 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.ethnicart.lt/?option=com_con ... Itemid=147
Informacija iš http://www.viduramziu.lietuvos.net
Chronologija
Vėlyvoji Antika ir ankstyvieji viduramžiai (50-1009 m.)
Apie 62 m. Romėnai pradėjo gintaro prekybą su Baltijos pajūrio gyventojais netoli Vyslos žiočių. Julijaus vadovaujama ekspedicija atvežė daug gintaro imperatoriaus Nerono (54-68) organizuotų gladiatorių kautynių papuošimui.
I amžiuje gotai įsikūrė ties Vyslos upės žiotimis. Jų ryšiai su baltais atsispindi etnonime gudas, kuris iki šiol vartojamas lietuvių kalboje, nors taikomas baltarusiams.
Apie 98 m. Publijus Kornelijus Tacitas pirmą kartą aprašė aisčius (baltus). Jis pastebėjo aukštą aisčių žemdirbystės lygį ir gintaro, kurį jie parduodavo romėnams, rinkimą.
Apie 150 m. Klaudijus Ptolemėjus pirmą kartą pabandė sudaryti Baltijos regiono žemėlapį. Jis pirmą kartą paminėjo keletą baltų genčių - sūduvius, galindus ir turbūt kuršius bei sėlius.
III-V amžiais Peutingerio žemėlapyje (Tabula Peutingeriana) pavaizduota Sėlių upė (Cap. fl. Selliani; turbūt dabartinė Dauguva).
Apie 350-376 m. pagal gotų epą, atpasakotą Jordano (551 m.) ir Sakso Gramatiko (1218 m.), ostrogotų karalius Hermanarikas (350-376) surengė karo žygį prieš aisčius (veikiausiai sembus ir kuršius.
376 m. hunai sumušė gotus. Karalius Hermanarikas žuvo.
454 m. gotai ir gepidai sumušė hunus mūšyje prie Nedao upės.
476 m. Vakarų Romos imperija buvo oficialiai panaikinta germanų karvedžio, vardu Odoakras, kuris tapo Italijos karaliumi.
493 m. ostrogotų karalius Teodorikas (475-526) užgrobė valdžią Italijoje.
Apie 523-526 m. Kasiodoras karaliaus Teodoriko vardu parašė laišką aisčiams, dėkodamas jiems už karaliui atsiųstą gintarą.
Apie 551 m. gotų istorikas Jordanas veikale Gotų kilmė ir žygiai aprašė aisčius kaip taikius žmones, gyvenančius Baltijos jūros pakrantėje.
Apie 833-836 m. aisčiai paminėti Einhardo Karolio Didžiojo gyvenime.
Apie 840 m., anot Sakso Gramatiko, legendinis vikingų vadas Ragnaras Lodbrokas surengė žygį prieš sembus ir kuršius.
853 m. danai puolė kuršių (Cori) gentį, kuri "kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jau gerokas laikas praėjo, kaip jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi". Danams pralaimėjus jungtinei 5 kuršių žemių kariuomenei, švedų karalius Olafas surengė sėkmingą antpuolį prieš kuršius, paėmė Zėburgą (Gruobinią) ir privertė Apuolę (Skuodo raj.) sumokėti išpirką. Tokiu būdu Apuolė tapo pirmąja rašytiniuose šaltiniuose (Rimberto parašytame Anskaro gyvenime) paminėta Lietuvos vietove.
857 m. danų vikingas Rorikas užvaldė dalį Jutlandijos. Anot Sakso Gramatiko, savo valdymo pradžioje Rorikas jūrų mūšyje nugalėjo švedus, kuršius ir vakarų slavus.
Apie 860 m. švedų Upsalos karalius Erikas Eimundsonas, anot Olafo Haraldsono sagos (Heimskringlos sudėtyje), "kiekvieną vasarą rengdavo žygius į skirtingas šalis, ir užkariavo Suomiją, Kirjalalaną, Kuršą, Estiją ir visas aplinkines Rytų šalis".
862 m. Rorikas (Riurikas) buvo pakviestas valdyti Naugardą. Jo įpėdinis Olegas 882 m. užkariavo Kijevą ir padėjo pagrindus Kijevo Rusios valstybei.
Apie 870 m. prūsų vardas pirmą kartą paminėtas vadinamajame "Bavarų Geografe".
Apie 890-893 m. anglosaksų keliautojas Vulfstanas aprašė aisčius, gyvenančius į rytus nuo Vyslos upės žiočių, ir jų prekybos centrą Trusą. Jis pastebėjo, kad jų šalis buvo didelė, jie turėjo daug pilių, o kiekvienoje pilyje buvo karalius. Tarp šių karalių buvo daug kovų. Jis taip pat plačiai aprašė aisčių laidojimo papročius ir mirusiojo turto dalybas per raitelių lenktynes.
Apie 935 m. norvegų vikingai Egilis ir Thorolvas plėšikavo kuršių žemėse. Egilis buvo kuršių paimtas į nelaisvę, bet išsivadavo pats ir išvadavo 3 danų vikingus, išžudydamas jį nelaisvėn paėmusius kuršius bei sudegindamas namus, kuriuose buvo įkalintas.
Apie 965 m. arabų keliautojas Ibrahimas Ibn Jakubas rašė, kad prūsai, gyvenantys prie jūros, garsėjo savo narsumu. Jie turėjo savo kalbą ir nekalbėjo kaimynų kalbomis.
Apie 970 m. norvegų erlas Hakonas, remiamas Danijos karaliaus, puolė kuršius ir sembus.
X amžiaus pabaigoje Švedijos karalius Erikas Segerselis, sakoma, buvo užvaldęs Estiją, Livoniją, Kuršą ir Suomiją.
983 m. Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras puolė jotvingius.
997 m. balandžio 23 d., Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo į Prūsiją pasiųstas misionierius šv. Vaitiekus-Adalbertas, buvo nužudytas prūsų.
Brandieji viduramžiai
I dalis (1009-1183 m.)
1009 m. vasario 14 d. ryšium su misionieriaus Šv. Brunono nužudymu Lietuvos ir Rusios pasienyje, pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
1038 m. Mazovijos kunigaikštis Meclavas pradėjo kovą su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju. Meclavo sąjungininkai buvo jotvingiai ir lietuviai. Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas atėjo į pagalbą Kazimierui Atnaujintojui ir puolė Jotvą.
1040 ir 1044 m. Jaroslavas, kovodamas prieš Meclavą ir jo sąjungininkus, puolė Lietuvą. Lietuva tapo Rusios duoklininke ir mokėjo duoklę Polocko kunigaikščiams.
1047 m. Meclavas Mazovietis buvo galutinai sumuštas Jaroslavo.
1060 m. Hakonas paskirtas vadovauti Danijos karaliaus Sveno pakrantės gynybai nuo vikingų - vendų, kuršių ir kitų rytų kraštų gyventojų, puldinėjusių Danijos valdas.
1075 m. Adomas Brėmenietis aprašė kuršius (gentį, gyvenusią dabartinėje vakarų Lietuvoje) kaip "žiauriausią gentį". Jis taip pat pastebėjo, kad jie buvo plačiai žinomi dėl savo pranašų, kurie galėjo išpranašauti ateitį.
1080 m. Danijos karalius Knutas IV puolė ir nugalėjo kuršius, sembus ir estus.
1128 m. Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas įsiveržė į Polocką, ištrėmė Polocko kunigaikščius Borisovičius į Bizantiją ir paėmė Polocką į savo tiesioginę valdžią.
1131 m. Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas puolė Lietuvą, ją nusiaubė ir paėmė daug belaisvių. Jo kariuomenei traukiantis, lietuviai sumušė nuo pagrindinių pajėgų atsilikusį kijeviečių dalinį.
1140 m. ištremtieji Polocko kunigaikščiai Borisovičiai grįžo iš tremties.
1151-1167 m. Borisovičiai kovojo su Glebovičiais dėl valdžios Polocke. Lietuviai taip pat buvo įtraukti į šias kovas.
1159 m. Polocko kunigaikštis Rogvolodas Borisovičius privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, bet Volodaris Glebovičius "nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais".
1161 m. birželio 15 d. danai paėmė Palangos pilį Kurše (pirmasis Palangos paminėjimas).
1162 m. Rogvolodas Borisovičius apsiautė Volodarį Glebovičių Gorodeco pilyje (Lietuvos pasienyje; dabar Gorodokas Molodečno rajone Baltarusijoje). Su lietuvių pagalba Volodaris įveikė Rogvolodą.
1170 m. estai ir kuršiai puolė Olando salą (Švedijoje).
1180 m. lietuviai paskutinį kartą dalyvavo Polocko kunigaikščių karo žygyje.
1183–1184 m. žiemą Lietuva staiga surengė pirmą didelį antpuolį į Rusios žemes. Lietuviai nusiaubė ne tik Polocko kunigaikštystę, bet pasiekė net ir Naugardo žemei priklausantį Pskovą, kuriam padarė daug žalos. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas nesugebėjo jiems sutrukdyti, todėl po kelių mėnesių naugardiečiai jį išvijo. Užklupti netikėto antpuolio, nesiryžo pasipriešinti ir daugelis Polocko kunigaikščių. “Tik vienas Iziaslavas, Vasilko sūnus, pabarškino savo aštriu kalaviju į lietuvių šalmus, aptemdė šlovę savo senolio Vseslavo, o pats po raudonu skydu ant kruvinos žolės, paguldytas lietuvių kalavijų, pasiėmė ją į [mirties] patalą”, – rašė “Sakmės apie Igorio žygį” autorius. Nuo tada lietuviai kasmet rengė didelius karo žygius, kurių intensyvumas iš esmės nekito porą šimtmečių. Tai reikėtų sieti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimu.
1185 m. lietuviai nusiaubė Livoniją. Išsigandę lyviai sutiko, kad vokiečių misionierius Meinhardas pastatytų Livonijoje dvi mūrines pilis. Kartu buvo įkurta ir Ikškilės vyskupystė, vėliau virtusi Rygos vyskupyste. Tai buvo Vokiečių įsiviešpatavimo Livonijoje pradžia.
1190 m. žiemą Kijevo kunigaikštis Riurikas rengėsi pulti Lietuvą, bet atvykęs į Pinską ėmė atidėlioti žygį. Jis užsibuvo Pinsko kunigaikščio Jaropolko vestuvėse ir sulaukė pavasario, kai nutirpo sniegas ir nebebuvo galima pasiekti Lietuvos.
1191 m. Polocko ir Naugardo kunigaikščiai planavo pulti Lietuvą, bet savo planų neįvykdė. Naugardiečiai, atrodo, norėjo atkeršyti lietuviams už tai, kad, jiems kariaujant su Švedija, lietuviai užpuolė Naugardo sąjungininkus karelus. Tai rodo, kad Lietuva turėjo politinių interesų tolimuose kraštuose.
1193 m. Riurikas antrą kartą rengėsi pulti Lietuvą, bet grįžo Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui reikalaujant.
1196 m. pirmą kartą sužinoma apie jotvingių puolimus į Volynės kunigaikštystę. Šie jotvingių antpuoliai galėjo būti inspiruoti lietuvių, o gal puldinėta drauge su lietuviais (kaip buvo vėliau, 1209 m.).
1198 m. lietuvių antpuoliai į Naugardą jau buvo įprastas dalykas. Daug ką pasako metraštininko užuomina, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas “buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė”. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai jau kartu puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, “polockiečiai pasitiko [jį] nusilenkdami” ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.
1201 m. Lietuvos pasiuntiniai atvyko į ką tik įkurtą Rygos miestą ir su vokiečiais sudarė taikos sutartį. Tai buvo pirmoji žinoma Lietuvos tarptautinė sutartis. Visos panašios XIII a. Lietuvos sutartys buvo trumpalaikės, dažniausiai skirtos apsisaugoti iš vienos pusės, puolant kita kryptimi. XIII–XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Kasmet rengiami karo žygiai buvo jos kasdienybė.
1202 m. Rygos vyskupas įkūrė Kristaus kariuomenės brolių ordiną (Kalavijuočių ordiną). Jo remiama vokiečių kolonija Padauguvyje sparčiai stiprėjo.
1213 m. Livonijoje prie Lielvardės žuvo Lietuvos valdovas. Naujasis Lietuvos valdovas Stekšys jau 1214 m. pradžioje vėl puolė Livoniją, bet irgi žuvo. Nuo to laiko lietuvių žygiai į Livoniją buvo rengiami gerokai rečiau.
1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Volynės. Iš Lietuvos pusės ją sudarė 5 vyresnieji ir 16 eilinių kunigaikščių. Tarp vyresniųjų pirmasis įrašytas Živinbutas, o šalia jo – Daujotas su broliu Viligaila bei Dausprungas su broliu Mindaugu. Iš to galima spręsti, kad po Stekšio mirties į valdžią Lietuvoje atėjo Živinbutas – turbūt dviejų ankstesnių Lietuvos valdovų brolis. Kiti 4 vyresnieji kunigaikščiai tikriausiai buvo tų dviejų valdovų sūnūs. Eiliuotoje Livonijos kronikoje išliko žinia, kad Mindaugo tėvas “buvo didelis karalius, ir jo laikais nebuvo galima rasti jam lygaus”. Taigi Mindaugo ir Dausprungo tėvas greičiausiai buvo 1213-aisiais prie Lielvardės žuvęs Lietuvos valdovas, o trumpai tevaldęs Stekšys – Daujoto ir Viligailos tėvas.
1228–1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.
1236 m. rugsėjį kalavijuočiai su kryžininkais nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Tačiau Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio ir rugsėjo 22 d. juos sumušė. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 Ordino riteriai.
1237 m. gegužės 27 d. Kalavijuočių ordinas prisijungė prie Vokiečių ordino, kuris 1230 m. įsikūrė Prūsijoje. Lietuva atsidūrė tarp livoniškosios ir prūsiškosios Vokiečių ordino atšakų.
1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas.
1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Turbūt tada Lietuva užvaldė ir Juodąją Rusią su Naugarduko pilimi. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.
1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.
1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį. Šis nutarė paremti bėglius – puolė Juodąją Rusią ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Ordinu.
1250 m. Livonijos kariuomenė puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko Livonijos žemės magistrą Andrių Štirlandą, ir įvykiai pakrypo kita linkme.
1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris, užsidaręs Vorutos pilyje, su vokiečių riterių pagalba atrėmė puolimą. Tada jau Mindaugas apgulė Tautvilą Vykinto pilyje Tvirimante. Netrukus Tautvilui vėl teko bėgti į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva.
1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.
1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti (greičiausiai Latavoje). Tačiau kartu Mindaugas pateko į Livonijos ordino priklausomybę, ir jau karūnavimo metu turėjo jam užrašyti dalį Žemaitijos bei Jotvos. Vėliau ši donacija buvo išplėsta.
1253 m. rugpjūtį Rygos arkivyskupas Albertas pirmuoju Lietuvos vyskupu įšventino Livonijos ordino narį Kristijoną ir prisaikdino jį savo vardu. Livonijos ordinas nesutarė su Rygos arkivyskupu, todėl padėjo Mindaugui pasiekti, kad Lietuvos vyskupystė būtų priklausoma tiesiogiai nuo popiežiaus. Kristijonas buvo visiškai paveiktas Livonijos ordino įtakos. Tik žemaičiams pasipriešinus nei vyskupui Kristijonui, nei Ordinui nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau glaudžiai bendraudamas su Ordinu Mindaugas modernizavo valstybės struktūrą. Bažnytinės dešimtinės pavyzdžiu jis įvedė naują grūdų duoklę – dėklą, kurios didelė dalis buvo skirta pilių įguloms išlaikyti.
1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Volynės. Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas.
1256 m. sausį kunigaikščio Almino vadovaujami žemaičiai pradėjo aktyvią kovą su Livonijos kryžiuočiais ir nusiaubė jų valdomą Kuršą. Po sėkmingų kovų, 1257 m. pavasarį, žemaičiai sudarė su kryžiuočiais dvejų metų paliaubas.
1259 m., pasibaigus paliauboms, žemaičių ir kryžiuočių kovos vėl atsinaujino. Mindaugas, kurio valdas žiemą buvo smarkiai nusiaubę totoriai, siekė išlaikyti gerus santykius su Ordinu, todėl rugpjūčio 7 d. užrašė jam jau visą Žemaitiją. Maždaug tuo pačiu laiku 3 tūkst. žemaičių kariuomenė nusiaubė Kuršą ir mūšyje prie Skuodo sutriuškino Kuldygos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamą Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai. Tokia žemaičių sėkmė paskatino žiemgalius pradėti sukilimą (1259–1272) prieš Livonijos ordiną, bet Mindaugas neskubėjo keisti savo politikos.
1260 m. liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, žemaičiai sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Žuvo Livonijos žemės magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių. Tai buvo didžiausias Ordino pralaimėjimas XIII–XIV a., sukėlęs išsivadavimo kovas visame Pabaltijyje, tarp jų ir Didįjį prūsų sukilimą, trukusį 14 metų (1260–1274 m.).
1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą.
1263 m. rudenį Treniota, susimokęs su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, nužudė Mindaugą ir pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
1264 m. pavasarį Treniotą nužudė Mindaugo tarnai. Lietuvos sostą užėmė Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris buvo priėmęs stačiatikybę ir tapęs vienuoliu. Remiamas Volynės kunigaikščių jis numalšino pasipriešinimą Lietuvoje. Mindaugo žudikas Daumantas 1265 m. pabėgo į Pskovą. Ten apsikrikštijo, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir sėkmingai valdė iki mirties (1299 m.). Už nuopelnus Pskovui jis buvo paskelbtas šventuoju.
1267 m. Vaišalgas grįžo į vienuolyną, o valdžią perdavė savo sesers vyrui, Volynės kunigaikščio Danieliaus sūnui Švarnui. Tai buvo nesėkmingas žingsnis: Vaišalgą netrukus nužudė Švarno brolis Levas už tai, kad ne jam atidavė Lietuvą, o Švarnas greitai mirė.
1269 m. į valdžią Lietuvoje atėjo Traidenis. Jis galėjo būti Mindaugo konkurentų palikuonis, nes valdymo pradžioje palaikė draugiškus santykius su Vaišalgo žudiku Levu. Be to, 1279 m. už Mindaugo karių 1262 m. užmušto Mazovijos kunigaikščio Zemovito I sūnaus Boleslovo II išleido savo dukterį Gaudimantę. Jau po Traidenio mirties gimusį sūnų Boleslovas II pavadino Traidenio vardu. Traidenis aktyviai kovojo su Vokiečių ordinu: pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui, priglaudė bėglius iš Prūsijos, rėmė jotvingius ir žiemgalius ir atnaujino karo žygius į Livoniją.
1270 m. vasario 16 d. ledo mūšyje ties Karuse (Estijoje) lietuviai smarkiai sumušė Livonijos kryžiuočius. Žuvo Livonijos žemės magistras Otonas Lutenbergas ir 52 riteriai.
1279 m. kovo 5 d. ties Aizkraukle (Livonijoje) Traidenis sumušė Livonijos kariuomenę, grįžtančią iš žygio į Lietuvą. Žuvo Livonijos žemės magistras Ernestas Rasburgas ir 71 riteris. Po šios pergalės paskutinį kartą prieš Ordino valdžią sukilo žiemgaliai, visą XIII a. atkakliai kovoję dėl savo laisvės. Traidenis paėmė juos į savo valdžią. Tik 1290 m. Ordinui pavyko galutinai užvaldyti Žiemgalą. Daug žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.
1281 m. Traidenis mirė ir į valdžią Lietuvoje atėjo Daumantas, XVI a. genealoginėje legendoje vadinamas Mindaugo sūnumi. Lietuvos Naugarduke tuo metu buvo parašytas seniausias Lietuvos metraštis (išlikęs kaip Haličo-Volynės metraščio dalis). Jame išaukštintas Mindaugo sūnus Vaišalgas ir iškeiktas Traidenis. Vienas iš ištikimiausių Traidenio šalininkų Jotvoje Skomantas perėjo į kryžiuočių pusę.
Vėlyvieji viduramžiai
I dalis (1283–1386 m.)
1283 m. kryžiuočiai galutinai įveikė jotvingių (sūduvių) pasipriešinimą. Dalis jotvingių pasitraukė į Lietuvą, kitą dalį kryžiuočiai ištrėmė į Sembą. Jotva ištuštėjo. Tais pačiais metais Prūsijos kryžiuočiai pirmą kartą puolė Lietuvą. Prasidėjo nuolatinis Lietuvos karas su kryžiuočiais.
1285 m. kovo 24 d. Daumantas įsiveržė į Tverės vyskupo valdas ir tenai žuvo. Lietuvos valdovu tapo Butigeidis (turbūt jo sūnus). Jis toliau persekiojo Mindaugo giminės priešus ir Traidenio šalininkus. Kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės kunigaikščiais puolė Traidenio svainio Mazovijos kunigaikščio Boleslovo valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais, nes jie gali keršyti už Vaišalgo mirtį.
Apie 1286 m. „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ įžeistas Pelušis pabėgo pas kryžiuočius. Su jų duotu karių būriu jis slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė 70 Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku.
1289 m. Prūsijos kryžiuočiai užėmė Skalvą ir prie Nemuno pasistatė Ragainės pilį, kuri tapo pagrindiniu atramos punktu kovojant prieš Lietuvą. Butigeidis ir jo brolis Butvydas sudarė taiką su Lucko kunigaikščiu Mstislavu, atiduodami jam už tai Volkovyską.
Apie 1291 m. Lietuvos valdovu tapo Butigeidžio brolis Butvydas. Trumpas jo valdymas pasižymėjo nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu. Butvydo sūnus Vytenis surengė porą žygių į Lenkiją, kuriuose pasirodė kaip geras karvedys ir diplomatas. 1294 m. jis atkūrė gerus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu.
1294 m. birželio 10 d. Vytenis mūšyje prie Trojanovo sumušė Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II ir daug riterių. Tai buvo didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje.
Apie 1295 m. Vytenis tapo Lietuvos valdovu.
1296 m. rugsėjo 30 d. kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Livonijos ordino, o Vytenis tų pačių metų žiemą įsiveržė į Livoniją. Rygiečiai ir Rygos arkivyskupas nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva.
1298 m. kovo 30 d. Vytenis sudarė sąjungą prieš Livonijos ordiną su Rygos miestu bei arkivyskupu ir pasižadėjo, kad Lietuva priims krikštą kaip Mindaugo laikais. Rygiečiai ir lietuviai sudavė keletą skaudžių smūgių Livonijos ordinui, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Livonijos žemės magistrą Brunoną ir 22 riterius. Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.
1309 m. Vokiečių ordino sostinė perkelta iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Karui Pabaltijyje Ordinas sutelkė visas savo jėgas. Paskutiniai Vytenio valdymo metai praėjo kovojant su kryžiuočiais.
1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą – matyt, netrukus jis mirė. Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas, Skalmanto sūnus.
1317 m. Naugarduke buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji buvo atkurta 1354–1361 m. ir 1376–1389 m.). Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą. Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo tokios imperijos pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.), Haličui-Volynei (apie 1320–1324 m.) ir Kijevui (apie 1325 m.). Lietuvos sostine valdant Gediminui tapo Vilnius.
1322 m., tarpininkaujant rygiečiams, Gediminas išsiuntė laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios. Tačiau Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes „visi turime vieną Dievą“, tik garbiname jį savaip. Vis dėlto popiežiaus patvirtintos 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino liko galioti.
1325 m. balandį Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu I Lokietka, o spalio 16 d. išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero. Popiežiaus reikalavimu buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos, nes Gediminas ir Vladislovas 1326 m. pradžioje puolė Brandenburgo markgrafystę, valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus. Sąjunga su Lenkija Gediminui labai pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.
1329 m. į Lietuvą įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis, bet kovas nutraukė Lenkijos karaliui Vladislovui I pradėjus pulti Ordino valdas. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos. Lietuva 1330–1331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų atsirado nesutarimų, ir sąjunga nutrūko. 1330 m. prieš Ordiną kapituliavo ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga.
1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį Žemaitijoje. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.
1337 m. prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bet lietuviams pavyko sugriauti Bajerburgą ir sužlugdyti Ordino planus.
1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II. Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę.
1341 m. gruodį Gediminas mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos.
1344–1345 m. žiemą Kęstutis, sužinojęs, kad Ordinas su Čekijos ir Vengrijos karaliais planuoja didelį žygį į Lietuvą, užėmė Vilnių ir atidavė jį Algirdui. Draugystė ir santarvė tarp Algirdo ir Kęstučio išliko visą gyvenimą. Iškart po perversmo jie paskleidė gandą, kad puls Sembą, ir kai Ordino didysis magistras ten sutelkė visas jėgas, nusiaubė Livoniją. Ordino planuotas žygis žlugo.
1348 m. vasario 2 d. Lietuvos kariuomenė ties Strėvos upeliu pastojo kelią Lietuvą nusiaubusiems Prūsijos kryžiuočiams, bet buvo visiškai sumušta. Žuvo du Gediminaičiai – Narimantas ir Manvydas. Tai buvo vienas iš didžiausių Lietuvos karinių pralaimėjimų XIV a.
1349 m. rudenį Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis užgrobė Liubarto valdytą Haličą, tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilgas karas dėl Volynės. 1366 m. Lenkija užėmė vakarinį Volynės pakraštį ir ilgainiui jame įsitvirtino, bet didžioji Volynės dalis liko Lietuvos valdžioje.
1358 m. balandžio 18 d. imperatorius Karolis IV pasiūlė Algirdui ir Kęstučiui krikštytis. Algirdas pareikalavo, kad kryžiuočiai išsikraustytų iš Pabaltijo. Derybos žlugo.
1362 m. kovo 13 d. – balandžio 16 d. kryžiuočiai sugriovė mūrinę Kauno pilį ir pradėjo nuožmiausią kovų prieš Lietuvą etapą, trukusį beveik 20 metų. Per tą laiką jie Lietuvą puolė apie 70 kartų.
1362 m. rudenį Algirdas, pasinaudojęs Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą.
1368–1372 m. Algirdas, remdamas savo uošvį Tverės kunigaikštį Mykolą, surengė 3 karo žygius į Maskvą: 1368, 1370 ir 1372 m. Paimti Maskvos nepavyko. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.
1377 m. gegužės 24 d. Algirdas mirė, įpėdiniu palikęs sūnų Jogailą. Kęstutis rėmė Jogailą, bet sukilo vyriausiasis Algirdo sūnus Polocko kunigaikštis Andrius, kuris manė turįs daugiau teisių į sostą. Andrių parėmė dar du jo broliai ir Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus. Pastarasis įsivėlė į karą su Aukso ordos chanu Mamajumi, tad Jogaila nusprendė paremti chaną.
1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse Jogaila su Vokiečių ordinu sudarė slaptą taikos sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų jo valdas. Tada išskubėjo į pagalbą Mamajui, bet į mūšį, kuris įvyko rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke, pavėlavo. Maskvos kunigaikštis sutriuškino Ordos pajėgas. Tuo tarpu Kęstutis sužinojo apie Jogailos išdavystę ir nusprendė pašalinti jį iš Vilniaus.
1381 m. lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, o Jogailą išsiuntė į jo tėvoniją – Krėvą ir Vitebską.
1382 m. birželio 12 d. Jogailos šalininkai Vilniuje įvykdė perversmą. Netrukus Jogaila užėmė ir Trakus. Kęstutis ir Vytautas su kariuomene atvyko prie Trakų į Jogailos pasiūlytas derybas, bet buvo suimti. Rugpjūčio 15 d. Jogailos tarnai Krėvos pilyje įkalintą Kęstutį nužudė. Vytautas netrukus pabėgo ir rado prieglobstį pas kryžiuočius.
1383 m. liepos 30 d. Vokiečių ordinas paskelbė Jogailai karą. Rugpjūčio 12 d. Vytauto vadovaujama kryžiuočių kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių. Skirgaila lapkričio 3 d. atsiėmė Trakus, bet mūrinė pusiasalio pilis buvo sugriauta, ir Trakai 25 metams neteko reikšmės.
1384 m. Jogaila pasiūlė Vytautui taiką ir pažadėjo jam grąžinti tėvoniją. Liepos 9 d. Vytautas sudegino tris kryžiuočių pilis ir grįžo į Lietuvą. Čia iš pradžių gavo valdyti Gardiną ir Palenkę, o 1387 m. – Volynę.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktu Jogaila paskelbė apie savo ketinimą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą ir kartu su nekrikštytais broliais bei pavaldiniais priimti krikštą. Tapęs Lenkijos karaliumi, Jogaila pažadėjo visus savo turtus naudoti abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos, reikalams, paleisti lenkų belaisvius ir „savo Lietuvos ir Rusios žemes amžinai prišlieti prie Lenkijos Karalystės“.
Vėlyvieji viduramžiai
II dalis (1386-1506 m.)
1386 m. vasario 2 d. Lenkijos bajorų seimas Liubline Jogailą išrinko Lenkijos karaliumi. Jogaila atvyko į Krokuvą, vasario 15 d. pasikrikštijo ir gavo Vladislovo vardą, vasario 18 d. vedė Jadvygą, o kovo 4 d. buvo iškilmingai karūnuotas Lenkijos karaliumi. Taip Krėvos sutarties sąlygos tapo asmeninės unijos nuostatais. Tačiau pagal juos Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai dar nebuvo aiškiai apibrėžti.
1387 m. vasarį Jogaila Lietuvoje pradėjo vykdyti reformas, reikalingas unijai su Lenkija įgyvendinti: vasario 17 d. įsteigė Vilniaus vyskupystę, vasario 20 d. apsikrikštijusiems Lietuvos bajorams paskelbė pirmąją privilegiją, kuria suteikė Lenkijos bajorų turėtas laisves, vasario 22 d. visiems lietuviams įsakė priimti katalikų tikėjimą. Netrukus įkūrė ir pirmąsias 7 parapijas. Lietuvos krikštas buvo didelis kultūrinis perversmas, nors ir pagoniška Lietuva jau buvo perėmusi svarbiausius civilizacijos elementus: mūro architektūrą ir raštą. Pagonys kunigaikščiai net į karo žygius traukdavo su savo kanceliarija – 1385 m. į kryžiuočių rankas patekusiame Skirgailos kelioniniame krepšyje rastos “rusiškos privilegijos, antspauduotos švininėmis bulėmis”. Kovo 22 d. Lietuvos sostinei Vilniui Jogaila suteikė Magdeburgo teises, balandžio 28 d. užrašė Skirgailai Trakų bei Polocko kunigaikštystes ir paliko jį savo vietininku Lietuvoje.
1389 m. gruodį nesėkmingai bandydamas užimti Vilnių Vytautas pradėjo sukilimą prieš Jogailą ir lenkų įtaką Lietuvoje.
1390 m. sausio 19 d. Vytautas atnaujino sąjungą su Vokiečių ordinu ir pasižadėjo laikytis ankstesnių įsipareigojimų. Vytautui nepavyko užimti Vilniaus ir padedant Ordinui, tačiau jis sparčiai plėtė savo įtaką ir valdžią. Galiausiai Jogaila pasiūlė Vytautui tapti jo vietininku Lietuvoje. Vytautas vėl sudegino tris Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą.
1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrove (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje) Vytautas sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu. Per trumpą laiką Vytautas sustiprino centrinę valdžią ir likvidavo vidaus kovų padarinius.
1396 m. Aukso ordos chanas Tochtamyšas, sumuštas didžiojo chano Timūro, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos, už tai pažadėjęs atiduoti jo valdžion visą Rusią. Vytautas sudarė paliaubas su kryžiuočiais ir visas jėgas sutelkė į Rytus. Padedant Tochtamyšui, jis tikėjosi greitai sukurti galingą valstybę ir tapti jos karaliumi. 1397–1398 m. jis surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš ten parsivedė daug totorių bei karaimų, kuriuos įkurdino Trakų kunigaikštystėje.
1398 m. spalio 12 d. Nemuno saloje Salyne Vytautas patvirtino taiką su Vokiečių ordinu ir atidavė jam Žemaitiją iki Nevėžio. Salyne susirinkę Lietuvos bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi.
1399 m. Vytautas surengė pirmą Lietuvos kryžiaus žygį prieš totorius. Šį kryžiaus žygį paskelbė ir Romos popiežius, ir Konstantinopolio patriarchas. Su Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino kariuomene Vytautas atžygiavo iki Vorsklos, kur susitiko su totorių kariuomene. Rugpjūčio 12 d. įvykusiame mūšyje jis buvo visiškai sumuštas ir pats vos pabėgo. Tai sužlugdė Vytauto planus tapti Lietuvos karaliumi ir visos Rusios valdovu.
1400 m. vasario I-oje pusėje Vokiečių ordinas su Vytauto ir Lotaringijos hercogo pagalba pirmą kartą užkariavo Žemaitiją.
1400 m. liepos 26 d. Jogaila atnaujino Krokuvos universitetą.
1401 m. sausio 9 d. Marienburge pasikrikštijo apie 80 žymiausių Žemaitijos bajorų.
1401 m. sausio 18 d. Vilniuje Vytautas ir Lietuvos bajorai davė Lenkijai raštus, kad Vytautas valdys Lietuvą kaip Lenkijos vietininkas ir po mirties grąžins ją Lenkijai.
1401 m. kovo 13 d. prasidėjo pirmasis Vytauto remiamas žemaičių sukilimas prieš Vokiečių ordino valdžią.
1402 m. kovo 2 d. Marienburge pas kryžiuočius perbėgęs Švitrigaila už paramą kovoje dėl Lietuvos sosto pažadėjo vykdyti Vytauto sulaužytą Salyno sutartį.
1403 m. rugsėjo 9 d. popiežius Bonifacas IX uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su lietuviais.
1404 m. gegužės 22–23 d. Racionžo taikos sutartimis Vytautas ir Jogaila pripažino Vokiečių ordino teises į Žemaitiją. Lenkija gavo teisę išsipirkti Dobrynę.
1404 m. birželio 27 d. Vytautas užėmė Smolenską ir galutinai prijungė jį prie Lietuvos.
1406 m. sausį žemaičiai antrą kartą pasidavė Vokiečių ordino valdžiai.
1406 m. liepos 1 d. Vytautas patvirtino Rygos ir Polocko prekybos sutartį.
1406 m. liepos 25 d. Vytautas su didele kariuomene išžygiavo prieš Maskvos kunigaikštį.
1407 m. sausio 21 d. Vytautas su Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino kariuomene antrą kartą išžygiavo prieš Maskvos kunigaikštį.
1408 m. vasario 14 d. Vytautas Kauno miestui suteikė savivaldą (Magdeburgo teises).
1408 m. rugsėjo 14 d. tarp Vytauto ir Maskvos kunigaikščio Vasilijaus sudaryta Ugros taika užbaigė 1405–1408 m. karą.
1409 m. gegužės 26 d. prasidėjo antrasis žemaičių sukilimas prieš Vokiečių ordino valdžią, kurį inspiravo ir rėmė Vytautas.
1409 m. liepos 27 d. Vytautas sudarė Amžinosios taikos sutartį su Pskovu.
1410 m. liepos 3 d. prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės žygis prieš Vokiečių ordiną.
1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė sumušė Vokiečių ordino kariuomenę.
1411 m. vasario 1 d. pasirašyta Torunės taika tarp Lenkijos, Lietuvos ir Vokiečių ordino. Lietuva atgavo Žemaitiją.
1413 m. spalio 2 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos sudaryta Horodlės unija, įteisinusi pastovią Lietuvos didžiojo kunigaikščio instituciją.
1413 m. lapkričio 11 d. Jogaila ir Vytautas išvyko krikštyti žemaičių.
1415 m. lapkričio 14 d. Naugarduke Vytauto iniciatyva Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolitu išrinktas Grigorijus Camblakas, bažnytinės unijos su katalikais šalininkas.
1415 m. lapkričio 28 d. į Konstanco suvažiavimą atvyko žemaičių delegacija. Gruodžio 4 d. ji buvo iškilmingai priimta Konstanco katedroje.
1416 m. vasario 6 d. Konstanco bažnytiniame susirinkime perskaitytas žemaičių skundas prieš kryžiuočius, o vasario 13 d. kaltinimą prieš Vokiečių ordiną perskaitė Lietuvos ir Lenkijos delegacija.
1417 m. spalio 24 d. Konstanco bažnytinio susirinkimo įgaliotiniai pirmuoju Žemaičių vyskupu konsekravo Motiejų Trakiškį.
1418 m. vasario 25 d. Konstanco bažnytiniame susirinkime Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolitas Grigorijus Camblakas kėlė stačiatikių ir katalikų bažnyčių unijos idėją.
1420 m. sausio 6 d. Vroclave imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis paskelbė arbitražinį sprendimą, kuriuo nepripažino Žemaitijos Lietuvai visam laikui.
1421 m. rugpjūčio 4 d. Čekijos seimas pasiūlė Vytautui Čekijos karūną.
1422 m. balandžio 21 d. Vytauto, kaip Čekijos karaliaus, vietininkas Žygimantas Kaributas su kariuomene išvyko į Čekiją ir gegužės 16 d. atvyko į Prahą.
1422 m. rugsėjo 27 d. Melno taikos sutartimi galutinai nustatyta vakarinė Lietuvos siena su Vokiečių ordinu. Ši siena iš esmės nekito iki 1923 m., o Užnemunėje išliko iki šiol.
1422 m. lapkritį popiežius Martynas V, grasindamas iškeikimu ir kryžiaus karu, pareikalavo, kad Vytautas atšauktų savo vietininką Žygimantą Kaributą iš Čekijos.
1423 m. kovo 30 d. Kežmarko sutartimi Lenkija ir Lietuva susitaikė su imperatoriumi Zigmantu ir sutiko atšaukti Žygimantą Kaributą iš Čekijos.
1424 m. balandžio 25 d. Perlame Vytautas priėmė Čekijos pasiuntinius ir griežtai atsisakė toliau remti husitus.
1425 m. vasario 27 d. mirus Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui, jo uošvis Vytautas tapo Maskvos soste likusios savo dukters Sofijos ir jos sūnaus Vasilijaus globėju.
1427 m. rugpjūčio 3 d. Tverės kunigaikštis Borisas atnaujino karinę sąjungą su Lietuva.
1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje gimė Kazimieras, būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (mirė 1492 m. birželio 7 d. Gardine).
1428 m. liepos 28 d. Vytautas sudarė taikos sutartį su Naugardu, išreikalaudamas iš jo didelę kontribuciją.
1428 m. gruodžio 5 d. laiške Vokiečių ordino magistrui Vytautas pirmą kartą atskleidė savo sumanymą karūnuotis Lietuvos karaliumi.
1429 m. sausio 9–29 d. Lucke vyko suvažiavimas, kuriame sausio 23 d. imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė karūnuoti Vytautą Lietuvos karaliumi.
1429 m. lapkričio 15 d. popiežius Martynas V pareikalavo, kad be Bažnyčios sutikimo imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis nekarūnuotų Vytauto.
1430 m. rugsėjo 8 d. planuotą Vytauto karūnaciją sutrukdė lenkai.
1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (gimė apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose).
1430 m. lapkričio 7 d. Trakuose Jogaila sudarė su Švitrigaila paliaubas ir pripažino jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
1432 m. naktį iš rugpjūčio 31 į rugsėjo 1 d. Ašmenoje Žygimantas Kęstutaitis įvykdė valstybinį perversmą – nušalino nuo valdžios Švitrigailą.
1432 m. spalio 15 d. Gardine Žygimantas Kęstutaitis davė Lenkijai raštą, kuriuo pasižadėjo valdyti Lietuvą kaip Lenkijos vietininkas ir po mirties grąžinti ją Lenkijai.
1432 m. gruodžio 8 d. Ašmenos mūšyje Žygimantas Kęstutaitis sumušė Švitrigailos kariuomenę.
1434 m. gegužės 6 d. Žygimantas Kęstutaitis suteikė privilegiją Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, kuria neleidžiama jų bausti be teismo, o kunigaikščiams bei bajorams priklausantys valstiečiai atleidžiami nuo dėklos.
1434 m. birželio 1 d. Gorodoke (Lvovo sr.) mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (gimė 1351 m.).
1435 m. rugsėjo 1 d. Ukmergės (Pabaisko) mūšyje Žygimantas Kęstutaitis (remiamas Lenkijos) įveikė savo varžovą Švitrigailą (remiamą Livonijos ordino).
1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Bresto Amžinosios taikos sutartimi Vokiečių ordinas įsipareigojo niekada neberemti Švitrigailos ar kito pretendento į Lietuvos sostą.
1440 m. kovo 20 d. Trakuose sąmokslininkai nužudė Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį.
1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje atliktos Kazimiero pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigos.
1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje su turkais žuvo Lenkijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis.
1445 m. spalio 15 d. Gardine Lenkijos delegacija pasiūlė Kazimierui Lenkijos karūną. Kazimieras nutarė šio pasiūlymo aptarimui sušaukti pirmąjį Lietuvos bajorų seimą. Taip lapkričio 30 d. Vilniuje susirinko pirmasis Lietuvos Seimas.
1447 m. gegužės 2 d. didysis kunigaikštis Kazimieras suteikė privilegiją Lietuvos bajorams, kuri padėjo bajorų ekonominio savarankiškumo teisinius pagrindus.
1447 m. liepos 25 d. Krokuvoje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi.
1449 m. rugpjūčio 31 d. Lietuva ir Maskvos didžioji kunigaikštystė sudarė Amžinosios taikos sutartį.
1454 m. kovo 6 d. Kazimieras paskelbė Prūsijos prijungimo prie Lenkijos aktą. Prasidėjo Trylikos metų karas dėl Prūsijos (1454–1466).
1466 m. spalio 19 d. Torunės taika baigėsi Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino. Lenkija prisijungė dalį Prūsijos. Ordinas tapo Lenkijos vasalu.
1470 m. gruodžio 3 d. mirė paskutinis Kijevo kunigaikštis Simonas Olelkaitis (Algirdo proanūkis). Po jo mirties (1471) Kijevo kunigaikštystė paversta vaivadija.
1481 m. rugpjūčio 30 d. įvykdyta mirties bausmė sąmokslo prieš Kazimierą organizatoriams – Alšėnų kunigaikščiui Jonui Jurgaičiui ir Slucko kunigaikščiui Mykolui Olelkaičiui.
1484 m. kovo 4 d. Gardine mirė karalaitis Kazimieras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnus, 1602 m. paskelbtas šventuoju, Lietuvos globėju (gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje).
1492 m. birželio 7 d. Gardine mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. Greitai sušauktas Seimas jau liepos 18 d. be didesnių ginčų išrinko jo sūnų Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Liepos 26 d., per Onines, Vilniaus katedroje įvyko Aleksandro karūnavimo iškilmės.
1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras įteisino Ponų tarybos, kaip savarankiško valstybinio organo, padėtį ir įsipareigojo saugoti LDK vientisumą bei suverenumą.
1492 m. gruodžio 5 d. Budoje tarp Vengrijos ir Čekijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio bei Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Jono Albrechto Jogailaičio sudaryta amžina taika, padėjusi pagrindą Jogailaičių valdomų valstybių politinei sistemai (1492–1526).
1493 m. sausio 4 d. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III oficialiai paskelbė pirmąjį karą Lietuvai (faktiškai karas vyko nuo 1487 m.).
1494 m. vasario 5 d. Maskvoje sudaryta taikos sutartimi baigėsi pirmasis Lietuvos ir Rusijos karas (1487–1494).
1495 m. vasario 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras vedė Maskvos kunigaikštytę Eleną.
1495 m. rugpjūčio 23 d. Aleksandras patvirtino pirmojo Vilniaus cecho – auksakalių – statutą.
1499 m. gegužės 6 d. Krokuvos seime sudarytas palankiausias Lietuvai Lenkijos ir Lietuvos unijos aktas, numatęs lygiateisę abiejų valstybių sąjungą, savitarpio pagalbą ir atskirų valdovų rinkimus.
1499 m. birželio 10 d. Dancinge (Gdanske) išleista pirmoji Lietuvoje parengta knyga - Vilniaus kanauninko Martyno Agenda.
1500 m. balandžio 12 d. Belajos kunigaikštis Simonas, išdavęs Lietuvą, atvyko į Maskvą prašytis priimamas į Maskvos didžiojo kunigaikščio tarnybą.
1500 m. gegužės 3 d. Rusija pradėjo antrąjį karą su Lietuva (1500–1503).
1500 m. liepos 14 d. Vedrošos mūšyje Lietuvos kariuomenė buvo sumušta Rusijos kariuomenės. Į nelaisvę paimtas kariuomenės vadas K. Ostrogiškis.
1501 m. kovo 1 d. Lietuva ir Livonija sudarė 10 metų sąjungą, nukreiptą prieš Rusiją.
1501 m. spalio 3 d. Piotrkovo elekciniame seime Lenkijos taryba su Lietuvos atstovais susitarė, kad Lenkija ir Lietuva bus sujungta į vieną valstybę su bendrais pasitarimais ir karaliumi. Spalio 23 d. Melnike Aleksandras ir Lietuvos ponų tarybos atstovai patvirtino Lietuvos ir Lenkijos uniją pagal šį susitarimą, bet ją dar turėjo patvirtinti Lietuvos seimas.
1501 m. gruodžio 12 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.
1502 m. rugsėjo 16 d. Smolensko gynėjai atrėmė Rusijos kariuomenės puolimą.
1503 m. kovo 28 d. paliaubų sutartimi baigėsi antrasis Lietuvos ir Rusijos karas (1500–1503). Lietuva neteko ketvirtadalio teritorijos.
1503 m. rugsėjo 6 d. didysis kunigaikštis Aleksandras leido Vilniaus miestiečiams apjuosti Vilnių gynybine mūro siena. Statyba baigta 1522 m.
1505 m. vasario 26 d. Lietuvos seime Breste Lenkijos kancleris J. Laskis kvietė Lietuvos ponus patvirtinti ir praplėsti 1501 m. Melniko uniją, bet Seimas ją atmetė.
1506 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė Klecko mūšyje sumušė į Lietuvos gilumą įsiveržusią Krymo totorių kariuomenę.
1506 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. Spalio 20 d. Vilniaus katedroje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pakeltas jo brolis Žygimantas Senasis.
Informacija iš http://www.viduramziu.lietuvos.net
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
