 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27139
Miestas: Ignalina
|
VYTAUTO LAIŠKAI
http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LC00/Vytauto_lai%C5%A1kai.LC2100.pdf
Vytauto laiškas Europos šalių valdovams, didikams, miestų bendruomenėms. S. L. et
D. [1409, rugsėjo 9]
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, iš kurio kyla šventi troškimai, tiesūs sumanymai, teisingi
žodžiai bei darbai, dorybės prieglobstyje esame priversti viešai pakelti sopulingą savo balsą,
grynos teisybės žodžiais norėdami apsakyti nepakeliamas savo nelaimes. Taigi klausykite visi
ir kiekvienas, tiek dvasiniai, tiek pasaulietiniai valdovai, išgirskite, grafai, baronai,
aukštakilmiai, kariai ir miestų bendruomenės, išgirskite visi, bet kur pasaulyje gyvenantys
mūsų šventojo katalikų tikėjimo išpažinėjai, kaip tarp mūsų ir Prūsijos brolių kryžiuočių
užmegzti santykiai išsivadėja; nors sudaryta abipusė tvirta taikos sutartis, jie visiškai nesilaiko
jokių įsipareigojimų. Mat neišgydoma žaizda, kurią jie slapta mums vėrė, apsimesdami
draugais ir gydytojais, jau supūliavo ir, ak varge!, žiauriai įsigavo į pačią širdį. Tai liudija pati
visa pasakanti tikrovė, liudija pasitikėjimo vertų asmenų žinios, kuriems aišku, kokią pagarbą,
kokią pagalbą mes visuomet kryžiuočiams skiriame ir kiek gera darome jiems iš artimo
meilės. Pavyzdžiui, prieš pakankamai galingus atskilėlius, kaip polockiečiai ir kai kurie kiti
panašūs, visuomet laiku, neatžagareiviškai, drąsiai teikėme pagalbą užkariaujant žemaičių
žemę ir kur galėdami žiūrėjome jų naudos. Pagaliau, kai žemaičiai visiškai teisėtai prieš
pačius kryžiuočius, kryžiuočiams pranešėme, jog mes norime nepažeidžiamai laikytis
sudarytos sutarties. Tačiau, nors ir yra taikos sutartis, jie, mus įtardami, nelauktai pradėjo
prieš mus nedraugiškus veiksmus už tai, kad tuo metu, kai jie prisidengdami ta pačia
sutartimi, be daugybės kitų skriaudų, padarytų šviesiausiajam valdovui viešpačiui Vladislovui,
garsiajam Lenkijos karaliui, mūsų mieliausiajam broliui, nirtulingai užėmė jo pilis Drezdenką
ir Santoką su kai kuriomis sritimis, mes draugiškai kreipėmės į juos ir paraginome pažaboti
tokias skriaudas teisybės saiku. O kai vėliau pas mus buvo jų Ordino komtūras kaip
pasiuntinys, mus smarkiai įžeidė – dėl ko mums skauda širdį – pavadindamas mus panašiais į
sulaužiusį priesaiką išdaviką. Tai kantriai pakęsdami, jausmus, kad staiga nesujustų, protu
žabojome, kol išdėstėme savo skundą dėl tokios nešlovės vyriausiojo magistro ir viso
kryžiuočių susirinkimo akivaizdoje, siekdami bausmės už tokį didelį nusikaltimą. Jie pavedė
atkreipti dėmesį, norėdami byloje šį tą nuveikti, bet paaiškėjo, kad nieko nenuteisė. Iš to
nuovokiai padarėme išvadą, kad ir seniau toks įprastinis natūralus jų požiūris kurstė
priešiškumo mums liepsnas jų širdyse. Tą dar tikriau supratome iš kitų jų darbų. Abipusius
prekybos ryšius tarp bendrasienių kaimynų kraštų paprastai užmezga ne tik krikščionys, bet
net ir pagoniškų papročių žmonės; taip ir pas mus nuo seno įprasta. O jie mūsų žmonėms ne
tik per jų žemes, bet ir per užjūrio kraštus uždraudė keliauti, ir draudžia dėl savo naudos, o
ne visuotinės gerovės labui. Godžius nasrus pražioję, nebijodami pažeisti sutarties raštų,
kuriuose pasakyta, kad jokių bėglių vasalų, činčininkų, tarnų ir mums priklausančių žmonių
be mūsų žinios jie neturi priimti, sulaužydami sutartį, jie visai nepabūgo priimti. Manome,
jog verta smarkiai dejuoti ir dėl toliau išdėstytų dalykų. Jų aiškus priešiškumas žinomiausiai
prasiveržė prieš mūsų nuoširdumą, kai, nors ir esant tarp mūsų taikos sutartims,
patvirtintoms nepažeidžiamų raštų tvirtybės ir visur mūsų paisomoms, jie, nesitenkindami
tuo, kad, mūsų kraštuose tuomet siaučiant dideliam badui iš jų valdų uždraudė gabenti javus
į mūsų kraštus, pas krikščionis, visai neprisimindami artimo meilės; iš pikto nedėkingumo
visai užmiršę daugybę mūsų geradarysčių, kurias, patirdami didelių iždo nuostolių, teikėme,
pasigrobė kartu su mūsų laivais didelę siuntą javų. Šitas ir daugybę didelių skundų vertų
skriaudų, padarytų mums, pradengus taikos skraiste, jie bando visaip nuslėpti, kad tik kaip
nors nebūtų paliudytas jų neteisingumas, visur svaidydami išgalvotus skundus ir melagingus
mūsų apkaltinimus. Mus pasiekė žinia, kad minėtieji kryžiuočiai jums melavo ir apie minėtąjį
Lenkijos karalių, mūsų mieliausiąjį brolį, ir apie mus, savo apgavikiškuose laiškuose
sakydami, kad savo valdymo laikais savo Lietuvos žemėse mes nelabai rūpinamės katalikų
tikėjimu, melagingais žodžiais pareikšdami ir daugybę kitų priekaištų. Dėl to esame priversti
karštai stebėtis, kad jie nepabūgsta, klausant tokiems rinktiniams asmenims, svaidytis tokiais
išsigalvojimais tarsi apčiuopiamai neabejotinais dalykais, kurių priešinga reikšmė tikriau
galėtų būti įrodyta, pažvelgus teisingomis akimis, o tai lengva padaryti. Jei jie atsigrįžtų į
dorybės jėgą ir prisimintų garbę, tikrai pamatytų, kiek nešlovės juos supa. Įdėmus žvilgsnis
neparemtų priekaištų dėl mūsų paklydimo, nes pamatytų, jog mums nestinga rūpinimosi
Dievu (ir tikintieji tą žino), kaip nuolatos stengiamės, kad stiprėtų katalikų tikėjimas, ir kiek
daug yra pastatyta bažnyčių. O jeigu jie sąžiningai paskaitytų savo knygas, kiek rastų juos
kaltinančių eilučių, minčių apie klystkelius! Jie mano, kad to, ką padarėme mes, prieš 24
metus pradėję skleisti katalikų tikėjimą, per maža, o kodėl jie nepasako, kiek nuveikė jie
Prūsuose, kuriuos valdo daugiau kaip 200 metų?! Juk prūsai, prisidengdami jų
bukagalviškumu ir kažkokiu susigalvotu krikščionybės atspalviu, mažiausiai stengiasi
atsisakyti pagoniškų papročių. O kodėl jie nepasako, ką ir kiek paskatino krikštytis žemaičių
žemėse, kurias penketą metų bandė prisijungti?! Kodėl jie tyli, nepaaiškindami savo
padarytos žalos?! Iš tiesų visiškai neverta tikėti nei tuo, ką jie giria, nei ką peikia. Mat jei
kartais kalba gera, tai sofistiniais tikslais, ir net atsitiktinė gera pradžia visuomet nukrypsta
prie blogos pabaigos. O jei kalba bloga, tai dėl to, kad, kaip jiems įprasta, savo kaltes
suverstų kitiems. Jų tikslas toks: žadant taiką, sėti nesantaiką, prisidengus tiesos regimybe,
apgaudinėti artimą, nutaisius draugišką veidą, įduoti priešiškumo nuodų. Gyvatės geluonį jie
slepia po nuolankia karvelio išvaizda. Taigi atkreipk dėmesį, kad mus tiek metų trankė toks
beribis žiaurumas, tokia didelė priešiškumo mums pražūtis, kol pradėjome apie ateitį spręsti
iš praeities. Norėdami išmintingai užkirsti kelią didesnėms mūsų nelaimėms ir klasta atremti
klastą, ne be priežasties, nors ir nenoromis, prisijungėme prie žemaičių, kad kartu su jais
geriau galėtume veikti prieš savo priešus kryžiuočius.
Aleksandras, kitaip Vytautas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos Kunigaikštis.
Iš lotynų kalbos vertė Dalia Staškevičienė
Vytauto laiškas didžiajam Vokiečių ordino magistrui Pauliui von Rusdorfui
prašant susirgusiai d. kunigaikštienei Julijonai vidaus ligų gydytojo. 1426, sausio 13
Aleksandras, kitaip Vytautas, iš Dievo malonės didysis Lietuvos kunigaikštis ir t. t.
Garbingasis pone magistre! Mes leidžiame Jūsų garbenybei žinoti, kad šviesioji ponia
Julijona, mūsų mylima namų ponia, jau beveik visi metai Dievui nusprendus serga, ir nuo
to taiko, kai Jūsų garbenybė su mumis Gardine paskutinį kartą buvo, jos liga paaštrėjo
taip, kad ji diena iš dienos skundžiasi savo sveikata ir nieko negali valgyti. Todėl mes
uoliai prašome Jūsų garbenybę, jeigu Jūs savo namuose arba savo šalyje turite kokį nors
vidaus ligų gydytoją ir, kaip mes girdėjome, vieną tokį Torunėje giria. Jūs galite tai
[geriau] žinoti, kad mums jį, kuo geresnį, lieptumėt atsiųsti. Tuo Jūs mums didžiai
maloniai ir mielai pasitarnautumėte. Ir jei taip būtų, kad Jūs tokį turėsit ir mums galėsit
atsiųsti, tai teikitės jį į Gardiną nukreipti, o mes pasirūpintume ir lieptume jo laukti, jei jis
tenai atvyktų, kad ten palydovus rastų, kurie [parūpintus] jam arklius ir kitus reikalus
pakeliui tvarkys ir jį ten, kur mes tuo laiku būsime, privalės atgabenti.
Duota Okolcuose mūsų, dvare tarp Vitebsko ir Smolensko – in octava epihanie domini. Metuose ir t. t.
XXVI.
[Adv.] Garbingajam ponui Pauliui von Rusdorfui, didžiajam Vokiečių ordino magistrui,
mūsų mielam draugui.
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Čapaitė ir Edvardas Gudavičius
Vytauto laiškas Jogailai po Lucko suvažiavimo 1429, vasario 17
Pono Didžiojo Kunigaikščio pirmojo laiško, išsiųsto Ponui Lenkijos Karaliui po Lucko
suvažiavimo ir t. t., kopija.
Šviesiausias Valdove ir mūsų brangiausias Pone broli! Kai Šviesiausiasis Ponas Romos
Karalius, mūsų brolis ir brangiausias giminaitis, dalyvaujant Mikalojui Sepinskiui1, pradėjo
bylą dėl karūnos, apie kurią Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei
galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme, ir kai Jo Šviesybė primygtinai į mus dėl jos
kreipėsi, jai atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis
aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įpratę spręsti
kartu su Ponu Lenkijos Karaliumi ir t .t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko
nedaro.“ Tačiau kai Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų
šviesybe kalbėtis, atsakėme: „Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos.“
O kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su
šviesiausiąja savo gyvenimo palydove stovinčius tarpduryje prie laiptų kur turėjome eiti.
Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius su kuriuo tarėmės
apie tą reikalą. Jis tam pritarė.“ Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su Ponia Karaliene.“
Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos Karalius pradėjo
kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau
pasakė, kad Jūs tam pritariate ir tuo džiaugiatės. Mes lietuviškai Jums tarėme: „Pone
Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais bei baronais, ir
1 Mykolas Sepinskis Vytauto dvare žinomas po Žalgirio įvykių. Kartais dar minimas kaip raštininkas. Atvyko iš Lenkijos.
Dalyvavo svarbiose diplomatinėse misijose, pvz., vyko į Konstancos suvažiavimą, 1419 m. buvo Vytauto pasiuntimu Maskvoje, 1422 m. vienas iš įgaliotinių Melno taikos sudaryme. 1428 m. dalyvavo Vytauto žygyje prieš Didijį Naugarduką. Lucko suvažiavime pasakė kalbą palaikydamas Vytauto karūnaciją. Po didžiojo kunigaikščio mirties grįžo į Lenkiją. Mirė apie 1432 m.
mes panašiai padarysime.“ Jūs į tai vėl pasakėte, kad Jūs tam pritariate ir džiaugiatės ir
esate labai sujaudinti. Ponas Romos Karalius su savo Ponia, gyvenimo palydove, Jūsų
Šviesybei už tai padėkojo, ir tada iš Jūsų išėjome, įžengiant Jūsų prelatams ir tarybos
nariams baronams pas Jus į pasitarimą. Mes taip pat tarėmės su saviškiais, iš kur Jūsų
tarybos nariai mus išsikvietė pas save. Kai pas juos įžengėme, šie beregint pradėjo rimtai
priešintis ir primygtinai prieštarauti, norėdami sutrukdyti šį reikalą. Tai matydami mūsų
kunigaikščiai ir baronai pradėjo žodžiais imtis su Jūsų Šviesybės tarybos nariais. Dėl to
šypsodamiesi mes nurodėme mūsiškiams tylėti. Pagaliau išėję iš jų, atvykome pas Jūsų
Šviesybę ir papasakojome Jums, kaip Jūsų Ponai tarybos nariai priešgyniavo tam reikalui
ir yra mums nepalankūs. Labai smarkiai padėkojome Jums, kad neprieštaravote, o
pritarėte, nors ir niekuomet nebuvome galvoję, kad norėsime tai daryti. Ir Jums
išvykstant iš Lucko, dar kartą padėkojome, o Jūs taip pat, kaip ir anksčiau, pasakėte, kad
tam pritariate ir džiaugiatės, esate tuo atžvilgiu labai geranoriškas ir sujaudintas. Bet štai
praėjusį sekmadienį minėtasis Romos Karalius atsiuntė mums kopiją Jūsų laiško, kurį jam
nuo Jūsų šviesybės veiklūs kariškiai de Morachas, Jūsų Lenkijos karalystės maršalas
(taip!) ir Rusios seniūnas Mančikas, Jūsų atstovai, turintieji Jūsų jiems suteiktus
įgaliojimus, išdėstė ir dėl to kalbėjo. Tą kopiją įsakėme perskaityti mūsų taryboje, kurioje
dalyvavo Gerbiamas Tėvas ir Ponas Vilniaus vyskupas ir ypač mūsų Lietuvos tarybos
nariai bei daugelis kitų bajorų, susirinkusių mūsų pasitikti ir pasveikinti. Iš tos kopijos
patyrėme, jog dėl to, su kuo Lucke buvote sutikę ir kam tuomet to paties Pono Romos
karaliaus akivaizdoje smarkiai pritarėte, širdyje kitaip turėjote ir aniems žodžiams, su
kuriais Pono Karaliaus akivaizdoje sutikote, kitus prieštaraujančius žodžius leidote sau
pasakyti per savo pasiuntinius. Toje kopijoje taip pat radome, jog savo pasiuntinybės
rašte kai ką priduriate, labai rimtai ir smarkiai mus pažemindamas, pamindamas ir
atimdamas laisvę iš mūsų, šio mūsų krašto ir mūsų Lietuvos galingųjų, kurie tai gana
aukštai vertina, ir dėl to jie širdyje labai jaudinasi. Ir ypač tas skirsnis, kurį aptikome
minėtoje Jūsų pasiuntinybės rašto kopijoje, būtent: karūnavimosi atveju minėtieji bajorai,
pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių,
kokio norės, neatsiklausę Jūsų Lenkijos baronų, o tai aiškiai pasisuktų prieš susitarimus ir
sutartis tarp Jūsų šviesybės, mūsų, mūsų ir jūsų krašto sudarytas ir įvykdytas, kurias tas
reikalas sulaužytų. Šviesiausiasis valdove! Tegu Jūsų Šviesybė pažiūri ir gerai
pasamprotauja, ar tie, kurie Jums šitaip patarė, gerai patarė, ir koks buvo jų patarimas, ar
reikėjo tokius dalykus pranešti Romos Karaliui ir jį trikdyti, ar Jums bus garbinga, jei dėl
to, su kuo seniau sutikote Pono Romos Karaliaus akivaizdoje, prisivertėte širdyje kitaip
nutarti. Tačiau būtų buvę geriau su tokiu pasiuntinybės laišku kreiptis į mus arba panašiu
laišku pirma mūsų paklausti negu Romos Karalių ir tarp mūsų abiejų apsvarstyti, kaip
elgtis. Ir kaip geriau bei garbingiau būtų pasirodę Jūsų Šviesybei ir mums, taip būtume
padarę, pasitarę su mūsų ir Jūsų baronų tarybomis, nežemindami ir nepamindami mūsų,
mūsų kunigaikščių ir bajorų. Bet su mumis apie tai pirma visai nepasitarę ir savo laišku
mūsų apie tai nepaklausę, paskubėjote ne tik mus, bet ir kraštą bei mūsų Lietuvos
bajorus šitaip pažeminti ir paminti, atimdamas iš jų laisvę. To mes iš jūsų nesitikėjome.
Tai, kas tik tarp mūsų galėjo būti išdėstyta, paskelbėte svetimoms šalims, nors buvo
daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti. Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik
nesutarimų ar nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą seną
taisyklę šito nepadarėte. Geriau būtų buvę Jūsų vyresniesiems, prelatams ir baronams su
tuo pasiuntinybės raštu palaukti, be to, su jais tai išsamiai aptarti, smulkiau viską
apsvarstant, ir veikti ne taip skubiai, nes Jūs gi supratote, kad mes to reikalo be Jūsų ir
jūsiškių nutarimo nedarėme ir apie jį nežinome, juk tuomet pas Jus buvo vyresnieji
tarybos nariai. Nebent daktaras naujasis pakancleris pats tepažiūri, ar jo patarimas
padarė gero. Juk jis minėtame pasiuntinybės laiške Ponui Romos Karaliui pridūrė, Jūsų
šviesybei nežinant, apie susitarimus ir sutartis tarp Jūsų Šviesybės, mūsų bei mūsų krašto
sudarytas ir įvykdytas, o iš tiesų tie susitarimai mums nebūtų pakenkę, kaip skelbia apie
abiejų kraštų valdovo rinkimus, mums ar Jūsų Šviesybei mirus, ir t. t. Bet kadangi
gyvename iš Dievo malonės, mums nereikia Jūsų baronų rinkimų, nei tai po mūsų mirties
kaip nors prieštaraus minėtoms sutartims, nes mes jau seniai esame išrinkti šio krašto
Viešpačiu ir Didžiuoju Kunigaikščiu tvirtai, realiai ir taikingai jį valdome, o jei norėtume, ir
galutinai išsilaisvintume, ir mums neatrodo, kad tie, kurie taip Jūsų šviesybei patarinėja,
galėtų mums sukliudyti. Tačiau stebimės Jūsų Šviesybe, kadangi dažnai sakėte ir raštui
patikėdavote tokius žodžius: „Mylimas broli, jus mylime kaip save ir meldžiame Dievą už
jus, kaip ir už mus, linkėdami jums šlovės, ilgesnio gyvenimo ir visa kuo geriausio, kaip ir
mums, ir net daugiau ir t. t.“ O dabar nesuvokiame, iš kur ar iš kieno patarimo kyla, kad
mūsų atžvilgiu nebesate taip nusiteikęs, kaip anksčiau kalbėjote, o tačiau nei jis.
Aukščiausiasis liudininkas, su Ponu Romos karaliumi su mumis nesame nieko kalbėję, kas
būtų prieš Jūsų Šviesybę ar Jūsų dvaro gerovę ar kaip nors kitaip kliudytų. Pavedėme tai
parašyti Jūsų Šviesybei todėl, kad minėtasis skirsnis, kur sakoma: „vainikavimosi atveju
mūsų Lietuvos bajorai, remdamiesi autoritetu ir garbe mums mirus gali išdrįsti ir t. t.“,
labai apkartino mūsų, taip pat ir mūsų bajorų mintis. Toje pabaigoje Jūs, neskirdami
jiems pagarbos, juos pažeminate, jų statusą sumenkinate, neskirdami tokios pat
pagarbos kaip Lenkijos baronams. Be to, Jūsų Šviesybė tame laiške Ponui Romos karaliui
pridūrė, kaip ir kokius paveldus ir Jūsų žemes turime laikinai, kol gyvi esame, taip mūsų
orumą pažemindamas, mūsų statusą sumenkindamas, kadangi tai padaryti buvo patogu,
nes tarp savęs mes gerai pasiskirstėme ir tarpusavyje susitarėme.
Duota Trakuose, ketvirtadienį prieš Viešpaties atsimainymo sekmadienį Viešpaties
metais ir t. t. XXIX.
Iš lotynų kalbos vertė Dalia Staškevičienė
Senoji Lietuvos literatūra, 4 knyga: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 1996, p. 205–207, 210–212.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškas Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui 1420 kovo 11
[...] Nežinome, dėl kieno nuopelnų ar kaltės buvo paskelbtas toks sprendimas arba kuo
mes taip nusikaltome Jūsų Šviesybei, kad Jūsų Šviesybė pelnytai nusiteikėte prieš mus, visur
sudarydamas mūsų pusei sunkumų. Juk pirmiausia Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl
Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei
senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati
Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra
žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama
žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne
žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais,
ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena,
vienas kraštas ir tie patys gyventojai. Kodėl priskyrėte Ordinui tai, kas labiau teikia mums
naudos ir pelno, būtent visokių žvėrių medžioklę, žvejybą, bitininkystę ir kitką, be ko pati
Žemaičių žemė negali išsiversti bei išgyventi; priskyrėte visus tuščius plotus, kur pirmiau yra
buvusios žemaičių pilys ir kaimai (o ir iki šiol aiškiai matyti piliakalniai ir gyvenvietės), ir ten
jie dabar gauna minėtosios naudos bei pelno.
Iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 528–529
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
