Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

Parašytas: 02 Gru 2013 21:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

„PIRMYN Į PRAEITĮ“
http://www.youtube.com/watch?v=hZ7ZqiQd ... r_embedded

Video, autoriai - Jaras Valiukėnas, Kęstutis kaminskas

Kalba ir Vilius Bražėnas bei Alfonsas Svarinskas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

Parašytas: 02 Kov 2014 21:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Stulbinantys faktai: rusai galėjo užkirsti kelią karui, nusinešusiam 12 mln. gyvybių

http://myep.delfi.lt/news/stulbinantys- ... d=63959832

www.DELFI.lt
2014 m. vasario 8 d. 13:30

Kaip rašoma „The American Conservative“ išpublikuotame Paulo Robinsono straipsnyje, Piotro Durnovo memorandumas tapo konservatyvia alternatyva Europą apėmusiai sumaiščiai.

2014-aisiais minime 100-asias Pirmojo pasaulinio karo pradžios metines, todėl vertėtų prisiminti tuos, kurie nuspėjo artėjančią katastrofą.

Neturėtume pamiršti šių žmonių išminties ir pasinaudoti ja ateityje tam, kad užtikrintume taiką dabartiniais laikais. Net ir praėjus šimtui metų, mes galime pasimokyti iš tų, kurie matė tai, ką daugelis paprasčiausiai atsisakė įžvelgti.

Turbūt žinomiausi Pirmojo pasaulinio karo pranašai – tai „Ateities karo“ (1898) (The Future War) autorius Ivanas Blochas ir „Didžiosios iliuzijos“ (1909) (The Great Illusion) autorius Normanas Angellis.

Jie abu buvo įsitikinę, kad karas tarp didžiųjų pasaulio galių bus ilgas, daug kainuojantis ir beprasmiškas.

Tačiau turbūt geriausiai žinomas karo pranašas – tai Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Nikolajevičius Durnovas, kuris prieš šimtą metų vasario mėn. parašė Rusijos imperijos carui Nikolajui II memorandumą, įspėdamas dėl baisių pasekmių, kurių vertėtų laukti, jei Rusija dar labiau suartės su Prancūzija ir susivienys su ja prieš Vokietiją bei paminėjo, jog tikėtina, kad gali kilti karas su Vokietija.

Taip vadinamas P. Durnovo memorandumas – tai vienas iš išskirtiniausių kada parašytų konservatyvių antikarinių dokumentų, todėl jį verta ne tik perskaityti nuo pradžios iki galo, bet taip pat ir giliau išanalizuoti.

Nors P. Durnovas ne viską suprato teisingai, o didžioji dalis to, ką jis parašė, susiję būtent su tuo periodu, kada jis rašė, jo prognozės stulbina savo tikslumu, o filosofija, kuria paremti jo argumentai, aktuali ir šiomis dienomis.

P. Durnovo memorandumas pradedamas carui skirtu pareiškimu, jog Europos politikos esmė – tai kova tarp Vokietijos ir Anglijos, kuri, anot P. Durnovo, galiausiai gali sukelti karą, apimsiantį daugiau šalių.

„Esminiai pasiskirstymai ateityje įvyksiančiame kare yra akivaizdūs“, - rašo P. Durnovas. „Rusija, Prancūzija ir Anglija bus vienoje pusėje, tuo tarpu Vokietija, Austrija ir Turkija – kitoje.“

Tikėtina, jog Italija greičiausiai prisijungs prie antrosios grupės, taip pat kaip ir Serbija bei Juodkalnija, tuo tarpu Bulgarija, kaip spėjo P. Durnovo, turėtų paremti sąjungininkių pusę. Rumunija, P. Durnovo teigimu, turėtų likti nuošalyje ir laukti, kas laimės karą. Ši prognozė buvo visiškai tiksli.

Didžiausia karo našta, anot P. Durnovo, taps Rusijos griūtis, nes vargu ar Didžioji Britanija sugebės sėkmingai vykdyti karinius veiksmus žemyninėje Europos dalyje, tuo tarpu Prancūzija, kuriai trūksta karių, tikriausiai griežtai laikysis vien tik gynybinės taktikos.

Rusija nebuvo pasirengusi karui. Galima buvo nuspėti, kad ji bus sumušta, o visa tai baigsis revoliucija.

„Problemos kils dėl to, kad valdžia bus kaltinama dėl visų nelaimių. Įstatymų leidimo institucijose prasidės arši kampanija, nukreipta prieš valdžią, po kurios seks revoliucinės agitacijos visoje šalyje, o socialistiniai šūkiai, buriantys žmonių mases, paskatins pradėti žemės dalybas, po ko buvo pereita prie viso turto pasidalinimo. Nukauta kariuomenė, netekusi didžiosios karių dalies, bus nušluota primityvių trokštančių žemės valstiečių. Bus nuspręsta, kad ji yra per daug demoralizuota, kad galėtų apginti žemę ir tvarką. Įstatymų kūrimo institucijos bei intelektualiosios opozicinės partijos, kurioms trūko tikrosios valdžios žmonių akyse, visiškai neteiks savo galių – jas nustelbs masių banga. Rusija paskęs beviltiškoje anarchijoje.“

Šių prognozių pagrindas – nepaprastai pesimistiška ir konservatyvi pasaulėžiūra, remiantis kuria autokratinė valdžia – tai vienintelė priemonė, galinti išgelbėti šalį nuo chaoso.

„Visi mane vadina užkietėjusiu monarchistu, aršiu autokratijos gynėju bei nepataisomu tamsuoliu ir nesuvokia, kad būtent aš labiausiai palaikau respublikonus“, - tikino P. Durnovo.

„Manau, kad žmonėms palankiausia situacija yra ta, kai jie patys gali išrinkti valstybės administracijos galvą – prezidentą, kuriuo taptų labiausiai to nusipelnęs šalies pilietis. Kai kuriose šalyse toks idealas yra įmanomas. Tačiau šis modelis sunkiai įsivaizduojamas mūsų didžiulėje ir labai įvairialypėje Rusijos imperijoje, kur vien dėl praktinių sumetimų šalies administracija bei vientisumas reikalauja imperialistinės valdžios. Jei ši santvarka, Rusija sugrius – tai nepakeičiama Rusijos politinės santvarkos prigimtis.

Gimęs 1847 m. P. Durnovo 1862 m. gavo karininko laipsnį, 10 metų tarnavo laivyne. Kaip teigia istorikas Dominicas Lievenas, jo tobulos Rusijos visuomenės matymas buvo išskirtinai militaristinis, dvasiškai suvienytas bendru patriotiniu tikslu, o potencialiai nepastovių žemųjų socialinių sluoksnių atstovai būtų griežtai disciplinuojami aukštesniųjų socialinių sluoksnių.

Palikęs laivyną, jis pradėjo savo karjerą policijos departamente, o 1905 m. tapo Rusijos imperijos vidaus reikalų ministru. Kaip tik tuo metu Rusiją vargino neramumai po pralaimėto karo su Japonija. Būdamas vidaus reikalų ministru, revoliucionieriams jis buvo negailestingas, nes buvo įsitikinęs, jog šalies valdymas – tai labai sunkus darbas. „Caras turi būti keliantis siaubą, bet tuo pačiu ir gailestingas – visų pirma jis turi kelti siaubą, o tik tada būti gailestingas“, - teigė P. Durnovo.

P. Durnovas nepritarė Prancūzijos ir Rusijos sąjungai. Respublikoniškoji Prancūzija ir caristinė Rusija, jo manymu, neturėjo nieko bendro. Tuo tarpu konservatyvioji Vokietijos imperija Rusijai galėjo tapti kur kas tinkamesne sąjungininke.

„Esminiai Rusijos ir Vokietijos interesai neprieštaravo vieni kitiems“, - savo memorandume carui rašė P. Durnovo. Šios dvi šalys nepretendavo į viena kitos teritorijas, jų prekybiniai interesai sutapo.

Tuo tarpu Trilypė sąjunga – tai dirbtinis darinys, neparemtas jokiais tikrais interesais. Būtent interesais, o ne sentimentais paremta užsienio politika apjungtų Rusiją ir Vokietiją ir tokiu būdu galima būtų išvengti karo, kuris, kaip prognozavo P. Durnovo gali sugriauti abi šias šalis.

P. Durnovo memorandumas nenukrito iš giedro dangaus. Jis buvo paskelbtas iš karto po Vladimiro Nikolajevičiaus Kokovcovo atleidimo iš ministro pirmininko pareigų 1914 m. vasario mėn., tapusio bendrų konservatyvių pažiūrų šalies tarnautojų pastangų perorientuoti Rusijos užsienio ir vidaus politiką dalimi.

P. Durnovo ir jo kolegos siekė pakartotinai patvirtinti monarchinės valdymo santvarkos tinkamumą, kuri buvo susilpninta dėl 1905 m. spalio mėn. Rusijos caro išleisto manifesto, po kurio buvo suformuotas pirmasis išrinktas parlamentas – Rusijos Dūma.

Tačiau šios pastangos žlugo.

Rusijos sąjungą su Prancūzija stipriai parėmė biurokratija ir caro rėmėjai tiek dėl svarių strateginių ir finansinių priežasčių (Rusija buvo priklausoma nuo investicijų iš Prancūzijos), tiek ir dėl šiai šaliai jaučiamų sentimentų.

Nepaisant to, o galbūt ir dėl daugumos Rusijos aristokratų ir biurokratų vokiškos kilmės, daugelis rusų žvelgė į Vokietiją ir vokiečius su akivaizdžiu įtarumu. Tuo tarpu prancūzų kultūra buvo labai žavimasi.

Vyriausiuoju Rusijos kariuomenės vadu 1914 m. liepos mėn. tapęs didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius nemėgo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II, tačiau nepaprastai mėgo Prancūziją, buvo tobulai įvaldęs prancūzų kalbą bei dažnai ten leisdavo atostogas jaunystėje.

Prancūzijai reiškiamų sentimentų fone P. Durnovo parama monarchinei santvarkai beveik neturėjo tikimybės tapti sėkminga.

P. Durnovo prognozės buvo daug tikslesnės už kitų spėjimus labiausiai dėl to, kad jis atsisakė apjungti interesus su sentimentais.

Prancūzijos ir Rusijos sąjungos rėmėjai piktinosi tuo, ką jie vadino Rusijos pažeminimu iš Vokietijos pusės, bei vertino 1914 m. vasarą prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą proga atkurti Rusijos galybę.

P. Durnovui buvo būdingas daug pragmatiškesnis požiūris į nacionalinį interesą, jis atliko skaičiavimus ir išsiaiškino, kad karas neturi jokios prasmės.

Realizmas dažnai kaltinamas tuo, kad yra amoralus, lyg tikslus nacionalinio intereso siekimas būtinai veda prie blogų rezultatų.

Tačiau 2006 m. išleistoje knygoje „Etiškasis realizmas“ (Ethical Realism) autoriai Anatolis Lievenas ir Johnas Hulsmanas pažymi, jog racionaliais interesų paskaičiavimais paremta užsienio politika gali būti sėkmingesnė nei neapdairūs nuotykių ieškojimai bei duoti etine prasme labiau pageidautinų rezultatų nei moralizavimu paremta užsienio politika.

Maža to, P. Durnovo buvo neabejotinai teisus dėl vidinių karo pasekmių. Šiais laikais mums nereikia nerimauti dėl revoliucijos, tačiau tai dar nereiškia, kad mūsų dienų karai neturi vidinių pasekmių.

Šiuolaikiniai karai griauna mūsų politinę ir socialinę santvarką didindami įsiskolinimus, skatina valstybės kišimąsi į pilietines laisves ir pan. Šios pasekmės dažnai ilgalaikėje perspektyvoje daug svarbesnės visuomenei bendrąja prasme nei žmonių gyvybės, kurias nusineša karas, bei turtai, kurių netenkama kariaujant.

Vertėtų pažymėti, kad P. Durnovo prognozių tikslumas susijęs ir su jo pesimistiškumu.

„Esame sudarę aklą sąjungą“, - 1912 m. sakė jis. „Bijau, kad mums visiems kartu su caru nepavyks iš to išbristi“, - baiminosi jis.

Vėliau paaiškėjo, kad jo baimės nebuvo nepagrįstos. Negalima pavadinti sutapimu to, kad priešinimasis Pirmojo pasaulinio karo idėjai Rusijoje kilo iš konservatorių, kuriems priklausė ir P. Durnovas, o ne iš liberalų. Kaip ir dabartiniai liberalūs intervencijos šalininkai, tuometiniai liberalai pasižymėjo pasitikėjimu savimi bei giliu įsitikinimu, jog karas išeis tik į gera.

Įsidėmėtinas imperialistinės Rusijos pavyzdys – žemės ūkio ministras Aleksandras Vasiljevičius Krivošeinas, kuris buvo turbūt vienas iškiliausių Rusijos valdžios šalininkų.

Jei P. Durnovo abejojo, ar Rusijos žmonės parems savo šalies valdžią prasidėjus karui, A. Krivošeinas tokių baiminimųsi neturėjo. Pastarojo manymu, valdžiai reikia labiau tikėti Rusijos žmonėmis ir jų laiko patikrinta meile tėvynei, kuri yra didesnė nei neplanuotas įsitraukimas į karą. 1914 m. liepos mėn. liberalas A. Krivošeinas labiau nei kas kitas ragino Rusijos Ministrų tarybą mobilizuoti kariuomenę, būtent tokiu būdu Rusija bei likusi Europos dalis buvo įtraukta į pražūtingą karą.

P. Durnovo monarchinei sistemai reikštas palaikymas, be jokios abejonės, yra pasenęs. Jo kardinaliai priešingos politinės pažiūros, žvelgiant per modernumo prizmę, prisidėjo prie jo kaip nepatrauklaus veikėjo vaizdavimo. Tačiau jo mėginimas imtis racionalių šalies intereso paskaičiavimų, dėmesio skyrimas neigiamoms karo sukeltų padarinių pasekmėms bei atsisakymas pasiduoti pernelyg dideliam pasitikėjimui savo jėgomis, kuris dažnai ir tampa karo priežastimi, rodo P. Durnovo išskirtinumą.

Abejose Atlanto vandenyno pusėse netylant ginčams dėl Pirmojo pasaulinio karo priežasčių, šio karo palikimo bei skirtingų priežasčių teisingumo ir neteisingumo, verta atkreipti dėmesį į P. Durnovo memorandumą tam, kad galėtume ne tik suprasti, koks gi buvo Pirmasis pasaulinis karas, bet taip pat suvokti, kokie gi karai mūsų gali laukti ateityje.

Paulas Robinsonas – Otavos universiteto Aukštosios visuomenės ir tarptautinių mokslų mokyklos profesorius bei daugybės Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijai skirtų darbų autorius.

www.DELFI.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

Parašytas: 12 Bir 2015 23:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kas mus veda istorijos klystkeliais?

http://www.geopolitika.lt/?artc=3420

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2009 06 10

Atrodytų, per pusšimtį su viršum pokario metų susidėstė neginčijamos išvados, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, Antrąjį pasaulinį karą pradėjo nacistinė Vokietija.

Tačiau dabar, artėjant Didžiojo Tėvynės karo pradžios 68-osioms metinėms ir įvairių nusikalstamų sandėrių 70-mečiui, pasirodė samprotavimų, kad jį išprovokavo arba pagreitino ir Lenkijos užsispyrimas netenkinti kai kurių Trečiojo Reicho reikalavimų.

Pasvarstykime, ar tokia teorija logiška ir adekvati to meto padėčiai.

Karo pradžios metinių išvakarėse oficialiame Rusijos gynybos ministerijos portale pasirodė šios įstaigos Karo istorijos instituto Šiaurės vakarų regiono mokslo tiriamojo skyriaus viršininko pulkininko Sergejaus Kovaliovo straipsnis apie „pagrįstas Hitlerio pretenzijas“ Varšuvai. Jis buvo įdėtas rubrikoje „Istorija: prieš melą ir falsifikacijas“ ( http://www.mil.ru/940/25260/index.shtml ).

Tiesa, iškart reikia perspėti, kad, kilus skandalui, publikacija iš svetainės buvo išimta, bet šioje nuorodoje iki šiol galima rasti įdomių ir nevienareikšmių Antrojo pasaulinio karo vertinimų.

Beje, viename iš straipsnių toje pačioje rubrikoje iki šiol galima skaityti, kiek daug būtų pralaimėjusi Lietuva, jeigu ji nebūtų tapusi SSRS dalimi ir Vilnius būtų pasukęs su naciais ( http://www.mil.ru/files/5_2005.pdf ).

Oficialus Gynybos ministerijos atstovas Aleksandras Drobyševskis laikraščiui „Vremia Novostei“ paaiškino, kad S. Kovaliovo publikacija buvo įdėta diskusijų skyriuje ir nėra oficiali ministerijos pozicija. Tačiau šiaip ministerijos interneto svetainė yra gana uždara, ir akivaizdu, kad ne kiekvienas gali tikėtis vietos joje savo požiūriui į istorijos įvykius išreikšti. Juolab kai tas požiūris balansuoja ant dviejų valstybių sukiršinimo ribos...

Taigi, S. Kovaliovo nuomone, 1938–1939 m. Lenkija norėjo gauti galingos valstybės statusą (?), todėl jokiu būdu nesiruošė tapti jaunesniąja Vokietijos partnere.

Kaip tik todėl, anot pulkininko, 1939 03 26 Varšuva galutinai atmetė A. Hitlerio pretenzijas, kurias jis suformulavo 1938 10 24.

Kokios tos pretenzijos?

Pirma, „laisvąjį miestą“ Dancigą (Gdanską) įtraukti į Trečiojo Reicho sudėtį, antra, nuo jo per visą vadinamąjį Dancigo koridorių Lenkijos teritorijoje iki Rytų Prūsijos leisti nutiesti automobilių kelią ir geležinkelį.

S. Kovaliovas šiuos reikalavimus vadina gana nuosaikiais ir pagrįstais.

Čia reikėtų priminti, kad pagal 1919 06 28 pasirašytą Versalio taikos sutartį kapituliavusi Vokietija neteko apie 70 tūkst. kv. km teritorijos. Dalis jos atiteko Prancūzijai, Belgijai ir Danijai.

Lenkijai priskirta Poznanės provincija, Vakarų Prūsija, Pomeranija su išėjimu į Baltijos jūrą, taip pat Dancigas – Tautų Sąjungos sutartimi saugomas „laisvasis miestas“, kuriame beveik absoliuti dauguma gyventojų buvo vokiečiai.

Prancūzijai priklausiusi Saro sritis iš pradžių 15 metų atiteko Tautų Lygos priežiūrai, o po referendumo 1935 m. anglių turtingas regionas priskirtas Vokietijai ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Versalio_sutartis ).

1923 m. pagal šią sutartį Rytų Prūsijos dalis buvo prijungta prie Lietuvos (išsamiau apie sutarties reikšmę Lietuvai – http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/0 ... ng_01.html).

Taigi, Versalio taikos sutarties Vokietija laikėsi tol, kol valdžioje įsitvirtino A. Hitleris. Praėjus vos dvejiems metams po jo išrinkimo Reicho kancleriu, 1935 m. sutartis buvo sulaužyta „dėl gėdingų vokiečių tautai apribojimų“.

Vėliau sekė visa grandinė ultimatyvių diplomatinių veiksmų ir atvirų grasinimų jėga.

1938 10 24 Vokietija paskutinį kartą pareikalavo, kad Lenkija sutiktų su jos siūlymais, bet po pusantrų metų sunkių svarstymų Varšuva juos atmetė.

Rašydamas apie neapgalvotą Lenkijos elgesį, S. Kovaliovas remiasi amerikiečių žurnalisto ir istoriko William‘o Shirerio 1960 m. pirmą kartą išleistu dviejų tomų veikalu „Trečiojo Reicho pakilimas ir nuopuolis“ („The Rise and Fall of the Third Reich“; išsamiau apie knygą http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/2WWshirer.htm) ir žinomo britų istoriko bei karo teoretiko Johno Fullerio (John Frederick Charles Fuller; http://www.antraspasaulinis.net/e107_pl ... ontent.489) veikalu „Antrasis pasaulinis karas: strategijos ir taktikos apžvalga“, kuris 1956 m. buvo išleistas ir rusų kalba.

S. Kovaliovo ir jo cituojamų istorikų neįtarsi simpatijomis nacizmui, bet kartu norima įrodyti, kad kai kurių nacių reikalavimų patenkinimas galėjo atidėti karo pradžią. Dar daugiau: pulkininkas toliau daro prielaidą, jog J. Stalinui neliko nieko kito, kaip pasirašyti su A. Hitleriu nepuolimo sutartį, kad SSRS galėtų geriau pasirengti antpuoliui. Kartu pateisinamas ir Molotovo–Ribbentropo pakto bei slaptųjų protokolų pasirašymas.

Kita vertus, tai įrodo, kad tuometinė Vokietija jau diktavo sąlygas visai Europai, todėl Lenkijos elgesys tebuvo nereikšmingas, nieko nelemiantis manevras: vienaip ar kitaip, pasidalijusi su SSRS Europą, po savaitės, 1939 09 01, Vokietija įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, kuri tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesioginį postūmį Lenkijos aneksijai davė 1938 m. Miuncheno sutartis, kuri ir tapo Antrojo pasaulinio karo prologu.

(Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo lietuvių kilmės SS pulkininkas Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks), po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“; išsamiau – http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfred_Naujocks; trumpa jo biografija, operacijos eiga ir liudijimas Niurnberge – http://www.antraspasaulinis.net/print.p ... ontent.258).

S. Kovaliovas tvirtina, kad užsispyrę lenkai atsisakė paklusti diktatoriaus A. Hitlerio reikalavimams atiduoti dalį savo šalies teritorijos, dėl to ir kilo karas.

„Visi, kurie domėjosi Antrojo pasaulinio karo istorija, žino, kad karas kilo todėl, kad Lenkija atsisakė patenkinti Vokietijos pretenzijas. O jos nebuvo didelės: Gdanską prijungti prie Trečiojo Reicho, leisti nutiesti geležinkelį ir kelius, kurie sujungtų rytinę Prūsijos dalį su Vokietija“, – kartoja savo mintį istorijos mokslų daktaras pulkininkas S. Kovaliovas.

Tačiau kitas karinis tyrinėtojas, Rusijos geopolitinių problemų akademijos prezidentas, generolas pulkininkas Leonidas Ivašovas teigia, kad iš tikrųjų karo pradžios priežastys buvo trys: nacistų teorija, kad imperija gali atgimti naudodamasi silpnų šalių ištekliais, rasinio pranašumo teorija ir didelis resursų poreikis.

Jis įžvelgia ir Vokietijos priešininkių Anglijos bei Prancūzijos kaltę, nes jos užsimerkė prieš A. Hitlerio ambicijas bei gresiantį pavojų ir kartu palaikė tuščias Lenkijos viltis apginti Varšuvą (jas skatino Lenkijos emigracinė vyriausybė Londone).

***

Iš tikrųjų čia sunku įžvelgti Lenkijos kaltę. Ji, kaip ir kitos Europos tautos, buvo tapusi tik žaisliuku slaptuose didžiųjų valstybių sandėriuose.

Paradoksalu, kad Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sukurta komisija, siekianti užkirsti kelią istorijos iškraipymams, analizuoja tik diskusijas dėl Antrojo pasaulinio karo išdavų, aiškinasi tuos, kurie neigia SSRS indėlį į pergalę, o neskiria dėmesio panašioms falsifikacijoms, kurios gadina dviejų šalių santykius ir kartu tarsi teisina tikruosius šio didžiausio 20 amžiaus genocido kaltininkus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas finansavo bolševikus ir nacius, kas sukėlė WW1 ir WW2, pasaulinis globalistų sąmokslas

Parašytas: 17 Bal 2016 19:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

(№117) retrograd retrograd - Kęstutis Čeponis (№36)

http://imhoclub.lv/ru/material/zametki_ ... z466MpTgk5

Вы это о чём?..

01 сентября 1939-го года в Европе начался двусторонний военный конфликт между гитлеровской Германией и Польшей ...

В нём Польша потерпела сокрушительное военное и политическое поражение. Её правительство 17-го сентября бежало из страны (а решение о бегстве, между прочим, приняло уже 08 сентября ...), бросив свой народ ...

За сим, как справедливо и законно отметил Молотов, посльское государство перестало существовать ...

И СССР, 17-го сентября, ЗАКОННО, ввёл части и соединения РККА на ТЕРРИТОРИЮ бывшей Польши, а не "в Польшу" ...

И все спорадические действия людей одетых в военную форму бывшей армии, бывшей Польши, с юридической, политической и исторической точки зрения, есть не "война Польши с большевиками", а не более чем, действия отдельных групп отчаявшихся и проигравших частных лиц ...

Что же касается, предшествующих, советско - германских соглашений, то никаких "разделов Польши в них НЕ БЫЛО ...

Сами соглашения банально ПОДТВЕРЖДАЛИ декларированный ранее НЕЙТРАЛИТЕТ СССР и Германии в отношениях друг с другном ...

А касаемо Польши речь в т.н. "секретных протокола" шла лишь о разделе "сфер интересов", а не об установке границ ...

В дипломатической практике это означает, что в указанных зонах, страны, подписавшие соглашения, действуют в зоне интересов другой стороны не "напрямую, а лишь после предварительных консультаций со второй стороной ...

Таким образом, всё произошедшее можно рассматривать как пример "высшего пилотажа" советской дипломатии. Сумевшей защитьть свои интересы, полностью в рамках международного права и своевременно ...

Я понятно написал?..

(№134) Kęstutis Čeponis, Литва - retrograd retrograd (№117)

http://imhoclub.lv/ru/material/zametki_ ... z466Lv5IIA

Свои совковые пропагандистските "исторические размышления" вы можете рассказывать своим необразованным единомышленникам. :)

А весь нормальный мир прекрасно знает, что нападение на Польшу было совместной военной опперацией Германии и СССР, заранее спланированная и согласованная Генштабами Германии и СССР, и подтвержденная и Гитлером, и Сталиным.

Начало же ее было заложено первым секретным протоколом к Пакту Молотова-Риббентропа, а затем уточнено вторым секретным протоколом.

Все это давно не секрет ни одному историку, исследовавшему начало WW2.

Архивных документов на эту тему тысячи, в том числе и карты Генштабов, на которых обозначены границы будущего соприкосновения войск Германии и СССР.

Да и совместные парады войск Германии и СССР "по случаю победы над Польшей", в Брест-Литовске и других местах, были и сфотографированны, и снятые на кинопленку.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: