 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1)
Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/314360/ru ... ze-lietuva
2009.10.16 08:58
Dainius Žalimas
Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnais, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes – pradedant Kovo 11-ąja – bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.
Agresija buvo
Teisinis atsakomybės Lietuvai pagrindas – prieš Lietuvą įvykdytas vienas sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, tai yra agresija, tęstinė agresija, pasireiškusi okupacijos ir aneksijos formomis ir visais kitais, susijusiais tarptautinės teisės pažeidimais. Kad tai yra agresija, aišku iš to, kad jau 1928 metais buvo vadinamasis Briando – Kelloggo paktas, uždraudęs agresyvų karą tarpvalstybiniuose santykiuose, ir jau 1933 metais jau egzistavo agresijos apibrėžimas. Buvo dvi konvencijos, viena iš jų dvišalė – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, kita – daugiašalė Londono konvencija, kurios šalimi taip pat buvo SSRS.
Iš esmės jų agresijos apibrėžimas buvo identiškas.Vienas iš jo punktų skelbė, kad agresijos aktu yra laikomas ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją net ir karo nepaskelbus. Beje, užtenka paminėti vien šią sutartį, ir praktiškai sugriūna Rusijos Federacijos argumentai apie tai, kad neva tuo metu dar nebuvo uždraustas grasinimas jėga, nebuvo jokio karo, dėl to Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Baltijos valstybes tariamai buvo teisėti, nes 1933 metų konvencijose labai aiškiai pasakyta, kad įsiveržimas ginkluotosiomis jėgomis net ir nepaskelbus karo yra agresija.
Kitas esminis momentas vertinant agresijos aktą teisiškai, yra Lietuvos sutikimo su sovietų armijos įvedimu ir šalies užėmimu reikšmė. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas yra įvertinęs analogiškus Austrijos ir Čekoslovakijos aneksijos atvejus, kaip agresijos aktus. Pagaliau ir pati Sovietų Sąjunga dar prieš 1940 metus labai aiškiai pasisakė ir dėl Austrijos, ir dėl Čekoslovakijos, ir dėl kitų nacistinės Vokietijos agresijos atvejų, kad nukentėjusios šalies sutikimas neturi jokios teisinės reikšmės; tai yra, teisinės kvalifikacijos požiūriu esmė nesikeičia, agresija netampa teisėtu aktu vien tiktai todėl, kad nukentėjusi šalis su tuo sutinka, kaip šiuo atveju, kai Lietuva priėmė ultimatumą.
Kaip Niurnbergo tribunolas pasakė apie Austrijos atvejį, lemiamas veiksnys yra ne nukentėjusios šalies sutikimas, o agresoriaus metodai ir karinė jėga, kuri neišvengiamai būtų panaudota bet kuriuo atveju. Praktiškai čia yra visi teisiniai atsakymai į Rusijos keliamus argumentus dėl Lietuvos sutikimo, kurie yra tapatūs nacių argumentams dėl Austrijos ir Čekoslovakijos sutikimo.
Žinoma, teisininkams, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią problemą, iš tiesų net nekyla klausimas dėl teisinio 1940 metų Sovietų Sąjungos veiksmų vertinimo. Visuotinai sutariama, kad tai buvo agresijos aktas ir kad Lietuva buvo okupuota. Tačiau kartais mėginama šį klausimą „permesti“ istorikams, tarsi tai būtų istorikų ginčas, kad gal jie galėtų išsamiau panagrinėti ir pamėginti rasti kokį nors bendrą vardiklį. Tačiau ne istorikams ieškoti bendrų vardiklių teisinio vertinimo problemoje.
Taigi jei jau Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą kvalifikuotini kaip neteisėti, tai ir šiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo problema pirmiausia yra teisinė problema. Žinoma, kad Rusija, nors ir nepagrįstai, iš esmės atmeta tai, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją prieš Lietuvą: nors faktų, kad buvo ultimatumas, kad buvo „rinkimai“, neneigia, bet „išrinktą“ parlamentą („liaudies seimą“) kažkodėl traktuoja kaip teisėtą. Tai yra pirmiausia teisinio vertinimo problema, todėl nemanyčiau, kad „ieškodami bendrų vardiklių“ istorikai šioje srityje galėtų kaip nors priartinti žalos atlyginimo problemos sprendimą.
Kažkada Rusija bent šiek tiek pakluso tarptautinei teisei. Tai liudija ir 1991 metų Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Beje, galima būtų paminėti vieną svarbiausių šios Sutarties nuostatų (1 straipsnį), pagal kurį Rusija pripažino Lietuvos Respubliką pagal jos valstybinį statusą, apibrėžtą 1990 m. kovo 11 d. aktuose. O iš Kovo 11 d. aktų išplaukia viskas – ir agresijos prieš Lietuvos Respubliką pripažinimas, ir Lietuvos teritorijos aneksijos neteisėtumas, ir Lietuvos valstybės tęstinumas, ir t. t. Galų gale yra 1989 m. gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo deputatų nutarimas, kuriuo niekiniais ir prieštaraujančiais tarptautinei teisei pripažinti Molotovo – Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, pripažintas Baltijos valstybių suvereniteto ir įsipareigojimų jų nepulti pažeidimo faktas. Pati Rusija 2005 metais ir dar ne kartą yra pareiškusi, kad jai šis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas yra privalomas kaip valstybei, Sovietų Sąjungos teisių tęsėjai (Rusija save vadina „gosudarstvo prodalžatielj Sojuza SSR“ – „valstybė – SSR Sąjungos tęsėja“).
SSRS ir Rusija yra tas pats
Kitas klausimas, susijęs su Rusijos Federacijos atsakomybės pagrindu, yra, kodėl Rusijos Federacija yra atsakinga už Sovietų Sąjungos agresiją prieš Lietuvos Respubliką. Reikia pasakyti, kad Lietuvoje vis rečiau daroma klaida siekiant atskirti Rusijos ir Sovietų Sąjungos atsakomybę ir vadinant Rusiją SSRS teisių perėmėja. Iš tikrųjų Sovietų Sąjungos atžvilgiu Rusijos Federacija yra ne valstybė – teisių perėmėja, o valstybė tęsėja (kaip minėta, Rusija pati save vadina „gosudarstvo prodolžatielj Sojuza SSR“). Rusija pati pripažįsta sau privalomais Sovietų Sąjungos teisės aktus, pvz., pripažino minėto 1989 metų Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo galiojimą. Rusija tęsia Sovietų Sąjungos narystę Junginėse Tautose.
Galima būtų vardinti daugelį kitų rodiklių, liudijančių tokį Rusijos valstybės tęstinumą. Svarbiausia yra tai, kad pati Rusija save laiko „gosudarstvo prodolžatielj“, t. y. valstybe – Sovietų Sąjungos tęsėja. Galų gale ir tarptautinė bendrija šiuo požiūriu yra vieninga, kad Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių tęsėja. Pavyzdžiui, diplomatinių santykių su Rusija nebuvo iš naujo užmezgama, o buvo tęsiami turėti su Sovietų Sąjunga diplomatiniai santykiai. Ir Lietuva, beje, 2006 m. minėjo 15 metų diplomatinių santykių su Rusijos Federacija sukaktį, nors tie santykiai tada, 1991 m. spalio 10 d., buvo užmegzti būtent su Sovietų Sąjunga
Kadangi Rusija ir Sovietų Sąjunga tarptautinės teisės požiūriu yra ta pati valstybė (tas pats tarptautinės teisės subjektas), ji turi atsakyti už savo tarptautinės teisės pažeidimus. Aš nekalbu apie politinį režimą, kuris yra pasikeitęs, nors galima ginčytis, kiek jis yra realiai pasikeitęs. Žinoma, ideologija yra galbūt kiek kitokia, bet valstybė atsako už savo tarptautinės teisės pažeidimus, nepriklausomai nuo jos vidaus režimo ir nepriklausomai nuo jos vidaus režimo kaitos. Tokia yra neginčytina tarptautinės teisės norma.
Kitas klausimas – atsakomybės forma. Čia labai nesiplėsdamas galėčiau pasakyti, kad viena iš paprotinių tarptautinės teisės normų yra visiškos reparacijos principas, tai yra visiškas žalos atlyginimas. Dar 1928 metais Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas šią taisyklę suformulavo taip, kad turi būti pirmiausia atkuriama padėtis, kuri buvo iki teisės pažeidimo, o jeigu tai praktiškai neįmanoma, turi būti sumokama kompensacija, kuri atitiktų restitucijos natūra vertę ir apimtų visų neteisėto akto pasekmių likvidavimą, be to, turi būti suteikta teisinga satisfakcija (moralinės žalos atlyginimas), pavyzdžiui, atsiprašymas, pažadėjimas nekartoti panašių veiksmų. Iš Lietuvos įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo matyti, kad jis taip pat grindžiamas visiškos reparacijos principu nurodant, kokia žala turi būti apskaičiuota.
Apskaičiuotina žala apima visą finansiškai įvertinamą žalą, t. y. ir žalą valstybei, ir žalą valstybės piliečiams, ir tas kompensacijas nukentėjusiems asmenims, kurios šiandien yra išmokamos iš Lietuvos valstybės biudžeto (pavyzdžiui, nukentėjusių nuo okupacijos asmenų pensijos, vienkartinės kompensacijos nukentėjusiems asmenims). Visa tai regreso tvarka priklausytų atlyginti Rusijos Federacijai, nes tai yra Rusijos Federacijos (tada dar – Sovietų Sąjungos) tarptautinės teisės pažeidimo pasekmė. Žinoma, konkretus žalos dydis bet kuriuo atveju būtų jau derybų objektas.
Blogai, kad Vyriausybė iki galo nevykdo Įstatymo dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo reikalavimų. Žinoma, tai, kaip šis Įstatymas vykdomas tarptautinės teisės požiūriu reiškia nedaug ką, bet jo nevykdymas liudija mūsų pačių požiūrį į savo įstatymus. Įstatymas įpareigoja turėti tegul ir galbūt „miegančią“ derybų delegaciją, įpareigoja turėti žalos apskaičiavimą, o jo, oficialiai Vyriausybės patvirtinto, nėra, kaip nėra ir atnaujintos derybų delegacijos. Tam tikri žalos dydžio skaičiavimai yra atlikti, bet procesas formaliai nebaigtas. Bet kuriuo atveju žalos dydžio skaičiavimas būtų pateiktas kitai pusei, ir tai jau taptų derybų objektu, t. y., kokia žala atlygintina, kokia galbūt ne ar ne taip apskaičiuota.
Balsas.lt
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/314360
Teisininkas Marius Dainiui Žalimui
2009-10-16 09:27:39
O ar situacijos iš pagrindų nekeičia tai, kad 1922 m sutartyje su Rusija buvo slaptieji protokolai, kuriuose Lietuva įsipareigojo praleisti raudonuosius karui su Lenkija? Tokiu atveju, Rusija 1939-ais tik teisėtai pareikalavo vykdyti aną sutartį ir įsteigti bazes, kas, de jure, yra tas pats praleidimas.
Imantas Melianas Arvydui
2009-10-16 10:50:41
Apie tai ne tik kad buvo "kalbama" - tai jau seniausiai sureguliuotas klausimas. Lenkija pripažįsta dabartinės Lietuvos teritorinį integralumą, tame tarpe Vilniaus priklausymą Lietuvai.
Maža to, tuo metu nei Lietuva savo pietryčiuose, nei Lenkija savo rytuose neturėjo tarptautiškai pripažintų valstybės sienų, taip kad kiekviena pusė galėjo gan laisvai traktuoti vienas arba kitas ginčytinas teritorijas kaip "savas".
Tai yra didelis skirtumas, lyginant su SSRS agresija prieš Lietuvą, nes tuomet rusai įžengė ne į kažkokias ginčytinas (taigi formaliai žiūrint - į "niekieno"), o į konkrečios valstybės teritoriją.
Kažkodėl vengiama kalbėti apie tai, kad realiai SSRS kariuomenė įžengė į Lietuvos teisėtą teritoriją jau anksčiau - 1939 m. rudenį, kai ji, užpuolusi Lenkiją, užėmė Vilniaus kraštą, kuris pagal 1920 metų liepos 12 sutartį buvo pripažintas Lietuvai.
Lygiai taip pat, kaip ir po sovietinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 metais, mūsų vyriausybė buvo išprievartauta pripažinti įvykusį faktą ir pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo gražintas jau ne visas Vilniaus kraštas, o tik siaura juostelė palei Varėnos - Vilniaus - Turmanto geležinkelį.
Taip kad, jei jums labai sopa širdį dėl Gardino, Lydos, Ašmenos ir Brėslaujos - reikalaukite jų gražinimo ir atsiprašymo ne iš Lenkijos, o iš Maskvos (ir Minsko, kuris dabar šias teritorijas valdo).
Žygeivis Imantui Melianui
2009-10-16 17:39:23
Su kai kuriais jūsų teiginiais sutinku, tačiau yra ir akivaizdžių "iškraipymų", pvz.:
Imantas Melianas:
"Maža to, tuo metu nei Lietuva savo pietryčiuose, nei Lenkija savo rytuose neturėjo tarptautiškai pripažintų valstybės sienų, taip kad kiekviena pusė galėjo gan laisvai traktuoti vienas arba kitas ginčytinas teritorijas kaip "savas"."
Lietuvos ir Lenkijos Valstybių tarpusavio sienos buvo nustatytos dar 1569 m. po Liublino unijos (nekalbu apie tai, kad ir ši siena buvo švelniai tariant "nekorektiškai" įtvirtinta). Bet faktas tas, kad šita valstybinė siena nepakito iki pat Lenkijos ir Lietuvos Jungtinės Respublikos sunaikinimo 18 amžiaus gale.
Todėl juridinė bei istorinė siena tarp Lenkijos ir Lietuvos 1918 metais buvo visiškai akivaizdi - kitas reikalas, kad Lenkija vienašališkai nepripažino šios sienos, o bandė remtis Napoleono 19 a. pradžioje atliktais "padalinimais".
-------------------------------------------------------------------
Taip pat ir čia žemiau akivaizdus Imanto Meliano bandymas išvengti "nemalonių prisiminimų":
Imantas Melianas:
"Lygiai taip pat, kaip ir po sovietinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 metais, mūsų vyriausybė buvo išprievartauta pripažinti įvykusį faktą ir pasirašyti naują sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo gražintas jau ne visas Vilniaus kraštas, o tik siaura juostelė palei Varėnos - Vilniaus - Turmanto geležinkelį.
Taip kad, jei jums labai sopa širdį dėl Gardino, Lydos, Ašmenos ir Brėslaujos - reikalaukite jų gražinimo ir atsiprašymo ne iš Lenkijos, o iš Maskvos (ir Minsko, kuris dabar šias teritorijas valdo)."
Visų pirma, būtent Lenkija dar 1920 m. užgrobė šias, Lietuvos Valstybės teritorijas, pripažintas jai oficialiai tuometinės Rusijos valstybės 1920 m. liepos 12 d. sutartimi.
Beje, Lenkija užgrobė taip pat ir Seinus, Punską, Suvalkus, ... - pagal 1569 m.nustatytą sieną irgi priklausiusius Lietuvos Valstybei.
O SSSR tik 1940 m., negrąžindama visų šių žemių Lietuvos Valstybei, pažeidė ir 1920 m. liepos 12 d. sutartį, ir dar keletą kitų vėlesnių sutarčių, kuriose buvo patvirtinta ta pati siena.
Beje, mažai kas žino, kad Rusijos ir Lenkijos derybose Rygoje buvo labai suktai "išspręstas" Rusijos ir Lietuvos taikos sutarties "apėjimo klausimas". Atrodo, Jofė pasiūlė Lenkijai užimti siaurą juostą žemių pagal sieną, nustatytą tarp Rusijos ir Lietuvos pagal 1920 m. sutartį, ir būtent tą "tarpelį" žemių Rusija oficialiai pripažino Lenkijai (o visai ne visą plotą, kurį užgrobė Lenkija 1920 m.). Lenkijos diplomatai su šiuo kazuistiniu sprendimu sutiko ir būtent tokią sutartį pasirašė su Rusija.
Taigi, nėra ko bandyti teisinti Lenkiją. Ir Lenkija, ir Rusija vienodai kaltos dėl Lietuvos Valstybės žemių užgrobimo bei okupacijos.
Žygeivis - Problemai
2009-10-17 00:47:06
Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
Senovės baltų gentys - jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, galindai bei tuometinė lietuvių gentis yra visų mūsų - dabartinių lietuvių - protėviai. O mūsų - dabartinė lietuvių kalba - yra šių baltų genčių kalbų tiesioginė palikuonė.
Ir mes (bei, žinoma, dabartiniai latviai) turime prigimtinę teisę į savo protėvių baltų etnines žemes.
Iš kitos pusės jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.
Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose - vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.
Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.
Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija. Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai - tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio - Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).
Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina.
Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).
Taip pat mums - lietuviams - visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis - Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvangstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės - tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.
Nurchaci Žygeiviui
2009-10-17 00:58:15
Jau buvau patikėjęs, kad esi tikras patriotas (tik šiek tiek trenktas), bet kai perskaičiau apie tai, kad po Rusijos sunaikinimo mūsų pagrindiniai priešai taps lenkai ir gudai, supratau - nuo durnumo vaistų nėra.
Rainys to Žygeivis
2009-10-17 01:14:17
Sakai, turime prigimtinę teisę į prūsų, jotvingių, galindų ir t.t. žemes?
Gal ir neblogai būtų. Bet kaip tu įsivaizduoji dviejų Lenkijos vaivadijų, dviejų Gudijos sričių ir vienos Rusijos administruojamos srities "atsiėmimą"? Šiuo metu ten gyvena dvigubai daugiau žmonių, negu Lietuvoje, bet iš jų geriausiu atveju gal tik kokie penkiasdešimt tūkstančių yra lietuviai. Ir ta teritorija kažkur pusantro karto didesnė už Lietuvą, kuri kol kas nėra taip tirštai apgyvendinta, kaip kokia Olandija. Kas atliks tuos "užkariavimus"? Kur dėsime dabartinius tenykščius gyventojus? Po velėna?
Imantas Melianas Žygeiviui
2009-10-17 01:32:43
Su tomis "etninėmis teritorijomis" geriau nekvailioti.
Etninės teritorijos irgi kinta. Kurį laikmetį, kurį tūkstantmetį Tamsta siūlytum laikyti tuo "tikruoju" laikmečiu, kada buvo "teisingos" etninės sienos tarp tautų? Skirtingos tautos (tiksliau, kai kurie jų autoriai) labai nevienodai įsivaizduoja tą "aukso amžių".
Dažnai į tas pačias teritorijas kaip į "prigimtines" pretenduoja dvi ir daugiau tautų. Toks "teisybės atstatymas" visą pasaulį panardintų į nesibaigiančių kruvinų karų pragarą, ir tikrai būtų neįmanoma atskirti - kas ir kur daugiau teisus.
Štai ir Tamsta rašai, kad siena tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatyta dar 1569 metais (tiesą kalbant, irgi nei pirma, nei paskutinė), bet čia pat apeliuoji į etninį kriterijų. Ar tikrai manai, kad po Liublino unijos sienos buvo braižomos tarp lenkiškų ir lietuviškų (tautine prasme) kaimų?
Patriotizmas neturi virsti idiotizmu, nes tuomet yra diskredituojami tikrai svarbūs ir šventi dalykai.
Žygeivis - Nurchaci ir Imantui Melianui
2009-10-17 12:13:49
1. Rašote labai panašiai kaip mano amžinas oponentas Tikras lietuvis - piršdamas savo "tautinio patrioto" idealą :)
2. Tačiau svarbiausia kitkas - visiškai nepriklausomai nuo to, ką aš, Nurchaci, Imantas Melianas ir netgi Tikras lietuvis :) beparašytų, istorija "teka" sava vaga.
Ir anksčiau ar vėliau mums teks spręsti mano minėtus klausimus. Pasaulio istorija jau seniai įrodė, jog nėra amžinų draugų ir amžinų priešų - yra tik amžini interesai, skatinami "juodos" Tautų ir Valstybių konkurencijos. O mūsų kaimynų (kaip ir mūsiškiai) interesai nepasikeitė nei per šiuos metus, nei per praėjusį šimtą metų, nei per praėjusį tūkstantmetį.
Globalinio atšilimo pasekmės visą tai tik dešimteriopai "paaštrins".
Ir tada "stručio politika" tikrai mums nepadės...
Turime suvokti, jog jei nebūsime tinkamai pasiruošę, mums vėl bus tas pats, kaip 1919 m., kada dėka "genialaus" Voldemaro požiūrio į Lietuvos armiją mes atsidūrėme priešais gerai parengtus ir kovoti pasirengusius Pilsudskio legionus, kuriuos jis sukūrė dar 1916 m.
Žygeivis Rainiui
2009-10-17 12:47:08
Taip, jūs visiškai teisus - kalbant apie dabartinę situaciją. Mes dabar nepajėgūs nei susigrąžinti šias žemes, nei jas įsisavinti.
Tačiau aš kalbu apie geostrategiją, mąstant ne apie šios dienos realijas, o apie dešimtmečius ir šimtmečius į priekį. Ir mums būtina turėti labai aiškias nuostatas, ką daryti, jei susiklostys tinkama geopolitinė situacija.
Beje, lygiai tokie pat planai (tame tarpe ir mūsų atžvilgiu) yra kuriami ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje - kaip tik todėl jau dabar turime ieškoti strateginių sąjungininkų, kurie padėtų mums išvengti tų planų įgyvendinimo.
O tokiu pagrindiniu mūsų sąjungininku gali būti tik Ukraina - dėl tų pačių sutampančių "amžinųjų interesų".
Žygeivis
2009-10-17 13:05:10
"Idealistams lenkofilams" įdedu pasiskaityti savo komentarą iš kitos temos - štai taip Lenkijos valdžia ir elitas ruošiasi ateičiai (ir labai, beje, aktyviai):
"Įdomiausia tai, kad "Lenko kortą" (lietuviškai tai reiškia "Lenko pažymėjimas") kažkodėl dalina tik posovietinėse valstybėse, o Vakarų valstybėse (sakykime JAV ir D.Britanijoje, kur gyvena milijonai lenkų) - ne.
Antras įdomus faktas tai, kad pagal Lenkijos Seimo ir Vyriausybės nustatytą tvarką "Lenko kortą" gali gauti ne tik tie asmenys, kurie laiko save lenkų tautybės (nors, pvz. Lietuvoje jie dažnai yra lietuvių kilmės), bet ir visi visiškai ne lenkų tautybės asmenys, kurie iki 1939 metų turėjo Lenkijos pilietybę.
Visa tai rodo, jog siekiama toli gražu ne tik lenkų, gyvenančių už dabartinių Lenkijos Valstybės ribų, tautinio-kultūrinio identiteto sustiprinimo (kas būtų visai pateisinama), bet matosi ir akivaizdus siekis tolimesnėje geopolitinėje perspektyvoje vėl užvaldyti "rytų kresus"."
Žygeivis - "lenkofilams" pasiskaityti
2009-10-17 13:39:56
Lenkijos ministras: Lenkija nebuvo okupavusi Vilniaus krašto
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=22422208
"Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis prieš keletą dienų Lenkijos televizijos TVN 24 eteryje pareiškė, kad tarpukariu Lenkija Vilniaus neokupavo.
Toks R.Sikorskio teiginys nuskambėjo jo interviu, kurio pagrindine tema buvo keleto į Europos Parlamentą kandidatuojančių Vokietijos partijų vieši pareiškimai.
Šnekėdamas apie vokiečius, Lenkijos ministras paminėjo ir lietuvius.
"Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome", - teigė R.Sikorskis.
Ministras televizijos eteryje žarstė priekaištus Lietuvos vadovams, Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui - esą šis per 13 vizitų į Lietuvą nepasiekė nė vieno principinio susitarimo.
"Taip jau būna, kad ne visos valstybės nori daryti tai, ko iš jų tikimės", - tvirtino R.Sikorskis.
Seimo Užsienio reikalų komiteto narys liberalsąjūdietis Petras Auštrevičius sakė esąs nustebęs tokiais pareiškimais, padarytas praėjus penkiolikai metų po bendradarbiavimo su Lenkija sutarties."
-------------------------------------------------------------
Siūlau "lenkofilams" atkreipti dėmesį, jog tokius pareiškimus - viešai ir nei kiek dėl pasekmių nesijaudindamas - skelbia ne koks nors Interneto komentatorius, pvz. "tikras patriotas (tik šiek tiek trenktas)" arba "visiškai trenktas nacis" Žygeivis, o Lenkijos Valstybės užsienio reikalų ministras.
O mūsų Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, žinomas "lenkofilas" Auštrevičius, tik sugeba išstenėti, kad "yra nustebęs"... :)
Žygeivis Strategui (ir kitiems "kritikams")
2009-10-17 14:41:09
Nei konservatoriai, nei netgi aš :) nelabai ką galime "pagreitinti" ar "sulėtinti", kalbėdami apie Rusijos imperijos galutinę griūtį.
Ją nulems iš esmės tos pačios priežastys, kurios nulėmė SSSR griūtį.
Beje, aš apie tai - būsimą SSSR griūtį - savo prognozes padariau dar 1987 m., o kiek vėliau jau visai atvirai ir viešai, raštu, parašiau apie tai žinomiems to meto Gorbačiovo bendražygiams - "Ogonioko" ir "Izvestijų" redaktoriams bei dar keliems žinomiems to meto jo aplinkos politikams.
Perspėjau, kad SSSR jau liko tik du "vystymosi" variantai - arba pereiti prie rinkos ekonomikos ir "subyrėti" į atskiras valstybes, arba įvesti "juodą" komunistinę Stalino tipo diktatūrą, kartu iššaukiant masinį pilietinį-partizaninį karą tiek pačioje Rusijoje, tiek ypač "nacionalinėse" respublikose.
Gavau labai įdomius jų atsakymus, kurių esmė panaši į čia rašiusio Imanto Meliano - "kam skelbti tokias baisias prognozes - "может обойдется ..."
P.S. Beje, vėliau jau Gorbačiovo vienoje iš kalbų išgirdau keletą sakinių iš mano siųsto rašto, pvz. "Сталином заложенные национальные мины замедленного действия" :) - žinoma, ne pats jis tą kalbą rašė.
Kaip ten bebūtų, po kiek laiko ir jie visi suprato, kad aš teisus - o naujos staliniškos diktatūros niekas iš jų (bei visų sovietinių respublikų tuometinio elito) jau tikrai nenorėjo.
Tik keli nusenę durneliai bandė suorganizuoti savo GKČP - ir tai visi jie bijojo imtis ryžtingų žingsnių. Pvz., Pavlovas, kad netektų dalyvauti šioje avantiūroje, rado genialią išeiį - nusigėrė iki sąmonės netekimo.:)
-------------------------
Taip ir čia mane kritikuojantys po kiek laiko supras, jog aš buvau teisus, prognozuodamas ateitį ...
Vaclovas Batareika
2009-10-17 14:42:36
Ir vėl Čeponis savo kliedesius rašo. Nei prūsai, nei galindai (tiek vakarų, tiek rytų) nėra dabartinių lietuvių protėviai. Kuršiai ir žiemgaliai irgi labai pritempiant. Ir sakyti, kad Lietuva turi prigimtinę teisę į Prūsija, tai reiškia teigti, kad Rusija turi teisę į visą Rytų Vokietiją, vien todėl, kad ten yra "prigimtinės slavų žemės".
O kodėl dar tamsta Latvijai teritorinių pretenzijų nereiškiate? Juk pvz. dalis Sėlos liko jų teritorijoje, kaip, beja, ir Žiemgalos, o latgaliai juk kur kas artimesni mums, nei prūsai. Galiausiai bent Aknystą galėtumėme pareikalauti gražinti, ar priėjimo prie Dauguvos, remiantis kažkada buvusiom sienom.
Po kurio laiko būtų galima iškelti ir Lietuvos enklavo Protvos baseine idėją. O galiausiai, pasirėmę nenuginčijamomis tūlo Citrono teorijomis galėtume atkurti imperiją nuo jūros iki jūros.
Žygeivis - Batareikai
2009-10-17 16:32:34
Žinoma, tamsta absoliučiai viskuo teisus - į prūsų ir galindų žemes teisę (prigimtinę - arba rusiškai "исконно русская земля") turi tik rusai ir, be jokios abejonės, lenkai. O štai lietuvių teisės yra "giliame politiniame užribyje", apie kurį net užsiminti padorioje kompanijoje griežtai draudžiama... Tikra slavofilų "svajonė".
-----------------------------
Beje, ponas Batareika, jei kartais nežinote, tai primenu, kad nemažai prūsų, galindų (vakarų) ir ypač jotvingių, bėgdami nuo įvairaus plauko agresorių, persikėlė ir į šiandieninę Lietuvos Valstybės teritoriją - ir jie tikrai yra tarp šiuolaikinių lietuvių protėvių. Aš jau nekalbu apie kuršius (didelę dalį), žiemgalius (didelę dalį), sėlius (didelę dalį), šiaurinius jotvingius ...
Su latviais mes savo santykius jau išsiaiškinome dar 1920-21 m. (1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją).
Padarėme tada įvairių nuolaidų ir mes latviams, ir latviai mums (pvz. garsioji Stelmužė - latvių etninė žemė ir kt.).
O štai su įvairiais slavais mums niekada pastaruosius 1500 metų (ir ypač 20 amžiuje) "nesisekė" bendrauti abipusio supratimo dvasia.
Elzė (teisininkė)
2009-10-17 16:42:39
Sunku pasakyti, ką galvoja ultrapatriotai lietuviai kaip p. Žalimas, keldami ir eskaluodami tokio pobūdžio klausimus. Man atrodo, kad jie arba labai riboto proto ir abejotino išsilavinimo arba tiesiog dirba prieš Lietuvą. Ir štai kodėl:
1) kompensacijos pretenzijos Rusijai anksčiau ar vėliau iškels panašaus pobūdžio Varšuvos reikalavimus ir pretenzijas Lietuvai dėl lietuvių „okupuotos" Vilnijos ir po karo 1945-1946 m. Stalino repatrijuotų iš Vilnijos lenkų turto grąžinimo... nes jau dabar lenkų viešajame diskurse vis dažniau pasigirsta balsų, kad Lietuva 1939 m. spalį pasinaudojo Ribbentropo-Molotovo suokalbiu savo naudai;
2) Lietuvos pozicijos tuo klausimu nepalaiko nei viena Vakarų didžioji valstybė (nei britai nei prancūzai nei vokiečiai);
3) su Rusija realiai kalbėti apie okupacijos žalos atlyginimą Lietuva galėjo tik 1991-1993 m. (iki pirmojo Čečėnijos karo), kol Rusija po SSSR žlugimo dar buvo politiškai dezorganizuota, tačiau p. Landsbergis, dėl neaiškių priežasčių, to klausimo tuomet nekėlė;
4) jeigu p. Žalimas yra rimtas teisininkas, o ne pigus populistas, tai tuo klausimu jis turėtų ne primityvia publicistika užsiiminėti, bet pasiūlyti Vyriausybei realią politinių derybų metodiką, kaip siekti norimo rezultato, o jeigu to padaryti nesugeba, reiškia jis yra tik propagandistas, panašus į jaunąjį Kirkilą kai jis dar dirbo CK instruktoriumi;
5) švelniai tariant, naivu kalbėti ir apie naująjį Niurnbergą kuris esą galėtų pasmerkti komunizmą, nes tikrąjį Niurnbergą organizavo ta pati komunistinė SSSR - be jos nusiteikimo ir pritarimo, jokio Niurnbergo nebūtų buvę;
6) bet koks politinis revizionizmas Rytų-Centrinėje Europoje Lietuvai bei kitoms postsovietinio režimo valstybėms būtų pražūtingas. Tikras teisininkas tai turėtų suvokti pirmiausiai ir dirbti valstybės stiprinimui, o ne vaikytis Mikės Pūkuotuko vertų idėjų.
Lietuvos valstybės didžiausias interesas tarptautinėje erdvėje šiandien yra vienas - politikos stabilizacija ir kuo greitesnė kultūrinė integracija į Vakarų civilizaciją.
Bet koks tarptautinis kivirčas su Rusija Lietuvai tik trukdo siekti šių pagrindinių tikslų, nes stumia ją į Gruzijos lygį tarptautinėje erdvėje su visomis iš to išplaukiančiomis geopolitinėmis pasekmėmis.
Vaclovas Batareika
2009-10-17 17:42:20
Žygeivi, kur aš rašiau apie rusų ar lenkų teises į tas žemes? Kažkaip nerandu.
Karaliaučiaus eksklavas yra vienas didžiausių šių laikų nesusipratimų.
Žinau, kad buvo pabėgėlių iš Prūsos, tačiau, remiantis tokiu argumentu, iki lietuvių tautos galutinio susiformavimo XIX a. antrojoje pusėje, prie jų protėvių galima pridėti dar krūva Europos tautų.
O ypač toks argumentas naudingas vokiečiams, nes, kaip bežiūrėtumėm, didžioji dalis prūsų anksčiau ar vėliau suvokietėjo, pradedant jų aukštuomene, kuri jau nuo XIII a. pradėjo integruotis į teutonų riteriją. O dar pridėkime faktą, kad Prūsija yra šiuolaikinės Vokietijos lopšys, tai čia iš viso drąsiai galima skelbti Drang nach Osten. Tikra germanofilų svajonė. Juk su germanais (vokiečiais, švedais), skirtingai nei su slavais, mums per amžius labai sekėsi bendrauti. Ar ne, Žygeivi?
O pabaigai dar pakalbėkime apie ką bendrauti padoru. Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad tokie radikalūs teritorijų perdalinimai šiuo metu (kaip, beje, ir anksčiau) galimi tik įvykus labai rimtiems politiniams kataklizmams (dažniausiai - karams). Tokiu atveju iškyla grėsmė ne kažką prisijungti, o kažko netekti. Gal net valstybės apskritai.
Žygeivis - Batareikai
2009-10-17 20:25:12
Batareika
"Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus turėtų suprasti, kad tokie radikalūs teritorijų perdalinimai šiuo metu (kaip, beje, ir anksčiau) galimi tik įvykus labai rimtiems politiniams kataklizmams (dažniausiai - karams). Tokiu atveju iškyla grėsmė ne kažką prisijungti, o kažko netekti. Gal net valstybės apskritai."
----------------------------------------------
Aš, beje, jau rašiau, kad rimti politiniai kataklizmai jau sparčiai artėja ir pasieks mus labai jau greit - daug greičiau, nei daug kam čia atrodo.
Ir aš teigiu, kad tiems kataklizmams reikia rengtis jau dabar - kitaip tikrai prarasime ir dar likusias teritorijas, ir Valstybę.
Iš kitos pusės - jei iki tų kataklizmų sugebėsime tinkamai pasirengti - teritorijas (bent dalį) atgausime.
Deja, čia daug kas norėtų vadovautis "stručio" politika. Tačiau ji mūsų neišgelbės ir nepadės atėjus tiems rimtiems kataklizmams.
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (2)
Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/315253
2009.10.22 06:50
Dainius Žalimas
Taigi pereinu prie žalos atlyginimo kelių ir būdų. Čia iš karto reikėtų atskirti du atsakomybės lygmenis. Mes visada kalbame apie valstybės atsakomybę kitai valstybei, t. y. Rusijos Federacijos atsakomybę Lietuvos Respublikai. Šioje srityje yra jai būdingi keliai siekti žalos atlyginimo. Tai – tradiciniai tarptautiniai teisiniai keliai, pradedant derybomis ir baigiant bylinėjimusi Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tarptautinė teisė, deja, skirtingai nuo nacionalinės, neturi veiksmingos priverstinio ginčų sprendimo mechanizmo. Iš esmės, jeigu šalys negali derybomis pasiekti ginčo sprendimo, jos tada turi susitarti bent jau dėl kito būdo, kaip išspręsti jų ginčą.
Reikėtų sąžiningai ir atvirai pasakyti sau bei visuomenei, kad šiandien, matyt, toks susitarimas su Rusijos Federacija yra sunkiai įmanomas. Pavyzdžiui, jei imtume bylinėjimosi Tarptautiniame Teisingumo Teisme kelią. Mes visi puikiausiai suprantame, kad teisiškai SSRS veiksmai prieš Lietuvą yra agresija. Kadangi Rusija tai, nors ir nepagrįstai, neigia, galima teigti, kad tarp šalių yra teisinis ginčas, kuris teoriškai galėtų būti sprendžiamas ir Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Bet be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos. Kad Rusija sutiktų su tokios bylos Tarptautiniame Teisingumo Teisme atsiradimu, aš tikrai labai abejoju. Kita vertus, ar to tikrai nevertėjo kada nors pasiūlyti Rusijai, bent jau kaip vieno iš galimų sprendimo būdų? Rusijos atsisakymas spręsti ginčą Teisme, beje, šį bei tą bylotų.
Kitas atsakomybės lygmuo yra betarpiškai nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus įvykdžiusių asmenų ir pačios Rusijos valstybės atsakomybė nukentėjusiems nuo šių nusikaltimų. Pastaruoju metu skatinami Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai prieš Rusijos Federaciją ar prieš tiesioginius nusikaltimų vykdytojus.
Įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo yra nukreiptas į valstybės atsakomybės realizavimą, o tiesioginių nusikaltimų vykdytojų atsakomybės paprasčiausiai nereglamentuoja ir niekaip negali užkirsti kelio Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius tiesioginiams nusikaltimų vykdytojams, kai tik tai yra įmanoma.
Jis neužkerta kelio piliečiams reikšti ieškinių Rusijos Federacijai, kaip valstybei, kuriai priskirtini tiesioginių nusikaltimų vykdytojų veiksmai, tai taip pat būtų jau ne tarpvalstybinių santykių lygmuo, o vienos valstybės piliečių santykiai su kita valstybe.
Tačiau reikia taip pat atvirai ir sąžiningai sau bei visuomenei pasakyti, kad teisiniu požiūriu Lietuvos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai yra mažai perspektyvūs. Galbūt, jeigu jie taptų masiniai ir sisteminiai, o ne vienas ir ne du atvejai, tai paskatintų iškelti okupacijos žalos atlyginimo problemą ne tik Lietuvos, bet ir europiniu lygiu, kad ji taptų tarptautinės politikos darbotvarkės klausimu ir galų gale galbūt būtų išspręsta panašiai, kaip buvo sukurtos nukentėjusių nuo nacių Vokietijos kompensavimo schemos.
Kodėl aš sakau, kad teisine prasme Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai neturi realių perspektyvų? Pirmiausia, jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas.
O jeigu mes pasielgtume taip, kaip kažkada pasielgė Graikijos teismai Vokietijos atžvilgiu dėl Vokietijos padarytos žalos atsisakydami pripažinti užsienio valstybės imunitetą (yra diskusijų tarptautinės teisės doktrinoje, kad galbūt nereikėtų valstybei taikyti imuniteto, kai pateikiamas ieškinys dėl karo nusikaltimo ar nusikaltimo žmoniškumui padarytos žalos atlyginimo), tai teismo sprendimo vykdymas (priteistos kompensacijos išieškojimas) vis tiek būtų praktiškai neįmanomas, nes Rusija paprasčiausiai atsisakytų tokį sprendimą vykdyti (yra taip pat imunitetas nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo). Tačiau žvelgiant į visuotinai pripažintą valstybės imuniteto doktriną, valstybė naudojasi imunitetu visose srityse, kurias galima laikyti viešosios valdžios įgyvendinimu.
Deja, visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.
Tačiau ten, kur valstybė veikia kaip privatus asmuo, kaip pavyzdžiui, valstybinis bankas, ji imuniteto neturi (valstybinis bankas imuniteto neturėtų). Tai čia galima būtų pagalvoti, ar turi koks nors sovietinio „Vnešekonombanko“ teisių perėmėjas Lietuvoje kokio nors turto, ir jeigu turi, tai ieškiniai dėl indėlių tame banke grąžinimo Lietuvos teismuose būtų perspektyvūs, nes atsakovas imuniteto tikrai neturėtų. Kas kita yra, kaip aš minėjau, dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, dėl kurių padarytos žalos ieškiniams kiltų kliūtis dėl užsienio valstybės imuniteto (jei ji to imuniteto neatsisakytų).
Kitas dalykas – Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius Rusijos Federacijoje. Vienas Lietuvos pilietis, gyvenantis Latvijoje, buvo tai padaręs. Rezultatų taip pat nepasiekė, – akivaizdu, dėl kokių priežasčių. Rusijos teismų požiūrį į Baltijos šalių okupaciją, matyt, lemia ir oficialios politinės valdžios Rusijoje požiūris. Vargu, ar Rusijos Federacijos teismai pripažintų pačią Lietuvos neteisėtą okupaciją ir atlygintų su ja susijusią žalą.
Kartais mėginama dar nurodyti kaip priemonę okupacijos žalai atlyginti ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme (populiariai vadinamame Strasbūro teisme). Vėlgi čia yra problemų, kurios trukdytų veiksmingai spręsti šį klausimą, galbūt išskyrus kai kuriuos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektus.
Į Europos Žmogaus Teisių Teismą būtų galima kreiptis, jei Rusijos Federacijos teismai nepriteistų žalos atlyginimo. Viena vertus, be abejo, žmonių žudymai ir kankinimai yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Yra daug „čečėniškų“ bylų šioje srityje, kai nukentėję nuo Rusijos karinių ir kitokių pajėgų veiksmų Čečėnijos gyventojai laimėjo bylas Strasbūre dėl aktų, kurie visiškai analogiški tiems aktams, kurie buvo įvykdyti Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu ir kurie visiškai analogiški nacių žvėriškumams.
Bet reikia turėti omenyje vieną svarbią teisinę aplinkybę, ir čia Strasbūro teismas į ją tikrai atsižvelgs. Visiškai logiška, kad peticija dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimo yra priimtina tik dėl tų veiksmų, kurie yra įvykdyti po Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai valstybei. Šiuo atveju vadinamieji „čečėniški“ ieškiniai Europos Žmogaus Teisių Teisme tapo galimi, kadangi antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metu Rusijos Federacijai jau galiojo Europos žmogaus teisių konvencija.
Deja, Lietuvos piliečių ieškinių Rusijai atveju būtų visiškai kitaip, jie būtų akivaizdžiai nepriimtini būtent laiko požiūriu: Lietuvos okupacijos laikotarpiu Sovietų Sąjungos nesaistė Europos žmogaus teisių konvencija (pati konvencija, beje, sudaryta tik 1950 metais). Tad šiuo pagrindu skųstis Europos Žmogaus Teisių Teismui būtų neperspektyvu.
Galbūt būtų galima Strasbūro teismui teikti peticijas dėl kai kurių kitų aspektų, atskirais atvejais gal būtų galima įrodyti, pavyzdžiui, tęstinį nuosavybės teisių pažeidimą dėl nacionalizacijos (nors Teismo praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama). Galbūt būtų galima mėginti kreiptis dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo, mėginant motyvuoti tuo, kad Rusijos Federacijos teismai šiuo klausimu akivaizdžiai negali būti nešališki, nes nepripažįsta akivaizdaus istorinio Lietuvos okupacijos fakto.
Baigdamas norėčiau palinkėti, kad Lietuvos pozicija, žinant menkas teisines galimybes realiai šiandien realizuoti Rusijos Federacijos atsakomybę, būtų bent jau nuosekli, nekintama, kad laikui bėgant neiškiltų tokių problemų, kad galbūt Lietuva savo elgesiu leido suprasti, jog atsisako žalos atlyginimo (kaip, pavyzdžiui, iš esmės atsitiko su Vokietijos okupacijos žala, nors Vokietija dalį žalos nukentėjusiesiems, kitaip nei Rusija, atlygino).
Iš esmės reiktų palinkėti, kad bent jau programa minimum būtų vykdoma, t. y. reikalavimo teisė būtų išlaikyta ir toliau galiotų. Programos maksimum įgyvendinimas – tai iš esmės kol kas miglota tarpvalstybinių derybų, Rusijos Federacijos įsipareigojimo Europos Tarybai kompensuoti ištremtiems iš okupuotų Baltijos šalių asmenims padarytą žalą vykdymo perspektyva.
Ji, deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti.
Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes pradedant Kovo 11-ąja bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.
Parengta pagal pranešimą 2009 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo nario Arvydo Anušausko organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje Okupacijos žalos atlyginimo problema.
Žiūr.:
Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1)
http://www.balsas.lt/naujiena/314360
Balsas.lt
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/315253
*Vytautui Ju
2009-10-22 11:43:53
Straipsnis, kiek as atsimenu, parengtas pagal D. Zalimo pranesima, kuri as girdejau, bet spaudoje dar nemaciau.
>2009-10-22 11:43:53
2009-10-22 11:57:15
Dainius Žalimas: SSRS okupacijos žalos atlyginimo įstatymas tarptautinės teisės normų kontekste (I) 2005-09-10
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/33722
Žygeivis
2009-10-22 12:33:42
D. Žalimas labai aiškiai apibūdino, kas iš tikro yra ta vadinamoji "Tarptautinė teisė" - ji paremta labai aiškiu principu "Kas galima Dzeusui, draudžiama jaučiui" :)
("...be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos.")
("...jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas.")
("...visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.")
("Europos Žmogaus Teisių Teismo - Strasbūro Teismo - praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama")
Va taip - toks iš tikro yra tas "tarptautinis teisingumas"...
Kitaip sakant, kol Rusijos imperija nebus likviduota (kaip buvo likviduotas "Trečias reichas") - vienu ar kitu būdu, ir į valdžią ten neateis "likvidatorių" pastatyti asmenys (kaip jie atėjo į valdžią Vakarų Vokietijoje po WW2), tol Rusijos imperija niekam nieko negrąžins ir nekompensuos.
Kaip tiksliai parašė D. Žalimas:
"Ji (žalos atlyginimo perspektyva), deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti."
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
