Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Apie „sveiką atmosferą“ valstybėje ir pagarbą valdžiai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Apie „sveiką atmosferą“ valstybėje ir pagarbą valdžiai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Apie „sveiką atmosferą“ valstybėje ir pagarbą valdžiai

Parašytas: 09 Kov 2012 19:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27155
Miestas: Ignalina

Apie „sveiką atmosferą“ valstybėje ir pagarbą valdžiai

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... a-valdziai

V.K.
2012-03-09 17:32

Šis straipsnis nebus apie tuos dalykus, kuriuos tikriausiai dažnas įpratęs skaityti įvairiose tautinės pakraipos puslapiuose. Šį kartą nebus nagrinėjamos „eurointegracijos“ problemos, įvairių ideologijų aspektai ar istoriniai tautų tarpusavio santykių klausimai.

Šis straipsnis yra tiesiog autoriaus nuomonė apie susidariusią padėtį mūsų šalyje iš tam tikros, tautinėje žiniasklaidoje gana retai nušviečiamos, perspektyvos.

Daugybę metų lietuvių nacionalistai stengėsi apeiti ekonominius bei socialinius mūsų valstybės klausimus. Ir ne todėl, kad jie būtų nesvarbūs ar mažai rūpėtų, o todėl, kad pati tautinė idėja yra virš ekonominė vertybė, sąmoningam tautinių pažiūrų žmogui nepriklausanti nuo materialinio jo paties gerbūvio ar socialinės padėties visuomenėje.

Visgi, kai kada suvoki, kad atėjo laikas ir mums tarti savo žodį, kadangi socialinio teisingumo, bendrieji valdžios santykių su savo rinkėjais klausimai bei kiti vadinamojo „valdžios įvaizdžio“ Lietuvoje aspektai jau senokai nusavinti įvairaus plauko „eilinio žmogaus „globėjų“ – nuo pagrindinių, didesnių ar mažesnių šalies partijų, valdančių kraštą estafetės perimamumo principu, iki ekstremistinių „kairiųjų“ grupuočių bei susivienijimų, kuriems manipuliavimas dažnam skaudžiais socialiniais/ekonominiais krašto klausimais, – pagrindinis idėjinis arkliukas kurstant aistras kelyje į „šviesų rytojų“.

Žinia, bet kokio ekonominio bei socialinio gerbūvio valstybės viduje kūrimas prasideda ne nuo investicijų, ne nuo turtingų dėdžių iš užsienio atsiųstų pinigų ar nuo stebuklingo praturtėjimo atradus naftos telkinius, o pirmiausia – nuo sveikos bei sąžiningos atmosferos krašto viduje. Pasaulyje yra šalių, kurios sukūrė pačios save ekonomiškai net neturėdamos didžiulių išteklių, kaip ir yra šalių, kurios valdydamos nemažus gamtinius resursus ir turinčios visas galimybes vystytis, taip ir neišbrenda iš „trečiojo pasaulio“ lygmens.

Visų pirma, toji „sveika atmosfera“ kuriama pilietiniame tarpusavio santykių lygmenyje. Egzistuoja tam tikros pagrindinės vertybinės nuostatos, lemiančios žmonių tarpusavio santykius bei mūsų aplinkos vertinimą. Sąžiningumas, tiesumas, garbingumas, atsidavimas, laikymasis duoto pažado, be jokios abejonės, yra dorybės. Ir tikriausiai mažai kas tai užginčys. Antra vertus, veidmainiškumas, melas, intrigos bei pažado nesilaikymas – savybės smerktinos, dažniausiai pakertančios pasitikėjimą konkrečiu žmogumi bei stumiančios aplinkinius nuo jo kuo toliau.

Tokie santykiai tarp atskirų žmonių, tokie santykiai tarp skirtingų žmonių grupių ir lygiai tokie pat santykiai tarp bet kokios valdžios ir jos „valdomų“ masių. Galima pasakyti dar daugiau: atskiri žmonės, ar tam tikri jų susivienijimai, gali būti vienas kitam niekuo neįsipareigoję ir nieko neskolingi, todėl jų sąžiningumas ar garbingumas tėra tik jų pačių reputacijos reikalas, tačiau laisvai renkama valdžia, kuriai būtent tauta suteikė įgaliojimus bei išreiškė savo pasitikėjimą, yra kas kita. Sąžiningumas, visiška atsakomybė prieš savo piliečius ir padorumas jai, valdžiai, – būtinas, o ne tiesiog rekomenduotinas.

Teoriškai – savaime suprantama. O kaip viskas veikia praktiškai nūdienos Lietuvoje? Mano asmeninės ir, nuoširdžiai tikiuosi, gana subjektyvios išvados yra tokios:

Taip, po daugiau nei dvidešimties Nepriklausomybės atkūrimo metų mes vis dar gyvename šalyje, kurioje buvę sovietų teisėjai moko mus „žmogaus teisių“ ir „demokratinių vertybių“, užuot išdrįsę ir turėję sąžiningumo neužsiimti jokia visuomenine ar politine veikla (turint omenyje jų valstybinę tarnystę raudonojoje sistemoje). Tai taikytina ir visai eilei šiandienos Lietuvos politikų bei visuomenės veikėjų.

Taip, mes vis dar gyvename šalyje, kurioje painioti viešus interesus su privačiais tapo kone visiška ir pernelyg nieko nestebinančia norma. Politika ir biznis (dažniausiai giminaičių vardu registruotas) – liūdna lietuviškosios realybės aktualija.

Mes gyvenama šalyje, kurioje dažnai aukštų valstybinių bei užsienyje Lietuvą atstovaujančių postų siekiama tik dėl „aprūpinimo iki smerties“. Šalyje, kurioje tautos išrinktieji masiškai nevaikšto į tiesioginės ir pagrindinės savo darbovietės posėdžius, tačiau trokšte trokšta „atrodyti oriai“, kas nesyk buvo pasakyta atviru tekstu.

Mes gyvename šalyje, kurios didžiųjų partijų nariai pastoviai klimpsta skandaluose ir kriminaliniuose nusikaltimuose.

Šalyje, kurioje vadinamojo elito sau susikurtas neofeodalinis neliečiamumas leidžia tiesiogiai išvengti bet kokios teisinės atsakomybės, daugybę metų bylinėtis viso pasaulio teismuose, skųsti ir dergti savo pačių valstybę užsienyje, vilkinti laiką, tikintis naujos neliečiamybės, ir tuo pat metu vis dar „atstovauti“ savo rinkėjams.

Įstatymiškai nuversti bet kurį prasižengusį „tautos išrinktąjį“ nuo posto, jau nekalbant apie rimtą jo patraukimą teisinėn atsakomybėn, tapo beveik neįmanomu dalyku.

Bet kuris kyšininkavimo, piniginių machinacijų ar net paprasčiausio chuliganizmo atvejis tuojau pat įvardijamas „politiniu susidorojimu" bei „oponentų intrigomis“. Vis dažniau demaskuojami nusikaltėliai policijoje gaudo tokius pat nusikaltėlius gatvėje, abejotinos reputacijos teisėjai ramia sąžine teisia ne tokius svarbius postus užimančius paprastus mirtinguosius, o „oriau už visus“ norintys atrodyti seimūnai nemato toliau už savo pusvelčiui išsinuomotų ar įsigytų naujutėlaičių automobilių langus. O gal visgi nenori matyti?

Tuomet, kai didžiulė tautos dalis mėnesiais laukia sąžiningai uždirbto atlyginimo ar per mėnesį uždirba tik vos daugiau nei išleidžia visuomeninio transporto talonėliams, mūsų išrinktieji nepasikuklina keliauti į abejotinos svarbos konferencijas kur nors Indonezijoje, į kairę ir dešinę švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus ar darbo metu linksmintis su savo svita, žmonomis ar meilužėmis šiltuose kraštuose.

Kokios gi pagarbos iš tautos gali tikėtis daugelis šių, norinčių „atrodyti oriai“? Pripažinti įstatyminį legalumą, nepaisant visos šios šalyje besitęsiančios betvarkės, galima, tačiau reikšti pagarbą? Ar to nebus per daug? Ar tai užtarnauta?

Mes, tautiškieji Lietuvos patriotai, esame prieš bet kokias utopiškas komunistinės lygiavos idėjas. Kiekvienam turi būti tinkamai atlyginta pagal jo pastangas, nuopelnus ir teisėtai (be „partinių draugų“ ir pažįstamų pagalbos) užimamus postus.

Niekada nesakome ir nesakysime, kad ministras turi gauti tiek pat kiek vidutinis šaltkalvis, o profesorius – tiek pat kiek eilinis kiemsargis, tačiau poreikis jaustis oriam ir gyventi orų gyvenimą pagal savo vietą socialinėje valstybės piramidėje – nėra tik valdžios prerogatyva. Kaipgi negali būti nusispjaut į tariamą kokio valstybininko orumą, kuomet iš didžiulės dalies jo paties rinkėjų tiesiog atimta teisė į bet kokį orų gyvenimą?

Ir visame šiame fone dar labiau veidmainiškai atrodo valstybės vyrų bei moterų paverkšlenimai dėl susilpnėjusio patriotizmo. Taip, nuo 1990-ųjų šalyje patriotinės nuotaikos tolygiai ir nuolat geso. Galima ilgai tai analizuoti, ieškoti politinių, ekonominių, socialinių priežasčių, bet ar čia neapsieita ir be didžiulės valdžiažmogių "pagalbos"?

Ar neprisidėjo prie visuomenės nusivylimo valstybe visos tos užkulisinės, dvidešimt metų trunkančios „išrinktųjų“ machinacijos, intrigos, kolionės, bylinėjimaisi, pastovus vienas kito dergimas, sovietinis partinis principingumas („nesvarbu, kad asmeniškai nesutinku, bet balsuosiu pagal partinę drausmę“) ar dar blogiau – pastovus perbėginėjimas iš partijos į partiją paskutinių politinių p.... pavyzdžiu? Ar normalu, kai augant tam tikros partijos populiarumui ir reitingams, ypač artėjant rinkimams, į ją priguža „praregėjusių“ iš kitų partijų? Dar nuostabiau, kai tie „praregėjusieji“ priimami. Ar egzistuoja politinio padorumo ribos?

Ar tai nedaro įtakos visiškai valdžios pagarbos ir autoriteto griūčiai daugelio piliečių akyse? Žinoma, „išrinktieji“ dar toli gražu nėra valstybė, ar juolab, – šalis, Tėvynė.

Žinoma, tvirtesnės asmenybės, kaip buvo tikrais Lietuvos patriotais, taip jais ir liko, tačiau nemaža dalis Nepriklausomybės atgavimą siejusių su kiek žemiškesniais dalykais bei asmeninėmis viltimis liko galutinai atbaidyti ir nusivylę, kadangi pajuto – „elitui“ jų reikia tik per eilinius rinkimus.

O juk nemažai emigruojančių visam laikui lygiai taip pat stovėjo Baltijos kelyje ir prieš Sausio 13-osios tankus. Ar jie tuomet galvojo, kad emigruos iš Laisvos Lietuvos, ar mitingavo tik dėl bevizio režimo su Vakarais? Labai tuo abejoju.

Galbūt dažnai mums sunku juos pateisinti, bet bent iš dalies suprasti – galima. Yra tokių, kurie tvirtą patriotizmo jausmą išlaikys savyje bet kokiomis sąlygomis, tačiau visuomet buvo ir bus tokių, kurie Nepriklausomybę siejo ir su asmeninio gyvenimo lūkesčiais. Tai – neišvengiama. Ir jeigu visa ta emigracija būtų pavienė ar nežymi – būtų galima užmerkti akis, tačiau kai išvažiuojama masiškai, kai Lietuva – visų mūsų namai be perstojo tuštėja, nevalingai keli sau klausimą: kas atsitiko su didžiule dalimi lietuvių? Ar tai jau ne ta pati tauta, kuri vieningai stojo 90-aisiais?

O gal juos tiesiog nuvylė tie melagingi priešrinkiminiais pažadai net nesitikint jų įvykdyti? Visi tie lozungai „už gerbūvį“, „prieš korupciją“, „už socialinį teisingumą“, už „pasirūpinimą kiekvienu Lietuvos piliečiu“, už „nusipelnėme gyventi geriau“?

Visos tos iki koktumo besišypsančios grimasos iš agitacinių plakatų ir TV ekranų. O juk tautoms būdingas stichinis mąstymas. Didelio pavojaus akimirkomis savo pačios egzistencijai tauta geba greitai susivienyti į galingą jėgą, tačiau eilinį kartą apkvailinta tų, kuriais kažkada tikėjo, gali garsiai trenkti durimis, ką mes ir matome jau ne pirmi ir ne antri metai.

Eilinis žmogus nori gyventi, o ne vegetuoti nuo algos iki algos, kuri, toli gražu, ne visais atvejais bus sumokėta laiku ir kiek suderėta.

Žmogus nori būti išklausytas, o ne siuntinėjamas iš įstaigos į įstaigą visais valdžiažmogių sukurtos biurokratinės sistemos laipteliais. Galų gale, netgi ne pats socialinis gerbūvis yra svarbiausia. Vargu ar yra tikinčių, kad ir per penkias kadencijas ekonomiškai pasivysim Suomiją...

Bet kokiam gerbūviui susiformuoti reikalingos tam tikros sąlygos, kantrybė ir laikas. Visoks socialinis gerbūvis pradės formuotis tada, kai eilinis lietuvis iš savo valdžios girdės realius pasiūlymus, o ne kosminius neįvykdomus pažadus rinkimams artėjant.

Kai jis nesijaus eilinį sykį valdžios apmulkintas ir pamestas likimo valiai iškart po to, kai įmeta savo balsą į urną. Kuomet valdžia pagaliau kartą ir visiems laikams liausis meluoti, išsisukinėti bei naudotis sau pačiai susikurtomis privilegijomis.

Kai išrinktojo „elito“ atstovai pagaliau suvoks, kad jie – nors ir svarbūs, tačiau tik laikini valstybės tarnai, o ne pusdieviai ar pati valstybė. Kai jie supras, kad yra pirmieji ir išrinkti tarp lygių, kad jie tokie patys piliečiai su tokia pačia teise „oriai gyventi“, kokią turėtų jausti ir eilinis lietuvių darbininkas ar inteligentas.

Ekonomiškai silpnesnės valstybės atstovas tikrai nepraras dalies savo „orumo“ prieš Vakarų kolegas jeigu atsisakys tam tikrų privilegijų: rečiau pasinaudos savo tarnybinėmis galimybėmis bei „ryšiais“, pasistatys kuklesnį dvarą ar nenuvažiuos į „svarbią konferenciją“ Maldyvuose už biudžeto lėšas. Atvirkščiai – jo orumas ir pagarba rinkėjų akyse tik išaugs.

Juk iš tiesų, kiek galima vogti ir grobstyti, net jei ir egzistuoja teisinė galimybė visa tai nurašyti į kažkokias „būtinąsias išlaidas“? Kiek galima ignoruoti tas taisykles, kurias valdžia nustato kitiems, bet tik ne sau pačiai?

Taigi, visuotiniam socialiniam gerbūviui kurtis reikalingos elementarios sąlygos. Pagarba, pasitikėjimas ir nuoširdumas. Nuo žemiausio iki aukščiausio, ir nuo aukščiausio iki žemiausio.

Lietuviškose įstaigose lietuvis turėtų tikėtis daugiau supratimo ir pagarbos nei vokiškose, angliškose ar norvegiškose.

Lietuviška politika, ekonomika bei verslas turi būti orientuoti pirmiausia į valstybės piliečius. Griežtai reglamentuoti darbdavio ir darbuotojo santykiai, vengiant stumti pastarąjį į visišką priklausomybę nuo darbdavio malonės.

Tų moralinių bei teisinių visuotinio gerbūvio sąlygų galima vardinti dar daugiau, tačiau jas nesunku atrasti kiekvienam iš mūsų.

Tikriausiai dažnas tautietis liautųsi galvoti apie emigraciją, pajutęs nuoširdžią jo rinktos lietuviškos valdžios paramą, rūpestį ir norą kalbėtis. Valdžios, kuri siektų tapti garbingu autoritetu savo piliečiams, o ne įžūlių melagių, prichvatizatorių ir karjeristų valdžia, akcentuojančia tik savo pačios, bet ne tautos orumą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: