Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Algis Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Algis Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Algis Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Parašytas: 14 Rgp 2012 14:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Algis Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Turbūt nesiginčysime, kad tauta be valstybės - tauta be ateities.

Yra žinoma, kad žydų tauta keletą tūkstantmečių neturėjo savo valstybės, bet kažkokiu būdu sugebėjo išlikti. Tačiau ir žydai XIX-to amžiaus pabaigoje ėmė suprasti, kad moderniame, mobiliame pasaulyje jie neatsispirs nutautėjimo procesams be savo nacionalinės valstybės pagalbos. Izraelio valstybė oficialiai įsteigta 1948 m. ir iki šios dienos ji sulaukia stiprios savo piliečių, pasaulio žydijos ir užsienio sąjungininkų paramos.

Tuo tarpu dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės “paklydėlę” priverstų grįžti į integracinę stovyklą.

Milžiniška ES biurokratija ir jai palankios atskirų valstybių politinės klasės įvairiais būdais bando susiaurinti nacionalinių valstybių įtaką ir taip ištrinti europiečių nacionalinę savimonę. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.

Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus. Tuomet nebuvo taip svarbu ar toks Dievas egzistavo ar ne. Svarbiausia, kad bendruomenės nariai juo tikėjo ir tokiu būdu įgavo pasitikėjimo savimi jausmą. Sprendimo genialumas slypėjo gilioje psichologinėje įžvalgoje. Žmogus pajėgs daug ką padaryti, jei jis pasitikės savo jėgomis.

Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt. Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.

Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą - tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai. Kiekviena pergalė stiprino žydų pasitikėjimo savimi ir vienybės nuotaikas. Šį pozityviai užburtą ratą jų pranašai sumanė dar daugiau pastiprinti griežta kolektyvine disciplina ir net baime.

Šventame Rašte Dievo rūstybė yra žinoma. Jau Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitytojas supažindinamas su Dievo baudžiamais veiksmais už nepaklusnumą – Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus. Ta pati Pradžios knyga aprašo Nojaus laikus, kai pasaulyje ypač išsikerojo nuodėmingas gyvenimo būdas. Atsakymas į Dievo įstatymų ignoravimą -- milžiniškas potvynis, kuris paskandina beveik visą žmoniją. Tik dievobaimingajam Nojui ir jo šeimai Visagalis leidžia išsigelbėti. Ir šiuo atveju nėra taip svarbu ar Dievas tikrai sugebėjo sukurti tokią gamtinę katastrofą kaip bausmę nepaklusniems savo pasekėjams. Esminis dalykas yra, kad tauta įgyjo ilgalaikius, griežtai apibrėžtus tikslus, kurie konsolidavo jos jėgas.

Žydų tūkstantmečių sąveika su Visagaliu leido jiems suprasti galios esmę ir jos privalumus. Hebrajai tikėjo, kad lemiamu metu Dievas stos jų pusėn. Bet Dievo pranašai nesitenkino vien tuo. Jie nepailstamai skatino tokį žydų gyvenimo būdą, kuris leistų netrukdomai kaupti materialinį turtą šiame žemiškame pasaulyje. Pagal žydų supratimą, asmeninis turtas yra teigiamas reiškinys, bet tik tuomet, kai jis kartu tarnauja ir jų bendruomenės labui. Čia verta pabrėžti, kad vėliau atsiradęs krikščioniškas tikėjimas kaip tik neskatino materialinių vertybių kaupimo. Kristus skelbė, kad turtingiems sunkiau bus patekti į dangų, nei vargingiems. Krikščionių religija daugiau akcentavo pomirtinio nei žemiško gyvenimo svarbą. Tad verslieji krikščionys automatiškai nesulaukė savo tikėjimo palaiminimo ir visuomenės pritarimo. Gal todėl krikščionys turtuoliai yra mažiau linkę dalintis savo turtu su tėvynainiais nei žydai.

Gyvenime taip dažnai nutinka, kad galinga priemonė nepastebimai pati tampa tikslu. Tikėtina, kad ir žydai, naudodamiesi Visagalio pagalba, perėmė savo Dievo bruožus, jo polinkį į galią. Tuo tarpu europiečiai tūkstantmetį auklėjami Naujojo Testamento meilės visai žmonijai nuostatomis, bei tolerancija ir pasyvumu išorinės agresijos atžvilgiu, dabar blaškosi. Vietoj to, kad Europos tautos stiprintų savo demografinį potencialą ir visuomeninį solidarumą, jos pastoviai švaisto savo jėgas po visą pasaulį.

Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. Romos katalikų bažnyčia ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.

Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau - su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. Katalikų bažnyčios hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams.

Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų individo sielą? Patriotiniais šūkiais ir raginimais būti dorais lietuviais mažai ką pasieksime. Reikia priimti tokį žmogų, kokį suformavo dabartinė liberali aplinka ir kalbėtis su juo jam suprantama kalba. Vietoj naujos religijos, dabar reikia naujos tautiškumo ideologijos, kuri įprasmintų tautos nario asmeninį gyvenimą sujauktame moderniame pasaulyje. Tokia nacionalinė ideologija turi būti pajėgi paaiškinti individui dabartinio laikotarpio esmines tendencijas ir jų reikšmę žmogaus materialinei gerovei. Altruistinis tautiškumas turi racionaliais argumentais parodyti savimi susirūpinusiam individualistui, kad jo asmeninę gerovę užtikrins asmeninė atsakomybė už savo tautos ateitį. Būdamas visokeriopai priklausomas nuo savo socialinės aplinkos, žmogus turi suvokti, kad solidariai elgdamasis savo tautiečių atžvilgiu jis realiai stiprins tautos galią. O stipri tauta, kurios nariai yra pripratę aukotis bendram labui, sugebės suteikti pagalbą atskiram žmogui, kai jam jos reikės. Tas, kuris skverbdamasis į priekį neatsižvelgia į artimųjų poreikius, silpnina tautą ir tuo pačiu jos galimybes sukurti pilnavertį, civilizuotą gyvenimą net ir tam pačiam egoistui. Kas ne kas, bet jau mūsų laikų individas turi suprasti, kad “nemokamų pietų nebūna.” Gyvendamas įprastiniu režimu pagal dabartinę liberalizmo ideologiją, žmogus anksčiau ar vėliau pats pamatys, kad jis kartu su milijonais kitų europiečių toliau grims į globalizacijos sukurtą pastovių ekonominių krizių liūną.

Vakarų pasaulyje paplitusi individo laisvės sąvoka trina ribą tarp socialinės realybės ir individo vaizduotės. Globalios santvarkos šeimininkai bando pritraukti šalininkus, žadėdami jiems neribotų galimybių rojų. Jie ragina individą ieškoti laimės ne vien savo šalies ribose, bet visame pasaulyje. Sunku prieštarauti teiginiui, kad geriau turėti daug pasirinkimo galimybių, nei mažai. Mes žinome, kad šimtai tūkstančių lietuvių randa naujas galimybes atostogauti, apsipirkti, prekiauti, mokytis ir dirbti užsienio šalyse. Tokie kontaktai su užsieniu turi savo teigiamų aspektų, jei jie lieka epizodiški. Bet jeigu jie tampa gilesni ir atskiras asmuo nustoja sieti savo ateitį su gimtuoju kraštu, šių užsienio kontaktų ilgalaikės pasekmės bus neigiamos.

Globalistų ketinimai suburti vis stambesnes žmonių mases į vieną politinę/ekonominę erdvę neatspindi jų kilniaširdiškumo. Jiems svarbiausia ne pagausinti pasirinkimų galimybes paprastiems piliečiams, bet padidinti pasirinkimo laisvę sau. Būtent laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas leidžia stambiems bankams ir tarptautinėms korporacijoms laisvai elgtis su dirbančiaisiais ir demokratiškai išrinktomis nacionalinėmis valdžiomis. Liberali imigracijos ir užsienio investicijų politika duoda darbdaviams šansą ne tik mažinti algas, bet ir palaipsniui išardyti socialinės apsaugos sistemas, kurias į gyvenimą atvedė ne kas kitas kaip nacionalinės valstybės. Mobilus kapitalas, jei jis nusprendžia, kad darbo santykiai ar mokesčiai netinka jam, gali kiekvienu momentu perkelti gamybinę įmonę į kitą šalį, kurioje dirbančiųjų teisės yra žymiai menkiau saugomos. Kartais užtenka tik pagrasinti, kad firma ruošiasi išsikraustyti ir jos reikalavimai dirbančiųjų atžvilgiu bus tuojau pat patenkinti. Krizės apimtoje Europoje ypač matomi finansinių klanų ketinimai pasinaudoti palankiu momentu ir reikalauti beatodairiško socialinių garantijų karpymo. Darbdaviai ES erdvėje nuolat ieško būdų kaip mažiau pasidalinti pelną su visuomene ir kaip daugiau perkelti savo veiklos kaštus gyventojų visumai. Anksčiau Europos nacionalinės valstybės kovojo prieš tokius turtuolių asocialius veiksmus. Dabar, kai transnacionalinės korporacijos ir finansinės institucijos tapo stipresnės nei nacionalinės valstybės, vienam žmogui darosi vis sunkiau gintis nuo tarptautinio kapitalo, neturint nacionalinės valstybės arba sąmoningos tautos paramos.

Individui svarstant klausimą ar tapti pasaulio piliečiu, reikia suvokti kokią globalizuotą santvarką siekiama sukurti ir kokios bus tos santvarkos ilgalaikės pasekmės jam. Numatytas toks pasaulis, kuriame dominuoja laisvi santykiai tarp darbuotojų ir firmų, siekiant trumpalaikės finansinės naudos ir vengiant ilgalaikių įsipareigojimų. Idealiai globalistai pageidautų, kad valstybėms būtų uždrausta įtakoti darbdavių ir darbuotojų dvišalius santykius.

Tuo tarpu žmogus negimsta pasiruošęs dirbti. Priešingai, tėvai, auklėtojai ir valstybė paima vaiką savo globon maždaug 20 metų ir jį paruošia savarankiškam gyvenimui. Per tuos 20 metų jaunas žmogus daugiau ima nei duoda. Todėl pasaulyje nėra tokių privačių kompanijų, kurios sutiktų sumokėti ne tik už būsimo darbuotojo mokslą, bet ir visą išlaikymą, bei auklėjimą nuo gimimo dienos. Firmos pageidauja, kad visuomenė padengtų šiuos kaštus. O vėliau, kai darbuotojas tampa mažiau produktyvus bendrovei, pastaroji kratosi atsakomybės dėl jo tolesnio likimo vidutiniškai 10-15 metų po išėjimo į pensiją. Taip pat neretas atvejis, kad žmogus rimtai suserga ir pasidaro neįgalus dirbti prieš pensiją. Kas juo turi rūpintis? Anksčiau, kai nacionalinės valstybės dar nebuvo praradusios savo galios, vyravo tvarka, kai stambesnės Vakarų kompanijos užtikrindavo savo tarnautojams privačias senatvės pensijas. Globalizuotame pasaulyje tokių dosnių darbdavių vis mažėja.

Todėl kyla esminis klausimas – kodėl visuomenė turi prisiimti tokius įsipareigojimus, kai atskiram jos nariui tarptautiniai autoritetai suteikia laisvę ignoruoti savo asmeninę atsakomybę prieš visuomenę?

Žmogaus jėgos yra ribotos ir jis negali vien tik duoti kitiems. Asmuo jungiasi į įvairias asociacijas tikėdamas, kad jose vyraus grįžtamumo dėsnis. Pagal šį dėsnį, asociacijos nariai aukojasi bendriems tikslams, tokiu būdu stiprindami asociacijos gebėjimus padėti individui, kai tam ateina laikas. Jei atskiri nariai tik ima iš asociacijos ir net neketina ką nora grąžinti, tai toks junginys bus pasmerktas silpnėti ir nebegalės tinkamai paremti savo narius. Pastarieji tai suvoks ir nebenorės toliau aukotis bendram reikalui. Šitaip miršta socialinis solidarumas, kuris yra kiekvieno žmogaus civilizuoto gyvenimo pagrindas. Šiuo keliu eina Vakarų valstybės, o pasekmes mes matome kasdien, skaitydami apie vis plintantį finansinį nestabilumą bei neramumus, kuriuos sukelia neatsakingi stambių finansininkų veiksmai ir nepažabotas godumas. Socialinis solidarumas yra įmanomas tik stabiliose, ilgaamžėse asociacijose. Jeigu jos nariai nuolat jungiasi ir vėl skiriasi, aukščiau minėtas grįžtamumo faktorius nespėja įsigalioti, nes svarbiausias gyvenimo vertybes neįmanoma sukurti per dieną.

Pasak įtakingų finansinių ekspertų tikėtina, kad 2013 m. po Europą ir Lietuvą nusiris dar viena galinga ekonominio nuosmukio banga. Tai gali būti lemtingi Lietuvai metai. Arba vėl nuvilnys didžiulė nevilties ir emigracijos banga, arba lietuviai pagaliau imsis priemonių valdyti savo padėtį. Tautinės politinės jėgos privalės sukurti alternatyvios ekonomikos koncepciją, kurioje valstybė imsis žymiai daugiau atsakomybės už tautos materialinį išlikimą nei iki šiol. Tikrosios nacionalinės partijos pasaulėžiūroje turi vyrauti nuostata perorientuoti šalies ūkį pagal vietinius poreikius, intensyviau išnaudojant vietinius resursus bei darbo jėgą.

Lietuvos ūkis turi tarnauti tautos interesams, o ne užsienio kapitalui arba šalies oligarchams. Turi pasibaigti laikas, kai aklai pasikliaujama tarptautiniu darbo jėgos pasidalinimu, tarptautine prekyba ir internacionalinėmis rinkomis. Visuotinė ekonominė priklausomybė akivaizdžiai veda į visuotinę suirutę. Naujosios krizės akivaizdoje Lietuva negali sau leisti pasyvaus jos stebėjimo ir paklusnaus užsienio ekspertų nurodymų vykdymo taip, kaip buvo 2008 m. recesijos metu. Kiti klausimai bus nustumti į antrą planą, nes vis daugiau ir daugiau žmonių neturės darbo ir vilties. Jei tautiški judėjimai nesuvoks šio esminio gyvenimo fakto, jie bus pasmerkti merdėti.

Šiuo metu vyrauja nuostata, kad nacionalinė valstybė neturėtų kištis į privačius ekonominius reikalus. Daugelis abejoja, kad valstybės tarnautojai yra pakankamai kompetetingi ir sąžiningi efektyviai valdyti ūkio raidą. Teisybė, kad dabartiniu metu valdininkija nesirūpina tautos gerove. Jai iš viršaus yra nuleidžiami integraciniai tikslai, kurie orientuoti į vienos politinės/ekonominės erdvės sukūrimą, o ne į tautos suklestėjimą. Todėl tautininkų judėjimo ideologinis pagrindas turi būti tauta ir jos stiprinimas. Sėkminga politinė veikla priklauso nuo aiškaus tikslo turėjimo ir jo ryžtingo siekimo. Visuomenei turi būti aiškinama, kad kelias į jos materialinę gerovę veda per nacionalinės ekonominės erdvės ir regioninio bendradarbiavimo įtvirtinimą. Aišku, kad šiai idėjai priešinsis beveik visa mūsų politinė klasė, vietiniai oligarchai ir užsienis. Todėl reikės nusiteikti aštriai politinei kovai.

Mes turime vieną galingą sąjungininką – globalistų neribotą godumą. Globalios korporacijos ir finansinės institucijos tapo tokios galingos, kad jų įtakai pažaboti nebeliko rimtesnių kliūčių. Jų destruktyvinė veikla įgauna vis didesnį pagreitį ir apima vis daugiau nacionalinių valstybių.

Anksčiau ar vėliau, paprastiems mūsų piliečiams ir kitiems europiečiams taps aišku, kad tik stipri nacionalinė valstybė bus pajėgi ginti juos nuo tarptautinių finansininkų galios.

Augant nacionaliniams judėjimams Lietuvoje ir Europoje, atsiras ir naujų žmonių, sugebančių nukreipti valstybės politiką ir ūkio valdymą demokratiškesne kryptimi. Kai prie nacionalinio judėjimo prisijungs žmonės, tikintys šia ideologija, norintys bei sugebantys valdyti, lietuvių tauta tikrai taps savo valstybės šeimininke.

Algis Avižienis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Algis Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Parašytas: 09 Rgs 2012 20:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

JAV lietuvis: per 20 metų nepakeisime to, kas sovietmečiu padaryta

http://www.delfi.lt/news/daily/emigrant ... d=59466157

Mindaugas Jackevičius,
http://www.DELFI.lt
2012 m. rugsėjo 9 d. 19:42

1996 m. pirmąkart Lietuvą išvydęs lietuvių emigrantų į JAV vaikas Gediminas Murauskas pirmiausia pabučiavo žemę.

Kanadoje gimęs ir augęs šios šalies pilietis, dabar JAV gyvenantis G. Murauskas kalba lietuviškai ir save laiko lietuviu.

Pokalbyje su DELFI jis pasakoja savo gyvenimo istoriją, prisimena pirmą vizitą į Lietuvą ir dalijasi įspūdžiais, kaip šalis per tą laiką pasikeitė.

G. Murausko suvalkietis tėtis ir aukštaitė mama 1944 m. pabėgo į Kanadą. 1950 m. pora susituokė Monrealyje, lietuviškoje Aušros Vartų parapijoje. Šiame mieste G. Murauskas su broliu bei seserimi ir užaugo.

„Mano tėvai, jų karta atvyko į naują šalį nemokėdami kalbos. Jie galvojo, kad okupacija kada nors pasibaigs ir Lietuva vėl bus laisva. Pokarinei kartai buvo labai svarbu savo vaikus, anūkus išmokyti, kaip mylėti Lietuvą iš tolo. Todėl ir aš šiandien kalbu lietuviškai. Lietuva – mano tėvų ir protėvių žemė“, – DELFI sakė G. Murauskas.

Mokykloje jis mokėsi angliškai ir prancūziškai, o savaitgaliais lankė lituanistinę mokyklą. Lietuvių kalbos G. Murauskas mokėsi ir šeimoje – tėvai visą laiką kalbėjo lietuviškai. Būdamas vaikas, vasaras leisdavo lietuviškose skautų ir ateitininkų stovyklose.

Kanadoje G. Murauskas apie Lietuvą išgirsdavo nedažnai. Jis pamena, kad 1976 m. Monrealio Olimpinių žaidynių metu susitiko ir bendravo su bronzą iškovojusiu plaukiku Arvydu Juozaičiu.

Įrodinėjo, kad lietuviai – ne slavai

Monrealyje įgijęs geografijos bakalauro ir magistro laipsnius, 1984 m. jis išvyko į JAV tęsti mokslų doktorantūroje Oklahomos universitete. 1990 m. jis apsigyveno Omahos mieste, ėmė dėstyti universitete ir įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą.

Vienu metu jam teko vadovauti Omahos lietuvių bendruomenei. „Pirmasis mūsų uždavinys buvo išlaikyti lietuvybę – su pokarine karta lietuvių skaičius mažėjo, jis ir dabar su kiekvienu dešimtmečiu eina žemyn. Mišrios šeimos jaučiasi lietuviais, bet ne visą laiką būna su mumis, nebedalyvauja bendruomenės veikloje“, – pasakoja pašnekovas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bendruomenė norėjo padėti šaliai pereinant į laisvąją ekonominę rinką. Taip kilo idėja giminiuotis su kuriuo nors Lietuvos miestu. Tuo metu Omahoje niekas nežinojo, kas yra Lietuva: buvo manoma, kad lietuviai kalba rusiškai ir yra slavai. Tad pirma miesto valdžiai reikėjo pasakoti apie Lietuvą.

Lietuvių bendruomenės pastangomis pradėta giminiuotis su Šiauliais. Pasirodo, abiejų miestų priemiesčiuose yra aviacijos bazės.

Įstrigo daug rusiškų automobilių

Pirmąkart Lietuvą G. Murauskas išvydo 1996 m. Čia jis atvyko su Omahos miesto meru ir tarybos delegacija pasirašyti bendradarbiavimo sutarties su Šiauliais. Tai buvo pirma G. Murausko išvyka į Europą.

„Kai lėktuvas nusileido Vilniuje, išlipęs pabučiavau žemę. Oro uoste pirmąkart pamačiau savo pusbrolius, buvo fantastiška“, – prisiminęs graudinosi G. Murauskas. Į Lietuvą jis atvežė lietuviškoje JAV bažnyčioje palaimintą kryžių, kurį pastatė Kryžių kalne.

G. Murausko tvirtinimu, tuomet Lietuvoje dar būta užrašų dviem – rusų ir lietuvių – kalbomis, žmonės daugiausia važinėjo „žiguliukais“ ir kitomis rusiškomis mašinomis.

Šįmet G. Murauskas Lietuvoje lankėsi septintąkart. Kartu su juo Šiauliuose vėl viešėjo Omahos miesto meras su delegacija. G. Murauskas – Omahos draugaujančių miestų asociacijos draugystės su Šiauliais komiteto prezidentas.

„Matau didelį skirtumą nuo pirmojo apsilankymo. Lietuva įstojo į ES, NATO, didieji miestai modernūs. Bet žmonės, kurie negyvena miestuose, dar vargsta ir ne visiems gera gyventi. Lietuva buvo ir yra prisitaikiusi prie pasaulio, Europos gyvenimo, tai atviras kraštas. Aišku, yra problemų, kovų, tačiau per 20 metų nepakeisime, kas per 50 metų sovietmečiu padaryta“, – apie šiandieninę Lietuvą kalbėjo G. Murauskas.

Ypač jam patinka Vilnius, kurį dėl čia gyvenančių įvairių tautybių žmonių laiko tarptautiniu.

Kanados pilietybę turintis G. Murauskas dirba Nebraskos universitete. Jis čia atsakingas ir už universiteto ryšių su Lietuva palaikymą. „Nenoriu sakyti, kad esu lietuvių kilmės žmogus. Aš esu lietuvis, nors kitur gimiau ir užaugau, kalbu lietuviškai“, – save pristato G. Murauskas.

Beje, dalis Kanadoje mirusių ir kremuotų G. Murausko tėvelių pelenų išbarstyti jų tėviškėse Lietuvoje.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/emigrant ... &com=1&s=1

Žygeivis
2012-09-09 20:00

Viskas pažįstama palyginant....

Pvz., tautininkai prieš karą Lietuvą padarė lietuviška - tautine ir patriotine Lietuvių Tautos Valstybe - vos per 13 metų, o juk iki tol Lietuva buvo slavinama ir naikinama 500 metų.

Netgi atgavus Nepriklausomybę Kaune Laisvės al. dar eilę metų galėjai girdėti kalbant tik rusiškai, lenkiškai ir žydiškai, bet tik ne lietuviškai.

O jau vos po kelių tautininkų valdymo metų Kaunas tapo tikrai lietuvišku miestu, kaip ir visa tuometinės Lietuvos Valstybės teritorija.

Ir aukso atsargų Lietuva per tuos keliolika tautininkų valdymo metų sukaupė tiek tonų, kad ir dabar dar Lietuva jas turi ir naudoja.

O 1941 m. birželio 23 d. Didysis Lietuvių Tautos Sukilimas, kuriame dalyvavo su ginklu rankose virš 100 000 lietuvių, atstatė Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę, kurią sunaikino grobikai bolševikai.

Tai buvo antrasis Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atstatymas 20 amžiuje.

1941 m. birželio 23 d., PRASIDĖJUS KARUI, LIETUVIAI - PRAKTIŠKAI VIENI SUKILĖLIAI - IŠVADAVO LIETUVĄ, o taip pat VILNIŲ IR KAUNĄ, DAR GEROKAI PRIEŠ ĮEINANT VOKIEČIŲ KARINIAMS DALINIAMS Į DIDŽIUOSIUS MIESTUS.

Pasižiūrėkime, ką Lietuvoje turime dabar - po 22 metų Lietuvių tautos priešų-kosmopolitų ir visokių jų tarnų-"padchalymų" - valdymo.

Vilniuje ir net Kaune vėl girdime slaviškas šnektas, gatvėse ir parduotuvėse skaitome ne lietuviškus, o velniai žino kokius užrašus, valstybės skola viršijo 50 milijardų litų, o SODROS skolos viršijo 10 milijardų litų, beveik milijonas lietuvių buvo priversti bėgti iš Tėvynės nuo tokio "gero gyvenimo", o į jų vietą kosmopolitinė Lietuvos valdžia patyliukais perkėlinėja visokius "azijinius - afrikinius darbinius vergus - imigrantus"...

na
2012-09-09 20:16

žinoma ne taip lengva išardyt tai kas sukurta sovietmečiu, nors prie lovio pakaitom jau dvidešimt metų sėdinti ta pati šutvė su briuselio ir savo švogerių pagalba jau baigia išparduot ir suniokot šalies ūkį.

Žmonės išsilakstys ir LT kaip nebuvę. Galės tas amerikosas kraustytis čia, ir už amerikietišką pensiją samdytis sau papigiai tarnaites iš kinijos

Žygeivis
2012-09-09 20:19

Jei Lietuvos savanoriai 1993 m. vasarą nebūtų sustoję pusiaukelėje, tai šiandien turėtume visai kitą Lietuvą - laisvą ir klestinčią Lietuvių Tautos Valstybę, o su visokiais sovietizmo-kagėbizmo "reliktais" jau seniai būtų baigta galutinai ir negrįžtamai...

O dabar turime tai, ką turime...

sovietai yra niekis pries globalistus
2012-09-09 20:24

Plano (A. Daleso doktrinos) autorius Alenas Dalesas (Allan W.Dullas -1893 –1969) – nuo 1947m. (įkūrimo momento) dirbo JAV CŽV. 1942-1945m. vadovavo politinei žvalgybai Europoje. 1953-1961 m. – CŽV direktorius. „Šaltojo karo“ ideologas, vienas iš žvalgybinės veiklos prieš TSRS ir kitas socialistines valstybes organizatorių.

Ištrauka iš “Harvardo projekto”:

”Pasibaigs karas, viskas nurims ir nusistovės. Ir mes visas turimas jėgas: visą auksą, visą savo materialinę galią skirsime žmonių bukinimui ir apkvailinimui! Žmogaus smegenys ir sąmonė turi gebėjimą keistis, todėl pasėję Tarybų Sąjungoje chaosą, mes nepastebimai pakeisime tikras vertybes netikromis ir priversime žmones tomis netikromis vertybėmis tikėti.

Kaip? Mes subursime aplink save bendraminčius, surasime sau sąjungininkus pačioje Rusijoje. Epizodas po epizodo bus pradėta vykdyti grandiozinė savo mastais pačios nepaklusniausios Žemėje tautos žūties tragedija, galutinis ir nesugrąžinamas tautos sąmonės užgesinimas.

Pavyzdžiui, iš meno ir literatūros mes palaipsniui išguisime jo socialinę esmę; dailininkus ir rašytojus atpratinsime domėtis išraiška ir tyrinėjimu tų procesų, kurie vyksta tautos gelmėse. Literatūra, teatras, kinas – viskas vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogiškus jausmus.

Mes visokeriopai palaikysime ir padėsime taip vadinamiems dailininkams, kurie įkyriai kals į žmonių sąmonę sekso, smurto, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį amoralumą. Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir sumaištį.

Mes nepastebimai, bet aktyviai ir nuolatos sudarysime sąlygas valdininkų despotiškumo klestėjimui. Biurokratizmas ir vilkinimas bus laikomi dorybėmis. Sąžiningumas ir padorumas bus išjuokiami, taps niekam nereikalingi ir virs praeities atgyvenomis.

Įžūlumas ir akiplėšiškumas, melas ir apgaulė, girtuoklystė ir narkomanija, gyvuliška baimė vienas kito ir begėdiškumas, išdavystė, nacionalizmas ir priešiškumas kitoms tautoms – visų pirma priešiškumas ir neapykanta rusų tautai — visa tai mes kultivuosime vikriai ir nepastebimai, kol visa tai suvešės ir įsitvirtins. Ir tik nedaugelis, visai nedaugelis įtars ar net supras, kas vyksta.

Bet tuos žmones mes įstumsime į beviltišką padėtį, paversime juos pajuokos objektais, rasime būdų juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis. Rausime dvasines šaknis, suvulgarinsime ir naikinsime tautinės doros pagrindus.

Taip mes naikinsime kartą po kartos. Pradėsime nuo vaikų ir bręstančių paauglių, daugiausiai dėmesio skirsime jaunimui — skaldysime, demoralizuosime ir morališkai smukdysime jaunus žmones. Mes padarysime juos cinikais, nepraustaburniais ir kosmopolitais*. Štai taip mes tai padarysime!”

*kosmopolitas – žmogus, nejaučiantis ryšio su kraštu, iš kurio yra kilęs arba kurio pilietybę turi, deklaruojantis savo bendrumą su viso pasaulio kultūra.

(Šaltinis: “JAV CŽV direktorius Alenas Dalesas”, 2007 m.).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 9 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: