Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Parašytas: 03 Bal 2013 17:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (I)

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ma-i/96708

2013-03-07

Vytautas Radžvilas

Nuoširdžiai dėkoju p. Rositai Garškaitei, be kurios iniciatyvos ir pastangų Vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga skaitytas pranešimas greičiausiai niekada nebūtų tapęs šiuo Skaitytojo teismui pateikiamu tekstu.

Man iš tiesų didelė garbė ir malonumas šiandien pasidalinti kai kuriomis mintimis apie Lietuvos valstybės padėtį, jos perspektyvas. Džiugina ir tai, kad tai bendras „Pro Patria“ jaunimo sambūrio ir „Tiesos“ sambūrio renginys. Turbūt nėra prasmės čia esančiai auditorijai įrodinėti, kad Lietuvos Respublikos padėtis yra sunki, o dar tiksliau – prasta. Taip ją apibūdindamas turiu omenyje labai svarbų faktą, kad šiandien esame priversti spręsti ne įprastas problemas, su kuriomis susiduria visos pasaulio valstybės. Mums iškylančių problemų pobūdis ir mastas toks, kad tenka kelti klausimą: kiek dar ilgai turėsime galimybę švęsti tokias šventes iš tiesų laisvai nepriklausomoje savo šalyje?

Pasisakymo temą įkvėpė labai paprasta ir praktiška įžvalga: daugybei Lietuvos piliečių sunki, o tiksliau – kritiška, prie savaiminio suirimo ir žlugimo ribos esančios valstybės padėtis kelia nerimą ir norą ją keisti. Tačiau visiškai akivaizdu yra ir tai, kad per dvi dešimtis metų pastangos sutvirtinti valstybės pamatus nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Vadinasi, tenka svarstyti, kodėl taip yra. Galima daug ir ilgai kalbėti apie tautinio ir pilietinio sąmoningumo stoką, nesugebėjimą susitelkti ir kartu dirbti, siekti didesnių tikslų ir panašiai. Tačiau galbūt atėjo metas ir verta pažvelgti į šio bejėgiškumo priežastis šiek tiek kitokiu žvilgsniu. Šios dienos pasisakymas grindžiamas prielaida, kad esame įstrigę ir įkalinti valdymo sistemoje, kuri jau dvidešimt metų nepaprastai veiksmingai paralyžiuoja visas pastangas ištrūkti iš dabartinės keblios padėties. Tad tolesni pasvarstymai laikytini mėginimu nors iš dalies aptarti ir atskleisti dabartinio valstybės valdymo mechanizmo pagrindinius principus, kurie leidžia jam sėkmingai veikti ir paversti šalies gyventojus valdančiųjų savivalei nepajėgiančia pasipriešinti, neorganizuota pavergtų valdinių bendruomene.

Gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip negu antikos ir viduramžių politikos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba, kitaip sakant, dirbtinė mašina. Ji sukonstruota vadovaujantis principais, kuriuos jau prieš keletą šimtmečių apmąstė ir atskleidė modernioji politinė filosofija. Šie principai buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai ir šiandien grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės sampratos ir praktinio jos konstravimo išeities taškas yra paprasta mintis, kad žmonės gali būti suvokiami ir laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis grumtis dėl ribotų išteklių. Todėl modernioje politinėje teorijoje kalbama apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Tad šioje būklėje esančios žmonių bendrijos bekariaudamos tarpusavyje iš principo galiausiai turėtų susinaikinti. Nuo tokios lemties jas gali išgelbėti tik valstybė, nes ji vienintelė geba laiduoti bent jau sąlygišką bendruomenės vidaus gyvenimo tvarką ir jos narių taikų sambūvį.

Tokia valstybė atsiranda tada, kai pereinama į civilizuotą, arba vadinamąją pilietinę būklę. Tačiau pastaroji sąvoka yra dviprasmiška ir potencialiai klaidinanti, nes lengvai sukuria gerokai suprastintą ir iškreiptą paties perėjimo į minėtą būklę vaizdą. Kone savaime randasi įspūdis, kad pereidami į pilietinę būklę žmonės tiesiog „civilizuojasi“ ir visais atžvilgiais „sužmogėja“ sukurdami, kaip įprasta sakyti, pilietinę visuomenę. Iš tikrųjų modernios politinės teorijos postuluojamas perėjimas iš prigimtinės į civilizuotą pilietinę bendriją yra gerokai sudėtingesnis ir sunkesnis nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mat tokia bendrija išsiskleidžia ne viengubu judesiu kaip vientisas darinys, bet iš karto organizuojasi dviejose iš esmės skirtingose ir, kaip pamatysime vėliau, nelengvai sujungiamose ir sutaikomose struktūrinėse plotmėse.

Randantis civilizuotoms žmonių bendrijoms, neretai gana lengvai, bet, deja, klaidingai tiesiog tapatinamoms su pilietinėmis visuomenėmis iš šitaip vadinamoms, iš tikrųjų atsiranda ne viena, o dvi visuomenės arba bendruomenės, įkūnijančios du „civilizuojamų“ ir „civilizuotais“ tampančių individų santykių organizavimo ir reguliavimo būdus. Pirmąją standartiškai vadinkime „pilietine visuomene“, kurios skiriamasis bruožas yra ypatingi jos narių santykiai: jiems būdinga iš prigimtinės būklės perimtos ir paveldėtos konkurencija bei kova dėl įvairiopų išteklių. Taigi šitaip organizuota konkurencinė pilietinė visuomenė iš esmės yra grynai privačių tikslų siekiančių egoistiškų individų sambūris. Nuo prigimtinėje būklėje esančių bendrijų jis skiriasi tik tuo, kad jame visų kova su visais vyksta pagal tam tikras aiškiai apibrėžtas taisykles. Tačiau tokiai visuomenei išlikti vien pačių taisyklių nepakanka. Individo troškimas laimėti konkurencijos karą pernelyg stiprus, kad nekiltų pagunda šias taisykles pažeisti arba ir visai jų nepaisyti.

Todėl pilietinės visuomenės nuolat tyko pavojus žlugti, tai yra panirti į konkurencinės anarchijos chaosą ir sugrįžti į prigimtinę būklę. Tokia tarpusavyje kariaujanti visuomenė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu pajėgia būti savo pačios sargu ir išlikimo garantu. Tai reiškia, kad ji gali egzistuoti tik tuo pat metu būdama ir visai kito pobūdžio bei lygmens sambūriu, sugebančiu laiduoti, kad jo nariai bent minimaliai laikysis bendrų, visiems vienodai galiojančių konkurencinės kovos taisyklių. Būtent iš čia kyla prigimtinis moderniosios visuomenės dvilypumas. Ją iš tiesų sukuria dvigubas struktūrinantis judesys, ir tokia visuomenė išsiskleidžia ne tik kaip pilietinė, bet kartu ir kaip politinė visuomenė. Pastaroji yra absoliučiai būtina pilietinės visuomenės atsiradimo ir išlikimo sąlyga.

Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai

Pilietinė visuomenė yra savanaudiškų tikslų siekiančių individų, arba tiesiog biurgerių, konkurencinės kovos arena, kurią struktūrina vadinamasis sąžiningos konkurencijos principas. Politinę visuomenę grindžia bendras jai priklausančių individų tikslas išsaugoti pamatinę visos bendruomenės egzistavimo sąlygą, todėl tokią bendruomenę struktūrinantis principas yra savotiškas jos narių solidarumas. Jo išraiška yra atskira ir savita politinės visuomenės organizacijos forma – modernioji valstybė. Kiek individai pajėgia susieti save su valstybe, tiek jie nebėra tik biurgeriai, bet tampa piliečiais griežta šio žodžio prasme – valstybės kaip politinės bendrijos nariais. Pilietinės visuomenės ir valstybės sąveikos ir santykio klausimas jau keli šimtmečiai yra svarbiausia, bet ir sunkiausiai sprendžiama moderniosios politinės teorijos ir praktikos dilema, spėjusi ne kartą tapti didžiulių modernybės epochos sukrėtimų ir net tragedijų šaltiniu.

Viena vertus, pilietinė ir politinė visuomenės yra du neatskiriamai susijusios ir viena kitą papildančios modernios visuomenės organizacijos formos. Antra vertus, jos yra visiškai skirtingos ir sunkiai suderinamos tos visuomenės egzistavimo plotmės. Šiuolaikinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo būdą bei režimą pavadinę senovišku apibendrinančiu vardu politija galėtume pasakyti, kad moderniosios politikos nuo pat savo atsiradimo yra pasmerktos nuolatos spręsti titanišką uždavinį. Jos gali išlikti ir normaliai gyvuoti tik tiek, kiek pajėgia suderinti ir sutaikyti du juos vienodai grindžiančius, bet kartu vienas kitą neigiančius – konkurencijos ir solidarumo – organizacinius principus. Kitaip sakant, konkrečios politijos veidas lemiamai priklauso nuo jos sugebėjimo vykusiai išspręsti pilietinės viusomenės ir valstybės santykio klausimą.

Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai.

Moderniųjų laikų istorija negailestingai atskleidė, kad tinkamai jį išspręsti pavyksta anaiptol ne visoms politijoms, nes tai padaryti trukdo daugybė veiksnių, o pirmiausia – politinės visuomenės, taigi ir valstybės, pamatus nuolat besikėsinantis išplauti pilietinės visuomnės, arba, kalbant paprasčiau, biurgeriškasis pradas. Kaip minėta, išsiskleidusios politinės visuomenės organizacijos forma yra valstybė, kuri turi būti valdoma, tad natūraliai reikalauja valdžios. Tačiau valdžia pati savaime taip pat yra arba lengvai tampa vienu iš resursų, dėl kurio kovoja pilietinės visuomenės nariai. Taip įvyksta tais atvejais, kai pilietinės visuomenės pradas ir jame glūdinti individų arba jų grupių kovos dėl išteklių logika užgožia ir nustelbia politinės visuomenės pradą ir šią visuomenę konstituojantį pagarbos bendrajam interesui ar bent jau minimalios atožvalgos į jį principą.

Atrodo, kaip tik čia glūdi pamatinės ir niekada visiškai neįveikiamos įtampos tarp pilietinės ir politinės visuomenių gelminis šaltinis. Tam tikromis sąlygomis politinę visuomenę, arba valstybę, tiesiogine šio žodžio prasme gali „praryti“ dėl valdžios kaip resurso beatodairiškai kovojanti pilietinė visuomenė. Kai noras ir gebėjimas laikytis politinės visuomenės sambūvio principų, arba bendrų „žaidimo taisyklių“ smarkiai sumenksta ar net visai išnyksta, prasideda modernios visuomenės slinktis antrinės, arba jau „civilizuotos“ prigimtinės būklės – anarchijos link. Tokių XX a. valstybių kaip Rusija ir Vokietija patirtis aiškiai atskleidė šitokios slinkties kryptį: tai, ką galima pavadinti pilietinės visuomenės hipertrofija politinės bendruomenės arba valstybės sąskaita, išpurena dirvą visiškai naujam, pasaulio istorijoje precedento neturėjusiam žmonių valdymo tipui – totalitariniam valdymui. Toks valdymas randasi tada, kai pilietinės anarchijos sąlygomis kuri nors pilietinės visuomenės grupė perima į savo rankas valstybės aparatą ir tampa valdžia, visos kitos grupės nugrūdamos į pogrindį. Atsiranda visagalė valstybė, kurioje tariamai supolitinamas visas viešasis, taip pat dideliu mastu ir privatus piliečių gyvenimas.

Apibūdinimas „tariamai“ šiame kontekste laikytinas nuoroda, kad šis supolitinimas yra tik menamas, nes totalitarinė valstybė apskritai nėra „politinė“ klasikine šio žodžio prasme. Tokia ji negali būti dėl pačios savo prigimties. Skiriamasis politiškumo ir politinės tvarkos bruožas yra gebėjimas reprezentuoti bendrąjį visuomenės, tai yra visų piliečių interesą, net jeigu šis interesas būtų suvokiamas ne kaip pozityviai apibrėžiamas ir įvardijamas bendrasis jų gėris, kokiu jis buvo laikomas antikoje ir viduramžiais, o „moderniai“, taigi minimalistiškai – tik kaip siekis įtvirtinti visiems priimtinas konkurencinės kovos taisykles ir priversti šių žaidimo taisyklių laikytis visus bendruomenės narius. Totalitarinis valdymas yra tarsi politinis būtent todėl, kad jam trūksta šio pamatinio politiškumo bruožo. Savo pagrindu ir giliausia esme jis yra pilietinis valdymas, kuriam esant valdžią kokiu nors būdu įgijusi pilietinės visuomenės grupė ją uzurpuoja ir pradeda ja piktnaudžiauti totalizuodama savo dalinį interesą ir valią – paskelbdama jį bendruoju interesu ir smurtu priversdama visuomenę priimti jos primestas žaidimo taisykles bei jų laikytis. Tariamai politinis valdymas imituoja reprezentuojąs bendrąjį visuomenės interesą, todėl, kalbant madingu postmoderniosios filosofijos žargonu, jis yra tik tikros politinės tvarkos simuliakras.

Pamatinės reikšmės faktas, kad totalitarinio valdymo galimybė „užprogramuota“ pačios pilietinės visuomenės prigimtyje, skatina atsargiau ir kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos įsitvirtinusius ir ideologinio mąstymo klišėmis spėjusius tapti vaizdinius apie totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykį.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

JurgisP 2013-03-06 12:41

Demokratinėse šalyse visuomenė formuoja valdžią ir valdžia yra tarnaitė.

Okupaciniuose kraštuose (pas mus dar okupacija) visuomenė priversta tarnauti valdžiai.

Tomas J. 2013-03-07 12:37

Valstybė užvaldyta nusikaltėlių (nuo 1940.06.15).

Valdžią pakeisti galima tik revoliucijos būdu, tačiau vis neatsiranda kas tai organizuotų.

Kai kas klaidingai galvoja, kad revoliucija JAU įvykdyta prieš 23 metus. Neįvykdyta. Tada tik okupantų karius išvijom.

Bet juk LTSR valdė ne kareiviai. Valdė TSKP.

Ir dabar tebevaldo.

Reikėjo jau tada padaryti revoliuciją ir nuversti valdžią bei užtikrinti, kad TSKP jau niekada negalėtų valdyti.

Tada tai nebuvo padaryta, neatsirado kas tai organizuotų. Nepadaryta tai ir vėliau. Todėl tebevaldo TSKP - prezidentė TSKP, premjeras TSKP. Ministrai.

Linkiu kad revoliucijos būtinumą suvoktų kuo daugiau žmonių.

Lietuvos priešai - TSKP ir KGB žmonės - turi būti nustumti nuo valdžios be teisės grįžti. Jų neturi likti ne tik politinėje valdžioje, bet ir teisėsaugos institucijose: prokuratūroje, policijoje, teismuose. Tik tada prasidės pokyčiai į gera, nors nebus nei lengva, nei greitai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Parašytas: 03 Bal 2013 17:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (II)

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... a-ii/96967

2013-03-11

Vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas ir politologas Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema“. Siūlome šio pranešimo pagrindu parengto teksto antrąją dalį.

Nuolatos kartojamas teiginys, kad totalitarinė valstybė sutriuškina ir net sunaikina pilietinę visuomenę, laikomas kone savaime akivaizdžia aksioma. Be abejo, paviršutiniškai žvelgiant, jis skamba gana įtikinamai. Tačiau rimčiau įsigilinus į valstybės ir visuomenės santykio klausimą jis greitai pradeda atrodyti gerokai supaprastintas ir iškreiptas, nes jo pagrįstumą ir įtikinamumą smarkiai sumenkina tik ką aptartas paradoksas, kad pilietinė visuomenė, iš tiesų galinti tapti ir ne kartą tapusi totalitarinio valdymo auka, pati bent iš dalies kuria tokio ją naikinančio valdymo prielaidas.

Tokią kiek nukrypstančią nuo vyraujančios totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio interpretaciją bent iš dalies patvirtina ir dar visai nesena politinė VRE šalių patirtis. Ji taip pat verčia rimtai suabejoti politologinėje ir tranzitologinėje literatūroje spėjusiu paplisti ir beveik nepajudinamai įsitvirtinusiu aiškinimu, neva šių šalių totalitarinius režimus sugriovė ar nuvertė tarsi iš po žemių staiga išdygusios „laisvės troškusios“ pilietinės visuomenės. Toks aiškinimas skamba tarsi įtikinamai, bet tik iki to momento, kai susivokiama, jog tokį žygdarbį sugebėjusios atlikti minėtos visuomenės po „aksominių revoliucijų“ dėl nežinomų priežasčių paslaptingai vėl išnyko. Išsilaisvinus iš komunistinės totalitarinės priespaudos kažkodėl skubiai pulta jas „kurti“, ir štai jau ištisus du dešimtmečius ne itin sėkmingai mėginama tai daryti pasitelkus visą profesionalių kūrėjų armiją. Jau vien tai, kad šis „kūrimas“ tapo šioje srityje besispecializuojančios palyginti mažos profesionalų grupės gerai apmokamu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, savaime yra požymis, jog šitaip konstruojamas pilietiškumas, švelniai tariant, sunkiai dera su klasikinio pilietiškumo samprata.

Pastarosios idėjinis ir moralinis pagrindas visada buvo savaime suprantama nuostata, kad pilietiškumo dorybė pirmiausia yra asmens apsiprendimas ir gebėjimas individualų egoistinį interesą derinti su visos bendruomenės interesu, o ypatingais atvejais – ir dėl jo pasiaukoti. Tai – ne skambi retorinė frazė. Juk vienas labiausiai krintančių į akis ir trikdančių paradoksų aptarinėjant pilietiškumo ugdymo perspektyvas turėtų būti trikdanti aplinkybė, kad prieš dvidešimt metų daugybė Lietuvos žmonių pasiaukojamai gynė atkurtąją valstybę be jokių tada dar neegzistavusių „pilietinės visuomenės“ kūrėjų paskaitų bei raginimų ir nepraėję jokių pilietinio ugdymo mokyklų, kursų ir programų. Tačiau pamėginus nuosekliai apmąstyti šią trikdančią patirtį neišvengiamai kyla dar fundamentalesnis klausimas. Jeigu pilietinės visuomenės buvimas yra būtina netotalitarinės politinės santvarkos ir laisvos visuomenės egzistavimo sąlyga ir kartu patikimas jų atpažinimo požymis, tai kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena ir kokia iš tikrųjų yra šalis ir valstybė, kurioje pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?

Klausimą galima suformuluoti dar konkrečiau ir tiksliau. Ar tai reiškia, kad tokia valstybė vis dar išgyvena politiškai neapibrėžtą ir sunkiai apibūdinamą, neaišku, kiek truksiantį perėjimo į tikrą pilietinę visuomenę, taigi ir į tikrai laisvą politinę santvarką laikotarpį, ar vis dėlto šis perėjimas jau įvyko, tik jo sukurta nauja santvarka iki šiol nėra deramai suprasta ir juo labiau tiksliai įvardyta? Ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės „tranzitologijos“ mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas? Ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos „dereguliavimas“, leidęs „klasikinę“, lengvai atpažįstamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvos visuomenės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?

Tikėtina, kad pradėjus rimčiau kelti ir gvildenti panašius klausimus būtų paklebenti ar net susvyruotų prieš du dešimtmečius suręsti „tranzitologijos“ studijų idėjiniai pagrindai ir prireiktų iš esmės tikslinti jų pamatines prielaidas bei iki šiol prieitas svarbiausias įžvalgas. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jau gana netolimoje ateityje paaiškėtų, kad didelė, ar net didžioji dalis pokomnunistinės transformacijos tyrimų tėra pseudomokslinės „povo plunksnos“, kuriomis apkamšomas mažai ką bendro su tikrove turintis ideologiškai konstruojamas „išsilaisvinimo“ mitas. Tačiau nėra būtino reikalo pernelyg žvilgčioti į ateitį. Kol kas visai pakanka tik pradėti mintinį eksperimentą ir pasmalsauti, kokius pokomunistinės laisvės tikrovės bruožus galima išvysti sukant tokio abejojančio klausinėjimo keliu.

Iš karto aiškėja, kaip svarbu vengti dabartiniu metu itin paplitusios intelektualinės ir politinės painiavos, kai vartojant sąvokas „pilietis“ ir „pilietiškumas“ neleistinai suplakamos dvi skirtingos piliečio ir pilietiškumo sampratos. Reikia aiškiai skirti dvi pilietiškumo atmainas – individo kaip vadinamosios pilietinės visuomenės nario, arba bourgeois, ir individo, kaip valstybinės politinės bendrijos nario, arba citoyen, pilietiškumą. Griežta teorinė ir praktinė šių sąvokų skirtis leidžia geriau suprasti totalitarinių režimų prigimtį, o ypač – totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio specifiką.

Kaip minėta, pilietinė ir politinė visuomenė yra saviti tarpusavio santykių organizacijos moderniojoje visuomenėje būdai. Tokios visuomenės individas vienu metu priklauso dviem atskiroms ir skirtingoms bendrijoms, kurias saisto glaudus, jokiomis aplinkybėmis neišnykstantis ryšys. Jam apibūdinti kuo puikiausiai tinka ir šiek tiek šabloniškas „Siamo dvynių“ vaizdinys. Tačiau šis ryšys gali būti sveikas arba iškreiptas. Sveikas jis būna tada, kai jam esant kartu išlieka aiški valstybės ir pilietinės visuomenės skirtis ir jos kuriama natūrali įtampa, laiduojanti dviejų sociumo organizacijos plotmių autentišką tapatumą ir konstruktyvią sąveiką. Kai šis ryšys pažeidžiamas taip, kad išsitrina skiriamoji riba tarp politinės ir pilietinės visuomenių, randasi iškreiptos, tai yra neautentiškos ir nevisavertės politijos, kurių ryškiausias pavyzdys, be abejo, yra vadinamieji totalitariniai režimai. Jie susiformuoja ir įsitvirtina tada, kai išnykus minėtai ribai, politinė ir pilietinė visuomenės susilieja į vieną amorfišką darinį. Kaip tik tada visa jėga pradeda veikti tai, ką galima pavadinti Siamo dvynių efektu. Susijusioms ir kartu atskirtoms valstybei ir pilietinei visuomenei susilydžius į beformę samplaiką jos yra sunaikinamos ir išnyksta. Tačiau sunaikinamos savitu būdu ne apskritai liaujasi egzistavusios, bet toliau gyvuoja iškreiptais ir karikatūriškais pavidalais. Iki to buvusi „normali“, valstybė tampa kvazipolitiniu, o pilietinė viusomenė – kvazipilietiniu dariniu.

Būtent ši gelminė abiejų darinių transformacija ir yra tikrasis Siamo dvynių efektas. Jį tiksliau apibūdinti būtų galima pasakant, kad išnykus jungties-skirties „dialektine“ žaisme grindžiamai valstybės ir pilietinės visuomenės sąveikai, jos pradeda nuosekliai ir metodiškai naikinti viena kitą. Tai yra svarbiausias ir pražūtingiausias minėto efekto pasireiškimas, kurį reikia aiškiai suvokti ir deramai įvertinti jo ypatingą svarbą. Kaip tik nenoras ar nesugebėjimas įžvelgti ir pripažinti valstybės ir pilietinės visuomenės abipusio su(si)naikinimo reiškinio lėmė, kad mokslinėje literatūroje ir viešojoje nuomonėje paplito ir įsitvirtino vienpusiška, „budelio“ ir „aukos“ vaizdiniais grindžiama totalitarinio valdymo bei režimo samprata. Esą atsiradus tokiam režimui „bloga“ totalitarinė valstybė sunaikino arba suvarė į gilų pogrindį „gerą“ pilietinę visuomenę, kuri, kęsdama režimo priespaudą, jo nekentė ir tik laukė progos sukilti. Toks supaprastintas ir iškreiptas valstybės ir pilietinės visuomenės santykio totalitarizmo sąlygomis aiškinimas faktiškai yra ne kas kita, o pamatinis ir praktiškai nekvestionuojamas šiuo metu vyraujančios ideologinės paradigmos branduolys. Šia mąstymo schema grindžiamas pokomunistinėse šalyse įtvirtintas ir kryptingai palaikomas ideologinis, arba „didysis“ pasakojimas apie pilietinę visuomenę kaip apie „tikrosios“ laisvės tvirtovę ir karalystę.

Atsiribojus nuo šios schemos iš karto atsiveria kitokia žiūros perspektyva. Žvelgiant per jos prizmę matyti, kad totalitarinė valstybė, pavyzdžiui, Sovietų imperija, apskritai nebuvo jokia valstybė griežta šios sąvokos prasme. Ji buvo tik kvazipolitinis organizmas, turėjęs išorinius valstybingumo atributus. Šitokio tipo darinyje nėra tikros politinės visuomenės, nes neegzistuoja visiems bendros žaidimo taisyklės, kurių atžvilgiu visi piliečiai iš tiesų būtų lygūs. Tokios kvazivalstybės įstatymai taip pat nėra tikri įstatymai, nes jie yra ne politinės visuomenės bendros valios teisinė išraišką, o tik išorinį tariamų įstatymų pavidalą turinčios tvarkos taisyklės, kurias valdžią užgrobusios visuomenės grupės jėga primeta kitiems tos visuomenės nariams ir grupėms.

Šio tipo „valstybė“ neatitinka dviejų fundamentalių klasikinės valstybės sampratos kriterijų: joje neegzistuoja iš tiesų visuotinai ir daugumos jos narių laisvai pripažįstama bendrojo gėrio samprata, o valdžią turinti grupuotė ne tik netarnauja bendrajam piliečių interesui, bet valdo kitas visuomenės grupes šioms nesutinkant, tai yra prieš jų valią. Tokias politijas kruopščiai aprašiusi klasikinė, o ypač Viduramžių, politinė teorija vadino jas tironijomis, tačiau, vartojant šių laikų dvasią geriau perteikiantį žodyną, tokias santvarkas labiau tikrų vadinti kvazipolitiniais kriminaliniais režimais. Deja, mokslinėje literatūroje ir viešajame diskurse iki šio tebėra tvirtai įsišaknijęs keistas vaizdinys, kad sovietinė imperija buvo tikra, nors ir represyvi, valstybė. Kitaip sakant, ji aksiomiškai laikoma iš tiesų politiniu dariniu, o ne tik išoriškai ir tariamai supolitinta milžiniška kriminaline „zona“, kuriai aiškinti tik iš dalies tinka normalioms politijoms analizuoti pritaikytos teorinės sąvokos ir empirinio tyrinėjimo metodai.

Atsiribojus nuo paplitusio, bet klaidingo požiūrio, kad totalitarinis kvazipolitinis darinys iš tiesų yra valstybė, savaime susvyruoja ir ideologiškai suromantintas pilietinės visuomenės, kaip laisvės bastiono, vaizdinys. Totalitarinio režimo sąlygomis pilietinė visuomenė iš principo negali būti jokia laisvės sala todėl, kad jos paprasčiausiai nėra. Privatūs individų interesai ir natūralus siekis juos patenkinti, be abejo, išlieka. Tačiau šito nepakanka, kad įsitvirtinus tokiam režimui išliktų ir toliau egzistuotų pilietinė visuomenė. Be individų egoistinių interesų ir jų konkurencinės kovos, yra būtinas antrasis tikros pilietinės visuomenės sandas – šią konkurenciją reglamentuojančios bendros taisyklės, kurių atžvilgiu individai privalo būti iš tiesų, o ne tik menamai lygūs. Garantu, kad tokių taisyklių būtų visuotinai laikomasi, gali būti tik valstybiškai susiorganizavusi politinė bendruomenė.

Kadangi valstybė ir pilietinė visuomenė susijusios nesutraukomu ryšiu, akivaizdu, kad valstybei kaip visuomenės politinės organizacijos formai virtus savo karikatūra – totalitarine tariama valstybe, tokia pat karikatūra neišvengiamai virsta ir pilietinė visuomenė. Tokia deformuota kvazipilietinė visuomenė yra autentiškos, „žaidžiančios“ pagal vienodas ir visiems privalomas taisykles – pilietinės visuomenės surogatas. Ji negali būti niekas kita, o tik, kaip pasakytų šv. Augustinas „plėšikų gauja“, tapusios totalitarinės pseudovalstybės veidrodinė projekcija. Todėl laikyti tokią visuomenę laisvės atrama atrodo mažų mažiausiai keista. Tokioje visuomenėje laisvė išlieka nebent labiausiai sumenkusiu pavidalu – kaip individų „spontaniškumas“, kurio niekada nepajėgia visiškai užgniaužti net pats griežčiausias totalitarinis valdymas. Toks spontaniškumas reiškiasi kaip individų ir jų grupių gebėjimas ir įgūdis apeiti totalitarinėje politijoje formaliai įtvirtintas bendrabūvio normas susikuriant privačių, taigi negalinčių pretenduoti į visuotinumą, alternatyvių tarpusavio elgesio taisyklių visetą. Jis skleidžiasi kaip nuolatiniu išsisukinėjimu ir gudravimu grindžiamas elgesys, neturintis nieko bendro su autentiška ir visaverte normalios valstybės piliečio ir tikros pilietinės visuomenės nario laisve. Jeigu politinė ir socialinė laisvė suprantama kaip asmens gebėjimas kartu su kitais žmonėmis protingai kurti bendrą gyvenimo tvarką ir sąmoningai bei valingai paklusti jos taisyklėms, tai totalitarinėje santvarkoje išliekanti „spontaniškumo laisvė“ yra ne tik tokios laisvės priešingybė ar blankus jos šešėlis, bet tiesiog karikatūrinis jos atvaizdas. Neatsitiktinai tokią „laisvę“ sovietmečiu įkūnijęs „piliečio“ tipas buvo keistas personažas, vadintas socialistinės nuosavybės grobstytoju.

Kadangi politinė ir pilietinė visuomenės totalitarinėje politijoje sunaikinamos arba neįtikėtinai atrofuojasi ir sumenksta, yra pagrindo tokios politijos atsiradimą laikyti savotiška ikicivilizacinės būklės restauracija, arba grįžimu į tai, ką galima pavadinti antrine prigimtine būkle. Kaip ir kokiu mastu įmanoma išsilaisvinti iš šios būklės – didžiulė mįslė. Juk norint tai padaryti būtina ištrūkti iš užburto rato. Totalitarinis režimas atsiranda tada, kai pakertami normalios valstybės pagrindai totalizuojant, tai yra, tariamai supolitinant prigimtinei ikipilietinei visuomenei būdingą bendromis taisyklėmis nereglamentuojamos konkurencijos principą. Kitaip tariant, laukinės konkurencijos, t. y. grynosio jėgos principą paverčiant kvazipolitiniu „stipriojo teisės“ principu. Tačiau totalitarinių režimų sąlygomis tuo pačiu principu vadovaujasi ir sugriautą pilietinę visuomenę pakeičianti kvazipilietinė visuomenė, kuri faktiškai įgyja daugelį prigimtinės, arba ikipilietinės, visuomenės bruožų. Skirtumas tik tas, kad toje visuomenėje nežabotos konkurencijos, arba grynosios jėgos, principas tampa „silpnųjų“, tai yra, neturinčių politinės galios individų ir grupių tarpusavio santykius bei jų santykius su „valstybe“ reguliuojančiu principu.

Šiuo atžvilgiu totalitarinė „valstybė“ ir jos tariamai užgniaužta „pilietinė visuomenė“ nieko nesiskiria ir yra vienarūšės bei bendramatės. Todėl tampa neaišku, iš kur tokioje „pilietinėje visuomenėje“ galėtų rastis kokybiškai kitoks – laisvės – principas, kuris taptų atspirties tašku ir moralinės bei politinės stiprybės šaltiniu, leidžiančiu tokiai visuomenei sukilti prieš totalitarinės „valstybės“ primestą ir jos ginamą „vergijos“ principą. Atsakyti į šį klausimą ar bent jau jį iškelti yra svarbu, bandant praskleisti daugelį sovietinę „pertvarką“ bei jos pažadintas „aksomines revoliucijas“ vis dar gaubiančių paslapčių šydą.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Parašytas: 03 Bal 2013 17:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (III)

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... -iii/97357

2013-03-20

Kviečiame skaityti trečiąją Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo teksto dalį, parengtą pranešimo „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema“, skaityto vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga, pagrindu.

Vidurio ir Rytų Europos veidą pakeitusios „aksominės revoliucijos“ neabejotinai buvo ir tebėra vienas mįslingiausių XX a. istorijos įvykių. Sunku tikėtis, kad įvairiems socialiniams mokslams atstovaujantiems tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti „tikrąsias“ jų priežastis ir varomąsias jėgas. Kita vertus, jokio „galutinio“ paaiškinimo, ko gero, visai ir nereikia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, būtent kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką jos įtvirtino.

Atsakyti į šį klausimą kur kas sunkiau, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Norint tai padaryti, iš karto iškyla ne viena kliūtis. Viena svarbiausių ir sunkiausiai įveikiamų – ideologinė, trukdanti pastangoms objektyviai analizuoti įvykusius pokyčius ir atskleisti jų priežastis, varomąsias jėgas, mastą, o svarbiausia – istorinę ir politinę prasmę. Ši ideologinio pobūdžio kliūtis yra ne kas kita, o išankstinis įsitikinimas, jog į revoliucijų prasmės klausimą jau atsakyta: esą per „aksomines revoliucijas“ totalitarinių režimų pavergtos pilietinės visuomenės susigrąžino laisvę. Apskritai išsilaisvinimas iš komunizmo pančių buvo iš karto ir tiesmukiškai, nesileidžiant į šio epochinio įvykio gelminių ir ilgalaikių padarinių apmąstymus, sutapatintas su „grįžimu į Vakarus“. O pats „grįžimo“ vaizdinys savaime įtaigoja mintį, kad buvo atkurta arba sukurta tokia pat kaip ten egzistuojanti laisvos rinkos ekonomika ir liberali demokratinė politinė santvarka.

Atsirado ir įsitvirtino nauja ideologinė paradigma – tokia pat griežta kaip ir ankstesnioji. Ant jos bėgių buvo pastatyti ir jais iki šiol žvaliai rieda visi socialiniai mokslai, taigi ir „aksominių revoliucijų“ bei pokomunistinio virsmo tyrinėjimai. Kadangi ideologijos tam ir egzistuoja, kad būtų kuo mažiau gilinamasi į jų pačių prigimtį ar abejojama pamatinėmis jų prielaidomis, natūralu, kad tranzitologijos tyrinėjimų srityje įsitvirtino minėto virsmo vaizdiniai, spėję įgyti beveik nepajudinamų tiesų statusą. Storas tokių ideologizuotų vaizdinių klodas nugulė XX a. pabaigos istorijos tyrinėjimų lauką ir kritiškesnį mąstymą gniuždančiu savo svoriu trukdo kitaip pažvelgti į šio lūžinio laikotarpio įvykius. Norint tai padaryti pirmiausia reikėtų mėginti pagal išgales atsiriboti nuo tyrinėjimų teorinį ir empirinį akiratį gožiančio ideologizuoto „išsilaisvinimo“ pasakojimo įtakos. Mat šis dėl savo indoktrinuojančio pobūdžio iš anksto nukreipia tyrinėjimą „politiškai korektiška“, bet nebūtinai teisinga ir produktyvia linkme. Įvykdžius šią sąlygą randasi prielaidos išvysti nepastebėtus arba neblogai žinomus, tačiau deramai vis dar neapmąstytus ir neįvertintus „aksominių revoliucijų“ bruožus. Jų yra ne vienas.

Vienas iš dažniausiai pabrėžiamų ir itin palankiai vertinamų šių revoliucijų bruožų yra taikus jų pobūdis. Vertinant įprastiniais humaniškumo ir etikos masteliais, šios taikios ir beveik bekraujės revoliucijos atrodo tikra palaima – menkučiai sukrėtimai palyginti su smurtingomis, daugybės aukų pareikalavusiomis XIX a. ir XX a. pirmos pusės socialinėmis ir politinėmis revoliucijomis. Kita vertus, šis ne pavienėje komunistinėje šalyje, o visur išryškėjęs skirtumas yra pernelyg visuotinis, didelis ir svarbus, kad būtų galima jį laikyti tiesiog atsitiktiniu ar juo labiau savaime suprantamu. Keistai ir net įtartinai lengvas ir greitas totalitarinės sistemos žlugimas ir staigus komunistinių šalių šuolis į naują „laisvės“ režimą reikalingas išsamesnio paaiškinimo, kas nulėmė tokį skirtingą ankstesniųjų ir XX a. pabaigos antikomunistinių revoliucijų pobūdį ir padarė įmanomą šį stebuklingą šuolį.

Taip keliant klausimą ideologiškai vyraujantis ir visas galimas alternatyvas nustelbiantis „išsilaisvinimo“ bei „grįžimo“ pasakojimas ima blukti prarasdamas savo įtaigumą ir žavesį. Tiesą sakant, juo labiau į jį gilinamasi iš šitaip keliamo klausimo perspektyvos, juo labiau jis atrodo neįtikimas ir net įtartinas. Kritiškai apmąsčius ir įvertinus šį pasakojimą peršasi du galimi „aksominių revoliucijų“ aiškinimai. Pirmasis – jau įsitvirtinęs ir įprastas aiškinimas, jog tai buvo tikros revoliucijos, galėjusios greitai ir lengvai laimėti todėl, kad komunistiniai režimai buvo absoliučiai supuvę ir silpni, o jų nekentę žmonės degė begaliniu troškimu bei ryžtu nusimesti vergijos jungą. Antrąjį aiškinimą kol kas galima pateikti tik abejojančio klausimo pavidalu: ar nėra taip, kad žaibiško ir neįtikėtinai lengvo totalitarinių režimų žlugimo priežastis buvo ta, jog šie „aksominėmis revoliucijomis“ poetiškai pavadinti įvykiai apskritai nebuvo jokios revoliucijos?

Vienareikšmiškiau atsakyti į šį klausimą gali padėti tik dar išsamesni ir kruopštesni „pertvarkos“ tyrinėjimai. Sunkiausia rasti tinkamesnį, leidžiantį geriau negu iki šiol suvokti šį reiškinį konceptualinį jo aiškinimą. Kaip minėta, požiūriai, ko siekė ir kas „iš tiesų“ buvo „pertvarkos“ šauklys M. Gorbačiovas, yra diametraliai priešingi. Vieniems šis politikas buvo ir liks apie laisvę visada svajojęs „liberalas“, gavęs istorinę galimybę ir pamėginęs įgyvendinti slapčia puoselėtus reformatoriškus siekius. Kitiems jis visada atrodys nuoseklus komunistinio režimo šalininkas ir gynėjas, kuris, žūtbūt mėgindamas išgelbėti susvyravusią jam brangią santvarką, netyčia ją galutinai sužlugdė neapgalvotomis ir nevykusiomis reformomis. Ištrūkti iš šios konceptualinės dilemos spąstų nėra lengva. Vienas iš perspektyvesnių būdų tai padaryti – atsiriboti nuo panašių svarstymų bei spėlionių ir pamėginti įveikti šią dilemą pasitelkus griežtai „pozityvistinį“ požiūrį. Tad reikėtų pamiršti pastangas tiksliai rekonstruoti „pertvarkos“ vedlio tikruosius tikslus ir planus ar juo labiau atspėti, kiek „nuoširdūs“ buvo jo ketinimai. Pakaktų atidžiau įsižiūrėti, kas buvo daroma arba mėginta daryti „pertvarkos“ laikotarpiu, o ypač pradiniu jos tarpsniu.

Sumanytų reformų tikslus įvardijantys šūkiai – „pertvarka“, „demokratizavimas“, „viešumas“ – iš pat pradžių skambėjo labai miglotai, kadangi juose buvo be galo sunku įžvelgti nors kiek aiškiau ir konkrečiau apibrėžiamą turinį. Tačiau šį turinį pamažu atskleidė pats reformų, o dar tiksliau – „pertvarkos“ metu įsiplieskusių politinių kovų vyksmas. Žvelgiant retrospektyviai matyti, kad visų „pertvarkos“ metu vykusių politinių kovų epicentru galiausiai tapo mūšis dėl Sovietų Sąjungos konstitucijos šeštojo straipsnio, laidavusio Komunistų partijos absoliučios valdžios monopolį. Žūtbūtinė kova dėl šio straipsnio išsaugojimo ar panaikinimo visą politiškai aktyvią Tarybų Sąjungos visuomenės dalį ne tik suskaldė į nesutaikomas „totalitaristų-stagnatorių“ ir „demokratų-modernizatorių“ stovyklas, bet ir baigėsi imperijos žlugimu.

Suvokus, kad būtent valdžios klausimas buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs totalitarinio režimo griūtį, tampa prasminga panoramiškai apžvelgti visuminį „pertvarkos“ vaizdą jau minėtu „pozityvistiniu“ žvilgsniu, atsiribojant nuo spekuliatyvių svarstymų, kokie vis dėlto buvo tikrieji „pertvarkos“ architektų tikslai ir kiek nuoširdūs buvo jų deklaruoti „demokratizavimo“ ir „viešumo“ lozungai. Spėlioti nebereikia, nes pakanka suprasti, ką iš tiesų padarė jos vedlys. Galima paprastai ir trumpai pasakyti, kad jis „atleido valdžias“ ir padarė galimą jau minėtą mūšį. Sausas šio pamatinio fakto konstatavimas yra kur kas tvirtesnis tolesnės analizės pagrindas todėl, kad tokie beveik neatsakomi klausimai, kokia buvo „pertvarkos“ pamatinė idėja ir strateginis jos tikslas, ar „pertvarka“ buvo pradėta visiškai sąmoningai ir gerai apgalvojus padarinius ar, priešingai, jos griebtis skatino pirmiausia savisaugos instinktas ir jo įkvėpta nuojauta, jog reikia rizikuoti ir „kažką“ daryti, tampa iš esmės nebesvarbūs. Atsiribojus nuo jų galima tiesiog pasakyti, kad „vadžių atleidimas“ tapo lemtingu ir negrįžtamu politiniu sprendimu, kuriuo buvo pradėtas patiems reformatoriams nelauktu rezultatu pasibaigęs totalitarinės valdymo sistemos dereguliavimo procesas.

Talpi „dereguliavimo“ sąvoka, ko gero, yra vienintelė sąvoka, leidžianti „subendravardiklinti“ ir susieti prasminiu ryšiu iš pirmo žvilgsnio neapibrėžtus ir tuščius reformatorių iškeltus „pertvarkos“ šūkius. Žvelgiant iš laiko nuotolio lieka vis mažiau abejonių, kad Tarybų Sąjungos reformatorių užmojis „dereguliuoti“ ir šitaip išjudinti sustabarėjusią santvarką ir buvo „pertvarkos“ varomoji idėja bei galutinis tikslas. Tiesa, sąvokos „idėja“ ir „tikslas“ vartotinos itin atsargiai ir veikiau metaforiška prasme. Vykdant „pertvarką“ neatsitiktinai bvuvo nuolatos kartojama, kad ji esanti būtent „prasidėjęs procesas“ – ši M. Gorbačiovo pamėgta frazė buvo ne tik teisinga ir tiksli, bet, griežtai kalbant, galbūt vienintelis iš tiesų dalykiškas ir prasmingas „pertvarkos“ tikrojo turinio ir tikslo apibūdinimas. Jis puikiai atskleidė reikalo esmę, būtent kad „procesinis“ dereguliavimo pobūdis ir reiškė tai, jog valingu „vadžių atleidimo“ veiksmu „paleistas“ kvazivalstybės atnaujinimo ir modernizavimo mechanizmas toliau turėjo veikti tarsi nekontroliuojamai ir nevaldomai. Belieka pridurti, kad „pertvarka“ kitaip skleistis ir negalėjo, nes uždavinys valdyti tokio pobūdžio „dereguliavimo“ vyksmą apskritai pranoksta žmogaus jėgas ir gebėjimus.

Pirmiausia buvo „dereguliuota“ politinio gyvenimo sritis. Joje pradėjo veikti visiškai kitokios prigimties politikos ir apskritai istorijos vyksmą valdantis „veikėjas“ – garsioji „Nematoma ranka“, kuri tik vėliau persikėlė ir į ekonominio gyvenimo erdvę. Politinio gyvenimo „dereguliavimas“ reiškė tik tai, kad Komunistų partijos pasisavinta ir griežtai monopolizuota kvazipolitinė valdžia tapo iš principo ir kitoms visuomenės grupėms pasiekiamu „resursu“,dėl kurio tapo įmanoma ir verta pasigrumti. Teisės varžytis dėl jos kaip tik ir pradėjo reikalauti ir kitos, anksčiau šios teisės neturėjusios kvazipilietinės visuomenės grupės. Paversti valdžią nevaržomos konkurencinės kovos objektu – tokia buvo primygtinio reikalavimo panaikinti tarybinės komstitucijos šeštąjį straipsnį tikroji, bet vengiama atvirai įvardyti politinė prasmė. Natūralu, kad nenorėjusiai išsižadėti valdžios monopolio Komunistų partijos daliai buvo prikabintos „totalitaristų“, „konservatorių“ ir „stagnatorių“ etiketės, o valdžios dalies sau reikalavusios grupės pasipuošė „demokratų“, „modernizatorių“ ir „pažangiečių“ iškabomis. Įsitvirtinusi legenda apie pertvarkos laikotarpiu Tarybų Sąjungoje ir pirmiausia Rusijoje veikusias gausias ir stiprias „demokratines jėgas “ neabejotinai yra vienas klaidingiausių ir pavojingiausių su „pertvarka“ siejamų vaizdinių, nes ji yra ir vienas svarbiausių ideologinio „išsilaisvinimo“ pasakojimo atraminių stulpų. Rusijoje tikrų demokratų buvo menkutė saujelė, o jų įtaką „pertvarkos“ vyksmui ir baigčiai buvo praktiškai nejuntama.

Tad žvelgiant į „pertvarką“ kaip į valingai „paleistą“, bet toliau iš esmės savieigai paliktą komunistinės santvarkos sisteminio „dereguliavimo“ procesą, „aksominių revoliucijų“ spindesys gerokai nublanksta, o pats „išsilaisvinimo“ pasakojimas darosi vis mažiau įtikinamas ir bliūkšta tiesiog akyse. Visiškai akivaizdu, kad sistemos „dereguliavimas“ nebūtinai reiškia, jog šiuo „dereguliavimo“ veiksmu totalitarinė kvazipilietinė visuomenė iš tiesų ir savaime susigrąžina laisvę ir tampa tikra pilietine visuomene. Juk toks „išsilaisvinimas“ iš principo gali būti slinktis naujos tokios visuomenės pa(si)vergimo formos link. Todėl, užuot skubėjus tikėti įvykusiu „išsilaisvinimo“ stebuklu, vertėtų atidžiau gilintis į tai, kas iš tiesų buvo „aksominės revoliucijos“ ir kokios laisvės pasaulį jos sukūrė.

Bernardinai.lt

Komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Parašytas: 03 Bal 2013 17:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (IV)

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... a-iv/97885

2013-03-27

Ketvirtoji profesoriaus, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo teksto dalis.

Tiesioginis akstinas kruopščiai svarstyti ir tikrinti prielaidą, kad „aksominės revoliucijos“ galėjo būti tik revoliucijų simuliakrai, pirmiausia yra pagrįstos abejonės, iš kur ir kaip šiose totalitarizmo sąlygomis visapusiškai degradavusiose kvazipilietinėse visuomenėse staiga radosi revoliucinis potencialas, leidęs nuversti ne šiaip policinius, bet iki dantų ginkluotus tironiškus režimus. Vadinamosios „pertvarkos“ patirtis šias abejones tik stiprina. Be saujelės disidentų pasiaukojamos, tačiau atrodžiusios beviltiškos kovos, ištisus dešimtmečius iki „pertvarkos“ Tarybų Sąjungoje nebūta jokių rimtesnių protesto – o ką jau kalbėti apie tikrą pasipriešinimą – prieš totalitarinį režimą proveržių ar net jų ryškesnių apraiškų. Kitų šalių istorinė patirtis taip pat kelia daug klausimų. Net žiauriai nuslopinti ir pilietinės visuomenės kovos už laisvę pavyzdžiais laikomi Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai nebuvo antisisteminiai griežta šio žodžio prasme. Jie iš esmės buvo tik mėginimai sukurti „komunizmą su žmogišku veidu“, o šiems maištams vadovavo komunistinėmis idėjomis bei galimybe „sužmoginti“ santvarką nuoširdžiai tikėję kai kurie šių šalių valdančiųjų kompartijų vadovai. Lenkijos „Solidarumo“ , judėjimas buvo užgniautas jau kur kas švelniau, o „aksominės revoliucijos“ apskritai buvo neįtikėtinai taikios.

Žmogiškai tokia permaina galėtų tik džiuginti, jeigu šios smurto mažėjimo tendencijos nelydėtų išryškėjęs dar vienas naujas ir gerokai problemiškesnis šių revoliucijų bruožas. Revoliucijoms „humaniškėjant“, jose dalyvaujančios „apačios“ darosi vis pasyvesnės, o jų vaidmuo menksta. Visų „klasikinių“ modernybės revoliucijų priežastis buvo kaip tik tolydžio augantis „apačių“ nepasitenkinimas, pamažu virsdavęs vis atviresniais protestais prieš esamą tvarką ir galiausiai pasibaigdavęs spontaniškais ir smurtingais revoliuciniais sukilimais. Tuo tarpu XX a. pabaigos antikomunistinės revoliucijos yra „postmodernios“, nes jos kur kas panašesnės į pačių „viršūnių“ sumąstytus ir surežisuotus kvazipolitinius spektaklius, kuriuose „masės“ atrodė tokios pat pastebimos ir svarbios kaip ir ankstesniais laikais, bet iš tikrųjų joms skirtas tik režisierių veiksmus palaikančių „revoliucijos klakerių“, arba šių spektaklių „estetinio fono“, vaidmuo.

Pasaulį pakeitusios „pertvarkos“ pradinis impulsas, netrukus sukėlęs milžinišką „aksominių revoliucijų“ bangą, buvo ne koks nors tarybinės visuomenės gelmėse kunkuliavęs ir grasinęs bet kurią akimirką prasiveržti „liaudies“ nepasitenkinimo ir rūstybės vulkanas, bet valdžios sprendimas „atleisti vadžias“, kurį uždarų kabinetų tyloje priėmė ir visai tarybinei kvaziimperijai bei jos kvazipilietinei visuomenei iš viršaus nuleido maža grupelė valdančiosios kompartijos viršūnei priklausiusių žmonių. Ši lemtingai svarbi aplinkybė ir leidžia daryti prielaidą, kad „pertvarką“, o galiausiai ir „aksominių revoliucijų“ laviną išjudino ne tiek įsivaizduojamas „pilietinės visuomenės“ gelmėse glūdėjęs nenumaldomas laisvės ilgesys ir ryžtas dėl jos sukilti, bet veikiau dalies elito suvokta būtinybė atrasti naujus ir efektyvesnius būdus valdyti ir išnaudoti jau kelis dešimtmečius pavergtą ir visai nemaištingą „socialistinę“visuomenę. Kadangi kita elito dalis tokios „pertvarkos“ planui nepritarė, kilo imperijos viršūnių konfliktas, nulėmęs jų susiskirstymą į „stagnatorių“ ir „reformatorių“, arba ,„totalitaristų“ ir „demokratų“ stovyklas. Šis konfliktas persimetė ir į „pertvarkos“ laikotarpio visuomenę paversdamas ją hobsiškojo „visų karo su visais“ lauku.

Visuotinio karo vaizdinys šiuo atveju nėra „pertvarkai“ apibūdinti savavališkai vartojama metafora. Pradėjus atsileidinėti geležiniams Komunistų partijos valdžios gniaužtams kvazipilietinė tarybinė visuomenė iš principo negalėjo būti išlaisvinta arba išsilaisvinti pati. Ji taip pat negalėjo tapti ir netapo tikra pilietine visuomene. Mat ši totalitarinio režimo visokeriopai slopinta, nuniokota ir deformuota visuomenė paprasčiausiai neturėjo moralinio, politinio, pagaliau ir intelektualinio potencialo susikurti absoliučiai būtiną jos virsmo tokia visuomene sąlygą – išsiskleisti kaip tikra politinė visuomenė. Jeigu ši kvazipilietinė visuomenė būtų pajėgusi padaryti tokį stebuklą ir ištrūkti iš totalitarinės būklės liūno, tai būtų prilygę, vaizdžiai kalbant, Miunhauzeno, sugebėjusio save ištraukti iš pelkės už jo paties plaukų, atliktam žygdarbiui.

Kadangi toks stebuklas neįvyko ir negalėjo įvykti, „pertvarką“ pradėjęs kvazipolitinės viešosios erdvės „dereguliavimas“ suteikė šiai suvargusiai visuomenei vienintelę tokiomis sąlygomis įmanomą laisvę. Tai buvo ta pati iki „pertvarkos“ nuosekliai varžyta ir persekiota „spontaniškumo laisvė“, kuriai buvo leista išeiti iš pogrindžio ir reikštis viešai iki tol neregėtais būdais ir formomis. Tačiau vieša šios laisvės raiška savaime nelaidavo, kad ji peraugs į naują kokybę ir taps tikra politine laisve. Todėl ji netruko supanašėti su kalėjimo „zonoje“ sumaištavusių kalinių ar iš aptvaro ištrūkusių vergų siautėjimu. Kadangi „dereguliavimas“ prasidėjo politinio gyvenimo srityje, natūralu, kad pirmoji ir akivaizdžiausia atgautosios „laisvės“ raiškos forma buvo įsiplieskusi kvazipilietinės visuomenės grupių kova dėl valdžios. Ši, kaip netrukus parodė tolesni įvykiai, visiškai bergždžia, jokios tikros laisvės link nevedusi ir jos neatnešusi kova davė tik tai, kad kaip niekad aiškiai atskleidė tikrąją totalitarinės tarybinės visuomenės prigimtį ir kartu jos realių galimybių išsilaisvinti ribas.

Atleidus partinės kontrolės vadžias, ši visuomenė tam tikra prasme susigrąžino savastį ir tikrąjį veidą, kuriuos iki tol slėpė gana pakenčiamai atrodantis tvarkos, padorumo ir net išorinio jos narių solidarumo fasadas. Išnykus šiam apgaulingam fasadui ji pasirodė esanti tuo, kuo iš tiesų visada ir buvo – savitos rūšies antriniu prigimtiniu dariniu. Joje įsižiebusio visuotinio karo dėl resursų kuriam laikui nebevaržė jokios bendros taisyklės ir normos. Tai reiškia, kad „dereguliavimo“ veiksmu ši visuomenė buvo ne išlaisvinta, bet įmestą į savotišką užburtą ratą. Kitaip sakant, „pertvarka“ nubloškė visuomenę į būklę, kartą jau atvedusią prie totalitarinio valdymo ir leidusią atsirasti jį įkūnijančiam kvazipolitiniam kriminaliniam režimui. Ji savaime nesukūrė jokių prielaidų ištrūkti iš šios būklės, o išsiveržti iš jos savo jėgomis visuomenė taip pat nebuvo pajėgi. Todėl jai atsivėrę laisvės horizontai buvo tik jos miražas. Kelionė užburtu ratu tariamai išlaisvintą kvazipilietinę visuomenę vedė tik viena kryptimi. Pavargusi nuo anarchijos ir savivalės šėlsmo ir nebepajėgdama ištverti iš dalies sąmoningai leistos jai pačiai susikurti „spontaniškumo laisvės“ ir jos sukelto „visų karo su visais“ pragaro, ši visuomenė buvo iš anksto pasmerkta palūžti ir nutraukti taip įspūdingai prasidėjusį laisvės žygį.

Galimybė restauruoti totalitarinį valdymą slypėjo pačioje „pertvarkos“ pradėto „dereguliavimo“ vidinėje logikoje, o jos virsmas tikrove buvo tik laiko ir palankių aplinkybių klausimas. „Pertvarkos“ vyksmas ir baigtis Rusijoje yra, ko gero, tipiškiausias ir tiesiog chrestomatinis šios vidinės logikos sklaidos pavyzdys. Nėra abejonių, kad šioje didžiulėje šalyje būta žmonių, troškusių permainų ir tikros laisvės. Tačiau čia aptartos priežastys ir specifinės šalies sąlygos lėmė, kad apie B. Jelcino asmenį susitelkusios „demokratų“ stovyklos branduolį sudarė ne tokie žmonės, bet antrajam nomenklatūros ešelonui priklausę įvairiausio plauko partiniai ir biurokratiniai funkcionieriai. Jie daugiausia buvo susitelkę Rusijos Federacijos, o ne sąjunginės valdžios struktūrose, taigi buvo ne nomenklatūros „aukščiausia lyga“, bet daugiausia antraraūšiai jos nariai. Todėl šie „demokratai“ nebūtinai buvo išmintingesni ir padoresni už aukštesnei lygai priklausiusius grumtynių dėl valdžios konkurentus. Veikiau buvo kaip tik atvirkščiai.

Rusijos ir kitų buvusios kvaziimperijos provincijų visuomenės netruko savo kailiu patirti, ką iš tiesų reiškė tokių „demokratų“ nešama laisvė. Jos tikrieji vaisiai galutinai pasimatė perkėlus „dereguliavimo“ principą ir į ūkio sritį. Ekonomikos „išlaisvinimo“ ir ūkio privatizavimo socialiniai padariniai buvo tokie, kad milijonams šalies gyventojų varganas gyvenimas „brandaus socializmo“ sąlygomis pradėjo atrodyti kone aukso amžius palyginti su „demokratinės“ laisvės rojumi. Kosminė socialinė atskirtis ir begalinis daugumos į šį rojų atvestų gyventojų skurdas – toks buvo „pertvarkos“ pradėto totalitarinės sistemos „dereguliavimo“rezultatas. Tačiau panašu, kad tokia „pertvarkos“ baigtis iš principo tenkino, o galiausiai ir sutaikė, abi jai vykstant aršiai konfliktavusias stovyklas. Po ištisą dešimtmetį faktiškai prigimtinės būklės sąlygomis gyvenusios visuomenės tarpusavio karo, net ir akademinėje literatūroje kažkodėl patikliai vadinamo „demokratijos tarpsniu“, Rusijos „demokratai“ ir „liberalai“ sklandžiai, be jokio rimtesnio pasipriešinimo valdžią perdavė „neostalinisto“ V. Putino vadovaujamiems „jėgos struktūrų“ atstovams. Dauguma jų, išskyrus būrelį principingiausių ir atkakliausių, sėkmingai susirado nišas atkurtoje valdžios piramidėje arba bent jau tapo „sisteminės“ opozicijos dalimi.

Tokia lengva „reformatorių“ kapituliacija ir po jos susiklostęs taikus „totalitaristų“ ir „demokratų“ sambūvis aiškiai liudija, kad pastariesiems demokratija anaiptol nebuvo vertybė, dėl kurios jie būtų pasiryžę rimtai kovoti ar juo labiau mirti. Demokratiniai lozungai ir iškabos daugumai jų buvo tik patogus įrankis siekti daugiau valdžios žaidžiant „pertvarkos“ kvazipilietinei visuomenei leistus galios žaidimus. Ši visuomenė taip pat neparodė jokio noro ginti tokios demokratijos. Toks pasyvumas paprastai laikomas įrodymu, kad ji „nepribrendo“demokratijai, ir dėl to neretai apgailestaujama. Suvokiant „pertvarką“ kaip valdžios viršūnių sumąstytą ir paleistą „dereguliavimo“ procesą bei prisimenant jo rezultatus, Rusijos visuomenės abejingumas demokratijai atrodo ne tik natūrali, bet ir savaip racionali nuostata. Dėl daugybės priežasčių nepajėgusi tapti tikrai laisva politine visuomene, ji vis dėlto pasirodė esanti pakankamai nuovoki, kad atpažintų jai primestą demokratijos simuliakrą ir nuo jo nusigręžtų. Tad rimčiau kalbėti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje, ko gero, taps įmanoma tik tada, kai į viešąjį šios šalies gyvenimą ateis nauja karta, kuriai žodis „demokratija“ nebebus toks baubas kaip dabar, nes praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje patirtas simuliakrinės „demokratijos“ košmaras jai atgis tik klausantis savo tėvų pasakojimų.

Lengviausia ir patogiausią būtų liūdną Rusijos patirti laikyti tiesiog nepavykusios „pertvarkos“ pavyzdžiu ir neskirti jam pernelyg daug dėmesio. Tačiau ši patirtis įgyja visiškai kitą prasmę ir pradeda atrodyti labai vertinga ir svarbi išsikėlus prielaidą, kad visos VRE regione įvykusios „aksominės“, arba „dainuojančios“, revoliucijos gali būti tik šiek tiek skirtingai įgyvendinti to paties „dereguliavimo“ scenarijaus variantai. Įmanoma, kad principinė „dereguliavimo“ logika bei schema valdė visų šių revoliucijų vyksmą ir nulėmė jų baigtį bei galutinius rezultatus. Tai reikštų, kad visos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, priklausomai nuo vietos sąlygų, buvo pritaikyti tik šiek tiek skirtingi „dereguliavimo“ būdai ir susiklostė iš esmės panašios, tik skirtingomis išorinėmis dekoracijomis pasipuošusios ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Atidžiai tikrinant minėtą prielaidą galėtų paaiškėti, kad šių santvarkų skirtumai yra kur kas mažesni, negu skatina manyti ir tikėti „išsilaisvinimo“ pasakojimas. Trumpai sakant, jie būtų tik kiekybiniai, bet ne kokybiniai.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema

Parašytas: 03 Bal 2013 17:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (V)

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ma-v/98241

2013-04-01

Kviečiame skaityti jau penktąją prof. Vytauto Radžvilo, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filosofo ir politologo, teksto dalį.

Jeigu besąlygiškai tikima „išsilaisvinimo“ pasakojimu, mėginimas lyginti Lietuvą ir Rusiją gali atrodyti keistas ir net įžūlus. Lietuva kartu su kitomis dviem Baltijos šalimis kone visuotinai laikomos pavykusio išsilaisvinimo ir sėkmingos pokomunistinės transformacijos pavyzdžiais. Noriai primenamos ir pasakojamos šių šalių „sėkmės istorijos“ taip įsitvirtino akademiniuose sluoksniuose ir viešojoje nuomonėje, kad abejoti jomis faktiškai jau seniai tapo ne tik neišprusimo bei tamsuoliškumo, bet ir blogo tono požymiu. Sklandų pasakojimą apie kone stebuklingą sėkmę jaukiantys faktai apdairiai ignoruojami ir nutylimi arba apsukriai racionalizuojami ir pateisinami.

Juk nereikia turėti jokių „svieto lygintojo“ polinkių norint suprasti, jog milžiniška ekonominė nelygybė ir beveik didžiausia Europos Sąjungoje socialinė atskirtis yra aiškus įrodymas, kad Lietuvos „išsilaisvinimas“ buvo absoliučiai atsaistytas nuo Sąjūdžio deklaruotų ir tarsi ketintų įgyvendinti teisingumo ir visuomeninio solidarumo principų. Taip pat tik „išsilaisvinimo“ pasakojimo užhipnotizuotas ir jo uždėtų ideologinių rožinių akinių nenorintis nusiimti stebėtojas drįstų teigti, kad emigracijos iš Lietuvos mastai, daugelį kartų viršijantys vidutinius europinius rodiklius, yra ne tariamai išsilaisvinusios tautos išsivaikščiojimo ir tiesiog fizinio/demografinio nykimo požymis, bet natūralus ir net pozityvus reiškinys. Būtent minėtas ideologinis pasakojimas didžia dalimi lemia, kad šalies gyventojų prarastys, pranokstančios karo ir trėmimų laikotarpiais patirtas žmonių netektis, racionalizuojamos vaizduojant jas kaip neišvengiamą reiškinį, panašų, tarkime, į natūralią metų laikų kaitą, ir net laikomos atgautosios „laisvės“ išraiška, o ne vadinamos tikruoju vardu – neatsakingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltu ir tebetrunkančiu tautos su(si)naikinimo procesu.

Trumpai priminti šiuos puikiai žinomus ir nuolatos minimus faktus reikia dėl vienintelės priežasties. Mat gana tikėtina, kad „laisvės“ sąlygomis gerokai paspartėjęs, palyginti su sovietmečiu, tautos nykimas yra tiesioginis su „pertvarka“ prasidėjusio ir vis dar tebevykstančio „dereguliuojančio laisvinimo“ logiškas ir neišvengiamas padarinys. Prieš tris dešimtmečius paleistas „dereguliavimo“ impulsas ne tik neužgeso, bet veikiau tolydžio stiprėja. Tvirtą pagrindą manyti esant ir veikiant šį impulsą duoda akivaizdus paradoksas: turinčios Lietuvą „priartinti prie Vakarų standartų“ reformos dėl paslaptingų ir, dar svarbiau, net nemėginamų rimčiau aiškintis priežasčių šalies raidą „koreguoja“ taip, kad joje susiklostė ir įsitvirtino anaiptol ne tipiškas ir gerai žinomas laisvos rinkos ekonomikos ir liberalios demokratinės politinės santvarkos modelis, bet labai „savita“ – keistai iškreipta ir neatpažįstamai sukarikatūrinta jo atmaina. O minėtieji ir daugelis kitų faktų yra tokie, kad norom nenorom verčia susimąstyti, ar šiose reformose iš pat pradžių nebuvo užkoduota ir jau du dešimtmečius efektyviai veikia tautos ir valstybės susinaikinimo programa, palyginti su kuria sovietinių okupantų planai ir pastangos sukurti „Lietuvą be lietuvių“ atrodo tik kaip gana mėgėjiški ir nerangūs, todėl sąlygiškai ne tokie pavojingi žaidimai. Visai neabsurdiška pradeda atrodyti mintis, kad formaliai nepriklausoma vėl tapusi Lietuva iš esmės tebejuda „pertvarkos“nubrėžta raidos kryptimi, kuria pakeliavus dar kiek ilgėliau, iš šalies gali likti tik geografinis vardas.

Taigi lyginti „pertvarkos“ Lietuvoje ir Rusijoje eigą ir rezultatus turėtų skatinti ne vien grynai akademinis smalsumas, bet ir gyvybiniai tautos ir valstybės interesai. O atsikračius „išsilaisvinimo“ pasakojimo konceptualinių klišių ir lyginimo atskaitos bei išeities tašku pasirinkus būtent „dereguliavimo“ perspektyvą, nebeįmanoma kaip absurdiškos iš anksto atmesti ir galimybės, kad Lietuvoje „pertvarka“ pavyko net geriau. Tokią iš pažiūros netikėtą ir net paradoksalią išvadą galima prieiti pamėginus įvertinti „pertvarkos“ sėkmę kitokiu matu arba kriterijumi. Šiuo atveju juo būtų gebėjimas atvirai represyvią pavergtos ir engiamos visuomenės valdymo schemą pakeisti modernesniu ir lankstesniu – „demokratiniu“ – tos pačios visuomenės valdymo mechanizmu pašalinant arba paslepiant ankstesniajam „totalitariniam“ valdymui būdingus išorinės ir todėl lengvai pastebimos prievartos elementus. Praktiškai tai reikštų, kad „pertvarkos“ abiejose šalyse sukurtos santvarkos pamatiniais bruožais yra panašios, tačiau jų institucinės dekoracijos ir valdymo stilius gerokai skiriasi. Rusijoje jie kur kas šiurkštesni, tuo tarpu Lietuvoje labiau kliaujamasi „švelniąja“ galia, tai yra, pirmenybė teikiama pastangoms ne tiesmukiškai slopinti laisvą piliečių valios raišką, bet manipuliuoti visuomene pasitelkiant procedūrinius grynai formalistinės demokratijos žaidimus ir subtilesnes ideologinio indoktrinavimo bei „smegenų plovimo“ technikas.

Kol kas ši išvada tegul bus laikoma darbine hipoteze, kurią tikrinti įmanoma vieninteliu būdu – parodant, kad krentantys į akis Lietuvos ir Rusijos gyvenimo ir vidaus tvarkos po „pertvarkos“ panašumai yra ne atsitiktinės ir paviršutiniškos, bet pradinio „pertvarkos“ impulso ir jo vėlesnės sklaidos nulemtos dėsningos ir gelminės analogijos. Kalbant moksliškiau, šie panašumai turėtų būti struktūriniai.

Panašumų paieškas galima pradėti nuo to, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ nė iš tolo neprimena tokių istorijos įvykių kaip didieji XIX a. sukilimai, Birželio sukilimas, pokario rezistencinė kova ar disidentinis judėjimas. Pastaruosius sieja vienas bendras bruožas – nors iš anksto rengti ir planuoti, visi jie buvo spontaniški ir „iš viršaus“ nekontroliuojami tautos, arba tiesiog „apačių“, laisvės ilgesio ir ryžto ją susigrąžinti proveržiai. Prieš tris dešimtmečius ne tik kad nebūta jokio panašaus sukilimo prieš okupacinį režimą, bet net Maskvoje papūtus permainų vėjams Lietuvos visuomenėje vyravusių nuotaikų vaizdas labiau priminė sustingusią pelkę, kuriai išjudinti prireikė net kaimynų iš Estijos apsilankymo ir padrąsinimo. Pabrėžtina, kad šitokia baimė ir jos sukeltas visuomenės sąstingis tvyrojo ne žiaurių represijų, bet „atšilimo“ ir iš „centro“ sklindančių raginimų „persitvarkyti“ sąlygomis.

Sausi statistikos skaičiai taip pat liudija, kad didžiausio „dainuojančios revoliucijos“ pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo užregistruota maždaug 1000 Sąjūdžio grupių, kurioms formaliai priklausė apie 180 tūkst. žmonių.

Pabrėžtina – formaliai, nes didelė ar net didžioji jų dalis buvo tik „popieriniai“ sąjūdininkai.

Vien šių faktų pakanka, kad, žvelgiant iš padedančio blaiviau vertinti įvykius laiko nuotolio, pasakojimai apie „laisvės troškusią“ pilietinę visuomenę arba visuotinį tautos „prabudimą“, juo labiau „atgimimą“, pradėtų atrodyti kaip dirbtinai pučiamas ir itin pavojingas mitas.

Jis žalingas tuo, kad slepia kur kas nemalonesnę tiesą: Lietuvos valstybingumas formaliai buvo atkurtas laimingai susiklosčiusius kaip reta palankioms vidaus bei išorės sąlygoms ir ją atkūrė anaiptol ne visa jos troškusi tauta.

Tai padarė sovietmečiu sugebėjusios išlikti tautiškai ir valstybiškai sąmoninga ir tik todėl politiškai aktyvi šalies visuomenės dalis, sudariusi akivaizdžią tos visuomenės mažumą.

Vis dėlto dar patikimesnis požymis, padedantis atpažinti, ar „persitvarkiusios“ Lietuva ir Rusija iš tiesų šiandien priklauso skirtingiems pasauliams, turėtų būti šiose šalyse susiklosčiusi santykio tarp pilietinės ir politinės visuomenių konfigūracija. Ją palyginus nesunku įsitikinti, ar „pertvarka“ Lietuvoje atnešė tai, kas neįvyko Rusijoje, kurioje amorfiškai kvazipilietinei visuomenei taip ir nepavyko diferencijuotis į visavertes pilietinę ir politinę visuomenes. Šios nesėkmės kaina – šalyje įsitvirtinęs savitas neototalitarinis „suverenios demokratijos“ režimas. Tad belieka aiškintis, ar Lietuva išvengė panašaus likimo.

Atsiradęs Sąjūdis buvo vadinamas visuomeniniu politiniu judėjimu. Toks dvigubas jo apibūdinimas yra didžiai prasmingas, kadangi tiksliai nusako Sąjūdžio laukusio uždavinio tikrąjį pobūdį ir mastą. Viena vertus, šis pavadinimas atspindi judėjimo ištakas ir kilmę nurodydamas, kad tai iš esmės buvo tos pačios totalitarizmo suluošintos kvazipilietinės visuomenės gelmėse brendęs ir galiausiai išėjęs į viešumą sambūris. Antra vertus, šis apibūdinimas reiškia, kad toks sambūris turėjo spręsti tą patį dvilypį uždavinį kaip ir Rusijoje – išsiskleisti pilietinės ir politinės visuomenės formomis, kurių sąveika ir konstruktyvi įtampa privalėjo tapti sąlyga rastis ne apgailėtinam išorinius valstybingumo atributus turinčiam kvazipolitiniam dariniui, o visavertei nepriklausomai valstybei. Nuo to, kaip bus išspręstas šis uždavinys, priklausė ne tik „pertvarkos“ Lietuvoje baigtis, bet ir būsimosios atkurtos valstybės likimas – jos pobūdis ir tolesnė raida.

Šiuo atžvilgiu lemtingi buvo sprendimai, priimti 1990 m. rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Svarstant jų strategiją ir taktiką vis dėlto būta siūlymų apdairiau paskirstyti Sąjūdžio jėgas. Dalis jo branduolio turėjo dalyvauti rinkimuose, o dalis ir toliau likti judėjimo Tarybos nariais. Tai buvo vienintelis būdas ir galimybė išsaugoti Sąjūdį kaip masinį ir įtakingą sambūrį, realiai pajėgiantį toliau vykdyti iki tol sėkmingai atliktas valdžios pilietinės kontrolės funkcijas. Maža pasakyti, kad šis pasiūlymas liko nesuprastas ir buvo atmestas jo rimtai net neapsvarsčius. Jis veikiau buvo įvertintas kaip piktavališką intencija iš anksto kurti opoziciją būsimajai „savųjų“ valdžiai ir kaip kenkėjiškas kasimasis po atkuriamos valstybės pamatais. Mintis, kad pilietinė valdžios kontrolė yra pamatinis modernios demokratinės valstybės egzistavimo principas, o šiuo atveju – ir būtina jos sukūrimo sąlyga, pasirodė esanti per ankstyva ir nepriimtina net sąjūdinei Lietuvos visuomenės daliai.

Atmetus valdžios pilietinės kontrolės idėją, buvo užbrėžtos paties Sąjūdžio kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo galimybių ribos. Paaiškėjo, kad jis nepajėgus tapti naujos politinės visuomenės formavimosi branduoliu ir jos įsitvirtinimo viešojoje erdvėje garantu. Kartu buvo nulemta ir Lietuvos kaip atgimstančios valstybės ateitis: ji buvo pasmerkta tapti neįvykusia valstybe. Posakis „neįvykusi valstybė“ iš tikrųjų neturi jokios menkinamosios potekstės. Jis yra vaizdingas, bet dalykiškas bei tikslus politologiniu požiūriu ir reiškia tik tai, kad Sąjūdis pajėgė išspręsti tik pusę išsikelto uždavinio. Jo pastangomis Lietuva tapo „savųjų“ administruojama teritorija, įgijusia visus išorinius valstybingumo atributus. Tačiau šioje teritorijoje taip ir nesusiformavo politinė ir pilietinė visuomenės, todėl ji netapo tikra valstybe. Būtent šią prasme Lietuvos valstybė neįvyko. Po valstybės iškaba slepiasi tik administraciškai nuo milžiniškos imperijos atsiskyręs kvazipolitinis darinys, arba tiesiog „mažoji zona“ – atskilęs „didžiosios zonos“ fragmentas.

Visai neabsurdiška pradeda atrodyti mintis, kad formaliai nepriklausoma vėl tapusi Lietuva iš esmės tebejuda „pertvarkos“ nubrėžta raidos kryptimi, kuria pakeliavus dar kiek ilgėliau, iš šalies gali likti tik geografinis vardas.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis 2013-04-03 17:44

Vytautas parašė tai, ką jau seniai vertėjo parašyti - Sąjūdyje daugiau mažiau aktyviai dalyvavo ne daugiau kaip 120 000-180 000 žmonių - tai yra tik nuo 3 iki 5 procentų visų to meto Lietuvos gyventojų.

O tikrų pasišventusių Sąjūdžio aktyvistų buvo dar gerokai mažiau - ne daugiau kaip keliolika tūkstančių.

Be to toli gražu ne visi jie siekė tų pačių tikslų - visų pirma ne tik formalios Nepriklausomybės nuo Sovietų imperijos, bet ir Lietuvybės suklestėjimo.

Deja, bet nemaža dalis siekė ir gana merkantilinių tikslų - būsimos asmeninės gerovės.

Kaip tik ši Sąjūdžio dalis labai greitai ir susidėjo su persidažiusiais bolševikais bei padėjo jiems vėl tapti "valdančiąja dauguma" ir Lietuvos vertingiausių resursų savininkais.

Ir būtent šis - dabar jau ne "sovietofilinis", bet "jievrofilinis" - "konglomeratas" iki šiol valdo Lietuvą.

Šio valdymo realius apgailėtinus rezultatus jau mato kiekvienas.

Tačiau Sąjūdis akivaizdžiai parodė ir tai, kas seniai žinoma politologams bei istorikams: bet kurioje valstybėje, bet kurioje visuomenėje ir bet kuriais istoriniais laikais visuomeniškai ir politiškai aktyvūs žmonės, kaip taisyklė, sudaro tik menką mažumą - nuo 3 iki 5 procentų visų gyventojų.

Ir būtent ši aktyvi mažuma "stumia į priekį istoriją".

Taigi, mums būtina ir vėl mobilizuoti bei suvienyti šią "aktyvią mažumą", jei norime iš esmės pakeisti dabartinę klaikią padėtį Lietuvoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: