 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Kelias pro Veiverius
http://www.veiveriai.lt/kelias/
Posted by admin in Apie mūsų kraštą
On gruodžio 10, 2015
Kelias
Kiekvienas turime savo kelią – kelių kelią. Pirmiausia tai kelias, tolstantis nuo gimtųjų namų, bet sapnuose (ir tikrovėje) vėl vedantis namo. Kiekvienam jis yra vienintelis, nes kito tokio nėra niekur, kaip nėra ir kitų tėvų, kitų gimtinės namų, ir kitos savesnės kapelių kalvos, ant kurios ilsisi amžinu miegu užmigę mūsų tėvai ir tėvų tėvai.
Per Veiverius ir Skriaudžius einantis kelias ne vien mūsų kelias namo. Tai ypatingas vietovių ruožo kelias, todėl seniai pasmerktas tapti ne mūsų nuosavybe, nes jau nuo kryžiuočių laikų buvęs per miškus išklampotas, išminkytas tiesiausiais takais tarp Insterburgo pilies ir perkėlos per Nemuną ties Pažaisliu, nuo kur pro Rumšiškes Trakų link ėjo kryžiuočiai, o iš ten retkarčiais Prūsijos link ėjo lietuviai.
Tikriausiai tai nebuvo gerai išvažinėtas kelias, o tik gerai išžvalgytas ruožas keliauti per mažiausias klampynes kryptingai vingiuojant aukštumomis. Tik po daugelio metų šiame ruože atsirado vingiuotas vieškelis, kuris ilgainiui buvo ištiesintas, iškeltas, apkastas grioviais, aprūpintas tiltais, išpiltas smulkia akmenų skalda ir tapo pirmuoju Lietuvos plentu. Veiverių – Skriaudžių ruože baigtas tiesti 1835 metais.
Nuo tada jau visai ne mes (tiksliau ne prieš mus čia gyvenusieji) buvome šio kelio ir pakelių šeimininkai. Šeimininkauti ėmė čia visai nepasirodantys galingieji, gyvenantys Europos valstybių sostinėse. Mes tapome tik jų grobuoniškų žaidimų įkaitais, Europos dramų ir tragedijų stebėtojais ir dalyviais, ilgainiui neblogai išmokę gelbėti save, gyvulius ir turtą, išslapstydami šitos pakelės miškuose ir raistuose.
Apie šį pirmąjį Lietuvos plentą, ne tik visų Lietuvos plentų tėvą, bet ir labai svarbią visos Rusijos kelių arteriją, dar kalbėsime.
Pirmiausia sugrįžkime į jo senovę ir susipažinkime su jo pirmtaku, bent su ta jo dalimi ir ta apimtimi kiek leido jo praeities paveldo kuklios galimybės (kai kurie aprašymai ir kukli kartografinė medžiaga).
Buvo tai vieškelis nuo seno vadintas tiesiuoju keliu į Prūsiją. Tokį jo pavadinimą randame ir 1812 metų Napoleono armijos seržanto Burgonės užrašuose, nors 1756-1763 m. Septynmečio karo metais dėl tam tikrų priežasčių Rusijos kariuomenė juo nesinaudojo, nors jis ir tada galėjo vadintis tiesiuoju keliu.
Buvo tai tiesiausias vieškelis nuo Kauno į Insterburgą.
Ėjo jis nuo Aleksoto pro Jonučius, kur kažkada pakaunės dvarelių ir daugelio žemių savininkas J.Godlevskis įkūrė Naugardiškių palivarką.
Nuo Naugardiškių šis vieškelis švelniu puslankiu sukdamas Mauručių link ėjo pro seną šalikelės karčemą. Nuo kada buvo čia ta karčema nežinia, bet šitas kelias jau XVII a. viduryje čia buvo, nes paminėtas, kad, kai 1632 metais Aleksandras Masalskis padarė žemės mainus su Zapyškio klebonu, nuo tada Zapyškio bažnyčia gavo smuklę prie vieškelio į Karaliaučių ir dar penkis Jočionių kaimo ūkininkus. Už tos smuklės nelabai toli jau buvo ir Mauručiai (tiksliau dar tik vietovė, kurioje Mauručių kaimas atsirado vėliau).
Nuo Mauručių vietovės važiuojant šituo keliu (J. Totoraičio pavadinto vieškeliu), visai netoli yra Veiverių kaimas. Ar 1632 metais buvo čia gyventojų, nežinoma.
Pirmą kartą Veiveriai paminėti 1744 metais Vilniaus sinodo parapijų kaimų sąrašuose. Žinoma tik, kad dar prieš 1782 metus čia buvo medinė koplyčia, o aplink ją kaimo kapinaitės (toji vieta dabar kur atsimuša tiesus Pažėrų kelias į ligoninę).
1818 m. koplyčios vietoje jau buvo mažytė bažnytėlė ir kapinaitės. 1829-1832 m. išvedus per Veiverius tiesų plentą ir 1852 m. prie jo pastačius mūrinę Veiverių bažnyčią, kapinaitės buvo panaikintos, nuo 1846 m. laidojama įsteigtose Veiverių parapijos kapinėse Gyvių kaime.
Važiuojant nuo Veiverių į vakarus, už poros kilometrų abipus kelio yra Gyvių kaimas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Gyvių paplentėje gyveno kelios šeimos žydų ir evangelikų, kalbančių lietuviškai, save laikančių vokiečiais ir 1941 metais repatrijavusių į Vokietiją. Varšuvos kunigaikštystės laikais Gyvių kaimas jau buvo.
Dar už poros kilometrų – Skriaudžiai. Tai pats seniausias kaimas iš visų aplinkinių kaimų. Jis paminėtas dar 1664 metais, kaip Kauno parapijos kaimas, esantis vienintelis nuo Jiesios į šiaurę iki pat Kazlų Rūdos miškų ir Pilviškių.
Skriaudžių parapija įsteigta 1778 metais, bet metrikų knygos čia užvestos nuo 1766 metų, kai čia dar buvo tik medinė koplyčia. Skriaudžių, kaip religinio centro, trauka jaučiama ir dabar. Čia visada į atlaidus susirenka daugiau žmonių nei į Veiverius, nors Skriaudžiai tik bažnytkaimis. Skriaudžių kapinėse dar ir vėlyvo praėjusio amžiaus pokariu buvo laidojami ir kai kurie Veiverių parapijos žmonės.
Apie penkiasdešimtuosius XX amžiaus metus Skriaudžių parapijoje yra susituokusi ne viena pora iš Paviemuonio ir kitų Veiverių parapijos kaimų. Ir laidojo iš Veiverių parapijos žmones Skriaudžių kapinėse ne retai. Galbūt tokia Skriaudžių trauka yra tradicinė ir labai sena, nes čia jau nuo seniai buvo vedamos metrikacijos knygos.
Senasis vieškelis iš Kauno į Karaliaučių ėjo per Būdelę, Gudelius, Ąžuolų Būdą, sukdamasis dešiniau ir tęsėsi senuoju keliu per Vinčus, Antanavą, Pilviškius ir Vilkaviškį.
Šitas tiesusis naujas plentas, vienas pirmųjų ir moderniškiausių plentų visoje Rusijos imperijoje, sujungė dvi sostines – Peterburgą ir Varšuvą.
(Antrasis plentas, per Lietuvos teritoriją nutiestas 1858 m., ėjo iš Rygos į Karaliaučių per Joniškį ir Tauragę.).
Plentas tarp Peterburgo ir Varšuvos per Daugpilį ir Kauną tapo svarbiu susisiekimo traktu, kuriuo važinėjo pašto karietos.
Pakelėse kas keliolika ar keliasdešimt kilometrų buvo pastatytos pašto stotys su nakvynės namais ir arklių keitimo punktais. Visa šia svarbia pakele stovėjo nameliai kelio prižiūrėtojams. Jais dažniausiai būdavo kareiviai.
Vienoje tokių pašto stočių dabar Veiveriuose yra įsikūrusi Meno mokykla, o kelio prižiūrėtojų baltas mūrinis namelis (10×10,5 m) taip pat tebestovi paplentėje, rytinėje miestelio dalyje. Dar vienas toks namelis baltuoja paplentėje pagiry, už Skriaudžių, Gudeliuose.
Kelio prižiūrėtojams priklausė prieš žiemą žemumose pastatyti sniegtvores, o pavasariais jas nuimti, kuo skubiau atkasti užpustytus kelio ruožus, išėjus pašalui, laužomas kelio vietas apdengti eglišakiais, o atsiradusias duobes išlyginti skalda, kurios netrūkdavo šalikelėse gražiai supiltose pailgose krūvose.
Panašios stotys buvo Daugpilyje, Zarasuose, Utenoje, Ukmergėje.
Prieš nutiesiant geležinkelį (iki 1862 05 01), šiame trakte buvo 476 arkliai (po šios datos tik 54).
1854 m. išilgai Peterburgo – Varšuvos plento nutiesiama pirmoji telegrafo linija, Lietuvoje turėjusi stotį Kaune, vėliau ir Marijampolėje.
Kauno pašto stotis stovėjo Rotušės aikštėje (tarp rotušės ir namo, kuriame dabar yra Literatūros muziejus). Ši pašto stotis nebuvo tokia puošni kaip Ukmergės ir Utenos stotys, bet atitinkanti vėlyvojo klacisizmo tradicijų reikalavimus ir rotušės aikštės vaizdo negadino. Tiesa, keliaujančiam carui ar jo šeimos nariams stotyje apartamentų nebuvo. Jie buvo įrengti rotušės patalpose.
Pašto karietos, vežusios ir keleivius, buvo greitos ir patogios.
Peterburgo – Varšuvos plentu dienom ir naktim važiavo vežimai keturiom eilėm – po dvi abiem krytim.
Važiuojant iš Vilniaus į Varšuvą, patekti į jas Utenoje ar Ukmergėje būdavę sunku, todėl daugelis, Vilniuje nusisamdę vežiką žydą, atvažiuodavo į Veiverius, buvusius „lenkiškoje“ kairiojoje Nemuno pusėje, kur jau galėdavo nesunkiai įsėsti į karietą ir ramiai pasiekti Varšuvą.
Taip atvykęs iš Vilniaus į Veiverius 1860-ųjų gegužę, į Varšuvą išvažiavo ir poetas Vladislovas Kondratovičius-Sirokomlė.
1860 m. balandžio 28 d. iš Peterburgo į Prūsiją yra važiavusi Rusijos didžioji kunigaikštienė Elena Pavlovna (į karietą įsėdo Daugpilyje, iki kurio atvažiavo traukiniu).
Tų pačių metų rugsėjo 12 d. ir caraitis, sosto įpėdinis, vykdamas į Varšuvą, iki Daugpilio keliavo traukiniu, o toliau – arkliais per Ukmergę, Kauną, Veiverius.
Šiuo keliu važinėjo ne vien žymūs asmenys ar šiaip keleiviai į sostinę. Juo išvaryta už Uralo daug grandinėmis surakintų kalinių už lietuviško žodžio platinimą ar nepagarbų atsiliepimą apie carą ir jo valdžią.
O kiek šituo keliu išvaryta pėsčiomis ir išvežta medinašiais vežimais kratant duobėtu žvyrkeliu Sūduvoje sugaudytų rekrūtų į svetimųjų sumanytus karus. Mėgėjų uždegti karus, nors juose ir patys apsvildavo, niekada netrūko.
Net ir šito svarbaus plento idėja visų pirma kilo ne vien dėl pašto ar keleivių pervežimo. Kelias čia buvo nutiestas pamažu vėl rengiantis karui.
Po Napoleono pralaimėjimo, kai 1815 m. Vienos kongrese iš didžiosios dalies Varšuvos kunigaikštystės, į kurią įėjo ir Užnemunė, žemių buvo sudaryta Lenkijos karalystė, personalinės unijos ryšiais sujungta su Rusijos imperija arba, kitaip sakant, pajungta šiai imperijai, caras Aleksandras I ir jo aplinka, įsidrąsinusi po tokio laimėjimo priešNapoleoną, pradėjo galvoti apie brovimąsi į pietus ir karą su Turkija.
Tą Rusija ir padarė 1853 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais, įvedusi savo kariuomenę į Turkijai priklausančias Moldaviją ir Valachiją.
Tų pačių metų spalį turkų sultonas paskelbė karą Rusijai, bet po poros savaičių Sinopo mūšyje Nachimovo eskadra Juodojoje jūroje sunaikino turkų laivyną.
Toliau vyko tai, kas ir turėjo vykti. Nenorėdamos Rusijos iškilimo ir Turkijos pralaimėjimo, į karą įsitraukė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sardinija. Karas apėmė ne tik Juodosios jūros baseiną, bet ir Baltijos jūrą.
Vincas Pietaris atsiminimuose rašė, kad jo dėdė (tėvo brolis), grįžęs iš karo su japonais ir jausdamas vėl būsiąs paimtas į naują karą, liūdnai kalbėjo, jog iš šito karo jau negrįšiąs. Taip ir įvyko.
Matyt, suprato, jog tai bus karas tarp nuskurdusių baudžiauninkų ir gerai ginkluotos Europos.
Karas truko ilgiau kaip dvejus metus.
Rusija nieko nelaimėjo, o pralaimėjo daug. Žmonių abi pusės neteko maždaug po lygiai, bet Rusijai buvo uždrausta turėti savo laivyną Juodojoje jūroje, Europai išryškėjo Rusijos atsilikimas, nes Europos kariuomenė jau kariavo graižtviniais ginklais, gi baudžiavinės Rusijos kareiviai šaudė lygiavamzdžiais, titnaginiais šautuvais. Europos laivus varė garo mašinos, o Rusijos – burės.
Visa tai akivaizdžiai pamatęs caras, jo generolai ir politikai ne tik daug ką suprato, bet buvo priversti imtis reformų.
Buvo panaikinta baudžiava, suaktyvintas geležinkelių tiesimas, netrukus atsirado ir lygiagretus Veiverių plentui geležinkelis į Karaliaučių.
Tačiau sustiprėjo ir 1859-1861 metų revoliuciniai bruzdėjimai, o Lenkijoje ir Lietuvoje pribrendo 1863 metų sukilimas.
Prieš mus čia gyvenę žmonės turėjo ir savo menkesnius vietinius kelius, kurių purvynus rudeniais ir pavasariais išklampodavo ir žmonės, ir gyvuliai, gilias provėžas išmaldavo vežimų ratai.
Kelių priežiūra didelėms valdžioms nerūpėjo. Kelius tvarkė patys gyventojai. Einantį per kaimą vieškelį, išdalytą gabalais kaimo gyventojams, šie taisė jį ir prižiūrėjo.
Kam papuldavo bloga kelio atkarpa, kokioj žemumoj, ji būdavo trumpa, netgi ir kelių metrų ilgio, o kam geresnio kelio ruožas – gerokai ilgesnis.
Nepriklausomoje Lietuvoje keliams buvo skiriama daug dėmesio. Kiekvienoje sankryžoje stovėdavo rodyklės –„trirankiai“ ar „keturrankiai“, priklausomai nuo to, į kiek šakų toje sankryžoje šakojosi kelias. Užrašai buvo aiškūs, ant tvirtų metalinių stiebų, stipriai įbetonuotų į žemę.
Kiekvienoje sankryžoje galėjai perskaityti iš kokio kaimo pavadinimą, kur atvažiuoji ir į kur veda kiti tos sankryžos keliai.
Kelių rodyklės buvo išvartytos, kai vietoje kaimų atsirado Žemaitės, Petro Cvirkos, Ždanovo, Čapajevo, Stalino, Lenino, Draugystės, Vienybės ir t.t. kolūkiai ir brigados: be pavadinimų, sunumeruotos kaip konclagerių kaliniai ar kolūkio arkliai, kuriems, atimtiems iš žmonių, gyviems ant klubo išdegindavo apie 20 centimetrų dydžio numerius.
Nuo tada rodyklės iš kryžkelių kaip dingo, taip iki šiol jų ir nėra. Gali pamatyti tik stambesnių gyvenviečių pavadinimų užrašus; per kokius kaimus važiuoji gali sužinoti tik klausinėdamas žmones.
Praėjo daugiau nei dvi dešimtys metų kaip kaimų pavadinimus viešinti niekas nedraudžia, bet rezultatas liko tas pats.
Laikas eina, keičiasi mados, tvarka ir įpročiai. Keičiasi ir kraštovaizdis, net reljefas.
Daugelio kelių neliko nė ženklo, dingo užmarštyje, kaip ir žmonės, kažkada jais važi-
nėję. Juos rasti galime jau tik senuose žemėlapiuose, kaip ir mums nematytus ir nepažintus žmones – nuotraukose.
Pagal padavimą (ne pagal tikrus šventųjų gyvenimų aprašymus) šventasis Kristoforas buvo žmogus, ant savo pečių per upę pernešdavęs keliautojus. Kartą jam teko pernešti vaiką, kuris buvęs labai sunkus, o upės viduryje taip pasunkėjęs, jog „keltininkas“, ir pasiremdamas lazda, vos pasiekė krantą. Pernešęs sužinojo, kad tas vaikas buvo Kristus (lot. Christos-Kristus, offore-nešti), ir jam pasakė: „Aš toks sunkus todėl, kad ant manęs sukrautos viso pasaulio nuodėmės."
Jau prieš keletą metų šventasis Kristoforas išbrauktas iš šventųjų sąrašų ir viešai pripažinta, jog tai buvo tik legenda.
O kuo dėtas šventasis Kristoforas šiame kelyje? Be jokios abejonės jis turėjo darbo kelyje ties Išlaužu, kai patvindavo Jiesia.
Dabar, važiuojant asfaltu, sunku įsivaizduoti, koks buvo šitas kelio ruožas, ypač pavasariais ir rudeniais, kai čia buvo tik pelkėtas miškas. Perkopęs šitų žemumų gamtines kliūtis, kelias dalijosi į dvi atšakas: viena vedė Prienų link, kita suko į vakarus pro Čiudiškius per Klebiškį, Ingavangį, Sarginę, Marijampolės link.
Maždaug nuo Išlaužo jau nė viena atšaka nesivadino Kristoforo keliu.
Kelias per Ingavangį dabar dar kartais vadinamas senkele arba prūskeliu. Tada, seniai, jis buvo labai svarbus, svarbesnis nei kelias per Skriaudžius ir Veiverius, nors iki Marijampolės ir gerokai trumpesnis.
Senkele per Kauną į Paryžių grįžo ir 1812 m. žiemą, bėgdamas iš Rusijos, Napoleonas. Per čia, kaip ir tiesiuoju keliu, traukėsi ir dalis jo išlikusios alkanos, sušalusios, išvargusios kariuomenės.
Šituo keliu buvo tinkamiausias maršrutas ir Septynerių metų (1756-1763) kare, einant rusų kariuomenei į Europą per Insterburgą. Praėjo tos kariuomenės trys daugiatūkstantinės armijos (1757 06 15-28), vadovaujamos trijų žymių Rusijos karvedžių: Apraksino armija, atėjusi nuo Mintaujos per Kauną, Rumiancevo – nuo Ukmergės ir Liveno – per Kauną nuo Vilniaus.
Kad šita kariuomenės lavina pasirinko kelią nuo Kauno į Įsrutį ne tiesiausia linija per Veiverius – Skriaudžius, o galimai šituo keliu, byloja, kad senkelė (prūskelis) buvo geresnė negu tiesusis kelias. Mat nuo Skriaudžių iki Marijampolės kelio beveik ir nebuvo, o nuo Marijampolės iki Gižų buvo labai klampūs neišbrendami per Rudžių giraitę raistai.
Prieš keletą metų kelininkai, toj vietoj patikrinę kelio gruntą, rado maždaug metro gylyje 1833-1835 m. pilto pylimo akmenų ir 1865 m.
Marijampolės apskrityje svarbiausias kelias buvo plentas Kaunas – Marijampolė, kaip dalis trakto Peterburgas – Varšuva, svarbaus visai imperijai.
Iš žemesnės kategorijos kelių (vieškelių) nuo seniausių laikų svarbi vieta priklausė senkelei (per Ingavangį, Jiestrakį), o vienas ilgiausių per rytinę Sūduvą buvo kelias nuo Kardokų iki Nemuno ties Žiegždriais, ėjęs per Agurkiškę, Padrečius, Pažėrus, Mastaičius, Garliavą, Raiželius, Vaišvydavą.
Dar vienas svarbus netoli Nemuno ėjęs nuo prūsų pasienio vieškelis buvo nuo Zapyškio per Dievogalą, Marvelę iki Aleksoto. Šituo keliu 1812 m. žiemą traukėsi prancūzų maršalo Nėjaus armijos likučiai.
Nelabai ilgas, bet svarbus buvo vieškelis tarp Dievogalos ir Kardokų – Žiegždrių vieškelio. Jis, eidamas iš šiaurės į pietus, jungė šiuos abu kelius ir ėjo per Dobrovolę ir Bajorus, susikirsdamas su Kardokų – Žiegždrių vieškeliu tarp Mastaičių ir Garliavos.
Nuo Dievogalos, esančios netoli Zapyškio ir Nemuno, per miškus pro Pabartupį ėjo paprastas kelias iki Pažėrų, nuo čia jis virto į vieškelį, einantį per Veiverius, Gustaičius (nuo Gustaičių turėjo atšaką į vakarus per Paviemuonį į Ragavą), Mozūriškes, Degimus, Pakiauliškį, Klebiškį ir Pienlaukį į Prienus.
Tai buvo kelias, jungiantis Nemuną ties Zapyškiu su Nemunu Prienuose. Šio vieškelio svarba itin ryški per abu pasaulinius karus.
Kelio atšaka nuo Gustaičių į Ragavą žemėlapio schemoje labai trumpa. Iš tikrųjų ji buvo apie 1,5 km ilgio.
Ties ta vieta, kur nuo Mozūriškių dabar ateina buvusio kelio likučiai ir jo pagrioviu elektros linija į degalinę, prasidėjo senojo Gustaičių gatvinio kaimo gyvenvietė, kuri ėjo į vakarus, dar šiek tiek už benzino kolonėlės.
Iki pat 1970 m. melioracijos šitoj pakelėj senojo Gustaičių kaimo pėdsakus priminė keli medžiai, kažkieno buvusio sodo, regis, dekoratyviniai krūmai su rudenį baltuojančiomis nevalgomomis uogomis. Už 200 – 300 metrų nuo čia į vakarus dar yra išlikę Veiverio sodybos medžiai.
Jų link vedė kelias nuo Gustaičių kaimo sodybų į Paviemuonio senąjį gatvinį kaimą. Kelias ėjo pro pat Veiverio sodybos medžius ir sukosi į pietus. Gal už 50 metrų nuo sodybos (panašu, jog po dabartine autostrada) buvo Paviemuonio kaimo karčemos žemė.
Nežinia, ar karčema buvo, bet žemė buvo tikrai, nes pagal valakų sistemos tvarką, varant laisvai gyvenančius gyventojus į gatvinius kaimus, o jų žemę atskyrus nuo sodybų ištiesiant ilgais siaurais rėžiais, galiojo įsakymas kiekviename kaime palikti po sklypelį karčemai ir kalvei.
Už karčemos žemės į pietus buvo ir Paviemuonio senoji kaimavietė. Jos vietą iki 1970 m. priminė skurdžios vyšnaitės ir kažkokie krūmokšniai.
Nuo čia vienas keliukas ėjo tiesiai Pagraižio giraitės ir kunigo J.Bielskaus buvusios bažnytėlės – koplytėlės, Blindžiakupsčio, link, kitas, vedantis į Ragavą,– sukosi į dešinę. Ragava – tai mažas kaimas, bet prisimintinas todėl, kad jame ant smėlio kalnelio (P. Vosyliaus ir V. Mikalausko laukų riboje) buvo kapinaitės.
Kas žino, gal dėl tų kapinaičių ir kelias iki Ragavos buvo vieškelis (platesnis ir prižiūrimas), o nepaprastas laukų kelias.
Kada tose kapinaitėse buvo laidojama, jau neprisiminė net gyvenusieji XIX a. antroje pusėje. Todėl vieni vadino savižudžių ar nekrikštytų vaikų kapais, kiti manė esant prancūzkapiais. Įtarinėta, kad čia būta maru mirusiųjų laidojimo vieta.
Iš tikrųjų čia turėjo būti normalūs kaimo ar kelių kaimų kapeliai dar tais laikais, kai aplink nebuvo parapinių kapinių. Apie tai bylojo ant kalnelio besimėtantys suaugusiųjų ir vaikų kaulai, kurie rasdavosi arimuose dar iki 1990 metų.
O buvo jie žemės paviršiuje todėl, kad dalį kapų nuniokojo vietiniai gyventojai ant smėlio kalnelio kasdami bulvėms rūsius – duobes. Tuose iškastų duobių krantuose, išturkusios landas, per vasaras perėjo rudosios kregždės (pečelindos) ir ardė duobių kraštus.
Nors žemėlapyje pažymėtas prie Ragavos besibaigiantis vieškelis, bet iš tikrųjų jis čia nepasibaigė aklaviete, o virto paprastu keliu, einančiu tarp Bubautiškių ir Leskavos per Keturakiškes tiesiai į Jiestrakį, neužsukdamas per Plutiškes.
Į Jiestrakį vedė kitas kelias – nuo plento Gudeliuose. Nuo Jiestrakio jau ėjo gerai žinomas kelias per Živovodę į Marijampolę. Ir važiavo iš čia žmonės, ir pėsti ėjo Kauno link, nes nuo Jiestrakio per Ragavą buvo artimiausias kelias į Kauną, ypač po 1835 m., kai atsirado plentas į Garliavą.
Tolimas vietas žmonės pasiekdavo savais keliais ne tik važiuoti, bet ir pėsti. Į garsiuosius šv. Baltramiejaus atlaidus Višakio Rūdoje žmonės nuo Živovodės, Mikališkio išsiruošdavo keliom dienom, bet po atlaidų stengdavosi sugrįžti sekmadienį, įveikę iki vėlaus vakaro 50 – 60 kilometrų.
Nuo Gustaičių kaime dabar esančios degalinės iki plento Veiveriuose buvusio Gustaičių vieškelio dabar nėra nėžymės. Jis seniai užmirštas, nes tokių kelių kolūkinių dvarų laikais netaisė, tik malė traktoriais, kol šie tapdavo neišvažiuojami. Yra išlikusios tik žymės to išgadinto ir užžėlusio kelio tarp degalinės ir buvusio Mozūriškių dvaro centro, vėliau tapusio Lizdeikių mokykla.
Į rytus nuo degalinės anapus šio buvusio Gustaičių vieškelio dešinėje pusėje, einant Veiverių link, buvo Juozo Gluosnio sodyba. Į pietus nuo jos, toje pačioje kelio pusėje savo aukštais medžiais ir gražiais stogais puikavosi Juozo Gustaičio namai.
Po skardiniu tos gražios suvalkietiškos trobos stogu prieš 1935 metų ūkininkų streiką čia rinkdavosi stambieji ūkininkai ir jiems prijaučiantys smulkesnieji, o kartais ir ypatingi svečiai, atvykę iš toliau. Buvo kalbama, kad net iš anapus Vokietijos sienos.
Lietuvos policijai atrodo, apie tai buvo daugiau žinoma, negu randame tokiuose dokumentuose parašyta. Juk kas nors galėjo prisiminti.
Už J.Gluosnio namų, Veiverių link kitapus kelio (vakarų pusėje) pakelėje stovėjo Gustaičių kaimo kryžius. Nuo kryžiaus driekėsi lanka – vešlios pievos – atsiradusios gerai įtręštoje trobaviečių žemėje. Ji priklausė Kaziui Gustaičiui, Juozo broliui, bet tose pievose stovėjo tik kluonas šienui laikyti, o jo šeimininkas retai čia lankėsi. Kažkodėl visi jį pažinojusieji ir tik žinojusieji tokį esant vadino jį ne Gustaičiu, o Gustaičiuku.
Pagal: K. Orino užrašus
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
