Pagrindinis šaltinis -
http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/index ... 7&who=menu Gyvenviečių tipai Lietuvoje
Vėlyvojo paleolito ir mezolito (X-VI tūkstantmetis pr. Kr.) laikotarpiai
Seniausių Kaišiadorių rajone (P.S. - Ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje) įsikūrusių gyvenviečių pėdsakai siekia vėlyvojo paleolito ir mezolito (X-VI tūkstantmetis pr. Kr.) laikotarpius.
1995 m. Kaišiadorių rajone pietinėje Kalvių ežero pusėje, Basonių II kaime, archeologinės žvalgomosios ekspedicijos metu buvo surasta akmens amžiaus gyvenvietė. 1999-2000 m. Kaišiadorių muziejus čia vykdė archeologinius tyrimus, kurių metu paaiškėjo, jog ši gyvenvietė yra viena seniausių rajone - datuojama X-IX tūkstm. pr. Kr. Mezolito laikotarpio gyvenviečių pėdsakų rajone aptikta ir daugiau.
Neolito laikotarpis (IV-II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia)
Neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia) datuojamų gyvenviečių, kai vietoj klajoklių stovyklų pradėti statyti nuolatiniai gyvenamieji būstai, Kaišiadorių r. teritorijoje rasta daugiau negu mezolitinių (tai susiję su gyventojų pagausėjimu). Žemdirbystės ir molinių puodų lipdymo pradžia yra vienas iš neolito laikotarpio skiriamųjų bruožų. Šio laikotarpio pabaigoje jau būta dvejopų nuolatinių gyvenviečių - atvirų ir įtvirtintų.
Įtvirtintos gyvenvietės - vienas iš žalvario amžiaus (XVI-V a. pr. Kr.) požymių.
Įtvirtintų gyvenviečių kūrimas - vienas iš žalvario amžiaus (XVI-V a. pr. Kr.) požymių. Šios gyvenvietės pradėtos statyti ant kalvų - piliakalniuose. Kaišiadorių r. teritorijoje žalvario amžiaus piliakalnių nerasta; jų daugiausiai yra šiaurės rytų Lietuvoje.
Piliakalniai-slėptuvės (senasis geležies amžius (nuo I iki IV a.))
Seniausieji rajono teritorijoje esantys piliakalniai datuojami senuoju geležies amžiumi, trukusiu nuo I iki IV a. Piliakalniai tais laikais buvo nedideli, su mažomis aikštelėmis ir stačiais šlaitais; jų papėdėse kūrėsi gyvenvietės. Gyvenvietė, dažniausiai iš kelių sodybų, apie piliakalnį išaugdavo stichiškai, be jokio aiškesnio plano, iškilesnėje vietoje. Iškilus pavojui, žmonės iš gyvenvietės pasitraukdavo į gynybai pritaikytą, stipriai įtvirtintą piliakalnį.
Pilys-tvirtovės
Paskutiniais įtvirtintų gyvenviečių statybos metais (IX-XIV a. pradžioje) piliakalniai-slėptuvės prarado turėtą reikšmę. Čia vėl pradėta gyventi, atsirado pilių-tvirtovių. Kaišiadorių rajone šio laikotarpio piliakalniai yra Budeliuose, Mūro Strėvininkuose, Mančiūnuose, Paparčiuose ir kitur.
Atviros ir įtvirtintos žemdirbių gyvenvietės
Jau V-VIII a. po Kr., didėjant gyventojų skaičiui ir jiems kuriantis toliau nuo piliakalnio-slėptuvės buvusiose žemėse, atsiranda atviros ir įtvirtintos žemdirbių gyvenvietės.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Sodybų grupės (kaimų prototipai)
Vėlyvajame geležies amžiuje (950-1236 m. po Kr.) vyko reikšmingi žemdirbių veiklos poslinkiai. Po X a. pradėta kultivuoti trilaukė žemės naudojimo sistema. Visas dirbamos žemės plotas skirstomas į tris laukus: pūdymą, žiemkenčius ir vasarojų.
Nusistovėjo sodybų grupių (kaimų prototipų) naudojamos žemės ribos: atsiranda padrikų (kupetinių) kaimų, kurių sodybos išdėstytos grupėmis be jokio aiškesnio plano. Šie kaimai dažniausiai įsikurdavo ne prie piliakalnių.
Miestai (Lietuvoje atsirado XII a.)
Miestai Lietuvoje atsirado XII a., kai išsiskyrė dvi pagrindinės gyvenviečių grupės: kaimai, kur daugiausia gyveno žemdirbiai, ir miestai, kuriuose gyveno amatininkai, pirkliai, žemdirbiai, o vėliau - ir pramonės darbininkai.
Nauji miestai XIII-XV a. pr. kūrėsi prie pilių. Apie 40% pilių su gyvenvietėmis XV a. pradžioje stovėjo prie gynybinę reikšmę turėjusių ir svarbių susisiekimui upių. Vėliau upėmis buvo rečiau plaukiojama, nes susisiekiama dažniausiai buvo sausumos keliais. Sudarius taikos sutartį su kryžiuočiais, strateginiai motyvai neteko ankstesnės reikšmės ir nauji miestai pradėjo kurtis ir greičiau plėstis patogiose prekybai vietose - sausumos kelių sankryžose. Pradėjo augti Žasliai (prie kelio Vilnius-Kėdainiai), Kruonis (prie kelio Kaunas-Alytus). Kaišiadorių miestas įsikūrė prie geležinkelio.
Miesteliai
Pirmieji miesteliai kūrėsi buvusių didesnių žemdirbių gyvenviečių vietose - svarbiose strategine prasme. Taip Darsūniškis (pirmąkart paminėtas 1372 m.), Rumšiškės (minimos nuo 1381 m.) įsikūrė tuometiniame Lietuvos pasienyje - prie Nemuno upės, Žiežmariai (minimi nuo 1348 m.) - prie kelio iš Kauno į Trakus ir Vilnių.
Bažnytkaimiai
Tarpinę padėtį tarp kaimų ir miestelių užėmė bažnytkaimiai, t. y. žemdirbių kaimai, kuriuose buvo pastatytos bažnyčios, įsikūrę keletas amatininkų ir smulkių prekybininkų šeimų, bet nevykdavo turgūs, nebuvo valdžios įstaigų (Vilūnai, Kalviai, Gegužinė, Palomenė).
Kupetiniai (padriki) kaimai
Apie minėtus kupetinius kaimus Lietuvoje žinių randama XIII-XIV a. rusų metraščiuose ir kryžiuočių kronikose. Šiuose šaltiniuose kaimai tik paminimi, tačiau žinių apie tuos kaimus nepateikiama. Manoma, kad dauguma šių kaimų buvo kupetiniai (padriki), kilę iš mažų padrikų kaimelių, susikūrusių užvaldant naujus žemės plotus.
Kupetiniai kaimai Lietuvoje iki 1557 m. valakų reformos sudarė absoliučią gyvenviečių daugumą. Kaišiadorių rajone kupetinių kaimų nėra, nors tokių išlikę pietryčių ir vakarų Lietuvoje.
Kupetiniai kaimai - bajorkaimiai (anksčiau vadinti akalicomis)
Tačiau tokia kupetinių kaimų kategorija, kaip bajorkaimiai (anksčiau vadinti akalicomis), nepaliesti jokių reformų išliko net iki XX a. I pusės. Jiems būdinga tai, kad jų pavadinimai kilę iš pavardžių. Tai labai senos gyvenvietės, kurių kilmę, etnografo I. Butkevičiaus nuomone, rodo netvarkinga jų žemės valdymo forma.
Senoviniai viensėdžiai
Greta kaimų nuo seniausių laikų atsirasdavo viensėdžių. Pagal I. Butkevičių, viensėdžiais vadinamos atskiros sodybos, neturinčios organiško ryšio su kaimyninėmis sodybomis, pasižyminčios laisvu sodybos išplanavimu bei turinčios aplink save visą žemės masyvą arba didžiąją jo dalį. Viensėdžiai atsirado atkovojant iš miško žemės sklypus, kuriuose būdavo kuriamos sodybos. Vėliau, didėjant ir dalijantis šeimai, susidarydavo nedidelis kaimas, tad viensėdis buvo nuolat kintanti gyvenvietės forma.
Dvaras
Dar viena gyvenvietės forma buvo dvaras, kurio sodybos užstatymas iš esmės skyrėsi nuo bajorkaimių, kaimų ir viensėdžių.
Taip iki valakų reformos XVI a. viduryje (1557 m.) Lietuvoje jau buvo susiformavusios šios gyvenviečių formos: miestelis, dvaras, bajorkaimis, kaimas ir viensėdis.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Valakų reforma XVI a. viduryje (1557 m.)
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui 1557 m. paskelbus Valakų reformą, naujoviškai tvarkyti žemę imtasi ne tik didžiojo kunigaikščio žemėse, bet ir stambių žemvaldžių dvaruose.
Užusieniai (vieno ar dviejų valakų ploto viensėdžiai) dabar vis dažniau pavadinami užribiais ("zastienkai") Reformos metu matuojant žemes ir sudarant kiek galima taisyklingesnius plotus, likdavo dirbamos žemės plotų, kurie dėl savo padėties nebuvo priskiriami prie kaimų. Juose buvo kuriami vieno ar dviejų valakų ploto viensėdžiai, vadinami užusieniais, dabar vis dažniau pavadinami užribiais. Apskritai, užusieniai būdavo įvairaus dydžio ir kuriami kaimo žemių pakraštyje arba įsiterpdavo tarp gretimų kaimų žemių
.
Buvo kuriami ir miškuose. Juose apsigyvendavo miško sargai. Vadinasi, įvykdžius valakų reformą, susikūrė ir tam tikras skaičius viensėdžių. Tačiau vėliau, dalijantis žemę tarp įpėdinių, užusieniai virto mažais kaimais.
Palivarkas
Folwark (lenkiškai) - фольварк (rusiškai) - palivarkas (lietuviškai).
Valakų reformos metu iš esmės buvo pakeista iki tol buvusi žemės valdymo sistema. Atsirado palivarkas - naujas ūkinis junginys.
Vieną palivarko valaką sudarė 7 valakai kaimo žemės, kitaip tariant, maždaug 7 baudžiauninkų šeimos, valdžiusios po valaką žemės, su savo darbo įrankiais turėjo įdirbti bei nuimti derlių nuo vieno valako dvaro (palivarko) žemės.
Palivarko sodybai stengtasi parinkti tokią vietą, kad gretimų kaimų valstiečiai galėtų patogiai pasiekti dirbamus palivarko laukus.
Įsitvirtino nauja, ūkiniais ryšiais susieta sistema: dvaras-palivarkas-baudžiauninkų kaimas. Dvaras buvo pagrindinis ūkinis vienetas, jo žemė buvo suskirstyta palivarkais, o aplink palivarkus telkėsi kaimai, kuriuose gyvenę valstiečiai turėjo įdirbti palivarko žemę. Tokia gyvenviečių struktūra susiklostė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir stambių dvarininkų žemėse. Tarpinė sistemos grandis - palivarkai - smulkių žemvaldžių valdytuose dvaruose nebuvo kuriami.
Gatviniai rėžiniai kaimai
Vienas iš didesnių valakų reformos padarinių buvo kaimų pertvarkymas. Pagal reformos įstatus, seni kupetiniai kaimai buvo naikinami ir kuriami gatviniai kaimai netoli dvaro.
Valakų reformos įstatyme buvo nurodyta, kad kaimams kurti vietą matininkai turi parinkti viduriniame lauke prie ežero ar upelio, patogioje vietoje. Kaimai buvo kuriami maždaug vienodo dydžio. Naujuose kaimuose pastatai buvo statomi taisyklingai abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir klėtys vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje gatvės pusėje.
Laikui bėgant, daugėjo sodybų, nes ir šeimos narių daugėjo. Naujai susikūrusioms šeimoms žemė, o kartu ir sodybiniai rėžiai buvo dalijami išilgai. Atidalytame sodybiniame rėžyje buvo statomi nauji pastatai.
Vėliau šeimos nariai dalijosi kitu būdu: sodybiniai rėžiai pradėti dalyti ne išilgai, o skersai. Dalijimo riba paprastai būdavo gatvė. Visi sodybos pastatai buvo statomi jau vienoje gatvės pusėje - šalia gatvės stovėjo gyvenamieji namai ir klėtys, atsukti galais į gatvę, o toliausiai nuo gatvės, sodybos gale, stovėjo kluonai, išrikiuoti vienas šalia kito. Jie sudarė gatvinių rėžinių kaimų šonines ribas. Būtent šis gatvinių rėžinių kaimų užstatymas, kai visi sodybos pastatai grupuojami vienoje gatvės pusėje, sutinkamas ir šiuo metu Lietuvoje išlikusiuose rėžiniuose kaimuose.
Tokia yra ir Kaišiadorių m. Vytauto Didžiojo g. pabaigoje išlikusi buvusi Jatkonių k. dalis. Ši gatvės dalis - kaip ir senovėje buvusi Jatkonių kaimo gatvė „ulyčia", į kurią iš abiejų pusių galais į gatvę atsukti buvusio kaimo gyvenamieji namai.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vienkiemiai (tarmiškai - "kutaras", "chutaras")
Nuo XIX a. pradžios kai kurie kaimai Lietuvoje pradėti skirstyti į vienkiemius, kadangi trilaukė sistema su daugybe rėžių ir bendromis ganyklomis stabdė žemės ūkio intensyvumą.
Iki XX a. pradžios rėžių bei sklypelių kai kuriuose kaimuose atsirado tiek, kad ūkininkas, turįs 20-30 ha žemės, vos begalėjo juos suskaityti; rėžius skaičiuodavo nebe dešimtimis, bet šimtais. Taigi reikėjo kuo greičiau kurti vienkiemius.
Skirstymas į vienkiemius iki pat XX a. pradžios vyko pačių valstiečių iniciatyva, todėl nebuvo toks masinis reiškinys, kaip Rusijos ministro pirmininko P. Stolypino 1906 m. pradėta vykdyti agrarinė žemės reforma, leidusi valstiečiams panaikinti kaimų bendruomenes, bendruomeninę žemę paversti privatine nuosavybe, išsiskirstyti į vienkiemius ir sujungti visą individualaus ūkininko žemę į vieną ištisą gabalą.
Nors ši reforma nebuvo populiari ir mažažemiai jai priešinosi, tačiau dalis kaimų buvo išskirstyta. Ši reforma smarkiai palietė Kauno gub. kaimus. 1907-1914 m. į vienkiemius buvo išskirstyta apie 24 % visų kaimų. Kauno apskrityje 1907-1912 m. buvo išskirstyti 72 kaimai ir sudaryti 1277 vienkiemiai. Daug kaimų išskirstyta dešiniajame Nemuno krante tarp Kauno ir Druskininkų, taip pat ir dabartinio Kaišiadorių r. teritorijoje.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Prieš 1922 m. žemės reformą Lietuvos teritorijoje vyravo miestai, miesteliai, dvarai, palivarkai, kaimai ir viensėdžiai (vienkiemiai).------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
1940 m. birželio 22 d. - visos žemės nacionalizacija
SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 22 d. Liaudies seimas priėmė Deklaraciją, kuria paskelbė visos žemės nacionalizaciją.
Dabartinio Kaišiadorių r. teritorijoje buvo konfiskuoti Šimašiaus, Martinaičio, Steikūno, Romerio, Strumilos, Jasinskio, Musteikos ir kt. dvarai.
Lietuvoje po 1940 m. žemės reformos vyravo naujai sudaryti ūkiai - nuo 5 iki 20 ha. Jie sudarė 67,1% visų ūkių.
Kaišiadorių apskrityje įsteigta žemės ūkio komisija per nepilną rugpjūčio mėn. (1940 m.) gavo daugiau kaip 5 tūkstančius prašymų žemei gauti.
Komisija dvarų žemę pirmiausiai dalino buvusiems kumečiams, mažažemiams ir bežemiams valstiečiams. Žemės reformą stengtasi baigti iki rugsėjo 1 d., kad naujakuriai galėtų rudenį apsisėti laukus. Žemės ūkio komisijos buvo sudarytos ir valsčiuose. Ten jos dalijo žemę.
Kolūkiai
Dvarai buvo naikinami, bet atsirado naujo tipo dvarai - kolūkiai. Prasideda naujo tipo - kolūkio - gyvenviečių kūrimas bei vienkiemių naikinimas, perkeliant gyventojus į kolūkio gyvenvietes.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvę kolūkiai ir tarybiniai ūkiai suskilo į daugybę mažų žemės ūkio bendrovių. Kai kurios gyvavo tik po keletą metų. Žemę atsiėmė ir dar atsiima žmonės, kurių tėvai ir seneliai valdė tuos žemės sklypus dar prieš II pasaulinį karą; po truputį kuriasi ūkininkai, atstatomi sunaikinti vienkiemiai.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
