 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27137
Miestas: Ignalina
|
Filosofas G.Mažeikis: “Pasaulėžiūrinių ginčų ir pažiūrų susikirtimų negalima spręsti draudimais ir priežiūra”
http://www.lrytas.lt/-13074523241305881 ... 5%ABra.htm
http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1305881072
Tomas Kavaliauskas (“Kultūros barai” Nr.5)
2011-06-08 21:05
Tomas Kavaliauskas: Vis garsiau kalbama, kad tarp Lietuvos intelektualų įvyko skilimas. Išryškėjo nesutaikomi skirtumai tarp dviejų sparnų – konservatyviojo ir liberaliojo. Sakyčiau, tai lėmė abipusis nuokrypis į radikalumą.
Pavyzdžiui, tie, kurie palaiko per Kovo 11-ąją surengtas „patriotines“ eitynes, nepaisydami akivaizdaus manifestuotojų flirto su nacizmu, šūkių, skatinančių etninį uždarumą, manyčiau, yra laikytini konservatyviais radikalais.
Toks radikalumas ne tik žeidžia žydų bendruomenę, nes užmerkiamos akys prieš faktą, kad Lietuvoje buvo vykdomas holokaustas, bet ir kompromituoja patriotizmo sąvoką.
O tie intelektualai, kurie diegia arba palaiko požiūrį, kad Vasario 16-oji buvo strateginė Basanavičiaus klaida, kad „lietuvis, tai yra tikras lenkas“ (Tomas Venclova http://www.lrytas.lt) vadintini radikaliais liberalais.
Aiškinimai, kad Lietuvai reikėjo eiti su Lenkija, užuot kūrus savo nepriklausomybę, žeidžia tiek signatarų, tiek visų žmonių, kovojusių už pirmąją nepriklausomybę, atminimą, užgauna tuos, kurie su Sąjūdžiu pakilo jos atkurti 9-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Tad nuolaidų ir kompromisų, matyt, reikėtų iš abiejų pusių. Vieni turėtų apmalšinti radikalų nacionalistinį savo įkarštį, atviriau žvelgti į Lietuvą kaip Šengeno dalį, vertinti anglų kaip supranacionalinės kalbos (jei ji įtvirtinama ne vietoj gimtosios kalbos, bet suvokiama kaip šios priedas) privalumus, lanksčiau priimti kosmopolitinius etninės sudėties pokyčius, pagaliau dorai pripažinti, kad buvo lietuvių, kurie, deja, prisidėjo prie žydų tautos genocido.
Antri turėtų taip pat dorai pripažinti, kad buvo vykdomas ir lietuvių tautos genocidas, prie kurio prisidėjo žydų kolaborantai, – tą tragišką dvilypumą puikiai atskleidžia, pavyzdžiui, Herkaus Kunčiaus politinis romanas „(Ne)pasigailėti Dušanskio“.
Be to, nederėtų taip nuvertinti tautininkų pastangų ir fakto, kad lietuviškumą jie sutvirtino itin nepalankiomis geopolitinėmis sąlygomis. Šios pakraipos radikalams nedaro garbės ir nuolatinis kosmopolitinių vertybių priešpriešinimas lietuvių tautiškumui.
Abipusių priekaištų sąrašą galima tęsti, jis išties ilgas. Bet svarbiau būtų klausti, ar šiuo metu tokios nuolaidos iš abiejų pusių yra įmanomos? Ar galima tikėtis, kad ilgainiui ideologinis susipriešinimas mažės ir bus kuriama intelektualaus dialogo/polilogo kultūra?
Gintautas Mažeikis: Tautinių tapatumų šaknynas (Rhizoma) susideda iš daugybės galimų – bet ne visoms socialinėms ar ideologinėms grupėms priimtinų – romantinių vizijų, institucinių ar politinių modelių, populiarių naratyvų, kurie turėjo arba turi kokį nors istorinį ar komunikacinį pagrindą ir yra susiję su tautos savivoka. Šiame dinamiškame labirinte visada lengva tarp grupių įžiebti konfliktą, tačiau sunku užmegzti dialogą. Šio šaknyno pagrindas yra istorinės arba tik įsivaizduojamos, ideologiškai pagrįstos arba eretiškos projekcijos, individualizmą arba bendruomeniškumą, pagaliau kolektyvizmą skatinantys pasakojimai, juos atspindintys dokumentai, įvairios tradicijos ir viso to keisčiausios sampynos arba, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, – konfigūracijos ir trajektorijos.
Lietuvos politinės tautos tapatumo šaknyną sudaro įvairūs daugiakultūriniai ar bajoriški LDK įvaizdžiai, tarpukario Lietuvos ar nūdienos etninės Lietuvos vaizdiniai, iš svetur atkeliaujantys nacionalizmo ir internacionalizmo modeliai, tarpkultūriniai pilietinės Lietuvos projektai ar užmojai kurti tinklinę pasaulio Lietuvą…
Įvardysiu tik keletą Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos valstybių paribiuose paplitusių požiūrių, kas yra Lietuva. Vieniems – tai baltarusių ir žemaičių santarvė; kitiems – Lietuvoje nuo seno gyvenančių lenkų, baltarusių, lietuvių ir žydų lygi santarvė; etninių lietuvių vedama bendruomenė; žemė, priklausanti pirmiausia etniniams lietuviams; visų Lietuvoje gyvenančių piliečių politinis kūnas; po pasaulį išsklidusių etninių lietuvių ir jiems artimų asmenų politinės komunikacijos erdvė ir t. t.
O ką jau ir kalbėti apie įvairius marginalinius įsivaizdavimus, pavyzdžiui, kad lietuvių tauta – tai baltų kai kurių genčių (žiemgalių, žemaičių, sūduvių, kuršių, kartais menamų jotvingių...) lygi santarvė arba kad Lietuva – tai tik pilietinės bajorų bendruomenės (suprask, įsišaknijusio elito) politinė organizacija.
Kai supriešinami du požiūriai į politiką ir kultūrą – liberalusis ir konservatyvusis, – nėra aišku, kuriems pasakojimams (diskursams, formuojantiems savo subjektus) atstovauja liberalai, o kuriems konservatoriai, juk šie požiūriai taip pat nėra vieningi.
Pavyzdžiui, kiek konservatyvus žvilgsnis yra sietinas su švelniu ar griežtu etninės Lietuvos pirmumo teigimu, plėtojant kalbos ir švietimo politiką? Į šį klausimą oficialūs politikai neskuba atsakyti, kad nedrumstų bendros pilietinės santarvės.
O kai kalbama apie įsivaizduojamą liberalų požiūrį, ar tikrai jis pabrėžia galimą lenkų ir lietuvių santarvę? Juk daugelis Lietuvoje gyvenančių lenkų laikosi itin konservatyvaus požiūrio į Katalikų bažnyčios vaidmenį ir šeimos statusą, neigia laisvosios rinkos primatą.
Be to, apie kuriuos – Lenkijos ar Lietuvos – lenkus kalbama? Lietuvoje gyvena ir vienokių, ir kitokių. LDK didikai, kalbėję lenkų ar gudų kalbomis, ilgą laiką siejo save su Lietuva, lygiai kaip ir Žemaitijos bajorai, bet ar lenkai dar atsimena šią, Vidurio Lietuvos laikais gyvavusią lietuviško lenko idėją?
Tokiu atveju Tomo Venclovos palyginimas „lietuvis yra lenkas“ būtų lengvai apverčiamas: „lenkas yra lietuvis“, bet ar toks apvertimas yra galimas, paklauskime paties poeto.
Nepamirškime ir politinio solidarumo diskurso, kai, pavyzdžiui, ginant žydus ar romus, jų rėmimo tikslais sakoma: šiandien laisvi žmonės laiko save žydais, romais, Afrikos ar Azijos šalių etninių grupių atstovais.
Polemizuojant apie tariamas dviejų požiūrių – liberalaus ir konservatyvaus – skirtis, šis istorinės ir šiuolaikinės vaizduotės šaknynas, gyvų pasakojimų trajektorijos, jų dinamika ir kaita, viena vertus, labai dažnai pamirštamos, antra vertus, perdedama politinė tokios vaizduotės reikšmė. Juk sprendžiant ūkio, sveikatos apsaugos, transporto, savivaldos klausimus minėtos skirtys nelaikomos reikšmingomis ir net radikaliausi konservatoriai nevengia politinių sutarčių su nacionalistiškai nusiteikusiais Lietuvos lenkais arba su socialdemokratais, oponuodami liberalams, kuriuos kitais atžvilgiais laiko savo sąjungininkais.
Todėl nemanau, kad konservatyvus, tarkime, dominuojantis etninis, ir liberalus, tarkime, lygios santarvės, principai „nesutaikomai“ skiriasi, tai yra veikiau laikiškai riboti ir politiškai kryptingi pasakojimai ir vaizduotės trajektorijos, iš kurių kiekviena turi teisę būti išsakyta, nes tik tada įmanoma diskusija ir gyva tapatumo plėtra.
Nemanau, kad reikėtų kaip nors specialiai mažinti kurį nors radikalumą. Jau šiandien pakanka teisinių apribojimų dėl tautinės, rasinės ar religinės nesantaikos kurstymo, sankcijų dėl nacistinės ar sovietinės simbolikos viešo naudojimo ar dėl Lietuvos okupacijos neigimo.
Visų pasaulėžiūrinių ginčų ir pažiūrų susikirtimų negalima spręsti draudimais ir priežiūra, nes kuo tada demokratinė Lietuva skirtųsi nuo šalių, kurias valdo autoritariniai ar totalitariniai režimai, nuo jų propagandos ir cenzūros?
Kaip tada skleistųsi, pavyzdžiui, poetinė mintis? Tokie draudimai galiausiai paskatintų cenzūruoti Adomo Mickevičiaus ar Vinco Kudirkos raštus, nes ten esama kam nors nepatinkančių požiūrių į baltarusius, lenkus, lietuvius, žydus…
Be to, tam tikras radikalumas visuomenei yra būtinas, nes tik taip pamatuojamos ribos, tampa galimi ryškūs socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, įsižiebia plati diskusija ir patikrinamos prieštaringos iniciatyvos. Tačiau šios polių priešpriešos ir radikalumo laisvės nederėtų painioti su visuomenės sutartimi dėl to, ką laikome nusikaltimu, ką apibūdiname terminais holokaustas, genocidas, antisemitizmas, rasizmas.
Kai nebekils noras neigti įstatymų, kuriuos patys priėmėme, turėtų būti toleruojama ir kuo plačiausia diskusija apie tai, ką vadiname „lietuviškumu“ ir kaip derėtų jį kurti.
Ar tvirtai laikytis etninio požiūrio, kuris gyvuoja jau šimtmetį? Ar kalbėti apie ilgaamžę tautinės santarvės kaip lietuviškumo strategiją? Pabrėžti kalbinius ar valstybės saugos motyvus? Manyčiau, būtiną: užtikrinti visų šių požiūrių įvairovę ir konkurenciją tarp jų, plėtojant viešą dialogą, kad vyktų nenutrūkstama polemika.
T.Kavaliauskas: Pasak Václavo Havelo, disidentas yra tas, kuris totalitarinio režimo sąlygomis sako tiesą, rizikuodamas asmenine laisve. Ar sutiktumėte, kad demokratijos ir žodžio laisvės sąlygomis disidentų nebūna? Koks tu disidentas, jei už viešai išdėstytą poziciją tau negresia įkalinimas ar bent tardymas! Pliuralistinė visuomenė sudaro sąlygas nuomonių įvairovei, tad asmens pažiūros gali sutrukdyti nebent karjeros sėkmei, bet jis tikrai nepraras teisės veikti ir viešai reikštis.
Aptarkime Tomo Venclovos laikyseną – iki Lietuvos nepriklausomybės jis buvo traktuojamas kaip disidentas. 1989-aisiais, kai dauguma Vidurio ir Rytų Europos disidentų, pavyzdžiui, Havelas Čekoslovakijoje, Adamas Michnikas Lenkijoje ar Sergejus Kovaliovas Rusijoje ėjo kartu su tauta, Venclova su Sąjūdžiu nesitapatino. Užuot Vingio parke skaitęs eiles minioms, kaip tą darė Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, jis liko Jungtinėse Amerikos Valstijose. O antai Marcinkevičius, nors nebuvo disidentas, tapo nepriklausomybės Sąjūdžio vedliu, visos tautos Poetu…
Václavas Havelas tikriausiai vienas iš garbingiausių disidentų, nes sugebėjo ne tik priešintis totalitariniam režimui, bet ir tapo išmintingu politiku demokratijos sąlygomis. Jo veikla labai sustiprino čekų nacionalumą Europos Sąjungos erdvėje…
G.Mažeikis: Vieno griežto apibūdinimo, ką laikyti disidentu, nėra. Daugelis pripažintų disidentų, pavyzdžiui, Aleksandras Solženycinas, Aleksandras Štromas gana dažnai siejami ne šiaip su komunizmo kritika (tokių kritikų Vakaruose buvo apstu), bet su vidine, asmenine komunizmo patirtimi, su pasaulėžiūros lūžiu ir giliu egzistenciniu (o ne mokykliniu) pasirinkimu. Apibrėžti tikrą sovietinį disidentą problemiška, tačiau patys disidentai skiria save nuo paprasčiausių kitaminčių ir ne visi jie sutaria dėl sampratos tauta.
Palyginę nacionalistiškai nusiteikusį Solženyciną, tautiniu požiūriu liberalų Havelą ir gana kosmopolitišką Štromą, matysime, kokie skirtingi jų disidentizmo motyvai ir atspalviai. Kitoks disidentas yra ir Tomas Venclova, kuris nuo 1975 m. buvo Lietuvos Helsinkio grupės, opozicinės sovietų valdžiai, narys, todėl 1977 m. buvo priverstas išvykti iš SSRS.*
Tačiau Sovietų Sąjungos, kaip ir Kinijos, Šiaurės Korėjos, kitų šalių, kurias valdo totalitariniai režimai, disidentų tapatumą lemia ne jų pasirinkimas, ar žengti su tauta (ir kokia?), ar būti pasaulio piliečiu, ar kurios nors kitos, išskyrus komunistinę, santvarkos rėmėju. Be to, disidento vardas, apibrėžiantis itin kritišką santykį su totalitarine valdžia, pats savaime nerodo santykio su šiuolaikine demokratine valstybe.
Kitas klausimas – didžių poetų Justino Marcinkevičiaus ir Tomo Venclovos palyginimas. Jų pasirinkimas, kaip elgtis brežneviniais laikais, o kaip – Sąjūdžio metais, buvo skirtingas, kaip ir jų poezija, vaizduotė, pasaulėjauta. Kitokie ir jų vertinimai tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės laikais. Tautinės, politinės, kultūrinės jų pažiūros ir jausenos skiriasi.
Marcinkevičiui bus statomi paminklai už Lietuvos etninės dvasios stiprinimą, Venclova bus gerbiamas už žydų, lietuvių, lenkų santarvės puoselėjimą, o abu – už savitą poeziją. Jų laikysena, poetinė pasaulėjauta daug kur oponuoja viena kitai, bet abi yra lygiai galimos ir abi turi nemažai gerbėjų. Manau, jų vertinimui neturėtų būti taikomas tas pats matmuo, nes Marcinkevičius neabejotinai yra arčiau Vydūno, Maironio, o Venclova – Josifo Brodskio ir Czesławo Miłoszo.
T.Kavaliauskas: Lietuvos, kaip ir Latvijos, Estijos, XX a. istorijai lemta patirti nuolatinius pertrūkius. Tarpukariu susiformavo politinė valstybės struktūra, sutvirtėjo sociokultūrinis lietuvių tapatumas, bet Antrasis pasaulinis karas paliko žiaurius genocido randus, ilgai vyko „karas po karo“, vykdyta smurtinė kolektyvizacija, diegta priverstinė „lygybė“… Pagaliau prasidėjo Atgimimas, bet jo euforiją greitai išsklaidė sunkus, sudėtingas pereinamasis laikotarpis, kurį ir šiandien kažin ar jau esame įveikę, nepaisant narystės NATO ir ES.
Ar sutiktumėte, kad tokie dažni ir stiprūs istoriniai lūžiai lėmė labai skirtingą įvairių socialinių sluoksnių patirtį ir atmintį, todėl sunku „fiksuoti“ lietuvių tapatumą? Kitaip tariant, tarpukario Lietuva, Antrojo pasaulinio karo Lietuva, sovietmečio Lietuva ir antrosios nepriklausomybės Lietuva taip skiriasi savo kultūros formomis, taip skirtingai suvokia save geopolitiškai, kad galima kalbėti tik apie besikeičiantį lietuvių tapatumą arba apie tapatumą atskirais laikotarpiais, interpretuojant visa tai iš 2011-ųjų perspektyvos, nors dabartinė interpretacija netrukus (ir neabejotinai) vėl pasikeis…
G.Mažeikis: Tapatumų įvairovę lemia istorinės pasaulėjautos, pasaulėžiūros įvairovė ir kismas. Šios vidinės skirtybės užtikrina, kad gebėsime būti dinamiški, politiškai lankstūs, įstengsime sutarti su kaimynais, užtikrinsime politinį savo tapatumo pasirinkimą ir išliekamumą, o kartu atvirumą, neužbaigtumą. Tai yra didelis turtas. Tačiau ši įvairovė anaiptol nėra nei reliatyvi, nei linijinė.
Priminsiu idėjų istoriko Isaiah’os Berlino žodžius, kad etinių dorybių yra gal penkiasdešimt, o gal septyniasdešimt, tiksliai nežinoma kiek, tačiau jų skaičius vis tiek ribotas. Lietuviams priimtinų tapatumo variantų skaičius irgi yra istoriškai, kultūriškai baigtinis, o kai kuriems iš jų pagal politinį piliečių apsisprendimą nėra palikta vietos. Pavyzdžiui, šiandien niekas nešlovina sovietinės lietuvių liaudies, nors LSSR konstitucija tai darė. Kritikuojamas šūkis „Lietuva – lietuviams“, jei jo turinys yra šovinistinis. Vadinasi, yra tam tikras pilietinis susitarimas dėl pasirinkimo ribų ir interpretacijos laisvės.
Sociologija, socialinė ir kultūrinė antropologija kritikuoja linijinius požiūrius ir į kultūros istoriją, į tapatumo raidą. Nelinijinis, daugiakryptis suvokimas, vaizduotė yra žmogaus privalumas – tuo mes išsiskiriame iš gamtos ir mašinų pasaulio. Todėl nėra „praėjusios istorijos“, ji visada išgyvenama iš naujo. Tarkime, visada susikryžiuoja lietuvių ir lenkų nuomonės, pavyzdžiui, dėl Liublino unijos reikšmės. Dar didesnės diskusijos mūsų laukia su laisvėjančiais baltarusiais dėl LDK tapatumo. Tačiau kartu šios diskusijos, kad ir kokios įtemptos, yra gilus istorinis ryšys, kuris mus sieja. Su Maskva tokių karštų Vilniaus diskusijų nėra, polemika ir gilesnis dialogas beveik neįmanomi, bent jau kol kas.
T.Kavaliauskas: 1989-aisiais į Baltijos kelią išėjo sesės trys – Lietuva, Latvija, Estija. Tarpukariu jų buvo net keturios – Suomija ketvirtoji (arba pirmoji, jei skaičiuosime iš Šiaurės pusės). Tačiau dabar Estija labiau tapatina save su Šiaurės šalimis – estai net emigruoja daugiausia į Suomiją. Užsienio reikalų ministras Toomas Hendrikas Ilvesas** 1999 m. tą kryptį suformulavo oficialiai.
Tai rodo naujo Estijos tapatumo paieškas, bet ar tai galioja geopolitiniu požiūriu? Juk, pavyzdžiui, NATO planuoja gynybos strategiją visoms trim valstybėms, ES visas tris Baltijos šalis traktuoja kaip vieną regioną. Gal reikėtų regioninį tapatumą atskirti nuo geopolitinio?
G.Mažeikis: Geopolitinis tapatumas, be abejo, skiriasi nuo regioninio, lygiai taip pat tapatumas ES šalių kontekste yra vienoks, o kaimyninių šalių kontekste – kitoks. Fenomenologai sako, kad mūsų patirtį iš dalies lemia dalyvavimo horizontai arba kontekstai. Patirtis nuolatos kinta ir tai susiję su įvairiais vietiniais ir pasauliniais procesais, juose dalyvaujančiomis grupėmis ir jų interesais.
Todėl ir Estija neturi vienakrypčio pasirinkimo: net euro įvedimas nepakeitė Estijos eksporto koridorių, rinkos plėtros krypčių, demografinės padėties, migracijos ypatumų. Šie procesai nėra vienareikšmiškai atgręžti į Suomiją, jie susiję ir su Rusija, su ES, su Lietuva, su Latvija… Baltijos dalimi pretenduoja būti ir Kaliningrado sritis, ir didelė Lenkijos dalis – nuvykęs į šiuos kraštus, pajunti esmingą Baltijos apibrėžimo pasikeitimą. Įvaizdis „trys Baltijos sesės“ buvo trumpalaikė politinės retorikos figūra, laidavusi bendrą interesą ir solidarumą tam tikru istorijos tarpsniu, ypač kai vadavomės iš SSRS okupacijos. Viskas keičiasi, ir šiandien Lietuvai pasienis su Baltarusija yra gerokai aktualesnė problema nei bendradarbiavimas su kai kuriomis ES šalimis.
T.Kavaliauskas: Viena kolegė iš Minsko sakė, kad ji renkasi autoritarinį Lukašenkos režimą vietoj demokratijos, nes demokratinis valdymas atves Baltarusiją prie to, kas jau ištiko Ukrainą, – čia ji pavartojo žodį raspad, esą su demokratija prasidės valstybės irimas. Lietuvoje irgi yra palaikančių griežtos rankos politiką à la Lukašenka. Ką manote šiuo klausimu?
G.Mažeikis: Esu labai kritiškas ir nepakantus bet kokiam autoritariniam režimui. Minske persekiojami disidentai, ir negi galima su tuo taikstytis? Man gaila, kad negalime būti kartu su ta tauta, su kuria darniai gyvenome šimtus metų.
Diktatūros remiasi iliuzija, kad protas yra substancinis dalykas, dažniausiai siejamas su žmogaus smegenimis, o ne komunikacinis ir ne istorinis (atminties) fenomenas, kaip jį apibrėžia Otto Apelis, Jürgenas Habermasas, Richardas Rorty’s ir daugelis kitų šiuolaikinių mokslininkų.
Vedami „protingų smegenų“ prietaro, žmonės bando fetišizuoti diktatorius, patys atsisakydami galimybės spręsti savo likimą, nes bijo pasirodyti nekompetentingi, negabūs. Lukašenka ir į jį panašūs autokratai atstovauja „protingos“ ir „griežtos“ tvarkos iliuzijai, nes ta tvarka „tvirtos“ rankos gerbėjai mėgaujasi tik tol, kol nenuvertėja jų santaupos, nesugriūna gamyklos, šalis nepasineria į nesuvaldomą chaosą. Tai krachas, nelygintinas su krizėmis, kurios nuolat ištinka ir demokratines šalis.
Socialinė, ekonominė, švietimo analizė, aprėpianti ne pavienius atvejus, o visumą, rodo tragiškas autokratinio valdymo pasekmes ne tik humanitarinėse kultūros, kūrybos srityse, bet ir saugumo, ekonomikos sektoriuose. Lukašenkos režimas du dešimtmečius nesistengė atnaujinti pagrindinių technologinių gamybos išteklių, daugelio gamyklų įranga paseno, o beatodairiška socialinių išmokų politika atvedė prie sparčiai augančios infliacijos ir didžiulės rublių devalvacijos.
Dažnai kuriamas švarios, tvarkingos ir disciplinuotos Baltarusijos mitas, kurį patvirtina turistai, apsilankę Minske ir „matę tai savo akimis“. Tačiau bet kuris ekonomikos ar saugumo ekspertas įvardys itin grėsmingus makroekonominius ir finansinius procesus, kurie iš esmės pakerta gebėjimą dalyvauti lygiavertėje pasaulio konkurencijoje ir užtikrinti šalies suverenumą.
Lietuvos valdžia taip pat daro daug politinių, ekonominių ir kitokių klaidų, tačiau piliečiai turi teisę ir galimybę polemizuoti dėl šalies raidos alternatyvų, kritikuoti politikus dėl klaidų, skatindami jas taisyti. O Lukašenkos režimas aršiai persekioja kitaip manančius viešuosius intelektualus: politikos kritikus, LDK idėjos šalininkus, tautiškai nusiteikusius poetus, kritiškus ir politiškai orientuotus filosofus, tautos tapatumą saugančius ir kuriančius istorikus – visus, kurie drįsta kritikuoti „protingų smegenų“ autoritarizmą. Labai gaila, kad ir lietuvių kai kurie „intelektualai“ žavisi „paskutinio Europos diktatoriaus“ režimu.
Lietuvoje situacija visiškai kitokia: iš tiesų neblogai veikia viešoji komunikacinė erdvė, yra sukurta pakankamai demokratinių ir teisinių mechanizmų įvairiausioms problemoms spręsti. Tačiau tam pilietiniam sąjūdžiui, kuris gebėjo įveikti sovietinį monstrą, pristigo kompetencijos ir patirties, kaip plėtoti naują (pilietinę) visuomenę naujomis (laisvosios rinkos) sąlygomis, kaip užtikrinti viešosios komunikacijos efektyvumą ir teisingumą. Vis dėlto mūsų šalis žengia ne iliuziniu „protingų smegenų“ šlovinimo keliu, o nelengvai įveikiamais savikritikos, savianalizės takais.
Lietuvos pilietinė visuomenė ir jos saviorganizacija, savikritika, gebėjimas mokytis, naudotis tinkliniais ištekliais darosi vis brandesni. Kitas dalykas, kad ši iš dalies individualistinė, iš dalies bendruomeninė modernizacija neįtraukė visų piliečių, todėl dramatiški pokyčiai, lydimi daugybės klaidų, daug kam tapo nepakeliama našta, asmenine tragedija. Tai lėmė ir didžiulį savižudybių skaičių, kuris rodo gniuždantį egzistencinį nusivylimą.
Taip dramatiškai, taip tragiškai vyksta visuomenės atsinaujinimas. Išaukštinti autoritarinį protą ir valią reikštų atmesti visą šią skausmingą patirtį, liautis ėjus nelengvu tarpusavio supratimo paieškų keliu, kuriant naują gyvenseną, ir fatališkai grįžti atgal.
T.Kavaliauskas: Vidurio Rytų Europa jau ištisus dvidešimt metų vadinama „postkomunistinėmis“ arba „postsocialistinėmis“ šalimis. Zenonas Norkus knygoje „Kokia demokratija? Koks kapitalizmas?“ rašo, kad šios šalys su naryste NATO ir ES gavo sertifikatą, liudijantį, esą pereinamasis būvis baigėsi, nes įvykdėme mums keliamus reikalavimus, taigi reikėtų atsikratyti ir termino „postkomunistinis“. Gal jau prasidėjo „postpostkomunistinis“ laikotarpis?
G.Mažeikis: Dvidešimt nepriklausomybės metų reiškia, kad pasikeitė viena karta. Vis mažiau lieka žmonių, dar atsimenančių tarpukario Lietuvos gyvenimą ir turinčių dar tada išugdytą nepriklausomybės jausmą. Per tą dvidešimtmetį subrendo viena jau dabartinės nepriklausomos Lietuvos išugdyta karta. Šie jauni žmonės dar tik pradeda įsitraukti į socialinį ir politinį gyvenimą, jie yra labai „tinkliški“, dinamiški, atviri pasauliui.
Tačiau didžiąją visuomenės dalį sudaro žmonės, išgyvenę sovietmečio dramą, sukaupę virsmo, gilios transformacijos patirtį. Abstrakčiai teigti, kad sisteminis „perėjimas“ (labiau tiktų vartoti politinės filosofijos terminą tranzityvumas – tranzitologija tiria didžiuosius struktūrinius, sisteminius socialinius ir politinius pokyčius, kuriuos čia aptariu) jau baigėsi, galima tik kalbant apie institucines pertvarkas, bet ne apie mentaliteto pokyčius. Manydami, kad instituciniai, dažnai tik fasadiniai, pakeitimai yra sąmonės transformacijų atspindys, meluotume patys sau.
Nukopijuotas institucijas vis dar valdo lėtai besikeičiantis sovietmečiu susiformavęs mentalitetas. Neatsitiktinai daugelis filosofų nepriklausomybės pradžioje svarstė, kad reikės mažiausiai dviejų kartų, t. y. keturiasdešimties metų, kol pasikeis žmonių sąmonė. Tuo nenoriu pasakyti, kad tranzityvumo patirtis, pastangos tiek pavieniui, tiek kartu su kitais įveikti totalitarizmo ir autoritarizmo paveldą yra blogis savaime. Veikiau priešingai – manau, kad iš to randasi unikalūs ir gražūs savimonės, sąmoningumo bruožai.
Pasikartosiu: pereinamąją būseną įveikė dar tik pagrindiniai instituciniai tinklai. Tačiau ir žvelgiant vien instituciškai ne visos šalys yra įsitraukusios į permainų procesą. Tranzityvumą deklaravusi Rusija jau gana seniai atsitraukė nuo sisteminių permainų kurso, nes šios šalies vyriausybė, o ir piliečiai, nemano, kad reikėtų tęsti institucinę reformą, dabar kalbama tik apie atskirų sektorių, pavyzdžiui, kariuomenės, modernizaciją.
Baltarusija taip pat nėra, bent jau tą rodo Lukašenkos valdymas, atvira sisteminiam keitimuisi, tačiau tokia ji galėtų tapti. Ukraina ir Moldova nuolatos deklaruoja tranzityvumo procesus, siekia ambicingų geopolitinių tikslų, vis dėlto institucinio lygmens pokyčiai, nors yra akivaizdūs, mažai ką sako apie sąmoningumo lygį. Mąstymo kaitos, savimonės raidos atžvilgiu tarp ukrainiečių ir lietuvių esama daug bendra, ypač panašus požiūris į demokratizaciją, tačiau labai dideli teisiniai skirtumai.
Pagal sąmoningumo lygį lietuviai savaip panašūs ir į baltarusius, ypač kai kalbame apie etninį paveldą, istorinę atmintį ar apie griežtos tvarkos lūkesčius, tačiau instituciniai pokyčiai ir integraciniai procesai abiejose šalyse smarkiai skiriasi. Todėl, kai lyginame šalių socialinio ir politinio gyvenimo sisteminę kaitą, manau, reikėtų kalbėti sociologiškai ir antropologiškai tiksliau, kad institucinius pokyčius, integracinius veiksmus atskirtume nuo sąmoningumo raidos.
T.Kavaliauskas: Kaip vertinate politinės filosofijos arba politinės teorijos lygį ir vaidmenį Lietuvoje? Kokia filosofijos kryptis dominuoja universitetuose?
G.Mažeikis: Manau, šiuo metu dominuoja dvi politinės filosofijos ir teorijos kryptys – liberalioji ir, plačiausia prasme, kairioji. Atskirai plėtojama tautinė politinė kritika ir tyrinėjama disidentų patirtis. Skelbiami vertimai, originalūs samprotavimai, tačiau labai trūksta atviresnės diskusijos tarp skirtingų politinės filosofijos krypčių.
Liberaliajai atstovauja, pavyzdžiui, Alvydas Jokubaitis, Vytautas Radžvilas, Algirdas Degutis, Arvydas Šliogeris ir kt. Jie remiasi Hannah’os Arendt, Karlo Popperio, Friedricho Hayeko, Lewis Strausso, Isaiah’os Berlino, Erico Voegelino, Judith Shklar ir kt. veikalais. Daugiausia dėmesio skiriama valstybės ir teisingumo teorijoms: Michaelo Oakeshotto politinių vertybių teorijai, Johno Rawlso teisingumo teorijai, utilitarizmo kritikai, Roberto Nozicko minarchizmo arba minimalios valstybės teorijai, nuosavybės teisės pagrindimui; Ronaldo Dworkino politinės teisės filosofijos interpretacijai; komunitarizmo problematikai.
Liberalizmo filosofija dažnai siejama ir su pragmatizmo politine filosofija – su Johno Dewey’o, Richardo Rorty’o politiniais-filosofiniais samprotavimais, Williamo E. Connolly’o pliuralizmo ir agonistinės demokratijos teorijomis.
Kita, kryptis gana alternatyvi liberaliajai politinei filosofijai, yra plačiai suprantamos kairiosios politinės filosofijos tyrinėjimai. Juos Lietuvoje plėtoja Audronė Žukauskaitė, Andrius Bielskis, Nida Vasiliauskaitė, Rasa Baločkaitė, Vytautas Rubavičius ir kt. Ši politinės filosofijos kryptis daugiau dėmesio skiria manipuliacijos, spektaklio visuomenės, disciplinos, režimo, subjekto konstravimo, valstybės, suverenumo, žmogaus teisių, revoliucijos, ideologijos, segregacijos, marginalizacijos, susvetimėjimo, politinių mitų ir stereotipų, moralinės ir mažosios politikos, individualizmo ir kitoms problemoms.
Kairioji politinė filosofija turi du aiškius sparnus – tai Frankfurto mokykla ir prancūziškoji kryptis. Frankfurto socialinės kritinės mokyklos studijos aprėpia Maxo Horkheimerio, Theodoro Adorno, Herberto Marcuse’s, Wilhelmo Reicho, Jürgeno Habermaso tekstų analizę ir svarbiausias jų temas: politiką ir dialektiką, vienmatę visuomenę, modernizacijos projektus, komunikacinio proto kritiką. Prancūzų kairiosios politinės filosofijos studijos daugiausia remiasi Georges’o Lefebvre’o, Louis Althusserio, Guy Debord’o, Jeano Baudrillard’o, Michelio Foucault, Jacques’o Rancière’o, Gilles’io Deleuze’o, Félixo Guattari, Jacques’o Derrida tekstų vertimais, jų interpretacijomis ir kasdienybės, spektaklio visuomenės, vartotojų visuomenės, simuliakrų, disciplinos ir režimų kritikos, subjekto konstrukcijos ir dekonstrukcijos analize.
Tautiniam politinės filosofijos ir teorijos sparnui ryškiai atstovauja Arvydas Juozaitis, Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Bronislovas Kuzmickas ir kt. Jų samprotavimai daugiau susiję su nūdienos Lietuvos tautiniu tapatumu, suverenumu, Sąjūdžio idėjų tęstinumu ir politinės filosofijos kritika, laikantis valstybinio požiūrio.
Lietuvos politinei filosofijai suteikia savitumo Vidurio ir Rytų Europos disidentų politinio palikimo analizė ir kritika. Į tai gilinasi, pavyzdžiui, Leonidas Donskis, Egidijus Aleksandravičius ir kt. Emigrantų ir disidentų politinė filosofija aprėpia Nikolajaus Berdiajevo, Aleksandro Solženycino, Vladimiro Bukovskio, Václavo Havelo, Vladimiro Tismaneanu, Aleksandro Štromo ir kitų autorių tekstus, sovietinio paveldo studijas. Tai susiję su sistemos ir biurokratijos, nomenklatūros kritika, naujų tautinių idėjų kūrimu ir egzistencialistine jų analize. Tokios studijos remiasi ir filosofiniais politiniais apmąstymais literatūros (Franzo Kafkos, Czesławo Miłoszo, Günterio Grasso ir kt.) kūriniuose.
Ši klasifikacija nėra labai tiksli, nes tie patys autoriai skirtinguose tekstuose gali remtis tai liberalizmo, tai pragmatizmo, tai įvairiausių kairiosios pakraipos atstovų, tai disidentų samprotavimais. Vis dėlto politinės filosofijos ir teorijos studijų visumos paveikslas nuteikia optimistiškai, nes yra daugiakryptis ir įvairus.
Dėkoju už pokalbį.
Pokalbis iš ciklo, rengiamo vykdant projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
http://www.lrytas.lt/?id=13074523241305881072&view=9
7. Žygeivis
21:58 06-08
Visos šios 10 puslapių " diskusijos" sublimacija yra pačiame gale:
"Pokalbis iš ciklo, rengiamo vykdant projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų".
(Klausimas apmąstymui - kaip manote, ką ir, svarbiausia, kodėl finansuoja ES struktūriniai fondai?).
9. Žygeivis
22:10 06-08
Gintautas Mažeikis: -...apie įvairius marginalinius įsivaizdavimus, pavyzdžiui, kad lietuvių tauta – tai baltų kai kurių genčių (žiemgalių, žemaičių, sūduvių, kuršių, kartais menamų jotvingių...) lygi santarvė...
Įdomu, o kur šiame "genčių" sąraše "dingo" patys lietuviai, aukštaičiai, sėliai?
Beje, jei jau naudojami pavadinimai: sudūviai ir jotvingiai, tai kodėl pamiršti dainaviai (o būtent jie ir įsiliejo į Lietuvių Tautą)...
Na bet šito "filosofo" istorinės žinios yra, matyt, pasisemtos iš lenkiškų ar ir dar blogesnių vadovėlių...
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
