 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
1655 08 08 pirmą kartą Lietuvos istorijoje Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių
http://www.delfi.lt/archive/1655-08-08- ... d=23370734
Lietuvos istorijos institutas
2009 m. rugpjūčio 7 d. 23:50
1654 Maskvos DK pradėjusi karą prieš Abiejų Tautų Respubliką, plačiu frontu įsiveržė į jos teritoriją. Lietuva tapo pagrindiniu karo su Rusija teatru, 1654-1655 žiemą permainingos kovos vyko ties Dniepru, Berezina ir Dauguva.
1655 rusai prieš Lietuvą metė visas tris savo armijos dalis: 40 000 centrinė dalis vadovaujama Jakovo Čerkaskio ir paties caro Aleksejaus Michailovičiaus bei jai priskirtas pagalbinis Ivano Zolotarenkos 20 000 kazokų korpusas ir 15 000 šiaurinė dalis, vadovaujama Vasilijaus Šeremetjevo 1655 vasarą turėjo užimti Vilnių ir likusią Lietuvos DK teritoriją. Sėkmingai klostantis įvykiams numatyta netgi dalies Lenkijos su Varšuva okupacija.
Rusams Vilnius buvo svarbus kaip Lietuvos DK sostinė ir kaip administracinis bei politinis centras, atsparos punktas tolesniems užkariavimams. Juolab, kad panašius tikslus turėjo ir švedai.
Dėl to neatidėliodami, 1655 07 13 jie užėmė Minską ir patraukė Vilniaus link. Tarp vilniečių kilo panika, gyventojai ėmė bėgti iš miesto.
Lietuvos DK kariuomenė nebuvo pajėgi suteikti realią pagalbą. Ižde trūko pinigų, kariuomenė buvo negausi, o jai vadovavo du dažnai veikę atskirai ir tarpusavyje nesutariantys etmonai – didysis, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila ir lauko, Lietuvos iždininkas Vincentas Gosievskis.
1655 08 08 apie 6 val. ryto pirmieji rusų daliniai pasirodė prie Vilniaus. Po kelių valandų mūšio Lietuvos DK sostinė buvo užimta. Pirmą kartą Lietuvos DK istorijoje priešas okupavo Vilnių, o netrukus Kauną ir Gardiną. Jų puolimas galiausiai sustojo ties Breslaujos-Kauno-Gardino riba.
Užimtuose miestuose ir teritorijose rusai plėšikavo, viską siaubė.
Užėmę Vilnių, rusai mieste pradėjo likusių gyventojų žudynes, prievartavimus ir plėšimus.
Anot amžininko, „Vilnius paimtas arba veikiau grobiui ir pinigams priešo paliktas (...), priešas jokio amžiaus, jokios lyties nepagailėjo, bet visur ir viską žudynėmis ir krauju užpildė“.
Nusiaubtame mieste kilo gaisrai, kurie užsitęsė net 17 dienų. Kaip tik jų metu sudegė miesto archyvas, saugotas Vilniaus rotušėje. Žuvo visos XVII a. pirmos pusės tarybos ir vaito-suolininkų teismo įrašų knygos, iždo rejestrai, mokesčių kvitai, špitolių dokumentai.
Siaubingų netekčių patyrė Vilniuje likę miestiečiai.
Anot Elmanto Meilaus, Vilniuje buvo išžudyta apie 8 -10 000 miestiečių, o iš 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotos liko tik 4, nusiaubti buvo ir visi miesto rūmai.
1655 08 10 į Vilnių per specialiai jam raudonais kilimais išklotas gatves įvažiavo Rusijos caras Aleksejus Michailovičius, čia buvęs iki 09 22.
Jo įsakymu miestas niokotas toliau: iš bažnyčių, ir rūmų renkami baldai, vertingos architektūrinės detalės, likę meno dirbiniai.
Mieste paskirtas naujasis Vilniaus vaivada, turėjęs visus administracinės, teisinės ir karinės valdžios įgaliojimus Vilniuje, o taip pat Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Lydos pavietuose. Juo tapo kunigaikštis Michailas Šachovskojus, vaivadavęs 4 metus. Jam pavesta sugrąžinti į Vilnių pabėgusius miestiečius, atstatyti sugriautas rusams reikalingas parako, odų ir kitas dirbtuves, prižiūrėti tvarką, vykdyti antikatalikišką bei antiunitišką politiką.
Okupacija truko iki 1661 pab. Per ją Vilnius patyrė milžiniškų nuostolių. Anot amžininko, miestas buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę pabėgę miestiečiai nebepažino Vilniaus...
------------------------------------------------------------------
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos žmonių trėmimai ir žudynės
http://www.llks.lt/Terleckas1.htm
VLADAS TERLECKAS
Šių kančių ir Lietuvos katastrofos nėra mūsų istorinėje atmintyje. Dėl to daugiausiai kaltės tenka tyleniams istorikams, kurie iki šiol nepabandė patyrinėti šią skaudžią temą ir ją aktualinti. Ką padarysi, kad dalis jų užsiėmę „svarbesniais“ dalykais – Lietuvos praeities, protėvių dergimu.
Kaip žinoma, 1655 m. rytinę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė, o Žemaitiją – švedai. Įvairiais duomenimis, LDK puolė 200–300 tūkst. Maskvos kariuomenės ir 20 tūkst. kazokų. Vien Vilnių puolė apie 60–80 tūkstančių karių. Tuo tarpu gynybai vadovavęs LDK didysis etmonas Jonušas Radvila teturėjo vos 5–7 tūkst. karių. Negana to, jis nesutarė su lauko etmonu V. Gosievskiu dėl kovos taktikos, miesto gynybos siena buvo apleista, apgriuvusi, Vilniaus gyventojus buvo apėmusi panika. Mat anksčiau negu Rusijos kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, gausybė pabėgėlių iš Gudijos atnešė šiurpinančias žinias apie žiaurų rusų kariuomenės ir kazokų elgesį, jų vykdomas masines žmonių skerdynes, plėšimus.
Į Vilnių besiveržianti kariuomenė išžudė visus Bychovo, Dysnos, Klecko, Mstislavlio, Pinsko, Slonimo gyventojus. Vengdami panašaus likimo beveik visi Minsko, Gardino ir kitų miestų gyventojai pabėgo į Lenkiją, Lietuvą. Vilniaus vaivada P. Sapiega ragino miestiečius bėgti, kur kas gali. (1) Bėgo įvairių tautybių ir religijų didikai ir amatininkai. Bėgo, nes, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, žinojo, kad Ponai lenkai ir žydai iš anksto pasmerkti negailestingai žūčiai. (2) Bėgo pulkai. Gelbėjosi pėsčiomis, vežimais, valtimis. Vilniaus akademijos rektorių Benediktą de Saksą (70 m. amžiaus) stumiamais rateliais išvežė iš miesto du studentai. Taip pat stengtasi išgabenti istorines, kultūrines ir kitas vertybes. Kanclerio pastangomis buvo išvežta Lietuvos Metrika. Magistratas krovė į vežimus svarbiausias bylas, papuošalus, brangesnius baldus. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius su pagalbininkais išgabeno šv. Kazimiero karstą. Katedros rūsiuose paslėpė didžiųjų kunigaikščių, jų žmonų palaikus, išvežė dalį šventovės brangenybių (lobyną, Jogailos dovanotą Katedrai taurę su ampulėmis, Vytauto Didžiojo dovaną – brangakmeniais papuoštą kryžių). Deja, brangenybes plukdžiusi vytinė pateko į kazokų rankas ir amžiams prapuolė. Iki Rusijos invazijos Šv. Kazimiero koplyčia žėrėjo sidabro, aukso ir marmuro spindesiu. (3) Dievo Motinos, šv. Jono ir Marijos Magdalietės natūralaus dydžio skulptūros buvo nulietos iš gryno sidabro. Pasak vienų autorių, Katedroje buvo sukaupta 800 cnt sidabro. (4) Tačiau Viktoras Petkus nurodo, kad vien krašto gynybai iš Katedros buvo paimta apie 4,5 t sidabro. (5) Ne šiaip sau istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius rašė, kad Vilnius … pasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiausiais miestais gali lenktyniauti. Nieko jo garbei netrūksta … (6). Turbūt neperdėjo rašytojas J. Užurka, pažymėjęs, kad į Valdovų rūmus įžengusiam carui Aleksejui Michailovičiui raibo akys nuo gobelenų grožio, kad Pirmą kartą jo akys pamatė puošnią rūmų architektūrą, pirmą kartą prieš jo akis lobynai įmantriausių papuošalų …, daugybė auksiniuose rėmuose paveikslų, visos sienos iki lubų prikrautos knygų (7).
Vilniaus ir jos lobių negalėjo nuo maždaug 60–80 tūkst. Rusijos pajėgų apginti negausūs Lietuvos kariai, miestiečiai. Miestiečių priešinimasis buvęs daugiau panašus į žudynes negu mūšį. (8) Kiti istorikai piešia kitokį kovų dėl Vilniaus vaizdą. J. Radvilos vadovaujami raiteliai kovėsi visą dieną, be paliovos pliaupiant lietui. (9) Kaimynų istorikas pažymi, kad pilyse užsidarę miestiečiai kovėsi su priešu dvi dienas. (10) Užėmus miestus, kaimus, dvarus vyko keršto, fanatizmo ir neapykantos pakurstytos vandališkos gyventojų skerdynės. Daugiausiai išlikę žinių apie vilniečių žudynes. Istoriniame šaltinyje pabrėžiama, kad: Niekuomet nebuvo matyta nuožmesnio žiaurumo, kaip užimant Lietuvos sostinę. (11) Buvo žudomi visi, kas pakliūdavo į okupanto rankas. Negailėta moterų, kūdikių, vaikų. Nebuvo pasigailėjimo, nei išsigelbėjimo. Baisios mirties neišvengė pasislėpusieji bažnyčiose, vienuolynuose. Buvo išpjauti tikintieji Vilniaus Bernardinų ir Zapiškio bažnyčiose. Vilniuje nužudyta keliolika vienuolių, ypač žiauriai buvo nukankinta bernardinė Darata Siedleckaitė – išsukinėtos rankos, nupjautos ausys. (12) Vokietijos spauda rašė apie Vilniuje sudegintas pagyvenusias moteris ir vaikus,13 nėščios moterys kabintos kabliais už šonkaulių. Stačiatikybės nesutinkantys priimti žydai buvo jėga suvaryti į Nerį, kur dauguma nuskendo. Nenusakomą žiaurumą bus lėmusi Maskvos valstybės azijinė tradicija, teisinė sąmonė ir baudžiamoji praktika. Jai būdingas platus mirties bausmių taikymas (už 35 nusikaltimus) ir šiurpinantys žmonių kankinimai, žalojimai (ausies ir nosies nupjovimas, lūpų ir šnervių apipjovimas, apakinimas, rankų ir kojų nukirtimas, gyvų užkasimas žemėje, išlydyto metalo pylimas į gerklę). (14) Regis, išskyrus rankos nukirtimą, Lietuvos teisės aktai nežmoniškų bausmių nenumatė. Rašantys apie okupanto žiaurumus, ne vienas autorius pabrėžia, kad užimtų LDK miestų įgulos daugiausia buvo sudarytos iš Pavolgio totorių, mordvių, kazokų. Matyt, tuo norima pasakyti, jog rusų kariai buvo ne tokie žiaurūs. Vargu ar jie galėjo būti žmoniškesni, kadangi Rusijos kariuomenės vadui Trubeckojui prigijo prisiekusio budelio, Mstislavlio mėsininko pravardės. Įvairiais duomenimis, 1655–1661 m. buvo nužudyta nuo 8–10 iki 25 tūkst. vilniečių, arba vienas trečdalis. Brandenburgo pasiuntinys panešė, kad niekur Vilniuje nematyti gyvųjų. Gatvėse, kiemuose, pastatuose gulėjo krūvos nužudytųjų, telkšojo klanai žmonių kraujo, nuo kurio raudonavo rusų arklių kanopos. Sovietmečiu šie kraupūs įvykiai buvo nutylimi, arba maskuojami prasimanymu apie jautriasielį carą Aleksejų Michailovičių (besilankiusį Vilniuje). Vilniaus miesto istorijos autoriai rado reikalą pateikti unitų metropolito žodžius, kad miesto vaizdas sukėlęs carui pasibaisėjimą, todėl jis įsakęs tučtuojau palaidoti lavonus. Ar tuo nesiekta sukelti aliuzijos apie caro humaniškumą? Nemanau, kad jie buvo verčiami advokatauti genocido Lietuvoje organizatoriui.
Užgrobta Lietuva buvo tūžmingai, barbariškai griaunama, godžiai plėšiama iki 1661 m. Caro įsakymu iš Vilniaus bažnyčių turėjo būti surinkti ir išgabenti į Maskvą baldai, varpai, nuplėšti vario stogai, nuluptos gražiausios architektūros detalės. Buvo plėšiami rūmų židinių ir krosnių kokliai, marmurinės palangės, grindų parketas, brangenybės, įvairiausios prekės, istorinės ir kultūrinės vertybės. Labiausiai nukentėjo Katedra, pilių kompleksas, bažnyčios, didikų rūmai. Buvo nuplėštas Katedros varinis stogas, daugelyje vietų pramušti skliautai, visiškai sunaikintas interjeras, iš lobyno pagrobta maždaug 1 900 kūrinių. Lietuva prarado europinio lygio kultūros vertybes. Ši šventovė buvo paversta arklide. Labai nukentėjo Šv. Kazimiero ir Šv. Mykolo bažnyčios. Iš pastarosios buvo pagrobti brangūs sidabriniai Sapiegų giminės karstai. LDK kanclerio ir didžiojo etmono Leono Sapiegos balzamuoti palaikai buvo pririšti prie arklio uodegos ir tampomi po miesto gatves. Apskritai iš Vilniuje buvusių 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotų liko tik 4. (15)
Po tris dienas vykusių plėšimų Vilnius buvo sąmoningai padegtas. Negesinamas gaisras siautė 17 dienų ir sunaikino tai, kas dar buvo likę. Sostinė virto griuvėsiais ir degėsiais. Buvo sakoma, jog Vilniuje neliko Vilniaus. Lenkų istorikas J. Rudaiskis tiksliai pažymėjo: Vilnių, Krokuvos konkurentą, ištiko Kartaginos likimas (16) (šį Šiaurės Afrikos miestą romėnai sulygino su žeme – V. T.). Buvo nusiaubtos ir Vilniaus apylinkės 40–60 km spinduliu.
Taip pat buvo sugriauti, sudeginti Trakai, Kaunas, Gardinas ir daugybė kaimų. Nors Trakai pasidavė be pasipriešinimo (taip spėjama), jie neišvengė Vilniaus likimo. Iš pradžių miestas buvo apiplėštas, o po to jis, abi pilys ir bažnyčia sudegintos, sugriautos. Po griuvėsiais buvo palaidota daug meno ir kultūros vertybių, archyvas. Anot amžininkų, Trakuose nelikę akmens ant akmens. (17) Neliko patalpų, tinkamų seimelių posėdžiams, todėl jie vykdavo Aukštadvaryje. 1662 m. Trakuose tebuvo 36 gyventojai. Po šio smūgio Trakai neatsigavo, kaip miestas neegzistavo. Daugiatomiame leidinyje A. Miškinis kruopščiai suregistravo kitų miestų ir miestelių sugriovimus, gaisrų padarytą žalą. Pvz., rašo, kad dėl Rusijos invazijos Eišiškės sunyko, miestas ištuštėjo. (18). Sunaikinta Valkininkų ginklų kalykla, sudegintas Puškarnios kaimas ir t. t.
Provincijoje Maskvos kariuomenė siaubė, degino dvarus ir kaimus, grobė valstiečius, brangenybes, gyvulius, paukščius, grūdus, viską, ką rado. Trumpai sakant, buvo įgyvendinama išdegintos žemės politika. Kaip atrodė Lietuvos kaimai po barbarų ordų siautėjimo patikimą vaizdą galima susidaryti iš amžininkų liudijimų. Antai laiške Boguslavui Radvilai pranešama: … visas dvaras (Dubingiuose – V. T.) su visais pastatais sudegintas ir visas valsčius sudegintas …, dalis valdinių iškapota, o dalis į Maskvą išvaryti. (19) Bažnyčioje viskas buvo išgrobstyta, sudaužyta, kūnai iš rūsio po visą bažnyčią išmėtyti … Kauno žemės teisėjas S. Medekša, iš Kėdainių važiuodamas į Trakus, visur pakelėse matė daug lavonų.
Pagrobtos, išplėštos vertybės nepaliaujamu srautu plaukė į Maskvą. 1655 m. šešis mėnesius Smolenske praleidęs Venecijos diplomatas M. Bianchi liudija: Jeigu nebūčiau matęs ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio, ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių galvijų, negalėčiau patikėti matęs ne mažiau kaip 100 000 vežimų, prikrautų baldų, vario, geležies, alavo ir švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir t. t. (20)
J. Užurka Lietuvos apiplėšimo mastą vaizduoja taip: … pirmas vežimas Maskvos link Smolenską pravažiavo, o paskutinis gurguolės vežimas su Vilniaus gėrybėmis dar iš miesto nepajudėjo. (21) Ko gera, meninė vaizduotė neprasilenkia su tikrove. Anglų diplomatas Maskvoje matė ir užrašė tai, ko nepastebėjo M. Bianchi: Laimikis gyvais pinigais, sidabru, auksu, brangiaisiais akmenimis ir baldais buvo toks didelis, kad ir apsakyti neįmanoma. Buvome nustebę, žiūrėdami į sidabrinius indus, sidabrines spynas, skrynių vinis, sidabru apkaltas karietas … (22). Carui buvo atgabentos iš Radvilų rūmų išplėštos septynios paauksuotos kopulos, raudono ir pilko marmuro kolonos, parketas, visi baldai ir indai. Neabejotina, kad buvo apiplėšti ir kitų didikų rūmai. Maskvos turgūs buvo užversti gausybe Lietuvos prekių, iki tol maskvėnų nematytų, apie egzistavimą nežinotų. Prekių tiek padaugėjo, kad krito jų kainos, atpigo sidabras.
Trečias smūgis Lietuvai buvo jos gyventojų, ypač įvairiausių profesijų amatininkų trėmimas. XVII a. antroje pusėje trėmimai į nuošaliausias Rusijos vietas tapo masiniu gyventojų baudimo būdu, atsirado politinių tremtinių kategorija. (23) Tremta šeimomis iki gyvenimo pabaigos. Jų sodybos, dvarai buvo sudeginami, arba paimami caro žinion. Tremiant vadovautasi tam tikrais kriterijais. Pvz., kovojusieji su Rusijos kariuomene, besigynusieji apgultuose miestuose, kitaip besipriešinusieji buvo tremiami į atokiausias vietas. Tremties galėjo išvengti prisiekusieji ištikimybę carui arba perėjusieji į stačiatikybę. „Išdavyste ar svyravimu“ įtartiems bajorams taikytos griežčiausios represijos, įskaitant mirties bausmę. Caras neišgirdo Vilniaus delegacijos prašymo netremti amatininkų ir jų šeimų, nes jie ir pirkliai reikalingi miesto verslui. Amatininkų trėmimas aiškiai rodo didžiulį Rusijos ekonominį, techninį atsilikimą. Be Lietuvos amatininkų Rusija buvo nepajėgi surinkti, sumontuoti pagrobtų vertybių bei gaminti europinio pavyzdžio prekių, ginklų, kultūros vertybių. Daug ką pasako faktas, kad caro mėgtai medžioklei su sakalais reikalingus varpelius (2 000) turėjo pagaminti Vilniaus amatininkai. Kadangi iki tol jie tokia gamyba neužsiėmė, reikalaujamus varpelius nupirko Karaliaučiuje. Sovietiniai istorikai pripažino, kad iš LDK ištremti amatininkai garsėjo aukšta gaminių kokybe, buvo puikūs taikomojo meno specialistai, iš jų mokėsi Maskvos meistrai. (24) Dauguma atitremtų amatininkų dekoravo cerkves, tapė ikonas, dirbo vienuolynuose, kur įrengė spaustuves, leido knygas, pastatė popieriaus dirbtuves. Dalis aukščiausios kvalifikacijos tremtinių dirbo caro rūmuose, net garsiuose Ginklų rūmuose auksakaliais, ginklininkais, gamino carui šachmatus, statė paminklus. Tremtiniai padėjo įkurti pirmąjį Rusijos teatrą – caro rūmų teatrą, kurio trupėje buvo 60 užsieniečių. XVII a. viduryje 20 proc. Maskvos priemiesčio gyventojų sudarė tremtiniai iš LDK. (25)
Taip pat buvo tremiamos valstiečių šeimos. M. Bianchi nurodo: … neįmanoma … sugrąžinti į darbą kaimiečių, kurie buvo išvežti ir apgyvendinti tose Maskvos kunigaikštystės vietose, kur labiausiai trūksta žmonių …(26) 1658 m. caras įsakė iš Vilniaus ir artimiausių apylinkių nedelsiant ištremti unitus, kad religijoje nebūtų jokių skilimų. Gudijos istorikas G. Saganovičius išaiškino, kad iš LDK buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Jie buvo apgyvendinti per marą išmirusiose Jaroslavlio, Kostromos, Suzdalės, Vladimiro, Vologdos ir kt. žemėse. Šaltinių žinia apie kritusias Maskvos turguose pardavinėtų tremtinių vaikų kainas byloja apie šeimų ardymą.
Į rusų nelaisvę patekę kariai gausiai buvo siunčiami į Sibirą. Tiesa, tai prasidėjo dar anksčiau – per Livonijos karą. Vien 1593 m. iš Kazanės buvo išsiųsta 1 000 LDK belaisvių. (27) Kitų žiniomis, daugelis Trakų karaimų buvo išvežti į Pavolgį. (28) Taigi buvo tremiami įvairių socialinių luomų ir tautybių gyventojai. Rašoma, kad išlikę dokumentai rodo, jog caras planavo ištremti 300 tūkst. LDK gyventojų. (29)
Visomis išvardintomis priemonėmis Rusija siekė sunaikinti LDK ekonominį, kultūrinį, karinį potencialą taip, kad jis negalėtų atsikurti. Tuo tikslu okupantas panaudojo ir kitas dar neminėtas priemones – varžė užsienio prekybą, primetė mažaverčius, infliacinius pinigus (varines monetas), kariuomenė užgrobė ir savo reikmėms naudojo miestams priklausiusius palivarkus bei jų turėtas įmones. Rusų kariuomenė buvo užgrobusi Vilniaus miestui priklausiusius Aukštadvario, Burbiškio, Ribiškio, Kuprijoniškio ir Leoniškio palivarkus su malūnu ir audeklų vėlykla, miesto plytinę, Lukiškės ir Užnerio žemes su molio karjeru. (30) Vilniaus pirklių vytinės buvo neišleidžiamos į Prūsiją, arba išleidžiamos tik pirkliams įkaitais palikus savo žmonas ir vaikus. Užsienio pirkliai nevežė prekių į Lietuvą, nes nepripažino varinių monetų. Pagaliau beveik nebuvo kam prekiauti, gaminti prekių. Anksčiau klestėjusi prekyba Dauguva ir Nemunu apmirė. Iš dalies tai rodo duomenys apie didžiulį užsienio laivų lankymosi Rygos uoste sumažėjimą. Jei XVII a. pradžioje į jį kasmet atplaukdavo daugiau kaip 700 laivų, tai 1700 m. užsuko tik 44 laivai. (31) Ne ką mažiau susitraukė Lietuvos prekyba Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Dancige. Turbūt nelabiausiai nukentėjusiuose Kėdainiuose 1663 m. buvo telikę 20 proc. amatininkų.
Išlikę gyvi ar neištremti kaimiečiai neturėjo kuo dirbti žemės. Į kokią apverktiną padėtį buvo patekęs žemės ūkis rodo tas faktas, kad 45 proc. ūkių buvo sudeginti, sugriauti, daugelis vietovių virtusios dykvietėmis. Tad nieko nuostabaus, kad krašte prasidėjo ir iki 1657 m. rugiapjūtės tęsėsi badas. Rytinių LDK žemių žmonės buvo priversti valgyti kates, šunis, dvėselieną, taikėsi ir kanibalizmo atvejų. Kaip tais laikais buvo įprasta, įkandin bado atslinko jo palydovas – maro epidemija, siautusi beveik metus. Tiesa, yra manančių, kad marą atnešė Rusijos kariuomenė. (32) 1648–1667 m. dėl žudynių, trėmimų, bado ir maro LDK neteko beveik pusės gyventojų. (33) Vilniaus vaivadijoje beliko 41 proc., Brėslaujos paviete – 44 proc., Ašmenos paviete – apie 46 proc. gyventojų. Kiek mažiau nukentėjo Žemaitija, kurios kaimus plėšė, degino, žmones žudė ir trėmė Švedijos kariuomenė. Bet tai nėra šio rašinio tema.
Galop buvo naikinama švietimo sistema, nutraukta mokslo raida. Rusai uždarė visas katalikų mokyklas. Tikriausiai toks likimas ištiko ir unitų mokyklas. Žinoma, kad Vilniaus universitetas buvo nutraukęs savo veiklą. Daug dėstytojų, studentų buvo pabėgę į Vakarus, nebuvo lėšų reikalingiems prietaisams, knygoms, medžiagoms įsigyti.
Dėl okupacijos sukeltų padarinių esmingai pasikeitė demografinė Lietuvos padėtis: lėtai didėjo gyventojų skaičius, keitėsi jų socialinė ir etninė struktūra, t. y. miestuose ir miesteliuose daugėjo žydų, į ištuštėjusius kaimus kėlėsi Gudijos valstiečiai. Kuri Europos šalis patyrė panašią katastrofą?! Tačiau šių laikų žiniasklaidos išliaupsinti istorikai (pasak Petro Jonušo, istorijos stribai) ciniškai dangsto katastrofos kaltininkus, nepaliaudami kartoti: Lietuva visuomet atsiliko nuo artimiausių kaimynų ir dėl to kalta pati, jos žmonės; 1655–1661 m. nei Lietuvos ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė. Šitokio nusikalbėjimo, atviro tyčiojimosi iš Lietuvos žmonių kančių nerasi sovietmečio istorikų darbuose.
Seimo narių pareiga turėtų būti bent į Atmintinų dienų sąrašą įrašyti 1655 m. prasidėjusius trėmimus. Sąlyginė data galėtų būti 1655 m. rugpjūčio 7 d. – Vilniaus užėmimo diena. Bet mažai tikiu, kad net dešiniesiems Seimo nariams užteks drąsos, ryžto ir suvokimo, kaip svarbu tai padaryti. Mano galva, 1655–1661 m. – lūžio Lietuvos istorijoje laikotarpis, neišvengiamai vedęs į valstybingumo praradimą. Drąsindamas mūsų Seimo narius primenu, kad gudų tyrinėtojai (pvz., A. Tarasas) Rusijos veiksmus LDK teritorijoje vadina genocidu, pačia baisiausia jos gyventojų nelaime per visą istoriją. Pasak G. Saganovičiaus, 1654–1667 m. laikotarpis yra pats tragiškiausias, labiausiai klastojamas. (34) Savo abejingumu, baime talkiname klastotojams, nepuoselėjame istorinės atminties. Rašytojas S. Cveigas įžvalgiai nurodė: Istorinis veiksmas būna baigtas … tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe.
Literatūros sąrašas:
1. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968, p. 164.
2. Памятники русской старины в запанных губерниях империи. Санкт Петербург, 1874, с. 51.
3. V. Petkus. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius, 1994, p. 36.
4. Vilniaus Katedros lobynas. Vilnius, 2002, p. 291.
5. V. Petkus. Min. veik., p. 36.
6. A. Vijūk as-Kojelavičius. Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 207.
7. J. Užurka. Tvanas, Vilnius, 2007, p. 101.
8. Vilniaus miesto istorija, p. 166.
9. R. Batūra, D. Karvelis. Kovų istorijos, Vilnius, 2009, kn. 1, p. 174.
10. А. Е. Тарас. Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовском и Речью Посполитой в XIV–XVII веках, Мiнск, 2006, с. 700.
11. Памятники русской старины в запанных губерниях империи, с. 52.
12. Kultūros barai, 1997, nr. 8–9, 10.
13. Ten pat.
14. Ф. Г. Сафронов. Ссылка в Восточную Сибирь в XVII веке, Якутск, 1967, с. 6, 12.
15. Z. Kiaupa. Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m., Vilnius, 2006, p. 41.
16. Cit. pagal: Г. Саганович. Невядомая война 1654–1667, Мiнск, 1995, с. 47.
17. A. Baliulis ir kt. Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p. 100.
18. A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, Vilnius, 2006, p. 648.
19. Kultūros barai, 2006, nr. 2, p. 85.
20. M. Bianchi. Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje, Vilnius, 2004, p. 139.
21. J. Užurka. Min. veik., p. 128.
22. Cit. pagal: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija, Chicago, 1956, p. 579.
23. Ф. Г. Сафронов. Ук. соч., с. 15–16.
24. Л. С. Абецедарский. Белоруссия и Россия, Москва, 1978, с. 225.
25. Ten pat, p. 213.
26. M. Bianchi. Min. veik., p. 139.
27. В. П. Грицкевич. От Немана к берегам Тихого океана, Мiнск, 1986, с. 23.
28. B. Kviklys. Mūsų Lietuva, Vilnius, 1989, t. 1, p. 452.
29. А. Е. Тарас. Ук. соч., с. 732.
30. Vilniaus miesto istorija, p. 168.
31. P. Šalčius. Raštai. Lietuvos prekybos istorija, Vilnius, 1998, p. 90.
32. А. Е. Тарас. Ук. соч., с. 732.
33. M. Bianchi. Min. veik., p. 34.
34. Г. Саганович. Ук. соч., с. 5.
Plačiau šia tema rekomenduotina skaityti autoriaus veikale „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009), kurį nebrangiai galima įsigyti knygynuose, esančiuose Pilies ir Antakalnio g.
UŽDRAUSTA ISTORIJA. 1655 - APOKALIPSĖ LIETUVOJE.
Mielieji, kad būtų aiški istorijos dėstymo mokyklose kryptis - mirtina grėsmė Lietuvos valstybei buvo ir yra iš Rytų, iš Rusijos imperijos.
Fantastinio grožio sostinė Vilnius „TVANO" metu, 1655 m., buvo paverstas pelenų (ačiū Dievui ne radioaktyvių) krūva.
Šiandien Kremlius, Ukrainos okupacijos fone, grasina pasaulį paversti radioaktyvių pelenų krūva.
I. „TVANAS“ – rusų ordų antplūdis. LIETUVIŲ TAUTOS GENOCIDAS.
1654 m. gegužės 18 d. laukinių rusų ordos (Maskvos DK kariuomenė) ėmė veržtis į Lietuvą ir Lenkiją. Krito vienas miestas po kito – Smolenskas (1654 m. rugsėjo 23 d.), Polockas, Vitebskas, Mogiliovas.
Karalius Jonas Kazimieras Vaza atvyko Lietuvos gelbėti, bet panikoje nieko nenuveikęs, nesurinkęs bajorijos išvyko atgal į Lenkiją, Lietuva buvo palikta laukinių rusų ordų valiai. Žiemos šalčiai buvo sulaikę maskolių siautėjimą, bet 1655 m. jie vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą viską degindami ir žudydami beginklius gyventojus.
1655 m. liepos 30 d. rusai pasiekė Vilnių ir įsiveržė į beginklį miestą be kovos. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę. Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko tokio savo tėvynėje nematę, rusai ėmė baisiausiai plėšti, viską naikinti, masiškai žudyti beginklius gyventojus.
Visos brangenybės buvo gabenamos į žudikų irštvą Maskvą. Ten buvo išvežti net rūmų baldai. Buvo išplėšti bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose palaidotų žmonių kaulai ir išneštos karstuose rastos brangenybės. Plėšimų metu rusai padegė miestą, gaisras, kuris truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta.
Po karo su Maskvos DK Vilniaus nebegalima buvo pažinti, miesto ir gyventojų neliko. Susprogdinta Gedimino pilis atstatyta tik 20 amžiaus pabaigoje.
Visa tai, kas Lietuvos valstybėje per ilgus amžius sukurta ir sukaupta, buvo sunaikinta laukinių rusų ordų antplūdžių 1654-1655 m., „Tvano“ metu, kodėl lietuviai istorikai apie tai nutyli?
Išdeginta žemė, Lietuvos gyventojai išžudyti, Lietuvos istorijos vienas tragiškiausių puslapių – 1655 metus būtina minėti vienoje gretoje su kitais Rusijos imperijos, genocidiniais nusikaltimais, pvz. 20 amž. masiniais lietuvių žudymais „trėmimų“ priedangoje,11 milijonų ukrainiečių nužudymą badu Kremliaus ginkluotos akcijos HOLODOMOR 1932-1933 m.
Nebaudžiami, nutylimi nusikaltimai skatina naujus Kremliaus nusikaltimus, būtina teisminiu keliu įvardinti nusikaltimus ir priversti niekingą imperiją kompensuoti. Lietuvos mokyklų istorijos vadovėliuose akcentuojama melo imperijos Rusijos politikų sukurtos „istorijos“ versija apie „grėsmę iš Vakarų“, nutylima mirtina grėsmė Lietuvai iš Rytų.
II. VYTAUTO TRAGEDIJA:
1. Po politiškai kenksmingo, pragaištingo Lietuvai mūšio prie Tanenbergo (Žalgirio mūšis) 1410 m., Romos popiežiaus kontroliuojamo Kryžiuočių ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta. Konfrontacija su Romos popiežiumi buvo tragiška klaida, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo;
2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų, popiežiaus sąjungininkai.
Vytautas, augęs ir auklėtas krikščioniškoje ordino aplinkoje, nesugebėjo laiku savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, būsimus engėjus rusus.
Didžiausias pavojus lietuviams grėsmingai artėjo iš Rytų, ne iš Vakarų. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis - Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto vasalai, jo proanūkis Maskvos caras Ivan Grozny, toliau sekė siaubingi laukinių rusų ordų antplūdžiai iš Maskvos DK, “Tvanas“, kurių metu Lietuva buvo nužudyta tiesiogine prasme. Lietuva neteko 60-70 %, apie du milijonus savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų;
3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė, kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, takoskyra Rytai-Vakarai, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją, į “Stalino saulę”, trėmimus, masines lietuvių žudynes.
Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1944 metais;
4.Rusijos imperija yra ne tik blogio (R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų.
Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu sukurta imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“.
Deja, iki šiol nužudytos Lietuvos mokykloms yra pateikta melo imperijos Rusijos „istorijos“ versija.
Paklauskit istorijos mokytojo – kas ir kada sugriovė Lietuvos valdovo Gedimino pilį?
Lietuvių istorinės atminties problema turi būti sprendžiama ir mokyklose.
Nebaudžiami Rusijos imperijos nusikaltimai skatina naujus nusikaltimus.
Arvydas Damijonaitis
LITERATŪRA:
VLADAS TERLECKAS, „Tvanas“.
Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos žmonių trėmimai ir žudynės
Šių kančių ir Lietuvos katastrofos nėra mūsų istorinėje atmintyje. Dėl to daugiausiai kaltės tenka tyleniams istorikams, kurie iki šiol nepabandė patyrinėti šią skaudžią temą ir ją aktualinti. Ką padarysi, kad dalis jų užsiėmę „svarbesniais“ dalykais – Lietuvos praeities, protėvių dergimu.
Kaip žinoma, 1655 m. rytinę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė, o Žemaitiją – švedai. Įvairiais duomenimis, LDK puolė 200–300 tūkst. Maskvos kariuomenės ir 20 tūkst. kazokų. Vien Vilnių puolė apie 60–80 tūkstančių karių. Tuo tarpu gynybai vadovavęs LDK didysis etmonas Jonušas Radvila teturėjo vos 5–7 tūkst. karių.
Negana to, jis nesutarė su lauko etmonu V. Gosievskiu dėl kovos taktikos, miesto gynybos siena buvo apleista, apgriuvusi, Vilniaus gyventojus buvo apėmusi panika.
Mat anksčiau negu Rusijos kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, gausybė pabėgėlių iš Gudijos atnešė šiurpinančias žinias apie žiaurų rusų kariuomenės ir kazokų elgesį, jų vykdomas masines žmonių skerdynes, plėšimus.
Į Vilnių besiveržianti kariuomenė išžudė visus Bychovo, Dysnos, Klecko, Mstislavlio, Pinsko, Slonimo gyventojus. Vengdami panašaus likimo beveik visi Minsko, Gardino ir kitų miestų gyventojai pabėgo į Lenkiją, Lietuvą. Vilniaus vaivada P. Sapiega ragino miestiečius bėgti, kur kas gali. (1)
Bėgo įvairių tautybių ir religijų didikai ir amatininkai. Bėgo, nes, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, žinojo, kad Ponai lenkai ir žydai iš anksto pasmerkti negailestingai žūčiai. (2)
Bėgo pulkai. Gelbėjosi pėsčiomis, vežimais, valtimis. Vilniaus akademijos rektorių Benediktą de Saksą (70 m. amžiaus) stumiamais rateliais išvežė iš miesto du studentai. Taip pat stengtasi išgabenti istorines, kultūrines ir kitas vertybes. Kanclerio pastangomis buvo išvežta Lietuvos Metrika.
Magistratas krovė į vežimus svarbiausias bylas, papuošalus, brangesnius baldus. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius su pagalbininkais išgabeno šv. Kazimiero karstą. Katedros rūsiuose paslėpė didžiųjų kunigaikščių, jų žmonų palaikus, išvežė dalį šventovės brangenybių (lobyną, Jogailos dovanotą Katedrai taurę su ampulėmis, Vytauto Didžiojo dovaną – brangakmeniais papuoštą kryžių).
Deja, brangenybes plukdžiusi vytinė pateko į kazokų rankas ir amžiams prapuolė. Iki Rusijos invazijos
Šv. Kazimiero koplyčia žėrėjo sidabro, aukso ir marmuro spindesiu. (3) Dievo Motinos, šv. Jono ir Marijos Magdalietės natūralaus dydžio skulptūros buvo nulietos iš gryno sidabro. Pasak vienų autorių, Katedroje buvo sukaupta 800 cnt sidabro. (4)
Tačiau Viktoras Petkus nurodo, kad vien krašto gynybai iš Katedros buvo paimta apie 4,5 t sidabro. (5)
Ne šiaip sau istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius rašė, kad Vilnius … pasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiausiais miestais gali lenktyniauti. Nieko jo garbei netrūksta … (6).
Turbūt neperdėjo rašytojas J. Užurka, pažymėjęs, kad į Valdovų rūmus įžengusiam carui Aleksejui Michailovičiui raibo akys nuo gobelenų grožio, kad Pirmą kartą jo akys pamatė puošnią rūmų architektūrą, pirmą kartą prieš jo akis lobynai įmantriausių papuošalų …, daugybė auksiniuose rėmuose paveikslų, visos sienos iki lubų prikrautos knygų (7).
Vilniaus ir jos lobių negalėjo nuo maždaug 60–80 tūkst. Rusijos pajėgų apginti negausūs Lietuvos kariai, miestiečiai. Miestiečių priešinimasis buvęs daugiau panašus į žudynes negu mūšį. (8)
Kiti istorikai piešia kitokį kovų dėl Vilniaus vaizdą. J. Radvilos vadovaujami raiteliai kovėsi visą dieną, be paliovos pliaupiant lietui. (9)
Kaimynų istorikas pažymi, kad pilyse užsidarę miestiečiai kovėsi su priešu dvi dienas. (10)
Užėmus miestus, kaimus, dvarus vyko keršto, fanatizmo ir neapykantos pakurstytos vandališkos gyventojų skerdynės. Daugiausiai išlikę žinių apie vilniečių žudynes. Istoriniame šaltinyje pabrėžiama, kad: Niekuomet nebuvo matyta nuožmesnio žiaurumo, kaip užimant Lietuvos sostinę.(11)
Buvo žudomi visi, kas pakliūdavo į okupanto rankas. Negailėta moterų, kūdikių, vaikų. Nebuvo pasigailėjimo, nei išsigelbėjimo. Baisios mirties neišvengė pasislėpusieji bažnyčiose, vienuolynuose. Buvo išpjauti tikintieji Vilniaus Bernardinų ir Zapiškio bažnyčiose. Vilniuje nužudyta keliolika vienuolių, ypač žiauriai buvo nukankinta bernardinė Darata Siedleckaitė – išsukinėtos rankos, nupjautos ausys. (12)
Vokietijos spauda rašė apie Vilniuje sudegintas pagyvenusias moteris ir vaikus, (13) nėščios moterys kabintos kabliais už šonkaulių. Stačiatikybės nesutinkantys priimti žydai buvo jėga suvaryti į Nerį, kur dauguma nuskendo.
Nenusakomą žiaurumą bus lėmusi Maskvos valstybės azijinė tradicija, teisinė sąmonė ir baudžiamoji praktika. Jai būdingas platus mirties bausmių taikymas (už 35 nusikaltimus) ir šiurpinantys žmonių kankinimai, žalojimai (ausies ir nosies nupjovimas, lūpų ir šnervių apipjovimas, apakinimas, rankų ir kojų nukirtimas, gyvų užkasimas žemėje, išlydyto metalo pylimas į gerklę). (14)
Regis, išskyrus rankos nukirtimą, Lietuvos teisės aktai nežmoniškų bausmių nenumatė.
Rašantys apie okupanto žiaurumus, ne vienas autorius pabrėžia, kad užimtų LDK miestų įgulos daugiausia buvo sudarytos iš Pavolgio totorių, mordvių, kazokų.
Matyt, tuo norima pasakyti, jog rusų kariai buvo ne tokie žiaurūs. Vargu ar jie galėjo būti žmoniškesni, kadangi Rusijos kariuomenės vadui Trubeckojui prigijo prisiekusio budelio, Mstislavlio mėsininko pravardės.
Įvairiais duomenimis, 1655–1661 m. buvo nužudyta nuo 8–10 iki 25 tūkst. vilniečių, arba vienas trečdalis. Brandenburgo pasiuntinys panešė, kad niekur Vilniuje nematyti gyvųjų. Gatvėse, kiemuose, pastatuose gulėjo krūvos nužudytųjų, telkšojo klanai žmonių kraujo, nuo kurio raudonavo rusų arklių kanopos. Sovietmečiu šie kraupūs įvykiai buvo nutylimi, arba maskuojami prasimanymu apie jautriasielį carą Aleksejų Michailovičių (besilankiusį Vilniuje).
Vilniaus miesto istorijos autoriai rado reikalą pateikti unitų metropolito žodžius, kad miesto vaizdas sukėlęs carui pasibaisėjimą, todėl jis įsakęs tučtuojau palaidoti lavonus. Ar tuo nesiekta sukelti aliuzijos apie caro humaniškumą? Nemanau, kad jie buvo verčiami advokatauti genocido Lietuvoje organizatoriui.
Užgrobta Lietuva buvo tūžmingai, barbariškai griaunama, godžiai plėšiama iki 1661 m.
Caro įsakymu iš Vilniaus bažnyčių turėjo būti surinkti ir išgabenti į Maskvą baldai, varpai, nuplėšti vario stogai, nuluptos gražiausios architektūros detalės. Buvo plėšiami rūmų židinių ir krosnių kokliai, marmurinės palangės, grindų parketas, brangenybės, įvairiausios prekės, istorinės ir kultūrinės vertybės. Labiausiai nukentėjo Katedra, pilių kompleksas, bažnyčios, didikų rūmai. Buvo nuplėštas Katedros varinis stogas, daugelyje vietų pramušti skliautai, visiškai sunaikintas interjeras, iš lobyno pagrobta maždaug 1 900 kūrinių.
Lietuva prarado europinio lygio kultūros vertybes. Ši šventovė buvo paversta arklide. Labai nukentėjo Šv. Kazimiero ir Šv. Mykolo bažnyčios. Iš pastarosios buvo pagrobti brangūs sidabriniai Sapiegų giminės karstai. LDK kanclerio ir didžiojo etmono Leono Sapiegos balzamuoti palaikai buvo pririšti prie arklio uodegos ir tampomi po miesto gatves. Apskritai iš Vilniuje buvusių 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotų liko tik 4. (15)
Po tris dienas vykusių plėšimų Vilnius buvo sąmoningai padegtas. Negesinamas gaisras siautė 17 dienų ir sunaikino tai, kas dar buvo likę. Sostinė virto griuvėsiais ir degėsiais. Buvo sakoma, jog Vilniuje neliko Vilniaus. Lenkų istorikas J. Rudaiskis tiksliai pažymėjo: Vilnių, Krokuvos konkurentą, ištiko Kartaginos likimas (16) (šį Šiaurės Afrikos miestą romėnai sulygino su žeme – V. T.). Buvo nusiaubtos ir Vilniaus apylinkės 40–60 km spinduliu.
Taip pat buvo sugriauti, sudeginti Trakai, Kaunas, Gardinas ir daugybė kaimų. Nors Trakai pasidavė be pasipriešinimo (taip spėjama), jie neišvengė Vilniaus likimo. Iš pradžių miestas buvo apiplėštas, o po to jis, abi pilys ir bažnyčia sudegintos, sugriautos. Po griuvėsiais buvo palaidota daug meno ir kultūros vertybių, archyvas. Anot amžininkų, Trakuose nelikę akmens ant akmens. (17) Neliko patalpų, tinkamų seimelių posėdžiams, todėl jie vykdavo Aukštadvaryje. 1662 m. Trakuose tebuvo 36 gyventojai. Po šio smūgio Trakai neatsigavo, kaip miestas neegzistavo. Daugiatomiame leidinyje A. Miškinis kruopščiai suregistravo kitų miestų ir miestelių sugriovimus, gaisrų padarytą žalą. Pvz., rašo, kad dėl Rusijos invazijos Eišiškės sunyko, miestas ištuštėjo. (18). Sunaikinta Valkininkų ginklų kalykla, sudegintas Puškarnios kaimas ir t. t.
Provincijoje Maskvos kariuomenė siaubė, degino dvarus ir kaimus, grobė valstiečius, brangenybes, gyvulius, paukščius, grūdus, viską, ką rado. Trumpai sakant, buvo įgyvendinama išdegintos žemės politika. Kaip atrodė Lietuvos kaimai po barbarų ordų siautėjimo patikimą vaizdą galima susidaryti iš amžininkų liudijimų. Antai laiške Boguslavui Radvilai pranešama: … visas dvaras (Dubingiuose – V. T.) su visais pastatais sudegintas ir visas valsčius sudegintas …, dalis valdinių iškapota, o dalis į Maskvą išvaryti. (19) Bažnyčioje viskas buvo išgrobstyta, sudaužyta, kūnai iš rūsio po visą bažnyčią išmėtyti … Kauno žemės teisėjas S. Medekša, iš Kėdainių važiuodamas į Trakus, visur pakelėse matė daug lavonų.
Pagrobtos, išplėštos vertybės nepaliaujamu srautu plaukė į Maskvą. 1655 m. šešis mėnesius Smolenske praleidęs Venecijos diplomatas M. Bianchi liudija: Jeigu nebūčiau matęs ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio, ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių galvijų, negalėčiau patikėti matęs ne mažiau kaip 100 000 vežimų, prikrautų baldų, vario, geležies, alavo ir švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir t. t. (20)
J. Užurka Lietuvos apiplėšimo mastą vaizduoja taip: … pirmas vežimas Maskvos link Smolenską pravažiavo, o paskutinis gurguolės vežimas su Vilniaus gėrybėmis dar iš miesto nepajudėjo. (21) Ko gera, meninė vaizduotė neprasilenkia su tikrove. Anglų diplomatas Maskvoje matė ir užrašė tai, ko nepastebėjo M. Bianchi: Laimikis gyvais pinigais, sidabru, auksu, brangiaisiais akmenimis ir baldais buvo toks didelis, kad ir apsakyti neįmanoma. Buvome nustebę, žiūrėdami į sidabrinius indus, sidabrines spynas, skrynių vinis, sidabru apkaltas karietas … (22). Carui buvo atgabentos iš Radvilų rūmų išplėštos septynios paauksuotos kopulos, raudono ir pilko marmuro kolonos, parketas, visi baldai ir indai. Neabejotina, kad buvo apiplėšti ir kitų didikų rūmai. Maskvos turgūs buvo užversti gausybe Lietuvos prekių, iki tol maskvėnų nematytų, apie egzistavimą nežinotų. Prekių tiek padaugėjo, kad krito jų kainos, atpigo sidabras.
Trečias smūgis Lietuvai buvo jos gyventojų, ypač įvairiausių profesijų amatininkų trėmimas. XVII a. antroje pusėje trėmimai į nuošaliausias Rusijos vietas tapo masiniu gyventojų baudimo būdu, atsirado politinių tremtinių kategorija. (23) Tremta šeimomis iki gyvenimo pabaigos. Jų sodybos, dvarai buvo sudeginami, arba paimami caro žinion.
Tremiant vadovautasi tam tikrais kriterijais. Pvz., kovojusieji su Rusijos kariuomene, besigynusieji apgultuose miestuose, kitaip besipriešinusieji buvo tremiami į atokiausias vietas.
Tremties galėjo išvengti prisiekusieji ištikimybę carui arba perėjusieji į stačiatikybę.
„Išdavyste ar svyravimu“ įtartiems bajorams taikytos griežčiausios represijos, įskaitant mirties bausmę. Caras neišgirdo Vilniaus delegacijos prašymo netremti amatininkų ir jų šeimų, nes jie ir pirkliai reikalingi miesto verslui. Amatininkų trėmimas aiškiai rodo didžiulį Rusijos ekonominį, techninį atsilikimą. Be Lietuvos amatininkų Rusija buvo nepajėgi surinkti, sumontuoti pagrobtų vertybių bei gaminti europinio pavyzdžio prekių, ginklų, kultūros vertybių. Daug ką pasako faktas, kad caro mėgtai medžioklei su sakalais reikalingus varpelius (2 000) turėjo pagaminti Vilniaus amatininkai. Kadangi iki tol jie tokia gamyba neužsiėmė, reikalaujamus varpelius nupirko Karaliaučiuje.
Sovietiniai istorikai pripažino, kad iš LDK ištremti amatininkai garsėjo aukšta gaminių kokybe, buvo puikūs taikomojo meno specialistai, iš jų mokėsi Maskvos meistrai. (24)
Dauguma atitremtų amatininkų dekoravo cerkves, tapė ikonas, dirbo vienuolynuose, kur įrengė spaustuves, leido knygas, pastatė popieriaus dirbtuves. Dalis aukščiausios kvalifikacijos tremtinių dirbo caro rūmuose, net garsiuose Ginklų rūmuose auksakaliais, ginklininkais, gamino carui šachmatus, statė paminklus.
Tremtiniai padėjo įkurti pirmąjį Rusijos teatrą – caro rūmų teatrą, kurio trupėje buvo 60 užsieniečių. XVII a. viduryje 20 proc. Maskvos priemiesčio gyventojų sudarė tremtiniai iš LDK. (25)
Taip pat buvo tremiamos valstiečių šeimos. M. Bianchi nurodo: … neįmanoma … sugrąžinti į darbą kaimiečių, kurie buvo išvežti ir apgyvendinti tose Maskvos kunigaikštystės vietose, kur labiausiai trūksta žmonių …(26) 1658 m. caras įsakė iš Vilniaus ir artimiausių apylinkių nedelsiant ištremti unitus, kad religijoje nebūtų jokių skilimų. Gudijos istorikas G. Saganovičius išaiškino, kad iš LDK buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Jie buvo apgyvendinti per marą išmirusiose Jaroslavlio, Kostromos, Suzdalės, Vladimiro, Vologdos ir kt. žemėse. Šaltinių žinia apie kritusias Maskvos turguose pardavinėtų tremtinių vaikų kainas byloja apie šeimų ardymą.
Į rusų nelaisvę patekę kariai gausiai buvo siunčiami į Sibirą. Tiesa, tai prasidėjo dar anksčiau – per Livonijos karą. Vien 1593 m. iš Kazanės buvo išsiųsta 1 000 LDK belaisvių. (27)
Kitų žiniomis, daugelis Trakų karaimų buvo išvežti į Pavolgį. (28)
Taigi buvo tremiami įvairių socialinių luomų ir tautybių gyventojai. Rašoma, kad išlikę dokumentai rodo, jog caras planavo ištremti 300 tūkst. LDK gyventojų. (29)
Visomis išvardintomis priemonėmis Rusija siekė sunaikinti LDK ekonominį, kultūrinį, karinį potencialą taip, kad jis negalėtų atsikurti. Tuo tikslu okupantas panaudojo ir kitas dar neminėtas priemones – varžė užsienio prekybą, primetė mažaverčius, infliacinius pinigus (varines monetas), kariuomenė užgrobė ir savo reikmėms naudojo miestams priklausiusius palivarkus bei jų turėtas įmones. Rusų kariuomenė buvo užgrobusi Vilniaus miestui priklausiusius Aukštadvario, Burbiškio, Ribiškio, Kuprijoniškio ir Leoniškio palivarkus su malūnu ir audeklų vėlykla, miesto plytinę, Lukiškės ir Užnerio žemes su molio karjeru. (30)
Vilniaus pirklių vytinės buvo neišleidžiamos į Prūsiją, arba išleidžiamos tik pirkliams įkaitais palikus savo žmonas ir vaikus. Užsienio pirkliai nevežė prekių į Lietuvą, nes nepripažino varinių monetų. Pagaliau beveik nebuvo kam prekiauti, gaminti prekių. Anksčiau klestėjusi prekyba Dauguva ir Nemunu apmirė. Iš dalies tai rodo duomenys apie didžiulį užsienio laivų lankymosi Rygos uoste sumažėjimą. Jei XVII a. pradžioje į jį kasmet atplaukdavo daugiau kaip 700 laivų, tai 1700 m. užsuko tik 44 laivai. (31) Ne ką mažiau susitraukė Lietuvos prekyba Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Dancige. Turbūt nelabiausiai nukentėjusiuose Kėdainiuose 1663 m. buvo telikę 20 proc. amatininkų.
Išlikę gyvi ar neištremti kaimiečiai neturėjo kuo dirbti žemės. Į kokią apverktiną padėtį buvo patekęs žemės ūkis rodo tas faktas, kad 45 proc. ūkių buvo sudeginti, sugriauti, daugelis vietovių virtusios dykvietėmis. Tad nieko nuostabaus, kad krašte prasidėjo ir iki 1657 m. rugiapjūtės tęsėsi badas. Rytinių LDK žemių žmonės buvo priversti valgyti kates, šunis, dvėselieną, taikėsi ir kanibalizmo atvejų. Kaip tais laikais buvo įprasta, įkandin bado atslinko jo palydovas – maro epidemija, siautusi beveik metus. Tiesa, yra manančių, kad marą atnešė Rusijos kariuomenė. (32) 1648–1667 m. dėl žudynių, trėmimų, bado ir maro LDK neteko beveik pusės gyventojų. (33) Vilniaus vaivadijoje beliko 41 proc., Brėslaujos paviete – 44 proc., Ašmenos paviete – apie 46 proc. gyventojų. Kiek mažiau nukentėjo Žemaitija, kurios kaimus plėšė, degino, žmones žudė ir trėmė Švedijos kariuomenė. Bet tai nėra šio rašinio tema.
Galop buvo naikinama švietimo sistema, nutraukta mokslo raida. Rusai uždarė visas katalikų mokyklas. Tikriausiai toks likimas ištiko ir unitų mokyklas. Žinoma, kad Vilniaus universitetas buvo nutraukęs savo veiklą. Daug dėstytojų, studentų buvo pabėgę į Vakarus, nebuvo lėšų reikalingiems prietaisams, knygoms, medžiagoms įsigyti.
Dėl okupacijos sukeltų padarinių esmingai pasikeitė demografinė Lietuvos padėtis: lėtai didėjo gyventojų skaičius, keitėsi jų socialinė ir etninė struktūra, t. y. miestuose ir miesteliuose daugėjo žydų, į ištuštėjusius kaimus kėlėsi Gudijos valstiečiai.
Kuri Europos šalis patyrė panašią katastrofą?!
Tačiau šių laikų žiniasklaidos išliaupsinti istorikai (pasak Petro Jonušo, istorijos stribai) ciniškai dangsto katastrofos kaltininkus, nepaliaudami kartoti: Lietuva visuomet atsiliko nuo artimiausių kaimynų ir dėl to kalta pati, jos žmonės; 1655–1661 m. nei Lietuvos ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė.
Šitokio nusikalbėjimo, atviro tyčiojimosi iš Lietuvos žmonių kančių nerasi sovietmečio istorikų darbuose.
Seimo narių pareiga turėtų būti bent į Atmintinų dienų sąrašą įrašyti 1655 m. prasidėjusius trėmimus. Sąlyginė data galėtų būti 1655 m. rugpjūčio 7 d. – Vilniaus užėmimo diena. Bet mažai tikiu, kad net dešiniesiems Seimo nariams užteks drąsos, ryžto ir suvokimo, kaip svarbu tai padaryti.
Mano galva, 1655–1661 m. – lūžio Lietuvos istorijoje laikotarpis, neišvengiamai vedęs į valstybingumo praradimą. Drąsindamas mūsų Seimo narius primenu, kad gudų tyrinėtojai (pvz., A. Tarasas) Rusijos veiksmus LDK teritorijoje vadina genocidu, pačia baisiausia jos gyventojų nelaime per visą istoriją. Pasak G. Saganovičiaus, 1654–1667 m. laikotarpis yra pats tragiškiausias, labiausiai klastojamas. (34)
Savo abejingumu, baime talkiname klastotojams, nepuoselėjame istorinės atminties.
Rašytojas S. Cveigas įžvalgiai nurodė: Istorinis veiksmas būna baigtas … tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe.
Literatūros sąrašas:
1. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968, p. 164.
2. Памятники русской старины в запанных губерниях империи. Санкт Петербург, 1874, с. 51.
3. V. Petkus. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius, 1994, p. 36.
4. Vilniaus Katedros lobynas. Vilnius, 2002, p. 291.
5. V. Petkus. Min. veik., p. 36.
6. A. Vijūk as-Kojelavičius. Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 207.
7. J. Užurka. Tvanas, Vilnius, 2007, p. 101.
8. Vilniaus miesto istorija, p. 166.
9. R. Batūra, D. Karvelis. Kovų istorijos, Vilnius, 2009, kn. 1, p. 174.
10. А. Е. Тарас. Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовском и Речью Посполитой в XIV–XVII веках, Мiнск, 2006, с. 700.
11. Памятники русской старины в запанных губерниях империи, с. 52.
12. Kultūros barai, 1997, nr. 8–9, 10.
13. Ten pat.
14. Ф. Г. Сафронов. Ссылка в Восточную Сибирь в XVII веке, Якутск, 1967, с. 6, 12.
15. Z. Kiaupa. Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m., Vilnius, 2006, p. 41.
16. Cit. pagal: Г. Саганович. Невядомая война 1654–1667, Мiнск, 1995, с. 47.
17. A. Baliulis ir kt. Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p. 100.
18. A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, Vilnius, 2006, p. 648.
19. Kultūros barai, 2006, nr. 2, p. 85.
20. M. Bianchi. Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje, Vilnius, 2004, p. 139.
21. J. Užurka. Min. veik., p. 128.
22. Cit. pagal: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija, Chicago, 1956, p. 579.
23. Ф. Г. Сафронов. Ук. соч., с. 15–16.
24. Л. С. Абецедарский. Белоруссия и Россия, Москва, 1978, с. 225.
25. Ten pat, p. 213.
26. M. Bianchi. Min. veik., p. 139.
27. В. П. Грицкевич. От Немана к берегам Тихого океана, Мiнск, 1986, с. 23.
28. B. Kviklys. Mūsų Lietuva, Vilnius, 1989, t. 1, p. 452.
29. А. Е. Тарас. Ук. соч., с. 732.
30. Vilniaus miesto istorija, p. 168.
31. P. Šalčius. Raštai. Lietuvos prekybos istorija, Vilnius, 1998, p. 90.
32. А. Е. Тарас. Ук. соч., с. 732.
33. M. Bianchi. Min. veik., p. 34.
34. Г. Саганович. Ук. соч., с. 5.
Plačiau šia tema rekomenduotina skaityti Vlado Terlecko veikale „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009).
В Эрмитаже, Грановитой палате, других музеях и хранилищах РФ почти половина всех экспонатов награблены в Литве, начиная еще с великого ограбления Вильнюса в 1655 году. Затем москали город подожгли, а замок Гедиминаса взорвали.
В ходе войны город взяли 28 июля 1655 года казаки Ивана Золотаренко и русские войска царя Алексея Михайловича, разграбили и уничтожили значительную часть населения (резня продолжалась три дня, было убито более 25 тысяч человек в один день[10], по другим сведениям двадцать тысяч[11] или до двадцати тысяч человек[12], или до трети жителей[13]); разрушения довершил длившийся 17 дней пожар[14].
Были сожжены или разграблены и почти все архивы, находившиеся в Вильнюсе. Более подробно об этом тут:
Элмантас Мейлус.
ВИЛЬНЮС ВО ВРЕМЯ „ПОТОПА" (1655-1661 ГГ.): - ИСТОЧНИКОВЕДЧЕСКИЕ ПРОБЛЕМЫ
http://www.tarnautojai.lt/memo/modules/ ... e&artid=39
Венецианский дипломат M. Bianchi, в то время живший в Смоленске, написал, что целых 6 месяцев из Вильнюса и Литвы в Москву день и ночью безпрестанно шли подводы нагруженные золотом, серебром, мехами, произведениями исскуства, драгоценными камнями, бархатом и другими сукнами.
M. Bianchi: ... Первая подвода в Москву к Смоленску подошла, а последняя еще не вышла из Вильнюса... По его подсчетам прошло около 100 000 подвод с разным добром награбленным в Литве.
А ведь награбленное везли и другими путями....
Английский дипломат, живший в Москве, видел и записал то, что не заметил М. Бьянки:
"Денег, серебра, золота, драгоценных камней и мебели было так много, что невозможно рассказать. Мы удивились, глядя на серебряную утварь, серебряные замки, сундуки, посеребренные кареты ... (22). Из дворца Радзивиллов вывезли семь купол нарезных, золоченных, красные и серые мраморные колонны, паркет, мебель и посуду. Были разграблены и все другие благородные дворцы. Рынки Москвы были завалены таким множеством литовских товаров, невиданных доселе москвичам, о существовании которых они раньше и не знали. На рынках упали даже цены на серебро...."
*************************************************************
Michele Bianchi (Alberto Vimina) knyga „Trumpas pasakojimas apie Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva XVII a. viduryje", Vilnius, 2004
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
