Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas: Kas yra kas Lietuvos dešinėje?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Lietuvos politinė sistema, Valstybės valdymas, ekonomika, kultūra ir kt. - problemos, pastabos, pasiūlymai kaip ją reformuoti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas: Kas yra kas Lietuvos dešinėje?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas: Kas yra kas Lietuvos dešinėje?

Parašytas: 19 Kov 2013 22:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas: Kas yra kas Lietuvos dešinėje?

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2013 ... s-desineje

2013-03-19 15:37

Marius Kundrotas

Prieš gerą mėnesį politologas Laurynas Kasčiūnas iškėlė fundamentalų klausimą: kairieji visoje Europoje gerai žino, ko nori – ar tai žino konservatoriai ir krikščionys demokratai?

Iš tiesų galima papildyti: ne tiktai kairieji, bet ir liberalai gerai žino, ko nori, o dėl konservatorių ir iš dalies – krikščionių demokratų klausimas lieka atviras.

Pagrindinė problema tai, jog libertarinės jėgos, moralės ir kultūros srityse apimančios tiek liberalus, tiek socialistus, užima puolimo pozicijas, o konservatyviosios, krikščioniškosios ir iš dalies – tautinės jėgos – gynybos pozicijas.

Liberalai ir socialistai aiškina, kas jie yra, o kartu – kas yra jų ideologiniai ir politiniai oponentai.

Konservatoriai, krikdemai ir dalis tautininkų aiškinasi, kas jie patys nėra. Libertarinės jėgos žengia du žingsnius į priekį, konservatyviosios jėgos – žingsnį atgal.

Dabartinėje politinėje sistemoje libertarai nustato taisykles, o konservatoriai pagal jas žaidžia. Bet koks platesnis žingsnis į dešinę nuo libertarizmo traktuojamas kaip kraštutinumas.

Šeimos instituto stiprinimas, lyties ir gyvybės etikos reglamentavimas – tai fašizmas.

Tautinės valstybės ir pačios tautos stiprinimas – nacizmas.

Religija viešosiose erdvėse – klerikalizmas.

Dorybių dimensija politikoje apskritai – autoritarizmas, jei ne totalitarizmas.

Libertarai primeta apibrėžimus, o konservatoriai neriasi iš kailio žodžiais ir darbais įrodinėdami, kad jie – ne tokie.

Jei dešinieji šiandien su kuo nors kariauja puolamuosius karus, tai daugiausiai – vieni su kitais. Iš esmės tai karai tarp nuosaikiųjų ir nuosekliųjų, krikštijamų radikalais ar net ekstremistais.

Tai karai, kuriuose nuosaikieji siekia įrodyti savo nuosaikumą. Konservatyviosios pozicijos kruopščiai dozuojamos, o dozė vis mažėja. Libertarizmo dozė – priešingai – auga.

Galiausiai nuosaikieji, gal net patys nepastebėdami, jau kariauja priešų pusėje, už libertarines ir kairiąsias pozicijas prieš savo nuoseklesnius idėjinius brolius ir seseris.

Daugelyje Europos šalių, pradedant Didžiąja Britanija ir Prancūzija, baigiant Skandinavija, Italija, Graikija, istorinės konservatyviosios partijos taip suliberalėjo, kad jau sunku jas skirti nuo įprastų liberalų.

Vis dėlto konservatizmo niša politinėje sistemoje egzistuoja objektyviai ir natūraliai.

Nenuostabu, jog sisteminėms konservatorių partijoms šią nišą užleidžiant, jas perima kitos jėgos – dažniausiai tai nacionalkonservatoriai ir socialkonservatoriai, krikštijami dešiniaisiais radikalais. Šis procesas jau įsibėgėjo Danijoje ir Norvegijoje, įpusėjo Graikijoje, prasideda Prancūzijoje.

Yra ir priešingų pavyzdžių – Vengrijoje ir Lenkijoje senosios kartos konservatoriai drąsiai radikalizavo savo pozicijas, Lenkijoje sėkmingai susiurbdami dešiniųjų radikalų elektoratą, o Vengrijoje nustumdami juos į kraštutiniąją dešinę, patys išsaugodami konservatyviąją nišą.

Pagrindinės konservatizmo vertybės nuo Edmundo Berko laikų – dora, asmens ir visuomenės darna, šeima, bendruomenė, pagarba ir laisvė religijai, tautinis tapatumas, pilietinis patriotizmas.

Dabartinių „konservatorių“ vertybės – laisvė be jokių doros varžtų (E. Berkui – didžiausias įmanomas blogis), ekonominė gerovė (E. Berkas bjaurėjosi ekonomistiniu būties įcentrinimu), savaiminė ir beribė tolerancija (E. Berkui tolerancija reiškė vienybę bendrų vertybių pagrindu), globalizacija ir kosmopolitizmas (E. Berkas pasisakė už tautų savastį ir valstybių suverenumą).

Žvelgiant į dešiniųjų Lietuvos partijų programas, politinius sprendimus ir veiksmus, dabartinė Tėvynės sąjunga – nuosaikūs liberalai, Liberalų ir centro sąjunga su TAIP sąjunga – liberaliosios erdvės vidurys, Liberalų sąjūdis – kraštutiniai liberalai.

„Tvarka ir teisingumas“ – liberalūs konservatoriai su socialiniu atspalviu.

Tautininkų sąjunga – tvirti tautiniai konservatoriai su socialiniu atspalviu. Plačiau apie tai – straipsnių cikle „Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai“.

Dabartinės Tėvynės sąjungos vadovybė – aiškiai liberali, bet joje dar esama konservatorių. Jos santykiai su tautininkų judėjimu, palaipsniui perimančiu konservatizmo nišą – probleminiai.

Viena vertus – desperatiškai siekiama šią nišą išsaugoti, antra vertus – vis labiau slystama į kitą politinę nišą – liberalizmo nišą.

Dabartinė Tėvynės sąjunga stovi taip stipriai išsiskėtusi, jog rimtai gresia persiplėšti.

Suvokdami tokios padėties beviltiškumą ir savo bejėgiškumą joje, šios partijos apologetai nesugalvoja nieko geriau kaip tik demonizuoti tautininkus bendro elektorato akyse, siekdami bent jau taip išstumti juos iš politinės konkurencijos lauko.

Tautininkams priskiriamas flirtas su fašizmu ir nacizmu – faktiškai kartojant liberalų, „Naujosios kairės“ ir panašių judėjimų frazeologiją.

Ką gi – pripažinkime: Lietuvoje yra žmonių, simpatizuojančių atskiroms fašizmo arba nacizmo detalėms, ar net jiems in corpore. Atviriausi iš jų turi savo organizacijas ir su vyraujančia tautinio judėjimo srove nieko bendro neturi. Kiti savo pažiūras deklaruoja savuose ratuose, o viešumoje dalyvauja bendro tautinio judėjimo sudėtyje.

Kas gi su jais vyksta?

Daugelis, ypač jaunesnių, palaipsniui persiauklėja, perimdami civilizuotos tautininkystės pažiūras. Kiti gi priverčiami taikytis prie tokios tautininkystės taisyklių – dalyvaujant civilizuotame tautininkų judėjime jiems surišamos rankos. Taigi, tautininkai ne flirtuoja su fašizmu ar nacizmu, bet juos neutralizuoja. Faktiškai tautininkai atlieka antifašistų ir antinacistų funkcijas, užkirsdami kelią praktinei fašizmo ir nacizmo raiškai.

Nuosaikiųjų konservatorių stovykloje vyksta priešingas procesas – flirtuodami su liberalais, nuosaikieji konservatoriai patys perima liberalizmo normas ir koncepcijas, jie tampa liberalais.

Tėvynės sąjungos liberalėjimas atveria konservatizmo nišą kitoms politinėms jėgoms. Iš dalies ją galėtų užimti „Tvarka ir teisingumas“, bet šios partijos vadovybė jau pasirinko susinaikinimo kelią, jungiantis su Darbo partija.

Iš dabartinių politinių jėgų rimčiausi kandidatai į konservatizmo nišą – tautininkai. Apsibrėžimas konservatyvia ideologija ir augantis aktyvumas žada jiems perspektyvas, kurias jau išsikovojo Danijos, Prancūzijos ir Graikijos tautininkai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: