Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 30 Bal 2024 01:52

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 14 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 19 Sau 2007 22:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Tomas Baranauskas

LIETUVOS ISTORIJOS KALENDORIUS

GEGUŽĖS 3 DIENA


      1500 m. Rusija pradėjo antrąjį karą su Lietuva (1500 - 1503).

      1660 m. Lenkijos ir Lietuvos Valstybė sudarė Olyvos taiką su Švedija. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą.

      1791 m. Ketverių metų seimas priėmė Gegužės 3-iosios Konstituciją, kurioje įteisino pažangias reformas, bet panaikino atskiras Lietuvos valstybines institucijas.


*************************************************************

Šaltiniai - http://lt.wikipedia.org/wiki/Gegu%C5%BE ... nstitucija

http://www.mb.vu.lt/parodos/konstit.htm

   Gegužės 3 d. Konstitucija (liet. Protwa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. Pastanawims Rondaus, lenk. Ustawa Rządowa z dnia 3 maja) – pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos įstatymas, priimtas Ketverių metų Seimo 1791 m. gegužės 3 d. ir galiojęs iki 1792 m. liepos 23 d.

Gegužės 3 d. Konstitucija, originalas, saugomas karaliaus rūmuose:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... 3_maja.jpg

Paveikslėlis

http://www.mb.vu.lt/parodos/konst/geguz.jpg

Paveikslėlis

Gegužės 3 d. Konstitucija, išspausdinta
Petro Diufuro 1791 m.


    Tuoj po Konstitucijos priėmimo 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Vertimo rankraštis žinomas nuo 1906 m., kai jis buvo užregistruotas Lenkijos mokslų akademijos rankraščių kataloge. Pirmą kartą vertimo rankraštis publikuotas 1977 m. Lietuvos istorijos metraštyje. Gegužės 3-iosios konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas yra svarbus mūsų teisės ir kalbos istorijos paminklas ir tiltas, tiesiogiai jungiantis mus su Gegužės Trečiosios konstitucija.

   Konstitucija buvo jau tada išversta į lietuvių kalbą:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... nguage.jpg

Paveikslėlis

   Tekstas lietuviškas (to meto lietuvių kalba):

http://lt.wikisource.org/wiki/1791_05_0 ... nstitucija

   Šiuolaikine lietuvių kalba:

http://lt.wikisource.org/wiki/Gegu%C5%B ... nstitucija

1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija


     Valstybės valdymo įstatymą, Gegužės 3 dienos konstituciją, sudaro įvadas ir 11 straipsnių. Sudėtinė Konstitucijos dalis yra ir 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“.

Viešpataujanti religija


     Pirmasis Konstitucijos straipsnis teigė, jog viešpataujanti religija yra Romos katalikų, kuriai paliekamos visos teisės ir privilegijos. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau draudžiama pereiti iš katalikybės į kurį nors kitą tikėjimą. Šis straipsnis sankcionavo ne tiek dvasininkų luomo išskirtinę padėtį, kiek įteisino Lietuvos ir Lenkijos visuomenėje po Liublino unijos susiklosčiusią gyvensenos tradiciją.

Bajorai žemvaldžiai


     Antrojo straipsnio įvadinėje dalyje pabrėžiama bajorų luomo pirmenybė visuomenėje, tačiau kokių nors papildomų ypatingų teisių ir privilegijų jam nėra suteikiama. Pamatinėmis bajorų teisėmis yra pripažįstamos asmens neliečiamumo teisė, arba lot. neminem captivabimus nisi iure victum, bei kilnojamojo ir nekilnojamojo turto teisė. Taip pat deklaruojama visų bajorų lygybė, siekiant pareigybių ir tarnaujant savo valstybei.

Miestai ir miestiečiai


     Trečiasis straipsnis į konstitucijos tekstą įtraukė įstatymą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė, išskyrus bankrotininkus ir sučiuptus nusikaltimo vietoje. Vėlesnė norma, priimta 1792 metais, neliečiamumo teisę pritaikė ir žydams. Miestiečiai įgijo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių.

     Pagal antrąjį punktą „Apie miestiečių prerogatyvas“ bajorų seimas į savo sudėtį turėjo priimti 24 taip vadinamus miestų įgaliotinius. Miestiečiams atsivėrė plačios galimybės turtėti. Šie nuostatai buvo vis stiprėjančios vidutiniųjų bajorų ir miestų atstovų sąjungos išraiška. Be to, bajorai aiškiai ėmė suvokti, jog pajamų šaltinis yra nebe palivarkiniame ūkyje, bet miesto gyvenime.

Valstiečiai valsčionys


     Labai svarbios problemos buvo aptariamos ketvirtajame straipsnyje. Valstiečiai buvo priimti krašto valdymo globon, tačiau ši deklaracija nenumatė jokios institucijos, galėjusios teisėtai reguliuoti valstiečių ir valstybės santykius. Vėliau tuos reikalus bandė spręsti policijos komisija ir tvarkos komisijos, tačiau aiškiausiai valstiečių statusą apibrėžė Tadas Kosciuška.

     Straipsnis numatė suteikti asmens laisvę, arba išlaisvinimo iš baudžiavos galimybę, tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti Respublikoje, arba bėgliams, ketinantiems į ją sugrįžti. Pastaroji nuostata labai nepatiko imperatorei Jekaterinai II, nes galėjo paskatinti Rusijos valstiečius, ypač gyvenančius pasienio zonoje, bėgti į Lenkiją ir Lietuvą.

Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis


     Penktojo straipsnio įvade atsispindi tautos suverenumo koncepcija. Aptariant valdžių padalijimo principą, pirmą kartą Europoje teisinį pavidalą įgavo Šarlio Monteskje idėja, kad įstatymų leidimas turi būti atskirtas nuo vykdomosios valdžios ir nuo teismo.

Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia


     Pagal šeštąjį straipsnį leisti įstatymus turėjo seimas, susidedantis iš atstovų rūmų ir senatorių rūmų. Atstovai buvo renkami dviems metams, bet jų mandatai galiojo ligi kitų rinkimų. Atstovų rūmus sudarė 204 atstovai, išrinkti seimeliuose, tarp jų – 24 naujieji miestų įgaliotiniai. Atstovai jau turėjo būti ne pavietų seimelių, bet visos tautos reprezentantai.

     Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso – 132 asmenys. Pirmininkauti senatui turėjo karalius. Tačiau įstatymų leidybos procese monarcho galios buvo ribotos.

    Seimo nariai turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine ir posėdžiauti 70-100 dienų, išskyrus šventines dienas. Ypatingais atvejais seimas turėjo susirinkti į nepaprastąjį posėdį. Buvo panaikinta „liberum veto“ teisė. Įstatymų leidžiamosios valdžios reforma buvo svarbiausias Gegužės 3 d. konstitucijos darbas, ja buvo kuriami valstybės parlamentarizmo pradai.

Karalius, vykdomoji valdžia


    Svarbiausia Ketverių metų seimo reforma buvo vykdomosios valdžios struktūros pertvarka. Ją aptarė konstitucijos septintasis, o papildė devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis straipsniai. Buvo griežtai sunormintos trys valdžios institucijos: karalius, Įstatymų sargyba ir vaivadijų tvarkos komisijos.

    Vykdomojoje valdžioje sustiprėjo karaliaus statusas. Pirmiausia, buvo panaikinti karaliaus rinkimai. Stanislovo Augusto sostas tapo paveldimu, bet valdovas neturėjo sūnaus ir antra, užimdamas sostą jis buvo prisiekęs laisvos elekcijos principui. Taigi ligi gyvenimo pabaigos Stanislovas Augustas turėjo likti elekciniu monarchu.

    Tačiau konstitucijos kūrėjai, atsižvelgdami į šią situaciją, numatė išimtį, pagal kurią būsimuoju karaliumi turėjo būti paskirtas Saksonijos princas Frydrichas Augustas (1750-1827 m.), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto III anūkas. Jis palaikė tradicinius ryšius su Respublika ir mokėjo lenkų kalbą. Tai buvo kompromisas, turėjęs apraminti skirtingų seimo politinių grupuočių aistras. Be to, Saksonijos elektorius turėjo vienturtę dukterį, kuri būtų tapusi Lenkijos infante. Nebuvo jokių formalių kliūčių jai ištekėti už kurio nors Stanislovo Augusto sūnėno ir Poniatovskiai būtų grįžę į sostą.

    Tvarkyti valstybės reikalus valdovui turėjo padėti Įstatymų sargyba. Į ją įėjo karalius, primas, penki ministrai, du sekretoriai ir, be balso teisės, seimo maršalka bei pilnametis sosto įpėdinis. Kiekvieną Įstatymų sargybos išleistą aktą turėjo pasirašyti karalius. Tokiu būdu jis, neatsakydamas už pasirašytus dokumentus, tapo vykdomosios valdžios galva. Ši vykdomosios valdžios koncepcija buvo artima Anglijos monarchijos ar JAV prezidentūros tradicijai.

    Svarbiausiomis vietinės administracijos institucijomis tapo civilinės – karinės tvarkos komisijos, sudarytos vaivadijose dviejų metų laikotarpiui. Jų sudėtin įėjo seimeliuose išrinkti komisarai. Komisijos ėmė keisti merdinčią seniūno instituciją ir tapo naujai suvoktos administravimo sistemos idėjos išraiška.

Teisminė valdžia


    Aštuntasis straipsnis aptarė Respublikos teisenos principus, kurie vis dar bylojo apie luominį nuosprendžių skyrimą. Buvo reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių teismų sistemos, taip pat numatyta civilinės ir baudžiamosios teisės kodifikacija. Valstybė turėjo būti padalinta į tris teismines provincijas: Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau iškilę išorės pavojai nutraukė pradėtus darbus.

Tautos karinė jėga


   Vienuoliktasis straipsnis iškelia tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę. Šis straipsnis yra tarsi visos Gegužės 3 d. pertvarkymų epochos garantas. Jau 1792 m., Rusijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą ir Lenkiją, jo idėjų pagrindu užsimezgė šiuolaikiškai suprantama nepriklausomybės idėja.

Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas


    Valstybės pagrindų reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas įstatymas, tapęs esmine konstitucijos pataisa. Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės.

    Priešingai po 1922 m. nusistovėjusiai istoriografinei versijai apie Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją. Vienas svariausių įrodymų, kad Gegužės 3 d. konstitucija netrukus po jos paskelbimo buvo išleista ir lietuvių kalba.

Gegužės trečiosios konstitucija – bandymas atnaujinti Lietuvos ir Lenkijos valstybę


Šaltinis - http://www.mb.vu.lt/parodos/konstit.htm

    Ketverių metų seimas 1791 m. gegužės 3 d. Varšuvoje priėmė Gegužės trečiosios konstituciją. Tai yra pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje (po JAV) priimtas ir raštiškai išdėstytas vientisas pagrindinis valstybės įstatymas, apibrėžęs jos politinę ir socialinę santvarką, pagrindinius valstybės institutus bei jų funkcijas. Gegužės 3-iosios konstitucija buvo bandymas atnaujinti bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kuri visą XVIII amžių gyveno reformų laukimu. Reformos buvo vykdomos, bet Konstitucija iš esmės buvo visų XVIII a. vykdytų reformų kulminacija. Ji buvo nukreipta ir prieš užsienio valstybių, pirmiausia Rusijos imperijos, įtaką Respublikai: beveik per visą XVIII amžių Lietuvoje ir Lenkijoje stovėjo Rusijos įgulos. Nuo pat Petro I laikų Lietuva ir Lenkija jautė karinį Rusijos šantažą.

     Konstitucija organiškai išaugo iš Apšvietos idėjų. Žiūrint iš XVIII a. pabaigos visuomenės pozicijų, be abejo, buvo atsisakyta vieno ydingiausio parlamentarizmo reiškinio – liberum veto. Liberum veto, kai vienas balsas „prieštarauju“ sugriaudavo pačius geriausius sumanymus, buvo destrukcinė veikla. Jį Gegužės 3-iosios konstitucija panaikino negrįžtamai ir leido Seimams konstruktyviai dirbti. Konstitucija taip pat sutvarkė valdovo kaip monarcho statusą ir santykį su įstatymų leidžiamąja valdžia. Lietuva ir Lenkija kaip bendra valstybė tapo konstitucinės monarchijos šalimi. Kraštas pradėjo gyventi pagal Konstituciją, o karalius tapo Konstitucijos garantu.

     Buvo einama vieningos visuomenės, dabartine samprata – nacijos, link. Iki tol buvusi luominė savimonė ėmė aižėti, imta suvokti, kad žmogus yra ne tik valdinys, bet ir valstybės pilietis. Trečias dalykas – sutvarkyta visa konstitucinė sistema: įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji valdžia ir teismai. Tai vadinamieji trys teisinės valstybės pamatai, kuriuos apibūdino prancūzų švietėjas Charles Louis de Montesquieu. Gegužės 3-iosios konstitucija bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje bene pirmoji pasaulyje įtvirtino šiuos principus.

     1791 metų spalio 20 d. seimas priėmė įstatymą „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, kuris įtvirtino LDK teises ir statusą bendroje Abiejų Tautų valstybėje.

     Šis įstatymas jau nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažoji Lenkija ir Didžioji Lenkija. Įžadu Lenkijos Karalystė ir LDK pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės.

     Konstitucijoje kalbama apie „Polska“, bet „Polska“ nėra Lenkija: „Polska“ yra bendras Lietuvos ir Lenkijos pavadinimas. Galima pateikti pavyzdį iš šių laikų – Didžioji Britanija, kurią sudaro Škotija, Airija, Anglija, Velsas. Analogiškai Didžiajai Britanijai „Polska“ yra bendras valstybės pavadinimas, o Lenkija vadinta Korona (Karūna).

     Klaidingas provincijos supratimas yra įsišaknijęs mūsų dienomis, o „provincija“ XVIII a. politinėje mintyje buvo sudėtinė valstybės dalis.

     Šia prasme Valstybę sudarė trys „provincijos“: Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija ir Lietuva. Jos sudarė bendrą „Polska“ teritoriją. Gegužės 3-iosios konstitucija numatė, kad kas trečias Seimas posėdžiaus Gardine, LDK teritorijoje.

     Gegužės 3-iosios konstitucija į politinę areną atvedė miestiečius. Gausybė Lietuvos miestų ir miestelių dabar turi patvirtintus herbus. Tai yra karaliaus Stanislovo Augusto po Konstitucijos priėmimo ir patvirtinimo Lietuvos miesteliams suteiktų privilegijų ir herbų istorinė tąsa.

     Laisvė, tėvynė ir lygybė ─ šias sąvokas įtvirtino Gegužės 3-iosios konstitucija ir jos tapo tipiškais XVIII a. pabaigos Lietuvos žmonių šūkiais.

     Tuoj po Konstitucijos priėmimo 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Vertimo rankraštis žinomas nuo 1906 m., kai jis buvo užregistruotas Lenkijos mokslų akademijos rankraščių kataloge. Pirmą kartą vertimo rankraštis publikuotas 1977 m. Lietuvos istorijos metraštyje. Gegužės 3-iosios konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas yra svarbus mūsų teisės ir kalbos istorijos paminklas ir tiltas, tiesiogiai jungiantis mus su Gegužės Trečiosios konstitucija.

     Konstitucijos priėmimo aktą pasirašė 14 signatarų. Tarp jų penki signatarai, atstovavę LDK: Lietuvos artilerijos generolas, LDK konfederacijos maršalka (Lietuvos atstovų seime vadovas) kunigaikštis Kazimieras Sapiega, Livonijos ir Kuršo vyskupas, Vilniaus vyskupijos įpareigotas koadjutorius kaip deputatas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, Trakų generolas kaštelionas, deputatas konstitucijai iš LDK senato Kazimieras Konstantinas Pliateris, pasiuntinys iš Žemaičių kunigaikštystės, deputatas konstitucijai Juozapas Zabiela ir Minsko vaivadijos pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš LDK provincijos Jackus Putkameris.

     Vilniaus universitetas gali didžiuotis išskirtiniu dėmesiu ir pagarba Gegužės 3-iosios konstitucijai. 1791 m. gegužės 8 d. Lietuvos Vyriausiosios mokyklos rektorius Martynas Počobutas gavo Jano Sniadeckio laišką, pranešantį apie konstitucijos priėmimą. Tą pačią dieną universitetas surengė naujosios konstitucijos garbei iškilmingus pietus, o universiteto profesorius Mykolas Karpavičius pirmasis Lietuvoje paskelbė Gardine naująją konstituciją iš sakyklos.

     1791 m. liepos 1 d., mokslo metų baigimo proga, įvyko iškilmingas konstitucijos minėjimas Lietuvos Vyriausioje mokykloje. Ta proga kalbą pasakė universiteto rektorius M. Počobutas, o profesorius Jeronimas Stroinovskis skaitė paskaitą, kurioje išnagrinėjo naująją valstybės santvarką, atmesdamas visus jai daromus priekaištus.

     Jo kalbą karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis įsakė išspausdinti. Vilniaus universitetas nurodė visoms vaivadijų mokykloms aiškinti naujosios konstitucijos esmę mokiniams:

     „Krašto konstitucija nuo šiol tebus politiniu elementoriumi, iš kurio jaunimas, padedamas profesorių, galės pažinti valstybės valdymo abėcėlę ir Respublikos santvarką“.

    Lietuva ir Lenkija sukūrė vieną gražiausių ir įdomiausių teisinių dokumentų pasaulio istorijoje. Nors konstitucijos veikimo laikas buvo itin trumpas (kiek daugiau kaip vieneri metai), jos tikslai ir padariniai liko gyvi žmonių širdyse ir žlugus valstybei. Lietuva, jos miestai ir miesteliai ir netgi kaimai dar ilgai gyveno Gegužės trečiosios konstitucijos dvasia. Ši paroda – tai bandymas priminti ir prisiminti Gegužės trečiosios konstituciją ir ją kūrusius žmones.

Parengta pagal spaudą

Seimui siūloma atsisakyti ketinimų atmintina diena pagerbti 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją


2007 sausio mėn. 19 d., ELTA

    Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas kviečiamas paraginti Seimą atsisakyti ketinimų 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos Respublikos Konstitucijos priėmimą šių dienų Lietuvoje pagerbti atmintina diena.

    "Lenkų spauda giria Emanuelio Zingerio iniciatyvą, vadindama tai lietuvių istorinio mąstymo lūžiu. Mes raginame atsisakyti užmačios pagerbti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinio žlugimo dieną ir tikimės, kad Seime atsiras pakankamai sveiko proto bei politinės valios deramai įvertinti gėdingai neatsakingą siūlymą", - kreipimesi į Seimo pirmininką rašo Tautos fronto atstovai, tarp kurių yra Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Trinkūnas ir kiti.

    Penkiolika šį kreipimąsi pasirašiusiųjų Tautos fronto veikėjų iniciatyvą pagerbti Gegužės 3-iosios Konstituciją laiko Seimo narių "juridinės nekompetencijos, politinio nesusivokimo ir pilietinės neatsakomybės manifestacija".

   Jie stebisi, kad tokiam Atmintinų dienų įstatymo papildymo projektui pritarė 53 Seimo nariai ir "niekas ne tik nepasipriešino, priešingai - entuziastingai pritarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinio - Konstitucija įteisinto - sunaikinimo pagerbimui!"

    Tautos fronto atstovams susidarė įspūdis, kad nei projekto pateikėjas - Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Emanuelis Zingeris, nei kitas konservatorius Liudvikas Sabutis Gegužės 3 dienos Konstitucijos nėra net studijavę, nes nežino, kad Konstitucijos tekstas seniai išverstas į lietuvių kalbą, o 2001 metais išleistas ir Lenkijoje, ir Lietuvoje.

    "Kalbėję Seimo nariai nežino, kaip Konstituciją vadinti (Dviejų Respublikų Konstitucija, Dviejų Tautų Respublikos Konstitucija ar Lietuvos ir Lenkijos Konstitucija), nors tekste aiškiai pasakyta, kad Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių pasiuntiniai, /.../ atsižvelgdami į /.../ pareigas bendrai Tėvynei - Lenkijos Respublikai, steigia naują valstybę, priimdami vieną bendrą ir nedalomą valstybės įstatymą", - pastebima Tautos fronto kreipimesi į Seimo pirmininką.

    Kreipimesi teigiama, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija yra Lenkijos Respublikos Konstitucija, dėl politinių sumetimų palikta be titulinio pavadinimo, tačiau visais savo tekstais, netgi 1791 m. spalio 20 d. "Abiejų Tautų tarpusavio įžadu" neleidžianti abejoti, kad Karūna ir Kunigaikštystė yra tik vienos ir vieningos valstybės - Lenkijos Respublikos - regionai.

    Tautos fronto teigimu, Lietuvos valstybės - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - juridinis naikinimas, pradėtas Liublino unija, baigiamas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija.

    Kaip teigiama kreipimesi į Seimo pirmininką, ši Konstitucija - tai lenkų politinės valios triumfo diena, todėl Lenkijoje ji gali būti ir valstybės šventė, tačiau Lietuvai tai - istorinio valstybingumo galutinės kapituliacijos diena.

    "Iki to meto, kai Lietuva buvo okupuota rusų carų, ją juridiškai jau buvo aneksavusi Lenkija. Koks sveikas pilietinis protas gali sutikti su siūlymu, kad šiandieninis Lietuvos Seimas tą gedulo dieną skelbtų pasididžiavimo verta diena?!" - piktinasi į Tautos frontą susivieniję veikėjai.

    Jie atkreipia dėmesį, jog istorikai ir teisininkai kalba apie Gegužės 3-iosios Konstitucijos demokratizmą, žmogaus teisių ir laisvių aukščiausio lygio sampratas, kaip apie Europos Sąjungos Konstitucijos prototipą ir panašiai.

     "Civilizacinis Gegužės 3-iosios Konstitucijos potencialas neabejotinas, tačiau jis kyla iš Lietuvos Statuto, tikrai originalaus, Lietuvos politinės valios gyventi - ir gyventi iš tiesų žmoniškai! - juridinio dokumento. Kodėl siūloma pagerbti ne jį, o lietuvių politinės valios katastrofą, nors ji ir įforminta pagal lietuviškosios juridinės minties standartus?

     Gal vis dėlto Seimo nariai pajėgūs skirti juridinius ir politinius to paties reikalo aspektus? Nes 1791 metų Konstitucijos politinis palikimas - tai ne tik XIX amžiaus sukilimai, tai ir Lenkijos agresija prieš Lietuvą bei Vilniaus okupavimas, ir 1938 metų Varšuvos ultimatumas Kaunui grasinant nauja agresija, ir kitos būtent Gegužės 3-iosios Konstitucijos sąlygotos Lenkijos pretenzijos ir pasekmės Lietuvai", - savo kreipimesi į V. Muntianą teigia Tautos fronto atstovai.

    ELTA jau skelbė, jog sausio 17 d. Seimas po pateikimo pritarė parlamentaro Emanuelio Zingerio pateiktam Atmintinų dienų įstatymo papildymo projektui, kuriame į atmintinų dienų sąrašą siūloma įtraukti 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos minėjimo dieną.

    Pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti paskirtas Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, papildomu - Užsienio reikalų komitetas. Seimo posėdyje šį projektą numatoma toliau svarstyti kovo 10 dieną prasidėsiančioje pavasario sesijoje.

    Atmintinų dienų įstatymo pataisos aiškinamajame rašte teigiama, kad 2001 m. Lenkijos ir Lietuvos parlamentinė asamblėja priėmė kreipimąsi į abiejų valstybių Seimus, kuriame 1791-ųjų Konstitucija pripažįstama bendro paveldo dalimi ir rekomenduojama gegužės 3 dieną šį įvykį minėti kartu. Tai sustiprintų mūsų istorinę atmintį ir padėtų mūsų piliečiams geriau pažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.

    Lenkija šiuo dokumentu didžiuojasi ir dabar. Tai viena svarbiausių valstybės švenčių, nedarbo diena.

    "Lietuvių istorinėje sąmonėje Gegužės 3-iosios Konstitucija užima kur kas kuklesnę vietą. Turime pabrėžti ir iškelti pozityviausius savo istorijos momentus, nes jie rodo, kad tuo metu buvome vieni pagrindinių iš pažangios pilietinės Europos istorijos kūrėjų. Svarbus yra ir prieš du šimtmečius priimtos Konstitucijos pilietiškumas. Ji skelbė laisvės šūkius ir žengė pirmuosius žingsnius naikinant visuomenės skirstymą į luomus. Nepaisant Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, įvykusio keliolika mėnesių po Konstitucijos priėmimo, abu XIX amžiaus suskilimai prieš caro režimo priespaudą gyveno šios Konstitucijos dvasia", - teigia projektą pateikęs konservatorius E. Zingeris.

    Jo vertinimu, Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija buvo pažangus tam laikui dokumentas, kuriame įžvelgiame pilietinės visuomenės užuomazgų. Konstituciją papildė vėliau priimtas dokumentas - "Abiejų tautų tarpusavio įžadas". Anot parlamentaro, jame buvo apibrėžtos Lietuvos ir Lenkijos autonomijos, valstybių savitumo pagrindai, nustatyti pagrindiniai valstybės valdymo principai. Tai buvo pirmoji rašytinė Konstitucija Rytų Europoje.

    "Tad Lietuvai esant Europos Sąjungoje ir ugdant atviresnę Lietuvos visuomenę mums svarbu paminėti tuos ankstesnių šimtmečių esminius dokumentus, kurie turėjo pažangos ženklų to meto Europai", - mano Seimo narys E. Zingeris.

    Tuo tarpu Lietuvos lenkų liaudies partija Gegužės 3-osios Konstitucijos vardu siūlo pavadinti prie sostinės savivaldybės esantį skverą Kalvarijų gatvės ir Konstitucijos prospekto sankryžoje. Jos nuomone, skvero monumente turi būti faksimilinis įrašas iš lietuviško Gegužės 3-iosios Konstitucijos rankraščio.

     Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija šio Lietuvos lenkų liaudies partijos pasiūlymo kol kas nesvarstė.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

mixsa, 2007 01 19 16:50

    Manau, kad tos datos paminėjimas Lietuvoje beprasmis. Tą konstitucija įtėisino Lietuvos, kaip valstybės likvidaciją. Kad ir kokia pažangi būvo konstitūcija, ji buvo NE MŪSŲ.

Jo..., 2007 01 19 17:05

    Gal reikia įvesti kvalifikacinius egzaminus kandidotams į Seimą kaip ir norintiems gauti pilietybę. Nes kuo toliau, tuo tūpesnis darosi seimas. Pagal tokią logiką tarp atmintinų dienų turės būti Krėvos ir Liublino unijų pasirašymo dienos. O valstybinėmis šventėmis turėtų būti paskelbtos birželio 15 -atvažiavo laivės kregždutės (tankai), liepos 21-atkurta tarybų valdžia, gruodžio 16 -V. Kapsukas paskelbė tarybų valdžią in wilno.

    Keista ir baisu Lietuvos Seimo trumpapročiai nariai Lietuvos nugalabijimo-inkorporavimo datas siūlo skelbti atmintinomis. Tokiems įsatymleidžiams nedelsiant reikia kreiptis i psichiatrą, o tai dar gali parvežti pvz. saulę iš rytų arba parduoti valstybę kad ir musulmonams, prognozių gali būti įvairių.

Šliosas tupajobikams, 2007 01 19 17:44

    Kodėl ne liepos 17, kadangi 1251 m. liepos 17 d. popiežius paimdamas Mindaugą į savo globą - davė nurodymą jį karūnuoti Lietuvos karaliumi.

    Šiemet, liepos 17-ąją, sukako 755 metų nuo tos dienos, kai popiežiaus bule - pripažino Lietuvos karalystė. Tai buvo ir reiškė, kad visa Vakarų Europa pripažino Lietuvą tarsi priimdama į savo vakarietiškos kultūros sambūri.Tuo pabrėždami ,kad Lietuvai suteiktas aukščiausias – valstybės karalystės statusas.

Rimas A., 2007 01 19 19:31

    Jei jau norisi kazka pagerbti, tai reiketu pradeti nuo Lietuvos Statuto, juk butent Statutas buvo demokratine naujove pasaulyje, o ne ta konstitucija, kuri anot Zingerio "antra pasaulyje po JAV konstitucijos"...

Seimūnai sukvailėjo, 2007 01 19 19:38

    Kaip galėjo kilti mintis pagerbti datą, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prarado savo valstybingumą ir faktiškai tapo Lenkijos karalystės provincija.Po šios Konstitucijos priedanga buvo pradėtas mūsų didingiausio istorijos laikotarpio naikininmas.Gal Zingeris pasiūlys atmintina diena paskelbti ir Stalino konstituciją. Juk ji buvo daug demokratiškesnė ir padarė mažiau žalos negu mums primesta lenkiškoji.

asz, 2007 01 19 20:24

    Lietuva po tos konstitucijos dingo, o jie debilai nori tai paminet

vytautaska, 2007 01 19 21:32

    Koks zingeris toks ir seimas. Tokia ir konservatorių partija.Girdėjau šįryt "tatos" interviu lenkų radijui Vilenskiui. Sakė, kad nepagarba šitai "konstitucijai" iš anų laikų atėjusi (lenkų okupacijos).

    O dabar po pokalbio su kažkuria lenke, Landsbergis Vytautas sako, pakeitęs nuomonę ir manąs reikia švęsti tos konstitucijos datą.

    Štai tokios tokelės mūsų lietuvininkų tarpe. zingeriai, landsbergiai, sssr prokurorai sabučiai ir gausi užsilikusių šutvė Seime, pasiryžusi, bet kokiai Lietuvos paniekai.

Nacionalistas, 2007 01 19 21:44

    Ko gi čia stebėtis - Paulausko antroji žmona - lenkė, Brazausko antroji žmona - lenkė. Adamkus savo žmonos dar nemetė, bet turi padėjėją prie auksinio unitazo - irgi lenkę.

    Ir mūsų senieji valdovai pradėjo nuo santuokų su lenkėmis, o baigėsi Lenkijos Gegužės 3 dienos konstitucija ir Lietuvos likvidacija.

    Matyt, ir dabar kažką panašaus vėl planuoja, prisidengę ES vardu.

    Tik kokia iš to nauda Zingeriui? Štai kur klausimas?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 05 Geg 2011 16:41. Iš viso redaguota 11 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Bal 2007 17:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Signatarai siūlo švęsti galiojančios, o ne 1791 metų Konstitucijos dieną


2007 balandžio mėn. 26 d., Eglė Digrytė, http://www.DELFI.lt
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... 1177534800

   Lietuvos gyventojai aktyviau turėtų švęsti 1992 metais priimtos, o ne 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucijos metines. Taip tvirtina signataras, Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas, pasiūlęs spalio 25-ąją, kuomet 1992 metais vyko referendumas dėl dabar galiojančios Konstitucijos, įtraukti į švenčių dienų sąrašą.

   „Šventinė diena turėtų būti paskutinės priimtos Konstitucijos diena, juolab kad ji buvo priimta referendumu“, - ketvirtadienį spaudos konferencijoje tvirtino parlamentaras.
 
   Taip S. Pečeliūnas komentavo savo pateiktą Darbo kodekso pataisos projektą, kuriuo siūloma į švenčių dienų sąrašą įtraukti spalio 25-ąją minimą Konstitucijos dieną, ir iniciatyvą į Atmintinų dienų sąrašą įtraukti gegužės 3-ąją kaip 1791 metų Konstitucijos minėjimo dieną. Šiuo metu Konstitucijos diena yra tik atmintina diena.

   Pasak spaudos konferencijoje dalyvavusios Signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės, abiejų šių dienų statusą sulyginus ir abi paskelbtus atmintinomis dienomis, būtų iškraipyta istorinė tiesa. „Tautoje gegužės 3-iosios Konstitucijos sąvoka suprantama dvilypiai. Kam minėti dieną, kurios tauta nesupranta?“ – stebėjosi signatarė.

   Ji taip pat stebėjosi, kodėl siūlymas minėti 1791 metų Konstitucijos priėmimo dieną Seime aptarinėjamas be platesnės istorikų diskusijos. Nors B. Valionytė pripažino, kad ši Konstitucija savo turiniu buvo pažangus dokumentas, signatarė nemažai kritikavo jau patį pirmą jo straipsnį.

   „Stanislovas Augustas iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaičių, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis drauge su dvigubos sudėties konfederuotu Seimu, atstovaujančiu lenkų tautai <...>“, – teigiama pačioje Konstitucijos pradžioje.

   Pasak B. Valionytės, šiuo sakiniu Lietuva pristatoma tik kaip maža didelės valstybės dalelė. Ji taip pat priminė, kad šią Konstituciją priėmė tik trečdalis Seimo narių.

   Savo ruožtu S. Pečeliūnas pažymėjo, kad mūsų šalyje minima nemažai švenčių, kurios „su Lietuvos valstybe nelabai ką turi bendro, nesvarbios istorijai, yra tarptautinės dienos“. „Manau, kad šventinės dienos turi būti tos, kurios svarbios Lietuvos valstybei, mūsų istorijai“, - kalbėjo jis.

   Seimo narys taip pat sukritikavo galiojančią tvarką, kai su šventėmis sutampančios poilsio dienos perkeliamos į artimiausią darbo dieną. „Nelogiškai atrodo, kad piliečiai, kurie pasveikina motinas, kitą dieną gauna kompensaciją pagulėti po obelimi“, - pusiau juokais piktinosi S. Pečeliūnas.

   Jei Seimas pritartų jo siūlomai pataisai, spalio 25-ąją – Konstitucijos dieną - būtų poilsio diena. Pasak konservatoriaus, įtraukus šią dieną į švenčių sąrašą būtų didinama Lietuvos piliečių pagarba savo Konstitucijai, gaivinama tautos atmintis ir pagarba savo valstybei. Dabar minima 13 šventinių dienų.

   Minėti Lietuvos ir Lenkijos valstybės 1791 metų gegužės 3-ąją priimtos Konstitucijos dieną pasiūlė konservatorius Emanuelis Zingeris. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas yra palaiminęs tokią iniciatyvą. Norint įteisinti šią atmintiną dieną, dar reikia parlamento pritarimo.

   Lenkijoje gegužės 3-ioji yra viena svarbiausių valstybės švenčių, nedarbo diena. Tačiau Lietuvoje toks parlamentaro pasiūlymas sukėlė istorinių ginčų laviną.

   Tiesa, komiteto įregistruotame projekte siūloma minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucijos dieną su tų pačių metų spalio 20-iosios papildoma Konstitucijos dalimi. Pastarajame dokumente Lietuva ir Lenkija buvo įtvirtintos kaip lygiavertės partnerės Respublikoje.

   Pasiūlymui minėti šią dieną Lietuvoje pritaria Užsienio reikalų ministerija, kai kurie žinomi istorikai. Jų teigimu, jungtinės Lenkijos–Lietuvos valstybės Seimo priimta Konstitucija yra pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje rašytinė konstitucija, įtvirtinusi esminę valstybės valdymo reformą ir paklojusi pamatus naujai pilietinei šalies visuomenei formuotis. Priėmus šią Konstituciją Lenkijos–Lietuvos valstybė tapo konstitucine monarchija.

   Savo ruožtu dalis signatarų ir kelios neįtakingos politinės partijos bei visuomeninės organizacijos priešinasi tokiam pasiūlymui.

   „Ši konstitucija – tai lenkų politinės valios triumfo diena, todėl Lenkijoje ji gali būti ir valstybinė šventė. Lietuvai tai istorinio valstybingumo galutinės kapituliacijos diena. Iki to meto, kai Lietuva buvo okupuota rusų carų, ją juridiškai jau buvo aneksavusi Lenkija. Koks sveikas pilietinis protas gali sutikti su siūlymu, kad šiandien Lietuvos Seimas tą gedulo dieną skelbtų pasididžiavimo verta diena?“ – teigiama tautinių partijų koalicijos „Tautos frontas“ pareiškime.

   1791 metų gegužės 3 dieną buvo paskelbta antroji pasaulyje – po Jungtinių Valstijų – demokratinė Konstitucija, paremta prancūzų revoliucijos subrandinta Žmogaus teisių deklaracija. Pirmoji Europos Konstitucija galiojo tik keturiolika mėnesių. Dėl greito Gegužės 3-iosios Konstitucijos žlugimo kaltinami reformų priešininkai, susibūrę į Rusijos remiamą Targovicos konfederaciją. Konstitucija buvo panaikinta 1792 metais.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... &com=1&s=1

kaunietis, 2007 04 26 13:02

   Gegužės 3 -ia , tik tarp atmintinų dienų, o švęsti reikia savo Konstitucijos dieną - kaip siūlo Pečeliūnas.

   Gegužės 3 -ia yra ne tik lyg tai demokratiško dokumento atsiradimo diena, tačiau perspėjimas lietuviams, kad lenkai nėrs atsikratę vyresnio kaimyno manierų. Jie kaip ir rusai, draugystę supranta tik tokią, kai gali užlipti kaimynui ant galvos.

   Gresiant valstybės padalinimams, valstybės mirties akivaizdoje, lenkai vistiek nelaiko lietuvių savęs vertais, pamini dokumente tik tarp kitko. Tokia gegužės 3-ios konstitucijos pamoka. Zingeriui, kaip po pasaulį pasklidusios tautos atstovui, tai gal priimtina, tačiau lietuviams - ne.

   Ir nereikia leisti tokiems atvejams pasikartoti. Matome didelę lenkų pinigų invaziją į Pietryčių Lietuvą, matome, kad Mažeikiuose lenkams mokamas didesnis atlyginimas negu lietuviams, o teismai sako, kad taip turi būti.

   Jei pasisektų lenkams nupirkti Rytų skirtomuosius tinklus, tai būtų dar didesnis polonizacijos pavojus. Lenkas susistatytų savo inžinierius ir vadybininkus, ir verstų visus su jais bendrauti lenkiškai. Seimūnė Pavilionienė jau kiša įstatymo pataisą, kad firmos pačios gali nuspręsti kokia kalba jos viduje kalbėti.

   Taigi, Gegužės 3 - ia lietuviams ne tiek šventė, kiek priminimas, kad lenkai gali ir geras idejas atsukti prieš lietuvius ir kitas tautas savo hegemonistiniams tikslams pasiekti.

simas, 2007 04 26 13:18

    Lietuvių vadinamasis "elitas" yra garsūs su-inlaižiai...Laižė Varšuvai, paskui Maskvai, dabar vėl Varšuvai...ar Briuseliui. Tai todėl, kad mus valdo pilki žmogeliai, kurie nemoka būti savimi ir kurie nori prisidengti kitais kraštais...

Jonas, 2007 04 26 14:04

Siulau Simui praplesti akirati...

    Remdamasis biblijos Pakartoto istatymo knyga, konkreciai Ist28.13, kur zydams pazadeta, kad viespats padarys is ju galva, darau isvada, kad zydu "dievas" setonas ( kitaip vadinamas velniu), zydams yra pazadejes valdzios vykdyma ir suteikes galimybe girdeti setono balsa. Zinoma, tos isvados, atskleidziancios tiesa apie zydus, nepatinka nei zydam, nei sio pasaulio "viespaciui".

    Todel mano komentarai apie tai DELFIje trinami ir stengiamasi uzblokuoti mano rasyma is viso. Taigi, tokia ta zydiska "demokratija". Dvi narsykles uzkale taip, kad jau negaliu rasyti (juk nesu kompu zinovas), todel rasau naudodamasis trecia. Kol kas trecios nasugeba uzblokuoti, bet jei uzblokuos, tai manau yra dar ketvirta, penkta ir t.t..

    Zydai bando itikinti, kad velnias zmonems butinai reikalingas, kad zmones liktu setono vergais, o zydai galetu tarnauti setonui.

    As teigiu, kad zmones turi pirma patys atsisakyti setono, tada Dievas pades nelabuoju nusikratyti. Tereikia keletui su tikejimu pasakyti:
"EIK SALIN SETONE!", arba- "SALIN SETONA IR JAM TARNAUJANCIUS ZYDUS!"

    Taigi, ar yra savo jegomis tikinciu ir drasiu?

istorikai, 2007 04 26 16:40

    net uzsimerkus, aisku, kokie istorikai pareme geguzes 3 konstitucijos sventima: Bumblauskas ir Nikzentaitis. Jau vien del situ itartinu veikeju- 'dvaro politiku' pasiulymas yra itartinas.

Kalmantas, 2007 04 26 22:41

    Ta lenkiškoji konstitucija buvo tik priemonė polonizuoti kitataučius. Lietuva be lietuvių - tik geografinė sąvoka. Ar mums dabar reikia švęsti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laidotuvių maršą??????????????????????????

Katinas, 2007 04 26 22:44

   Lietuviai. nebūkim minkštaklyniai. Svetimų dievų negarbink. Svetimų švenčių nešvęsk.

Algimantas Gureckas, alvirgureckas@verizon.net, 2007 04 27 04:29

   Išsirinkom seimūnus neturinčius nė trupinėlio tautinės ir valstybinės savigarbos ir nė menkiausio supratimo apie Lietuvos ir Europos istoriją. Jei švęsime Gegužės 3 d. Lietuvos valstybingumo panaikinimą, tai kokia prasmė švęsti Liepos 6 d. tos valstybės įkūrimą ir Vasario 16 d. -- jos atstatymą? Gegužės 3 d. konstitucijos negirdėtas pažangumas yra tik tuščios lenkų pagyros. Ta konstitucija pripažino valstiečių baudžiavą, kai Prancūzijoj jau buvo paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Gėdintis turėtume kartu su lenkais dėl mūsų atsilikimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 03 Geg 2007 23:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

1791-ųjų Konstituciją Lietuvos ir Lenkijos parlamentai minės per teletiltą


2007 gegužės mėn. 1 d., ELTA

   Trečiadienį Lietuvos Seimas minės 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimą ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje trečiąsias metines. Ta proga planuojama surengti tarptautinę konferenciją ir teletiltą su Lenkijos parlamentu.

   Iškilmingame 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimo ir narystės Europos Sąjungoje trečiųjų metinių minėjime - televizijos tilte "Bendra praeitis, bendra ateitis: nuo pirmosios Konstitucijos Europoje iki bendros ateities Europoje" dalyvaus Lietuvos vadovai, Lenkijos Seimo ir Senato nariai, užsienio svečiai.

    Minėjime pakviesti dalyvauti Europos Parlamento, Slovakijos, Vengrijos Čekijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos parlamentų vadovai.

    Tarptautinėje konferencijoje, kurioje dalyvaus politikai, istorikai, bus nagrinėjama Gegužės 3-iosios Konstitucijos istorinė reikšmė. Konferencijoje kalbės Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius, pranešimus skaitys Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas studijoms ir mokslui Alfredas Bumblauskas, Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys Stačiokas, kiti prelegentai.

    Šių metų balandžio 19 d. Seimo priimtoje rezoliucijoje "Dėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos metinių" pabrėžiama, jog pirmojoje rašytinėje Europos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės padėjo pamatus Lietuvos ir Lenkijos valstybių pilietinės visuomenės raidai.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... &com=1&s=1

Lietuvos ir Lenkijos parlamentai kartu paminėjo 1791 m. gegužės 3-iosios Konstituciją


2007 gegužės mėn. 2 d., ELTA

    Lietuvos ir Lenkijos parlamentai pirmą kartą kartu paminėjo 1791 m. gegužės 3-iosios Konstituciją. Trečiadienį Vilniuje ir Varšuvoje susirinkę politikai, kuriuos sujungė teletiltas, vertino pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos reikšmę, jos svarbą lietuvių ir lenkų santykiams bei Europai.

    "Naujai perskaityta Konstitucija padeda dviem tautoms ir valstybėms dar labiau nutolti nuo inertiškų istorijos suvokimo stereotipų. Padeda geriau suprasti vieniems kitus, atrasti bendras praeities, dabarties ir ateities vertybes", - Seime sakė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

    Pasak jo, ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausiai svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją.

    V. Adamkus pažymėjo, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija ir vėliau pasirašytas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas buvo itin svarbūs lietuvių ir lenkų santykių istorijai, o kartu - ir visos Europos raidai.

    "Taigi Gegužės 3-iosios Konstitucija turi didžiulę tautinę ir tarptautinę reikšmę. Neatsitiktinai Berlyne minint Romos sutarčių 50-ąsias metines, Gegužės 3-iosios Konstitucija minėta kaip vienas pirmųjų Europos Sąjungos idėjos šaltinių. Nenuvertinkime to. Ypač tokiais momentais, kai į mūsų valstybes kartais žiūrima kaip į silpnų demokratijos tradicijų Europos dalį. Gegužės 3-iosios Konstitucija primena, kad teisinės valstybės ir tautų sandraugos idėjos šiame regione buvo išsakytos anksčiausiai", - sakė V. Adamkus.

    Lietuvos prezidentas akcentavo, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.

    Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas pažymėjo, kad gegužės pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje - tai ne tik gamtos žalumos džiaugsmas, bet ir dvi datos, susijusios su mūsų tautoms labai reikšmingais epochinės reikšmės įvykiais.

    Jis priminė, kad 2004 metų gegužės 1 dieną mūsų šalys tapo Europos Sąjungos narėmis, o tolimų 1791 metų gegužės 3 dieną buvo priimtas Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo įstatymas, tų pačių metų spalio 20 dieną dar papildytas Abiejų Tautų tarpusavio įžadu. Visą šį dokumentą mes vadiname 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucija.

    "Šiandien mes pagerbiame jos svarbą ir reikšmę ne tik tuometinei Abiejų Tautų Respublikai, bet ir pasaulio civilizacijos raidai. O nubrėžę daugiau kaip 200 metų istorijos lanką - ir šių dienų Europos gyvenimui", - sakė Seimo vadovas.

     V. Muntianas pasveikino Vilnių ir Varšuvą, Lietuvą ir Lenkiją Gegužės 3-iosios proga, linkėjo lietuviams ir lenkams europietiškos vienybės ir puikios šventinės nuotaikos.

     Naujai išrinktas Lenkijos Seimo pirmininkas Liudwikas Dornas kvietė Lietuvą ir Lenkiją statyti tiltus - energetinius, ekonominius, politinius, kultūrinius ir bendražmogiškus.

     Varšuvoje kalbėjęs Europos Parlamento pirmininkas Hansas Gertas Poetteringas pažymėjo, kad Lenkijos ir Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą buvo logiškas šios naujos pradžios susivienijusioje ir demokratinėje Europoje padarinys.

     "Mes turime pasinaudoti Europoje susiklosčiusia padėtimi. Mes dabar turime unikalią galimybę skatinti Europos Sąjungos laisvės, vienybės ir solidarumo reikalą. Šiandien didi pareiga išlaikyti savo laikmečio egzaminą", - sakė Europos Parlamento pirmininkas.

     Televizijos tilto diskusijose dalyvavęs Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusewiczus sakė manąs, kad mums skubiai reikia bendros energetikos politikos. Jis akcentavo bendrų energetikos investicijų Mažeikiuose ir Ignalinoje svarbą.

     Lenkijos Senato pirmininko nuomone, Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos pavyzdžiu turėtų susikurti Vidurio ir Rytų Europos parlamentinė asamblėja.

     "Mes šiandien susirinkome taip pat tam, kad mūsų kaimynams ir broliams pasakytume, jog Europos perspektyva ir toliau aktuali čia visiems susirinkusiems", - sakė jis.

     Minėjime kalbėjo Europos Parlamento narys, Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Lietuvos ir Lenkijos Seimo narių asamblėjos pirmininkas Česlovas Juršėnas, Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotojas Jaroslawas Kalinowskis.

    Iškilmingame 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimo ir narystės Europos Sąjungoje trečiųjų metinių minėjime - televizijos tilte "Bendra praeitis, bendra ateitis: nuo pirmosios Konstitucijos Europoje iki bendros ateities Europoje" taip pat kalbėjo Estijos parlamento (Riigikogu) pirmininkė Enė Ergma, Vengrijos Nacionalinio Susirinkimo pirmininkė Katalin Szili, Čekijos Senato pirmininkas Premislas Sobotka, Vokietijos Bundestago pirmininkas Norbertas Lammertas, Baltarusijos atstovas Aleksandras Milinkevičius ir kiti prelegentai.

     Bendrą Lietuvos ir Lenkijos Seimų ir Senato narių posėdį tiesiogiai transliavo LTV 2, TV Polonia, Lenkijos TVP1 kanalas.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/archive/article.php ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Geg 2008 20:23 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Šaltinis - Dėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 599#M51599

    Apie 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją yra nebloga medžiaga Vikipedijoje
http://lt.wikipedia.org/wiki/Gegu%C5%BE ... nstitucija

    Yra pateikta foto ne tik lenkiško originalo, bet netgi ir lietuviško  Konstitucijos teksto originalo:
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... 3_maja.jpg
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... nguage.jpg

    Yra ir lietuviškas tekstas to meto kalba:
http://lt.wikisource.org/wiki/1791_05_0 ... nstitucija

    Bei šiuolaikine lietuvių kalba:
http://lt.wikisource.org/wiki/Gegu%C5%B ... nstitucija

    Tačiau nėra aiškiai pateikti kai kurie faktai, kurie mane labai domina.

    Taigi, prašau žinovų atsakyti į keletą klausimų:

    1. Kas, kada ir dėl kokių priežasčių tuo metu išvertė čia pateiktą Konstitucijos tekstą į lietuvių kalbą?

    2. Ar buvo tuo metu atspausdintas lenkiškas Konstitucijos tekstas?

    3. Ar buvo tuo metu atspausdintas lietuviškas Konstitucijos tekstas?

    4. Ar šis tekstas buvo platinamas Lietuvoje kokiu nors būdu - rankraščio pavidalu ir (ar) atspausdintas?

    5. Ar tuo metu Konstitucijos tekstas buvo išverstas į kitas Abiejų tautų respublikoje gyvenusių tautų kalbas - ukrainiečių, baltarusių, žydų, ....?

    6. Ar buvo Konstitucijos tekstas kokiomis nors kalbomis atspausdintas 18 amžiaus gale - 19 amžiaus pradžioje?


Cituoti:
Tomas Baranauskas - 2008-05-25  12:28 AM

Cituoti:
1. Kas, kada ir dėl kokių priežasčių tuo metu išvertė čia pateiktą Konstitucijos tekstą į lietuvių kalbą?


    Išlikęs tekstas yra 19 a. pradžios nuorašas su gausybe klaidų (todėl net sunkiai suprantamas - perrašinėtojas, regis, nelabai suprato lietuvių kalbą, o vertėjas atvirkščiai - ne itin gerai suprato lenkų kalbą). Vertimas, aišku, padarytas lietuviškai kalbančiai visuomenei (bajorams, miestiečiams) - tai pačiai, kuriai skirti ir 1794 m. sukilėlių vadovybės atsišaukimai lietuvių kalba.

Cituoti:
2. Ar buvo tuo metu atspausdintas lenkiškas Konstitucijos tekstas?


    Taip.

Cituoti:
3. Ar buvo tuo metu atspausdintas lietuviškas Konstitucijos tekstas?


    Ne, bent apie tai nežinoma.

Cituoti:
4. Ar šis tekstas buvo platinamas Lietuvoje kokiu nors būdu - rankraščio pavidalu ir (ar) atspausdintas?


    Sunku pasakyti - net spaudiniai (pvz., 1794 m. sukilimo) išliko tik labai fragmentiškai, vienetiniai egzemplioriai.

Cituoti:
5. Ar tuo metu Konstitucijos tekstas buvo išverstas į kitas Abiejų tautų respublikoje gyvenusių tautų kalbas - ukrainiečių, baltarusių, žydų, ....?


    Ne.

Cituoti:
6. Ar buvo Konstitucijos tekstas kokiomis nors kalbomis atspausdintas 18 amžiaus gale - 19 amžiaus pradžioje?


    Taip, prancūzų, anglų.


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Geg 2008 00:50. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Geg 2008 20:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.iaa.lt/repository/Geguzes%20 ... tucija.doc
http://74.125.39.104/search?q=cache:usa ... cd=5&gl=lt

Gegužės 3-osios konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos užmarštys


    Lenkija švenčia ir mini Gegužės 3-iąją nuo 1792 m. pirmųjų Konstitucijos metinių, o Lietuva priešingai – 1792-aisiais iškilmingai pažymėjusi Vilniuje (ką žinome iš LDK bajoro Vincento Marevičiaus aprašymo1), vėliau, ypač virsdama Jaunąja Lietuva (nuo XIX a. pab.) jos neminėjo, atmetė ir užmiršo. Pastarųjų dienų dalies visuomenės priešinimasis įvesti šią datą į atmintinų dienų tarpą tik patvirtina: bent kol kas daliai Lietuvos Gegužės 3-ioji yra svetima. Vis dėlto, pasistengsiu grįsti mintį, kad užmarštys yra būdingos ne tik Jaunąjai Lietuvai, o ir Lenkijai – dažnai užmiršusiai ir net šiandien kartais užmirštančiai, kad Konstitucija buvo ne tik Lenkijos, ne tik Lenkijos ir jos „kresų“, bet ir Lietuvos konstitucija.

Istorinė Konstitucijos reikšmė: nuo lenkų prie lietuvių istorikų išvadų


     Tačiau pirmiausia – apie istorinę Konstitucijos reikšmę, ką pagrindė Lenkijos istoriografija, o pastaruoju metu prie jos jungiasi ir Lietuvos. Apibendrinkime žymaus lenkų istoriko Henryko Samsonowicziaus2 mintimis. Anot jo, XVIII a. pabaigoje atsirado trys garsūs kūriniai, kilę iš europinės civilizacijos: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracija, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje bei Gegužės 3-iosios konstitucija Abiejų tautų Respublikoje. Tai trys dokumentai, atsiradę Lenkijos-Lietuvos valstybės, o ir visos Vidurio Rytų Europos nuosmukio metu. Vidurio Rytų Europa išnyko XIX amžiuje, tačiau visos šio regiono šalys (gal labiausiai Lenkija) egzistavo Europos sąmonėje kaip kovos dėl aukštesniųjų idealų simbolis. Tai mums paliko didžioji romantinė literatūra. Šūkis Paryžiaus gatvėse, turėjęs reikšti kovą už teisingumą ir už tautų laisvę, skambėjo „Vive la Pologne!“ Tai puikiausias idėjos vaidmens pavyzdys, kartu tai, Samsonowicziaus manymu, mūsiškės jaunosios Europos indėlis į europinę civilizaciją.

 
Šiandien ir Lietuvos istorikams3 jau aišku, kad:


  1. Pirmiausia buvo keičiama santvarka – atšaukiama karalių renkamumo tvarka, dėl kurios Lenkija ir Lietuva buvo nusiritusios į anarchijos liūną, ir valstybė skelbiama paveldima monarchija.
  2. Antra, panaikinta liberum veto – bajorų teisė protestuoti prieš seimo nutarimus ir žlugdyti jų darbą.
  3. Trečia, padaryta labai svarbių socialinių reformų – šioje konstitucijoje pirmąkart bandyta miestiečių luomui suteikti beveik lygias teises su bajorais (miestai įgyja atstovavimo teisę parlamente) ar bent pradėti šį procesą.
  4. Pagaliau pirmąkart užsiminta apie tai, kad valstybė teikia globą valstiečiams jų santykiuose su dvarininkais (valstybė pradeda kištis į dvaro ir valstiečio santykius).

    Visa tai leidžia teigti, kad siekiama stiprinti valstybę, kad formuojama nebe bajorų, o moderni pilietinė tauta, kad kuriama konstitucinės monarchijos santvarka. Šia prasme ši konstitucija lygiavosi į Anglijos prieš 100 m. įvestą santvarką, tik neįformintą rašytinėje konstitucijoje ir tiesiogiai rėmėsi revoliucine Prancūzijos mintimi: pirmieji konstitucijos apmatai parašyti pagal 1789 m. priimtą Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Ir nors Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo priimta vėliau nei JAV 1787 m. konstitucija, ji vis dėlto keliais mėnesiais aplenkė Prancūzijos konstituciją ir tapo pirmąją Europoje rašytine konstitucija. Be abejo, Gegužės 3-iosios konstitucija radikalumu toli gražu neprilygo Prancūzijos revoliucijos dokumentams, tačiau būtent ją reikėtų laikyti riba tarp senosios Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios santvarkos ir moderniųjų laikų.

     Šiandien žymi dalis Lietuvos istorikų priduria – Konstitucijos likimas buvo tragiškas: kadangi konstitucija laidojo senąją Lenkijos ir Lietuvos santvarką, susibūrė tie, prieš kuriuos ji buvo tiesiogiai nukreipta – tai vidinė aristokratinė opozicija ir Rusijos valdovė Jekaterina II. Būtent ji traktavo reformas kaip „jakobinizmą“, susikvietė į Peterburgą visus aršiausius reformų priešininkus ir čia subrandino Targovicos konfederacijos idėją. Konfederatams į pagalbą buvo išsiųsta 40 tūkst. Rusijos kariuomenė, kuri 1792 m. kare įveikė LLV pasipriešinimą, o 1793 m. sausio 23 d. Rusija kartu su Prūsija įvykdė antrąjį LLV padalijimą. Panašius bolševikų scenarijus scenarijus Lietuva patyrė ir 1918, ir 1940 metais.

    Šiandien žymi dalis Lietuvos istorikų supranta, kad būtent dėl Gardino seimo nutarimų 1794 m. kovo mėn. Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo iš LDK kilęs ir kovose dėl JAV nepriklausomybės pasižymėjęs generolas Tadas Kosciuška. Sukilimas pralaimėjo – būtent tą dieną prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos nelaimių ir priespaudos šimtmetis. Juk tuoj pralaimėjo ir visa valstybė, kurią 1795 m. galutinai pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija. Nepaisant to, Gegužės 3-iosios konstitucija tapo kelrodžiu vėlesnėms kartoms – visi XIX a. Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukilimai prieš Rusiją vyko su Gegužės 3-iosios konstitucijos idėjų vėliava.

     Taigi, Lietuvos istorikai, regis, visi pritaria, kad ši Konstitucija reikšmingas istorinis ir pasaulinis Lenkijos kūrinys. Į Konstitucijos priešų ir Targovitėnų draugų pusę, rodos, niekas nebestoja. Bet dalis istorikų mano – tai ne Lietuvos konstitucija.

 
Lietuvių istorinės atminties modelis: Ilgas Lietuvos kelias prie Konstitucijos


     Gegužės 3-iosios konstitucijos kelias į lietuvių savimonę buvo nelengvas. Vadovėliuose ši konstitucija dar visai neseniai vertinta net kaip pražūtingas Lietuvai sumanymas. Nesigilinant į konstitucijos turinį, buvo labiausiai priekaištaujama dėl to, kad konstitucijoje nebeminima Lietuva, o kuriama unitarinė valstybė ir naikinamas Liublino unijos įtvirtintas Abiejų Tautų Respublikos dualizmas. Vadinasi, neva už Lietuvos vardą kovoję konstitucijos priešininkai ir Jekaterinos II favoritai lietuvių istorikams tapo Lietuvos patriotais.

     Kyla klausimas, kodėl už konstituciją pasisakė platūs Lietuvos visuomenės sluoksniai (iš 34 pavietų seimelių tik 3 – prieš), kodėl ji buvo išversta į lietuvių kalbą (tai pirmas politinis dokumentas lietuvių kalba), kodėl konstitucijai prisiekė bene vieninteliai to meto lietuviškojo žodžio puoselėtojai ir politinės lietuvių raštijos pradininkai Antanas Klementas ir Dionizas Poška, kodėl Klementas lietuviškomis eilėmis, o kunigas Mykolas Pranciškus Karpavičius ne tik lenkiškais, bet ir lietuviškais pamokslais kvietė 1794 m. į sukilimą, ginantį konstituciją?

    Atrodo, kad visa lietuvių „patriotinė“ tradicija ir Klementą, ir Pošką, ir Karpavičių statė į vieną gretą su targovitėnais, nesiaiškindami, kaip ir kodėl jie atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Tačiau iš kur toks lietuviškas „patriotizmas“, kuris susitapatina ne su 1794 m. sukilėliais, o su jų pakartais išdavikais targovitėnais – Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu, Livonijos vyskupu Juozapu Kazimieru Kosakovskiu, LDK etmonu Simonu Kosakovskiu?

     Atsakysime – iš istorinės raidos modelio nulemtos rezignacijos. Juk tautinio atgimimo šaukliams ir patriarchams S. Daukantui ir J. Basanavičiui Lietuvos nuosmukis buvo prasidėjęs nuo 1387 m. Lietuvos krikšto (polonizacijos pradžia!), tautinio atgimimo dainiui Maironiui – nuo Vytauto mirties 1430 m. (Lietuvos didvalstybės saulėlydis), reikšmingiausiam Tarpukario Lietuvos istorikui A. Šapokai – nuo 1569 m. Liublino unijos.

    Taigi, Lietuva kažkuriuo iš šių momentų „užmigo“, pramiegojo XVII-XVIII a. istoriją (su Vilniaus baroku, universitetu ir kartu su Gegužės 3-osios Konstitucija), todėl ją ir reikėjo „atbudinti” XIX amžiuje. Šiame kontekste radikalusis lietuvių tautinio atgimimo atstovas A. Voldemaras jau, regis, 1907 m. Mykolui Riomeriui buvo pasakęs, kad „mums Adomo Mickevičiaus sanklodos lietuvių nereikia“4, tai – kaip pakartojo daug vėlesnių radikalų, „nudžiūvusi tautos šaka“. Štai kodėl XVII-XVIII a. istorija tapo svetima, o XVIII a. pab. Konstitucijos priešininkai, netikėtai – tarsi dar gerai „neatsibudus” – virto patriotais, gynusiais Lietuvos valstybingumo likučius. Ir nors A. Šapoka išeivijoje koregavo savo pažiūras – Konstitucija neužkirto kelio savarankiškam Lietuvos organizmui, tačiau jo balsas buvo neišgirstas.

     Juo labiau sovietmetis nesprendė šių klausimų – priešingai, tautinio atgimimo antilenkiškumas buvo priimtinas, kaip priimtinas ir bet koks antikatalikiškumas ir antivakarietiškumas, o Gegužės 3-osios Konstitucija, sukurta „sulenkėjusios feodalų klasės”, panaikinusi Lietuvos valstybingumo liekanas5. Reikėjo palaukti T. Venclovos, kuris jau emigravęs 1977 m. iš komunistinės Lietuvos, susirašinėdamas su Czeslawu Miłoszu, teigė būtinumą peržiūrėti lenkų ir lietuvių santykių vertinimus ir bene pirmasis pradėjo sklaidyti senus lietuvių istorinės sąmonės mitus ir stereotipus apie negatyvų lenkų civilizacijos vaidmenį Lietuvos istorijoje6.

    Lietuvių istoriografija po 1990 m. daug padarė iš naujo įvertindama lietuvių lenkiakalbę bajoriją kaip LDK tradicijų tęsėją7. Vis dėlto šios koncepcijos, lokalios laike – skirtos XIX amžiaus istorijai, nekėlė tikslo koreguoti egzistuojančių Lietuvos istorijos sintetinių modelių. Todėl lenkų kalbos ir kultūros „svetimumo“ Lietuvai tezė iki galo nebuvo išjudinta. Todėl reikia pabrėžti lietuvių istoriografijoje novatorišką E. Gudavičiaus8 civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, nuvainikavusią senąsias „aukso amžiaus“ XIII-XV a. pagoniškuosiuose ar Vytauto laikuose sampratas ir suformulavusią bazinio LDK kultūros europeizacijos proceso XV-XVI a. koncepciją. Lietuvos polonizacijos priežastim buvo ne jos krikštas, o vėlyvas krikštas. Lenkija geopolitiškai buvo vienintelis šansas Lietuvai išlikti ir vienintelis kelias į Vakarų Europos civilizaciją. Lenkų civilizacijos įtaka reiškėsi įvairiomis formomis: bažnytinės organizacijos, studijomis Krokuvoje, administracinės sistemos perėmimu, valakų reforma. Lenkija buvo Lietuvos „mokytoja”.

    Lietuvos nelaimė buvo ta, kad ji neturėjo laiko ir galimybių prasiskverbti giliau į Europą, ir europeizacija dažnai baigdavosi polonizacija. Polonizacijos procesas apėmė plačius kultūrinio ir politinio LDK elito sluoksnius. Tačiau ilgai dar išliko tų pačių elitų lietuviška savimonė, patirdama vis didesnę eroziją besiformuojant Abiejų Tautų Respublikos savimonei.

    E. Gudavičiaus koncepcija atvėrė kelią į Lietuvos istoriją sugrąžinti XVII-XVIII a. istoriją ir ją traktuoti ne tik kaip valstybingumo nuosmukio istoriją, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją, o kartu pradėti pagrindus lenkiakalbę bajoriją laikyti integralia Lietuvos istorijos dalimi. Taip atsivėrė kelias lietuvių istoriografijai į Gegužės 3-iosios konstituciją. Tačiau lūžis buvo ne lietuvių, o lenkų istoriko J. Bardacho darbai, grindžiančiuose teiginį, kad Gegužės 3-iosios papildymas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas” rodo Lietuvos visuomenės istorinį subjektiškumą, be kurio negalima paaiškinti naujosios 1918 m. lietuvių valstybingumo idėjos.  

 
Lenkų istorinės atminties modelis: ilgas Lenkijos kelias prie Lietuvos


    Senoji lenkų istoriografija daug ir gražiai kalbėjo apie Jogailos ir Jadvygos vedybas kaip „święty szlub“, perkeldami šią sampratą ir Lenkijos-Lietuvos unijų sampratą. Nors tik Liubline 1569 buvo sukurta reali unija, sukūrusi Abiejų Tautų Respubliką, taigi nepanaikinusi LDK savarankiškumo, nors dar XVIII a. LDK ir Karūna buvo vaizduojamos Karalių pilyje Varšuvoje kaip savarankiškos ir atskiros valstybės, o to meto šaltiniai ATR vadina „un état confédéré“, vis dėlto XIX-XX a. minty vienas iš santuokos partnerių dingo – Abiejų Tautų Respublika virto Lenkijos Respublika. Taip LDK virto lenkų ir rusų civilizacinių misijų ir kovos arena. Įprasta tapo sakyti apie laikotarpį iki Liublino unijos – „Polska Jagiełłonów“, o po Liublino unijos – „Rzeczpospolita Polska“9. Taigi, skyrėsi tik sampratos nuo kada Lietuva nebėra istoriniu subjektu – nuo 1385 ar nuo 1569.

     Šiandien žinome, kad tuos dalykus akademiškai į formulę suvedė Aleksandras Brückneris10 – viskas, kas Lietuvoje yra civilizacija, yra lenkų civilizacija, o politiškai – Romanas Dmowskis ir jo endecija, oponavusi Józefui Piłsudskiui. Endekų poziciją priminė Cz. Miłoszas: „Reikia tiesiog atimti iš lietuvių Vilnių, ir baigtos šnektos“11. Endekams Vilnius buvo ne LDK sostinė, o kresai.

     Dabar žinome, kad Romano Dmowskio oponentas Józefas Piłsudskis, siūlęs federalizmo koncepciją ir 1919 m. išvijęs bolševikus iš Vilniaus, kreipėsi „į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“, kad su lenkų kariuomene „neša visiems jums laisvę ir nepriklausomybę“12. Kaip parodė naujausi Andrzejaus Nowako tyrimai, J. Piłsudskis iki paskutinės sekundės nenorėjo karo su Lietuva. Kaip iš lietuvių pusės atkreipė dėmesį Tomas Venclova, federalizmo ar Hymanso projekto šalininkų būta ir Lietuvos pusėje13. Šie reikalavo iš J. Piłsudskio garantijų, kad nenugalės lenkų endecija, J. Piłsudskis to nesiėmė, derybos sužlugo, endecija nugalėjo tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje. Dramatiški ir graudūs siužetai, juo labiau, kad čia būta ir bolševikų faktoriaus. 1920 m. Jaunoji Lietuva žada praleisti M.Tuchačevskį kare prieš Lenkiją. Lietuvių nacionalizmui šis rodėsi mažiau pavojingas nei R. Dmowskis ar J. Piłsudskis!

    „Federalistų“ kryptis suformavo ir istoriografiją (O. Haleckis, J. Adamus ir kiti)14. Jie matė LDK istorinį subjektiškumą ir po Liublino unijos, tačiau tik iki 1791-ųjų. Tai yra pakartojęs net iš federalistų kilęs Cz. Miłoszas15.

     Tačiau ir federalizmo koncepcijas tiek politines, tiek istoriografines jau seniai (1974) garsiojoje „Kulturoje“ yra sukritikavęs Juliusz Mieroszewski. „negalime laikytis pozicijos, kad kiekviena didžiarusiška programa yra imperializmas, o lenkų rytų programa – ne imperializmas, o tik pakili „Jogailaičių idėja“.

     Kitais žodžiais, galime reikalauti Rusijos imperializmo atsisakymo tik su ta sąlyga, kad mes patys visiems laikams išsižadėsime savo tradicinio istorinio imperializmo, jo visų formų ir apraiškų.

     „Jogailaičių idėja” tik mums neturi nieko bendro su imperializmu. Tačiau lietuviams, ukrainiečiams ir baltarusiams tai yra gryniausia lenkų tradicinio imperializmo forma. Abiejų Tautų Respublika užsibaigė visišku lietuvių bajorijos sulenkinimu ir karščiausias meilės Lietuvai prisipažinimas („Tėvyne Lietuva, tu man brangesnė už sveikatą...“) buvo parašytas lenkiškai.

     Lenkas negali net įsivaizduoti panašios situacijos. Ar galima įsivaizduoti Slovackį rašantį tik rusiškai?“16 Nors dažnas lenkas laiko save Giedroyco mokiniu, šiandien prisipažįstama, kad jo koncepcijos Lenkijoje nėra iki galo permąstytos17.

     Štai todėl suprantama, kodėl net 1999 Jerzy Giedroyc dar teigė „daug kartų Kultūroje esame pabrėžę, kad Lenkiją vis dar valdo du karstai … Pilsudskio ir Dmowskio”18. Kaip nuo tų karstų lenkų mintis tolo?

     Kaip tik čia ir reikia grįžti prie Juliuszo Bardacho. Būtent Julijuszas Bardachas, kaip minėta, iš naujo įvedė19 į istoriografiją vėlesnį 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos papildymą, kurių nenorėjo matyti beveik visa ligšiolinė lietuvių istoriografija.

     Juk 1791 m. spalio 20 d. Lietuvos delegacija Ketverių metų seime išsireikalavo konstitucijos pataisos, kuri buvo pavadinta Abiejų Tautų Respublikos Savitarpio Įsipareigojimu.

     Pataisą seimui pristatė LDK delegacijos vadovas, seimo lietuviškosios pusės maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega, o pataisos autorius veikiausiai buvo Lietuvos delegacijos atstovas, Vilniaus žemės teisėjas Tadas Korsakas.

     Pagal šį įsipareigojimą Gegužės 3-iosios konstitucijos įtvirtintose pagrindinėse bendrose centrinės valdžios institucijose – kariuomenės ir iždo komisijose – Lenkija ir LDK turėjo turėti po lygiai narių, o komisijų pirmininkai turėjo būti paeiliui lenkai ir lietuviai.

     Ir konstitucijos pataisos autoriai bei amžininkai, ir šiandienos istorikai pripažįsta, kad taip buvo toliau įgyvendinama Liublino unijos idėja, tik pritaikyta naujos visuomenės poreikiams.

     Taigi Gegužės 3-iosios konstitucija – tai ir Lietuvos konstitucija. Julijuszas Bardachas rašė:

     „galima manyti, kad, jei lietuvių tauta išliko, išsaugodama savo atskirumo savimonę ir savo valstybingumo tradiciją tam, kad 1918 m. atgautų nepriklausomybę, tai šiame reikale buvo dalelė nuopelnų ir tų, kurie Ketverių metų seime sėkmingai veikė, siekdami išsaugoti Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą ir teises Abiejų Tautų Respublikos rėmuose”20.

     2001 metais Varšuvoje21 J. Bardacho pastangomis išleidžiamas naujas Konstitucijos leidimas su paraleliai vartojamomis lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis. Tiesa, lietuviškasis Konstitucijos tekstas spausdinamas pagal XVIII a. pab. vertimą. Pagaliau tais pačiais metais Konstitucija Lietuvoje Eligijaus Railos pastangomis jau modernia lietuvių kalba išleidžiama ir Vilniuje22. Abi publikacijos pagaliau traktavo Konstituciją ne tik kaip Lenkijos, bet ir kaip Lietuvos fenomeną.

     Bendriausia Lenkijos ir Lietuvos istorinės sąmonės perspektyvų suderinimo akcija tapo 1997 m. Vygrių deklaracija. Ją rengė ir pasirašė, tarp kitų, Czesławas Miłoszas, Juliuszas Bardachas bei Tomas Venclova. Šioje deklaracijoje sakoma:

     „Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje ir vėliau vyko kovos su polonizacija dvasia. Tas faktas ir lenkų reakcija į jį lietuvių ir lenkų santykius padarė antagonistiškus. Po Pirmojo pasaulinio karo nesantaikos židiniu tapo Vilniaus, kuris tuo metu buvo inkorporuotas į Lenkiją, priklausomybės klausimas. Kai Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, neliko ir svarbiausios lietuvių ir lenkų konflikto priežasties“23.

     Taigi, atrodo viskas Vygrių deklaracijoje išspręsta. Vilnius ir Varšuva ar Krokuva – dvi savarankiškos istorinės linijos, kurias supainiojo Lietuvos nenaudai lenkų nacionalizmas (bet ne be lietuvių nacionalizmo kaltės).  

 
Naujas įžvalgų ir diskusijų lygmuo


     Šiandien lietuvių istorikai ir teisininkai (R. Šmigelskytė-Stukienė, E. Raila, R. Gaidis, S. Stačiokas24) toliau rutulioja J. Bardacho mintis ir siūlo žiūrėti į Gegužės 3-ąja ne per Lietuvos-Lenkijos santykių, o per Europos idėjų sklaidos prizmę – LLV sukūrė pažangiausias to meto idėjas atitinkančią vertybę.

     E. Railos nuomone, klausimas turi skambėti taip: ar mes su laisva Lenkija, ar su despotine Rusija? Tačiau esminga yra tai, kad lietuviai kūrė Konstituciją, už ją balsavo (iš 50 – 30 „už“), jei ir pasisakė prieš konstituciją, tai dėl Lietuvos teisių ignoravimo. Antra vertus, tie 30 suprato, kad būtent dabar reikia balsuoti „už“, nes reikia staigaus kompromiso siekiant stiprinti ir centralizuoti valstybę. Be to esminga yra tai, kad Konstitucija galiojo Lietuvoje, jai pritarė Lietuvos miestai ir bajorų pavietų seimeliai (iš 34 tik 3 prieš), taigi, Konstitucija turėjo daugiau šalininkų Lietuvoje nei Lenkijoje. Konstitucija buvusi atviras dokumentas, nes buvo numatyta kurti dar ir „ekonominę-moralinę konstituciją” ir du teisės kodeksus – civilinį ir kriminalinį. Iš šio atvirumo ir išplaukė Abiejų Tautų Tarpusavio Įsiparegojimas.

    Ir vis dėlto nors Gegužės 3 d. Konstitucijoje kalbama apie „Respublikos valstybes“25, tačiau būtent šių „valstybių“ minėtame teisių sulyginimo dokumente, jo įvade kalbama tik apie „Lenkijos Respubliką“26.

    Taigi, Lietuvos vardo ir lenkų tautos sampratos klausimas tampa esminiu. Tačiau jau ir Lietuvos Statutai, anot Gudavičiaus, XVII-XVIII a. nesutrukdė LDK virsti antrąja lenkų civilizacijos laida27.

     Šią idėją savaip rutulioja buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis: „Jau ne kartą atkreiptas dėmesys, jog buvusioje daugiatautėje Abiejų Tautų Respublikoje nesusiformavo žodžio „britas“ atitikmuo. Britu vadinamas Jungtinės karalystės pilietis, nesvarbu, ar jis anglas, ar škotas, ar velsietis.

     Žodžiai „lenkas“, „Lenkija“ pas mus funkcionavo dviem reikšmėm: lenkas – kaip etninis lenkas (taip kaip rusas ar lietuvis) ir lenkas – kaip Abiejų Tautų Respublikos pilietis“28. Štai kodėl jis priekaištauja lenkams dėl jų pretenzijų į visą Abiejų Tautų Respublikos palikimą29.

     Tai – jau, regis, visiškai nauja istorinės sąmonės perspektyva, siūlanti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams jaustis šeimininkais Krokuvoje. Kaip ten bebūtų, reikia dar sykį užakcentuoti, kad būtent reformatorių, o ne targovitėnų pusėje buvo, kaip minėta, ir pagrindiniai to meto lietuviškieji dokumentai ir lietuviakalbės lietuvybės sargai. Matyt, jiems visiems buvo aišku, kad reformos suteikia naujų galimybių ir Lietuvos visuomenei, ir lietuviškajai kultūrai30.

     Ir vis dėlto ir šiuo požiūriu nėra viskas taip paprasta. Henrykas Wisneris, pastebėjęs minėtą Lenkijos sąvokos dualizmą, kartu pastebėjo ir žymios dalies lietuvių bajorų savimonės dualizmą, kuriame „lenkiškumas“ pamažu XIX a. tapo viršesniu sandu nei „lietuviškumas“31.

     Ši tendencija atvedė į XIX a. pabaigos situaciją, kuomet iš išbaudžiavinto kaimo kilo jaunalietuvių sąjūdis, siejantys save jau su Lietuva, bet ne ponų arba lenkų Lietuva, o lietuvių Lietuva.

     Savo ruožtu didelė dalis lietuvių bajorijos jau tapatino save su lenkais.

     Vis dėlto liko dalis bajorų, atvirai siejanti save su istorine Lietuva, bandanti suderinti lietuviškumą su lenkiškumu, kalbėjo apie save kaip apie „senalietuvius“ („starolitwini”), „istorinius lietuvius“ („Litwini historyczni”) arba „mickevičinius lietuvius“ („mickiewiczowscy”) (pagal Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ invokacijos pirmuosius žodžius: „Litwo, ojczyzna moja...”)32.

    Štai kodėl H. Wisneris ir K. Buchowskis kalba apie dvi lietuvių tautas XIX a. pab.:

              1. Lenkiakalbiai litwinai ar starolitwinai, kuriuos lietuviakalbiai vadino polonizatoriais
              2. Lietuviakalbiai arba jaunalietuviai, kuriuos lenkiakalbiai vadino litwomanais arba lietuwisai
33.

      Iš šių įžvalgų šiandien kyla nauji klausimai ir lenkams, ir lietuviams, ir Lietuvos lenkams.

Taigi, Gegužės 3-ioji ligi šiol interpretuota:


        1. Tiek lenkų, tiek lietuvių endekų – kaip patvirtinanti seną nuo 1385 ar 1569 m. Lietuvos virtimą tik istoriniu Lenkijos regionu
        2. Federalistų ar senalietuvių požiūriu – kad gegužės 3-čioji nubraukusi federalizmą ir būtent 1791 m. Lietuvą pavertusi Lenkijos provincija
        3. Naujoji tendencija politinėje mintyje – J. Giedroycas, istoriografijoje – J. Bardachas: 1791 m. Gegužės 3-ioji per 1791 spalio 20-ąją veda į dviejų šalių Nepriklausomybes 1918 II 16 ir 1918 XI 11.

 
Iš pastarosios tendencijos galėtume daryti išvadą, kad iki šiol klydo visi:


     Senalietuviai – nesuprasdami jaunalietuvių siekių susigrąžinti lietuvių kalbą ir spręsti moderniosios visuomenės socialines problemas, dėdamiesi su Lenkija, atsisakydami Lietuvos idėjos. Vadinasi, Liucijanas Želigovskis ne tiek okupantas, kiek suklydęs ir išdavęs Lietuvos idėją. Apie tai jau senokai yra rašęs Stanislawas Mackiewiczius Catas:

    „Manau, kad tuo momentu lietuvių bajoriją apgavo politinis jausmas. Jai nereikėjo nepalankiai ar priešiškai nusiteikti kalbos atgimimo atžvilgiu, nereikėjo dalyvauti įžiebiant lietuvių ir lenkų konfliktą. Juk anų laikų visuomenės struktūroje nebuvo tikresnių lietuvių už Radvilas viršuje ir Mickevičius apačioje.

     Tie, kurie Lietuvoje sakėsi esą lenkai ir tautinė mažuma, nebuvo kokie kolonizatoriai, kaip anglai Indijoje ar vokiečiai Latvijoje, jie buvo kaip tik lietuvių tautos elitas. Susitapatinimas su to krašto tautine mažuma buvo savęs nužeminimas. O tai, kad bajorija nesidomėjo atgimusia tautos kalba ir visais su tuo susijusiais lietuvių tautiniais reikalais, buvo didelė klaida. Bet dabar jau per vėlu atnaujinti tuos ginčus.“34

     Gal ne per vėlu pasakyti, kur klydo ir jaunalietuviai. Jie atmesdami senalietuvių rūpesčius dėl jų lenkų kalbos, rinkdamiesi griežtą antilenkišką poziciją atstūmė juos į lenkų glėbį, paversdami „svetimais“, o ne Lietuvos autochtonais, t.y. Lietuvos lenkais.

     Be to dėdamiesi su bolševikais, nesuprato J. Piłsudskio vaidmens sustabdant bolševikus, be ko vargu, ar būtų išlikusi Lietuvos valstybė ir, Cz. Miłoszo žodžiais, Vilnius būtų tapęs dar vienos sovietinės respublikos sostine35.

     Vilniečiams, susidūrusiems su bolševikais jau 1919 m. pavasarį ir 1920 m. vasarą, Augustino Voldemaro linija buvo svetima.

     Klydo ir jaunalenkiai egoistiškai įsiveldami į jaunalietuvių ir senalietuvių ginčą dėl Vilniaus, dėl Lietuvos, lietuvių ir lenkų kalbų ateities vizijos taip užaštrindami konfliktą, privedusį prie ginklų.

     Iš visų šių klaidų turi pasimokyti ir lenkai, ir lietuviai, ir Lietuvos lenkai. Bent jau lietuvių pusei derės prisiimti gėdos jausmą dėl koketavimo su bolševikais, atsigręžti ne tik į Mykolą Riomerį, ne tik į lietuvių signataro Stanislovo Narutavičiaus brolį Gabrielių – pirmąjį Lenkijos prezidentą, nužudytą endekų.

     Reikės naujai įvertinti ir antibolševiką Józefą Piłsudskį, kitaip supratusį Lietuvos ateitį ir pamatyti, kad jis ne šiaip lenkas, ne šiaip vilnietis, o beveik visomis geneologinėmis linijomis žemaitis nuo Pašušvio, Pajieslio, Biliūnų ir Pilsūdo, žemaitis nuo tarminės Žemaitijos – nuo Šilalės, Tenenių ir Žemalės.

 
Vietoj pabaigos


     Taigi grįžkime prie Gegužės 3-ios konstitucijos. Kokia prasmė Lenkijai ir Lietuvai atsigęžti į ją šiandien? Tradicijoje nesame vien autokratijos (monarchinės, oligarchinės ar bajoriškosios prasme) istorijos regionas, priešingai – buvome Europos kovos už demokratiją, konstitucingumą ir laisvę regionas, tuo metu apsuptas ir sunaikintas despotinių ir absoliutistinių režimų.

     Kad Lenkija ir Lietuva yra sala šių režimų jūroje suprato Stanislovas Augustas Poniatovskis 1791 m. vasarą Prancūzijos Steigiamajam Susirinkimui rašęs, kad, be Prancūzijos, „…yra dar viena tauta Europoje”.

     Kad esame laisvės bastionas įrodėme sukilimais, lenkišku (ir lietuvišku), o tiksliausiai – vilnietišku Adomo Mickevičiaus ir Juliuszo Słowackio mesianizmu, J. Piłsudskio ir lenkų legionierių bei lietuvių savanorių kova prieš bolševizmą, ilgiausiu karu po II Pasaulinio karo – Lietuvos partizanų kova su Sovietų Sąjunga, lenkų Solidarumu, išklibinusiu komunizmo stovyklą ir lietuvių Sąjūdžiu, išvedusiu Lietuvą pirmąja iš komunizmo citadelės.

     Šiandien tai prisimindami žiūrime į Europos ateitį. Ko galime pasimokyti ir ką galime pasakyti Europai iš praeities?

     Europos Sąjungos ir net jos konstitucijos kūrimo procesas – kompromisų meno reikalaujantis procesas.

     Jei Lenkija kalbės apie Gegužės 3-ios patirtį tik savo vardu, galėsim pastatyti jai paminklą už Gegužės 3-ąją, tačiau tuo nuskurdinsime istoriją – juk jau tada mokėjome kurti kompromisus. Juk Gegužės 3-osios priėmimo byla rodo, kad nors Lietuvos teisės joje nebuvo užtikrintos, tačiau žymi dalis Lietuvos atstovų ėjo į kompromisą – Konstitucijos priėmimas valstybės stiprinimui yra svarbiau nei tarpusavio ginčai, kuriuos bus galima pratęsti toliau.

     Spalio 20-oji savo ruožtu parodė, kad ir lenkų pusė sugebėjo suprasti lietuvius – į Kazimiero Nestoro Sapiegos reikalavimus Hugas Kolontajus atsakė nuolaidomis, kurios, anot jo, yra didelės, nes Lietuva mažesnė už Lenkiją.

     Šiandien Lietuva dar mažesnė nei tada, tad žiūrėkime su viltimi į Lenkiją kaip didžiausią Vidurio Europos šalį, kuri bus didi savo įsipareigojimais prieš mažesnes ar mažiau patyrusias.

     Turiu galvoje ne tik Lietuvą, bet Gegužės 3-osios regiono šalis Ukrainą ir Baltarusiją. Istorija nesuteikė šioms šalims galimybės paversti Abiejų Tautų Respubliką trijų ar net keturių tautų respublika. Šiandien, jau kitomis sąlygomis tęsdami didžiojo lietuvių kilmės lenko Jerzy Giedroyco mintis apie ULB, padėkime joms artėti prie Europos.

     O istorikams bei politikams teks apsispręsti, kokiai prielaidų sistemai arba politinei bei istoriografinei paradigmai atstovauja: pasenusiai nacionalistinei R. Dmowskio „unitarinei“ ar senstelėjusiai J. Piłsudskio „federalistinei“, kurioms oponavo tradicinė lietuvių istoriografija, ar šiuolaikinei J. Giedroyco ir J. Bardacho „antiimperialistinei“ paradigmai.

     Apskritai visų šalių istorikams, o ypač kiekybiškai ir kokybiškai galingai lenkų istoriografijai, reikėtų palinkėti pamatyti LDK ir ATR ne tik lenkų tautą, antra vertus, neįsivelti į LDK ir ATR paveldo dalybas ar „nacionalizaciją“, o matyti integracinius procesus, kurie ne skyrė, o jungė tautas (pvz., LDK politinė tauta ar bažnytinė unija). Gal tai ir bus Gegužės 3-osios idėjos pamoka?

     Šiandieninės Lenkija ir Lietuva, dvi sąjungininkės ES ir NATO, turi savo savarankiškas konstitucijas, tačiau mąsto ir apie Europos konstituciją. Be užmarščių žiūrėdami į praeitį, į bendrą praeitį, greičiau ateityje surasime bendrus sprendimus.

1 Marewicz W. Opis iluminacji 3 maja na przedmieściu wilenskim. [Wilno, 1792], p. 3. Žr. taip pat: Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, 1009-1795, Vilnius, 2005, p. 413.

2 Samsonowicz H. Wkład Europy Środkowo-Wschodniej do cywilizacji europejskiej, in: Lithuania, nr. 2(11)-3(12). Warszawa, 1994, p. 30. Teksto vertimas: Samsonowiczius H. Vidurio ir Rytų Europos indėlis į Europos civilizaciją, in: Lietuvos rytas. Rytai Vakarai, 1994 spalio 15 d., Nr. 214, p. 13–14. Vertimas kai kur netikslus – net pavadinime „Vidurio Rytų Europa“ išversta į „Vidurio ir Rytų Europą“.

3 Žr. pvz. naujausias sintezes: Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 2000, p. 351–353;  Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, 2004, p. 135–136.

4 Žr. Miknys R. Historiografia litewska wobec problemów narodowościowych w pierwszej połowie XX w., in: Historycy polscy, litewscy i białoruscy wobec problemów XX wieku. Historiografia polska, litewska i białoruska po 1989 roku. Pod red. K. Buchowskiego i W. Śleszczyńskiego. Białystok, 2003.

5 Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. Vyr. red. J. Žiugžda. Vilnius, 1957, p. 346.

6 1978 m. Tomo Venclovos ir Czeslawo Miloszo laiškai vienas kitam publikacijoje pavadinti „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ žr.: Venclova T. Vilties formos: eseistika ir publicistika. Vilnius, 1991, p. 171–205. Plg.: Venclova T. Prarasto orumo beieškant, in: Kultūros barai, 1997, nr. 8/9, p. 3–8.

7 Berenis V. Problem dziedzictwa kulturowego Wilkiego Księstwa Litewskiego w ideologii litewskiego ruchu narodowego w XIX i na początku XX wieku, in: Europa nie prowincjonalna. Pod red. K. Jasiewicza. Warszawa-Londyn, 1999; Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Nuo amžių slenksčio. Naujausia Lietuvos XIX amžiaus istoriografija. Kaunas, 2001; Kasperavičius A. Dziedzictwo Rzeczypospolitej w ideologii litewskiego ruchu narodowego końca XIX – początku XX wieku i niepodleglej Litwy międzywojennej, in: Polacy i sąsiedzi – dystanse i przenikanie kultur, cz. 3. Pod. red. R. Wapińskiego. Gdańsk, 2002; Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius, 2003; Miknys R. Historiografia litewska wobec problemów narodowościowych w pierwszej połowie XX w., in: Historycy polscy, litewscy i białoruscy wobec problemów XX wieku. Historiografia polska, litewska i białoruska po 1989 roku. Pod red. K. Buchowskiego i W. Śleszczyńskiego. Białystok, 2003.

8 Žr. konceptualiausių E. Gudavičiaus tekstų rinkinį: Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais: Istorinės studijos. Sud. A. Bumblauskas, R. Petrauskas. Vilnius, 2002.

9 Net naujausioje lenkų istoriografijoje, pvz., Ilustrowany atlas Polski: nasza ojczyzna, mapy, informacje, krajobrazy. Warszawa, 2002, p. 74–77. Nors pripažįstama, kad Lenkiją ir Lietuvą iki 1569 m. sieja tik personalinė unija, žemėlapis vadinamas „Jogailaičių Lenkija” – „Polska Jagiełłonów”, o 1569-1795 m. skirtame žemėlapyje Lenkijos-Lietuvos valstybė vadinama tiesiog „Rzeczpospolita Polska”.

10 Iškalbingiausias tekstas: Brückner A. Polacy a Litwiny. Język i literatura, in: Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Krakow, 1914, p.343–392. Žr. taip pat: Brückner A. Wplywy polskie na Litwie i w Slowianszczynie wschodniej, in: Polska w kulturze powszechnej. Krakow, t. 1, 1918, p. 153–166; Brückner A. Promieniowanie kultury polskiej na kraje sąsiednie, in: Kultura staropolska. Krakow, 1932, p. 705–726 (abu pastarieji tekstai perspausdinti: Brückner A. Kultura,  pismienictwo, folklor. Warszawa, 1974); Brückner A. Dzieje kultury polskiej. Krakow, t. 1, 1931, p. 641–649; t. 2, p. 368–372, 653–656.

11 Cit. pagal: Degutienė E. Lenkijoje apie Lietuvą: Santarvės link. Vilnius, 2004, p. 163.

12 Odezwa do mieszkańców byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego (Wilno, 22 kwietnia 1919 r.), in: Piłsudski J. Myśli, mowy i rozkazy. Warszawa, 1989, p. 86-87. Taip pat prieiga per internetą: http://www.abcnet.com.pl/artykul.php?art_id=1099&token=

13 1921 m. Hymanso projekto (Vilniaus ir Kauno kantonų) šalininkai Ernestas Galvanauskas, Oskaras Milašius, Vaclovas Sidzikauskas, Tomas Naruševičius lietuvių spaudoje buvo išplūsti kaip norintįs parduoti lenkams Lietuvą. Žr.: Venclova T. Prarasto orumo beieškant, in: Kultūros barai, 1997, nr. 8/9, p. 7–8.

14 Apie federalistinę kryptį istoriografijoje žr.: Bardach, J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV-XVII w. Warszawa, 1970, p. 11–16.

15 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius, 1995, p. 28: „Lenkija pamažu absorbavo Didžiąją Kunigaikštystę, kol Gegužės 3-osios konstitucija panaikino jos atskirumą. Iš jo beliko tik „esu lenkas, bet lietuvis“.

16 Mieroszewski, J. Rosyjski "kompleks Polski" i obszar ULB, in: Kultura, Nr. 9 (324), 1974. (perleista: Mieroszewski J. Finał klasycznej Europy. Lublin 1997, p. 352-361.) Prieiga per internetą: http://www.abcnet.com.pl/pl/artykul.php ... 184&token;

Ta pati mintis J. Giedoyc’o: „Polacy nie zdają sobie sprawy z tego, że koncepcja jagiellońska jest odbierana przez naszych sąsiadów jako imperialna. Musimy się z tym liczyć. Jeśli chcemy mieć z tymi krajami normalne stosunki, musimy traktować je jako równorzędnych partnerów.” Žr.: Sto lat polskiego losu: z Jerzym Giedroyciem rozmawia Krzysztof Masłoń, in: Plus Minus, 53/1999, Warszawa, 31 grudnia 1999. Prieiga per internetą: http://www.zwoje-scrolls.com/zwoje21/text18p.htm

17 „Jak pisze Maria Janion, że „chociaż niemal wszyscy się mianują uczniami „Kultury“ i Giedroycia, nie doszło tak naprawdę do przemyślenia jego koncepcji Rzeczypospolitej“. Žr. Andrzej de Lazari. Jerzego Giedroycia wołanie na puszczy: Polska polityka wschodnia w rozumieniu Redaktora "Kultury", in: Przegląd, Nr. 30, 2006-07-30. Prieiga per internetą: http://www.przeglad-tygodnik.pl/index.p ... &id=11026;

18 Sto lat polskiego losu: z Jerzym Giedroyciem rozmawia Krzysztof Masłoń, in: Plus Minus, 53/1999, Warszawa, 31 grudnia 1999. Prieiga per internetą: http://www.zwoje-scrolls.com/zwoje21/text18p.htm

19 Žr. Bardach J. Konstytucja 3 maja a unia polsko-litewska, in: Przegląd Historyczny, t. 82, 1991, Zesz. 3–4, p. 383–410; Žr. dar: Bardach J., O Rzeczypospolitej obojgu Narodów: dzieje związku Polski z Litwą do schyłku XVIII wieku. Warszawa, 1998.

20 Bardach J. Konstytucja 3 maja a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów 1791 roku, in: Studia Iuridica, t. 24, 1992, p. 26.

21 Konstytucja 3 maja 1791. 1791 Gegužės 3-iosios Konstitucija. The Constitution of May 3, 1791. Warszawa, 2001.

22 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Vilnius, 2001.

23  Deklaracja tworców kultury Litwy i Polski. Wigry, Polska, 27 czerwca 1997 roku, in: Lithuania, 1998, t. 1/2 (26/27), p. 130–131.

24 Žr. visų pirma Eligijaus Railos tekstą leidinyje „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija“ (Vilnius, 2001), Ramunės Šmigelskytės-Stukienės monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792–1793 metais“ (2003). Be to remiuosi tiek šių tyrinėtojų, tiek Rišardo Gaidžio bei Stasio Stačioko mintimis, pareikštomis keliose LTV2 „Amžių šešėliuose“ laidose 2006-2007 m.

25 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, 2002, p. 17, 21, 35.

26 Ten pat, p. 55.

27 Gudavičius E. Kas sava ir kas skolinta mūsų kultūroje, in: Kultūros barai, 1993, nr. 11, p. 68.

28 Widacki J. „Lietuva, Tėvyne... mano?“, in: E. Degutienė. Lenkijoje apie Lietuvą: Santarvės link. Vilnius, 2004, p. 166.

29 Widacki J. Lenkiška? Lietuviška? Bendra?, in: Šiaurės Atėnai, 2000 gegužės 27, nr. 20 (510), p. 3.

30 Tokią išvadą dariau dar neįvertinęs ir nesureikšminęs „Tarpusavio įsipareigojimo“: Бумблаускас А. Конституция 3–го мая, in: Вильнюс, 1991. Ноябрь, p. 132–135.

31 Wisner H. Litwa: dzieje panstwa i narodu. Warszawa, 1999, p. 133.

32 Buchowski K. Litwomani i polonizatorzy: Mity, wzajemne postrzeganie i stereotipy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku. Białystok, 2006, p. 31.

33 Ten pat, p. 81–82.

34 Stanisław Mackiewicz. Erezijos ir tiesos. 1962. Cit. pagal: Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas, p. 49–50.

35 Miłosz Cz. Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius, 2003, p. 19.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 05 Geg 2011 16:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Romualdas Ozolas: Apie ką lietuvių ir lenkų forumas?


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... u_forumas/

2011 gegužės mėn. 05 d. 13:38:38
Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataras

     Įkurtas visuomeninis Lietuvių ir lenkų forumas. Kaip teigia forumo signatarai, jie pasiryžę Lietuvos piliečių lenkų ir lietuvių tarpusavio santykių nesusikalbėjimo šaltį pakeisti susikalbėjimo galimybe ir atkurti “pastaraisiais metais pradėjusį megztis trapų supratimą”, išsklaidyti “kadaise užgimusius istorinius stereotipus ir psichologinius kompleksus”.

     Apie ką ir kokiomis idėjomis remiantis ketinama diskutuoti forume - pasakyta nepaprastai miglotai.

     Jeigu ketinama kalbėtis apie Lietuvos lenkų “istorinius stereotipus ir psichologinius kompleksus”, tai čia nėra apie ką diskutuoti - reikia tiesiog priminti šiems Lietuvos piliečiams, kad jie privalo vykdyti Lietuvos įstatymus, ir išaiškinti jų nevykdymo pasekmes.

      Jeigu galvojama kalbėtis apie Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių tautos ir lenkų tautos “istorinius stereotipus ir psichologinius kompleksus”, kuriuos dabar taip įaudrino “abiem pusėms atstovaujantys vienagirdžiai politikai”, tai jų svarstybų išeities taškas ir idėjinis bei politinis kryptingumas forumo kūrėjų nurodomas pakankamai aiškiai: 1791 metų Lenkijos konstitucija, oficialiai tituluojama Gegužės 3 d. konstitucija - šiemet Lenkijoje švenčiamos jos 220-osios metinės kaip pretekstas kurti forumą specialiai paminėtos jo signatarų pareiškime.

       Kai 2007 metais Lietuvos Seimo nario Emanuelio Zingerio iniciatyva Lietuvoje pirmąsyk buvo paminėtos Gegužės 3 d. konstitucijos metinės, Lenkija iš džiaugsmo ilgai negalėjo atsipeikėti. Savaime suprantama: gegužės 3 d. priimtoji slapta nuo lietuvių parengta Lenkijos konstitucija Lietuvą juridiškai apibrėžė kaip - greta Mažosios Lenkijos provincijos, Didžiosios Lenkijos provincijos - trečią provinciją - Lietuvos provinciją su bendromis pareigomis “savo bendrai tėvynei, Lenkijos Respublikai”.

      Pasipiktinusių lietuvių spaudžiamas Seimas priėmė spalio 20 d. Įžadą, kuris Lietuvos provincijai suteikė autonomiją Lenkijos Respublikoje. Juridinių Gegužės 3 d. priimtos Lenkijos konstitucijos pamatų Įžadas nepajudino. Praktiniai lietuvių integravimo į Lenkiją klausimai buvo palikti laikui.

      Lenkijos patriotų parengta ir priimta Gegužės 3 d. konstitucija buvo toliaregiškas ir vienintelis galimas išėjimo iš bajoriškosios laisvės nugyventos Abiejų Tautų Respublikos negalių būdas: matydama neišvengiamą valstybės žlugimą, lenkų jaunuomenė sunaikino Abiejų Tautų Respubliką, tuo pat metu konstituciniu būdu aneksuodama Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o bet kurį prievartos aktą prieš Lenkijos Respubliką paversdama okupaciniu. Lenkų politikai nuosekliai naudojosi ta jų tarptautiniams reikalams spręsti propagandiškai patogia juridine pozicija.

      Būtent Lenkijos Respublikos gegužės 3 d. konstitucine realybe remtasi XX amžiaus pradžioje sprendžiant tiek santykių su Rusija, tiek santykių su Lietuva klausimus, Vakarams tyliai arba ir tiesiai remiant Lenkijos pretenzijas ir praktiškai visai nepaisant Lietuvos, nors ši rodė herojiškas tiek militarines, tiek diplomatines pastangas apginti prigimtinius lietuvių tautos interesus.

       Lenkijos Respublikos gegužės 3 d. konstitucija pridengtų XX amžiaus pradžios imperinių pretenzijų rezultatus iš esmės tebepripažįstanti šiandieninė Lenkijos Respublika savo “kresų” politika ir “kresų” organizacijų sambūrio lūpomis jau paskelbė, kad “kai kurios 1918 m. vasario 16-osios deklaracijos pasekmės šiandienos Europoje yra nepriimtinos”.

       Ar apie tai, kas vėl nepriimtina Lenkijai jau šiandieninėje Europoje, ketina diskutuoti kuriamas Lietuvių ir lenkų forumas?

       Nes jokių pretenzijų, reikalaujančių kokių nors diskusijų, Lietuva Lenkijai nėra pareiškusi.

       Diskusijos, kurios turi spręsti forumo išsikeliamus uždavinius, vaisingos gali būti tik ieškant kompromisų. Apie kokius kompromisus galima kalbėti, Lietuvos lenkams reikalaujant teisės nevykdyti Valstybinės kalbos įstatymo, o Lenkijos politikams ir institucijoms juos remiant imtinai iki kišimosi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus?

       Apie kokius kompromisus galima kalbėti, kai, bandydama taisyti okupacinės Maskvos valdžios vykdytos Vilnijos rusifikacijos ir polonizacijos politikos pasekmes, Lietuva stengiasi sudaryti sąlygas regiono jaunimui įgyti visavertį Lietuvos Respublikos įstatymų garantuojamą išsilavinimą, teikiantį geresnes sąlygas gyventi Lietuvoje, o ne emigruoti į Lenkiją ar kitas Europos Sąjungos šalis?

       O gal numatoma svarstyti optimalų Lietuvos lenkų autonomijos variantą - jį kurti jau ragina po Vilniaus gyventojų butus vaikščiojantys lenkų aktyvistai?

       Lietuva nėra pateikusi Lenkijai jokių pretenzijų. Lietuva ne tik iš savo piliečių lenkų, bet ir iš kaimyninės Lenkijos valstybės vos ne kasdien sulaukia įvairių pageidavimų, nurodymų, netgi grasinimais kvepiančių “namų darbų” užduočių, - juos irgi numatoma svarstyti?

       Kas jus ištiko? - norisi paklausti vieno Kovo 11-osios Akto signataro fraze. Forumo signatarų sąraše matyti daug vardų, kurie seniai žymi su Nepriklausoma Lietuva atsisveikinusius asmenis. Matyti daug lenkiškų arba sulenkintų pavardžių - jų turėtojų intencijas forume taip pat galime suprasti.

      Tačiau ką ten veikia ne vienas sveiko proto iki šiol, rodėsi, nepardavęs kultūrininkas?
Ko jūs tikitės, rinkdamiesi Lenkijos Respublikos gegužės 3 d. konstitucijos mums nubrėžtą “kaimyniško” sugyvenimo kryptį? Lietuvos autonomijos Lenkijos Respublikoje?

      Turime savo valstybę - Lietuvos Respubliką. Turime savo įstatymus. Gerbiame kitų tautų valstybes, jų įstatymus. Gal metas išmokti gerbti savo įstatymus ir jų laikytis - laikytis ir patiems, ir pareikalauti jų laikytis nenorinčiuosius?

      Tada gal ir bus apie ką pasikalbėti.

      Kol kas nėra apie ką.

2011 m. gegužės 4 d

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

Algis
2011 gegužės mėn. 05 d. 14:52:20


      Buvau tiesiog prislėgtas to Lietuvos interesų išdavikų forumo sušaukimo faktu.

      Nesibaigianti lenkų šovinistų šiknalaižystė vykdoma Kubilio vyriausybės, nuolaidžiavimas Lietuvos įstatymų niekintojams, griauna Lietuvos valstybės pagrindus.

      Šiandien Lietuvai vadovauja žmonės neginantys Lietuvos konstitucijos, įstatymų.

      Ačiū gerb. Ozolui už tiesos sakymą. Gal ją išgirs ir mūsų valstybės vadovai? Gal pagaliau supras visą esamos padėties rimtumą?

      Gal pradės mėžti(kaip Heraklis), Adamkaus, Zingerio ir kitų pasaulio piliečių Lietuvoje puoselėtas autonomininkų arklides.

Jeronimas
2011 gegužės mėn. 05 d. 16:18:49


   Lenkai visada lietuviams lipo ant galvos. Po Liublino unijos šlechtos visai suįžūlėjo. Lietuvos kunigaikštystę nustekeno. Lietuva per lenkus neteko net savo etninių žemių (Lyda, Ašmena, Svyriai...).

   Dabar Lenkijoje lietuviai visų dalykų mokosi iš lenkiškų vadovėlių, o Lietuvoje tuteišiai pakėlė tokį triukšmą, kai vieną dalyką - valstybinę kalbą tesimoko, o Lietuvos geografiją ir istoriją mokysis lietuviškai tik epizodiškai, ką lietuviai Punske ir Suvalkuose daro visą laiką.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Vas 2016 01:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Единственным обьединяющим фактором был монарх, которого избирали в сеймах Литвы и Польши. Это называется персональной унией.

И у этого избираемого монарха были очень сильно ограниченные права - без согласия сеймов Литвы и Польши он практически ничего не мог решать.

Формально, начиная с унии 1569 года, общий Сейм Литвы и Польши существовал, но реально всегда существовали и отдельные Сеймы Литвы и Польши.

Сейм Литвы практически всегда собирался заранее отдельно и принимал свои собственные решения, которые потом принимались и в общем Сейме Литвы и Польши.

То, что число депутатов от Литвы в этом общем Сейме Речь Посполиты было примерно только треть, реально на практике не имело значения - так как в случаях несогласия, Литвой (группой ее депутатов) применялось право Liberum veto.

Поэтому это было не единое, а конфедеративное государство - Республика Двух Народов (сокращенно Речь Посполита, то есть Республика), где в двух государствах все было разное - деньги, границы, таможни, законы, армии и так далее, даже войны часто воевали каждое государство отдельно.

(№213) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Леонидов (№207)

http://imhoclub.lv/ru/material/ah_eti_s ... z4123fempP

-----Вы почему-то не упомянули высший представительный орган Речи Посполитой - Сейм. В нём литовские представители были в меньшинстве-----

Формально, начиная с унии 1569 года, такой общий Сейм Литвы и Польши существовал, но реально всегда существовали и отдельные Сеймы Литвы и Польши.

Сейм Литвы практически всегда собирался заранее отдельно и принимал свои собственные решения, которые потом принимались и в общем Сейме Литвы и Польши.

То, что число депутатов от Литвы в этом общем Сейме Жечпосполиты было примерно только треть, реально на практике не имело значения - так как в случаях несогласия, Литвой (группой ее депутатов) применялось право Liberum veto.

По крайней мере именно так было с унии 1569 года до Конституции 3 мая 1791 года.

Дабы укрепить целостность и безопасность государства, эта Конституция упраздняла былой принцип унии в пользу унитаризма.

Но становлению унитарного государства, в пользу которого выступали Станислав II Август и Коллонтай, оппонировали литовские депутаты.

В порядке компромисса Великому княжеству Литовскому были предложены многочисленные привилегии, которые должны были поддерживать его существование.

Соответствующее решение было формализовано в двух документах: Декларации объединённых государств от 5 мая 1791 года и Взаимной гарантии обоих народов от 22 октября 1791 года.

Первый документ подтверждал принятие Правительственного акта, принятого двумя днями ранее, второй — единство и неделимость Польши и Великого княжества в рамках единого государства, а также их равное представительство в органах государственного управления.

Взаимная гарантия усилила польско-литовскую унию, сохранив многие федеральные отношения.

Однако Конституция имела юридическую силу менее 19 месяцев. 23 ноября 1793 года её действие аннулировал Гродненский сейм.

И даже после 1793 г. был четкий раздел Жечпосполиты на Литву и Польшу:

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 3wojew.png

Образованные воеводства в 1793 г.

Paveikslėlis

(№215) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Леонидов (№207)

http://imhoclub.lv/ru/material/ah_eti_s ... z4123F8Cna

----ассимиляция, католизация и прочие прелести.-----

Ассимиляция, а точнее полонизация, было следствием католизации Литвы - и очень активным деяниям польских ксендзов.

Литовский язык церковью был обьявлен поганьским (языческим) и это очень сильно снизило престиж литовского языка в среде знати, а позже и среди шляхты - байорай.

Однако Литва была католизированна еще в конце 14 века - в начале 15 века, и эта уния 1569 года ничего в религиозном смысле не меняла.

К сожалению, Литва (так называемая Большая Литва) не стала протестантским государством, как Пруссия, и поэтому литовский язык не стал в Большой Литве языком церкви (как это случилось в Малой (Прусской) Литве, и где именно по этой причине появились первые печатные книги на литовском языке).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 03 Bal 2018 00:28 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Žiūrint juridiškai, 1791 m. gegužės 3 dienos Konstituciją panaikino Gardino Seimas 1793 m. lapkričio 23 d.

------------------------------------------------------------------------------

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (liet. paskelbtame 1791 m. tekste: Protwa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. Pastanawims Rondaus, lenk. Ustawa Rządowa z dnia 3 maja) – pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos įstatymas, priimtas Ketverių metų Seimo 1791 m. gegužės 3 d. ir galiojęs iki 1792 m. liepos 23 d.

Žiūrint juridiškai, 1791 m. gegužės 3 dienos Konstituciją galutinai panaikino Gardino Seimas 1793 m. lapkričio 23 d.

Taigi, jis buvo panaikintas gerokai prieš atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. Aktu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 01 Geg 2018 20:08 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... &ref=notif

Alvydas Butkus

Tai, kas nutylima:

Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789-1794) idėjų plitimui Lenkijoje.

Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.

Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus.

Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis.

Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.

Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.


******************************************************


https://www.facebook.com/groups/1832680 ... highlights

Alvydas Butkus pasidalino nuoroda.

Iš karto prisipažįstu - A. Bučio monografijos iki šiol nesu skaitęs. Net neturiu jos.

Autoriaus argumentacija man nežinoma, tačiau bendrąją išvadą žinau - ji sutampa su manąja: iki visokių aktų ir unijų su Lenkija Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, o jos valdovai turėjo karalių statusą, nepaisant popiežių kaprizų ar nuostatų.

Termino "kunigaikštis" semantika neleidžia teigti, jog iki 1385 m. Lietuvos valdovai turėjo tokį pat statusą, kaip ir po 1385, tiksliau - po 1386 m., kai Jogaila persėdo į Lenkijos sostą.

Alvydas Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos.

https://slaptai.lt/%ef%bb%bfalvydas-but ... retacijos/

Andrzej Andrzejewski

Įdomus požiūris, bet ATR karalius galėjo būti išrinktas tik LDK ir Lenkijos karalystės bajorų bendru sutarimu, o Kuršo hercogystės ar Prūsijos kunigaikštystės bajorų nuomonė ir balsai buvo neįdomūs, tas pats ir su seimais.

Manau, kad LDK buvo tiek priklausoma Lenkijai, kiek ir Lenkija LDK ATR laikotarpiu.

Alvydas Butkus

Formalumas.

Pažiūrėkit, kokiomis proporcijomis buvo atstovaujama Lenkijai ir kokiomis Lietuvai.

Disproporcija didžiulė Lietuvos nenaudai.

Be to, 1791 m. konstitucijoje apie "abi" tautas išvis nebekalbama - ten subjektas yra tik "lenkų tauta".

Šiaip iš šalies žiūrint visa tai natūralu - etninis diduomenės dualizmas ilgainiui turėjo išnykti ir nyko didesniosios tautos naudai, tad būti lenku darėsi net naudinga.

Ypač, jei ir konstitucija nurodo vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį.

Tad posakis "Gente lituanus, natione polonus" ne iš piršto laužtas.

Andrzej Andrzejewski

1791 m. konstituciją patvirtino karališką dinastiją Saksonijos kunigaikščius (ne gediminaičius ar kitus piastus).

Ją pasirašė krūva LDK didikų.

Manau, kad lenkų tauta (narod polski) pavadinimu tapo dėl Lenkijos karalystės pavadinimo (tais laikais mažai kas į tai kreipė dėmesį).

Gavosi, kad narodem polskim yra visi katalikai, gyvenantys tuometinėje ATR teritorijoje.

O čia kas pasirašė 1791 m. konstituciją:

Stanisław Nałęcz Małachowski, referendarz wielki koronny, sejmowy i konfederacji prowincji koronnych marszałek.

Kazimierz książę Sapieha, generał artylerii litewskiej, marszałek konfederacji Wielkiego Księstwa Litewskiego.

Józef Korwin Kossakowski, biskup inflancki i kurlandzki, następca koadiutor biskupstwa wileńskiego, jako deputowany.

Antoni książę Jabłonowski, kasztelan krakowski, deputat z Senatu z Małej Polski.

Symeon Kazimierz Szydłowski, kasztelan żarnowski, deputowany z Senatu prowincji małopolskiej.

Franciszek Antoni na Kwilczu Kwilecki, kasztelan kaliski, deputowany do konstytucji z Senatu z prowincji wielkopolskiej.

Kazimierz- Konstanty Plater, kasztelan generału trockiego, deputowany do konstytucji z Senatu Wielkiego Księstwa Litewskiego.

Walerian Stroynowski, podkomorzy buski, poseł wołyński, z Małopolski deputat do konstytucji.

Stanisław Kostka Potocki, poseł lubuski, deputowany do konstytucji z prowincji małopolskiej.

Jan Nepomucen Zboiński, poseł ziemi dobrzyńskiej, deputowany do konstytucji.

Tomasz Nowowiejski, łowczy i poseł ziemi wyszogrodzkiej, deputowany do konstytucji.

Józef Radzicki, podkomorzy i poseł ziemi zakroczymskiej, deputowany do konstytucji z prowincji wielkopolskiej.

Józef Zabiełło, poseł z Księstwa Żmudzkiego, deputowany do konstytucji.

Jacek Puttkamer, poseł województwa mińskiego, deputowany do konstytucji z prowincji Wielkiego Księstwa Litewskiego.

Alvydas Butkus

Nestebina, nes tai buvo jau Lenkijos Respublikos provincijų atstovai.

Dar žemaičių džiaugsmui Žemaitijos kunigaikštystė nurodoma vienoje gretoje su LDK. :)

Ten, beje, išvardyti ir kitų provincijų įgaliotiniai.

----"Manau,kad lenkų tauta (narod polski) kaip pavadinimas tapo dėl Lenkijos karalystės pavadinimo (tais laikais mažai kas į tai kreipė dėmesį)."----

O kodėl tada 1569 m. kreipė dėmesį?

Lenkijos karalystė juk ir tada buvo. :)

Štai kokia karalystės ir jos kunigaikštysčių subordinacija Lenkijos karaliaus titulatūroje:

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Paveikslėlis

Rytis Janulis

Su tokiom raidėm galima smegenis išsinarinti

Alvydas Butkus

Normali gotika.

Mes, Vladislaus Ketvirtasis, iš Dievo malonės karalius lenkų, didysis kunigaikštis lietuvnykų, gudų, prūsų, mozūrų, žemaičių, Infliantuose, Smolensko, Černigovo etc. Priegtam ("be to") ir švedų, gotų bei vandalų tėvykštinis karalius.

Rytis Janulis

"tėvykštinis" - sprendžiantis tų sąjūdžių kilmę?

Alvydas Butkus

"Gimtasis karalius".

Čia gi Vladislovas IV Vaza (1595-1648). Valdė 1632-1648. Mirė, beje, Merkinėje, kur buvo aplankęs meilužę.

Raštas, kurio antraštę citavau, skirtas vasalinės Prūsijos lietuviams, nes ten lietuvių kalba jų gyvenamajame areale buvo oficiali (greta vokiečių).

LDK pavaldiniams raštai (potvarkiai, įsakai ir pan.) buvo rašomi lenkiškai.

Andrzej Andrzejewski

Konstytucja 3 Maja, 1791
http://www.miory.eu/pobierz/k3maja.pdf

(Lietuvių kalba buvo išleista pavadinimu
Prowa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu.)

Konstytucja 3 Maja, 1791

USTAWA RZADOWA


Preambuła

W imię Boga, w Trójcy Ś wię tej jedynego. Stanisł aw August z Bo?ej ł aski i woli Narodu Król Polski, Wielki Ksiąžę Litewski, Ruski, Pruski, Mazowiecki, Žmudzki, Kijowski, Woł yńs ki, Podolski, Podlaski, Inflancki, Smoleński, Siewierski i Czernichowski, wraz ze Stanami Skonfederowanymi, w liczbie podwójnej naród polski reprezentują cymi.

Uznajac, iz los nas wszystkich od ugruntowania i wydoskonalenia konstytucji narodowej jedynie zawisl, dlugim doswiadczeniem poznawszy zadawnione rzadu naszego wady, a chcac korzystac z pory, w jakiej sie Europa znajduje i z tej dogorywajacej chwili, ktora nas samym sobie wrocila, wolni od hanbiacych obcej przemocy nakazow, ceniac drozej nad zycie, nad szczesliwosc osobista, egzystencje polityczna, niepodleglosc zewnetrzna i wolnosc wewnetrzna narodu, ktorego los w rece nasze jest powierzony, chcac oraz na blogoslawientstwo, na wdziecznosc wspolczesnych i przyszlych pokolen zasluzyc, mimo przeszkod, ktore w nas namietnosci sprawowac moga dla dobra powszechnego, dla ugruntowania wolnosci, dla ocalenia Ojczyzny naszej i jej granic z najwieksza staloscia ducha, niniejsza konstytucje uchwalamy i te calkowicie za swieta, za niewzruszona deklarujemy, dopoki by narod w czasie prawem przepisanym, wyrazna wola swoja nie uznal potrzeby odmienienia w niej jakiego artykulu. Do ktorej to konstytucji dalsze ustawy sejmu terazniejszego we wszystkim stosowac sie maja.

I. Religia panujaca

Religia narodowa panujaca jest i bedzie wiara swieta rzymska katolicka ze wszystkimi jej prawami; przejscie od wiary panujacej do jakiegokolwiek wyznania jest zabronione pod karami apostazji. Ze zas taz sama wiara swieta przykazuje nam kochac bliznich naszych, przeto wszystkim ludziom jakiegokolwiek badz wyznania, pokoj w wierze i opieke rzadowa winnismy i dlatego wszelkich obrzadkow i religii wolnosc w krajach polskich, podlug ustaw krajowych warujemy.

II. Szlachta ziemianie

Szanuja pamiec przodkow naszych jako fundatorow rzadu wolnego, stanowi szlacheckiemu wszystkie swobody, wolnosci, prerogatywy pierwszenstwa w zyciu prywatnym i publicznym najuroczysciej zapewniamy, szczegolniej zas prawa, statuta i przywileje temu stanowi od Kazimierza Wielkiego, Ludwika Wegierskiego, Wladyslawa Jagielly i Witolda brata jego, Wielkiego ksiecia litewskiego, nie mniej od Wladyslawa i Kazimierza Jagiellonczykow, od Jana Alberta, Aleksandra i Zygmunta Pierwszego braci, od Zygmunta Augusta, ostatniego z linii jagiellonskiej, sprawiedliwie i prawnie nadane, utwierdzamy, zapewniamy i za niewzruszone uznajemy.

Godnosc stanu szlacheckiemu w Polszcze za rowna wszelkim stopniom szlachectwa gdziekolwiek uzywanym przyznajemy. Wszystka szlachte rownymi byc miedzy soba uznajemy, nie tylko co do starania sie o urzedy i o sprawowanie poslug Ojczyznie, honor, slawe, pozytek przynoszacych, ale oraz co do rownego uzywania przywilejow i prerogatyw stanowi szlacheckiemu sluzacych.

Nade wszystko zas prawa bezpieczenstwa osobistego, wolnosci osobistej i wlasnosci gruntowej i ruchomej tak, jak od wiekow kazdemu sluzyly, swiatobliwie, nienaruszenie zachowane miec chcemy i zachowujemy; zareczajac najuroczysciej, iz przeciwko wlasnosci czyjejkolwiek zadnej odmiany lub ekscepcji w prawie niedopuscimy, owszem najwyzsza wladza krajowa i rzad przez nia ustanowiony, zadnych pretensyi pod pretekstem iurium regalium i jakimkolwiek innym pozorem do wlasnosci obywatelskich badz w czesci, badz w calosci roscic sobie nie bedzie.

Dlatego bezpieczenstwo osobiste i wszelka wlasnosc, komukolwiek z prawa przynalezna, jako prawdziwy spolecznosci wezel, jako zrenice wolnosci obywatelskiej szanujemy, zabezpieczamy, utwierdzamy i aby na potomne czasy szanowane, ubezpieczone i nienaruszone zostawaly, miec chcemy.

Szlachte za najpierwszych obroncow wolnosci i niniejszej konstytucji uznajemy. Kazdego szlachcica cnocie, obywatelstwu i honorowi jej swietosc do szanowania, jej trwalosc do strzezenia poruczamy jako jedyna twierdze Ojczyzny i swobod na szych.

III. Miasta i mieszczanie

Prawo na terazniejszym Sejmie zapadle pod tytulem: Miasta Nasze Krolewskie wolne w panstwach Rzeczypospolitej w zupelnosci utrzymane miec chcemy i za czesc niniejszej konstytucji deklarujemy, jako prawo wolnej szlachcie polskiej, dla bezpieczenstwa ich swobod i calosci wspolnej Ojczyzny nowa, prawdziwa i skuteczna dajace sile.

IV. Chł opi wł oscianie

Lud rolniczy, z pod ktorego reki plynie najobfitsze bogactw krajowych zrodlo, ktory najliczniejsza w narodzie stanowi ludnosc, a zatem najdzielniejsza kraju sile, tak przez sprawiedliwosc, ludzkosc i obowiazki chrzescijanskie, jako i przez wlasny nasz interes dobrze zrozumiany, pod opi eke prawa i rzadu krajowego przyjmujemy, stanowiac: iz odtad jakiebykolwiek swobody, nadania, lub umowy dziedzice z wloscianami dobr swoich autentycznie ulozyli, czyli by te swobody, nadania i umowy byly z gromadami, czyli tez z kazdym osobno wsi mieszkancem zrobione, beda stanowic wspolny i wzajemny obowiazek, podlug rzetelnego znaczenia warunkow i opisu zawartego w takowych nadaniach i umowach, pod opieke rzadu krajowego podpa dajacy.

Uklady takowe i wynikajace z nich obowiazki, przez jednego wlasciciela gruntu dobrowolnie przyjete, nietylko jego samego, ale i nastepcow jego, lub prawa nabywcow tak wiazac beda, iz ich nigdy samowolnie odmieniac nie beda mocni.

Nawzajem wloscianie jakiejkolwiek badz majetnosci od dobrowolnych umow, przyjetych nadan i z nimi zlaczonych powinnosci usuwac sie inaczej nie beda mogli, tylko w takim sposobie i z takimi warunkami, jak w opisach tychze umow postanowione mieli, ktore czy na wiecznosc, czyli do czasu przyjete scisle ich obowiazywac beda.

Zawarowawszy tym sposobem dziedzicow przy wszelkich pozytkach od wloscian im nalezacych, a chcac jak najskuteczniej zachecic pomnozenie ludnosci krajowej, oglaszamy wolnosc zupelna dla wszystkich ludzi tak nowo przybywajacych, jako i tych, ktorzy by, pierwej z kraju oddaliwszy sie, teraz do Ojczyzny powrocic chcieli, tak dalece, iz kazdy czlowiek do panstw Rzeczypospolitej nowo z ktorejkolwiek strony przybyly lub powracajacy, jak tylko stanie noga na ziemi polskiej, wolnym jest zupelnie uzyc przemyslu swego jak i gdzie chce, wolny jest czynic umowy na osiadlosc, robocizne lub czynsze, jak i dopoki sie umowi, wolny jest osiadac w miescie lub na wsiach, wolny jest mieszkac w Polszcze, lub do kraju, do ktorego zechce, powrocic, uczyniwszy zadosyc obowiazkom, ktore dobrowolnie na siebie przyjal.

V. Rzad, czyli oznaczenie wł adz publicznych

Wszelka wladza spolecznosci ludzkiej poczatek swoj bierze z woli narodu. Aby wiec calosc panstw, wolnosc obywatelska i porzadek spolecznosci w rownej wadze na zawsze zostawaly, trzy wladze rzad narodu polskiego skladac powinny i z woli prawa niniejszego na zawsze skladac beda, to jest: wladza prawodawcza w Stanach zgromadzonych, wladza najwyzsza wykonawcza w krolu i Strazy, i wladza sadownicza w jurysdykcjach, na ten koniec ustanowionych, lub ustanowic sie majacych.

VI. Sejm, czyli wł adza wykonawcza

Sejm czyli Stany zgromadzone na dwie Izby dzielic sie beda: na Izbe Poselska i na Izbe Senatorska pod prezydencja Krola.

Izba Poselska, jako wyobrazenie i sklad wszechwladztwa narodowego, bedzie swiatynia prawodawstwa. Przeto w Izbie Poselskiej najpierwej decydowane beda wszystkie projeka.

1. Co do praw ogolnych, to jest: konstytucyjnych, cywilnych, kryminalnych i do ustanowienia wieczystych podatkow, w ktorych to materjach propozycje od tronu wojewodztwom, ziemiom i powiatom do roztrzasnienia podane, a przez instrukcje do Izby przychodzace, najpierwsze do decyzji wziete byc maja.

2. Co do uchwal sejmowych, to jest poborow doczesnych, stopnia monety, zaciagania dlugu publicznego, nobilitacji i innych nadgrod przypadkowych, rozkladu wydatkow publicznych ordynaryjnych i ekstraordynaryjnych, wojny, pokoju, ostatecznej ratyfikacyi traktatow zwiazkowych i handlowych, wszelkich dyplomatycznych aktow i umow, do prawa narodow sciagajacych sie, kwitowania magistratur wykonawczych i tym podobnyc h zdarzen, glownym narodowym potrzebom odpowiadajacych, w ktorych to materjach propozycje od tronu, prosto do Izby Poselskiej przychodzic majace, pierwszenstwo w prowadzeniu miec beda.

Izby Senatorskiej, zlozonej z biskupow, wojewodow, kasztelanow i ministrow, pod prezydencya krola, majacego prawo raz dac votum swoje, drugi raz paritatem rozwiazywac osobiscie lub nadeslaniem zdania swego do tejze Izby, obowiazkiem jest:

1. Kazde prawo, ktore po przejsciu formalnem w Izbie Poselskiej do Senatu natychmiast przeslane byc powinno, przyjac lub wstrzymac do dalszej narodu deliberacji opisana w prawie wiekszoscia glosow; przyjecie moc i swietosc prawa nadawac bedzie; wstrzymanie zas zawiesi tylko prawo do przyszlego ordynaryjnego sejmu, na ktorym gdy powtorna nastapi zgoda, prawo zawieszone od Senatu przyjetem byc musi.

2. Kazda uchwale sejmowa w materiach wyzej wyliczonych, ktora Izba Poselska Senatowi przyslac natychmiast powinna, wraz z taz Izba poselska wiekszoscia glosow decydowac, a zlaczona Izb obydwoch wiekszosc, podlug prawa opisana, bedzie wyrokiem i wola Stanow.

Warujemy, iz senatorowie i ministrowie w obiektach sprawowania sie z urzedowania swego badz w Strazy, badz w komisyi, votum decisivum w sejmie nie beda mieli, i tylko zasiadac w ten czas w Senacie maja dla dania eksplikacji na zadanie Sejmu.

Sejm zawsze gotowym bedzie. Prawodawczy i ordynaryjny rozpoczynac sie ma co dwa lata, trwac zas bedzie podlug opisu prawa o sejmach. Gotowy, w potrzebach naglych zwolany, stanowic ma o tej tylko materii, do ktorej zwolan bedzie lub o pot rzebie po czasie zwolania przypadlej. Prawo zadne na tym ordynaryjnym sejmie, na ktorym ustanowione bylo, znoszone byc nie moze. Komplet Sejmu skladac sie bedzie z liczby osob, nizszym prawem opisanej, tak w Izbie poselskiej, jako i w Izbie Senatorskiej.

Prawo o sejmikach, na terazniejszem Sejmie ustnowione, jako najistotniejsza zasade wolnosci obywatelskiej, uroczyscie zabezpieczamy.

Jako zas prawodawstwo sprawowane byc nie moze przez wszystkich i narod wyrecza sie w tej mierze przez reprezentantow czyli poslow swoich dobrowolnie wybranych, przeto stanowimy, iz poslowie na sejmikach obrani w prawodawstwie i ogolnych narodu potrzebach podlug niniejszej konstytucji, uwazani byc maja jako reprezentanci calego narodu, bedac skladem ufnosci powszechnej.

Wszystko i wszedzie wiekszoscia glosow udecydowane byc powinno. Przeto liberum veto, konfederacje wszelkiego gatunku i sejmy konfederackie, jako duchowi niniejszej konstytucji przeciwne, rzad obalajace, spolecznosc niszczace, na zawsze znosimy.

Zapobiegajac z jednej strony gwaltownym i czestym odmianom konstytucji narodowej, z drugiej, uznajac potrzebe wydoskonalenia onej, po doswiadczeniu jej skutkow co do pomyslnosci publicznej, pore i czas rewizyi i poprawe konstytucji co lat dwadziescia piec naznaczamy, chcac miec takowy sejm konstytucyjny ekstraordynaryjnym podlug osobnego o nim prawa opisu.

VII. Krol, wł adza wykonawcza

Zaden rzad najdoskonalszy bez dzielnej wladzy wykonawczej stac nie moze. Szczesliwosc narodow od praw sprawiedliwych, praw skutek od ich wykonania nalezy. Doswiadczenie nauczylo, ze zaniedbanie tej czesci rzadu nieszczesciami napelnilo Polske. Zawarowawszy przeto wolnemu narodowi Polskiemu wladze praw sobie stanowienia i moc bacznosci nad wszelka wykonawcza wladza, oraz wybierania urzednikow do magistratur, wladze najwyzszego wykonyw ania praw krolowi w radzie jego oddajemy, ktora to rada Straza Praw zwac sie bedzie.

Wladza wykonawcza do pilnowania praw i onych pelnienia scisle jest obowiazana. Tam czynna z siebie bedzie, gdzie prawa dozwalaja, gdzie prawa potrzebuja dozoru egzekucji, a nawet silnej pomocy.

Posluszenstwo nalezy sie jej zawsze od wszystkich magistratur, moc przynaglenia nieposluszne i zaniedbujace swe obowiazki magistratury w jej reku zostawiamy.

Wladza wykonawcza nie bedzie mogla praw stanowic ani tlumaczyc, podatkow i poborow pod jakimkolwiek imieniem nakladac, dlugow publicznych zaciagac, rozkladu dochodow skarbowych przez Sejm zrobionego odmieniac, wojny wydawac, pokoju ani traktatu i zadnego aktu dyplomatycznego definitive [20] zawierac. Wolno jej tylko bedzie tymczasowe z zagranicznymi prowadzic negocjacje oraz tymczasowe i potoczne dla bezpieczenstwa i spokojnosci kraju wynikajace potrzeby zalatwiac, o ktorych najblizszemu Zgromadzeniu sejmowemu doniesc winna.

Tron polski elekcyjnym przez familie miec na zawsze chcemy i stanowimy. Doznane kleski bezkrolewiow, periodycznie rzad wywracajacych, powinnosc ubezpieczenia losu kazdego mieszkanca ziemi polskiej, i zamkniecie na zawsze drogi wplywom mocarstw zagranicznych, pamiec swietnosci i szczescia Ojczyzny naszej za czasow familii ciagle panujacych, potrzeba odwrocenia od ambicji tronu obcych, i moznych Polakow zwrocenia do jednomyslnego wolnosci narodowej pielegnowania, wskazaly roztropnosci naszej oddanie tronu Polskiego prawem nastepstwa.

Stanowimy przeto, iz po zyciu, jakiego nam dobroc Boska pozwoli, elektor dzisiejszy saski w Polszcze krolowac bedzie.

Dynastia przyszlych krolow Polskich zacznie sie na osobie Fryderyka Augusta, dzisiejszego elektora Saskiego, ktorego sukcesorom de lumbis z plci meskiej tron polski przeznaczamy. Najstarszy syn krola panujacego po ojcu na tron nastepowac ma. Gdyby zas dzisiejszy elektor Saski nie mial potomstwa plci meskiej, tedy maz przez elektora, za zgoda Stanow zgromadzonych corce jego dobrany zaczynac ma linie nastepstwa plci meskiej do tronu Polskiego. Dlaczego Marie Auguste Nepomucene, corke elektora, za infantke deklarujemy, zachowujac przy narodzie prawo, zadnej preskrypcji podpadac nie mogace, wybrania do tronu drugiego domu, po wygasnieciu pierwszego.

Kazdy krol, wstepujac na tron, wykona przysiege Bogu i narodowi, na zachowanie konstytucji niniejszej, na pacta conventa, ktore ulozone beda dzisiejszym elektorem Saskim, jako przeznaczonym do tronu, i ktore tak jak dawne wiazac go beda.

Osoba krola jest swieta i bezpieczna od wszystkiego; nic sam przez sie nie czyniacy, za nic w odpowiedzi narodowi bycnie moze; nie samowladca, ale ojcem i glowa narodu byc powinien i tym go prawo i konstytucja niniejsza byc uznaje i deklaruje. Dochody tak jak beda w paktach konwentach opisane i prerogatywy tronowi wlasciwe, niniejsza konstytucja dla przyszlego elekta zawarowane, tknietemi byc nie beda mogly.

Wszystkie acta publiczne, trybunaly, sady, magistratury, monety, stemple pod krolewskim isc powinny imieniem. Krol, ktoremu wszelka moc dobrze czynienia zostawiona byc powinna, miec bedzie ius agratiandi na smierc wskazanych, procz in criminibus status. Do krola rozrzadzenie najwyzsze silami zbrojnymi krajowymi w czasie wojny i nominowanie komendantow wojska nalezec bedzie, z wolna atoli ich odmiana za wola narodu. Patentowac oficerow i mianowac urzedniki podlug prawa nizszego opisu, nominowac biskupow i senatorow podlug opisu tegoz prawa, oraz ministrow jako urzednikow pierwszych wladzy wykonawczej, jego bedzie obowiazkiem

Straz, czyli rada krolewska, do dozoru, calosci i egzekucyi praw krolowi dodana, skladac sie bedzie: 1­mo z prymasa, jako glowy duchowienstwa polskiego i jako prezesa Komisji Edukacyjnej, mogacego byc wyreczonym w Strazy przez pierwszego ex ordine [27] biskupa, ktorzy rezolucyi podpisywac nie moga; 2­do z pieciu ministrow, to jest ministra policji, ministra pieczeci, ministra belli [28], ministra skarbu, ministra pieczeci do spraw zagranicznych; 3­tio z dwoch sekretarzy, z ktorych jeden protokol Strazy, drugi protokol spraw zagranicznych trzymac beda, obydw a bez votum decydujacego.

Nastepca tronu, z maloletnosci wyszedlszy i przysiege na konstytucje wykonawszy, na wszystkich Strazy
posiedzeniach, lecz bez glosu przytomnym byc moze.

Marszalek sejmowy, jako na dwa lata wybrany, wchodzic bedzie w liczbe zasiadajacych w Strazy, bez wdawania sie w jej rezolucje, jedynie dla zwolania Sejmu gotowegow takim zdarzeniu: gdyby on uznal w przypadkach, koniecznego zwolania Sejmu gotowego wymagajacych rzetelna potrzebe, a krol go zwolac wzbranial sie; tedy tenze marszalek do poslow i senatorow wydac powinien listy okolne, zwolujac onych na sejm gotowy i powody zwolania tego wyrazajac.

Przypadki zas do koniecznego zwolania sejmu sa tylko nastepujace: 1­mo w gwaltownej potrzebie do prawa narodu sciagajacej sie, a szczegolniej w przypadku wojny osciennej, 2­do w przypadku wewnetrznego zamieszania grozacego rewolucya kraju lub kolizja miedzy magistraturami, 3­tio w widocznym powszechnego glodu niebezpieczenstwie; 4­to w osierocialym stanie Ojczyzny przez smierc krola lub w niebezpiecznej jego chorobie. Wszystkie rezolucje w Strazy roztrzasane beda przez sklad wyzej wspomniony, decyzja krolewska po wysluchanych wszystkich zdaniach przewazac powinna, aby jedna byla w wykonaniu prawa wola. Przeto kazda ze Strazy rezolucya pod imieniem krolewskim i z podpisem reki jego wychodzic bedzie. Powinna jednak byc podpisana takze przez jednego z ministrow zasiadajacych w Strazy, i tak podpisana do posluszenstwa wiazac bedzie, i dopelniona byc ma przez komisje lub przez jakiekolwiek magistratury wykonawcze, w tych jednak szczegolnie materiach, ktore wyraznie niniejszem prawem wylaczone nie sa.

W przypadku, gdyby zaden z ministrow zasiadajacych decyzyi podpisac nie chcial, krol odstapi od tej decyzyi, a gdyby przy niej upieral sie, marszalek sejmowy, w tym przypadku, upraszac bedzie o zwolanie sejmu gotowego, i jezeli krol opozniac bedzie zwolanie, marszalek to wykonac powiniem.

Jako nominowanie wszystkich ministrow, tak i wezwanie z nich jednego od kazdego administracyi wydzialu do rady swojej, czyli Strazy krola jest prawem. Wezwanie to ministra do zasiadania w Strazy na lat dwa bedzie z wolnym onego nadal przez krola potwierdzeniem. Ministrowie do Strazy wezwani w komisjach zasiadac nie maja.

W przypadku zas, gdyby w iekszosc dwoch trzecich czesci wotow sekretnych obydwoch Izb zlaczonych na Sejmie ministra badz w Strazy, badz w urzedzie odmiany zadala, krol natychmiast na jego miejsce innego nominowac powinien.

Chcac, aby Straz Praw narodowych obowiazana byla do scislej odpowiedzi Narodowi za wszelkie onych przestepstwa, stanowimy, iz gdy ministrowie beda oskarzeni przez deputacje, do egzaminowania ich czynnosci wyznaczona, o przestepstwo prawa, odpow iadac maja z osob i majatkow swoich. W wszelkich takowych oskarzeniach Stany zgromadzone prosta wiekszoscia wotow Izb zlaczonych odeslac obwinionych ministrow maja do sadow sejmowych po sprawiedliwe i wyrownajace przestepstwu ich ukaranie, lub przy dowiedzionej niewinnosci od sprawy i kary uwolnienie.

Dla porzadnego wladzy wykonawczej dopelnienia, ustanawiamy oddzielne komisje, majace zwiazek ze Straza i obowiazane do posluszenstwa tejze Strazy. Komisarze do nich wybierani beda przez sejm dla sprawowania urzedow swoich w przeciagu czasu prawem opisanego. Komisje te sa: 1­mo Edukacji; 2­do Policji; 3­tio Wojska; 4­to Skarbu. Komisje porzadkowe wojewodzkie, na tym sejmie ustanowione, rownie do dozoru Strazy nalezace, odbierac beda rozkazy przez wyzej wspomnione posrednicze Komisye, respective co do obiektow kazdej z nich wladzy i obowiazkow.

VIII. Władza sadownicza

Wladza sadownicza nie moze byc wykonywana ani przez wladze prawodawcza, ani przez krola, lecz przez magistratury na ten koniec ustanowione i wybierane. Powinna zas byc tak do miejsc przywiazana, zeby kazdy czlowiek bliska dla siebie znalazl sprawiedliwosc, zeby przestepny widzial wszedzie grozna nad soba reke krajowego rzadu.

1­mo Ustanawiamy przeto sady pierwszej instancji dla kazdego wojewodztwa, ziemi i powiatu, do ktorych sedziowie wybierani beda na sejmikach. Sady pierwszej instancji beda zawsze gotowe i czuwajace na oddanie sprawiedliwosci tym, ktorzy jej potrzebuja. Od tych sadow isc bedzie apelacja na trybunaly glowne, dla kazdej prowincyi byc majace, zlozone rowniez z osob na sejmikach wybranych. I te sady tak pierwszej, jako i ostatniej instancji, beda sadami ziemianskimi dla szlachty i wszystkich wlascicielow ziemskich z kimkolwiek, in causis iuris de facti.

2­do Jurysdykcje zas sadowe wszystkim miastom podlug prawa Sejmu terazniejszego O miastach wolnych
Krolewskich, zabezpieczamy.

3­tio Sady referendarskie dla kazdej prowincyi osobne, miec chcemy w sprawach wloscian wolnych dawnymi prawami sadowi temu poddanych.

4­to Sady zadworne, asesorskie, relacyjne i kurlandzkie zachowujemy.

5­to Komisje wykonawcze beda mialy sady w sprawach, do swej administracji nalezacych.

6­to Oprocz sadow w sprawach cywilnych i kryminalnych dla wszystkich stanow, bedzie sad najwyzszy, sejmowy zwany, do ktorego przy otwarciu kazdego sejmu wybrane beda osoby. Do tego sadu nalezec beda wystepki przeciwko narodowi i krolowi, czyli crimina status. Nowy codex praw cywilnych i kryminalnych przez wyznaczone przez Sejm osoby spisac rozkazujemy.

IX. Regencja

Straz bedzie oraz regencja, majac na czele krolowa albo w jej nieprzytomnosci prymasa.

W tych trzech tylko przypadkach miejsce miec moze regencya:

1­mo w czasie maloletnosci krola;
2­do w czasie niemocy trwale pomieszanie zmyslow sprawujacej;
3­tio w przypadku, gdyby krol byl wziety na wojnie.

Maloletniosc trwac tylko bedzie do lat 18 zupelnych; a niemoc wzgledem trwalego pomieszania zmyslow deklarowana byc nie moze, tylko przez Sejm gotowy wiekszoscia wotow trzech czesci przeciwko czwartej Izb zlaczonych. W tych przeto trzech przypadkach prymas korony polskiej sejm natychmiast zwolac powinien, a gdyby prymas te powinnosc zwloczyl, marszalek sejmowy listy okolne do poslow i senatorow wyda. Sejm gotowy urzadzi kolej zasiadania ministrow w regencji i krolowe do zastapienia Krola w obowiazkach jego umocuje. A gdy krol w pierwszym przypadku z maloletnosci wyjdzie, w drugim do zupelnego przyjdzie zdrowia, w trzecim z niewoli powroci, regencja rachunek z czynnosci swoich oddac mu powinna i odpowiadac narodowi za czas swego urzedowania tak, jak jest przepisano o Strazy, na kazdym ordynaryjnym Sejmie, z osob i majatkow swoich.

X. Edukacja dzieci krolewskich

Synowie krolewscy, ktorych do nastepstwa tronu konstytucja przeznacza, sa pierwszymi dziecmi Ojczyzny, przeto bacznosc o dobre ich wychowanie do narodu nalezy, bez uwloczenia jednak prawom rodzicielskim. Za rzadu krolewskiego sam Krol z Straza i wyznaczonym od Stanow dozorca edukacyi krolewicow wychowaniem ich zatrudniacsie bedzie. Za rzadu regencyi taz z wspomnionym dozorca edykacye ich powierzona miec sobie bedzie. W obydwoch przypadkach dozorca od Stanow wyznaczony donosic winien na kazdym ordynaryjnym Sejmie o edykacji i postepku krolewicow. Komisji zas edukacyjnej powinnoscia bedzie podac uklad instrukcji i edukacji synow krolewskich do potwierdzenia sejmowi, a to, aby jednostajne w wychowaniu ich prawidla wpajaly ciagle i wczesnie w umysly przyszlych nastepcow tronu religie, milosc cnoty, Ojczyzny, wolnosci i konstytucji krajowej.

XI. Sił a zbrojna narodowa

Narod winien jest sobie samemu obrone od napasci i dla przestrzegania calosci swojej. Wszyscy przeto obywatele samobroncami calosci i swobod narodowych. Wojsko nic innego nie jest, tylko wyciagnieta sila obronna i porzadna z ogolnej sily narodu. Narod winien wojsku swemu nadgrode i powazanie za to, iz sie poswieca jedynie dla jego obrony.

Wojsko winno narodowi strzezenie granic i spokojnosci powszechnej, slowem winno byc jego najsilniejsza tarcza. Aby przeznaczenia tego dopelnilo nieomylnie, powinno zostawac ciagle pod posluszenstwem wladzy wykonawczej, stosownie do opisow prawa, powinno wykonac przysiege na wiernosc narodowi i krolowi i na obrone konstytucji narodowej. Uzyte byc wiec wojsko narodowe moze na ogolna kraju obrone, na strzezenie fortec i granic, lub na pomoc prawu, gdyby kto egzekucyi jego nie byl poslusznym.

Sygnatariusze Stanisław Nalecz Małachowski, referendarz wielki koronny, sejmowy i konfederacji prowincji koronnych marszalek.

Kazimierz ksiaze Sapieha, general artylerii litewskiej, marszalek konfederacji Wielkiego Ksiestwa Litewskiego.

Jozef Korwin Kossakowski, biskup inflancki i kurlandzki, nastepca koaudiutor biskupstwa wilenskiego, jako deputowany.

Antoni ksiaze Jabłonowski, kasztelan krakowski, deputat z Senatu Malej Polski.

Symeon Kazimierz Szydł owski, kasztelan zarnowski, deputowany z Senatu prowincji malopolskiej.

Franciszek Antoni na Kwilczu Kwilecki, kasztelan kaliski, deputowany do konstytucji z Senatu z prowincji
wielkopolskiej.

Kazimierz Konstanty Plater, kasztelan generala trockiego, deputowany do konstytucji z Senatu Wielkiego Ksiestwa Litewskiego.

Walerian Stroynowski, podkom orzy buski, posel wolynski, z Malopolski deputat do konstytucji.

Stanisł aw Kostka Potocki, posel lubelski, deputowany do konstytucji z prowincji malopolskiej.

Jan Nepomucen Zboinski, posel ziemi dobrzynskiej, deputowany do kosntytucji z prowincji wielkopolskiej.

Tomasz Nowowiejski, lowczy i posel ziemi wyszogrodzkiej, deputowany do konstytucji.

Jozef Radzicki, podkomorzy i posel ziemi zakroczymskiej, deputowany do konstytucji z prowincji wielkopolskiej.

Jozef Zabieł ł o, posel z Ksiestwa Zmudzkiego, deputowany do konstytucji.

Jacek Puttkamer, poseł wojewodztwa minskiego, deputowany do konstytucji z prowincji Wielkiego Ksiestwa Litewskiego

**********************************************

Конституция 3 мая

http://law.edu.ru/script/cntSource.asp?cntID=100073722

Конституция 3 мая

«Во имя Отца и Сына и Святого Духа! Мы, Станислав Август, божьей милостью и по воле народа король Польши... (далee следует перечисление всех титулов короля,—К. Л.)... вместе со станами, водящими в конфедерацию и представляющими польский народ, признавая, что судьба всех нас зависит от укрепления и совершенствования польских законов, а также убедившись на собственном долгом опыте в застаревших пороках нашей системы правления и желая воспользоваться тем периодом, в котором находится Европа, и тем временем, которое вновь сделало нас самими собой, свободные от принуждения, унизительного чужеземного ига, ценя превыше жизни, выше личного счастья политическое существование, внешнюю независимость и внутреннюю свободу народа, судьба которого вложена в наши

138

руки, а также желая заслужить благо­словение и благодарность ныне живущего и будущих поколений, несмотря на пре­пятствия, которые нам могут чинить наши страсти, для утверждения свободы, для спасения отечества нашего и его границ, с величайшей твердостью духа мы прини­маем нижеследующую конституцию и де­кларируем ее святой и нерушимой, до тех пор, пока народ в предусмотренный законом момент явно выраженной волей своей не признает необходимым изменить в ней какую-либо статью. Все последую­щие уставы настоящего сейма должны во всей соответствовать этой конституции». Несмотря на демагогический характер вступления к Конституции, выдающего ее якобы за волеизъявление всего польского народа, оно все же представляет интерес, так как в нем, с одной стороны, дается характеристика политической обстановки в стране, отражается стремление к цен­трализации и укреплению Польского госу­дарства, а, с другой стороны, в словах «…несмотря на препятствия, которые нам могут чинить наши страсти…» находит отражение имевшая место сословная борьба и противодействие принятию но­вой Конституции. Кроме того, во вступле­нии подчеркивается значение Конститу­ции как основы всего дальнейшего зако­нодательства Польши.

I.Господствующая религия

«Господствующей польской религией есть и будет святая римская католическая цер­ковь со всеми ее законами. Переход из государственной веры в какое-либо дру­гое вероисповедание запрещается под страхом наказания за вероотступничество. Но так как та же святая вера повелевает нам любить ближних наших, мы должны обеспечить государственную опеку и спо­койствие в вере для всех людей любых вероисповеданий. Поэтому мы гаранти­руем свободу религии и обрядов в поль­ских государствах в соответствии с мест­ными уставами».

Законодательно подтверждая господство в Польше католической церкви, Конститу­ция в то же время отражает наличие на­циональной неоднородности населения польских земель.

II. Шляхта, землевладельцы

«Чтя память предков наших, как осно­вателей свободного правления, мы торже­ственно гарантируем шляхетскому стану все свободы, вольности, прерогативы и преимущества в частной и общественной жизни. Особенно мы утверждаем, гаран­тируем и объявляем нерушимыми права, статуты и привилегии, справедливо и за­конно наделенные шляхетскому стану Казимиром Великим, Людовиком Венгерским, научные сообщения

Владиславом Ягеллой и Витольдом, бра­том его, великим князем Литовским, а также Владиславом и Казимиром Ягеллончиками, братьями Альбертом, Алек­сандром и Сигизмундом Первым и Сигизмундом Августом, последним из ягеллонского рода. Достоинство шляхетского ста­на в Польше признаем равным всем сте­пеням благородства, где-либо принятым. Признаем равными всех шляхтичей не только в отношении получения должностей и оказания услуг отечеству, приносящих честь, славу и богатство, но также в отно­шении равного пользованиями привилегиями и прерогативами, принадлежащими шля­хетскому стану, а особенно правом личной безопасности, личной свободы и правом владения земельной и движимой собствен­ностью; так как они издревле служили каждому, так мы хотим, чтобы они хра­нились впредь свято и нерушимо и тор­жественно обещаем, что не допустим ни­какого изменения или исключения в за­коне о личной собственности. Напротив, высшая государственная власть и уста­новленное, ею правительство не будет предъявлять никаких претензий к имуще­ству граждан под предлогом iurium regalium (исключительных прав Монарха) или под каким-либо другим предлогом. Лич­ную безопасность и всякую собственность, кому-либо по праву принадлежащую, мы уважаем, обеспечиваем и утверждаем как истинный стержень общественности, как основу личной свободы граждан и хотим, чтобы они были уважаемы, обеспечены и нерушимы также и в будущем. Шляхту мы считаем первейшими защитниками свободы и настоящей конституции. Пору­чаем добродетели, чести и чувству граж­данства каждого шляхтича уважать свя­тость ее, оберегать ее прочность, как един­ственную твердыню отечества и наших свобод».

В статье о шляхте и землевладельцах нашли яркое отражение существовавшая в момент принятия Конституции расста­новка классовых сил и реформистский, ограниченный характер самой Конститу­ции. Все основные свободы и вольности шляхетства и магнатов оставлены незыбле­мыми и подтверждаются вновь. Более того, оговаривается ограничение высшей государственной власти и прав монарха в отношении собственности феодалов. Шляхетство провозглашается высшим со­словием в государстве.

III. Города и мещане

«Закон, принятый настоящим сеймом под заглавием „Города наши Королев­ские, свободные в государствах Речи Посполитой, хотим полностью сохранить и безопасности ее свобод и целостности об­щего отечества».

Указанный в этой статье закон о горо­дах был принят сеймом в апреле 1791 г. и являлся одной из первых реформ, вы­двинутых «патриотической» партией. При­нятием закона о городах были признаны возраставшая роль и значение зарождав­шейся в городах польской буржуазии.

Согласно закону, мещане получали, шляхетское право личной неприкосновен­ности, доступ к офицерским званиям, право приобретать земельные владения, занимать духовные и светские должности.

Кроме того, представители третьего сословия, жившие в королевских городах, получили представительство в сейме. Сле­дует отметить, что эти представители имели право решающего голоса лишь при разбирательстве дел о городах и торгов­ле, а в остальных случаях только сове­щательный голос.

Однако и этих прав были удостоены не все горожане, так как жителям частно­владельческих городов закон таких прав не предоставлял. Таким образом, будучи вынужденным принять закон о городах, феодальный сейм ограничился полумерой и одновременно с этим, в целях ослабле­ния городского сословия, рассчитывал расколоть силы мещанства на два лагеря.

IV. Хлопы, крестьяне

«Крестьянское население, в руках кото­рого находится самый щедрый источник богатства страны, которое составляет са­мую многочисленную часть населения и, следовательно, является самой могучей силой страны, по справедливости, из чув­ства человечности и христианского долга, а также учитывая наш собственный, хо­рошо понятый интерес, мы берем под покровительство закона и нашего прави­тельства, устанавливая, что отныне лю­бые свободы, дарствования или договоры, аутентично заключенные между землевла­дельцами и крестьянами, — независимо от того, касаются ли они всей громады или любого отдельного жителя этой де­ревни,— должны быть общей и взаимной обязанностью, в соответствии с точным значением условий и описаний, заключен­ных в указанных дарствованиях и дого­ворах. Такие договоры и следующие из них обязанности, добровольно принятые владельцем земли, являются обязательны­ми и для его наследников или лиц, при­обретших право на эту землю, так что они никогда не будут иметь права само­вольно их изменить. С другой стороны, крестьяне какого-либо поместья не могут уклониться от добровольно принятых до­говоров, дарствований и повинностей, в них оговоренных, иначе как в порядке и с условиями, предусмотренными в этих договорах, которые обязывают их либо навечно, либо до определенного срока. Гарантировав, таким образом, землевладельцам се доходы, полагающиеся им от крестьян, и желая всемерно поощрить рост населения страны, провозглашаем для всех людей, как вновь прибывающих, так и тех, кто сначала покинул родину, а затем пожелал вернуться назад, полную свободу, причем в такой степени, что любой человек, прибывший или вернувшийся в государство Речи Посполитой, как только ступит ногой на польскую землю, получает полное право заниматься своим трудом, как и где ему угодно, заключать договоры об оседлости, найме или аренде как угодно и на любой срок, будет свободен посе­ляться в городе или в деревне, жить в Польше или уехать в любое государ­ство, предварительно выполнив обяза­тельства, добровольно на себя принятые».

Несмотря на содержащиеся в статье слова «о справедливости», «чувстве чело­вечности» и «крестьянском долге» Консти­туция не вносит никаких изменений в тяжелое, угнетенное положение самого многочисленного слоя населения страны — крестьянства.

Демагогическое принятие под защиту закона, выполнение сторонами обяза­тельств по договорам, заключенным между землевладельцами и крестьянами, — все это не могло облегчить положения крестьян. Указанные договоры, неравноправ­ные по своей природе, были средством закрепощения крестьян, и в них всегда на стороне собственников земли концентри­ровались неограниченные права, а на стороне тружеников-крестьян многочислен­ные тяжелые повинности и обязанности.

Далее, стремясь привлечь дополнитель­ные рабочие руки и провозглашая в этих целях «свободу» вновь прибывающим ли­цам, Конституция тут же оговаривает, что эти «свободы» определяются также договорами, которые переселенцы должны заключить с собственниками земли, с вла­дельцами орудий и средств производства. Ясно, что содержанием таких договоров могло быть не что иное, как отношения угнетения и эксплуатации имущими непо­средственных производителей.

Однако, предоставляя право поселенцам селиться или в деревне, или в городе, Конституция тем самым отражает разви­тие капиталистических отношений в стране и заботу об обеспечении рабочих рук в интересах развивавшейся буржуазии.

Таким образом, приведенные выше II, III и IV статьи Конституции дают яркую характеристику классового состава поль­ского общества конца XVIII в.

V. Правительство, или назначение публичных властей

«Всякая публичная власть берет свое начало в воле народа. Следовательно

140

чтобы единство государства, свобода граж­дан и общественный порядок оставались вечно в равной мере нерушимы, Польское правительство должно состоять, и по воле настоящего закона всегда будет состоять, из трех (властей): законодательной вла­сти в лице соединенных станов, высшей исполнительной власти в лице короля и стражи и судебной власти в лице юрисдикций, установленных или которые должны быть установлены».

VI. Сейм, или законодательная власть

«Сейм, или объединенные станы, будут делиться на две палаты: палату послов и палату сенаторов под председательством короля. Палата послов, как отражение и средоточие всевластия народа, будет святыней законодательства, поэтому прежде всего в палате депутатов будут обсуждаться все проекты:

1) об общих, т. е. конституционных, гражданских и уголовных законах, об установлении постоянных налогов, предложения о которых, переданные королем да для рассмотрения воеводствам, землям и поветам и приходящие в виде инструкций из в палату, должны быть рассматриваемы в первую очередь;

2) в отношении постановлений сейма, т. е. о временных поборах, об оценке мо­неты, об общественных долгах, нобилитации (пожалования шляхетского звания) и всех прочих случайных наградах, о разделе общественных расходов, обычных и чрезвы­чайных, о войне, мире, об окончательной ратификации договоров о союзах и тор­говле, о различных дипломатических актах и соглашениях, относящихся к правам на­родов, о квитованиях исполнительных ма­гистратур и т. п. событиях, отвечающих главным народным потребностям, т. е. в вопросах, о которых предложения от короля должны поступать прямо в палату послов, должна соблюдаться первоочередность при рассмотрении.

Обязанностью палаты сенаторов, состоящей из епископов, воевод, кастелянов и министров под председательством короля, является: 1) в отно­шении закона, который формально про­шел в палате послов и должен быть не­медленно передан в сенат, принять или отложить для дальнейшего народного раз­решения описанным в законе большин­ством голосов. Принятие закона дает ему силу и святость. Отклонение же только отложит его до следующего очередного сейма, на котором, если он будет принят вторично, он должен быть принят сена­том; 2) в отношении постановлений сейма в вышеперечисленных вопросах, которые палата послов должна немедленно пере­дать в сенат, решить совместно с палатой послов большинством голосов, причем большинство голосов на совместном заседании обеих палат будет решением и во­лей станов. Устанавливаем, что сенаторы и министры в вопросах выполнения своих должностей в страже или в комиссии ре­шающего голоса в сейме не имеют и во­время обсуждения этих вопросов должны только присутствовать в сенате для дачи объяснений по требованию сейма. Сейм всегда будет готовым или обычным (ор­динарный). Начинаться он должен через каждые два года и продолжаться в соот­ветствии с текстом закона о сеймах. Гото­вый сейм, в экстренных случаях созван­ный, должен решать только те дела, для решения которых он созван, или дела, возникшие во время работы сейма. Ни один закон, принятый на ординарном сей­ме, не может быть отменен на том же сейме. Количественный состав сейма бу­дет складываться из лиц, указанных в, нижеприведенном законе, как в палате послов, так и в палате сенаторов. «Закон о сеймиках», принятый на настоящем сейме, гарантируем как самый существенный принцип свободы граждан. Так как законо­дательство не может осуществляться все­ми и народ поручает это своим свободно избранным представителям, т. е. послам, настоящим устанавливаем, что послы, из­бранные на сеймиках, будучи средоточием всеобщего доверия, должны рассматри­ваться в законодательстве и во всех об­щих потребностях нации как представители всего народа. Все я везде должно решать­ся большинством голосов: поэтому liberum veto, всякого рода конфедерации и конфедератские сеймы упраздняем навсегда, как противоречащие духу настоящей Кон­ституции, как уничтожающие правление и общественность.

Предостерегая, с одной стороны, от ча­стых и резких изменений национальной: Конституции, а с другой — признавая не­обходимость совершенствования после испытания в действии ее влияния на об­щественное благополучие, назначаем вре­мя и срок ее пересмотра и улучшения — каждые 25 лет. Такой конституционный сейм должен быть чрезвычайным в соот­ветствии с особым о нем законе».

VII. Король. Исполнительная власть

«Никакое, даже самое совершенное правление не может существовать без хорошей исполнительной вла­сти. Счастье народа зависит от наличия справедливых законов, а действие законов зависит от их исполнения. Опыт показы­вает, что пренебрежение этой частью правления навлекало на Польшу много несчастий. Поэтому, гарантировав свободному польскому народу власть устанавливать для себя законы и силу надзора над всякой исполнительной властью, а также избрания чиновников и магистратур, высшую исполнительную власть мы пере-

141

даем королю и его совету, который будет называться стражем законов. Исполнитель­ная власть обязана точно соблюдать и исполнять законы. Она будет действовать там, где это разрешают законы, где зако­ны требуют надзора за принудительным взысканием и даже действенной помощи. Ей всегда должны повиноваться все ма­гистратуры, и в ее руки мы вкладываем право принуждения в отношении непо­слушных и халатно относящихся к своим обязанностям магистратур.

Исполнительная власть не имеет права устанавливать или толковать законы, вво­дить под каким бы то ни было названием налоги и поборы, производить государ­ственные займы, изменять произведенное сеймом распределение государственных доходов, объявлять войну, заключать мир, а также не имеет права окончательного заключения договоров или каких-либо дипломатических актов. Она может толь­ко вести временные переговоры с ино­странными государствами, а также ре­шать временные и текущие дела, необхо­димые для спокойствия и безопасности страны, о которых должна сообщить бли­жайшему собранию сейма. Польский трон объявляем выборным и фамильным и хо­тим всегда иметь его таковым.

Каждый король, вступая на трон, при­носит присягу богу и народу хранить на­стоящую конституцию, pacta conventa, ко­торые будут заключены с нынешним- электором Саксонским, как назначенным на трон, и которые будут обязывать его так же, как прежние. Особа короля — священ­на и неприкосновенна. Ничего сам не предпринимающий, он не может ни за что отвечать перед народом. Он должен быть не самодержцем, а отцом и главой наро­да, и таковым его признает и декларирует настоящая Конституция. Доходы в том виде, как они описаны в пактах конвен­та, и прерогативы, присущие трону и на­стоящей Конституцией гарантированные будущему электу, не могут быть наруше­ны. Все общественные акты, трибуналы, суды, магистратуры, монеты, печати должны носить имя короля. Король, которому должна быть оставлена всяче­ская власть делать добро, будет иметь право амнистии в отношении приговорен оных к смерти, кроме лиц, совершивших государственное преступление (in crinibus status). Королю будет принадлежать вер­ховное право распоряжаться вооруженны­ми силами страны во время войны и на­значать командующих войсками, однако с условием возможной смены их по воле народа. Его обязанностью будет также присваивать офицерские звания, назна­чать чиновников в соответствии с текстом закона, назначать епископов и сена­торов в соответствии с текстом закона, а также министров, как первых чи­новников исполнительной власти. Kopoлевская стража, или рада королевская, приданная королю для соблюдения, обеспечения и выполнения законов, будет состоять из: 1) примаса как главы поль­ского духовенства и как председателя эдукационной комиссии[1] могущего быть замененным в королевской раде первым ex ordine (по порядку) епископом; 2) пяти министров, т. е. министра полиции, мини­стра печати, военного министра, министра финансов, министра печати для иностран­ных дел; 3) двух секретарей, из которых один ведает протоколом стражи, а дру­гой — протоколом иностранных дел, оба без решающего votum (голоса). Наслед­ник трона, придя к совершеннолетию и принеся присягу в верности Конституции, может присутствовать на всех заседаниях рады (стражи), но без права голоса. Мар­шал сейма, будучи избран на два года, будет входить в число 'Присутствующих на заседании рады, без участия в ее реше­ниях, единственно для созыва Готового сейма. В том случае, когда он признал бы созыв Готового сейма настоятельно необ­ходимым, а король воспротивился бы его созыву, маршал обязан передать послам и сенаторам циркулярные (окульные) ли­сты, созывая их на Готовый сейм и ука­зывая на причины его созыва. Причины обязательного созыва сейма могут быть только следующие: 1) срочные обстоятель­ства, затрагивающие право народов, в особенности случаи войны с иностран­ным государством; 2) внутренние беспо­рядки, грозящие переворотом в стране или столкновением между магистратура­ми; 3) очевидная опасность повсеместного голода; 4) осиротелость отечества в ре­зультате смерти короля или опасной его болезни. Все резолюции будут рассматри­ваться в раде (страже) вышеперечисленным их составом. После того, как король вы­слушает все мнения, его суждение долж­но быть решающим, чтобы обеспечить единство воли в исполнении закона. Хотя каждая резолюция стражи (рады) будет исходить от имени и за подписью короля, она должна быть подписана одним из министров, входящих в состав стражи, и, будучи так подписана, должна являться обязательной и должна быть исполняема либо комиссиями или какими-либо испол­нительными магистратурами, но только в тех вопросах, которые явно не исключе­ны в настоящем законе. В случае, если ни один из министров, входящих в состав рады, не согласится подписать решения, король откажется от этого решения, а если будет настаивать на нем, маршал сейма в этом случае будет просить о со­зыве Готового сейма, и, если король бу­дет оттягивать созыв, маршал должен его совершить. Король имеет право как на-

142

значения всех министров, так и выделения одного из них от каждого отдела админи­страции в состав рады или стражи. Выде­ление в состав стражи производится на два года. Министры, выделенные в состав стражи (рады), в работе комиссий не участвуют. В случае если большинство в 2/3 обеих палат сейма при тайном голо­совании на совместном заседании потре­бует смены министра в страже или в пра­вительстве, король должен немедленно назначить на его место другое лицо.

Для лучшего функционирования ис­полнительной власти устанавливаем от­дельные комиссии, зависящие и подчинен­ные страже. Сейм будет выбирать в их состав комиссаров для ведения дел в течение срока, определенного законом. Эти комиссии следующие: 1) эдукационная комиссия, 2) комиссия по вопросам полиции, 3) комиссия по вопросам армии, 4) комиссия по вопросам финансов. Ни­жестоящие воеводские комиссии, установ­ленные на этом сейме и находящиеся в ведении стражи, будут получать прика­зы от вышеупомянутых промежуточных комиссий, каждая из них от соответствую­щей ей, в зависимости от объекта их власти и обязанностей».

VIII. Судебная власть

«Судебная власть не может быть осу­ществляема ни законодательными органа­ми, ни королем. Она должна осущест­вляться магистратурами, установленными и выбираемыми специально для этой цели. Она должна быть приближена к местам с тем, чтобы каждый человек легко мог найти справедливость, а преступник всег­да видел над собой грозную руку госу­дарственного закона. Поэтому устанавли­ваем:

1. Суды первой инстанции для каждо­го воеводства, земли и повета, судьи ко­торых будут выбираться на сеймиках то суды первой инстанции должны быть всегда бдительны и готовы обеспечить справедливость тем, кто в ней нуждается. От до этик судов идут апелляции к главным трибуналам, которые должны быть во всех провинциях и которые должны также со­стоять из лиц, избираемых на сеймиках. Эти суды как первой, так и последней ин­станции будут судами землевладельцев для шляхты и для всех владельцев земли с кем-либо in causi iuri et facti.

2. Обеспечиваем всем городам судебные юрисдикции в соответствии с законом на­стоящего сейма «О свободных королев­ских городах».

3. Для каждой провинции утверждаем отдельные референдарские суды для рас­смотрения дел свободных крестьян, како­вые дела отнесены к этим судам прежни­ми законами.

4. Суды надворные, асессорские, реля­ционные и курляндские сохраняем.

5. Исполнительные комиссии будут иметь суды по вопросам, касающимся их компетенции.

6. Кроме судов по гражданским и уголовным вопросам для всех станов, должен быть еще верховный суд, называемый сеймовым, состав которого будет выби­раться при открытии каждого сейма. В компетенцию этого суда будут входить дела о преступлениях против народа и государства, т. е. crimina status (государ­ственные преступления). Наказываем, что­бы специально выделенные сеймом лица составили новый гражданский и уголовный кодекс».

IX. Регентство

«Стража будет являться одновременно регентским советом во главе с королевой, а в случае ее болезни — примасом. Ре­гентство может иметь место только в сле­дующих трех случаях: 1) во время мало­летства короля; 2) во время болезни, вы­зывающей длительное помешательство; 3) в случае, если король взят в плен на войне...»

X. Воспитание королевских детей

(Текст нами не приводится)

XI. Вооруженные силы

«Народ сам должен обеспечить себе оборону от нападения и сохранение цело­стности государства. Поэтому все граж­дане являются защитниками целостности родины и ее свобод. Армия есть не что иное, как сила, служащая для обороны и обеспечения порядка и являющаяся частью общей силы народа. Народ дол­жен содержать и уважать свою армию за то, что она посвящает себя целиком его обороне. Армия должна оберегать грани­цы государства и его спокойствие, т. е. должна быть его самым прочным щитом. Чтобы безупречно выполнить это свое на­значение, она должна постоянно нахо­диться в подчинении исполнительной вла­сти в соответствии с законом и должна принести присягу быть верной народу, королю и охранять национальную конституцию. Таким образом, армия может быть использована для общей обороны страны, для охраны крепостей и границ или для помощи закону, в случаях если бы кто-нибудь воспротивился его действию».

Статьи V—XI Конституции подробно ре­гламентируют государственный строй и государственный аппарат Польши.

В основу Конституции положен бур­жуазный принцип разделения властей: законодательной, исполнительной и судеб-

143

ной. Законодательная власть возложена на сейм, состав и компетенция которого подробно определены в ст. VI Конституции. Кроме того, деятельность сейма определяется также законом о сеймиках, принятом в марте 1791 г. Главным содержанием этого закона было укрепление политических позиций среднепоместной шляхты и некоторое ослабление позиций магнатов. Сеймики во многом предопределяли целиком деятельность сейма, так как на них производились выборы депутатов в палату послов.

К компетенции сейма были отнесены все важнейшие вопросы жизни государства. Представляя представителей имущих классов и в первую очередь шляхетство, сеймы тем самым были верным стражем их интересов. Все решения в сейме принимались простым большинством голосов, принцип liberum veto отменяется.

Исполнительная власть принадлежала королю и находившемуся при нем совету — «стражу законов». Вместо избирательности королей устанавливается лишь избирательность династий. Королевская власть конституцией ограничивается.

Таким образом, по своей форме Польское государство этого периода является конституционной монархией.

Права и компетенция короля, а также королевского совета регламентируются статьями VI, IX и частично X, именуемой «Воспитание королевских детей».

В ст. XI особо оговаривается роль вооружейных сил как одного из главных орудий в системе государственного механизма, основное назначение которых как оборона страны, так и подавление любых классовых выступлений против существующего строя. При этом содержание армии целиком возлагается на плечи народа.

В ст. VIII «Судебная власть» содержится перечень и компетенция действовав­ших в стране судов. Судебная организация сохраняла сословный характер. Особые суды сохранялись для шляхты, мещанства и крестьян.

Подводя итоги, можно отметить, что Конституция, не внося каких-либо существенных изменений общественного строя, производит ряд серьезных реформ в госу­дарственном строе Польши. Эти изменения были необходимостью, вызванной ростом и укреплением капиталистического уклада в экономике страны. Однако эти ишь изменения носят робкий, реформистский характер и не затрагивают основных устоев польского общества, сохраняя господствующее положение феодалов и укрепляя жестокую эксплуатацию крепост­ных крестьян и тружеников городов.

[1] Комиссия по воспитанию королевских детей.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 09 Sau 2020 13:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
Конституция 3 мая 1791 г. в Литве оценивается отрицательно, так как именно в этой Конституции была фактически упразднена Литовская Держава и присоединена к Польше, как одна из трех провинций Польши.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 09 Sau 2020 14:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina
1791 M. GEGUŽĖS 3-IOSIOS KONSTITUCIJA IR LIETUVOS KONSTITUCINGUMO TRADICIJA


http://www.parlamentostudijos.lt/Nr14/14_teise_1.htm

Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Viešosios teisės katedra
Vilnius University Faculty of Law
Department of Public Law
Saulėtekio al. 9-405, Vilnius
El. paštas vaidotas1@hotmail.com

Santrauka

Įvadas

I. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir šiuolaikinė konstitucingumo tradicija

II. Gegužės 3-iosios konstitucija ir Lietuvos valstybingumo matmuo

III. Gegužės 3-iosios Konstitucija kaip sudėtinės ATR 1791 m. Konstitucijos dalis

Išvados

CONSTITUTION OF MAY 3, 1791 AND LITHUANIAN CONSTITUTIONAL TRADITION

Santrauka


Straipsnyje pateikiamas trumpas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos tyrimas Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu, kuriuo norima paskatinti Lietuvos konstitucinės teisės specialistų diskusiją dėl Konstitucijos vertinimo. Tai padaryti yra būtina, nes iki šiol šio dokumento svarba buvo nagrinėta praktiškai išimtinai Lietuvos istorikų darbuose. Straipsnį sudaro trys dalys: 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir šiuolaikinė konstitucingumo tradicija; Gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuvos matmuo; Gegužės 3-iosios Konstitucija kaip sudėtinės Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Konstitucijos dalis.

Straipsnis baigiamas išvadomis, iš kurių svarbiausia yra ta, jog Lietuvos konstitucingumo tradicijos šaltiniu siūloma laikyti sudėtinę 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją, kurią sudarytų keturi konstituciniai aktai: Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymas (su Gegužės 5 d. Seimo deklaracija), 1791 m. kovo 24 d. Seimelių įstatymas, 1791 m. balandžio 21 d. Miestų įstatymas ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimas, kuris, vertinant Lietuvos konstitucingumo požiūriu, yra esminis konstitucinis aktas, leidžiantis visus minėtus Ketverių metų Seimo konstitucinius aktus perskaityti Lietuvos konstitucingumo tradicijos kontekste.

Reikšminiai žodžiai: Konstitucija; Seimas; Lietuva; Abiejų Tautų Respublika; 1791 m.

Įvadas

LIETUVIŲ TAUTA

- prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę

- jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis <...>

Iš 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės

Gegužės 3-iosios Konstitucija, be abejonės, gali būti vadinama didžiojo naratyvo ir istorinės bei kultūrinės „atminties vieta“, nes su jos priėmimu, (ne)galiojimu ir tekstiniu turiniu susijusios skirtingos interpretacijos Lietuvoje, Lenkijoje ir kitų Europos ir pasaulio valstybių istoriografijoje. Lenkijoje daugelis miestelių turi gatves, pavadintas „3-ego Maja“, be to, Gegužės 3-ioji Lenkijoje yra nedarbo diena, kartu tai yra tautos vienybės ir pasididžiavimo diena. Atsakymas į klausimą, kaip šis dokumentas yra vertinamas Lietuvoje, nėra vienareikšmis. Šio atsakymo paieškos veda į lietuvių ir lenkų tautinio atgimimo bei nacionalinių valstybių kūrimo laikotarpį prieš ir po Pirmojo pasaulinio karo. Nacionalinės etninės tautòs, kaip valstybės kūrėjos ir politinio suvereniteto subjekto, samprata buvo būdinga praktiškai visoms tuo metu su(at)sikūrusioms Europos valstybėms. Šis XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių tautos atsiribojimo nuo lenkų tautos judesys lėmė ir vadinamojo lietuviškojo istorijos didžiojo naratyvo konstravimą, kuriame praktiškai neliko vietos lietuvių ir lenkų santykių sąlyčio taškams arba jie dažniausiai buvo vaizduojami neigiamame kontekste. Panašiai atsitiko ir vertinant Gegužės 3-iosios Konstituciją ir kitus Ketverių metų Seimo konstitucinius aktus, neradusius vietos Lietuvos didžiojo naratyvo pasakojime. Tai iš dalies atsispindi ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kurios nuorodoje į konstitucinius ir teisinius Lietuvos šaltinius nuo XVI amžiaus Lietuvos statutų iš karto peršokama į XX a. Pirmosios Lietuvos Respublikos konstitucijas.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos reikšmės permąstymas Lietuvos konstitucingumo kontekste, ypač po Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 17 d. ir 2011 m. balandžio 28 d. rezoliucijų priėmimo1, galėtų tam puikiai pasitarnauti, turint omenyje pastarosios rezoliucijos nuostatą, pagal kurią pirmoji Europoje Konstitucija yra „Gegužės trečiosios Konstitucija su Abiejų Tautų tarpusavio įžadu“.

Pagrindinis straipsnio tikslas – pabandyti ištirti 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos sąsajas su Lietuva ir pradėti diskusiją apie tai, ar įmanoma šį ir kitus Ketverių metų Seimo konstitucinius aktus įtraukti ne tik į Lietuvos istorijos didįjį naratyvą, bet ir į Lietuvos konstitucingumo tradiciją. Kitais žodžiais tariant, šiuo straipsniu nesistengiama paneigti didžiojo ar metanaratyvo valstybės (ir tautos) istorijoje būtinybės, nes manytina, kad taikiai gali sugyventi keli naratyvai, iš kurių vienam vis dėlto galima teikti pirmenybę. Pagrindinis tyrimo objektas ir šaltinis yra Gegužės 3-iosios Konstitucija ir kiti su ja susiję 1791 m. konstituciniai teisės aktai. Pagrindiniai tyrimo metodai: aprašomasis, lyginamasis ir analitinis.

Svarbu taip pat paminėti, jog straipsnyje laikomasi nuomonės, kad XX a. pab. atsikūrusi Lietuvos Respublika valstybingumo aspektu yra viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip Lietuvos valstybės, tęsinys, nepaisant to, jog tiek lietuvių tautòs (pvz., bajoriškosios, pilietinės, etninės), tiek suvereno samprata skirtingais laikotarpiais mūsų valstybėje buvo suprantama skirtingai (tokiam požiūriui atliepia ne tik 1992 m. Konstitucijos nuoroda į Vilnių, kaip Lietuvos valstybės sostinę, bet ir jau minėta jos preambulės nuoroda į „prieš daugelį amžių“ sukurtą Lietuvos valstybę ir XVI a. Lietuvos statutus, kaip šios valstybės „teisinius pamatus“).

I. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir šiuolaikinė konstitucingumo tradicija


Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą, ar Gegužės 3-iosios Konstitucija (nepaisant jos trumpo galiojimo) yra konstitucija moderniąja prasme, kurios prototipu visuotinai laikoma 1787 m. JAV Konstitucija? Kitais žodžiais tariant, šioje dalyje pavadinimas nebus nagrinėjamas: ar dokumentą drąsiai galima vadinti konstitucija, ar reikėtų grįžti prie jo originalaus pavadinimo Valdymo įstatymas (lenk. Ustawa rządowa). Kadangi jau nuo dokumento priėmimo momento tiek Seimo, tiek ir visuomenės jis buvo vadinamas konstitucija, vėlesnėse jo publikacijose nusistovėjo pavadinimas „Gegužės 3-iosios Konstitucija“ (beje, šio dokumento turinyje net 24 kartus jis pavadinamas konstitucija). Reikalą kiek komplikuoja tai, kad terminas Seimo konstitucija jau nuo XVI a. Abiejų Tautų Respublikos teisinėje sistemoje buvo vartojamas įvardijant tam tikrą ordinarinį Seimo įstatymą arba įstatymų paketą (lot. constitutiones, lenk. konstytucja sejmowa).

Reikėtų pabrėžti, kad terminas konstitucija į Renesanso ir Apšvietos laikotarpio teisinę vartoseną (pirmiausia per kanonų teisę) atėjo iš romėnų teisės tradicijos, kur terminu constitutiones buvo įvardijami tam tikri svarbūs imperatoriaus ediktai2. Vis dėlto svarbiausia ne tiek terminas, kiek tam tikros moderniosios konstitucijos savybės, leidžiančios konkretų dokumentą priskirti modernių konstitucijų kategorijai. Nesigilinant į konstitucionalizmo teoriją, galima išskirti tris svarbiausias konstitucijos savybes (principus): 1) pirmiausia konstitucija, kaip steigiamasis aktas ir iš to kylanti jos viršenybė prieš kitus teisės aktus, bei sudėtingesnė jos priėmimo ir keitimo tvarka, 2) joje numatyta (dažniausiai nauja) valstybės valdžios sandara ir užfiksuotas valdžių padalijo principas bei 3) (tam tikros) žmogaus teisių garantijos3. Šie trys principai daugiau ar mažiau atsispindi tiek 1787 m. JAV Konstitucijoje, tiek ir 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kurios XVI straipsnyje gana kategoriškai teigiama: „Visuomenė, kurioje (žmogaus) teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas nėra įtvirtintas, neturi Konstitucijos“. Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad XVIII a. pab. konstitucijose (t. y. pirmosiose konstitucijose) verta labiau ieškoti šių principų užuomazgų, o ne galutinio išplėtojimo, nes priešingu atveju konstitucijos titulo negalėtume suteikti net, pavyzdžiui, 1814 m. Norvegijos Konstitucijai (visuotinai laikomai vienai iš pirmųjų pasaulio konstitucijų), kurioje užfiksuotos tik kuklios kai kurių minėtų principų užuomazgos.

1. Vertinant pirmąją konstitucijų savybę reikia pripažinti, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos steigiamasis pobūdis4 atsiskleidžia ne tik tuo, jog numato naujas institucijas, tokias kaip Įstatymų Sargyba, bet pirmiausia tuo, kad steigia visai naują valstybės valdymo formą – konstitucinę paveldimą monarchiją. Todėl (tiesa, plačiąja prasme) Gegužės 3-iosios Konstituciją galima įtraukti į valdovo ir bajorų sudaromų pacta conventa sąrašą, nes tokiu aktu valdovas ir bajorai sudarydavo visai naują tarpusavio sutartį dėl valstybės valdymo, o tokie pacta conventa šiuolaikiniu požiūriu visuomet yra valstybės konstituciniai aktai5. Taip pat pabrėžtina, kad Konstitucijos tekste užfiksuota jos viršenybė prieš kitus Seimo aktus, o tai ją išskiria iš kitų Seimo konstitucijų-įstatymų. Preambulėje ir VI straipsnyje apie šią Konstituciją teigiama: „Skelbiame ją šventa ir neliečiama, kol tauta įstatymo numatytu laiku savo aiškia valia pripažins būtina pakeisti joje kokį nors straipsnį <...>, šią konstituciją visame kame turi atitikti kiti dabartinio Seimo išleisimi įstatymai <...>“; „Užkirsdami kelią šiurkštiems ir dažniems tautos konstitucijos keitimams iš vienos pusės ir pripažindami būtinybę ją tobulinti <...> skiriame metą ir laiką Konstitucijai peržiūrėti ir pataisyti kas dvidešimt penkerius metus“6. Taigi, tai nėra eilinis ordinarinis Seimo įstatymas, nes šis dokumentas turėjo bent jau iki 1816 m. galioti nekeičiamas7. Tačiau šios Konstitucijos viršenybės principą kiek komplikuoja tai, kad joje nėra numatyta sudėtingesnė jos priėmimo tvarka, palyginti su paprastais Seimo įstatymais, kaip tai, pavyzdžiui, numatyta 1787 m. JAV Konstitucijoje ir iš dalies 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos Konstitucijoje. Dar daugiau, nors 1791 m. gegužės 5 d. Seime perbalsuojant dėl Konstitucijos, ji buvo patvirtinta vienbalsiai8, tačiau ją priimant nebuvo išlaikytos reikiamos „deliberacijos“ procedūros, taikytos Reformų (Ketverių metų) Seimo. Kitais žodžiais tariant, Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo priimta (antrą kartą balsuojant dėl jos gegužės 5 d.) formaliai nesilaikant Seimo konstitucijų priėmimo reikalavimų, apeliuojant į valstybės situacijos sudėtingumą, išimtinę padėtį ar force majeure9. Kita vertus, nors Konstitucijos tekste jos keitimo tvarkai ir nėra nustatytas ypatingos daugumos reikalavimas, tačiau dėl 25 metų „apmąstymo“ traktuotinas kaip sąlygojantis išskirtinai sudėtingą jos keitimo tvarką (kuri taip niekada ir nebuvo praktiškai pritaikyta jokioje pasaulio valstybėje).

Su Konstitucijos steigiamuoju pobūdžiu labai susijusi ir tautos – suvereno – samprata. Tačiau reikia pripažinti, kad terminas tauta Konstitucijos tekste vartojamas dviprasmiškai, t. y. dvejopa prasme: viena vertus, pagal Jeano-Jacqueso Rousseau idėją tautos samprata apima visus gyventojus, įskaitant ir žemdirbius valstiečius (IV str.), kita vertus, tauta ir piliečiais vadinami išimtinai bajorai (šlėktos), turintys teisę dalyvauti įstatymų leidyboje ir sprendžiant kitus valstybės klausimus (VI str. 3 d. 1 p., VI str. 8 d.) Seime ir seimeliuose10. Be to, ir Konstitucija priimama ne visuotinos (pilietinės) tautos, o karaliaus, kaip tautos valios reiškėjo, ir Seimo atstovų, t. y. vyriškos giminės bajoriškosios tautos atstovų, pritarimu11.

2. Kitas svarbus modernios konstitucijos bruožas, nustatytas Gegužės 3-iosios Konstitucijos tekste, yra jau minėta nauja valdžios sandara ir valdžių padalijimas. Konstitucijoje keičiama valstybės valdymo forma: iš bajorų demokratijos su renkamu monarchu į paveldimą monarchiją iš Saksonijos elektorių; Konstitucija sustiprina miestiečių padėtį ir sudaro sąlygas formuotis trečiajam luomui (su galimybe dalyvauti Seime) ir kas dar svarbiau – pirmąkart konstituciniu lygmeniu įtvirtina valstiečių teisinę padėtį, jiems suteikdama specialų konstitucinį teisinį statusą. Įdomu tai, kad Konstitucija, konstitucionalizavusi 1791 m. kovo 24 d. Seimelių įstatymą, kartu susiaurino iki tol Respublikoje egzistavusią bajoriškosios tautos sampratą, bežemiams šlėktoms (plikbajoriams) uždrausdama dalyvauti vietos seimeliuose, rinkusiuose Seimo atstovus. Aišku, būtina pripažinti, kad Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, skirtingai nei tų pačių metų Prancūzijos Konstitucija, nepretendavo panaikinti luominę santvarką ir įvesti visuotinę piliečio sampratą. Vis dėlto Gegužės 3-iosios Konstitucijoje atsispindi minėtas valdžių padalijimo principas, prieš beveik dvejus metus deklaruotas Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Pavyzdžiui, Konstitucijos V straipsnyje teigiama: „Idant Respublikos valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios <...>, tai yra: Įstatymų leidžiamoji valdžia – luomų susirinkimas (w stanach zgromadzonych); Aukščiausioji vykdomoji valdžia – karalius bei Sargyba; Teisminė valdžia – šiam tikslui įkurtuose teisminiuose organuose (w juryzdykcyach)“. Labai svarbu paminėti, kad Konstitucija atskyrė ne tik legislatyvinę valdžią nuo vykdomosios (nors karalius turėjo pirmininkauti Senatui), bet ir atribojo teisminę valdžią nuo kitų dviejų: „Teisminė valdžia negali būti vykdoma nei įstatymų leidžiamosios valdžios, nei karaliaus, o tik šiam tikslui įsteigtų ir išrinktų magistratūrų“ (VIII str.).

3. Vertinant Gegužės 3-iosios Konstitucijos santykį su trečiąja minėta moderniõs konstitucijos savybe (žmogaus teisių lygmuo), reikia pripažinti, kad žmogaus teisės (kaip prigimtinės) šiuolaikiniu požiūriu garantuotos nebuvo, nes nebuvo panaikinta baudžiava ir valstybės luominė santvarka, kaip tai buvo padaryta po keturių mėnesių priimtoje pirmoje Prancūzijos Konstitucijoje. Aišku, tam tikras, nors ir minimalus, judesys šia linkme buvo. Pirmiausia, kaip minėta, valstiečiams Konstitucijoje skirtas atskiras IV straipsnis „Valstiečiai“ (lenk. “Chłopi Włościanie”), kuriame valstiečiai įvardijami kaip žmonės, „iš kurių rankų trykšta gausiausia krašto turtų versmė ir kurie sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį“. Dar daugiau – jie Konstitucijos „priimami teisės ir krašto valdymo globon“, o dvarininkų ir valstiečių susitarimai, „surašyti teisingomis sąlygomis taps bendru ir abipusiu įsipareigojimu“, kurių žemės savininkai „niekada savavališkai negalės pakeisti“ (IV straipsnis). Taip pat svarbu paminėti, kad šiame straipsnyje numatyta visiška laisvė naujai atvykstantiems į Respubliką asmenims (pvz., sentikiams ar kitiems asmenims, bėgusiems iš Rusijos) bei tiems, kurie anksčiau iš krašto pasišalinę, dabar norėtų į tėvynę grįžti, pavyzdžiui, kiekvienas naujai atvykęs žmogus „turi visišką laisvę užsiimti savo amatu, turi laisvę sudaryti sutartis dėl gyvenamosios vietos, darbo atlygio ar činšų tokiam laikui, kokiam susitars, turi laisvę įsikurti mieste ar kaimuose“. Taigi, Konstitucijos IV straipsnio formuluotės dvelkia Apšvietos lygybės dvasia ir tarsi ignoruoja luominę baudžiavinę Abiejų Tautų Respublikos tikrovę.

Apibendrinant šią dalį galima konstatuoti, kad 1791 m. gegužės 3-iosios Valdymo įstatymas, nors priimtas ne Stanislovui Augustui įžengiant į sostą, o jo valdymo pabaigoje, turi valdovo ir bajorijos tarpusavio sutarties teisinį svorį, nes iš naujo performuluoja valdovo ir bajorijos anksčiau sutartą valstybės valdymo formą ir principus (pirmiausia nustatė paveldimą konstitucinę monarchiją vietoj anksčiau galiojusio renkamo valdovo, dėl šio pakeitimo monarchas iškilmingai prisiekė Seime), todėl dabartinėje teisinėje terminijoje toks aktas galėtų būti vadinamas konstituciniu. Be to, pagal turinį Konstitucija daugiau ar mažiau atitinka ir šiuolaikinės konstitucijos požymius, todėl istoriografijoje ir žmonių sąmonėje plačiai paplitęs jos įvardijimas konstitucija yra teisiškai pagrįstas net vertinant šiuolaikinės teisinės terminijos požiūriu.

II. Gegužės 3-iosios konstitucija ir Lietuvos valstybingumo matmuo


Viena iš didžiausių kliūčių Gegužės 3-iosios konstituciją priskirti Lietuvos konstitucinei tradicijai yra ta, kad jos tekste nei valstybingumo, nei tautos matmenyse nėra kalbama apie Lietuvą ar LDK, o rašant apie tautą išimtinai minima lenkų tauta. Dėl šios priežasties Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriografijoje nusistovėjo tradicija (kuri vėliau įėjo į vadinamąjį Lietuvos istorijos didįjį naratyvą) Konstituciją Lietuvos valstybingumo požiūriu vertinti neigiamai, pabrėžiant, kad ja buvo panaikinta Abiejų Tautų Respublika, kaip konfederacinė valstybė, ir konstituciniu lygmeniu įteisinti tik Lenkijos kraštų (w krajach polskich), Lenkijos žemės (ziemia polska) ir provincijų terminai12.

O ką gi liudija Konstitucijos tekstas? Galima pacituoti keletą dokumento nuostatų: „Stanislovas Augustas <...> drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“ (Preambulė); „<…> garantuojame visų apeigų ir religijų laisvę Lenkijos kraštuose, pagal kraštų įstatymus“ (I str.); „šiame seime priimtą įstatymą, <...> suteikiantį naują, tikrą ir veiksmingą jėgą laisviems lenkų bajorams“ (III str.); „kiekvienas žmogus, <...> vos įžengęs į lenkų žemę, turi visišką laisvę“ (IV str.); „Idant valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios“ (V str.); „<...> todėl laisvajai lenkų tautai laidavę galimybę kurti sau įstatymų valdžią <...>“; „<...> pareiga apsaugoti kiekvieno lenkų žemės gyventojo likimą ir visiems laikams užkirsti kelią užsienio valstybių įtakai, <...> būtinybė nukreipti nuo sosto svetimšalių ir įtakingų lenkų ambicijas <...>“ (VII str.). Taigi, iš cituotų Konstitucijos nuostatų galima daryti išvadą, kad dėl šios Konstitucijos LDK galutinai praranda savo turėtą konfederacijos subjekto juridinį statusą ir tampa tiesiog ziemia polska, o LDK bajorai nuo šiol traktuojami kaip priklausantys lenkų tautai – naród polski (tiesa, lieka neaišku, ar šalia natione polonus LDK bajorai pagal Konstituciją galėtų save vadinti bent jau gente lituanus).

Reikia pripažinti, kad vienu iš pirmųjų bandymų perskaityti Gegužės 3-iosios konstituciją „lietuviškai“ galima laikyti Adolfo Šapokos darbus, kuriuose jis dar tarpukariu stengėsi išsiaiškinti LDK atstovų poziciją šiuo klausimu ir žvelgti į ją 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo13 akto kontekste. Pirmiausia turima omenyje nepublikuota A. Šapokos studija „Lietuva Reformų Seimo Metu“14 (parengta 1936 m. disertacijos pagrindu) ir Konstitucijai skirtas straipsnis15. Vis dėlto autorius Konstitucijos priėmimą gegužės 3 ir 5 dienomis vadina tikru perversmu ar coup d’etat16, juolab kad šiuo aktu buvo pažeistos ankstesnės monarcho ir bajorų pacta conventa (pirmiausia nuostata, kad bajorai turi teisę rinkti monarchą). Kita vertus, būtent A. Šapoka pirmasis pabrėžė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje numatytas LDK statuso sumažinimas praktiškai taip ir nebuvo įgyvendintas, o 1791 m. spalio 20 d. Seime priėmus Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą, laimėjo LDK savarankiškumo „tezė“17. Savo ruožtu Mečislovas Jučas ir šiuo metu laikosi nuomonės, kad net „Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas, priimtas lietuvių iniciatyva, jau nebegalėjo pakeisti pagrindinės Gegužės 3 d. konstitucijos duotos [Respublikos unifikavimo] krypties“18.

Lietuvoje nusistovėjusį vienpusišką Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertinimą kai kurie istorikai kritikuoja ir bando keisti vadinamąjį Lietuvos istorijos didįjį naratyvą. Pavyzdžiui, Alfredo Bumblausko kritika remiasi šiais argumentais: prie Konstitucijos rengimo prisidėjo ir Lietuvos atstovai (pvz., Ignas Potockis), o Konstitucijos priešininkai (Targovicos konfederacijos rėmėjai) buvo Kotrynos II favoritai, privedę prie visiško Abiejų Tautų Respublikos žlugimo; Konstitucijai pritarė dauguma LDK pavietų seimelių; be to, 1791 m. spalio 20 d. Lietuvos delegacija Ketverių metų Seime išsireikalavo pataisos, pavadintos Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimu, kurioje jau buvo minimos abi tautos ir LDK19. Taip pat Eligijus Raila, siekdamas „reabilituoti“ Gegužės 3-iosios Konstituciją Lietuvos istoriografijoje, remiasi analogiškais argumentais, kad nė vienas Konstitucijos straipsnis nekalba specialiai apie Lietuvos panaikinimą, atvirkščiai – Konstitucijoje minimas terminas Respublikos valstybės (państwa Rzeczypospolitej) nurodo į LDK. Be to, pasak autoriaus, Konstitucija buvo išversta į lietuvių kalbą, o 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimas tapo „esmine konstitucijos pataisa“, todėl „kitaip negu istoriografinė versija, pabrėžusi Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, būtų galima teigti, kad anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją“20. Taigi, būtina atidžiau išnagrinėti minėtus autorių argumentus dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertinimo Lietuvos valstybingumo kontekste, aptariant šiuos tris požymius: 1) Lietuvos vardo minėjimas Konstitucijos tekste, 2) termino Respublikos valstybės vartojimas Konstitucijos tekste ir 3) Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą21.

1. Lietuvos istoriografijoje nusistovėjusi nuomonė, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje nėra minimas Lietuvos vardas. Vis dėlto nėra visiškai taip, nes Lietuva minima bent trijose vietose, tiesa, susijusiose išimtinai su asmenų titulais, t. y.: Preambulėje (monarcho titule), II straipsnyje (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto titule) ir pasirašiusių Seimo atstovų tituluose. Pavyzdžiui, Preambulėje išvardijami monarcho Stanislovo Augusto titulai: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Didysis Kunigaikštis <...>“. Nors Lietuvos vardas karaliaus, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, titule paminėtas pirmu numeriu, tačiau formaliai žiūrint jis niekuo nesiskiria nuo Palenkės ar Černigovo, todėl Lietuvos valstybingumą čia sunku įžvelgti. Antra, Lietuva paminėta Konstitucijos II straipsnyje, kuriame, išvardijant bajorams suteiktų įvairių valdovų (pradedant Kazimieru Didžiuoju ir baigiant Žygimantu Augustu) privilegijas, šalia Jogailos paminėtas ir „Vytautas, jo brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis“. Įdomu tai, kad visi Konstitucijoje išvardyti valdovai buvo Lenkijos valdovai karaliai, išskyrus Vytautą, kuris buvo tik Lietuvos valstybės valdovas – Lietuvos didysis kunigaikštis. Vis dėlto bandymų šią vietą interpretuoti kaip pripažįstančią valstybės dualizmą neleidžia po minėtos nuostatos einantis sakinys, teigiantis, kad „<...> bajorų luomo prakilnumą Lenkijoje pripažįstame lygiaverčiu bet kokiam kur nors kitur naudojamam bajorystės laipsniui“. Todėl Vytauto Didžiojo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, paminėjimą Konstitucijoje bajorų privilegijų kontekste galima trakuoti išimtinai istoriniu požiūriu. Pagaliau trečia vieta, kur Konstitucijoje paminėta Lietuva – ją pasirašiusių Seimo atstovų-signatarų tituluose: pirmiausia kunigaikščio Kazimiero Nestoro Sapiegos, kuris pasirašo kaip „Lietuvos artilerijos generolas ir LDK konfederacijos maršalka“, taip pat Kazimiero Konstantino Pliaterio, pasirašiusio kaip Trakų generolas kaštelionas ir „deputatas konstitucijai iš L. D. K.“, ir Jackaus Putkamerio, kuris pasirašė kaip Minsko vaivadijos pasiuntinys ir „deputatas konstitucijai iš LDK provincijos“22. Tačiau ir Konstitucijos signatarų lietuviški titulai negali būti vertinami kaip vienas iš Lietuvos valstybingumo akcentų, nes juose neatsispindi savarankiškas LDK teisinis statusas.

2. Kitas svarbus Konstitucijos teksto „lietuviškumo akcentas“, pabrėžiamas minėtų autorių, galėtų būti termino Respublikos valstybių (daugiskaita) paminėjimas trijose Konstitucijos vietose. Pirmiausia ši nuostata užfiksuota III straipsnyje, kuriuo Įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse (w państwach Rzeczypospolitej) pripažįstamas Konstitucijos sudėtine dalimi“ (terminas Respublikos valstybės paminėtas įstatymo pavadinime); IV straipsnyje, kuriuo suteikiama laisvė bet kuriems asmenims, naujai atvykusiems ar sugrįžusiems į Respublikos valstybes, ir V straipsnio, įtvirtinančio tautos suvereniteto principą ir valdžių padalijimą, antrame sakinyje, kuriame teigiama: „<...> idant Respublikos valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą turi sudaryti trys valdžios <...>“. Nors Konstitucijoje niekur nėra nurodyta, kas yra Respublikos valstybės, niekam negalėtų kilti abejonių, kad omenyje turimos Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, minėto Konstitucijos teksto formuluotės leidžia manyti, jog dokumente vis dar grumiasi skirtingos naujos valdymo formos koncepcijos (konfederacinė ir centralizuota).

Kaip termino Respublikos valstybės interpretavimo šaltinį galima pasirinkti ir 1791 m. gegužės 5 d. Seimo deklaraciją23. Kaip žinoma, gegužės 5 d. Seime buvo antrą kartą balsuojama dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos; buvo priimta ir Seimo deklaracija, nurodanti, kaip Konstitucija turi būti įgyvendinta24. Dėl šios priežasties deklaracija gali būti vertinama kaip tam tikras konstitucinis aktas dėl Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos ir šiuo požiūriu laikomas jos sudedamąja dalimi. Todėl svarbi ir deklaracijos teksto analizė, galinti geriau paaiškinti Konstitucijos tekste vartojamas minėtas sąvokas ir terminus.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad šioje deklaracijoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra paminėta reikšmiškai (ne tik tituluose): „<...> šią priesaiką duoti pavedame Lenkijos karūnos valstybėse, įskaitant Lietuvos D. K. (lenk. w państwach korony polskiej, i W. X. litewskiego konsystujące). Gegužės 8 d. visose krašto bažnyčiose nustatome padėkos Dievui pamaldas už suteiktą puikią akimirką išsivaduoti Lenkijai iš užsienio priespaudos ir vidaus netvarkos <...>“.

Taigi, šios deklaracijos kontekste paminėtas Lenkijos karūnos valstybių, kaip ir Konstitucijos tekste kartais pasitaikantis terminas Respublikos valstybės nors ir išlaiko tam tikrą Lietuvos valstybingumo „svorį“, tačiau pastarajai jos interpretacijai reikalingos nuorodos į kitus istorinius teisinius šaltinius, esančius už Konstitucijos ribų, todėl atsietai šis terminas negali būti pakankamas Lietuvos valstybingumo Gegužės 3-iosios Konstitucijos tekste argumentas. Be to, terminą Respublikos valstybės perskaityti lietuviškai dar labiau apsunkina terminas Lenkijos karūnos valstybės, paminėtas Gegužės 5 d. Seimo deklaracijoje. Todėl Konstitucijoje pasitaikantis terminas Respublikos valstybės geriausiu atveju galėtų būti prilyginamas tokiam federaciniam subjektui kaip JAV federacinės valstijos (state) ar XIX a. pabaigoje suvienytos Vokietijos žemės (Länder). Tokį Respublikos valstybių aiškinimą atitinka ir Miestų įstatymo teksto analizė, kurio pavadinime vartojamas terminas Respublikos valstybės šio įstatymo tekste atskleidžiamas per terminus (LDK) provincija ar žemė25.

3. Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą minimas taip pat dažnai, kaip ir argumentas dėl Konstitucijos lietuviško matmens. Reikia apgailestauti, kad dokumento vertimas iki šiol nėra rimtai įvertintas ne tik Lietuvos kalbininkų, bet ir istorikų bei teisininkų. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad 1978 m. (t. y. dar sovietmečiu) šis Konstitucijos vertimas (kartu su kai kuriais kitais Ketverių metų Seimo aktais) buvo publikuotas istoriko Juozo Tumelio, kuris parašė ir trumpą įžangą šiai publikacijai26. Kol kas tai vienintelis bandymas pasvarstyti apie galimus šio vertimo metus ir autorius. Beje, šis Konstitucijos vertimas taip ir liko rankraštyje – išspausdintas ir viešai išplatintas jis nebuvo. Autorius spėja, kad vertimas galėjo būti padarytas 1794 m. Kosciuškos sukilimo metu, o kiti autoriai linkę vertimui suteikti net 1791 ar vėlesnius – 1803 metus (juos, beje, pasak autoriaus, rodo rankraščio vandens ženklai)27. Žinoma, bet kuriuo atveju Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą yra pirmasis bandymas lietuvių kalba surašyti teisės akto tekstą – jame pirmąkart Lietuvos teisės istorijoje pavartoti tokie terminai kaip Seymas, Konstytucya, Lietuwa ir kt., kurie (nors ir ne šiuolaikinės lietuvių kalbos gramatikos transkripcija) yra vartojami ir dabartinėje teisinėje ir politinėje lietuvių kalboje, todėl ateityje būtina atlikti tolesnį šio vertimo tyrimą, išsiaiškinant jo metus, vertėją(-us) ir jo (jų) vartojamą tarmę. Kitais žodžiais tariant, tai pirmasis (nors ir nelabai vykęs) bandymas lietuvių kalbą iš buitinės terpės perkelti į viešojo bendravimo lygmenį. Tai, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo oficialiai išversta į lietuvių, o ne į kitą Abiejų Tautų Respublikoje paplitusią kalbą, galima laikyti tam tikru LDK teisinio statuso savarankiškumo bendroje valstybėje išlaikymo požymiu. Vis dėlto šis Konstitucijos vertimas gali būti siejamas labiau su jos įgyvendinimo procesu, vykusiu jau po priėmimo, ir jis niekaip negali keisti Konstitucijos teksto (valstybės centralizacijos) prasmių.

Apibendrinant Gegužės 3-iosios Konstitucijos teksto analizę kartu su gegužės 5-osios Seimo deklaracija galima konstatuoti, kad Konstitucija nepanaikino LDK kaip administracinio teritorinio vieneto, tačiau konstituciškai užfiksavo tuo metu faktiškai sumažėjusį jos statusą, kuris dėl istorinės tradicijos kartais įvardijimas Respublikos valstybe (tiesa, kartu su terminu Lenkijos karūnos valstybės), o ne tik provincija, kraštu ar žeme. Be to, šis LDK teisinio statuso Gegužės 3-iosios Konstitucijoje sumažėjimas kyla pirmiausia iš to, kad suverenią tautą, kaip valstybės kūrėją ir valstybę vienijančia jėgą, Konstitucija įvardija lenkų tautą, o ne abi tautas, kaip buvo įprasta laikyti po Liublino unijos. Termino lenkų tauta traktuoti išimtinai vien kaip pilietinės ar valstybinės tautos (analogiškai britų ar amerikiečių tautoms) negalima, nes lenkų tauta nėra bendra respublikos tauta – tik viena iš abiejų tautų, užfiksuotų Liublino unijoje.

III. Gegužės 3-iosios Konstitucija kaip sudėtinės ATR 1791 m. Konstitucijos dalis


Prieš pradedant šią dalį reikėtų konstatuoti, kad šiuolaikinės Lietuvos konstitucinės teisės mokslas kol kas dar neskyrė Konstitucijos analizei tinkamo dėmesio. Tai puikiai iliustruoja tiek Vilniaus universiteto, tiek Mykolo Romerio universiteto konstitucinės teisės vadovėliai. Pavyzdžiui, Egidijaus Šileikio studijoje „Alternatyvi Konstitucinė teisė“ apie Gegužės 3-iosios Konstituciją užsiminta vos keletu sakinių, ir tik išnašoje, kurioje teigiama, kad nė viename Konstitucijos straipsnyje „nekalbama apie Lietuvą“ ir cituojamas jau minėtas M. Jučo teiginys, kad Konstitucija „naikino Uniją ir Lietuvos statusą valstybėje“28. Mykolo Romerio universiteto vadovėlyje „Lietuvos konstitucinė teisė“ šiam dokumentui skiriamas vienas puslapis. Jame, be kita ko, teigiama, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija yra „Lietuvos ir Lenkijos – Abiejų Tautų Respublikos“, tačiau kitoje vietoje jau pripažįstama, jog „buvusi federacinė valstybė Konstitucijoje verčiama viena Lenkijos karalyste, vientisa suverenia valstybe, joje <…> neminimas net Lietuvos vardas“ ir kad „Lietuvos padėtį sušvelnino tik tų pat metų spalio 20 d. LDK atstovų iniciatyva Seimo priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“29.

Vertinant Gegužės 3-iosios Konstituciją ir jos santykį su Lietuvos teisės tradicija, įdomus ir naujas yra Jevgenijaus Machovenko požiūris: remdamasis minėtais istorikų tyrimais30, jis siūlo į Gegužės 3-iosios Konstituciją žvelgti tik kaip į vieną iš konstitucinių aktų, sudarančių sudėtinę 1791 m. (Ketverių metų Seimo priimtą) Konstituciją, į kurią dar įeitų joje minimi: 1791 m. kovo 24 d. Seimelių įstatymas, 1791 m. balandžio 18 d. vadinamasis Miestų įstatymas ir Spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimas. Šį 1791 m. konstitucinių aktų sąrašą dar galima papildyti minėta Gegužės 5 d. Seimo deklaracija. Reikia pripažinti, kad pirmuosius du įstatymus konstitucionalizuoja pati Gegužės 3-iosios Konstitucija, nes III straipsnyje teigiama, jog įstatymas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“ skelbiamas „šios Konstitucijos dalimi“, o šio įstatymo II straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „visus ankstesnius įstatymus ir nuostatus, prieštaraujančius dabartiniam Miestų įstatymui, panaikiname, o šį įstatymą skelbiame konstituciniu“. Panašiai ir Konstitucijos VI straipsnyje teigiama, kad anksčiau Seimo priimtą Seimelių įstatymą „iškilmingai patvirtiname kaip esminį pilietinių teisių pagrindą“ (Prawo o sejmikach <...> jako najistotniejszą zasadę wolności obywatelskiej, uroczyście zabezpieczamy)31. Kaip minėta, į 1791 m. Ketverių metų Seimo priimtų konstitucinių aktų sąrašą autorius siūlo įtraukti ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimą, kurį netgi siūlo laikyti „aukščiausiu“ konstituciniu aktu, nes, pasak autoriaus, „jo keitimas nenumatytas, jis turi galioti amžinai, o kitos Konstitucijos dalys taisomos kas dvidešimt penkerius metus“32. Taigi, skirtingai nei iki šiol Lietuvos istoriografijoje vyravusi nuomonė, kad Įsipareigojimą reikia laikyti Gegužės 3-iosios pataisa, jį galima laikyti viena iš sudėtinių 1791 m. Konstitucijos dalių, dar daugiau – net turinčiu aukščiausią teisinę konstitucinę galią.

Sudėtinės Konstitucijos, sudarytos iš kelių konstitucinių aktų, samprata teisės moksle nėra nauja. Kaip pavyzdį galima pateikti Prancūzijos 3-iosios Respublikos Konstituciją, kurią sudarė keli skirtingu metu priimti konstituciniai įstatymai. Be to, netgi į dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją galima žiūrėti kaip į susidedančią ne tik iš 1992 m. Konstitucijos teksto, bet ir iš 1991 ir 1992 m. konstitucinių aktų ir 2004 m. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (neminint įstatymo dėl Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos). Todėl Konstitucijos tekste minimi du anksčiau priimti įstatymai turėtų būti traktuojami kaip sudėtinė 1791 m. Konstitucijos dalis, nes po Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimo jų statusas tapo konstitucionalizuotas ir jų nuostatų nebebuvo galima pakeisti, atitinkamai nepakeičiant Gegužės 3-iosios Konstitucijos III ir VI straipsnių. Kitaip tariant, nors minėti du įstatymai buvo priimti kaip ordinariniai, ar paprastieji, Seimo įstatymai (vartojant šiuolaikinę teisinę kalbą) dar prieš Gegužės 3-iosios Konstituciją, tačiau pastarajai savo blanketinėmis nuostatomis įtraukus juos į valstybės „konstitucinį bloką“, šių dokumentų statusas susilygino su Konstitucijos teisiniu statusu ir jų nuostatų pakeitimui taip pat pradėjo galioti 25 metų „apmąstymo“ laikotarpis. O Seimo deklaracija, priimta gegužės 5 dieną antrąkart balsavus dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos, galėtų būti vertinama kaip Gegužės 3-iosios Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos konstitucinis įstatymas. Todėl minėtų trijų konstitucinių aktų (Seimelių ir Miestų įstatymų bei deklaracijos) konstitucinis statusas tiesiogiai kyla iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos, kuri yra tarsi jų statuso ir veikimo „orbitos epicentras“.

Visai kitaip turėtų būti vertinamas Spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo konstitucinis statusas, kuris, palyginti su Gegužės 3-iosios Konstitucija ir minėtais jos lydimaisiais konstituciniais aktais, yra išskirtinis. Tokį požiūrį galima paremti tuo, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijoje ir ją papildančiuose įstatymuose užfiksuota tikrovė Ketverių metų Seimo buvo suprantama kaip pereinamojo pobūdžio realybė, kurią galima koreguoti pasikeitus gyventojų kartai, o Įsipareigojime įtvirtinta lenkų ir lietuvių tautų vienybė bendroje valstybėje trakuojama kaip amžinas ir nekeičiamas principas, prilygintas Liublino unijai ir ateities monarchų amžinai pacta conventa. Taigi, Spalio 20 d. Įsipareigojimas, skirtingai nei anksčiau minėti konstituciniai aktai, nekyla iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos, o ją viršija kaip turintis aukštesnį konstitucinį statusą, nes yra nekeičiamas ir „visiems laikams sudarytas“33. Vis dėlto Spalio 20 d. Įsipareigojimą (sudėtinėje Konstitucijoje) su Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymu susieti leidžia Įsipareigojimo teksto nuoroda į „Valdymo įstatymą“ ir ten pateikta jo nauja interpretacija – jis turi tarnauti „Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai“.

Jau minėta, kad Seimelių ir Miestų įstatymų bei Gegužės 5 d. Seimo deklaracijos, kaip 1791 m. konstitucinių aktų, tekstų analizė nerodo aiškių ir vienareikšmių LDK valstybingumo ar teisinio subjektiškumo prasmių, todėl esminę reikšmę šiame kontekste turi tik Spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktas, kuris yra paskutinis Ketverių metų Seimo konstitucinis aktas, įeinantis į sudėtinę 1791 metų Konstituciją. Pirmiausia Įsipareigojimo konstitucinį pobūdį rodo tai, kad jis priimtas visais balsais ir jį pasirašė išrinkti „deputatai konstitucijai“. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Įsipareigojimo akte šalia termino Lenkijos Respublika, kaip bendra tėvynė, yra aiškiai ir nedviprasmiškai vartojamas terminas „mūsų valstybės – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“, be to, skirtingai nei Gegužės 3-iosios Konstitucijoje, jau kalbama ne apie lenkų tautą, o apie „abi – Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautas“. Galiausia, kaip minėta, Spalio 20 d. Įsipareigojime ir Gegužės 3-iosios Konstitucija perskaitoma Liublino unijos „dvasioje“34, t. y. traktuojama ne kaip centralizuotai suvienijanti du savarankiškus subjektus į vienos tautos Respubliką ar Lenkijos Karūną, o kaip „tarnaujanti visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai“. Taigi, dokumente nustatytą LDK teisinį statusą galima įvardyti kaip tam tikrą konfederacinės valstybės subjektiškumą, pagal kurį abiejų subjektų yra valdoma bendra kariuomenė ir iždas, o LDK paliekama viešųjų Lietuvos pajamų kasa bei atskiras teismas (Respublikos) Iždo komisijos byloms, susijusioms su Lietuva, nagrinėti.

Apibendrinant šią dalį konstatuotina, kad visus minėtus penkis konstitucinius aktus galima laikyti sudėtinėmis 1791 m. Konstitucijos dalimis, tačiau šią sudėtinę 1791 m. Konstituciją traktuoti kaip „Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją“ galima tik dėl 1791 m. spalio 20 d. Seime priimto Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo35. Dar daugiau, tik šio paskutinio konstitucinio akto kontekste visą sudėtinę ATR 1791 m. Konstituciją galima laikyti ir Lietuvos konstitucingumo istorijos dalimi.

Išvados

1. Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymas pagal savo turinį turi tam tikrų modernios konstitucijos bruožų (steigiamasis akto pobūdis, viršenybė ordinarinės teisės atžvilgiu, valstybės sandaros, įskaitant valdžių padalijimą, įtvirtinimas, poslinkis žmogaus teisių plėtimo link) ir todėl gali būti pagrįstai vadinimas konstitucija šiuolaikine prasme. Vis dėlto Gegužės 3-iosios Konstitucijos priėmimo metu nebuvo laikomasi Seimo konstitucijoms (juolab keičiančių privilegijose nustatytų valdovo ir bajorų pacta conventa nuostatas) būtinų priėmimo taisyklių, ji priimta skubos tvarka, apeliuojant į ypatingą padėtį valstybėje.

2. Gegužės 3-iosios Konstitucijos tekste formaliai lietuvišką matmenį atspindi: 1) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paminėjimas Stanislovo Augusto, Vytauto Didžiojo ir Konstitucijos signatarų tituluose; 2) termino Respublikos valstybių vartojimas ir 3) Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą. Tačiau minėti Konstitucijos terminai neatskleidžia savarankiško LDK teisinio statuso valstybėje, o (kol kas nenustatytos datos) Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą negali būti vertinamas kaip galintis keisti Konstitucijoje vartojamas valstybę centralizuojančias ir savarankišką LDK statusą mažinančias sąvokas bei prasmes.

3. Gegužės 3-iosios Konstitucijos teksto analizė leidžia konstatuoti, jog ja nebuvo panaikinta LDK, kaip teritorinis administracinis vienetas, tačiau ji užfiksavo sumažėjusį LDK statusą iki Lenkijos Karalystės federacinio subjekto ar net centralizuotos valstybės regiono, o joje pasitaikantis terminas Respublikos valstybės (šalia terminų Respublikos kraštai, žemės, provincijos) geriausiu atveju galėtų būti prilyginamas tokiam federaciniam subjektui kaip JAV federacinės valstijos ar Vokietijos žemės.

4. Gegužės 3-iosios Konstitucijos (dėl steigiamojo pobūdžio valstybę centralizuojančių nuostatų) negalima vienareikšmiai vadinti Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, nes ji ne tik fiksavo, bet ir steigė naują politinę visuomeninę tikrovę, nepripažįstančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenaus teisinio statuso, konstituciniu suverenu (šalia karaliaus) įvardydama lenkų tautą.

5. Į 1791 m. Konstituciją galima žvelgti kaip į sudėtinę Konstituciją, kurią be Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymo ir Gegužės 5-osios Seimo deklaracijos sudarytų 1791 m. kovo 24 d. Seimelių įstatymas, 1791 m. balandžio 21 d. Miestų įstatymas bei Spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktas. Pastarasis konstitucinis aktas yra ne tiek Gegužės 3-iosios Konstitucijos pataisa, kiek savarankišką statusą 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijoje turintis konstitucinis aktas. Jei pirmiems trims konstituciniams aktams konstitucinį statusą suteikia Gegužės 3-iosios Konstitucija, tai Spalio 20 d. Įsipareigojimo (aukštesnio už kitus keturis aktus) konstitucinis statusas kyla tiesiogiai iš jo teksto reikšmių ir priėmimo procedūros.

6. Tik 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą įtraukus į sudėtinę Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. Konstituciją, pastarąją galima laikyti Lietuvos konstitucingumo istorijos dalimi, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė joje paminėta kaip lygiavertis Abiejų Tautų Respublikos subjektas, o ne tik kaip Respublikos ar Lenkijos karūnos provincija ar federacinė teritorija. Beje, analogiška pozicija atsispindi ir Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. balandžio 28 d. rezoliucijoje „Dėl Gegužės trečiosios konstitucijos su Abiejų Tautų Tarpusavio Įžadu 220-ųjų metinių“, kurioje teigiama, kad „pirmoji moderni rašytinė Konstitucija Europoje“ yra „Gegužės trečiosios Konstitucija su Abiejų Tautų tarpusavio įžadu“.

CONSTITUTION OF MAY 3, 1791 AND LITHUANIAN CONSTITUTIONAL TRADITION

Vaidotas A. Vaičaitis

Summary

Keywords: Constitution; Seimas; Lithuania; Commonwealth of Two Nation; 1791.

This article is devoted to analyze the constitution of May 3, 1791 – from legal point of view trying to find any touch points with Lithuanian statehood and constitutional history. That kind of survey is needed, because previous studies of this document in Lithuania have been exclusively done by historians but not legal (constitutional) scientists. The author firstly analyzes the question, whether this document might be considered as constitution through theory of modern constitutionalism, then the references to “Lithuania” in the text of the constitution are analyzed in order to reveal their meaning and lastly, the new concept of “constituent 1791 Constitution of Commonwealth of Two Nations” is offered, which through inclusion in it, especially, Mutual Engagement of Two Nations (pol. Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów) adopted in October 20, 1791 – might be considered as a part of Lithuanian constitutional history. Therefore, the author suggests that this constituent 1791 Constitution might be consisted of 5 constitutional acts: 1) May 3 constitution, 2) Seimas Declaration of May 5, 3) April 21, 1791 Free royal cities act (pol. Miasta Nasze Królewskie Wolne w Państwach Rzeczypospolitej), 4) March 24, 1791 Act on local legislative councils’ (pol. Prawo o Sejmikach) and 5) Mutual Engagement of Two Nations (pol. Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów). The article ends with some conclusions for contemporary Lithuanian constitutional legal science.

Įteikta 2013 m. gegužės 30 d.

1 Valstybės žinios. 2007, Nr. 48-1855; 2011, Nr. 53-2542. Pirmosios rezoliucijos tekstas atpasakoja labiau „lenkiškos“ Abiejų Tautų Respublikos naratyvą, pagal kurį Abiejų Tautų Respubliką reikėtų vertinti kaip vieną iš pirmųjų Europos valstybių vienijimosi pavyzdžių, t. y. tarsi Europos Sąjungos pirmtakę. Savo ruožtu antroji rezoliucija bando kurti „lietuviškąjį“ Respublikos ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos naratyvą. Ypač paminėtina 2011 m. rezoliucijos nuostata, kad „Seimas <…> pabrėždamas, kad Gegužės trečiosios Konstitucija su Abiejų Tautų tarpusavio įžadu yra pirmoji moderni rašytinė Konstitucija Europoje ir antroji rašytinė Konstitucija pasaulyje“.

2 Nekrošius, I., Nekrošius, V., Vėlyvis, S. Romėnų teisė. Kaunas: Vijusta, 1996, p. 20–21.

3 Tiesioginis konstitucijos taikymas teismuose nėra minimas, nes šis konstitucijos principas kontinentinėje Europoje galutinai įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo.

4 Steigiamasis aktas yra tas, kuris steigia iki tol neegzistavusią teisinę visuomeninę tikrovę. Išsamiau apie steigiamąjį konstitucijos pobūdį žr.: Vaičaitis, V. Suvereniteto samprata ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Vilnius, 2012, p. 106–114; Vaičaitis, V. 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija ir jos reikšmė Lietuvos Respublikos teisinei sistemai. Nepriklausomos Lietuvos teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius, 2012.

5 Vis dėlto istoriografija pacta conventa atsiradimą Abiejų Tautų Respublikos istorijoje sieja su 1573 m. Henriko (Henry de Valois) artikulais, kuriuose atsispindėjo naujojo – renkamo Respublikos valdovo – sutartis su jį išrinkusiais bajorais, o Gegužės 3-iosios Konstitucijoje buvo vėl grįžtama prie sosto paveldėjimo. Kita vertus, konstitucinio rango dokumentams galima priskirti kiekvieną LDK ar Abiejų Tautų Respublikos valdovo privilegiją, įskaitant ir Lietuvos statutus, turinčius valdovo privilegijos, t. y. jo sutarties su bajorais, požymių. Žr. Machovenko, J. Piliečio ir valstybės santykiai 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje: paveldas ir pamoka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Vilnius, 2012, p. 8.

6 Čia ir toliau bus naudojamasi Eligijaus Railos į lietuvių kalbą išverstu Konstitucijos tekstu, žr. Raila, E. Apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją. Vilnius: Aidai, 2007.

7 Analogiškos nuomonės apie šios Konstitucijos viršenybę prieš kitus Seimo aktus laikosi ir lenkų istorikas Michałas Petrzakas, žr. jo studiją: Petrzak, M. Konstytucja 3 Maja 1791 roku. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2011, p. 4, 10.

8 Kochlewski, W. Ustawa Rządowa. Konstytucja 3 Maja 1791: pierwodruki. Warszawa, 2005, p. 3. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tie Seimo atstovai, kurie nepritarė Konstitucijai, tiesiog nedalyvavo gegužės 5 d. Seimo posėdyje.

9 Šapoka, A. Raštai. T. 2. Lietuva Reformų Seimo metu. Iki 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, p. 415.

10 Dviprasmę tautos sampratą Konstitucijoje (lenk. dwojakie znaczenie terminu naród) pastebėjo ir lenkų istorikas Michałas Petrzakas, žr.: Petrzak, M. Konstytucja 3 Maja 1791 roku. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2011, p. 9.

11 Būtent bajorai Konstitucijoje įvardijami „konstitucijos gynėjais“ (II str.). Aišku, būtina pastebėti, kad pilietinės tautos, kaip visų valstybės gyventojų, piliečių visumos samprata XVIII a. dar nebuvo įtvirtinta jokioje valstybėje. Pvz., Prancūzijos 1791 m. Konstitucija pilietines teises numatė tik gyventojams vyrams, mokantiems ne mažesnį kaip trijų darbo dienų mokestį, o JAV Konstitucija pilietinių teisių nesuteikė ne tik moterims, bet ir vietiniams indėnams.

12 Tokį iki šių laikų Lietuvoje įsitvirtinusį požiūrį puikiai įkūnija vienas iš Justino Marcinkevičiaus dramos „Katedra“ herojų – Žmogus:

„Reik paminėt, kad tūkstantis septyni

Šimtai devyniasdešimt pirmų metų

Valstybės konstitucijoj nėra

Net žodžio „Lietuva“. Vadinas, broliai,

Mes stovim prie tėvynės kapo…“.

Marcinkevičius, J. Katedra: dešimties giesmių drama. Mindaugas. Mažvydas. Katedra. Kaunas: Šviesa, 1988, p. 267.

13 Nors kai kurie autoriai šį dokumentą verčia kaip „Įžadą“ (iš lenk. zeręczenie), autorius laikosi termino „Įsipareigojimas“, kuris labiau tinkamas šiuolaikinei teisinei kalbai.

14 Šapoka, A. Raštai. T. 2. Lietuva Reformų Seimo metu. Iki 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008.

15 Šapoka, A. Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva. Lietuvos praeitis. Kaunas, 1940, t. 1, sąs. 1, p. 137–210.

16 Tokį jo požiūrį greičiausiai lėmė tai, kad nebuvo laikomasi formalių konstitucijos priėmimo taisyklių, pagal kurias kiekvienas Keturmečio Seimo konstitucijos projektas po perskaitymo Seime turėjo būti perduotas „deliberacijai“ konstitucinėje komisijoje ir bent 3 dienas prieš sprendimo priėmimą išdalytas atstovams susipažinti. Be to, atstovai Seime vietos seimeliuose gaudavo instrukcijas (įgaliojimus), kaip reikia balsuoti Seime, o balsavimas už tokią valdymo formą, kurioje būtų apribota bajorų teisė rinkti valdovą, dažniausiai peržengė Seimo atstovų turėtų instrukcijų ribas. Galų gale tokia valdymo formos pataisa (sosto paveldėjimas) prieštaravo ir valdovo su bajorija sudarytai pacta conventa. Žr. Šapoka, A. Raštai. T. 2. Lietuva Reformų Seimo metu. Iki 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, p. 399, 407.

17 Šapoka, A. Raštai. T. 2. Lietuva Reformų Seimo metu. Iki 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucijos. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, p. 446.

18 Jučas, M. Gegužės 3 d. konstitucijai. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 10.

19 Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 412.

20 Raila, E. Gegužės 3-iosios epocha. 1791 m. Gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, 2001, p. 74; Raila, E. Apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją. Vilnius: Aidai, 2007, p. 65–68, 80–87.

21 Būtina paminėti, kad iki šiol išsamiausia Lietuvos istorikų diskusija vertinant Gegužės 3-iosios Konstituciją vyko 2008 m. spalio 10 d. konferencijoje „1791 m. gegužės 3 d. konstitucija Lietuvos istorijoje ir istorinėje kultūroje“ tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Konferencijoje buvo kelti ne tik istoriniai, bet ir teisiniai klausimai, kurių rezultatais naudojamasi ir šiame straipsnyje. Konferencijos diskusijos ir apibendrinimai buvo publikuoti: Burbaitė, E., Karvelis, D., Ringytė, R. Dar kartą apie gegužės 3-iosios konstituciją. Istorija: mokslo darbai. T. 72 (2008), p. 104–108.

22 Abiejų Tautų Respublikos teritorija į tris panašaus dydžio provincijas (Mažąją Lenkiją, Didžiąją Lenkiją ir LDK) buvo suskirstyta jau 1775 m., tačiau šis suskirstymas, nors ir atsiradęs valstybės centralizacijos pagrindu, neturi būti vertinamas kaip panaikinantis LDK subjektiškumą bendroje valstybėje.

23 Gegužės 5 d. Seimo deklaracijos teksto prasmėms pabrėžti taip pat buvo naudojama ir šios deklaracijos Juozo Tumelio lietuviško vertimo publikacija. Žr. Tumelis, J. Absakims Stonu surinktuju. Lietuvos istorijos metraštis. 1977, p. 105–106.

24 Kochlewski, W. Ustawa Rządowa. Konstytucja 3 Maja 1791: pierwodruki. Warszawa, 2005, p. 3.

25 Miestų įstatymo lietuvišką vertimą žr. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, 2001, p. 35–52.

26 Tumelis, J. Gegužės Trečiosios Konstitucijos ir Ketverių metų Seimo nutarimų lietuviškas vertimas. Lietuvos istorijos metraštis. 1977, p. 90–95; Tumelis, J. Prowa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. Lietuvos istorijos metraštis. 1977, p. 95–105.

27 Tumelis, J. Gegužės Trečiosios Konstitucijos ir Ketverių metų Seimo nutarimų lietuviškas vertimas. Lietuvos istorijos metraštis. 1977, p. 92. Šio vertimo rankraštis (ar kopija) yra Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje, jis mokslinėje literatūroje galėjo būti žinomas nuo 1906 m., kai buvo užregistruotas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių kataloge. Lietuvoje apie šį vertimą žinota jau tarpukariu. Rankraštis yra 34 x 22 cm formato sąsiuvinyje.

28 Šileikis, E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003, p. 45.

29 Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 109–110. Tiesa, net ir šios trumpos informacijos negalima priskirti Lietuvos konstitucionalistams, nes šis vadovėlio skyrius parašytas vieno žymiausių Lietuvos teisės istorikų – Mindaugo Maksimaičio.

30 Taip pat lenkų istoriku J. Bardachu, žr. Bardach, J. Konstytucja 3 maja 1791 r. a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów. Warszawa, 2001.

31 Žr. Machovenko, J. Piliečio ir valstybės santykiai 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje: paveldas ir pamoka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Vilnius, p. 8–10. Tiesa, autorius prie konstitucinių aktų priskiria ir pacta conventa.

32 Ten pat, p. 9. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo tekstą žr. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. P. 55–58. Analogišką poziciją dėl Spalio 20 d. Įsipareigojimo teisinio statuso (kad tai nėra Gegužės 3-iosios Konstitucijos pataisa ir kad jis hierarchiškai gali būti vertinamas kaip aukštesnis už minėtą Konstituciją) jau buvo išsakę istorikai Robertas Jurgaitis ir Gintautas Sliesoriūnas minėtoje 2008 m. spalio 10 d. konferencijoje „1791 m. gegužės 3 d. konstitucija Lietuvos istorijoje ir istorinėje kultūroje“. Žr. Burbaitė, E., Karvelis, D., Ringytė, R. Dar kartą apie gegužės 3-iosios konstituciją. Istorija: mokslo darbai. T. 72 (2008), p. 106.

33 Toks požiūris į Konstituciją, kurioje skirtingos jos nuostatos ar dalys turi skirtingą konstitucinę teisinę reikšmę, nėra naujas. Kaip antai 1991 m. konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, kuris yra sudėtinė 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dalis, yra praktiškai nekeičiama konstitucinė vertybė, nes ją pakeisti galima tik referendumu, kai už tai pasisakytų daugiau nei 3/4 rinkimų teisę turinčių piliečių. O kitos 1992 m. Konstitucijos nuostatos (išskyrus I ir XIV skyrių) gali būti keičiamos Seime 2/3 balsų dauguma. Nekeičiamų konstitucijos nuostatų turi ir 1948 m. Italijos Konstitucija ar 1949 m. Vokietijos Pagrindinis Įstatymas ir kt.

34 „<...> pripažįstame tų tautų [Karūnos ir LDK] unijų akto straipsnius, taip pat jų pastovumą ir neliečiamumą šiuo aktu apsaugome <...> taip tvirtai ir stipriai, kaip yra Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijų akte. Ir kadangi Mes, Karalius, visa tai laikome savo pactorum conventorum straipsniu, tad ir Mūsų įpėdiniams, privalėsiantiems prisiekti, visa tai norime turėti įtraukta inter pacta conventa (5 p.)“.

35 Tai, kad 1791 m. spalio 20 d. Įsipareigojimas pakeitė Gegužės 3-iosios Konstitucijoje numatytą valstybės centralizacijos principą ir garantavo LDK subjektinį savarankiškumą, pripažįsta ir minėtas lenkų istorikas Michałas Petrzakas: „Jednakże ustawy wykonawsze do konstytucji nie potwierdzały faktu likwidacji podmiotowości ustrojowej Wielkiego Księstwa. Uchwalone jednomyślnie Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów utrzymało odrębności ustrojowe Wielkiego Księstwa, głównie w zakresie administracji i prawa“. Petrzak, M. Konstytucja 3 Maja 1791 roku. Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2011, p. 12.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 31 Gru 2020 17:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... 0981393307

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

----Vladas Kazlauskas - ATR tai dviejų tautų respublika su sostine Varšuvoje. ----

Ne visai taip, švelniai išsireiškus. :) 

Tais laikais abiejų valstybių bendros sostinės nebuvo. Karaliaus rūmai buvo ir Vilniuje, ir Krokuvoje (vėliau Varšuvoje). Bendri Seimai paprastai rinkdavosi Gardine - abiejų valstybių pasienyje, bet Lietuvos teritorijoje.

Nebuvo ir bendros valstybės mūsų dabartiniu supratimu - abiejų valstybių sienos buvo atskiros, pinigai atskiri, prie sienų buvo renkami muitai (tame tarpe ir kertant sieną iš Lenkijos į Lietuvą, ir atvirkščiai), armijos atskiros, dažnai ir karus kariaudavo kiekviena valstybė atskirai, įstatymai kiekvienoje iš valstybių taip pat buvo savi.

Karalių lydintys lenkų magnatai, kada jis kirsdavo sieną su Lietuva, pasilikdavo Lenkijoje, o jų vietą užimdavo Lietuvos magnatai.

Seimai buvo savi Lietuvoje ir Lenkijoje, ir tik sprendžiant abiem valstybėms svarbius klausimus, jie susirinkdavo kartu (paprastai Gardine).

Vienintelis abi valstybes jungiantis asmuo buvo bendras renkamas monarchas.

Kitas reikalas, kad Pilsudskio laikais jau buvo įteigta masinėje sulenkėjusių bajorų-šlėktos istorinėje sąmonėje, kad tai buvo bendra valstybė Lenkija.

Tačiau iš tikro taip buvo tik nuo 1791 m. gegužės 3 d. iki 1792 m. liepos 23 d., tai yra tik šiek tiek ilgiau nei metu.

1791 m. Ketverių metų seimas priėmė Gegužės 3-iosios Konstituciją, kurioje įteisino pažangias reformas, bet panaikino atskiras Lietuvos valstybines institucijas.

Tačiau jau 1791 m. spalio 20 d. buvo priimtas įstatymas, tapęs esmine konstitucijos pataisa - 1791 metų spalio 20 d. seimas priėmė įstatymą „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“, kuris įtvirtino LDK teises ir statusą bendroje Abiejų Tautų valstybėje.

Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vėl pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės politinės partnerės.

Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos.

Šis įstatymas jau nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažoji Lenkija ir Didžioji Lenkija.

Konstitucijoje kalbama apie „Polska“, bet „Polska“ nėra Lenkija: „Polska“ yra bendras Lietuvos ir Lenkijos pavadinimas. Galima pateikti pavyzdį iš šių laikų – Didžioji Britanija, kurią sudaro Škotija, Airija, Anglija, Velsas. Analogiškai Didžiajai Britanijai „Polska“ yra bendras valstybės pavadinimas, o Lenkija vadinta Korona (Karūna).

Priešingai po 1922 m. nusistovėjusiai istoriografinei versijai apie Lietuvos išnykimą Karūnos glėbyje, anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją.

1791 m. gegužės 3 dienos Konstitucija realiai galiojo iki 1792 m. liepos 23 d.

Žiūrint grynai juridiškai, 1791 m. gegužės 3 dienos Konstituciją galutinai panaikino Gardino Seimas 1793 m. lapkričio 23 d.

Taigi, ji buvo panaikinta gerokai prieš atkuriant Lietuvos Valstybės nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. Aktu.

Ir Pilsudskio bei jo šalininkų veiksmai, bandant atkurti Abiejų Tautų Respubliką būtent pagal 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją juridiniu požiūriu buvo absoliučiai neteisėti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 03 Kov 2023 21:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/3216406 ... &ref=notif

Paulius Andriuškevičius

Liublino unija nebuvo personalinė. Personalinė buvo Krėvos, kai Jogaila tapo abiejų valstybių valdovu ir personalinė unija tęsėsi iki teisinio šalių unijos įtvirtinimo. Dėl to realiai iki Liublino unijos LDK galėjo turėti kitą valdovą.

Kadangi po Liublino unijos valstybės vis tiek išlaikė autonomiją joje, Lietuvos valdovo institucija išliko, tačiau buvo formalizuotas ryšys tarp Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio - pirmasis automatiškai kaip ir tapdavo ir LDK didžiuoju kunigaikščiu. Iki tol tie titulai buvo formaliai nepriklausomi vienas nuo kito.

Kęstutis Čeponis

Liublino unija 1569 m. Lietuvos Valstybę nepanaikino. Tai įvyko tik 1791 m.

Tačiau ir tada Lietuva tapo Lenkijos dalimi tik labai trumpam laikotarpiui (maždaug metams su gabaliuku) - kada buvo priimta taip vadinama Gegužės 3 d. Konstitucija 1791 m., kurią dabar istoriją neišmanantys mūsų politikai ir istorikai labai garbina.

Juk būtent šioje Konstitucijoje Lietuva tapo tik viena iš trijų Lenkijos karalystės provincijų - faktiškai tai buvo teisinis LDK likvidacijos aktas.

Jis buvo priimtas Seimo 1791 m. gegužės 3 d. ir realiai galiojo iki 1792 m. liepos 23 d.

Žiūrint grynai juridiškai, 1791 m. gegužės 3 dienos Konstituciją galutinai panaikino Gardino Seimas 1793 m. lapkričio 23 d.

Taigi, ji buvo panaikinta gerokai prieš atkuriant Lietuvos Valstybės nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. Aktu.

Ir Pilsudskio bei jo šalininkų veiksmai, bandant atkurti Abiejų Tautų Respubliką būtent pagal 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją juridiniu požiūriu buvo absoliučiai neteisėti.

Paulius Andriuškevičius

Kęstutis Čeponis, daviau šansą pasitaisyti, bet vis tiek pasirinkot į lankas keliauti.

Apie 1700-ius nekalbėjau.

Kęstutis Čeponis

Paulius Andriuškevičius Ačiū už šansą. :)

O jums patariu nesekti lenkiškomis "terminologinėmis" pasakomis, kurių paskirtis visiškai akivaizdi - suniekinti Lietuvos Valstybę ir įtikinti žmones, kad Lietuva buvo Lenkijos vasalas.

P.S. Lietuvoje ir po Liublino unijos buvo savi pinigai, savi įstatymai (Lietuvos Statutai), savos sienos su muitinėmis - tame tarpe ir su Lenkija, sava kariuomenė su savu Lietuvos kariuomenės etmonu, ir netgi karus Lietuva bei Lenkija ne kartą kariavo atskirai...

Pvz., užimant Maskvą 1610-1612 m. Lenkijos reguliari kariuomenė nedalyvavo, tik būrys įvairiataučių samdinių iš Lenkijos, o pagrindinė kariuomenės dalis buvo iš Lietuvos.

Vienintelis abi valstybes jungiantis faktorius buvo bendras monarchas, kurį rinkdavo abiejų valstybių atstovai bendrame seime.

Tai ir yra klasikinė personalinė unija.

Karolis Jonutis

Nieks dėl to nesiginčija, bet "abiejų imperijų respublika" pati savaime yra absurdas.

Kęstutis Čeponis

Nepainiokite įvairių laikotarpių pavadinimus ir jų prasmes. :)

Imperija vadiname to meto Lietuvos Valstybę būtent dabartiniu šios sąvokos supratimu. O ne kokiu nors viduramžių juridiniu...

Tais laikais netgi Šventoji Vokiečių Tautos Imperija buvo vadinama vokišku pavadinimu.

O žodį "imperija" vartojo tik lotyniškuose tekstuose.

Na o taip vadinama Dviejų Tautų Respublika iš tikro buvo dviejų imperijų politinė sąjunga, personalinės unijos pagrindu - tai yra valdoma vieno monarcho.

Pavadinimas "respublika" buvo vartojamas ta prasme, jog bendrą monarchą rinkdavo bendras Lenkijos ir Lietuvos aukštuomenės Seimas.

Kaip jau rašiau - Lietuvos valstybė nebuvo panaikinta Liublino unijoje. Tai įvyko tik 1791 m., priėmus Gegužės 3 d. Konstituciją.

O Lietuva kaip buvo daugiatautė imperija, tokia ir išliko ir po Liublino unijos, nors ir prarado Ukrainą bei Palėkę.

Kęstutis Čeponis

Karolis Jonutis Visada aiškiai skirkite to meto įvairius oficialius valstybių ir valdovų titulų pavadinimus (juos dažniausiai niekas dabar ir neskelbia, nes žinančių tikslius pavadinimus istorikų ne taip ir daug :) ) - ir dabar visame pasaulyje priimtus vartoti terminus - tiek tarptautinius, tiek ir vietinėse kalbose.

(Pvz., kas gali pasakyti kaip oficialiai vadinosi Mongolijos imperija 13 amžiuje ir koks buvo mongolų imperatoriaus titulas to meto mongolų kalba. Arba kaip vadinosi Kinijos imperija, tarkime 13 amžiuje, ir koks buvo Kinijos imperatoriaus to meto oficialus titulas kinų to meto kalba... ).

****************************************

https://www.facebook.com/groups/3216406 ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

Savo istoriją būtina žinoti. Tai viena.

Ir antra - negalima leisti, kad mūsų priešai niekintų ir menkintų mūsų istoriją, o savąją iškeltų (o būtent tai pastoviai vyksta).

Be abejo dabartiniu metu imperijos yra jau anachronizmas. Ką aš aukščiau savo pranešime labai aiškiai ir parašiau.

Darius Musteikis

Kam reikalingos tos imperiškumo godos?

Ne imperijos gyvena geriau.

Antanas Kinčius

Darius Musteikis Argi Japonija, Britanija, Prancūzija, Vokietija, Austrija gyvena blogai? :)

Kęstutis Čeponis

Antanas Kinčius Tiesą sakant Vokietija ir Austrija nėra imperijos.

Japonija irgi ne visai imperija, kadangi tik Okinavoje kalbama kiek kitu japonų kalbos dialektu.

Štai Britanija ir Prancūzija - tikrai imperijos, sudarytos iš kelių tautų žemių.

Darius Musteikis

Antanas Kinčius Gerai gyvena, nes jos senai ne imperijos.

Kęstutis Čeponis

Darius Musteikis Gyvenimo lygis tiesiogiai nepriklauso nuo to ar valstybė yra imperija, ar tautinė valstybė.

Tam tikru momentu būtent imperijos (jų metropolijos) gyveno ypač gerai - nes turėjo plačias garantuotas prekybines rinkas ir nemokamus įvairių žaliavų šaltinius užgrobtose žemėse.

Beje, ir dabar Moskovijos imperija išsilaiko tik dėka tokių žaliavų (naftos, dujų, aukso, kitų metalų, deimantų, anglies, medienos, ...) vogimu iš užkariautų tautų žemių.

Antanas Kinčius

Kęstutis Čeponis Vokietija ir Austrija dabar nėra imperijos, bet iki 1918 buvo.

Japonija ir oficialiai tebėra imperija.

Kęstutis Čeponis

---Antanas Kinčius Japonija ir oficialiai tebėra imperija----

Japonijos japoniškame pavadinime nėra lotyniško žodžio "imperija". :)

Tiesiog taip tą žodį anglai verčia į savo kalbą - o iš jos ir visi kiti. :)

Tačiau realiai Japonija nėra jokia imperija.

Tiesiog viduramžiais Japonijos salose buvo daugybė mažų kunigaikštysčių, kurios buvo vėliau apjungtos į vieną valstybę. Tačiau visos jos tuo metu buvo gyvenamos japonų.

Štai WW2 metu Japonija iš tikro buvo tapusi imperija, kadangi užgrobė daugybę įvairių teritorijų ne Japonijoje.

Darius Musteikis

Kęstutis Čeponis Imperijų laikai praėjo.

UK ir Prancūzija nebėra tos imperijos kokios buvo viduramžiais.

Liko tik Rusijos imperija ir ji negyvena gerai.

Kęstutis Čeponis

-----Darius Musteikis Liko tik Rusijos imperija ir ji negyvena gerai. ---

Ne visai taip. :)

Kaip jau rašiau imperijose gerai gyveno toli gražu ne visi, tuo labiau užgrobtų teritorijų gyventojai.

O Rusijos (teisingiau - Moskovijos) imperijoje Maskva gyvena palyginus labai neblogai, nes iš visų kolonijų į ten teka milžiniški pinigai.

Antanas Kinčius

UK ir Prancūzijos kolonijinės imperijos susikūrė anaiptol ne viduramžiais ir egzistavo iki 1945.

Kęstutis Čeponis

Darius Musteikis, Antanas Kinčius Akivaizdu, kad mūsų nesusikalbėjimo priežastis - sąvokos "imperija" supratimas.

Man, kaip antiimperiniam nacionalistui, imperija yra valstybė, užgrobusi kitų tautų istorines-etnines žemes ir neduodanti šioms tautoms nepriklausomybės.

O ne tokia valstybė, kuri pati save vadino imperija arba kurią kas nors vadina lotynišku terminu "imperija", ar kuri būtinai turi turėti kolonijas kituose žemynuose.

Britanija ir Prancūzija man tebėra imperijos, nes jos valdo daug ne anglų ir ne prancūzų, o kitų tautų, žemių.

----Antanas Kinčius UK ir Prancūzijos kolonijinės imperijos susikūrė anaiptol ne viduramžiais ir egzistavo iki 1945----

Britanija ir Prancūzija daugumą savo užjūrio kolonijų prarado ne 1945 m., o gerokai vėliau, ypač Prancūzija gana ilgai bandė jas malšinti (pvz. Indokinijoje).

Tačiau ir dabar ir Britanija, ir Prancūzija turi taip vadinamas "užjūrio teritorijas".

Antanas Kinčius

Kadangi tų teritorijų gyventojai patys nori priklausyti Britanijai ir Prancūzijai.

Kęstutis Čeponis

-----Antanas Kinčius tų teritorijų gyventojai patys nori priklausyti Britanijai ir Prancūzijai----

Klasikinis tokio pseudoreferendumo pavyzdys - balsavimas taip vadinamojoje "Vidurio Lietuvoje" dėl prisijungimo prie Lenkijos 1922 m.

Kęstutis Čeponis

Antanas Kinčius Na taip - prisiunti į užkariautas žemes savo kolonistų, ir jie po to be abejo norės būti kartu su metropolija. Rusija daro lygiai tą patį. :)

Taigi tokiuose referendumuose dėl nepriklausomybės turėtų dalyvauti tik senųjų gyventojų tiesioginiai palikuonys, be to, be abejo, nenutautėję...

Antanas Kinčius

O kolonistai - JAV, Kanada, Australija, naujoji Zelandija jau seniai atsiskyrė nuo Britanijos

Kęstutis Čeponis

Antanas Kinčius Atsiskyrė būtent kolonistai, tačiau vietiniai gyventojai iki šiol negali sukurti savo nepriklausomas tautines valstybes.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 09 Bal 2024 22:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27112
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/8445949 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

----Irina Matskevich Польша это другое государство.---

Не совсем так. :)

По Конституции 3 мая 1791 г. Литва стала одной из трех провинций Польши (Большая Польша, Малая Польша и Литва), хотя до этого Речь Посполита была в своей основе конфедеративным государством "Двух Народов".

Хотя эту Конституцию очень скоро отменили, но и польские, и литовские полонизированные шляхтичи в восстаниях 1830-1831 г., 1863-1864 г. и в 1918-1921 г. пытались восстановить именно такую Польшу - Речь Посполиту (с Литвой в ее составе).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 14 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007