 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27113
Miestas: Ignalina
|
SIŪLOMI LIETUVOS IMIGRACIJOS POLITIKOS PRINCIPAI
http://bernardinai.lt/index.php?url=articles/72162
2008-01-08
Lietuvos užsienio reikalų ministerija parengė pasiūlymus darbo jėgos imigracijos iš trečiųjų valstybių politikai, kuriuos sausio 8 dieną Ekonominės migracijos reikalų komisijos posėdyje pristatė Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Laimonas Talat-Kelpša. Manome, kad jie sudomins ir Bernardinai.lt skaitytojus. Skelbiame visą dokumentą.
.I. Padėties analizė
1. Iššūkių identifikavimas
A. Demografinė padėtis, emigracija, darbo jėgos trūkumas
Pastaruosius 15 metų Lietuvos gyventojų skaičius kasmet mažėja (1992 m. sausio 1 d. užregistruota 3 706,3 tūkst., o 2007 m. sausio 1 d. - 3 384,9 tūkst. gyventojų).
Pirmaisiais narystės Europos Sąjungoje (ES) metais emigrantų iš Lietuvos skaičius išaugo 1,4 karto ir sudarė 32,5 tūkst. (2005 m. emigravo 48,1 tūkst., 2006 m. – apie 27,8 tūkst. mūsų šalies gyventojų). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tyrimų rezultatai rodo, kad tik kas antras arba trečias Lietuvos gyventojas emigruodamas deklaruoja savo išvykimą.
Nuo 1990 m., skaičiuojant deklaruotus ir nedeklaruotus išvykimus, emigravo apie 447 tūkst. šalies gyventojų (imigravo 87 tūkst. žmonių).
1990-2006 metų laikotarpiu gyventojų migracijos saldo buvo neigiamas ir sudarė 360 tūkst. gyventojų.
2006 m. apie 70 proc. emigrantų išvyko į ES šalis: Jungtinę Karalystę (JK, 26 proc. visų emigrantų), Airiją (20 proc.), Vokietiją (9 proc.), Ispaniją (6 proc.). Lietuvos gyventojai emigravo ir į JAV (14 proc.), Rusiją (7 proc.), Baltarusiją (6 proc.). 2006 m. kas penktas emigravęs asmuo buvo baigęs aukštąją arba aukštesniąją mokyklą ir net 63 proc. išvykusiųjų turėjo tikslą dirbti kitoje šalyje. Aktyvių darbingo amžiaus žmonių emigracija skatina mūsų šalies visuomenės „senėjimą“ ir didėjantį krūvį Lietuvos socialinės apsaugos bei pensijų sistemoms.
Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis, 2006 m. į Lietuvą imigravo 7,7 tūkst. žmonių, arba 14 proc. daugiau nei prieš metus. Daugiausia imigrantų atvyko iš JK, Airijos, Rusijos Federacijos, Baltarusijos.
Globalizacija ir didėjantis rinkų atvirumas lėmė ne tik sparčią šalies ūkio plėtrą, bet ir mažėjančią vietinės darbo jėgos pasiūlą. Įvertinant Lietuvos ekonomikos augimą ir jo priklausomybę nuo išorinių veiksnių, darbo jėgos struktūriniai pokyčiai (pirmiausia staigi ir didelė darbo jėgos emigracija) gali neigiamai atsiliepti tolesnei Lietuvos ūkio plėtrai, ypač darbui imliuose šalies ūkio sektoriuose.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2006 metais atlikto Darbo jėgos paklausos ir darbo vietų užpildymo problemų tyrimo duomenimis, dauguma darbdavių vienaip ar kitaip susiduria su darbo vietų užpildymo problemomis. Apklausoje dalyvavusių 63,3 proc. darbdavių nurodė, kad nuolat arba gana dažnai susiduria su laisvų darbo vietų užpildymo problemomis, o per metus nuo apklausos pradžios 53,5 proc. įmonių buvo patyrę darbuotojų trūkumą.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, penkių - Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus -apskričių didžiuosiuose miestuose 2006 m. registruota laisvų darbo vietų pasiūla viršijo galinčių jas užimti ieškančiųjų darbo skaičių. Atskirose teritorijose egzistavo dideli darbo pasiūlos ir paklausos skirtumai. Pagal atskiras profesijas registruojamų darbo vietų skaičius gerokai viršija bedarbių skaičių. Regionuose ypač trūko medikų (sveikatos priežiūros, veterinarijos ir farmacijos specialistų). Analogiška padėtis ir pagal atskirus ekonomikos sektorius. 2006 m. kvalifikuotų žemės ūkio specialistų perteklius registruotas visuose šalies miestuose ir rajonuose, pramonės – išskyrus Kauno, Jonavos, Kaišiadorių, Šiaulių, Akmenės, Mažeikių, Utenos ir Švenčionių, paslaugų – išskyrus Klaipėdos, Pasvalio, Šiaulių ir Vilniaus darbo rinkas. Statybos sektoriuje kvalifikuotų specialistų stygius yra visose apskrityse, išskyrus Marijampolės, Tauragės ir Utenos. Darbo jėgos paklausa gerokai viršija darbo jėgos pasiūlą visų didžiųjų miestų darbo rinkose.
Pastarųjų metų tendencijos šalies darbo rinkoje nėra džiuginančios - darbo jėgos paklausa beveik du kartus viršija jos (darbo jėgos) pasiūlą (Žinotina: 2007 m. lapkričio 12 d. Lietuvos darbo birža paskelbė, kad darbdaviai per pirmus devynis šių metų mėnesius teritorinėse darbo biržose įregistravo 104,5 tūkst. laisvų darbo vietų: 94,2 tūkst. neterminuotam (12,4 proc. daugiau nei tą patį 2006 m. laikotarpį) ir 10,3 tūkst. terminuotam darbui). Tačiau per devynis 2007 metų mėnesius į teritorines darbo biržas kreipėsi 141,6 tūkst. ieškančių darbo asmenų, arba per 6 proc. daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys sudarė 57 proc. Apie 40 proc. į darbo biržas besikreipiančių bedarbių neturi profesinio pasirengimo, 22 proc. – nedirbę daugiau kaip 2 metus. Jaunimas tarp besikreipiančių sudarė apie 18 proc. Kas ketvirtas darbo ieškantis asmuo vyresnis kaip 50 metų amžiaus, kas trečias - gyvena kaimo vietovėse. Moterys sudarė 54,6 proc., vyrai - 45,4 proc. visų įregistruotų bedarbių. Šių metų spalio 1 d. darbo ieškojo daugiau kaip 91,1 tūkst. žmonių, iš jų bedarbio statusą turėjo 59,0 tūkst. Dar beveik 21,0 tūkst. įregistruotų darbo biržoje asmenų dalyvauja laikino užimtumo priemonėse. Bedarbių struktūroje didėjo vyrų ir jaunų bedarbių dalis, o ilgalaikių ir vyresnių kaip 50 m. bedarbių dalis mažėjo.
Darbo jėgos stoka Lietuvai yra itin aktuali problema, kurią įvardina ne tik mūsų šalies verslas, bet ir užsienio investuotojai. Šiandien Lietuvos darbo rinkoje labiausiai trūksta kvalifikuotų darbininkų (naujausiais Lietuvos darbo biržos duomenimis, kas antras darbo pasiūlymas), tačiau egzistuoja ir nekvalifikuotos darbo jėgos stygius (kas ketvirta darbo vieta).
B. Ilgalaikio šalies ūkio konkurencingumo užtikrinimo būtinybė
Pastaraisiais metais pasireiškiantis darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, trūkumas ir jos brangimas mažina mūsų šalies įmonių konkurencingumą ir trukdo eksporto plėtrai, kuri ir taip yra apsunkinta gaminių iš Azijos valstybių invazijos į aplinkines rinkas. Tuo tarpu didėja vidaus vartojimas, taigi ir importas. Pagrindinė to priežastis – augančios gyventojų pajamos ir sparčiai didėjantis paskolų portfelis. Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas pastaraisiais metais augo gana sparčiai, tačiau bendras sukauptų TUI lygis Lietuvoje vis dar yra vienas mažiausių tarp ES šalių. Užsienio investuotojai darbo jėgos stygių Lietuvos rinkoje mini kaip vieną iš pagrindinių kliūčių, stabdančių TUI į mūsų šalies ekonomiką.
Bendras šalies ūkio našumas pastaraisiais metais auga gana sparčiai. 2006 metais per vieną dirbtą valandą sukurta 6,6 proc. daugiau pridėtinės vertės nei 2005 metais, o vienas užimtasis – 5,7 proc. daugiau. Iš kitos pusės, nors darbo našumo augimas išlieka spartus, bendras šio rodiklio lygis išreikštas perkamosios galios standartais 2006 metais sudarė tik 58,5 (ES-27 = 100). Esant ribotai darbo jėgos pasiūlai, aktyvesnis darbo našumą didinančių struktūrinių priemonių įgyvendinimas, grindžiamas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir aukštų technologijų pramonėje diegimu, galėtų tapti reikšmingu atsaku į kylančias įtampas darbo rinkoje ir dėl jų besiformuojantį konkurencingumo deficitą.
TUI, eksporto ir turizmo skatinimas – strateginiai daugelio šalių vyriausybių tikslai. TUI turi tiesioginės įtakos šalies ekonomikos augimui, didina šalies konkurencingumą, gerina šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje. TUI lemia modernių technologijų ir šiuolaikinių vadybos metodų atėjimą.
World Economic Forum atliktuose konkurencingumo tyrimuose Lietuvos konkurencingumo vertinimas ėmė nežymiai gerėti. Pagal konkurencingumo indeksą (Konkurencingumo indeksas vertina šalies makroekonominę, socialinę, politinę ir teisinę aplinką, o verslo konkurencingumo indeksas papildomai vertina įmonių valdymo ir strategijų kokybę.) Lietuva 2007 m. užėmė 38 vietą (2006 m. - 40 vietą, o 2005 m. - 34 vietą), tuo tarpu Estijai teko 27 vieta, o Latvijai - 45 vieta. Pagal verslo konkurencingumo indeksą mūsų šalis 2007 m. kiek pakilo - iš 43 į 39 vietą (2005 m. buvo 39, 2006 m. - 43 vieta). Tuo tarpu Estija buvo 26 vietoje, o Latvija - 54 vietoje.
2007 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 821 „Dėl Ekonominės migracijos reikalų komisijos sudarymo ir jos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 91-3630), kuriuo minėtai komisijai buvo pavesta koordinuoti valstybės valdymo institucijų ir įstaigų bei organizacijų veiklą ekonominės migracijos srityje. Šioje komisijoje lygiomis teisėmis dalyvauja valstybės institucijų, darbdavių (asociacijos „Investors‘ Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos), profsąjungų, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovai. Ekonominės migracijos reikalų komisijos posėdžiuose aptariamos Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos priemonės ir siekiama užtikrinti efektyvesnį jų įgyvendinimą.
C. Imigracijos neišvengiamybė ir atviros visuomenės ugdymo poreikis
ES – deficitinė rinka, kur vyksta intensyvi darbo jėgos imigracija (nuo 2002 m. grynoji imigracija į ES svyravo tarp 1,5-2 mln. imigrantų per metus; didžiąją dalį trečiųjų šalių piliečių, gyvenančių ES, sudaro Turkijos, Maroko, Albanijos ir Alžyro piliečiai). Žmonių judėjimas ES praktiškai nevaržomas. Lietuvoje laipsniškai kylant pragyvenimo lygiui (ir didėjančio darbo jėgos trūkumo kontekste siekiant ir toliau užtikrinti ekonominio augimo tempus), imigracija tampa ne tik neišvengiamu, bet ir pageidautinu reiškiniu, kuris turi būti tinkamai ir efektyviai valdomas. Didėjant darbo jėgos paklausai ir pragyvenimo lygiui Lietuvoje, didėja valstybės patrauklumas imigrantams iš trečiųjų šalių, taip pat ir trečiųjų šalių imigrantams, jau gyvenantiems ES. Atsižvelgiant į tai, kad ES gyvenančių imigrantų struktūroje vyrauja imigrantai iš Turkijos ir Viduržemio jūros regiono, Lietuva suinteresuota kuo skubiau nusistatyti geografinius prioritetus ir imtis aktyvių priemonių imigracijai iš prioritetinių valstybių skatinti. Lygiai taip pat esame suinteresuoti aiškios takoskyros tarp Rytų ir Pietų krypčių formavimu ES lygiu (akcentuojant kovą su nelegalia migracija bendradarbiaujant su ES kaimynėmis Pietuose ir legalios migracijos galimybes kontaktuose su kaimynėmis Rytuose).
Tai, kad Lietuvai, kaip ir kitoms labiausiai emigracijos paveiktoms ES šalims narėms, reikės peržiūrėti imigracijos politiką, pripažįstama ir tarptautinėse studijose, pvz., 2006 m. Pasaulio banko ketvirtinėje ekonominėje ataskaitoje.
Atsižvelgiant į tam tikrą Lietuvos visuomenės uždarumą, valstybės lygiu būtina įtvirtinti migraciją kaip daugiau galimybių nei pavojų keliantį reiškinį, įgyvendinti tolerancijos ir daugiakultūriškumo ugdymo priemones Lietuvos visuomenėje.
2. Bendra situacija ES (konkurencija su kitomis ES šalimis dėl darbo jėgos iš trečiųjų šalių)
Grynoji migracija į ES po 8-ąjį dešimtmetį ištikusios naftos krizės nuosekliai didėja. Fiksuojami dideli srautai tiek į šalis nares, tiek iš jų. Tai rodo ir laikinos, ir apykaitinės (grįžtamosios) migracijos egzistavimą. Pastaruoju metu migracija tampa pagrindiniu gyventojų skaičiaus augimo ES šalyse veiksniu ir dinamiškiausiu gyventojų skaičiaus pokyčio šaltiniu.
Nors demografinė situacija ES šalyse labai skirtinga, pastarojo meto prognozės rodo, kad jei grynoji imigracija būtų lygi nuliui, jau 2030 m. ES gyventojų skaičius sumažėtų 26 mln.; 2050 m. darbingo amžiaus asmenų ir piliečių, vyresnių nei 65 m., santykis sumažėtų perpus (nuo 4 iki 2 darbuotojų vienam pensininkui).
Akivaizdu, kad Lietuvai teks stipriai konkuruoti su kitomis ES šalimis narėmis dėl darbo jėgos iš trečiųjų šalių. Kai kuriuose sektoriuose tokia konkurencija skaudžiai juntama jau dabar.
Esant dabartinei situacijai ir dabartiniam reglamentavimui Lietuva kol kas yra pajėgi konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis dėl darbo jėgos imigracijos iš trečiųjų šalių, tačiau atsižvelgiant į vieną iš žemiausių darbo užmokesčių lygių ES Lietuvai sunku konkuruoti su daugeliu ES valstybių narių. Todėl Lietuvai svarbiausia plėtoti tuos ūkio sektorius (trūkstamą aukštos kvalifikacijos darbo jėgą pasitelkiant ją iš trečiųjų šalių), kur sukuriama didžiausia pridėtinė vertė ir kurie gali auginti Lietuvos ekonomiką bei didinti jos konkurencingumą. Tokiu būdu galima pasiekti darbo užmokesčio augimo ir realių galimybių konkuruoti su kitomis ES valstybėmis narėmis.
Imigracijos (atvykimo į Lietuvos Respubliką) srautai nuo 2004 m. gegužės 1 d. nuolat auga: 2004 m. atvyko 5 612 užsieniečių, 2005 m. - 6 091, 2006 m. - 7 595, 2007 m. - apie 12 000 (taigi 2007 m. atvykstančių trečiųjų šalių piliečių skaičius išaugo daugiau nei 2 kartus, palyginti su 2004 m.). Dirbti 2006 m. atvyko apie 3 000 užsieniečių, 2007 m. laukiama daugiau nei 4 000 užsieniečių, kurie gaus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. 2006 m. Imigracijos tarnybų generalinių direktorių konferencijos (GDISC) užsakymu atlikta studija „Vidinis darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje“ pateikia duomenis, jog iš 2002-2005 m. į Lenkiją, Vengriją, Slovakiją ir Lietuvą atvykusių užsieniečių didžiausia dalis tenka Lietuvai.“
II. Lietuvos ekonominės imigracijos politikos tikslai ir uždaviniai
Migracija nėra naujas Lietuvai reiškinys – dar Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas laiškais kvietė amatininkus į Vilnių. Lietuva per šimtmečius rado būdų, kaip integruoti svetimas kultūras, ir ta patirtimi reikėtų pasiremti šiandien.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 416 patvirtintos Lietuvos ekonominės migracijos strategijos tikslas – užtikrinti, kad spartaus ekonominio augimo sąlygomis Lietuvoje nepristigtų darbo jėgos ir būtų išvengta neigiamų migracijos pasekmių, siekiant iki 2012 m. subalansuoti emigracijos ir imigracijos srautus.
Lietuvoje ryškėjančio darbo jėgos trūkumo ir visame regione augančios konkurencijos dėl ekonominių migrantų iš trečiųjų šalių kontekste, taip pat įsibėgėjant ES legalios migracijos politikos formavimo procesui, būtina apsibrėžti Lietuvos ekonominės imigracijos politikos tikslus ir principus, kurie, visų pirma, leistų formuoti tikslingą, nuoseklią ir efektyvią nacionalinę imigracijos politiką, ir, antra, padėtų apsispręsti dėl Lietuvos pozicijos kuriant bendrą ES migracijos politiką.
Kalbant apie ekonominės imigracijos politiką, galima būtų išskirti dvi dimensijas – legalios imigracijos srautų valdymą ir imigrantų integraciją į priimančiąją visuomenę, siekiant šių pagrindinių tikslų:
-§ užtikrinti migrantų iš trečiųjų valstybių kiekybinę ir kokybinę atitiktį realiems Lietuvos darbo rinkos poreikiams (ilguoju laikotarpiu prisidedant prie Lietuvos ūkio konkurencingumo);
-§ užtikrinti socialinę kultūrinę darną (daugiakultūrė, bet integruota Lietuvos visuomenė).
Kalbant apie migrantų integraciją, būtina atsižvelgti į platesnį ekonominės migracijos kontekstą. Tinkamai subalansuota ekonominės migracijos politika turėtų atnešti naudos visoms trims proceso šalims: darbdaviui, kuris naudojasi darbo jėga ir gauna pelną, imigrantui, kuris atvyksta į šalį, siekdamas sukurti geresnes ekonomines gyvenimo sąlygas sau ir savo šeimai, ir valstybei, kuri, sudarydama sąlygas įsivežti darbuotojus užsieniečius, už tai gauna pajamų mokesčių pavidalu, kurias naudoja visuomenės gerovei kurti. Kai nėra balanso tenkinant visų trijų šalių poreikius, atsiranda nepageidaujamų pasekmių, pvz., mokesčių slėpimas, darbuotojų užsieniečių išnaudojimas ir kt. Į šio balanso išsaugojimą būtina atsižvelgti ir rengiant imigrantų integracijos programas.
Šiuo metu ES gyvena daugiau nei 459 mln. gyventojų, iš jų apie 40 mln. – trečiųjų šalių piliečių, be to, spėjama, kad papildomai 5-10 mln. užsieniečių ES gyvena nelegaliai. Taigi, ES trečiųjų šalių piliečiai sudaro 8 proc. visų gyventojų. Tuo tarpu Lietuvoje užsieniečiai sudaro vos 1 proc. visų gyventojų. Tai gana nedidelis skaičius, tačiau, atsižvelgiant į augantį užsienio darbo jėgos poreikį, lengvinamas užsieniečių įsileidimo sąlygas, tikėtina, kad šis procentas augs. Užsieniečių įsileidimo sąlygų supaprastinimo procesas turėtų būti derinamas su integracijos programų rengimu: reikėtų siekti, kad užsieniečių atnešama nauda valstybei nebūtų neproporcingai mažesnė už valstybės išlaidas, skirtas tokių užsieniečių integracijai. ES ekspertų teigimu, ekonominės imigracijos ribas po konsultacijų su visuomene ir jos organizacijomis turėtų nustatyti politikai.
Efektyvi ir kryptinga, o ne ad hoc pagrindu formuojama imigracijos politika negali būti įgyvendinama tik vidaus politikos priemonėmis ir reikalauja glaudaus tarpvalstybinio bendradarbiavimo įvairiais lygiais. Selektyviai atsirenkant valstybes, tokio bendradarbiavimo partneres, migracijos politika gali tapti svarbiu išorės santykių instrumentu ir prisidėti prie strateginių užsienio politikos tikslų įgyvendinimo.
Kryptingai plėtojamas bendradarbiavimas imigracijos klausimais su kaimyninio regiono valstybėmis (Baltarusija, Ukraina, Moldova, Pietų Kaukazu) prisidėtų prie šių visuomenių „europėjimo“ ir demokratėjimo. Tokiu būdu būtų sugrąžinamos ir vystomojo bendradarbiavimo lėšos, jau investuotos į minėtų šalių visuomenių darbo jėgos kvalifikacijos kėlimą. Lietuva galėtų tapti patrauklia tokio bendradarbiavimo partnere kaimyninėms valstybėms ne tik dėl aukštesnio gyvenimo lygio, bet ir dėl geografinio artumo, panašios socialinės sanklodos, nedidelių kultūrinių skirtumų, istorinių-giminystės ryšių.
Migrantų iš trečiųjų valstybių kiekybinės ir kokybinės atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams užtikrinti buvo tobulinama teisinė bazė.
Reaguojant į besikeičiančią situaciją darbo rinkoje dėl darbo jėgos trūkumo, 2006 metų pabaigoje sudaryta nauja galimybė išimtiniais atvejais užsieniečiams gauti naują leidimą dirbti neišvykus iš Lietuvos. Tai yra, kai užsienietis, atvykęs į Lietuvą pagal darbo sutartį, jau dirbo 2 metus vienoje iš ekonominės veiklos rūšių, kur yra nustatytas tam tikros profesijos darbuotojų trūkumas ir dėl to yra ribojamos įmonės, kurioje šis užsienietis dirba, veiklos galimybės. Tuo tikslu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2007 metais kas pusmetį tvirtino Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Labiausiai trūksta laivų korpusų specialistų, vairuotojų, statybininkų, suvirintojų, inžinierių, montuotojų. Profesijų sąrašas sudaromas atsižvelgiant į Lietuvos darbo biržoje registruotą darbo jėgos paklausą, kuri viršija darbo jėgos pasiūlą 2 kartus, ir darbo vietas, kurios yra neužpildytos 3 mėnesius.
Įgyvendinant Ekonominės migracijos reguliavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2007-2008 metams plano 4.4 priemonę ir skatinant darbdavius apsirūpinti aukštos kvalifikacijos darbo jėga, nuo 2007 metų rugsėjo mėn. Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašas papildytas nauja nuostata, kad įdarbinant aukštos kvalifikacijos darbuotoją, teritorinė darbo birža pateiktus dokumentus turi išnagrinėti per 2 savaites, o leidimą dirbti Lietuvos darbo birža turi išduoti per 1 mėnesį. Anksčiau šis terminas buvo dvigubai ilgesnis.
Atsižvelgiant į pastaruoju metu iškilusius darbdavių piktnaudžiavimo įdarbinant užsieniečius atvejus sugriežtinti kai kurie reikalavimai: numatyta, kad įdarbinamo užsieniečio darbo patirtis pagal turimą profesinę kvalifikaciją būtų ne mažesnė kaip 3 metai per pastaruosius 5 metus; darbdaviai, įdarbindami komandiruotus į Lietuvą darbuotojus, turi pateikti ir laikinai atvyksiančio darbuotojo darbo sutarties kopiją iš tos šalies, kurioje užsienietis dirba.
Atsižvelgiant į tai, kad užsienio darbo jėga turi būti pasitelkiama tik ribotiems laikotarpiams ir siekdami išlaikyti pertraukas tarp leidimų dirbti, reglamentuoti laikotarpiai, kuriems praėjus, užsieniečiai vėl gali atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti: pagal darbo sutartį leidimas dirbti išduodamas iki 2 metų. Užsienietis gali vėl įsidarbinti praėjus ne mažiau kaip 1 mėnesiui nuo išduoto leidimo dirbti galiojimo laiko pabaigos. Komandiravimo atvejais leidimas dirbti išduodamas 1 metams ir gali būti pratęstas dar 1 metams, o vėliau užsienietis vėl gali atvykti praėjus ne mažiau kaip 3 mėnesiams nuo išduoto leidimo dirbti galiojimo laiko pabaigos.
Numatyti reikalavimai darbdaviams, kad jie rengdami gamybos ar kitos veiklos projektus privalo iš anksto numatyti reikiamos kvalifikacijos profesijų darbuotojų poreikį ir pateikti teritorinėms darbo biržoms paraiškas dėl atitinkamų profesijų darbuotojų rengimo. Taip didinama profesinio mokymo įstaigų galimybė rengti specialistus, kurių labiausiai trūksta.
Teritorinės darbo biržos taip pat patikrina, ar darbdaviai, norintys įdarbinti užsieniečius, nėra bankrutuojantys ir ar neturi įsiskolinimų valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetams ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Be to, darbdaviui neužregistravus laisvos darbo vietos teritorinėje darbo biržoje, paraiška išduoti leidimą dirbti nėra nagrinėjama.
Lietuvos darbo biržos internetinėje svetainėje 2007 metais sukurtas skyrius „Užsieniečių įdarbinimas“, kur teikiama visa informacija apie užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Toks skyrius, kur informacija bus pateikta ir rusų kalba, 2008 metų pirmąjį pusmetį bus sukurtas ieškantiems darbo iš trečiųjų šalių.
Lietuvos prioritetas turėtų būti veiksmai, skirti į darbo rinką pritraukti daugiau Lietuvos, ES piliečių ir teisėtai ES gyvenančių migrantų. Pati imigracija iš trečiųjų šalių savaime nėra ilgalaikis demografinių pokyčių keliamų problemų sprendimas – tai tik viena iš galimybių. Efektyvus pasinaudojimas migracijos teikiamomis galimybėmis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai migrantai integruojasi priimančiosiose visuomenėse. Todėl reikia gerinti migrantų integraciją į darbo rinką, taip pat kiek įmanoma efektyviau išnaudoti ES paramos teikiamas galimybes (ES fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai remti) ir bendradarbiavimą su socialiniais partneriais. Socialiniai partneriai, ypač profsąjungos, turėtų daugiau dėmesio skirti imigrantų integracijai per jų informavimą apie jų teises. Taip profsąjungos galėtų ir sėkmingiau apginti imigrantus nuo galimo išnaudojimo ir užtikrinti, kad imigrantai būtų pasitelkiami ten, kur reikia užpildyti laisvas darbo vietas, o ne ten, kur reikia pigios (beteisės) darbo jėgos.
III. Lietuvos ekonominės imigracijos politikos principai
1. Legalios imigracijos skatinimas ir kova su nelegalia migracija
Didėjantis darbo jėgos trūkumas ir stiprėjanti konkurencija su ES šalimis narėmis dėl darbo jėgos iš trečiųjų valstybių skatina laikytis atviresnės ir lankstesnės pozicijos imigracijos atžvilgiu, imantis aktyvių žingsnių Lietuvos kaip priimančiosios valstybės patrauklumui sustiprinti. Tačiau įgyvendinant priemones, kurios turėtų padidinti legalios migracijos teikiamą naudą, lygiagrečiai būtina įgyvendinti priemones, kurios sumažintų migracijos riziką – visų pirma užkirsti kelią nelegaliai migracijai.
Nelegalaus migrantų užimtumo problemai spręsti reikia viso komplekso priemonių, kurios, taikomos efektyviai ir subalansuotai, užkirstų kelią nelegaliam darbui, mažintų jo patrauklumą. Reikia toliau tobulinti darbo teisę ir administracines sistemas, siekiant tinkamiau patenkinti trumpalaikius darbo rinkos poreikius ir trūkumus, stiprinti už nelegalaus darbo ir nelegalios migracijos kontrolę atsakingų institucijų bendradarbiavimą (taip pat ir tarptautinį). Socialinių partnerių vaidmuo šiame procese ypač svarbus.
2. Prioritetas – vidiniams darbo jėgos ištekliams
Remiantis Lietuvos ekonominės migracijos strategija, darbuotojai iš trečiųjų šalių turi būti pasitelkiami kompensuoti trūkstamą darbo jėgą tiek, kiek šio trūkumo negali kompensuoti vietinė darbo jėga, grįžtanti iš emigracijos darbo jėga arba, įgyvendinant laisvo asmenų judėjimo principą, ES piliečiai. Prioritetas teikiamas ekonominiam aktyvumui šalies viduje didinti, ekonominei emigracijai mažinti, paskatoms emigrantams grįžti stiprinti, taip pat ES piliečiams įdarbinti. Reikėtų peržiūrėti susiklosčiusią darbo rinkos infrastruktūrą ir, esant reikalui, imtis papildomų priemonių jos pertvarkymui (pvz., vietinės darbo jėgos mobilumo skatinimui). Galbūt gyventi viename mieste, o dirbti – kitame ateityje neturėtų būti laikoma „nukrypimu nuo normos“.
Atitinkamai trečiųjų šalių darbuotojų imigracija turėtų: a) atitikti konkrečius darbo rinkos poreikius (patenkinti egzistuojantį konkrečios kvalifikacijos (specialybės) darbuotojų trūkumą, įvertinus vidinius, įskaitant ir ES piliečių, darbo jėgos išteklius); b) būti suderinama su potencialia vietinės darbo jėgos reemigracija, t. y. būti ribota laiko atžvilgiu.
Darbo jėgos iš trečiųjų valstybių atsivežimas neturi skatinti Lietuvos piliečių išvykimo. Šis principas praktiškai jau taikomas. Vienas tokio taikymo pavyzdžių – teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad darbuotojo užsieniečio atlyginimas negali būti žemesnis už Lietuvos gyventojo, dirbančio tokį patį darbą, atlyginimą.
3. Politinio-geografinio prioritetizavimo principas
Atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius ir strateginius Lietuvos interesus, prisitraukiant darbo jėgą iš trečiųjų šalių, tikslinga nustatyti geografinį prioritetą darbuotojams iš Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Pietų Kaukazo valstybių. Pažymėtina, kad faktinė imigrantų struktūra beveik atitinka pageidaujamą (Žinotina: per pirmus devynis 2007 m. mėnesius daugiausia leidimų dirbti išduota užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą iš Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Rusijos). Pažymėtina, kad, formuojant atvirą, tačiau regioniniu požiūriu selektyvią imigracijos politiką, būtų suderinti atvirą imigracijos politiką remiančių interesų grupių (pvz., darbdavių) ir už ribotą imigracijos politiką pasisakančių interesų grupių (pvz., profsąjungų) interesai.
Geografinio prioritetizavimo principas galėtų būti įgyvendinamas su prioritetinėmis valstybėmis sudarant naujus arba peržiūrint egzistuojančius dvišalius susitarimus dėl piliečių įdarbinimo (numatant šiuose susitarimuose aktyvias ekonominės migracijos skatinimo priemones, pvz. supaprastinant ir pagreitinant šių valstybių piliečiams įsidarbinimo Lietuvoje procedūras, užmezgant tiesioginius ryšius tarp darbo biržų), intensyvinant informacijos apie įdarbinimo galimybes, tvarkas ir procedūras sklaidą (pvz., prioritetinėse valstybėse steigiant informacijos biurus apie įsidarbinimo Lietuvoje galimybes).
Reikia pabrėžti, kad šios politikos priemonės turėtų būti įgyvendinamos kuo skubiau, kadangi darbo jėgos ištekliai minėtose šalyse sparčiai senka tiek dėl spartaus ūkio augimo tose šalyse (pvz., pastaraisiais metais Baltarusijos ekonomika augo po 8,0-9,0 proc., Ukrainos – 7,0 proc.), tiek dėl didėjančios darbo jėgos paklausos ES ir kaimyninių šalių rinkose.
Darbo rinkos poreikiai turėtų būti pirminis kriterijus aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų šalių pritraukimui.
4. Selektyviai atvira imigracijos politika valstybių, darbuotojų ir laiko atžvilgiu
Atsižvelgiant į, viena vertus, išaugusį darbo jėgos trūkumą ir, antra vertus, visuomenės jautrumą užsieniečių atžvilgiu, Lietuvai tikslinga užimti tarpinę poziciją tarp uždaros ir atviros imigracijai valstybės koncepcijų – laikytis selektyvios imigracijos politikos valstybių, darbuotojų ir laiko atžvilgiu. Tokios politikos užduotis – ribota laiko atžvilgiu (suderinama su potencialia mūsų šalies gyventojų reemigracija) konkrečių valstybių – Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Pietų Kaukazo – darbuotojų (selektyvi politika minėtų valstybių atžvilgiu), kurie atitiktų Lietuvos darbo rinkos poreikius (selektyvi politika darbuotojų atžvilgiu), imigracija į Lietuvą. Svarbus yra ir tinkamas Lietuvos Respublikos institucijų pasirengimas priimti atvykstančiuosius – kalbos kursai, socialinės paslaugos (įskaitant religines), visuomenės požiūris ir t. t.
5. Grįžtamosios migracijos skatinimas
Ekonominių migrantų, kurie dar neįgijo teisės įgyti leidimus nuolat gyventi, darbas Lietuvoje turi būti ribotas (laikinas). Turėtų būti skatinama grįžtamoji migracija – baigę darbo užduotis, darbuotojai užsieniečiai turėtų grįžti į kilmės valstybes. Tokiu būdu naudos gautų ir siunčiančioji (grįžusių migrantų investicijos į šalies ekonomiką), ir priimančioji valstybė (sutaupomos integracijos lėšos, sumažinama grėsmė viešajai tvarkai).
IV. Galimos Lietuvos ekonominės imigracijos politikos priemonės
1. Nacionalinis lygmuo: procedūrų supaprastinamas ir paspartinimas (daugkartinės ilgalaikės (D) vizos, leidimai gyventi ir dirbti)
Darbo jėgos rinkos sąlygų, leidžiančių Lietuvoje dirbti trečiųjų šalių piliečiams, sukūrimą lemia šalies vykdoma vidaus politika. Kaip rodo kai kurių ES šalių pavyzdžiai (JK, Airijos, Skandinavijos šalių), darbo jėgos imigracija – efektyvus būdas paspartinti šalies ekonomikos augimą ir pagerinti demografinę situaciją.
Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar Lietuva yra tinkamai pasirengusi ekonominių imigrantų atvykimui, ar mūsų šalis sugebės konkuruoti dėl jų su kitomis ES šalimis, ar Lietuva, kuri yra Šengeno erdvės narė, netaps „tarpiniu sustojimu“ ekonominiams migrantams, vykstantiems į kitas ES šalis (pvz., Vokietijos, JK).
Vizų išdavimo procedūra trečiųjų šalių piliečiams, atvykstantiems dirbti į Lietuvą, turėtų būti kuo lankstesnė, pirmenybę teikiant kaimyninėms šalims, kuriančioms ir siekiančioms kurti modernios, europietiškos ekonomikos modelį, propaguojančioms europietiškas vertybes.
Kalbant apie vizų (Lietuvai įsiliejus į Šengeno erdvę – nacionalinių vizų) išdavimo procedūros supaprastinimą reikėtų kartu minėti ir būtinybę užtikrinti valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesus. Lengvinant nacionalinės vizos išdavimo procedūrą taipogi reikia vengti sudaryti sąlygas, skatinančias neteisėtą migraciją: panaikinus kontrolę prie ES valstybių vidaus sienų trečiųjų šalių piliečiai gali pradėti piktnaudžiauti nacionalinės vizos institutu, siekdami iš Lietuvos Respublikos neteisėtai išvažiuoti į kitą Šengeno valstybę.
Numatoma apsvarstyti ir parengti pasiūlymus dėl užsieniečių, atvykstančių iš trečiųjų valstybių dirbti sezoninių darbų (iki 6 mėnesių), lankstesnio procedūrų reglamentavimo, dėl migracijos ir leidimų dirbti procedūrų pagreitinimo užsieniečiams, turintiems profesijas, kurios įtrauktos į Profesijų, kurių trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.
Lygiagrečiai su Migracijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos bus peržiūrimos ir leidimų dirbti išdavimo procedūros trečiųjų šalių piliečiams, turintiems D vizas, kurios išduodamos trečiųjų šalių darbuotojams, turintiems profesijas, kurios įtrauktos į Profesijų, kurių trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Šiuo atveju galėtų būti atsižvelgiama į politinį-geografinį ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų prioritetą.
2007 m. lapkričio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymas Nr. 1V-395/V-100 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 121-4969). Šiuo įsakymu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos D viza gali būti išduodama užsieniečiui, turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro tvirtinamą profesijų, kurių trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ir pateikusiam dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Šiuo atveju viza išduodama ne ilgiau kaip 6 mėnesiams nuo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo dienos. Be to, minėtu įsakymu pakeistose taisyklėse nustatytas ir sąrašas kitų atvejų, kada užsieniečiai gali atvykti dirbti į Lietuvos Respubliką, turėdami Lietuvos Respublikos vizą. D viza išduodama per 7 darbo dienas, tad užsienietis, gavęs leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (jeigu jo reikia), gali greitai pradėti naudotis šia teise.
Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2, 5, 8, 26, 32, 35, 40, 43, 50, 71, 90, 104, 113, 124, 125, 126, 127, 131, 133, 134 straipsnių, III skyriaus pirmojo skirsnio pakeitimo, papildymo 492 straipsniu, 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir priedo pakeitimo įstatymo projektas. Šiame projekte, be kitų klausimų, taip pat numatoma įtvirtinti nuostatą, kad leidimą laikinai gyventi užsieniečiui galėtų keisti migracijos tarnybos (teritorinių policijos įstaigų migracijos skyriai, poskyriai, grupės ir pasų poskyriai), o ne Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kaip buvo iki šiol. Tokiu būdu leidimai laikinai gyventi būtų išduodami ir keičiami greičiau nei dabar.
Kartu planuojama peržiūrėti šeimų susijungimo principą, minėtame projekte nustatant grupes užsieniečių, kurių šeimos nariai galės iškart atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką šeimų susijungimo tikslu, užsieniečiams netaikant 2 metų pragyvenimo šalyje trukmės reikalavimo. Tokiu būdu užsieniečiai bus papildomai motyvuojami atvykti dirbti į Lietuvos Respubliką.
2. Dvišalis lygmuo: egzistuojančių dvišalių susitarimų dėl piliečių įdarbinimo analizė; esant būtinybei jų (susitarimų) pakeitimas ir naujų su prioritetinėmis šalimis sudarymas; galimybė užmegzti tiesioginius ryšius tarp darbo biržų ir intensyvi informacijos apie įdarbinimo galimybes, tvarkas ir procedūras sklaida per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes; emigrantų ryšių su tėvyne palaikymas
Šiuo metu galioja Lietuvos dvišaliai susitarimai dėl piliečių įdarbinimo su Rusija, Ukraina, Vokietija. Susitarimas su Baltarusija neratifikuotas Lietuvos Respublikos Seimo.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva taiko nedidelius apribojimus darbuotojų iš trečiųjų šalių imigracijai (Lietuvoje nėra nustatytos užsieniečių įsidarbinimo kvotos, nors tokia galimybė yra numatyta pasirašytose dvišalėse sutartyse, ir pan.), dvišalės sutartys taikomos labai ribotai. Šiuo metu jos daugiausiai naudojamos kaip kompetentingų institucijų bendradarbiavimo pagrindas.
Reikėtų svarstyti galimybę su prioritetinėmis valstybėmis sudaryti naujus arba peržiūrėti egzistuojančius dvišalius susitarimus dėl piliečių įdarbinimo, numatant šiuose susitarimuose aktyvias ekonominės migracijos skatinimo priemones, pvz. supaprastinant ir pagreitinant šių valstybių piliečiams įsidarbinimo Lietuvoje procedūras, numatant tiesioginio darbo biržų bendradarbiavimo ir keitimosi informacija tinkle galimybę.
3. Europinis lygmuo: egzistuojančių galimybių analizė ir maksimalus išnaudojimas; aktyvus dalyvavimas svarstant naujas ES iniciatyvas ir pasirengimas jas įgyvendinti („mėlynoji korta“ aukštos kvalifikacijos darbuotojams iš trečiųjų šalių, judumo partnerysčių su trečiosiomis šalimis sudarymas)
Lietuvos ekonominės imigracijos politika turi būti siejama su esamomis ir/arba planuojamomis ES migracijos politikos iniciatyvomis (komunikatai Dėl Bendrojo požiūrio į migraciją taikymo ES kaimyniniams Rytų ir Pietryčių regionams, Dėl apykaitinės (grįžtamosios) migracijos ir judumo partnerysčių tarp ES ir trečiųjų valstybių, Bendros imigracijos politikos link, direktyvų Dėl sankcijų neteisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių piliečių darbdaviams, Dėl trečiųjų šalių piliečių įvažiavimo ir gyvenimo aukštos kvalifikacijos arbo tikslais sąlygų, Dėl vienos paraiškų dėl vieno leidimo trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų vienodų teisių projektai).
Įsibėgėjant ES bendrosios migracijos politikos formavimo procesui svarbu atkreipti dėmesį į keletą aspektų:
1) vienas harmonizacijos ES lygiu tikslų – paversti Europą patrauklesne ir atviresne legaliems migrantams iš trečiųjų šalių; priėmus naująsias iniciatyvas ir joms įsigaliojus, konkurencija su Šiaurės ir Vakarų Europos valstybėmis dėl darbo jėgos iš trečiųjų valstybių stiprės, todėl Lietuvai, kaip Šengeno erdvės pasienio valstybei, tikslinga nedelsiant imtis žingsnių formuojant ir įgyvendinant savarankišką selektyviai atvirą ir lanksčiai į darbo rinkos poreikių kitimą reaguojančią imigracijos politiką (būti greitesniems ir lankstesniems);
2) Lietuva suinteresuota ES migracijos politikos formavimusi strateginiu lygiu (stiprinant sąsajas tarp įvairių ES sektorinių politikų – ypač ekonominės migracijos politikos ir Europos kaimynystės politikos bei vystomojo bendradarbiavimo; stiprinant rytinę bendradarbiavimo su Europos kaimynystės valstybėmis dimensiją), tačiau būtina apsispręsti, kokio ambicingumo harmonizaciją ES lygiu tikslinga remti.
Naujosios ir būsimos ES iniciatyvos migracijos srityje (2008 m. Europos Komisija planuoja pristatyti pasiūlymus dėl direktyvos dėl sezoninių darbuotojų, direktyvos dėl bendrovių viduje perkeliamų asmenų ir direktyvos dėl apmokamų stažuotojų) prisidės prie jau įgyvendinamų iniciatyvų, skirtų darbo jėgai iš trečiųjų šalių pritraukti (pvz., Tarybos direktyva 2005/71/EB dėl konkrečios įleidimo trečiųjų šalių piliečiams atvykti mokslinių tyrimų tikslais tvarkos). Tokiu būdu ES bus sukurtos lanksčios imigracijos procedūros, palengvinsiančios kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimą ir padarysiančios ES patrauklesnę trečiųjų šalių darbuotojams.
Lietuvos Respublika, dalyvaudama nagrinėjant naujas iniciatyvas, turi galimybę užtikrinti svarbiausius savo imigracijos politikos principus, taip pat prisidėti prie naujos ir progresyvios ES imigracijos politikos formavimo. Tačiau šioje srityje aiškesnio interesų formulavimo ir jų atstovavimo ES mechanizmo dar pasigendama.
Kad įgyvendintų naująsias iniciatyvas, ypač susijusias su procedūrinių reikalavimų trečiųjų šalių piliečiams palengvinimu (siūlomas „vieno langelio principas“) ir prašymų nagrinėjimo terminų sutrumpinimu, Lietuvos Respublikos institucijos jau dabar turi pradėti rengtis peržiūrėti leidimų dirbti, leidimų gyventi išdavimo procedūras, didinti valstybės tarnautojų, dirbančių su darbuotojų iš trečiųjų šalių prašymais, skaičių, diegti elektroninę dokumentų valdymo ir elektroninio parašo sistemą. Būtina patvirtinti ir valstybės interesų formulavimo ir pristatymo ES lygiu tvarką.
V. Apibendrinimas
Atsižvelgiant į mūsų šalies darbo rinkoje susidariusią padėtį ir būtinybę konkuruoti dėl darbo jėgos iš trečiųjų šalių su kitomis ES šalimis narėmis, Lietuvai būtų tikslinga nedelsiant imtis veiksmingų žingsnių formuoti selektyviai atvirą imigracijos politiką, užmegzti arba sustiprinti bendradarbiavimą su prioritetinėmis valstybėmis – Baltarusija, Ukraina, Moldova, Pietų Kaukazu – ir palengvinti šių valstybių darbuotojų, kurie atitiktų Lietuvos darbo rinkos poreikius, įdarbinimą Lietuvoje. Taip pat prioritetas turėtų būti teikiamas aukštos kvalifikacijos darbo jėgai ir ūkio sektoriams, kurie sukuria didžiausią pridėtinę vertę.
Kartu su darbo jėgos imigracijos procedūrų lengvinimu turėtų būti ruošiamos priemonės, skatinančios tolerancijos ir daugiakultūriškumo ugdymą Lietuvos visuomenėje, laikinų ekonominių migrantų grįžimą į kilmės valstybes (apykaitinę / grįžtamąją migraciją), ir užsieniečių, įgijusių teisę Lietuvoje gyventi nuolat, integracijos į Lietuvos visuomenę, lietuvių kalbos mokymosi programos. Taipogi nereikėtų pamiršti būtinybės stiprinti institucijų, dalyvaujančių migracijos valdymo procese, bendradarbiavimą (taip pat ir tarptautinį), gerinti ES teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę kokybę.
Parengė: Užsienio reikalų ministerija
Suderinta: Sveikatos apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Finansų ministerija, Ūkio ministerija
Bernardinai.lt
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
