Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Seimas svarstys įstatymą dėl tautos istorinės atminties (valstybinės, religinės, tarptautinės šventės)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Seimas svarstys įstatymą dėl tautos istorinės atminties (valstybinės, religinės, tarptautinės šventės)

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Seimas svarstys įstatymą dėl tautos istorinės atminties (valstybinės, religinės, tarptautinės šventės)

Parašytas: 04 Lap 2012 18:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27137
Miestas: Ignalina

Seimas svarstys įstatymą dėl tautos istorinės atminties

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=59892687

BNS
2012 m. lapkričio 1 d. 15:45

Seimas svarstys grupės parlamentarų pateiktą Tautos istorinės atminties įstatymą, kuriame išskirtos valstybės šventės, nustatoma, kokia tvarka minimos istorinių įvykių sukaktys, siūloma sudaryti Tautos istorinės atminties tarybą.

Trečiadienį projektui po pateikimo pritarta bendru sutarimu, jį toliau svarstys parlamentiniai komitetai. Projekte įrašyta, kad įstatymas nustatys tautos istorinės atminties objektą, valstybės politikos, įprasminančios Lietuvai svarbaus istorinio paveldo atminimą, formavimo ir įgyvendinimo principus.

Tarp projekto teikėjų - Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas konservatorius Valentinas Stundys, Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Česlovas Juršėnas, Seimo vicepirmininkė "darbietė" Virginija Baltraitienė, tautininkas Gintaras Songaila, Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis, kiti Seimo nariai.

Iniciatoriai tvirtina, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektą parengti paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir tautos valstybės egzistencijos pamatą.

„Tai bendro susirūpinimo istorijos politikos būkle Lietuvoje dalis. Vieningas bendros istorijos praeities suvokimas yra kiekvienos tautos egzistavimo objektyvusis elementas ir kartu būtina, nors nepakankama, jos išlikimo ir gyvybingumo sąlyga“, - aiškinamajame rašte sako parlamentarai.

Anot jų, projekto rengimą paskatino tai, jog šiuo metu nėra aiškaus teisės aktuose suformuoto valstybės požiūrio į istorinės atminties išsaugojimą, nėra numatyti prioritetai, neapibrėžtos istorinės atminties finansavimo galimybės, finansų skyrimas ir valdymas.

Projekte nurodomos Lietuvoje švenčiamos šventės, jos išskirstomos į valstybės, tradicines religines ir tarptautines šventes, reglamentuojama, kaip minimos valstybei svarbios datos, jubiliejai ir t.t.

Projekte išskiriamos trys valstybės šventės: Lietuvos valstybės atkūrimo diena - vasario 16-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena - kovo 11-oji, valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena - liepos 6-oji.

Taip pat įrašoma, kad Lietuvoje švenčiamos šios tradicinės religinės šventės: krikščionių Velykos (pagal vakarietiškąją tradiciją) - sekmadienis ir pirmadienis; Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena) - rugpjūčio 15-oji; Visų Šventųjų diena - lapkričio 1-oji; Kūčios - gruodžio 24-oji; Kalėdos - gruodžio 25-oji ir 26-oji.

Toliau nurodomos tradicinės tarptautinės šventės: Naujieji metai - sausio 1-oji; Tarptautinė darbo diena - gegužės 1-oji; Motinos diena - pirmasis gegužės sekmadienis; Tėvo diena - pirmasis birželio sekmadienis; Rasos ir Joninių diena - birželio 24-oji.

Įstatymu taip pat būtų nustatoma atmintinų metų nustatymo principai, siūloma, kad Lietuvos valstybės kūrimo, laisvės ir nepriklausomybės kovų ir kultūros, kitos Lietuvos valstybingumui svarbios datos būtų minimos pradedant 20-osiomis metinėmis iki 100-ųjų metinių - kas dešimt metų, nuo šimtųjų metinių - kas 25 metai; iškilių asmenybių, nusipelniusių Lietuvos valstybingumui, jubiliejai minimi kas 25 metai, o nuo 100-ųjų metinių - kas 50 metų.

Tai pat įstatymu būtų sudaroma Tautos istorinės atminties taryba, pagal pareigas į ją įeitų Seimo kancleris, Prezidento kanceliarijos kancleris, ministro pirmininko kancleris, Kultūros ministerijos kancleris, Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas, Lietuvos vyriausiasis archyvaras, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorius.

Taip pat į komisiją deleguotų: keturis asmenis Lietuvos mokslų akademija, tris asmenis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas, du - Lietuvos Sąjūdis, vieną - Lietuvos rašytojų sąjunga arba kūrybinės sąjungos, du - Lietuvos jaunimo organizacijų taryba.

Tautos istorinės atminties tarybos pirmininkas būtų Seimo kancleris. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas dėl motyvuotų priežasčių Tautos istorinės atminties tarybos pirmininko, jo pavaduotojo ar deleguoto nario siūlymu galėtų nurodyti Tautos istorinės atminties tarybos narį paskyrusiai institucijai skirti kitą narį.

Tautos istorinės atminties taryba svarstytų ir tvirtintų tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis, svarstytų ir tvirtintų atmintinų metų minėjimo programų metmenis, atliktų kitas funkcijas, susijusias su tautos istorinės atminties puoselėjimu ir sklaida.

Siūloma, kad įstatymas įsigaliotų nuo sausio.

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

pilietė
2012-11-01 16:30

Gerbiamieji, kodėl saugodami istorinę atmintį prisimenate tik tai, kas liko po sovietmečio. Lietuvos valstybė, nepriklausomybė turi tęstinumą, todėl privalo būti atkurtas ir įteisintas valstybinių švenčių ir atmintinų progų tęstinumas iš prieškarinio Lietuvos laikotarpio, taip pat praturtintas ir šių dienų aktualijomis.

Manau, kad Valstybinės šventės, atmintinos progos (nedarbo dienos):

1) Turi būti atgaivinta prieškaryje švęsta rugsėjo mėnesio 8 (aštuntą) dieną šventė - Senosios Lietuvos Didingai Praeičiai minėti.

2) Manytume reikalinga šiuolaikiniame kontekste įteisinti rugsėjo 11-ąją kaip kovos su terorizmu dieną valstybės mastu, kaip nedarbo dieną skirtą renginiams, susimąstymui, konkursams, prasmingiems bendriems visuomenės darbams, projektams.

3) Privalome gerbti tiek gyvus, tiek mirusius žmones, ir gerbti progas, progų, švenčių dvasią. Lapkričio pirmoji - visų šventųjų diena, o lapkričio antroji- visų mirusiųjų (tame tarpe ir per visus amžius žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę) diena. Turėtume šias šventes praleisti prasmingai, oriai. Šiandieną visų mirusiųjų diena- liko visiškai be jokio dėmesio pagarbos savo žmonėms. Tai žemina tautą ir valstybę.Neleiskime to daryti.

3) Kalėdos ir Kūčios viena svarbiausių katalikiškų švenčių, joms reikia deramai pasiruošti: Kūčių dieną perkrauti pasiruošimo darbais - netinkamas dalykas. Pagarba moteriai ir šeimai, visuomenei turi atsispindėti valstybės ir valdžios konkrečiuose darbuose. Dabar esama situacija, kad po sunkios darbo dienos moteris ar šeima pavargusi nuo darbų turi pulti iš paskutinių jėgų ruoštis Kūčioms, kas atima paskutines jėgas ir iš malonaus laukimo, suteikia tik įtampą, nerimą ir atsakomybę- kad tik suspėtum deramai pasiruošti šventėms. Tai yra didžiulė valdžios rodoma nepagarba katalikams/ katalikėms, jų šeimoms. Padėtį reikia taisyti ir įteisinti vieną laisvą dieną, einančią prieš pat Kūčių dieną, kad Kūčios ir Kalėdos būtų žmonių sutiktos ramiai, be jokių stresų, tinkamai.

Valstybė privalo žengti į priekį semdama naujoves ir aktualius valstybei dalykus, tačiau atkurti ne sovietinio laikotarpio, o prieškario šventes ir atmintinas datas, jei kalbame apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, o ne sovietiniams nomenklatūrininkams priimtinus atvejus.

Gal žmonės nežino kaip buvo, tai tegu pasidomi, nes seime pusmoksliais sėdėti nevalia. Išmanantieji iš tokių visame pasaulyje juoksis istorinė atmintis privalo būti atkurta deramame lygyje.

Žygeivis
2012-11-04 17:29

Visas dabartinis "elitas" (ir "mėlynieji", ir "raudonieji") nutyli vieną iš pačių svarbiausių datų tūkstantmetėje Lietuvos Valstybės istorijoje:

Didįjį Lietuvių Tautos Sukilimą 1941 m. birželio 23 d. ir tą dieną paskelbtą Antrąjį Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimą.

P.S. Šis didžiausio Lietuvių Tautos žygdarbio nuoseklus stūmimas užmarštin tik įrodo, kas iš tikrųjų jau 20 metų valdo Lietuvą - tarptautinei oligarchinei-kosmopolitinei žydų mafijai ir jos padlaižiams vergaujantys persidažę kagėbistai ir bolševikai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Seimas svarstys įstatymą dėl tautos istorinės atminties (valstybinės, religinės, tarptautinės šventės)

Parašytas: 06 Lap 2012 00:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27137
Miestas: Ignalina

V.Sinica. Pamiršta istorinė atmintis

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=59917693

Vytautas Sinica, judėjimas „Dešinioji mintis“,
www.DELFI.lt
2012 m. lapkričio 5 d. 19:45

Seimui svarstant tautos istorinės atminties įstatymą pats laikas susimąstyti apie pačios istorijos paskirtį moderniame pasaulyje. Kiekvieno girdėta frazė „kas nežino savo šaknų (ar praeities), amžinai lieka vaiku“ netenkina net moksleivių ir iš tiesų, nors istoriškai keisdamasi, vienokia ar kitokia istorijos praktinė paskirtis visada buvo akivaizdi. Suprasti kolektyvinės istorinės atminties paskirtį reiškia suprasti ir svarstomo tautos atminties įstatymo tikslus ir reikalingumą.

Ikimoderniais laikais istorijos mokymas buvo tiesiogiai orientuotas į moralinius vertinimus ir pagal šį kriterijų atrinktų gerų ir blogų pavyzdžių pateikimą jaunajai kartai. Praeities heroizmas turėjo (ir turi) įkvėpti auklėjamas kartas idealizmui, pasiaukojimui ir kitoms dorybėms. Ši istorijos funkcija praranda monopolį, tačiau pati nepranyksta ir sekuliarizavus istorijos mokymą bei iškilus moderniai tautinei valstybei – istorija egzistuoja ir tam, kad jaunimas iš jos mokytųsi dorybių.

Moderni valstybė istorijos funkciją pakeičia. Viena vertus, ypatingą svarbą įgyja būtent pilietinių dorybių ugdymas. Valstybė, kuri savo valdžią kildina nebe iš Dievo, o iš žmonių, ir kurios sėkmingas egzistavimas todėl reikalauja savo narių (piliečių) aktyvaus įsitraukimo ir valstybės idėjos puoselėjimo, priversta auklėti tuos narius jaustis ir būti kuo sąmoningesne valstybės bei politinės tautos dalimi.

Taigi iš naujos valstybės formos kyla nauja istorijos funkcija: pateikti istorinio valstybės ir tautos ilgaamžiškumo vaizdą, leidžiantį suvokti jas kaip istorinius subjektus. Bendros istorinės praeities suvokimas – būtinas išlikimo elementas, nes gyvybinga tauta ir valstybė negali būti suprasta tik čia ir dabar, laiko momente, kad ir kiek daug kalbinių, paprotinių ar net kraujo ryšių sietų jos narius. Tauta gyva ir savo praeities suvokimu – ji nusitęsia laike per mirusias ir dar negimusias kartas ir taip įgauna tęstinumo, o kartu ir stiprina besąlygiškos pareigos išsaugoti ją ir jos sukurtą valstybę jausmą. Taigi moderni istorija turi ne tik įkvėpti dorybių, bet ir padėti suvokti tautos ir valstybės kaip savarankiškų istorijos subjektų egzistavimą, kuriantį iš tiesų besąlygiškai – tai yra pačiai valstybei, o ne kintančiai santvarkai ar kitiems laikiniems atributams – lojalius piliečius.

Būtent pastaroji moderni istorijos mokslo funkcija balansuoja ties visiško nesuvokimo ar pamiršimo riba modernioje Lietuvos valstybėje. Šį pakrikimą geriausiai suprasti leidžia pavasarį kilęs laisvomis istorijos interpretacijomis paremtas ginčas dėl laikinosios 1941 m. Lietuvos Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos istorinio vertinimo. Šis ir daug kitų istorinių nesutarimų šiandienos Lietuvoje galimi tik radikalaus istorinio pliuralizmo sąlygomis.

Šios sąlygos nesusiformavo savaime, o buvo tikslingai ir savižudiškai kuriamos paskutiniuoju nepriklausomybės laikotarpiu. Mokyklinės istorijos programos garsiai skelbia tikslą ugdyti kritišką požiūrį į istoriją. Tai darant, užsimerkiama prieš du esminius faktus, reikšmingus atitinkamai edukaciniu ir politiniu požiūriu.

Pirma, moksleiviui pateikiamas itin selektyvus istorijos žinių minimumas, kurį teturint individualus istorinių procesų ar asmenybių vertinimas yra neadekvatus – sprendimas apie visumą iš detalių, neįvertinant, jog gilesnė faktologija gali pateikti „kritinius vertinimus“ visiškai apverčiančius argumentus. Norint ką spręsti, vertinti ir „kritiškai“ mąstyti, būtinas padorus faktinio žinojimo minimumas, kurio – nors moksleiviai taip ir nemano, kol trina mokyklos suolą – jokiu būdu nesuteikia mokyklinės istorijos programos, krypstančios „mažiau žinoti, daugiau galvoti“ keliu.

Antra, taip naikinama istorinės atminties bendruomenė. Individualizuoti istorijos vertinimai sukuria skirtingą istorinę atmintį turinčių gyventojų masę, kurią vargiai galima pavadinti bendruomene, juo labiau politine. Atomizuoti istoriniai pasakojimai sunaikina bet kokį bendrą vardiklį ir įgalina toli gražu ne akademinio lygio nesutarimus dėl esminių istorinės praeities klausimų – tautos ar valstybės egzistavimo chronologinių rėmų, okupacijų (ne)buvimo, istorinių valstybės didvyrių, kaip J.Brazaitis, partizanai, V.Kudirka ir daugelis kitų vertinimo. Tokia visuomenės būklė žalinga ir nefunkcionali modernioje valstybėje, kokia yra Lietuva.

Tokiame kontekste itin savalaikis yra VU TSPMI mokslininkų įgyvendintas projektas „Istorijos politika kaip tautos ir valstybės konstravimo veiksnys“, kuriuo metu parašytos knygos skatina atsigręžti į istorijos politiką ir sąmoningai ją formuoti.

Bet kuris istorinis pasakojimas neišvengiamai turi istorinę atskaitos bendruomenę – tą, kurios atžvilgiu ir kuriai suprantama kalba (sąvokomis, prasminiais laukais) istorija nagrinėjama. Pasidavimas pagundai rašyti „nešališką“ ar „objektyvią“ istoriją rodo autoriaus saviapgaulę ar refleksijos trūkumą – istorija pati savaime pagal apibrėžimą yra selektyvi, o faktų atranka atliekama pagal vertybiškai pasirenkamus kriterijus.

Istorija gali būti rašoma remiantis viena iš trijų pamatinių istorijos paradigmų: marksistine, tautine ir liberalia. Tai iš esmės pasirinkimas tarp to, kas – klasės, tautos ar individai – yra pagrindiniai veikėjai konkrečiame istorijos pasakojime. Marksistinės prieigos atveju istorija yra klasių, tautinės – tautų, o liberalios – individų veikimo laukas. Visuomenės socializacija per pažintį su konkrečia paradigma paremtu istoriniu pasakojimu formuoja atitinkamą kiekvieno individo tapatybių hierarchiją, tai yra lemia, ar jis jausis pirmiausiai tautos, ar klasės atstovu.

Europos Sąjunga, jau kelis dešimtmečius užsidegusi siekiu sutaikyti Europos tautas ir klases sukuriant vieningą visos Europos istoriją, aišku, pasitelkia liberaliąją, individą ir jo išsilaisvinimą iškeliančią paradigmą. Naujosios Europos istorijos mėginimai užsimerkti prieš skaudžius ir įtampas keliančius istorinius įvykius ar juos gluotniai apeiti kelia rimtų abejonių dėl tokio istorijos projekto realumo, juolab objektyvumo.

Savo ruožtu Lietuvoje situacija yra savaip prastesnė: kaip parodė minėto projekto metu atliktas mokyklinių istorijos vadovėlių tyrimas, skirtingi vadovėliai nesąmoningai remiasi skirtingomis paradigmomis ar net jas painioja.

Lietuvos akademiniuose sluoksniuose net plinta aiškinimas, jog 1918-1920 m. Lietuvos-Lenkijos konfliktas tebuvo pilietinis karas tarp žemesnės lietuvių ir aukštesnės lenkų klasės Lietuvoje (tai reiškia, jog negalima kalbėti ir apie Vilniaus krašto okupaciją) – tobulas marksistinės prieigos pavyzdys. Tokios ir panašios diskusijos pateikiamos kaip išvaduotos nuo tautinių mitų ir kovojančios su „baltofiliniu“ istorijos vertinimu.

Natūralios tokių vadovėlių ir diskusijų (pastarosios, galima spėti, netruks persikelti į mokyklinę istoriją) pasekmės – fragmentuota ir susiskaldžiusi lietuvių kolektyvinė atmintis, be kurios, kaip jau aptarta, negalimas gyvybingas valstybės ir tautos egzistavimas.

To apraiškos jau matosi apklausose: partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo laikotarpį iš esmės gėdingu laiko labai panaši kaip ir nesutinkančiųjų su tokiais vertinimais respondentų dalis. Sunku vaizdingiau iliustruoti kolektyvinės atminties susiskaldymą.

Istorinė sąmonė (domėjimasis istorija) tuo tarpu yra savotiškoje naikinimo stadijoje. Tai sėkmingai vykdomas liberalus projektas, nors patiems liberalams politikos istorijoje ir istorijos politikoje greičiausiai vis dar gerokai per daug.

Alvydo Jokubaičio žodžiais, „praeities prisiminimai liberalams yra privatus reikalas, o užuominos apie tautos, visuomenės ar bendruomenės atmintį atrodo moralinio individualizmo išdavystė. [...] Atmintį gali turėti tik individai“.

Prie tokio mąstymo svariai prisideda ekonominio žmogaus ir technokratinio valdymo įsivyravimas. Beprotiškas tada nebeatrodo ir klausimas apie istorijos teikiamą naudą.

Nuoseklios tautos atminties politikos nebuvimas veikia kaip tautą dezorganizuojantis veiksnys.

Kokiomis priemonėmis galima išeiti iš tokios situacijos? Nors istorijos supolitinimas iš pažiūros gali skambėti kaip totalitarizmo apraiškos, tačiau elgiantis sąžiningai patiems su savimi, reikia pripažinti, kad istorijos kryptys ir vertinimai visada kažkieno vertybiškai parenkami, tik šiandien tai daroma, oficialiai kalbant, pliuralizmo sąlygomis, o realiai - patylomis ir padrikai.

Valstybės ir visuomenės atžvilgiu absoliučiai nefunkcionalu skatinti tokį pliuralizmą istorijos politikoje.

Nepaisant liberalių prielaidų, atmintis būna ir kolektyvinė. Galima tai neigti, arba pripažinti ir nuosekliai formuoti.

Būtent nuoseklumas yra raktinis žodis žengiant pirmą žingsnį link tikros istorijos politikos Lietuvoje.

Minėjimai, jubiliejai, paminklai, istoriniai didvyriai turi būti skelbiami, o su jais susiję projektai finansuojami ne pagal atskirų interesantų pačiulbėjimą į atsakingų institucijų ausis, o nuosekliai formuojant tautos atmintį instituciniu lygiu ir nepartinėje aplinkoje. Kartu būtinas nuoseklumas ir mokykliniame istorijos mokyme parenkant pagrindinį istorijos veikėją vadovėliuose.

Banalu, bet save su tauta pirmiausiai identifikuoja būtent tie, kurie daugiausiai domisi tautos istorija.

Taigi būtent tauta kaip istorijos veikėjas palankiausia valstybingumo idėjos išsaugojimui ir patriotinės, o ne emigracinės sąmonės formavimui.

Tą suvokiant, bet koks pasirinkimas kartu pademonstruoja ir tą darančiųjų intencijas Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Būtent į jį atsižvelgiant ir turėtų būti kuriama istorijos politika.

www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... &com=1&s=1

C.
2012-11-05 19:56

Labai geros įžvalgos.

Lietuvos liberalams gražu, kai danai per Gimimo dieną į savo tortą įsismeigia Danijos vėliavą. Bet jei pamatytų tokią detalę Lietuvoje, vertintų kaip primityvų patriotizmą.

Mindaugas
2012-11-05 20:18

Liberalai ir marksistai (komunistai) yra vienodai kosmopolitai - tautų naikintojai. Tai labai reikšmingas bendras jų bruožas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: