus, o pasekmė - beviltiškas atsilikimas įvairiose karinėse sferose.

Vis tik Stalino laikais tą "nelojalių sistemai" mokslininkų problemą daugiau mažiau sprendė vadinamosios "šaraškos" - konclageriai skirti būtent mokslininkams ir technikams.

Juk tokiose "šaraškose" ir buvo sukurta (tiksliau nukopijuota) sovietų atominė bomba, vėliau sukurta - jau gana savarankiškai - vandenilinė bomba. Koroliovas ten kūrė savo kosminius laivus, o reaktyvinių lėktuvų konstruktoriai irgi ten visi dirbo, ir apskritai beveik viskas, ką tuo metu išrado SSSR, buvo sukurta šiuose mokslininkų konclageriuose.

Prie Chruščiovo panaikinus daugumą konclagerių, buvo panaikintos ir "šaraškės" - beje, daug jų, ypač Sibire, tiesiog pervadintos įvairiais Mokslų Akademijos MTI - mokslinio tyrimo institutais, o mokslininkai jau nebebuvo laikomi kaliniais. Nors, žinoma, tie MTI buvo ir toliau aptverti spygliuota tvora ir saugomi.

Lietuvoje Mokslų Akademijos institutai (kaip jau rašiau, visų pirma techniniai - tiksliųjų mokslų) istoriškai nebuvo kalėjimų ir konclagerių "filialais", bet jų veikla buvo reglamentuota tų pačių instrukcijų kaip ir visoje SSSR - o praktiškai tai reiškė, kad juose galėjo dirbti žmonės, kurių niekur kitur nepriimdavo, jei tik jie turi geras galvas, nepaisant jų "antisovietizmo".

Žinoma, ta "laisvė" buvo labai ribota - už bet kokią akivaizdesnę ir viešai pareikštą sovietų sistemos kritiką tuoj pat "pasiųsdavo pas baltas meškas".

Bet vis tik atmosfera čia buvo žymiai laisvesnė - pvz., už ne viešus pokalbius tarpusavyje, tarkim pasijuokiant iš sovietų valdžios, jos konkrečių atstovų ar net ir pačios sistemos, įvairių vykdomų nesąmonių, nesodindavo į lagerį ar į "psichuškę" (kaip dažnai įvykdavo kitose įstaigose, gamyklose, fabrikuose, kolūkiuose...), o tik tai įrašydavo į "stebimo asmens bylą" (o "stebimi" buvo visi dirbę tokiuose institutuose).

Kaip tik todėl kiekvienas MA institutas (ir visos aukštosios mokyklos, netgi atskiri fakultetai) turėdavo savo KGB paskirtą "kuratorių", kuris paprastai būdavo to instituto ar universiteto vadovo pavaduotojas (pvz., VU tokiu buvo prorektorius Bronius Sudavičius), o Matematikos ir kibernetikos institute buvo vienas sulietuvėjęs rusas (kiek teko girdėti, lyg ir KGB pulkininkas, pavardės neminėsiu, bet visi, kas tada dirbo, jį žino), beje, irgi mokslininkas, ir neblogas - ir apskritai protingas žmogus, man jis patiko...

Be to visur būdavo vadinami Pirmi skyriai, kuriuose oficialiai dirbdavo koks nors senas KGB-MGB "veteranas" - pensininkas, kuris viską stebėdavo, fiksuodavo ir "profilaktuodavo" ką nors kur nors pasakiusius.

Tačiau svarbiausiais KGB asmenimis visada būdavo nelegalūs etatiniai KGB karininkai, kurių buvo nemažai "infiltruojama" į mokslinius institutus. Jie savo ruožtu verbuodavo "stukačius" vietose.

Atskira kalba yra apie tuos mokslininkus, kurie važiuodavo į kokias nors mokslines komandiruotes į "kap. pasaulį" - šie visi be išimties buvo "apdorojami" KGB, gaudavo dar prieš kelionę specialius "klausimynus", kuriuose būdavo galybė klausimų apie jų sutiktus asmenis (jiems, beje, sudarydavo "programą" - su kuo privalo susitikti, apie ką pakalbėti, ko paklausti ir pan.) - į visus tuos klausimus sugrįžus reikėdavo labai smulkiai atsakyti. O tie, kas atsisakydavo paimti tuos klausimynus, į Vakarus neišvykdavo, nepaisant jų mokslinio rango.

P.S. Jei kam įdomu, tai aš tais laikais net į Lenkiją nebuvau išvažiavęs. :)

Ta pati tvarka buvo ir vadinamosiose įvairiose "kūrybinėse sąjungose" - rašytojų, menininkų, architektų, kompozitorių...

Vienu žodžiu, sovietinė valdžia buvo priversta ne iš gero gyvenimo laikyti "antisovietčikus" - tikrus ir potencialius - šiuose institutuose, bet kartu ir labai "kietai" juos sekė bei stengėsi užverbuoti.

Faktas tas, kad kuriant Sąjūdį, būtent Mokslų Akademijos institutų, VU bei kitų aukštųjų mokyklų fakultetų "akademinė publika" bei "kūrybinių draugijų" žmonės buvo pagrindiniai veikiantys asmenys.

Ir kaip tik jų tarpe buvo daugiausia vienaip ar kitaip susijusių su KGB, ir jos kažkada tai užverbuotų.

Tačiau, kaip sakydavo kagėbistai, "į žmogaus dūšią neįlysi" - labai daugelis tų užverbuotų mokslininkų bei rašytojų, menininkų tikrai labai nuoširdžiai dirbo kuriant Sąjūdį ir atstatant Lietuvos Nepriklausomybę - nepaisydami pastovaus KGB šantažo, kad apie juos bus "paleistas kompromatas". Tik vėliau gyvenimas juos "išblaškė" į įvairias puses.

Kartu reikia atvirai pasakyti, kad nedidelė dalis taip ir liko KGB "stukačiais", ir netgi po Kovo 11 d. toliau vykdė KGB "pavedimus", kuriais buvo siekiama bet kokia kaina likviduoti Lietuvos Nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo SSSR.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: