|
12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.12. 1317.II.3, Avinjonas, popiežius Jonas XXII Lietuvos kunigaikščiui
1317.II.3, Avinjonas
Popiežius Jonas XXII ragina lietuvių kunigaikštį (tikriausiai Gediminą) tapti krikščioniu2.
Rs.: C1 — Vatikanas, Slaptasis archyvas, RA, 2,1.44 Nr. 194; šio lapo kairioji pusė apgadinta vandens, tekstas beveik išsitrynęs; C2 — Ten pat, RV, 63,1. 358, Nr. 104 de curia.
Pub.: a. MPV, III, Nr. 139, p. 205—206; b. PU, II, Nr. 174, p. 121 (dalis teksto); c. Acta Iohannis PP XXII (1317—1334), sud. A. I. Tautu (Vatikanas, 1952),Nr. 2, p. 2—3.
Reg.: Lettres communes du papejean XXII analysées d’après les registres dits d’Avignon et du Vatican, sud. G. Mollat (Paryžius, 1904—1947), Nr. 5109.
Nobili viro.. duci Litphanorum. Illum colere ac timere, qui ventis imperat marique precipit, ne transgrederetur terminos suos.
Post primam et universalem prevaricationis humane ruinam, ex qua per unum hominem peccatum et per peccatum mors introivit in orbe [m][1] terrarum, sic in omnes homines mors ipsa pertransiit, quia[2] nemo damnationem[3] diaboli, nemo vincula perpetue captivitatis evaderet nec cuiquam reconciliatio pateret ad veniam aut reditus pareretur ad vitam, nisi unigenitus Dei Filius, veniens salvare et querere quod perierat[4], esse filius Virginis dignaretur ut, sicut per Adam mors, ita et per Ihesum Christum esset resurrectio mortuorum. Semper et cum diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit et innumera providentie sue munera clementer omnibus retro seculis[5] erogavit, sed in novissimis temporibus omnem habundantiam solite benignitatis excessit, quando creator omnium rerum, iustus et misericors Dominus noster Christus Ihesus[6], post inusitatum Virginis gloriosissime partum sueque nativitatis admirabile sacramentum, post adorata magorum confessione cunabula, post veram doctrinam celestis eloquii et variarum curationum medelas, imperio Verbi potenter effectas[7], redemptionis nostre misterium passione salutifera consummavit[8], ut damnationis[9] iuste sententiam, quam homo reatu sue transgressionis incurrerit, iusto Liberatoris[10] opere solveretur. Verum, quia nullus ab huius sententia damnationis[11] excipitur, nisi Redemptorem nostrum esse filium Virginis fateatur, nos, qui sumus servus servorum Dei et in terra, licet immeriti, sue vicis officium exercemus, quique lucrifacere sibi super omnia desiderabiliter animas concupimus, ipsum et hunc Crucifixum remotis et[12] proximis nuntiamus, ut eum agnoscant Deum unum et verum, omnium conditorem.
Quare[13] nobilitatem tuam rogamus et hortamur attentius et per Illius, qui mortificat et vivificat, deducit ad inferos et reducit, misericordiam obsecramus, quatenus prudenti meditatione considerans, quod omnis homo, eo ipso quod rationalis est conditus, debet ex ratione colligere Illum qui eum condidit ceu[13] Deum, huius nativitatis et passionis dominice semper in tuis precordiis retinens sacramentum, saluberimam catholice fidei veritatem, quam primo sancti apostoli de fideli Christi pectore susceperunt, sine qua nemo unquam videbit Deum, quamve sacrosancta Romana servat, predicat et docet ecclesia, reverenter amplectens, in ipsius lumen et regnum, una cum populis tibi subiectis, omnis vetustate peccati et cecitatis errore depositis, per baptismatis
transeas sacramentum, fidem huiusmodi firmiter observando, ut per illam vos et iidem populi gratia divina salvati cum electis Dei post vite presentis excursum assequi valeatis hereditatem incorruptibilem, incontaminatam et immarcesibilem, conservatam in celis. Scire namque te volumus, quod si tibi desuper datum extiterit[14], ut huiusmodi precibus et hortationibus nostris aurem tue mentis inclines et devote convertaris ad Deum, multipliciter exultabit cor nostrum in Domino, grandi Mater Ecclesia iucunditate letabitur tuque nostram et apostolice sedis ad tui honoris augmentum quantum cum Deo fieri poterit, apertam invenies ianuam gratiarum.
Datum Avinion, .iii. nonas februarii, anno primo.
Komentarai
[1] C2: orbe; a: orbe
[2] a: quod
[3] a: dominationem
[4] C1: captivitatis ebvadere išbraukta
[5] a: retroseculis
[6] C2, c: effecta; a: effectas
[7] a: consumavit
[8] C1: dampnationis
[9] a: liberationis, c: liberatoris
[10] a: dampnationis
[11] prossimis išbraukta
[12] c: Quarpropter
[13] B, a: esse; C, c: ceu
[14] a: extitit
12. 1317.II.3, Avinjonas,... [lietuvių]
Kilmingam vyrui.. lietuvių kunigaikščiui[1]. Tąjį garbinti ir To bijoti [derėtų], kuris vėjus valdo ir jūrai įsakinėja, kad ši neperžengtų savo ribų[2], [Jonas[3], vyskupas... sveikinimą siunčia].
Po pirmo ir visuotinio žmogaus piktnaudžiavimo nuopuolio[4], dėl kurio per vieną nusidėjusį žmogų nuodėmė, o paskui per nuodėmę mirtis pati įėjo į pasaulį, taip į visus žmones prasiskverbė pati mirtis[4], kadangi niekas velnio pasmerkimo, niekas amžinos nelaisvės pančių neišvengia ir niekam neatsiveria malonės grąžinimas, ir niekam nesuteikiamas grįžimas į gyvenimą, jeigu vienintelis Dievo sūnus, ateinantis gelbėti ir ieškoti, kas buvo pražuvę, nebūtų malonėjęs tapti Mergelės sūnumi tam, kad, kaip per Adomą mirtis, taip per Jėzų Kristų įvyktų mirusiųjų prisikėlimas. Nors žmonių giminei dieviškasis gerumas patarė visada ir įvairiais būdais bei visokiomis priemonėmis visiems praėjusiems amžiams suteikė geraširdiškai nesuskaičiuojamas apvaizdos dovanas, tačiau naujausiais laikais visa įprastos geradarystės gausybė viršijama, kada visų daiktų Kūrėjas, teisingasis ir gailestingasis Viešpats mūsų Jėzus Kristus po nepaprasto šlovingiausiosios Mergelės gimdymo ir savo gimimo nuostabaus sakramento, po pagerbto išminčių pripažinimu lopšio, po tikro dangiškos iškalbos mokymo ir po įvairių gydymų pagalbos, Žodžio galia suteiktos, savo išganinga kančia sukūrė paslaptingą planą mūsų atpirkimui, kad teisingu Išlaisvintojo veiksmu mes būtume atleisti nuo teisingos bausmės, kurią žmogus dėl prasižengimo kaltės gavo. Tikrai, kadangi nė vienas nuo šios bausmės nuosprendžio neatleidžiamas, jei nepripažįsta, jog mūsų Atpirkėjas yra Mergelės sūnus, mes, kuris esame Dievo tarnų tarnas[5], galbūt nenusipelnę, žemėje pareigą vykdome Jo vietoje ir nuolankiai trokštame, kad sielos visur kur turėtų naudos, tolimiems ir artimiems skelbiame Tą Patį Prikaltąjį prie kryžiaus, kad jie pripažintų Jį vienu ir tikru Dievu, Visų Kūrėju.
Dėl to tavo prakilnybę prašome ir atkakliai raginame, ir per gailestingumą To, kuris numarina ir atgaivina, nuveda į pragarą ir grąžina atgal[6], maldaujame, kad, išmintingai apsvars—tytumei, kaip kiekvienas žmogus, protaujantis sukurtas, privalantis protu daryti išvadą, jog tas, kuris jį sukūrė, yra Dievas. Visuomet laikydamas prie savo širdies Jo gimimo ir Viešpaties kančios sakramentą, pagarbiai priimk tikriausią katalikų tikėjimo tiesą, kurią pirmiausia šventieji apaštalai priėmė iš Kristaus taurios širdies. Be jos niekas niekada nepamatys Dievo.
Ją Šventoji Romos bažnyčia saugo, išpažįsta ir skelbia. Maldaujame, kad su tautomis, tau pavaldžiomis, atsisakęs įsisenėjusių nuodėmių ir tamsybės klaidų, per krikšto sakramentą pereitum į Jo šviesą ir karalystę, šį tikėjimą tvirtai išlaikydamas, kad per jį jūs ir tos pačios tautos, dieviška malone išgelbėti, galėtumėte po dabartinio gyvenimo pabaigos su Dievo išrinktaisiais pasiekti tikrą [jums skirtą] palikimą, nesuteptą ir nesilpstantį[7], išsaugotą danguje. Nes norime, kad tu žinotum, jog jei tau bus duota iš aukščiau, po šitokių mūsų prašymų ir raginimų tu savo klausą pakreipsi ir dievobaimingai atgręši į Dievą, mūsų širdis keleriopai džiaugsis Viešpatyje, Motina bažnyčia didžiai bus pamaloninta, ir tu rasi mūsų ir Apaštalų Sosto malonių duris, atvertas tavo garbės augimui, kiek tik Dievas leis.
Duota Avinjone trečią dieną iki vasario nonų, pirmaisiais metais.
Komentarai
[1] Tikriausiai adresatas buvo didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, o ne Vytenis.
[2] Šis teksto įvadas atrodo gerai apgalvotas. Iš pradžių popiežius apie krikščionybę tiesiogiai nekalba, mėgindamas surasti bendrą kalbą su pagoniu: plg. popiežiaus laišką rusų kunigaikščiams, Nr. 74.
[3] Popiežius Jonas XXII (1316.VIII.7/IX.5—1334—XII.4) — Jacques’as Duèze, prancūzas, kilęs iš Cahors, buvęs Neapolio karaliaus kancleris, uolus administratorius bei biurokratas. Nepriekaištingas taisyklių laikymasis sukėlė aštrų jo konfliktą su imperatoriumi Liudviku IV Bavariečiu. Mollat G., Les papes d’Avignon 1305—1378 (Paryžius, 1949), 38—67.
[4] Post primam... mors ipsa pertransiit: Rom. v.12.
[5] servus servorum Dei: tradicinis kuklusis popiežiaus titulas.
[6] qui mortificat et vivificat... reducit: 1. Reg. ii.6.
[7] valeatis hereditatem incorruptibilem...: l.Pet. i.4 .
13. 1322, Livonija, Saremos vyskupo Jokūbo laiško arkivyskupui Frydrichui santrauka
*(?)13
1322 m., Livonija
Saremos vyskupo Jokūbo, Rygos arkivyskupo vietininko, laiškas Rygos arkivyskupui Frydrichui iš Pernšteino apie pavojų, kilusį Livonijoje; Petro iš Salsės laiškas vyskupui Jokūbui, kuriame kalbama apie Vokiečių ordino jam ir Rygos bažnyčiai padarytas skriaudas.
Reg.: Vatikanas, Slaptasis archyvas, Garampio katalogas. Šis XVIII a. katalogas rodo, jog tuomet Castel Sant’ Angelo archyvas turėjo šį tekstą. Naujesnieji katalogai jo nebemini.
Jacobi Osiliensis episcopi litterae ad Fredericum Rigensem Archiepiscopum, de statu ecclesiae Rigensis et de usurpationibus Theutonicorum. Item aliae Petri de Salse ad Jacobum episcopum Osiliensem vicarium archiepiscopi Rigensis de injuriis ipsi et ecclesiae Rigensi illatis a marescalco terrae.
Archivium Arcis, Instrumentum.
13. 1322, Livonija,... [lietuvių kalba]
Saremos vyskupo Jokūbo[1] laiškas, pranešantis Rygos arkivyskupui Frydrichui[2] apie Rygos bažnyčios padėtį bei Vokiečių [ordino] grobimus. Taip pat kitas laiškas, Petro iš Salsės siųstas Saremos vyskupui Jokūbui, Rygos arkivyskupo vietininkui, apie skriaudas, kurias sau bei Rygos bažnyčiai padarė [Livonijos] žemės maršalas[3].
Komentarai
[1] Jokūbas išrinktas Saremos vyskupu 1323 m., 1337 m. vis dar ėjo šias pareigas: LU, II, 680, 721, 722, 723, 728, 734, 757, 758, 774; LU, VI, 2778, 2780, 2784, 2796, 2800. Arkivyskupo Frydricho vietininkas administravimo bei dvasiniams reikalams: LU, II, Nr. 721. Apie Bažnyčios padėtį Livonijoje žr. A. Radzimiriski, ‘Podziaty košcielse Inflant z Estonią’, Inflanty w sredniowieczu. Wladztwa zakonu krzyžackiego i biskupow, sud. M. Biskup (Torūnė, 2002), 17—42.
[2] Frydrichas iš Pernšteino — žr. Nr. 9, paaiškinimą [15].
[3] Šį tekstą duoda Garampio katalogas, arba Schedario Garampi, sudarytas žymaus XVIII a. Slaptojo apaštalų archyvo vedėjo Giuseppe’s Garampi (1725—1792). Ten minimi tekstai neišliko. Apie šį archyvą rašo Sussidi per la consultazione dell’ Archivio Vaticano, sud. G. Gualdo [Collectanea Archivi Vaticani, XVII] (Vatikanas, 1989), 3—29.
14. [1322, vasara, Vilnius] Gediminas popiežiui Jonui XXII
[1322 m. vasara]
Pirmasis Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII pro pace facienda et terminis disponendis. Gediminas tyčia kelia mintį norįs priimti katalikų tikėjimą.
Rs.: B—Berlynas, PKKA OBA 520 (buv. sign. LS 28 Nr 1), 340x585 mm dydžio pergamentas be antspaudo. Tai trijų raštininkų rašytas rankraštis su trimis skirtingų laikų skundais prieš Vokiečių ordiną. Pirmosios bylos data: 1325 m. kovo—gegužės mėn., trečiosios — 1329.VI.17. Jos publikuotos PU, II, Nr. 501, p. 342 ir Nr. 652, p. 435—436. Gedimino tekstas labai neaiškiai įskaitomas, tai antroji iš bylų (appellatio). Dėl šio dokumento datavimo, žr. čia, p. 00—00.
Pub.: a. Voigt, J., Geschichte Preussens, IV (Karaliaučius, 1830), p. 626; b. LU II, Nr. 687, st. 140—141; c. GL, 2, p. 22—27 (tekstas perspausdintas iš LU).
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, I, Nr. 297, p. 151; LU, II, Reg. Nr. 808, p. 54—55; PU, II, Nr. 390, p. 285.
Et hic copia littere regis Lithwanie in qua conqueritur pape contra Ordinem.
Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.
Diu est quod audivimus, quod omnes cultores christiane fidei vestre auctoritati et paternitati debent esse subiecti, et quod ipsa fides catholica iuxta provisionem Romane ecclesie gubernatur. Exnunc[1] est quod reverentie vestre presentibus litteris declaramus, quod predecessor noster rex Myndowe[2] cum toto suo regno ad fidem Christi fuit conversus, sed propter atroces iniurias et innumerabiles proditiones[3] magistri fratrum de domo Theutonica omnes a fide recesserunt, sicut prohdolor et nos usque in hodiernum diem in errore ipsorum progenitorum nostrorum permanere. Nam multociens predecessores nostri nuntios suos dominis archiepiscopis Rigensibus miserunt pro pace facienda quos crudeliter occiderunt[4], sicut patet per dominum Ysamum[5], qui nobiscum et cum fratribus de domo Theutonica ex parte domini Bonifacii pacem et treugas ordinavit et litteras suas nobis misit, sed nunciis de domino Ysarno[6] revertentibus in via alios occiderunt, alios suspenderunt et, ut se ipsos submergerent, coegerunt.
Item predecessor noster rex Viten misit litteras suas domino legato Franscisco et domino archiepiscopo Frederico rogans, ut sibi duos fratres de ordine Minorum fratrum mitterent, assignans eis locum et ecclesiam iam constructam. Hoc intelligentes fratres Pruscie de domo Theutonica miserunt exercitum per devia et predictam ecclesiam igne succenderunt.
Item dominos archiepiscopos et episcopos et clericos capiunt, ut patet in domino Iohanne, qui temporibus domini Bonifacii in curia fuit defunctus, et in domino Frederico archiepiscopo, quem fraudulenter de ecclesia eiecerunt. Item clericum unum, dominum Bertoldum, quem in civitate Rygensi[7] in propria domo crudeliter occiderunt.
Item terras ponunt desertas, ut patet in Samigallia et in aliis multis. Sed dicunt quod faciunt propterea, ut christianos defendant. Pater sancte et reverende, nos christianos non impugnamus ut fidem catholicam destruamus, sed ut iniuriis nostris resistamus sicut faciunt reges et principes christiani, quod patet, quia habemus nobiscum fratres de ordine fratrum Minorum et de ordine fratrum Predicatorum, quibus dedimus plenam libertatem baptizandi, predicandi et alia sacra ministrandi.
Ista enim, pater reverende, vobis scripsimus, ut sciatis quare progenitores
nostri in errore infidelitatis et incredulitatis decesserunt. Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus ut flebilem statum nostrum attendatis, quia parati sumus vobis, sicut ceteri reges christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere dummodo tortoribus predictis, videlicet magistro predicto et fratribus in nullo teneamur.
Komentarai
[1] a, b, c: hinc. Neįmanoma įskaityti šio žodžio net naudojantis kvarco lempa. Gali būti exnunc arba evidens. Reikšmė: ‘todėl’.
[2] b, c: Mindowe
[3] b, c: prodiditiones
[4] B: alios suspenderunt išbraukta
[5] b, c: Isarnum
[6] b, c: Isarno
14. [1322, vasara, Vilnius]
Ir čia Lietuvos karaliaus laiško, kuriame skundžiamasi popiežiui prieš Ordiną, nuorašas[1].
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui[2], Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius[3], ir t.t.
Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui[4] ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. Dabar jūsų prakilnybei šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė[5], todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje. Nes daugelį kartų mūsų pirmtakai Rygos arkivyskupams siuntė taikai sudaryti savo pasiuntinius[6], bet [tie] juos žiauriai nužudė, kaip yra aišku iš pono Ysarno[7][pavyzdžio]. Pono Bonifaco[8] vardu jis sudarinėjo taiką[9] ir paliaubas su mumis ir broliais iš Vokiečių namo ir laišką mums siuntė, bet iš pono Ysarno grįžtančius pasiuntinius kelyje tie broliai vienus nužudė, antrus pakorė, trečius privertė pačius nusiskandinti. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui[10] ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino[11], skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią[12]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią[13]. Taip pat ponus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus grobia, kaip aišku pono Jono, kuris pono Bonifaco laikais[14] mirė kurijoje, atveju ir iš pono arkivyskupo Frydricho[15], kurį klasta iš bažnyčios išvarė. Taip pat vieno kunigo pono Bertoldo[16], kurį Rygos mieste nuosavame name žiauriai nužudė, atveju.
Ir žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje[17] ir daug kur kitur. Bet sako, kad tai daro gindamas krikščionis. Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai[18]. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino[19]. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas[20].
Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
[1] Gedimino laiško orginalo neišlikęs. Nepilnas tekstas kartu su kitais skundais laikomas vienos bylos rankraštyje — žr. įvadą, p. xvi—xvii.
[2] Žr. Nr. 12, paaiškinimą [3].
[3] Titulas naudojamas laiške popiežiui (žr. taip pat popiežiaus laiškus, kurie cituoja šį titulą) bei 1323 m. laiškuose. Pastebėkime, jog čia nekalbama apie Gedimino „Dievo malonės” suteiktą valdžią (kitaip negu Rygai siųstame laiške
bei 1323 m. dokumentų formuluotėse). Jonas XXII ypač jautriai reaguodavo, jei valdovai, pavyzdžiui, imperatorius Liudvikas, neteisėtai naudojo tokias formuluotes. Neaišku, kas slypi už „etc”, ar ilgesnis titulas (pvz., princeps et dux Semigallie), ar pasisveikinimas.
[4] Romos bažnyčios viršenybę prieš kitas bažnyčias bei pasaulio valdžias atkakliai gynė popiežiai, ypač Inocento III (1198—1216) įpėdiniai, o vokiečių imperatorius (vėliau — prancūzų karalius) karštai ją ginčijo.
[5] Klausimas, ar Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, ginčytinas. Daugelis XIII—XV a. šaltinių teigia, jog apsuptas vietos priešų karalius naujos religijos atsisakė, tačiau tokie teiginiai turi propagandinį atspalvį (įskaitant ir lietuvių pasisakymus, norinčius parodyti, kad dėl tokios liūdnos istorijos kaltas Ordinas; Ordino atstovai stengėsi įrodyti, jog Mindaugo veiksmai esą lietuvių nepatikimumo ženklas). Istorikų sprendimuose irgi atsiskleidžia jų pačių požiūris į Bažnyčią bei lietuvių religinę jauseną: plg. Ivinskis Z., Lietuvos istorija, 190—196; Hellman M., ‘Die Päpste und Litauen’, La cristiamzzazione, 43—46; Gudavičius, Mindaugas, 289—293. Teiginys apie visos Mindaugo karalystės krikštą yra aiškiai perdėtas.
[6] Traidenis, Vytenis — Lietuvos didieji kunigaikščiai: žr. Nr. 3, paaiškinimą [5], Nr. 5, paaiškinimą [10].
[7] Paskirtas Rygos arkivyskupu Ysarnas tos garbės atsisakė. Jis tapo Lundo vyskupu. Jokių Ysarno Vyteniui siųstų laiškų archyvuose neišlikę. Šia tema žr.: Powierski, „Studia”, 143 ir Osięgłowski J., „Polityka zewnętrzna”, 112—114.
[8] Popiežius Bonifacas VIII (1294.XII.24/1295.1.23—1303.X.11) — Benedetto Caetani, italas, kilęs iš Agnanio, aršus Bažnyčios valdžios gynėjas nuo pasauliečių valdovų pretenzijų į aukščiausią valdžią, paskelbė Unam sanctam — garsią bulę prieš prancūzų bei kitus karalius. Joje konstatuojama, jog už Romos bažnyčios ribų neįmanoma išgelbėti savo sielos. Mirė po susidūrimo su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV. Bonifaco VIII vaidmuo Ysarno ir Ordino ginčuose aptariamas: Hellmann, ‘Erzbischöpfe’; Tierney B., The crisis of Church and State, 1050—1300 (Torontas—Bufalas—Londonas, 1988), 172—92; Wood C. T., Philip the Fair and Boniface VIII (Niujorkas, 1971). 1299 m. Bonifacas ėmėsi Pabaltijo reikalų ir pareikalavo, jog Livonijos vyskupai paremtų Danijos karaliaus valdžią Estijoje, o Vokiečių ordinas gerbtų Rygos arkivyskupo teises: VMPL, Nr. 195, 196 (1299.III.18 bei 1299.VI.13 aktai).
[9] pro pace facienda — plg. į Jono XXII atsakymą įdėtą Gedimino laiško citatą, Nr. 36 ir 41, p. 172—173, 190—191.
[10] Pranciškus (Francisco) iš Moliano — popiežiaus legatas. Legatas — popiežiaus pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus vykdyti jam paskirtą misiją. 1312 m. Pranciškus tris mėnesius tyrė rygiečių skundus prieš Ordiną. Šio proceso dokumentai saugomi Berlyne, buvusiame Ordino, vėliau Prūsijos karalystės Karaliaučiaus archyve, skelbti kaip Das Zegenverhör des Franciscus de Moliano (1312). Quellen zur Geschichte des Deutschen Ordens, sud. A. Seraphim (Karaliaučius, 1912), ypač VI:52—55. Sudarytojo istoriko Seraphimo
nuomone, 1312 m. byla sukelė didelį Ordino narių nerimą, nes jie nuogąstavo, jog neigiamas nuosprendis nulems jų likimą (neseniai buvo panaikintas bylą pralaimėjęs tamplierių ordinas). Popiežiaus legato pareigos aptariamos: Walf K., Die Entwicklung des päpstlichen Gesandtschaftswesen 1159—1815 (Miunchenas, 1966); Schmutz R. A., ‘Medieval papai representatives: legates, nuncios and judges delegate’, Studia Gratiana XV (1972), 441—463; išsamiau apie arkivyskupo Frydricho misijas Pabaltijy: Mažeika ir Rowell, ”Zelatores maximi”, 46—62.
[11] Apie pranciškonų ordino istoriją Lietuvoje: Gidžiūnas V., ‘De missionibus fratrum minorum in Lituania’, Archivum Franciscanum Historicum, 42 (1949), 1—36.
[12] Žr. kitus Gedimino laiškus (Nr. 21, p. 58—59) bei Jono XXII legatų pasiuntinių pranešimą (Nr. 54, p. 182—183).
[13] Gal čia kalbama apie 1314 m. užpuolimą, per kurį Ordino kariai sudegino visą Naugarduką?: žr. PD, 180—181.
[14] Gal popiežiaus Bonifaco VIII laikais Jonas mirė kurijoje? Nieko daugiau apie tai nežinoma.
[15] Žr. Nr. 9, paaiškinimą [15] ir ten nurodytą literatūrą.
[16] Bertoldas — gal Bertoldas Gygans (Milžinas), paminėtas 1325 m. dokumente (žr. Nr. 56).
[17] Kova dėl Žiemgalos: Urban W., ‘The military occupation of Semigalia in the thirteenth century’, Baltic History, sud. A. Ziedonis ir kt. (Kolumbas Oh., 1974), 21—34.
[18] Norėta įtikinti, jog Gediminas elgiasi kaip valdovas, o ne krikščionybės priešas. Pasak vienos teologinės krypties, net pagonys turį teisę į dominium.
[19] Jų veikla kuo puikiausiai matyti iš 1324.XI.3—6 įvykių: Nr. 54.
[20] Žr. Nr. 36, 41.
15. [1322.XI.29], Ryga, Rygos miesto tarėjai Gediminui
[1322.XI.29], Ryga
Rygos miesto tarybos nariai prašo, kad Gediminas nesitartų su Vokiečių ordinu jiems nieko nežinant.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 17,17 x 77 mm pergamentas; vienas lapas nukirptas nuo registro; rašysena ir rašalas įvairuoja. Dorso mini, kad tai esąs pavyzdys (exemplum): Exemplum litterarum civitatis Rigensis ad regem Lithuaniae Godemunde de iniuriis fratrum militie pacem impedientium: igitur ne cum iisdem pacem faciat, rex rogatur. Dėl ginčijamo datavimo žr. įvadą, p. xliv.
Pub.: a. RLA, Nr. 53, p. 30; b. LU, VI, Nr. 3068, st. 466—467; c. GL, 7, p. 58—65. LU sudarytojas publikuoja šiuos tekstus kita tvarka — nuo pusės, kuri prasideda „Regraciamur...”
Reg.: PU, II, Nr. 391, p. 286.
Illustri principi domino Gedemynde Dei gratia Lethwinorum Ruthenorumque regi.. consules civitatis Rigensis salutem in Domino.
Noveritis nos litteram vestram breviter destinatam recepisse, in qua percepimus, quod pacem et treugas nobiscum contrahere essetis parati, sicut Vithene bone memorie frater vester et antecessor nobiscum habuit, et quod super eo nuncios nostros ad vos secure mitteremus. Unde sciatis, quod nuncios nostros pro eo ad vos libenter mitteremus, sed pro fratribus hoc facere non possumus; nam ipsi mittunt nuncios suos ad vos quando volunt, quod nos facere non poterimus, et quicquid ipsi ordinant, penitus ignoramus; nichil ipsi nobis revelant. Quare petimus providenciam vestram instanter et obnixe, ut nullam specialem pacem et treugas contrahatis cum eisdem fratribus, nisi cum consensu trium parcium, videlicet archie—piscopi et sui capituli, magistri fratrum Theuthonicorum et nostre civitatis Rigensis, secundum quod conswetum est ab antiquo.
Preterea de statu archiepiscopi nostri petivistis rescribendum; unde sciatis, quod dominus noster archiepiscopus in curia Romana contra fratres antedictos \in omnibus/ suam optinuit voluntatem, sicut veraciter percepimus, et speramus ipsum breviter cum gaudio venturum Domino concedente. Ceterum noscat vestra dominatio, quod vestri latrunculi nobis magna dampna inferunt iuxta nostram civitatem; qua rea vobis supplicamus ut taliter ordinare dignemini latrunculis, ut huiusmodi dampna nobis de cetero non contingant. Valete
Verso, kitas raštininkas rašė:
Regraciamur scinceritati vestre pro amicabili littera nobis nuperrime destinata, unde noscat vestra regalis munificencia, quod fratres nos graviter ac multipliciter perturbant, eo quod nostros concives infra treugas tam in nostra civitate quam extra crudeliter occidere non formidant; qua re[1] nescimus, utrum vel quando nos hostiliter et nostram invadere velint civitatem. Quocirca rogamus vestram serenitatem studiose, quatenus si dicti fratres nos impugnare presumpserint, nobis succurratis occasione remota, sicut nobis in vestris litteris demandastis. Propterea rogamus, ut nullam pacem cum antedictis fratribus ineatis, quin nos simus in eadem pace sicut ipsi. Ceterum scripsistis nobis, ut de statu nostri archiepiscopi vobis mandaremus; unde sciatis, quod negocium suum est in curia in bono statu, ut breviter percepimus et speramus ipsum
breviter adventurum. Valete. Scripta vigilia Andree.
Tas pats raštininkas, rašalas tamsesnis:
Ceterum percepimus, quod dominus Dawid sit rex Plescowie. Cum igitur vos et ipse estis amici speciales, quare scinceritatem vestram petimus studiose, ut taliter ordinare dignemini vestra gracia mediante, quod ipse sit amicus nostre civitatis et promotor nostrorum concivium, quia per terram suam multociens proficiscuntur; quod intendimus deservire.
Komentarai
[1] a, b: quare
15. [1322.XI.29], Ryga,... [lietuvių kalba]
Šviesiam valdovui ponui Gediminui[1[, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui, Rygos miesto tarybos nariai NN sveikinimą Viešpatyje [siunčia][2].
Žinokite, kad mes jūsų laišką, neseniai siųstą, gavome. Iš jo supratome, jog taiką ir paliaubas su mumis sudaryti esate pasirengę[3], kokias Vytenis[4], šviesaus atminimo jūsų brolis ir pirmtakas, su mumis palaikė, ir kad dėl to saugiai turėtume siųsti savo pasiuntinius pas jus. Todėl žinokite, jog tuo reikalu pas jus mielai siųstume savo pasiuntinius, bet dėl [Vokiečių ordino] brolių šito daryti negalime; nes jie patys siunčia savo pasiuntinius pas jus, kada tik nori; to mes daryti negalėsime; visiškai nežinome, ką jie nusprendžia, nieko jie mums neatskleidžia. Dėl to jūsų rūpestingumo karštai ir tvirtai prašome, kad jokios ypatingos taikos ir paliaubų nesudarytute su tais broliais, nebent tik trijų šalių, būtent arkivyskupo ir jo kapitulos, Vokiečių [ordino] brolių magistro ir mūsų Rygos miesto, sutarimu, kaip įprasta nuo seno[5].
Be to, prašėte atrašyti apie mūsų arkivyskupo padėtį, taigi žinokite, kad Romos kurijoje mūsų ponas arkivyskupas visame kame išlaikė valią[6] prieš minėtus brolius, kaip patikimai sužinojome, ir tikimės, jog jis greitai, Dievui leidžiant, su džiaugsmu grįš. Be to, tegu žino jūsų valdybingumas, kad jūsų pasamdyti plėšikėliai[7] mums neša didelę žalą šalia mūsų miesto, dėl ko jūsų maldaujame, kad teiktumėtės nurodyti pasamdytiems plėšikėliams, jog tokios žalos mums iš naujo nebedarytų. Likite sveiki.
Kita ranka (kitoje rankraščio pusėje)
Dėkojame jūsų širdingumui už mums visai neseniai siųstą draugišką laišką, ir tegu žino jūsų karališkasis dosnumas, kad broliai mus sunkiai ir įvairiai trikdo tuo, jog mūsų piliečius paliaubų metu[8] tiek mūsų mieste, tiek už jo žiauriai žudyti nesibijo. Dėl to nežinome, kada ir ar iš viso mus ir mūsų miestą panorės priešiškai užpulti. Todėl nuolankiai prašome jūsų šviesybę, kad jei minėti broliai nuspręstų mus užpulti, pagelbėtute, reikalui esant, kaip mums savo laiške rašėte; dėl to prašome, kad jokios taikos su minėtais broliais nesudarytute, idant mes nebūtume tokioje pat taikoje kaip jie. Be to, jūs mums rašėte, jog apie mūsų arkivyskupo padėtį jums praneštume; taigi žinokite, kad jo reikalai klostosi gerai kurijoje, kaip neseniai sužinojome, ir tikimės jį greitai parvyksiant. Likite sveiki. Rašyta Andriaus šventės išvakarėse[9].
Tas pats raštininkas rašo tamsesniu rašalu:
Dar sužinojome, kad ponas Dovydas[10] yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai[11] su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių—piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.
Komentarai
[1] Gedemynde — dar vienas Gedimino vardo rašybos variantas.
[2] Kaip ir 1322 m. Gedimino laiško (Nr. 14), šio išlikusi anuometinė kopija, bet ne originalas.
[3] Nors iš tiesų miestiečių ir Ordino santykiai buvo šalti, 1323 m. abiejų pusių atstovai aptarinėjo, kaip dera atsiliepti į Gedimino siūlymą: Nr. 22, 25.
[4] Žr. Nr. 5 bei Rowell, Lithuania Ascending, 57—58.
[5] Rygos politiką lėmė trijų valdžių — arkivyskupo (ir katedros), Ordino bei miesto tarybos narių susitarimas.
[6] Tokia nuomonė dėl Frydricho bylos baigties buvo perdėm optimistiška, tačiau žinoma, kad 1322 m. arkivyskupo byla buvo baigta, nes kurijoje jam nebeatstovavo prokuratorius: Nr. 78.
[7] latrunculi (lot.), strutere (vok.) — „plėšikėliai”. Nei didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, nei Ordino magistrui nepaklūstantys kariai, kurie galėjo padėti arba trukdyti „savo” valdovui. Tam tikra atžvilgiu jie laikytini partizanais. 1324 m. vienas jų, pravarde Mucko (Gylys), su savo gauja terorizavo gyventojus dykroje tarp LDK ir Prūsijos: PD, 190. Panašūs plėšikai darbavosi ir kaimyninėse teritorijose. Naugarde juos vadino „uškujniki”, Maskvoje paprasčiau — „razbojniki”: Nr. 21, p. 116—117.
[8] Gal čia kalbama apie 1316.IV.23 Ordino, Rygos kapitulos ir Rygos miesto tarybos susitarimą: LU, II, Nr. 614, stlp. 92—94.
[9] Lapkričio 29 (diena prieš Šv. Andriaus šventę, lapkr. 30—ąją).
[10] Dovydas — Gardino, vėliau ir Pskovo kunigaikštis: PD, 181, 185, 187, 191, 194; Pskovskije letopisi, I, 15. Neaišku, kada Dovydas išrinktas juo vietoj Maskvos kunigaikščio Jurijaus. 1323 m. kovo mėn. Dovydas pirmąsyk vedė Pskovo karius, tad tikriausiai išrinktas 1322 rudenį. Artimas Gedimino sąjungininkas (amicus specialis), tačiau nėra pagrindo tikėti, jog buvo vedęs Gediminaitę, kaip teigia Motiejus Strijkovskis kronikoje: Stryjkowski M., Kronika, I, 380. Gediminas primena, jog Pskovas yra viena iš jam priklausomų rusų teritorijų (Nr. 25). Žr. taip pat: Pickhan G., Gospodin Pskov. Enstehung und Entwicklung eines städtischen Herrschaftszentrum in Altrussland [Forschwigen zur Osteuropäischen Geschichte, XLVII] (1992), 160—162.
[11] Amicus specialis — politinis terminas, o ne vien asmeninės draugystės apraiška.
16. 1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims
1323.I.25, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia krikščionių pirklius, ūkininkus, karius, amatininkus ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestiečius, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.
Rs.: B — Ryga, LWA, F. 673, apr. 4/K—18, Nr. 18. Tuolaikinė kopija, pergamentas, 153 x 190 mm, be antspaudo.
Pub.: a. RLA,Nr. 54,p. 31—32; b. LU, VI, Nr.3069, st.467—469;c.GL,3,p. 28—37 (pagal b).
Reg.: PU, II, Nr. 398, p. 289.
Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus precipue cum aliquibus civitatibus prerogativis Lubicensi, Sundensi, Broemensi, Maydeborgcensi, Collocensi[1], ceteris vero usque Romam, Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie, honoris et favoris constantiam cum salute.
Tenore presencium significamus tam presentibus, absentibus quam futuris nostrum nuncium cum litteris nostris domino apostolico et patre nostro sanctissimo sub katholice[2] fidei receptione direxisse, cuius reponsum novimus; et suorum legatorum tediosissime omni die exspectamus, quod si ad vos venerint[3], ipsos promoventes honorifice nostre presencie transmittendo. Quod volumus promereri casu simili vel maiori, quia quidquid eis beneficii feceritis[4], nobis fecisse dinoscatis. Quin cuncta, que sanctissimo patre et domino nostro summo pontifice[5] litteraliter conscripsimus, ad laudem Dei et honorem ecclesie sancte inviolabiliter studebimus observare, ecclesias erigere, sicuti iam fecimus: unam de ordine predicatorum sciatis nos infra duos annos erectam in civitate nostra Vilna de novo, duas[6] vero de ordine minorum, unam in Vilna civitate nostra predicta, aliam in Noygardis[7], quam cruciferi Prucie ob destructionem christianitatis et fratrum minorum exstirpationem terre nostre igne combusserunt; quam hoc anno iterum ad honorem Dei omnipotentis et sue genetricis Virginis Marie et beati Francissci[8] fecimus reedificare, ut laus Christi ad utilitatem nostram et in remedium salutiferum filiorum et uxorum nostrarum et eciam omnium verum Deum Ihesum Christum colentium ab eisdem fratribus iugiter perseveret[9]. Episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscumque dummodo eorum vita non sit vitiata[10], sicut illorum, qui claustra editieant et tollunt elemosinas bonorum hominum et tunc vendunt, et implent dictum Ewangelii[11]: ‘vos autem fecistis speluncam latronum’; talibus exceptis, nam eorum amicicia non erit nobis socia. Insuper terram, dominium et regnum unicuique bone voluntatis patefacimus: militibus, armigeris, mercatoribus, rurensibus[12], ferrariis, carpentariis, sutoribus, pellificibus, pistoribus, tabernariis, artis mechanice cuiusque. Hiis omnibus prescriptis volumus terram dividere, unicuique secundum suam dignitatem. Hi, qui coloni venire voluerint, annis decem colant terram nostram absque censu. Mercatores intrent et exeant sine exactione et teoloneo[13] libere, omni inpedimento procul moto. Milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus et possessione prout decet. Commune vero wlgus[14] gaudeat iure civili Rygensis civitatis, nisi tunc melius fuerit inventum de concilio discretorum. Quicunque predicta inpedierit[15] et venientes perscrutare prenotata \etiam/ inpedierit graviter nos molestant et non eis sed nostre regali magnificentie
congnoscant esse factum. Nam post istud capiti nulli obesse, sed omnibus prodesse volumus ac pacem, fraternitatem karitatemque veram cum omnibus fidelibus Christi firmare federe sempiterno. Ut hec maneant illibata nostrum sigillum presentibus in testimonium \dedimus/ et munimen.
Datum in civitate nostra Vilna matura deliberatione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli.
Rogamus universos consules, ut hec litera exscribatur et exscriptum ad ecclesie postes affigatur, et ipsa litera amore nostri sine aliqua dilatione ad vicinam civitatem transmittatur, ut Dei gloria sic innotescat universis. Orate Deum pro nobis.
Komentarai
[1] a, b, c: Colloniensi
[2] b, c: Catholicae
[3] a, b, c: veniunt
[4] a, b, c: fecistis
[5] a, b, c: pontifici
[6] a, b, c: Quas
[7] a, b, c: Noggardis
[8] a, b, c: Francisci
[9] Turbūt čia praleisti žodžiai, panašūs į cupimus colligere, kaip skaitome Nr. 21.
[10] devyni taškai, 3x3
[11] a, b, c: dictam civitatem — neturi prasmės
[12] a, b, c: curensibus
[13] a, b, c: žodis pataisytas į teloneo
[14] a, b, c: Omne vero vulgus
[15] a, b, c: pataisytas žodis — impedierint
16. 1323.I.25, Vilnius,... [lietuvių kalba]
Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos[1], Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki].
Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame[2], o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi — mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste[3], kitą — Naugarduke[4]. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės[5]; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda[6], ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę”[7], tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūninkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems — kiekvienam pagal jo rangą — norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise[8], jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės.
Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.
Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais[9], Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną.
Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas[10], ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.
Komentarai
[1] Šis miestų sąrašas platesnis už gegužės mėn. laiškuose pateiktą miestų sąrašą. „Usque Romam” skamba keistai, nes tuo metu (nuo 1305 m.) popiežiai jau praktiškai (nors neoficialiai) rezidavo Avinjone, o Gediminas žinojo, kur popiežius gyvena. Nėra duomenų apie Romos ir Pabaltijo prekybos ryšius. XIV a. rusų šaltiniuose frazė „daže do Rima” reiškė „iki pasaulio galo”: Morini E., ‘The Orient and Rome: Pilgrimage and pious visits between the ninth and the eleventh century’, Harvard Ukrainian Studies, 12/13 (1988/1989), 849.
[2] Ši pastaba sukėlė ilgametį bevaisį ginčą dėl šių tekstų autentiškumo, nes nėra įrodymų, jog popiežius būtų parašęs laišką Gediminui tarp 1317 m. ir 1324 m.: žr. įvadą, p. xviii. Ne visi atsakymai į paklausimą buvo pateikiami raštu. Dėl žodžių formos pontifice bei patre (casus ablativus) vietoj teisingos galūnės —i (casus dativus) žr. kitus įvade aptartus pavydžius, p. xxxvii. Svarbu atsiminti, kaip viduramžiais buvo rengiami tekstai — diktuojami tam, kuris rašė, o ne tyliai kopijuojami iš rankraščio. Tokiu atveju panašios gramatinės klaidos parodo ne tiek kalbos mokėjimą, kiek diktuojančio žmogaus akcentą.
[3] Mūsų Vilniaus miestas — valdovo miestas. Jo nereikėtų laikyti sostine, vieninteliu valdžios centru. LDK, kaip ir kitose šalyse, buvo keletas vietų, kur rinkdavosi valdovas su dvaru (svita): Vilnius, Trakai, Naugardukas, vėliau — Gardinas arba Luckas.
[4] Naugardukas, o ne Didysis Naugardas. Pirmasis teksto leidėjas Dreyeris klaidingai tarė, kad čia minimas didysis rusų prekybos centras. Dėl to leidėjai suabejojo teksto autentiškumu: žr. įvadą, p. xvii ir kt.
[5] fratrum min. exstirpationem — verta atkreipti dėmesį, kaip Gediminas įpynė pranciškonų skundą į rygiečių kaltinimus Ordinui. Ordino metodams ideologiškai prieštaravo ir kiti pranciškonų autoriai, pavyzdžiui, Oksfordo teologas Rogeris Baconas.
[6] Daugavgryva: Rowell, Lithuania Ascending, 57 ir ten nurodyta literatūra. Čia greičiau kaltinami Vokiečių ordino broliai negu cistersai. Pastarieji 1305 m. Ordinui pardavė Daugavgryvos vienuolyną. Vėliau Prūsijos cistersai prisijungė prie Vokiečių ordino brolių, skundė Gediminą popiežiui: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1]. XIV a. pr. tiek Vakarų, tiek Rytų bažnyčiose virė arši kova su simonija, t. y. su Šventosios Dvasios dovanų (ypač klierikų dvasinio patarnavimo) prekyba.
[7] Matt. xxi. 13; Mare. xi. 17; Luc. xix. 46.
[8] Ius rygense: plg. 1323.X.2 Vilniaus sutartį (žr. Nr. 25). Gudavičius E., ‘Ryges Recht ir ius civile Rigensis civitatis Gedimino aktuose’, LIM, 1986, 79—85; Rowell, Lithuania Ascending, 204, 211—212. Žr. tos teisės Berlyne saugomus rankraščius: PKKA, OF 293 f.50—97v — Das Gemeine Recht des Stichtiches Ryge; OF 293 f. 155—182 — Rigisch Recht anno 1370. Apie vokiečių miestų teisę: žr. Higounet, Deutsche Ostsiedlung; Zientara B., ‘Les grandes migrations des XII—XIV siecles en Europe du centre—est’, Studia historiae oeconomicae, 18 (1985), 3—30; apie Magdeburgo teisę Lietuvoje (vėlesniais
laikais): Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, II, sud. A. Tyla ir D. Žygelis (Vilnius, 1997).
[9] Datavimo ginčai aptarti: Rowell, ‘Gemachte Lüge’, 327—328 ir įvade, p. xvii—xviii.
[10] Bažnyčios durys buvo efektyvi reklamos bei informacijos vieta (žinomiausias pavyzdys — Martyno Liuterio tezių paskelbimas). Gediminas taip pat siekia pasinaudoti aktyviai miestuose pamokslaujančių ordinų vienuolių paslaugomis: žr. taip pat Nr. 21, p. 58—59.
17. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos dominikonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos dominikonus įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paskelbti savo tėvynainiams, ypač pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams, žinią apie galimybę laisvai verstis savo verslu jo žemėse.
Rs.: *B— Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmare kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotojam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė Saksonijos provincijos dominikonams. Dokumentas išlikęs vien tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer J., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183; b. von Kotzebue A., Preussens altere Geschichte, II (Ryga, 1808), p. 353; c. von Sartorius von Waltershausen B., Urkundliche Geschichte des Ursprunges der deutschen Hanse, red. J. M. Lappenberg, II (Hamburgas, 1830), p. 305; d. Voigt J., Geschichte Preussens. Von den altesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Orderis, IV (Karaliaučius, 1830), p. 367; e. Baliński M., Historia miasta Wilna, I (Vilnius, 1836), p. 54; f. Raczyński, CDL, p. 27; g. LU, II, Nr. 688, st. 141—142; K. GL, 5, p. 46—51; Rowell S. C., „Trys Gedimino 1323 metų gegužės 26 dienos laiškai”, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, sud. M. Vaicekauskas [Senoji Lietuvos literatūra, 4] (Vilnius, 1996), p. 100—102.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298, p. 154; LU, II, Nr. 809, p. 55; PU, II, Nr. 409. p. 297.
18. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos miestiečiams
1323.V.26,Vilnius
Lietuvos valdovas Gediminas kviečia pirklius, ūkininkus, amatininkus, karius bei dvasininkus iš Saksonijos miestų (Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Šcecino bei Gotlando salos) atvykti į jo valdas, dirbti savo pačių bei Lietuvos naudai.
Rs.: *B — Liubeke 1323.VII.18 Rygos miesto bei vyskupijos tarėjas Henrikas iš Kalmaro kartu su savo kolega Jonu Roghenu pateikė imperatoriaus įgaliotajam notarui Jonui iš Bremeno laišką, kurį Gediminas siuntė šiems miestams. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyet, Specimen juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 354; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e.. Baliński, Historia miasta, I, p. 58; f. Raczyński, CDL, p. 28; g. LU, II, Nr. 688, st. 144—146; h. GL, 4, p. 36—47; Rowell S. C., „Trys Gedimino...”, p. 102—108.
Reg.: Danilowicz, Skarbiec, I,Nr. 300, p. 155; LU, II, Nr. 811, p. 56; PU, II, Nr. 409, p. 297.
19. 1323.V.26, Vilnius, Gediminas Saksonijos pranciškonams
1323.V.26, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kviečia Saksonijos provincijos pranciškonus toliau plėsti savo veiklą jo žemėse, prašydamas, kad jie paskelbtų valdovo siūlomas privilegijas visiems pirkliams, ūkininkams, amatininkams, kariams bei dvasininkams (išskynus cistersus).
Rs.: *C— 1323.VII. 18 Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas prašo susirinkusius Liubeko konsistorijoje peržiūrėti jo Stralzunde padarytą bei antspauduotą Gedimino laiškų kopiją. Dokumentas išlikęs tik šio nuorašo kopija — žr. Nr. 21.
Pub.: a. Dreyer, Specimen Juris, p. 186; b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 357; c. Sartorius, Urkundliche Geschichte, II, p. 305; d. Voigt, Geschichte Preussens, IV, p. 367; e. Baliński, Historia miasta, I, p. 64; f. Raczyriski, CDL, p. 30; g. LU, II, Nr. 689, st. 142—144; h. GL, 6,p. 50—57; Rowell S. C., „Trys Gedimino”, p. 108—112.
Reg.: Daniłowicz, Skarbiec, 1, Nr. 299, p. 154; LU, II, Reg. Nr. 810, p. 55—56; PU, II, Nr. 410. p. 297.
20. 1323, [V.26], Vilnius, Gediminas popiežiui Jonui XXII
1323 [gegužės mėn.?], Vilnius
Gediminas rašo laišką popiežiui. Tai antrasis Gedimino laiškas, gautas Avinjone, apie jį kalba popiežius savo laiškuose. Datuojamas pagal to paties 1323.XI.7 laišką prancūzų karaliui Karoliui IV — žr. Nr. 28,41.
quod tu et alii principes omnes et barones regni tui perseverantes laudabiliter in premissis circa nos et eandem ecclesiam, te et ipsos plene sinceritate conspicuos indicarunt illum in persona sua innuentes obediencie reverentis haberi spiritum ex illustracione divina te asseris unum esse Deum patrem et Filium et Spiritum Sanctum et hoc firmiter credis et tenes, noscens ab eodem Deo vivo et vero nos pastorem et gubernatorem salvandorum omnium constitutum, ut quicquid ligaverimus et solverimus, in celo et in terra ab altissimo Iudice habeatur ratum maneat. Multa insuper grata nostrisque accepta propositis earundem tenor continet litterarum.
20. 1323, [V.26], Vilnius,... [lietuvių kalba]
...nes tu ir visi kiti tavo karalystės vadai ir bajorai pagirtinai laikotės anksčiau minėtų nuostatų mūsų ir mūsų Bažnyčios atžvilgiu, ir [laiškas] atskleidė, kad tu ir taviškiai pasižymite tikru nuoširdumu, parodė, jog tavo paties dvasia kupina pagarbaus nuolankumo, kuris tau, kaip tikime, buvo suteiktas ne be dieviškos malonės dovanos. Kaip to paties laiško pradžioje nurodoma, kad tu žinai iš dieviškojo apreiškimo, jog vienas yra Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir kad tuo tvirtai tiki ir laikaisi, žinodamas, jog to paties gyvo ir tikro Dievo mes esame paskirti ganytoju ir valdytoju[1] visiems išgelbėti ir kad ką tik surišame ar atleidžiame, palaikoma Aukščiausiojo Teisėjo danguje ir žemėje[2]. Dar daug daugiau malonių ir brangių mūsų siekiams dalykų to laiško turinys apėmė, bet jų įtraukti negalime dėl šio rašto trumpumo...
Komentarai
1 Plg. su laišku popiežiui (Nr. 12).
2 Plg. Gedimino 1323.V.26 laiškuose paminėtą kalbą apie savo valdžią ir jos kilmę: Nr. 21, p. 58—59.
21. 1323.VII.18, Liubekas, notaro Jono iš Bremeno trijų Gedimino 1323.V.26 laiškų nuorašas
1323.VII.18, Liubekas
Notaro patvirtinta Gedimino 1323 m. gegužės 26 d. rašytų laiškų kopija. Ją padarė imperatoriaus įgaliotasis notaras Jonas iš Bremeno Liubeko tarėjų konsistorijoje miesto dvasininkijos ir tarėjų Henriko iš Kalmaro ir jo kolegos Jono Rogheno prašymu. Liudytojais buvo Liubeko katedros kanauninkai: Jonas Krekas, Henrikas Goldoghenas, Henrikas iš Švėrino, Jonas iš Morų; Liubeko dominikonų prioras Valteris; pranciškonų kustodas Dytrichas, pamokslininkas Brunonas, Petras iš Vroclavo ir Hennanas iš Ribenicės; Liubeko miesto tarybos tarybos nariai. Paskui atėjo į konsistoriją Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai: kun. Jonas iš Rygos, Reimaras Hanė, Cėsio komtūras, Mikalojus iš Parsovo, Karksio vaitas, ir Gotfrydas Vustas. Gedimino antspaudas čia aprašytas gerai.
Rs.: A1 — Berlynas, PKKA, OBA 524,525,526,527 (buv. sign. LS Schieblade XI. 17), 685 mm ilgio ir 420 mm pločio pergamentas. Įžiūrimos trijų kunigų (Liubeko vyskupo Henriko, brolio Valterio, dominikonų Liubeko vienuolyno prioro, brolio Dytricho, pranciškonų kustodo) antspaudų liekanos: 1. žalias; 2. raudonas, 25 x 40 mm, maldaujantis Kristaus dangun žengimo momentu; 3. raudonas, panašaus dydžio kaip ir 2, šv. Kotryna. Rankraščio pabaigoje matomas notaro ženklas, kairėje pusėje: rombas, 30 mm2,4 heraldinės lelijos, 4 žvaigždės, 4 rutuliai; A2 — Antroji tuo pačiu metu daryta kopija, buvusi Liubeko miesto muziejuje iki 1945 m., neišliko. Pirmą kartą ją transkribavo ir išleido Johannesas Dreyeris 1761 m. Jo paskelbtas tekstas iš esmės sutampa su Berlyno rankraščiu.
Pub.: a. Dreyer J. S., Specimen juris publici Lubecensis (Liubekas, 1761), p. 183—185 (pagal A2); b. Kotzebue, Preussens altere Geschichte, II, p. 353—358; c. Voigt, Geschichte Preussens, IV p. 367—368; d. Narbutt T, Dzieje narodu litewskiego, IV (Vilnius, 1836), dodatek 14, p. 52—57; e. CDL, Nr. II, p. 27—32; f. LU, II, Nr.688—691, st. 141—150; g. GL, 4—6, p. 36—57 (pagal f); h. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 4: Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p. 99—112.
Reg.: (kartu su vertimu į lenkų kalbą) Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 298—301, p. 154—156; PU, II, Nr. 414—415, p. 298—299; Noury kodeks dyplomatycany Mazowsza, Nr. 166, p. 165.
In Dei nomine amen. Anno nativitatis Eiusdem. M°. CC°CXX°III. .XV. kalendas Augusti, indiccione sexta, pontificatus sanctissimi in Christo patris et domini, domini Iohannis divina providencia pape XXII anno septimo, Hinricus de Calmaria consul dyocesis et civitatis Rigensis una cum collega suo, videlicet Iohanne Roghen, constitutus in presencia mei Iohannis de Brema publici auctoritate imperiali notarii et venerabilium ac honorabilium virorum dominorum canonicorum cathedralis ecclesie Lubicensis, videlicet Iohannis Crek, Magistri Hinrici Goldoghen, Hinrici de Zwerin et Iohannis de Morum necnon fratrum Ordinis Predicatorum ....[1] Th[iderici] gardiani, Brunonis lectoris, Petri de Wartzslavia et Hermanni de Ribbenitze, et consulum Lubicensium in consistorio consulum eorundem quasdam litteras fratribus Predicatoribus sub speciali forma et sigillo regio regis Letphanorum presentaverunt et easdem
incontinenti legi et exponi per eosdem fratres mandaverunt, tenoris et continencie infrascripte:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie litteratis viris et devotis Ordinis Predicatorum magistris cuiuscunque provincie prioribusve, fratribus universis, principaliter tamen[2] Magistro Saxonie ac prioribus sub eodem constitutis, salutem et quicquid melius poterit adoptari.
Sciat vestra honorabilis commendabilisque sciencia nostros[3] nuncios cum litteris misisse ad patrem nostrum gloriosissimum, dominum Iohannem papam, ud nos vestiat stola prima, cuius nuncios cum grandi timore et tedio de die in diem expectamus[4], quia, domino Ihesu Christo annuente, iam parati erimus ad queque sue beneplacita voluntatis. Ita quod[5] episcopos cupimus, sacerdotes, religiosos colligere, exceptis hiis qui claustra sua vendunt et machinantur in mortem clericorum; iura ecclesiastica protegere, clerum honorare volumus et cultum Dei ampliare. Idcirco petimus, ut vos hec in civitatibus, locis et villis ubi aliquem vestrorum[6] predicare contigerit, populo nuncietis. Eciam si qui milites essent et armigeri, daremus eis redditus et agriculturam quantum vellent. Mercatoribus, fabris, carpentariis[7], balistariis, sutoribus, artis mechanicis[8] cuiuscunque, cum uxoribus et liberis et iumentis concedimus liberum introitum et exitum terre nostre sine ulla exactione sive theoloneo[9] et omni turbatione proculmota.
Licet cruciferi, huius negocii causa prescripti, sigillum nostrum in contumeliam nostram igne cremaverunt, videbitur, ut a Deo inceptum extinguerent et oculos hominum obcecarent[10]; tamen, han c cartam cum ipso sigillamus prout sigillari[11] fecimus litteras domini patris apostolici predilecti in certam credenciam et munimen. Quam prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus. Malignantes contra hoc scriptum et sigillum sunt detractores veritatis, dyaboli cultores, fidei destructores, heretici mendaces et omni honore privati in hiis scriptis.
Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus Saxonie ultra mittatur quanto prius, ut Dei gloria[12] perficiat quod incepit. Datum anno Domini .M°. CC°C XX°III. ipso die Corporis Christi; valete.
Hiis vero perlectis et expositis, alias litteras sub memorato sigillo regio regis Letphanorum viris providis et honestis advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus, Gotlandie mercatoribus, mechanicis cuiuscunque conditionis directas legi et exponi petiverunt iuxta formam infrascriptam:
Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie honorabilibus viris providis et honestis, advocatis, consulibus civibusque Lubicensibus, Rostokcensibus, Sundensibus, Gripeswaldensibus, Stetynensibus Gotlandieve mercatoribus et mechanicis cuiuscunque conditionis salutem et regalem gratiam et favorem.
Cum omnia regna subiacent celesti regi Ihesu Christo, de quibus unum tenemus tamquam forma in materia vel servus in domo, licet omnium regum minimus apparemus, tamen Dei providencia in propriis[13] maximus, in quibus habemus precipere et impetrare[14], perdere et salvare, claudere et reserare[15]. Iamdudum nostros terminos transivistis[16] absque ulla recognicione visitando Noygardiam Pleskowiamque[17]. Omnia permisimus
futurum propter[18] bonum; nunc vidistis et aure[19] percipitis de die in diem omnium vestrorum detrimentum. Miserunt progenitores nostri vobis suos nuncios et litteras, aperuerunt vobis terram, nullus vestrorum veniens, aut canis ex parte eorum referens grates de preceptis. Non vos terreant prescripta. Si ipsi unum promiserunt, Domino annuente, nos dupla faciemus. Ideoque amplius quia patri nostro sanctissimo domino pape nostras litteras misimus pro ecclesie Dei unione et legatorum suorum adventum cum inenarrabili tedio expectamus, quorum presenciam litteraliter recepimus nos videre. Idcirco consulentes vobis ipsis, mittentes nobis ex parte vestrorum omnium sollempnes nuncios veros et viros[20] fidedignos super manum nostram et super presens scriptum nostro regio sigillo roboratum, super hoc promittimus vobis omnibus fide data, quod talem pacem ordinabimus ininvicem, quod Christiani similem nunquam senciebant.
Episcopos, sacerdotes, religiosos Ordinis Predicatorum et Minorum colligemus, quorum vita laudabilis et probata; talium nolumus[21] accessum, qui de cenobiis faciunt latronum refugium[22] et elemosinam vendunt in detrimentum animarum et eciam unde latrunculi exeunt in preceptionem[23] et mortificacionem clericorum; de talibus monachis sibi unusquisque caveat consulimus dominorum.
Insuper ex regali dono damus iam in presenti carta nostram terram liberam esse sine theoloneo, exactione angariarum et perangariarum super omnes predecessores nostros omnibus mercatoribus, militibus, vasallis, quos dotabo redditibus unicuique suam secundum dignitatem. Mechanicis condicionis cuiuscunque scilicet fabris, sutoribus, carpentariis, lapicidis, in arte salis peritis, pistoribus, argentariis, balistariis, piscatoribus cuiusve condicionis veniant cum liberis, uxoribus et iumentis, intrent et exeant secundum placitum omni turbatione proculmota, quod spopondimus in hiis fide data, quod ab omni iniusta peticione meorum subditorum m anebunt securi et exempti.
Agriculis nostrum regnum intrandi commorandique volentibus damus et concedimus ad decem annos colere libere absque censu et medio tempore[24] ab omni opere regio sint exempti[25]; termino predicto expirato et eciam secundum terre fertilitatem dabunt decimam prout in aliis regnis vel propriis[26] dare consueverunt; ita tamen[27] quod nobiscum plus exsuperabit granum[28] quam in aliis regnis est consuetum.
Iure civili utatur[29] Rigensis civitatis omnis vulgus[30], nisi tunc melius fuerit inventum de sano consilio discretorum. Ut igitur securiores et magis cerciores vos reddamus, duas ecclesias fratrum Minorum, unam in civitate nostra regia Vilna dicta et aliam in Noygardis habemus erectas, et terciam fratrum Predicatorum, ut quivis secundum ritum suum Deum[31] colat. Quod ergo nostre donationis concessio maneat inpermutabilis et firma, presentem cartam conscribi iussimus et sigilli nostri appensione fecimus roborari; quia hoc scientes quod idem sigillum domino nostro ac patri[32] sanctissimo misimus et quicquid sibi[33] litteraliter conscripsimus servabimus illibatum. Contradictores huius sigilli tamquam maliciosos fidei destructores, hereticos mendaces repudiamus et omni honore privatos in hiis scriptis. Per ducatum domini Subonislay[34] ducis Masovie ad nos poterit habere securum accessum super m anum nostram unusquisque.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta in una civitate petimus sub testimonio religiosorum ac aliorum fidedignorum virorum exscribi et mittere in aliam sine mora, ut desiderium
nostrum manifestetur universis. Valete.
Similiter prefatis litteris diligenter perlectis et expositis in eodem consistorio presentibus dominis canonicis, religiosis et consulibus superius nominatis, alias litteras sub sigillo Fratris Thiderici custodis fratrum Minorum C ustodie Lubicensis legi supplicarunt, tenorem qui sequitur continentes:
In Christo karissimis fratribus presentem litteram inspecturis Frater Theodericus Custos Lubicensis sinceram in Domino caritatem. Noveritis me quasdam litteras illustris domini Regis Letwinorum in consistorio consulum Civitatis Sundensis mihi traditas respexisse, tenorem qui sequitur continentes:
Gedeminne divina providencia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps Semigallie et dux religiosis in Christo viris et patribus reverendis ac devotis ministris, custodibus et gardianis ceterisque fratribus Minoribus universis toto orbe diffusis, precipue tamen ministro Saxonie ceterisque fratribus universis salutem cum promotionis amminiculo continuum incrementum.
Scire vos volumus litteras nostras patri nostro excellentissimo domino Johanni sedis apostolice summo pontifici direxisse, ut inviaret[35] nos una cum ceteris suis ovibus ad pascua ubertatis. Recepimus itaque in responso breviter adventum fieri suorum legatorum, quorum dilatio tedia nobis generat infinita, u t eo cicius perficeretur opus Dei et fraus seductoria cassaretur. Cupimus per vos et vestros fratres in omnibus civitatibus, locis seu villis nostrum pandere velle universis, et populum hortari salutaribus monitis, ut quod rigavit Deus pullulet ac metat et in celestibus collocet cum beatis.
Volumus enim episcopos, sacerdotes, religiosos ordinis cuiuscunque colligere, precipue de vestris[36], quibus iam ereximus duas ecclesias, unam in civitate nostra regia dicta Vilna, aliam in Novgardia, ad quas nobis hoc anno quatuor fratres scientes polonicum, semigallicum ac pruthenicum[37] ordinetis, tales ut nunc sunt[38] et fuerunt; et eciam de Predicatoribus, quibus dabimus ecclesiam tempore successivo; exclusis tamen religiosis, qui cenobia eorum in dampnum[39] dominorum et mortificationem clericorum vendunt, miserabiliter animas illudentes.
Intimantes eciam populo et fratribus incipiatis intimare in civitatibus, locis et villis amore nostri, quod militibus et armigeris redditus dabimus; mercatoribus autem, fabris, carpentariis, argentariis, salis arte peritis ac plane m echanicis conditionis cuiuscunque liberam facultatem intrandi et exeundi terram nostram per ducatum ducis Masovie domini Bonizlai omni exactione, theloneo, infestatione iniusta angariarum et perangariarum procul motis.
Hec scripta servabimus rata, quia verbum nostrum[40] ut calibs manebit duraturum. In cuius rei testimonium nostrum sigillum, quod domino apostolico et patri nostro sanctissimo misimus, quod nu n c cruciferi ad ignem proiecerunt in contumeliam huius legationis, presentibus duximus apponendum. Huius sigilli contradictores et seriei reddimus falsarios, fidei persecutores, hereticos maliciosos et perversos in hiis scriptis.
Datum Vilna, anno Domini M° CC°C XX°III ipso die Corporis Christi. Littera perlecta a ministro e t custodibus m ittatu r ad aliam provinciam, et omnes fratres fideliter o rent pro rege, filiis et reginis et tota terra, ut dominus perficiat quod incepit.
In huius visionis evidenciam Ego Frater Th[idericus] custos prefatus presens
transcriptum sigillo mei officii consignavi. Datum Sundis anno Domini M°. CC°C XX°III. in festo divisionis apostolorum.
Cum itaque inter alias sollicitudines[41] prefatis canonicis, religiosis et consulibus incumbentes iidem perpeti cura revolverent[42], ut errantes in viam reducere veritatis ipsosque Deo lucrifacere sua eis cooperante gratia prompcius convalerent, Fratres de Domo Theutonica tunc in civitate Lubicensi presentes, videlicet Johannes de Riga presbyter, Reymarus dictus Hane commendator in Wenda, Nicolaus de Parsowe advocatus in Carkus et Gotfridus dictus Wst ad presenciam sepedictorum canonicorum, religiosorum et consulum sunt vocati, ut eorum salubre consilium super prefato negocio, quid facto opus esset, diligencius audiretur. Qui, cum ad presenciam prelibatorum canonicorum, religiosorum et consulum ad consistorium prompcius venissent eorundem, et prescriptas litteras per ordinem diligencius audivissent, volenti animo et corde hylari recipientes easdem responderunt, quod, si premissa veritati niterentur, quamvis curis et negociis gravarentur diversis atque distraherentur pluribus occupationibus circa id, tamen intenderentet vellent intendere votis ferventibus vacare instantius ac operose sollicitudinis studium impertiri et studiosa diligencia vigilare, quod ad
Dei gloriam et profectum fidelium animarum apud Lethwinos[43] invalesceret fides Christi, manentibus singulis gentis illius nobilibus et ignobilibus utriusque sexus in suo statu et condicionis libertate. Adicientes, ut omnia et singula in premissis litteris contenta melius et cicius prosperentur, quod si qui nuncios ad dictos Lethwinos super prelibato negocio mittere aut expensas circa hoc facere decreverint, nuncios suos cum nunciis eorum mittent et omnem expensam, quam alii circa hoc facere voluerint, consimilem ipsi facient et maiorem et nichilominus ex parte tocius sui ordinis et personarum propriarum, se sub honoris rerum et conscientiarum obligatione ad premissa omnia et singula constrinxerunt in presencia predictorum.
Ceterum si, prefato negocio stante insuspenso, antequam fidem Christi suscipiant et baptismum quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, autinres, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores.
Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in cathedra continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra; et in circumferentia eius per quadraginta unam litteras e t cruce sculptum erat: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG.
NOTARO
ŽENKLAS
Acta sunt hec Lubeke in consistorio honorabilium ac prudentum virorum dominorum consulum Lubicensium, presentibus venerabilibus viris dominis canonicis, religiosis et consulibus sepedictis testibus ad premissa vocatis specialiter et rogatis.
Anno, die, indictione et pontificatus supradictis.
Et ego Johannes de Brema clericus, auctoritate imperiali publicus notarius omnibus premissis una cum supradictis testibus presens interfui, ipsas litteras
conscripsi et copiavi et in hanc publicam formam redegi, meoque signo solito et consueto signavi rogatus. In signum eciam maioris evidencie omnium premissorum sigilla officialatus venerabilis patris et domini Domini Hinrici Episcopi Lubicensis necnon Fratris Waltheri Ordinis Fratrum Predicatorum prioris domus Lubicensis, Fratris quoque Thiderici gardiani Ordinis Fratrum Minorum in Lubeke, per dominum Hinricum Goldoghen gerentem[44] vices dicti domini Hinrici episcopi Lubicensis et per Fratrem Waltherum priorem predictum, per Fratrem Thidericum etiam gardianum supradictum presentibus sunt appensa.
Komentarai
[1] Dominikonų prioru, kaip rodo dokumento pabaiga, buvo brolis Valteris. Čia notaras praleido jo vardą ir kustodo Dytricho pareigas.
[2] b: autem; e: cum
[3] Atrodo, kad čia praleistas žodis nos prieš nostros.
[4] e: expectavimus
[5] b: Itaque
[6] b: aliqui nostrum; e: aliquod nostrum; f: aliquem vestrum
[7] b: arpentariis
[8] A1: mechanice
[9] b: seu theolonio; e: sine theoloneo; f: sive theolonio
[10] A1, b, c, d, e, f: obsecarent. Raštininkas tikriausiai supainiojo s ir c. Žodis obsecrare (prašyti) netinka pagal prasmę, o obcecare (apakinti) yra suprantamas.
[11] b: sigillati
[12] b: gratia
[13] b: populis
[14] b, f: imperare
[15] b, e: reservare
[16] b: transmistis
[17] b: Pleskoviamque; b, c, e, f: Pleskowiam, que. Arba que susijungia su Pleskoviam (reikšmė: ir), arba galima skaityti prie omnia (‘kuriuos visus dalykus...’)
[18] b: propriam
[19] b: a me
[20] b: unos
[21] e: volumus
[22] Evangelijos tekstas — Matt.xxi.13, Marc.xi,17, Luc. xix.46.
[23] A1: in p ’cept; b, e, f: ‘preceptis’. Tačiau šis sutrumpinimas yra kitoks negu anksčiau rašoma ‘grates de preceptis’. In preceptionem reiškia ‘žalai’.
[24] b: ipse
[25] e, f: taiso į exemti
[26] b: provinciis; e, f: populis; c: propriis
[27] b: tunc
[28] b: gratiam; d, e: gracia
[29] A1: utantur
[30] A1: omnis wlgus. 1323.1.25 laiške rašoma taip: ‘commune vero vulgus’: GL, p. 35, žr. p. 106.
[31] b: dominum
[32] A1 e: patre
[33] rašoma ‘sibi’ vietoj ‘illi’
[34] a: Subonislay, b: Bonislay; e: Bonislav (?); g: Bonizlai
[35] b: minaret; f: iuvaret
[36] e: viris
[37] f, g: ruthenicum
[38] e: nėra sunt
[39] d, e, f, g: dispendium
[40] b: quod verbum ut
[41] e: sollicitudinis
[42] e: revolventur
[43] e: Letuwinos
[44] A1, e: gerenti, taisyklingai turėtų būti gerentem — žr. dominum Hinricum
21. 1323.VII.18, Liubekas,... [lietuvių kalba]
Dievo vardu, amen. To Paties [Dievo] gimimo 1323 metais, penkioliktą dieną iki rugpjūčio kalendų, šeštą indiktą, Švenčiausiojo Kristuje Tėvo ir Viešpaties, Dievo apvaizda popiežiaus pono Jono XXII septintais popiežystės metais, Henrikas iš Kalmaro[1], Rygos vyskupijos ir miesto tarėjas, kartu su savo kolega, būtent Jonu Roghenu[2], būdamas mano, Jono iš Bremeno[3], imperatoriška malone viešojo notaro, ir gerbiamų bei garbingų vyrų ponų Liubeko katedros kanauninkų, būtent Jono Kreko[4], magistro Henriko Goldogheno[5], Henriko iš Svėrino[6] ir Jono iš Morų[7], taip pat pamokslininkų ordino brolių[8]: [...] [mažųjų brolių ordino Liubeke] kustodo Dytricho[9], pamokslininko Brunono, Petro iš Vroclavo ir Hermano iš Ribenicės, ir Liubeko tarėjų akivaizdoje tų pačių tarėjų konsistorijoje vieną broliams pamokslininkams [siųstą] laišką, tinkamai surašytą ir karališku lietuvių karaliaus antspaudu pažymėtą, pateikė ir pavedė, idant jis būtų tų pačių brolių tuoj pat perskaitytas ir paskelbtas. Toliau surašytas jo turinys ir esmė:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis[10], mokytiems ir pamaldiems vyrams pamokslininkų ordino, nors ir kurios būtų provincijos magistrams[11] arba priorams, visiems broliams, o ypač Saksonijos[12] magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir viso geriausio, ko galima linkėti.
Tepasiekia jūsų garbingą ir patikimą mokytumą, kad mes nusiuntėme savo pasiuntinius su laišku pas mūsų Šlovingiausią Tėvą poną popiežių Joną, idant mus apvilktų geriausiu drabužiu[13], ir laukiame jo pasiuntinių su didele baime ir nekantrumu kasdien, kadangi, Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant, jau būsime pasiruošę įvykdyti bet kokią jo valią. Todėl trokštame susikviesti vyskupus, kunigus, vienuolius, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda[14] ir rengia kunigams mirtį; norime bažnytinę teisę ginti, gerbti dvasininkus ir Dievo garbinimą pagausinti. Todėl prašome, kad jūs miestuose, dvaruose ir kaimuose, kur kam nors iš jūsų pasitaikytų pamokslauti, tai žmonėms praneštute. Taip pat jei atsirastų riterių ir ginklanešių, duotume jiems pajamų ir dirbamos žemės, kiek panorėtų. Pirkliams, kalviams, račiams, arbaletininkams, kurpiams, įvairių amatų meistrams su žmonomis ir vaikais bei gyvuliais[15] leidžiame laisvai į mūsų žemę atvykti ir išvykti iš jos be jokio mokesčio[16] ar muito ir pašalinus bet kokius trukdymus.
Nors dėl minėto reikalo kryžiuočiai mus[17] paniekindami sudegino mūsų antspaudą, atrodytų tam, jog Dievo pradėtą darbą užgniaužtų ir žmones apakintų, tačiau šį raštą tuo pačiu antspauduojame, kaip liepėme antspauduoti laišką, skirtą ponui mieliausiam Apaštališkajam Tėvui, kad teiktume pasitikėjimą ir apsaugą. Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime[18]. Kenkiantys šiam raštui ir antspaudui yra tiesos šmeižikai, velnio garbintojai, tikėjimo ardytojai, apgavikai eretikai ir bet kokios garbės netekę pagal šį raštą.
Šis laiškas, Saksonijos magistro ir priorų perskaitytas ir nurašytas, toliau tegu būna siunčiamas kaip iki šiol, idant Dievo šlovė tobulintų, ką pradėjusi. Duota 1323 Viešpaties metais, tą pačią Kristaus Kūno dieną[19]; likite sveiki.
Šitai perskaitę ir paskelbę, siekė, kad kitas laiškas, pažymėtas minėtu lietuvių karaliaus karališku antspaudu, skirtas įžvalgiems ir garbingiems vyrams, Liubeko, Rostoko, Stralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando vaitams, tarėjams
ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams, būtų perskaitytas ir paskelbtas toliau surašytos formos:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems, įžvalgiems ir garbingiems vyrams Liubeko, Rostoko, Sralzundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando[20] vaitams, tarėjams ir miestiečiams, pirkliams ir bet kokios padėties meistrams sveikinimą [siunčia] ir karališką malonę bei globą.
Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną turime, paklūsta dangiškajam karaliui Jėzui Kristui[21], tarsi forma materijoje arba tarnas namuose[22], nors iš visų karalių mažiausias pasirodome, tačiau Dievo apvaizda didžiausias [esame] savo kraštuose, kur galime įsakinėti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atidaryti. Jau seniai mūsų ribas peržengiate be jokio muito, lankydami Naugarduką ir Polocką[23]. Viską leidome dėl būsimo gėrio; dabar pamatėte ir kasdien girdite apie visų jūsų nuostolį. Mūsų protėviai nusiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums žemę; nė vienas iš jūsų neatvyko, nė šuo iš tos pusės nedėkojo už pasiūlymus[24]. Tegu jūsų nebaugina surašyti dalykai. Jei anie vieną pažadėjo, mes, Viešpačiui pritariant, dvigubai padarysime[25]. Tuo labiau kadangi mūsų Švenčiausiajam Tėvui ponui popiežiui laišką nusiuntėme dėl prisijungimo prie Dievo bažnyčios ir laukiame jo pasiuntinių atvykimo su neapsakomu nekantrumu, gavę raštą, jog jie pas mus atvyksta. Todėl, pritardami sau ir siųsdami mums jūsų visų kilnius pasiuntinius, teisingus ir vertus pasitikėti vyrus, savo ranka ir šiuo mūsų karališku antspaudu patvirtintu raštu prisiekiame jums visiems, užtikrindami, jog sudarysime tokią abipusę taiką, kokios krikščionys dar niekada nėra regėję[26].
Priimsime vyskupus, kunigus, pamokslininkų ir mažųjų brolių ordinų vienuolius, kurių gyvenimas pagirtinas ir be priekaištų, nenorime, kad atvyktų tokie, kurie iš vienuolyno daro plėšikų lindynę[27] ir išmaldą parduoda, kenkdami sieloms[28], iš kur plėšikėliai[29] išeina kunigų trukdyti ir žudyti; patariame kiekvienam ponui vengti tokių vienuolių.
Be to, pralenkę visus mūsų pirmtakus, kaip karališką dovaną suteikiame jau dabartiniu raštu, jog mūsų žemė yra laisva nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo[30] visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis kiekvieną pagal jo luomo padėtį[31], įvairių amatų meistrams, būtent kalviams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, arbaletininkams, žvejams, bet kokio rango žmonėms. Tegu atkeliauja su vaikais, žmonomis ir gyvuliais, atvyksta ir išvyksta, kaip nori, be jokio trukdymo; tai įsipareigojame šiuose dalykuose, duodami pažadą, kad liks saugūs ir nepaliesti jokio mano pavaldinių neteisingo užsipuolimo.
Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir pasilikti, duodame ir leidžiame dešimt metų dirbti žemę laisvai ir be mokesčio[32], ir tuo tarpu jie gali būti atleisti nuo bet kokios prievolės karaliui. Pasibaigus minėtam terminui, pagal žemės derlingumą duos dešimtinę[33] kaip kitose karalystėse ar savo kraštuose duodavo, tačiau taip, kad pas mus daugiau gautų grūdų, negu kitose karalystėse paprastai būna.
Visi paprasti žmonės [miestiečiai] tesinaudoja Rygos pilietine teise[34], nebent jei kada būtų išrasta geriau protingu išrinktųjų sprendimu. Taigi idant saugesni ir tikresni būtute, turime pastatytas dvi mažųjų brolių bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke[35], o trečią
— pamokslininkų brolių, kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį[36].
Taigi kad mūsų dovanojimas liktų nepakeičiamas ir tvirtas, liepėme, jog šis raštas būtų surašytas ir mūsų antspaudą prikabinus patvirtintas; kadangi žinodami, jog tą patį antspaudą mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir ką tik jam raštiškai surašėme, saugosime nepaliestą. Šio antspaudo priešininkus atstumiame šiuo raštu tarsi piktavalius tikėjimo ardytojus, apgaulingus eretikus ir bet kokios garbės netekusius. Kiekvienas galės saugiai atvykti pas mus, į mūsų valdas, per Mazovijos kunigaikščio pono Suboneslovo kunigaikštystę[37]. Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, pačią Kristaus Kūno dieną. Norime, kad perskaitytas laiškas viename mieste su vienuolių ar kitų patikimų vyrų liudijimu būtų nurašytas ir negaišinant išsiųstas į kitą, idant mūsų troškimas būtų paskelbtas visiems. Likite sveiki.
Panašiai, minėtą laišką kruopščiai perskaičius ir paskelbus toje pačioje konsistorijoje, dalyvaujant anksčiau išvardytiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, šie nuolankiai prašė perskaityti kitą laišką su brolio Dytricho, Liubeko kustodijos mažųjų brolių kustodo, antspaudu. Jo [laiško] turinys yra štai toks:
Brangiausiems broliams Kristuje, šį laišką skaitysiantiems, brolis Dytrichas, Liubeko kustodas, [reiškia] nuoširdžią meilę Viešpatyje. Žinokite, kad Štralzundo miesto tarėjų konsistorijoje aš perskaičiau man perduotą šviesaus lietuvių karaliaus laišką. Laiško turinys yra štai toks:
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, vienuoliams ir gerbiamiems tėvams Kristuje, ir pamaldiems tarnams, kustodams ir gvardijonams, ir visiems kitiems mažųjų [ordino] broliams, visame pasaulyje išplitusiems, o ypač Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams, [siunčia] sveikinimą ir [linki] nuolatinio sėkmės didėjimo.
Norime, kad jūs žinotute, jog mes nusiuntėme savo laišką mūsų Tėvui, kilniausiam Viešpačiui Jonui, Apaštalų Sosto aukščiausiam vyskupui, idant nukreiptų mus kartu su kitomis savo avimis į derlingą ganyklą. Sužinojome iš atsakymo, kad greitai atvyks jo pasiuntiniai, kurių delsimas mums neša begalinį nekantrumą, jog kuo greičiau būtų atliktas Dievo darbas ir būtų panaikinta paklydimo žala. Trokštame, idant jūs ir jūsų broliai visuose miestuose, vienuolynuose ar kaimuose paskleistute visiems mūsų norą ir paragintute žmones naudingais patarimais, jog ką Dievas palaistė, tegu augina ir nuima derlių, ir į dangų pasiima su laimingaisiais.
Norime pasikviesti vyskupų, kunigų, bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsų, nes jums jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną vadinamame mūsų karališkajame mieste Vilniuje, kitą — Naugarduke. Į jas mums šiais metais prašom paskirti keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai[38], tokius, kaip dabar yra ir kadaise buvo; ir taip pat iš pamokslininkų, kuriems ateityje duosime bažnyčią. Tačiau mums nereikia tokių vienuolių, kurie parduoda savo vienuolynus viešpačių žalai ir kunigų žudymui, apgailėtinai tyčiodamiesi iš sielų. Skelbdami žinias žmonėms ir broliams, iš meilės mums pradėkite skelbti miestuose, dvaruose ir kaimuose, kad riteriams ir ginklanešiams duosime pajamų, o pirkliams, kalviams, račiams, sidabrakaliams, druskininkams ir, žinoma, įvairios padėties meistrams laisvą galimybę atvykti į mūsų žemę ir išvykti iš jos per Mazovijos kunigaikščio pono Boleslovo[39] kunigaikštystę be
jokio mokesčio, muito, pastočių ir pagalbinių tarnybų neteisėto priekabiavimo.
Šį raštą saugosime nepakeistą, nes mūsų žodis tvirtas kaip plienas. Šio dalyko paliudijimui liepėme ant šio rašto uždėti mūsų antspaudą, kurį Apaštališkajam Viešpačiui ir mūsų Švenčiausiajam Tėvui nusiuntėme ir kurį dabar kryžiuočiai į ugnį įmetė, paniekindami šį susitarimą. Šio antspaudo ir teksto priešininkus laikome klastotojais, tikėjimo persekiotojais, piktavaliais eretikais ir pasileidėliais.
Duota Vilniuje 1323 Viešpaties metais, per pačią Kristaus Kūno dieną. Perskaitytą laišką tegu ministras arba kustodai siunčia į kitą provinciją, ir visi broliai tegu ištikimai meldžiasi už karalių, jo sūnus ir karalienes, ir visą žemę, kad Viešpats pabaigtų, ką pradėjęs.
Šį reikalų patikinimą patvirtindamas aš, brolis Dytrichas, minėtas kustodas, pažymėjau šį nuorašą savo pareigybės antspaudu. Duota Štralzunde 1323 Viešpaties metais, Apaštalų nusiuntimo dieną[40].
Taigi kai be kitų rūpesčių, užgulusių minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, tie patys vėl yra kamuojami nuolatinio rūpesčio, kad galėtų greičiau sugrąžinti klaidžiojančius į tiesos kelią ir greičiau patrauktų juos prie Dievo, padedant Jo malonei, Liubeko mieste esantys broliai iš Vokiečių namo, būtent Jonas iš Rygos[41], kunigas, Reimaras[42], vadinamas Hanė,
Cėsių komtūras, Mikalojus iš Parsovo[43], Karksio vaitas, ir Gotfrydas, pavarde Vustas[44], buvo pakviesti pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus, idant aiškiau išgirstų jų naudingą patarimą dėl minėto darbo, kurį reikia padaryti. Kai šie netrukus atvyko į konsistoriją pas anksčiau minėtus kanauninkus, vienuolius ir tarėjus ir atidžiai iš eilės išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmę, atsakė, kad jei minėti dalykai remiasi teisybe, nors jie patys yra užsiėmę įvairiais rūpesčiais bei darbais ir atitraukiami daugelio užsiėmimų, tačiau jie yra pasiryžę ir karštai nori pasiryžti būti laisvi tokiam [darbui vykdyti], tikrai ir kruopščiai atsidėti tikslui bei su uoliu kruopštumu stengtis, kad dėl Dievo garbės ir tikinčiųjų sielų gerovės lietuviuose įsigalėtų Kristaus tikėjimas, o atskiri tos genties abiejų lyčių kilmingieji ir nekilmingieji išsaugotų savo padėtį ir luomo laisves. Pridėdami, idant visi ir atskiri dalykai, esantys minėtuose laiškuose, suklestėtų geriau ir greičiau, jei kuris minėtu reikalu nuspręstų siųsti pasiuntinius pas minėtus lietuvius arba išlaidas dėl to daryti nuspręstų, [kryžiuočiai] siųs savo pasiuntinius su jų pasiuntiniais ir visas išlaidas, kurias kiti dėl to daryti norėtų, panašiai patys darys, ir didesnes, ir ne mažiau iš savo Ordino ir savų asmenų pusės. Minėtų [žemių atstovų] akivaizdoje jie įsipareigojo vykdyti visus minėtus reikalus, kaip liepia sąžinė bei garbė.
Be to, jei, minėtam reikalui nejudant iš vietos, pirmiau negu [lietuviai] priimtų Kristaus tikėjimą ir krikštą, kaip minėtame laiške žada, [pagonys] mėgintų pasikėsinti į krikščionis, ko tegu nebūna, arba į turtus, žemes arba asmenis, kaip, galimas daiktas, nuogąstauja dėl tam tikrų spėliojimų, kai nedera tesėti pažado tam, kas pats jo nesilaiko, [Ordino nariai] bus priversti nubausti juos už tikėjimo įžeidimą ir šitaip darydami jie nenori būti laikomi dėl minėtų dalykų savo priesaikos laužytojais.
Štai ant laiško yra uždėtas toks apskritas vaškinis antspaudas[45], turintis iš viso dvylika kampų[46] ir viduryje apskritimo — plaukuoto vyro, sėdinčio
soste, laikančio dešinėje rankoje karūną, kairėje — skeptrą, atvaizdą[47]; o aplink jį — keturiasdešimt viena raidė ir kryžiumi yra išraižyta: Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas[48].
NOTARO
ŽENKLAS
Šitai atlikta Liubeke, garbingų ir išmintingų vyrų ponų Liubeko tarėjų konsistorijoje, dalyvaujant liudytojais garbingiems vyrams, anksčiau minėtiems ponams kanauninkams, vienuoliams ir tarėjams, specialiai dėl šių dalykų pakviestiems ir paprašytiems. Metais, dieną, indiktą ir pontifikavimo metais, kaip anksčiau minėta.
NOTARO
ŽENKLAS
Ir aš, Jonas iš Bremeno, dvasininkas, imperatoriaus galia viešasis raštininkas, kartu su anksčiau minėtais liudytojais dalyvavau visuose minėtuose dalykuose, pačius laiškus surašiau ir į šią viešą formą sutvarkiau, ir paprašytas juos pažymėjau savo paprastu bei įprastu antspaudu. Didesnio aiškumo vardan visų minėtų dalykų buvo uždėti antspaudai, priklausantys: gerbiamo tėvo ir viešpaties pono Henriko[49], Liubeko vyskupo, oficiolatui, taip pat broliui Valteriui[50], pamokslininkų ordino brolių namo Liubeke priorui, taip pat broliui Dytrichui[51], mažųjų brolių ordino Liubeke kustodui, o šiuos antspaudus uždėjo ponas Henrikas Goldoghenas, pavaduojantis minėtą poną Henriką, Liubeko vyskupą, ir brolis Valteris, minėtas prioras, brolis Dytrichas, tas pats minėtas kustodas.
Komentarai
[1] Henrikas iš Kalmaro (Calmaria) — dvasininkas, miesto tarybos narys; Gedimino atstovo Lesės 1326 m. pranešimo liudytojas: žr. Nr. 63, p. 231.
[2] Jonas Roghenas — Rygos miesto tarybos narys, taip pat minimas 1323 m. Rygos skolų knygoje: Böthführ, Rigische Rathslinie, Nr. 150, p. 70.
[3] Jonas iš Bremeno — imperatoriaus paskirtas notaras.
[4] Jonas Krekas (Crekas) — Liubeko katedros kanauninkas: Friederici A., Das Lübecker Domkapitel im Mittelalter 1160—1400. Verfassungsrechtliche und personenstandliche Untersuchungen (Noimiunsteris, 1988).
[5] Henrikas Goldoghenas — kanauninkas, 1294—1298 m. studijavo Bolonijos universitete, 1301.VIII.24 pasirodo Liubeke kaip magistras; 1303.II.6 doctor decretarum, Bažnyčios teisės specialistas ir Švėrino vyskupo Gotfrydo kapelionas; 1322.IV.25 Liubeko vyskupui Henrikui von Buchholtzui įsivėlus į ginčus su p o piežiumi Jonu XXII, Goldoghenas paskirtas jo generolu—pavaduotoju; 1333.VI.4 ėjo Liubeko kapitulos prokuroro pareigas, mirė 1337.V.19.
[6] Henrikas iš Švėrino (Schwerin) — Liubeko katedros kanauninkas, šaltiniuose pirmą sykį minimas 1303.XI.30. 1318 m. buvo Kylio klebonas, 1324 m. ėjo vyskupo Henriko von Buchholtzo pavaduotojo pareigas, vyskupui
išvykus į Avinjoną. Paskutinį kartą šaltiniuose minimas 1334 m.
[7] Jonas iš Morų (Morum, van Moer) — kanauninkas: Friederici, Lübecker Domkapitel.
[8] Liubeko vienuolių dominikonų bendrija buvo glaudžiai susijusi su miestą valdančiu elitu: Poeck D., ‘Kloster und Bürger. Eine Fallstudie zu Lübeck (1225—1531)’, 442—447.
[9] Dytrichas (Thidericus) — Liubeko pranciškonų kustodas minimas dokumento pabaigoje. Šioje vietoje praleistas tekstas su dominikonų vardais, nes to ordino broliams vadovauja ne kustodas, bet prioras — dokumento pabaigoje paminėtas Liubeko prioras Valteris (Walterus). Apie kitus mažesniuosius brolius — Brunoną (pamokslininką, lot. lector), Petrą iš Vroclavo bei Hermaną iš Ribenicės (Ribbenitze) nieko daugiau nežinoma.
[10] Gedimino titulas: žr. įvadą, p. xlv—xlvi.
[11] Provincijos valdžios aparatą tvarko magistras; 1319 m. Saksonijos provincijos magistro pareigas ėjo brolis Henrikas: LU, II, Nr. 668; dominikonų vienuolyno vadas — prioras.
[12] Saksonijos provincija buvo logiškas adresatas. Provinciją sudarė Lietuvai kaimyninių šalių bendrijos. Jas siejo itin glaudūs religiniai, prekybiniai ir diplomatiniai ryšiai. Apie prekybą žr.: Nikžentaitis A., ‘1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų bei pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131. Pridėsime, jog dvasiniame lygmenyje XIV a. Rygos bažnyčios pareigūnai įkūnijo Livonijoje nužudytų dvasininkų ir Gotlande, Visbyje, Bremene, Stadėje, Hamburge, Liubeke, Vismare, Rostoke, Štralzunde bei Greifsvalde įsikūrusių dominikonų ir pranciškonų brolių atminimą: žr. LU, II, Nr. 636 (1312 m.) ir 1320.IX.29 dokumentą, Nr. 667.
[13] Luc. xv. 22. Palyginimas su sūnumi palaidūnu — dažniausiai taikyta krikščionims atsiskyrėliams, o ne pagonims, kaip rašoma 1321.X.15 Jono XXII kreipimesi į Gruzijos karalių: Acta Iohannis, Nr. 46, p. 92. X—XII a. pagonys, norintys bendrauti su krikščionimis, bet dar nepasiryžę krikštytis, galėjo priimti ‘pirmąjį ženklinimą’ (prima signatio). Taip darydavo vikingai ir net rusų kunigaikštienė Olga (prieš apsikrikštydama). Tačiau neatrodo, kad Gediminas čia turėjo galvoje tokį paprotį.
[14] Parduotas vienuolynas, pavyzdžiui, cistersų Daugavgryvoje: žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[15] Žr. Nr. 16.
[16] theolonium, teloneum — siaurąja prasme — prekių įvežimo bei pardavimo muitas, žr. taip pat Nr. 16.
[17] 1323.I.25 laiške tokios kalbos apie sunaikintus antspaudus nėra. Tikriausiai Vokiečių ordinas jau po sausio mėn. pradėjo kenkti Lietuvos—
Livonijos santykiams.
[18] Plg. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 985 m. susitarimus su bulgarais — ‘toli ne budetj mežiu narni, oli kamenj plavati, a chmelj počnetj tonutij’: Povestj vremenrtych let, I, 59.
[19] Švč. Sakramento kultas paskelbtas dar XIII a. viduryje, nes popiežiai norėjo pabrėžti Jėzaus kūniškumą tą neigiantiems eretikams; Jonas XXII atnaujino šią šventę 1323 m.
[20] Adresatų sąrašas trumpesnis negu 1323.1.25 laiške. Gediminas skiria didesnį dėmesį kaimyninėms šalims: žr. Nikžentaitis, „1323 m. gegužės...”
[21] Tokios pamaldumo apraiškos nėra vienuoliams skirtuose Gedimino laiškuose.
[22] XIV a. politinės filosofijos mišinys. Aristotelio mintis apie formą (teisinę santvarką) in materia (visuomenėje) analizavo imperatorių Liudviką rėmęs italų filosofas Marsiglio iš Padujos. Būdamas tarnas namuose (servus in domo), Gediminas primena popiežiaus aukštąjį rangą, kaip servus servorum Dei. Toliau Gediminas prisiskiria popiežiaus aukščiausiąją galią „surišti bei laisvinti” žmones.
[23] Šiaurės Vakarų Rusios Naugardo ir Pskovo sričių pavadinimai turi tokią lotynišką formą. Labai panašios yra Naugarduko bei Polocko vietovardžių formos. Šis klausimas ginčytinas.
[24] Žr. Mažeikaitė R., ‘Tekstas ir potekstė Gedimino laiškuose Vokietijos miestams bei vienuoliams’, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, 124—131.
[25] Plg. Voluinės kunigaikščio Andriaus siūlymus Nr. 74; „duoti du už vieną” žadama ir popiežiaus laiškuose: Nr. 76. Svarbiausia, kad pakeitę religiją ar ūkinę padėtį žmonės nieko nepraras.
[26] Plg. būsimą 1323.X.2 Vilniaus sutartį, Nr. 24, 25.
[27] speluncam — plėšikų lindynė: žr. 1323.1.25 laišką, žr. Nr. 16, paaiškinimą [7].
[28] Žr. Nr. 5, paaiškinimą [1].
[29] latrunculus, struter: žr. Nr. 15, paaiškinimą [7].
[30] angaria — prekių dalis, atiduota valdžiai už leidimą prekiauti turguje, kartais — paprastas mokestis; perangaria, tikriau parangaria, — pastotės prievolė, kaip podwod, kartais — paprastas mokestis.
[31] Valdovo dosnumas pagal gavėjo rangą.
[32] census, činšas — prievolė, mokestis už gautą žemę.
[33] Dešimtadalis pajamų, mokamas Bažnyčiai.
[34] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[35] Pranciškonų vienuolynai prekybos, valdžios ir religijos centruose Vilniuje ir Naugarduke (ten tuomet veikė stačiatikių metropolija): žr. Nr. 10, [11].
[36] Iš dalies tai padėtų paaiškinti kompleksinius Gedimino motyvus siunčiant laiškus. Palyginkime su padėtimi X a. pagoniškame Šlezvike, kur susibūrė krikščionių pirklių: „in portu quodam regni sui... ubi ex omni parte conventus fiebat negotiatorum, ecclesiam illi fabricare permisit, tribuens locum in quo presbiter maneret; data pariter licencia, ut quicumque vellet in regno suo fieret christianus”: Rimbert, Vita Anskarii, § 24 (Vita Anskarii autore Rimberto, accedit vita Rimberti, sud. G. Waitz, SRG (Hanoveris, 1884), 52).
[37] Čia turėtų būti ne Boleslovas, o Vaclovas, Gedimino žentas. Apie tekstologinę klaidą žr. įvadą, p. xix.
[38] Misionieriai turi kalbėti lenkų, žiemgalių ir prūsų kalbomis. Oficialiai šios tautos jau buvo katalikės. Bungė čia skaito ‘ruthenicum’ (rusų), nors aiškiai matoma ‘pruthenicum’! Jis gynė savo versiją, teigdamas, jog popiežius minėjo ‘abi kalbas’, reikalingas lietuvių ir daugelio rusų karaliams žemėje. Žr. taip pat: Nikžentaitis A., ‘Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (I. Gedimino laiškai Hanzos miestams)’, LMADA 1987:4 (101), p. 92—99.
[39] Žr. paaiškinimą [37].
[40] Vadinasi, mums prieinamas tekstas yra mažiausiai originalo kopijos kopija.
[41] Jonas iš Rygos — Vokiečių ordino kunigas.
[42] Reimaras Hanė kilęs iš Mecklenburgų šeimos. 1310 m. — Goldingeno (Kuldygos) komtūras, 1314—1316 m. Weissensteino (Paide) komtūras, 1323 m. — Cėsio (Wendeno) komtūras. Nuo 1324.VIII.28 iki 1328. V.25 ėjo Livonijos žemės maršalo pareigas: LU, II, Nr. 629,652, 654,685,691, 733; SRP, III, 62. Žr. taip pat Lisch G. C. F., Geschichte und Urkunden des Geschlechts Hahn, 4 vols (Švėrinas, 1844—1856), 1—2; Fenske—Militzer, Nr. 337, p. 283—284.
[43] Mikalojus iš Parsovo (Nicholas von Passow (Persow, Parsowe, Persinoc) — Karksio vaitas 1323 m., 1297—1298 m. minimas kaip Ordino brolis Hapsalyje, 1316 m. — Livonijoje, 1328 m. jis ėjo Piarnu komtūro pareigas. Kilęs iš Meklenburgo (Parsovas yra 16 km į pietryčius nuo Parchimo), LU, II, 654, 691, 734.
[44] Gotfrydas Vustas (Wust): LU, 691; FM, 924, 687.
[45] Apie Gedimino antspaudą žr. įvadą, p. xlvi. Tai — majestotinis antspaudas, rodantis karališkąją didenybę. Apie lenkų kunigaikščių antspaudų ikonografiją žr.: Piech Z., Ikonografia pieczęci Piastów (Krokuva, 1993).
[46] anguli — čia turbūt ne kampai, bet matas (apie 1 cm).
[47] Šis įvaizdis neeilinis. Gal Gediminas kuklinosi, nedėvėdamas karūnos, kuri oficialiai jam nepriklausė. Pagal ikonų tapybos taisykles lietuvių kilmės Pskovo kunigaikštis Daumantas yra nupieštas su kunigaikščio kepure rankoje. Neaišku, ar Daumanto kultas sietinas su Gedimino ikonografija.
[48] Notaras supainiojo gotiškas raidės h ir k; čia tikriausiai buvo „Ruthen” (rusų [karalius]).
[49] Henrikas (Heinrichas) iš Buchholtzo — Liubeko vyskupas (1317—1341).
[50] Valteris — Liubeko dominikonų prioras.
[51] Liubeko pranciškonų kustodas Dytrichas buvo ir katedros kapitulos narys. Jis irgi antspaudavo Liubeko pranciškonų Štralzunde gautą Gedimino laišką, žr. p. 62—63.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga], Livonijos ponų pasiuntinių pranešimas savo ponams
[po 1323.IX.8]
1323.VIII. 10
Rygos kapitulos bei miesto atstovai kartu su Talino bei pranciškonų, dominikonų ir Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais susitiko Edermo suvažiavime, kur nusprendė patikrinti Gedimino siūlomas taikos sąlygas. 1323.IX.8 Vilniuje jų paskirti atstovai kalbėjosi su Lietuvos valdovu. Paskui jie pateikė misijos ataskaitą savo ponams.
Rs.: A — Ryga, LVVA, F. 673, apr. 4/K—18. Nr. 19. Pergamentas, 101 x 305 mm, be antspaudo; B — šio pranešimo žodžiai kartojasi Rygoje padarytoje 1323.X.2 m. Vilniaus sutarties kopijoje — žr. Nr. 25; C — B rankraščio vertimas į lotynų kalbą — žr. Nr. 51.
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 36 (išnaša); b. LU, VI, Nr. 3070, st. 469—470. LU sudarytojas išbraukia raidę h po g ir keičia y į i. Čia, kaip RLA, pateikiame rankraštyje vartotą formą.
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 816 b, p. 167.
Do Wi boden vor den koningh to Lethowen mit sinen breuen quemen de eme dar lesen worden. Do bekande he des inghesegheles unde alle der stucke, de dar inden breuen stunden, Do leghede Wy eme vore ofte he by dessen breuen unde by allen articulen de inden breuen stunden, bliuen wolde, Do antworde he also: „Wanne des paues boden der ych alle daghe wachtende byn to my komet wat ich am myme herten hebbe dat wet God wol unde ich suluen, wante ich dat ghe hort hebbe van minen olderen dat de paues user aller vader is, Dar nagest de Erscebyschop dar na andere byschope”, vort mer sprach he, „Ich late leuen an myme lande yeweliken mynschen na sinen seden unde na siner .E”. Dar na sprach he latet nu de breue liggen unn spreket umme enen vrede dar mach men van godes weghene bynnen alle gode dyngh weruen, do worde Wy des menliken to rade dat Wy myt Eme enen vrede makeden vor den menen krystendom, also alse an sinen breuen unde in unsen vollenkommeliken bescreuen steyt.
22. 1323.IX.8, [Vilnius/Ryga],... [lietuvių kalba]
Mes, pasiuntiniai[1], atėjome su jo raštu pas Lietuvos karalių, o laiškas buvo perskaitytas jam, ir jis pripažino savo antspaudą bei visas laiške išdėstytas mintis. Tada mes paklausėme, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Jis atsakė šitaip: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš savo vyresniųjų[2], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Paskui po kalbos jis leido skaityti laiškus ir pasakė apie taiką, kurią geri žmonės sudarytų visų labui. Visi patarė, jog mes sudarytume sutartį su juo visos krikščionybės vardan. Toji sutartis buvo pilnai įrašyta jo bei mūsų raštuose.
Komentarai
[1] Žr. Nr. 24, 25.
[2] olderen — vyresnieji (t. y. patarėjai), arba protėviai, plg. su Gedimino laišku Nr. 14 popiežiui. Vengiama kalbėti apie krikštą, tačiau uoliai aptariama taikos sutartis.
23. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Gedimino pusė
1323.X.2, Vilnius
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudaro trejų metų taikos sutartį su Vokiečių ordino Livonijos šaka, Livonijos ponais, danų karaliaus vietininku Estijoje, Livonijos vyskupais bei Rygos miestu. Pirkliams garantuojamas saugumas, pabėgėliai grąžintini ponams, vietos valdžia turi teisti nusikaltėlius už jos teritorijoje padarytą žalą.
Rs.: B — tuometinis nuorašas (žr. Nr. 25) ir C— 1324 m. vertimas iš vokiečių į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Raczyriski, CDL, Nr. 3, p. 33; b. LU, II, Nr. 693, st. 150—152 (lotynų vertimas);c. MPV, Nr. 168, p.226—227 (klaidinga data: 1323.XI.1); d. PU, II, Nr. 418, p.301—302; GL,8,p.64—75 (pagal d; Pašuta supainiojo šio rankraščio aprašymą — pergamentas su 13 antspaudų — su kito rankraščio, čia Nr. 25 originalo, LWA signatūra).
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 815, p. 57—58; PU, II, Nr. 418, p. 301.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis, Livonijos ponų pusė
1323.X.2, Vilnius
Livonijos bei Estijos ponų, vyskupų, danų karaliaus vietininko Estijoje ir Rygos miestiečių atstovai sudaro taikos ir prekybos sutartį su Gediminu (žr. *23,25).
Rs.: A — Ryga, pergamentas su 13 antspaudų (šiam leidiniui nežiūrėtas), XIX a. saugotas Rygos miesto tarybos vidaus archyve (innere Rigische Rathsarchiv); B — Ryga, LWA F 673 4/K—18, Nr. 20, pergamentas (žr. Nr. 25); C — Vatikanas, Slaptasis archyvas, du vertimo į lotynų kalbą nuorašai (žr. Nr. 51).
Pub.: a. Monumenta Livoniae Antiquae. Sammlungen von Chroniken, Berichten, Urkunden und anderen schriftlichen Denkmalen und Aufsetzen, IV Rigas ältesten Geschichte in Uebersicht, Urkunden und alten Aufzeichnungen zusammengestellt (Ryga, 1844), Nr. 55,p. 171—173; b. Suhm P. F., Historie af Danmark fra de celdste Tider, red. R. Nyerup, XII (Kopenhaga, 1828), p. 353; Raczyński, c. CDL, Nr. IV, p. 39; d. LU, II, Nr. 694, st. 153—157. Čia pateikta pagal c, kuris mažai skiriasi rašybos atžvilgiu nuo d; kur c spausdinama uu, čia w.
Reg.: LU, II, Reg. Nr. 816, p. 58; Danilowicz, Skarbiec, I, Nr. 302, p. 156; HU, II, Nr. 412, p. 175; PU, II, Nr. 419, p. 302.
Alle de gene, de dessen brefif ansen und horen, de latet groten de boden der landesheren unde der stede, de to Liflande und to Estlande unde to Curelande sint, de van den sulven heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, unde wnscet en heil unde vrede in Gode.
Wi boden, herr Arnolt Stoyve, de in des bischoppes stede is van der Rige an gestlicken saken, und her Woldemar van Rosen van des bischoppes wegene van der Ryge, van des Capittels wegene van der Rige: herr Johan Molendinum unde her Thomas, van des biscopes wegene van Osele: her Bartholomeus van Velin unde her Ludolf van deme Wittenhowe, en domhere van Hapesel, van des biscopes wegene van Darbete und siner menen man unde siner stad: Hermann Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken unde siner menen man: broder Amolt, de prior van Revele, und her Hinric van Parenbeke, van des Mesters wegene unde der menen brodere van Liflande: broder Johan van Lewenbroke, de kummundur van der Mithowe und broder Otto Bramhorn, van der stades wegene van der Ryge: herr Hinric van der Mithowe, her Johan Langeside, herr Ernest, van dersulven stad: broder Wessel, prior der predikere, van der minnerbroder wegene: broder Albrecht Sluc.
Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steten vrede gemaket und mit allen sinen luden, de unter eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden to eme senden und vrede met eme holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wise:
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vrie wesen scullen eme jewelken minscen to komende und to varende, se to uns, und wi to en, sunder jenegerleie hindernisse.
Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint; van unser landesheren wegene: dat biscopdom to Rige unde de stad to Ryge; van des mesters wegene: de Memele
und dat lant to Curlande und alle, dat to Liflande tohoret, dat deme mestere unde sinen broderen steit to bewarende; van des biscopes wegene van Osele: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe: sin ganse biscopdom unde alle, dat under eme beseten is, met der stad van Darbe te; van dės koninges wegene van Denemarken: Harien, Wirlant, Alentaken und alle, dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat jenegeme manne unrech scude van deme anderen, de sculde dat vorderen dar, dar eme datun recht gedan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dateme dar nen volrecht scen mochte, so sculde he dat bringen an den landes heren, dar eme datun recht inne schen is, de scal eme volles rechtes behelpen.
Vortmer sint jeneghe dink gescen, de scal men vorliken met fruntscap ofte met rechte.
Lopt en drel van eneme lande in d at andere, den scal men utantwerden, wan he gevorderet wert.
Is datoch also, dat en man deme ande ren goth ofte generhande dink entvoret in dat andere lant, dat scal men utantwerden, wan dat geescet wert.
Vortmer wil en vrie man varen van eneme lande in dat andere, des scal he weldig wesen.
Desse vrede de scal stede bliven unde vast, also dat den neman breken scal. Were dat over also dat jenich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, de scal des nene macht hebben sunder volbort aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsoggen wolde met re ch ter sake, de scal deme anderen twe manede vore to seggen.
Uppe dat alle dinch tuscen uns vrunthliken und lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme jeweliken minscen, to en to komende und van en to varende, gegeven Ryges recht.
Vortmehr, en jewelik kopman van beiden siden mach kopen allerleie kopenscap, de eme vellich is.
Uppe ene betugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene bebindinge enes steden vredes, so hebbe wi alle use ynghesegele to deseme brefe hangen.
Desse bref is utgegeven uppe deme hus thor Vilne na unses Heren bort duse yar dre hunder ya in deme dreundtvengesen yar des sunnendages na sunte Micheles dage.
24. 1323.X.2, Vilnius, Vilniaus sutartis,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą[1] matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos, Estijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą ir linki jiems sveikatos ir ramybės Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė[2], kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno[3], iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino[4] ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino[5] bei ponas Liudolfas iš Weisshofo[6], Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė[7], iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas[8], Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės[9], iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[10], Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo[11], iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13], ponas Ernestas[14], iš to paties miesto brolis Veselis[15], pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas[16]. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis:
kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[17], Kuršo[18] žemė ir viskas, kas tenka Livonijai[19], kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija[20], Virlantas[21], Albentakė[22] ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios ją taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau
minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę[23].
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Šios livoniečių sutarties originalo buvimas, o Gedimino varianto nebuvimas Rygoje yra neįtikėtinas. Jeigu archyvas livoniečių teksto negavo, o lietuvio teksto neprarado vėliau, galima suprasti, kodėl lietuvių pusė oficialiai atšaukė taiką su livoniečiais ir jiems grąžino jų dokumentą, kaip numato diplomatijos taisyklės.
[2] Arnoldas — Arnoldas Stojvė atstovavo Frydrichui ir Rygos vyskupystei: LU, II, Nr. 720—722.
[3] Voldemaras iš Roseno — Otono Roseno brolis, riteris, Rygos bažnyčios vasalas: LU, II, 606, 610, 654, 661, 693.694, 710, 719, 721, 722, 734.
[4] Jonas iš Molendino (Neumuhlen). Neaišku, ar jis tas pats Jonas, kuris 1333.XII.6 buvo Saremos kanauninkas ir 1336.VII.25 Tartu kanauninkas: LU, II, Nr. 758, st. 227—228, Nr. 778, st. 306.
[5] Baltramiejus iš Felino (Viljandžio) — atstovavo Tartu miestui ir vyskupystei: LU, II, Nr. 667, 680, 719, 721, 7 2 2 , 730, 731, 735, 792 (1340 m.).
[6] Liudolfas iš Weisshofo (Wittenhove) — Alba Curia, Saremos vyskupo atstovas, Hapsalio kanauninkas: LU, II, Nr. 686 (1323.V žemės matavimo aktas).
[7] Hermanas Langė — Tartu tarybos narys: LU, II, Nr. 752 (1332 m.?).
[8] Arnoldas — Talino prioras: LU, II, reg. Nr. 853, 854 (1326.V.15).
[9] Henrikas iš Parenbekės — riteris: LU, II, Nr. 635, 652, 685.
[10] Jonas iš Liovenbrukės — Mintaujos komtūras; galbūt jis yra tas pats Jono II iš Liovenburgo ir ponios Lizos sūnus, minimas kaip „crucesignatus”, 1301 m. pažadėjęs ginti Kryžių nuo Kristaus priešų; kilęs iš Pareinio, 13 km į pietvakarius nuo Bonos: F—M, 560, 427; Fuerstlisch Wiedisches Archiv, 8, Nr. 44.
[11] Otonas (Otto) iš Bramhomo — Otono ir Jutos sūnus; 1323—1324 m. jis buvo Livonijos ordino riteris; jo giminė —iš Teklenburgo: LU, II, 685, 693f; IV, 3071; FM, Nr. 103, p. 136—137.
[12] Henrikas iš Mintaujos — minimas 1300—1317, 1323 bei 1330 m. šaltiniuose: žr. Rygos skolų knygą ir LU, II, Nr. 74 1 , 3071.
[13] Jonas Langesidė — Rygos tarybos narys.
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — Rygos tarybos narys, žinomas iš 1323 ir 1326 m. aktų: LU, III, 3074, 3075; žr. Böthführ, Rathslinie, Nr. 151, p.70—71.
[15] Veselis (Wesselis) — dominikonų prioras: LU, II, Nr. 743 (1330 m.), reg. Nr. 797 (1321 m. kartu su Dorpato vyskupu jis oficialiai perrašo 1257.III.6 popiežiaus Aleksandro IV bulę).
[16] Albertas Sluthas.
[17] Klaipėda (Memelis) iki 1328 m. priklausė Vokiečių ordino šakai Livonijoje.
[18] Kuršas — vakarų baltų teritorija, esanti prie jūros tarp žemaičių ir žiemgalių žemių.
[19] Vokiečių ordino Livonijos šaka.
[20] Harija (Harjumaa) — Vakarų Estijos provincijos dalis, į rytus nuo Saremos vyskupo valdų.
[21] Virlandas — centrinė Estijos dalis.
[22] Albentakė — rytinė Estijos dalis, iki sienos su Naugardo Respublika.
[23] Lietuvių pusės variante (žr. Nr. 25) šios pastraipos nėra. Plg. Nr. 32, p. 101.
[24] Rygos teisė — žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
25. 1323.X.2 — 1324.V., Livonijos valdovų atstovai: Viniaus sutarties nuorašas
1323.X.—1324.V, Ryga
Livonijos valdovų atstovai praneša (popiežiui) apie 1323 m. derybas bei taikos sutartį, sudarytą 1323.X.2 Vilniuje tarp ponų bei Lietuvos valdovo Gedimino. Abiejų pusių sutarties dokumentai įrašyti į pranešimą.
Rs: a — Ryga, LWA F 673,4/K—18, Nr. 20 (iš buvusio Rygos miesto tarybos archyvo — Aussere Rathsarchiv), pergamentas. Konceptas dokumento, kuris buvo pasiųstas popiežiui, kurijoje dokumentas buvo išverstas į lotynų kalbą (žr. Nr. 51).
Pub.: a. RLA, Nr. 58, p. 35—37 (iš dalies. Dėl livoniečių pusės teksto Napierskij, kaip ir dėl žodžių, kurių nėra čia perrašytame Gedimino tekste, nurodo Monumenta Livoniae, IV (čia — Nr. 24); b. LU, II, Nr. 3071, st. 470—72 (iš dalies, paimta iš a ir sutrumpinta, keičiant rašybą pagal LU tvarką [atsisakyta h po g arba t ir t.t.] — paties sutarties teksto sudarytojas neduoda, nurodo LU, II, Nr. 693).
Reg.: LU, VI, Reg. Nr. 817b, p. 167—168; PU, II, Nr. 420, p. 302.
Alle den\ghe/yenen[1] de desse iegenwardighe scrift ansen, ofte horen, den Wuns chiunde en budeth Hinrich der godesghenad \en/[2] provest Ludfart \en/[2] prior /vnde/ dat mene Capitel der hilgen kerken van der Ryge, Arnolt \en/[2] pleban van Cokenhusen an geistliken saken \en/[2] vicarius vnde an der stede des craftegen an Christo vaders heren Vredericus des ersebischopis van der Ryge, broder Wessel de prior der predekerer, broder Wemer de gardian der Baruoten, unde de Rat der stades van der Ryge, ewich heil an gode. Juwer eraftegen bescedenicheyt to wi witlich unde openbaret, dat de menen landesheren van Ehstlande unde van Liflande \in/[3] santte Laurentius dage tho Edermis dor sprake willen tho samende quamen ut thogande de breue de Gedeminne de koning /van/ Letowen an dudesche lande unde[4] och an de vorgenomeden landes heren \van/ Estlande unde[4] \van/ Liflande ge sant hadde uppe deme vorgenomeden dage tho Edermis de menen heren der vorgenomeden lande Estlande unde Liflande[5] eyndrachtich worden ere erafthegen boden der heren de hir na ge screuen stat, tho sendende an dat lant tho Letowen unn benomet worden[6] van des stichtes wegene van der Ryge, erst her Amolt Stoyue de an des \erte/ bischopes stede is van der Ryge unde \her/ Woldemer van Rosen, ein Ryddere, her Iohan Molendinum unn her Thomas de canonike sint van der Ryge, van der stades wegene van der Ryge her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside vnn her Emest \Rike, ratmanne/ van Munstere, broder Wessel de prior der predekere, unde broder Albrech Scluth van den Baruoten, van des eraftegen bischopes weghene van Osele her Ludelof van deme Wittenhoue ein domhere tho Hapeselle, unn her Bartholomeus van Vellin ein Ryddere /van des mesters weghene unde des orden der brodere des dudeschen huses broder Iohan van Lowenbruke eyn commendor van der Mytowe unde broder Otto Bramhorn/[7] van des stichtes wegene \unde der stades/ van Darbe the her Herman Lange eyn ratman van Darbete, van des \edelen/ Hogen koninges wegene van Danemarken des landes van Revele broder Arnolt eyn prior der predekere van Revele, unde her Hinrich van Parenbeke eyn Riddere. Desse vorgenomeden boden tho hant na unser vrowen dage der lateren thogen ut tho Lethowen warth. Do se vor den koning
quamen se erlichen[8] worden unde fangen unde gehandelich deme koninge se wiseden sine breve de he ut gesant hadde de eme dar ge lesen worden Tho hant bekande he des inghezeghelis unde der breve unde der stuchke de an den breven scoden. Do vrageden de eme oft he bi den breuen unde bi den articulen de an den breven stunden bliven wolde. Do antwerte de koning, so wanne des paveses boden, der ich alle dage wachtende bin, to mi komet, wat ich an mime herten hebbe dat got wol wet unde ich suluven, wante ich dat ge hort hebbe van minen olderen, dat de paves user aller vader is, dar naghest de ersebischop, dar na andere bischope. Vortmer sprac he: „Ich late leuen an mime lande enen ieweliken minschen na sinen seten unde na siner E”. Darna sprach de vorgenomede koning, lattit nu de breve lichgen unn spreket umme enen vrede dar mach man van godes wegene binnen alle gode dinch tho godes ere weruen. Do worden de vorbenomeden boden menliken to rade wante eme ieweliken boden van sinen ouersten vullenkomene macht to donde unde to latende mede gheghoven was des der brodere boden des duschen huses, sunderliken broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhorn, de van der brodere wegene an den vorgenomeden saken boden waren to Lethowen vor deme Koning van Lethowen unde sinen mannen unde den menen vorgenomeden boden openbare bekanden sich to dun, unde to latende vullenkomene macht hebben mit deme vorgenomeden koninge enen steden vrede to makende vor den menen cristendom. Des vredes vullenkominacheyt antvarden uns de vorbenomeden boden opene vullenkomene breve an dusche ge screven vnder waren hangenden ingezegele, dat he och an andere lant vore ghe sant hadde de vorgenomede antwarde des koninges wart vns ghe antwart be screven under der openbaren menen hant, unde des vredes breve, de de boden van deme koninge untfingen van worde tho worden ludet aldus. Alle den yenen de dessen bref em sen unde horen do let groten Gedeminne de koninge van Lethowen vnde wnschet en heil unde vrede an gode.
Wi don witlich an desseme iegenwardigen breve dat to vns komen sint na unsen breven boden van des bischopes wegene van der Ryge, her Woldemer van Rosen unde her Arnolt Stoyve de in des bischopes stede is, van des capitules weghene, her Iohan Molendinum unde her Thomas, van des bischopes wegene van Osele, her Bartholomeus van Vellin unde her Ludolf van den Wittenhove, eyn domhere van Hapeselle, van des bischopes wegene van Darbete unde sinet menen man unde siner stad, her Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Danemarken unde siner menen man, broder Arnolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene unde der menen brodere van Liflande, broder Iohan van Lowenbroke, de kummeldur van der Mytowe, broder Otto Bramhom, van des stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mytowe, her Iohan Langeside unde her Ernest, van der sulven Stad broder Wessel prior der predekere, van der minneren broderen wegene, broder Albrech Scluth. Wi mit dessen vorbenomeden hebbet mit rade unde mit vulborde unser wisesten enen steden vrede ge maket mit allen Cristenen luden de ere boden tho uns sendet unde vrede mit uns holden willet, in aldus daner wise.
Dat alle weghe in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eneme ieweliken menschen to komende unde to varende, se tho uns unde wi tho em sunder ienegherleyge hindemisse.
Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van unser wegene dat lant to Eusteythen unde Sameyten, Plessekowe unde alle der Russen, de under
uns besethen sin; van der landesheren wegene dat bischopedom to Ryge unde de stad to Ryge; van des meysteres wegene de Memele unde de lant Kurelande unde alle dat Liflande thohoret, dat deme meystere unde sinen broderen steyth tho bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbete sin ganse bischopedom unde allet dat under eme beseten is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde alle dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghe manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen, dar eme dat unrech gedan were, unde sine sake vorderen na des landes recht.
Were dat over also, dat eme dar nen vul recht gheschen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrecht inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vorthmer sin ie\ne/ghe dinch[9] untferet in dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat geescheth werth.
Vortmer wil en vri man varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Lopt en drelle van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderet werth.
Is dat oc also, dat en man deme anderen guth ufte ienegerhande dinch untforet an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheescheth wert[10].
Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, dat den nen man breken scal. Wereth over also dat ienich man, de under uns besethen is, dessen vrede breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder unse vulborth. Sve over dessen vrede upsagen wolde mit rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore thoseggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vruntliken unde lefliken stan, so geve wi an unseme lande eme ieweliken menschen, de tho uns kumpt ofte van uns varet, Ryges recht.
Unde en gewelicht copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme velich is.
Uppe ene betughinge desser vorebenomeden dinch unde up ene bebingdinge enes steden vredes so hebbe wi unse koninglike inghezegel tho dessen breven gehangen.
Desse bref is utgegeven uppe unseme hus to de Vilne na unses heren borth dusent iar drehundert iar in dreuntwinthegesten iare des sunnendages na sunte Micheles dage.
Uppe ene bebindunge unde ene sekertheit desses vore screvenen vredes geven de vorghenomeden boden deme koninge van Lethowen under eren hangenden ingesegelen opene breve de aidus luden van worden tho worden also hir na gescreven steyth.
Alle de iene de dessen bref[11] ansen unde horen, de latet groten de boden der landesheren und der stede, de tho Liflande unde to Curelande sint, de van den suluen heren unde steden sant sint to Gedemminen, deme koninge van Lettowen, und vunschet en an Gode. Wi boden her Amolt Stoyue de in des bischopes stede is van der Ryge an gheistliken saken, und her Woldemer van Rosen van des bischopes wegene van der Ryge, van des capitules wegene van
der Ryge herr Iohan Molendinum vnde her Thomas van des biscopes wegene van Osele her Bartholomeus van Velin vnde her Ludolf van deme Wittenhoue en domhere van Hapeselle, van des bischopes van Darbete vnde siner menen man vnde siner stad Herman Lange, van des houetmannes wegene des edelen koninges van Denemarken vnde siner mene man broder Amolt de prior van Reuele unde her Hinric van Parenbeke, van des Meysters wegene und der menen brodere van Liflande broder Iohan van Lowenbroke de kummeldur van der Mytowe, unde broder Otto Bramhom, van der stades wegene van der Ryge, her Hinric van der Mitowe her Iohan Langeside, her Ernest, van dersulven Stad broder Wessel prior der prodekere, van der minnerenbrodere wegene broder Albrech Scluch. Wi hebbet met desseme vorbenomenden koninge Gedeminnen enen steden vrede maket unde mit alle sinen luden de under eme beseten sint, vor alle kerstene lude, de ere boden tho eme senden unde vrede met ome holden willet, dar wil he geme vrede mede hebben em aldussdaniker wis.
Dat alle wege in lande unde in watere open unde vri wesen scolen eme iewelken minschen tho komende unde tho varende, de tho uns unde wi tho en sunder ienegherleyge hindemisse. Dit sint de lant, dar wi den vrede mede maket hebbet: van des koninges wegene van Lethowen dat lant to Eusteyten unde Sameythen, Plessekowe unde alle de Russen, de under eme besethen sint; van unser landes heren wegene dat bischedom tho Rige unde de stad to Ryge; van des meysters wegene de Memele und dat lant to Kurelande unde alle dat to Liflande horet, dat deme meystere unde sinen broderen steyth to bewarende; van des bischopes wegene van Osele sin ganse bischopedom unde alle dat under eme beseten is; van des bischopes wegene van Darbethe sin ganse bischopedom unde allet dat under eme besethen is, mit der stad van Darbethe; van des koninges wegene van Denemarken Hareyn, Wirlant, Allentaken unde allet dat under eme beseten is. Dessen vrede hebbe wi aidus gemaket.
Were dat also, dat ieneghen manne unrech scude van deme anderen, de scolde dat vorderen dar, dar eme dat unrecht dan were, unde sine sake vorderen na des landes rechte.
Were dat over also, dat eme dar nen vulrecht schen mochte, so scolde he dat bringen an den landesheren, dar eme dat unrech inne geschen is, de scal eme vulles rechtes helpen. Vortmer sint ieneghe dink gheschen, de scal men vorliken met vrunscap ofte mit rechte. Lopt en drel van eneme lande an dat andere, den scal men utantworden, wan he gevorderith werth.
Is dat och also, dat en man deme anderen gut ofte ienegerhande ding untvoret an dat andere lant, dat scal men utantworden, wan dat gheeschet wert.
Vortmer wil en vriman varen van eneme lande an dat andere, des scal he weldich wesen. Desse vrede de scal stede bliuen unde vast, also dat den nenman breken scal. Were dat over also dat ienich man van dessen benomeden landes heren dessen vreden breken wolde, dene scal des nene macht hebben sunder vulleborth aller desser benomeden landes heren. Sve over dessen vrede upsagen wolde met rechter sake, de scal deme anderen tve mande vore tho seggen.
Uppe dat alle dinch tuschen uns vrunthliken unde lefliken stan, so heft desse vorgenomede koning Gedeminne van Lettowen in sineme lande eneme ieweliken minschen tho en tho komende und van en tho varende gegeuen Ryges recht.
Vortmer, en iewelich copman van beyden syden de mach copen allerleyge copenscap, de eme vellich is.
Uppe \e/ne bethugunge desser vorbonomeden dinge unde uppe ene
bebindinge enes steden vredes so hebbe wi alle unse inghezegele to desseme breve ghehangen.
Desse bref is utgegheuen uppe deme hus to der Vilne na unses heren bort dusent iar drehun—derth iar an deme dreundtwinthegesten iare des sunnendages na sunte Michaeles daghe.
Komentarai
[1] a: denghenen
[2] a: nėra en
[2] a: pataisyta iš duschen
[3] ge išbrauktas
[4] a: unn
[5] a: brūkšnys eina per šalių pavadinimus
[6] a: būkšnys eina per unn benomet worden
[7] a: ši dalis pateikta nuor. 1, p. 36.
[8] a: erliken
[9] Čia praleistas sutarties straipsnis, įrašytas livoniečių variante (p. 140) ir lotyniškas vertimas (Nr. 51) apie žalos atlyginimą „draugiškai arba teisme”.
[10] Šis tekstas, ko gero, buvo per klaidą įrašytas anksčiau — žr. i.
[11] a: Nurodo Monumenta Livoniae leidinį, o tekstą toliau praleidžia iki datos.
25. 1323.X.2 — 1324.V.,... [lietuvių kalba]
Visus šį raštą matysiančius arba girdėsiančius sveikina bei linki amžinos sveikatos Dievuje Šventosios Rygos bažnyčios Dievo malone prepozitas Henrikas[1], prioras Liudfardas[2] bei visa kapitula, galingo Kristuje tėvo Rygos arkivyskupo pono Frydricho[3] vietininkas dvasiniams reikalams bei pavaduotojas Kuoknesės klebonas Arnoldas[4], pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis[5], mažųjų ordino kustodas brolis Verneris[6] bei Rygos miesto taryba[7]. Pranešame ir atskleidžiame jūsų išmintingumui, kad Šv. Lauryno dieną Ederme[8] visi Estijos bei Livonijos žemių ponai, norintys derėtis, susirinko svarstydami tuos laiškus, kuriuos Lietuvos karalius Gediminas pasiuntė į vokiečių žemes bei minėtus Estijos bei Livonijos kraštus, ir minėtą dieną visi ponai iš minėtų Estijos bei Livonijos kraštų susirinko Ederme susitarti dėl svarbių pasiuntinių iš čia įrašyto miesto, kuriuos nusiųstų į Lietuvos žemę, ir šitie buvo išrinkti. Iš Rygos [arki] vyskupystės pusės pirma ponas Arnoldas Stojvė[9], Rygos arkivyskupo pavaduotojas, bei ponas Voldemaras iš Roseno[10], riteris, ponas Jonas iš Molendino[11] bei ponas Tomas, Rygos kanaunininkai, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos[12], ponas Jonas Langesidė[13] bei ponas Ernestas Rikė iš Miunsterio[14], tarėjai, pamokslininkų [ordino] prioras brolis Veselis bei mažųjų ordino brolis Albertas Sluthas[15], iš galingojo Saremos vyskupo pusės — ponas Liudolfas iš Weisshofo[16], Hapsalio kanaunininkas, bei ponas Baltramiejus iš Felino[17], riteris, iš Vokiečių namo ordino brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės[18], Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno[19], iš Tartu vyskupystės bei miesto pusės — miesto tarėjas ponas Hermanas Langė[20], iš kilnaus aukštenybės Danijos karaliaus[21] Talino žemės pusės — brolis Arnoldas[22], pamokslininkų [ordino] Taline prioras, bei Henrikas iš Parenbekės[23], riteris. Šie minėti pasiuntiniai buvo pakviesti vykti Lietuvon mūsų Ponios [Švč. Mergelės Marijos] dieną[24].
Atvykę karaliaus akivaizdon, jie elgėsi kilniai bei ėmė karaliui aiškinti žiną jo pasiųstą laišką, kurį prašo perskaityti, ir jis pripažino savo antspaudą bei laiške išdėstytas mintis. Tada jie jo paklausė kelis kartus, ar jis laikytųsi šio rašto ir visų jame pateiktų straipsnių. Tada jis atsakė[25]: „Kol popiežiaus pasiuntiniai, kurių kasdien laukiu ateinančių, neatvyks pas mane, Dievas žino, kas yra mano širdyje, ir aš noriu tai pasilaikyti, nes girdėjau iš vyresniųjų[26], kad popiežius yra mūsų visų tėvas, paskui yra arkivyskupas, tada kiti vyskupai”. Tada jis ištarė daugiau žodžių: „Leidau visiems žmonėms gyventi savo žemėje pagal jų papročius ir teisę”. Kai anksčiau minėtas karalius baigė kalbėti, jis leido skaityti laiškus ir paminėjo taiką, kuria žmonės iš Dievo pusės tvarkytų visus reikalus Dievo šlovei. Tada visi minėti pasiuntiniai pasiūlė susitikti ir susitarti su jo vyresniaisiais [patarėjais], kaip padarė Vokiečių namo brolių pasiuntiniai, būtent Mintaujos komtūras brolis Jonas iš Liovenbrukės bei brolis Otonas iš Bramhorno, kurie buvo pasiųsti minėtu reikalu Lietuvon iš brolių pusės prie Lietuvos karaliaus ir jo vyrų, ir visi minėti pasiuntiniai atvirai prisiekė taip daryti ir turėjo visą galią su jau minėtu karaliumi sutarti stiprią taiką iš visos krikščionybės pusės. Minėti pasiuntiniai parodė mums sudarytą sutartį atvirame vokiškai parašytame laiške, prie kurio prikabintas buvo antspaudas. Laišką karalius buvo pasiuntęs į kitus kraštus, ir karaliaus atsakymas buvo parašytas atvirai, ir tas laiškas, kurį pasiuntiniai pernešė, įrašytas čia žodis po žodžio.
Visus šį raštą matysiančius ir girdėsiančius sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir jiems linki sveikatos ir taikos Viešpatyje.
Šiuo raštu visiems pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laišką, pas mus atvyko Rygos [arki] vyskupo pasiuntiniai: ponas Voldemaras iš Roseno bei ponas Arnoldas Stojvė, to paties pono [arki] vyskupo pavaduotojas; kapitulos vardu: ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas; iš pono Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino, Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas; iš pono Tartu vyskupo, jo pavaldinių ir miesto pusės — ponas Hermanas Langė; iš kilmingiausio Danijos karaliaus vietininko ir visų jo pavaldinių pusės: brolis Arnoldas, Talino prioras, ir ponas Henrikas iš Parenbekės; iš [Vokiečių ordino] magistro ir visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, ir brolis Otonas iš Bramhorno; iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų [ordino] prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas.
Taigi mes su anksčiau išvardytais [asmenimis], pasitarę su mūsų išmintingiausiais vyrais, sudarėme nuolatinę ir tvirtą taiką su visais sutinkančiais krikščionimis, kurie siunčia savo pasiuntinius pas mus ir siekia taiką su mumis palaikyti tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo atvykstant ir keliaujant jiems pas mus ar mums pas juos bet kuriam žmogui turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis sudarėme minėtą taiką. Pirmiausia iš mūsų pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas[27] ir visi Rusai, kurie mums pavaldūs; iš žemių valdovų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda[28], Kuršas[29] ir viskas, kas priklauso Livonijai[30], ir tai, kas klauso minėto magistro ir brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir viskas, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa jo vyskupystė ir visi, kurie jam paklūsta drauge su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės[31] — Harija[32], Virlantas[33], Albentakė[34] ir viskas, kas paklūsta jam. Mes visi sudarėme taiką tokiomis sąlygomis.
Taip pat jei žmogus patirtų neteisybę iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali savo reikalu kreiptis į valdovus to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padarytas; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Be to, jei kas nors kito turtus arba daiktą išsivežtų į kitą šalį, turi grąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jeigu kuris nors laisvas žmogus nuspręstų keliauti iš vienos žemės į kitą, jis turi turėti visą galią; be to, jeigu koks baudžiauninkas pabėgtų į kitą žemę, privalo būti sugrąžintas, kada tik bus pareikalauta.
Jeigu atsitiks ir taip, kad vienas žmogus išveš kito žmogaus turtą ar kokį nors daiktą į kitą šalį, turi grąžinti, kai tik bus pareikalauta.
Minėta taika turi būti nuolatinė ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, o jeigu kas iš mūsų pavaldinių panorės šią sutartį sulaužyti, neturės galios to padaryti be mūsų sutikimo.
O jeigu kuri nors pusė norėtų atšaukti minėtą taiką dėl teisingos priežasties, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Be to, kad viskas tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, suteikiame bet kuriam žmogui, pas mus atvykstančiam ar iš mūsų išvykstančiam, Rygos teisę[35], ir kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Minėtų dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui mūsų karališkas antspaudas ant šio rašto yra uždėtas.
Šis raštas duotas mūsų pilyje Vilniuje[36] 1323 mūsų Viešpaties gimimo metais, sekmadienį po Švento Mykolo šventės.
Apie šios anksčiau rašytos sutarties įpareigojimus bei autentiškumą minėti pasiuntiniai liudija Lietuvos karaliui, uždėdami savo antspaudus atviram laiškui, kurio turinys surašytas apačioje žodis po žodžio:
Visus šį raštą matysiančius bei girdėsiančius sveikina žemių valdovų bei miestų pasiuntiniai iš Livonijos ir Kuršo, kurie buvo tų pačių ponų bei miestų pasiųsti pas Lietuvos karalių Gediminą, ir linki jiems sveikatos Dievuje. Mes, pasiuntiniai, ponas Arnoldas Stojvė, kuris pavaduoja Rygos vyskupą dvasiniuose reikaluose, iš Rygos vyskupo pusės — ponas Voldemaras iš Roseno, iš Rygos kapitulos pusės — ponas Jonas iš Molendino ir ponas Tomas, iš Saremos vyskupo pusės — ponas Baltramiejus iš Felino bei ponas Liudolfas iš Weisshofo, Hapsalio kanauninkas, iš Tartu vyskupo, jo visų vasalų bei miesto pusės — ponas Hermanas Langė, iš šviesiausio Danijos karaliaus vietininko bei visų jo vasalų pusės — brolis Arnoldas, Talino prioras, bei ponas Henrikas iš Parenbekės, iš magistro bei visų Livonijos brolių pusės — brolis Jonas iš Liovenbrukės, Mintaujos komtūras, brolis Otonas iš Bramhomo, iš Rygos miesto pusės — ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langesidė, ponas Ernestas, iš to paties miesto brolis Veselis, pamokslininkų prioras, iš mažųjų brolių pusės — brolis Albertas Sluthas. Mes su minėtu karaliumi Gediminu esame sudarę tvirtą sutartį ir su visais jam pavaldžiais žmonėmis, ir už visus krikščionių žmones, kurie norėjo nusiųsti jam savo pasiuntinius ir susitarti su juo dėl taikos, o jis sutiko sudaryti sutartį tokiomis sąlygomis: kad visi keliai žemėje ir vandenyje be jokio trukdymo kiekvienam žmogui, atvykstančiam ar keliaujančiam pas mus ar mums pas juos, turi būti atviri ir laisvi. Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės — Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. Iš mūsų žemių ponų pusės — Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš magistro pusės — Klaipėda, Kurso žemė ir viskas, kas priklauso Livonijai, kuri klauso magistro ir minėtų brolių savo saugumui; iš Saremos vyskupo pusės — visa vyskupystė ir visa, kas jam paklūsta; iš Tartu vyskupo pusės — visa vykupystė ir visi, kurie jam [vyskupui] paklūsta kartu su Tartu miestu; iš Danijos karaliaus pusės — Harija, Virlantas, Albentakė ir viskas, kas jam paklūsta. Mes visi sudarėme šią sutartį.
Taip pat sutarta, kad jei žmogus neteisybę patirtų iš kito, jis turi reikalauti atlygio iš to, kuris padarė tą neteisybę, pagal to krašto teisę.
Jei atsitiktų, kad jis [žmogus] negalės gauti visiško teisingumo, turi kreiptis savo reikalu į valdovus to krašto, kuriame neteisybė jam buvo padaryta; jie turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą.
Taip pat jei kokia nors įtampa tarp mūsų kokiu nors atveju kiltų, turi būti nuspręsta arba draugiškai, arba teisme.
Jeigu vieno krašto baudžiauninkas pabėgtų į kitą kraštą, jis turėtų būti sugrąžintas, jeigu to reikalaujama.
Taip pat sutarta, jei kas nors kito turtus išsigabentų į kitą žemę, privalo sugrąžinti, kada tik būtų pareikalauta.
Be to, jei koks nors laisvas žmogus vyktų iš vienos žemės į kitą, turi turėti visą galią [tą padaryti].
Minėta taika privalo pasilikti amžina ir tvirta, idant niekas jos nesulaužytų, ir jeigu kas nors iš čia minėtų žemių norėtų sulaužyti šią sutartį, niekas be visų minėtų žemių sutikimo neturi galios jos taip atšaukti.
O jei kuri nors pusė prieštarautų ir panorėtų atšaukti minėtą taiką, turi aiškiai pranešti kitai pusei prieš du mėnesius.
Ir, be to, kad visi dalykai tarp mūsų vyktų pagarbiai ir draugiškai, jau anksčiau minėtas karalius Gediminas yra suteikęs kiekvienam žmogui, atvykstančiam į jo žemę ir išvykstančiam [iš jos], Rygos teisę.
Toliau, kiekvienas pirklys iš abiejų pusių gali pirkti kokią panorėjęs prekę.
Šių dalykų paliudijimui ir minėtos taikos patvirtinimui visų mūsų, minėtų pasiuntinių, antspaudai ant šio rašto yra uždėti.
Duota Vilniaus pilyje 1323 Viešpaties gimimo metais, pirmą sekmadienį po Mykolo šventės.
Komentarai
[1] Henrikas — Rygos prepozitas. Atrodo, Henrikas trumpam perėmė prepozito pareigas iš Liudfardo — žr. paaiškinimą [2].
[2] Liudfardas, Liudfrydas — Rygos kapitulos prioras: LU, II, Nr. 647 (1313 m.), 1316 m. išrinktas į prepozitus — Nr. 654. 1326 m. prepozitas — Nr. 719, 720—723. 1326 m. Liudfardas buvo prioru — Nr. 719.
[3] Frydrichas: žr. Nr. 9, paaiškinimą [15]; vienas jo vietininkų — Saremos vyskupas Jokūbas.
[4] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[5] Veselis (Wesselis) — žr. Nr. 24, paaiškinimą [15].
[6] Verneris — pranciškonų kustodas: žr. Nr. 21 bei LU, II, reg. Nr. 757. 1315.IV.25 kartu su kapitulos vyresniuoju Gerhartu oficialiai perrašo 1282 m. Rūgijos kunigaikščio Rygai suteiktą prekybos privilegiją.
[7] Rygos miesto taryba — viena iš trijų Rygą valdžiusių institucijų, žr. Bölhführ, Rigische Rathslinie.
[8] Tiksliai nežinoma , kurie laiškai — 1323.I.25, 1323.V.26 ar kiti.
[9] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [2].
[10] Voldemaras iš Roseno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [3].
[11] Jonas iš Molendino — žr. Nr. 24, paaiškinimą [4].
[12] Henrikas iš Mintaujos — žr. Nr. 24, paaiškinimą [12].
[13] Jonas Langesidė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [13].
[14] Ernestas Rikė (Dives) iš Miunsterio — žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[15] Albertas Sluthas.
[16] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [6].
[17] Baltramiejus iš Felino — žr. Nr. 24, paiškinimą [5].
[18] Jonas iš Liovenbrukės — žr. Nr. 14, paaiškinimą [10].
[19] Otonas (Otto) iš Bramhorno — žr. Nr. 24, paaiškinimą [11].
[20] Hermanas Langė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [7].
[21] Kristupas II: žr. Nr. 79, paaiškinimą [1].
[22] Arnoldas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [8].
[23] Henrikas iš Parenbekės — žr. Nr. 24, paaiškinimą [9].
[24] 1323.IX.8 — susitikimas su Gediminu: žr. taip pat Nr. 22.
[25] Gediminas kalba apie savo laiškus popiežiui ir pripažįsta savo antspaudą laiške livoniečiams.
[26] Arba protėviai, arba patarėjai Gediminui yra aiškinę krikščionių politinę hierarchiją, kaip ją supranta dvasininkai.
[27] Polockas bei LDK priklausanti Rusia (tikriausiai čia kalbama apie Polocką, Vitebską, Naugarduką, Gardiną ir kitus svarbius prekybos centrus). Dažnai šis žodis suprantamas kaip Pskovas, kuris nepriklausė Gediminui, nors ten valdė jo sąjungininkas. Žr. G. Saganovič, ‘Infjancija nemcy u Polacku u cjaredzine XIII i pača tk u XIV st.”, Belaruski gistaryčny agljad, 7:1 (2000), p. 102—103.
[28] Klaipėda — žr. Nr. 24, paaiškinimą [17].
[29] Kuršas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [18].
[30] Žr. Nr. 24, paaiškinimą [14].
[31] Estija — danų karaliaus valda.
[32] Harija — žr. Nr. 24, paaiškinimą [20].
[33] Virlandas — žr. Nr. 24, paaiškinimą [21].
[34] Albentakė — žr. Nr. 24, paaiškinimą [22].
[35] Rygos teisė: žr. Nr. 16, paaiškinimą [8].
[36] Abi pusės paskelbė šią sutartį Vilniaus pilyje. Teksto kopijoje skaitome: mūsų Vilniaus pilyje ir livoniečių tekste — tai kopiją dariusio raštininko klaida, kuri kartojasi ir lotyniškuose šios sutarties variantuose (žr. Nr. 51), nes Vilniaus pilis nebuvo livoniečių centras.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
