Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)		 Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 15:00

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas


Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]



Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  Puslapis 1 iš 1
  [ 1 pranešimas ] 
  Spausdinti Ankstesnė tema | Kita tema 
Autorius Žinutė
Žygeivis
StandartinėParašytas: 10 Bal 2012 17:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
ARTĖJA 2012 M. RINKIMAI


http://www.apversiu.lt/2012/04/10/artej ... -rinkimai/

2012-04-10
Valdas Stankus

Artėja 2012 m. rinkimai į Lietuvos Seimą. Pažvelkim ką mums siūlo į rinkimus einančios partijos. Vienos tvirtina, kad žino, ką reikia daryti, bet paslaptį atskleis tik juos išrinkus ir jiems patekus į valdančiąją daugumą, kad formuoti vykdomąją valdžią. Kitiems svarbu žmogus, nors neaišku, kaip tas rūpestis pasireikš. Tretiems trūksta teisingumo ir trečios respublikos, o didžiausi futūristai žada gražią, nors miglotą ateitį 2030 m. Mažiau konkrečią, nei Komunizmas. Bet svarbiausia, ko trūksta mūsų šaliai, jau 20 metų, kaip tapusiai savarankiška – nei viena partija nežada. Visos tik nori savaip perskirstyti biudžetą.

Palyginus su Lietuva SSSR sudėtyje, tada mes buvome labiausiai ekonomiškai išsivysčiusia respublika visoje SSSR. Tada (1989 m.) iš 3,67 mln gyventojų, dirbo 1,9 mln, iš jų pramonėje 1,66 mln. 1999 m. iš 3,5 mln. gyventojų, dirbančiųjų skaičius sumažėjo iki 1,66 mln, o gamybinėje sferoje beliko 0,62 mln. Dabar 2012 m. iš 3 mln gyventojų, dirbančiųjų tik 1,1 mln iš kurių net 0,4 mln. biudžetininkai.

Reiškia tada dirbo daugiau, kaip pusė šalies žmonių, dabar tik 1/3 ir tai gamybinėje sferoje nuo 1/2 gyventojų, sumažėjo iki visoje privačioje ekonomikoje, išlaikančioje visus gyventojus, dirbančių tik 1/4 žmonių (gamyboje 0,2 mln). Va kur slypi mūsų pagrindinė problema.

Palyginimui Lenkijoje iš 37 mln. gyventojų dirba 18 mln, t.y. pusė gyventojų, o biudžetinio sektoriaus dalis žymiai mažesnė nei mūsų. Nenuostabu, kad ir pensijos pas mus dvigubai mažesnės, nei Lenkijoje. Juk pas mus valdininkų, gydytojų, mokytojų, policininkų ir kitų biudžetininkų norma gyventojų skaičiui 2 kartus viršija ES vidurkį.

O tai didelė našta biudžetui ir Sodrai. Tuo labiau biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų vidurkis visada viršijo privačios sferos ~ 200 Lt. Socialinės garantijos kaip socializme, kai privačioje sferoje – laukinio kapitalizmo realybė ir dar vis sunkinama dėl visokių lobistinių organizacijų spaudimo. Todėl į privačią sferą ir nėra traukos. Tai iš kur bus pas mus pažanga?

Kitkas – teisinė sistema, gyvenimo aplinkos kokybė, aptarnavimo sfera – atitinka daugmaž bendrą ES vidurkį. Išskyrus pajamų lygį, neužtikrinantį normalaus pragyvenimo, kainoms artėjant prie ES vidurkio – kitos problemos mažareikšmės ir nevertos didelio partijų dėmesio, tuo labiau pagrindinio akcento programai. Išsprendus užimtumo problemą, kitos problemos išsispręstų savaime.

Palyginus 1 ąją (1988 m.) ir 2 ąją (1990 m.) Sąjūdžio programas, jau matosi posūkis į privačią ekonomiką, o 1991 m. AT pirmininko jau pasirašyti Valstybinio turto ir Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymai.

Matyt tuometiniai strategai tikėjosi, kad Vakarų kapitalistai skubės jas įsigyti, tuo pačiu išspręsdami mūsų ekonomines problemas, žlugus integruotos su SSSR pramonės ryšiams. Deja viltys nepasiteisino, nes Vakarų kapitalui mūsų konkurencija buvo nenaudinga, jiems svarbu buvo mūsų rinka.

Tada mūsų valdžia nuėjo lengviausiu keliu. Vietoj organizavimo integruotos į vieną produkciją gamybos, pramonė buvo lengva ranka išparceliuota per čekinę privatizaciją. Tuo būdu valdžia atsikratė didelių rūpesčių šalies ekonomika, suversdama juos privačiai sferai. Nelikus didžiosios pramonės dalies, atsirado daug bedarbių, emigrantų.

Įstojus į ES reikalai kiek pasitaisė dėl ES paramos, bet pagrindinių ekonomikos problemų (užimtumo) neišsprendė. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu 2007-2008 m. šalies eksporto/importo balansas pasiekė minus 17-18 mlrd. litų, tai rodo, kad mes mažai ką reikalingo bepasigaminame pas save. Reiškia didžioji dauguma ES paramos iškeliaudavo importui. Bendrasis vidaus produktas 2007-2008 metais siekė 111 mlrd. litų, t.y. viršijo 1989 m bvp perskaičiuotą litais – 100 mlrd.

Mūsų buvusi ir dabartinė valdžia skaito, kad šalies ir žmonių ekonomine gerove turi pasirūpinti verslas. Todėl visa ekonomika tiek metų statoma pagal šį principą. 1991 m. įkurtas lobistinis Laisvos rinkos institutas ir diktavo šalies ekonominę politiką.

Rodos turėtume jau po tiek (20 metų) gerus rezultatus tos veiklos ir politikos matyti? Bet deja matom, kad padėtis vis blogėja. Dirbančiųjų skaičius mažėja, darbo jėgos emigracija pastoviai didelė. Privati ekonomika per 20 metų nieko žymesnio nesukūrė. Jinai tik stengėsi perimti šalies ekonominės veikos sritis per privatizaciją.

Kodėl taip atsitiko?

Todėl kad mažai šaliai, be jokios stambios (išskyrus iš Rusijos žaliavų dirbančias stambias chemijos gamyklas), sunaikinus savo pramonę, atkurti per privačią sferą tikrai neįmanoma. Nes neliko rimtesnės gamybinės ir mokslinės bazės, darbo jėgos kvalifikuotos ir tradicijų. Tam turi būti mestos visos valstybės pajėgos – švietimas, mokslas, užsienio politika, vyriausybės ir ūkio veikla. Konkurencijos ir trukdymo šioje veikloje neturi būti.

Išeina, kad pagal mūsų tradicijas ir galimybes galima tik užleistą gamybą ar veiklos sritį perleisti (parduoti) privačiai sferai. Užsienio investuotojai tokiose srtityse irgi nenori padėti, nes pramonė reikalauja daug lėšų, įrengimų, laiko, o ir pasitraukti iš veiklos – sunku. O užleistą veikiančią pramonę noriai perka ir modernizuoja dėl efektyvumo ir didesnio pelno.

Ką reikėtų daryti realiai būsimai valdžiai?

Atgaivinti šalies pramonę. Variantų reikia ieškoti įvairių. Svarbiausia kad būtų didelis užimtumas, sakysim – mašinų gamyba. Integruoti kokią bendrą gamybą su Baltarusija, kuri ją turi, bet negali patekti į ES rinką ar tartis su kokia stambia didžiųjų ES valstybių gamykla, kad perkelti kokį nors filialą į Lietuvą. Nors aišku per tiek laiko mūsų žmonės atprato nuo intensvvaus darbo pramonėje, nevilioja ir žemės ūkio veikla.

Kodėl taip yra?

Todėl kad labai dideli atlyginimų skirtumai tarp ekonomikos sričių. Nėra progresinių solidarumo mokesčių. Todėl daug kas ir skaito – kam man dirbti už minimumą, jei galiu pragyventi iš pašalpos. Bet kitos išeities nėra. Ūkio atgaivinimo strategiją turi kurti etatiniai biudžetiniai politikai, partijos, valdininkai, mokslininkai. Mokslas turi dirbti tikslingai, ūkiui naudinga kryptimi, o ne tose, kuriose kažkas gaunasi.

Dabartinė valdančioji dauguma šį tą šioje srityje daro – bando modernizuoti šalies energetiką. Nors AES ir dujų terminalo projektai labai politizuoti, bet turėtų būti naudingi Lietuvai.

Kitas dalykas, kad nėra bendro sutarimo tarp politinių partijų (ir niekas jų neieško), todėl didelė rizika, kad pasikeitus valdančiai daugumai po rinkimų – šitie projektai bus sustabdyti. Taip bus sugaištama laiko, o rezultato nebus. Juk turėjome jau Leo projektą ankstesnės daugumos, sugaišome daug laiko. Jei jis netiko – reikėjo taisyti, o ne griauti ir iš naujo kitą daryti.

Kas dabar duos garantiją, kad ir dabartiniai projektai nebus sustabdyti? Jeigu daroma valdančioji dauguma tik tokiu principu, kad nusipirkti mažesnes koalicines partijas už politikos palaikymą pelningais postais ir stumiami tik savi projektai, tai garantijos, kad pasikeitus į kitą daugumą, jie bus tęsiami – nėra. Tokia praktika stabdo ir namų renovacijos darbus.

Daugiabučių namų nuosavybės naudojimo ir administravimo įstatymai tokie skylėti, kad gyventojas, būdamas tik buto savininku, be žemės nuosavybės – nėra suinteresuotas renovacija, jis gyvena kaip ore pakabintas. Bendrijos nepopuliarios dėl atsiskaitymų ir atsakomybės problemų. Be to, žinant komunalinių paslaugų, o ypač šildymo kainų politiką, dauguma gyventojų abejoja renovacijos nauda.

Gyventojai netiki valdžia, kad renovavus, paėmus paskolą ir sukišus daug pinigų ir sumažėjus šilumos poreikiui – šildymo kainos nedidės. Daugiabučių renovacija turi tapti šalies politikos pagrindu, o ne tik žmonių rūpesčiu. Juk valstybė išloš iš renovacijos, nes nereikės tiek valstybės mokesčių mokėtojų pinigų leisti kuro importui ir jie liks vidaus rinkoje.

Dėl futūristinių 40 metų senumo ,,aukštųjų“ technologijų – jos tikrai neišgelbės šalies ekonomikos dėl savo menko užimtumo. Nors Valstybės politikos kryptis – kurti, pradėti brangiai kainuojančias pramonės šakas ir perleisti jas privačiai ekonomikai – neblogas pavyzdys. Reikia rinktis didesnio užimtumo pramonės kūrimo.

Taip kad lūkesčių gairės iš politinių partijų nubrėžtos – reikia darbo, darbo, darbo.

Mažėjantis statistinis bedarbystės skaičius – tik statistinė fikcija. Ne šio skaičiaus mažinimui energiją reikia eikvoti. Reikia ruošti bendrą, tarppartinį nacionalinį susitarimą, kaip atgaivinti Lietuvos pramonę ir ekonomiką. Pradžiai nors sustabdant savo produktu, importą iš trečiųjų šalių

Rinkimuose norėtusi išgirsti daugiau politinių debatų tarp partijų, jų strategijų apžvalgos, analizės. Kad nereiktų paskui balsuoti vien už lozungus.

Lyginant Smetonos laikus, emigrantai uždirbę pinigų grįždavo ir pirkdavo ūkius, tikėdami ateitimi valstybės. Dabar emigruoja žmonės dėl labai neigiamo ir niekinamo požiūrio įsitaisiusių į neradusius vietų. Emigravę žmonės jaučiasi kaip niekam nereikalingi, išvaryti žmonės.

Šalyje formuojama kažkokių kompleksų visuomenė, kad mes didžiausios iš visų praeities aukos, kažkas konkretus dėl to kaltas ir privalo atlyginti nuostolius. Su tokia neigiama nuostata sunku gyventi, ypač nematant pozityvios ateities. Reikia baigti rietenas dėl XX amžiaus praeities ar pažiūrų. Jauni žmonės emigruodami nors išsilaisvina iš tokio aukos ir kompensacijų laukimo komplekso. Su kuom jie riš savo ateitį – priklauso ir nuo mūsų valdžios ir visuomenės požiūrio kaitos į optimistinę ateities atžvilgiu, bet tam turi būti tikslai ir bendra tarppartinė strategija – juk visos partijos dabar biudžetiniai UAB’ai.

Nacionalinio transliuotojo programos turi būti nukreiptos ne į lenktyniavimą prasto skonio pramoginėmis laidomis su privačiais kanalais, o į mokslo, technikos naujienas, ekonomikos apžvalgas, politinius debatus, naujienas apie mūsų kaimynus – Švediją, Lenkiją, Latviją, Baltarusiją, Rusiją.

Ne kriminalai, nelaimingi atsitikimai ir skandalai pas kaimynus, o naudinga patirtis, ekonomika.

Geri ekonominiai santykiai su visais kaimynais – nuo to priklauso mūsų ekonomikos gerovė. Mažiau geopolitinių žaidimų – daugiau naudingų ekonominių ryšių.

Perfrazuojant V.Čerčilį – ,,Nėra amžinų priešų ar draugų – amžini tik interesai“.

Valdas Stankus

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  Puslapis 1 iš 1
  [ 1 pranešimas ] 

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 13 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007