Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Deklaracijos Signatarų atminties įamžinimas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Deklaracijos Signatarų atminties įamžinimas

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Deklaracijos Signatarų atminties įamžinimas

Parašytas: 09 Kov 2009 00:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rezoliucija dėl Partizanų Deklaracijos Signatarų atminties įamžinimo

http://www.balsas.lt/naujiena/241104/li ... evisuomene

2009.03.02 14:57

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Taryba, pabrėždama Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracijos išskirtinai didelę reikšmę Lietuvos valstybiškumo tęstinumui ir gerbdama Lietuvos partizanų didvyriškas pastangas sunkiomis ir mirtinai pavojingomis okupantų teroro sąlygomis siekti Nepriklausomybės idėjos įgyvendinimo, primygtinai ragina Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir Krašto apsaugos ministeriją :

– LLKS Tarybos pirmininką Joną Žemaitį – Vytautą įstatymu skelbti ketvirtuoju LR Prezidentu;

– Partizanų Deklaracijos signatarus įstatymu prilyginti Kovo 11-osios signatarams ir rašyti juos pirmoje eilėje, nes visi jie pasirašė krauju;

– Pripažinti 1941 m. Birželio 22 d. Sukilimą ir tada sudarytą Laikinąją Vyriausybę teisėtais Tautos savigynos veiksmais ir įtvirtinti tai atitinkamais įstatymais;

– Atstatyti sodybas ir partizanų bunkerius Radviliškio savivaldybės Balandiškių ir Mėnaičių kaimuose, kur buvo kuriama bei pasirašyta 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracija ir paskelbti šias sodybas valstybės saugomais objektais;

– Koreguoti kariuomenės reformą, kad būtų užtikrinta Lietuvos teritorijos gynyba, kariuomenės rezervo, Savanorių pajėgų ir Šaulių sąjungos deramas dalyvavimas bendroje gynybos sistemoje ;

– Aukštieji kariuomenės vadai neturi būti atėję iš sovietinės armijos.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tarybos posėdžio pirmininkas E.Strončikas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Kov 2009 18:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvos vadovu tapo ir partizanų vadas J.Žemaitis

Atnaujinta 15.44, Eglė Samoškaitė, http://www.DELFI.lt
2009 kovo mėn. 12 d. 14:50
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=20960319

http://g.delfi.lt/images/pix/file209610 ... f62aa0.jpg

Nuo šiol Lietuva turi ne šešis prezidentus, o septynis, mat valstybės vadovu, kuris faktiškai ėjo prezidento pareigas, laikomas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Nepaisydami Seimo Teisės departamento specialistų abejonių dėl deklaracijos teisėtumo, valdantieji iniciatyvą entuziastingai parėmė, o parlamento teisininkams krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, be kodeksų, pasiūlė pasidomėti dar ir istorija bei perskaityti nors vieną knygą apie J. Žemaitį-Vytautą.

„Nesupyks tikriausiai jaunieji Teisės departamento teisininkai, (...) jeigu aš jiems rekomenduosiu (nes aš jau ir amžiumi vyresnė ir patirties šiokios tokios turiu) vis dėlto perskaityti nors vieną knygą apie J.Žemaitį-Vytautą. Suprantu, kad kodeksai reikalingi ir juos žinoti reikia, bet Nijolės Gaškaitės knyga padėtų suprasti, ką reiškia šis laikotarpis, kodėl reikia šito dokumento“, - balsuoti už deklaraciją agitavo R. Juknevičienė.

Seimo Teisės departamentas, vertindamas deklaracijos projektą, konstatavo, jog dokumentas yra nenorminis, tad neįmanoma įvertinti, ar jis neprieštarauja Konstitucijai bei įstatymams. Be kita ko, parlamento teisininkai atkreipė dėmesį į 2002 m. Konstitucinio Teismo sprendimą, kuriuo nustatyta, jog prezidento konstitucinis statusas yra individualus. Tai esą lemia, jog negalima „nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti buvusiam Respublikos Prezidentui”.

A.Sysas: kas dar pretenduoja pasiskelbti prezidentu?

Valdančiųjų iniciatyvai J. Žemaitį-Vytautą paskelbti valstybės vadovu, faktiškai ėjusį prezidento pareigas, priešinosi daugiausia opozicija. Tiek socialdemokratai, tiek „tvarkiečiai“ diskusijose sakė neabejoją partizanų vado nuopelnais, tačiau smarkiai abejojo, ar galima keliauti laiku ir rinktis Lietuvos istorijai nusipelniusius žmones, kuriuos būtų galima paskelbti prezidentais.

„Lenkiu jam galvą, manau, daugelis lenkia ir ginčų čia nėra. Bet jūs norit perrašyti istoriją. Mano klausimas labai paprastas – kiek dar yra galimų veikėjų, kurie galėtų pretenduoti į prezidento postą? Na, pavyzdžiui, ar Vytautas Landsbergis, Tadas Blinda, gal Vytautas Didysis? Pagal tokią logiką mes galime grįžti atgal ir surasti daugybę veikėjų, kurie kitoje epochoje Lietuvai padarė labai daug“, - piktinosi socialdemokratas Algirdas Sysas.

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos atstovas Egidijus Klumbys pabrėžė, kad teisine prasme Lietuva nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. buvo okupuota, tad neaišku, kokios valstybės vadovu J. Žemaitis-Vytautas buvo.

„Seimo priimami teisės dokumentai nėra gerų norų popieriukai. Suprantu norą, bet nesuprantu tokio sprendimo būdo. Aš manau kad šis sprendimo būdas prieštarauja logikai, istorijai ir sukels daug komplikacijų ateityje“, - sakė E. Klumbys. Lietuvos prezidentais laikomi tarpukario valstybės vadovai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius bei po 1990 m. kovo 11 d. atsikūrusios Lietuvos prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus bei apkaltos tvarka iš posto pašalintas, bet prezidento vardą išlaikęs Rolandas Paksas.

Nušalinus R. Paksą iki naujų prezidento rinkimų valstybės vadovo pareigas laikinai ėjo ir tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.

Ministrė siūlė nesigilinti į teisines smulkmenas

Atsakydama į kritikų argumentus, krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė siūlė suprasti, kad deklaracija, kuria partizanas paskelbiamas faktišku Lietuvos prezidentu, yra Lietuvos garbės reikalas, tad esą kabinėtis prie kablelių ar taškelių nederėtų.

„Žinot, jeigu mes norime tobulinti iki galo, atidėti, rasti priežasčių, kodėl nereikia priimti, abejoti, tai čia labai daug galima rasti – kablelių, kabliataškių, žodžių. Pasiimkim dar tarptautinių žodžių žodyną. Aš nemanau, kad tai keistų esmę. Esmė ta, kad pagerbdami šią kovą už Lietuvos nepriklausomybę, mes pripažįstam tų žmonių kovą, tikėjimą, jog Lietuva bus laisva“, - kalbėjo R. Juknevičienė.

Be kita ko, ministrė pabrėžė, jog deklaracijos tekstą į teisinę kalbą „įvilko“ jos patarėjas teisiniais klausimais Dainius Žalimas, o Seimo Teisės departamento specialistams pasiūlė pasidomėti ne tik kodeksais, bet ir istorija.

R. Juknevičienė nepaisė nei socialdemokrato Česlovo Juršėno siūlymo deklaracijos priėmimą atidėti iki kitos savaitės bei tinkamai jį suredaguoti. „Pasižiūrėkim tai kaip į politinį-teisinį dokumentą. Gal ne daugiau kaip simbolinį, kuris kaip tik atstato teisingumą, tiesos daugiau duoda“, - sakė politikė.

Seimo nutarimu priimtoje deklaracijoje, kuriai ketvirtadienį pritarė 41 parlamentaras, prieš balsavo 2 Seimo nariai ir 5 parlamentarai susilaikė, rašoma, jog nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs prezidento pareigas.

DELFI primena, kad Lietuva ginklu priešintis sovietų okupacijai pradėjo 1944 m., ši kova tęsėsi iki 1953 m., kai buvo sunaikintos organizuotos Lietuvos partizanų struktūros.

1949 m. vasario 2-22 d. Minaičių kaime, Radviliškio rajone buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.

Suvažiavime vasario 16 d. priimta deklaracija, kurią pasirašė aštuoni LLKS tarybos posėdžio dalyviai: Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas A.Ramanauskas-Vanagas ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis,
2009 03 12 17:41

Būtent Lietuvos partizanų vadovybė juridiškai buvo vienintelė teisėta Lietuvos Valstybės valdžia okupaciniu laikotarpiu.

Neteisėta ji buvo tik okupantų požiūriu.

Beje, net tarptautinės teisės požiūriu okupacinė valdžia nėra teisėta, nepaisant visokių jos rengiamų "rinkimų" bei plebiscitų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Kov 2009 22:13

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Žygeivis rašė:

Nuo šiol Lietuva turi ne šešis prezidentus, o septynis

Kuriuos čia skaičiuoja, o kurių ne? Smetona, Stulginskis, Grinius, Paleckis, Brazauskas, Adamkus, Paksas, Paulauskas - jau 8. :img06:

Paskutinį kartą redagavo tikras lietuvis 13 Kov 2009 01:27. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Kov 2009 00:53

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Ar perskaitei deklaraciją, kuri minima tavo nuorodoje? Ten priešpaskutiniame sakinyje sakoma: jis buvo KOVOJUSIOS PRIEŠ ... VADOVU. O juk kovojo mažuma lietuvių. Ar tai neigsi?

Kuodytė atkreipė dėmesį į tai, kad minimos deklaracijos priešpaskutinis sakinys, kur jis vadinamas kovojusios Lietuvos vadovu, neatitinka paskutiniam, kur jis jau vadinamas visos Lietuvos vadovu (prezidentu), nors likusi dalis lietuvių, be kovojusių, buvo dešimtis kartų didesnė už tą, kuri kovojo. Taip, kad tas prieštaravimas paneigia visą tą deklaraciją.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Kov 2009 01:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Ar perskaitei deklaraciją, kuri minima tavo nuorodoje? Ten priešpaskutiniame sakinyje sakoma: jis buvo KOVOJUSIOS PRIEŠ ... VADOVU. O juk kovojo mažuma lietuvių. Ar tai neigsi?

Kuodytė atkreipė dėmesį į tai, kad minimos deklaracijos priešpaskutinis sakinys, kur jis vadinamas kovojusios Lietuvos vadovu, prieštarauja paskutiniam, kur jis jau vadinamas visos Lietuvos vadovu (prezidentu), nors likusi dalis lietuvių, be kovojusių, buvo dešimtis kartų didesnė už tą, kuri kovojo.

Taip ir turi būti, ir taip buvo ir yra visose valstybėse.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje okupacijos metais de Golis apskritai turėjo iš pradžių vos kelis karius, ir tuos pačius Anglijoje, o oficiali Prancūzijos valdžia buvo Viši miestelyje įsikūrusi vyriausybė, kolaboravusi su vokiečiais.

Tačiau Prancūzijoje ši Viši vyriausybė buvo tinkamai įvertinta - daugumą jų pakorė, kai tik sąjungininkai užėmė Prancūziją.

O de Golis ir dabar visuose istorijos vadovėliuose (ir ne tik Prancūzijoje) laikomas Prancūzijos vadovu karo metais, nors jo armijoje, net ir užėmus Prancūziją kariavo gal 1 prancūzas iš 1000 (jei ne dar mažiau).

Deja, Lietuvoje JAV ir kiti Vakarų sąjungininkai neišsilaipino, todėl sovietiniai okupantai ir jiems tarnavę kolaborantai nebuvo nugalėti, kad partizanai galėtų juos pakarti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Kov 2009 01:26

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

De Golis ne tik vadovavo pasipriešinimui, bet ir laimėjo tą karą, ir tada buvo išrinktas prezidentu. Ir tai vadovu Prancūzijoje yra vadinamas maršalas Petenas (ir prezidentu), o de Golis tik vadovu vyriausybės, kovojusios prieš, o ne prezidentu to laiko.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Kov 2009 13:34

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Kviečiu, Žygeivi, diskutuoti istorijos forume šia tema. Jei tik, žinia, turi ką pasakyti.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Kov 2009 14:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

1. Nepainiok - karą Prancūzijoje laimėjo JAV ir Britanija. De Golis tik sukūrė "Laisvąją Prancūziją" - organizaciją, kurioje buvo palyginti visai mažai realių karių. Pačioje Prancūzijoje didžiąją dalį partizanų sudarė komunistai, iš tikrųjų paklusę ne De Goliui, o Kominternui ir Stalinui.

Be JAV ir Britanijos paramos De Golis, net ir užėmus Prancūziją, būtų buvęs tuoj pat sutriuškintas žymiai gausesnių ir geriau pasirengusių komunistų pajėgų (pvz., Graikijoje po karo kelis metus vyko labai aršus pilietinis karas, ir komunistai jį pralaimėjo tik dėka labai aktyvaus anglų armijos dalyvavimo mūšiuose su jais; beje, Graikijos komunistus kariaujant irgi labai aktyviai rėmė Jugoslavijos armija ir Broz Tito).

2. Viši - ne pavardė, o miestelio Pietų Prancūzijoje pavadinimas. Ten buvo įsikūrusi kolaborantų, vadovaujamų maršalo Peteno, vyriausybė. Petenas Prancūzijoje nėra laikomas jokiu Prancūzijos vadovu, o išdaviku. Jo atitikmuo Lietuvoje - Sniečkus.

3. Nepaisant viso šito, būtent De Golis Prancūzijoje dabar oficialiai laikomas Prancūzijos Prezidentu ne tik pokario metais, kada jį iš tikrųjų išrinko, bet ir karo metu, kada jis tik būrė į Angliją po sutriuškinimo pabėgusius prancūzų karius ir karininkus. Pasiskaityk apie De Golį ir prancūzų oficialų požiūrį į jį.

4. Pasaulio istorija rodo, kad niekada partizanai nenugali daug kartų didesnių ir geriau ginkluotų išorinio priešo pajėgų, jei neturi aktyvios - bet irgi išorinės - paramos (pvz. Vietnamas).

Partizanai gali nugalėti tik savo vidaus priešus (pvz., Kuba, Nikaragva), bet ne išorinius (pvz., Kuba, net ir paėmus valdžią partizanams, tuoj pat būtų "papilta" JAV armijos, jei ne SSSR parama).

Pastaba. Kaip matau, šia tema jau vyksta diskusija "Lietuvos istorijos forume", o ją pradėjo Tikras lietuvis

Ar buvo J.Žemaitis Lietuvos Prezidentas?
http://forum.istorija.net/forums/thread ... s=4#M60119

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Kov 2009 00:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Pastaba. Kaip matau, šia tema jau vyksta diskusija "Lietuvos istorijos forume", o ją pradėjo Tikras lietuvis

Ar buvo J.Žemaitis Lietuvos Prezidentas?
http://forum.istorija.net/forums/thread ... s=4#M60119

tikras lietuvis rašė:

Kviečiu, Žygeivi, diskutuoti istorijos forume šia tema. Jei tik, žinia, turi ką pasakyti.

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 9:27 PM

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-14 12:03 AM

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 8:49 PM

Ta prasme koloborantai , kurie laižč batus okupantui yra teisėti Lietuvių tautos atstovai okupacijos laikotarpiu? :sm12: Jūs tikrai teisininkas? :sm13:

Tai jau kitos temos klausimas. Bet jei jau klausiate, tai aš Jums pirmiausia pasiūlyčiau perskaityti iškilaus partizano kunigo Justino Lelešiaus - Grafo prisiminimus, kur jis rašo:" mes (tikrieji partizanai) pralaimėjome, nes žmonės TSRS gavo tai, ko neturėjo prie Smetonos - normalų gyvenimą, todėl mūsų nepalaikė".

Taip, kad Smetonos režimas, beje, neteisėtas, buvo tiek nuskurdinęs lietuvius (absoliuti dauguma gyveno kaime), kad tuomet apie 95% lietuvių gyveno labai vargingai ir net dažniausiai sau pragyventi reikalingo turto neturėjo, todėl TSRS manė gausią geresnį gyvenimą. Ir toks siekis, galima sakyti, buvo pasiektas - apie 1987m. Lietuvoje gyveno apie 4mln. lietuvių - daugiau negu kada nors per istoriją.

Dabar gi gal net trijų nesiekia - nėra užtikrintų pragyvenimo sąlygų. TAIP, KAD ŽMONES, NORĖJUSIUS GAUTI GERIAU, JŪS SMERKIATE (tada turėtumėte smerkti ir dabartinę lietuvių kartą, kuri 1990m., norėdama gauti geresnį gyvenimą, iš TSRS išėjo, bet to geriau kaip nėr, taip nėr.)?

1. Jaučiu pasaulėžiūros skirtumą tarp mudviejų: jūs gaunate, aš pats užsidirbu. Viskas ko man reikia, kad komuniagos netrukdytų.

2. Jūs paistote elementarią propagandinę komuniagų-sovietų- nusikaltėlių žmonijai dezinformaciją.

Lietuva tarpukaryje buvo sparčiai besivystanti šalis, kuri savo santvarka niekuo neišsiskyrė iš kitų to meto Europos valstybių. Ekonominė situacija sparčiai gerėjo. Pagal ekonominius rodiklius ji buvo daug aukštesnio ekonominio lygio už tuos pačius sovietus.

Švedijos, Norvegijos ar Suomijos situacija ne ką tesiskyrė. Jau nekalbant apie Lenkiją, Latviją ar Estiją. Paremkite bent kokiais duomenimis, kad buvo pagrindas norėti sovietų režimo lietuviams ( neturiu galvoje profesionalių komunistinių išdavikų).

3. Klausimas apie legitimumą čia pagrindinis temoje. Jeigu bandote skleisti komunistinę propagandą, tai bent pasivarginkite paieškoti kokių nors argumentų. Priešingu atveju tai ne diskusija istorijos forume, bet bandymas šmeižti lietuvių tautos istoriją.

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 11:00 PM

:sm16:

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-14 1:51 AM

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 10:42 PM

Aneksija turi konkretų tarptautinėje teisėje apibrėžimą. Pagal jį aneksijos nebuvo.

GAL GALĖTUMĖTE KONKREČIAU? :sm15:

Konkrečiau: patarčiau pasiskaitinėti apie šiuos klausimus, o tik paskui skelbti sovietų propogandos lozungus. :sm16:

P.S.Pradėkite nuo Hagos 1907m. konvencijos, 1928m. Kellogg-Briand pakto, 1949m. Ženevos konvencijos. Tada nekelsite savo naivia sovietine pasaulėžiūra juoko :sm16:

Gerb. Kriwi, nėra prasmės diskutuoti (tiksliau - ginčytis) su Tikru lietuviu.

Jau seniai su juo diskutuoju panašiais klausimais ir įsitikinau, jog jo požiūris yra labai paprastas: tiems lietuviams, kurie prie sovietų gyveno geriau, nei prie Smetonos, jokia okupacija yra nesvarbi.

Ir dabar jo teiginys, kuris bet ką jo požiūriu pateisina, yra tas pats: "prie ruso buvo geriau".

Todėl kalbėti su Tikru lietuviu šia tema, kad ir apie kokias tai teisines normas, irgi nėra jokios prasmės - "geras gyvenimas prie sovietų" jam besąlygiškai yra svarbesnis už bet kokių tarptautinių teisinių normų pažeidimą ir tai, kad Lietuvą valdė okupantai sovietai.

Aiškinti jam, jog Lietuva, kaip valstybė, buvo žymiai geriau išsivysčiusi, nei tuo metu Sovietų Sąjunga, taip pat beprasmiška, nes jis vertina tik tai, kaip gyveno konkretūs asmenys, kuriems "prie sovietų gyventi buvo geriau". Nesvarbu, kad per tą laiką visa Europa nuėjo taip toli, kad mums ją pasivyti reiks daugybės metų. Nes jis lygina "Brežnevo laikus" Lietuvoje su "Smetonos laikais".

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 11:44 PM

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-14 2:19 AM

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 11:00 PM

:sm16:

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-14 1:51 AM

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 10:42 PM

Aneksija turi konkretų tarptautinėje teisėje apibrėžimą. Pagal jį aneksijos nebuvo.

GAL GALĖTUMĖTE KONKREČIAU? :sm15:

Konkrečiau: patarčiau pasiskaitinėti apie šiuos klausimus, o tik paskui skelbti sovietų propagandos lozungus. :sm16:

P.S.Pradėkite nuo Hagos 1907m. konvencijos, 1928m. Kellogg-Briand pakto, 1949m. Ženevos konvencijos. Tada nekelsite savo naive sovietine pasaulėžiūra juoko :sm16:

IR VIS TIK - KAS KONKREČIAI JUMS NETINKA? Gal dėl sąvokų (lot.occupatio - užėmimas,occupo - užvaldyti; tarpt.žodžių žod. okupacija - laikinas kt. valst. teritorijos užėmimas ir faltiškas jos valdymas; lot. annexio - prijungimas;annexus - sujungimas, ryšys; tarpt. žodž. žod. aneksija - kt. valst. teritorijos prijungimas prie savosios.)?

Jūs puolate diskutuoti klausimais, kuriuose esate visiškas beraštis( nežiūrint garbingo "tarybinio teisininko" titulo).

O reikalai tokie:

Pagal XIX a. susiformavusį požiūrį, aneksija laikyta teisiniu okupacijos užbaigimo būdu. Taigi, aneksuota teritorija galėjo tapti teisėta ją okupavusios valstybės dalimi ir tokiu būdu netekdavo okupuotos teritorijos statuso.

Tačiau aneksija galėjo būti ir neteisėta.

Pagal 1907 m. Hagos konvenciją tokia laikytos priešlaikinė aneksija, kai teritorijos aneksavimas paskelbiamas dar nesibaigus kovoms dėl aneksuojamos teritorijos.

1928 m. priimtas Kelogo-Briano (Kellogg-Briand) paktas uždraudė „karą kaip nacionalinės politikos priemonę“. Dėl to teisėtumo neteko ir okupuotų šalių aneksijos.

Vis dėlto iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinės teisės praktikoje dar buvo taikoma išlyga, kad aneksija gali būti įteisinta, jeigu ją pripažįsta tarptautinė bendruomenė.

1949 m. Ženevos konvencijose buvo galutinai atmesta galimybė okupantui teisėtai aneksuoti okupuotą teritoriją, tad pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę aneksija apskritai negali užbaigti okupacijos.

Todėl Lietuva buvo okupuota šalis, kurioje okupacinė tvarka yra neteisėta.

Tokios pozicijos ir laikėsi visas demokratinis pasaulis, su keliomis persigandusių komunistuojančių šalių išimtimis.

Išvada: visi komunistinio režimo padlaižiai teisiniu požiūriu yra kaloborantai, savo šalies išdavikai. Pagal Lietuvos konstitucijos visas buvusias versijas kiekvieno piliečio pareiga kovoti su tokiais išdavikais, kaip ir su bet kuriais agresoriais.

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-14 12:25 AM

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-14 3:03 AM

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 11:58 PM

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-14 2:54 AM

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-13 11:44 PM

Tačiau aneksija galėjo būti ir neteisėta.
visi komunistinio režimo padlaižiai teisiniu požiūriu yra kaloborantai

1. O KAS SAKO KITAIP?
2. TAI VISI, tada dirbę, BET NEŽUVĘ MIŠKE (tame tarpe gal ir Jūs ar Jūsų tuomet gyvenę bei dirbę giminės?), JŪSŲ MANYMU BŪTŲ BLOGI? Netgi tie, kurie TIKRAI SIEKĖ GERESNIO GYVENIMO ( ir balsavo už pirmuose rinkimuose), o ne ko nors kito, ir jį gavo? :sm15:

Apie ką jūs čia? Vėl propaganda? Vėl lovys? Taip ir žandai anksčiau ar vėliau plyšta. O jūs tikrai teisininkas?

Į temą gal kas bus? :sm10:

Į tema prašom:

1. Lietuva buvo okupuotos šalies statuse.

2. Pagal Lietuvos konstituciją piliečiai privalo visomis įmanomomis priemonėmis ginti Tėvynę

3.Partizaniškas sąjūdis buvo teisėta Lietuvos piliečių reakcija į išorės agresiją ir kalaborantų veiksmus, išduodant Tėvynę.

4.Partizanų sąjūdis apėmė įvairias formas: poezija, karyba, jaunosios kartos auklėjimą ir t.t. Visa kas įmanoma karo sąlygomis.

5. Partizanai prilygo partijų, sudariusių Lietuvos Tarybą 1917 m. statusui. Jie sudarė Lietuvos Laisvės Kovos Sčjūdžio Tarybą, kuri buvo vienintelė teisėta karinė ir politinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. LLKST prezidiumo pirmininkas buvo Vytautas.

Išvada: J.Žemaitis-Vytautas Lietuvos prezidentas.

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-03-16 8:12 PM

Cituoti:

ir būtent abiejose pusėse tiek "liaudies gynėjų", tiek "miško brolių" buvo tiek normalių žmonių, tiek ir banditų.

Buitiškai samprotaujant, gal ir taip.

Buvo gerų vokiečių (gal net gestapininkų), buvo gerų raudonarmiečių (gal net enkavėdistų). Buvo gerų stribų ir partizanų, buvo ir blogų. Ir tarp sušaudytų žydų irgi neabejotinai buvo blogų žmonių, nors sušaudė juos ne už tai. Visais laikais visur buvo gerų ir blogų žmonių, gal ne visur vienodomis proporcijomis, bet buvo.

Tai gana abstrakti kalba, nes žmogus šiaip jau nėra vien tik blogas ar vien tik geras, bet tiek to. Bet kuriuo atveju, registruodami blogus ir gerus bet kurios ir bet kur kovojančios žmonių grupės darbus, būtinai rasime kažką blogo ir kažką gero (didvyriško). Nenoriu visko reliatyvizuoti, bet esmę taip pat reikėtų suprasti.

O esmė yra tokia: už ką buvo kovojama? Už ką kovojo stribai ir už ką partizanai? Koks mūsų santykis su tomis vertybėmis, už kurias jie kovojo? Ką mes renkamės? SSRS ar Lietuvą?

O vien registruojant atskirus nusikaltimus (manau, dėl daugelio konkrečių atvejų galėtų kilti ilga diskusija, ypač, jei žinotume visas įvykio aplinkybes), galima ilgai klaidžioti be atskaitos taško.

Šiuo požiūriu ir dabartinėje Lietuvoje, žinia, galima prisirankioti daug valdininkų korupcijos pavyzdžių, net įžūlios korupcijos, ir ką - ar iš to darysime išvadą, kad Lietuvos valstybė yra nusikalstama struktūra? Tada galima prisirankioti pavyzdžių, kaip koks Henytė kokiam nors vargstančiam padėjo, priešpastatyti jį korumpuotam valdininkui ir... Padarysite išvadą, kad mafija geriau už valstybę? Ar bent jau, kad "ir mafijinėse, ir valstybinėse struktūrose yra gerų ir blogų žmonių"?

Apskritai, nuosekliai eidami tuo keliu, prieisime išvados, kad pasaulyje nieko gero nėra, visur pilna nusikaltėlių, ir nieko čia nepadarysi. Nebent įsivesi dvigubus standartus kažkuriai patinkančiai valstybei ar struktūrai.

O šiaip jau, vertinant bet kurios kovojančios žmonių grupės veiksmus, pirmiausia reikia žiūrėti, ne ką padarė kiekvienas eilinis tos grupės narys, o kokie buvo tos grupės, kaip visumos, tikslai ir priemonės, o vertinant moralę, visų pirma žiūrėti į vadovybę, o ne į pavienius atvejus.

Cituoti:

Antanas - 2009-03-17 12:14 PM

Lietuvos partizanai nebuvo nei geresni, nei blogesni už daugelio kitų šalių partizanus (pvz. Prancūzijos). Partizaninio karo metu nekaltos aukos yra praktiškai neišvengiamos. Kaip rašė A.Ramanauskas- Vanagas, "partizanai neturi kalėjimų".

Bet kokie svarstymai ir vertinimai įmanomi tik lyginant su kitais analogiškais pavyzdžiais.

20 amžiuje visuose be išimties partizaniniuose karuose (o jų pasaulyje buvo ne vienas šimtas) pagrindiniu partizanų taikiniu visada buvo išdavikai ir kolaborantai. Dažnai buvo naikinamos ir jų šeimos - kaip esminė ir labai efektyvi atgrasinimo priemonė, apsauganti nuo kolaboravimo ir išdavystės.

Nes būtent išdavikai visada padaro didžiausius nuostolius partizaniniams judėjimams.

Beje, viena iš esminių priežasčių, kodėl pokario metais sovietų okupantams pavyko sunaikinti partizaninius judėjimus užgrobtose valstybėse bei teritorijose, buvo būtent tai, kad labai dažnai partizanai, remdamiesi humanizmo principais, paleisdavo kolaborantus, bei išdavikų ir kolaborantų šeimas, jų nesunaikinę. Ir jie išduodavo partizanų ryšininkus bei partizanų dislokacijos vietas.

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Šiuo metu, remiantis daugiamete įvairių partizaninių judėjimų patirtimi, jau yra suformuluotos labai aiškios partizaninio karo organizavimo taisyklės, kurių privalo laikytis partizaniniai judėjimai.

Todėl 20 amžiaus gale - 21 amžiaus pradžioje visi, sugebantys išgyventi, partizaniniai judėjimai (o jų tikrai nemažai) tiek Lotynų Amerikoje, tiek Afrikoje ir Azijoje tokių klaidų jau niekada nebedaro - išaiškinus išdaviką, kaip taisyklė, yra sunaikinami ir visi išdaviko šeimos nariai, o kartais ir ištisi kaimai - taikant kolektyvinės atsakomybės principą.

Tai labai patikimai garantuoja, jog niekas neišdrįs bendradarbiauti su priešais. O jei išdrįs, tai jį išaiškins ir likviduos jo paties giminaičiai ir kaimynai.

-------------------------------------------------------------------------------------------------

Apskritai, svarstant partizanų veiksmus, reikia visada atsiminti, kad partizanų daliniuose galioja tos pačios taisyklės (ir netgi žymiai griežtesnės) kaip ir giluminės žvalgybos bei diversantų daliniuose reguliariose armijose - pvz., ir tokia taisyklė, jog belaisviai ir netgi savi sunkiau sužeistieji gyvi nepaliekami, o visi liudininkai, netyčia sutikę diversantus, yra sunaikinami ir t.t.

Cituoti:

Sarunas - 2009-03-17 3:41 PM
Kadangi kompiuterinė programa vis dar neparengta, duomenų bazė nėra papildoma, vykdomas tik nustatytų netikslumų bei pasikartojimų šalinimas. Šiuo metu joje yra sukaupta įrašų apie 34 624 asmenis, kurie buvo nužudyti arba sužeisti ginkluotojo pasipriešinimo laikotarpiu. Tačiau dėl pavardžių iškraipymų dalis įrašų yra apie tuos pačius asmenys. ... "

Iš http://www.genocid.lt/UserFiles/File/LG ... a_2006.pdf

Kiek žinau, tai yra bendri nuostoliai visų "vietinių pusių" (čia patenka visi taip vadinami "civiliai" - ir lietuviai, ir lenkai, ir rusai, ir kiti, įvairiausi tautiniai partizanai (lietuvių, lenkų, netgi latvių ir baltarusių), ir tiesiog banditų grupės, ir taip toliau), neskaitant Lietuvoje veikusių sovietinės armijos, MGB ir NKVD karinių dalinių, grupių ir darbuotojų bei agentų nuostolių - apie juos žinoma labai mažai ir netiksliai (visi kariniai archyvai išvežti).

Ką nors kalbėti apibendrintai yra neįmanoma, kol nėra sudaryti išsamūs visų nukentėjusiųjų "civilių" sąrašai - nurodant nuo ko ir dėl kokios priežasties jie nukentėjo.

Tik parengus tokius sąrašus, juos viešai paskelbus Internete ir po to patikslinus, galima bus daryti kažkokius apibendrinimus.

O dabar visi tokie "apibendrinimai" iš tikro yra dar sovietinės propagandos laikais "sukurptų duomenų ir išvadų" pakartojimas.

P.S. Dirbau keletą metų LGGRTC ir vykdžiau "lauko tyrimus" - tai yra vietoje ieškojau liudininkų ir juos apklausdavau. Bent jau man neteko rasti nei vieno atvejo, kad Lietuvos partizanai būtų ką nors nužudę be rimto pagrindo. Visi "keisti" nužudymai, kuriuos sovietinė propaganda buvo priskyrusi lietuvių partizanams, patikrinus pasirodė esą arba agentų-smogikų darbas (pvz., Strazdų kaime Utenos raj.), arba lenkų Armijos Krajovos vykdytas Rytų Lietuvos "valymas" nuo lietuvių, arba eilinių banditų "darbas".

Faktas tas, kad po karo Lietuvos miškuose bastėsi daugybė pačių įvairiausių žmonių - ne tik vietinių Lietuvos gyventojų (lietuvių, lenkų, rusų, ir kitų), bet ir įvairių armijų dezertyrų (Vokietijos - vokiečių, ukrainiečių, latvių, estų dalinių; SSSR); bėglių, pasitraukusių iš kitų regionų (Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, nemažai buvo visokiausių žmonių iš pačių įvairiausių RTFSR vietovių).

Dalis jų imdavo plėšikauti, kad gautų maisto ir rūbų. Užrašiau net kelis faktus, kada lietuvių partizanai sušaudė tokius plėšikus - ir vietinius lietuvius, ir keletą rusų (ir vietinių, ir dezertyrų).

Cituoti:

Sarunas - 2009-03-17 4:32 PM

"... D.Kuodytė: Centras tiria, tačiau tai nėra taip paprasta. Turime 30 tūkst. asmenų bazę, į kurią įtraukti ir kariškiai, ir stribai, ir civiliai. Mes išsiaiškinsime tiek, kiek esame pajėgūs. Tačiau dokumentų iš tiesų likę per mažai, kad galėtume viską padaryti greitai ... "
http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/45d413575c378.6

LGGRTC sovietinių kariškių nuostolių duomenų neturi - yra tik labai menki fragmentiški duomenys. Pavardžių (ypač nurodant jų laipsnius, smulkesnes žuvimo aplinkybes ir pan.) beveik iš viso nėra.

Cituoti:

Pasikartosiu - kol nebus sudaryta elektroninė ir pakankamai išsami duomenų bazė (ir būtinai vieša) visų (be išimties) nukentėjusiųjų Lietuvos gyventojų, tol visi skelbiami apibendrinantys duomenys yra tik "šakėmis ant vandens parašyti". Ką nors tiksliau pasakyti jais remiantis, yra neįmanoma.

Pastaba. Man labai keista, kad išleidžiami milijonai visokioms neaiškios paskirties Internetinėms svetainėms parengti, o štai tokiai duomenų bazei parengti ir sudaryti pastoviai trūksta ir lėšų, ir žmonių, ir kitų resursų. Lyg būtų laukiama, kol išmirs visi dar gyvi liudininkai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Kov 2009 21:31. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 20 Kov 2009 22:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Apie istorinę atmintį ir istorijos „gerinimą“, arba nedėkingas straipsnis neliečiama tema

Autorius: Imantas Melianas
2009.03.19 10:05
http://www.balsas.lt/naujiena/243891/ap ... evisuomene

Tėvynę, kaip ir artimą žmogų, priimame ir mylime tokią, kokia ji yra. Su visais jos istorijos vingiais, su jos pergalėmis ir netektimis, su stulbinančiais pasiekimais ir skaudžiais nuopuoliais. Nes Tėvynė ir jos istorija yra vientisa ir nedaloma, o atsakomybė dėl jos likimo – bendra mums visiems. Juk jei norime didžiuotis (dažniausiai patys prie to niekaip neprisidėję) Lietuvos didvyriais ir jų žygdarbiais, kiekvienas privalome prisiimti ir tam tikrą dalį atsakomybės dėl Lietuvos išgamų ir jų niekšybių.

Labai pasistengę, dar galime pasiekti, kad pastarieji kuo mažiau pakenktų geram Lietuvos vardui dabarty ir ateity, tačiau negalime pakeisti to, kas jau yra įvykę – galime tik siekti pakeisti neigiamus tų įvykių padarinius. Be to, dar galime (ir privalome) nuolatos mokytis ne tik iš gražių Tėvynės istorijos pavyzdžių, bet ir iš mūsų bendros praeities klaidų ir kvailysčių – tos pačios Tėvynės, taigi savo vaikų ir vaikaičių labui.

Visgi šįkart norėtųsi pakalbėti ne apie kokius nors niekadėjus, o apie tikrai Lietuvai nusipelniusius žmones ir institucijas bei adekvačias pagarbos jiems (joms) išreiškimo formas. Iškart pabrėšiu, kad niekad neabejojau, kad beveik visi šiame straipsnyje išvardinti asmenys (ir institucijos) tikrai yra nusipelnę kur kas didesnės jų amžininkų ir ainių pagarbos, ir kad jų vardai turėtų būti įrašyti į Lietuvos istoriją aukso raidėmis. Kita kalba – kaip tai turėtų būti ir kaip tai yra daroma.

Aptariamą temą suaktualino Seimo kovo 12 dieną priimta deklaracija, kuria Lietuvos valstybės Prezidentu buvo pripažintas pokario ginkluoto pasipriešinimo vadovas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis – Vytautas. Kitą dieną Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija užregistravo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo signataro statusą siūloma pripažinti asmenims, pasirašiusiems 1949 metų vasario 16 Deklaraciją.

Iš karto po to pasigirdo kalbų, kad visa tai valdantieji daro, ketindami netrukus pripažinti Prezidentu ir profesorių Vytautą Landsbergį, vadovavusiu Lietuvos valstybei 1990 – 1992 metais. Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, ir ne tai šiuo atveju svarbiausia; kur kas svarbiau suvokti aptariamos tendencijos esmę.

Pirmą kartą „pagerinti“ mūsų netolimą istoriją buvo nutarta 1996 metais, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, veikusi 1990 – 1992 metais, buvo pervadinta Aukščiausiąja Taryba – Atkuriamuoju Seimu. Nėra jokių abejonių, kad AT iš tikrųjų atliko Atkuriamojo Seimo funkciją, ir būtų visiškai suprantama, jei ji pasivadintų juo kad ir paskutinę savo darbo dieną. Bet juk nepasivadino! O Aukščiausiosios Tarybos nuopelnai atstatant Lietuvos valstybės nepriklausomybę buvo, yra ir bus akivaizdūs ir be jokių pervadinimų.

Panašiai buvo pasielgta ir su partizanų generolo Jono Žemaičio – Vytauto atminimo įamžinimu. Civilizuotos tautos savo didvyrių vardais vadina miestų gatves ir aikštes, stato paminklus ir memorialus jų žygdarbiams atminti, rašo apie juos poemas ir romanus, kuria vaidybinius filmus, talpina jų atvaizdus ant monetų ir popierinių pinigų. O svarbiausia – rūpinasi, kad jų darbai amžiams išliktų pavyzdžiu jaunosioms kartoms, kurios naudojasi jų kovos ir aukos vaisiais. Lietuva ir šiuo atveju pasirodė esanti originali.

1997 metų vasario 14 dieną Jonas Žemaitis buvo po mirties apdovanotas Vytauto Didžiojo pirmojo laipsnio ordinu; 1998 metų sausio 26 dieną jam buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, ir štai dabar jis pripažintas dar vienu Lietuvos Prezidentu. Ar tikrai tautos ginkluoto pasipriešinimo vadovo atminimui pagerbti reikėjo šių operetinių pagražinimų? Karių apdovanojimas po mirties – visuotinė praktika, tačiau paprastai tai padaroma netrukus po jų žūties arba vėliau, kai pagaliau paaiškėja jų tikrieji nuopelnai Tėvynei. Turint omenyje, kad Lietuva ilgą laiką buvo okupuota, tai galima buvo padaryti jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Ir partizanų generolu J.Žemaitis – Vytautas tapo dar 1949 metais, todėl pakartotinis generolo laipsnio jam suteikimas labiau primena nevykusią viešųjų ryšių akciją.

Generolo J.Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės Prezidentu iniciatoriai teigia, kad „partizanų prezidentu“ ji vadino jo amžininkai. Taip, vadino, tačiau Prezidentu tikrąja to žodžio prasme jis vis dėl to nebuvo. Buvo ginkluoto pasipriešinimo vadovas, buvo politinis lyderis, buvo moralinis autoritetas, nusipelnęs visų mūsų pagarbos ir dėkingumo – bet ne Prezidentas. O skelbti Prezidentu asmenį, net ir labiausiai nusipelniusį, praėjus 55 metams po jo žūties – tai jau, atleiskite, absurdas.

Tas pats ir su 1949 metų vasario 16 Deklaracijos signatarais, kuriems ketinama pritaikyti „patobulintą“ Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų statuso įstatymą. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio 2003 metų spalio 16 dieną priimto įstatymo pavadinimas neatitinka jo turinio, nes jame kalbama ne apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto (1918.02.16), o apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto (1990.03.11) signatarų statusą. Antra – gal paprasčiau tiesiog priimti atskirą įstatymą, o ne versti viską į vieną krūvą?

Juk buvo dar ir 1941 metų birželio 23 Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija ir jos signatarai, ir tuometinis faktinis valstybės vadovas (irgi Prezidentas?) Juozas Ambrazevičius – Brazaitis.

Lygiai taip pat vertintina situacija ir su profesoriaus V.Landsbergio pelnytu pagerbimu. Šio žmogaus nuopelnai Lietuvai neginčytini, lygiai kaip ir tai, kad jis buvo pirmasis po ilgų svetimųjų priespaudos metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Bet buvo jos vadovas kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, o ne kaip Prezidentas. O tuo atveju, jei prezidentų pripažinimo „atbula data“ praktika vis dėl to pasikartos, tuojau pat sulauktume dar vieno pretendento į „pagerintą“ vietą istorijoje – laikinai ėjusio Prezidento pareigas (2004) Artūro Paulausko.

Blogiausia yra tai, kad tokių neapgalvotų sprendimų praktiškai neįmanoma atšaukti – tai būtų visiškas garbingiausių Lietuvos istorijos herojų paniekinimas, bet juk nieko gero neduoda ir toks „pagerintas“ jų eksponavimas. Belieka tyliai ignoruoti tuos mūsų istorijos „pagerinimus“ ir elgtis taip, tarsi jų nebūtų buvę.

Iš problemos konteksto aišku, kad visa tai daroma, norint užtikrinti aukščiau minėtų iškilių asmenų ir jų artimųjų socialines garantijas. Bet juk tą patį rezultatą galima pasiekti ir be istorijos prievartavimo – kaip jau minėjau, priimant atskirus atitinkamus įstatymus, o ne bandant „pritempinėti“ galiojančius, neišvengiamai iššaukiant tokiu būdu pagrįstą priešgyniavimą.

Kitaip ateis diena, kai Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę įstatymu (arba kokia nors deklaracija) pervadinsime Lietuvos Imperija, suteiksime maršalo laipsnį Abiejų Tautų Respublikos valdovui Steponui Batorui, o seniausią žinomą Lietuvos „karalių“ Netimerą apdovanosime LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Jei galima kaitalioti tai, kas buvo tikrovėje prieš kelis, keliolika ar keliasdešimt metų, tai dar paprasčiau daryti su kelių šimtmečių senumo įvykiais – mažiau juos prisimenančių.

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/243891

Visvaldas
2009-03-19 13:49:27

Beje, Vasario šešioliktosios aktą perskaitė Tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, taigi bent tuo momentu jis buvo kaip ir valstybės vadovas ir taip pat galėtų pretenduoti į savo vietą Lietuvos Prezidentų galerijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 10 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: