 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Audronė JANUŽYTĖ. Lietuvių istorikų politikų valstybingumo samprata (1907–1918 m.)
http://www.istorijoszurnalas.lt/index.p ... &Itemid=24
„Istorija“. Mokslo darbai. 65 tomas
Anotacija.
Straipsnyje, remiantis lietuvių istorikų politikų Petro Klimo, Augustino Voldemaro, Juozo Purickio ir Jono Šliūpo 20 a. pradžios straipsniais bei istorinėmis studijomis, analizuojamos jų pažiūros Lietuvos valstybingumo klausimais, t. y. autonomijos, federacijos su Lenkijos valstybe, Lietuvos–Latvijos valstybės, Lietuvos–Baltarusijos valstybės, konstitucinės monarchijos ir nepriklausomos tautinės valstybės idėjos.
Lietuvių istorikų politikų idėjos lyginamos su žymiausių 20 a. Europos nacionalizmo tyrinėtojų koncepcijomis.
Prasminiai žodžiai: istorikai politikai, nacionalizmas, valstybingumas, autonomija, tautinė valstybė.
Įvadas
20 a. pradžioje politiniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai sudarė sąlygas lietuviams kaip tautai telktis ir įgyvendinti valstybingumo programas.
Lietuviai istorikai neliko nuošalyje nuo to meto įvykių ir procesų. Jie ne tik patys aktyviai dalyvavo kuriant to meto Lietuvos valstybę, bet ir analizavo, vertino tautinius judėjimus ir ieškojo praeityje atsakymų į klausimą: kas sukėlė tautinio sąmoningumo proveržį Lietuvoje 19–20 a.?
Aiškinosi ir aiškino kitiems, kodėl lietuviai kaip tauta turi vienytis ir kovoti dėl teisės atkurti Lietuvos valstybingumą?
Kokie galimi keliai į Lietuvos nepriklausomybę?
Šiame straipsnyje, remiantis istorikų politikų P. Klimo, A. Voldemaro, J. Purickio ir J. Šliūpo straipsniais bei istorinėmis studijomis, nagrinėjamos jų idėjos, pažiūros ir koncepcijos Lietuvos valstybingumo klausimais, t. y.:
- pirma, pateikiama, kaip istorikai politikai vertino Didžiojo Vilniaus Seimo priimtą tautinės autonomijos programą;
- antra, diskutuojama, kodėl istorikai politikai nelaikė tautinės autonomijos vienintele lietuvių politine programa 20 a. pradžioje;
- trečia, analizuojama, kaip jie vertino įvairius Lietuvos valstybingumo atkūrimo projektus, t. y. federacijos su Lenkijos valstybe, bendros Lietuvos–Latvijos ar Lietuvos–Baltarusijos valstybių sukūrimą;
- ketvirta, apibendrinamas istorikų politikų požiūris į konstitucinę monarchiją; penkta, argumentuojama, kodėl istorikai politikai pasisakė už nepriklausomos tautinės valstybės sukūrimą.
Straipsnyje naudotasi 1907–1918 m. publikacijomis, kurios vertinamos kaip lietuviškos istoriografijos paveldas (paminklai).
Tai visų pirma P. Klimo straipsniai apie to meto užsienio ir vidaus politines aktualijas žurnale „Aušrinė“ (1910–1913) ir tautinius procesus laikraštyje „Lietuvos aidas“ (1917–1918);1
A. Voldemaro straipsniai apie visuomeninius judėjimus Rusijos imperijoje, publikuoti laikraštyje „Vilniaus žinios“ (1907), ir kaip jis vertino autonomijos politinę programą laikraštyje „Draugija“ (1908)2
bei J. Purickio straipsniai, skelbti laikraštyje „Das neue Litauen“ (1918), kuriuose jis analizavo ir vertino priimtus Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus ir aptarė įvairius Lietuvos valstybingumo atkūrimo projektus.3
Be to, naudotasi J. Šliūpo studijomis „Lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“ ir Lietuvių bei latvių sąjunga ir sąjungos projektas.4
Taip pat naudotasi Aldonos Gaigalaitės, Edmundo Gimžausko ir kitų istorikų darbais, kuriuose nagrinėjamos lietuvių istorikų politikų nacionalizmo ir valstybingumo idėjos ir pažiūros.5
Straipsnyje, remiantis komparatyvistiniu tyrimo metodu, ieškoma lietuvių istorikų politikų ir žymiausių 20 a. Europos nacionalizmo teoretikų idėjų ir koncepcijų sąsajų nacionalizmo ir valstybingumo klausimais.
Nacionalizmas apibrėžiamas kaip politinė doktrina, skelbianti kiekvienos tautos teisę apsispręsti ir kurti savarankišką valstybę; Valstybingumas – kaip valstybės idėjos sklaida;
Terminas istorikas vartojamas plačiąja prasme.
Jis apima individus, kurie:
- pirma, baigė istorijos studijas universitetuose ir dirbo dėstytojais carinės Rusijos imperijos universitetuose (A. Voldemaras baigė Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1909 m. 1913–1916 m. jis buvo privatdocentas Sankt Peterburgo universitete ir 1915 m. dirbo lektoriumi Aukštuosiuose moterų kursuose bei docentu Psicho-neurologijos Institute Sankt Peterburge. 1916–1917 m. dirbo ekstraordinariniu profesoriumi Permės universitete);
- antra, apgynė daktaro disertacijas iš istorijos srities (J. Purickis apgynė daktaro disertaciją Die Glaubenspaltung in Litauen im XVI. Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569 Friburgo universitete 1916 m.);
- trečia, publikavo straipsnius ir studijas iš Lietuvos istorijos (P. Klimas, J. Purickis, J. Šliūpas, A. Voldemaras ir kt.);
- ketvirta, dirbo istorijos dėstytojais Aukštuosiuose mokslo kursuose Vilniuje (1919–1921) ar Aukštuosiuose kursuose Kaune (1920–1922), ar vėliau įsteigtame Lietuvos universitete (P. Klimas, A. Voldemaras ir kt.).
Nacionalizmas – vyraujanti 20 a. idėja
Iš 20 a. pradžios lietuvių istorikų politikų išsiskiria P. Klimo publikacijos, kuriose galima atskleisti nuoseklų to meto įvykių vertinimą ir įžvelgti tam tikrą nacionalizmo koncepciją, t. y. kodėl lietuvių tauta turėjo istorinę ir juridinę teisę sukurti tautinę valstybę 20 a. pradžioje.6
Jau studijų metais P. Klimas, analizuodamas carinės Rusijos vidaus ir užsienio politiką, bandė teoriškai pagrįsti to meto tautinius judėjimus.
Lygindami P. Klimo pirmuosius straipsnius, paskelbtus studentų laikraštyje „Aušrinė“ (1910–1911), su kitomis publikacijomis bei straipsniais, išspausdintais per Balkanų karus (1912–1913) tame pačiame laikraštyje ir Pirmojo pasaulinio karo metais laikraštyje „Lietuvos aidas“ (1917–1918), jo pažiūrose galime įžvelgti nacionalizmo idėjų evoliuciją.
Iš pradžių veikiamas marksizmo idėjų P. Klimas neigė tautos kaip savarankiško ir lemiančio subjekto vaidmenį 20 a. pradžios istorijoje. Tautą jis tapatino su religine priklausomybe. Atgimusi lietuvių tauta, kaip ir kitos Rusijos pakraščių tautos, nori būti savita tauta, todėl tautiškumas, kuris, anot jo, kartu reiškė katalikiškumą, turėjo būti svarbiausias jos tikslas.7
Jis nesuprato, kodėl tautiškumas tapo visuomenės universalia programa, nes visuomenę sudarė individai su skirtingais klasiniais, politiniais ir ekonominiais interesais. Todėl, anot P. Klimo, tauta/tautybė ar tautiškumas negali būti visuomenės universalus tikslas ar net jos socialinė ar politinė programa.8
Tuo metu P. Klimas nelaikė nacionalizmo „beklase“ ideologija, kurio patrauklumą, anot Anthony Smitho (Anthony Smith), iš dalies ir lemia jo „sugebėjimas sutelkti ir suvienyti bendram tikslui šiaip jau skirtingus interesus ir šitaip pakirsti ir nuslopinti visas [gyventojų – A.J.] grupiškumo bei regioniškumo formas“.9
Tuo metu P. Klimo požiūris į tautą buvo visai suprantamas A. Voldemarui. Jis teigė, kad populiari K. Markso istorinio materializmo samprata 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tapo populiari tarp jaunimo ir darė įtaką daliai lietuvių studentijos Rusijos universitetuose. Tautos klausimą jie pateikė kaip priešpriešą klasių kovos klausimui, vietoje tautiškumo pasirinkdami proletarinį internacionalizmą.10
Tą teiginį po daugelio metų savo atsiminimuose patvirtino P. Klimas, pažymėdamas, kad jis studentiškuose straipsniuose propagavo istorinio materializmo ir socializmo pasaulėžiūrą pasirašinėdamas Vabalėlio slapyvardžiu.11
Tačiau tuo metu jis dar savęs nelaikė marksizmo pasekėju ir atmetė A. Voldemaro teiginį, kad jis autoritariškai ir nepagrįstai jį ir panašiai mąstančius kitus vadino marksistais.12
Kilus išsilaisvinimo iš turkų imperijos karams Balkanuose, P. Klimo nuomonė tautos valstybingumo klausimu pasikeitė. Tai akivaizdu iš jo publikacijų.
1912 m. pabaigoje straipsnyje apie nacionalizmą, Balkanų karus ir Rusiją P. Klimas, pritardamas Romo Bytauto13 teiginiams rašė, kad pagrindinė 20 a. pradžios tendencija yra individualizmas, kurio viena iš išraiškos formų yra tauta/tautybė, o tautų santykiuose individualizmas reiškiasi nacionalizmu.14
Kiek vėliau, susiklosčius naujoms geopolitinėms aplinkybėms, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, P. Klimas paskelbė nemažai straipsnių, kuriuose atvirai akcentavo, kad tautinės valstybės sukūrimas yra Lietuvos svarbiausias siekis.15
Taigi, veikiamas sparčiai besikeičiančios politinės situacijos, P. Klimas atsisakė marksistinės tautos interpretacijos, pripažino tautą kaip pagrindinį subjektą, 20 a. pradžioje formavusį tautinę valstybę.
Petras Klimas (1891–1969). (Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės: Lietuvos istorijos vadovėlis, red., sud. E. Jovaiša. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2002)
Prof. Augustinas Voldemaras (1883–1942). (Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės: Lietuvos istorijos vadovėlis, red., sud. E. Jovaiša. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2002)
Analizuodami to meto tautinius judėjimus tiek A. Voldemaras, tiek ir P. Klimas kelia klausimus:
- Kas yra nacionalizmas?
- Kas jį sukėlė?
- Kokios nacionalizmo formos ir tipai?
A. Voldemarui nacionalizmas – tai visų pirma atgimusios tautos ideologija.16
Jis teigė, kad kiekvienas visuomeninis judėjimas turi savo ideologiją. Ji gimsta kartu su tautos pasipriešinimu priespaudai.
Ideologija savaime negali atsirasti, kaip ir niekas negali jos sukurti nesiedamas su realiomis sąlygomis. Ideologija ir visuomeninis judėjimas veikia ir koreguoja vienas kitą.
Jo manymu, ideologija turi vadovauti, ginti ir teisinti visuomeninį judėjimą.
Nacionalizmas kaip ideologija, atsiradusi tautos atgimimo procese, iš dalies siekė sugrąžinti tai, kas buvo prarasta praeityje (valstybingumą – A. J.), ir turėjo kurti naują tautos ateities programą (autonomijos, federacijos, nepriklausomybės – A. J.).17
A. Voldemaro idėjos nacionalizmo klausimais artimos Ernesto Gellnerio (Ernest Gellner) idėjoms, jis pažymėjo, kad „nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti.“18
P. Klimas neprieštaravo A. Voldemaro idėjoms.
Analizuodamas slavų kovą prieš turkus Osmanų imperijoje jis teigė, kad nacionalizmas kilo Osmanų imperijoje, kai slavų tautos sukilo prieš turkus. Todėl Balkanų karas, anot jo, „eina po nacionalizmo vėliava“.19
Slavų tautos norėjo būti laisvos. Nacionalizmas kaip tautinis individualizmas pasireiškė Balkanų karuose dviem formomis: kova už autonomiją ir už nepriklausomybę.20
Autonomija
P. Klimo supratimu, autonomija yra susiaurintas „tautinis individualizmas“, ir ne visada pasiekus autonomiją yra išsprendžiamas tautinis klausimas. Kol tauta neturi tautinės valstybės, tol ji yra tik atgimimo kelyje. Atimti iš tautos siekį tapti nepriklausomai reikštų, anot P. Klimo, „išrauti jos šaknis“.21
Ieškodamas kelių į tautos nepriklausomybę, P. Klimas aptarė ir slavų politikų siūlomą slavų konfederacijos projektą Balkanuose.
Šis projektas, nors kai kuriems politikams ir teikė optimistiškų vilčių, nes turėjo būti sudaryta ne federalinė Balkanų valstybė, o valstybių federacija Balkanuose, P. Klimo nuomone, neišsprendžia tautinių nesutarimų.22
Jis teigė, kad naujoji Balkanų valstybių federacija, lyginant su Osmanu imperija, būtų buvęs didelis slavų tautų progresas, tačiau ji nepanaikintų Status belli tarp bulgarų, serbų, graikų ir kitų mažų tautų, kurios gyvena Balkanuose.
Nes pastebimi serbų ar bulgarų, ar kitų slavų tautų skirtingi reikalavimai dėl „Didžiosios Serbijos“ ar „Didžiosios Bulgarijos sukūrimo“ ir t. t.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad P. Klimas prieš 100 metų sugebėjo teisingai numatyti Balkanų tautų ateitį.
20 a. pabaigoje Jugoslavijos Federacijos Respublika subyrėjo į mažas tautines valstybes. Taigi, kaip pastebėjo istorikas ir parodė ateitis, valstybių federacija neišsprendžia tautinių nesutarimų.23
P. Klimas jau jaunystėje pabrėžė 20 a. pradžios pagrindinį nacionalizmo bruožą – tautos išsilaisvinimą iš tautinės priespaudos.
Kiekviena tauta siekia tapti laisva – iš pradžių ji pradeda reikalauti vienodų teisių su kitomis tautomis, vėliau pradeda kovoti dėl kultūrinės ir politinės autonomijos bei savivaldos, o dar vėliau ji pradeda kovą už nepriklausomybę ir teisę sukurti tautinę valstybę.
Tai jis vadino ateities vizija – jos politiniu tikslu, pažymėdamas, kad kiekviename istorijos laikotarpyje pavergta tauta formuoja savo tautinę programą.24
20 a. pradžioje išryškėjo dvi tautinės programos: autonomijos ir nepriklausomos tautinės valstybės kūrimas.
20 a. pabaigoje A. Smithas savo teorijoje panašiai kaip ir P. Klimas pažymėjo, kad kiekviena tauta formuoja savo ateities viziją, t. y. savo tautinį idealą.
Pasak A. Smitho, tautinis idealas – tai iš esmės „[..] tikėjimas, kad visi tie, kurie turi bendrą istoriją ir kultūrą, turi būti autonomiški, susivieniję ir skirtingi savo pripažintose tėvynėse.“25
Todėl „tautinis idealas neišvengiamai veda prie „nacionalizmo“ – tam tikros veiksmų programos tautiniam idealui pasiekti [...]“, t. y. prie savivaldos ir nepriklausomybės.26
Aptardamas nacionalinius judėjimus Balkanuose P. Klimas išskiria du nacionalizmo tipus: grobiamasis nacionalizmas, kuris pasireiškia imperializmu ir kurį galima išskirti Balkanų karuose iš Turkijos pusės slopinant slavų tautų kovą dėl valstybingumo atkūrimo, ir ginamasis, arba išsivaduojamasis nacionalizmas, kuris pasireiškė iš slavų tautų pusės prieš Turkiją dviem kovos siekiais – tautinės autonomijos ir nepriklausomybės.27
Analizuodamas Balkanų tautų išsivaduojamąjį judėjimą P. Klimas bandė rasti analogijų ir daugiatautėje Rusijos imperijoje.
Lietuvių, latvių, baltarusių, gruzinų nacionalizmą P. Klimas priskiria antrajam tipui – ginamajam, arba išsivaduojamajam nacionalizmui.
1905 m. Didysis Vilniaus seimas, kuriame buvo priimta lietuvių autonomijos programa, anot P. Klimo, buvo politinė lietuvių manifestacija, išjudinusi tautinę savimonę.28
Jam pritarė J. Purickis teigdamas, kad po 1905 m. Lietuvoje ypač sustiprėjo nacionalinis judėjimas, pasireiškęs per didesnę tautinės idėjos sklaidą spaudoje, per lietuviškų mokyklų ir lietuviškos spaudos išaugimą ir per didėjantį politines problemas sprendžiančių lietuvių inteligentų skaičių.29
Ar suteikus Lietuvai autonomiją būtų išspręstas tautinis klausimas?
1908 m. straipsnyje „Mintys apie Lietuvos autonomiją“ A. Voldemaras, fragmentiškai apžvelgdamas Lietuvos autonomijos klausimą teigė, kad šį klausimą svarbu išaiškinti teoriškai ir praktiškai.
Teoriškai todėl, kad autonomijos klausimas galėjo būti susietas su tautos idealu, praktiškai – su to meto lietuvių politine programa.
A. Voldemaras taip pat išreiškė abejonę: ar lietuviai turėtų ir toliau reikalauti autonomijos valdymo formos Rusijos imperijoje, ar gal geriau siekti federacijos su Lenkija, ar kovoti dėl visiškos nepriklausomybės?30
P. Klimo nuomone, nei kultūrinė, nei politinė autonomija nepajėgi išspręsti tautinių prieštaravimų.31
P. Klimas akcentavo dar vieną problemą – tai, kad Rusijos tautiniai pakraščiai buvo aukštesnės kultūros negu patys rusai. Tai atskleidė savotišką Rusijos tragizmą.
Nacionalizmo kilimo laikotarpiu aukštesnės kultūros Rusijos pakraščių tautos nenorėjo likti valdomos silpnesnės ir mažiau kultūringos Rusijos imperijos biurokratijos.32
Jis pažymėjo, kad lietuvių tauta, išėjusi iš Rusijos priespaudos, niekada į tokią imperiją nebenorėtų grįžti.33
Šiai P. Klimo idėjai pritarė A. Voldemaras teigdamas, kad daugianacionalinėje Rusijos imperijoje vyksta kova prieš rusinimą, už jos pavergtų tautų savasties išlaikymą. Kokiu keliu Rusijos tautos pasuks į valstybingumą – parodys ateitis.34
Lietuviams yra 3 galimi valstybingumo keliai:
1. Lietuvai tapti nepriklausomai. Šį kelią rinkosi dauguma lietuvių;
2. Lietuvai įsijungti į Rusijos federacinę respubliką;
3. Lietuvai sudaryti uniją su Lenkija.35
Federacija su Lenkija
A. Smithas savo teorijoje atkreipia dėmesį, kad ne visi nacionalistai nori nepriklausomybės.
Kai kurie iš jų pirmenybę teikia autonomijai arba federacijai su kita valstybe, bet „visi siekia jų teisės į tėvynę pripažinimo ir laisvės nuo kišimosi į jų vidaus, ypač kultūros, reikalus.
O kadangi tokį pripažinimą ir laisvę dažnai sunku užtikrinti būnant federacijoje su stipresne valstybe, nacionalistai paprastai teikia pirmenybę visiškam atsiskyrimui, kad sukurtų nepriklausomą savo valstybę [...].“36
Lietuvos istorikai politikai taip pat svarstė federacijos idėją.
Ir pirmiausiai federacijos su Lenkija.
Federacijos su Lenkija idėjoje A. Voldemaras įžvelgė keletą teigiamų bruožų.
Lietuva kaip maža valstybė, atsidūrusi tarp dviejų galingų valstybių – Vokietijos ir Rusijos – federacijoje su Lenkija jaustųsi saugesnė. Be to, ir ekonomiškai jai būtų naudinga, nes nereikėtų dalies biudžeto skirti karinėms išlaidoms. Bendra rinka ir muitų sistema leistų suklestėti Lietuvos ekonomikai.
Tačiau jis asmeniškai pirmenybę teikė nepriklausomai neutraliai Lietuvos valstybės idėjai.37
Greta to A. Voldemaras akcentavo, kad ne vien nuo lietuvių, o ir nuo geopolitinės padėties bei Europos valstybių noro pripažinti Lietuvos apsisprendimo teisę priklauso Lietuvos ateitis.
1918 m. laikraštyje „Das neue Litauen“ A. Voldemaras rašė: „kažin ar yra kita Europoje tauta, apie kurios teises dėl savistovaus valstybinio ir politinio gyvenimo, taip dažnai būtų kalbama, kaip kad apie lietuvius.“38
Jis manė, kad tokio didelio susidomėjimo ir abejojimo – ar lietuvių tauta turi teisę sukurti savo tautinę valstybę – priežastys glūdėjo pirmiausia praeityje, ir antra, kaip ji buvo rekonstruojama ir pateikiama politikams.
A. Voldemaras pastebėjo, jog daugelis nematė didelio skirtumo tarp lietuvių ir lenkų tautų, nes po Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimo lietuvių kaip ir lenkų tautos dauguma gyventojų ir teritorijos atiteko Rusijos imperijai.
Be to, abi tautas ištiko vienodas politinis likimas, ypač suartinęs aukštesnįjį lietuvių luomą su lenkais.
Todėl lenkų pretenzijos atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę daugelio Europos šalių politikams atrodė realios ir pamatuotos.
Tačiau lietuviai, anot A. Voldemaro, energingai protestavo prieš bendrą valstybę su Lenkija: „Apie uniją su Lenkais jie nieko nenorėjo žinoti.“
Jo nuomone, atgimusi lietuvių tauta atsisakė lenkų nacionalistinės programos ir sukūrė lietuvišką programą, kurios tikslas – atkurti Lietuvos valstybę.39
Taigi, pasak jo, „istorinė Lietuva (LDK – A. J.) mirė amžiams ir gimė jaunoji Lietuva“.40
Lietuviai atsisakė istorinės Lietuvos atgaivinimo, o su ja ir bet kokios idėjos sudaryti uniją su Lenkija. Naujoji Lietuva A. Voldemaro suvokiama kaip nepriklausoma Lietuvos valstybė etnografinėje teritorijoje.41
P. Klimas ir A. Voldemaras priėjo prie išvados, kad nacionalizmas kaip tautos ideologija ieško geriausių būdų užtikrinti tautos egzistenciją ir įveikti prieštaravimus tarp tautų.
Tautinė autonomija ar federacija su Lenkijos valstybe, anot P. Klimo ir A. Voldemaro, neišspręstų tautinių prieštaravimų, todėl galutinis lietuvių tikslas – kovoti dėl nepriklausomybės.
Reikia atkreipti dėmesį, kad to meto spaudoje istorikai politikai aktyviai svarstė ir bendros Lietuvos ir Latvijos, taip pat bendros Lietuvos ir Baltarusijos respublikos projektus.
Lietuvos ir Latvijos respublika
Aktyvus Lietuvos ir Latvijos respublikos šalininkas buvo J. Šliūpas.
Jo valstybingumo atkūrimo paieškas atspindėjo straipsnių ir paskaitų rinkinys „Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“, pasirodęs 1918 m. Stokholme.42
Iš šio rinkinio matyti, kad J. Šliūpas buvo demokratinės respublikos šalininkas ir siūlė atkurti Lietuvos valstybingumą kartu su latviais.43
Jis suvokė, kad nepriklausomoms mažoms Baltijos tautoms naudinga gera ekonominė ir politinė partnerystė ne tik tarpusavyje, o ir su Šiaurės Europos valstybėmis, ir ateityje ji galėtų išsirutuliuoti į bendrą Šiaurės tautų sąjungą.44
Skandinavų valstybės, pasak J. Šliūpo, buvo saugios demokratinės valstybės, jos nekėlė grėsmės Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms.45
J. Šliūpas, analizuodamas Lietuvos geopolitinę bei vidaus padėtį, nurodė keletą priežasčių, dėl kurių buvo įmanoma sukurti Lietuvos ir Latvijos respubliką.
Prie vidaus priežasčių J. Šliūpas priskyrė istorines, ekonomines ir geografines sąlygas.
Istorinės priežastys – bendra lietuvių ir latvių kilmė; kalbos bendrumas (lietuvių ir latvių kalbos priklauso tai pačiai baltų kalbų grupei); tradicijos ir senoji tikyba (pagonybė); bendra istorija (tam tikrais istorijos laikotarpiais tautos išgyveno panašų likimą, pavyzdžiui, teutonų ordino užpuolimus, carinės Rusijos priklausomybę, vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais).46
J. Šliūpo supratimu, tautų, išgyvenusių panašų likimą, susiformavo panašus mentalitetas, leidžiantis kurti ir gyventi vienoje valstybėje.
Ekonominės priežastys – Lietuva kaip žemės ūkio kraštas, o Latvija daugiau kaip pramonės kraštas galėjo ateityje sukurti bendrą pelningą ir konkurencingą ūkį.47
Geografinės sąlygos – Lietuva ir Latvija, turinčios išėjimą į Baltijos jūrą bei uostus Klaipėdoje, Liepojoje, Ventspilyje, Rygoje, galėtų laisvai plėsti prekybą ir greičiau pasiekti ekonominę pažangą.48
Remdamasis Arnoldo Toynbee (Arnold Toynbee) veikalu „Nationality and the War“ (1915) jis teigė, kad lietuviai ir latviai esantys žymiai geresnėje padėtyje negu čekai ar lenkai (jeigu lenkai neatgautų pamario su Gdansko uostu, jie neturėtų išėjimo į Baltijos jūrą), tuo tarpu lietuviai ir latviai turi tiesioginį išėjimą į Baltijos jūrą. Jiems nereikėtų sudarinėti su kitomis valstybėmis laisvų muitų ar prekybos sandorių, t. y. jų prekyba nepriklausytų nei nuo Rusijos, nei nuo Vokietijos, o tai leistų greičiau pasiekti ekonominę pažangą.
Dr. Jonas Šliūpas (1861–1944) su anūku. (Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas 1430–1930. Kaunas: Spindulio sp., 1933, p. 338)
Prie išorinių priežasčių, kurios skatino sudaryti su latviais bendrą valstybę, jis priskyrė:
1. Galimybę lengviau apsiginti nuo galimos Vokietijos ir Rusijos grėsmės.
Lietuviai ir latviai, atsidūrę vokiečių okupacijoje, jautė grėsmę savo nepriklausomybei ir kartu nebuvo tikri, ar pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Rusija nekels teritorinių ir politinių pretenzijų. Lietuvos ir Latvijos bendrai valstybei būtų žymiai lengviau apsiginti nuo galimų užpuolimų.
2. Geopolitinę lietuvių ir latvių padėtį.
Didžioji Britanija, Prancūzija nenorėjo, kad lietuviai ir latviai liktų priklausomi Vokietijai ar Rusijai, nes tų didžiųjų Europos valstybių po karo išaugusi galia keltų grėsmę Europos teritorinei pusiausvyrai.
Kartu jos nenorėjo pripažinti atskiro mažų Baltijos tautų savarankiškumo, nes jos taptų bejėgėmis šalimis ir negalėtų lemti jokios tarptautinės politikos. Liktų toliau žaisliukas vienos ar kitos didesnės kaimynės rankose.
Taigi, Europos valstybėms, pasak J. Šliūpo, priimtiniausia būtų tarp Rusijos ir Vokietijos turėti stiprią ir nemažą Lietuvos ir Latvijos respubliką.49
Vakarų Europos valstybės jaustųsi saugesnės ir kartu joms lengviau būtų apsispręsti dėl mažų Baltijos valstybių tarptautinio pripažinimo.
3. Galimybę apsiginti lietuviams nuo Lenkijos teritorinių pretenzijų.
Jis realiai suvokė, kad kartu su latviais lietuviams būtų žymiai lengviau apsiginti nuo Lenkijos pretenzijų į Lietuvą.50
Optimistiškai vertindamas Lietuvos ir Latvijos respublikos idėją J. Šliūpas apibrėžė ir būsimos lietuvių ir latvių valstybės valdžios ir valdymo struktūrą.
Jis ją apibūdino kaip demokratinę federacinę respubliką, susidedančią iš dviejų autonominių dalių – Lietuvos ir Latvijos.
Demokratinė respublika turi:
1. Užtikrinti spaudos, žodžio, susirinkimų, tikėjimo laisves;
2. Panaikinanti luomų skirtumus;
3. Žmogaus vietą visuomenėje turi lemti jo išsilavinimas ir gebėjimai;
4. Pripažinti piliečių asmens ir turto neliečiamumą;
5. Ginti ir garantuoti piliečių teises įstatymais ir teismais;
6. Užtikrinti privalomą mokslą piliečiams iki 16 m.;
7. Suteikti tautinėms mažumos piliečių teises ir pareigas bei pripažinti tautinių mažumų autonomines teises.51
Valstybės aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią turi sudaryti Seimas, vykdomąją valdžią – prezidentas ir ministerijos.
Respublikos prezidentas turi būti renkamas visuotiniu gyventojų balsavimu 6 metams (jis turi būti ne jaunesnis kaip 35 m. ir ne mažiau kaip 5 metus išgyvenęs Lietuvoje ar Latvijoje).
Prezidentas turi teisę skirti ministrus, atsakingus Seimui. Respublikos aukščiausioji įstatymų leidžiamoji galia turi priklausyti Seimui, kurį kaip ir prezidentą turi rinkti gyventojai per visuotinį balsavimą.
Seimas turi dirbti Vilniuje.
Seimo nariais gali būti renkami abiejų lyčių piliečiai ne jaunesni kaip 21 m.
J. Šliūpas, suvokdamas Lietuvos ir Latvijos respubliką kaip federacinę valstybę teigė, kad vietose (Latvijoje ir Lietuvoje) dirbs seimeliai ir ministerijų departamentai. Atsižvelgdami į respublikos įstatymus, jie priiminės vietos įstatymus bei užtikrins jų priėmimą. Vietose tvarką turi palaikyti vietos policija ir kariuomenė.52
Respublikoje turi būti vienoda administracinė, įstatymų ir teismų bei mokyklų sistema, bendri pinigai ir rinka, bendra užsienio politika.
J. Šliūpas nedetalizavo, kuri kalba turėtų būti valstybinė. Jis tik nurodė, kad vietose turi būti kalbama gimtąja kalba – lietuvių ar latvių.
Tuo jis lyg ir netiesiogiai pripažino dvi valstybines kalbas – latvių ir lietuvių.
J. Šliūpas, remdamasis tuo, kad lietuvių ir latvių kalbos panašios, teigė, kad ateityje tautoms nekiltų didelių sunkumų išmokti abi kalbas. Taigi jis pasisakė už tai, kad ateityje būtų pripažintos dvi valstybinės kalbos – lietuvių ir latvių.
Reikia pripažinti, kad J. Šliūpo idėjos buvo žinomos to meto lietuvių politikams, bet joms jie nepritarė.
Kurioziškas faktas įvyko 1919 m. Lietuvos Valstybės Taryboje renkant J. Šliūpą Lietuvos diplomatiniu atstovu Latvijai ir Estijai. Kai kurie Tarybos nariai suabejojo, ar jis galės tinkamai atstovauti Lietuvai, nes buvo aršus Lietuvos ir Latvijos respublikos šalininkas.53
Kartu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad J. Šliūpas Lietuvos ir Latvijos sąjungos idėjos niekada neatsisakė ir ją propagavo įvairiuose renginiuose bei susitikimuose su latvių politikais ir inteligentais.54
Tai akivaizdžiai matyti ir iš jo vėlesnių publikacijų ir pasisakymų.55
Sąjunga su Baltarusija
Istorikai politikai ne tik kūrė Lietuvos valstybės valdymo ir valdžios projektus, bet ir kartu analizavo įvairių politikų siūlomas valstybingumo atkūrimo galimybes.56
1918 m. lapkričio pabaigoje J. Purickis spaudoje svarstė baltarusių komiteto (Comité blanc-russien) pareiškimą, kuriame buvo nurodoma, kad jie ketina kurti nepriklausomą Baltarusijos valstybę, kuri ateityje turėtų sudaryti bendrą valstybę su Lietuva.57
J. Purickis, kaip ir Lietuvos Tarybos dauguma, tokį pareiškimą vertino nuosaikiai ir atsargiai. Jis manė, kad nors praeityje baltarusių žemės ir priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 20 a. pradžioje bendra valstybė su Baltarusija būtų buvusi per didelė našta Lietuvos valstybei.58
Be to, dar 1917 m. spalio 3 d. Lietuvos Taryba buvo priėmusi Gardino gubernijos delegaciją, kurią sudarė Gardino gubernijos visuomeninių organizacijų susivienijimo komiteto (Komitet objedinionnych obščestvennych organizacij) pirmininkas ir sekretorius, turėję oficialius juridinius įgaliojimus atstovauti susivienijimui, kuriam priklausė 500 000 narių.
Delegacija perdavė Gardino gubernijos gyventojų prašymą, kuriame buvo akcentuojama, kad Gardino gubernija visada buvo Lietuvos dalis, o jos gyventojai yra lietuviai ir jie nori priklausyti Lietuvos valstybei.
Prašyme buvo pabrėžiama, kad dabartiniu metu dauguma jų nebekalba grynąja lietuvių kalba, esantys stačiatikių tikėjimo, tačiau jie save tapatina su lietuviais, o ne rusais, baltarusiais ar lenkais.
Jie save vadina vietiniais gyventojais tuteišiais, todėl neatsižvelgiant į išvardintus minėtus skirtumus jie, pripažindami valstybinės lietuvių kalbos įteisinimą, pageidauja išlaikyti savo kalbos tarmę ir gauti autonomijos teisę, t. y. bažnyčioje, mokykloje ir vietos įstaigose kalbėti lietuviškai ir tarmiškai.
J. Purickis, analizuodamas jų pranešimą spaudoje teigė, jog jie atvirai pareiškė, kad nepageidauja priklausyti nei Rusijai, nei Lenkijai ar Ukrainai.
Netrukus po jų vizito, anot J. Purickio, buvo sudaryta Lietuvių Tarybos delegacija, kuri vietoje įsitikino, kad Gardino gubernijos gyventojai pageidavo priklausyti Lietuvai.
Delegacija pateikė rekomendaciją, kad būtų naudinga Lietuvos Taryboje turėti Gardino gubernijos atstovą, kuris būtų prieš bet kokius bandymus inkorporuoti Gardino guberniją į kitą nei Lietuvos valstybę.59
Galima sutikti ir su E. Gimžausko teiginiu, kad J. Purickis „iš principo deklaravo istorinio pagrindo prioritetą prieš etnografinį.“60
Be to, reikia pastebėti, kad istorikai politikai gana aktyviai pasisakė prieš kai kurių baltarusių pretenzijas į Vilniaus ir Gardino gubernijų teritorijas.
Jų teritorines pretenzijas jie vadino istoriškai neteisingomis ir neturinčiomis teisinio pagrindo.
1918 m. kovo mėn. spaudoje pasirodė žinia, kad tautinis baltarusių komitetas Minske paskelbė pareiškimą apie baltarusių tautos tikslą kurti savarankišką Baltarusijos valstybę su etnografinėmis sienomis. Į tą valstybinį junginį turėjo įeiti didžioji dalis Vilniaus ir Gardino gubernijų su Vilniaus ir Gardino miestais, taip pat Balstogė ir Lietuvos Brasta.61
Pareiškime buvo išreikštas protestas prieš lietuvių siekį į savo teritoriją įjungti Vilniaus miestą ir didžiąją Vilniaus gubernijos dalį, nes „tai esanti istorinė ir etnografinė baltarusių tautos sritis“.62
P. Klimui ir lietuvių visuomenei tai buvo nauja, nes iki to pareiškimo tik lenkai kėlė teritorines pretenzijas į Vilnių, remdamiesi lenkų kalbos vartojimu ir lenkų kultūros tradicijomis.
Baltarusių tariamos teritorinės pretenzijos į Vilnių susijusios, pasak P. Klimo, su senosios rašomosios slavų kalbos vartojimu LDK kanceliarijoje.
Tačiau jei vadovautumėmės tokia logika, teigė jis, tai dėl lotynų kalbos vartojimo viduramžiais Lietuvos universitete, mokslo ir bažnytinės literatūros leidiniuose Vilnių reikėtų atiduoti italams.
P. Klimo teigimu, vadinti Vilnių baltarusišku miestu gali tik labai laki vaizduotė.
P. Klimas nurodė, kad baltarusių pretenzijos į Vilnių rėmėsi prof. Joachimo Karskio, 1903 m. tyrinėjimais, kuriuose jis išvedė baltarusių tarmių ribas.
Tačiau baltarusiai praleido prof. J. Karskio teiginius, kuriuose jis nurodo, kad teritorijoje, kurioje vartojama baltarusių kalba, dauguma jos gyventojų yra lietuvių kilmės.63
Todėl baltarusių teritorines pretenzijas į Vilnių jis laikė nepamatuotomis, neturinčiomis nei istorinio, nei etnografinio, nei juridinio pagrindo.
Savo požiūrį tuo klausimu jis išsamiai išdėstė studijoje „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ (Vilnius, 1917).
Iš pateiktų faktų galima teigti, jog istorikai politikai tvirtai laikėsi nuomonės, kad baltarusių pretenzijos į Vilniaus ir Gardino teritoriją yra neteisėtos, istoriškai nepagrįstos ir be juridinio pagrindo.
Konstitucinė monarchija
Konstitucinės monarchijos idėjos šalininkai iš politikų istorikų buvo A. Voldemaras, J. Purickis ir J. Yčas.
Pagrindinis argumentas dėl galimybės sukurti nepriklausomą valstybę konstitucinės monarchijos būdu buvo vokiečių okupacija 1915–1918 m.
Tos idėjos šalininkai manė, kad išsikovoti Lietuvos savarankiškumą ir atsikratyti ilgalaikės Vokietijos aneksijos grėsmės bus žymiai lengviau, jei Lietuva taps monarchine valstybe, o karaliumi bus išrinktas vienas iš vokiečių karališkosios šeimos atstovų.64
J. Purickiui, A. Voldemarui, kaip ir daugumai Lietuvos Tarybos narių monarchijos šalininkų, dėl keletos priežasčių priimtinausia buvo Viurtembergo kunigaikščio Vilhelmo von Uracho (Urach Wilhelm Karl Florestan Gero Crescentius von) kandidatūra.
Pirma, jis buvo mažos ir neįtakingos tarp kitų vokiečių monarchų katalikiškos Viurtembergo kunigaikštystės princas.
Be to, jis neturėjo juridinės teisės užimti Viurtembergo kunigaikštystės sosto.
Todėl, jų manymu, jis geriausiai galėjo atstovauti Lietuvos nepriklausomybės interesams.65
Antra, neturėjo jokių ketinimų palaikyti lenkų teritorines pretenzijas į Lietuvą.66
Lietuvos politikai 1920 m. Sėdi iš kairės: J. Staugaitis, A. Smetona, K. Olšauskas. Stovi iš kairės: J. Šernas, dr. J. Šaulys, dr. J. Purickis, dr. V. Gaigalaitis, M. Yčas ir prof. A. Voldemaras. (Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės: Lietuvos istorijos vadovėlis, red., sud. E. Jovaiša. Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2002)
Ypač aktyvus to meto monarchijos šalininkas buvo J. Purickis.
Lietuvos Taryba Juozui Purickiui ir Martynui Yčui pavedė parašyti Laikinąją konstituciją, pagal kurią Vilhelmas von Urachas galėtų užimti Lietuvos sostą.67
Jie sudarė 12 punktų Laikinąją konstituciją (pacta conventa – Lietuvos monarchinės konstitucijos pagrindinis projektas68), kurią 1918 m. birželio 4 d. patvirtino Lietuvos Tarybos Prezidiumas.
Konstitucijoje buvo numatytos sąlygos, kuriomis Vilhelmas von Urachas turėjo tapti Lietuvos karaliumi.
Konstitucija skelbė Lietuvą konstitucine monarchija.
Įstatymų leidyba pagal konstituciją priklauso Parlamentui – Tautos atstovybei (dvejų rūmų – žemųjų (Seimo) ir aukštųjų (Tarybos)) ir monarchui. Vykdomoji valdžia priklauso monarchui ir jo paskirtiems ministrams (Ministrų kabinetui).
Karalius užimdamas sostą turi prisiekti, kad laikysis Konstitucijos, gins Lietuvos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą.
Lietuvių kalba turi tapti oficialia valstybės ir karaliaus rūmų kalba.69
J. Purickio teigimu, Vilhelmo von Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi Mindaugo II vardu buvo siejamas su tradicija ir valstybingumo raida.
Suteikus Mindaugo II vardą, jis pratęstų pirmojo Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo tradiciją.
J. Purickis spaudoje su patosu rašė, kad Mindaugas I įkūrė Lietuvos valstybę, o Mindaugas II, kurio gyslomis teka jo pirmtako kraujas, ją atkuria!70
Sunku pasakyti, kiek lietuviško kraujo turėjo Mindaugas II, bet, pasak J. Purickio, „lietuviškas kraujas yra geresnis už bet kurį kitą“, nes tautos balso patariamas jis sugebėtų priimti tinkamus veiksmus.71
Toks J. Purickio požiūris tik patvirtina to meto daugelio istorikų nuostatą, kad Lietuvos valstybingumas atkuriamas teisėtai ir istoriškai. Vilhelmui von Urachui tapus karaliumi, Lietuva pradėtų naują valstybingumo etapą.72
J. Purickis su juo siejo tradicijų ir tvarkos grąžinimą į Lietuvą vietoje buvusios slavų savivalės ir netvarkos: „Atsilikę Rytai vėl pralaimėtų Vakarams“.73
Jo nuomone, Mindaugas II turėjo sugebėti išlaviruoti tarp Rytų ir Vakarų, kad Lietuva būtų pripažinta nepriklausoma valstybe de facto ir de jure.
Miroslavas Hrochas (Miroslav Hroch) pastebėjo, kad išlaikyti viduramžių valstybės reliktus – nepriklausomų institucijų tradicijas – ypač stengėsi to meto Škotija, Airija, Katalonija, Norvegija ir Lietuva.
Dar daugiau – tautiniai judėjimai daugeliu atvejų orientavosi į viduramžių valstybingumo tradiciją.
Be to, jo manymu, reikia prisiminti, kad tautiniuose judėjimuose valstybingumo tradicija buvo susijusi ne tik su jos santykiu su institucijomis, bet ir su istorine sąmone kaip „kolektyvine atmintimi“, t. y. tautos praeitis tapo esminiu politinių argumentų pagrindu.74
Reikia pažymėti, kad ne visi Lietuvos Valstybės Tarybos nariai priėmė sprendimą rinkti Vilhelmą von Urachą Lietuvos karaliumi.75
Iš istorikų politikų P. Klimas, M. Biržiška ir J. Šliūpas buvo prieš Lietuvos skelbimą konstitucine monarchija.76
Vokiečių varžytuves dėl Lietuvos P. Klimas pavadino „karalių turnyru“.77
Lietuvos Tarybos nariai, anot jo, susidūrė su dilema: viena vertus, pagal Vilniaus konferencijos nutarimus Lietuvos valstybės valdymo formą turėjo spręsti visuotinu balsavimu išrinktas Steigiamasis Seimas, bet kita vertus, Vilniaus konferencijoje išrinktai Lietuvos Tarybai buvo patikėtas valstybės atkūrimas.
Todėl, P. Klimo teigimu, Lietuvos Taryba turėjo spręsti klausimą, kokia valstybinės valdžios forma būtų geriausia Lietuvai tarp galingųjų valstybių vokiečių okupacijos sąlygomis, kai Vokietija primetinėjo Lietuvai sąjungos su Vokietija reikalavimus ir konvencijas, kai nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija ar JAV atvirai nebuvo pasisakiusi dėl Lietuvos likimo.
Pasak P. Klimo, daugumai Lietuvos Tarybos narių atrodė, kad „karaliaus aureolė [...] pasirodys Lietuvai tuo užburtu ratu prieš piktąsias dvasias, kurios puolė bejėgį kūdikį.“78
P. Klimas Vilhelmo von Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi vertino kaip trumpalaikį epizodą Lietuvos istorijoje, kuris turėjo analogų ir kitose Vidurio ir Šiaurės Europos valstybėse.
Pavyzdžiui, 1918 m. spalio 9 d. Suomijos parlamentas Hesseno princą Fridrichą Karlą (Friedrich Carl)išrinko Suomijos karaliumi. Jo ir vokiečių armijos remiami jie tikėjosi būti saugūs ir nepriklausomi tarp Skandinavijos monarchijų.79
Įdomu pažymėti, kad vėliau savo diplomatinėje veikloje J. Purickis stengėsi užmiršti faktą, kad buvo vienas iš iniciatorių Vilhelmo von Uracho kvietimo būti Lietuvos monarchu, ir savo vėlesniuose darbuose apie tai daugiau neužsiminė.
A. Gaigalaitės nuomone, galbūt „istoriniams įvykiams pakrypus kitaip, iš istorinės perspektyvos žiūrėdamas, suprato tos idėjos paikumą.“80
Taigi galima pritarti ir P. Klimo teiginiui, kad posūkis į monarchinę būsimos Lietuvos valdymo formą buvo epizodinis įvykis atkuriant Lietuvos valstybingumą ir kartu parodantis lietuvių sugebėjimą pasipriešinti Vokietijos karinei ir imperialistinei politikai, siekusiai tiesiogiai pajungti Lietuvą Prūsijai.81
Nepriklausoma tautinė valstybė
Nuo 1917 m. lapkričio iki 1918 m. sausio mėn. pabaigos, likus mažiau nei kelioms savaitėms iki Nepriklausomybės akto paskelbimo (1918 m. vasario 16 d.), P. Klimas rašė itin daug straipsnių, kuriuose kėlė nepriklausomybės klausimą ir aptarė būdus jai pasiekti.82
Nepriklausomybę jis glaudžiai siejo su savarankiškos tautinės valstybės sukūrimu. Nepriklausomybės paskelbimas, anot P. Klimo, buvo negalutinis lietuvių tikslas. Ne ką svarbiau buvo sugebėti nepriklausomybę išlaikyti ir sukurti savarankišką valstybę.83
P. Klimas formulavo 2 pagrindinius tikslus:
- Pirmas tikslas – pasinaudojant tuometine karo baigtimi skelbti nepriklausomybę.
Tautinės valstybės kūrimą, t. y. tautos teisę savo etnografinėse žemėse sukurti valstybę, P. Klimas vadino etnografiniu/tautiniu dėsniu.84
Tautiniai interesai tampa svarbiausi, o etnografinis/tautinis dėsnis „tampa savarankiškos Lietuvos pagrindas“.85
P. Klimui etnografinis/tautinis dėsnis yra universalus, juo galima apibrėžti tautos sąvoką, nustatyti tautos gyvenamą teritoriją ar apibūdinti nacionalizmą kaip tautos siekį sukurti tautinę valstybę.86
Etnografinio/tautinio dėsnio turinį, P. Klimo nuomone, sudaro kalba, tautinė savimonė, kultūra ir ateities vizija.87
Iš šiuolaikinių nacionalizmo teoretikų darbų, kuriuose akcentuojama „objektyvių ar etninių faktorių“, t. y. tautos kalbos, religijos, tradicijų, kultūros, tautinių idealų svarba ir teigiama, kad individai gali tapti nepriklausomi minėtų faktorių pagrindu, A. Smitho etninė teorija yra artimiausia P. Klimo nacionalizmo koncepcijai.
- Antras tikslas – mobilizuoti visus lietuvius tautinės valstybės sukūrimui.
Be to, tautų apsisprendimo teisė, kurią pripažino Rusijos ir Vokietijos valstybės, anot P. Klimo, suteikė lietuvių tautai juridinį pagrindą skelbti Lietuvos nepriklausomybę.88
Tačiau „pliki principai“, anot P. Klimo, mažai turėjo galios tuometinėje geopolitikoje. Jie buvo iškraipomi, įvairiai interpretuojami ar pertaisomi dėl skirtingų valstybių interesų įtakos.
P. Klimas suprato, kad vien pasiskelbti, kad esame laisvi, neužteko, reikėjo dar sukurti valstybės pagrindus. Todėl lietuvių sutelkimą kurti tautinę valstybę P. Klimas suprato kaip tvirtą garantą išlaikyti nepriklausomybę ir kaip būdą atkurti Lietuvos valstybingumą.
Jis teigė, kad reikėjo išmokti laviruoti tarp nepriklausomybės priešininkų ir sugebėti juos patraukti į nepriklausomos valstybės kūrimą.89
Tam reikėjo, anot P. Klimo, rasti vidurio kelią, kad į nepriklausomybę eitų ne tik mažas politikų būrelis, bet ir visa tauta. Priešingu atveju, jo teigimu, tauta nesuprastų politikų ir jie liktų be „veikliosios visuomenės paspirties”.90
Žemėlapis (Janužytė, Audronė. Historians as Nation State-Builders: the Formation of Lithuanian University 1904–1922: academic dissertation, serija: Studies in European Societies and Politics: Jean Monnet European Centre of Excellence, Tampere: University of Tampere, 2005, p. 343)
P. Klimas pasiūlė būdą, kaip Lietuva galėtų iškovoti nepriklausomybę.
P. Klimo teigimu, Rusijos ir Vokietijos okupuoti kraštai joms svetimi ir todėl kariaujančios valstybės turi tai suprasti ir leisti tų kraštų gyventojams patiems savarankiškai tvarkytis.91
Vokietija, kaip Rusijos nugalėtoja, atsidūrė buvusios Rusijos imperijos teritorijoje.
Tai, anot P. Klimo, įvykęs karo faktas, išryškėjęs Rusijos ir Vokietijos derybose, todėl spręsdamos užimtų kraštų klausimą, abi šalys turinčios rasti kompromisą tarp teisės ir fakto. Kompromisu P. Klimas laikė galimybę suteikti pačiai tautai apsisprendimo teisę.
Tai teigdamas jis pateikė du motyvus: pirmas motyvas, kad iki karo Rusijai priklausančios įvairios tautos turėjo savitą praeitį, kultūrą, tradicijas, o karo metais tos tautos užimtos Vokietijos, svetimos ir Rusijai, ir Vokietijai.
Antras motyvas buvo tas, kad tų kraštų tautos siekė sukurti atskiras nepriklausomas valstybes.92
Jei Rusija atsisakytų pakraščių teritorijų, kurias ji turėjo iki karo, o Vokietija atsisakytų tų teritorijų, kurias ji užgrobė per karą, tada, anot P. Klimo, „Lietuva taikos sutarties aktu virsta visiškai nepriklausoma valstybe“ (išryškinta – P. Klimo).93
P. Klimo poziciją palaikė bei gynė ir A. Voldemaras.
Jis vaizdžiai pasakė, kad nepriklausomybė remiasi seniai išmėgintu principu: „kad ne man, tai ir ne tau“. Vadovaujantis tokia logika, anot jo, nesutardamos dėl Lietuvos priklausomybės, valstybės turi ją skelbti nepriklausoma.94
Vokietijos ir Rusijos sprendimą suteikti Lietuvai nepriklausomybę, P. Klimo manymu, lengvino aplinkybė, kad lietuvių tauta jau pareiškė norą tapti nepriklausoma ir kurti savarankišką valstybę.
Išvados
Išanalizavus lietuvių istorikų politikų valstybingumo idėjas, pažiūras ir koncepcijas galima teigti, kad nacionalizmas kaip tautos ideologija ieškojo geriausių būdų užtikrinti tautos egzistenciją ir įveikti prieštaravimus tarp tautų.
Nacionalizmo koncepcijoje P. Klimas daugiausia dėmesio skiria tautinės savimonės formavimosi „objektyviems ar etniniams“ veiksniams, t. y. tautos kalbai, religijai, tradicijoms, kultūrai, bendriesiems tautiniams idealams.
Iš šiuolaikinių nacionalizmo teoretikų darbų, kuriuose akcentuojama „etninių faktorių“ svarba ir teigiama, kad individai gali tapti nepriklausomi minėtų faktorių pagrindu, A. Smitho etninė teorija yra artimiausia P. Klimo nacionalizmo koncepcijai.
A. Voldemaro idėjos nacionaliniu klausimu artimesnės E. Gellnerio idėjoms, kuriose pabrėžiama, kad nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas.
P. Klimas kaip ir A. Voldemaras tvirtino, kad kiekviena tauta siekia tapti laisva – iš pradžių ji pradeda reikalauti vienodų teisių su kitomis tautomis, vėliau pradeda kovoti dėl kultūrinės ir politinės autonomijos bei savivaldos, o dar vėliau ji pradeda kovą už nepriklausomybę ir teisę sukurti tautinę valstybę.
P. Klimo nuomone, kiekviename istoriniame laikotarpyje tauta formuoja savo tautinius tikslus.
20 a. pradžioje lietuvių tauta iškėlė du tautinius tikslus – autonomijos ir nepriklausomybės.
Tautinė autonomija ar federacija su Lenkijos valstybe, anot P. Klimo ir A. Voldemaro, neišspręstų tautinių prieštaravimų, todėl galutinis lietuvių tikslas – kovoti dėl nepriklausomybės.
P. Klimas pasiūlė taikų kelią į nepriklausomybę – Rusijos ir Vokietijos valstybės turi atsisakyti teritorinių pretenzijų į lietuvių gyvenamą teritoriją ir leisti patiems krašto gyventojams apsispręsti.
Lietuvių istorikų politikų tinkamiausią Lietuvos valstybės valdymo formos paiešką veikė to meto vidaus ir tarptautinės politinės sąlygos.
Atsižvelgdami į realias sąlygas jie kūrė įvairius projektus ir bandė juos įgyvendinti – nuo konstitucinės monarchijos iki Lietuvos demokratinės respublikos paskelbimo.
Konstitucinės monarchijos idėjos šalininkai iš istorikų politikų buvo A. Voldemaras, J. Purickis ir J. Yčas.
Pagrindinis argumentas dėl konstitucinės monarchijos buvo susijęs su Vokietijos okupacija ir vokiečių politika Lietuvos ateities klausimu. Jie manė, kad išsikovoti Lietuvos savarankiškumą ir atsikratyti Vokietijos aneksijos grėsmės bus žymiai lengviau, jei Lietuva taps monarchine valstybe, o karaliumi bus išrinktas vienas iš vokiečių karališkosios šeimos atstovų.
Istorikai politikai P. Klimas, M. Biržiška ir J. Šliūpas buvo prieš konstitucinę monarchiją.
J. Šliūpas siūlė atkurti Lietuvos valstybingumą kartu su latviais.
J. Šliūpas nurodė keletą priežasčių, dėl kurių buvo įmanoma sukurti Lietuvos ir Latvijos respubliką. Prie išorinių priežasčių, kurios skatino sudaryti su latviais bendrą valstybę, jis priskyrė geopolitinę lietuvių ir latvių padėtį. Europos valstybėms priimtinausia būtų tarp Rusijos ir Vokietijos turėti stiprią ir nemažą Lietuvos ir Latvijos respubliką.
20 a. pradžioje bendra valstybė su Baltarusija, J. Purickio įsitikinimu, būtų buvusi per didelė našta Lietuvos valstybei. O kai kurių baltarusių pretenzijas į Vilniaus ir Gardino gubernijų teritorijas istorikai politikai laikė istoriškai nepateisinamomis, neturinčiomis jokio teisinio pagrindo.
Reikėtų pripažinti, kad ir istorikų politikų nuomonė dėl valstybės valdymo formos kito.
Kuriantis valstybei, J. Purickis, A. Voldemaras sutiko su P. Klimo ir M. Biržiškos teiginiais, kad 20 a. pradžioje buvo lemta realizuotis tik vienam valstybingumo projektui – demokratinės Lietuvos Respublikos sukūrimui.
A. Voldemaras, tapęs premjeru, viename iš posėdžių, kuriame buvo aptariama Lietuvos administracijos struktūra, siūlė net kurti demokratinę respubliką be prezidento institucijos.
Nuorodos
1 Žr.: 11, 15, 82 nuorodas.
2 Voldemaras, Augustinas. Keletas žodžių apie lietuviškąjį socializmą: [Vilniaus žinios, 1907, kovo 12 (25), nr 56 (665)]. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: [90 metų sukakčiai paminėti]. Chicago (Ill.): Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, 1976, p. 1–10; Mintys apie Lietuvos autonomiją: [Draugija, 1908 gegužės 15, nr. 17, p. 37–40]. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: 100 metų gimimo sukakčiai paminėti. Chicago (Ill.): Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, 1983, p. 39–40.
3 [Purickis, Juozas]. Litauens Gruss an die Ukraine. Das neue Litauen, 1918 02 01, Nr. 4, S. 1; Dr. Vykintas [Purickis, Juozas]. Die politischen Wünsche der Litauer. Das neue Litauen, 1918 02 20, Nr. 6, S. 1–2.
4 Šliūpas, Jonas. Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga. Stockholm: Svenska Andelsförlaget, 1918, 162 p; Lietuvių bei latvių sąjunga ir sąjungos projektas: paskaita laikyta 23/III 1930 m. Lietuvos Universitatėje Kaune ir 6/IV 1930 m. Latvių-Lietuvių Vienybės Draugijos valdybų susirinkime, Rygoje. Kaunas: Titnagas, 1930, 24 p.
5 Gaigalaitė, Aldona. Visuomeninė ir politinė daktaro Juozo Purickio veikla 1915–1918. Gaigalaitė, Aldona, Žeimantienė, Jūratė. Juozas Purickis-Vygandas. Vilnius: Vilniaus knyga, UAB „AMMJ“, 2004; Gimžauskas, Edmundas. Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m. Vilnius: LII leidykla, 2003; Plačiau apie minėtų istorikų politinę-visuomeninę veiklą ir jų mokslinį palikimą žr. Gerutis, Albertas. Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys. Cleveland: Viltis, 1978; Laurinavičius, Česlovas. Lietuvos valstybės architektas. Politika ir diplomatija: lietuvių tautinės valstybės tapsmo raidos fragmentai. Kaunas: Vilniaus universitetas, 1997; Aleksandravičius, Egidijus. Jonas Šliūpas – istorikas. Praeitis, istorija ir istorikai. Vilnius: Vaga, 2000, p. 244–252; Jakštas, Juozas. Dr. Jonas Šliūpas: jo raštai ir tautinė veikla. Šiauliai: Saulės delta, 1996; Rudis, Gediminas. Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti politikas. Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940). Vilnius: Alma Littera, 1997, p. 11–69; Skirius, Juozas. Prof. Augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo procesas (1920 11 11–1920 06 19). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 3–38.
6 Plačiau apie P. Klimo nacionalizmo koncepciją žr.: Janužytė, Audrone. Petras Klimas’ concept of nationalism. Istorija, 2005, t. 62 (2004), p. 57–66, 98–99; Historians as Nation State-Builders: the Formation of Lithuanian University 1904–1922: academic dissertation, serija: Studies in European Societies and Politics: Jean Monnet European Centre of Excellence. Tampere: University of Tampere, 2005, 367 pp.
7 Vabalėlis [Klimas, Petras]. Moksleivių gyvenimo apžvalga. Aušrinė, 1911, liepos 28 (08 10), nr. 4 (11), p. 129.
8 Žr. Vabalėlis [Klimas, Petras]. Laikraštija ir gyvenimas. Ten pat, 1912, kovo 24 (04 06), nr. 16, p. 88.
9 Smith, Anthony. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius: Pradai, 1994, p. 30.
10 Voldemaras, Augustinas. Keletas žodžių apie lietuviškąjį ..., p. 1–10.
11 P. Klimas prisipažino, kad marksistinė pažiūra į socialines problemas aiškiai matyti jo vėlesniuose straipsniuose. Žr.: Klimas, Petras. Iš mano atsiminimų. Boston, 1979, p. 34; P. Klimo laiškas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, 1959 11 19, Kaunas. Mūsų praeitis, 1993, t. 3, p. 96; P. Klimo straipsnius žiūrėti: Vabalėlis [Klimas, Petras]. Moksleivių gyvenimo apžvalga. Aušrinė, 1911, liepos 28 (08 10), nr. 4 (11), p. 129; Laikraštija ir gyvenimas. Ten pat, 1912, kovo 24 (04 06), nr. 16, p. 87–92; gegužės 3 (16), nr. 17, p. 121–123; lapkričio 13 (26), nr. 20, p. 147–151; 1913, kovo 30 (04 12), nr. 23, p. 52–57.
12 Vabalėlis [Klimas, Petras]. Laikraštija ir gyvenimas. Aušrinė, 1912, kovo 24 ( 04 06), nr. 16, p. 90.
13 Romas Bytautas buvo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakulteto aukštesnio už P. Klimo kurso studentas. Jis domėjosi filosofija, buvo apdovanotas universiteto aukso medaliu už darbą „Wundt’o sielos supratimo kritika“. Žr. Klimas, Petras. Iš mano atsiminimų ..., p. 32.
14 Žr. Vabalėlis [Klimas, Petras]. Laikraštija ir gyvenimas. Aušrinė, 1912, gruodžio 15 (28), nr. 21, p. 242–247.
15 Kl.[imas], Petras. Etnografinio dėsnio vertybė. Lietuvos aidas, 1917, lapkričio 24, p. 1; lapkričio 27, p. 1–2; lapkričio 29, p. 1–2; 1917, gruodžio 1, p. 1–2; gruodžio 4, p. 1–2; Žr. 81 nuorodą.
16 Reikia pastebėti, kad A. Voldemaras ir P. Klimas, kaip ir daugelis to meto istorikų, kaip nacionalizmo sinonimą dažnai vartojo ir tautinio atgimimo terminą. Kalbėdami apie priklausomas Vidurio Europos tautas jie dažniau vartojo tautinio atgimimo terminą, o diskutuodami apie Habsburgų, Romanovų ar Osmanų imperijų politiką tautų atžvilgiu jie vartojo nacionalizmo terminą. Tautinio atgimimo terminas ypač prigijo 20 a. sovietinėje lietuvių istoriografijoje. 19 a. vykusią lietuvių kovą prieš carizmą buvo vengiama vadinti nacionalizmu, bijant būti apkaltintam „lietuvių buržuazijos ideologijos šalininku.“ Atgimimo terminas lietuvių istorikams buvo neutralus.
17 Žr. Voldemaras, Augustinas. Keletas žodžių apie lietuviškąjį ..., p. 1–10.
18 Gellner. Ernest. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996, p. 13.
19 Vabalėlis [Klimas, Petras]. Laikraštija ir gyvenimas. Aušrinė, 1912, gruodžio 15 (28), nr. 21, p. 242.
20 Ten pat, p. 243.
21 Ten pat, p. 244.
22 Ten pat, p. 243–244.
23 Ten pat.
24 Klimas, Petras. Mažumų ir daugumos teisės. Lietuvos aidas, 1917, rugsėjo 29, p. 1.
25 Smith, Anthony. Nacionalizmas XX amžiuje ..., p. 9.
26 Ten pat, p. 11.
27 Vabalėlis [Klimas, Petras]. Laikraštija ir gyvenimas. Aušrinė, 1912, gruodžio 15 (28), nr. 21, p. 245.
28 Klimas, Petras. Iš mano atsiminimų ..., p. 16.
29 Žr. [Purickis, Juozas]. Litauens Gruss an die Ukraine ..., S. 1; Dr. Vykintas [Purickis, Juozas]. Die politischen Wünsche ..., S. 1–2.
30 Žr. Voldemaras, Augustinas. Mintys apie Lietuvos autonomiją: [Draugija, 1908 gegužės 15, nr. 17, p. 37–40]. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: [100 metų gimimo sukakčiai paminėti] ..., p. 39–40.
31 Vabalėlis [Klimas, Petras]. Laikraštija ir gyvenimas. Aušrinė, 1912, gruodžio 15 (28), nr. 21, p. 245.
32 Kl.[imas], Petras. Kas darosi Rusijoje. Lietuvos Aidas, 1917, rugsėjo 15, p. 1.
33 Klimas, Petras. Mažumų ir daugumos teisės. Lietuvos aidas, 1917, rugsėjo 29, p. 1.
34 Voldemaras, Augustinas. Recenzija V. Pauliukonio straipsniui apie autonomiją, rašyta apie 1908 m. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, f. 172–342, l. 4 ap.
35 Voldemaras, Augustinas. Lietuvos sostinė ir rytinės sienos: [Das neue Litauen, 1918, 20 März, Nr. 8–9]. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: [100 metų gimimo sukakčiai paminėti] ..., p. 59.
36 Smith, Anthony. Nacionalizmas XX amžiuje ..., p. 11.
37 Voldemaras, Augustinas. Nepriklausomybė ar federacija: [Vienybė lietuvninkų, 1917, liepos 25, nr. 30]. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: [100 metų gimimo sukakčiai paminėti] ..., p. 53–54.
38 Voldemaras, Augustinas. Lietuvos sostinė ir rytinės sienos ..., p. 57.
39 Ten pat, p. 57.
40 Žr. Voldemaras, Augustinas. Mintys apie Lietuvos autonomiją ..., p. 41.
41 Žr.: Ten pat; Lietuvos sostinė ir rytinės sienos ..., p. 41, 58.
42 Žr. Šliūpas, Jonas. Lietuvių-latvių respublika ..., 162 p.
43 J. Šliūpas prisipažino, jog Lietuvos ir Latvijos respublikos idėjos autorystė priklausė tik jam vienam, ji išsirutuliojo dar jam bendradarbiaujant „Aušros“ laikraštyje (1883–1884). Žr. Ten pat, p. 109; Lietuvių bei latvių sąjunga ..., p. 9.
44 Šliūpas, Jonas. Lietuvių-latvių respublika ..., p. 131, 158.
45 Ten pat, p. 162.
46 Ten pat, p. 108–109.
47 Ten pat, p. 111.
48 Kartu J. Šliūpas apgailestavo, kad tik lietuviai iš Baltijos valstybių iki šiol nepripažino ir neišnaudojo Baltijos jūros reikšmės ekonomikos ir politikos plėtojimui. Žr. Ten pat, p. 128, 144.
49 Remiantis P. Grabskio 1911 m. gyventojų statistika, lietuvių ir latvių etnografinėse teritorijose būtų apie 9 959 400 gyventojų. Žr. Ten pat, p. 114–115.
50 Netgi vėliau, 1930 m., jis teigė, kad jeigu būtų sudaryta bendra Lietuvos ir Latvijos valstybė, lietuviams žymiai lengviau būtų atgauti iš Lenkijos Vilnių. Tačiau kita vertus, jis pripažino, kad kol nebus išspręstas Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai klausimas, tol bendros valstybės projektas bus tik iliuzija. Žr. Šliūpas, Jonas. Lietuvių bei latvių sąjunga ..., p. 17, 22.
51 Žr. Ten pat, p. 122–123.
52 Ten pat, p. 126–127.
53 1919–1920 m. jis buvo Lietuvos diplomatijos atstovas Latvijoje ir Estijoje.
54 Žr. Šliūpas, Jonas. Lietuvių bei latvių sąjunga ..., p. 7, 10.
55 Žr. Ten pat, 24 p.
56 Plačiau apie lietuvių ir baltarusių politinius santykius 1915–1923 m. žr. Gimžauskas, Edmundas. Baltarusių veiksnys formuojantis ....
57 Reikia pripažinti, kad tuo metu baltarusiai politikai neturėjo bendros nuomonės dėl Baltarusijos ateities. Baltarusijos valstybingumo projektai buvo įvairūs: vieni politikai siūlė sukurti nepriklausomą Baltarusijos valstybę, kiti kurti federacinę valstybę su Lietuva, kiti – su Lenkija, dar kiti – su Rusija.
58 Žr. Purickis, Juozas. Les habitants du gouvernement de Gardinas veulent rester Lituaniens. Pro Lituania, Lausanne, 1918, no. 11, p. 354.
59 Purickis, Juozas. Les habitants du gouvernement ..., p. 353.
60 Gimžauskas, Edmundas. Baltarusių veiksnys formuojantis ..., p. 85.
61 Kl.[imas], Petras. Gudai ir Vilnius. Lietuvos aidas, 1918, kovo 21, p. 1.
62 Ten pat.
63 Ten pat, p. 1–2.
64 Lietuvos Taryba ieškojo sau palankaus monarcho, kad galėtų užkirsti kelią vokiečių grasinimams sujungti unija Lietuvą su Prūsijos, Saksonijos ar kitomis monarchijomis.
65 Purickis, Juozas, Le roi Mindaugas II. Pro Lituania, Lausanne, 1918, no. 8, p. 227.
66 Ilgiau nei mėnesį truko Viurtembergo kunigaikščio Vilhelmo von Uracho kandidatūros svarstymas dėl jo pakvietimo tapti Lietuvos karaliumi. 1918 m. birželio 4 d. Lietuvos Taryba balsavo už Uracho pakvietimą būti Lietuvos karaliumi. Vokiečių karinė vadovybė šiam lietuvių žingsniui pasipriešino ir sutrukdė pasiųsti delegaciją į Vokietiją susitikti su Urachu. Vis dėlto liepos 1 d. Freiburge lietuvių delegacija, kurioje dalyvavo J. Purickis su K. Ošauskiu ir J. Gabriu, su juo susitiko, ir Urachas sutiko užimti sostą. 1918 m. liepos 13 d. naktį Tarybos nariai išrinko Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Plačiau apie to meto realijas žr. Lopata, Raimundas. Lietuvių atgimimo istorijos studijos 9: Lietuvos valstybingumo raida 1914–1915 metais. Vilnius: Mintis, 1996, p. 155–162.
67 Gimžauskas, Edmundas. Įvadas. Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sud. E. Gimžauskas. Vilnius: LII leidykla, 2006, p. 38.
68 Žr. Dokumentas Nr. 84 Lietuvos monarchinės konstitucijos pagrindinis projektas (pacta conventa) patvirtintas Lietuvos Tarybos prezidiumo. Lietuvos nepriklausomos valstybės ..., p. 317–318.
69 Ten pat; Gaigalaitė, Aldona. Visuomeninė ir politinė daktaro ..., p. 34–35; Lopata, Raimundas. Lietuvių atgimimo istorijos studijos 9 ..., p. 158, 162.
70 Purickis, Juozas. Le roi Mindaugas II ..., p. 228.
71 Ten pat.
72 Ten pat, p. 227.
73 Ten pat, p. 229.
74 Hroch, Miroslav. In the National Interest. Demands and Goals of European National Movements of the Nineteenth Century: A Comparative Perspective. Prague: Charles University, 2000, p. 107.
75 Protestuodami prieš tai keturi Tarybos nariai (S. Kairys, J. Vileišis, M. Biržiška, S. Narutavičius) iš jos pasitraukė, P. Klimas balsavo prieš, du susilaikė. Tą pačią liepos 13 d. buvo išplėsta Tarybos sudėtis 6 naujais nariais: M. Yčas, A. Voldemaras, J. Purickis, E. Draugelis, J. Alekna ir S. Šilingas.
76 Liepos 25 d. Vokietijos kancleris Hertlingas nepripažino Lietuvos Valstybės Tarybos (Staatsrat) sprendimo rinkti Urachą Lietuvos karaliumi ir tai sukėlė krizę Lietuvos Taryboje. Tarybos nariai, palaikę monarcho idėją, buvo kaltinami pažeidę Vilniaus lietuvių konferencijos įgaliojimus, pagal kuriuos valstybės valdymo forma turėjo būti Steigiamojo susirinkimo išimtinė teisė. Vokietijos karinis žlugimas ir ją ištikusi vidaus krizė 1918 m. rudenį leido Lietuvos Valstybės Tarybai lapkričio 2 d. priimti laikinąją Lietuvos konstituciją, pagal kurią tik Steigiamasis Seimas turėjo nustatyti Lietuvos valstybės valdymo formą. Tą pačią dieną Taryba atšaukė savo nutarimą dėl Vilhelmo von Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi. J. Vileišis ir M. Biržiška grįžo į Lietuvos Valstybės Tarybą.
77 Klimas, Petras. Iš mano atsiminimų ..., p.134.
78 Ten pat, p.139.
79 Žr. Ten pat, p.141–142.
80 Gaigalaitė, Aldona. Visuomeninė ir politinė daktaro ..., p. 36.
81 Gimžauskas, Edmundas. Įvadas. Lietuva vokiečių okupacijoje ..., p. 36.
82 Žr. Kl.[imas], Petras. Į vieškelį. Lietuvos aidas, 1917, lapkričio 1, p. 1–2; Rusų-vokiečių taikos tarybos ir Lietuva. Ten pat, 1917, gruodžio 20, p. 1–2; Sveiki sulaukę Kalėdų švenčių. Ten pat, 1917, gruodžio 24, p. 1; Tautų apsisprendimo teisė ir plebiscitas. Ten pat, 1917, gruodžio 29, p. 1–2; Apsisprendimo teisė ir taikos derybos. Ten pat, 1918, sausio 5, p. 1–2; Lietuvos Taryba ir apsisprendimo teisė. Ten pat, 1918, sausio 12, p. 1–2; Lietuvos Taryba ir Seimas. Ten pat, 1918, sausio 15, p. 1–2; Vienintelis tikras išrišimas. Ten pat, 1918, sausio 19, p. 1–2; Rimties valandos. Ten pat, 1918, sausio 29, p. 1–2; Lietuvos reikalai ir Lietuvos Taryba. Ten pat, 1918, birželio 8, p. 1–2.
83 Kl.[imas], Petras. Į vieškelį ..., p. 1.
84 Kl.[imas], Petras. Etnografinio dėsnio vertybė. Lietuvos aidas, 1917, lapkričio 24, p. 1.
85 Žr. Kl.[imas], Petras. Etnografinio dėsnio reikšmė*) III. Lietuvos aidas, 1917, gruodžio 1, p. 1.
86 Pačiau žr.: Janužytė, Audrone. Petras Klimas’ concept of nationalism ...; Historians as Nation State-Builders ...
87 Kl.[imas], Petras. Etnografinio dėsnio vertybė. Lietuvos aidas, 1917, lapkričio 24, p. 1; lapkričio 27, p. 1–2; lapkričio 29, p. 1–2; 1917, gruodžio 1, p. 1–2.
88 Žr. Kl.[imas], Petras. Rusų-vokiečių taikos ..., p. 1–2.
89 Ten pat, p. 2.
90 Kl.[imas], Petras. Į vieškelį ..., p. 1.
91 Kl.[imas], Petras. Vienintelis tikras išrišimas ..., p. 1.
92 Ten pat, p. 1.
93 Ten pat, p. 1.
94 Voldemaras, Augustinas. Žodžiai ir darbai: [Vienybė lietuvninkų, 1917, liepos 18, nr. 29]. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai: [100 metų gimimo sukakčiai paminėti] ..., p. 52.
Gauta 2007 m. vasario 7 d.
Pateikta spaudai 2007 m. kovo 5 d.
Summary
The Concept of Statehood by Lithuanian Historians-Politicians (1907–1918)
The article deals with Lithuania’s statehood in terms of how it was viewed by certain historians-politicians at the beginning of the 20th century, namely by P. Klimas, A. Voldemaras, J. Purickas, J. Šliūpas, and others.
The analysis itself is based on the articles of the above mentioned historians-politicians as well as other historical studies, and it concentrates on the following issues: Lithuania’s autonomy, its federation with Poland, the Lithuanian–Latvian state, the Lithuanian–Belarus state, a constitutional monarchy, and an independent nation state.
The ideas of Lithuanian historians-politicians on these questions are compared to the ones held by the most eminent European researchers of nationalism. The author of the article claims that nationalism, as one of the forms of national ideology, sought for the best ways to ensure a nation’s existence and overcome disagreements among nations.
P. Klimas distinguished two types of nationalism: conquering nationalism (aggressive, chauvinist) as displayed in the Balkan Wars by the Ottoman Empire and liberating nationalism, striving for either national autonomy or independence as in the case of the nations of the Balkan peninsula.
P. Klimas assigned the national movements of Lithuanians, Latvians, Byelorussians and Georgians to the second type, i.e. liberating nationalism. In his concept P. Klimas laid more emphasis on ‘objective or ethnic factors’ in national consciousness such as a nation’s language, religion, customs, traditions, folklore, history, and common national ideals.
From the theories of modern researchers on nationalism, who stressed the importance of ‘ethnic factors’ and argued that a nation can become independent on the basis of such factors, A. Smith’s ethnicistic theory is closest to P. Klimas’ concept of nationalism. A. Voldemaras’ ideas on the national question are close to those of E. Gellner who stresses that primarily nationalism is a political principle.
According to the author, the views of Lithuanian historians-politicians on the most appropriate form of government for the state of Lithuania were influenced by the internal and international political conditions of that period.
Taking into account those conditions, they made several attempts to propose solutions ranging from the declaration of a constitutional monarchy to the creation of a democratic republic of Lithuania. Their opinions changed regarding the form of government.
Finally, J. Purickis and A. Voldemaras agreed with the statements of P. Klimas and M. Biržiška that only one form of statehood was practicable at the beginning of the 20th century, i.e. the establishment of a democratic Republic of Lithuania.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
