Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Zigmas Zinkevičius. Kosmopolitai puola (ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, 1998)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Zigmas Zinkevičius. Kosmopolitai puola (ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, 1998)

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Zigmas Zinkevičius. Kosmopolitai puola (ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, 1998)

Parašytas: 18 Bal 2012 23:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kosmopolitai puola (1)

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... ai-puola-1

2010-06-20 12:47

Zigmas Zinkevičius

(ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, Judex, 1998)

Prieš mano pastangas ugdyti jaunąją kartą lietuviška dvasia, prisilaikant krikščioniškų idealų, piestu stojo priešiškai nusistačiusi pedagogų (ir save tokiais laikančių) grupė. Pradžią davė Darius Kuolys, iš profesijos net ne pedagogas, bet lituanistas, pats mokykloje nedirbęs. [...]

Sorošo (Atviros Lietuvos) fondą stebėjau, man ji ne visais atžvilgiais patiko: buvo remiami bemaž vien kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautiniai reikalai. Pakanka susipažinti su Fondo pompastiškai pristatyta 100-ąja knyga „Dievo žaislas: Lenkijos istorija“, tipišku beviltiškai pasenusios unijinės ideologijos veikalu, dabar brukamu mūsų skaitytojams. Matyt, ir aš Fondui buvau neparankus, nors prieš jį niekur nepasisakiau.

Tarp kitko, po trijų mėnesių (1997.03.21) Kuolio organizuoti debatai „Švietimo reforma ir Lietuvos visuomenės kaita“ - puolimas prieš mane, kuomet atsirado priešprieša „mes“ ir „jūs“ (žr. „Dialogas“, 1997.03.28) – vyko būtent Atviros Lietuvos fondo patalpose.

Tiek Kuolys, tiek jo bendrininkai Fondą visą laiką garbino, buvo su juo artimai susiję. Daugiau priežasčių pykti ant manęs turėjo eldėdėpistai, jau vien dėl mano griežto nusistatymo prieš partinių diplomų galiojimą, be to, bolševikinio mąstymo žmonės bijojo tautinės mokyklos atgimimo. [...]

1996.12.20 mokytojų laikraštyje „Dialogas“ pasirodė prieš mane nukreiptas Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis „nuodėmėmis“: esą nutraukiu švietimo reformą, kuri buvo iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archaišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archaiška?), nepaisau rinkiminės krikščionių demokratų programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.

Aš tuomet dar nebuvau nė pradėjęs dirbti. Buvo praėję visai nedaug laiko nuo Ministerijos perėmimo, per kurį dar nespėjau net susipažinti su esama padėtimi. Apie kokį nors tos padėties keitimą negalėjo būti ir kalbos. Kuolys puolimą pradėjo aiškiai per anksti ir tuo pats save demaskavo.

Vėlesniuose straipsniuose jis visą laiką plėtojo iš esmės tas pačias puolamąsias mintis. Jos buvo iš naujo kartojamos didžiųjų dienraščių vedamuosiuose, pvz., „Laiko ženklai“ 1997.09.19 „Lietuvos ryte“. Puolimo tonas vis įžūlėjo. Buvo žongliruojama visokiais kaltinimais nenurodant nė vieno konkretaus fakto, nes tokių nebuvo.

Kaltinimai nieku neparemti, be jokių įrodymų. Iš tikrųjų tai buvo šmeižtas. Štai kelios būdingesnės straipsnių antraštės: „Švietimo ministerijoje padėties pabloginti jau nebeįmanoma“ („Veidas“, 1997.09.20-26, „Dialogas“, 1997.09.26), „Švietimas atsidūrė krizėje“ („Lietuvos rytas“, 1998.01.23), „Z. Zinkevičiaus „švietimo reforma“ priėjo liepto galą“ („Respublika“, 1998.01.24), „Skersvėjai švietime“ („Kauno diena“, 1998.02.02) ir pan.

Sensacijų ieškanti spauda (suprantama, ne visa) mano atžvilgiu buvo aiškiai negeranoriška. Matyt, tam būta kažkokių giluminių priežasčių. Išankstinį neigiamą nusistatymą prieš mane rodo kad ir toks pavyzdys. Birželio 30 d. gavau faksu „Veido“ darbuotojos Jonės Kučinskaitės klausimus, tarp kurių buvo labai tendencingų ir klaidinančiai suformuluotų. Pateikiu kelis iš jų su mano nusiųstais atsakymais:

Klausimas: Kaip pakomentuotumėte Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bei Švietimo tarybos teiginius, kad švietimo ministras susirinko prastą komandą, dėl to ministerija dirba prastai ir skandalingai?

Atsakymas: Oficialiai pareikštų tokių teiginių neteko girdėti. Tai gali būti tik atskirų asmenų nuomonė. Beje, Švietimo taryba dar nė nepradėjo savo darbo.

Klausimas: „Veidas“ turi duomenų, kad į Ameriką Pasaulio lietuvių bendruomenės kvietimu Jūs kartu su savo dukra vykote ne už bendruomenės, bet už ministerijos pinigus. Kaip tai pakomentuotumėte?

Atsakymas: „Veido“ duomenys klaidingi. Tai melas. Mano dukra į Ameriką su manimi nevyko ir ten iš viso niekada nėra buvusi. Bilietą man kelionei atsiuntė Amerikos lietuviai, jie ten mane ir išlaikė. Įdomu būtų žinoti, iš kokių šaltinių „Veidas“ gavo šį šmeižtą.

Klausimas: Ar ne per brangiai ši kelionė kainavo mokesčių mokėtojams (biudžetui)?

Atsakymas: Nieko nekainavo.

„Veido“ redakcija nei šių klausimų, nei mano atsakymų ištisai neišspausdino. Vietoj to pasirodė piktas straipsnis su nemažiau tendencingu pavadinimu: „Ministrui patinka žodis „reforma“, bankininkai bei komjaunuoliškos akcijos“ („Veidas“, 1997.07.05), kur lyg tarp kitko užsiminta ir šiais klausimais.

Panašių pavyzdžių galėčiau nurodyti nemažai. Spaudoje pasirodė daugybė visokių netikslumų. Dabar man tik nusistebėjimą ir juoką kelia kai kurių žurnalistų paskleistos nesąmonės apie mano šeimą ir artimuosius. Antai anūkėlę Mildą „pakrikštijo“ Monika, dar pasendino dvejais metais, apie kitus šeimos narius irgi visokių nesąmonių prirašė.

Ypač atkakliai buvau puolamas didžiųjų dienraščių – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“, nekalbant jau apie dviejų partinių diplomų turėtojos „pedagogės“ Elenos Tervidytės redaguojamą „Dialogą“, kuris tapo pagrindiniu Kuolio ruporu, klaidinusiu mokytojus.

Ilgainiui Kuolys su savo puolimais taip plačiai užsimojo, jog ėmė kaltinti ir įžeidinėti ne tik mane, kitus Ministerijos vadovus, bet ir visus jos darbuotojus, naudodamas tokius apibendrinimus, kaip „isteriška būsena ir ministerijoje, ir visame švietime“ (iš tikrųjų jokios isterijos nebuvo), „ministerijoje jau seniai suirutė“ (iš tikrųjų visi skyriai dirbo normaliai), „ministerijoje dabar vyrauja tikras chaosas“ (nebent Kuolio vaizduotėje) ir pan.

Kodėl jis taip elgėsi? Kaip galėjo pavyzdingas jaunuolis, gabus studentas (tuo pats įsitikinau jam dėstydamas Vilniaus universitete) virsti tokiu piktu žmogumi?

Senesni Ministerijos darbuotojai sakė, kad iki mano atėjimo Kuolys darė didelę įtaką Ministerijai, Pedagogikos institutui, ypač Ministerijos ugdymo turinio skyriui, per darbą tarybose, grupėse, taip pat individualų darbą su Ministerijos tarnautojais. Kontrolės praradimas, jų nuomone, ir sukėlė Kuolio desperacinę būseną, išreiškiamą šmeižikiškomis priemonėmis. Bet iš tikrųjų aš tada dar nė nesistengiau Kuolio įtakos mažinti, netrukdžiau jam lankytis Ministerijoje, kur jis, matyt, turėjo savo šalininkų.

Kai kurie Vyriausybės nariai, anksčiau dirbę kartu su Kuoliu, buvo linkę kaltę prisiimti sau. „Mes patys, – sakė jie, – esame kalti, kad jis toks. Nepatyrusį jaunikaitį išpaikinome. Jis net organizavo premjero Gedimino Vagnoriaus nuvertimą!“

Man šie aiškinimai neatrodė pakankamai įtikinantys, nors tam tikrą pagrindą gal ir turėjo. Intuityviai jutau, kad už Kuolio nugaros stovi kažkokia didelė jėga, kuriai nepatinka mano pareikštos švietimo nuostatos. Kuolys greičiausiai tebuvo tos jėgos įrankis. Galbūt jam buvo pažadėta ministro vieta ar koks kitas svarbus postas, dėl kurių taip labai stengėsi. Ar gali žmogus būti savaime toks piktas? Greičiausiai jis kažkam (tik ne Lietuvai) tarnauja arba nesupranta, kad tarnauja. Šiaip ar taip, man iš pat pradžių buvo aišku, kad mane puola ne Kuolys, bet už jo slypintis monstras.

Darius Kuolys mane puolė anaiptol ne vienas. Anksčiausiai jam ėmė talkinti Žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Laimonas Tapinas, komunistine dvasia išauklėjęs ištisą žurnalistų kartą (na, ir kompanija!), bei toliau juos nepriklausomoje Lietuvoje tebeauklėjantis. Apie bolševikmečiu kenksmingą Lietuvai Tapino veiklą rašė laikraščiai „Europa“, „Europa Ekspres“ (žr. „Valstiečių laikraštis“, 1997.04.05 ir 1998.01.24). Tapinas savo rašiniuose „Lietuvos ryte“ (pvz., 1997.12.09) tiek nusišnekėjo, jog nepatogu apie tai net rašyti. E. Tervidytė pasistengė savo „Dialoge“ tuoj pat atpasakoti pagrindines Tapino mintis. Laimei, dori skaitytojai patys davė Tapinui atkirtį, žr. mokytojo Leono Kurklėno ir dr. Vlado Voverio straipsnius „Valstiečių laikraštyje“ (1996.12.17, 1997.01.04), Jono Barcio – „Kauno dienoje“ (01.28). Apie Tapiną kaip skaitytojų dezinformatorių dar rašė Arūnas Žebriūnas ir dr. Gražvydas Kirvaitis „Lietuvos aide“ (03.13, 05.23).

[Praleista dalis, kur rašoma apie atskiras personalijas - Meilės Lukšienės, Žibarto Jackūno, situaciją LKDP - Patriotai.lt red.]

Kosmopolitų kaltinimai ir užsipuolimai spaudoje buvo tiesiog absurdiški. Paminėsiu tik svarbesnius:

Aš per senas būti ministru. Tačiau tik vieneriais metais už mane jaunesnis Valdas Adamkus, ne per senas būti prezidentu.

Esu geras mokslininkas, bet prastas ministras. Populiarinta nesąmonė, kad mokslininkas negali būti ministru, geriau bemokslis.

Esą nedirbęs mokytoju ir nepažįstąs mokyklos. Kiek mokytoju išdirbo mano kritikuotojai Kuolys, Lukšienė, Jackūnas, Zuoza? Aš 50 metų ruošiau mokytojus Vilniaus universitete.

Esą prastas administratorius. Administracinį darbą Vilniaus universitete dirbau kelis dešimtmečius, po to buvau Lietuvių kalbos instituto direktorius. Bet juk ministras turi duoti politinę kryptį, o ne užsiimti administravimu.

Esą aš autokratas. Paneigs pirmas paklaustas mano studentas ar bendradarbis. Beje, vėliau Kuolys su Lukšiene JAV lietuvių dienraštyje („Draugas“, 1998.04.22) rašė: „pats Zinkevičius nevengė pabrėžti: nesu demokratas“. Neatsimenu, kad kada nors būčiau taip sakęs ar rašęs, nebent žurnalistai kur nors iškreipė mano mintį.

Esą niekinu anksčiau vykdytą švietimo reformą. Niekuomet to nedariau, tik konstatavau, kad buvo nepakankamai skiriama dėmesio patriotiniam jaunimo auklėjimui.

Esą neteisingai teigiau, kad LDDP valdant švietimo reforma buvo pristabdyta. Bet juk iš tikrųjų taip ir buvo. Ir kitose srityse jie reformas kažkiek pristabdė.

Esą eldėdėpistai mažiau už mane trukdė reformas. Nesąmonė ir melas.

Esą reformą pakreipiau kita kryptimi negu iki tol buvo vykdoma. Netiesa, tik daugiau akcentavau reikalą ugdyti Lietuvos valstybės patriotus.

Esą nušalinau ankstesnius reformos iniciatorius. Nė vieno nenušalinau, patys išlakstė, kai reikėjo dirbti.

Esą pakeičiau LKDP rinkimų programą. Nepakeičiau, bet turėjau vykdyti Vyriausybės, o ne vienos partijos programą.

Esą skelbiau Vakarams priešišką ir į praeitį nukreiptą lietuvybę. Prasimanyta nesąmonė.

Buvau smerkiamas už norą peržiūrėti anksčiau išleistus vadovėlius. Bet juk tie vadovėliai iš tikrųjų turėjo didelių trūkumų, buvo vos ne sovietiniai.

Esą ministerijoje įsivyravo chaosas, suirutė. Nepateikė jokių įrodymų!

Esą 1997-ieji metai buvo patys nesėkmingiausi švietimui, švietimo darbas visai sugriautas (net keliolika sykių kartotas teiginys), blogiau ir būti negali. Europos Sąjungos ekspertai konstatavo priešingai: Lietuvoje švietimo organizavimas pasiekė tokį aukštą lygį, kad nesudarys kliūčių Lietuvą priimant į Europos Sąjungą! [...]

(Bus daugiau)

Serija: Kosmopolitai puola

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Zigmas Zinkevičius. Kosmopolitai puola ((ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, 1998)

Parašytas: 18 Bal 2012 23:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kosmopolitai puola (2)

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... ai-puola-2

2010-06-21 21:54

Zigmas Zinkevičius

(ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, Judex, 1998)

Tačiau daugiausia demagogijos ir klaidinimų buvo pilama ant manęs siekiant diskredituoti tautinės mokyklos, kaip jaunosios kartos patriotine dvasia ugdytojos, nuostatą. Toji mano nuostata juk labai paprasta ir aiški: mokykla privalo ugdyti sąmoningus Lietuvos piliečius, jos patriotus, gimtojo krašto mylėtojus.

Žodžiu, aš siekiau grąžinti mokyklą į lietuvybę, kuri bolševikų okupacijos metais buvo visai numelioruota.

Darius Kuolys tos ankstesnės lietuviškos mokyklos nematė, nes gimė 1962 m., kuomet aš jau buvau išleidęs Vilniaus universitete 12 lituanistų laidų. Jo patirtis šiuo atžvilgiu tebuvo vien knyginė, paremta prieštaringais pasakojimais apie prieškarinę Lietuvą ir baisųjį pokarį. Jis nematė išmaitotų, su pradurtais viduriais ir ištampytomis žarnomis partizanų, suguldytų turgaus aikštėje tam, kad bolševikai pasiektų „pergalę“ ir pajėgtų išugdyti naują, iš esmės kosmopolitinę lietuvių kartą, paleidę į darbą tobuliausią pasaulyje propagandos mašiną. Dėl to vėliau, jau dirbdamas Prezidentūroje Kuolys ir paistė visokius niekus apie priimamą KGB darbuotojų veiklos apribojimo įstatymą, net lygino jį su moraliniu teroru (!).

Prieš mano patriotino auklėjimo nuostatą Kuolys ir jo bendraminčiai stojo piestu. Kokias tik epitetais jie mokykloje diegiamos lietuvybės nepravardžiavo: archaiška, bergždžia, konservatyvi, uždara, į praeitį orientuota... Esą statome „lietuvišką trobelę“ („Dialogas“, 1998.02.20). Etninio, prigimtinio tautiškumo pabrėžimas, Kuolio žodžiais tariant, orientuoja į XIX amžiui būdingą galvojimą („Dialogas“, 1997.03.28 ).

Ar visa tai skiriasi nuo liūdnai pagarsėjusio filosofo Arvydo Šliogerio „teorijos“: kuo didesnis patriotas, tuo didesnis idiotas, tautos nėra, yra stabas. Ir vienas, ir kitas veda prie to paties: kad lietuviai nebūtų „tauta sau“, kaip kitos tautos. Iš esmės didino 50 metų mumyse diegtą nepilnavertiškumo kompleksą. Tačiau žinodamas, kad tokiam elgesiui nepritars JAV lietuvių visuomenė, Kuolys (su Lukšiene) vėliau griebėsi melo ir interviu dienraščiui „Draugas“ 1998.04.22 akiplėšiškai tvirtino: „Zinkevičiaus skelbta lietuviškos mokyklos idėja nėra nauja ir, suprantama, jokio priešiškumo nesulaukė“ (išretinta mano. - Z.Z.)!

Absurdiškiausia buvo tai, kad patriotizmo ugdymas vaizduotas kaip priešprieša Vakarams. Visų tautų, taigi ir Vakaruose, žmonės mylėjo ir myli savo Tėvynę. Mes neturime dirbtinai kopijuoti nuo jų visko: kas gera ir kas negera. Ir į jų sukurtus švietimo modelius turime žiūrėti kūrybiškai, derinti juos prie mūsų sąlygų. Kitaip tie metodai neduos gerų rezultatų. Ne viskas mums tinka, kas jiems tinka. Imkime gimtosios kalbos mokymo metodiką.

Mokyklose jau mėginama taikyti kitų kraštų programas, visiškai netinkančias nei lietuvių kalbos prigimčiai, nei mūsų socialinėms sąlygoms. Lietuvių kalba šimtmečiais buvo persekiota, jos vidinė struktūra gerokai sudarkyta. Taigi ji - ligonis.

Pirma reikia ligonį išgydyti, tik po to galima bus taikyti jos mokymui tuos metodus, kurie tinka anglų, prancūzų ar vokiečių kalboms, niekuomet nepatyrusioms smurto ir prievartos. Kitaip elgdamiesi gerų rezultatų tikrai nepasieksime.

Su patriotizmu glaudžiai susijęs ruošimasis Tėvynės gynimui. Mokykla privalo ta kryptimi orientuoti jaunąją kartą, mokyti ją ne tik mylėti savo Tėvynę, bet ir ruoštis reikalui iškilus ją ginti. Gerbti Tėvynės gynėjus, mokytis pačiam ją ginti - visa tai pas mus buvo traktuojama kaip militarizmas.

Mano pastangos taisyti padėtį visaip trukdytos. Pakako kartą pasakyti vieną kitą žodį apie reikalą mokykloje ruošti jaunimą Tėvynės gynimui, kaip spauda nedelsdama apkaltino mane siekimu grąžinti į mokyklas karinį rengimą ir, būtent, tokį, koks buvo sovietiniais laikais. Ir ko tik tada neprirašė! Visuomenė buvo tyčia klaidinama.

Tai matyti iš straipsnių pavadinimų: „Karinis rengimas grįš į mokyklų programas“ („Respublika“), „Studentai gelbės pašlijusį kariuomenės prestižą“ („Lietuvos aidas“) ir pan. Rašyta apie „karinio muštro“ įvedimą į mokyklas („Lietuvos rytas“), kad Lietuva išgarsės kaip „į diktatūrą linkusi militaristinė valstybė“ („Lietuvos rytas“) ir pan. Ta proga, žinoma, buvo akcentuojamas „jėga brukamas patriotizmas“ („Lietuvos rytas“).

Spauda pyko, kam aš su Krašto apsaugos ministru Česlovu Stankevičiumi pasirašiau įsakymą steigti tarpžinybinę komisiją mokyklų pilietinio ir karinio ugdymo klausimams tirti ir atitinkamų darbų programai parengti („Lietuvos rytas“). Mus už tai lygino su Rusijos gynybos eksministru Pavelu Gračiovu, esą „šio generolo ir Lietuvos superpatriotų mintys sutampa 100 procentų“ („Lietuvos rytas“).

Teko man pačiam ir šio klausimo specialistams, net kariuomenės vadui generolui Jonui Andriškevičiui ne kartą atitaisinėti spaudos perlenkimus ir prasimanymus. Beje, E.Tervidytės „Dialoge“ (1998.03.06) išspausdintame interviu su Seimo nacionalinio saugumo komiteto patarėju Juozu Širvinsku (tendencingai pavadintame „Švietimu susidomėjo Nacionalinio saugumo komitetas“) buvo padaryti rimti priekaištai „Bendrųjų programų“ autoriams (Lukšienei, Kuoliui, Jackūnui...), jie kaltinti tuo, kad visai „užmiršo“ Tėvynės gynimą („išugdysime pasaulio pilietį be lietuviškų šaknų“).

Stengiausi dalyvauti renginiuose, susijusiuose su Tėvynės gynybos propagavimu tarp jaunimo, pavyzdžiui, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos organizuotoje jaunimui viktorinoje „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ (1997.01.05), Seimo nacionalinio saugumo komiteto sušauktame pasitarime karinio-patriotinio auklėjimo klausimais (10.20) ir kt.

Viso to negalima atplėšti nuo dorovės ugdymo mokykloje. Tačiau pastangos dirbti šia kryptimi irgi kai kam kliuvo. Ypač jeigu įžiūrėjo sąsają su Bažnyčia. Antai kilo triukšmas dėl vadinamojo „šauniausio moksleivio“ konkurso. Renginio organizatoriai, galbūt per neapsižiūrėjimą ar žioplumą, tam triukšmingam mokinių pasilinksminimui numatė patį netinkamiausią laiką - gavėnios Didįjį šeštadienį. Į mane kreipėsi pasipiktinę žmonės. Paprašiau organizatorių nukelti tą pasilinksminimą po šv. Velykų.

Matyt, buvo pasiskųsta „Lietuvos rytui“. Šis pakėlė aliarmą: „Ministras pasikėsino sugriauti moksleivių konkursą“ (toks pikto straipsnio pavadinimas), „Zinkevičius uždraudė Vilniuje rengti iš anksto numatytą konkursą“ (taip rašė anonimas laikraščio redakcinėje skiltyje) ir t.t. Buvau „pakrikštytas“ superkataliku, pavadintas šventesniu už Romos popiežių ir pan. Visa tai vien dėl to, kad paprašiau (ne įsakiau!), jog mokinių, kurių daugumas katalikai, pasilinksminimas būtų nukeltas į tinkamesnį laiką.

Matyt, teisi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė, „Lietuvos ryto“ anoniminį apžvalgininką pavadinusi tikru Lenino ir pokarinės „Tiesos“ anūku. Mane ginti ryžtingai stojo dokumentinio kino režisierius Aleksandras Digimas, kurio straipsnį „Švietimo ir mokslo ministras buvo užsipultas be reikalo“, kad ir nenoromis (gerokai sutrumpintą), išspausdino tasai pats „Lietuvos rytas“ (04.04).

Apmaudu, kad į visą šitą „komediją“ žurnalistė Laima Žemulienė įpainiojo garbingus žmones - vyskupą Juozą Tunaitį ir monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, iš pastarojo apgaulės būdu išgavusi nepritarimą mano prašymui nukelti pasilinksminimą po Velykų. Vėliau gavau laiškų, kuriuose žmonės piktinosi šių garbingų asmenų elgesiu, o kai kurie net labai nepagarbiai apie juos atsiliepė. Taigi „Lietuvos rytas“ tikslą pasiekė - žmonių širdyse pasėjo nepasitenkinimą dvasininkais. [...]

Visa ta juodoji „kampanija“ prieš mane natūraliai vedė prie išvados: ministrą reikia keisti! Tai imta nuolat kartoti. Vien per du pirmuosius 1998 m. mėnesius tokį reikalavimą tik didžiuosiuose dienraščiuose aptikau parašytą net 15 kartų! O kur dar kita spauda. Beje, puolimas tada vyko ne tik prieš mane, bet ir prieš visus tuos ministrus, kurie vykdė reformas, keitė dar iš bolševikų laikų nusistovėjusią padėtį. Savaime kildavo mintis, kad taip daroma kažkieno užsakymu, gal ir pinigais. Tai buvo ne žiniasklaida, o purvasklaida, anot p.Garsio.

Gerokai anksčiau, 1997 m. kovo 27 d. aplankiau Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Aptaręs su juo kitus reikalus, pasiguodžiau dėl spaudos puolimų ir išreiškiau įsitikinimą, kad tuos puolimus organizuoja Darius Kuolys.

Seimo pirmininkas man patarė pasikviesti Kuolį į Ministeriją ir dviese akis į akį išsiaiškinti. Jeigu pavyks tai padaryti, patarė netrukdyti Kuoliui tapti Švietimo tarybos pirmininku, kad tuo būdu galėtume abu sutartinai dirbti Lietuvos švietimo labui.

Patarimas man patiko ir nedelsdamas jau kitą dieną pasikviečiau Kuolį. Išdėsčiau jam savo siekimus ir kviečiau bendradarbiauti. Rodos, tuokart radome bendrą kalbą. Sutarėme ginčus spręsti ne per spaudą, bet pirma išsiaiškindami dviese.

Jis pasižadėjo, kad prieš eidamas į „Dialogo“ redakciją (šiame laikraštyje tada daugiausia skelbė prieš mane nukreiptų straipsnių) būtinai užeis pas mane, kad abu išsiaiškintume. Labai džiaugiausi tokiu jo pasižadėjimu.

Deja! Tuoj po to Kuolys savo duotą žodį sulaužė - „Dialoge“ pasirodė jo labai piktas straipsnis. Tartum Kuoliui kažkas būtų uždraudęs konstruktyviai bendrauti su manimi. Viskas liko po senovei. Nežiūrint viso to aš netrukdžiau jam tapti Švietimo tarybos pirmininku. Kas iš to išėjo, greit pamatysime.

Ypač labai puolimas prieš mane sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis „nuodėmėmis“, tik intensyviau ir pikčiau.

Purvais buvo drabstomasi beatodairiškai, nenurodant „nusikaltimo“ faktų. Šįkart į juodąją veiklą įsijungė Seimo socialdemokratų ir Centro sąjungos frakcijos. Ypač veiklus tapo socialdemokratas Rolandas Zuoza (Jackūno pavaduotojas Švietimo, mokslo ir kultūros komitete), puolęs mane ypač įžūliai, anot prof. Arnoldo Piročkino, „su paauglišku kategoriškumu“ (mat gimė tada, kai aš jau buvau įpusėjęs antrąjį savo darbo Vilniaus universitete dešimtmetį). Zuoza nieko originalaus neišgalvojo - atkakliai siūlė vietoj manęs vis tą patį Valentiną Stundį (socialdemokratas siūlo krikdemą, tai dyvai!), gynė Eleną Tervidytę ir jos „Dialogą“, kurį aš esą skriaudžiu.

Centro sąjungos, kuri iškėlė Valdą Adamkų kandidatu į prezidento postą, nariai ėjo toliau ir puolė ne tik mane, bet taip pat Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį ir Vyriausybės vadovą Gediminą Vagnorių, kam šie mane palaiką.

Ypač įnirtingai reiškėsi Regimantas Čiupaila, kurį prieš mane nusiteikę Ministerijos darbuotojai centristai savo uždaroje konferencijoje vasario 14 d. pasiūlė kaip būsimąjį švietimo ir mokslo ministrą (turiu kopiją rašto, adresuoto Centro sąjungos pirmininkui Romualdui Ozolui ir Frakcijos pirmininkui Egidijui Bičkauskui), taigi Čiupaila veikė kaip suinteresuotas asmuo.

Į puolimą įsijungė naujų žmonių, iš kurių labiausiai minėtina Vilniaus pedagoginio universiteto prorektorė Irena Musteikienė. Su ja ir su jos šeima anksčiau mano (ir mano šeimos) santykiai buvo labai draugiški. Kodėl ji ėmė taip elgtis, galiu tik spėlioti. Gal taip daryti vertė jėgos, kurios anksčiau bolševikmečiu padėjo jos vyrui, tuo pačiu ir jai, kilti karjeros laiptais. Gal ji pyko ant manęs už tai, kad aš niekuomet nekeičiau savo ideologijos (ji taip darė), bolševikams valdant nepriklausiau jų partijai (ji priklausė ir aktyviai reiškėsi), nebuvau net komjaunuolis. Jutau, kad manęs nemėgo visi tie, kurie linko it nendrės į tą pusę, iš kur vėjas pučia, nesvarbu dėl kokių priežasčių (daugiausia dėl asmeninės karjeros) taip darė. Teatleidžia jiems Dievas!

Tokį įnirtingą puolimą pakelti reikėjo daug jėgų. Atrodo, aš jų turėjau pakankamai. Naktimis miegodavau gerai. Žmona sakė pastebėjusi, kad juo labiau būdavau puolamas, juo geriau miegodavau. Taip yra todėl, kad sąžinė rami. Nieko neskriaudžiau, stengiausi kitiems padėti. To negalėjo nežinoti Ministerijos ir kiti švietimo darbuotojai.

Nežiūrint to, 1998.01.23 pasijutau labai išvargęs, kažkiek sušlubavo širdis. Matyt, pakenkė labai didelė įtampa ir nesibaigiantys trukdymai dirbti. Nuvykau į Santariškių ligoninę, kurios žymūs kardiologai mane globojo (labai jiems esu dėkingas!) nuo pat to laiko, kai prieš aštuonerius metus mane buvo ištikęs širdies infarktas, irgi po labai ilgų, užsitęsusių ne vienerius metus ir visiškai absurdiškų puolimų, vykdytų Vilniaus universiteto bolševikų (tie „veikėjai“ dabar nuolankiai sveikinasi lyg niekur nieko). Šįkart širdies zondavimas parodė menkus sutrikimus, mano laimei, širdies operuoti neprireikė. Pagulėjęs 10 dienų ir kiek pailsėjęs grįžau į Ministeriją tęsti nebaigtų darbų, nepasinaudojęs gydytojų siūlytu kurortiniu poilsiu.

(Bus daugiau)

Serija: Kosmopolitai puola

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Zigmas Zinkevičius. Kosmopolitai puola ((ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, 1998)

Parašytas: 18 Bal 2012 23:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kosmopolitai puola (3)

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... ai-puola-3

2010-06-26 23:07

Zigmas Zinkevičius

(ištraukos iš knygos „Kaip aš buvau ministru“, Kaunas, Judex, 1998)

(Pabaiga)

Po Prezidento rinkimų

Prasidėjus prezidento rinkimams gavau skundų apie mokyklose, kuriose dirbo daugiau buvusių partinių ideologų, vykdomą agitaciją už Artūrą Paulauską. Tokių signalų buvo ir spaudoje.

Išsiuntinėjau raštą, draudžiantį mokyklose vykdyti politinius-agitacinius renginius, nes tai nesuderinama su švietimo įstaigų funkcijos ir jų veiklą reglamentuojančiais dokumentais. „Į sąjungas, nepolitines organizacijas, judėjimus susibūrusių, visuomenės gyvenime dalyvaujančių moksleivių veikla turėtų būti organizuojama neprieštaraujant Lietuvos Respublikos įstatymams“, – rašiau tame kreipimesi.

Kita vertus, susitikimuose su mokytojais ne kartą išgirsdavau nuogąstavimų dėl nepriimtinos Paulausko pažiūros dvikalbystės (trikalbystės) klausimais bei jo pataikavimo nelietuviams (dėl to šie už jį daugiausia ir balsavo). Mokytojų klausiamas, už kurį kandidatą aš balsuosiu, neslėpdamas atsakydavau: už Vytautą Landsbergį, o po jo pasitraukimo – už Valdą Adamkų.

Po rinkimų prasidėjo pats ramiausias mano ministravimo laikotarpis. Puolimų gerokai sumažėjo. Dalis įtakingų krikščionių demokratų ir konservatorių mane rėmė. Premjeras buvo palankus. „Lietuvos ryte“ (1998.02.21) perskaičiau, kad naujasis prezidentas Adamkus atsisakė savo štabo narių, tarp jų ir Dariaus Kuolio, paslaugų ir juos išprašė iš Prezidentūros. Pasinaudodamas atokvėpiu ėmiau planuoti tuos pertvarkymus švietimo sistemoje, prie kurių iki tol negalėjau prieiti dėl nesiliaujančių trukdymų.

Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Kuolio-Lukšienės grupuotė savo tikslų neatsisakė. Slapta veikė gerai organizuotas aparatas. Tai įtariau pamatęs TV ekrane nufilmuotą Kuolio ir kitų apsilankymą Prezidentūroje ir perskaitęs „Valstiečių laikraštyje“ iš pirmo žvilgsnio nekaltą prezidento Adamkaus frazę „Į žmonių laiškus ir pageidavimus turime atkreipti dėmesį formuodami Vyriausybę“, kurią jis pasakė korespondentui paklausus apie Švietimo ir mokslo ministerijos bei mano likimą. įsitraukęs į darbą tada neturėjau laiko tiems įtarimams skirti rimtesnio dėmesio, juoba kad nemačiau pavojaus būti atleistam, kitaip būčiau visas jėgas nukreipęs įtvirtinimui to, ką buvau padaręs siekdamas dviejų svarbiausių savo tikslų – mokyklos Lietuvoje sulietuvinimo ir sąlygų mokytis valstybinės kalbos Pietryčių Lietuvoje sudarymo, užuot planavęs tolesnius strateginius švietimo reformos ėjimus ir tvarkęs einamuosius vienadienius reikalus.

Nerimą kėlė Prezidento ryšiai su „Santaros-Šviesos“ federacija, kuri vienintelė iš pokario lietuvių išeivijos organizacijų buvo užkibusi ant sovietinės propagandos kabliuko ir prarijusi „kultūrinio bendradarbiavimo su Sovietų Lietuva“ masalą.

Maždaug nuo 1968 m. ji nutolo nuo kitų organizacijų ir atvirai pasuko į „kultūrinį bendradarbiavimą“, tuo pačiu save supriešino su rezistencija, atvirai skelbė, kad Lietuvos nereikia vadinti okupuota, kartais net pasišaipydavo iš rezistentų, tremtinių ir antisovietinių demonstracijų, Antaną Sniečkų lygino su Vytautu Didžiuoju, 1941 m. sukilėlius vadino nacių talkininkais ir t.t.

Valdas Adamkus (Adamkevičius) ir jo svarbiausias padėjėjas Raimundas Mieželis yra buvę „Santaros-Šviesos“ pirmininkai. Adamkus – šios organizacijos 25 metų sukaktuvinio leidinio (1979 m.) ats. redaktorius.

Nepatiko man ne tiek tos organizacijos veikla, kiek jos klaidų slėpimas ir nepripažinimas, juk lygiai taip darė ir bolševikinės kompartijos tęsėjai eldėdėpistai. Be doros išpažinties neįsivaizdavau kūrybingo darbo tarnaujant Lietuvai.

Kad už Adamkaus nugaros stovi „Santara-Šviesa“, aiškiai parodė Prezidentūros formavimas: visi Amerikos lietuviai Prezidento komandoje buvo tos sferos žmonės.

Ir iš Lietuvos buvo pasiimti tik tos pakraipos atstovai: nebuvo paimtas nė vienas rimtas krikščionis demokratas ar konservatorius. Užtat paimtas „išprašytasis“ Darius Kuolys (vėliau net siūlytas švietimo ministru!), kuris konservatorių vadovus „Santaros-Šviesos“ konferencijoje išvadino nevykusiais artistais labai prastame politiniame teatre („XXI amžius“, 1998.06.26).

Taigi Prezidentūroje formavosi materialistinės pakraipos susivienijimas su labai stipria antikatalikiška nuostata – taip taikliai procesą pavadino Algirdas Patackas („Apžvalga“, 1998 m., Nr.25).

Juk „Santara“ atsirado protestantizmo pagrindu su antikatalikišku nusiteikimu. Ji 1957 m. susijungė su „Šviesa“ – JAV lietuvių liberalais.

Suprantama, kad tokios pakraipos žmonių, taigi ir Adamkaus, samprata jaunimo auklėjimo ir švietimo klausimais skyrėsi nuo mano ir krikdemų, taip pat didele dalimi ir nuo konservatorių pažiūrų.

Mūsų propaguojama tautinė mokykla su patriotizmu, morale ir vieta religijai šiuos žmones turėjo gąsdinti, kaip ji gąsdino ir Kuolio-Lukšienės grupuotę, vykdžiusią valią tokių jėgų ir institucijos, kuriai nerūpi patriotinis bei krikščioniškas auklėjimas Lietuvos mokykloje.

Tuo būdu aš jiems įtikti vargu ar galėjau. Vis dėlto tikėjausi, kad Prezidentas nepasiduos „Santaros-Šviesos“ ir vietinių kosmopolitų spaudimui, kad supras, jog krikščioniškoje Lietuvoje vyraujanti ideologija yra krikščioniška, taigi ir auklėjimas bei švietimas turėtų būti krikščioniški ir lietuviški, o ne kosmopolitiški. Juk Lietuva – tai ne emigrantų valstybė JAV.

Nerimą taip pat kėlė Vytenio Andriukaičio, Česlovo Juršėno, Aloyzo Sakalo nuolatiniai išpuoliai prieš visus reformas vykdančius ministrus ir net patį Premjerą. Jiems geras buvo tik tas pareigūnas, kuris šoko pagal jų dūdelę, o kuris to nedarė, tas tuoj apšaukiamas netikusiu.

Pastangos keisti esamą padėtį visuomet sukelia stiprų pasipriešinimą, kurį išnaudojo kosmopolitiškai nusiteikusi inteligentijos dalis, inspiruojama tam tikrų jėgų. Suprantama, tokiems įtikti vargu ar galėjau.

Centristai puoselėjo viltį vietoj manęs prakišti savąjį Regimantą Čiupailą (nesėkmingai), kitų norėta manęs atsikratyti sujungiant Kultūros ir Švietimo ministerijas (toks eksperimentas jau buvo ir nepasitvirtino).

Mane pašalinti, suprantama, labai geidė lenkų estremistai, buvę autonomininkai, jiems aš visą laiką buvau tartum ašaka gerklėje. Todėl nieko gero nežadėjo lenko Česlovo Okinčico paskyrimas Prezidento patarėju (kaip, beje, ir Boženos tapimas Ekscelencijos sekretore), ypač Pietryčių Lietuvai, kuriai aš skyriau daug dėmesio, nors Okinčicas ir buvo vienas iš nuosaikesnių Lietuvos lenkų veikėjų. Galbūt tik gudresnių? Ekstremistai ir vėliau savo viltis dėjo į Prezidento pasakymus, kad švietimo politika neturinti būti skaidoma geografiškai, bet bendra visai šaliai („Lietuvos aidas“, 1998.05.02).

[Toliau pasakojama apie situaciją LKDP]

Su prezidentu Valdu Adamkumi kontaktų esu turėjęs, ko gero, jau prieš kokius tris dešimtmečius. Mane supažindino Česlovas Kudaba, su kuriuo teko nemažai bendrauti dirbant tame pačiame Vilniaus universitete. Tai įvyko Rasų kapinėse prie Basanavičiaus kapo Vėlinių vakare (ten lankytis tada buvo pavojinga). Vėliau po ilgokos pertraukos su būsimuoju prezidentu buvau susitikęs 1985 m. Čikagoje per V Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą.

1998 m. kovo 20 d. lankiausi Klaipėdos universitete ir teko dalyvauti Prezidento priėmimo Klaipėdoje ceremonijoje. Čia susitikę prisiminėme seną pažintį. Pageidavau audiencijos pasikalbėti švietimo ir mokslo klausimais. Prezidentas sutiko ir pažadėjo mane pakviesti. Laukiau to pakvietimo.

Po penkių dienų, kovo 25 d., truputį prieš 14 val. Vyriausybės posėdžio metu man buvo pranešta, kad 14.30 val. atvykčiau į Prezidentūrą. Nuvykęs pirmiausia buvau apspistas korespondentų. Į juos nekreipiau dėmesio, kadangi žinojau, jog korespondentai atakavo ir kitus Prezidento pakviestus ministrus (jis kalbėjosi atskirai su kiekvienu).

Be kitų įprastų klausimų korespondentai primygtinai manęs teiravosi, ar aš nežadu atsistatydinti. Atsakiau, kad tai padarysiu tik tada, kai įsitikinsiu, kad mano abu svarbiausi uždaviniai, dėl kurių atėjau į Ministerija, jau įvykdyti.

Prezidento kabinete išbuvau daugiau negu valandą. Kalbėjomės tik dviese. Jau iš pirmų sakinių mačiau, kad Prezidentas labai vienašališkai nuteiktas Kuolio-Lukšienės grupuotės, kad jam prisakyta daug neteisybės, kurią man teko atitaisinėti. Plačiau papasakojau apie savo darbą ir svarbiausius tikslus.

„Nemaniau, kad čia viskas taip labai sudėtinga“, – pasakė Prezidentas man baigus. Iš tolesnės jo kalbos jutau, kad yra gerokai prigąsdintas, jog manęs palikimo ministru atveju nebūsią ramybės: inteligentija (iš tikrųjų tik Kuolio-Lukšienės pakraipos) visą laiką prieš mane kovosianti ir man nebūsiančios sudarytos sąlygos dirbti. Tuo mūsų kalba ir baigėsi. Prezidento laukė kiti ministrai.

Išėjusį iš kabineto mane vėl apspito korespondentai. Klausinėjo, ką Prezidentas sakė ir ar aš liksiu Ministerijoje. Atsakiau, kad nei iš Prezidento, nei iš Premjero lūpų negirdėjau, kad esu nepaliekamas, ir skubiai grįžau į Vyriausybės posėdį.

Jam pasibaigus ministras Vytautas Knašys (jau atsistatydinęs) pakvietė mane į savo išleistuves netoliese esančioje Žemės ūkio ir miškų ministerijoje. Sutikau trumpai pabūti, nes iš ankstyvo ryto manęs lauks nebaigti darbai.

Kiek pavėlavęs ten atėjo ir Algirdas Saudargas. Jis ėmė man kažką keistai pasakoti, lyg ir atsiprašinėjo (nesuvokiau už ką), kalbėjo taip padrikai (diplomatiškai?), kad neįmanoma jo kalbos turinio atpasakoti.

Į namus parvažiavau apie 20 val., pažiūrėjęs „Panoramą“ ir nieko iš jos nesužinojęs, netrukus nuėjau miegoti. Kaip paprastai greit užmigau. Apie atleidimą sužinojau tik anksti rytą pusryčiaudamas iš radijo žinių laidos. [...]

Kas vyko kovo 25 d. vakare, man nesant Prezidentūroje, ėmė aiškėti tik vėliau. Pirmiausia šį tą patyriau iš spaudos. Pateikiu kelias citatas:

„trečiadienį vakare Prezidentas paskambino partijos (LKDP. – Z.Z.) valdybos nariui, Seimo pirmininko pavaduotojui Feliksui Palubinskui ir pranešė, jog ketina netvirtinti Z.Zinkevičiaus ministru... klausė, kokia bus partijos reakcija, ir siūlė iki vidurnakčio pasiūlyti kitą kandidatą“ („Lietuvos rytas“, 1998.03.27).

„Prezidentas pasiklausė seno pažįstamo iš Amerikos, krikdemų vadovybės nario“ („Respublika“, 1998.04.16).

„Laikraščiai pranešė apie derybas su mistine „LKDP vadovybe“, kurios, tarp kitko, niekas nebuvo įpareigojęs tartis... Kadangi partijos Taryba yra vyriausias LKDP organas tarp konferencijų, tapo aišku, kad krikdemų „vadovybė“ (beje, tai šios partijos Statute nenumatytas darinys) viršijo savo įgaliojimus, slapta net nuo partijos valdybos sumaniusi pakeisti ministrą“ („Voruta“, 1998 m. Nr.15).

„Netikėtai daugumai partiečių (LKDP narių. – Z.Z.) iniciatyvą parodė neįvardyta partijos „vadovybė“ “ („Dienovidis“, 1998 m. Nr.16).

Premjeras Gediminas Vagnorius vėliau man pasakojo (03.27), kad jis Prezidentui pateikė ministrų sąrašą, kuriame buvo ir mano pavardė. Adamkus pasiūlė mane išbraukti. Vagnorius nesutikęs. Dėl to buvę ginčijamasi iki 21 val.

Paskutinis Vagnoriaus argumentas buvo tas, kad mano nebuvimas sąraše pakenksiąs Krikščionių demokratų partijai, pagilinsiąs jos skilimą, be to, galėsianti kilti grėsmė konservatorių ir krikdemų koalicijai, todėl Vagnorius pasiūlė Prezidentui atsiklausti LKDP vadovo.

Prezidentas buvo telefonu sujungtas su Feliksu Palubinsku. Kodėl tarėsi būtent su Palubinsku, o ne su LKDP pirmininku Algirdu Saudargu (abu tada buvo toje pačioje patalpoje), man nesuprantama ir keista.

Palubinskas telefonu Prezidentui pasakęs, kad manęs pašalinimas krikdemams nepakenksiąs ir skilimas nepagilėsiąs, taigi pasekmių nebūsią. Tada Vagnorius jau nebeturėjęs argumentų ir sutikęs mane išbraukti iš ministrų sąrašo. Kas davė įgaliojimus Palubinskui taip kalbėti, nežinoma.

Koks šioje istorijoje LKDP pirmininko Saudargo vaidmuo, tiksliai nustatyti trūksta duomenų. [...]

Skaudžiai reagavo krikščionys demokratai. Du Seimo LKDP frakcijos nariai, Ignacas Uždavinys ir Petras Gražulis, laikinai sustabdė savo darbą frakcijoje, kol bus išaiškinta, kas iš LKDP vadovų prisidėjo prie mano atsistatydinimo. Kazimieras Kryževičius dėl tos pačios priežasties atsisakė būti LKDP valdybos nariu. Taigi partijos skilimas tikrai pagilėjo.

LKDP taryba gegužės 16 d. posėdyje nepritarė „jaunesniųjų“ siūlymui pašalinti iš partijos Uždavinį, o Gražuliui pareikšti papeikimą. Maža to, tame pačiame posėdyje buvo pareikalauta įvertinti Palubinsko elgesį (jis, be to, kitų rankomis skleidė dezinformaciją JAV lietuvių spaudoje) ir nubausti jį pašalinant iš LKDP valdybos.

Kadangi 27 Tarybos nariai raštiškai reikalavo šalinti ne tik Palubinską, bet dar aštuonis Valdybos narius („jaunesniuosius“), tai posėdžiui pirmininkavęs Vytautas Bogušis, pajutęs grėsmę savo postui, staiga Tarybos darbą „užbaigė“ užtraukdamas Lietuvos himną!

LKDP „veiklos“ rezultatas: iš krikščionių demokratų įtakos išslydo visi trys pagrindiniai Lietuvos jaunimo auklėjimo ir švietimo svertai, būtent, Švietimo ir mokslo ministerija (į labai svarbų bendrojo lavinimo viceministro postą „jaunesnieji“ vis tiek atkakliai bruka tik su ateizmu susijusius kosmopolitus!), Seimo kultūros, švietimo ir mokslo komitetas (jame įsiviešpatavo Žibartas Jackūnas, talkinamas krikdemo Arimanto Raškinio) ir Prezidentūra (Prezidento patarėju tapo Darius Kuolys).

Prisimintini pranašiški Algirdo Patacko žodžiai: „Prieš krikščionių demokratų, tiksliau, prieš jų turėtą švietimo ministro postą buvo įvykdytas sąmokslas, kurio gijos veda visų pirma į prezidentūrą, tiksliau – „Santaros-Šviesos“ ideologiją... Lietuvos švietimui vadovaus atviros Lietuvos fondai, polonofiliški personažai ir kovos su etnocentrizmu ekspertai“ („Apžvalga“, 1998 m. Nr.20). Visi strateginiai auklėjimo-švietimo postai „moderniųjų“ kosmopolitų buvo užimti ne be LKDP pagalbos.

Quo vadis (kur eini), LKDP?

Serija: Kosmopolitai puola

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 9 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: