 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Baudžiava Lietuvoje – sąlygos, žlugimas, pamokos
https://kultura.lrytas.lt/istorija/2011 ... s-4431915/
Jonas Rudokas (“Kultūros barai” Nr. 3)
2011-04-03 23:00 , atnaujinta 2018-03-31 06:08
Lygiai prieš 150 metų, 1861 m. kovo 3-ąją Rusijos caras Aleksandras II pagaliau ryžosi panaikinti baudžiavą – specialiu manifestu iškilmingai paskelbė, kad „baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises“1.
Aišku, Europos kontekste tai buvo smarkiai pavėluotas sprendimas, nepaisant to, jis vis tiek labai svarbus, turėjęs didelę įtaką ir Rusijos imperijos, ir Lietuvos likimui, paspartinęs ekonomikos ir kultūros raidą.
Kad geriau suprastume ir įvertintume šio įvykio reikšmę mūsų krašto ir tautos istorijai, nusikelkime į dar tolimesnę praeitį ir trumpai aptarkime, kas gi ta baudžiava, kaip iki jos panaikinimo gyveno mūsų protėviai?
Tai ypač svarbu todėl, kad moderni lietuvių tauta XIX a. antrojoje pusėje atsirado beveik išimtinai iš valstiečių, t. y. iš buvusių baudžiauninkų ir jų palikuonių. 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, net 93,3 proc. visų lietuvių buvo valstiečiai,2 kaimo žmonių atkaklumas lėmė, kad išliko lietuvių kalba, tradicijos, kultūra, juk tai jie atlaikė caro valdžios, dvaro, mokyklos, Bažnyčios užmojus nutautinti kraštą – arba polonizuoti, arba surusinti.
Lietuviškojo feodalizmo ypatybės
Paprastai feodalizmas apibūdinamas kaip ekonominė visuomenės santvarka, pagrįsta monopoline viešpataujančios feodalų klasės teise į žemės nuosavybę. Tą žemę priverstinai ir veltui turėjo dirbti valstiečiai baudžiauninkai, dažniausiai neturintys jokių teisių, o ypač teisės palikti savo ponus.
Tai ir buvo baudžiava. Beje, šį žodį 1590 m. pirmasis pavartojo Mažosios Lietuvos šviesuolis Jonas Bretkūnas (1536–1602) Biblijos vertime.
Baudžiauninkų padėtis nedaug skyrėsi nuo vergų padėties, ir žmonės vietoj dabar įprastos „baudžiavos“ dažniau sakydavo „vergystė“. Istorikas Simonas Daukantas šiuos žodžius vartojo kaip sinonimus. Terminas „vergystė“ pavartotas ir caro manifesto vertime į lietuvių kalbą, rusų valdžia vis dėlto leido jį platinti, nors ir nepripažino sąvokų Lietuva, lietuvių kalba.
Tikroji vergija Lietuvoje niekada nebuvo plačiai paplitusi, senų senovėje kaimuose gyveno laisvieji valstiečiai, kurie tą laisvę labai brangino. Todėl taip narsiai gynėsi nuo kryžiuočių ir kalavijuočių, nešusių ne tik krikštą, bet ir tautinę nelaisvę, ir baudžiavą.
Šią atkaklaus mūsų protėvių priešinimosi atėjūnams priežastį akcentavo ir Simonas Daukantas, ir Jonas Basanavičius.4
Tačiau sėkmingai išvengę kryžiuočių jungo, Lietuvos kaimo žmonės pakliuvo į savųjų ponų, bajorų priespaudą. Taigi baudžiauninkais pas mus buvo paversti ne vergai, kaip daugelyje šalių, suteikiant jiems minimalias teises, o laisvieji valstiečiai – jų teises ir laisvę maksimaliai apribojant.
Evoliucija vyko atbula kryptimi.
Šį procesą aprašė istorikas Juozas Jurginis, ištyręs, kaip atsirado baudžiauninkų prototipai: kaimynai, nusigyvenę valstiečių bendruomenės nariai, ir veldamai – valstiečiai, kuriuos didysis kunigaikštis atiduodavo valdyti ir išnaudoti bajorams.
Plečiantis žemės ūkio produktų rinkai, didėjant jų paklausai šalies viduje ir užsienyje, baudžiauninkais tapo ir vadinamieji karališkieji valstiečiai.5
Baudžiava Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjo pamažu – maždaug nuo XIII a. iki Valakų reformos 1557 m.
Trečiasis Lietuvos Statutas, pasirodęs 1588 m., galutinai nubrėžė ribą tarp bajorų, kilmingųjų, ir valstiečių, baudžiauninkų, luomų.
Neišspausdintoje „Lietuvos istorijoje“ Jurginis pabrėžė, kad pas mus, skirtingai nuo kaimyninių šalių – Rusijos, Livonijos, baudžiavinius santykius įtvirtino savos valdžios institucijos, be didesnės įtakos iš šalies.6
Taip nusistovėjo ir baudžiauninkų prievolės ponams ar jų vietininkams, o jos ne visur buvo vienodos.
Baudžiauninkai buvo skirstomi į lažininkus ir činšininkus.
Pirmieji buvo kur kas labiau engiami, nes turėjo eiti lažą dvarui – dirbti jam su savo arkliais ar jaučiais, su savo inventoriumi ir maistu nuo saulėtekio iki saulėlydžio, po 3–5 dienas kiekvieną savaitę, o juk reikėjo prižiūrėti ir savo ūkį.
Činšininkai vietoj lažo mokėjo dvarui žemės nuomos mokestį – činšą, aišku, jiems gyventi buvo lengviau, bet tokių visada buvo mažuma, pavyzdžiui, 1790 m. Vilkmergės (Ukmergės) paviete jie sudarė tik 18,4 proc. visų baudžiauninkų.
Be šių prievolių, dar buvo gvoltai – per darbymetį dvarui turėjo dirbti visi darbingi šeimos nariai, net žindomus kūdikius tekdavo palikti be priežiūros namuose.
Buvo šarvakai – tai statybos, kelių taisymo darbai, sargybos prievolė ir t. t.
Šių dienų požiūriu tai ne kas kita, o priverčiamieji darbai, čia vienintelis stimulas, kad būtų dirbama daugiau ir geriau, – bausmės.
Ponai ir prievaizdai sugalvodavo jų įvairiausių, istorikai nustatė daugiau kaip dešimt, pradedant „paprastu“ plakimu rykštėmis ir baigiant įmantriausiomis, sadistinėmis bausmėmis – tai suluošinimas, „sodinimas ant totoriškos kumelės“ ir t. t.7
Gal todėl ir atsirado žodis baudžiava, kuris visų pirma asocijuojasi su bausme, smurtu, prievarta?
Baudžiauninkai kentė ne tik sunkų darbą ir bausmes – jie buvo visiškai beteisiai žmonės, ponai galėjo elgtis su jais kaip panorėję. Galėjo ir negyvai užplakti, atimti sūnų ar dukterį gašliems savo potraukiams tenkinti, kartais parduodavo ar išmainydavo net visą kaimą.
Mano lietuvių kalbos mokytojas Juozas Žiurlys, studijų metais keliaudamas po Lietuvą su švedų mokslininkais, Žemaitijos viduryje aptiko latvių kaimą – pasirodo, kadaise, baudžiavos laikais, vienas ponas, gyvenęs Latvijoje, visus jo gyventojus išmainė į šunis...
Žiauriai engiamiems baudžiauninkams nebuvo kur ieškoti teisybės ar pagalbos – valdžia paprastai palaikydavo ponų veiksmus. Todėl vargšai galėjo tik melstis arba skandinti savo kančias degtinėje, tiesa, tarp jų atsirasdavo drąsuolių, kurie imdavo maištauti.
Didžiausias iš sukilimų įvyko Šiaulių ekonomijoje – valdiškame dvare 1769 m.,9 mažesni – Anykščių dvare 1545 m., Užpalių dvare 1834–1840 m. ir kitur.10
Žinoma, tuos sukilimus žiauriai numalšindavo.
Verta paminėti dar vieną lietuviškosios baudžiavos ypatybę: rusų, lenkų valstiečiai vergavo tegul ir piktiems, bet vis dėlto saviems ponams, o mūsiškiams tie engėjai buvo dar ir svetimi. Tiesa, jų protėviai buvo daugiausia vietinės kilmės, lietuviai, bet jų ainiai vėliau, po Liublino unijos (1579 m.), nusprendė, kad geriau būti lenkais, todėl atsižadėjo savo tautos ir kalbos.
Lietuvos dvarininkai niekino, žemino tuos, kurie jiems dirbo ir krovė turtus, ne vien todėl, kad priklausė žemesniajam luomui, bet ir todėl, kad laikėsi kitokių papročių ir tradicijų, kitaip kalbėjo.
Viena vertus, tai sunkino priespaudą, antra vertus, žadino tautinę sąmonę ir žmonių pasipriešinimą.
Nors baudžiauninkų gyvenimas buvo labai sunkus ir LDK laikais, bet 1795 m., kai Lietuvą okupavo Rusija, jis dar pasunkėjo.
Didėjo ponų savivalė, atsirado naujų prievolių, iš kurių pati sunkiausia – privaloma tarnyba caro armijoje net 20 ar 25 metus.
Vien iš Kauno gubernijos 1843–1855 m. į rekrutus buvo paimta 24,5 tūkst. vyrų.11
Vergystė baigiasi
Šiandien, ypač po Rusijos ir Vokietijos totalitarinių režimų siaubingų eksperimentų, tikrai nebereikia įrodinėti, kad priverstinis darbas mažai efektyvus.
Tačiau daugelį amžių jis laikytas normaliu, teisėtu, ir tik laipsniškai, labai pamažu tarp valdančiųjų klasių ėmė rastis žmonių, suprantančių, kad tokios prievartos reikia atsisakyti, nes tai amoralu ir, svarbiausia, – nepraktiška.
Pirmieji tą įvertino skandinavai: Norvegijoje, kur baudžiava ir taip buvo švelniausia, lažas išnyko jau XVII a., Anglijoje visi baudžiavos pėdsakai dingo 1672 m. – valstiečiai gavo laisvę, bet be žemės, Prancūzijoje feodalizmą likvidavo 1789-ųjų revoliucija, Prūsijoje, Lenkijoje tą įvykdė Napoleonas 1807 m. Rusijoje baudžiava išsilaikė ilgiausiai – iki 1861 m. ir net ilgiau.
Tiesa, kai kuriose jos dalyse valstiečiai laisvi, nors ir be žemės, tapo gerokai anksčiau: mūsų kaimynus latvius, estus valdę vokiečių bajorai jau XVIII–XIX a. sandūroje suprato, kad baudžiavinis ūkis neperspektyvus, todėl įrodinėjo carui, kad baudžiavą reikia panaikinti. Tą padaryti jiems pavyko jau 1816–1819 metais,12 ir tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl kaimynai gyveno geriau už mus.13
Dar anksčiau laisvę gavo mūsų Užnemunės valstiečiai – 1807 m., Napoleono viešpatavimo krašte laikais, tačiau tą laisvę apsunkino daugybė sąlygų ir prievolių, todėl dvarininkų galimybės išnaudoti valstiečius ten nesumažėjo.
Kai kurie Lietuvos dvarininkai išlaisvindavo valstiečius savo iniciatyva, tokių faktų būta net XVII a.15
Vilnijos dvarininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis, siekdamas suintensyvinti savo ūkį Pavlovo dvare dabartiniame Šalčininkų rajone, 1769 m. ėmėsi radikalaus eksperimento: suteikė baudžiauninkams laisvę, išdalijo jiems žemę, lažą pakeitė činšo mokesčiu, leido verstis amatais, prekiauti savo produkcija, negana to – įkūrė vadinamąją Pavlovo respubliką su seimu, iždu, kariuomene ir net savais pinigais. Dvaro pajamos padidėjo dvigubai.16
Panaikinti baudžiavą skatino ir gana dažni valstiečių maištai, kurie, nors būdavo žiauriai nuslopinami, pridarydavo ponams didelių rūpesčių ir nuostolių – kartais net javai laukuose likdavo nepjauti.17
Dėl to savo susirūpinimą carui pareiškė net jo žandarų vadas Aleksandras Benkendorfas: „Baudžiava – tai parako rūsys po valstybės rūmais ir tuo pavojingesnis, kad kariuomenė sudaryta iš valstiečių.“18
Nepaisant to, pasipriešinimas permainoms buvo milžiniškas – didelė Rusijos dvarininkų dalis kategoriškai pasisakė prieš baudžiavos panaikinimą, tiesa, Lietuvoje tokių buvo mažiau.19
Tenka pripažinti, kad ir dalį valstiečių permainos baugino: jie sunkiai įsivaizdavo, kaip reikės gyventi be ponų – savarankiškai. Vis dėlto šią problemą caro valdžiai teko spręsti, ir tą ji pradėjo daryti nuo valstybinių valstiečių, t. y. nuo valstybės iždui priklausančių dvarų vakarinėje imperijos dalyje.
1839 m. gruodį Nikolajus I pasirašė Nuostatus apie valstybinių dvarų valdymą vakarinėse gubernijose ir Balstogės srityje, kuriuose buvo išdėstyta reformos tvarka.20
Taktiniu požiūriu tai buvo protingas pasirinkimas: šių gubernijų žemės ūkis buvo našesnis, be to, valstybinių valstiečių buvo gerokai mažiau: 1861 m. duomenimis, Vilniaus gubernijoje jų buvo 200 tūkstančių, o baudžiauninkų, priklausančių ponams, – 410 tūkstančių, Kauno gubernijoje atitinkamai 208 ir 235 tūkstančiai.21
Bet svarbiausia – šie valstiečiai buvo kur kas geriau pasirengę tokiai radikaliai reformai, nes ir iki jos turėjo geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas: tik 43 proc. valstybinių dvarų vertė valstiečius eiti lažą, kiti baudžiauninkai mokėjo činšo mokestį, o privačių dvarų net 62 proc. reikalavo atlikti lažą.
Valstybinių dvarų valstiečiai kartais net vadinami laisvais žmonėmis, tai, žinoma, netiesa, jų laisvė buvo apribota, tačiau dvarų valdytojų savivalė buvo mažesnė, o baudžiauninkų prievolės, tarp jų ir činšo dydis, būdavo surašomos oficialiuose dokumentuose – dvarų inventoriuose.
Baudžiavos panaikinimas valstybiniuose dvaruose vyko palyginti ramiai, per keliolika metų, iki 1857-ųjų, visi buvę jų baudžiauninkai tapo laisvais žmonėmis, savo sodybų ir dirbamos žemės savininkais, tiesa, už tai jiems teko susimokėti.
Gavę laisvę 20–30 metų anksčiau negu privačių dvarų baudžiauninkai, šie valstiečiai įgijo nemažą pranašumą, ne veltui iš jų kilo ir daugelis nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, pavyzdžiui, broliai Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai, Steponas Kairys ir kiti.
Baudžiavos panaikinimas privačiuose dvaruose vyko skausmingai, net dramatiškai.
Caras bijojo, kad jo manifestas paskatins valstiečių neramumus, todėl iš anksto parengė kariuomenę jiems malšinti.22 Taip daug kur ir atsitiko: valstiečiai buvo nepatenkinti, kad reforma vyksta lėtai, dvarininkai ją sabotavo, pasak liudijimų, kai kurie, perskaitę caro manifestą, net alpo.23
Valstiečiai užvertė skundais valdžią dėl neteisybių, bruzdėjo, kėlė maištus. Jie vyko daugelyje dvarų,24 grafo Tiškevičiaus dvare Biržuose maištas truko ištisus metus.
Didelę įtaką 1861 m. reformai padarė 1863 m. sukilimas, iš pradžių – neigiamą, nes ji sustojo. Vėliau caro valdžia, kad susilpnintų pasipriešinimą, gana sėkmingai sėjo nesantaiką tarp valstiečių ir dvarininkų, vieniems šiek tiek pataikaudama, kitiems – dvarininkams – darydama spaudimą, nes laikė juos sukilimo organizatoriais.
Antai padidino valstiečiams skirtos žemės plotus, todėl Vilniaus, Kauno gubernijose jie gavo 16–19 proc. žemės daugiau nei valdė iki 1861 m., sumažino išpirkos už žemę ir sodybas mokesčius. Pagerėjo ir valstybinių valstiečių padėtis – jiems buvo sumažintas činšo mokestis ir t. t.25
Kadangi tai vyko Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo viešpatavimo laikais ir daugiausia jo iniciatyva, tai istorikas Petras Klimas rašė: „Turėsime pavadinti Muravjovą Lietuvos valstiečių vaduotoju.“26
Gal tai kiek ir perdėtas Koriku praminto generalgubernatoriaus nuopelnų įvertinimas, tačiau sukilimas paspartino reformą, Lietuvoje valstiečiai gavo kiek geresnes sąlygas nei kitur Rusijoje.
O dvarininkams šis caro satrapas keršijo: atiminėjo dvarus, apdėjo kontribucijomis – jie turėjo apmokėti sukilimo malšinimo išlaidas.27
Tačiau ir po reformos maždaug du trečdaliai geriausios žemės plotų liko dvarininkų rankose,28 jie išlaikė ir ekonominę galią. Dėl to kilo daug naujų ekonominių ir socialinių problemų, kurias spręsti turėjo jau nepriklausomos Lietuvos Steigiamasis Seimas.
1922 m. priimtas Žemės reformos įstatymas galutinai likvidavo feodalizmo liekanas Lietuvos kaime.
Baudžiavos ir jos panaikinimo pasekmės ir pamokos
Sunki, mūsų krašte ilgiau nei daugelyje Europos šalių trukusi feodalizmo priespauda paliko gilius randus tautos sąmonėje. Ar ne iš ten, iš baudžiavos, ateina perdėtas mūsų nuolankumas, paklusnumas valdžiai – savai ir svetimai, naivus tikėjimas „gerais“ ponais?
Antra vertus, ji, žinoma, užgrūdino mūsų protėvius, išugdė jų ištvermę ir atsparumą vargui, padėjo išlikti istorijos audrose.
Nors 1861 m. reforma turėjo nemažai trūkumų, jos reikšmė buvo didžiulė, ypač todėl, kad kaime, kaip minėta, tada gyveno absoliuti tautos dauguma. O reforma išlaisvino kaimo žmones, sudarė palankias sąlygas jų materialinei ir dvasinei kultūrai kilti, taip atsirado prielaidos tautiniam sąjūdžiui. Mat ūkininkai jau galėjo leisti vaikus į mokslus – taip atsirado naujoji inteligentija, tapusi tautos žadintoja.
Žinoma, caro valdžiai tai nepatiko, ji visaip varžė lietuvių galimybes stoti į gimnazijas, šiek tiek geresnes sąlygas turėjo tik Sūduvos gyventojai.29
Daugybė valdžios daromų kliūčių (spaudos, kultūrinių organizacijų draudimas ir kt.) privertė lietuvius „grumtis dėl elementariausių tautos kultūrinio reiškimosi teisių“.30
Ne veltui sakoma, kad istorija moko žmones nekartoti praeities klaidų. Deja, į tai įsiklauso ne visi.
Antai Stalinas 1929 m. ėmė ir sugrąžino priverstinius darbus – baudžiavą kaime. Šios „reformos“ pasekmės buvo tragiškos – pražudyta daugybė darbščių ūkininkų, o derlingų žemių šalis liko be savos duonos.
1933 m. iš kelionės po SSRS grįžęs žurnalistas Justas Paleckis vieną savo kelionės įspūdžių knygos skyrių pavadino „Darbo entuziazmas ar baudžiava?“ Nebūdamas nei agronomas, nei ekonomistas jis iš karto pastebėjo, kad kolūkių sistemoje netrūksta baudžiavos elementų.31
Netrukus tą teko išgyventi ir Lietuvos kaimui. Manyčiau, ir XXI a. esama baudžiavinio mąstymo recidyvų: niekam ne paslaptis, kad daugelio mūsų verslo įmonių ir net valstybės įstaigų vadovų politika personalo atžvilgiu labai skiriasi nuo vakarietiškos, nes į samdomą žmogų žiūrima kaip į baudžiauninką ir niekas viršininkui nedraudžia to daryti – nei valstybė, nei profsąjungos, kurių veiklos apskritai nematyti…
Įtariu, kad toks darbdavių požiūris yra viena iš masinės emigracijos priežasčių.
Antai Estijos ekonominė padėtis ne ką geresnė negu mūsų, bet iš ten bėga tris kartus mažiau žmonių... ***
1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, V., 1965, p. 9.
2 R. Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX amž. antroje pusėje, V., 1990, p. 93.
3 Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, V. 1960, p. 65, 85.
4 J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, V., p. 156; S. Daukantas, Darbay senuju Lietuviu yr Žemaicziu, Kaunas, 1929, p. 15, 16.
5 J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, V., 1962, p. 298–301.
6 J. Jurginis, Lietuvos istorija (rankraštis), Lietuvos literatūros ir meno archyvas f. 205, ap. 1, b. 351, p. 14, 15.
7 J. Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija, V., 1978, p. 130, 137, 173, 242.
8 Lietuvių literatūros ir tautosakos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 11, b. 279.
9 Baudžiava, K., 1935, p. 28.
10 J. Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija, p. 144.
11 K. Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai, V., 1979, p. 92–94; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. III, V., 1968, p. 379.
12 Ю. Kахк, История Эстонской ССР Таллин, 1987, c. 231; История Латвийской ССР, Рига, 1971, c. 908.
13 Plačiau šia tema žr. J. Rudokas, Kodėl atsilikome nuo kaimynų, Fortuna Privata, 2008, Nr. 5.
14 Baudžiava, p. 30.
15 M. Jučas, Baudžiavos irimas Lietuvoje, V., 1972, p. 198.
16 Ten pat, p. 199–201.
17 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai... p. 379–382.
18 Cit. iš: J. Jurginis, Lietuvos valstiečių istorija, p. 205.
19 M. Jučas, p. 224.
20 И. И. Koвкель и др., История Белоруссии, Минск, 2001, c. 92–94.
21 Baudžiava, p. 69.
22 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, p. 5–7.
23 Baudžiava, p. 203.
24 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 2, p. 37.
25 L. Gentvila-Bičkauskas, 1863 m. sukilimas Lietuvoje, V., 1958, p. 320, 323, 326, 331.
26 P. Klimas, Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje, V., 1920, p. 16.
27 P. Šležas, Muravjovo veikimas Lietuvoje (1863–1865), K., 1933, p. 8.
28 L. Gentvila-Bičkauskas, p. 321, 335.
29 R. Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX amž. antroje pusėje, V., 1990, p. 165, 172.
30 Ten pat., p. 219. 31 J. Paleckis, SSRS – mūsų akimis, K., 1933, p. 186, 205.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
