Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - "Ar autentiškai kultūrai Lietuvoje yra vietos?"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

"Ar autentiškai kultūrai Lietuvoje yra vietos?"

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: "Ar autentiškai kultūrai Lietuvoje yra vietos?"

Parašytas: 19 Bal 2009 23:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

"Ar autentiškai kultūrai Lietuvoje yra vietos?" (I)

http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos ... ra_vietos/

Pokalbis apie tai - su Nacionalinės mokslo premijos laureatu, filosofu, kultūrologu, menotyrininku ir, anot Lietuvos studentų sąjungos, vienu sąžiningiausių ir geriausių šalies dėstytojų prof. habil. dr. Antanu Andrijausku.

Nuo korupcijos iki emigracijos

- Kodėl autentiška kultūra ir menas šiandien Lietuvoje yra išstumti į socialinio gyvenimo paribius?

- Tai sudėtingas klausimas, į jį nelengva iškart ir glaustai atsakyti. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad savo dėmesį sąmoningai sutelksiu į mūsų kultūrinio ir meninio gyvenimo skaudulius, į tas problemas, kurios trukdo mūsų daugybę talentingų žmonių turinčiai tautai sėkmingai judėti į priekį.

Dabartinę Lietuvos kultūros ir meno padėtį, autentiškų kūrėjų išstūmimą į socialinio gyvenimo paribius lėmė įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai. Kalbant apie pirmuosius, tikriausiai reikėtų pradėti nuo įvairių kultūros sąveikos procesų, susijusių su eurointegracija, greitėjančios informacijos ir įtakų sklaidos, smarkiai pagausėjusių kelionių į įvairius kraštus, kultūrinės įtakos centrų kaitos, greito postmodernios komercializuotos kultūros formų įsigalėjimo ir daugybės kitų veiksnių. Visi jie skirtingai veikė pastarųjų beveik dviejų dešimtmečių Lietuvos kultūros raidą ir glaustame interviu neįmanoma jų išsamiai aptarti.

- Skamba gana painiai... Vis dėlto kurie iš visų šių veiksnių, jūsų manymu, buvo svarbiausi?

- Pirmiausia išskirčiau ilgalaikės kultūros raidos vizijos ir plėtros strategijų neturėjimą. Taip pat skurdų kultūros finansavimą, totalinę korupciją, “fasadinių” (skirtų pinigams plauti), o ne veiksmingų, nacionalinę kultūrą ir meną palaikančių projektų (pavyzdžiui, galingą potencialą turėjusios kino industrijos numarinimas) rėmimą, šimtmečiais viešpatavusių klaninių tradicijų atgimimą, nesiskaitymą su kūrėjais, atsainų požiūrį į profesionalumą, talentingus žmones, vertybių hierarchijos pokyčius, senos generacijos kultūros ir meno veikėjų gretų retėjimą, o naujos kartos - skausmingą emigraciją, kultūros komercializaciją vulgariausiu scenarijumi, kultūros projektų finansavimo neskaidrumą, žemarūšės masinės kultūros įsigalėjimą ir daugybę kitų.

Televizijose išnyko daugelis anksčiau buvusių gerų kultūros laidų, liko jų vienetai, sumažėjo spausdintų kultūros leidinių, katastrofiškai krito jų tiražai, o tai lėmė ir autentiškos kultūros vartotojų auditorijos mažėjimą. Negalima pamiršti ir spartaus kultūros židinių nykimo provincijoje, kur vartotojams, galima sakyti, vieninteliu langu į kultūrą liko televizija ir vis rečiau patenkančios knygos.

Nykstantis pažinimo alkis

- Kada ir kaip kultūrinis gyvenimas pradėjo keistis?

- Pirmiausia akivaizdu, kad atgavus nepriklausomybę ir žlugus sovietinei imperijai šalis atsivėrė pasauliui. Lietuvos kultūra ir menas buvo įtraukti į globalius kultūros apytakos procesus. Čia slypėjo ir didžiulės perspektyvos, ir pavojai. Kita vertus, atgavus nepriklausomybę pasikeitė kultūrinių įtakų vektoriai ir Lietuva pakliuvo į kitą liberalaus pasaulio kultūrinių įtakų erdvę. Ir pagaliau mūsų akyse skleidžiasi vienas svarbiausių civilizacijų istorijos lūžių - globalus perėjimas nuo teksto prie vaizdo kultūros. Ryškiausias dabartinės postmodernistinės kultūros bruožas - pastaruosius kelis tūkstančius metų viešpatavusios teksto, t.y. knyginės kultūros recesija, degradacija ir kaip niekuomet anksčiau galinga vaizdo kultūros ekspansija.

- Vadinasi, šiandien mūsų požiūrį savaip formuoja televizija?

- Taip, jos poveikis žmonių sąmonei yra milžiniškas. Juk žmonės dabar, kitaip nei prieš kelis dešimtmečius, informaciją pirmiausia perima ne iš laikraščių, o iš televizijos ekranų, kompiuterių monitorių, interneto galaktikos. Visuomeninės sąmonės struktūra, tikrovės suvokimas, mąstymo stilius, netgi turinys tiesiogiai priklauso nuo informacijos priemonių. Pavyzdžiui, rankraštinė ir knyginė kultūra ugdo universalų požiūrį į pasaulį. O audiovizualinės komunikacijos priemonės (televizijos ekranai ir kompiuterių monitoriai su virtualiosios tikrovės pasauliu) skatina mozaikiškai žiūrėti ir į pasaulį. Taip prarandamas knygų civilizacijos, klasikinio humanitarinio išsilavinimo išpuoselėtas kūrybos fundamentalumas, kultūroje stiprėja standartizacijos ir niveliavimosi tendencijos.

Šiandien jau galime konstatuoti žmonijos žengimo į naują informacinės revoliucijos pakopą nevienareikšmes pasekmes kultūrai. Kiekvienas kokybinis šuolis technologijos srityje pasiekiamas kieno nors sąskaita, vadinasi, neišvengiama praradimų ir vienpusiškumo. Kai atsirado puikus instrumentas - kompiuteris, išplėtota interneto sistema, informacija tapo lengvai prieinama, ėmė nykti pažinimo ir tiesos alkis, kūryba tapo seklesnė, fragmentiškesnė.

Kriziniai mūsų kultūros ir meno raidos procesai itin akivaizdžiai atsispindi televizijoje, kuri ne tik išstumia tekstinę produkciją, bet ir praranda profesionalumo ir vertybinius kriterijus. Griežtai ideologiškai reglamentuotą uždarą sovietinio periodo kultūros funkcionavimo sistemą Lietuvoje neįtikėtinai greitai pakeitė kita - liberali, turinti savo komercines nuostatas ir žaidimo taisykles.

- Tos taisyklės reikalauja atsisakyti rimtų laidų ir maitintis tik masinės kultūros trupinėliais?

- Lietuvai įsitraukus į eurointegracinius procesus, ankstesnes kultūrines įtakas pakeitė ne Vakarų Europos, o pirmiausia Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kurių kultūros įtaka pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje yra nekvestionuojama dėl savo neprilygstamos ekonominės galios, pelningos kino ir pramogų pasaulio industrijos. Kokius filmus ir kitą vaizdinę produkciją dažniausiai regi Lietuvos žiūrovas? Holivudo filmus ir kitus pigius žemarūšius amerikietiškus vizualinės kultūros produktus (tai visiškai nereiškia, kad nėra kitos aukšto lygio produkcijos, tačiau jos kaina kita). Todėl kartu su šia pigia produkcija ateina ir analogiškas mąstymo, pasaulio suvokimo būdas, kultūros vertybių ir simbolių hierarchija.

Spontaniškai tekantys, pagal siužetinio veiksmo intrigos dėsnius besiplėtojantys ekspresyvūs vaizdiniai televizoriaus ekrane dažniausiai nustelbia pasakojimo svarbą ir tarsi tampa savitikslio estetinio žavėjimosi objektu. Todėl kupiną minties gelmės klasikinę knyginę kultūrą dabar televizoriaus ekrane dažniausiai keičia smurtą propaguojantys vesternai, kriminalai arba tuščios komercinės pramoginės pigių erotinių motyvų prifarširuotos laidos, kurias papildo ir analogiška naujausia rusiška produkcija. Joje nėra nei gelmės, nei turinio, nei menkiausių humanistinės kultūros užuomazgų. Tai skatina anksčiau mūsų kultūroje gyvavusių autentiškų kultūros formų irimą.

Sugriauti pamatiniai principai

- Bet juk didžioji dalis Lietuvos gyventojų aklai tiki televizija... Kokia tuomet užaugs jaunoji karta?

- Taip, veikiami lėkštos masinės kultūros, formuojami ir panašūs jos vartotojų, ypač dar nesusiformavusios jaunosios kartos, estetiniai ir vertybiniai poreikiai. Tai skatina visuomenės demoralizaciją ir kriminalizaciją, nes deramos atsvaros per visus TV kanalus skleidžiamai “smurto kultūrai” nėra.

Kita vertus, dabartinėje kultūroje ne tik nyksta ribos tarp aukštosios ir masinės kultūros, bet keičiasi ir pati kultūros samprata, ji tampa tąsi ir neapibrėžta. Pagal klasikinę prancūziškąją, vokiškąją, itališkąją kultūros sampratą, neseniai viešpatavusią ir Lietuvoje, kultūra pirmiausia buvo suvokiama kaip dvasinis fenomenas ir priskiriama aukščiausių žmogaus dvasinių vertybių hierarchijai. O jaunoje komercializuotoje postmodernioje JAV visuomenėje kultūra beveik yra viskas, prie ko tik prisiliesi: egzistuoja kirpimo kultūra, kulinarijos kultūra, keliavimo būdų kultūra. Klasikinei kultūros tradicijai būdinga griežta vertybinė hierarchija čia tarsi išnyksta.

Ši tąsi postmodernios kultūros samprata griauna klasikinėje Vakarų humanistinėje kultūroje viešpatavusius pamatinius principus. Norėčiau priminti, kad netgi patriarchalinėje Anglijoje kultūros ir meno vertybės niekuomet neturėjo tokio aukšto socialinio statuso kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ar Japonijoje. Todėl nenuostabu, kad angliškus kultūros modelius pirmiausia perėmusioje jaunoje JAV visuomenėje politika ir verslas hierarchijos lentelėje yra daug aukščiau nei žemyninėje Vakarų Europoje. Tai tiesiogiai siejasi su ekonominiais šalies prioritetais ir su tradicinės kultūros sampratos devalvacija. Čia kultūra praranda savo ankstesnį išskirtinumą. Nors, tiesą sakant, ir JAV kultūroje ne viskas taip paprasta, nes gyvuoja didžiulis kultūros mecenatų sluoksnis, gausiai finansuojamos institucijos, puikiai sukomplektuoti muziejai. Tačiau viešpataujanti tendencija ir vertybių hierarchija būtent tokia.

Nesileisdamas į platesnius išvedžiojimus, kad patvirtinčiau savo teiginius, siūlau, pavyzdžiui, palyginti JAV ir Prancūzijos bei Japonijos kultūrinių institucijų aktyvumą atgimusioje Lietuvoje. Prancūzai ir japonai tuoj pat po diplomatinių santykių atkūrimo savo veiklą Lietuvoje pradėjo nuo savo kultūros centrų steigimo ir kultūros bei meno programų plėtotės. Ar tai nebyloja apie daug ką?.. Tačiau mūsų pastarojo dešimtmečio socialinio ir kultūrinio gyvenimo scenarijus vyko jau ne pagal prancūziškąjį, o pagal anglosaksiškąjį modelį.

Profesionaliojo meno pagrindai - iš Paryžiaus

- Kokie yra esminiai tarpukario ir dabartinės nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kultūrinės raidos skirtumai?

- Esminis skirtumas - šiandienėje Lietuvoje akivaizdžiai regimas vyraujantis, kaip minėjau, per medijas sklindančios anglosaksiškos kultūros poveikis. Jau nuo XIX ir XX a. sandūros lietuviai masiškai emigravo į išsvajotąją žemę - JAV, tačiau prieškario metais Lietuvos kultūra buvo aiškiai centruota į Vakarų Europos humanistinės civilizacijos centrą - Paryžių. Beveik visų sričių iškiliausi menininkai perėjo Paryžiaus mokyklą. Tai, kas buvo geriausia autentiškoje Vakarų kultūroje, tuomet išmintingai ir toliaregiškai buvo perkeliama į Lietuvos kultūrą ir meną.

Pavyzdžiui, modernios tautinės lietuvių dailės mokyklos kūrėjas Justinas Vienožinskis tai puikiai suprato ir gabiausius dailininkus, išskyrus džiova sergantį Antaną Samuolį, siuntė į Paryžių. Išsiuntė Vladą Mikėną - ir Lietuvoje atsirado aukšto lygio skulptūros mokykla, išsiuntė Stasį Ušinską - atsirado vitražo mokykla, Liudą Truikį - Lietuvoje gimė aukšto lygio scenografija, Antaną Gudaitį - tapybos mokykla ir pan. Daugelyje sričių buvo padėti lietuvių profesionaliojo meno pamatai su giliomis klasikinės ir tautinės kultūros šaknimis. Netgi priverstinė emigracija į Vakarus ir Sibiro tremtys, stipriai išretinusios nepriklausomybės metais subrendusių kultūrininkų, mokslininkų ir menininkų gretas, nepajėgė perlaužti sutvirtėjusio stuburkaulio ir ištrinti iš žmonių sąmonės natūralių laisvės siekių.

- Ar galima sakyti, kad tai ir padėjo mūsų tautai išgyventi okupacijos metais?

- Taip, jūsų netikėtai nuskambėjusiame klausime daug gyvenimiškos tiesos. Kultūros ir meno vertybės turi stulbinančią energinę tautinių idealų saugojimo ir gaivinimo galią. Iš įvairių tautų istorijos žinome pavyzdžių, kai menininkai, kurdami pavergtose tėvynėse, itin giliai išreikšdavo savo tautos laisvės siekius, formavo idealizuotą savo tautos veidą, ateities vizijas, kovotojų už aukštus idealus vaizdinius. Jie kitados atrodė utopiški, tačiau nuostabiausia, kad netrukus iš šių romantinių svajų versmių išsiliejo jėgos, kurios šį vaizduotės pasaulį pavertė realybe. Per dvidešimt nepriklausomybės metų padėti tautinės kultūros ir meno pamatai padėjo lietuvių tautai išgyventi ir plėtoti savo kūrybines galias sovietinės okupacijos metais. Prancūziškosios demokratiškos kultūros tradicijos įkvėptas aukštas menininko socialinės atsakomybės jausmas, autentiško meno skleidžiama aura, nepaisant įvairių suvaržymų, gyvavo lietuvių tautinėje sąmonėje, o tautinė kultūra ir menas buvo viena svarbiausių pasipriešinimo sovietinei okupacijai konsoliduojančių tautą jėgų ir mūsų nacionalinės savasties, gyvybingumo gynimo instrumentų.

Tai lėmė aukštą kultūros ir meno darbuotojų socialinį statusą. Pažiūrėkite, prie ko mėgino glaustis ir partinės nomenklatūros lyderiai? Jie stengėsi būti ten, kur iškiliausi šalies kultūros veikėjai, menininkai, inteligentija. Daugelio jų vaikai mokėsi tuomet prestižinėmis laikomose meno aukštosiose mokyklose. Neatsitiktinai ir kultūrinė bei meninė inteligentija, savo autoritetu veikdama visuomeninę sąmonę, gaivino nepriklausomybės idealus ir atliko išskirtinį vaidmenį Sąjūdyje atgimstant Lietuvos nepriklausomybei.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Bal 2009 23:52. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Bal 2009 23:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

"Ar autentiškai kultūrai Lietuvoje yra vietos?" (II)

http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos ... ,coments.1

2009 balandžio mėn. 18 d. 00:03:32

Aptarę priežastis, kurios lėmė radikalų Lietuvos kultūros raidos pokytį, su Nacionalinės mokslo premijos laureatu, filosofu, kultūrologu, menotyrininku ir, anot Lietuvos studentų sąjungos, vienu sąžiningiausių ir geriausių šalies dėstytojų prof. habil. dr. Antanu ANDRIJAUSKU leidžiamės į svarstymus apie tai, koks galėjo būti kitas Lietuvos kultūros raidos scenarijus.

Lemtingas posūkis

- Nepriklausomybės pradžioje kultūros ir meno veikėjai buvo autoritetai, tautos vedliai. Kas atsitiko? Kodėl tie autoritetai šiandien išstumti į antrą planą?

- Galbūt iš pradžių tai buvo stichinis ir natūralus procesas, nes kūrybingos asmenybės, kurios drąsiai per svarbiausius išbandymus žengė laisvės ištroškusios tautos priešakyje, pasiekus pagrindinį tikslą nepriklausomybę ir prasidėjus aršiai kovai dėl valdžios, pasitraukė nuo politinės arenos prie savo darbų. Tuomet į pirmą eilę iškilo merkantilesnės pasaulėžiūros, Arthuro Schopenhauerio žodžiais tariant, “naudos žmonės”, pastarieji sugebėjo geriau pasinaudoti socialinės suirutės vaisiais ir taip perdalyti Lietuvos žmonių sukauptą turtą. Ilgainiui jie tapo vos ne mūsų pasaulio viešpačiais, grąžinusiais į šalį nuo LDK laikų viešpatavusius klaninius gyvenimo ir gėrybių skirstymo principus.

- Ar nepriklausomos Lietuvos kultūros raidos scenarijus galėjo būti kitoks?

- Be jokios abejonės, kultūros, kaip ir konkretaus žmogaus, gyvenimo raida tiesiogiai priklauso nuo sugebėjimo kiekviename konkrečiame istorinės raidos etape teisingai rinktis. Sugebėjimas rinktis aukštesnę būties formą yra vienas svarbiausių brandžios asmenybės ir kultūros bruožų. Lemtingas posūkis mūsų kelyje, manyčiau, įvyko tada, kai šalies prezidentu nebuvo išrinktas Kazys Lozoraitis. Mano akimis žvelgiant, tai buvo tauriausia mūsų politinio gyvenimo figūra. Bet lietuviai, deja, nesugebėjo pamatyti, kokiomis mylinčiomis akimis tokio amžiaus žmogus gali žvelgti į savo žmoną...

Tokios detalės daug pasako apie žmogaus dvasines savybes ir kitus labai svarbius atgimstančiai valstybei lyderio bruožus. Lyderio, kuris galėjo būti įkvėpiantis pavyzdys istorijos verpetuose paklydusiai tautai, tuomet nepavyko išrinkti. Matyt, uždaroje erdvėje ilgai gyvenusius žmones išgąsdino faktas, kad jis ateina iš “kitur”, “kito pasaulio”, jo žmona italė... Aš visiškai įsitikinęs, kad jeigu tada prezidentu būtų išrinktas K.Lozoraitis, mūsų socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime būtų ilgam įsigalėjusios visai kitokios jėgos ir tendencijos.

Neįvykus desovietizacijai, natūraliam apsivalymo procesui, daugelyje socialinio ir kultūrinio gyvenimo sričių tvirtas pozicijas išsaugojo pakeitę retoriką senosios partinės nomenklatūros atstovai ir jiems patarnaujanti konformistinė terpė, kuri žaibiškai keičia idėjas, partijas, gyvenimo principus. Tai mus ir atvedė prie dabartinių amoralių klaninio valdymo įpročių, nesiskaitymo su eilinių šalies piliečių interesais, kultūros sferos plačiąja šio žodžio prasme ir su ja susijusių žmonių nuvertinimo. Visa ankstesnė tragiška svaigių laimėjimų ir nykių sukrėtimų kupina Lietuvos istorija liudija apie valdančio elito nesugebėjimą po svarbių pergalių spręsti strateginių šiuos laimėjimus įtvirtinančių uždavinių. Todėl ir mūsų kultūros istorijoje nuolatos tenka nukraujavus viską pradėti iš naujo su nuolat mažėjančiais demografiniais ištekliais.

Lėšų kultūrai - vis mažiau

- Pakalbėkime apie pinigus. Kokią jie turi reikšmę autentiškos kultūros gyvavimui?

- Natūralu, kad, atgavus nepriklausomybę, ekonominės blokados metais tik atgimusiai valstybei svarbiausia buvo išgyventi, tuomet visuomenę palaikė įgautos laisvės svaigulys ir entuziazmas tarnauti savo tėvynei. Tačiau ir tais sunkiais ekonominės suirutės metais kultūros ir meno svarba Lietuvos valstybingumui įtvirtinti buvo suvokiama.

Kita vertus, kai patekome į naują stichinio laukinio kapitalizmo sistemą, atviresnę kultūros ir meno rinką, šių sferų finansavimas neišvengiamai tapo brangesnis. Tačiau įdomu, kad prieš 15 metų tik atgimusioje valstybėje lėšų kultūrai, menui, aukštajam mokslui valstybės biudžete procentais buvo skiriama daugiau nei pastaraisiais metais, kai nepalyginti išaugo valstybės biudžetas. Vadinasi, veikė kita prioritetų inercija. Tačiau netrukus mažėjantis kultūros finansavimas, ypač provincijoje, kur užsidarė daugybė anksčiau veikusių klubų, bibliotekų, įvairių kultūros ir meno ratelių, turėjo labai neigiamą poveikį tolesnei mūsų kultūros raidai. Visas atsiradusias laisvas nišas tuojau užėmė per TV kanalus plintanti lėkšta masinė kultūra. Tai kartu su alkoholizmo sklaida degraduojančiai paveikė periferijos gyvenimą. O juk sveikas moralines nuostatas ir tautines kultūros tradicijas išsaugojęs kaimas visuomet buvo labai svarbi lietuvišką kultūrą maitinanti versmė.

Nemokėjome vertinti talentingų žmonių

- Kai kurie meno žmonės, tautos autoritetai sąmoningai pasitraukė į užribius. Kaip manote, kodėl?

- Todėl, kad “naudos” ir “idėjos” žmonių gyvenimo principai yra skirtingi. Pirmiesiems svarbiausia yra gėrybės, todėl jie kaip pasiutę šunys kandžiodamiesi braunasi prie gėrybių prisodrinto valdžios lovio. O antriesiems su jais nepakeliui. Nes savigarbos jausmas jiems neleidžia taip elgtis. Kita vertus, “naudos žmonės” atsidūrę valdžioje siekia iš savo aplinkos kaip baltas varnas užkapoti padoresnius ir ypač nenuolankius žmones. Todėl mūsų valdžioje tiek nedaug padorių žmonių.

Kalbant apie minėtus poslinkius mūsų visuomenėje, vertėtų ne tik paminėti natūralų senosios generacijos gretų retėjimą, visuomenės susipriešinimą, nepagarbą kitaip mąstančiam ir kuriančiam žmogui, bet ir patį paprasčiausią nuolatos mūsų kultūrą žudantį pavydą. Realiame gyvenime ir konkrečių kūrėjų biografijose viskas labai sudėtingai susipina. Kaltinti, apdergti labai lengva, tačiau suprasti žmogų yra daug sunkiau...

Daugelis neabejotinai talentingų menininkų, kurie buvo įgavę platesnį pripažinimą sovietiniais laikais, pvz., Gediminas Jokūbonis, Vytautas Žalakevičius, Donatas Banionis, Stasys Krasauskas ir kiti (gavę valstybinius apdovanojimus, premijas), buvo mažiau talentingų “patriotų” išstumti į kultūros paribius arba tiesiog patys nusišalino nuo aktyvaus kūrybinio gyvenimo, nes pasijuto nebereikalingi. Nors kas galėjo sukurti geresnius Lietuvos istoriją šlovinančius monumentalius paminklus nei geriausias mūsų monumentalistas Jokūbonis? Žalakevičiaus socialiai aštrių su gilia potekste temų pasirinkimas kitados reikalavo daug daugiau drąsos ir pilietiškumo, nei tai demonstravo vėliau jam kišdami spragilus įvairaus plauko pavydūs demagogai. Kuo kaltas Banionis, kad per savo apogėjų buvo aktorius, galėjęs talentu nustelbti ir daugelį Holivudo žvaigždžių, tačiau likimo įmestas į kitą uždarą erdvę? Dar iki Atgimimo Anapilin pasitraukęs Krasauskas sukūrė daug nuostabių grafikos ciklų, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius susidaro įspūdis, kad jo tarsi apskritai nebuvo... Tiesą sakant, prisiminęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Liudo Truikio, Algimanto Švėgždos, Broniaus Radzevičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Jurgos Ivanauskaitės, Sigito Gedos ir daugybės kitų reto talento mūsų menininkų likimą prieini išvadą, kad mes niekuomet nemokėjome vertinti talentingų žmonių.

Kita mūsų tautiškai angažuota kultūros ir meno veikėjų dalis buvo pirmose eilėse kovoje dėl nepriklausomybės, nes giliausiai suvokė laisvės svarbą. Ilgainiui idealistus, turinčius dvasingą aurą, išstūmė geriau organizuoti su senomis struktūromis susiję pragmatiški verslininkai ir politikai, nes jie buvo per daug pavojingi konkurencinėje kovoje, kuri įsiplieskė dėl valdžios. Jie buvo geriau organizuoti, mokėjo greitai keisti kailį, prisitaikyti prie naujos situacijos. Intelektualai ir menininkai, kurie nenorėjo žaisti pagal laukinio kapitalizmo taisykles, traukėsi iš politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo avanscenos. Ir pagaliau tolerancijos kūrėjams, jų neretai spontaniškiems poelgiams Lietuvoje pristigo, nors kita greičiau susiorientavusi ir sugebanti keisti kailį valdančiųjų dalis puikiai prisitaikė prie naujos situacijos ir greitai suėmė valdžios gijas ir turtus į savo rankas. Taip formavosi naujasis mūsų vadinamasis valdantysis politinis ir verslo elitas, į kurį vėliau įsiliejo ir nauja apsukrių verslo žmonių generacija.

Emigracijos sulaužyti likimai

- Kaip mūsų kultūrą paveikė emigracijos procesai?

- Kultūros išstūmimą į socialinio gyvenimo paribius neabejotinai paveikė ir apokaliptinius mastus įgavę emigracijos srautai. Sunkios išgyvenimo sąlygos vertė daug kultūrininkų ir menininkų keisti profesiją bei geresnio gyvenimo ieškoti kituose kraštuose. Tad daug kūrybiškai aktyvių žmonių emigravo, ir tik nedidelė jų dalis pajėgė svetur įsitvirtinti kaip kūrėjai. Mūsų kultūrai tai neabejotinai didelis praradimas. Aš pats tiesiogiai susiduriu su šia problema, nes kasmet vis daugiau talentingų žmonių, su kuriais teko daug metų individualiai dirbti, vienas po kito palieka Lietuvą. Svetur jų laukia nuožmi konkurencija, daugelis gabių žmonių taip ir neišnaudoja savo potencialo. Daug kam koją pakiša lietuviškam mentalitetui būdingas drovumas, mediatyvumas, intravertiškumas.

Nepaisant išimčių, lietuviai yra daugiau kontempliatyvūs svajotojai, o ne veiksmo žmonės. O Vakarų pasaulyje, norint konkurencijos sąlygomis iškilti, reikia aršiai kovoti už būvį, sugebėti reklamuotis. Tačiau įsitvirtinti šalyse, kuriose nuožmi konkurencija neturint tvirtų ryšių ir gerai nežinant vietinių kalbų, nepaprastai sudėtinga. Todėl daugelis talentingų žmonių neišlaikė šios konkurencijos, dirbo ne pagal profesiją, neretai prarado turėtus įgūdžius. Iš čia daugybės žmonių sulaužyti likimai... Kita vertus, ilgiau pagyvenę svetur jie jau sunkiai adaptuodavosi Lietuvoje su visais jos klaniniais ryšiais, korupcija, skaidrių žaidimo taisyklių nebuvimu.

Komentarai
http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Bal 2009 23:52. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Bal 2009 23:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

"Ar autentiškai kultūrai Lietuvoje yra vietos?" (III)

http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos ... ietos_iii/

2009 balandžio mėn. 19 d. 18:24:52

Kam naudinga naikinti autentišką Lietuvos kultūrą ir ką dar galime padaryti, norėdami išsaugoti jos likučius? Apie Lietuvą valdančią klanų sistemą ir skaidrumo nebuvimą kalbamės su Nacionalinės mokslo premijos laureatu, filosofu, kultūrologu, menotyrininku ir, anot Lietuvos studentų sąjungos, vienu sąžiningiausių ir geriausių šalies dėstytojų prof. habil. dr. Antanu ANDRIJAUSKU.

Pakitusi vertybių hierarchija

- Ar galima sakyti, kad autentiška kultūra Lietuvoje buvo sąmoningai išstumta į antrąjį planą?

- Destruktyvus lėkštos masinės kultūros spaudimas autentiškai kultūrai, ypač pastaraisiais metais, buvo labai stiprus. Kultūros vartotojas kryptingai buvo pratinimas prie kitokio maisto, todėl neišvengiamai mažėjo autentiškos kultūros ir meno vartotojų skaičius... Labiausiai žmonių sąmonę, estetinius skonius veikiančios TV kultūrinės ir kvazikultūrinės programos, išskyrus kelias, yra žemo estetinio, o neretai net vulgaraus lygio. Toks požiūris patogus komercinių TV kanalų vadovams, nes nereikia gausesnių lėšų samdant profesionalius režisierius, dailininkus ir kitus specialistus. Kita vertus, TV komercializacija diktuoja kultūrai sąlygas, nes norint pelningai funkcionuoti reikia greitų apsisukimų, kad būtų galima kuo greičiau sukurti ir pateikti rinkai vartojimo produktą. Esant tokiai nuostatai kokybės ir estetiniai kriterijai nuslenka į antrą eilę. Juk geriems kultūros ir meno kūriniams kurti reikia daug laiko, profesionalumo, sudėtingo darbo su medžiaga.

Ir pagaliau kaip sistemingo autentiškos kultūros ir meno išstūmimo į socialinio gyvenimo paribius išdava skleidžiant menkavertę masinę kultūrą pakito autentiškos kultūros ir meno kūrėjų socialinis statusas. Politika ir verslas, kryptingai diktuodami savo sąlygas masinėms komunikacijos priemonėms, žiniasklaidai, ypač TV, užvaldė anksčiau kultūros ir meno užimamas teritorijas ir pakeitė anksčiau gyvavusią šalyje vertybių hierarchiją. Dalis kultūrininkų ir menininkų pasitenkino valdžią aptarnaujančių rūmų klounų ir juokdarių statusu, atsisakydami šiai socialinei grupei nuo viduramžių būdingų kritinių intonacijų.

Kritiškai mąstantys - pavojingi

- Kam naudinga naikinti autentiką?

- Autentišką kultūrą išstumti į socialinio gyvenimo paribius labiausiai naudinga šalį valdančioms verslo ir politinėms grupuotėms, kurioms svarbiausi siauri merkantilūs tikslai, nes ši kultūra gimdo kritiškai mąstančius žmones ir skatina jų konsolidaciją. O kritiškai mąstantys žmonės yra patys pavojingiausi bet kokiai socialinei neteisybei, toms klaninėms struktūroms, kurios užvaldė Lietuvą ir įtvirtino joje socialinės atskirties principus. Jei kultūriškai angažuotų, išsilavinusių, protingų žmonių lyginamasis svoris ir įtaka kultūroje vis mažėja, vadinasi, gerokai lengviau valdyti kitus. Todėl kova už autentišką kultūrą yra tautos kova už savo gyvastį. Tai priežastis, kodėl autentiška kultūra išstumiama į socialinio gyvenimo paribius. Kartais apstulbsti su meškere klajodamas Dzūkijos miškingų upelių pakrantėmis: prie Skroblaus upelio sutinki vieną garsų rašytoją, kiek toliau miške atokioje sodyboje - kompozitorių Bronių Kutavičių ar dailininką ir rašytoją Leonardą Gutauską... Tai didžiai simboliškai atspindi pasikeitusią mūsų autentiškos kultūros ir meno geografinę padėtį. O dabartinio "kultūrinio gyvenimo" viešumoje viešpatauja visai kitokios asmenybės ir kvazivertybės.

- Bet valdžią po ketverių metų pakeičia nauja...

- Tie vadinamieji pasikeitimai, apie kuriuos jūs kalbate, tėra iliuzija, nes jau daug metų iš esmės mūsų korupcijos vėžio niokojamoje valstybėje niekas nesikeičia. Šalį valdančios finansinės grupuotės, nuolatos didindamos savo ekonominę ir politinę galią, išlieka tos pačios. Nepaisant naujų populistinių ir vadinamųjų valstybininkų partijų daugiau ar mažiau įmantrios retorikos, pažadų rūpintis žmonių interesais, kultūra, mokslu, o, juokingiausia, ir "žinių visuomene", viskas iš esmės lieka nepakitę. Kultūra, kaip ir menas, kurių "nepamelši", jau daug metų lieka paribiuose, ir joje yra tiek pat skaidrumo kaip ir visose kitose mūsų gyvenimo srityse.

Neskaidrumas - kiekviename žingsnyje

- Ar tai reiškia, kad Lietuvos kultūra - klanų ir grupuočių įtakos laukų šešėlyje?

- Taip, jokių abejonių, tai nepaprastai aktuali problema. Įvairiose kultūros institucijose, kultūrą finansuojančiuose fonduose nuolatos susiduriame su skaidrumo stygiumi ir gausybe piktnaudžiavimo faktų, tačiau visuomenė beveik neturi jokių galimybių tuos procesus kontroliuoti. Kaip pinigų dalytojai, gavėjai ir ekspertai vertinant stambius projektus nuolatos išnyra tų pačių konkrečių grupuočių narių pavardės, susijusios su korupciniais ryšiais. Kultūros ir meno projektus finansuojančiuose fonduose nuolatos regi labai tendencingą valdybų ir ekspertų korpusų narių skyrimą. Nenuostabu, kad ir pinigų srautai juda tomis pačiomis labai konkrečiomis kryptimis.

Uždara ir neskaidri kultūros procesų valdymo sistema, kuri šiuo metu yra įsišaknijusi Lietuvoje, nepaprastai paranki korupcijai ir valstybės skiriamų lėšų tuštinimui. Su neskaidrumo reiškiniais tenka susidurti kiekviename žingsnyje. Net pačių mažiausių projektų finansavimą reglamentuojančiuose dokumentuose yra tiek neskaidrumo skylių padaryta, regis, vien tam, kad galėtų pasipelnyti tie, kurie yra apsukresni.

Pavyzdžiui, paimkime konkretų projektą "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009". Net turtingos šalys, įgyvendindamos panašius projektus, stengiasi kuo mažiau lėšų išleisti "į orą". Jeigu vykdo kultūrinius projektus, tai stengiasi, kad kažkas liktų, būtų pastatyta ir funkcionuotų miesto kultūros reikmėms. Bet kai mes pasižiūrime, kokie projektai kuriami Lietuvoje, tai matome, kad didžiuliai pinigai yra tiesiog išmetami "į orą". O kodėl yra proteguojami tokie vienkartiniai projektai? Tikriausiai, kad kas nors galėtų be ypatingo triūso, pastangų fejerverkais išplauti pinigus. Bet kaipgi visi tokie "originalūs" projektai praeina ir yra patvirtinami? Tikriausiai parenkant artimus, patikimus, savus žmones, paprasčiau tariant, juos pašeriant. Ir tokiu būdu, nuo viršaus iki apačios, daugelis panašių projektų įvairiose srityse yra sėkmingai įgyvendinami. O kas lieka po jų žmonių kultūrinėms reikmėms?

Kita vertus, gauti krizės sąlygomis finansinę paramą rimtesniems kultūriniams ir meno projektams neturint ryšių darosi vis sunkiau; tam reikia daug jėgų ir energijos. Todėl įsiveržia į laimingųjų ratą dažniausiai tik tie, kurie yra labai aktyvūs arba turi ryšių, priedangą.

Padorumas nustumtas į antrąjį planą

- Vadinasi, autentiškai kultūrai ir menui Lietuvoje lieka vis mažiau vietos?

- Visiškai akivaizdu, kad mūsų gyvenime viešpataujantys politikai ir verslininkai (dažnai šios sąvokos yra suaugusios) siekia dominuoti sociokultūriniame gyvenime. Tiesą sakant, padorių kultūros ir meno žmonių tikrai yra Lietuvoje, tik kritiškesnių iš jų valdžiai labai neparankaus balso beveik negirdime nei per TV kanalus, nei su finansinėmis grupuotėmis susijusiuose laikraščiuose. Ar gali jie ir juos aptarnaujančios svitos norėti, kad visuomenė matytų greta jų, pavyzdžiui, Justiną Marcinkevičių? Kaip greta jo atrodytų nemokša politikas ar verslininkas?

Todėl daugelis iškiliausių ir mūsų kultūrai labiausiai nusipelniusių žmonių apdergiami arba kuo toliau nustumiami į periferiją, aukštinant "naują elitą" ir jų "aktualesnius" kultūrinius prioritetus respektabiliuose leidiniuose ar atvirai nupirktose TV laidose. Taip atsiranda daugybė tuščių naujo elito "gyvenimo stilių" propaguojančių pseudokultūrinių laidų, kuriose mirga įvairūs politikai, verslininkai, jų antrosios pusės. Ar kas suskaičiavo, kiek TV kanaluose laiko užima visiškai tuščios nuolatos tų pačių šou žvaigždžių ar politikų pasiplepėjimus demonstruojančios laidos, su kuriomis savo svarba konkuruoja ir daugybė kitų, liudijančių apie mūsų visuomenės debilizaciją?

Šiame kontekste puikiai dera kitos rafinuotu stiliumi ir aukšta humanitarine kultūra su "Klausimėlio" herojais konkuruojančios mūsų gausybės beraščių naujų "šou verslo žvaigždžių" kosminės svarbos gyvenimo peripetijas narstančios laidos. Jas papildo daugybė kitokios žemiausio lygio amerikietiškos ir rusiškos produkcijos TV gaminiai. Visos geresnės kultūrinės ir šviečiamosios laidos yra išstumtos į LTV2 kanalą. Televizijos kanaluose ir žiniasklaidoje susidariusi padėtis seniai reikalauja išsamesnių sociologinių tyrimų ir kompleksinės analizės.

Kūrybinė potencija gimdo viltį

- Post scriptum, arba kokios išeitys mums dar liko?

- Akivaizdu, kad krizės ir kultūros nuosmukiai bei pakilimai visuomet buvo ir bus, todėl nereikia jų demonizuoti. Būtent krizės dažnai padeda susimąstyti apie gelmines negatyvių kultūros procesų priežastis, konsoliduoti visuomenės jėgas, ieškoti naujų pribrendusių jų sprendimo galimybių ir apsivalyti nuo negatyvaus balasto. Mūsų valstybė ir jos kultūros sfera yra smarkiai paveikta įsišaknijusios korupcinės sistemos, kuri yra ištobulinta, lanksti, pažaboti ją nepaprastai sudėtinga. Todėl kol ne žodžiais, bet iš esmės neprasidės kova su mūsų tautą žudančia korupcija, neatsiras skaidrumo, sunku kultūroje tikėtis pozityvių
permainų.

Tačiau nepaisant visų Lietuvos kultūrą ir meną dabar užgriuvusių negandų, tautoje yra daug kūrybinės potencijos, talentingų kūrėjų, menininkų, kurie gimdo viltį, kad jų potencijos neišvengiamai išsiskleis. Reikia tikėtis, kad naujos kartos kūrėjų atėjimas pradės keisti situaciją.

Pastaruoju metu išryškėja kita labai svarbi žmonių būrimosi pagal profesinius interesus tendencija, kuri gali skatinti autentiškų kultūros ir meno židinių plėtrą, jų jungimąsi, o tai gali ateityje keisti vyraujančias vertybines orientacijas. Labai džiugina ir televizijoje atsiradę operos solistus, chorus visuomenei pristatantys projektai, kurių poveikis tiek kūrėjams, tiek suvokėjams nepaprastai svarbus. Kiek išvydome jaunų talentingų žmonių, kurių profesiniam augimui nepaprastai svarbus palaikymas, profesinis augimas. Negali nedžiuginti ir tokie faktai, kaip Vilhelmo Čepinskio išvykimas į Klaipėdą ir sukūrimas naujo svarbaus muzikos kolektyvo, kurio profesinis augimas negali nežavėti.

Kiekvieno pozityvaus kultūrinio gyvenimo fakto iškėlimas, o jų yra vis daugiau, ne tik yra pavyzdys kitiems, bet ir teikia vilčių ateičiai. Akivaizdu, kad Lietuvoje jau pribrendo būtinybė kurti bendrą gabiausių jaunų talentų rėmimo ir profesionalaus lietuviškos kultūros bei meno pristatymo pasauliui sistemą.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: