|
31. Tauta yra deteritorizuojama, t. y. atsaistoma nuo savo žemės, skiepijant jos nariams teritorinę išvietinto ,,pasaulio piliečio“ sąmonę.
Tokią sąmonę įkūnija ir atspindi nuostata: bet kurios tautos nario namai yra visas pasaulis, o tautos apgyventa žemė yra kiekvieno žmonijos nario namai.
Tarpinė pakopa jos link yra vadinamosios ,,plačiosios Tėvynės“ vaizdinys.
Jis yra veiksmingas tautinės ir valstybinės sąmonės griovimo įrankis, nes savaime sumenkina bet kurios Tautos nuo amžių apgyventos žemės moralinę ir politinę reikšmę – paverčia ją tik ,,mažąja tėvyne“, arba ,,tėviške“, nežadinančia jokių politinio savarankiškumo lūkesčių ir nepriklausomo valstybingumo siekių.
Šia principine Tėvynės pavertimo tėviške schema grindžiama tiek TSRS vykdyta komunistinė, tiek ES vykdoma liberalistinė ištautinimo ir išvalstybinimo politika.
Panašiai abiem atvejais tautos yra išlaikinamos ir nuistorinamos.
Tauta iškrenta iš savo istorijos, kai yra atsaistoma nuo savosios kolektyvinės istorinės atminties ir liaujasi save suvokti kaip bendro istorinio tęstinio ryšio ir likimo saistoma bendrija.
Taip nutinka, kai iš esmės pakeičiama jos istorinė savimonė ir, panašiai kaip Tėvynės ir tėviškės santykio atveju, ji pradeda laikyti savąją istoriją tik ,,mažąja istorija“ – visuotinės, arba ,,didžiosios“, istorijos, kurios tėkmę ir kryptį lemia ,,tikrieji istorijos veikėjai“, tai yra gausios ir galingos tautos, ,,lokaliu“ ir ,,periferiniu“, taigi nesavarankišku ir mažareikšmiu fragmentu.
Šitokia tautinę savinieką ugdanti istorinė sąmonė buvo brukama ir skiepijama skirtingais pavidalais – XIX a. lietuviai buvo raginami perimti ,,aukštesnę“ lenkišką, rusišką ar vokišką kultūrą, XX a. okupacijos laikotarpiu jie buvo verčiami ,,sovietizuotis“, dabar uoliai ,,europeizuojami“ ir ,,vesternizuojami“.
Nors taikyti nuistorinimo metodai skyrėsi detalėmis, visais atvejais siekta to paties tikslo: sunaikinti Tautos istorinį subjektiškumą įdiegiant jai nuostatą, kad ji niekada nebuvo ir niekada negalės būti savo politinio likimo šeimininkė ir savarankiška savo istorinės būties kūrėja.
Šitaip siekiama įtikinti, kad lietuviams neatšaukiamai skirta būti tik amorfišku ir pasyviu ,,objektu“, arba tiesiog paklusniu ir plastišku žmogišku moliu, kuriuo tikrieji istorijos veikėjai turi nevaržomai naudotis įgyvendindami savąsias pasaulio istorijos ,,architektų“ ir ,,vedlių“ misijas.
32. Išvietinamos ir nuistorinamos Tautos savimonė keičiama subtiliais ir iš pirmo žvilgsnio visiškai ,,nekaltais“, tai yra akivaizdžios ir iš karto pastebimos žalos jai nedarančiais būdais.
Tačiau atidžiau įsigilinus matyti, kad šie jos griovimo būdai iš esmės yra tik iš sovietinio ,,internacionalinio auklėjimo“ arsenalo paimti ir kiek patobulinti okupacijos tarpsniu naudoti ,,kovos su nacionalizmu“ ir betaučio ,,tarybinio žmogaus“ formavimo įrankiai.
Dabar įgyvendinamos Tautos išvietinimo strategijos ašis yra jau sovietinės propagandos atkakliai kartotas ir iš jos perimtas kertinis teiginys, kad ,,Tarybų Lietuva“ yra visų čia gyvenančių tautų atstovų ,,bendri namai“, o patys šių ,,namų“ gyventojai yra ,,nauja istorinė žmonių bendrija“ – iš visų tautų atstovų sudaryta ,,internacionalinė tarybinės Lietuvos liaudis“, kuri savo ruožtu laikyta ,,didžiosios tarybinės liaudies“ segmentu.
Diegiant liberalistinį kosmopolitizmą šis leitmotyvas kiek pakeistas: labiau pabrėžiamos senos Lietuvos daugiakultūriškumo tradicijos ir kur kas plačiau šiai nuostatai įtvirtinti pasitelkiamas LDK istorinis paveldas.
Apskritai forsuotai į Tautos istorinę atmintį brukamas LDK vaizdinys yra paverstas ideologiniu Lietuvos ,,europeizavimo“ įrankiu ir tarnauja ,,smegenų plovimo“ tikslams.
Tiesioginė jo paskirtis – padėti kuo greičiau sugriauti A. Šapokos ir jo mokinių sukurtą tariamai ,,etnocentrinį“ ir ,,lituanocentrinį“ lietuviškąjį istorinį pasakojimą.
Kartu siekiama ir kito tikslo: nutylint ir klastojant tautų sudėtingų santykių LDK realijas peršamas idiliškas ir iškreiptas jų tariamai ,,nuostabaus“ sugyvenimo paveikslas.
Šitaip visuomenei ir ypač jaunajai kartai skiepijamas ,,Lietuvos tautą“ padedantis kurti įsitikinimas, jog, kitaip negu ,,etnocentriškai uždara ir primityvi“ 1918 m. Lietuvos Respublika, senoji LDK buvo ,,kosmopolitine“ pasaulėžiūra grindžiama tolerancijos ir tautų gražaus sugyvenimo oazė – tikras dabartinės ES provaizdis ir modelis.
Norima įteigti, kad LDK piliečiams jų tautybė buvusi ,,nesvarbi“, tad šitoks abejingumas turįs būti ir šiandien kuriamos bei abstrakčios ,,europiečių liaudies“ dalimi privalančios tapti kosmopolitinės ,,Lietuvos tautos“ skiriamasis bruožas.
33. Kitas tautos naikinimo būdas ir aspektas – nuistorinimas.
Tauta išstumiama iš savo istorijos ir praranda savo autentišką kolektyvinę atmintį subtiliai ,,pertvarkant“ jos istorinį pasakojimą.
Šio ,,pertvarkymo“ esmė ta, kad tokiame pasakojime ji išnyksta kaip tikrasis ir vienintelis savosios istorijos subjektas – jos pagrindinis veikėjas ir kūrėjas – ir turi užleisti vietą ją pakeičiančiam kitam istorijos subjektui.
Kalbant dar tiksliau – Tautos istorinis pasakojimas ,,perrašomas“ ir modifikuojamas taip, kad ji išvystų ir suvoktų save tik kaip kito subjekto ar subjektų kuriamos istorijos pasyvią dalyvę.
Sovietmečiu taikant šią istorinės sąmonės ,,pertvarkymo“ schemą pamatine Lietuvos istorijos gija tapo ne ilgaamžės lietuvių tautos kovos už išlikimą ir teisę sukurti savo nepriklausomą valstybę, bet Lietuvoje gyvenančių įvairių tautų ,,darbo žmonių“ bendra kova prieš engėjus, kurią vainikavo LTSR ,,įstojimas“ į TSRS ir lietuvių tautos virsmas ,,internacionalinės tarybinės liaudies“ dalimi.
Ta pati schema taikoma ir dabar.
Tik ji ,,sumoderninta“ tuo požiūriu, kad, užuot pasakojus apie ,,daugiatautės Lietuvos darbo liaudies“ bendrą kovą su ,,engėjais“, pradėtas pabrėžti įvairių tautų indėlis į istorinę Lietuvos kultūros plėtrą.
Lietuvių tautos kovos už savo laisvę ir valstybę galutiniu tikslu šiame istoriniame pasakojime tapo šalies narystė euroatlantinėse struktūrose, atverianti ,,europeizuojamai“ Tautai iš esmės tą pačią perspektyvą virsti dar vienos ,,naujos istorinės žmonių bendrijos“, t. y. kosmopolitinio ,,europeizuotų europiečių“ demoso, segmentu.
34. Šis naikinimas yra didžioji lietuviškosios tautinės ir politinės savimonės problema būtent todėl, kad jį sugebėta paversti ,,savanorišku“, išorinės prievartos požymių neturinčiu, taigi sunkiai suvokiamu ir nelengvai įrodomu Tautos susinaikinimo vyksmu.
Visiškai akivaizdu, kad Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kelios tautinės bendrijos, lygiai kaip nekelia abejonių jų reikšmingas įnašas į šalies kultūrą.
Neįsigilinusiam į reikalo esmę stebėtojui atrodo visiškai natūralu, kad nuolatos primenami ir pabrėžiami šie nenuginčijami Lietuvos tautų taikaus sugyvenimo ir glaudaus bendradarbiavimo faktai.
Nuoširdžiai tikima, kad tokios pastangos yra moraliai pagirtinos, nes visuomenėje ugdo humaniškumo ir pakantumo nuostatas, ir naudingos politiškai, nes skatina šalies piliečių santarvę ir susitelkimą.
Tačiau sutelkus dėmesį tik į teigiamus tokio moralinio ir pilietinio ugdymo aspektus itin keblu susivokti, kada ir kaip pasiekiama sunkiai įžvelgiama riba, kurią peržengus šitoks ugdymas perauga į savo priešingybę ir virsta tikru Tautos naikinimo įrankiu.
Pamatyti šią ribą iš principo įmanoma tik gerai suprantant, kaip įvyksta ir ką iš tiesų reiškia tokio ugdymo sukeliama praktiškai nejuntama asmens sąmonės slinktis, dėl kurios iš esmės pasikeičia pamatiniai – erdvinis ir istorinis – tautinės savivokos parametrai.
Be paliovos kartojant iš pirmo žvilgsnio visiškai ,,nekaltą“ ir net banalią tiesą, kad Lietuva nuo amžių yra daugelio joje gyvenančių tautinių bendrijų namai ir Tėvynė, galima pasiekti stulbinamą efektą – nepastebimai ir nejučia iš Tautos sąmonės ištrinti kertinį ją įžeminantį ir įbūtinantį savivokos elementą – supratimą, kad Lietuvos žemė yra vienintelė pasaulyje vieta, kurioje įsišaknijusi lietuvių tauta gali išlikti ir išskleisti savo kūrybines galias.
Praradusi tokią savivoką Tauta yra atsaistoma nuo savo žemės, t. y. išvietinama ir deteritorizuojama.
Ji nustoja laikyti savo ryšį su jos gyvenama žeme laikyti ypatingu ir ,,privilegijuotu“ būtent šia giliausia egzistencine prasme – nebelaiko savęs tikra, o tai reiškia absoliučiai atsakinga už savo žemę, jos šeimininke.
Mėginant dar tiksliau apibūdinti, kaip pasikeičia išvietintos Tautos savivoka, galima šio pokyčio esmę nusakyti šitaip: egzistenciškai atsisaisčiusi nuo savo žemės Tauta pradeda suvokti save tik kaip vieną iš daugelio toje žemėje įsikūrusių tautinių bendrijų, o tai reiškia, kad jai yra įperšama tautinės mažumos (kad ir gausiausios) savimonė ir jos neišvengiamai sąlygojamas naujas – be abejo, beviltiškai apribotas ir susiaurintas – politinio mąstymo ir vaizduotės akiratis.
Panašiai Tauta ir nuistorinama.
Atkakliai visaip skleidžiama dar viena – tokia pat nenuginčijama ir ,,nekalta“ mintis, kad dabartinė Lietuvos kultūra yra visų tautinių bendrijų kultūrų ryšių ir sąveikos kūrinys ir paveldas.
Šito pakanka, kad įvyktų kitas subtilus ir sunkiai įžvelgiamas asmens sąmonės pokytis.
Iš jos išsitrina pamatinis laikinės savivokos ir istorinės atminties sandas – aiškus ir tvirtas supratimas, kad Tauta yra iš neįžvelgiamos amžių glūdumos ateinanti ir siekianti kuo ilgiau istorijoje išlikti, taigi būtiškai ir likimiškai susaistyta žmonių bendrija.
Nuo neatmenamų laikų Tautos apgyventa žemė yra toji erdvė, kurioje vyksta ir sprendžiasi jos laikiškojo buvimo ir nuolatinių pastangų išlikti pasaulio istorijoje drama.
Diegiama ,,multikultūralizmo“ nuostata kaip tik pamažu ir pakerta, o tiksliau kalbant – išplauna šį supratimą.
Tautos siekį ko tvirčiau įsišaknyti savo žemėje ir jos orientaciją į amžinybę išstumia dvi visiškai priešingos nuostatos.
Pirmoji – įsitikinimas, kad Tauta savo žemėje nėra jokia šeimininkė, o tik istoriškai čia atsitiktinai atklydusi prašalaitė, turinti į šią žemę ne daugiau teisių negu bet kuris kitas čia gyvenęs, gyvenantis ar ateityje užklysiantis žmonių sambūris.
Antroji – kone fatališkas susigyvenimas su šitaip ,,auklėjamai“ Tautai skiepijama mintimi, kad ji esanti tik efemeriškas ir laikinas, taigi iš principo neturintis prasmės ir ateities sambūris, tad privalo romiai susitaikyti su savo neišvengiamo išnykimo perspektyva.
Šis šalies piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę niokojantis ideologinis sprogstamasis mišinys – išvietinimo ir nuistorinimo strategijų jungtis – puikiai atliko savo griaunamąjį darbą.
Gelminė Tautos sąmonės transformacija iš esmės yra jau įvykęs faktas.
Kaip tik šitokia transformacija galima paaiškinti tai, kad nesulaukus kokio piliečių protesto ir pasipriešinimo, valstybiniu lygmeniu buvo patvirtina ir paskelbta vadinamoji ,,Globalios Lietuvos“ vizija ir jos įgyvendinimo strategija.
Šios vizijos priėmimas reiškia tai, kad Lietuvos Respublika yra turbūt vienintelė pasaulyje šalis, kurioje lietuvių tautos išsisklaidymas po pasaulį ir neišvengiamas tokiomis sąlygomis jos išnykimas yra ideologiškai ir politiškai įteisintas ir atvirai paskelbtas kaip valstybei priimtina ir siektina istorinė Tautos perspektyva ir galutinis tikslas.
,,Globali Lietuva“ – tai glausta ir tiksli išvietintos ir nuistorintos Tautos egzistavimo ir jos laukiančio likimo formulė.
Toks egzistavimas iš tikrųjų yra Tautos kelias į politinę ir istorinę nebūtį: juk toji ,,Globali Lietuva“ yra ne kas kita, o po pasaulį išsisklaidžiusių ir save tik kaip pasmerktą jame ištirpti etninę mažumą suvokiančių lietuvių virtualios – efemeriškos ir laikinos, niekam rimtai neįpareigojančios – komunikacijos ir sąveikos tinklas.
35. Vis dėlto net šis gana išsamus ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų tęsiamo ,,komunistinės visuomenės“ statytojų pradėto Tautos dvasinio naikinimo apibūdinimas gali pasirodyti vis dar pernelyg abstraktus ir todėl ne visai aiškus ir įtikinamas.
Todėl verta pamėginti dar konkrečiau ir tiksliau nusakyti, kas realiai nutinka su ,,globalios Lietuvos“ gyventoju verčiamo asmens tautine ir valstybine sąmone ir kas iš esmės yra toji ,,Lietuvos tauta“, kuria stengiamasi paversti XIX-XX a. sandūroje gimusios, tarpukariu puoselėtos, sovietmečiu naikintos, o dabar visaip ,,europeizuojamos“ ir ,,vesternizuojamos“ moderniosios lietuvių politinės tautos likučius.
Nepaliaujamai europeizuojama ,,Lietuvos tauta“ esminiais bruožais niekuo nesiskiria nuo sovietizuotos ,,lietuvių liaudies“.
Tiek homo sovieticus lituanus, tiek ir homo aeuropeus lituanus yra mankurtai, išsižadantys lietuviškosios tautinės savasties dėl betaučio ir abstraktaus ,,tarybinio“ arba ,,europinio“ tapatumo.
,,Lietuvis, gruzinas, rusas, kazachas... koks skirtumas – visi mes tarybiniai žmonės“ – šitaip skambėjo ,,liaudiška“ sovietinio internacionalizmo formulė. ,,Lietuvis, vokietis, anglas, graikas... koks skirtumas – visi mes europiečiai“ – šitaip natūraliai turi skambėti globalistinio paneuropinio kosmopolitizmo formulė.
Tačiau ,,Lietuvos tautą“ galima apibūdinti ir kur kas konkrečiau. ALF steigėjas yra atvirai įvardijęs galutinį savo veiklos poomunistiniame VRE regione siekį ir idealą – ,,amerikonizuoti“ šio regiono šalis.
Tai padeda susivokti, kaip šios vizijos šviesoje turi atrodyti, o tiksliau – kuo privalo tapti demografiniu, kultūriniu, o galiausiai ir politiniu požiūriu ,,vesternizuojamos“ ir ,,amerikonizuojamos“ šalys.
,,Atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų didžioji svajonė ir galutinis tikslas – pertvarkyti jose gyvenančias tautas pagal JAV standartą ir idealą, tai yra, paversti daugiarasių, daugiataučių ir daugiakultūrinių Amerikos didmiesčių klonais.
Tai, kad ameriketiška rasinė, tautinė ir kultūrinė mišrainė susikūrė natūraliai iš į šią šalį suplūdusių savo tėvynes palikusių individų, o analogišką europietišką mišrainę įmanoma sukurti tik dirbtinai ir prievarta ardant, t. y. ,,europeizuojant“, šimtmečius gyvuojančias Europos tautas, šio proceso iniciatorių ir vykdytojų nedomina.
Todėl konstruojamos ,,Lietuvos tautos“ paveikslą įsivaizduoti nesunku – tokia ,,tauta” smarkiai primintų, pvz., Niujorko gyventojų mozaiką.
Tačiau tai ne vienintelis ,,Lietuvos tautos“ provaizdis ir siektinas etalonas.
Amerikos kosmopolitinių didmiesčių atitikmenys gyvavo ir TSRS – jų pavyzdžiais galima laikyti tokias dėl masinės kolonizacijos itin ,,internacionalizuotas“ teritorijas kaip, pvz., Kazachstanas, o ypač vadinamųjų ,,sparčiųjų komunistinių statybų“ aikšteles, kur savo valia susitelkdavo arba būdavo suvaromos prievarta milžiniškos daugiatautės ,,darbo jėgos“ masės.
Siekis niveliuoti ir perdirbti į neapibrėžtas ir lakias multietnines ,,mišraines“ senas ir savitas tautas bei jų kultūras yra skiriamasis ir bendras visų globalių darinių – JAV, buvusios TSRS ir dabartinės ES – nacionalinės politikos bruožas ir svarbiausias jos tikslas.
Šis panašumas neatsitiktinis.
Visais atvejais siekiama to paties – politiškai neutralizuoti tautas paneigiant tautiškumą kaip galimą jų savarankiškos politinės organizacijos principą.
Tai reiškia, kad praktiškai tauta sunaikinama, nes jai etniškai priklausantiems asmenims liaujasi buvusi politine ir istorine atskaitos bendruomene – juos saistančių moralinių, politinių ir teisinių normų bei įsipareigojimų šaltiniu.
Kadangi nebebūdamas bendrijos kolektyvinės politinės organizacijos principu tautinis tapatumas yra nupolitinamas, ta yra praranda politinį matmenį, asmens santykis su jo tauta iš esmės keičiasi.
Tokiomis sąlygomis pats tautinio tapatumo išlaikymas ir puoselėjimas įgyja visiškai naują turinį ir prasmę.
Tai įspūdingai iliustruoja JAV kaip ,,tautų katilo“ patirtis. Milijonai šios šalies gyventojų prisimena savo tautines šaknis ir net mėgina išlaikyti gimtąją kalbą ir kai kurių kultūrinių tradicijų elementus.
Tačiau esmė ta, kad šitoks tautiškumo palaikymas neturi viešosios – politinės prasmės ir reikšmės.
Jis tampa privačiu asmens ir/ ar to paties siekiančios grupės jo bendraminčių reikalu ir užsiėmimu.
Tokia grynai privati tautiškumo raiška iš esmės yra ne kas kita, o viena iš galimų ir ,,laisvai“ pasirenkamų asmens vartotojiško gyvenimo formų.
Išėjęs už savo siauros privataus gyvenimo erdvės šitoks savąjį etninį tautiškumą besistengiantis išlaikyti asmuo būna priverstas tapti tiesiog amerikiečiu.
Kai tik šitokią – suprivatintą ir nupolitintą – tautiškumo sampratą ir ją organizaciškai įkūnijantį ,,atviros pilietinės visuomenės“ modelį Lietuvoje, kaip ir kitose VRE šalyse, jau dvidešimt metų diegia ALF, PVI ir kitos iš jų kilusios arba to paties tipo ideologinės įstaigos.
Šiuo keliu nueita labai toli.
Teiginys, kad lietuvių tautos praktiškai nebėra ir galima kalbėti tik apie jos likučius ir užuomazgas, nėra nė truputėlio išpūstas: didžioji lietuviškosios visuomenės dalies (beje, ir kitų tautinių bendrijų) tautinė sąmonė iš esmės sunaikinta: ji ,,amerikonizuota“ tik ką aptarta prasme ir ,,pertvarkyta“ į ištautintą ir išvalstybinę etnokosmopolitinę savimonę.
Tokios savimonės susiformavimas ir įsitvirtinimas, o galiausiai tapimas vyraujančia, reiškia lietuvių kaip politinės tautos mirtį.
XXI a. pradžioje ,,vesternizatorių“ ir ,,europeizatorių“ pastangomis Tauta faktiškai yra nublokšta į ,,postmodernią“ ikipolitinę etnokultūrinės grupės būklę, primenančią tą, kurioje iki XIX a. Atgimimo vegetavo ir sparčiai nyko tik ką iš baudžiavos paleistų lietuvių valstiečių sluoksnis.
36. Išvada, kad lietuvių tautos iš esmės nebėra, nes jos dauguma iš tikrųjų yra tik nepajėgus savarankiškai kurti ir išlaikyti savo valstybę apolitiškas etnosas, gali nustebinti ir papiktinti – ji atrodo laužta iš piršto, įžeidžianti ir tiesiog įžūli.
Tiesą sakant, šitoks nepasitikėjimas ir pasipiktinimas yra savaip natūralus ir neišvengiamas.
Kaip minėta, ,,mikrochirurginė“ ištautinimo operacija atliekama taip meistriškai, kad ją patyrę piliečiai net nesuvokia ją buvus ir nuoširdžiai laiko save ,,normaliais“, pačiais ,,tikriausiais“ lietuviais.
Tačiau įdėmiau apsižvalgius ištautinimo požymiai bado akis kiekviename žingsnyje.
Beatodairiška aistra ,,europeizuotis“ ir greičiau tapti ,,tikrais europiečiais“ jau turi aiškių masinės isterijos požymių ir niekuo nesiskiria nuo daugybės XIX a. lietuvių protėvių troškimo pasidaryti aukštesnės prabos būtybėmis virstant ,,lenkais“ ir ,,šlėktų“ sluoksnio nariais.
Šis aklas troškimas atsikratyti tautinės savasties toks stiprus, kad net nebepastebima, jog paklausus tokio entuziasto, ką, pvz., reiškia būtų europiečiu, iš karto stotų visiška tyla.
Tautos virsmą beforme politinių drebučių mase išduoda ir toks požymis kaip visiškas nesugebėjimas pasipriešinti bet kokiems valdžios ant piliečių kailio ir jų sąskaita vykdomiems ekonominiams, socialiniams ir kultūriniams eksperimentams – ar tai būtų kiekvieno padoraus ir blaivios nuovokos nepraradusio žmogaus sveiką protą ir moralinį orumą trypiantis genderistinės ideologijos įžūlus ir jau net atvirai prievartinis brukimas, ar ,,darbo santykių liberalizavimu“ pavadintas visiškai tiesioginis suprivatintos, t. y. apsaugotos nuo bet kokio valstybės įsikišimo ir kontrolės, vergovės sugrąžinimas.
Daugybė piliečių prisimena ir nevilties akimirką kartoja žinomą posakį, kad lietuviai yra ,,veršių tauta“.
Tačiau bėda ta, kad tik mažuma aiškiai supranta, kad ,,veršiais“ tapo anaiptol ne savaime – didele dalimi juos tokiais pavertė ankstesniųjų komunistinės, o dabar – atviros pilietinės visuomenės kūrėjų pastangos ir triūsas.
Kad tautiškumo puoselėjimas, kiek jo apskritai dar esama, yra tapęs tik viena iš vartotojiškos ,,saviraiškos“ formų, liudija tai, kad vienintelė masinė ,,patriotiškumo“ apraiška yra sporto sirgalių džiaugsmo po laimėtų pergalių spontaniški proveržiai – dažniausiai girtų šūksnių ,,Už Lietuvą, vyrai!“ pavidalu.
Užtat šiai “patriotiškai“ Tautai nė motais – maža to, ji džiūgauja, – kad Lietuvos žemė paverčiama tik ,,bendraeuropinės žemės rinkos“ segmentu, t. y. kad sakralinę ir politinę prasmę turėjusi tautos įsibūtinimo erdvė tampa tik komercinę vertę turinčių žemės sklypų sankaupa.
Vis dėlto galbūt iškalbingiausias tautinės ir valstybinės sąmonės nyksmo ir irimo požymis yra tai, kad daugelis ar net dauguma opoziciškai nusiteikusių piliečių nuoširdžiai pritaria dvigubos pilietybės idėjai.
Šis pritarimas yra ne tik valstybinės sąmonės neturėjimo, bet ir visiško politinio neraštingumo sukrečiantis pavyzdys.
Jis išduoda, kokiu mastu yra ištrinta ar išblukusi elementariausia nuovoka, kas yra valstybė. Vadovaudamiesi vadinamojo ,,sveiko proto“ logika, šios idėjos šalininkai ir rėmėjai naiviai įsivaizduoja, kad dviguba pilietybė padės išlaikyti, kaip sakoma, ,,emigravusių tautiečių ryšį su Tėvyne Lietuva“.
Net nesusimąstoma ir savęs neklausiama, kas yra toji ,,Lietuva“: čia likę artimieji, visa Tauta ar valstybė.
Reikalavimai išeiviams automatiškai palikti Lietuvos pilietybę yra aiškus politinės sąmonės sunykimo ir pakrikimo požymis, jie rodo, kad nesuvokiamas ar nenorimas suvokti pamatinis dalykas – piliečio santykio su valstybe esmė ir jo savitumas palyginti su asmens santykiu su jo šeima ir net Tauta.
Ryšį su šeima ir Tauta asmuo gali jausti ir palaikyti visur ir visada, bet kuria jam priimtina forma, nes tai privatus ir subjektyvus, grynai asmeniškais motyvais grindžiamas ir iš principo niekuo neįpareigojantis ryšys.
Tuo tarpu piliečio ryšys su valstybe yra visiškai kitoks – politinis ir todėl nesavanoriškas santykis, kurį apibrėžia juridiškai asmenį įpareigojanti teisių ir pareigų valstybės atžvilgiu visuma.
Esminis šio ryšio skirtumas nuo minėtų dviejų yra tas, kad piliečio pareigos yra privalomos ir turi būti vykdomos nuolatos ir besąlygiškai.
Gražu ir sveikintina, kai gyvenantis išeivijoje asmuo nepamiršta Lietuvos ir pagal išgales stengiasi jai padaryti ką nors gero, tačiau jokiomis aplinkybėmis tokios geranoriškos ir proginės paslaugos, išskyrus retus išties didžiulių nuopelnų atvejus, negali prilygti kasdieniam piliečio pareigų vykdymui, kuris yra absoliučiai būtina Tautos ir valstybės egzistavimo ir išlikimo sąlyga.
Kalbant vaizdžiai, jeigu Lietuvoje gyvenantys krašto piliečiai vykdytų savo pareigas ,,savanoriškumo“ principu, kaip norėtų daryti dauguma pilietybės reikalaujančių išeivių, Lietuvos greitai neliktų, tad nebebūtų ko ,,mylėti“ ir kur panorėjus sugrįžti.
Dvigubos pilietybės idėjos absurdiškumą ypač išryškino dėl susiklosčiusių aplinkybių vėl iškilusi šauktinių kariuomenės atkūrimo problema.
Žvelgiant per šios problemos prizmę matyti, kad Lietuvoje rastųsi dviejų rūšių piliečiai: piliečiai, turintys eiti į kariuomenę ir prireikus mirti už Tėvynę, ir ,,piliečiai“, kurie bėdos atveju ,,mylėtų Lietuvą“ tik iš tolo stebėdami pirmųjų auką ir galėtų ramiai manyti, kad jie ginti kraštą nėra įpareigoti, nes jiems tai esąs tik ,,savanoriško apisprendimo“ reikalas.
Taigi iš ,,sveiko proto“ pozicijų remiantieji dvigubos pilietybės idėją ir nuoširdžiai manantys, kad tokia pilietybė bus naudinga lietuvių tautai ir valstybei, iš tikrųjų patys to nenorėdami pila vandenį ant tautas ir valstybes naikinančio globalizmo malūno ir faktiškai atsiduria Lietuvos naikintojų gretose.
Dvigubos pilietybės idėja yra tobulas būdas galutinai pakirsti valstybingumo pagrindus.
Valstybė sužlugdoma kai sunaikinama jos piliečių valstybinė sąmonė skatinant juos pamiršti paties pilietybės instituto turinį ir prasmę.
Neįmanoma veiksmingiau griauti tos sąmonės, tiksliau – jos likučių, kaip dosniai dalijant tuščią pilietybės titulą.
Tokią iškreiptos ir karikatūriškos ,,pilietybės“ atmainą drąsiai galima vadinti ir vartotojiška pilietybe, paneigiančia esminį kiekvienos visavertės pilietybės bruožą – piliečio teisių ir pareigų neišardomos vienovės principą.
Toks ,,pilietis“ – tikriausia sąmoningo ir atsakingo Lietuvos piliečio parodija – būtų asmuo, galintis kada panorėjęs prisiminti savo pilietines teises ir jomis naudotis, ir galintis niekada neprisiminti ir neatlikti nė mažiausios pilietinės pareigos jai garbingą piliečio vardą nežinia už ką dovanojusiai valstybei.
37. Visu posąjūdiniu laikotarpiu trunkantis tautinės ir valstybinės sąmonės griovimas yra svarbiausias vidaus veiksnys, politiškai paralyžiuojantis visuomenę ir darantis ją neįgalią nors kiek rimčiau priešinti Lietuvoje visapusiškai restauruotam, konsoliduotam ir įtvirtintam nomenklatūriniam-oligarchiniam režimui.
Tačiau ne mažiau šį režimą palaiko bei stiprina išorės veiksnys – gilėjantis Lietuvos įtraukimas į transatlantines struktūras, o ypač šalies integravimas į Europos Sąjungą.
ES plėtra į VRE regioną visiškai nebuvo siejama su kokiais nors šio regiono šalių dekomunizavimo siekiais ir reikalavimais.
Maskvai ištikimai tarnavęs komunistinis šių šalių elitas ne tik aktyviai dalyvauja integruojant jas į ES, bet daugeliu atveju vadovauja šiam procesui.
Šis iškalbingas faktas daug ką pasako apie Vakarų Europos ir ES prigimtį. Komunistinė ir kolaborantiška VRE šalių valdančiojo sluoksnio praeitis ES viršūnėms yra ne trūkumas, bet pranašumas.
Šioms viršūnėms kaip tik reikalingas kompradorinis naujųjų šalių valdantysis sluoksnis, neturintis jokių tautinių ir valstybinių sentimentų, tad nenorintis ir nepajėgiantis ginti į tokias globalaus valdymo struktūras kaip ES įtraukinėjamų savo šalių ir tautų interesus.
VRE šalių komunistinių valdytojų įgyti paklusnumo įpročiai aptarnaujant TSRS imperiją ir išsiugdyti gebėjimai naikinti savo pačių tautas laikomi didžiai vertinga politine ir administracine patirtimi.
Siekis išnaudoti šią patirtį eurointegraciniais tikslais leido ES viršūnėms be jokių moralinių skrupulų komunistinius savo tautų išdavikus ir kolaborantus įtraukti į transnacionalinio ES valdančio politinio ir biurokratinio elito sluoksnį.
Sovietmečiu buvę imperijos internacionalinės nomenklatūros dalimi ir visiškai atitrūkę nuo Tautos lietuviškieji kolaborantai taip pat nėra išimtis ir lengvai ,,integravosi“ į šio globalistinio kosmopolitų internacionalo gretas.
Lietuviškosios sovietinės nomenklatūros valdžios ir galios šaltinis buvo maskvietiškojo ,,centro“ parama.
Dabar aptarnaujančių naują globalistinį ,,integracijos“ projektą Briuselio vietininkų Lietuvoje praktiškai neribotą valdžią ir beribį pasitikėjimą savimi laiduoja tas pats jausmas, kad už nugaros stovi ir prireikus visada padės dabar jau ne Rytuose, bet Vakaruose surastas visagalis šeimininkas.
38. Itin ryškus tokios sklandžios ,,integracijos“ pavyzdys yra LR prezidentė.
Pirmasis jos ,,išrinkimas“ faktiškai buvo ne kas kita, o ,,suvakarietinta“ ir ,,sudemokratinta“ anksčiau Maskvoje atliekamo direktyvinio – atviro ir tiesioginio – LKP CK pirmojo sekretoriaus paskyrimo procedūra.
Prezidentė demokratinių rinkimų spektaklio forma buvo atsiųsta kaip ES provincijos – Lietuvos Eurorespublikos – valdytoja ir Briuselio vietininkė.
Šį paskyrimą dideliu mastu lėmė būtent jos parodyta tvirta ištikimybė KP/TSKP, kuri veikiausiai buvo grindžiama toli gražu ne vien karjeristinėmis, bet ir idėjinėmis paskatomis.
Pasirinktoji kandidatė ES valdytojams tiko būtent todėl, kad ji buvo nuosekliai antikrikščioniškos, antilietuviškos ir antišeimiškos komunistinės ideologijos produktas, parengta tarnauti bet kam, tik ne lietuvių tautai ir valstybei.
Todėl stebina, kad kritikuojant prezidentės autokratinius polinkius ir veiksmus dažniausiai slystama paviršiumi ir peikiami tik jos konkretūs sprendimai ir veiksmai, nutylint jos autokratinius užmojus maitinančios ideologijos ir juos leidžiančios saugiai įgyvendinti galios šaltinius.
Kol šie veiksniai bus deramai neišryškinti, iš pažiūros neretai teisinga ir aštri kritika liks iš esmės nepolitinė, taigi bus lėkšta, neįtikima ir todėl gana bejėgiška, kaip ir bet kuri kita į asmenines savybes daugiausia sutelkta ir iš platesnio politinio konteksto ištraukta konkrečių politikų kritika.
Koks gali būti žalingas ideologinio ir politinio konteksto nepaisymas iškalbingai liudija ir tas faktas, kad daugelis prezidentę aršiai kritikuojančių pilietininkų ir visuomenininkų entuziastingai rėmė jos kandidatūrą per pirmuosius rinkimus.
Taip galėjo nutikti tik todėl, kad, būdami persmelkti ,,atviros pilietinės visuomenės“ dvasios, jie paprasčiausiai nesugebėjo blaiviai ir kritiškai įvertinti kandidatės į prezidentus komunistiniu veiklos tarpsniu sukaupto internacionalinio ir ateistinio/laicistinio ideologinio bagažo svorio bei reikšmės.
Tad jie lengvai palaikė ją ,,sava“ ir kurstė apgaulingas iliuzijas dėl jos tikrųjų politinių nuostatų ir žadino nepamatuotas viltis, kad ši kandidatė gerai pasiruošusi ir nuoširdžiai pasiryžusi dirbti Lietuvos valstybei ir jos piliečiams.
Kita vertus, toks neįžvalgumas ir nekritiškumas bent iš dalies paaiškinamas tuo, kad būsimosios prezidentės kandidatūrą parėmusiems pilietininkams ir visuomenininkams jos pasaulėžiūra ir vertybinės nuostatos turėjo atrodyti ne tik kad nepavojingos, bet gana artimos ir savos, nes daugelis jų patys vadovaujasi liberalistinės – antikrikščioniškos ir antitautinės, tradicines moralines vertybes neigiančios ir griaunančios – ideologijos nuostatomis.
39. Apžvelgti Tautos savimonės, Lietuvos valstybės statuso, politinės santvarkos ir integracijos į transatlantines struktūras ypatumai turėtų išsklaidyti visas iliuzijas dėl pilietinės ir politinės visuomenių būklės ir esamo tikrojo jų tarpusavio santykio.
Pilietinė visuomenė kaip atskira nuo valstybės individų privačių interesų raiškos sritis yra ne tik reikalinga, bet ir absoliučiai būtina laisvoje šalyje.
Tačiau ji niekada pati savaime negali sukurti politinės visuomenės, tai yra valstybės. Tuo tikėti yra pragaištinga klaida.
Priešingai – tik visų piliečių kolektyvinės valios pastangomis įsteigiama valstybė yra vienintelė politine terpė, kurioje gali rastis – išsidiferencijuoti ir gyvuoti – tikra ir visavertė pilietinė visuomenė.
Sąjūdis iš esmės ir buvo nepavykusi pastanga vienu metu išskleisti abi – pilietinę ir politinę visuomenes.
Kaip iš ,,apačių“ kilęs judėjimas, jis buvo visuomeninis-pilietinis darinys, kiek siekė politinio tikslo – atkurti Nepriklausomybę, jis tuo pat metu buvo tautinio išsivadavimo judėjimas, taigi politinės tautos ir valstybės užuomazga.
Komunistinė buvusios LTSR nomenklatūra, padedama globalistinių Vakarų veiksnių, sugebėjo nuslopinti šį tautinio išsivadavimo judėjimą.
Buvo užgniaužti ir ,,neutralizuoti“ politiniai-patriotiniai – tautiniai ir valstybiniai – Sąjūdžio siekiai ir tikslai.
Spaudžiant ir padedant išorės veiksniams ir mobilizavus greitai sutelktas naujųjų ideologinių kolaborantų pajėgas, buvo sutrukdyta atsikurti lietuvių politinei tautai kaip tikrai suverenios valstybės kūrėjai.
Lietuvai buvo primestas nepolitinis visuomenės organizacijos principas, kurio įsikūnijimu ir išraiška tapo betautės ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrimas.
Tokiai visuomenei sukurti skirtos milžiniškos pastangos ir lėšos dėsningai ne tik nedavė jokių teigiamų rezultatų, bet ir tapo viena svarbiausių struktūrinį ir sisteminį Lietuvos Respublikos silpnumą lemiančių priežasčių.
,,Pilietinė visuomenė“ statoma ne tik atsietai nuo uždavinio atkurti suverenias Tautos ir valstybės galias.
Jos kūrimas tapo akstinu sunaikinti paskutinius tautiškumo ir valstybingumo likučius įgyvendinant groteskiškus kažkokios pilietinės ,,Respublikos“, miglotai apibrėžiamos kaip abstraktus ,,viešasis reikalas“, ir kitus panašius ALF ir iš jo kilusių ideologinių įstaigų inicijuojamus destruktyvius projektus.
Mėginama uždengti Lietuvos ,,namo“ stogą nepaklojus jo pamatų – nekuriant Tautos ir valstybės – ir kartu stebimasi, kodėl šalyje vis dar tokia silpna bandoma sukurti pilietinė visuomenė.
Vis dar nesuvokiama arba nenorima pripažinti, kad ištautinta ir išvalstybinta pilietinė visuomenė visada buvo ir liks utopinė ir leisgyvė chimera – silpna ir negyvybingas darinys.
Tad gan keistai atrodo ir opozicine savo laikančioje žiniasklaidoje sutinkami mėginimai skatinti ir drąsinti pastangas kurti ,,pilietinę visuomenę“ aprašant kitų šalių, pvz., JAV, vietos bendruomenių sėkmingo pasipriešinimo galingoms interesų grupėms atvejus.
Jie pateikiami kaip savotiškas padrąsinimo ir įkvėpimo šaltinis – kaip ir Lietuvoje sektini pilietinės visuomenės veiklumo ir jėgos pavyzdžiai.
Tokie padrąsinimai iš esmės yra klaidinantys ir žalingi, nes trukdo suprasti svarbiausią skirtumą tarp šalių: seniai iš tikros demokratijos virtusiose oligarchijos valdoma šalimi JAV pilietinė visuomenė iš tradicijos vis dar šį tą reiškia ir į jo balsą šiek tiek įsiklausoma, Lietuvoje šis balsas buvo trumpai girdimas tik Sąjūdžio laikotarpiu, o dabar yra visiškai nutildytas.
Be to, JAV, kitaip negu Lietuva, vis dar yra valstybė. Todėl jų politikai ir valdininkai bent iš dalies reaguoja į piliečių ir realiai esančios pilietinės visuomenės lūkesčius ir reikalavimus.
Tačiau neverta žadinti nepagrįstų vilčių, kad į panašius reikalavimus gali būti reaguojama tikra valstybe taip ir netapusioje Lietuvoje, kurioje neototalitarinis nomenklatūrinis režimas buvo iš esmės restauruotas jau 1992 m., o viltis sukurti visavertę demokratiją ir tikrą pilietinę visuomenę palaidojo valdžią atgavusios nomenklatūros ir jos atrama tapusių Vakarų globalistams tarnaujančių ,,atviros pilietinės visuomenės“ kūrėjų bendromis pastangomis vėl sėkmingai pratęstas jau sovietmečiu toli pažengęs Tautos ideologinis ir politinis naikinimas.
40. Todėl ne ,,susigrąžinti valstybę“, kurios nebūta ir neturėta jau iš pat pradžių, bet atkurti visavertę tautinę ir tikrai demokratinę Lietuvos Respubliką – toks iš tiesų yra ir šitaip turėtų būti tiksliai formuluojamas ir keliamas pagrindinis nūdienos politinis tikslas.
Ir jį gali įgyvendinti ne atomizuotų ,,pilietinės visuomenės“ drebučių pavidalu egzistuojanti abstrakti ,,Lietuvos tauta“, bet tokią valstybę įsteigti pajėgiantis – vėl į politinę tautą susiorganizavęs – šiuo metu pakrikęs ir demoralizuotas nupolitintų lietuvių etnosas, padedamas tikros valstybės idėjai pritariančių kitų etninių bendrijų atstovų.
Šitoks savivokos ir organizacijos lūžis įmanomas tik išsilaisvinus iš mąstymo ,,atviros pilietinės visuomenės“ vaizdiniais ir atsiribojus nuo tokios visuomenės ideologų ir propagandininkų peršamos ,,nacionalizmo be etninės tautos“ idėjos.
Tokio betaučio nacionalizmo, vadinamo ,,konstituciniu patriotizmu“, sampratą ypač išpopuliarino vokiečių neomarksistas J. Habermasas, o pati ši samprata tapo viena svarbiausių ir tvirčiausių ES kosmopolitnių viršūnių vykdomos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos atraminių stulpų.
Neatsitiktinai ,,pilietinės visuomenės“ projektui čia tenka skirti tiek daug dėmesio: vienas didžiausių šio projekto paradoksų yra tas, kad jį įgyvendinant Lietuvoje nuosekliai ir kryptingai ugdomi tautinės ir valstybinės savivokos bei orumo neturintys klusnūs transnacionalinių korporacijų vergai ir tuo pat metu jų ugdytojai virkauja ir piktinasi, kad šie elgiasi ne pilietiškai, o būtent vergiškai.
41. Visiška režimo konsolidacija ir tvirtas neototalitarinis valdymas šalies viduje, besąlygiška Vakarų globalistinių ,,integracinių“ struktūrų parama šiam režimui, moralinis, ideologinis ir politinis Lietuvos visuomenės, taip pat opoziciškai nusiteikusių jos sluoksnių, pasimetimas ir organizacinis pakrikimas – tų trijų veiksnių derinys lemia, kad pakeisti esamą padėtį yra nepaprastai sunkus uždavinys.
Pirmas ir galbūt lemiamai svarbus žingsnis norint bent jau pradėti jį spręsti – be iliuzijų vertinti ir sąžiningai pripažinti šio uždavinio mastą ir sudėtingumą. Iš to plauktų konkrečios praktinės išvados.
Tikroji ir pamatinė Lietuvos problema yra ydinga ekonominė, socialinė ir politinė santvarka.
Ją įmanoma pakeisti tik sutelktomis visos sąmoningos ir organizuotos Tautos dalies pastangomis.
Kad toks telkimasis taptų galimas ir prasidėtų iš tiesų, būtina atsikratyti tuščių vilčių ar veikiau iliuzijų, jog norint pakeisti esamą padėtį pakanka esančius valdžioje ,,nedorus“ ir ,,nesąžiningus“ žmones pakeisti ,,dorai“ ir ,,sąžiningai“ pasiryžusiais ,,tarnauti visuomenei“ piliečiais.
Ši be galo opoziciniuose sluoksniuose gali iliuzija ydinga mažiausiai dviem atžvilgiais.
Pirma, pats tikėjimas, kad struktūrines valstybės santvarkos ir jos nulemto valdymo ydas galima pašalinti ,,blogus“ valdančiuosius pakeitus ,,gerais“, savaime yra politinės sąmonės nebrandumo ar net jos nebuvimo požymis.
Vadovaujamasi naivia moralistine prielaida, kad sudėtingos dirbtinės politinės mašinos – būtent tokia mašina yra modernioji valstybė – tinkamos sąrangos ir deramo funkcionavimo problemas galima išspręsti kliaujantis vadinamųjų ,,dorų žmonių“ gerais norais ir entuziazmu.
Be abejonės, moralinės politikoje ir valdžioje dalyvaujančių asmenų savybės yra svarbios.
Tačiau struktūrinės politinio veikimo sąlygos visada būna ,,stipresnės“ už pavienių asmenų moralines nuostatas ir siekius ta prasme, kad valdymo sistema kone automatiškai atrenka, taiga ir ,,atsijoja“, jai netinkamus žmones.
Lietuva yra iškalbingos tokios sistemos galios pavyzdys: saujelė 1990 m. atėjusių į valdžios struktūras sąžiningų, protingų, patriotiškų sąjūdininkų buvo iš jų ,,išvalyti“ per labai trumpą laiką.
Tose struktūrose liko tik tie sąjūdininkai, kurie sutiko ir siekė pritapti prie sumaniai persidažyti ir laikinai pašlijusias galią ir įtaką sugebėjusios susigrąžinti komunistinės nomenklatūros įvedinėjamų naujų ,,žaidimo taisyklių“, leidusių jai sukurti ,,demokratinio valdymo“ regimybę.
Antra, ši naivi moralistinė nuostata dar pragaištingesnė tuo atžvilgiu, kad ja dangstomas paprasčiausias konformizmas ir kuriamos idealios sąlygos klestėti Lietuvos viešajame gyvenime paplitusiam reiškiniui, kurį be užuolankų reikia vadinti tikruoju vardu.
Tas apgailėtinas, bet spėjęs paplisti ir net tapti vyraujančiu reiškinys yra ,,antisistemiškai sisteminė“ – nomenklatūrinė, oportunistinė ir net parankinė – opozicija, kuri iš esmės lojali esamai santvarkai ir jai tarnauja tik imituodama kovą su režimu.
42. Lietuvoje tikros opozicijos režimui praktiškai nėra. Viešojoje erdvėje absoliučiai dominuoja būtent ,,antisistemiškai sisteminis“, tai yra nomenklatūrinis ir oportunistinis imituojamos ,,kovos su režimu“ žanras.
Skiriamasis ir lengvai atpažįstamas tariamos, arba simuliakrinės, opozicijos bruožas – dvilypumas, kurį išduoda plika akimi kiekviename žingsnyje matoma praraja tarp žodžių ir veiksmų.
Griežta ,,antisisteminė“ retorika, kurios griebiamasi kritikuojant ,,nomenklatūrinę“, ,,putinišką“ ir kitais aštriais epitetais apibūdinamą santvarką ir jos ydas, netrukdo pavieniams veikėjams ir opoziciniams dariniams kuo nuoširdžiausiai dalyvauti visiškai sisteminėse kovose dėl valdžios ir nuolankiai žaisti beviltiškus, nes iš anksto pasmerktus pralaimėti, galios žaidimus pagal sisteminės nomenklatūros primestas taisykles.
Apskritai ,,antisistemiškai sisteminė“ opozicija nėra jokia naujovė. Dar sovietmečiu buvo paplitusi ir madinga subtilaus konformizmo ir kolaboravimo su valdančiuoju režimu praktika, kuri, kaip žinoma, buvo racionalizuojama ir pateisinama dangstantis veidmainišku posakiu, kad ,,reikia eiti į sistemą ir griauti ją iš vidaus“.
Dabartinė opozicija paprasčiausiai tęsia šią nepasiteisinusią ir save diskreditavusią praktiką.
Entuziastingai dalyvaudama režimo tvirtai kontroliuojamuose ,,demokratiškų rinkimų“ spektakliuose, opozicija diskredituoja ir naikina save, nes faktiškai tampa jos smerkiamos sistemos dalimi.
Savaime ir nejučia įsitraukiama į kovą tik dėl ,,vietos po saule“ sistemoje užuot siekus ją iš esmės keisti.
Deklaruojami užmojai ir skambūs pažadai ,,sugriauti nomenklatūros“ valdžią ar ,,grąžinti valstybę piliečiams“ virsta tuščiais lozungais, dangstančiais beribį valdžios godulį ir pastangas atsiplėšti savąją galios ir įtakos dalį iš vadinamųjų ,,sisteminių“ politinių jėgų.
Daug piliečių seniai yra perpratę šį – tikrąjį, nors visaip slepiamą ir niekada atvirai neįvardijamą – šitaip ,,kovojančios“ opozicijos tikslą.
Tai neabejotinai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl per rinkimus ,,nesisteminiai“ dariniai taip ir nesulaukia išsvajotos ženklesnės balsuotojų paramos.
Kartu reguliariai dalyvaudama rinkimų farsuose opozicija daro neįkainojamą paslaugą valdantiesiems, nes objektyviai stiprina nedemokratinę politinę sistemą pildama vandenį ant jos malūno.
Juk vien tokio dalyvavimo faktu palaikoma rinkimų ,,demokratiškumo“ regimybė ir šitaip pripažįstama bei legitimuojama kaip ,,normali“ nomenklatūrinė-oligarchinė krašto santvarka.
43. Radikalia ,,antisistemime“ retorika dangstomas susitaikėliškumas leidžia teigti, kad Lietuvoje nėra jokių tikrai antisisteminių visuomeninių ir politinių jėgų.
Tikra opozicija režimui kol kas yra tik – ir tai didžiausias paradoksas – išoriškai pasyvūs piliečiai, suvokiantys konformistinį nomenklatūrinės opozicijos veiklos sistemos rėmuose pobūdį ir sąmoningai atsisakantys dalyvauti tik imituojamose ,,kovose“ su režimu bei vengiantys kurstyti sau patiems ir visuomenei tuščias iliuzijas, kad tokia ,,kova“ galima ką nors laimėti.
Visi mėginimai atkreipti dėmesį į šį paradoksą kol kas atsimuša į abejingumo ar net priešiškumo sieną.
Išgirdę klausimą, kokios yra jau du dešimtmečius trunkančio ir nieko nedavusio šitokio ,,sistemos griovimo iš vidaus“ perspektyvos ir prasmė, pašnekovai dažniausiai tampa ,,kurti“ arba darosi ,,nesupratingi“ ir kartais šį principinį klausimą mėgina atremti truputėlį varijuojamu klausimu, kurio esmė visada būna ta pati: ką galima pakeisti šalyje neturint valdžios?
Šitaip keliamas klausimas atrodo pagrįstas tik tuo atveju, jeigu neskiriama politinė valdžia ir politinė galia.
Iš tikrųjų galima turėti politinę galią neturint arba beveik neturint politinės valdžios ir neturėti arba beveik neturėti politinės galios turint net ir nemenką politinę valdžią ar jos dalį.
Puikiausias šito įrodymas – Sąjūdžio pavyzdys.
Jo politinės galios viršūnė buvo kaip tik laikotarpis, kai jis neturėjo jokios formalios politinės valdžios, tačiau turėjo neginčytiną moralinį autoritetą, leidusį jam prireikus mobilizuoti daugybę piliečių ir veiksmingai spausti valdžią, kad ši vykdytų Tautos valią.
Toji galia kone akimirksniu ištirpo kaip pavasarinis sniegas būtent tada, kai sąjūdininkai sugužėjo į valdžią ir netruko prarasti turėtą visuomenės pasitikėjimą ir paramą, nes jos akyse tapo tik viena iš daugelio dėl valdžios trupinių kovojančių nomenklatūrinių grupuočių.
44. Tačiau ši žiauri politinė pamoka per du dešimtmečius ne tik neišmokta – nuo Sąjūdžio pralaimėjimo laikų atsiradusi ,,antisistemiškai sisteminė“, tai yra nomenklatūrinė, opozicija, apie ją vengia net užsiminti, juo labiau apie tai kalbėti.
Apibūdinimas nomenklatūrinė opozicija čia vartojamas su viena griežta ir labai svarbia išlyga: šiuo terminu įvardijama būtent opozicinė nomenklatūra, o ne visi opozicinių sambūrių dalyviai.
Nomenklatūra – tai pirmiausia nepamainomi vadinamųjų ,,antisisteminių“ partijų vadai ir visuomenininių ir pilietinių darinių vedliai – ,,kovotojai už viešąjį interesą“, ,,teisingumo gynėjai“, ,,pilietinės demokratijos“ šaukliai ir kiti faktiškai etatinių ,,Lietuvos gelbėtojų” vaidmenį prisiėmę ir į jį įsijautę panašūs veikėjai.
Jų egoistinių interesų tenkinimo įrankiais ir politiniais įkaitais kaip tik ir tapo daugybė Lietuvos ateitimi nuoširdžiai besirūpinančių ir jos labui pasiaukojamai triūsiančių opozicinių sambūrių dalyvių.
Kita vertus, jie taip pat turėtų suvokti ir pripažinti, kad iš dalies yra atsakingi už dabartinę opozicijos būklę.
Be abejo, moraliniu požiūriu yra didelis skirtumas tarp pilietinius sambūrius savanaudiškais tikslais ciniškai išnaudojančių nomenklatūrinių veikėjų ir opozicijos sunomenklatūrėjimo problemos iš tiesų nesuvokiančių bei nekritiškai paskui minėtus vedlius sekančių geravališkų piliečių.
Tačiau praktinėje plotmėje šis skirtumas tampa mažareikšmis. Juk terpę suklestėti ir piktnaudžiauti savo padėtimi opozicinei nomenklatūrai sukūrė ir palaiko neretai sąmoningas aktyvių pilietininkų ir visuomenininkų nenoras gilintis į teorines ir praktines opozicijos veikimo ir jos padėties bei ateities perspektyvų problemas.
Iš čia kyla perdėtas ir dažnai ne tik žalingas, bet ir pavojingas patiklumas savo vedlių atžvilgiu, skatinantis siekti neįgyvendinamų tikslų arba mėginti juos įgyvendinti visiškai netinkamomis priemonėmis.
45. Nomenklatūrinė opozicija, tiksliau – jos vedliai, nenori jokių permainų kovos su režimu stovykloje ir jas sąmoningai stabdo.
Bendras nesisteminių politinių ir visuomeninių jėgų keliamų tikslų ir jų veiksmų vaizdas išties nepatrauklus ir neįkvepiantis.
,,Nesisteminės“ politinės partijos nuolatos skundžiasi politinės sistemos nedemokratiškumu ir ,,mažųjų“ partijų diskriminavimu akcentuodamos vienintelį demokratijos nebuvimo požymį – neteisingą partijų finansavimo tvarką.
Kitos demokratijos stokos apraiškos joms iš esmės nerūpi ir apie jas užsimenama tik probėgšmiais.
Todėl savaime kyla įspūdis, kad jeigu valdžia sumanytų skirti šiokį tokį finansavimą tokioms partijoms, Lietuva jų vadams greitai virstų ,,demokratiška“ šalimi.
Ne geresnė padėtis NVO baruose.
Dauguma nevyriausybinių organizacijų ,,kovoja“ su režimu savitu būdu.
Tokią kova pagrįstai galima vadinti ,,popierių karais“, kurių pagrindinis ginklas – ištisinis srautas ,,peticijų“, ,,kreipimųsi“, ,,pareiškimų“, ,,memorandumų“ ir panašių uždaruose kabinetuose vieno ar grupelės asmenų sukurpiamų dokumentų.
Masiškai gaminamus tokius dokumentus atkakliai siūloma pasirašinėti piliečiams iš anksto žinant, kad valdžia nekreips į juos jokio dėmesio.
Taip pat opozicijos sluoksniuose vis sklando ,,visuomeninio parlamento“, kuris neva turėtų ,,patarinėti“ valdžiai, idėja.
Naujausias sumanymas – įsteigti nežinia kam atstovausiančią ,,tautos tarybą“, kurios įstatų projekte net numatyta galimybė – įsidėmėtinas apdairumas – kurti fondą jos veiklai išlaikyti.
Kyla pagrįstas klausimas: kuo dabartinio nomenklatūrinio režimo sąlygomis tokia ,,patariamoji taryba“ ar ,,visuomeninis parlamentas“ skirtųsi nuo putiniškoje Rusijoje veikiančių kišeninių ,,visuomeninių rūmų“ (obščestvennaja palata) institucijos – argi ji galėtų būti kas nors kita, o ne dar vienas santvarkos ,,demokratiškumą“ padedantis valdžiai imituoti ir jos gal net išlaikomas prisiplakėlių ir pataikūnų sambūris?
46. Skirtumas tarp ,,sisteminių“ ir ,,antisisteminių“ politinio gyvenimo dalyvių galutinai ir ypač akivaizdžiai išsitrynė per tik ką įvykusius savivaldos rinkimus. Valdančios nomenklatūros apsisprendimas pagaliau patenkinti atkaklius ,,pilietininkų“ ir ,,visuomenininkų“ reikalavimus ,,sudemokratinti“ rinkimus leidžiant juose dalyvauti vadinamiesiems visuomeniniams rinkimų komitetams buvo iš tiesų toliaregiškas ir sumanus žingsnis naikinant paskutinius pasipriešinimo režimui židinius šalyje.
Tereikėjo sukurti valdžios artumo ir pasiekiamumo miražą, kad būtų entuziastingai pakartota lemtinga Sąjūdžio klaida.
Užvaldyti aklo valdžio troškulio pilietininkai ir visuomeninkai, užuot ieškoję galimybių veiksmingiau vykdyti savo priedermę kontroliuoti valdžią, tiesmukiškai ir urmu puolė burtis į valdžios maloningai dovanotus rinkiminius komitetus.
Anksčiau deklaruoti pažadai burti nors kiek platesnį ir vieningesnį antinomenklatūrinį frontą buvo akimirksniu pamiršti.
Maža to, radosi ,,vorų butelyje“ situacija – pradėta aršiai konkuruoti tarpusavyje ir aiškintis, kas yra ,,tikrieji“ ir ,,sąžiningi“ žmonių interesų atstovai ir gynėjai.
Būrimosi principai ir veikimo metodai keistai atpažįstami, nes buvo perimti iš taip smerkiamų ,,sisteminių“ darinių veiklos arsenalo. Vieni rinkiminių komitetų iniciatoriai kviečia burtis visus ,,dorus žmones nepriklausomai nuo politinių pažiūrų“, nors tokiu pagrindu susitelkusius ,,sistemikus“ patys vadina gaujomis.
Žarstomi pažadai – taip pat įspūdingi ir niekuo nenusileidžia ,,sisteminių“ jėgų vilionėms.
Vieni kandidatai žada ,,sugrąžinti demokratiją“, kiti – ,,atkurti savivaldą“, arba ,,sugražinti piliečiams miestą“ ar net visą valstybę.
Be abejo, teoriškai ir praktiškai įmanoma, kad toks komitetas įgytų kurios nors savivaldybės taryboje net santykinę daugumą, arba koks nors ,,antisisteminis“ visuomenininkas būtų išrinktas meru.
Tačiau stačia galva puolus į azartiškas grumtynes dėl valdžios išgaravo bet koks politinis apdairumas ir buvo prarasti net paskutinieji sveiko proto likučiai.
Nemėginta nors kiek rimčiau pasvarstyti, ar iš principo įmanoma ,,grąžinti miestą piliečiams“ arba ,,atkurti demokratinę savivaldą“ šalyje, kurioje savivaldos tiesiog nėra, nes toliau egzistuoja sovietinė vykdomųjų komitetų sistema.
O juk turėjo būti akivaizdu, kad sukurti tikrą savivaldą Lietuvoje įmanoma tik sugriovus minėtą sistemą ir įvykdžius esminę savivaldos reformą, o tai galima padaryti tik visos valstybės mastu.
Tokio masto pertvarkoms reikalingi įstatymai galėtų būti priimti tik tuo atveju, jeigu turintį tai padaryti Seimą spaustų sutelktos piliečių jėgos arba tokių jėgų frontas hipotetiškai laimėtų parlamento rinkimus ir sudarytų tokius pokyčius pajėgiančią įgyvendinti daugumą.
Kadangi strimgalviais puolusiai į savivaldos rinkimus opozicijai šie klausimai apskritai nerūpi, sunku pasakyti, kuo tik ką minėti opozicionierių pažadai rinkėjams skiriasi nuo populistinių ir demagogiškų ,,sisteminių“ veikėjų kalbų, skirtų tiems patiems rinkėjams vilioti.
47. Nepaisant daugybės nusivylimų ir sukauptos karčios patirties, pokyčių Lietuvoje viltys vis dar neretai ir toliau atkakliai siejamos su vadinamosiomis ,,nesisteminėmis“ partijomis.
Tokios viltys nepagrįstos ir tuščios, nes partijų griežta šio žodžio prasme – nei ,,sisteminių“, nei ,,antisisteminių“ – Lietuvoje apskritai kol kas dar nėra. Nepakanka pasivadinti ar net nuoširdžiai norėti būti politine partija.
Tikros partijos gali atsirasti ir veikti tik tam tinkamomis sąlygomis, pirmiausia joms gyvuoti būtinoje demokratinėje institucinėje ir teisinėje aplinkoje.
Kai tokių sąlygų nėra, partijomis vadinami sambūriai yra ne demokratinės valstybės politinės struktūros dalis, bet iš esmės veikia kaip pseudopolitiniai privatūs susivienijimai, siekiantys teisės disponuoti valstybės valdymo aparatu pavienių asmenų ir jų grupių egoistiniais tikslais.
Imitacinė ar veikiau simuliakrinė šalies partijų prigimtis lemia, kad nėra jokio principinio skirtumo tarp ,,sisteminių“ ir ,,nesisteminių“ tokio pobūdžio darinių.
Šalies ,,partijos“ skiriasi ne kokybiškai – politinės savivokos brandumu ir veiklos turiniu, o tik kiekybiškai – dydžiu ir turima realia galia bei įtaka.
Trumpai tariant, skirtumas tarp jų yra toks pat, koks, tarkime, būna skirtumas tarp smulkios parduotuvėlės ar kioskelio savininko ir didelio prekybos tinklo valdytojo.
Abu siekia to paties – kuo didesnio pelno, tačiau skiriasi veiklos mastai ir atotrūkis tarp trokštamo ir realiai pasiekiamo jos rezultato.
Todėl dažniausiai mąstysena ir vertybėmis niekuo nuo stambių verslininkų nesiskiriantys smulkūs verteivos jaučiasi esą nuskriaustos ,,diskriminavimo“ aukos.
Į panašių ,,aukų“ vaidmenį yra įsijautusios ir vadinamosios mažosios ,,partijos“, kurios nuolatos reikalauja atkurti ,,teisingumą“ ir laiduoti ,,visiems lygias“ konkurencijos sąlygas.
Tačiau savaime tai nereiškia, kad, įgijusi ,,sisteminės“ partijos statusą ir jo atveriamas galimybes, iki tol buvusi ,,mažoji“ partija tuojau pat neužmirštų tik ką keltų ,,demokratijos“ ir ,,lygybės“ reikalavimų ir neperimtų ,,didžiųjų“ partijų įpročių, tarp jų – ir atsainaus požiūrio į ,,nesisteminėmis“ liekančias partijas.
Apskritai opozicija daro didelę klaidą perėmusi režimą aptarnaujančių politologų išrastą savavališką ir dirbtinę ,,sisteminių“ ir ,,nesisteminių“ partijų skirtį.
Ji žalinga dvejopai.
Viena vertus, ja pasinaudodama ,,sisteminė“ propaganda visuomenės akyse menkina ir diskredituoja ,,mažąsias“ partijas.
Antra vertus, ši skirtis ir kitaip kenkia ,,mažosioms partijoms, kurios pasiduoda pagundai kurti savąjį ,,antisisteminių“, tai yra ,,idealistiškesnių“, ,,doresnių“ ir todėl nuolatos patiriančių diskriminaciją, sistemos ,,aukų“ įvaizdį.
Šiuo romantizuotu ir mažai ką bendro su tikrove turinčiu įvaizdžiu lengvai patikima, ir tai tampa akstinu vengti rimčiau analizuoti tikrąsias ,,nesisteminių“ partijų silpnumo ir nepabaigiamų nesėkmių priežastis.
Pirmoji tikra partija Lietuvoje rasis ir bus ta, kuri suvoks, jog, užuot beviltiškai konkuravus dėl valdžios su ,,sisteminėmis“ politinėmis jėgomis, iš pradžių būtina imtis parengiamojo darbo ir, laikinai atsisakiusi siaurų partinių tikslų ir su jais susijusių naivių ambicijų, kartu su demokratijos siekiančiais šalies piliečiais stengsis kurti demokratines politines ir teisines partinės veiklos ir sąžiningos tikrų partijų konkurencijos sąlygas.
Kol kas šitaip mąstančios ir veikiančios partijos šalyje nėra.
48. Mėginantys priešintis nomenklatūrinio-oligarchinio režimo vykdomai Tautą ir valstybę naikinančiai politikai piliečiai ir jų šiam tikslui sukurti dariniai privalo rasti tinkamą organizacinį principą, apibrėžiantį dalyvavimo tokiame pasipriešinime sąlygas ir būdus bei pasipriešinimo judėjimo organizacinę struktūrą.
Vadinamasis ,,pilietinės visuomenės“ organizacinis principas yra visiškai nevykęs ir neveiksmingas.
Visi iki šiol mėginti sulipdyti įvairių visuomeninių ir pilietinių sambūrių, NVO junginiai – ,,apskriti stalai“, ,,santalkos“, ,,forumai“, ,,koalicijos“ – pasirodė esą netvarūs, negyvybingi ir greitai žlugo.
Nepabaigiamos tokių nesėkmių virtinės priežastis žinoma bent jau nuo J.-J. Rousseau laikų: tarp individo ir politinio susivienijimo (valstybės) įsiterpiančios ,,tarpinės“ pilietinės struktūros yra dvilypės pačia savo prigimtimi ir nepajėgia užtikrinti bendrojo visuomenės intereso, nes deklaruojantys kovoją už tokį interesą jų nariai tuo pat metu neišvengiamai siekia dalinio savo organizacijos intereso.
Todėl interesų konfliktas, organizacinė trintis ir galiausiai skilimas būna tik laiko klausimas.
Lietuvoje puikiausia šitos taisyklės iliustracija – gana viltingai prasidėjęs judėjimas ,,Už teisingą Lietuvą“, kuris vis tik iširo, nes jo kūrėjai iš pat pradžių slėpė siaurus ir savanaudiškus tikslus, kurie jiems rūpėjo labiau už bendrąjį darinio išsikeltą tikslą.
Panaši lemtis ištiko anksčiau susikūrusią ,,Piliečių santalką“, kuri taip pat buvo pasmerkta tapti negyvybingu dariniu, nes organizaciniu požiūriu ji buvo sukonstruota kaip skirtingo lygmens veikėjų – ,,fizinių ir juridinių asmenų“ – mechaninis konglomeratas.
Veiksmingai priešintis režimui gali ne ,,pilietinė visuomenė“, bet save kaip Tautą suvokiantis ir tinkamai susiorganizavęs patriotiškų piliečių sambūris.
Toks junginys jokiu būdu negali būti įprastinė savo bejėgiškumą ir neperspektyvumą daugelį kartų įrodžiusi opozicinių darinių koalicija.
Iš tiesų siekiantis tapti realia jėga pilietinis sambūris turi būti grindžiamas griežtai asmeninio dalyvavimo (narystės) principu, nes asmens kaip piliečio ryšys su valstybe negali būti kitoks, o tik grynai individualaus įsipareigojimo ir atsakomybės savajai valstybei santykis, netarpininkaujamas jokių ,,tarpinių“, tai yra dalinių, interesų, kai individas įsipareigojimus ,,savajai“ grupei (pvz., partijai) iškelia virš pareigos savo Tautai ir valstybei.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
