Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - A.Spraunius. Mūsų keliaujanti tėvynė Europa

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » "Raudonai žydra" Europos Sąjunga (ES) ir su ja susijusios problemos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

A.Spraunius. Mūsų keliaujanti tėvynė Europa

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: A.Spraunius. Mūsų keliaujanti tėvynė Europa

Parašytas: 05 Sau 2008 20:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Spraunius. Mūsų keliaujanti tėvynė Europa

Arūnas Spraunius, „Dvi pusės“, „Žinių radijas“
2008 sausio mėn. 4 d.

Naujuosius metus galbūt visai pritinka pradėti kaip nors pakiliai, tema, nebūtinai susijusia su paprastomis aktualijomis. Tarkime, kodėl nepakalbėjus apie tėvynę, t. y. apie Europą. Juk kad Europa – mūsų tėvynė, prieš kokius 20 m. nelabai daug lietuvių ir įtarė. Be to, ką tik prasidėjęs šimtmetis vadinamas dar ir integracijos amžiumi. Vienijasi ir Senasis žemynas, o tai vis dar kelia daug svarstymų bei ginčų.

Kad ir kas ką kalbėtų (tarkime, eilinį kartą laidotų Vakarus), absoliuti dauguma kriterijų ir civilizuoto gyvenimo standartų vis dar yra iš ten, iš Senojo pasaulio. Nepaisant visų burnojimų, nepasitenkinimo dėl žmogaus teisių ar demokratijos padėtį stebinčių organizacijų priekabumo, tai, kas vadinama gyvenimo kokybe, vis tiek matuojama vakarietiškais matais. O ir laisvoji rinka radosi ne Kinijoje ar Rusijoje, bet Vakaruose. Čia galima būtų priekabiai reikalauti atskirai išskirti Europą ir Jungtines Valstijas, vis dėlto leisiu sau teigti, kad pastarosios bent iki šiol daugeliu atžvilgių formavosi pagal Europos pavyzdį ir tebėra labai glaudžiai susijusios su Senuoju žemynu.

Tad pirmose 2008 m. „Dviejose pusėse“ – apie procesus, vykstančius Senajame žemyne.

Pirmoji pusė – straipsnis „Pertvarkymai Europoje toli gražu nebaigti“ iš „The International Herald Tribune“

„Lyginti, tarkime, Ispaniją ir Lenkiją nėra paprasta. Kai vakare vaikštinėjate po Seviliją, regite nuostabius tiltus, puošnius namus ir gotikines katedras. Analogija su Varšuva kažkaip neateina į galvą. Vis dėlto lenkų publicistas Adamas Michnikas yra ryžtingai pareiškęs, kad Lenkija – tai naujoji Ispanija. Prieš 21 m. stodama į ES Ispanija buvo skurdi šalis, o dabar ji tapo turtinga. Tokių rezultatų esą pasieks ir Lenkija.

Gali būti, kad pono A. Michniko žodžiuose tiesos yra. Žingsnis po žingsnio, susitarimas po susitarimo, ir Europa keičiasi. 1957 m. pradėjusi turėdama kuklių tikslų (užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir panaikinti mokesčių tarifų barjerus) Europa pamiršo karus ir tapo daug turtingesnė.

Vis dėlto daug neaiškumų išlieka. Bendrijos plėtra, priimant buvusias sovietinio bloko šalis, iš esmės tampa nevaldoma. ES struktūras turėjusi optimizuoti Konstitucija atmesta 2005 m. Nors pačių europiečių integracija vyksta sėkmingai, to negalima pasakyti apie gausius imigrantus musulmonus, o tai sukuria sudėtingas saugumo problemas.

Pradžią ES padėjusios 6 valstybių pasirašytos Romos sutarties pagrindą sudarė vadinamasis „kūrybinis neapibrėžtumas“. Europos tautos buvo kviečiamos glaudžiau bendradarbiauti svajojant apie Jungtines Europos Valstijas. Šioms drąsioms politinėms idėjoms buvo suteikta ekonominių uždavinių (tarkime, bendros rinkos kūrimo) sprendimo forma, todėl viskas atrodė nepavojinga. Dviprasmybės, deja, niekur nedingo, ir tai tebekelia nesutarimų. Ūkio vienijimasis vyko daug efektyviau nei politinė ir strateginė integracija. O bendrų karinių pajėgų kūrimas apskritai atsilieka.

Tiesa, ūkio augimas – puikus vaistas nuo psichologinių traumų. Praėjus 21 m. po įstojimo į ES, diktatūros laikotarpis Ispanijoje dabar atrodo kaip sena istorija. Šalis dabar tiesiog spinduliuoja pasitikėjimu, kuris remiasi jos buvimu Bendrijoje. Šiandieninėje Lenkijoje dar toli iki atsisveikinimo su skausmingu komunistinės tironijos palikimu. Bet galima pasakyti, kad 2025 m., kai ji švęs savo buvimo ES 21 m. sukaktį, daugelis žaizdų bus užgijusios.

Be abejo, Europos laisvoji rinka nėra amerikietiškosios rinkos sesuo dvynė. Ji ne tokia mobili ir nesukurianti tiek daug darbo vietų. Bet ji daug švelnesnė. Ištikimybė vadinamajam Europos socialiniam modeliui, numatančiam galimybę visiems turėti sveikatos draudimą ir gausias išmokas bedarbiams, tapo vienu iš europietiško identiteto ramsčių. Amerikoje sveikatos draudimo neturi 45 mln. piliečių. Aišku, galima ginčytis, kiek tas europietiškas identitetas įsismelkęs į europiečių sąmonę. Bet, tarkime, laikraščio „Le Figaro“ atlikta apklausa parodė, kad 71 proc. prancūzų didžiuojasi esą europiečiai.

Kaip dabartinė karta išspręs pagrindinę Bendrijos problemą (dažnai vadinamą galutine plėtros pabaiga), kol kas neaišku. Jei į ES įstos Turkija, jos riba pasieks Irano ir Irako sieną. Buvusios komunistinės sistemos žlugimas sujaukė situaciją ir ES. Pasak britų eksperto Jonathano Eyalo, iš pradžių Bendrijos kūrimas rėmėsi pripažinimu, kad apie kitą žemyno pusę geriau pamiršti. Taip pat ir apie tokius tradicinius europietiškos civilizacijos centrus, kaip Praha ir Budapeštas. Paradoksas, bet būtent šių centrų prisijungimas sukėlė dabartinę egzistencinę Bendrijos krizę. Ji iš dalies procedūrinio pobūdžio, mat ne taip lengva sugalvoti, kaip priimti efektyvius sprendimus 27 nares turinčioje organizacijoje. Bet ir egzistencinė, nes anksčiau ES šerdį sudariusios Prancūzija ir Vokietija pamažu praranda šią poziciją, o kuo jas pakeisti, tiksliai niekas nežino.

50 m. formavęsis homo europeus gerokai skiriasi nuo homo americanus. Pergyvenę „herojų epochą“, europiečiai dabar linkę remtis procedūromis, derybomis, tarptautinėmis institucijomis ir laipsnišku judėjimu į priekį. Tuo metu amerikiečiai, kurių šalyje ši epocha pačiame įkarštyje, renkasi ryžtingus veiksmus, neretai paremtus jėga. Dabartinei Europai pasaulis atrodo nepalyginamai didesnė vertybė nei Amerikai. Senajame žemyne praktiškai nebesiginčijama dėl mirties bausmės nepriimtinumo ir būtinybės kovoti su visuotiniu atšilimu. JAV dėl to karštai tebesiginčijama. Tiesa, euroatlantiniai ryšiai kaip ir anksčiau stiprūs.

ES vienijimosi kelionė dar nesibaigė. Tiesa, kaip sako J. Eyalas, europiečiai jau suvokė, kad kelionė gali būti tokia pat maloni, kaip ir atvykimas į galutinį punktą. Jungtinės Europos Valstijos tebėra tolimas, gal net nepasiekiamas tikslas. Bet ir karas Senajame žemyne tapo nebeįmanomas. Kaip pastebi Karstenas Voigtas iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, nėra reikalo nervintis, nes laiko yra pakankamai“.

Antroji pusė – straipsnis „Penki mitai apie seną sergančią Europą“ iš „The Washington Post“

„Globalioje ekonomikoje tas, kuris šiandien laimi, rytoj lygiai taip pat gali pralošti. Dar visai neseniai Amerikos ekonomistai ir analitikai užrietę nosis aiškino apie JAV pranašumą prieš „sergančią ir seną“ Europą. Bet situacija gali nepažįstamai pasikeisti per keletą mėnesių. Dabar, kai biržą drebina karas Irake, biudžeto ir prekybos deficitas yra didžiulis ir mažėja darbo našumo augimo tempas Amerikoje, visų žvilgsniai krypsta į Indiją ir Kiniją.

O ką Europa? Gali pasirodyti keista, bet mūsų euroatlantiniai partneriai kuo puikiausiai išgyvena dabartinius nelengvus laikus ir sėkmingai griauna europskeptikų skleidžiamus mitus.

Pirmas mitas: Europos ūkis serga skleroze ir yra ne toks galingas, kad galėtų paskui save vesti pasaulį.

Jei kas ir serga skleroze, tai tikrai ne ES ūkis, kurio apyvarta siekia 16 trln. dolerių. Senajam žemynui tenka trečdalis visos globalios ekonomikos. Tai daugiau nei Amerikai (27 proc.) ir Japonijai (9 proc.). Palyginti su Europa, Kinija su savo 6 proc. atrodo kaip nykštukė.

Europos ūkis niekada nebuvo toks silpnas, kaip skelbė euroskeptikai. Nuo 2000 m. iki 2005 m., kai Amerikos ūkio augimą daugiausia maitino lengvai teikiami kreditai ir spekuliatyvus nekilnojamojo turto rinkos augimas, 15 pirmųjų ES narių ekonomikos augimas, jei skaičiuotume jo dalį vienam gyventojui, neatsiliko nuo JAV, o 2006 m. europiečiai mus aplenkė.

Antras mitas: į Europos ekonomiką niekas nenori investuoti dėl menko jos įmonių konkurencingumo.

Vėl neteisybė: nuo 2000 m. iki 2005 m. tiesioginės užsienio investicijos 15 pirmųjų ES narių sudarė pusę visų pasaulinių investicijų. Beje, viena didžiausių investuotojų Europoje yra būtent Amerika: bendrų Amerikos ir Europos įmonių pelnas tose pačiose 15 pirmųjų ES narių 2005 m. siekė 85 mlrd. dolerių, t. y. daugiau nei bet kur pasaulyje. Pasaulio ekonomikos forumo vertinimu, konkurencingiausių šalių sąraše pirmame dešimtuke yra septynios, o dvidešimtuke – dvylika Europos šalių.

Trečias mitas: Europoje žiaurus nedarbas.

Taip buvo, bet nebėra. Visoje ES, net ir kartu su besivystančiomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nedarbas siekia 6,7 proc. Net Prancūzijoje, kurioje yra 8 proc. bedarbių, tai mažiausias rodiklis per pastaruosius 20 m.

Be abejo, tai daugiau nei JAV, kur nedarbas siekia 4,6 proc., tačiau nepamirškime, kad Amerikoje didžioji dalis darbo vietų menkai mokamos ir neužtikrinančios jokių socialinių garantijų netekus darbo.

Ketvirtas mitas: europietiškas socialinės valstybės modelis varžo verslą ir kenkia ekonomikai.

Tai tėra stereotipai. Kad ir koks būtų didelis augimas, Europos ekonomika išlieka sąžininga ir nesukuria nelygybės. Kitaip nei Amerikoje, kur ji tiesiog krinta į akis, nes žmonėms neužtikrintos vienodos deramos sveikatos priežiūros ir aukštojo mokslo siekimo galimybės. Daugelyje sričių europiečiai tebėra išsaugoję socialinės apsaugos sistemą. Jie turi kokybišką mediciną ir nemokamą arba beveik nemokamą aukštąjį mokslą. Europoje trumpesnė darbo savaitė nei Amerikoje ir mokamos penkių savaičių atostogų. Senajame žemyne veikiau dominuoja ne socialinės, bet darbo valstybės. Kaip sakė vienas britų politologas, Europos šalių visuomenės remiasi ištisomis institucijų sistemomis, kurių tikslas – pasiekti, kad visuomenė būtų sveika ir darbinga. Europos šalių socialinės sistemos neatima iš žmonių materialinių gėrybių, bet jų prideda, ir net patys konservatyviausi žemyno lyderiai mano, kad toks kelias yra teisingas.

Penktas mitas: artimiausiu metu Europa taps energetine Rusijos ir Artimųjų Rytų įkaite.

Vargu ar spėjant ateitį galima būti labai kategoriškiems. Europa iš tiesų dar kurį laiką energetikos išteklius pirks daugiausiai iš Rusijos ir Artimųjų Rytų, tačiau daugiau niekas pasaulyje taip tikslingai nedirba, siekdamas sumažinti savo per didelę energetinę priklausomybę. Taip pat niekas pasaulyje nesiima tokių energingų priemonių kovojant su visuotiniu klimato atšilimu. Iki 2020 m. visos 27 ES narės įsipareigojo 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, taip pat 20 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Siekdama šių tikslų, Europa naudoja ne tik aukštąsias technologijas. Senajame žemyne tiesiami tūkstančiai kilometrų kelių įvairaus amžiaus pėstiesiems ir dviratininkams.

Taigi laikas liautis sekti pasakas apie sergančią ir seną Europą“.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

Žygeivis, 2008 01 06 22:49

Bet kurioje valstybėje visuomenės stabilumo garantas yra jos santykinis homogeniškumas.

Visuomenėje, kurioje atsiranda įvairiakultūrės, įvairiakalbės, įvairiareliginės ir pan. grupės, po kiek laiko, šioms grupėms palaipsniui augant, ir galų gale pasiekus kritinį augimo tašką, visada visuomenė išgyvena žiaurias skerdynes (dažnai iki visiško nugalėtųjų grupių išnaikinimo).

Taip buvo, yra ir bus žmonijos istorijoje. Ir tai jau daugybę kartų pasitvirtino praktikoje.

Deja, jokios ir pačios įvairiausios valstybių naudotos "normalios" (ne genocidinės) "integracinės" priemonės šitą procesą sustabdyti negali (geriausiu atveju tik šiek tiek sulėtina) - niekada dar žmonijos istorijoje jokiai valstybei tai nepavyko padaryti be žiaurių represijų - masinių išnaikinimų ar masinių ištrėmimų šitų augančių ir į "bendrus rėmus nebetelpančių" grupių.

Jei to nepadaro valstybė, ateina momentas, kai prasideda pačių gyventojų tarpusavio skerdynės.

Tomas J., 2008 01 07 10:35

Mano Tėvynė - Lietuva. Ne Europa.

Europa tai tik žemynas, kurio viduryje yra Lietuva.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: