Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Bajorų kaime Elektrėnų savivaldybėje buvo atrastos senovės lietuvių paskandos (Jūratė MIČIULIENĖ. Dešimt metų pelkėje)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvoje ir pasaulyje egzistuojančios (ir egzistavusios) religijos bei sektos » Senovės indoeuropiečių (baltų, slavų, germanų, keltų,...) mitologija, prigimtinės religijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Bajorų kaime Elektrėnų savivaldybėje buvo atrastos senovės lietuvių paskandos (Jūratė MIČIULIENĖ. Dešimt metų pelkėje)

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Bajorų kaime Elektrėnų savivaldybėje buvo atrastos senovės lietuvių paskandos (Jūratė MIČIULIENĖ. Dešimt metų pelkėje)

Parašytas: 22 Kov 2016 18:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Dešimt metų pelkėje

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/desi ... eje/219130

Jūratė MIČIULIENĖ

juratem@lzinios.lt 2016-03-05 06:00

Prasidėjus ekspedicijai niekas nemanė, kad ji persikels į pelkę ir iš ten nebeišlips. Vykinto Vaitkevičiaus nuotrauka

Galima sakyti, kad tai sensacija.

Per dešimt metų trukusią archeologinę ekspediciją Bajorų kaime Elektrėnų savivaldybėje buvo atrastos senovės lietuvių paskandos.

Atradimas stulbina: paaiškėjo, kad sudegintų mirusiųjų palaikai bronzos amžiuje, ankstyvaisiais viduramžiais – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais – buvo laidojami po vandeniu.

Archeologinių tyrimų dešimtmetis Kaišiadorių muziejuje paminėtas dabar surengta paroda. Vėliau ekspozicija keliaus į kitus Lietuvos miestus.

„Dešimtmečio ekspedicija savo trukme prilygsta Kernavės, Šventosios ar Vilniaus Žemutinės pilies archeologinėms ekspedicijoms. Tačiau istorijoje tai tik akimirka“, – sakė ekspedicijos vadovas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos archeologų draugijos pirmininkas Vykintas Vaitkevičius.

Todėl dar labiau stulbina, kai per tą akimirką archeologai sugebėjo atskleisti tokius gilius istorijos klodus. Išskirtiniai radiniai apima beveik visą Lietuvos priešistorės laikotarpį, ankstyvuosius istorinius laikus, liudija senovės lietuvių laidojimo į vandenį paprotį.

"Kadaise dabartinės pelkės vietoje tyvuliavo ežeras, į kurį buvo laidojami žmonės", - sakė archeologas Vykintas Vaitkevičius. / Arūno Baltėno nuotrauka

Paaiškinimas glūdi pasakose

„Lietuvių kalba išsaugojo žodį „paskandos“ – pomirtinio povandeninio pasaulio pavadinimą. Įvedus krikščionybę juo imtas vadinti pragaras.

Pasakos atskleidžia esmines mitologines laidojimo į vandenį priežastis: tikėta, kad sudeginto mirusiojo vėlė persikūnija tada, kai jos palaikus paliečia nors lašas vandens, – pasakojo V. Vaitkevičius.

– Antai pasakoje „Antimi virtusi sesuo“ žarijų duobėje sudegintos Sigutės palaikus lyžteli karvė. Drykstelėjus jos seilėms iš pelenų pakyla antis.“

Kitoje pasakoje nutinka panašiai:

Ponia nuėjusi su tom raganom. Tos raganos ją parsivedusios namo, drabužius nurengusios, ją pačią sudeginusios ir tuos pelenus subėrusios į marias. Tai iš tų pelenų atsiradus antela ir padėjus keturis kiaušinius, ir išperėjus du vaikelius...

Kaip pasakojo archeologas, prasidėjus ekspedicijai niekas nemanė, kad po kelerių metų ji persikels į pelkę ir iš ten nebeišlips. Tyrimuose archeologai pritaikė ir išplėtojo šlapynių archeologijos metodą.

Archeologai dirbdavo ir merkiant lietui.

Kadaise dabartinės pelkės vietoje tyvuliavo ežeras, į kurį buvo laidojami žmonės.

„Mirusiųjų laidojimas Švenčiaus ežere rodo ryšį su senovės lietuvių religijos vaizdiniais – vėlės išgyvenančios pomirtinius persikūnijimus: suvilgius sudegintus mirusiojo palaikus iš jų gimsiąs paukštis, padėsiantis kiaušinį, kuriame jau užsimegs nauja žmogaus gyvybė“, – aiškino archeologas, remdamasis baltų mitologijos tyrinėjimais.

Pradžia – nuo ietigalio

Bajorų kaimo kapinynas Maleckų Salaitėje – kalvelėje prie Briaunio ežero – ilgai buvo niekam nežinomas, kol netoliese gyvenanti Ona Gudelienė, grįždama iš kaimynės, tuomet kolūkio suartame lauke rado ietigalį.

Jį moteris parsinešė namo. Ir tik 1994 metais, kai ją aplankė pasakojimus ir dainas užrašinėjantys kraštotyrininkai Sigita Nistelytė ir Olijardas Lukoševičius, prasitarė apie radinį, parodė radimvietę.

Tais pačiais metais apie XII-XIII amžiumi datuojamo Bajorų kapinyno atradimą archeologas Algirdas Girininkas paskelbė archeologijos populiarinimo leidinyje „Baltų archeologija“.

1998 metais Kietaviškėms skirtoje knygoje A. Girininkas sugrįžo prie Bajorų kapinyno temos ir rašė: „Kol kas neaišku, kodėl kapinynas plokštinis, kodėl nesama akmeninių grindinių, kodėl laidota ne pilkapiuose? Gal tai jau ne jotvingiai? Į tai bus galima atsakyti tik ištyrus kapinyną.“

Išsijoję ir išplovę žemes archeologai surinkdavo ir smulkiausias, iki 1 g sveriančias kaulų daleles.

Į šį klausimą dešimt metų gilinosi V. Vaitkevičius, dabar jau galintis išsamiai pasakoti apie unikalų kapinyną.

Jis 2005 metais pripažintas valstybės saugoma kultūros paveldo vertybe (plotas – 0,95 ha).

V. Vaitkevičiaus vadovaujama jungtinė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ir Kaišiadorių muziejaus ekspedicija truko iki šiol.

„Seniausi Bajorų kapinyne aptikti radiniai datuojami mezolitu, arba viduriniu akmens amžiumi (apie VIII a. pr. Kr.), – pasakojo ekspedicijos vadovas.

– Iš bronzos amžiaus kyla akmeninio gludinto kirvelio dalis ir ugnies nepaliesti žmonių kaulai su mėlyno stiklo karoliais.

Viduriniam geležies amžiui (VI-VII a.) būdingų ritinio formos molinių verpstukų dalys ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės rastos XIV-XV amžiaus pradžios degintinių kapų sluoksnyje, kuris apima visą Salaitę. Šiam sluoksniui priklauso dauguma archeologinių radinių.“

Išnykę bajorai

Bajorų kapinynas yra Baltijos aukštumose, Dzūkų kalvyno duburyje.

Bajorų kaimas, nuo seno vadintas Vizgirdiškių arba Vizgirdų vardais, yra prie kelio į Jagėlonis.

Pasak archeologo, nors yra duomenų, kad XVIII amžiaus pabaigoje Vizgirdų gyventojus slėgė didelės prievolės ir duoklės, senovėje galėjo būti kitaip.

„Taip manyti verčia antrasis kaimo pavadinimas – Bajorai, už kurio gali slypėti prarastoji kaimo gyventojų tapatybė, – spėjo V. Vaitkevičius. – XVI amžiaus viduryje LDK pertvarkant gyvenvietes pavaldinių neturintys bajorai prarado savo žemę ir padėtį visuomenėje.“

Kapinės iš Bajorų Salaitės, archeologo spėjimu, XV amžiaus pradžioje buvo perkeltos į pietryčius, prie Vindziulių kaimo.

1790 metais Mantigailiškių dvaro inventorius Bajorų kapinyno vietoje mini pelkę, XIX amžiuje – pievas, arimus, ganyklas.

„Visur apie Bajorų kapinyną ir jo vietoje galima rasti į klampią žemę įsmigusių pasagų, piemenims, šienpjoviams būdingų radinių“, – teigė V. Vaitkevičius.

Per dešimtmetį Bajorų ekspedicija virto nedideliu universitetu, kuris pievoje prie Briaunio ežero kasmet suburia akademinį jaunimą, ugdo baltų kultūros tyrinėtojų įgūdžius.

Mitologijos pasaulis

Bajorų duburio vietovardžiai, padavimai praveria duris į senovės baltų mitologijos pasaulį: čia tyvuliuoja Briaunis, Švenčius (arba Šventis) ir Švenčiukas. Upelis, jungiantis Švenčiuką su Aujėdu, nuo seno vadintas Šventupe, o pratakas tarp Švenčiaus ir Briaunio – Švente.

„Archeologiniai tyrimai veda prie išvados, kad mirusiųjų palaikai – ugnies nepaliesti kaulai bronzos amžiuje ir perdegę kauliukai ankstyvaisiais viduramžiais – buvo skandinami šventojo ežero vandenyje, – teigė V. Vaitkevičius. – Šis ežeras, vėliau suskilęs į mažesnius ežerėlius, nelygu vandens svyravimas, sėmė arba skalavo Bajorų kapinyno kalvą.“

Pasak ekspedicijos vadovo, tyrinėjimai Bajoruose sutvirtina drąsią, prieš tris dešimtmečius archeologo Vytauto Urbanavičiaus išsakytą mintį, jog brūkšniuotosios keramikos kultūros laikais (II a. pr. Kr. – III a.) Rytų Lietuvoje ir didelėje Baltarusijos dalyje mirusieji buvo laidojami į vandenį.

Toks pats paprotys buvo būdingas ir XIV amžiaus LDK kultūrai.

„Sudegintų mirusiųjų palaikai į ežero vandenis buvo beriami Bajoruose ir Obeliuose (Ukmergės r.), į Kernavėlės upelio vagą – Semeniškiuose prie Kernavės, į menamo šaltinio duburį Marvelėje prie Kauno“, – pasakojo V. Vaitkevičius.

Sijojamos visos teritorijoje iškastos žemės.

Mėlyni karoliai

Tarp Bajorų kapinyno radinių archeologų dėmesį atkreipė mėlyno stiklo karoliai su balta bangele. Tokie, pasak V. Vaitkevičiaus, buvo rasti ir daugelyje Lenkijos vietovių, vakarų baltų pilkapių kultūros laidojimo paminkluose. Lenkų archeologai teigia, kad jie pagaminti 550–450 metais prieš Kristų Slovėnijoje, iš kur plito į Italiją, Vokietiją, Čekiją, Lenkiją.

Kaimynai lenkai tokių mėlynų karolių yra radę 480, daugumą – degintiniuose kapuose.

Bajoruose rastas 21 karolis su balta, o vienas su bronzos spalvos bangele. Tai vieninteliai tokie radiniai Lietuvoje.

„I tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Lenkijoje, iš kur tokie mėlyno stiklo karoliai, matyt, buvo atgabenti, vyravo degintinių kapų urnose paprotys, – sakė V. Vaitkevičius. – Bajoruose jie rasti kartu su ugnies nepaliestais žmonių kaulais, kurie Poznanės laboratorijoje datuoti 543–398 metais prieš Kristų. Tad šis ryšys dar paslaptingesnis. Žvelgiant į minėtų kaulų padėtį ir išvaizdą peršasi išvada, kad į ežero dugną jie pateko tada, kai minkštieji audiniai suiro. Mintį apie antrąsias laidotuves sustiprina faktas, kad iki šiol rasta tik maža skeleto kaulų dalis. Beje, yra pagrindo manyti, kad žmonių kaulus su karoliais gelmėn gramzdino kumščio dydžio granito akmenys.“

Tarsi aukso ieškotojai Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kokio kruopštumo yra archeologų darbas, kodėl tyrimams prireikė dešimtmečio, ekspedicijos vadovas detaliai nusakė darbų vaizdą: kastuvu atkirsta ir iškelta velėna padalijama rankomis, išplaunama ant plovyklės sieto; mentele nubraukta tiriamos vietos žemė dar tikrinama saujoje, paskui šią žemę iščiupinėja plovėjai ir sijotojai.

Archeologinių sluoksnių sijojimas bei plovimas reikalauja ypatingo atidumo, tačiau, pasak vadovo, tai geriausias būdas aptikti tuos radinius, kuriuos būtų sunku ar net neįmanoma pastebėti plika akimi skutant žemę mentelėmis ar tikrinant metalo ieškikliu.

Ekspedicijos dalyviai, galima sakyti, dirbo kruopščiau nei aukso ieškotojai.

„Pateiksiu palyginimą: 2010 metų tyrimuose į vieną 10 l kibirą kraunant mentele suskustą žemę buvo pastebėta 14 degintinių kaulų dalelių, o plaunant šio kibiro žemes – dar 55“, – prisiminė V. Vaitkevičius.

Dirbant pelkėje vandenį plovyklei iš gretimo upelio tiekdavo benzininis siurblys. Per darbo dieną plovėjai išplaudavo apie 30 kibirų žemių. Vien per 2011 metus vandens apsemtoje kapinyno dalyje, kur slūgso itin smulkūs archeologiniai radiniai, jų išplauta net 3906 (palyginkime, iš viso Bajorų viduramžių kapinyne rasta 18,1 kg degintinių kaulų, kurių dalelės vidutinis svoris – 1 gramas).

Apie viduramžius Bajoruose dabar žinoma daugiausia. Šiam laikotarpiui priklauso didžioji rastų kaulų dalis, kurių tyrimai archeologams leidžia piešti patikimą LDK laikotarpio laidojimo vietos paveikslą.

„Tikslių ir patikimų duomenų apie to meto degintinius kapus Trakų kunigaikštystėje ir visoje Lietuvoje iki šiol surinkta labai mažai. Bajorų ekspedicijos medžiaga yra unikali“, – teigė V. Vaitkevičius.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/desi ... eje/219130
© Lietuvos žinios

----------------------------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/vykintas.vaitk ... .7?fref=ts

Kęstutis Čeponis

Vykintai, paskaičiau Jūratės straipsnyje apie laidojimus vandenyje.

Įtariu, kad panašūs laidojimai gali būti Bieciškio pievoje (seniau tai buvo Ilgio ežero dalis) - vienoje pusėje šio ežero yra gana didelis Ignalinos (Budrių) pilkapynas, o kitoje pusėje ant kalvos (šalia šitos Bieciškio pievos) yra labai senos (matyt, dar nuo viduramžių) Budrių kapinės - buvusio Budrių kaimo (dabar tai Ignalinos dalis).

Greta yra Rudakumpio pusiasalis Ilgio ežere - jį prieš karą kasinėjo vietinis lenkiškos mokyklos mokytojas su mokiniais, rado ten lyg ir surūdijusią "šablią" ir dar įvairių radinių (juos išvežė į Lenkiją, jie dabar, atrodo, Krokuvos muziejuje), o Rudakumpį nuo Bieciškio pievos ir kranto skiria gana gilus griovys - panašu, kad tai gynybinio griovio liekanos.

Bieciškio pievoje be to yra smėlio kalva, kuri vietinio bitininko nuomone yra dirbtinai supilta.

Kiek prisimenu, aš tave ten buvau nuvedęs, kada vaikščiojome po Ignalinos apylinkes.

Beje, kažkur čia buvo rastas akmeninis kirvukas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: