|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27135 Miestas: Ignalina
|
Šaltiniai apie šv. Brunono - Bonifacijaus mirtį 1009 m.
http://viduramziu.istorija.net/s1009.htm
1009 m. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses) ryšium su Šv. Brunono misija Rusios ir Lietuvos pasienyje ir jo mirtimi.
...Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, 11. suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis 18, 7. Id. Martii petiit coelos. Obiit Wigbertus Merseburgensis episcopus, cui successit Thiatmarus...
Ištraukos, kur minima Lietuva (...Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, 11. suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis 18, 7. Id. Martii petiit coelos...), vertimas:
"Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas, su 18 saviškių, 7. kovo Idų dieną (1009 m.) iškeliavo danguosna."
(7. kovo Idos - tai yra kovo 9 diena pagal Julijaus kalendorių arba kovo 15 diena pagal dabartinį Grigaliaus kalendorių).
(Tekstas iš: Monumenta Germaniae Historica. Scriptores. Lipsiae, 1925 (reprintas). T. 3. P. 80)
**************************************************
1009 m. Šv. Brunono misija Prūsijoje ir jo mirtis Rusios pasienyje pagal šv. Brunono bendramokslio ir giminaičio Titmaro Merzeburgiečio kroniką (1014 m.).
In duodecimo conversionis ac inclitae conversationis suae anno ad Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare; sed spinis pululantibus horrida non potuit facile molliri. Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae cum predicaret, primo ab incolis prohibetur et plus euvangelizans capitur deindeque amore Christi, qui aeclesiae caput est, XVI. Kal. Martii mitis ut agnus decollatur cum sociis suimet XVIII. Corpora tot martirium insepulta iacuerunt, quoad Bolizlavus id comperiens eadem mercatur ac domui suae futurum acquisivit solatium. Facta sunt autem haec in tempore serenissimi regis Heinrici, quem Deus omnipotens triumpho tanti presulis honorificavit et, ut multum spero, salvavit. Pater autem predicti antistitis longe post infirmatus et, ut ipse mihi narravit, precepto filii monachicum suscepit habitum et XIIII. Kal. Novembr. in pace quievit.
(Tekstas iš: Thietmar von Merseburg. Chronik = Thietmari Merseburgensis episcopi Chronicon / neu übertragen und erläutert von W. Trillmich. Berlin, 1962. P. 344)
MERZEBURGO VYSKUPAS TITMARAS SAVO KRONIKOJE APIE ŠV. BRUNONĄ IR JO ŽŪTĮ
Šv. Brunono mokyklos draugo ir tolimo giminaičio, vėliau Merseburgo vyskupo Titmaro (1009–1018), kronika pradėta rašyti 1012 m.
Pasakojimas apie šv. Brunoną ir paskutinę jo misiją 1009 m. yra kronikos VI knygoje, kuri rašyta 1014 m. pirmoje pusėje.
Titmaras Merseburgietis čia nurodo, kad šv. Brunono gyvenimo istoriją yra aprašęs pagal misionieriaus tėvo pasakojimą.
***
VI. 94. Bet pirma negu imsiuosi tai išdėstyti, mėginu įterpti tai, ką pamiršęs neaptariau.
58. Tarp mano amžininkų ir bendramokslių buvo vienas vardu Brunonas, kilęs iš labai garsios giminės, bet dievišku gailestingumu labiau išrinktas būti Dievo nei kitų tėvų sūnumi. Jis, ypač numylėtas garbingos savo motinos Idos, atiduodamas mokyti filosofui Gedonui1 (1 Magdeburgo katedros mokyklos vadovas, kuris šias pareigas, manoma, paveldėjo iš Ekehardo (Ekkehardus Rufus). Pastarasis kronikoje apibūdinamas kaip grammaticus (IV kn., 66). Magdeburge bendramoksliais buvo kronikos autorius bei Brunonas Kverfurtietis, o anksčiau čia mokėsi ir šv. Adalbertas (Vaitiekus)) ir apsčiai gauna visko, ką privalėjo įgyti.
Jo tėvas buvo Brunonas, garsus ir visokeriopai girtinas senjoras; jis man buvo kraujo giminaitis2 (2 Titmaro senelė Matilda buvo šv. Brunono Bonifaco tėvo sesuo), o visiems kitiems artimas bičiulis. Jo sūnus ir bendravardis, kai rytą turėdavo eiti į mokyklą, prieš palikdamas namus, prašė laisvos minutės ir tuo metu, kai mes žaidėme, jis meldėsi. Darbą labiau vertino negu poilsį ir taip duodamas vaisių sulaukė pilnametystės.
Otonas III geidęs jį turėti ir pasiėmė, tačiau [Brunonas] greitai jį paliko ir, ieškodamas atsiskyrėliško gyvenimo, gyveno iš savo darbo.
Po šlovingojo imperatoriaus mirties, Dievo malone valdant Henrikas II, jis atvyko į Merseburgą su popiežiaus leidimu iš jo prašyti palaiminimo vyskupystei; ir jo įsakymu arkivyskupo Taginono3 (3 Taginonas – Magdeburgo arkivyskupas 1004–1012 m.) buvo pašventintas, ten pat priėmė palijų, kurį pats čia atvežė. Po to [savo] sielos naudai apsiėmė sunkaus ir didžio kelio vargą, tramdydamas kūną badavimu ir kankindamas budėjimu.
Gavo daug dovanų iš Boleslovo ir kitų turtingųjų, bet greitai [jas] bažnyčioms, savo draugams ir šeimynykščiams išdalijo, nieko sau nepalikdamas. 95. [Brunonas] dvyliktais atsivertimo ir šlovingo gyvenimo metais, patraukęs į Prūsiją, uoliai stengėsi šią nederlingą žemę apvaisinti dieviška sėkla, bet erškėčiams želiant, apleista žemė lengvai nepasidavė.
Tuomet, skelbdamas [Evangeliją] minėto krašto ir Rusios pasienyje, gyventojų pirma sudraudžiamas, bet [ir] toliau Evangeliją skelbęs suimamas.
Paskui, vasario 14 d. [Brunonas], romus kaip avinėlis, dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės su 18 savo [kelionės] draugų nukirsdinamas.
Tiekos šventųjų kūnai gulėjo nepalaidoti, kol Boleslovas, tai sužinojęs, juos išpirko ir savo namams įgijo paguodą ateičiai. O tai įvyko laikais šviesiausiojo karaliaus Henriko, kurį Visagalis Dievas pagerbė tokio ganytojo triumfu ir, kaip labai tikiuosi, išganė. O minėto vyskupo tėvas po to ilgai sirgo ir, kaip man papasakojo, sūnaus nurodymu priėmė vienuolio apdarą; mirė ramybėje spalio 19 d.
1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, parengė Inga Leonavičiūtė, (Fontes ecclesiastici historiae Lituaniae, 5), Vilnius: Aidai, 2006, p. 83, 84
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IA00/Titmaras_Merzeburgietis_apie_%C5%A1v._Brunon%C4%85_ir_jo_%C5%BE%C5%ABt%C4%AF.IA1206.pdf
**************************************************
1009 m. Šv. Brunono misija Prūsijoje (t. y. Jotvoje ir Rusios bei Lietuvos pasienyje) ir jo mirtis pagal Brunono palydovo Viberto pasakojimą (apie 1020 m.).
HYSTORIA DE PRAEDICATIONE EPISCOPI BRUNONIS CUM SUIS CAPELLANIS IN PRUSCIA, ET MARTIRIO EORUM
Cognoscat deo dilectus populus universus, quod ego Wipertus dei servorum servus, causa remissionis meorum peccatorum et domini mei sanctissimi et martiris Christi Brunonis episcopi iussione, mea omnia quae habui contempsi mobilia et immobilia, et illum secutus fui in paganorum provincia, quae nuncupatur Pruscia. Ille etiam pontifex et martir Christi Brunus dimisso episcopatu una cum grege sibi credito cum suis capellanis ambulavit Prusciam ad convertenda[s] paganorum gentes in christianitate sanctissima! Quorum nomina haec sunt: in primis dominus meus Brunus episcopus et martir Christi sanctissimus; nomina capellanorum qui cum eo ad martirium venerunt haec sunt: Tiemicus, Aicus, Hezichus, Apichus, novissime ego Wibertus.
Quid plura? Quando patriam intravimus statim ante regem ducti fuimus. Episcopus vero cum suis capellanis praeparatis celebravit missam, praedicando evangelica atque apostolorum dicta.
Quae omnia ut rex, Nethimer nomine, audivit, dixit: Nos deos habemus in quibus adoramus et confidimus. Verbis autem tuis obedire nolumus. Episcopus hoc audiens, illius regis adportare iussit simulacra, et illo praesente in igne[m] proiecit cum virtute maxima. Ignis vero accepit et devoravit illa denique simulacra.
Rex autem turbatus dixit indignatione maxima: Accipite episcopum citissime et in ignem coram me proicite. Si illum ignis comburit et devorat, cognoscite quia illius est praedicatio vanissima; denique si est aliter, in illum deum credamus velociter.
Tunc iussit rex ignem accendi validissimum, et in illum proici episcopum. Episcopus autem indutus vestimento episcopali suam sedem in igne[m] fecit portare, et in igne supra eandem tam diu sedit, quousque a capellanis septem psalmi fuerunt decantati.
Rex vero hoc videns factum mirabile cum trecentis viris credidit deo velociter, et accepit baptismum penitentiae. Dux postea illius terrae ad episcopum equitavit, virtute repletus diabolica, et illum episcopum cum capellanis fecit martizare absque ulla quaerimonia. Episcopi caput iussit abscidi, et capellanos omnes iussit suspendi, et meos oculos eruere fecit.
Postea vero operante Christo visa sunt ibi signa sine numero et prodigia; nunc vero supra illorum corpora constructa sunt monasteria.
Ex illo tempore pro deo peregrinando circuivi plurimas provincias, invocans sanctos sanctasque in christianorum auxilia. Quid multum dicam? omnium christianorum in karitate dei deposco auxilium, quod meae vitae fiat patrocinium vestrorum peccatorum et aeternum remedium.
EXPLICIT
(Tekstas iš: Monumenta Poloniae Historica = Pomniki Dziejowe Polski / wydał August Bielowski. Lwów, 1864. T. 1. P. 229-230)
VIPERTO PASAKOJIMAS ISTORIJA APIE VYSKUPO BRUNONO IR JO KAPELIONŲ SKELBIMĄ PRŪSUOSE IR JŲ KANKINYSTĘ
Viperto pasakojimas “Istorija apie vyskupo Brunono ir jo kapelionų skelbimą Prūsuose ir jų kankinystę“ užrašytas XI a. Tagernzė (Bavarija) Šv. Kvirino benediktinų vienuolyne. Kaip teigiama šiame šaltinyje, jis buvęs šv. Brunono palydovas paskutinėje jo misijoje.
***
Tebūnie žinoma visiems Dievo mylimiems žmonėms, kad aš Vipertas, Dievo tarnų tarnas, siekdamas savo nuodėmių atleidimo ir švenčiausiam mano ponui bei Kristaus kankiniui vyskupui Brunonui liepiant, paniekinau visą savo judamą ir nejudamą [turtą], kurį turėjau, ir nusekiau paskui jį į pagonių provinciją, kuri vadinama Prūsija. Taip pat, atsisakęs vyskupystės kartu su jam patikėta kaimene, drauge su savo kapelionais į Prūsiją nukeliavo vyskupas ir Kristaus kankinys Brunonas, kad atverstų pagonių gentis į švenčiausią krikščionybę! Jų vardai yra šie: pirmiausia mano ponas Brunonas, vyskupas ir švenčiausias Kristaus kankinys; kapelionų, kurie su juo atėjo į kankinystę, vardai šie: Tiemikas, Aikas, Hezichas, Apichas [ir] galiausiai aš, Vipertas. Kas daugiau? Kai tik į [pagonių] tėvoniją įžengėme, tuojau buvome atvesti pas karalių. Vyskupas su savo pasirengusiais kapelionais celebravo mišias, skelbdamas Evangeliją ir apaštalų žodžius. Kai tik tą viską karalius, vardu Netimeras, išgirdo, pasakė: “Mes turime dievus, kuriuos garbiname ir [kuriais] pasitikime. O tavo žodžiams paklusti nenorime. Vyskupas, tai išgirdęs, įsakė atnešti to karaliaus stabus ir jo akivaizdoje su didžiausia narsa įmetė į ugnį. Ugnis tuos stabus apėmė ir galop prarijo. Tuo tarpu pasipiktinęs karalius, didžiausio įniršio apimtas, [pasakė]: “Kuo greičiau stverkite vyskupą ir mano akivaizdoje įmeskite į ugnį. Jei jįugnis praris ir sudegins, jūs pamatysite, kad jo skelbimas yra visiškai tuščias. Pagaliau jei yra kitaip, [tai mes] tučtuojau į tą dievą įtikėsime.” Tada karalius įsakė kaitriausią ugnį užkurti ir į ją įmestivyskupą. O vyskupas, apsitaisęs vyskupo rūbais, liepė savo sostą įnešti į ugnį ir ant jo ugnyje taip ilgai sėdėjo, kol kapelionai sugiedojo septynias psalmes. O karalius, regėdamas tokį nuostabų įvykį, greitai su 300 vyrų įtikėjo Dievą ir priėmė atgailos krikštą. Vėliau pas vyskupą atjojo tos žemės kunigaikštis, pilnas velniškos jėgos, ir tą vyskupą su kapelionais be jokio pasigailėjimo liepė nukankinti: vyskupui liepė nukirsti galvą, visus kapelionus įsakė pakarti, o man akis išbadyti. Po to,Kristui veikiant, čia buvo matoma nesuskaičiuojama gausybė ženklų ir stebuklų, o dabar virš jų kūnų pastatyti vienuolynai. Nuo to laiko dėl Dievo keliaudamas kaip piligrimas aplankiau daugelį kraštų, kviesdamas šventuosius ir šventąsias padėti krikščionims. Ką dar papasakoti? Dievo meilėje prašau visų krikščionių pagalbos – globos mano gyvenimui ir amžino atlygio už jūsų nuodėmes. Pabaiga.
1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, parengė Inga Leonavičiūtė, (Fontes ecclesiastici historiae Lituaniae, 5), Vilnius: Aidai, 2006, p. 187, 189
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IA00/Viperto_pasakojimas_apie_%C5%A1v._Brunono_misij%C4%85.IA1204.pdf
**************************************************
1009 m. Šv. Brunono misija Prūsijoje (t. y. Jotvoje ir Rusios bei Lietuvos pasienyje) ir jo mirtis pagal Petro Damianio Šv. Romualdo gyvenimą (apie 1040 m.; platesniojo Viberto pasakojimo varianto perdirbinys su įvadu, trumpai aprašančiu ankstesnį Šv. Brunono-Bonifacijaus gyvenimą).
Quorum tamen omnium vitam beati Bonifatii conversatio longius transcendebat. Hic denique regis fuerat cosanguineus et ita carus, ut rex illum non alio vocaret nomine nisi anima mea. Erat autem adprime liberalium artium doctrinis instructus, maximeque in modulationis musicae studiis approbatus. Hic itaque cum in capella regia moraretur, videns ecclesiam antiqui martiris Bonifatii, mox exemplo sui aequivoci ad martirii desiderium provocatus, ait: Et ego Bonifatius vocor; cur ergo etiam ipse Christi martir esse non debeo? Deinde quoque iam monachus factus, tanta se abstinentiae frugalitate constrinxit, ut saepe dominicis diebus et quinta tantum feria per ebdomadam manducaret. Nonnumquam vero si urticarum vel etiam veprium cerneret densitatem, illuc se proiciens volutabat. Ex quo cum quidam frater aliquando eum corriperet, dicens: Ypocrita, quare hoc ad captandos popularis aurae rumores coram omnibus facis? nihil aliud respondit: Tui sint confessores, mei sint martires. Cum vero post diuturnam heremiticae conversationis vitam ad praedicandum iam ire disponeret, Romam primitus pergere studuit, et ab apostolica sede cosecrationem archiepiscopatus accepit. Retulit michi quidam senex monachus, qui eum illuc comitatus de Ravennae finibus fuerat, quia in toto illo itinere vir venerabilis cum omnibus quidem qui eum sequebantur pedester ibat, set ipse iugiter psallens, et ceteros longe praecedens, nudis semper pedibus incedebat. Pro labore quidem itineris cotidie comedebat, set per singulos dies de medio pane et aqua vivens, in diebus festis, ignoto videlicet omni liquamine, cotidiano victui poma quaelibet vel herbarum radices addebat. Postquam autem consecratus est, cotidie observabat et monasticum pariter et canonicum in celebrandis horarum offitiis ordinem. Cum vero iam ultramontanos peteret fines, equo quidem vehebatur, set venerabilis pontifex, sicut dicitur, nudis cruribus semper et plantis adeo intolerabilem frigidissimae regionis tolerabat algorem, ut volens descendere vix pedem ab subhaerente ferro disiungeret, nisi aqua prius calida subveniret.
Ad gentiles autem postremo perveniens, cum tanta coepit fervidi pectoris constantia praedicare, ut iam nullus ambigeret, quia vir sanctus martitrium flagitaret. Illi vero timentes, ne, sicut post martirium beati Adelberti, coruscantibus miraculorum signis, Sclavonicae gentis plerique conversi sunt, ipsis quoque similiter eveniret; longo tempore a beato viro manus artifitiosa malitia reprimunt, et cupidissimo mori, nolentes eum occidere, crudeliter parcunt.
Cumque ad regem Russorum vir venerabilis pervenisset, et constanti animo praedicationi vehementer insisteret, videns eum rex squalidis vestimentis indutum, nudis pedibus incedentem, opinatus est, quia vir sanctus talia non religionis causa proferret, set idcirco potius ut pecunias congregaret. Promisit ergo sibi, quia, si ab huiusmodi vanitate recederet, ipse paupertatem eius largissima divitiarum liberalitate ditaret. Bonifatius itaque mox ad hospitium sine mora revertitur, pretiosissimis pontificalibus ornamentis decenter induitur, et sic ad regis palatium denuo praesentatur.
Rex autem videns eum tam decoris vestibus adornatum, ait: Nunc scimus, quia te ad vanam doctrinam non paupertatis inopia, sed veritatis impulit ignorantia. Verumtamen si vis vera credi quae asseris, erigantur duae excelsae lignorum catastae, brevissimo a se interstitio separatae; et igne subposito cum vaporatae fuerint, ita ut utriusque struis unus ignis esse videatur, tu transi per medium. Quod si laesus ex aliqua parte fueris, ipsis te penitus consumendum ignibus tradimus. Sin autem, quod credi non potest, sanus evaseris, omnes nos Deo tuo absque ulla difficultate credemus. Cumcue hoc foedus non solum Bonifatio set et cunctis qui aderant gentilibus placuisset, Bonifatius ita vestitus velut missarum sollempnia celebraturus, prius cum sanctificata aqua et incenso thure undique perlustrans ignem, deinde stridentes flammarum globos ingressus, ita exivit illaesus, ut nec minimus capitis eius capillus videretur exustus.
Tunc rex et ceteri, qui huic spectaculo interfuerant, catervatim se ad pedes beati viri proiciunt, indulgentiam lacrimabiliter petunt, baptizari se instantissima supplicatione deposcunt. Coepit itaque tanta gentium multitudo ad baptisma confluere, ut vir sanctus ad spatiosum quendam lacum pergeret et in ipsa aquarum habundantia populum baptizaret. Decrevit autem rex, ut regnum reliquens filio, ipse, quamdiu viveret, se a Bonifatio nullatenus separaret. Frater autem regis cum ipso pariter habitans, dum nollet credere, absente Bonifatio ab ipso rege peremptus est.
Alius vero frater, qui iam a regis erat cohabitatione divisus, mox ut ad eum vir venerabilis venit, audire eius verba noluit; set de conversione fratris nimia adversus eum ira succensus, continuo comprehendit; deinde timens, ne, si vivum teneret, rex eum de manibus eius eriperet, in sua praesentia circumstante non parva hominum multitudine, decollari praecepit. Statim vero et ipse caecatus est, et tantus eum cum omnibus qui adstabant stupor oppressit, ut nec loqui nec sentire nec aliquod humanitatis offitium agere aliquatenus potuissent, set cuncti velut lapides rigidi et immobiles permanerent. Rex autem hoc audiens, nimio dolore perculsus, omnino deliberat non solum fratrem occidere, set et cunctos, qui sibi tanti reatus fautores extiterant, gladiis trucidare. Set cum illic protinus advenisset, et corpore martiris adhuc in medio posito, fratrem simul cum reliquis hominibus sine sensu et motu stupefactos adstare conspiceret, hoc sibi cum suis omnibus placuit, ut prius pro eis oratio fieret, si forsitan illis divina misericordia sensum, quem amiserant, reformaret; deinde si acquiescerent credere, indulto crimine viverent; sin autem, omnes ultoribus gladiis interirent. Cum igitur et ab ipso rege et a ceteris christianis diutius fuisset oratum, non solum prior sensus stupefactis hominibus redditur, set insuper consilium quoque flagitandae verae salutis augetur.
Nam continuo poenitentiam sui criminis flebiliter expetunt, baptismi sacramenta cum magna alacritate suscipiunt; super corpus quoque beatissimi martiris ecclesiam construunt.
Verumtamen ego, si de hoc mirabili viro cuncta, que dici veraciter possunt, virtum dona referre temptarem, deficeret forsitan lingua, non deficiente materia. Dum igitur Bonifatii virtus proprio indigeat stilo, idcirco tamen illum cum aliis Romualdi discipulis summotenus hic memorare curamus, ut ex eorum laude, quam magnus vir gloriosus magister eorum fuerit, demonstremus; quatinus dum celsitudo clientium auribus fidelium insonant, quam excelsus doctor eorum fuerit, ex scola quam tenuit innotescat.
(Tekstas iš: Monumenta Poloniae Historica = Pomniki Dziejowe Polski / wydał August Bielowski. Lwów, 1864. T. 1. P. 327-329)
PETRO DAMIANIO „ŠV. ROMUALDO GYVENIMAS“
Nemažą laiko šv. Brunonas Bonifacas praleido tarp šv. Romualdo (apie 950–1027 m.) atsiskyrėlių Italijoje, Pereumo vienuolyne (netoli Ravenos). Vienuoliai eremitai duodavo vienatvės ir tylėjimo įžadus ir gyvendavo atskiruose savo nameliuose. 1001 m., susitarus šv. Romualdui, Otonui III ir Lenkijos karaliui Boleslovui Narsiuojam, nutarta į Lenkiją pasiųsti grupę šv. Romualdo eremitų. Tarp jų turėjo būti ir šv. Brunonas.
Tačiau susiklosčius tam tikrom aplinkybėm (užtrukęs leidimo misijai gavimas ir 1002 m. prasidėjęs karas tarp Boleslovo Narsiojo ir Henriko II), Brunonas Lenkijoje nepasiekė jo laukusių Benedikto, Jono ir kt. brolių (vadinamieji Penki kankiniai), kurie 1003 m. buvo nužudyti Lenkijoje.
Taip šv. Brunono gyvenimo ir kankinystės istorija pateko į jo mokytojo šv. Romualdo biografiją, parašytą šv. Petro Damianio (1007–1072) apie 1040 m. Italijoje, Fonte Avellanos vienuolyne.
Būtent šis gyvenimo aprašymas XVII a. tapo vienu iš kamaldulių vienuolyno Pažaislyje dekoravimo šaltinių. Bažnyčios koridoriuje, einančiame iš vienuolyno pietinės pusės pro zakristiją, 1675-1685 m. garsus baroko menininkas florentietis Mikelandželo Palonio (Michele Arcangelo Palloni, 1637–tarp 1711/1713) sukūrė freskų ciklą. Tai – plačiausias dailėje atpasakojantis šv. Brunono Bonifaco misiją ir kankinystę kūrinys.
***
XXVI. Taigi Romualdas kartu su jau minėtu Tamu ir su šviesiausiu vyru Bonifacu, kurį kaip laimingiausią kankinį turėdama dabar didžiuojasi Rusijos bažnyčia, ir su kitais atsivertusiais vokiečiais iš Tiburo miesto nuvyko į Šv. Benedikto vienuolyną, kuris pastatytas ant Kasino kalno. Kaip tik ten sunkiai susirgo, bet Dievo gailestingumo dėka greitai pasveiko.
Jis turėjo puikų arklį, kurį jam buvo padovanojęs slavų karaliaus Boleslovo1 sūnus (1 Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis (967–1025)), jo įvilktas vienuoliu. Šį [arklį] šventasis vyras, uoliai siekdamas nusižeminimo, išmainė ir, kaip girtinas derybininkas, pelningais mainais gavo asilą. Dėl ypatingo troškimo [sekti] mūsų Atpirkėju, kuris sėdėjo ant asilės nugaros, vyras garbingas mielai jodinėjo ant to paties gyvulio.
Taip su visais anksčiau minėtais Romualdas grįžo į Pereumą, kur anksčiau gyveno. Galop ten surinkęs tuos ir daugelį kitų brolių bei apgyvendinęs atskiruose nameliuose, pats su kitais su tokiu įkarščiu laikėsi atsiskyrėliško gyvenimo griežtumo, kad jų gyvenimas visų, kuriuos žinia apie juos pasiekė, buvo laikomas nuostabiu.
Kas gi nesistebėtų, kas neskelbtų apie Dievo dešinės [sukeltą] permainą, žmones, anksčiau vilkėjusius šilkiniais, dargi papuoštais auksu apdarais, apsuptus tankių patarnautojų gretų, pripratusius prie visokeriopų malonumų antpūdžio, dabar matydamas pasitenkinančius vien šiurkščiu apsiaustu, užsidariusius, basus, nepuoselėjančius savęs ir sugniužusius nuo tokio griežto susilaikymo? Visi užsiėmė rankų darbu: vieni būtent [gamino] šaukštus, kiti verpė, dar kiti pynė tinklus.
XXVII. Tačiau jų visų gyvenimą toli pranoko šventojo Bonifaco gyvenimo būdas. Jis buvo karaliaus giminaitis2 (2 Matyt, turimas omenyje Otono I proanūkis Brunonas, tapęs popiežiumi Grigaliumi V (996-999)) ir toks brangus, kad karalius nesikreipdavo jokiu kitu vardu, kaip tik “mano siela”. Buvo [jis] ypatingai išsilavinęs laisvųjų menų moksluose, o labiausiai pripažintas muzikos studijose. Taigi kai jis buvo karaliaus kapeloje, pamatęs senovės kankinio ankstesnio Bonifaco bažnyčią ir tuojau savo bendravardžio pavyzdžio paskatintas trokšti kankinystės, tarė: “Ir aš vadinuosi Bonifacas. Kodėl gi ir aš pats neturiu būti Kristaus kankinys?”
Vėliau, taip pat jau tapęs vienuoliu, susisaistė tokiu taupiu susilaikymu, kad dažnai valgė per savaitę tik sekmadieniais ir ketvirtadieniais. O kartais, jei pastebėdavo tankias dilgėles ar erškėčius, mesdavosi į juos ritinėtis.
Kartą vienas brolis jam dėl to papriekaištavo, sakydamas: “Veidmainy, kodėl tai darai visų akivaizdoje, idant pagarsėtum?”, [šis] tik atsakė: “Tau tebūnie išpažinėjai, man tebūnie kankiniai”.
Kai po ilgo atsiskyrėliško gyvenimo apsisprendė vykti skelbti [Dievo žodį], pirmiausia pasirūpino nuvykti į Romą ir gavo iš Apaštalų Sosto arkivyskupo šventinimus. Pasakojo man vienas senas vienuolis, kuris jį ten lydėjo nuo Ravenos sienų, kad garbingasis vyras kartu su visais, kurie jį sekė, visą kelią ėjo pėsčias ir basas, nuolatos giedodamas ir kitus toli pralenkdamas.
Dėl kelionės vargo, valgė kasdien, bet kasdien gyveno iš pusės duonos [kepalo] ir vandens; švenčių dienomis, neragaudamas jokio gėrimo, prie kasdienio maisto pridėdavo kokių nors vaisių ar žalumynų šaknų. Po to, kai buvo įšventintas, liturgines valandas atlikdavo ir vienuolių, ir kanauninkų tvarka.
O kai jau patraukė į užalpinius kraštus, jojo arkliu, tačiau garbingasis vyskupas, kaip kalbama, visada nuogomis blauzdomis ir pėdomis taip kentė nepakenčiamą šaltį atšiauriausiame krašte, kad, norėdamas nulipti, vargiai būtų galėjęs atplėšti pėdą nuo geležinės balnakilpės, jei nebūtų padėjęs karštas vanduo.
O galiausiai [Bonifacas], nuvykęs pas pagonis, su tokiu karštu širdies atkaklumu pradėjo pamokslauti, kad jau niekas neabejojo, kad šventas vyras kankinystės troško. O jie [pagonys], bijodami, kad jiems taip pat neatsitiktų panašiai kaip po šv. Adalberto kankinystės, kai, sušvitus stebuklų ženklams, daugel iš slavų genties atsivertė, ilgą laiką švento vyro pastangas sulaiko išradingu blogiu ir labiausiai trokštančio mirti, nenorėdami jo užmušti, žiauriai pasigaili.
O kai garbingasis vyras atvyko pas rusų karalių ir atkakliai dvasia uoliai atsidėjo pamokslavimui, karalius, matydamas jį apsirėdžiusį skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, pamanė, kad šventas vyras tai skelbė ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad pinigų surinktų.
Taigi [karalius] pažadėjo, kad pats jo neturtą didžiausiu dosnumu praturtins, jei [šis] nuo tokios tuštybės atsitrauks. Todėl negaišdamas Bonifacas atgal į apsistojimo vietą grįžta ir deramai apsivilkęs brangiausiomis vyskupo puošmenomis, taip karaliaus rūmuose vėl pasirodo.
O karalius, matydamas jį pasipuošusį tokiais puikiais drabužiais, pasakė: ”Dabar žinome, jog tave į tuščią mokymą ne skurdas pastūmėjo, bet tiesos nežinojimas. Tačiau jei nori, kad įtikėtume, jog tai, ką skelbi, yra tikra, labai arti vienas kito tebūna sustatyti du aukšti mediniai pastoliai. Po jais sukūrus ugnį, kuomet jie įsidegs taip, kad atrodys, jog abi krūvos dega viena ugnimi, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] nors kiek apdegsi, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime, o jei, kas neįtikėtina, sveikas išliksi, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime”.
Ir kadangi šis susitarimas ne tik Bonifacui, bet ir visiems pagonims, kurie [čia] susirinko, patiko, Bonifacas, apsivilkęs tarsi ketintų švęsti iškilmingas mišias, pirmiausia su pašventintu vandeniu ir degančiais smilkalais iš visų pusių apėjo ugnį ir, po to įžengęs į šnypščiančius liepsnos kamuolius, išėjo nė kiek nepaliestas, - buvo matyti, kad net nė menkiausias jo galvos plaukelis nesudegė.
Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo atleidimo [ir] primygtiniausiai maldauja būti pakrikštyti. Taigi ėmė plūsti krikštytis tokia gausybė pagonių, jog šventasis patraukė prie vieno didelio ežero ir žmones krikštijo pačioje vandenų gausybėje.
Tuo tarpu karalius nutarė, jog karalystę paliks sūnui, [o]pats, kol bus gyvas, nuo Bonifaco jokiu būdu nesiskirs.
Karaliaus brolis, gyvenęs kartu su juo, nes nenorėjo įtikėti Bonifacui, nesant paties karaliaus, buvo nužudytas. O kitas brolis, kuris jau atskirai nuo karaliaus gyveno, kai pas jį garbingasis vyras nuvyko, jo žodžių nenorėjo klausytis, bet užsiliepsnojęs didžiu įsiūčiu prieš jį dėl brolio atsivertimo įkalino.
Paskui, bijodamas, kad karalius[Bonifaco] neišplėštų iš jo rankų, jei gyvą laikys, patsai dalyvaudamas, susirinkus nemažai daugybei žmonių, įsakė [Bonifacą] nukirsdinti.
O iškart po to ir pats apako, ir jį drauge su visais kartu buvusiais ištiko stabas taip, kad negalėjo nei kalbėti, nei jausti, nei atlikti jokio žmogiško veiksmo, ir visi liko sustingę bei nejudrūs kaip akmenys. O karalius, tai išgirdęs, didžiulio skausmo apimtas, tvirtai nusprendžia ne tik brolį užmušti, bet ir visus, kurie buvo tokio nusikaltimo šalininkai, nužudyti kardais.
Bet kai į tą vietą atvyko ir išvydo viduryje dar gulint kankinio kūną, o brolį kartu su likusiais žmonėmis stovint stabo ištiktus, bejausmius ir nejudančius, drauge su visais saviškiais nusprendė pirma pasimelsti – galbūt dieviškasis gailestingumas jiems grąžintų prarastus jutimus; tada, jei sutiktų įtikėti, atleidus nusikaltimą, gyventų; jei ne, visi žūtų nuo kerštingų kalavijų.
Taigi kai pats karalius ir kiti krikščionys ilgesnį laiką pasimeldė, ne tik ankstesni pojūčiai stabo ištiktiems žmonėms grąžinti,bet ir sustiprintas nutarimas prašyti tikrojo išganymo. Nes nuolat su ašaromis prašo atgailos už savo nusikaltimą, krikšto sakramentus su dideliu džiaugsmu priima, taip pat virš švenčiausiojo kankinio kūno bažnyčią pastato. Tačiau jei aš mėginčiau perduoti visas šio nuostabaus vyro dorybių dovanas, kurias galima patikimai apsakyti, galimas daiktas, pristigčiau kalbos, nors medžiagos ir netrūktų.
Taigi nors Bonifaco dorybė reikalinga atskiro aprašymo, tačiau jį su kitais Romualdo mokiniais čia labiausiai rūpinamės prisiimti todėl, kad juos girdėdami parodytume, koks didis vyras buvo jų šlovingasis mokytojas. Tikinčiųjų ausis pasiekiant garsui apie globotinių prakilnumą, koks iškilus buvo jų mokytojas, tampa žinoma iš mokyklos, kuriai jis vadovavo.
1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, parengė Inga Leonavičiūtė, (Fontes ecclesiastici historiae Lituaniae, 5), Vilnius: Aidai, 2006, p. 193, 195, 197
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IA00/Petro_Damianio_pasakojimas_apie_%C5%A1v._Brunon%C4%85_%E2%80%9E%C5%A0v._Romualdo_gyvenime%E2%80%9C.IA1205.pdf
**************************************************
1009 m. Šv. Brunono misija Prūsijoje (t. y. Jotvoje ir Rusios bei Lietuvos pasienyje) ir jo mirtis pagal Šv. Brunono gyvenimą ir kankinystę (apie 1400 m.; platesniojo Viberto pasakojimo varianto perdirbinys).
...EXPLICIT VITA SANCTI BRVNONIS EPISCOPI ET MARTYRIS.
INCIPIT PASSIO EIVSDEM.
1. Sanctus ac gloriosus papa Leo, videns constantiam sancti Brunonis desiderio animi eius satisfacere cupiebat dataque benedictione in terram Ungariorum in opus predicationis eum dirigebat. Vir autem Dei devote suscipiebat evangelium predicationis ac felici itinere ad opidum, quod dicitur Prago, pervenit, non paulos socios secum habens itineris.
2. Bonus agricola quid ageret, audiamus! Plantavit, rigavit, zizaniam eruit, triticeum semen, id est geminam dilectionem, Dei videlicet et proximi, per agros sparsit multumque fructum Deo adiuvante ac incrementum ministrante sacre fidei ibidem accumulavit. Ordinavit autem clericos, ecclesias fabricavit et per totum biennium ibi permanens ecclesias firmavit. Egregius vir Dei Bonifatius, dum quadam die missam devotissime celebraret et post perlectum evangelium divina inspiratione inspiratus, pulpitum cum ascendisset, misterium sacre fidei populo traderet, accidit primos civitatis fanaticos interesse sue salubri doctrine. Quidem autem ex eis adheserunt, confitentes Iesum Christum, et gratiam baptismi perceperunt. Quidam ex eis zelo malo repleti unanimiter impetum fecerunt in eum, volentes eum fustibus cedere. Mox protector Deus tribulato cordi affuit et humilem spiritu velociter salvavit.
3. Tanta vero immobilitate concitata persteterat turba, ut nec pedem terre affixum nec erectam manum ultra vel sursum aut movere visum potuissent. Sic itaque divina virtute administrante virtus eorum tamquam testa exaruit et lingue eorum faucibus adheserunt. Dominus vero quasi in pulverem mortis deduxit eos. Ad quod mirabile visu spectaculum cum fere tertia pars paganorum eiusdem oppidi immixtis fidelibus conflueret, omnes unanimiter, mira gestarum rerum aspicientes, Deum, qui omnes homines vult salvos fieri, glorificaverunt. Ad ultimam vero hi penitentia ducti gratiam baptismi flagitarunt. Et sic sanitati restituebantur. Eo namque die magna pars barbarorum conversa est ad fidem.
4. His itaque peractis preclara fama beati viri Bonifatii pervenit ad aures Boslai ducis. Qui mox precepit sibi presentari episcopum. Adletha vero Dei sentiens sibi imminere diem requiecionis, gaudio repletus alacri vultu cum missis satelitibus venit in presentiam ducis. Requirebatur, quisnam esset vel unde aut cur venisset. Respondit se causa sue salutis suorumque omnium advenisse. At pontifices templorum invidia diaboli in iram excitati, universam plebem concitaverunt et omnes magistratus ac satrapas in eum, ut vivus incenderetur, qui templa deorum destrueret omnemque populum magicis artibus subverteret. Data est optio elegendi, ut aut invictissimis diis immolaret aut exitus rei veritatis testimonio comprobaretur.
5. Posita est strues lignorum ac in medio linquitur meatus unius incedentis. Cumque omni flagore flamma ignis per cava loca undique prorumperet et subtus incendia nimia aridorum lignorum pabula essent subministrata, ut acrior arderet, sanctus vir Dei Bonifatius non clipeo aut galea protectus, sed signo sancte crucis munitus intrepidus ignium flammas intravit, stetit ac immobilis permansit diem integrum et noctem totam, quasi in loco frigido, ita ut nec pars saltim vestimentorum eius ardoris signo lassaretur. At vero cum secunda die primo mane de flamma quasi de rore flante illesus progrederetur, illud Daviticum psallens: 'Probasti cor meum', Domine, 'et visitaste nocte, igne me examinasti et non est inventa in me iniquitas', omnes, qui inenarrabili rei intererant, flexis genibus mundi salvatorem in eo glorificaverunt simulque salutare baptismum ab eo devotissime postulavere. Sed et rex et omnes primates sui se sacre fidei commendantes ablutionem sacri fontis leti perceperunt.
6. Zebedem vero frater eius audiens conversionem fratris, gravi ira commotus misit milites, qui ut sanctum virum raperent suique presentie presentarent. Hi milites, cum armati venirent, invenerunt beatum Bonifatium missam devote celebrantem. At unus ex eis improbe cum maxima audacia sanctum virum incurrit, manum, cum qua sacrificium benedixit, ferro abscidit et deinde eum ab altare pepulit. Mox, ut idem vidit manum pendentem signa supra sancta facientem, commotus obstupuit, ad pedes eius cecidit et penitentiam egit. Is vero, postmodum in suo laureato sanguine baptizatus, evasit. Cetera multitudo dum irrumperet, unus ex eis exempto gladio amputavit caput eius, alii effugabantur, alii cedebantur. Sed gens effera, necdum in morte eius satiata, caput sanctissimi viri in flumen, quod dicitur Alstra, proiecerunt. Martizatus est beatus Bruno anno Domini millesimo nono XVI. kal. Martii temporibus secundi Henrici imperatoris, qui sepultus est in Bamberga.
Viri autem timorati accipientes corpus sancti Bonifatii sepelierunt illud in eodem loco, ubi Dominus multa miracula operatur per servum suum Bonifatium usque in hodiernum diem.
7. At cum Dominus vellet virtutum ostendere, quanti meriti esset apud eum, cuius caput tam inhonesto loco demersum fuisset, quadam nocte accidit, ut piscatores cuiusdam principis per undas solivagas irent quaerere squamosam turbam piscium, lumina incensa natare viderent, ubi diu cesum caput sancti viri iacebat. Qui cum tumidas aquas valido remigio pulsarent, sic navis immobilis permansit, quasi ab aliquo esset retenta. Stupor autem circumdederat precordia virorum, adhuc etiam metus eos invasit. Mirabantur, quindam esset, quod eis acciderat. Recordati autem nominis Ihesu invocabant illud, et subito apparuit eis beatus Bonifatius ambulans super profunditatem aque. Hi vero magis timere coeperunt, existimantes fantasma esse. Sed vir sanctus, ut eos vidit perterritos, miti pectore eos consolari cepit, ne expavescerent, se esse eundem virum, quem pagani morti tradiderant, caputque eius iacere, ubi ardentia lumina Dei nutu natarent. Piscatores autem, postquam in se ipsos redierunt, Deum glorificaverunt locumque illum vigilanti studio notaverunt.
9. Mane autem facto venerunt ad prenotatum locum, invenerunt caput eius. Et accipientes illud, convocato clero et plebe eiusdem opidi posuerunt venerabiliter iuxta corpus viri Dei, confitentes Christum Ihesum fide chatholica recepta.
10. Eo die ad sacrum eius tumulum multa signa per virtutem Domini facta sunt. Cecis visus redditus est et claudis et debilibus gressus restituebatur, infirmis sanitas procurante Deo restituebatur.
FINIT PASSIO SANCTI BRVNONIS EPISCOPI ET MARTYRIS.
(Tekstas iš: Monumenta Germaniae Historica. Scriptores. Lipsiae, 1934. T. 30, pars 2, fasc. 3. P. 1363-1367)
Paruošė Tomas Baranauskas
ŠV. BRUNONO GYVENIMAS IR KANKINYSTĖ
Šv. Brunono Kverfurtiečio „Gyvenimas bei kentėjimas“ – vėlyvas pasakojimas, atsiradęs apie 1400 m.
Jame minimas šv. Brunono žudikas Zebedenas bei Alstros upė, į kurią buvo įmesta šio šventojo galva.
Šv. vyskupo ir kankinio Brunono gyvenimas bei kentėjimas Šventojo vyskupo ir kankinio Brunono
Gyvenimo pradžia
[1.] Šventas ir garbingas vyras Brunonas, kilęs iš miesto, vadinamo Kverfurto, buvo aukštos kilmės ir priklausė garsiai giminei. Dar būdamas vaikas, jis, veikiamas Dievo malonės, visus pranoko išvaizda ir grakštumu, išaugęs tarp pažįstamų bei artimųjų mielas ir malonus.
Jo tėvas, taip pat vadinamas Brunonu, ir motina, vardu Ida, matydami tokį sūnaus stropumą, drauge džiaugėsi, dėkodami už jį Dievui, nes jiems atrodė, jog tokį gražų vaiką gavo iš dangiškojo sosto. Pasibaigus vaikystei, jis, kaip daugelis, buvo atiduotas studijuoti į Halberštatą1 (1 Šv. Brunonas mokėsi ne Halberštate, o Magdeburge) ir patikėtas išmintingųjų vyrų globai. Ten, pasinėręs į mokslus, nuolatos studijuodamas ir lavindamasis dažnais nakties budėjimais, nepaliaujamai melsdamasis už tėvynę, buvo veik išsekęs kūnu.
[2.] Kažkurią dieną, kai berniukas, vis dar iš prigimties augdamas, pradėjo skleisti pirmųjų dorybės žiedų kvapą, jis, tuometiniu papročiu apsiavęs išoriniu apavu, bet iš vidaus apnuoginęs pėdas, stovėjo atokesnėje teatro vietoje, žvelgdamas aukštyn ir ištikimai tiesdamas į dangų rankas, mažiausiai sekdamas įvykius ir visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkui šaukiančius teatrališkų šviesos žaismų pakerėtus artimuosius ir palydovus.
Taigi atėjo drebančių nuo šalčio tėvų siųstas tarnas ir, kaip buvo lieptas, perteikė jų žodžius. Matydamas sužvarbusį Dievo tarną ir ledu padengtą vietą, kurią šis buvo užsiėmęs, ten atsisėdo ir jis. Nuostabą keliantis stebuklas! Tarną, atsisėdusį į tą pačią vietą, užliejo tokia šiluma, kokia kas nors vos ne vos būtų galėjęs sušildyti žiemos būstą. Šitaip palaimintojo vyro buvimas dorobingos maldos dėka suteikė tokią malonią šilumą, kokios jo prisilietimas jokiu būdu negalėjo palikti. Tokiu būdu buvo parodyta, kiek daug gali nuolatinė teisiojo malda.
[3.] Taigi palaimintasis Brunonas, kurį, pailginus jo vardą, imta vadinti Bonifacu, išaugęs iš vaikiško amžiaus ir būdamas kilmingas, pasirinko kilnesnio gyvenimo kelią. Palikęs mokslo pradmenis ir pasitraukęs nuo pirmųjų mokytojų rykštės, jis atvyko į Magdeburgą. Ten, paklusdamas savo 2 gimdytojų valiai ir vadovaudamasis mokytojų rūpesčiu bei priežiūra, lavinosi toliau. Tačiau visų dalykų tvarkytojas Viešpats jokiu būdu nepanoro, kad auksu tviskanti šviesa ilgiau būtų dengiama indu ir nusprendė ją įdėti į žibintuvę, idant ši šviestų visiems, žengiantiems į namus. Todėl nė trupučio neuždelsė laikas ir nesulėtino savo tėkmės.
[4.] Tuo pat laiku, kai klaidžiojantis gandas pripildė veik visų tautų lūpas, pritariant dieviškajam gailestingumui, pasimirė Tryro vyskupas2 (2 Čia supainiotas šv. Brunonas Kverfurtietis su Brunonu, Tryro arkivyskupu (1102–1124)).
Netrukus, atidėjus visus reikalus, įvyko dvasininkų susirinkimas, kilo pasauliečių triukšmas, visi vieningai reikalavo jiems vyskupu skirti palaimintąjį Brunoną, kuris, pailginus jo vardą, pradėtas vadinti Bonifacu, o tai reiškia “gerą darantis”.
Net ir vaikai, nutraukę savo žaidimus ir klaidžiodami po gatves, išgirdę palaimintojo vyro vardą, garbino dangaus Dievą, giedodami šią psalmininko eilutę: “Kūdikių ir žindančiųjų lūpomis parengei sau gyrių, Dieve”. Karalius, įsiteikdamas tautai ir patenkindamas dvasininkijos prašymą, sutiko.
Tad šventasis Bonifacas buvo pakviestas ir veste nuvestas pas karalių. Ten, nors to nenorėjo ir labai prieštaravo, esą jis nevertas tokios garbės, tačiau, nugalėjus visų šauksmui, priėmė vadovo pareigas. Koks džiaugsmas, kokios linksmybės vyko tarp tryriečių gero ganytojo paskyrimo dieną, toks vėliau liūdesys ir sielvartas, tokia kančia juos apniko, pastarojo netekus. Taigi jis triūsė, mokė, ragino, dirbo ir atliko evangelisto darbą.
[5.] Praėjus tam tikram laikui, jis, niekam nežinant, tarsi paukštis į savo ankstesnį lizdą grįžo į Magdeburgą. O paklauskime, ką veikė naujas karys! Kristaus kareivis grįžo išvargintas metų kovos ir kaupė jėgas didesniems mūšiams. Nuolatos ištiesęs rankas ir nukreipęs į dangų akis, nepailsdamas maldėsi, dieną ir naktį giedojo psalmes ir, nekreipdamas dėmesio į šio pasaulio nepalankumą, nesiliovė bendrauti su Dievu.
Kadangi jis savo noru dėl Kristaus vardo tapo neturtėliu, visada žvelgdamas į šią evangelijos eilutę: “Kiekvienas, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys”, praturtėjo dorybėmis, ir kiek tik trokško tapti labiau neturtingu, tiek vis ryškiau, tarsi saulė ar mėnulis, švietė pasauliui.
Be to, palaimintasis Bonifacijus, išgirdęs, kad kaimynai visur apie jo dorobingumą skleidžia šlovingą gandą, ir manydamas, jog dėl visuotinės garbės mažėja amžinosios palaimos viltis, atkreipęs dėmesį į šią evangelijos eilutę: “nes jūs jau atsiėmėte atlygį”, ėmė gyventi dar griežčiau, marindamas kūną pasninku, šalčiu ir kirčiais. Ištisomis naktimis melsdamasis, jis gulėdavo apsibarstęs pelenais ir vilkėdamas ašutine, trokšdamas pasislėpti nuo tų pačių žmonių palankumo. [6.] Prisiartino tinkamas laikas. Palikęs Magdeburgą, jis kartu su saviškiais grįžo į Kverfurtą. Atvyko tėvai, susirinko bičiuliai, apimti meilės ir pagarbos, šurmuliavo draugai. Visi manė, jog laimingas sūnus norės būti kartu su jais.
Tačiau maldingoje šventojo vyro širdyje ilgą laiką buvo ugdomas kitas suvokimas, kitokia siela. Mat tuo laiku, kurio, anot tėvų, atrodė nepakankamai, jis, nenorėdamas nieko imti iš namų ir prisimindamas šią apaštalo laiško eilutę: “Kuris nedirba, tenevalgo”, maistui ir kitoms kūno reikmėms užsidirbdavo savo rankomis ir prakaitu.
[7.] Praėjus tam tikram laiko tarpui, šventasis vyras paprašė visų žmonių susirinkti jo sodyboje. Čia jis, turėdamas tyrus ketinimus, laikė visiems mišias, ir, lyg norėdamas iškeliauti, pagarbiai surinko dieviškojo kūno ir kraujo auką. Baigęs aukoti mišias ir iš visos širdies jiems suteikęs nuodėmių atleidimą bei sustiprinęs juos išganingu žodžiu, paprašė pastarųjų leidimo išvykti. Jį gavęs, visiems verkiant, palinkėjo ramybės ir šitaip džiaugdamasis iškeliavo. Jam žengiant pro ratu stovinčią minią, būtum galėjęs išgirsti tokią raudą, tokį dantų griežimą, tarsi tądien turėtų būti laidojamas ne tik jis vienas, bet kartu ir visas pasaulis.
[8.] „Didis mūsų Viešpats ir geradarys!“ Kelias, nutiestas šalia miesto, buvo labai akmenuotas. Kai Dievo žmogus nuo jo leidosi, asilas, ant kurio jis sėdėjo, ėmė žengti lėčiau, nei buvo įpratęs. Dievo tarnui sudavus pentinais ir paraginus, kad, kaip įprasta, šis eitų greičiau, akmenys, kuriais žengė gyvulys, tiek suminkštėjo, kad ir iki šios dienos yra rodomi jo pėdsakai, atsispaudę tuose akmenyse. Ak, kokie didingi tavo darbai, Viešpatie! Visa išmintingai esi atlikęs. Jozvės žodžiu buvo sulaikyta saulė, kad įprastu keliu neslinktų link Gabaono. Šventam žmogui ir ištikimam tarnui norint eiti, akmenys suminkštėjo ir ištirpo lyg sniegas. Nepriėmusius išgelbėjimo žodžio priešus Jozvė persekiojo kardu, o šis tikėjimo vyras atgaivino netikinčius išganymo žodžiu. Anas veikė, smogdamas kardu, o šis gydydamas tikėjimo žodžiu.
[9.] Po tam tikro laiko jis laimingai pasiekė Romą, ir, kaip ketino, nuvyko pas apaštalą Leoną. Šis, tuoj pat pripildytas Šventosios Dvasios, palankiai jį priėmė, ir abu apsikabinę pasveikino vienas kitą šventu pabučiavimu. Leonas, dėstydamas jam Dievo žodį, pamokė jį esminių dalykų. O kai Dievo tarnas, kaip kad įprasta, aukojo mišias, ir, atlikęs pareigas, atsisėdo, tarsi norėdamas suteikti savo pavargusiam kūnui atilsio, netrukus, atsivėrus dieviškaijai malonei, jis ėmėsi nenugalimųjų maldos ginklų. Mat išganingas Kristaus vardas niekuomet nepalikdavo maldingų lūpų, kaip ir tai, kas siejosi su tikruoju amžinuoju gyvenimu.
Jam besimeldžiant dvi ar tris valandas, kažkuris iš aplinkui stovinčių dvasininkų prisiartino, pamaldžiajam tėvui primindamas, kad šis atsistotų ir aukotų mišias už mirusius. Jis dar kartą priminė, o po to pasakė, jog anas nenori atsistoti, kol iš Kverfurto atvyks pamaldžiosios motinos pasiuntinys. Netrukus maldingojo žodžiai išsipildė.
Pasiuntinys įžengė į Šventojo Petro bažnyčią ir atsiklaupęs meldėsi Dievui, o paskui įteikė vyskupui atsiųstą raštelį. Šis, jį paėmęs, didžiai nusigando ir, tarsi išvargintas ilgos kelionės, pakilo bei dievobaimingai aukojo mišias už pamaldžiosios motinos ir kitų tikinčiųjų atminimą.
Šv. Brunono, vyskupo ir kankinio, Gyvenimo pabaiga
To paties [šv. Brunono] Kankinystės pradžia
[1.] Šventasis ir šlovingasis popiežius Leonas, regėdamas šventojo Brunono tvirtumą ir norėdamas patenkinti šio dvasios troškimą, suteikęs jam palaiminimą, išsiuntė į Vengriją, idant ten skelbtų Gerąją Žinią. Dievo žmogus ištikimai priėmė Gerosios Naujienos skelbimo tarnystę ir laimingai atvyko į miestą, vadinamą Praha. Kartu su juo keliavo nemažai pagalbininkų.
[2.] Paklausykime, ką veikė geras žemdirbys! Sodino, laistė, rovė piktžoles, laukuose sėjo kviečio sėklą, tai yra dvejopą meilę, būtent Dievui ir artimajam bei su Viešpaties pagalba ten surinko gausų derlių ir šventą tikėjimo prieauglį. Taip pat jis skirstė dvasininkus, steigė bažnyčias ir, pasilikęs ten dvejus metus, jas stiprino. Tačiau kartą nutiko šitai.
Garsus Dievo žmogus Bonifacas vieną dieną dievobaimingai aukojo mišias. Perskaitęs Evangelijos skaitinį, ir, Viešpaties įkvėptas, jis užlipo ant pakylos ir perdavė žmonėms šventą tikėjimo paslaptį. Pirmieji miesto gyventojai buvo sužavėti mokymu apie savo išganymą. Kai kurie jų prisijungė, išpažindami Jėzų Kristų ir priėmė krikšto malonę. Tačiau kiti, apimti pikto pavydo, vieningai jį užpuolė, norėdami pastarąjį užmušti lazdomis. Sergėtojas Dievas neužtruko padėti prislėgtai širdžiai ir tuoj pat išgelbėjo nusižeminusį dvasia.
[3.] Minia stovėjo kaip įbesta, negalėdama pajudinti nei tarsi į žemę įaugusių kojų, nei į priekį ištiestų ar aukštyn iškeltų rankų, nepajėgė net nukreipti žvilgsnio. Taigi šitaip pasitarnaujant Dievo galybei, jų stiprybė pranyko lyg dėmė, o jų liežuviai prilipo prie gomurio, tarsi Viešpats juos būtų pavertęs mirties pelenais. Tuo tarpu trečdalis šio miesto stabmeldžių, kurie kartu su tikinčiaisiais buvo suplaukę pasižiūrėti šio neįtikėtino reginio, matydami įvykusį stebuklą, viena širdimi šlovino Dievą, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti. Pagaliau ir anie, atgailos paveikti, ėmė prašyti krikšto malonės. Tokiu būdu jie pagijo. Tądien didelė dalis svetimšalių atsivertė į tikėjimą. [4.] Nutikus šiems dalykams, didis garsas apie palaimintąjį vyrą Bonifacą pasiekė kunigaikščio Boleslavo3 (3 Boleslovas Narsusis - Lenkijos kunigaikštis (992–1025), 1025 m. – pirmasis Lenkijos karalius) ausis. Šis nedelsiant įsakė atvesti jam vyskupą. Dievo kovotojas, jausdamas besiartinančią savo atilsio dieną, apimtas džiaugsmo, švytinčiu veidu drauge su atsiųstaisiais palydovais pasirodė valdovo akivaizdoje.
Paklaustas, kas jis toks, iš kur ir kodėl atvykęs, atsakė, jog atvyko dėl valdovo ir visų jo artimųjų išganymo. Tuokart šventyklų žiniai, velnio pavydo sukurstyti neapykantai, sukėlė prieš jį visą liaudį, pareigūnus ir vietininkus, reikalaudami gyvą sudeginti tą, kuris sugriovė dievų šventyklas, o visą tautą apžavėjo magiškomis išmonėmis. Tad jam suteikė galimybę pasirinkti: arba paaukoti nenugalimiesiems dievams, arba būti ištikimam iki galo, liudijant tiesą.
[5.] Taigi buvo sukrauta rąstų krūva, kurios viduryje paliktas perėjimas vienam deginamajam. Kai ugnies liepsna, skleisdama baisų karštį, iš visų pusių apglėbė tuščias laužo vietas, o apačioje buvo sumesti sausi medžiai, kad smarkiai liepsnotų, šventas Dievo žmogus Bonifacijus, neprisidengęs nei skydu, nei šalmu, bet vien tik sustiprintas švento kryžiaus ženklu, ramiai žengė į ugnies liepsnas, atsistojo ir nejudėdamas praleido ištisą dieną ir visą naktį, tarytum būdamas vėsioje vietoje, kad nei viena jo rūbų siūlelė nuo karščio nesudilo.
O kai kitos dienos ankstyvą rytą jis visiškai sveikas išėjo iš liepsnos, tarsi iš krintančios rasos, giedodamas šią Dovydo psalmę: “Išmėginai mano širdį, Viešpatie, ir aplankei mane naktį. Ištyrei mane ugnimi, ir štai nerasta manyje nedorybės”, visi, būdami šio nenusakomo reiškinio liudininkais, puolę ant kelių, šlovino jame pasaulio gelbėtoją ir drauge dievobaimingiausiai jo meldė išganingojo krikšto. Net ir karalius bei visi jo didžiūnai, prisimindami šventą tikėjimą, džiaugsmingai pasikrikštijo švęstame vandenyje.
[6.] Pastarojo brolis Zebedas, išgirdęs apie savo brolio atsivertimą, apimtas baisaus pykčio, pasiuntė kareivius, idant šie surastų šventąjį vyrą ir pristatytų jo akivaizdon. Atvykę ginkluoti kareiviai atrado palaimintąjį Bonifacą dievobaimingai aukojant mišiais.
Vienas jų begėdiškai ir be galo įžūliai užpuolė šventą žmogų. Jis kardu nukirto ranką, kuria anas laimino auką ir jėga nustūmė pastarąjį nuo altoriaus. Tačiau čia pat, išvydęs viršum kybančią ir šventus ženklus atliekančią ranką, netekęs žado nustėro ir, puolęs prie šventojo kojų, ėmė atgailauti. Tuo tarpu šis, vainikuotas savo kraujo krikštu, ištrūko.
Įsiveržus daugybei kitų, vienas jų, išsitraukęs kardą, nukirto jo galvą; vieni iš buvusiųjų išsilakstė, kiti žuvo. Bet laukinė gentis, vis dar nepasisotinusi jo mirtimi, įmetė švenčiausio vyro galvą į upę, vadinamą Alstra.
Palaimintasis Brunonas kentėjo 1009 Viešpaties metais vasario 14 d., imperatoriaus Henriko II, palaidoto Bamberge, laikais.
Dievobaimingi žmonės, paėmę šventojo 6 Bonifaco kūną, palaidojo jį toje pačioje vietoje, kur Dievas ir šiandien atlieka daug stebuklų per savo tarną Bonifacą.
[7.] O Viešpačiui panorus apreikšti dorybes to, kuris vertai elgėsi jo akivaizdoje ir kurio galva buvo paskandinta tokioje negarbingoje vietoje, nutiko, kad vieną naktį kažkurio didžiūno žvejai, irdamiesi retomis bangelėmis ir ieškodami žvynuotų žuvų pulko, toje vietoje, kur ilgai gulėjo nukirsta švento žmogaus galva, išvydo plaukiojančias švieseles.
Irkluotojams galingais irklais skrodžiant patvinusius vandenis, laivelis sustojo, tarsi kažkas jį būtų sulaikęs. Nors siaubingas išgąstis ir netiko vyrų širdims, juos pagavo baimė, tad visi stebėjosi, kas toks galėjo juos užpulti. Prisiminę Jėzaus vardą, šaukėsi jo, ir staiga jiems apsireiškė palaimintasis Bonifacas, vaikštinėjantis virš vandenų gelmės.
O šie dar labiau pabūgo, manydami, jog tai vaiduoklis. Tačiau šventas žmogus, išvydęs jų išgąstį, pradėjo juos švelniai guosti, idant nesibaimintų – štai prieš juos tas pats vyras, kurį stabmeldžiai pasmerkė mirti, o galvą įmetė ten, kur Dievo valia plaukiojo žibančios švieselės. Tuo tarpu sugrįžę žvejai šlovino Dievą ir budinčiojo pastangomis įsidėmėjo aną vietą.
[8.] Išaušus rytui, jie atplaukė į paženklintą vietą ir atrado jo galvą. Ją paėmę bei sušaukę to miesto dvasininkus ir liaudį, pagarbiai padėjo galvą šalia Dievo žmogaus kūno, išpažindami Kristų Jėzų pagal priimtą katalikų tikėjimą.
[9.] Tądien prie švento kapo, veikiant Viešpaties galybei, pasirodė daug ženklų. Aklieji Dievo pagalba praregėjo, luoši ir paliegėliai išgijo, ligoniai atgavo sveikatą.
TOKIA ŠVENTOJO VYSKUPO IR KANKINIO BRUNONO KENTĖJIMO PABAIGA.
Išrinktasis vyras Brunonas, popiežiaus siųstas, išvyko ir pasiekė vengrų gentis, garbinančias stabus. Išsiliejus laukiniam genties įtūžiui, nuolankus Dievo kovotojas žuvo. Malda Dieve, kuris, būdamas visokeriopo gėrio pradžia ir pabaiga, suteikei save vyskupo ir kankinio palaimintojo Brunono kilmingumui didesnę vertę ir įžiebei jame tokią dievišką meilę, kad dėl tavęs jis ne tik paniekino žemišką prigimtį, bet ir savo kūną, leiski, kad, būdami danguje, jaustume globą to, kurio švento kraujo praliejimą švenčiame žemėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Vertė Rytis Lozoraitis
1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, parengė Inga Leonavičiūtė, (Fontes ecclesiastici historiae Lituaniae, 5), Vilnius: Aidai, 2006, p. 163, 165, 167, 169, 17
http://www.šaltiniai.info/files/istorija/IA00/%C5%A0v._Brunono_gyvenimas_ir_kankinyst%C4%97.IA1206.pdf
Источники о смерти св. Брунона - Бонифация в 1009 г.
http://viduramziu.istorija.net/ru/s1009.htm
1009 г. Имя Литвы в первый раз упомянут в Кведлинбургских анналах (Annales Quedlinburgenses) в связи с миссией Св. Брунона в пограничье Руси и Литвы и его смертью.
...Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, 11. suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis 18, 7. Id. Martii petiit coelos. Obiit Wigbertus Merseburgensis episcopus, cui successit Thiatmarus...
(Текст из: Monumenta Germaniae Historica. Scriptores. Lipsiae, 1925 (репринт). T. 3. P. 80) 1009 г. Миссия Св. Брунона в Пруссии и его смерть в пограничье Руси по хронике Титмара Мерзебургского, товарища по учебе и родственника св. Брунона (1014 г.).
In duodecimo conversionis ac inclitae conversationis suae anno ad Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare; sed spinis pululantibus horrida non potuit facile molliri. Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae cum predicaret, primo ab incolis prohibetur et plus euvangelizans capitur deindeque amore Christi, qui aeclesiae caput est, XVI. Kal. Martii mitis ut agnus decollatur cum sociis suimet XVIII. Corpora tot martirium insepulta iacuerunt, quoad Bolizlavus id comperiens eadem mercatur ac domui suae futurum acquisivit solatium. Facta sunt autem haec in tempore serenissimi regis Heinrici, quem Deus omnipotens triumpho tanti presulis honorificavit et, ut multum spero, salvavit. Pater autem predicti antistitis longe post infirmatus et, ut ipse mihi narravit, precepto filii monachicum suscepit habitum et XIIII. Kal. Novembr. in pace quievit.
(Текст из: Thietmar von Merseburg. Chronik = Thietmari Merseburgensis episcopi Chronicon / neu übertragen und erläutert von W. Trillmich. Berlin, 1962. P. 344)
**************************************************
1009 г. Миссия Св. Брунона в Пруссии (т. е. в Ятвягии и в пограничье Руси и Литвы) и его смерть по рассказу Виберта, сотоварища Брунона (около 1020 г.).
HYSTORIA DE PRAEDICATIONE EPISCOPI BRUNONIS CUM SUIS CAPELLANIS IN PRUSCIA, ET MARTIRIO EORUM
Cognoscat deo dilectus populus universus, quod ego Wipertus dei servorum servus, causa remissionis meorum peccatorum et domini mei sanctissimi et martiris Christi Brunonis episcopi iussione, mea omnia quae habui contempsi mobilia et immobilia, et illum secutus fui in paganorum provincia, quae nuncupatur Pruscia. Ille etiam pontifex et martir Christi Brunus dimisso episcopatu una cum grege sibi credito cum suis capellanis ambulavit Prusciam ad convertenda[s] paganorum gentes in christianitate sanctissima! Quorum nomina haec sunt: in primis dominus meus Brunus episcopus et martir Christi sanctissimus; nomina capellanorum qui cum eo ad martirium venerunt haec sunt: Tiemicus, Aicus, Hezichus, Apichus, novissime ego Wibertus.
Quid plura? Quando patriam intravimus statim ante regem ducti fuimus. Episcopus vero cum suis capellanis praeparatis celebravit missam, praedicando evangelica atque apostolorum dicta.
Quae omnia ut rex, Nethimer nomine, audivit, dixit: Nos deos habemus in quibus adoramus et confidimus. Verbis autem tuis obedire nolumus. Episcopus hoc audiens, illius regis adportare iussit simulacra, et illo praesente in igne[m] proiecit cum virtute maxima. Ignis vero accepit et devoravit illa denique simulacra.
Rex autem turbatus dixit indignatione maxima: Accipite episcopum citissime et in ignem coram me proicite. Si illum ignis comburit et devorat, cognoscite quia illius est praedicatio vanissima; denique si est aliter, in illum deum credamus velociter.
Tunc iussit rex ignem accendi validissimum, et in illum proici episcopum. Episcopus autem indutus vestimento episcopali suam sedem in igne[m] fecit portare, et in igne supra eandem tam diu sedit, quousque a capellanis septem psalmi fuerunt decantati.
Rex vero hoc videns factum mirabile cum trecentis viris credidit deo velociter, et accepit baptismum penitentiae. Dux postea illius terrae ad episcopum equitavit, virtute repletus diabolica, et illum episcopum cum capellanis fecit martizare absque ulla quaerimonia. Episcopi caput iussit abscidi, et capellanos omnes iussit suspendi, et meos oculos eruere fecit.
Postea vero operante Christo visa sunt ibi signa sine numero et prodigia; nunc vero supra illorum corpora constructa sunt monasteria.
Ex illo tempore pro deo peregrinando circuivi plurimas provincias, invocans sanctos sanctasque in christianorum auxilia. Quid multum dicam? omnium christianorum in karitate dei deposco auxilium, quod meae vitae fiat patrocinium vestrorum peccatorum et aeternum remedium.
EXPLICIT
(Текст из: Monumenta Poloniae Historica = Pomniki Dziejowe Polski / wydał August Bielowski. Lwów, 1864. T. 1. P. 229-230)
**************************************************
1009 г. Миссия Св. Брунона в Пруссии (т. е. в Ятвягии и в пограничье Руси и Литвы) и его смерть по Житию св. Ромуальда Петра Дамиани (около 1040 г.; переработка более пространного варианта рассказа Виберта с введением, коротко описывающим предыдущую жизнь св. Брунона-Бонифация).
Quorum tamen omnium vitam beati Bonifatii conversatio longius transcendebat. Hic denique regis fuerat cosanguineus et ita carus, ut rex illum non alio vocaret nomine nisi anima mea. Erat autem adprime liberalium artium doctrinis instructus, maximeque in modulationis musicae studiis approbatus. Hic itaque cum in capella regia moraretur, videns ecclesiam antiqui martiris Bonifatii, mox exemplo sui aequivoci ad martirii desiderium provocatus, ait: Et ego Bonifatius vocor; cur ergo etiam ipse Christi martir esse non debeo? Deinde quoque iam monachus factus, tanta se abstinentiae frugalitate constrinxit, ut saepe dominicis diebus et quinta tantum feria per ebdomadam manducaret. Nonnumquam vero si urticarum vel etiam veprium cerneret densitatem, illuc se proiciens volutabat. Ex quo cum quidam frater aliquando eum corriperet, dicens: Ypocrita, quare hoc ad captandos popularis aurae rumores coram omnibus facis? nihil aliud respondit: Tui sint confessores, mei sint martires. Cum vero post diuturnam heremiticae conversationis vitam ad praedicandum iam ire disponeret, Romam primitus pergere studuit, et ab apostolica sede cosecrationem archiepiscopatus accepit. Retulit michi quidam senex monachus, qui eum illuc comitatus de Ravennae finibus fuerat, quia in toto illo itinere vir venerabilis cum omnibus quidem qui eum sequebantur pedester ibat, set ipse iugiter psallens, et ceteros longe praecedens, nudis semper pedibus incedebat. Pro labore quidem itineris cotidie comedebat, set per singulos dies de medio pane et aqua vivens, in diebus festis, ignoto videlicet omni liquamine, cotidiano victui poma quaelibet vel herbarum radices addebat. Postquam autem consecratus est, cotidie observabat et monasticum pariter et canonicum in celebrandis horarum offitiis ordinem. Cum vero iam ultramontanos peteret fines, equo quidem vehebatur, set venerabilis pontifex, sicut dicitur, nudis cruribus semper et plantis adeo intolerabilem frigidissimae regionis tolerabat algorem, ut volens descendere vix pedem ab subhaerente ferro disiungeret, nisi aqua prius calida subveniret.
Ad gentiles autem postremo perveniens, cum tanta coepit fervidi pectoris constantia praedicare, ut iam nullus ambigeret, quia vir sanctus martitrium flagitaret. Illi vero timentes, ne, sicut post martirium beati Adelberti, coruscantibus miraculorum signis, Sclavonicae gentis plerique conversi sunt, ipsis quoque similiter eveniret; longo tempore a beato viro manus artifitiosa malitia reprimunt, et cupidissimo mori, nolentes eum occidere, crudeliter parcunt.
Cumque ad regem Russorum vir venerabilis pervenisset, et constanti animo praedicationi vehementer insisteret, videns eum rex squalidis vestimentis indutum, nudis pedibus incedentem, opinatus est, quia vir sanctus talia non religionis causa proferret, set idcirco potius ut pecunias congregaret. Promisit ergo sibi, quia, si ab huiusmodi vanitate recederet, ipse paupertatem eius largissima divitiarum liberalitate ditaret. Bonifatius itaque mox ad hospitium sine mora revertitur, pretiosissimis pontificalibus ornamentis decenter induitur, et sic ad regis palatium denuo praesentatur.
Rex autem videns eum tam decoris vestibus adornatum, ait: Nunc scimus, quia te ad vanam doctrinam non paupertatis inopia, sed veritatis impulit ignorantia. Verumtamen si vis vera credi quae asseris, erigantur duae excelsae lignorum catastae, brevissimo a se interstitio separatae; et igne subposito cum vaporatae fuerint, ita ut utriusque struis unus ignis esse videatur, tu transi per medium. Quod si laesus ex aliqua parte fueris, ipsis te penitus consumendum ignibus tradimus. Sin autem, quod credi non potest, sanus evaseris, omnes nos Deo tuo absque ulla difficultate credemus. Cumcue hoc foedus non solum Bonifatio set et cunctis qui aderant gentilibus placuisset, Bonifatius ita vestitus velut missarum sollempnia celebraturus, prius cum sanctificata aqua et incenso thure undique perlustrans ignem, deinde stridentes flammarum globos ingressus, ita exivit illaesus, ut nec minimus capitis eius capillus videretur exustus.
Tunc rex et ceteri, qui huic spectaculo interfuerant, catervatim se ad pedes beati viri proiciunt, indulgentiam lacrimabiliter petunt, baptizari se instantissima supplicatione deposcunt. Coepit itaque tanta gentium multitudo ad baptisma confluere, ut vir sanctus ad spatiosum quendam lacum pergeret et in ipsa aquarum habundantia populum baptizaret. Decrevit autem rex, ut regnum reliquens filio, ipse, quamdiu viveret, se a Bonifatio nullatenus separaret. Frater autem regis cum ipso pariter habitans, dum nollet credere, absente Bonifatio ab ipso rege peremptus est.
Alius vero frater, qui iam a regis erat cohabitatione divisus, mox ut ad eum vir venerabilis venit, audire eius verba noluit; set de conversione fratris nimia adversus eum ira succensus, continuo comprehendit; deinde timens, ne, si vivum teneret, rex eum de manibus eius eriperet, in sua praesentia circumstante non parva hominum multitudine, decollari praecepit. Statim vero et ipse caecatus est, et tantus eum cum omnibus qui adstabant stupor oppressit, ut nec loqui nec sentire nec aliquod humanitatis offitium agere aliquatenus potuissent, set cuncti velut lapides rigidi et immobiles permanerent. Rex autem hoc audiens, nimio dolore perculsus, omnino deliberat non solum fratrem occidere, set et cunctos, qui sibi tanti reatus fautores extiterant, gladiis trucidare. Set cum illic protinus advenisset, et corpore martiris adhuc in medio posito, fratrem simul cum reliquis hominibus sine sensu et motu stupefactos adstare conspiceret, hoc sibi cum suis omnibus placuit, ut prius pro eis oratio fieret, si forsitan illis divina misericordia sensum, quem amiserant, reformaret; deinde si acquiescerent credere, indulto crimine viverent; sin autem, omnes ultoribus gladiis interirent. Cum igitur et ab ipso rege et a ceteris christianis diutius fuisset oratum, non solum prior sensus stupefactis hominibus redditur, set insuper consilium quoque flagitandae verae salutis augetur.
Nam continuo poenitentiam sui criminis flebiliter expetunt, baptismi sacramenta cum magna alacritate suscipiunt; super corpus quoque beatissimi martiris ecclesiam construunt.
Verumtamen ego, si de hoc mirabili viro cuncta, que dici veraciter possunt, virtum dona referre temptarem, deficeret forsitan lingua, non deficiente materia. Dum igitur Bonifatii virtus proprio indigeat stilo, idcirco tamen illum cum aliis Romualdi discipulis summotenus hic memorare curamus, ut ex eorum laude, quam magnus vir gloriosus magister eorum fuerit, demonstremus; quatinus dum celsitudo clientium auribus fidelium insonant, quam excelsus doctor eorum fuerit, ex scola quam tenuit innotescat.
(Текст из: Monumenta Poloniae Historica = Pomniki Dziejowe Polski / wydał August Bielowski. Lwów, 1864. T. 1. P. 327-329)
**************************************************
1009 г. Миссия Св. Брунона в Пруссии (т. е. в Ятвягии и в пограничье Руси и Литвы) и его смерть по Житию и мучениях св. Брунона (около 1400 г.; переработка более пространного варианта рассказа Виберта).
...EXPLICIT VITA SANCTI BRVNONIS EPISCOPI ET MARTYRIS.
INCIPIT PASSIO EIVSDEM.
1. Sanctus ac gloriosus papa Leo, videns constantiam sancti Brunonis desiderio animi eius satisfacere cupiebat dataque benedictione in terram Ungariorum in opus predicationis eum dirigebat. Vir autem Dei devote suscipiebat evangelium predicationis ac felici itinere ad opidum, quod dicitur Prago, pervenit, non paulos socios secum habens itineris.
2. Bonus agricola quid ageret, audiamus! Plantavit, rigavit, zizaniam eruit, triticeum semen, id est geminam dilectionem, Dei videlicet et proximi, per agros sparsit multumque fructum Deo adiuvante ac incrementum ministrante sacre fidei ibidem accumulavit. Ordinavit autem clericos, ecclesias fabricavit et per totum biennium ibi permanens ecclesias firmavit. Egregius vir Dei Bonifatius, dum quadam die missam devotissime celebraret et post perlectum evangelium divina inspiratione inspiratus, pulpitum cum ascendisset, misterium sacre fidei populo traderet, accidit primos civitatis fanaticos interesse sue salubri doctrine. Quidem autem ex eis adheserunt, confitentes Iesum Christum, et gratiam baptismi perceperunt. Quidam ex eis zelo malo repleti unanimiter impetum fecerunt in eum, volentes eum fustibus cedere. Mox protector Deus tribulato cordi affuit et humilem spiritu velociter salvavit.
3. Tanta vero immobilitate concitata persteterat turba, ut nec pedem terre affixum nec erectam manum ultra vel sursum aut movere visum potuissent. Sic itaque divina virtute administrante virtus eorum tamquam testa exaruit et lingue eorum faucibus adheserunt. Dominus vero quasi in pulverem mortis deduxit eos. Ad quod mirabile visu spectaculum cum fere tertia pars paganorum eiusdem oppidi immixtis fidelibus conflueret, omnes unanimiter, mira gestarum rerum aspicientes, Deum, qui omnes homines vult salvos fieri, glorificaverunt. Ad ultimam vero hi penitentia ducti gratiam baptismi flagitarunt. Et sic sanitati restituebantur. Eo namque die magna pars barbarorum conversa est ad fidem.
4. His itaque peractis preclara fama beati viri Bonifatii pervenit ad aures Boslai ducis. Qui mox precepit sibi presentari episcopum. Adletha vero Dei sentiens sibi imminere diem requiecionis, gaudio repletus alacri vultu cum missis satelitibus venit in presentiam ducis. Requirebatur, quisnam esset vel unde aut cur venisset. Respondit se causa sue salutis suorumque omnium advenisse. At pontifices templorum invidia diaboli in iram excitati, universam plebem concitaverunt et omnes magistratus ac satrapas in eum, ut vivus incenderetur, qui templa deorum destrueret omnemque populum magicis artibus subverteret. Data est optio elegendi, ut aut invictissimis diis immolaret aut exitus rei veritatis testimonio comprobaretur.
5. Posita est strues lignorum ac in medio linquitur meatus unius incedentis. Cumque omni flagore flamma ignis per cava loca undique prorumperet et subtus incendia nimia aridorum lignorum pabula essent subministrata, ut acrior arderet, sanctus vir Dei Bonifatius non clipeo aut galea protectus, sed signo sancte crucis munitus intrepidus ignium flammas intravit, stetit ac immobilis permansit diem integrum et noctem totam, quasi in loco frigido, ita ut nec pars saltim vestimentorum eius ardoris signo lassaretur. At vero cum secunda die primo mane de flamma quasi de rore flante illesus progrederetur, illud Daviticum psallens: 'Probasti cor meum', Domine, 'et visitaste nocte, igne me examinasti et non est inventa in me iniquitas', omnes, qui inenarrabili rei intererant, flexis genibus mundi salvatorem in eo glorificaverunt simulque salutare baptismum ab eo devotissime postulavere. Sed et rex et omnes primates sui se sacre fidei commendantes ablutionem sacri fontis leti perceperunt.
6. Zebedem vero frater eius audiens conversionem fratris, gravi ira commotus misit milites, qui ut sanctum virum raperent suique presentie presentarent. Hi milites, cum armati venirent, invenerunt beatum Bonifatium missam devote celebrantem. At unus ex eis improbe cum maxima audacia sanctum virum incurrit, manum, cum qua sacrificium benedixit, ferro abscidit et deinde eum ab altare pepulit. Mox, ut idem vidit manum pendentem signa supra sancta facientem, commotus obstupuit, ad pedes eius cecidit et penitentiam egit. Is vero, postmodum in suo laureato sanguine baptizatus, evasit. Cetera multitudo dum irrumperet, unus ex eis exempto gladio amputavit caput eius, alii effugabantur, alii cedebantur. Sed gens effera, necdum in morte eius satiata, caput sanctissimi viri in flumen, quod dicitur Alstra, proiecerunt. Martizatus est beatus Bruno anno Domini millesimo nono XVI. kal. Martii temporibus secundi Henrici imperatoris, qui sepultus est in Bamberga.
Viri autem timorati accipientes corpus sancti Bonifatii sepelierunt illud in eodem loco, ubi Dominus multa miracula operatur per servum suum Bonifatium usque in hodiernum diem.
7. At cum Dominus vellet virtutum ostendere, quanti meriti esset apud eum, cuius caput tam inhonesto loco demersum fuisset, quadam nocte accidit, ut piscatores cuiusdam principis per undas solivagas irent quaerere squamosam turbam piscium, lumina incensa natare viderent, ubi diu cesum caput sancti viri iacebat. Qui cum tumidas aquas valido remigio pulsarent, sic navis immobilis permansit, quasi ab aliquo esset retenta. Stupor autem circumdederat precordia virorum, adhuc etiam metus eos invasit. Mirabantur, quindam esset, quod eis acciderat. Recordati autem nominis Ihesu invocabant illud, et subito apparuit eis beatus Bonifatius ambulans super profunditatem aque. Hi vero magis timere coeperunt, existimantes fantasma esse. Sed vir sanctus, ut eos vidit perterritos, miti pectore eos consolari cepit, ne expavescerent, se esse eundem virum, quem pagani morti tradiderant, caputque eius iacere, ubi ardentia lumina Dei nutu natarent. Piscatores autem, postquam in se ipsos redierunt, Deum glorificaverunt locumque illum vigilanti studio notaverunt.
9. Mane autem facto venerunt ad prenotatum locum, invenerunt caput eius. Et accipientes illud, convocato clero et plebe eiusdem opidi posuerunt venerabiliter iuxta corpus viri Dei, confitentes Christum Ihesum fide chatholica recepta.
10. Eo die ad sacrum eius tumulum multa signa per virtutem Domini facta sunt. Cecis visus redditus est et claudis et debilibus gressus restituebatur, infirmis sanitas procurante Deo restituebatur.
FINIT PASSIO SANCTI BRVNONIS EPISCOPI ET MARTYRIS.
(Текст из: Monumenta Germaniae Historica. Scriptores. Lipsiae, 1934. T. 30, pars 2, fasc. 3. P. 1363-1367)
Подготовил Томас Баранаускас
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|