Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Apie demokratijos ištakas, tikrovę ir iliuzijas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Apie demokratijos ištakas, tikrovę ir iliuzijas

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Apie demokratijos ištakas, tikrovę ir iliuzijas

Parašytas: 29 Kov 2011 13:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Apie demokratijos ištakas, tikrovę ir iliuzijas

http://www.ve.lt/naujienos/nuomones/nuo ... as-567808/

2011-03-29, 11:22
Rimas ARMAITIS

Gerai žinomas gangsteris Al Capone žinojo, kad demokratija su ją lydinčia korupcija (o korupcija visada buvo ir liko savotiškas demokratijos simbolis) ir dažnai painiais įstatymais yra sistema, galinti efektyviai padėti jo verslui. Todėl jis dosniai remdavo JAV demokratus ir aktyviai kviesdavo amerikiečius dalyvauti rinkimuose naudodamas šūkį "Vote early and vote often!" ("Balsuok anksti ir balsuok dažnai!").

Kalbant apie šiandieninę demokratiją, manau dauguma sutiks, kad žodis "demokratija", kuris yra naudojamas politikų ir šiuolaikinės žiniasklaidos labai skiriasi nuo tikrosios demokratinės sistemos sampratos. Žodis "demokratija" buvo sukurtas iš graikiško žodžio "demos" – tauta, o tai, ką mes turime šiandieną, mąstant su humoru, galima pavadinti "demo versija", nes tarnauja oligarchinio kapitalo diktatui.

Šiandieninė mūsų demokratija – tai ne "tautos valdžia", o diktatūra tų, kurie save vadina "demokratais". Šiandieninė mūsų lietuviška suvereni demokratija – tai demokratija, skirta išrinktiesiems valstybės valdytojams, jų giminėms, draugams ir kolegoms, t.y. mūsų demokratijos samprata yra – kai šalies valdytojai gyvena gerai, nes tarnauja oligarchų kapitalui, o kiti – kaip pasiseka. Sutikite, kad jei šiuolaikiniai demokratai tautos spaudžiami būtų priversti valstybę valdyti sąžiningai ir demokratiškai ir turėtų atstovauti daugumos interesus, tai pirmieji kas atsisakytų demokratijos, būtų dabartiniai mūsų pseudo demokratai.

Manau šiandien mažai kas ginčytųsi dėl nuomonės, kad demokratija, kuri egzistuoja šiandien, yra figos lapas pridengiantis oligarchinio kapitalo diktatūrą. Iš to seka, kad tie, kas laimi pseudo demokratinius rinkimus, tiesiog tampa oligarchinio kapitalo vasalais (žodis "vasalas" yra kilęs iš lotynų kalbos, o jo tiesioginis vertimas yra "tarnas", tai žmogus, priklausomas nuo kokios nors grupės narių ir atstovauja jų interesus).

Aš pasakyčiau, kad dabartinė pseudo demokratija yra bandymas suderinti privačius interesus tarp turtuolių ir turto šaltinių. Nors pati problema yra ne demokratijos supratime, o tame, kad ji, kaip samprata, yra specialiai iškraipyta vardan turtuolių interesų.

Praktiškai gaunasi taip, kad per rinkimus oligarchinio kapitalo grupės finansiškai paremia vienų ar kitų partijų vasalus ir jų pagalba paima valdžią į savo rankas. Todėl tokios schemos pagalba demokratija ne tik, kad nepanaikina dažnai vergiško dirbančiųjų išnaudojimo, o atvirkščiai, vardan stambaus kapitalo interesų, jį tik dar labiau sustiprina. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai "vergai" turi didesnę pasirinkimo teisę: gali sutikti dirbti vergiškomis sąlygomis, gali atsisakyti tokio darbo ir tapti skurdžiais arba emigruoti į žmogaus teises labiau gerbiančią šalį.

Kalbant apie demokratiją, galima konstatuoti, kad ji nėra naujas pradas, nes ji ne pirmą kartą ateina į pasaulį. Tai santvarka, kuri jau buvo gerai žinoma antikiniam pasauliui. Todėl kalbant apie demokratiją, manau reikėtų pradėti kalbą nuo Senovės Romos istorijos, kurią iš dabartinių mokyklinių istorijos vadovėlių, dabartinių pseudo demokratų pagalba, bandoma ištrinti.

Tie, kurie šiek tiek daugiau domėjosi Senovės Romos istorija, sutiks, kad kalbant apie demokratiją, kaip Senovės Romoje, taip ir dabar, situacijos panašios. Rinkimuose naudojami panašūs rinkėjų papirkinėjimo metodai, vadinami "duonos dalyba iš rankų", prieš rinkimus naudojami prašmatnūs nemokami rinkiminiai "festivaliai" ir viskas vardan tų pačių oligarchinio kapitalo diktatūros interesų. Bet panagrinėjus skurdesnių klasių teises, ypač darbininkų, kaip tada, taip ir dabar niekas per daug nepasikeitė. Jie buvo ir lieka bejėgiais ir mažateisiais prieš oligarchų (stambaus kapitalo) interesus. Skirtumas tik tas, kad tada vadinamieji vergai neturėjo teisės balsuoti, o dabar vadinamieji samdomi darbuotojai teisę balsuoti jau turi.

Šiuolaikinės demokratijos simboliu laikomas Parlamentas. Bet, manau, istorikai sutiks, kad Parlamentas irgi yra ne demokratijos, o feodalinės sistemos išradimas kaip kilmingųjų atstovavimo organas.

Reikia pripažinti, kad Amerikoje, XVIII amžiaus pabaigoje, Nepriklausomybės karo su Anglija metu, kai kolonistai nuvertė Britų valdžią, atsiradusi nauja politinės demokratijos forma, siekiant išsilaisvinti iš Britų imperijos įtakos, iš esmės buvo sukurta stambaus kapitalo ir atstovaujanti stambių monopolijų interesus. Ir taip, eilinį kartą, liko ta pati kapitalistinė valdymo forma, pasikeitė tik pavadinimai ir buvo uždėtos naujos gražios kaukės.

Kalbant apie dabartinę JAV demokratiją, tai jos pagrindą visada sudarė liberalizmas, o dabar neo-liberalizmas, todėl tos ideologijos neigimas iškarto traktuojamas kaip pavojus laisvės ideologijai "demokratijai", bei socializmo, musulmoniško fundamentalizmo ir kt. propagavimu.

Neo-liberalizmas, tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys. O jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turi būti panaikintos. Kalbant paprastai, liberalizmas tiesiogiai proporcingas liberalų kišenių turiniui, t.y. tik liberalų asmeninės naudos siekimui, žmonėms pučiant burbulus apie butaforines asmenines laisves, kurias jų lyderiai patekę į valdžią, pirmiausia puola kuo greičiau apriboti.

Prancūzijos revoliucija lyg ir yra tikros demokratijos pavyzdys, bet iš esmės ir ši demokratija buvo apribota. Ji sąlyginai gyvavo tol, kol stambaus kapitalo ir samdomų dirbančiųjų interesai sutapo kovojant prieš bajorų interesus. Bendroje kovoje sutapus dviems interesų grupėms prieš trečią, lygtai viskas atrodė gan padoriai ir kilniai, bet kai tik bajorų kasta buvo sunaikinta, senų išnaudotojų vietą užėmė nauji. Atrodytų, demokratija jau atsirado kaip forma, bet, deja, turinys nelabai tepasikeitė, vieni išnaudotojai greitai pakeitė kitus.

Kokias galime padaryti išvadas apie šiuolaikinę demokratiją?

Manau, kad demokratija niekada nebuvo, nėra ir vargiai ar gali būti tokia, kokią mes įsivaizduojame, apie kokią skaitome "Wikipedia" enciklopedijoje, nes ji visada atstovauja ne daugumos, o ekonomiškai dominuojančių grupių interesus, t.y., kaip mes šiandien įpratę vadinti, oligarchinio kapitalo interesus.

Daugumos viešas interesas, kaip ir samdomų darbuotojų interesai, visada buvo, yra ir bus gniuždomi, ir nesvarbu kiek šalyje yra demokratijos, bei kiek darbuotojų atstovų yra Seime. Turime suprasti ir niekada neturime pamiršti, kad nežiūrint į šiuolaikinės demokratijos formas, bei formalumus, kol dominuoja kapitalo dėsniai, mes visada privalėsime įvairiomis formomis kovoti su socialine nelygybe, už daugumos viešuosius interesus, už savo asmeninę laisvę, nesitaikstyti su "vasalų" savivale ir padėti labiausiai pažeidžiamoms žmonių grupėms kovoti su jų išnaudojimu, kol vėl netapome beteisių vergų ir visagalių vergvaldžių visuomene.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Bal 2011 20:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

M. Bugakovas: demokratinis absurdo teatras

http://www.balsas.lt/News/print/532408

http://www.balsas.lt/naujiena/532408/m- ... do-teatras

2011.04.03 17:47

Kai kurie politologai teigia, kad XXI amžiuje į vieną visumą gali sueiti 3 galingi maištiniai proveržiai: gamtos sukilimas, mechanizmų sukilimas ir žmonių sukilimas.

Ir iš tikrųjų pastarojo laikotarpio stichinės nelaimės, technologinės katastrofos bei socialinės revoliucijos skirtinguose pasaulio regionuose daro šią niūrią prognozę gana realistišku tolimesnės globalinės raidos variantu.

Jau net ir ne specialistui aišku, kad visa tai - kapitalistinės santvarkos, vartotojiško ir išnaudotojiško vystymosi pobūdžio pasekmė. Nors atrodo kad senai laikas susiprotėti, bet pasaulyje, kurį valdo pelnas, deja, nėra vietos protui. Ir ne tik dėl pinigų kulto, bet ir dėl tam tikrų iliuzijų.

Ir viena didžiausių civilizacinių žmonijos iliuzijų - tai liberaliosios demokratijos iliuzija. Demokratija, atseit, pateisina visas kapitalizmo negeroves. Vien už šį politinį reiškinį (demokratija) dėkinga žmonija turi pastatyti paminklą jo „didenybei – kapitalui“. Jis tarp kitko , kaip demokratinio pasaulio simbolis, jau nuo 1886 m. ir stovi mažytėje saloje tarp Hadsono upės ir Niujorko uosto ir vadinasi „Laisvės statula“. Deja pastaruoju laikotarpiu „didingai“ liberaliosios demokratijos iliuzijai buvo suduotas stiprus globalinis smūgis, kuris sudrebino vakarietiškos civilizacijos pamatus.

„WikiLeaks“ portalo paskelbti slapti diplomatiniai dokumentai globaliniu mastu apnuogino vieną senai žinomą tiesą - dabartinės vakarų visuomenės ir liberalios demokratijos modelio dviveidiškumą ir cinizmą, kai viena kalbama, o kita daroma.

Panašiai ir žemės drebėjimas bei cunamis Japonijoje parodė visą šios kapitalistinės šalies „technologinio stebuklo“ iliuzinį absurdiškumą, kai visam pasauliui būdavo demonstruojami unikalūs kalbantys, vaikščiojantys ir šokantys robotai, o tuo tarpu prie įkaitusių branduolinių elektrinių reaktorių niekas negalėjo prisiartinti ir jų atvėsinti kol galų gale tai buvo priversti daryti naujieji Japonijos „kamikadzės“.

Taipogi Afrikos ir Artimųjų Ritų revoliucijos dar kartą išryškino pasaulio galingųjų ir NATO strategų demagoginę politinės retorikos esmę žmogaus teisių ir nacionalinio suvereniteto klausimu.

Šia prasme „WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange' ir kitų žinomų žmonių (tame tarpe ir Lietuvoje) teisminis persekiojimas darosi simboliniu, ribiniu ženklu, kuris byloja apie pasaulio ir tuo pačiu Lietuvos perėjimą į kokybiškai naują politinę situaciją, apie naujos istorinės paradigmos įsitvirtinimą.

Reikalas tas, kad vis stipriau ryškėja rimtas konfliktas tarp kapitalistinės sistemos turinio ir jos pačios pagimdytų buržuazinės demokratijos formos ir standartų. Vis dažniau šie standartai aukojami vardan turinio išsaugojimo. Demokratinė žodžio laisvė „laisvame pasaulyje“ irgi pasirodė iliuzija. Ir deja, šią „paskutinę demokratinę iliuziją“ darosi vis sunkiau išlaikyti dėl labai realių dalykų.

Reikalas tas, kad šiandien į mūsų taip vadinamą „demokratinį“ politinį gyvenimą sparčiai braunasi sąlyginai naujas reiškinys – valstybinės valdžios erozija bei jos visiškas bejėgiškumas ir simuliakrinis (Ž. Bodrijaro terminas) pobūdis. Valdžia mūsuose darosi jau nebeegzistuojančio originalo kopija.

Su kiekvienais rinkimais vis aiškiau, kad balsuojama už valdžiažmogius, kurie nieko nesprendžia, o tik tvirtina už juos jau priimtus sprendimus. Šiuos sprendimus priima įvairios finansinio kapitalo grupuotės.

O valdžios struktūros tampa tik tokių sprendimų priėmimo mechanizmo dūmų uždanga. Valstybinė valdžia prarado finansinių grupių kontrolę, atvirkščiai finansiniai magnatai diktuoja valdžiai savo valią. Į finansinių korporacijų sektorių persikėlė sprendimų priėmimo centras. Reali politika daroma ten, kur jos išvis neturėtų būti ir jos nėra ten, kur ji ir turėtų būti daroma. Vietoje politikos valdžios ir politinių partijų atstovams lieka tik administravimas, kuo ypač pasižymi konservatoriai.

Žinoma jau nuo senų laikų valdžia buvo smarkiai persipynusi su pinigais, bet valstybinė valdžia visada buvo stipresnė nei finansinė. Šiandien mes stebime atvirkštinę tendenciją. Svarbiausia, kad šių valdančių valdžią finansinių institucijų vadovų niekas nerenka, jie tiesiog paskiriami. Paskiriami finansinio kapitalo savininkų. Taigi, politinės valdžios rinkėjams siūlomas demokratinis absurdo teatras. Seimas, vyriausybė ir teismai vykdo stambaus finansinio kapitalo, kurio niekas nerenka, užsakymus ir mainais už tai gauna amžino išrinkimo į valdžią ir sėdėjimo valdžioje indulgenciją.

Kaip atsirado ir kaip realiai veikia šis „demokratinio absurdo mechanizmas“? Kas yra tikrieji Lietuvos šeimininkai? Kas, kaip sakoma, užsakinėja muziką?

Per 1991 – 1995 metus buvo privatizuotas 81 procentas numatyto privatizuoti valstybės turto. Buvo privatizuota 5714 objektų, iš kurių 2928 didelės ir vidutinės įmonės privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 smulkūs objektai parduoti aukcionuose, 12 įmonių parduota paskelbus konkursą geriausiam verslo planui parengti, bei 48 objektai parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. Per pirmąjį privatizavimo etapą privatizuoti 98 procentai statybos ir 97 procentai buitinio aptarnavimo sektoriaus objektų.

Kas gi tie pirmieji ir pagrindiniai privatizatoriai ir kiek jų buvo?

Buvęs premjeras G.Vagnorius, kuris stovėjo prie privatizacijos proceso ištakų ir kuris buvo gerai informuotas apie jo eigą ir rezultatus, per savo antrą premjeravimo kadenciją kažkaip netyčia prasitarė, kad Lietuvoje pagrindines gamybos priemones privatizavo iš esmės 800 žmonių. Tai pirmiausiai buvusios partinės, tarybinės bei ūkinės nomenklatūros atstovai.

Laikui bėgant kai kas iš jų tikriausiai bankrutavo, kiti pardavė savo turtus, treti perrašė savo giminėms. Kita vertus vėliau visi šie savininkai apaugo vaikais bei vaikaičiais ir įvairaus plauko palikuoniais, kurie padėjo ir kitiems per savo senus ryšius valdžioje, ypač LDDP laikais, sėkmingai „susiprivatizuoti“.

Visa tai buvo daroma arba gerai išmanant įstatymus ir jų spragas, arba tiesiog apeinant juos, arba juos „nusiperkant' per savo žmones valdžioje. Tas pats G.Vagnorius, verždamasis atgal į valdžią teigė, jog „daugiau kaip 30 Vyriausybės nutarimų ir jos inicijuotų įstatymų skatina korupciją ir finansais maitina nusikalstamas grupuotes“ (Lietuvos aidas, 1995-06-07).

Vėliau pirmieji privatizatoriai tiesiogiai susiintegravo su valdžios struktūromis. Šiandien Lietuvos Seime posėdžiauja pusė milijonierių, o kita pusė yra įvairių Lietuvoje ir užsienyje veikiančių įmonių akcininkai.

Taigi „lietuviškos privatizacijos“ esmė paprasta: absoliuti mažuma užvaldė absoliučios daugumos turtą ir nuosavybę ir vykdė tai kriminaliniais būdais. Kaip teigia žinoma ekonomistė Aušra Maldeikienė: „Tai buvo ne privatizacija, o žmonių kvailinimas“. (Šaltinis: http://www.pinigukarta.lt/ ).

Jokio plataus savininkų sluoksnio ir taip vadinamos „vidutiniosios klasės“ iš tokios privatizacijos žinoma nesigavo ir negalėjo gautis. Kas be ko vėliau atsirado ir tikrai talentingų ekonomistų bei kitų specialistų grupė, kurie irgi sugebėjo vienaip ar kitaip įsiterpti į visuotinos privatizacijos procesą. Jie tarp kitko tikriausiai ir kažkokia dalį jau privatizuoto turto perpirko iš buvusių nomenklatūrininkų ir gana sėkmingai sugebėjo jį investuoti arba sukurti savo verslą ir efektyviai jį valdyti.

Taip susiformavo lietuviškasis „nomenklatūrinis kapitalizmas“ ir mūsų šalies stambių kapitalistų klasė, kuri įvairiais paskaičiavimais sudaro 0,01- 0,1 % šalies gyventojų.

Tam, kad išsaugoti ir stabilizuoti savo privilegijuotą padėtį ir būdama dėka savo buvusio socialinio statuso arba specialaus bei kokybiško ir nemokamo tarybinio išsilavinimo gana apsišvietusi bei išprususi ši klasė greitai susivokė ir per įvairias firmas ir atstovus biznyje ir politikoje (ypač regioninėje) įsteigė bei supirko Lietuvos žiniasklaidą.

Nors visuomenės informavimo įstatymas valstybės ir savivaldybių institucijoms, bankams, politinėms partijoms draudžia būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, realiai šis įstatymas yra apeinamas.

Kaip matyti iš visuomenės informavimo priemonių Kultūros ministerijai pateiktos informacijos apie jų savininkus, laikraštis „Lietuvos žinios“ priklauso koncernui „Achemos grupė“. 0,13 proc. „Lietuvos žinių“ akcijų priklauso Lietuvos socialdemokratų partijai. 35,64 proc. dienraščio „Lietuvos rytas„ akcijų priklauso bendrovei „Snoro Media Investicijos“. Tai – banko „Snoras“ antrinė bendrovė. Be „Snoro Media Investicijos“ turimų dienraščio „Lietuvos rytas„ akcijų, 26,70 proc. priklauso dienraščio vyriausiajam redaktoriui Gedvydui Vainauskui, 13,07 proc. - buvusiam bendrovės direktoriui Vidmantui Strimaičiui.

Bendrovė „Lietuvos rytas“ valdo po 100 proc. bendrovės „Ekstra žurnalas“, „Lrytas“, „Lietuvos ryto televizija“ akcijų.

39,50 proc. ELTOS akcijų valdo bendrovė „Respublikos investicija“, 20,68 proc. – „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus. Bendrovė „Brolių Tomkų leidyba“ leidžia laikraštį „Vakarų ekspresas“. 45 proc. laikraščio akcijų priklauso bendrovei „Ateities dizainas“, 55 proc. – Gintarui Tomkui. Pastarasis – „Respublikos“ vyriausiojo redaktoriaus V. Tomkaus brolis.

99,95 proc. naujienų agentūros BNS akcijų priklauso bendrovei „Balti Uudistetalituse“. Po 0,05 bendrovės akcijų valdo Virginijus Razmantas ir Audrius Matonis. Buvęs BNS vyriausiasis redaktorius A. Matonis dabar vadovauja Lietuvos televizijos Naujienų tarnybai.

Bendrovė „Diena Media news“ valdo laikraščius „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, laikraštį „Klaipėda“, žurnalą „TV diena“, žurnalą „The Economist. Pasaulis 2008 metais“ bei portalus „diena.lt“, „kaunodiena.lt“ ir „kl.lt“. 100 proc. portalo DELFI akcijų priklauso bendrovei „Delfi Holding, SIA Latvija„.100 proc. bendrovės „Alfa media“, valdančios naujienų portalą „alfa.lt“, akcijų priklauso įmonei „MG Baltic Media“.

Portalas „balsas.lt“ priklauso bendrovei „Balsas.lt leidiniai“. Bendrovės „Balsas.lt“ vienintelis akcininkas UAB „Balsas.lt leidiniai“ leidžia savaitraštį „Balsas.lt savaitė“; be to, bendrovė „Balsas.lt leidiniai“ taip pat valdo bendroves „Ieva leidiniai“ ir „Tavo akistata“, leidžiančias atitinkamai žurnalus „Ieva“ ir „Gala“ bei laikraštį „Akistata“. (Šaltinis. http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=32964617 )

Taigi, stambus kapitalas priima sprendimus, jam pavaldi žiniasklaida jos išpopuliarina, o politikai savo ruožtu šios sprendimus „sudemokratina“ ir legitimizuoja. Viskas atrodo gražiai ir „europietiškai“.

Tik ne itin „europietiškai“ atrodo Lietuvos situacija socialinio teisingumo prasme. Po tų pirmųjų 5 privatizavimo metų, anot velionio buvusios Lietuvos Socialdemokratų partijos įkūrėjo prof. K.Antanavičiaus, gyvenimo lygio skirtumas tarp 10 proc. turtingiausių ir 10 proc. vargingiausių gyventojų Lietuvoje siekė 12 kartų. (JAV jis buvo 7, 4 kartų, buvusioje TSRS – 3-5 kartų).

O ir šiandien pagal labiausiai paplitusį pajamų nelygybės rodiklį - vadinamąjį Gini koeficientą - tik Portugalijoje ir Latvijoje gyventojų pajamos smarkiau skiriasi. Lietuva yra viena labiausiai atsilikusių Europos valstybių ir pagal visus nelygybės matavimo kriterijus. Didžiausia pajamų lygybe didžiuojasi Švedija, Danija, Norvegija ir Slovėnija, taigi šalys, kurios laikomos vienomis patraukliausių visame pasaulyje.

Tokiu būdu liberalios demokratijos modelis, kaip koks figos lapas, pridengia baisiai negražią ir nepatrauklią socialinę realybę su jos vis gilėjančia turtine diferenciacija, atskirų sluoksnių nelygybe bei visuotinu neteisingumu.

Visa tai pridengiama laisvės šūkiais. Bet kaip yra pasakęs Imanuelis Kantas: „niekas skaudžiau nežeidžia žmogaus sielos kaip neteisingumas“.

Šiandien, deja, ir laisvė tampa kliūtimi, nes kai kurie žmonės sugeba laisvai mastyti. O laisvas mąstymas šiais informaciniais laikais tai užkrečiantis dalykas.

Todėl įvairiais būdais bandoma riboti Visuotinoje žmogaus teisų deklaracijoje ir daugelyje Europos šalių Konstitucijose užfiksuotas žmogaus teises ir laisves.

„The Sunday Times“ ekspertai pažymi, kad Vakarų valstybės labai dažnai nusižengia viešai skelbiamiems laisvo žodžio ir demokratijos principams.

Įvairiose šalyse nuolat pasirodo iniciatyvos, kuriomis siekiama sekti žmonių veiksmus internete, o Didžiojoje Britanijoje ruošiama visuotinės elektroninio susirašinėjimo peržiūros programa. Dar daugiau diskusijų apie tai, ar turėtų būti peržiūrimas internete skleidžiamas turinys, kilo po „WikiLeaks“ iššaukto skandalo. Taip pat nuolatos pasirodo informacijos apie tai, kaip šalių vyriausybės neva naudojasi paieškų sistemų duomenimis.

(Šaltinis: http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/it ... -51-131776 )

Kas gi mūsų visų laukia ateityje ir ką daryti? Visų pirma reikia tiesiog suvokti kapitalistinio demokratinio spektaklio logišką absurdiškumą.

Dabartinis kapitalizmas, anot filosofo Ernesto Gi Deboro, perėjo į naują stadiją: renginių ir spektaklių stadiją. Į spektaklį pavirsta viskas: parlamentiniai debatai, teroristiniai aktai, nukainuotų prekių pardavimas. Pagal teatralinio spektaklio principus vykdomi rinkimai, kuriamos politinės partijos, rengiamos demonstracijos ir mitingai. Spektaklis užima realaus gyvenimo vietą, suteikia jam naują prasmę ir esmę.

Žmogus žiūrėdamas naujienas teleekrane mano, kad rodomas realus gyvenimas, nors šios naujienos specialiai suredaguotos pagal spektaklio taisykles tam, kad vienaip ar kitaip paveikti žmogaus būseną. Kur pasibaigia spektaklis ir kur prasideda realus gyvenimas jau nebesuprasi.

Patys spektaklio kūrėjai nebeskiria savo produkto nuo gyvenimiškos tikrovės. Spektaklis paverčia žmogų pasyviu manipuliaciniu objektu, gyva preke kurios egzistencijos prasmė -vartojimas.

Bet ir pats vartojimas tėra spektaklis. Žmogus vartoja teatralizuotą demokratijos produktą, o jį patį vartoja demokratinio spektaklio režisierius – finansinis kapitalas.

Demokratija, kaip žinia, tai daugumos valdžia. Liberalioji gi demokratija – tai mažumos valdžia. Logiškai besivystant pastaroji galų gale taps labai siauros, bet galingos žmonių grupės arba net vieno žmogaus totalitarine demokratine diktatūra. Link panašaus scenarijaus „laisvasis pasaulis“ vystosi ir globaliniu ir nacionaliniu mastu. Istorinė patirtis byloja, kad su laisvės šūkiais visada buvo einama į vergovę.

Spektakliui galima priešpastatyti tik geresnį spektaklį. Alternatyva šiam valdžios absurdo teatrui gali būti tik realistiškas liaudies teatras, tik liaudies demokratijos sistema, kurioje būtų persipynę tiesioginės ir netiesioginės demokratijos elementai, teritorinis ir gamybinis atstovavimo principai bei nuolatinė kontrolė „iš apačios“ ir veiksmingas susikompromitavusių „liaudies atstovų“ atšaukimo mechanizmas.

Michailas Bugakovas

Šaltinis: Pilietinė visuomenė

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/532408/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Bal 2011 17:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Gražina Sviderskytė. Ša! Kalba Pinigai

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... igai/60679

2011-04-04

Pinigų kalba - globali, universali. Ją moka žurnalistas ir taksistas, eskimas ir aborigenas, mažas ir senas. Tiesą sakant, ją suvokia bet kas, turintis bent riešuto dydžio smegenis. Net žiurkės.

Septyniasdešimtųjų pradžioje viename Teksaso koledžų šešios laboratorinės žiurkės Raymondui Battalio ir Johnui Kageliui įrodė, kad geba veikti pagal išskaičiavimą. Eksperimentinėse dėžėse įkurdintos žiurkės išmoko spaudinėti dvi „gėrimų automato" svirtis ir prisikliukinti vieno iš dviejų: gardaus šaknų alaus arba aitraus toniko. Aišku, alus buvo paklausesnis.

Mokslininkai alų „pabrangino": svirtį tekdavo spausti daugiau, alaus iškliukėdavo mažiau. Žiurkės reagavo išmaniai: dažniau ėmė rinktis bjaurų, užtat „pigesnį" toniką.

Tuomet mokslininkai it beširdžiai magnatai ėmė „branginti" ir toniką. „Nuskurdinti" padarai jo kliukino dar daugiau, nes jis tebebuvo „pigesnis". Alus nebebuvo paklausus.

Kad išgyventų, žiurkės veikė pagal išskaičiavimą. Aišku, skaičiavo nesąmoningai, bet koks gi skirtumas. Jos „perkando" biudžeto, kainos, naudos esmę. Žiurkės išmoko pinigų kalbą.

Grįsdami racionalaus pasirinkimo teoriją, mokslininkai atliko bandymų ir su žmonėmis. Neuždarė į dėžes, nemarino troškuliu, bet visgi įrodė, kad žmonės įprastomis aplinkybėmis taip pat renkasi racionaliai.

Kodėl apie tai rašau žurnalistų sąjungos tinklalapyje? Nes žurnalistai - irgi žmonės. Tikiuosi, neklystu, laikydama juos esant visų pirma, ir svarbiausia, žmonėmis. Ir manau, kad paralele su žiurkėmis sumenkinu primityvizmą, o ne žmones. Juolab, kad iššifravus genomą jau teko taikytis su šiurkštesne tiesa: genais žmonės nuo pelės tesiskiria 1, nuo šimpanzės - 2 procentais...

Taigi bandymai įrodė, kad racionalusis žmogus bemaž visada, išskyrus ekstremalias situacijas, mąsto pinigų kalba: renkasi tai, kas jam naudinga; nesirenka to, kas jam neapsimoka.

Tai paaiškina nusivylimo kartėlį per Baltijos kelio, sausio 13-osios ir panašias sukaktis.

Tai bent iš dalies pateisina reporterį, kuris mušasi į krūtinę arba mykia, kad darbdavys niekdarys prievartauja, bet pats energingai skrebena užsakomąjį reportažą, greta dienos aktualijų paskelbia interviu apie tūlo verslininko įmonę arba padeda vienam politikui apdergti kitą, šio neatsiklausęs.

Battalio ir Kagelis savaip pagrindė, kad kai rimtoji žurnalistika neapsimoka, kai žurnalistui „užsuka kranelį", jis slopina savo pareigos jausmą, netgi nuoširdų poreikį, troškimą, pašaukimą ir išsiugdo gebėjimą tenkintis bjauriu, užtat pigesniu pakaitalu.

Su kokybiška žiniasklaida nutinka panašiai, kaip su tuo alumi žiurkėms: jos poreikis realizuojamas arba išstumiamas, atsižvelgiant į kainą.

Taip didėja tuščiavidurių leidinių krūvos ir pučiasi tokių pat televizijos programų paketai.

Taip be prievartos, be kovos nyksta rimtoji žurnalistika.

Taip auga marionečių ir oportunistų dauguma.

Taip kalba pinigai.

Pinigų kalbą daugybė, jei ne dauguma žurnalistų įvaldę kur kas geriau nei gimtąją lietuvių. Arba gimtąją anglų, italų, kinų. Tendencija - globali.

Žurnalistė Deborah Schoeneman romane 4% Famous („4 % šlovės") rašo, kaip Niujorko glianciniame žurnale įsidarbinusi mergaičiukė išsižada svajonės apie tiriamąją žurnalistiką.

Knygos herojė žurnalistikos absolventė nebesvaičioja „rasti kaltininkus, išlaisvinti nekaltuosius. Raustis bylose, skambinti varpais ir pūsti švilpukus" (iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė). Ji tampa paskalų skiltininke, aršia karjeriste, kurią jei kas nors ir varžo, tai tik ŠKVG - „šūdas, kurio visi gauna". ŠKVG ištinka, pavyzdžiui, permiegojus su šaltiniu. Ir, įsivaizduokite, tai gali pakirsti net Manheteno paskalų skiltininko reputaciją.

Bet tik jau ša, davatkos ir pamokslininkai, užsisiūkit burnas. Rėkauti dėl moralės seniai nebėra prasmės. Klausykit.

Battalio-Kagelio ir panašius tyrimus bemaž ciniškai aprašęs britų žurnalistas - beje, skiltininkas, tik ne glianco, o Financial Times - Timas Harfordas savo knygoje The Logic Of Life („Gyvenimo logika") sufleruoja išeitį.

Esą, racionalaus žmogaus tvirtybė yra ir jo silpnybė. Jį visada galima skatinti. Jį iki begalybės galima tikinti, kad viena apsimoka labiau nei kita.

Puiku. Tokiu atveju, teoriškai, net paskalų skiltininką Manhetene arba Karoliniškėse galima įkalbėti, kad tiriamoji žurnalistika jam geriau.

Sakysite, pozityviam skatinimui ir įtakojimui šakės, nes pinigų nebėr.

Tas tiesa. Bet pinigai motyvacijai nebūtini. Netikit?

Prieš krizę iš arti mačiau, kaip ranka pasiekiamos premijos žurnalistų nė kiek nemotyvavo. Keli šimtai litų už žinių reportažą kolegų neįkvėpė. Faktas.

Be to, dideli pinigai ir rimtoji žurnalistika iš principo neina greta. Finansiškai pajėgiausios, didžiausias apyvartas ir pelnus deklaruojančios žiniasklaidos priemonės mieliau įdarbina vadybininkus, o produkcijai samdo „veidus". Irgi faktas.

Kas lieka?

Ekonomikos kritikas sufleruoja, kad žmogaus racionalumas - subtilesnis nei žiurkės (aišku, yra išimčių). Jį motyvuoja ir nemateriali paskata.

Pagarba, profesinis prestižas, pelnytas pripažinimas. Kvalifikacijos vertinimas, kolegiškas solidarumas, lojalumas profesiniams principams, prireikus - savalaikis palaikymas, bent simboliška, bet reali parama.

Pinigų kalboje tokių žodžių nėra, nes nė vienas neapsimoka (kada paskutinįkart juos girdėjot?).

Bet tokie žodžiai galėtų rasti vietos LŽS. Jie turėtų įsitvirtinti greta tokių dabartinių LŽS „topų" kaip „alus", „ekskursija", „vakarienė", „futbolas".

Pažįstu reporterių, kurie tūno eksperimentinėse dėžėse ir kliukina gaižų toniką vien todėl, kad labiau nei nepritekliaus bijo vienatvės, nenori likti nesuprasti ir atstumti. Futbolas ir ekskursijos jų neįkvepia. Jei LŽS neužtikrina nė tokios paskatos, tai... ar ji apsimoka?

Publikaciją remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

http://www.lzs.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 11 Lie 2011 14:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Gruzija: nauja revoliucija, perversmas ar tiesiog eiliniai neramumai?
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=4777

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=4777&c=1

Vytenis, 2011 07 09 22:42

"Po vidurnakčio protestuotojams nesiskirstant, riaušių policija pradėjo aikštės ir prospekto „valymą“".

Saakašvilio stilius. Žmonės sostinėj taikiai protestavo, neprovokavo muštynių. Pažeidė tik jie formalų reikalavimą - nepaisė merijos leidime numatytų laiko ribų. Neapsikentęs karalius Saakašvilis suriko: "Tvarka bus!" ir pasiuntė savo buldogus "riaušių" malšinimui. Buldogai puikiai susitvarkė. Padirbėjo dar geriau, nei Lukašenkos buldogai Minske.

Žygeivis, 2011 07 08 13:17

Nereikia painioti sąvokos "demokratija", kuri nežinia ką reiškia net ir Lietuvoje, su įvairių stambių geopolitinių žaidėjų interesais Užkaukazėje - visų pirma JAV ir Rusijos imperija.

Beje, ką tik Gruzijos spec. tarnybos pasigyrė, kad jų agentas, infiltruotas į Rusijos karinę žvalgybą (GRU), atskleidė daugumą šios žvalgybos agentų Gruzijoje (kelias dešimtis) ir jie dabar jau sulaikyti, o GRU rengta operacija žlugo.

P.S. Gal ir gruzinų agentas atskleidė tuos GRU agentus Gruzijoje, tačiau aš manau, kad JAV žvalgyba (ir agentūrinė, ir ypač techninė) čia suvaidino ne paskutinį vaidmenį... :)

Žygeivis - Vyteniui, 2011 07 11 14:46

Pamiršk tuos "demokratinius žaidimus". :)

Realiame pasaulyje vyksta realūs įvykiai - ir bet kokie tikrą realų pavojų esamai valdžiai keliantys veiksniai yra tuojau pat labai "kietai neutralizuojami".

Ir visai nesvarbu, ar tai vyksta kur nors JAV, Kinijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Graikijoje, Prancūzijoje ar Lietuvoje.

Pvz., kada JAV negrų "Juodųjų panterų" organizacija užmezgė ryšius su JAV kompartija, tuojau pat buvo priimtas politinis sprendimas šią negrų organizaciją likviduoti - tiesiogine šio žodžio prasme.

Kada šios organizacijos vadai ir aktyvistai susirinko švęsti savo šventę (kartu su jų šeimų nariais bei vaikais) viename privačiame name, ant to namo iš malūnsparnio numetė stambią napalmo bombą. Gyvų, žinoma, nebeliko.

Dar "griežčiau" buvo "tvarkomasi" su De Golio politiniais priešininkais Prancūzijoje po Alžyro krizės bei su vietinių mafijos klanų lyderiais.

Tokių pavyzdžių daugybė visose "demokratinėse" valstybėse (prisiminkime ir neseną demonstrantų išvaikymą prie mūsų Seimo, kada irgi buvo "paaiškinta", jog "vsio zakonno").

P.S. Reikia suvokti realią padėtį pasaulyje - visos tos kalbos apie "demokratiją" yra skirtos "liaudžiai", jos propagandiniam "apdorojimui". :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: