Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) :: Temos rodymas - Konstitucinio teismo diktatūra

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://www.lndp.lt/diskusijos/

Konstitucinio teismo diktatūra http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=62&t=15599	Puslapis 1 iš 1

Autorius:	Žygeivis [ 21 Bal 2025 19:14 ]
Pranešimo tema:	Konstitucinio teismo diktatūra
Antikonstitucinės diktatūros gniaužtuose https://atodangos.com/antikonstitucines ... iauztuose/ 21 balandžio, 2025 Marius Kundrotas, istorikas ir politologas. Jaunai Lietuvos demokratijai tris kartus kilo valdžių pasiskirstymo problema. Pirma problema užkoduota jau 1920 m. laikinojoje Konstitucijoje, pagal kurią prezidentą rinko parlamentas. Neproporcinga Seimo įtaka, pažeidžiant valdžių atskyrimo principą, tęsėsi iki pat 1926 m. Po to valdžių pusiausvyra pakreipta prezidento institucijos pusėn. Šiandien valdžių santykiai visiškai išbalansuoti Konstitucinio teismo naudai. Seimo ir prezidento jau galima atsisakyti. Kad ir kokį teisės aktą jie pasiūlytų ar priimtų, galutinis žodis tenka Konstituciniam teismui. Tai dar būtų pusė bėdos. Konstitucinis teismas iškilo aukščiau Konstitucijos. Iššaukta Konstitucijos dvasia iškelta aukščiau Konstitucijos teksto, o šią dvasią supranta tiktai Konstitucinis teismas. Dabar Konstitucinis teismas gali skelbti praktiškai bet ką, ir tai turės konstitucinį statusą. Anot ilgamečio Konstitucijos dvasininko, pati Konstitucija tik tam ir skirta, kad būtų aiškinama, ir kad tai darytų ne bet kas, o Konstitucinis teismas. Jei Konstitucijos tekstas prieštarauja Konstitucijos dvasiai, taikoma dvasia. Ir tai jau ne tik teorija. 2-asis Konstitucijos straipsnis begėdiškai teigia, jog valstybės suverenas yra tauta. Galite tai užmiršti. Jei tauta sugalvos referendumu keisti Konstituciją, Konstitucinis teismas gali jį užblokuoti kaip prieštaraujantį Konstitucijos dvasiai. Konstitucinis teismas geriau žino, kas teigiama Konstitucijoje, nei patys Konstitucijos kūrėjai. Nesyk pasitaikė atvejis, kai Konstitucijos autoriai teigia viena, o Konstitucinio teismo teisėjai – visai ką kita. Maža to. Konstituciją referendumu priėmusi tauta yra per kvaila, kad suprastų, už ką nubalsavo. Už ką jie balsavo, dabar aiškina dvasininkai. Valstybės suverenas dabar ne tauta, ne Seimas ir net ne prezidentas. Suverenas yra Konstitucinis teismas. Pabūkime naivūs ir pasižiūrėkime, ką gi apie tai sako pati Konstitucija. 102-asis straipsnis numato šiai institucijai sprendimus, ar įstatymai, Seimo, prezidento ar vyriausybės aktai atitinka Konstituciją. 105-asis straipsnis dar numato sprendimą, ar su Konstitucija suderinama viena arba kita tarptautinė sutartis. Nė viename straipsnyje nėra numatyta teisė „aiškinti“ pačią Konstituciją. Šios teisės pasisavinimas, atimant ją iš Konstituciją priėmusios tautos, yra ne kas kita, kaip uzurpavimas. Dar šis tas. 104-asis Konstitucijos straipsnis numato, kad Konstitucinio teismo teisėjai, prieš pradėdami vykdyti pareigas, prisiekia Konstitucijai. Kam gi jie prisiekia – Konstitucijos tekstui ar dvasiai? Konstitucijos kraipymas ar pritempinėjimas prie norimų sprendimų prilygsta kėsinimuisi į konstitucinę santvarką, valstybiniam perversmui ir valstybės išdavystei. Ar tai būtų Konstitucijoje nesamų šeimos modelių išradinėjimas, ar draudimas tautai išsakyti savo aukščiausią suverenią galią referendumu. O 3-asis Konstitucijos straipsnis aiškiai sako, jog tauta ir atskiras pilietis turi teisę priešintis bet kokiam uzurpatoriui. Nesiūlome to daryti ginklu, nors Maidano pavyzdys įkvepia. Istorijos kelyje pralieta užtektinai lietuviško kraujo. Be to, bet kokiu ginkluotu konfliktu išsyk pasinaudotų Lietuvos priešai, o pirmiausiai – imperinė Rusija. Yra geresnis būdas – telktis į masinį Konstitucijos gynybos sąjūdį, be partinių ar konfesinių skirtumų, numatant vienintelį kriterijų – ištikimybę Lietuvai, jos himnui ir Konstitucijai. Šis Sąjūdis dirbtų su visomis valstybiškai mąstančiomis Lietuvos politinėmis partijomis, siūlydamas įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos Konstituciniam teismui būtų uždrausta savo sprendimais prieštarauti esamam Konstitucijos tekstui ar įvedinėti į konstitucinę doktriną principus, kurių Konstitucijoje nėra. Ar reikia naikinti patį Konstitucinį teismą – jau antraeilis klausimas. Jei Konstitucinį teismą pakeis Aukščiausiasis teismas ir darys tą patį – kraipys ir pritempinės Konstituciją prie politinių sprendimų, iš to – jokios naudos. Esminis tikslas yra grąžinti valdžią tautai ir jos renkamoms institucijoms. Tarp kitų dalykų svarstytinas ir tautos renkamų Konstitucinio (ar Aukščiausiojo) teismo narių institutas. Aišku viena. Konstitucinė santvarka sugriauta, konstitucinis suverenumas – uzurpuotas, pirmąją reikia atkurti, o antrąjį – susigrąžinti. Priešingu atveju galime sulaukti, kad ateities Konstitucinis teismas nuspręs, jog Lietuva jau nėra suvereni demokratinė respublika, bet kokios nors kitos valstybės dalis. Iš pajutusių visagalybę žmonių galima laukti visko ir bet ko. Ir kas žino, kokia dvasia gali apsireikšti kad ir iš Kremliaus?

Autorius:	Žygeivis [ 20 Rgp 2025 14:14 ]
Pranešimo tema:	Re: Konstitucinio teismo diktatūra
Marius Kundrotas. Ko verkia liberalizmo klasikai? https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... -120138167 2025.08.19 09:55 Istorikas ir politologas Marius Kundrotas Liberalizmas sulaukė ir dar sulauks įvairių vertinimų. Tiek tai, kas buvo šios ideologijos pagrinduose, tiek tai, kuo ji tapo vėliau. Visgi trys liberalizmo klasikų idėjos – asmens suverenumas, piliečių lygybė prieš įstatymą ir valdžių atskyrimo principas – tapo konsensusu, kurį priima tiek demokratinė kairė, tiek dešinė. Tiesą sakant, valdžių atskyrimo klausimas kilo dar antikoje. Laikais, kai politinė ir religinė valdžia buvo arba tapačios, arba glaudžiai susijusios, Jėzaus Kristaus tezė „Kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui“ buvo tiesiog revoliucinga. Vėliau šią idėją išplėtojo Aurelijus Augustinas savo dviejų kalavijų teorija. Visgi politinių institucijų atskyrimas – gana jaunas reiškinys. XVII a. ją iškėlė Džonas Lokas (John Locke), o XVIII a. išplėtojo Šarlis de Monteskjė (Charles de Montesquieu). Iš pradžių teisėkūros institucija atskirta nuo vykdomosios valdžios, po to atskirta ir teisinė. Ši skirtis tapo liberaliosios demokratijos klasika. Šiandien Lietuvoje būtent liberalai naikina tai, ką vertingo sukūrė jų pirmtakai. Teismai, privalantys vykdyti įstatymus ir veikti griežtai tik jų rėmuose, perima teisėkūrą. Iš pradžių išrasta Konstitucijos dvasia, kurią suvokti galintys tiktai jos dvasininkai, prieštaraujant patiems Konstitucijos autoriams, po to imtos kurti teisinės situacijos, kurios nėra numatytos įstatymuose, taip nurodant, kaip turi vykti teisėkūra. Pirmu tokiu imperatyviu nurodymu iš teismo teisėkūros institucijai tapo lyčiai neutrali partnerystė. Ir, tiesą sakant, nėra svarbu, kurioje srityje teismas prisiima teisėkūros vaidmenį. Precedentai linkę kartotis. Po kiek laiko Šalčininkų rajono teismas gali nuspręsti įteisinti dvikalbystę. Po to Rusijos papirktas teisėjas Rusijos kariuomenei taikytą konstitucinę tezę, draudžiančią Lietuvoje bazuotis užsienio kariuomenei, pritaikys NATO pajėgoms. O galiausiai kokiu nors paribio teismo sprendimu bus įteisinta vietinė Padniestrė. Nepasitikėjimas Lietuvos institucijomis? Taip. Teisėjų korupcija yra toks pat fiksuojamas faktas, kaip ir teisėkūroje ar vykdomojoje valdžioje veikianti korupcija. Skirtumas tas, kad papirkti vieną teisėją, kuriantį teisinį precedentą, daug lengviau nei nusipirkti Seimo daugumą. Tiesą sakant, Seimas pats užsileido teisminę valdžią ant savo galvos, kai reikėjo versti iš posto Prezidentą Rolandą Paksą. Dabar jau nėra abejonės, kad jį tikrai reikėjo versti, bet tam buvo galima rasti įrodymų Konstitucijos raidėse. Vietoje to išrasta Konstitucijos dvasia. O kai konstitucinių dvasininkų hierarchijoje Nepriklausomybės moratoriumo autoriaus atžalą pakeitė savo tuometinės meilužės proteguotojas, Seimas prarado prasmę. Blogiausia, kad ją prarado ir tautos suverenumas. Dabar už tautą sprendžia teismai. Pati Konstitucija nėra numačiusi Konstituciniam Teismui jos aiškinimo teisės. Šis teismas gali aiškinti tik antrinių įstatymų santykį su Konstitucija. Šiandien Konstitucinis Teismas yra nei daugiau, nei mažiau kaip uzurpacinė institucija. Vedanti į uzurpaciją visus žemesnius teismus prieš tautą ir jos renkamą Seimą. Šiandien dar įmanoma šią padėtį ištaisyti. Tereikia priimti Konstitucinio Teismo ir Teismų įstatymų redakcijas, kuriomis būtų griežtai uždrausta teismams kištis į teisėkūrą. O kol kas liberaliosios demokratijos klasikai graudžiai verkia kamputyje. Nes jų išradimas – valdžių atskyrimo principas – pas mus sunaikintas.

Autorius:	Žygeivis [ 03 Bir 2026 22:09 ]
Pranešimo tema:	Re: Konstitucinio teismo diktatūra
Marius Kundrotas. Ar Tauta – vis dar valstybės suverenas? https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... -120258096 2026.06.03 13:14 2-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. „Nė velnio – jis priklauso Konstituciniam Teismui!“ – atsako į tai konstituciniai dvasininkai. Regis, į šią suverenų kastą įrašomi ir kadenciją baigę teisėjai, ir jų proteguojamos meilužės, ir politiniai rėmėjai. Deja, tuo sąrašas ir baigiamas. Tautai uždrausta reikšti savo valią, kai ji prieštarauja kolektyvinių žalimų ideologinėms pozicijoms ir jomis grįstoms Konstitucijos interpretacijoms. Seimas ir Vyriausioji rinkimų komisija turi teisę spręsti, ar leisti Tautai pasisakyti vienu ar kitu klausimu, o klausimo formuluotę aprobuoja Konstitucinis Teismas. Tad ar galima sakyti, jog Tauta – vis dar šios valstybės suverenas? Visų žalimų Žalimas – Dainius Žalimas – teigia, jog Tauta pati apribojo savo teises, įgaliodama Konstitucinį Teismą spręsti, kas Lietuvoje teisėta, o kas – ne. Pažiūrėkime, ką apie tai sako pati Konstitucija. 102-as ir 105-as jos straipsniai įgalioja Konstitucinį Teismą tikrinti, ar priimami įstatymai dera su Konstitucija, o kiti teisės aktai – su Konstitucija ir įstatymais. Nėra jokios užuominos apie Konstitucinio Teismo teisę ar juo labiau – monopolinę teisę aiškinti pačią Konstituciją. Šią teisę šis teismas prisiėmė pats. Šiandien Konstitucinio Teismo išradimas, jog šeima gali būti grindžiama jausminiais santykiais, o ne tik vyro ir moters santuoka ir (arba) giminystės ryšiais, traktuojamas kaip Konstitucijos principas, kuriam prieštarauja grupės Seimo narių siūlomas referendumas dėl aiškesnio šeimos apibrėžimo. Nors jau tai, kad santuoka, šeima, tėvystė, motinystė ir vaikystė minimos tame pačiame 38-ame Konstitucijos straipsnyje, rodo šių sąvokų sąsają, bet tenka tai tikslinti, kad būtų išvengta minėtų Konstitucinio Teismo interpretacijų. Būtent tokią Tautos valią siekiama uždrausti. Čia glūdi trys problemos. Pirma – jei valstybės suverenas yra Tauta, ji yra aukščiau Konstitucijos ir daug aukščiau Konstitucinio Teismo. Ji turi teisę keisti Konstituciją. Pagal joje numatytas proporcijas Tauta gali įsteigti monarchiją, keisti teritorinę struktūrą ir net įjungti Lietuvą į kitos valstybės sudėtį. Žinoma, politikų uždavinys Tautą įtikinti, kad valstybės suverenumas ir demokratinė santvarka yra vertybės, bet galutinis žodis, pagal Konstituciją, priklauso tik pačiai Tautai. Užtai teiginys, kad Konstitucijos pataisa yra antikonstitucinė, skamba absurdiškai. Ne Konstitucija steigia Tautą, o Tauta kuria, keičia, pildo, taiso arba tikslina Konstituciją. Pabrėžtina, jog tikslesnį šeimos apibrėžimą siūloma kelti ne į kokį nors įstatymą, kuris galėtų kelti kolizijų su Konstitucija ir kur bent teoriškai galėtų pasisakyti Konstitucinis Teismas, bet į pačią Konstituciją. Tai – išimtinai Tautos prerogatyva. Antra, jau minėta problema yra tai, kad Konstitucinis Teismas ir jo veteranai savas ideologines nuostatas ir jomis grindžiamas Konstitucijos interpretacijas tapatina su pačia Konstitucija. Kai ko nors nėra Konstitucijos tekste, išrandama Konstitucijos doktrina ir Konstitucijos dvasia. Išties Konstitucijoje minima „dvasios“ sąvoka, bet tiktai kalbant apie Tautos dvasią, kultūrą bei religiją, o ne apie Konstitucijos interpretacijas, o sąvokos „doktrina“ čia išvis nėra. Ačiū Dievui ir Konstitucijos kūrėjams. Valstybinė doktrina yra antidemokratinių režimų bruožas. Demokratinėje valstybėje gali būti atskirų politikų, partijų, visuomeninių grupių, religinių bendruomenių, kultūrinių judėjimų doktrinos. Bet valstybės doktrina, pakylanti virš idėjinės ir ideologinės įvairovės, yra ne kas kita, kaip tironija. Trečia problema – tai, kad Konstitucinis Teismas neteisėtai uzurpavo išimtines Tautos galias. Pažeistas tiek 2-asis, tiek ir 3-iasis straipsnis, kuriame be išlygų skelbiama: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“. O 102-ajame ir 105-ajame straipsniuose įvardytos Konstitucinio Teismo galios iš esmės peržengtos ir tai disonuoja su visu Konstitucijos kontekstu. Kada tai įvyko? Pradžia, ko gero, buvo „paksogeitas“. Dėl teisingo taktinio tikslo – pašalinti politiškai pažeidžiamą asmenį iš valstybės vadovo pareigų – žengtas pragaištingas žingsnis strateginiu lygiu, kai Tautos rinktas Seimas faktiškai įteisino aukščiausios ir neskundžiamos valdžios uzurpaciją iš Konstitucinio Teismo pusės. Nuo tol net ir pats Seimas tėra dekoracija, nes bet kurią jo iniciatyvą gali blokuoti Konstitucinis Teismas. Pagal klasikinę liberalią valdžių atskyrimo schemą, teismų pareiga – vykdyti įstatymus, o ne juos kurti. 4-asis Konstitucijos straipsnis skelbia: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ Jokie kiti būdai nėra numatyti. Teisėjai nėra išrinkti atstovai. Tad ir šiandieniniai bandymai įteisinti vienalytes partnerystes per teismus yra antikonstituciniai. Didžiausias, nors ir ne pats pavojingiausias absurdas yra tai, kad Konstitucinis Teismas ir jo veteranai aiškina Konstitucijos doktriną vis dar gyviems Konstitucijos kūrėjams. Kūrėjai sako: „Mes kalbėjome apie A“, o teisėjai atsišaudo: „Ne, jūs turėjote galvoje B.“ Jei kas ir gali kurti ką nors panašaus į konstitucinę doktriną, tai – tik Tauta, tiesiogiai ar per rinktus atstovus. Ir bet kada gali ją pakeisti. Net ir Europos Sąjunga nėra kompetentinga peržengti Tautos valią. Nors Tauta 69-ame Konstitucijos straipsnyje leido Seimui priimti konstitucinius įstatymus ir atitinkamas įstatymas dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės buvo priimtas, Tauta bet kada gali tai atšaukti. Be to, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, ten dar buvo toli iki dabartinio teisinio reglamentavimo. Tauta, jei tik norėtų, galėtų priimti po to atsiradusius teisinius reglamentus su teise juos atšaukti, o iki tol šie reglamentai yra žemiau nei Tautos valia. Šiandien vietoje teisinės valstybės turime teisminę, su iškreiptu valdžių padalijimo principu ir uzurpuota Tautos valia. Atstovaujamoji demokratija be tiesioginės tėra renkama diktatūra. Tai, regis, supranta visų parlamentinių partijų rinkėjai: kiekvienos iš šių partijų rinkėjų dauguma pasisakė už Šeimos referendumą. Vieni – dėl konservatyvumo, kiti – dėl demokratiškumo, treti – dėl abiejų. Tad visos parlamentinės partijos įpareigotos pritarti Tautos teisei į suverenios valios pareiškimą. Ir ne tik šiuo opiu klausimu. Nėra pagrindo bijoti, kad Šeimos referendumas apribos kieno nors teises vadinti šeima tai, ką jis nori. Juk ir šiandien nėra jokio draudimo vadinti šeimos nariu kad ir katiną. Priešingai, teisminiu keliu brukama teisinė norma reiškia ne laisvę, o prievartą. Prievartą visuomenės daugumai pripažinti šeima tai, kas jai nėra šeima. O perspektyvoje – ir prievartą niekuo dėtiems vaikams augti tokiose „šeimose“. Kas apgins jų teises? Kad ir koks būtų visuotinis Tautos sprendimas šiame referendume, akivaizdu, kad čia reikia taisyti visą sistemą, ką taikliai įžvelgia profesoriai Vytautas Radžvilas ir Alvydas Jokubaitis. Tauta nėra tik elektoratas, reguliariai renkantis sau diktatorius. Tauta konstituciškai yra valstybės suverenas. Būtina tai įtvirtinti ir praktikoje. Šeimos referendumas tam – puikus pirmas žingsnis. Metas susigrąžinti valstybę.

Puslapis 1 iš 1	Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/