Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 23 Gru 2013 21:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Istorikai pasibaisėję: Seimas kuria žinybą, kuri nustatinės vienintelę teisingą ir visiems privalomą istoriją

http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... -56-393802

Lauryna Vireliūnaitė
15min.lt

Istorikai yra pasibaisėję Seime kelią sparčiai besiskinančiu įstatymo projektu, kuriuo siūloma įkurti naują instituciją – Tautos istorinės atminties tarybą. Ji nurodytų vienintelę neginčijamą tiesą apie istorijos įvykius. „Kažkas Lietuvoje labai nori pralenkti Vladimirą Putiną“, – 15min.lt tokią iniciatyvą įvertino VDU istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Nacionalistinių eitynių dalyviai įstatymu nustatinės, kaip visiems piliečiams be išimties vertinti vieną ar kitą šalies istorijos faktą? / Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr. /

Tautos istorinės atminties įstatymą dar praėjusios kadencijos metu užregistravo grupė Seimo narių.

Iniciatoriai tvirtina, kad projektą parengti juos paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir tautos valstybės egzistencijos pamatą. Jame išskirtos valstybės šventės, nustatoma, kokia tvarka minimos istorinių įvykių sukaktys.

„Tai bendro susirūpinimo istorijos politikos būkle Lietuvoje dalis. Vieningas bendros istorijos praeities suvokimas yra kiekvienos tautos egzistavimo objektyvusis elementas ir kartu būtina, nors nepakankama, jos išlikimo ir gyvybingumo sąlyga", – aiškinamajame rašte rašo projektą stumiantys veikėjai.

Įstatymo projekte, kuriam praėjusią savaitę bendru sutarimu pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, numatoma įsteigti naują instituciją – Tautos istorinės atminties tarybą. Projekto autoriai nori, kad tarybos sprendimai jos įgaliojimų srities klausimais būtų privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms.

Šį projektą pateikė buvęs Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Valentinas Stundys, į Seimą šią kadenciją nebepatekęs tautininkas Gintaras Songaila, jį taip pat pasirašė „darbietė“ Virginija Baltraitienė, liberalsąjūdietis Algis Kašėta, socialdemokratas Juozas Olekas, „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis, praėjusios kadencijos parlamentarai, konservatorius Julius Dautartas, liberalcentristas Vytautas Bogušis, socialdemokratas Česlovas Juršėnas ir dabar darbiečiu tapęs Vidmantas Žiemelis.

Istorikas E.Aleksandravičius įsitikinęs, kad šio įstatymo projekto autoriai siekia, jog Lietuvoje būtų panašiai kaip Rusijoje, kuri turi komisiją, griežtai prižiūrinčią, kad istorikai nesiginčytų dėl istorijos.

Profesorius R.Petrauskas: Tai – noras sukurti kontrolės instituciją

Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekanas, medievistas Rimvydas Petrauskas 15min.lt sakė, kad priėmus tokį teisės aktą, gresia labai blogi dalykai.

Profesoriaus įsitikinimu, tokių įstatymų idėja yra iš principo ydinga ir kelia grėsmę tiek Lietuvos demokratinei visuomenei, tiek pačiai istorinei atminčiai.

„Projekte kalbama apie kažkokią vieną tautos istorinę atmintį – tokio dalyko net teoriškai nėra, egzistuoja įvairios istorinės atmintys, kurios tarpusavyje komunikuoja, vyksta dialogas, įstatymų, Konstitucijos rėmuose, neįžeidžiant vieni kitų. Žinoma, valstybinės institucijos gali norėti, kad egzistuotų istorijos politika – dėl kalendorinių švenčių ir panašių dalykų. Tačiau tai turi atsirasti ne kažkokiose institucijose, kurios sudaromos politizuotai ir biurokratiškai, bet viešose diskusijose“, – sakė profesorius R.Petrauskas.

R.Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus. Toks teisės aktas, istoriko įsitikinimu, pavojingas, nes atliepia vienos visuomenės grupės interesus: „Greičiausiai, tai yra noras sukurti tam tikras kontrolės institucijas. Taip pasireiškia demokratijos stoka.“

V.P.Plečkaitis: radikalios jėgos aktyvėja

Diplomatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Vytautas Petras Plečkaitis 15min.lt teigė, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektas yra pasikėsinimas į žodžio ir minties laisvę. Juo bandoma įpiršti vieną nuomonę, kuri yra neva vienintelė teisinga. Tą nuomonę ir skleistų įkurta taryba.

Apskritai šiuo metu jaučiamas tautininkų ir radikalių jėgų suaktyvėjimas, jos nedidelės, bet jos aktyvios, ir jų aktyvumas dalį visuomenės užkrečia. Jos daro neigiamą poveikį augančiai kartai, – įsitikinęs V.P.Plečkaitis.

„Tačiau moksle visada egzistuoja kitokia nuomonė. Todėl projektas pavojingas. Jis kilo iš totalitarinio mąstymo. Mūsų jaunai demokratijai tokie įstatymai yra pavojingi, esu kategoriškai prieš“, – pabrėžė buvęs šalies ambasadorius Ukrainoje ir Šveicarijoje.

V.P.Plečkaitis atkreipė dėmesį, kad kai kurie žmonės nėra linkę mąstyti demokratiškai, nes yra autoritarinio sukirpimo. Jie, anot pašnekovo, kažkodėl mano, kad jų nuomonė – galutinė tiesa.

„Tai yra neteisingas kelias. Seimas, jeigu jis atstovauja demokratinei visuomenei, turėtų tokiems dalykams nepritarti, – pabrėžė jis. – Apskritai šiuo metu jaučiamas tautininkų ir radikalių jėgų suaktyvėjimas, jos nedidelės, bet jos aktyvios, ir jų aktyvumas dalį visuomenės užkrečia. Jos daro neigiamą poveikį augančiai kartai.“

Komentarai
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... &order=ASC

Žygeivis

Įdomu tai, kad visi trys šiame straipsnyje "prieš" pasisakę yra žinomi lenkomanai. :)

Pvz., Vytautas Petras Plečkaitis - 1992–1996 m. Seimo narys, Lietuvos-Lenkijos tarpparlamentinės grupės pirmininkas.

Kartu su Lenkijos ambasadoriumi Janu Vidackiu parengė dokumentų rinkinį „Lietuvos-Lenkijos santykiai 1917–1994 m.“, V., 1998.

1996 m. Lenkijos apdovanotas Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio (Kavalieriaus) Kryžiumi.

Egidijus Aleksandravičius - 1986 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Kultūrinis – organizacinis judėjimas Lietuvoje 1831–1863 m.“

Daugiausia tiria XIX a. vidurio Lietuvos visuomeninį kultūrinį gyvenimą, pradinį lietuvių tautinio sąjūdžio etapą.

Su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politine tradicija siejamą kitakalbę kultūrą traktuoja kaip sudėtinę Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos dalį.

Nuo 1999 m. Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas.

2001 m. Lenkijos apdovanotas Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio kryžiumi.

Rimvydas Petrauskas - iš visos trijulės pats rimčiausias mokslininkas-istorikas (mano nuomone), tačiau lenkomanija jo darbuose irgi "šviečia".

Stažavosi Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, Herderio institute Marburge.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas, E. Raila. Vilnius, 2001 [Tas pats lenkų kalba: Kultura Wielkiego Księstwa Litewskiego: analizy i obrazy. Kraków, 2006].

Petrauskas, R. „Historia a współczesność. Pierwszy zjazd historyków Litwy“. Zapiski historyczne, 2006, t. 71, z. 1, s. 99-106.

Petrauskas, R. „Lenkijos–Lietuvos unija ir lenkų–lietuvių diduomenės ryšiai: realios unijos link“. In Lietuvių-lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis / Stosunki polsko-litewskie na przestrzeni wieków. Pamięć historyczna. Vilnius, 2009, p. 60-75.

Šaltinis - Vladas TURČINAVIČIUS. Istorija. Tapatybės darkymas. 2013-05-15 11:20.

Ištrauka:

"K.Almenas didžiausią dėmesį skyrė ne Lietuvos kunigaikščių žygiams į Mozūriją ir jos kunigaikščio Ziemovito (Siemovito) nukirsdinimui, bet pasakojo kaip Mindaugo kariauna dalijosi grobį – varines katedros duris, nors istoriografijoje nustatyta, kad 1262 m. birželį Mozūriją puolė ir Ziemovitą nukovė kunigaikščio Treniotos vadovaujama lietuvių kariuomenė (Artūras Dubonis, „Traidenis“. 2009. 91, 93 p.).

Tai buvo lyg iliustracija istoriko Rimvydo Petrausko pranešimo, istorijos mokslus kramčiusio jau Nepriklausomos Lietuvos laikais.

Jis pasakojęs apie Mindaugo žygius prieš Mozūrijos kunigaikštystę, ir ją pristatęs kaip Lenkijos dalį.

Stebėtina, kad istorikas dabartinės Lenkijos teritoriją priskiria ano meto Lenkijai – juk ji tuomet buvo visai mažytė, tik apie Krokuvą, ir vadinosi Mažąja Lenkija.

Kita būsimos, pirmiausia apsikrikštijusios, Lenkijos dalis buvo apie Gniezną.

Klausantis istoriko R.Petrausko pranešimo susidarė įspūdis, kad tie tolimi įvykiai nagrinėjami labai lokaliai ir menkinant Lietuvą bei jos karalių Mindaugą.

Istorikas neatsižvelgė į ano meto politines istorines aplinkybes, o jos yra pakankamai aiškios: pagrindiniais veiksniais tuometinėje Rytų ir Vidurio Europoje buvo prieštaravimas ir kovos tarp dviejų suskilusios krikščionybės polių – bizantiškos (stačiatikių) krikščionybės ir Romos katalikų krikščionybės, kurios tais laikais ir dar anksčiau buvo plečiamos kryžiumi ir kardu bei tapo politikos įrankiu.

Tiesa, minimu laikotarpiu bizantiškosios krikščionybės plėtra buvo apmirusi dėl mongolų Aukso Ordos įsiveržimo į Europą.

Tačiau kalbant apie Lietuvą tenka pabrėžti, kad ši prieštara tarp suskilusių krikščionybės atšakų sudarė sąlygas iškilti ir susiformuoti stipriai viduramžių valstybei - Lietuvos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Tačiau krikščioniškos kaimynės neretai menkindavo karališkąją Lietuvą - paradoksalu, kad XXI a., kai informacijos sklaida yra laisva, kai kurie lietuvių istorikai ir toliau vadovaujasi įvairiais Lietuvą menkinančiais stereotipais, šimtmečiais skiepytais mūsų didesnių kaimynų.

Išklausęs R.Petrausko pranešimą, neišgirdau istorinių aplinkybių, kodėl ir kaip lietuvių buvo puolama Mozūrija ir nužudytas Ziemovitas.

Buvo stengiamasi pavaizduoti lietuvių karius tik plėšikaujančius.

Beklausant istoriko prieš akis iškilo Vilniaus katedros altoriaus paveikslo vaizdas, kuriame pavaizduotas Krokuvos vyskupo Stanislovo nukirsdinimas jam laikant Mišias. Žmogžudystę įvykdė Lenkijos karalius Boleslovas II Drąsusis iš Piastų dinastijos, valdęs 1058-1079 m. ir žiauriai susidorojęs su Mažosios Lenkijos (Pršemislų dinastijos, atėjusios iš Čekijos) kunigaikščiais ir net vyskupu.

Todėl į XIII a. įvykius būtina pažvelgti bendrame istoriniame kontekste."

Žygeivis

O dabar pasižiūrėkime, kam gi iš komentatorių taip nepatinka Tautos istorinės atminties taryba...

Pvz., komentatorius:

"Pasveikinkim dydziaja valstybe
IP: 78.63.244.181

Fasistine Vokietija perrase vienintele teisinga istorija. TSRS parase vienintele teisinga istorija.

Dabar ir LIetuva nori tapti dydziaja valstybe. Tauta turi zinoti tikrus savo patriotus SONGAILA, OLEKA, MAZURONI it t.t. Tostas. Uz dabar jau tikriausia LIetuvos istorija!!!"

Kadangi jo IP pateiktas, pasižiūrėkime ką ir kur jis yra rašinėjęs?

Ir iš karto randame labai "įdomius komentarus" straipsnyje "Lietrytyje" - "Garsenybės kapą Vilniuje saugo net vaizdo kamera" - kas nežino, tai ši "garsenybė" yra Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavikas bei didžiausias priešas, nutautėjęs žemaitis Juozas Giniotas iš Pilsūdų, kurį pas mus kažkodėl vis dar vadina lenkiškai - Juzefu Pilsudskiu.

Patys pasižiūrėkite, kaip minėtas komentatorius džiaugiasi, kad dabar šito išdaviko "širdies kapą" saugos nuo lietuvių barbarų su video kamera (beje, ką tik ta kamera tikrai pravertė - tik sugavo ne lietuvių, o būtent lenkų barbarus, kurie su Lietuvos vėliava valė išdaviko "širdies kapo" plokštę).

Pasižiūrėjau dar kelių ypač aršių "kritikų" komentarus - ir nereikia būti dideliu specialistu, jog akivaizdų dėsningumą iš karto pastebėtum - kam būtent taip nepatinka Lietuvių Tautos istorinės atminties taryba... :)

Pikc

"Apskritai šiuo metu jaučiamas tautininkų ir radikalių jėgų suaktyvėjimas, jos nedidelės, bet jos aktyvios, ir jų aktyvumas dalį visuomenės užkrečia. Jos daro neigiamą poveikį augančiai kartai."

- neigiamą poveikį augančiai kartai daro savo tautą, šalį ir istoriją dergiantys liberastiniai "mokslinykai" bei "entelegentai". :)

Reiktų pakoreguoti straipsnio pavadinimą - pvz. "Liberalai-lenkomanai pasibaisėjo, kad gali nebetekti galimybės atstovauti kitų šalių interesams" ar pan. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 04 Sau 2014 20:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vytautas Sinica. Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-s ... d=63646610

Vytautas Sinica,
www.DELFI.lt
2014 m. sausio 2 d. 09:54

Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai vasarą užregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti istorijos cenzūrą Lietuvoje.

Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija. Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę?

Melas ar nežinojimas?

Jau pirmame projektą smerkiančiame straipsnyje rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus“.

Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl istorinės atminties įstatymo projekto.

Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie šią iniciatyvą.

Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas tuos siūlymus pateikia.

Rimantas Miknys taip pat pateikė siūlymus, kurie tačiau buvo atmesti komiteto, kuris tikrai buvo atviras diskusijai ir daug pasiūlymų priėmė. Visiems siūlymų teikėjams buvo leista dalyvauti posėdyje ir argumentais apginti atmestus savo siūlymus. Būtent R. Miknys tokia teise nesinaudojo ir posėdyje nedalyvavo. Kokio didesnio viešumo ir diskusijos su visuomene ir istorikais norima?

Galiausiai keista, jog įstatymas pasirodė dar pernai vasarą, o diskusijų pritrūko tik dabar.

2012 m. lapkričio pradžioje DELFI rašiau apie tokio įstatymo būtinybę ir šiandieninės istorinės sąmonės pakrikimą, o sulauktos reakcijos liudijo, jog tikrai nemažai istorikų tą tekstą pastebėjo. Vis dėlto metus diskutuoti niekas nenorėjo ir laukė, kol projektas užges Seimo stalčiuose.

Taip pat keistai atrodo nepatenkintų istorikų skunde valstybėms vadovams pateikti teiginiai, jog „slapta nuo visuomenės ir istorikų bendruomenės siaura vien tik su tautininkais susijusi žmonių grupė bando uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne“.

Teiginio „slapta nuo visuomenės“ melagingumą liudija išvardyti faktai.

Įdomiau, ką turėtų reikšti „su tautininkais susijusi žmonių grupė“?

Projektą teikė kaip niekada įvairių partijų ir pažiūrų atstovų grupė: krikdemas Valentinas Stundys, konservatorius Julius Dautartas, liberalcentristas Vytautas Bogušis, „darbietė“ Virginija Baltraitienė, socialdemokratų politikos mohikanas Česlovas Juršėnas, tuometis krikščionių partijos atstovas Vidmantas Žiemelis, liberalas Algis Kašėta, socialdemokratas Juozas Olekas ir „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis.

Tarp įstatymo projekto teikėjų buvo vienintelis tautininkas Gintaras Songaila, tačiau būtų keista, jei būdamas tuomečio Seimo nariu prie tokio įstatymo projekto jis nebūtų prisidėjęs.

Tai vadinama „siaura tik su tautininkais susijusių žmonių grupele“?

Juolab, kad neformaliomis žiniomis pagrindiniu projekto iniciatoriumi buvo signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, ilgametis socialdemokratas prof. Bronislovas Genzelis.

Kuo tad pagrįstas toks akivaizdžiai melagingas bauginimas tautininkais, kurį, beje, pakursto ir portale 15min.lt prie straipsnio apie šį projektą skelbiamos nuotraukos su žygiuojančiais skustagalviais ir ne mažiau melagingu prierašu, jog „Nacionalistinių eitynių dalyviai įstatymu nustatinės, kaip visiems piliečiams be išimties vertinti vieną ar kitą šalies istorijos faktą“?

Kai vieši teiginiai prasilenkia su tikrove, yra meluojama arba kalba prastai informuoti žmonės. Tačiau Lietuvos istorijos institutas dalyvavo tiek viešuose klausymuose, tiek pasiūlymų projektui teikime.

Rimantas Miknys, žinojęs visus išvardytus faktus, prieš rašydamas kreipimąsi valstybės vadovams neturėjo leisti rašyti netiesos šį įstatymo projektą sustabdyti siekiantiems kolegoms.

O jei su faktais prasilenkiama sąmoningai, tai jau labai daug pasako apie įstatymą kritikuojančių istorikų argumentus ir atvirumą formuojant visuomenės nuomonę apie rengiamą įstatymą.

Istorinės atminties įstatymo esmė

Norint suprasti istorinės atminties įstatymo tikslus ir atsakyti, ar jame numatoma kokia nors istorijos cenzūra ir „vienos tiesos primetimas“, pirmiausiai reikia aiškiai skirti dvi iš tiesų atskiras sritis – istoriją kaip mokslą ir istorijos politiką.

Visose valstybėse egzistuoja istorijos politika, tačiau tik autoritarinėse valstybėse istorijos politika siekia kontroliuoti akademines diskusijas ir cenzūruoti jų turinį. Niekas nesikėsina to daryti Lietuvoje.

Istorijos politika čia kaip ir kitose demokratiškomis vadintis pretenduojančiose šalyse suvokiama kaip aiškus apsisprendimas, kaip valstybė vertina konkrečius istorijos faktus – įvykius ir asmenis, dėl kurių tuo tarpu gali egzistuoti laisva akademinė diskusija ir nesutarimas.

Praktikoje tai reiškiasi apsisprendimu, ką valstybė mini kaip garbingas istorines datas, kam skiriami jubiliejiniai metai, koks tokių minėjimų turinys, programos, tikslai ir uždaviniai.

Įstatymo projekte numatyta sukurti Istorinės atminties tarybą, į kurią atstovus (jokiu būdu ne politikus, nes tai prieštarautų Konstitucijai) deleguotų svarbiausios valdžios institucijos bei griežtai nepartinės nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Signatarų klubas ar Mokslų akademija (neformalus deleguojančių organizacijų atrankos principas – esminis jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą).

Ši taryba, kurią sąmoningai siekiama apsaugoti nuo virtimo partinių rietenų įkaite, pagal įstatymo projektą turėtų šias funkcijas (10 straipsnio 6 dalis):

- svarstyti ir tvirtinti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis bei atmintinų metų minėjimo programų metmenis;

- inicijuoti bei nagrinėti pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties objektų ir teikti juos ŠMKK;

- koordinuoti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis ir atmintinų metų minėjimo programų įgyvendinimą;

- teikti išvadas ir pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei dėl Tautos istorinės atminties objektų, dėl Tautos istorinės atminties politiką reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų projektų.

Lieka neaišku, kur čia įmanoma rasti bet kokios formos akademinės laisvės ar istorijos naratyvų cenzūrą, kišimąsi į istorikų diskusijas arba istorijos mokymo programas.

Projektas reikalingas dėl akivaizdžių priežasčių.

Istorinė politika egzistuoja visada ir kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip reguliuoja Tautos (kaip rašoma aiškinamajame rašte, Tauta suvokiama konstitucine politinės, o ne etninės tautos prasme) istorinės atminties klausimus.

Tačiau ši politika gali būti chaotiška arba nuosekli.

Šiandien Lietuvoje niekas negalėtų pasakyti, kokiais principais remiantis yra paskelbiami Klaipėdos krašto sukilimo ar Oršos mūšio metai. Tačiau pagal kritikų logiką, kiekvienas toks pasirinkimas yra cenzūra kitų, alternatyviai galimų minėjimų atžvilgiu.

Jubiliejiniai metai tvirtinami atskirų Seimo narių menkai argumentuotais siūlymais, jiems pritariama be ilgų ginčų. Nieko keista, kad argumentų ir ilgalaikės koncepcijos nematančioje visuomenėje po to kyla nemažai klausimų ir diskusijų, ką ir kodėl minime ir gerbiame, net jei ir pritariame atskiriems pasiūlymams.

Tokioje situacijoje visiškai reali ir įmanoma tokia istorinės sąmonės šizofrenija, kai vienais metais minėsime valstybę kūrusio Vinco Kudirkos, o kitais metais – ją naiviai išdavusios Salomėjos Neries metus.

Visuomenėje atsispindi to pasekmės: apklausų metu partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo laikotarpį iš esmės gėdingu laiko ir šiuos vertinimus kategoriškai atmeta labai panaši visuomenės dalis (Inga Vinogradnaitė, knygoje „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“, 2012 m., 164 psl.).

Šią šizofreniją gydyti ir skirta siūlomoji istorinės atminties taryba.

Ko iš tiesų bijo istorikai?

Cenzūros baimė argumentuojama būtinumu išsaugoti alternatyvius istorijos naratyvus.

Įstatymo projekto autorių nuomone, akademinei diskusijai vieta akademinėje erdvėje ir niekas nenori į ją kištis.

Visuomenei reikalingas aiškus ir neprieštaringas svarbiausių istorijos faktų ir jų vertinimo orientyrų supratimas – ne prievarta privalomas visiems piliečiams, bet aiškiai steigiamas kaip valstybės pozicija vertinant svarbiausius savo istorijos klausimus.

Tyrimai patvirtina, jog didžiavimasis pilietine priklausomybe Lietuvai tiesiogiai susiję su Lietuvos istorijos išmanymu (ten pat, 152 psl.), o pareigos valstybei jausmas (būtina taip trokštamo ir niekaip Lietuvoje nesukuriamo pilietiškumo sąlyga) – su tautų laikymu pagrindiniais istorijos subjektais.

Šiandien daugelio Lietuvos istorikų menkinama tarkukario Lietuva šią aplinkybę puikiai suprato ir atsižvelgdama į ją formavo istorijos politiką.

Įstatymo projektui prieštaraujantys istorikai jau yra atskleidę, ką jų supratimu istorijos politikoje reiškia „alternatyvūs istorijos naratyvai“.

2012 m. paskelbus apie 1941 m. po Birželio sukilimo įkurtos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio iškilmingą perlaidojimą Kaune, dalis šiandien besiskundžiančių istorikų (E. Aleksandravičius, D. Staliūnas, kt.), kartu su gausiai prisidėjusiais kolegomis iš Naujosios Kairės 95 ir kitų judėjimų paskelbė atvirą laišką, smerkiantį tokią pagarbą savo gyvybe rizikavusiam valstybingumo atkūrimo projekto vadovui.

Aiški žinia ir argumentai tada atspindėjo ir šios istorikų bendruomenės bendrą poziciją: valstybės savo didvyrius ir niekšus turi vertinti ne pagal tai, ką jie yra nuveikę dėl Lietuvos valstybingumo kūrimo ar naikinimo, o pagal rodytą pagarbą žmogaus teisėms ir orumui.

Ignoruodami istorines aplinkybes ir laikmečio mąstymą, taip galime pasmerkti ne tik nacių vykdytam holokaustui nesugebėjusią pasipriešinti ir valstybės teritorijoje kontrolės neturėjusią Brazaičio Vyriausybę, bet ir antisemitinių nuostatų neslėpusį Vincą Kudirką, belaisvius kariams nukankinti palikdavusį Vytautą ir t.t.

Naujasis Lietuvos istorijos mokslo elitas šiandien yra labai greitas pamiršti, kad visi istorijos laikotarpiai vertintini tik savo laikmečio, o ne universaliomis kategorijomis (Quentinas Skinneris, „Meaning and Understanding in the History of Ideas“).

Šiandien netrūksta ir daugiau skirtingos kilmės tokių „alternatyvių istorijos pasakojimų“ – Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad 1918-1920 m. vyko ne Lietuvos-Lenkijos, o pilietinis senalietuvių-naujalietuvių karas, taigi negalime kalbėti ir apie Vilniaus okupaciją (stebėtinas sutapimas su Radoslawo Sikorskio pozicija), Algirdas Paleckis pasakoja, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, LLRA atstovas J. Skuderis mokslinėje studijoje parašo, kad 1993 m. konfliktus dėl žemės nuosavybės Pietryčių Lietuvoje slopino kariuomenė.

Alternatyvių pasakojimų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad valstybė negali jų visų palaikyti ir turi turėti, pageidautina, autoritetingą ir kolegialią nuomonę, kuriuos „pasakojimus“ palaikyti ugdant piliečių istorinę ir valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo ir atsakomybės už valstybės ateitį suvokimą.

Tikrieji cenzoriai

Pabaigai tenka pasiskolinti pažįstamo istoriko tezę: projekto kritikai bijo ne tariamai įstatymo kuriamo istorinės tiesos monopolio, o jog patys praras savo kuriamą tiesos monopolį.

Skirtumas šiuo atveju yra tik formos, o ne turinio: jei istorinės atminties taryba nurodytų, kokie istorijos naratyvai yra vieninteliai teisingi, kaip melagingai teigia įstatymo kritikai (abejojantiems belieka skaityti įstatymo projektą), tai patys projekto priešininkai jau dabar de facto kuria tokį neformalios cenzūros mechanizmą, akademinės įtakos svertais nuosekliai marginalizuodami ir stumdami iš rimtomis istorikų „mainstream`u“ laikomų diskusijų lauko visus jiems nepriimtinus istorijos naratyvus.

Lėtai, bet užtikrintai kuriama iliuzija, jog Lietuvoje nėra rimtų istorikų, kurie Lietuvos istoriją vertintų ne pagal Lietuvos istorijos instituto ir vadinamųjų „bumblauskininkų“ viziją – be nostalgijos J. Pilsudskio nesėkmingai atkūrinėtai ATR ir su pagarba J. Basanavičiaus tautinės valstybės projektui.

Baisiausia tai, jog nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai iš tiesų Lietuvoje pavers vyraujančia ir vienintele rimtai vertinama pačiai valstybei priešišką nuostatą, jog modernios Lietuvos valstybės sukūrimas ir atskiri kojos už ją atvejai tebuvo istorinė klaida.

Istorikų bauginamai visuomenei belieka pačiai sau atsakyti į klausimą, ką darysime, kai tokie požiūriai iš universitetų persikels į mokyklų programas ir užaugs Lietuvos vastybingumo kūrėjus niekinanti ir paties valstybingumo nevertinanti karta. Siūlomas Tautos istorinės atminties įstatymas yra mažas, bet prasmingas žingsnis stabdant tokį scenarijų.

www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-s ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 07 Sau 2014 18:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vasilijus Safronovas. Kas turi formuoti Tautos istorinę atmintį?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-s ... d=63685004

Dr. Vasilijus Safronovas,
http://www.DELFI.lt
2014 m. sausio 7 d. 09:04

Ištrauka:

Užpernai Seimui svarstyti pateiktas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas pastaraisiais mėnesiais kelia daug diskusijų. Neigiamas pavienių istorikų ir praeities tyrimo institucijų reakcijas į jį praėjusių metų pabaigoje vainikavo Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto, formaliai atstovaujančio visam Lietuvos istorikų cechui, kreipimasis į šalies valdžios institucijas, kuriame siūlomu priimti įstatymo projektu buvo išreikštas susirūpinimas.

......

Dr. Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, atminimo kultūrų ir istorijos politikos Baltijos jūros regione tyrinėtojas, monografijos „Praeitis kaip konflikto šaltinis“ (2011; išverstos į lenkų ir vokiečių k.), kelių knygų ir kelių dešimčių tiriamųjų straipsnių, paskelbtų Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir JAV, autorius ir bendraautorius, Vokietijos vyriausybės įsteigtos Immanuelio Kanto mokslinių tyrimų premijos laureatas (2012).

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-s ... &com=1&s=1

Lenkai, pavyzdžiui, su tautinėmis mažumomis nesismulkino už tai dabar "konsultuoja" Lietuvą
2014-01-07 17:14 IP: 78.61.45.9

Lenkai savo tautines mažumas sukišo po velėna, privertė bėgti (pvz., pergyvenusius Holokaustą žydus po pokaryje vykusių pogromų (didžiausias jų - 1946 m. Kielcų pogromas (bijau klysti, bet, atrodo, Niurnbergo procesas jau buvo pasibaigęs)), likusiems po "repatriacijos" ukrainiečiams suorganizavus "Operacja Wisla", dar reikėjo likviduoti vokiečius, kurių buvo gausu naujose vakarinėse Lenkijos teritorijose... o ir šiaip padedant tautinėms mažumoms atrasti "tinkamą tautinę tapatybę" kurti homogenišką lenkų naciją.

Žinoma, apie tai kalbėti neapsimoka, nes vis tik, jei važinėji į konferencijas Lenkijoje, tai atsiveria platesnė rinka ir galimybė daugiau uždirbti.

Medalių lenkai už tautinių mažumų padėties ir Holokausto Lenkijoje tyrimus tikrai nedalina.

Tai negi jaunas istorikas turi už apsauginio algą vien iš paskaitų gyventi?

O kokie nors lenkai kai kuriais atvejais dar ir medalių, premijų duoda. O jei būtų publikuotas koks vertimas, tai tiražas būtų tikrai didesnis nei 3 milijonų rinkai...

Va kokia ta istorinė tiesa...

Paleckis irgi ne už dyką "atrado", kad "savi šaudė į savus" - nekilnojamojo turto kainos Laurų kvartale ne kiekvienam įkandamos, o kur dar šeimyninis "verslas" nuo J. Paleckio laikų?

Madagaskaro planas
2014-01-07 17:31 IP: 78.61.45.9

hmmmrašė:
Safronovas rašo: "Skatinama prisiminti 1941 m. birželio laikinąją Vyriausybę, siunčiant aiškų signalą: Lietuva šią Vyriausybę kartu su visa jos prieš Lietuvos žydus nukre...

yra 2 atsakymai

Lenkija taip pat svarstė šį planą savo žydų tautybės piliečių atžvilgiu.

Toks sumanymas gimė Lenkijos ir Prancūzijos atstovams diskutuojant dėl Madagaskaro perdavimo Lenkijai.

Suderinus klausimą su prancūzais, 1937 m. gegužės 4 d. Lenkija į Madagaskarą nusiuntė specialią komisiją, vadovaujamą Mieczyslawo Lepeckio, ištirti žydų perkėlimo į Afriką galimybės. Atlikę tyrimus ekspedicijos nariai teigė, kad Madagaskare galima apgyvendinti nuo 40 iki 60 tūkst. tremtinių...

Iš šalies
2014-01-07 14:53 IP: 158.129.49.35

Kas turi formuoti Tautos istorinę atmintį?

Aišku, kas: Василий Сафронoв, Валерий Иванов, Leonid Donskij, Egidij Aleksandrovič, Andrzej Pukszto, Waldemar Tomaszewski et Co.

O kas gi daugiau?

Į klausimą: Kas formuoja arba kas turi formuoti Tautos atmintį?
2014-01-07 15:25 IP: 81.7.90.157

1. Lietuvos Respublikos Valstybėje gyvena ne viena lietuvių, bet ir visa eilė įvairių Tautų;

2. Lietuvos Respublikos Valstybėje nėra vienintelės išskirtinės Tautos, turinčios išimtines galias primesti savo valią kitų, čia gyvenančių Tautų atstovams;

3. Lietuvos Respublikos Valstybėje gyvenančios visos - įvairios Tautos - yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtu Valstybės Suverenu, o ne išskirtinai vien lietuvių tautybės asmenys;

4. Lietuvos Respublikos Valstybės istoriją formuoja ir formuos ne kas kita, kaip visos Lietuvos Respublikos Valstybės teritorijoje gyvenančios Tautos per savo atstovus, jų veiksmais;

5. Lietuvos Respublikos Valstybės Tautų Atmintį formuoja ir formuos ne kas kitas, kaip tik Valstybės ir joje gyvenančių, be išimties, visų Tautų istorija.

Žygeivis
2014-01-07 16:59

Antanai, neigi kitų LR Valstybės Tautų teises?
2014-01-07 16:47 IP: 81.7.90.157

1. Lietuvos Respublikos Valstybėje gyvena ne viena lietuvių, bet ir visa eilė įvairių Tautų;
.....
-------------------------------------- ---------------

Lietuva jau seniai nėra pati didžiausia Europoje imperija, valdžiusi daugybės kitų tautų istorines-etnines žemes.

Šiuo metu Lietuvos Valstybėje gyvena tik viena Tauta - Lietuvių.

Visų kitų pačių įvairiausių tautybių gyventojai yra tik svečiai - imigrantai bei kolonistai - Lietuvių Tautos istorinėje-etninėje žemėje.

Jie čia gali kurti savo tautines bendrijas bei draugijas, bet privalo besąlygiškai gerbti Lietuvių kalbą, Lietuvių Tautos ir Valstybės istoriją bei visada atsiminti, kas yra šios Lietuvių žemės amžinas šeimininkas.

senolis
2014-01-07 17:32 IP: 78.60.243.73

Jei ""Rezultatyvios istorijos politikos funkcija (...) – užtikrinti pilietinį sambūvį ir taiką su kaimyninėmis valstybėmis", kaip rašo autorius, tai Bradauskas, uždraudęs Europai rodyti apie Sausio 13, kad neįžeistų Rusijos ambasadoriaus, yra tobulas istorijos politikos formuotojas?

Gėda autoriui, jaunas žmogus, o jau pagal geriausias sovietines tradicijas kviečiantis visus keliaklupščiauti kaimynams ir kas tik paprašys.

Žygeivis
2014-01-07 17:34

Įdomu tai, kad "prieš" jau pasisakę yra žinomi lenkomanai. :)

Pvz., Vytautas Petras Plečkaitis - 1992–1996 m. Seimo narys, Lietuvos-Lenkijos tarpparlamentinės grupės pirmininkas.

Kartu su Lenkijos ambasadoriumi Janu Vidackiu parengė dokumentų rinkinį „Lietuvos-Lenkijos santykiai 1917–1994 m.“, V., 1998.

1996 m. Lenkijos apdovanotas Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio (Kavalieriaus) Kryžiumi.

Egidijus Aleksandravičius - 1986 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją „Kultūrinis – organizacinis judėjimas Lietuvoje 1831–1863 m.“

Daugiausia tiria XIX a. vidurio Lietuvos visuomeninį kultūrinį gyvenimą, pradinį lietuvių tautinio sąjūdžio etapą.

Su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politine tradicija siejamą kitakalbę kultūrą traktuoja kaip sudėtinę Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos dalį.

Nuo 1999 m. Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas.

2001 m. Lenkijos apdovanotas Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio kryžiumi.

Rimvydas Petrauskas - iš visos trijulės pats rimčiausias mokslininkas-istorikas (mano nuomone), tačiau lenkomanija jo darbuose irgi "šviečia".

Stažavosi Berlyno, Greifsvaldo ir Krokuvos universitetuose, Herderio institute Marburge.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša, M. Paknys, R. Petrauskas, E. Raila. Vilnius, 2001 [Tas pats lenkų kalba: Kultura Wielkiego Księstwa Litewskiego: analizy i obrazy. Kraków, 2006].

Petrauskas, R. „Historia a współczesność. Pierwszy zjazd historyków Litwy“. Zapiski historyczne, 2006, t. 71, z. 1, s. 99-106.

Petrauskas, R. „Lenkijos–Lietuvos unija ir lenkų–lietuvių diduomenės ryšiai: realios unijos link“. In Lietuvių-lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis / Stosunki polsko-litewskie na przestrzeni wieków. Pamięć historyczna. Vilnius, 2009, p. 60-75.

O štai dabar "išlindo" ir akivaizdus "istorikas sovietofilas", drįstantis viešai neigti Mažosios Lietuvos lietuvių genocidą, įvykdytą iš azijatinių Rytų atėjusių sovietinių barbarų armijų.

Žygeivis
2014-01-07 16:52

Akivaizdu, jog įvairios antilietuviškos šiukšlės labai drąsiai jaučiasi Lietuvoje.

Po klaikaus šoko, gomosovietikų patirto 1988-1991 m., jie pamažu atsigavo ir vėl bando diktuoti savo "istorinį požiūrį" Lietuvių Tautai.

Kiek gi mes tai dar pakęsime?

Žygeivis
2014-01-07 21:59

Lietuvių Tauta sukūrė Lietuvos Valstybę ir 20 amžiuje ją net tris kartus atkūrė.

Deja, trečiąjį kartą mes nepasekėme savo senelių ir prosenelių istoriniais pavyzdžiais, ir nuosekliai neišvalėme savo Tėvynę nuo joje okupacijos metais susikaupusių antilietuviškų ir kitokių šiukšlių.

Štai todėl ir turime atitinkamą tragiškai liūdną rezultatą 23-iais atkurtosios Nepriklausomybės Metais.

Todėl, kada ketvirtą kartą mes atkursime vėl prarastą 2004 m. Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę, tokių baisių klaidų atkartoti neturime teisės.

Ignas > Vasilijui
2014-01-07 22:10 IP: 87.247.118.125

Lietuvos istorikai yra sukaupę nemažą patirtį, kaip šalies istorijos naratyvus priderinti prie "noro gerai sugyventi su..."

Rusų laikais buvo ypatingas istorikų noras "gerai sugyventi su Rusija".

Tada "modernūs istorikai" buvo Žiugžda, Zimanas, Aničas, Rimaitis.

Dabar vektorius pasikeitė, ir atsirado ypatingas istorikų noras sugyventi su Lenkija.

Todėl labai praverčia Dmovskio, Koniečno ir kt. darbai, išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti kaip savo.

Dabartiniai "modernūs istorikai" yra Bumblauskas, Aleksandravičius, Šliekis, Valerka Ivanovas ir, žinoma, Safronovas.

Giesmelė ta pati, pakeistas tik šalies pavadinimas.

Buvo:
Lietuvą ir Rusiją sieja ilgaamžiai nenutraukiami istoriniai ryšiai.
Rusija nešė į Lietuvą kultūrą ir civilizaciją
Rusų kalba praturtino lietuvių kalbą kultūringais žodžiais: bažnyčia, knyga, Velykos...
Be Rusijos Lietuva neišgyventų nė metų.

Dabar:
Lietuvą ir Lenkiją sieja ilgaamžiai nenutraukiami istoriniai ryšiai.
Lenkija nešė į Lietuvą kultūrą ir civilizaciją
Lenkų k0alba praturtino lietuvių kalbą kultūringais žodžiais: kryžius, mišios, rožančius...
Be Lenkijos Lietuva neišgyventų nė metų.

Svarbu, gospoda-panovie, laiku pajusti vėjo kryptį. Ir pūsti, pūsti, pūsti užsakytą miglelę.

Ignas
2014-01-08 14:28 IP: 87.247.118.125

Apie A. Bumblauską:

(1987 m.) "/.../ lapkričio 26 d. klubas "Istorija ir kultūra" Mokslų akademijos salėje organizavo diskusiją "Istorinė tiesa".

Salėje buvo keli šimtai vilniečių, daugelis būsimų Sąjūdžio lyderių. Buvo kalbama apie mūsų istorijos mokslų būklę, istorinių faktų klastojimą.

Žodžio paprašęs A. Terleckas išdėstė savo požiūrį į artėjančią Vasario 16-osios sukaktį: suomiai švenčia savo Nepriklausomybės atgavimą gruodžio 6 dieną, lenkai - lapkričio 11 dieną, kodėl lietuviai negali švęsti Vasario 16-osios? "Švęs Lietuva vasario 16-ąją ar ne, priklausys ne nuo Terlecko, Bogušio bei Sadūnaitės, bet nuo KGB pulkininko Česnavičiaus...", - taip kalbėjo A. Terleckas.

Į tribūną įsiveržęs jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas išvadino A. Terlecką provokatoriumi, o pirmininkaujančius (B. Genzelį ir rašytoją Vytautą Bubnį) - "neatsakingais asmenimis". Salėje kilo sumaištis."

B. Genzelis. Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis. Vilnius, 2012. P. 96-97.

Žygeivis
2014-01-08 16:56

Iki šiol neatlikta besąlygiška desovietizacija ir dekagėbizacija - štai dvi pagrindinės priežastys, kodėl visokie bumblauskai, aleksandravičiai, truskos ir panašūs safronovai vis dar drįsta pasirodyti viešumoje su savo antilietuviškais "paskviliais".

Na bet nieko tokio - nusikaltimams Lietuvybei senaties termino nebus... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 12 Sau 2014 20:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Ko ir kodėl bijo signatarai?

http://www.alfa.lt/straipsnis/15217678/ ... tLGrvsqtKp

2014-01-10 07:06
Rimantas Varnauskas | Alfa.lt

Alfredas Bumblauskas

Sausakimša salė reikalauja: „Pasakykite jo pavardę!“ Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė nesako. Kiti signatarai pasako, bet prašo neminėti jų pavardžių. Kas yra tas lietuviškasis valdovas Voldemortas, kurį, kaip pasakose apie Harį Poterį, vadina tik Pats Žinai Kas arba Tas, Kurio Nevalia Minėti? Ko ir kodėl bijo signatarai?

„Valdovas“ Bumblauskas

Ši tragikomiška situacija, kai susirinkusieji reikalavo pasakyti istoriko (-ų), kuris (-e) savo darbais, vieša veikla, iš esmės, veikia prieš Lietuvos valstybę, nutiko Signatarų namuose, pristatant Algirdo Patacko knygą „Litua“. Keli kalbėtojai negailėjo kritikos Tam, kuris uzurpavęs Lietuvos televizijos laidas, kurio istorinių įvykių interpretacijos griauna pasididžiavimą lietuviškuoju istorijos mokslu ir tautine savigarba, kuris, iš esmės, yra Lenkijos valstybės įtakos agentas. Bronislovas Genzelis pasakė dar stipriau – nemenka dalis šalies istorikų elgiasi lyg „aršiausi jedinstveninkai“ (turima galvoje prosovietinė organizacija „Vienybė. Jedinstvo. Jednosc“ – aut.past.).

Keli kalbinti signatarai pripažino, kad žerdami kritiką jie galvoje turi, pirmiausia, Vilniaus universiteto prof. Alfredą Bumblauską, Istorijos instituto direktorių Rimantą Miknį, Vytauto Didžiojo universiteto prof. Šarūną Liekį ir kitus šalies istorikus.

Tačiau labiausiai nustebino tai, kad signatarai, nepabūgę balsuoti už šalies nepriklausomybę, kategoriškai atsisakydavo kalbėti viešai. Vienas rašo istorinę knygą, tad atvira minėtų istorikų kritika esą trukdytų kūrybai, leidybai, kitam – šiaip ramybės norisi. Ir nors mato įsigalėjusias neigiamas tendencijas, bet purkštauti prieš įtakingus istorikų elito atstovus nenorėtų.

Vienas sako, kad A. Bumblauskas yra gavęs kelis aukščiausius Lenkijos Respublikos apdovanojimus. Jis yra Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio, Karininko ir Komandoro kryžių kavalierius.

„Ar to jums negana, ar dar ne viskas aišku?“ – metamas neatremiamas argumentas.

Kitas šnabžda, kad daugelis nė žodelio prieš A. Bumblauską nepasakys, nes šis yra Nacionalinių premijų skyrimo komisijos pirmininkas. Viauktelsi ką nors „prieš“ ir premijos niekada gyvenime nepamatysi.

Apie minėtų istorikų požiūrį į generolo Liucijano Želigovskio įvykdytą Vilniaus okupaciją apskritai nėra ką ir kalbėti. Interpretacija į šį įvykį esanti tiesiog išdavikiška.

Atvirai, savo vardu nepabūgo kalbėti tik B. Genzelis. Jis neišsigynė ir pakartojo savo žodžius, kad dalis istorikų (ir šiame tekste minimų) elgiasi lyg aršiausi jedinstveninkai. „Kai kuriais savo veiksmais jie objektyviai veikia prieš savo valstybę!“ – tvirtino B. Genzelis, turėdamas galvoje istorikų bendruomenės pasipriešinimą įregistruotam Tautos istorinės atminties įstatymo projektui, tą pačią „želigovskiadą“ ir jos interpretacijas, tautiškumo svarbos neigimą.

B. Genzelis perpasakoja jam artimų Lenkijos istorikų replikas, kad esą šios šalies užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis, pasiskaitinėjęs A. Bumblausko ar Š. Liekio darbų, džiaugėsi, kad Lietuvoje esama tokių istorikų, kurie mąsto lygiai taip pat, kaip ir jis pats. Tad mažiau darbo patiems Lenkijos propagandistams.

Pasak B. Genzelio, Lietuvoje esama jaunų istorikų, kuriems Bumblausko-Liekio-Miknio koncepcijos yra svetimos ir nepriimtinos, tačiau jų balsas beveik negirdimas. „Jaunikliai istorikai bijosi, kad bus užpulti, jiems bus kaišiojami pagaliai, tad ir jų nuomonė menkai žinoma“, – aiškino B. Genzelis.

Rimta ideologinė dvikova

„Ne manęs reikia klausti, kodėl signatarai bijo atvirai minėti mano pavardę, – ironiškai teigė A. Bumblauskas ir pripažino, kad vyksta rimta kova tarp dviejų istorikų stovyklų. – Tačiau mūsų nuomonių skirtumas yra pakankamai rimtas. Tarp vadinamųjų „grynųjų patriotų“ ir „kosmopolitų“.

Pats prisiimdamas oponentų terminologiją ir pats save priskirdamas „kosmopolitams“. Nors nemanau, kad kas nors turi monopolį į patriotizmą, kuris, deja, kuriamas konfliktų su tautinėmis mažumomis pagrindu. Nieko nepadarysi – yra tautinis-nacionalistinis ir liberalusis naratyvas.“

Pasak A. Bumblausko, liberalams egzistuojantis nacionalistinis naratyvas yra natūralus ir įmanomas, jei jis įgytų šiuolaikines, o ne šimtmečio senumo formas.

„Tas pats A. Patackas savo veikaluose remiasi tomis koncepcijomis, kurių atsisakė net Kazimieras Būga (1879–1924, kalbininkas, vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų – aut. past.). Taigi, šimtmečio senumo koncepcijomis kuriamas pamatas dabartiniam patriotizmui. Tad šis naratyvų konfliktas yra ne piršto laužtas, tai idėjinis konfliktas.“

A. Bumblauskas teigė žinąs, kas dedasi Signatarų klube, kokia formuojama nuomonė apie jį patį. „Jiems prireikė Česlovo Gedgaudo, kuris sukūrė „veikalą“ „Mūsų praeities beieškant“, kuriame nėra nė vieno tikro fakto, 400 puslapių ir nė vieno tikro fakto. Ką dabar daryti? Tas pats ir su A. Patacku, kurį esu kalbinęs „Tūkstantmečio pokalbiuose“, turiu pakankamai pagrindo jį gerbti, bet su jo pažiūromis visiškai nesutinku, nes tas jo siekis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją konstruoti pagal baltų rekonkistą yra blūdas“, – požiūrių skirtumus aiškino A. Bumblauskas.

Lenkų šnipas?

„Klausimas yra sudėtingas, – teigė A. Bumblauskas, prašomas trumpai paaiškinti savo požiūrį į maršalo Juzefo Pilsudskio ir generolo L. Želigovskio „išvaduojamąjį“ žygį į Vilnių, 20-iai metų atplėšiant sostinę nuo Lietuvos, kuris kelia itin didelį patriotiškai nusiteikusių istorikų pyktį. –

Esu rašęs ir teigęs, kad „želigovskiadoje“ įžvelgiu pilietinio karo elementų. Paprastai žodis „elementai“ yra praleidžiamas ir piktavališkai pradedama lyginti su pilietinio karo, kuris vyko pokario metais, koncepcija. O kas gi yra L. Želigovskis? Ašmenos bajoras. Nebūtina būti želigovskininku, bet jie klausia: „Kas ką okupavo, kai jei jie buvo vilniečiai?“

Akivaizdu, kad toje istorijoje būta apgavystės, kad už jos slypi Pilsudskio ūsai, bet aš sakau, kad ten būta ne okupacijos, o išdavystės, nes jie manipuliavo Lietuvos vardu, kūrė tą „Vidurio Lietuvą“. J. Pilsudskis, manau, nebuvo vien manipuliantas, jis turėjo ir daugiau tikslų, gal ir kilnesnių – bolševizmo stabdymą, LDK reminescencijas, tačiau manipuliacijų būta ir iš jo pusės, nes jis norėjo jėga priversti Kauno Lietuvą stoti į derybas. Liaupsių šiam reikalui nežadu sakyti, bet stengiuosi matyti visas puses.“

Pasak A. Bumblausko, jam juokinga, kai jį vadina lenkų šnipu. „Nuo kada šnipai viešai apdovanojami ordinais? Ar lenkai tokie kvaili, kad savo įtakos žmones atskleistų?“ – ironizavo A. Bumblauskas, tvirtindamas, kad jo požiūris į skausmingus Lietuvai įvykius tiesiog yra mokslininko svarstymai.

Primindamas, kad iš J. Pilsudskio stovyklos išaugo didžiausias Lietuvos draugas – Jerzy Giedroycas. „Kai jį kaltindavo per dideliu liberalumu, tai jis atsakydavo, kad tai prilygsta kaltinimams esant per daug kultūringu, per daug apsiskaičiusiu. Labai gražus pasakymas, – teigė A. Bumblauskas. - Mūsų signatarai jau turėtų pradėti rinkti pinigus aukso paminklui, skirtam J. Giedroycui.“

Komentarai
http://www.alfa.lt/straipsnis/15217678/ ... tLGrvsqtKp

Joana jurgis erelis

Turėtų būti gėda žemaičiams, kad jų garbinga žemė užaugino tokį "istoriką".

Yra dar ir daugiau panašių istorikų iš Žemaitijos (E. Aleksandravičius - Kaune, A. Eidintas).

Kaip jiems toli iki iškilaus žemaičio Simano Daukanto...kaip iki mėnulio. Apmaudu.

veto

Istorikai Bumblausko nelaiko rimtu istoriku, o istorijos populiarintoju. Taciau jis nei dega, nei skesta. Isiveskite paieskoje – bumblauskas

Kokia etika tokia ir estetika – suprasite: intelektualinis sukcius, kompiliatorius, vagis be teismo, bet... neblogas TV laidu vedejas.

Kęstutis Čeponis

Pastebėjau, kad straipsnio komentaruose alfa.lt ypač aršiai "šakojasi" pagarsėjęs lenkomanas ir azeromanas Imantas Melianas (ten pasirašo savo vardu "Imantas", nors kitur dažniausiai vartoja slapyvardžius Nurchaci, Rambambaras, Rainys ir dar kokius dešimtį kitų).

Šitas eks saugumietis, buvęs "didelis kovotojas" su Lietuvių nacionalistais (tautininkais), iš 9-tos (Konstitucijos pagrindų apsaugos) valdybos 1-ojo skyriaus viršininkų išspirtas už reguliarius girtavimus (nes galų gale girtas padarė avariją), jau keli metai pastoviai bando "prastumti" "dvikalbius" (lietuviškus ir lenkiškus) viešuosius užrašus Lietuvių Tautos Valstybėje - ir tai darė pasinaudodamas savo kaip "patarėjo" Kultūros ministerijoje pareigomis.

Jis bei jo brolis (buvęs VRM ministras), mano nuomone, yra dar pora akivaizdžių Lenkijos (o taip pat ir Azerbaidžano) įtakos agentų Lietuvos Valstybėje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 16 Sau 2014 19:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas. Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra

http://www.propatria.lt/2014/01/romuald ... lvose.html

Romualdas Ozolas, Įžvalgos

Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra.

Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu.

Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu.

Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame.

Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos.

Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų.

Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.

Besiklostančią padėtį vieni vadina filosofijos krize, kiti – istorijos klastojimu, tačiau didžiuma su istorijos disciplinomis susijusiųjų gūdžiai tyli, sukaustyti savo akademinių ir institucinių priklausomybių.

Užtat Atminties įstatymo projekto kritikai liejasi laisvai.

Kritikų nuostatas bene plačiausiai iki šiol argumentavo dr. Vasilijus Safronovas iš Klaipėdos universiteto. Autorius pripažįsta, kad visos Europos šalys viešąjį praeities atminimą reguliuoja instituciškai, t. y. valstybiniu lygiu.

Tačiau netgi minimalizuoto reguliavimo atveju istorijos politika nebūtinai būnanti rezultatyvi, nes net ir tais atvejais egzistuojąs pavojus „sukelti pilietinę nesantaiką ir tarpvalstybines įtampas“. Moderniosios šalys viešąjį atminimą subendrinančios per vadinamąsias atminimų bendruomenes, t. y. žmonių grupes, turinčias skirtingas atminimo kultūras.

Istorijos politikos uždavinys esąs atsižvelgti į tų bendruomenių įvairovę ir skatinti jų polilogą. Tokia esanti pozityvioji viešojo atminimo reguliavimo patirtis Europoje ir tik tokią patirtį ir tegalima vadinti istorijos atminties politika.

Visiškai nesikėsinant į autoriaus teisę naudotis tais ar kitais analitiniais metodais, leistina paklausti, ar jis pastebi, kaip jo akademinės nuostatos virsta politinėmis?

Iš kur atsiranda tos mažumos su savo atmintimis, pakeičiančios valstybės, visuomenės, tautos ir kitomis „neaiškiomis“ sąvokomis žymimų objektų istorines atmintis? – jos ateina iš Europos Sąjungos politinio žodyno, o istorikai jas tik konceptualizuoja, išdidžiai vadindami tai savo, kaip specialistų, misija.

Taigi tikroji istorinės atminties politika esanti mažumų atminčių toleravimo, jų sugyvenimo ir ugdymo politika.

Vytautas Sinica esamą padėtį vadina „istorinės sąmonės pakrikimu“.

Pernelyg diplomatiški žodžiai.

Įstatymo kritikų sąmonė yra pakankamai nuosekli.

Tik toje vietoje, kur turėtų būti mąstymo objektas Lietuvos valstybė arba Lietuvos Respublika, žioji skylė, per kurią matosi daug kitų valstybių – Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, „kitos modernios Europos šalys“, iš kurių Lietuvos pusėn srūva pozityvios atminties principas „atminti tai, kas niekada neturi pasikartoti“ – holokaustas ir stalinizmo represijos.

Visa kita esą tik „vidinių interesų prastūminėjimo žaidimas smėlio dėžėje“.

Visi istorikai kritikai vienu balsu tvirtina, kad Lietuva neturi savo istorijos politikos.

Tačiau jei kas nors pabando ją suformuluoti bent jau švenčių ir atmintinų dienų registro pavidalu, pakyla baisus triukšmas, apnuoginantis esmę: taigi tie kritikai ir nepajėgūs sukurti Lietuvos istorijos politikos, nes bandydami tai padaryti deklaruotaisiais filosofiniais pagrindais, sukurtų ne Lietuvos istorijos nacionalinę politiką, o eurosąjunginę Lietuvos istorijos politiką.

Kad tokius siūlymus galėtų teikti Lenkijos ar Vokietijos ordinus už Lietuvos istorijos interpretavimus gaunantieji, nuostabos nekelia. Nors nepateisinama.

Nuostabą kelia tai, kad jiems pritaria iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi valstybinių Lietuvos institucijų veikėjai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 16 Sau 2014 19:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

1940 m. Lietuvos gyventojų tarpe atsirado nemažai tokių, kurie su dideliu džiaugsmu priėmė "Saulę iš Rytų" - nes tai atitiko jų asmeninius merkantilinius interesus.

Dabar sena istorija ir vėl kartojasi - nemažai Lietuvos Valstybės įvairių "rūšių" gyventojų su dideliu džiaugsmu priima "Mėnulį iš Vakarų".

Irgi lygiai dėl tos pačios senos priežasties - merkantilinių asmeninių interesų.

Rytų ir Vakarų grobikų vykdomas Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės nuoseklus bei aktyvus naikinimas jiems visiškai nerūpi, nes jiems yra svarbus tik jų pačių prikištas pilvas.

Štai čia ir yra visų "jievrofilų" "ideologinių nesutarimų" bei aršaus nepasitenkinimo Lietuvių tautininkais esminė priežastis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Siūloma įsteigti Tautos istorinės atminties tarybą

Parašytas: 12 Vas 2014 21:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A. Ažubalis. Kas blogiau: istorijos politika ar jos neturėjimas?

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=63989504

Audronius Ažubalis, TS-LKD frakcijos Seime narys, buvęs užsienio reikalų ministras,
www.DELFI.lt
2014 m. vasario 11 d. 14:38

Tęsiant konservatorių pradėtą diskusiją apie „kietąsias“ ir „minkštąsias“ Rusijos galias bei informacinius karus, ypatingą dėmesį privaloma skirti informacijai apie mūsų valstybės praeitį.

Istorinė tautos atmintis jau seniai tapo išskirtiniu informacinių kovų lauku, kurį užkariavus, galima palaužti tautos savimonę.

Tai suvokdama, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi pati, kad ir vėluodama, imtis politinių savisaugos priemonių.

Prieš porą metų (2011 m.) istorijos politiką Užsienio reikalų ministerijos metiniame darbų plane pirmąkart įvardijau strateginiu prioritetu. Reakcija buvo nevienareikšmė dėl tariamo istorijos antsvorio politikoje. To priežastį nesunku suprasti. Stalino „politpropagandą“ ir istorijos perrašymus menantys žmonės istorijos ir politikos žodžius bijo vartoti vieną šalia kito.

Ne mažesnių kaltinimų sulaukė ir naujausio Tautos istorinės atminties įstatymo projekto autoriai Seime. Įstatymo tikslas kilnus ir prasmingas. Juo siekiama iš kartos į kartą puoselėti reikšmingiausius Lietuvos valstybės istorijos faktus ir prasmes, pirmiausiai ieškant bendrumo ir sutarimo požiūriuose. Tačiau dalis istorikų ir tai įvertina kaip „cenzūrą“, kuri demokratijose negali egzistuoti.

Ši situacija tik rodo, jog nesuvokiame tikros istorijos politikos prasmės.

O kokios to pasekmės, suvoksime permąstę, ką istorijos politika reiškia ir kodėl demokratinei valstybei ji gyvybiškai svarbi.

Kodėl tylėti pražūtinga?

Istorijos politiką siūlau apibrėžti kaip sistemingas valstybės pastangas lavinti tiesai ir patriotizmui ištikimą kolektyvinę atmintį – atmintį, atsparią propagandos tvanui iš kaimyninių valstybių.

Istorijos politikos reikia ne tik tam, kad susikalbėtume tarpusavyje ir išliktume sąmoningi valstybės piliečiai, bet ir tam, kad Lietuva susikalbėtų su partneriais ir apskritai galėtų siekti užsienio politikos tikslų.

Deja, Lietuvoje vietoje aiškios istorijos politikos kol kas dominuoja pabiri veiksmai. O istorijos politikos apmatai, parengti praeitą kadenciją, šiandien dūla Užsienio reikalų ministerijos (URM) stalčiuose.

Mes galime ir toliau neturėti valstybinės istorijos politikos, bet tai nereiškia, kad nejausime istorijos politikos pasekmių. Taip yra todėl, kad kaimynai ją seniai pavertę vienu svarbiausių užsienio politikos ginklų.

Tai puikiai liudija kad ir ilgamečio Rusijos Federacijos prezidento administracijos patarėjo Glebo Pavlovskio dar 2008 m. teiginys, esą „istorijos politika yra vienintelė politikos forma“.

Šis istorijos politikos ginklas ne visada aiškiai matomas, bet galingas, kompromituojantis valstybę išorėje ir palaužiantis ją iš vidaus, o jo taikiklis nukreiptas ir į Baltijos valstybes.

Įvyko ar neįvyko Lietuvos okupacija?

Partizanai ar banditai vadovavo rezistencijai?

Buvo ar nebuvo Lietuva nacistinė?

Šaudė ar nešaudė Sausio 13 d. savi į savus?

Klausimai, kurių atsakymai įvykių liudininkams akivaizdūs, tarptautinei bendruomenei ir net mūsų pačių vaikams ne visada yra aiškūs ir suprantami. Ypač, kai informacinį lauką užpildo svetimi ir neretai priešiški istorijos pasakojimai, o patys tylime.

Beje, kad suvoktume istorijos politikos aktualumą, visai nebūtina savo pašonėje turėti Putino Rusiją.

Istorijos politikos klausimai iškyla ir Vakarų partnerių diskusijose. Prieš porą metų Baltuosiuose Rūmuose JAV prezidentas B. Obama neatsargiai užsiminė apie Antrojo pasaulinio karo metu veikusias Lenkijos mirties stovyklas.

Lenkija žaibiškai sureagavo ir priminė, kad tai buvo ne Lenkijos stovyklos, o nacių stovyklos okupuotoje Lenkijoje.

Šitaip lenkai apgynė istorinę tiesą, ir tokia „nuolatinio reagavimo“ politika yra neatskiriama Lenkijos užsienio politikos dedamoji.

Lygiai taip pat ir mes praeitą kadenciją privalėjome adekvačiai reaguoti, kai Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos užsakymu pasirodė tendencingas leidinys apie Vilniaus Panerių žudynes, kuriame teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir kartu su naciais vykdė lenkų žudynes etniniu pagrindu.

Deja, panašūs įvykiai yra užsienio politikos kasdienybė. O pagal tai, kaip šalys kalbasi apie praeitį, galima matuoti jų požiūrį viena į kitą.

Koks yra Rusijos požiūris į Lietuvos valstybę, rodo kitas pavyzdys: praeitą kadenciją visuose dvišaliuose susitikimuose siūliau Rusijos kolegoms ministrams Maskvoje parengti istorinių Lietuvos-Rusijos istorinių santykių parodą ir bendruose renginiuose paminėti Lietuvos-Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų susitarimo pasirašymo (1991 07 29) ir diplomatinių santykių atkūrimo (1991 10 09) dvidešimtmečio jubiliejus. Tačiau Rusijos pusė šias iniciatyvas atmetė.

Dar daugiau, nors 1991 m. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis deponuota Jungtinėse Tautose, o jos turinys būtų puiki atspirtis plėtoti dviejų nepriklausomų demokratinių valstybių santykius, Rusijos federacija ją ne tik ignoruoja, bet prieš kelerius metus spėjo ir pašalinti iš savo tarptautinių sutarčių duomenų bazės.

Tokiomis drastiškomis priemonėmis iš savo ir mūsų istorinės atminties bandoma ištrinti faktus, kurie neatitinka šiandieninės Kremliaus istorijos politikos tikslų.

Kita vertus, jau vien tai, kad mes šių dalykų nepamirštame siūlome rusams panašias iniciatyvas ir viešiname jas visais įmanomais būdais, Lietuvai yra naudinga.

Visai priešingas pasekmes sukelia tylėjimas melo akivaizdoje.

Kitaip nei mūsų Vyriausybė, kurios nariu būdamas okupacijos žalos klausimą Rusijos ministrams kėliau 6 kartus (tai dokumentuota), dabartinė Vyriausybė, Rusijos valdžios atstovams paliepus atsisakyti, cituoju, „okupacinės retorikos“, nepratęsė okupacijos žalos komisijos darbo, pripažino, kad okupacijos žalos klausimo nekels (tai įgarsino Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Karaliaučiuje prieš susitikimą su kolega S. Lavrovu) ir pasižadėjo „žiūrėti tik į ateitį“.

Kokią žinią taip elgdamiesi siunčiame Rusijai, Lietuvos visuomenei ir pasauliui?

Kad pati Lietuvos okupacija – galbūt labiau retorika nei faktas. Tarptautinės teisės požiūriu pasekmės aiškios: jei nukentėjusi valstybė pati atsisako kelti okupacijos žalos klausimą, ilgainiui šis praranda legitimumą ir jį žymiai sunkiau grąžinti į darbotvarkę.

Istorijos politikoje tylėjimas reiškia, kad nebyliai pritariame tam, kas kalbama arba teigiama apie mus. Taigi tylėjimas yra pražūtingas. Pražūtinga ne tik tylėti. Pražūtinga yra ir kalbėti, reaguoti, veikti, neturint aiškių istorijos politikos strateginių gairių.

Istorijos politikos užuomazgos

Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių praeitą kadenciją Užsienio reikalų ministerijoje pradėjome kurti istorijos politikos apmatus užsienio politikai.

Pirmiausia įsteigėme neformalią grupę istorijos atminties politikos koordinavimui. Į jos veiklą įtraukėme Lietuvos atstovybių diplomatus, garbius istorikus ir šioje srityje dirbančius akademikus.

Diskusijose gimė labai konkretus produktas: istorijos politikos rekomendacijos diplomatams, kurios 2012-10-08 buvo pristatytos tobulinimui URM kolegijos posėdyje. Rekomendacijos apima visus Lietuvai aktualiausius istorinius klausimus bei numato mūsų valstybės laikyseną į juos atsakant.

Antra, artėjant pirmininkavimui Europos Sąjungai inicijavome žymių Lietuvos istorikų, politologų ir filosofų komandos darbą rengiant leidinį „Lietuvos istorija“ užsienio svečiams.

Penkiomis pasaulio kalbomis pasirodęs knygos leidimas – tai būdas parodyti pasauliui, kad Lietuva nėra atsitiktinumas.

Kad esame istorinė valstybė, o ne SSRS griūties produktas, ką atkakliai perša Rusijos istorinė propaganda.

Ir trečia, paskyrėme ir atsakingus asmenis, kurie koordinuotų veiksmus su kitomis šalies žinybomis (o tai ypač opi problema), rengtų pasitarimus su Latvijos ir Estijos žinybomis, koordinuotų darbus mūsų su ES inicijuotoje sąžinės ir atminties platformoje. Visa tai buvo pradėta daryti.

Labai svarbus ir istoriškai reikšmingas darbas, kurį atliko Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, yra kompleksiniai veiksmai, skirti holokausto tragedijos atminimui bei teisingumo atstatymui. Atgaila ir susitaikymas su nevienareikšmiais istorijos tarpsniais yra ne tik naudingas visuomenės moralinei sveikatai. Šitaip, kalbant šiandienos diskusijų tema, buvo išmuštas ir didelis Rusijos propagandos ginklas prieš Lietuvą, kai metai iš metų mūsų valstybę pasauliui buvo bandoma pristatyti kaip antisemitinę.

Tarp begalės kitų iniciatyvų (tremtinių kapaviečių tvarkymui, Lietuvos diplomatijos istorijos prikėlimui, Vazų dinastijos atminimui, pirmosios Abiejų Tautų Respublikos Užsienio reikalų ministerijos metinėms ir kt.), pasirūpinome ir 1863-ųjų sukilimo valstybiniais minėjimais bei su šiuo įvykiu susijusių renginių virtine.

Tiesa, į pastarąją iniciatyvą itin negatyviai sureagavo Rusijos Užsienio reikalų ministerija, nes Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos vienybę bei tautų savimonę liudijanti istorinė data prieštarauja Rusijos istorijos geopolitikai.

Ir čia Rusija, siekdama priešingų tikslų, sėkmingai panaudoja atskirus trumparegius Lietuvos kaimyninių valstybių politikus, kurie, nepripažindami prieškarinės Vilniaus okupacijos, kartu su didžiąja kaimyne kuria vadinamąsias slaviškų partijų politines koalicijas ir per jas bando Lietuvoje įtvirtinti svetimą istorinį naratyvą apie mūsų valstybę. Lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų aljanso lyderių dalyvavimas neseniai vykusiose tariamo Klaipėdos išlaisvinimo nuo fašistų metinių šventėje yra puikiausias to pavyzdys.

Matant, kas šiandien vyksta, ir suvokiant, kad Lietuvos istorija ir jos įtvirtinimas yra gyvybiškai svarbus, bet nesibaigiantis procesas, kyla klausimas: kodėl dabar sustojome?

Kodėl parengtos istorijos politikos rekomendacijos dulka stalčiuose? Kodėl neveikia istorijos politikos grupė? Kodėl netęsiami mūsų pradėti istorijos politikos darbai?

Konservatorių tęstinę diskusiją apie „kietąsias“ ir „minkštąsias“ galias bei informacinius karus matau kaip progą garsiai iškelti minėtus klausimus. Turime atgaivinti tarpžinybines konsultacijas, institucionalizuoti jas, sukurti pastoviai veikiančią struktūrą.

O Užsienio reikalų ministerija, būdama vienintelė horizontali ministerija, matanti visą tarptautinį istorinės atminties galimybių ir grėsmių kontekstą, mano įsitikinimu, turi imtis pagrindinio koordinatoriaus vaidmens.

Ir, žinoma, pirmiausia valstybė istorijos politikai turi skirti rimtą finansavimą. Nes apmaudu, kad kol kas apie Lietuvos praeitį istorinių produktų – beje, labai abejotinos kokybės – prigaminama daugiau svetur nei pačioje Lietuvoje. Istorijos politikos tikslas – kad pirmiausia Lietuvoje, patys sau, savo piliečiams, vėliau ir visoje Europoje, o kada nors ir tokiose kaimynėse kaip Rusija, savo valstybės istoriją paverstume suprantama ir gerbiama.

www.DELFI.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: