Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vyčio metai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vyčio metai

Parašytas: 17 Geg 2011 14:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Marius KUNDROTAS: Vyčio metai

2011 gegužės mėn. 09 d. 13:26:53
Marius KUNDROTAS, politologas

Mes vejami patys - iš savęs, iš Tėvynės. Daugelis - fiziškai, beveik visi - dvasiškai.

2011-ieji paskelbti Lietuvos netekčių ir laisvės kovų metais.

Rūpintojėlis ir Vytis lydi mus jau ne vieną šimtmetį. Vis dėlto Rūpintojėlis dažnai būna arčiau. Ne tik todėl, kad jis - liaudies, o Vytis - karių ir valdovų simbolis. Rūpintis - kasdienybė, kovoti ir vadovauti - išskirtinumas.

Nors taip gal ir neturėtų būti. Juk išmintingo, o kartu - rūpestingo vadovavimo Lietuvai labiausiai trūksta, o tikras rūpestis rimtų iššūkių akivaizdoje reikalauja kovos. Dabar kovoja mažuma. Vadovauja - irgi, tiesa - kita mažuma.

Norėtųsi, kad šie metai, jau artėjantys link vidurio, iš tiesų taptų Vyčio metais. Ne tam, kad Vytis išstumtų Rūpintojėlį, o kad vestų mus, kol Rūpintojėlis rūpinasi. Nors, tiesą sakant, beveik absoliuti lietuvių dauguma turi pagrindo pasigesti jų abiejų.

Vyčio sąvoka siejama su veiksmažodžiu “vyti”. Šiandien tikrai turime, ką vyti. Lauk iš Lietuvos reiktų vyti abejingumą, savanaudiškumą, korupciją, oligarchiją, kosmopolitizmą ir cinizmą. Antra vertus, vyti galima ne tik “iš”, bet ir “į”. Sakoma - nevyk Dievo į medį.

Nežinia, ar Dievas - tas asmuo, kurį derėtų kur nors vyti, bet gal pats metas jį kviesti? Ne į medį, o į Lietuvą. O pirmiausia - kiekvienam į save. Gal drauge su juo grįžtų dorybė, išmintis, artimo meilė, tautiškumas, tautovalda, idealizmas?

Ne viskas čia susiję? Kas gali žinoti? Net formaliam bedieviui Dievas gali būti gėrio simboliu. Net fanatiškam tikinčiajam Dievas nėra tik sau egzistuojanti būtis - bent jau nuo pasaulio sukūrimo. Vadinkime gėrį Dievu ar Dievą gėriu - ar tai nebus tas pats? Galbūt per Velykas grįžtantis Kristus - ne tik Rūpintojėlis, bet ir Vytis - apokaliptinis karžygys, baltasis riteris iš Apreiškimo Jonui? Pagonims ir laisvamaniams palikime simboliškesnį Rūpintojėlį ir simboliškesnį Vytį - nesusietus su konkrečia teologine figūra.

Vysime, vysimės ar būsime vejami?

Išties turime ne tik tai, ką reiktų vyti, bet ir ką turėtume vytis. Kažkur tolimuose horizontuose liko seniai mus pralenkusi viltis. Viltis tikėti gėriu. Savyje ir kitame. Kol kas mes vejami patys - iš savęs, iš savo artumos, iš Tėvynės. Daugelis - fiziškai, beveik visi - dvasiškai. Emigracija, kosmopolitizmas, intelektualinė ir moralinė degradacija... savižudybė. Kartais atrodo, kad tai - tik skirtingi to paties proceso etapai ar tos pačios tendencijos laipsniai.

Žinoma, jie - skirtingi. Skirtingi grįžimo galimybėmis. Emigrantas gali grįžti į gimtąją šalį. Nutautėlis gali grįžti į savo tautą. Protinį tingulį ir dorovinį išglebimą galima ištaisyti atkaklia dvasine mankšta. Nebesugrįš tik savižudžiai. Geriau šio laipsnio ir etapo nepasiekti. Nors esame link jo vejami. Diena po dienos.

Kadaise išdidžiai Vyčio tautai beliko Rūpintojėlis - guodėjas kasdieniuose varguose. Susitaikėme su baudžiauninko dalia. Aukštuomenė išnaikinta, likučiai tapo mums svetimi. Kenčiame. Bet jau po truputį pavargstame ir kentėti. XIX amžiuje nuovargis nuo kentėjimo pasireiškė dviem sukilimais, XX amžiuje kentėti buvome pavargę net kelis kartus. Gal jau metas pavargti ir XXI amžiuje? Pavargęs kentėti žmogus ima ieškoti išeičių. Ir dažniausiai pakyla į kovą. Nebūtinai su kardu, nors kardas gali būti ir dvasinis.

Lietuvio dvasia visuomet turėdavo kažko chimeriško. Ne tik biblinis Kristus, bet ir dažnas lietuvis iš Rūpintojėlio, atėjus laikui, virsta Vyčiu. O gal tai - net bendražmogiška? Žinoma, Rūpintojėlio povyza - truputį saugesnė. Vyčio dažniau laukia žūtis. Arba - pergalė. Galbūt abi šios alternatyvos - ne tokios jau prastos, kai tikro gyvenimo vis tiek nebėra?

Išties Rūpintojėlis, plakamas botagais, trypiamas kojomis ir kalamas prie kryžiaus, yra Vytis. Jis kovoja. Svarbią dvasinę kovą. Jis aukojasi, nes išties rūpinasi. Kitais. Rūpintojėlis, kuris rūpinasi savimi, nėra Vytis. O jeigu jis nuolankiai šliaužioja prieš engėją, drebėdamas dėl savęs, tai jau - net ne Rūpintojėlis, o Liurbis.

Kuris iš šių trijų personažų taps mūsų archetipiniu įvaizdžiu šiandien? Šiais metais? Šiame amžiuje?

Apsispręskime. Kol dar netapome ketvirtu personažu - Lavonu.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 11 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: