 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Pačiam Hitleriui nereikėjo paskelbti genocido
(Knygos „Ar Hitleris sirgo?“ ištraukos)
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=62979244
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=62978926
© AP/Scanpix
"Versus Aureus"
2013 m. spalio 12 d. 09:46
"Versus Aureus"
2013 m. spalio 19 d. 09:04
Degradavusio, nuo medikamentų priklausomo psichopato Adolfo Hitlerio paveikslas vis dar gajus ir priskiriamas prie neblėstančių „didžiojo vokiečių nacijos gelbėtojo“ mitų. Tokį ilgalaikį domėjimąsi ir atsirandančias vis naujas teorijas apie žmogaus, sumaniusio pragaištingiausią žmonijos istorijoje karą, prigimtį paaiškinti ir pagrįsti, be abejo, paprasta: kas įsako išžudyti milijonus nekaltų būtybių, būtinai turi būti ligonis, žinoma, psichinis.
Karas baigėsi, praėjo keturi mėnesiai. Asmeninis Hitlerio gydytojas, profesorius, medicinos mokslų daktaras Theodoras Morellas kameros draugui chirurgui, profesoriui ir medicinos mokslų daktarui Karlui Brandtui pasakoja, kad fiureris niekada nesirgo.
Tokia žinia nustebina „eutanazijos“ specialistą, atsakingą už daugelį žudynių, kurias uoliai vykdė fiurerio parankiniai. Asmeninis gydytojas neva pasistengęs ir „galutinai pripumpavęs“ „mylimąjį fiurerį“ reikalingų vaistų dozių, o atbudus sąžinei nusprendęs išpažinti kaltę ir iškloti visą tiesą.
Ar taip buvo, ar galime tikėti ir vienu, ir kitu vokiečių mediku?
Mes žinome viena: išsamiais išvedžiojimais apie Morellą ir Hitlerį Brandtas atviravo su amerikiečių karininkais vien tam, kad išgelbėtų savo galvą.
Knygos „Ar Hitleris sirgo?“ autoriai Hansas Joachimas Neumannas ir Henrikas Eberle kelia klausimus ir bando į juos atsakyti pasitelkdami asmeninio fiurerio gydytojo užrašus, konsultavusių medikų išvadas, atliktus farmakologinius tyrimus ir pokalbius su gausybe liudytojų, dieną naktį gyvenusių šalia Hitlerio.
Taigi kokiomis ligomis iš tiesų sirgo nacionalsocialistų vadas, kur slypi rasinės neapykantos šaknys, ar Hitleris apskritai turėjo psichinę ligą, kokias ligas gydėsi iki 1934-ųjų, kokias epikrizes įrašė gydytojai jo medicininėje kortelėje, ar turėjo chroniškų susirgimų ir kokius vaistus vartojo, ar tikrai buvo homoseksualus, ar priklausė nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio ir t. t.
Skaitytojų dėmesiui siūlome knygos ištraukas:
Psichoistorijos klystkeliai: Neapykanta žydams kaip beprotybės išraiška
Ne kartą buvo mėginama nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus teisinti psichine diktatoriaus Adolfo Hitlerio liga. Ir tikrai ne visi samprotavimai šia tema laužti iš piršto. Kas be ko, Hitlerio neapykanta žydams atrodo iracionali.
2006 m. Ianas Kershawas rašė: „Žydų tragedijos pamatas – nacionalsocialistų idėja fiks, kurią fanatiškai įkūnijo Hitleris, esą žydus privalu pašalinti, kad būtų „išvalyta“ vokiečių nacija ir sukurtas pamatas naujai, grynosios rasės atstovaujamai, tvarkai Europoje, kuri nugalės šimtmečius viešpatavusias žydiškąsias bei krikščioniškąsias vertybes ir tikėjimo pagrindus.“
Žavesį, kurį skleidė Hitleris, galima būtų paaiškinti tam tikru „religiniu pamišimu“. Hitlerio šalininkai po 1945 m. vis pabrėždavo, esą Hitleris spinduliuote spinduliavo visa užvaldančiu fanatizmu. Be to, jau ankstesniuose laiškuose liaudžiai galima rasti nuorodų į „gelbėtoją“.
Žvelgiant į patį Hitlerį, be abejonės, galima kalbėti apie tam tikrą „išgelbėjimą antisemitizmu“.
Kaip jis pats rašo savo pastebėjimuose, žydų pašalinimas – ne kas kita, kaip chirurginė intervencija, kuria norėta pašalinti svetimkūnį ar infiltracijos būdu susidariusį naujadarą iš vokiečių tautos kūno.
Neapykanta žydams, savo esme iracionali kaip bet kokia kita neapykanta svetimtaučiams. Tačiau būdas, kuriuo skirtingi autoriai Hitlerį pateikia buvus „psichiniu ligoniu“ ar „bepročiu“, verti atidesnio žvilgsnio. Labai dažnai čia kalbama ne apie istorinį fenomeną, o apie žiniasklaidos kūrinį.
Šios jam priskiriamos beprotybės eskalavimas paaiškinamas modernios žiniasklaidos kultūros mechanizmu, o ne iš tiesų įrodomais faktais.
Kai kurie buvę Hitlerio bendražygiai kalba apie jo perversiją, esą jis pajausdavo seksualinį pasitenkinimą tik tada, kai moteris ant jo nusišlapindavo. Kiti jį netiesiogiai kaltina buvus pedofilu. 1970 m. buvo madinga aprašinėti Hitlerį kaip smurtaujančio tėvo auką. Esą todėl gimė nevaldoma neapykanta, išsiliejusi žydų naikinimu. Dar ir šiandien įprasti tokio pobūdžio pseudopsichologiniai aiškinimai, kaip, beje, ir ginčai dėl Hitlerio neva trūkstamo kiaušinėlio.
Tačiau rimti istorikai kaip ir anksčiau pasitiki tuo, ką 1964 m. suformulavo žinomas Getingeno profesorius, vermachto vyriausiojo vado karo dienoraščio redaktorius Percy’s Ernstas Schrammas: analizuojant Hitlerio mąstymo būdą, mėginant perprasti jo chrakterio ypatybes, reikėtų šiek tiek pastumti psichologinę ribą ten, „kur istorikai dar pajėgūs jausti žemės po kojomis“. Drauge Schrammas skatino parašyti medicininę Hitlerio biografiją, bendradarbiaujant psichologams ir psichiatrams.
Ši knyga neturi pirmtakių. Nors netrūko bandymų, taip pat ir tarpdisciplininių, nagrinėjančių, taip sakant, mokslinę problemą, vardu Adolfas Hitleris. Ją rašant buvo siekiama rasti tariamą Hitlerio mįslės atsakymą.
Vienas tikrai daug žadantis bandymas buvo 2000 m. pasirodžiusi knyga „Hitler: Karriere eines Wahns“. Jos autoriai: psichoterapeutas Paulis Matussekas, istorikas ir kultūros istorijos specialistas Peteris Matussekas bei sisteminis teoretikas ir sociologas Janas Marbachas.
Mokslininkų išvada buvo tik išsamesnis Hitlerio „psichinės ligos“ formos patvirtinimas, nepaisant sisteminio literatūros ir naudojamų šaltinių įvertinimo.
Kaip ir kiti, Matussekas ir bendraautoriai pradiniu tašku dėl žydų naikinimo pasirinko Hitlerio „naikinimo maniją“, t. y. „anksti susifrustavusį poreikį“ ir „neįprasto masto asmenybės sutrikimą“. Galiausiai jie diagnozavo „šizofreninę beprotybę“, kuri, sudarydama porą su „narcistiniu fiksavimusi į viešąjį „Aš“, baigėsi „paranojiška naikinimo programa“.
Sadistinius ir (!) mazochistinius požymius konstatavo amerikiečių psichiatras Walteris C. Langeris dar 1943 m. Narcistinės asmenybės, pasižyminčios fiksacija į viešąjį „Aš“, sutinkamos visose visuomeninio gyvenimo srityse, kaip ir žmonės su sutrikusiu seksualumu.
Tai galima suprasti iš dalyvių noro viską atskleisti diversinėse TV laidose ir iš neapžvelgiamo srauto publikacijų, nagrinėjančių šią temą.
Matussekas ir bendraautoriai, norėdami įrodyti, kad Hitleris iš tiesų kentėjo nuo šizofreninės beprotybės, netgi naujai apibrėžė sąvoką „šizofrenija“.
Tačiau siekimas paaiškinti vieną atvejį keičiant ligos apibrėžtį kelia įtarimą, kad senoji apibrėžtis yra gera, tačiau jos negalima pritaikyti šiam konkrečiam atvejui.
Taip pat ir psichologo bei politinio patarėjo Manfredo Kocho-Hillebrechto aiškinimai riboti. Net jei norėtume pritarti Kocho-Hillebrechto
paaiškinimams, esą Hitlerio atmintis buvo eidetinė, kiti jo samprotavimai iš tiesų klaidingi. Psichologas įtaria, kad ankstyvus (!) Hitlerio asmenybės pokyčius lėmė Parkinsono liga, bet naujausi tyrimai to nepatvirtino.
Tada, remdamasis nepatvirtintais pavyzdžiais, Kochas-Hillebrechtas pakeitė tai Hitlerio slogios, miglotos erotikos jausmais ir galiausiai pareiškė: „Visai įmanoma, kad jei mūsų gražusis Adolfas nebūtų patenkinęs savo aistros vykdydamas Antrojo pasaulinio karo žudynes, būtų tapęs sodomitu ar pedofilu, mat tai glūdėjo jo viduje.“
Maža to: savo analizės pabaigoje profesorius Kochas-Hillebrechtas pateikia išvadą, kad Hitlerio „comming- out“, t. y. paslėpto homoseksualumo atskleidimas, būtų galėjęs jį apsaugoti nuo „blogiausių naikinimo fantazijų“.
Žvelgiant iš istoriko pozicijos yra netoleruojama, kad Kochas-Hillebrechtas nenurodo šaltinių. 500 puslapių knyga neparemta jokiais dokumentais, kuriuos būtų galima patikrinti. Tai – tik įtarimų rinkinys.
Be jokių nuorodų jis įvardija Valdfyrtelį, iš kurio kilo Hitlerio šeima, kaip „incesto vietą“ ir tuo remdamasis pateikia išsamias išvadas. Visiškai supainiotame tekste maišomi asmenys, jiems priskiriamos ne tos profesijos ir papasakojama daugybė sukurtų legendų. Psichoanalitinis aiškinimas, paremtas tokiais abejotinais šaltiniais, yra visiškai nerimtas.
Psichoistorinio aiškinimo problemos negalima suredukuoti į vieną knygą. Pasvarstymai, kuriuos pateikia Matussekas & Co remdamiesi ankstesnėmis ne mažiau klampiomis „analizėmis“, galiausiai atsiremia į psichoanalizės mokslą.
„Pagrindinė tokių diagnozių problema, kaip anksčiau minėjome, yra jų savivalė.“
Būtų galima klausimą pateikti kitaip: jei jau Hitleris patenka į psichoanalitinį narvelį, kodėl kaip tik jis, o ne kas nors kitas sukėlė didžiausią katastrofą Europos istorijoje?
Ar milijonų žydų, slavų, psichikos ligonių, sinti ir čigonų žudynės apskritai gali būti paaiškinamos Hitlerio psichikos būsena, ar to priežastis – visai kiti veiksniai?
Racionalus Hitlerio neapykantos žydams pamatas - tikslingumas
Neseniai minėtas psichiatras Walteris C. Langeras, tyręs Hitlerį CIA pradininko OSS užsakymu, atsiprašo savo 1943 m. išleistos ekspertizės skaitytojų: „Jei ši studija būtų išsami, reikėtų pabrėžti šio vyro stiprybes taip pat kaip ir silpnybes.“
Langeras pripažino, kad Hitleris turėjo „išskirtinį gebėjimą suprasti vidutinio žmogaus psichologiją“, taip pat „išgyventi vidutinio žmogaus poreikius ir jausmus“.
Hitleris sugebėjo pasakyti įsisąmonintus dalykus „aistringais žodžiais“. Be to, būdamas vyriausybės vadovas jis turėjo „progų bei galimybių“ patenkinti šiuos poreikius.
Hitleris puikiai naudojosi retorinėmis priemonėmis, kad pažadintų baimes ir „žemiausius instinktus“, juos įvilkdamas į „tyriausius“ drabužius. Hitleris iš tiesų buvo pajėgus priversti kitus išjungti savo sąžinę.
Žvelgiant į praeitį nekyla jokių ginčų, kad šios savybės turėjo lemiamą reikšmę jo sėkmei partijoje ir politikoje. Hitleris puikiai žinojo apie savo „siaubingą ginklą žinovo rankose“. Apie tai byloja jo samprotavimai propagandos tema knygoje „Mein Kampf“.
Logiškai savo kalboms jis pasirinko temas, kurios prabilo tiesiai į publiką: Vokietijos pralaimėjimas ir žydų neapykanta. Šiomis dviem temomis jis meistriškai manipuliavo, ir žydai buvo apkaltinti karo pralaimėjimu bei fataliu poveikiu visuomenei.
Čia Hitleris galėjo pasinaudoti ilgalaike vokiečių bei vokiečių-austrų neapykantos žydams tradicija.
Visuomeninį klimatą nulėmė ir tai, kad XIX amžiaus pabaigoje antisemitizmas Vokietijoje bei Austrijos-Vengrijos monarchijoje įgavo naują kokybę.
Lincas, t. y. miestas, kuriame Hitleris praleido jaunystę, kaip teigia istorikė Brigitte Hamann, buvo „antisemitizmo tvirtovė“. Iškabos „Įėjimas tik vokiečiams (arijams)“ ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą nebuvo retenybė.
Vokietijos kaizerio reiche neapykanta žydams buvo priimta visuomenėje elgesio norma.
Sąmokslo teorijos, kuriose žydams buvo priskiriamas vaidmuo politiškai „patraukti už virvelių“, turint galvoje ne ką kita, o visuotinį pasaulio paklusnumą, buvo vertinamos ne kaip skandalas, o pakankamai rimtai išsilavinusių žmonių.
Politinės ekonomikos specialistas Waltheris Rathenau 1916 metais konstatavo faktą, kad kulminaciją antisemitizmas pasiekė karo metais. „Kuo daugiau žydų žuvo kare, tuo atkakliau tvirtino jų priešininkai, esą šie užnugaryje užsiminėjo lupikavimu. Neapykanta padvigubėjo ar net patrigubėjo.“
Verčiama dešiniųjų ekstremistų Prūsijos karo ministerija paskyrė žydų surašymą armijoje, o rezultatus laikė paslaptyje. Daliniuose pasklido gandas, esą žydai yra sabotažininkai. Šią neapykantą maitino pralaimėjimas – kraujuojanti žaizda, dėl kurios ne tik Hitleris vėl apkaltino žydus.
Visai nesvarbu, kaip giliai asmeniškai Hitleris jautė neapykantą žydams iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau, būdamas kareiviu jis sukurstė masinį antisemitinį pjudymą, kuris jam pačiam pasirodė tinkamas vokiečių pralaimėjimo pateisinimo būdas.
Propaganda, kuri galėjo būti populiari biurgeriškuose dešiniųjų konservatorių vadinamuosiuose „nacionaliniuose“ būreliuose, turėjo būti antižydiška. Miunchene Hitleris iš pradžių garsėjo kaip Reicho vadovybės šnipas, vėliau atsiskleidė kaip politinis talentas dešiniųjų radikalų būreliuose, pvz., Thule draugijoje. Atvirai demonstruojama žydų neapykanta buvo patogi. Ji sudarė puikią prielaidą gauti finansinę ir politinę paramą politiniams tikslams.
Be to, Hitlerio dvasinis vadovas Dietrichas Eckartas, ugdęs jį ir sugebėjęs gauti piniginę paramą NS DAP, buvo radikalus antisemitas.
Eckartas supažindino Hitlerį su Richardo Wagnerio šeima. Pastarojo pasaulėvaizdį formavo iškalbingasis žydų priešas filosofas Houstonas Stewartas Chamberlainas.
Chamberlainas, įtakingo veikalo „Grundlagen des XIX. Jahrhunderts“ autorius, tikrasis „Wahnfried“ vilos šeimininkas, ištekino dukterį Cosimą už Wagnerio ir valdė visą visuomeninį Bairoito diskursą.
Žvelgiant iš Hitlerio požiūrio taško, politiniai ir ekonominiai tikslai susijungė su asmeniniu patogumu. Asmeninio iškilimo troškimas neišardomai susivienijo su demonstratyvia antižydiška pozicija.
Yra neabejotina, kad ši nuostata giliai nusėdo Hitlerio viduje.
Kaip pažymi Kershawas, Hitleris tikrai nebuvo radikaliausias antisemitas. Iš pranešimų obsesiškumo matyti, kad jį lenkia Tiuringijos ir Frankų gauleiteris Arturas Dinteris, kuris yra produktyvus romanų autorius, ir Julius Streicheris, „Stürmer“ leidėjas.
NS DAP viduje, kuris buvo suprantamas kaip „rinktinis judėjimas“, Hitleris atstovavo ne kraštui, o viduriui.
Kaip neatidėliotiną užduotį jis iškėlė susiskaldžiusios tautos suvienijimą.
Tai, kad jam pavyko tai padaryti, vienareikšmiškai susiję su antisemitizmo panaudojimu. Kaip aktorius, priderinantis vaidmenį prie publikos, Hitleris galėjo savo kalbose sąmoningai dozuoti antižydišką pjudymą, netgi visai jo neliesti.
Tai matoma jo Bairoito kalboje 1923 m. gavus premiją ir 1923 m. kalbantis su Diuseldorfo pramonininkais prašant šių paremti sunkiąją pramonę.
Net ir tapęs valstybės galva, Hitleris elgėsi apgalvotai.
1933 m. balandžio 7 d. įstatyme apie valdininkų tarnybos atkūrimą numatytos lengvatos žydams, kovojusiems kare. Šie galėjo likti valstybės tarnyboje.
Tik vėliau 1935 m. Niurnberge įvykęs partijos suvažiavimas priėmė rasinį įstatymą, kuriame buvo patvirtinta „žydo“ apibrėžtis. Ypač „mišrūnams“ buvo taikomas aiškus ir atskirais atvejais „patogus“ įvardijimas.
Nemažas skaičius, daugiau nei 1300 mišrūnų, kurie buvo išvaduoti nuo represijų, rodo, kad Hitleris labiau vertino politinius, karinius ir ekonominius tikslus nei besąlygišką laisvos vokiečių tautos išsivadavimą nuo „kraujomaišos“.
Tą akimirką, kai atsirasdavo galimybė likviduoti žydus iš užgrobtos teritorijos, Hitleris nedvejodavo ir išleisdavo atitinkamus nurodymus.
Bet ir šiuo atveju jis buvo užtikrintas, kad ras tinkamą sąmoningą vykdytoją, ir ne vien todėl, kad šimtai tūkstančių vokiečių dėl žydų pašalinimo ir nužudymo pasipelnys.
Katalonijos žurnalistas Eugenius Xammaras, ėmęs interviu iš Adolfo Hitlerio 1923 m., priėjo prie išvados, kas kalbant apie NS DAP lyderį jį būtų galima pavadinti „kvailiu“, t. y. „kvailiu“, kupinu „veiklos, vitališkumo ir energijos“, bendrai paėmus „nemokantį sustoti ir besaikį“.
Pasak Xammaro, jis yra „galingas ir didingas kvailys, pašauktas padaryti karjerą (kuria jis labiau tikėjo nei mes)“.
Hitleris atvirai sakė, ką jis mano apie žydus. Jie – tai „vėžys, ėdantis mūsų nacionalinį vokišką organizmą“. Savaime suprantama, geriausias dalykas yra žydus išnaikinti, tačiau tai neįmanoma. Lieka tik vienas sprendimas, sėkmingai pasirinktas Ispanijos „ištrėmimas, t. y. masinis jų ištrėmimas“.
Viename iš pirmųjų jo pasirašytų dokumentų, vadinamojoje nuomonėje apie žydus, pasirodžiusioje 1919 m. rugsėjo 10 d., Hitleris pabrėžia būtinybę įvesti „proto antisemitizmą“.
Kitas žingsnis turėjo būti „planinga ir įstatymais paremta kova bei žydų teisių, kurias jie turėjo skirtingai nei kiti „tarp mūsų gyvenantys svetimtaučiai“, apribojimas.
„Paskutinis tikslas“, kaip rašo Hitleris tekste, skirtame kariniams viršininkams, turi būti „neatšaukiamas žydų kaip tokių pašalinimas“.
Be abejo, šis „proto antisemitizmas“ buvo ne kas kita, kaip neslepiama neapykanta žydams, kuri įrodo, kad tai – lemiamas politinis motyvas, o ne vienas iš daugelio kitų.
Vienoje, kur iki 1913 m. Hitleris gyveno vyrų bendrabutyje, o ne benamių prieglaudoje, kaip klaidingai buvo teigiama, jis dirbo pas žydų amatininkus. Jo, kaip ir kitų, paveikslus pardavinėjo žydų prekeivis, vaikščiojantis po namus.
Nepaisant antisemitinės politinės nuostatos, vyravusios Habsburgų monarchijos sostinėje, Hitleris nesibodėjo dirbti su žydais, jei jam tai buvo naudinga.
Jis pakeitė savo įsitikinimus tik patekęs į liaudies judėjimo ir Wagnerio klano įtaką.
Kaip ir Richardas Wagneris savo pamflete „Žydų įtaka muzikoje“, jis pasisakė prieš svetimos tautinės mažumos integraciją į visuomenę.
Jie visą laiką buvo tokie patys, manė Hitleris, prireikė tik šlakelio „šventinto vandens“, kad pavyktų išgelbėti „sandėrius ir žydiškumą“.
Taip pat ir Wagnerio reikalavimą „sustabdyti mūsų kultūros nuosmukį jėga pašalinus kenkėjiškus svetimus elementus“ Hitleris šiek tiek adaptavo.
Jis „amžinų žydų galą“ išpranašavo 1939 m., o Wagneris savo kūrinyje „Ahasver“ jau 1850 m.
Nepaisant to, klaidinga holokaustą aiškinti vien Hitlerio neapykanta žydams.
Mat dėl šešių milijonų žydų žudynių tiesiogiai kalti mažiausiai 200 000 žmonių, kaip, pavyzdžiui, SS žudikų komandos apsauginiai.
O skaičius tų, kurie netiesiogiai prisidėjo prie masinių žudynių, pvz., dirbdami įvairiais pareigūnais ir tarnautojais reicho geležinkelio stotyje, iš kurios pilni traukiniai vežė žmones į lagerius, siekia kone milijoną.
Taip pat derėtų atsižvelgti į laikotarpį.
Pirmuosius pogromus ir boikotus ankstyvą 1933 metų pavasarį ir šaudymų pradžią ankstyvą 1941 metų rudenį skiria daugybė metų ir skirtingi eskalacijos lygmenys.
Pirmaisiais nacionalsocializmo įsigalėjimo metais žydai buvo sistemingai atskiriami nuo vokiečių visuomenės.
Norint juos priversti iškeliauti, jiems „planingai ir palaipsniui“, kaip rašoma Teisingumo ministerijos vidiniuose memorandumuose, buvo sugriaunami egzistenciniai pagrindai.
Iš verslininkų buvo atimama nuosavybė, tarnautojai ir valdininkai atleidžiami iš darbo, laisvų profesijų atstovams sudaromos neįmanomos sąlygos verstis.
Ne žydų kilmės vokiečiai neprastai pasipelnė iš nacionalizuoto turto.
1938 metų lapkričio mėnesio pogromas, nekaltai pavadintas „krištoline naktimi“, nubrėžia svarbią cezūrą. Nukentėjusiems tapo aišku, kad režimas jiems neužtikrins jokio teisinio saugumo. SA partijos nariai ir SS vyrai, dalyvavę apiplėšimuose ir griovimuose, jautėsi padrąsinti ir leido išsiveržti savo neapykantai.
Vokiečių valdantieji sluoksniai forsavo emigraciją ir privertė išvykti iš šalies daugiau nei 120 000 žydų. Tačiau prieš tai iš žydų surinko „pabėgimo iš reicho“ mokesčius.
Perėjimas nuo persekiojimo prie žudymo prasidėjo prieš pat karo pradžią.
Pats Hitleris kvietė stoti į aršią kovą dėl tautiškumo, bet konkrečių reikalavimų vermachtui ir SS nekėlė.
Bet jau pirmaisiais karo metais improvizuotai surinktos žudikų komandos užgrobtoje Lenkijoje nužudė apie 50 000 žmonių.
Tuo pačiu metu vokiečių institucijos pradėjo įgyvendinti užgrobtų teritorijų gyventojų perstūmimo politiką. Šimtai tūkstančių žydų buvo suvaryti į getus, lenkų valstiečiai iškeldinami iš savo ūkių, o pastarieji atiduodami vokiečių ūkininkams.
Istorikas Christopheris Browningas teigia, kad Lenkija tapo „rasinės politikos laboratorija“. Chaotiškas pirmųjų karo dienų teroras pamažu peraugo į sistemingas teroro akcijas.
Kita terorizavimo fazė – sisteminga „evakuacija“, t. y. priverstinis iškeldinimas daugiau nei 600 000 žydų ir „pavojingų“ lenkų iš gyvenamų teritorijų, kurios turėjo būti prijungtos prie Vokietijos reicho žemių.
Aukšti įvairių ministerijų pareigūnai tarėsi su SS atstovais dėl organizacinių detalių. Dėl logistinių sunkumų skaičius teko redukuoti.
O planas į Liublino gyvenvietę perkelti visus „senojo reicho“ ir užgrobtų Lenkijos sričių žydus 1940 metais žlugo.
Pergalė prieš Prancūziją, atrodė, suteikė galimybę iškeldinti milijonus žydų į prancūzų salą Indijos vandenyne – Madagaskarą. Tačiau pralaimėtas oro mūšis virš Anglijos ir nesugriaunama britų laivyno galia sugriovė šiuos planus.
Tik 1940-ųjų gruodį, nusprendus užpulti Sovietų Sąjungą, buvo galima pamąstyti apie kitą žingsnį: žydų „iškėlimą į dar nežinomą teritoriją“.
Čia „pagal fiurerio valią žydų klausimas būsiąs galutinai išspręstas“.
Saugumo policijos ir SD vadas Reinhardas Heydrichas kaip tik buvo gavęs per Himmlerį ir atitinkamai Göringą paties Hitlerio pavedimą pateikti „galutinio išsivadavimo projektą“.
Šio projekto „juodraštis“ buvo įteiktas Hitleriui ir Göringui apsvarstyti dar 1940 m. gruodį arba vėliausiai 1941 m. sausį, – taip teigiama vidiniuose saugumo tarnybos užrašuose.
1941 m. kovą Hitleris sukūrė nuorodą apie karo vedimą ypatingose teritorijose, kuri atrišo rankas SS dalinių savivalei.
Šiame nurodyme kariuomenės vadovybei pranešama, kad SS turi „specialią užduotį“, kylančią iš „galutinai paaiškėjusios kovos tarp dviejų diametraliai priešingų politinių sistemų“.
Himmlerio ir Heydricho sudaryti daliniai 1941 m. birželio 24 d. pradėjo masines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žydų žudynes. Iki metų pabaigos nužudyta beveik 400 000 žmonių.
Tuo pačiu metu vyko deportacijos į specialius valstybinius getus, pvz., į Rygą ar Liublino apylinkes.
Šių sričių vadovybė protestavo ne dėl pačios deportacijos, bet dėl su ja susijusių logistinių sunkumų.
1941 m. rugsėjį paaiškėjo, kad nepavyks nugalėti „sovietinės Rusijos vienu sparčiu karo žygiu“, kaip buvo nurodyta Hitlerio „Barbarosos plane.“
Nebuvo įmanoma šiose apylinkėse gyvenančių žydų perkelti į rytus, tad jie SS valia turėjo mirti.
Daug kartų tikrindamas Ukrainą, Himmleris 1941 m. rugsėjo 30 ir spalio 4 d. aprašo logistines masinių žudynių problemas. 1941 m. spalio 5 d. Hitlerio būstinėje Vilko irštvoje jis pateikė ataskaitą. Po keleto dienų spalio 13 ir 14 d. susitiko su Reinhardu Heydrichu ir Odilo Globocnicku, Liublino apygardos
SS ir policijos viršininku.
Lygiagrečiai kai kurie grobikų daliniai išmėgino produktyvius žudymo medodus, pvz., panaudoti vagonus, į juos leidžiant anglies monoksidą.
Aušvico koncentracijos stovykloje 1941 m. rugsėjį buvo atliekami bandymai naudojant nuodingąsias dujas – cikloną B. Pirmą kartą taip buvo nužudyti 250 kalinių. Po poros dienų tai pakartota dar su 900 žmonių. Po šių bandymų pradėti statyti krematoriumai ir įkalintieji masiškai žudomi nuodingosiomis dujomis.
Hitleris norėjo būti reguliariai informuojamas apie genocido eigą. Jis kiekvieną mėnesį gaudavo SS dalinių ataskaitas, Himmleris jį nuolat informuodavo asmeniškai, pvz., rugsėjo 4, 5, 7 ir 16 d.
1941 m. rugsėjo 23 d. Hitleris, Himmleris, Heydrichas, Goebbelsas ir kiti tarėsi apie stovyklų įrengimą prie Baltosios jūros kanalo, kur būtų galima deportuoti žydus.
Rugsėjo 24 d. Hitleris, Lammersas, Bormannas, Heydrichas ir kiti tarėsi apie „Böhmen ir Mähren protektoratuose“ susidariusią situaciją.
Kaip jau buvo minėta, spalio 5 d. Himmleris pateikė ataskaitą apie inspektuojančias keliones pas karinių dalinių vadus.
Spalio 9 d. po pietų Himmleris susitiko pas Hitlerį su Martinu Bormannu ir ilgai su juo kalbėjosi.
1941 m. lapkričio 2 d. Hileris ilgai šnekučiavosi su Himmleriu. Atrodo, SS vadas fiurerį išsamiai informavo apie žydų žudynes.
Apie vėlesnius Hitlerio ir Himmlerio susitikimus galima sužinoti peržiūrėjus SS vado užrašus. Konstatuotina, kad šis klausimas buvo nekeliamas.
Savo kalboje NS DAP ir reicho vadams 1941 m. gruodžio 12 d. Hitleris atskleidžia dalyvaujantiems partijos vadovams, esą jo pareiškimas apie žydų sunaikinimą 1939 m. sausio 30 d. nebuvo „vien tušti žodžiai“.
Šio pareiškimo pasekmė buvo toliau esančių instancijų klaidingos interpretacijos, mat masinės žudynės įvairiais būdais ir toliau buvo tęsiamos.
1942 m. kovo 10 ir 17 d. Himmleris išsamiai apie tai informavo Hitlerį. Per tą savaitę jis daug kartų kalbėjosi telefonu su aukštais SS karininkais, kad susidarytų tikslų vaizdą, lankėsi Liubline ir Krokuvoje, 1942 m. kovo 17 d. pradėjusioje veikti Belžeco koncentracijos stovykloje dujomis buvo nunuodyti daugiau nei trys milijonai žmonių iš visos Europos.
Faktas, kad „galutinis žydų klausimas“ vis kito, o iniciatyva kildavo iš SS karininkų, šiam procesui suteikia holokausto pobūdį.
Hitleris porą kartų aktyviai įsikišo į šį procesą.
Savo norus jis pareiškė reliatyviai neaiškiais, užšifruotais pasisakymais, kvietimais, pranašavimais. Jis vengė išleisti vieną ar kelis konkrečius įsakymus, net ir turėdamas detalią informaciją kad ir apie dujų kameras.
Nuo karo pradžios iki pramoninio žmonių žudymo nuodingosiomis dujomis buvo praėję daugiau nei dveji metai. Per juos kiti atliko „žudymo darbą“ taip, kaip tai suprato.
Pats Hitleris šia tema konfrontavo su Himmleriu, o savo vaidmens operatyvinių dalinių žudymo akcijose ir koncentracijos stovyklose nepastebėjo.
Himmleris perduodavo tautų žudymo organizavimą Heydrichui, kurio vadovaujamoje reicho saugumo tarnyboje susibėgdavo visi siūlai, ir toliau buvo perduodami operatyvinių dalinių vadams, vietos SS ir policijos pareigūnų vadovams.
Emociškai Hitleris tame beveik nedalyvavo. Net ir jo pasisakymai apie žydus, kurie užprotokoluoti per pietus ar vakarienes siaurame rate, byloja apie tam tikrą keistą atstumą.
Nors kartais jis pasisakydavo radikaliai, pvz., 1941 m. spalio 21 d. pareiškė: „Išnaikinę šį marą mes atliksime žygdarbį žmonijai.“ Bet dabar net ir ši neapykanta atrodo abstrakti.
Nuolat pasikartojančios tirados apie žydus kaip „kultūros naikintojus“ yra ne kas kita, o fiurerio dualistinio pasaulio vaizdo atspindys, kur egzistuoja taurieji „arijai“ ir jų amžini priešai – žydai. Tai aptinkama knygoje „Mein Kampf“.
Holokaustas atspindi asmeninės Hitlerio neapykantos, radusios pritarimą vokiečių visuomenėje kaip jos troškimo realizavimo būdas, žydams įgyvendinimą.
Antisemitizmas sukūrė etaloną, pagal kurį veikė Hitleris, iškilęs kaip fiureris, o vėliau kaip Reicho kancleris.
Žydų teisių panaikinimas ir etikečių kabinimas vyko laipsniškai: kai kariniai pasiekimai sukūrė tinkamas aplinkybes masinėms žudynėms, buvo pradėta tai daryti. Pačiam Hitleriui nereikėjo paskelbti genocido. Pakako to, kad jis savo nuoroda apie karo veiksmus atvėrė erdves holokaustui.
Iš to išplaukia būtinybė patikrinti taip dažnai išsakomus spėliojimus apie Hitlerio neapykantos žydams priežastis ir jo psichologinę dispoziciją.
Dėmesio centre atsiduria permanentiškai grįžtantys mitai ir legendos, kurių braižas išlieka nepakitęs, nors konkrečios formuluotės keičiasi.
"Versus Aureus"
Komentarai
1 dalies
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1
2 dalies
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
