 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Marius KUNDROTAS. Lietuva tautininkų epochoje: tarp autoritarinės diktatūros ir konsoliduotos demokratijos
http://www.istorijoszurnalas.lt/index.p ... &Itemid=66
„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Anotacija.
Straipsnyje gvildenamos 1926–1940 m. Lietuvos politinio režimo ypatybės, keliant klausimą: ar šį režimą derėtų laikyti autoritarine diktatūra, ar vis dėlto – savito modelio demokratija? Apžvelgiami politinio pasirinkimo, valdžios formavimosi mechanizmo, žmogaus teisių, visuomenės gyvenimo ir saviraiškos, valdžios ir įstatymo santykių, atskaitomybės ir kiti reikšmingi politiniai aspektai. Nagrinėjami tiek teoriniai principai, suformuluoti Konstitucijose ir įstatymuose, tiek faktinės tendencijos – valdžios elgsena, visuomenės ir valstybės gyvenimo aplinkybės, įvykiai, politinių subjektų veiksmai.
Straipsnis dalijamas į ketvertą skyrių – „1926 m. gruodžio 17-osios perversmas: priežastys, eiga, pasekmės“, „Autoritetinės valdžios įsitvirtinimas“, „Politinio režimo konsolidacija“, „Demokratizacijos dilema“.
Prasminiai žodžiai: demokratija, autoritarizmas, autoritetinis režimas, Antanas Smetona, tautininkai.
Abstract.
The article deals with specific features of the political regime in Lithuania in 1926 – 1940, and the author poses the following question: should this regime be viewed as authoritarian dictatorship or as democracy of a peculiar model? The article reviews the following important political aspects: political choice, mechanisms of power formation, people’s rights, public life and self-expression, power and law relationship, responsibility, etc. The author analyzes both theoretical principles, specified in Constitutions and laws, and actual tendencies, i. e. the government’s position, society’s and state’s life circumstances, events, actions of political subjects.
The article consists of four parts: “Coup d’état of December 17, 1926: causes, evolution, consequences”, “Consolidation of the Authoritarian Power”, “Consolidation of Political Regime”, “Dilemma of Democratization”.
Key words: democracy, authoritarianism, authoritarian regime, Antanas Smetona, member of the National Party.
Įvadas
Šio straipsnio tikslas – atskleisti 1926–1940 m. Lietuvoje veikusio politinio režimo ypatybes, autoritarizmo ir demokratijos bruožus ir santykius šiame režime. Tyrimo objektai – šio režimo politinė, institucinė ir administracinė sankloda, politinė elgsena, žmogaus teisių ir visuomenės gyvenimo situacija, režimo vaidmuo valstybingumo kontekste. Tyrimo metodas – aprašomoji analizė.
1926–1940 m. Lietuvos politinio režimo tema įvairiais aspektais išnagrinėta gana plačiai. Vien Raimundas Lopata savo studijoje pateikia bibliografijos metmenis, kur per pusantro šimto pozicijų nušviečia aptariamąjį laikotarpį įvairiais aspektais[1]. Istoriografijoje galima išskirti keletą vyraujančių tendencijų – tai prorežiminė, antirežiminė, objektyvistinė literatūra. Palankius A. Smetonos valdymo laikotarpio vertinimus dažniausiai randame amžininkų biografų bei dalies išeivijos autorių darbuose. Bene žymiausi tokio pobūdžio veikalai priklauso buvusio prezidento sekretoriaus Aleksandro Merkelio plunksnai[2]. Išeivijoje pasirodžiusi solidi studija sukėlė tikrą audrą ir paskatino daugelį amžininkų išsakyti savo pozicijas 1918–1940 m. Lietuvos politikos klausimais. Po šios knygos sekė Vinco Trumpos[3], Vaclovo Šliogerio[4], Vytauto Alanto[5], Juozo Audėno[6] ir kitų prisiminimai bei vertinimai. V. Šliogeris, buvęs prezidento adjutantas, sureagavo į kritiškus V. Trumpos pastebėjimus tiek dėl A. Merkelio, tiek dėl paties A. Smetonos vertinimų. Suprantama, kad susijusiems su prezidento aplinka žmonėms sunku buvo objektyviai reaguoti. Išimtis būtų buvusio Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) veikėjo V. Alanto pozicija, kuris stengėsi objektyviai nušviesti tuometę padėtį, nevengė kritikos buvusio savo viršininko bei šalies vadovo atžvilgiu. Tai matyti ir vėlesniame darbe[7], kuris yra bene paskutinė amžininko pozicija. V. Alantui, atstovavusiam naujajai krypčiai pačioje LTS, nėra būdinga tik prosmetoninė pozicija. Nors plačiai remiamasi A. Smetonos mintimis, matome ir bandymą kritiškai, iš šalies pažvelgti į XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykius.
Kaip kraštutinė priešprieša A. Merkelio pozicijai išsiskiria Jono Augustaičio[8] darbas: šis autorius, bandydamas kritiškai pažvelgti į A. Smetonos valdymą, tiek persistengė, kad kitų autorių jau pažymimas kaip vertinantis kraštutinai neigiamai.
Memuarinė literatūra, gausiai skelbta išeivijoje, naudinga šiandienos tyrėjams kaip svarbus šaltinis 1918–1940 m. Lietuvos istorijai pažinti bei vertinti. Kai kurie atsiminimai primena bandymus pažvelgti ne tik amžininko, bet ir istoriko akimis: pvz., buvusio liaudininko Juozo Audėno atsiminimus istorikė Regina Žepkaitė įvertino kaip iš dalies istorinį darbą[9].
Istorinės analizės ir sintezės bandymų randame darbuose tokių išeivijos autorių kaip Zenonas Ivinskis[10], Juozas Jakštas[11] ar Jonas Švoba[12]. Jie gausiai remiasi kitų autorių darbais ir vertinimais, analizuoja šaltinius, bando lyginti Lietuvos situaciją su kaimynių Latvijos bei Estijos patirtimi. Kiek mažiau ideologizavimo ir prosmetoninės pozicijos matyti būtent J. Švobos darbe, o J. Jakštui tai dar ne iki galo pavyko.
Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu netrūko publikacijų apie „Smetonos“ Lietuvą, tačiau suprantama, jos buvo ideologizuotos, vyravo tendencija įvardyti šio laikmečio santvarką kaip fašistinį režimą. Atkūrus nepriklausomybę vėl bandoma pažvelgti naujai. Bene regimiausi tyrėjai, paskelbę nemažai studijų ir nagrinėjantys XX a. pirmos pusės Lietuvos politinio gyvenimo procesus – Liudas Truska[13], Algimantas Kasparavičius[14], Mindaugas Tamošaitis[15]. Pažymėtina, kad vis daugiau tiriama bei vertinama ne tik istoriniu, bet ir politologiniu aspektu. Be jau išvardintų autorių, tai būdinga Raimundo Lopatos minėtai studijai, Zenono Butkaus[16], Artūro Svarausko[17] publikacijoms. Iš užsieniečių ypač pažymėtinas lenkų istorikas Piotras Losovskis (Piotr Łossowski)[18].
Teisinės režimo analizės atžvilgiu nepralenktas Mykolo Riomerio[19] darbas.
Pagrindiniai aptariamos temos šaltiniai – gausūs amžininkų atsiminimai, to meto dokumentai spaudoje bei archyviniai duomenys, ypač LTS posėdžių ir suvažiavimų protokolai.
Iš pažiūros, daugelis faktų apie 1926–1940 m. režimą – jau surinkta, lieka jų aiškinimai. Dėsningas posovietinės istoriografijos bruožas – įvardyti šį režimą kaip autoritarinį, be jokių išlygų ar apeliacijų. Diskutuojama tik dėl jo „griežtumo“ arba „švelnumo“, lyginant su kitais autoritariniais režimais, dėl atitikimo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesams, dėl reikšmės šalies ir visuomenės politinei raidai.
Šis darbas naujas tuo, kad jame keliamas klausimas: ar 1926–1940 m. režimą derėtų laikyti autoritarine diktatūra, ar vis dėlto – savito modelio demokratija? Siekiant išvengti išankstinių stereotipų, apžvelgiami faktai politinio pasirinkimo, valdžios formavimosi mechanizmo, žmogaus teisių, visuomenės gyvenimo ir saviraiškos, valdžios ir įstatymo santykių bei kitais reikšmingais aspektais, vertinant juos demokratijos ir autoritarizmo atžvilgiais.
Darbas aktualus politinės patirties įvertinimu: ko galima pasimokyti, ką perimti, kokių klaidų vengti. Šiandien, formuojant suverenumo, demokratijos, visuomenės atstovavimo, savivaldos principus, ši patirtis tampa ypač reikšminga.
1926 m. gruodžio 17-osios perversmas: priežastys, eiga, pasekmės
1926-ieji metai Lietuvos valstybės istorijoje tapo žymių permainų metais. Ilgalaikę krikščionių demokratų valdžią pakeitė liaudininkų, socialdemokratų, tautinių mažumų blokas. 1926 m. birželio 3 d. valstybės prezidentu išrinktas dr. Kazys Grinius, 1926 m. birželio 15 d. paskelbta Mykolo Sleževičiaus vyriausybė. Drauge su valdžios kaita šalyje ėmė bręsti savotiškos politinės tendencijos, greitai virtusios rimtais iššūkiais visai valstybei.
Tautinių mažumų atstovai, sudarę balsų pusiausvyrą valdančiosios koalicijos gretose, įgavo didžiulę, tiesiog neproporcingą įtaką. Jų deputatas Rudolfas Kinderis tapo Seimo Prezidiumo sekretoriumi. Faktiškai perimta įstatymų leidybos ir valstybės administracijos kontrolė.
Vokiečiai griebėsi Klaipėdos krašto. Prasidėjo lietuvių žiniasklaidos persekiojimai, vokiečių interesų protekcija, dotacijos už muitus ir degtinės monopolį skaudžiai smogė valstybės biudžetui. Įgavę užnugarį Seime, ėmė kelti galvas Klaipėdos vokiečių separatistai bei revanšistai, išplėsdami savo kultūrinę ir politinę propagandą.
Lenkai pradėjo tikrą Lietuvos polonizaciją. Skleidžiasi lenkiškų mokyklų tinklas, įskaitant vietoves, kur nuo amžių kalbėta lietuviškai. Pasirodę lenkų agitatoriai spaudžia gyventojus vesti vaikus į lenkiškas mokyklas, grasindami greitu Lietuvos valstybės žlugimu, Lenkijos valdžios atėjimu, susidorojimais. Prasideda riaušės, o šalimais gresia karinė Lenkijos agresija.
Išleisti iš kalėjimo komunistai žygiuoja miestų gatvėmis, rengdami 1917 m. Rusijos „Spalio revoliucijos“ importą. Valdantiesiems panaikinus politinę kontrolę, pasipila antivalstybinės manifestacijos. Komunistai perima profesines sąjungas, prasideda masiniai streikai ir boikotai. Įmonės bankrutuoja ir uždaromos, užsienyje prarandamas pasitikėjimas Lietuvos bankais, daugybė žmonių lieka be darbo. Komunistai apkaltina liaudininkus ir socialdemokratus išdavus darbo žmonių interesus, jau atvirai kviesdami perversmui.
Liberalizmo ir socializmo mišinys, atmieštas anarchija ir ksenokratija, tapo visiškai neįgalus atsilaikyti prieš kaimyninį lenkų karinį režimą ir vidinę komunistų vykdomą destrukciją. Valdančiosios koalicijos sprendimai šiame kontekste apkarpyti Lietuvos valstybės kariuomenę ir desperatiškas patriotinės karininkijos atleidinėjimas jau sudarė išdavystės įspūdį.
Padėtis galutinai pašlijo. Lietuvai grėsė antitautinių jėgų perversmas, agresyvių kaimynų įsiveržimas, valstybingumo praradimas. Susiklosčiusi situacija privertė patriotinius visuomenės sluoksnius imti iniciatyvą į savo rankas.
1926 m. gruodžio 17 d. Antano Mačiuikos vadovaujama karininkų grupė surengia ginkluotą sukilimą. Jo dalyviai užima generalinį štabą, apsupa Prezidentūrą ir įžengia į Seimo posėdį. Gatvėse pasirodo pėstininkai, raiteliai ir šarvuočiai. Diktatoriumi paskelbtas majoras Povilas Plechavičius.
Valdžią perimti pakviestas pirmasis Lietuvos prezidentas, Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) vadovas Antanas Smetona. Sudaryta Augustino Voldemaro vadovaujama vyriausybė. Prezidentas K. Grinius priima M. Sleževičiaus kabineto atsistatydinimą, patvirtina A. Voldemaro kabinetą, po to atsistatydina pats.
1926 m. gruodžio 19 d. sušauktas ypatingasis Seimo posėdis, išrinkęs pirmininku Aleksandrą Stulginskį. Konstitucijos apibrėžta tvarka vyksta valstybės prezidento rinkimai. Seimas išrenka prezidentu A. Smetoną.
Valdžios perdavimo procesas išlaikė konstitucines normas. Laikinasis karo diktatorius P. Plechavičius, prisiėmęs vadovavimą sukilimui, valdžią perdavė civilinėms institucijoms. Seimo sprendimas priimtas dalyvaujančiųjų balsų dauguma. Prezidentas K. Grinius atidavė savo įgaliojimus, A. Smetona juos priėmė.
Reikia pripažinti, jog P. Plechavičius, A. Stulginskis ir K. Grinius, atsidūrę skirtingose barikadų pusėse, pasielgė išties patriotiškai. Kiekvienas jų galėjo pasilaikyti valdžią sau, rizikuodami sukelti dar vieną konfliktą, bet šito buvo išvengta. Vardan Lietuvos prieštaringiausi veikėjai rado tarpusavio susitarimą. Valstybei grąžinta tvarka.
Vyriausybę sudarė tautininkai, krikščionys demokratai, ūkininkai. Seime krikščionys demokratai turėjo 30 narių, Tautininkų sąjunga su Ūkininkų partija drauge sudarė tiktai 5. Nepaisant šių proporcijų, vyriausybėje Tautininkų sąjunga užėmė 3 postus, Ūkininkų partija – 2, Krikščionių demokratų partija – 2, jos filialas Ūkininkų sąjunga – 1 postą. A. Voldemaras drauge ėjo premjero ir užsienio reikalų ministro pareigas.
A. Smetonai grįžus į prezidento postą, LTS pirmininku 1926 m. gruodžio 26 d. išrinktas Liudas Noreika[20]. Stiprinama partinė struktūra, siūlomi įstatymų pakeitimai, siekiama aktyviai dalyvauti visame valstybės gyvenime. Krikščionys demokratai apeliuoja į kitus Seimo rinkimus. Atrodė, jog socialistų sukeltos anarchijos tautai užteksią ir ši vėl išsirinksianti dešiniąsias jėgas. Laimėję Seimo rinkimus, krikščionys demokratai galėsiantys vėl išsirinkti savo prezidentą ir sudaryti savo vyriausybę. Socialistinės partijos pereina į opoziciją rengdamos kontrperversmą.
Situacija reikalavo permainų. Seimas dirbo silpnai, Konstitucija liko liberali, rinkimų įstatymas garantavo partinės anarchijos sugrįžimą. Grėsmė įveikta, tačiau neužkardyta.
1926 m. gruodžio 31 d. Seimo posėdyje, svarstant kitų metų biudžetą, vėl kilo sumaištis. Socialdemokratų, liaudininkų, žydų atstovai atsisakė jį tvirtinti protestuodami prieš įvykusį sukilimą. Seimui išlaikius visus juridinius svertus, prezidentas ir vyriausybė oficialiai liko jo rankose, kurios bet kada galėjo būti paleistos į darbą. Valstybės veiklai vėl grėsė paralyžius.
1927 m. balandžio 12 d. Seimas 45 balsų dauguma priėmė interpeliacijos aktą, kuriuo paleidžiama vyriausybė. Atsakas atėjo tą pačią dieną. Pasinaudodamas konstitucine galia, prezidentas paleido Seimą.
Savaime šis aktas dar nereiškė radikalių pokyčių. 1923 m. kovo 12 d. lygiai tą patį padarė demokratiškai išrinktas prezidentas A. Stulginskis. Konstitucija suteikė šią galimybę, siekiant užkardyti kylančią sumaištį. Skirtumas glūdėjo kitur: 1923 m. kovo 12 d. Seimo paleidimas reiškė kitus rinkimus, 1927 m. balandžio 12 d. jokie rinkimai nepaskelbti. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyksta politinės vadovybės perėmimas, 1926 m. gruodžio 19 d. – oficialus jos perdavimas, o 1927 m. balandžio 12 d. pasikeičia pati šalies valdymo santvarka.
Dešiniųjų jėgų koalicija dar galėjo būti išsaugota, jei būtų sutarta dėl rinkimų tvarkos, bendro dalyvavimo juose ir pareigų pasiskirstymo po jų. Deja, sutarimo rasti nepavyko. Išsiskyrus partinėms pozicijoms, valdančioji koalicija iširo.
1927 m. gegužės 2 d. krikščionys demokratai palieka koaliciją ir vyriausybę. Ūkininkų partijoje požiūriai išsiskyrė: Petras Leonas pereina į opoziciją, Jonas Aleksa ir Juozas Jankevičius lieka vyriausybėje, Rapolas Skipitis mėgina tarpininkauti, tačiau šis mėginimas baigiasi galutiniu skilimu. J. Aleksa įsteigia atskirą organizaciją Lietuvos ūkininkų vienybė. Ūkininkų sąjungos atstovas Stasys Šilingas pereina į tautininkų gretas. Drauge su jais vyriausybėje lieka tautininkai A. Voldemaras, Ignas Musteikis, Antanas Merkys.
1927 m. valdžią konsoliduoja A. Smetonos ir A. Voldemaro vadovaujamos tautinės jėgos. Joms tenka sunkūs uždaviniai atkurti tvarką ir darną. Drauge su atsakomybe ateina ir iššūkiai.
Autoritetinės valdžios įsitvirtinimas
Istorikai, politologai, teisininkai ligšiol diskutuoja dėl atskaitos taško įvardijant autoritetinio režimo pradžią. Paprastai pasitelkiamos trys datos: 1926 m. gruodžio 17 d., kai įvyksta perversmas ir įvedama laikinoji P. Plechavičiaus diktatūra; 1926 m. gruodžio 19 d., kai šalies prezidentu išrenkamas A. Smetona; 1927 m. balandžio 12 d. kai prezidentas paleidžia Seimą.
Pirmoji data galėtų atrodyti tinkama, jei kalbėtume apie dviejų dienų diktatūrą: jei 1926 m. gruodžio 17 d. buvo jos pradžia, tai 1926 m. gruodžio 19 d. tapo jos pabaiga. Šiuo atveju būtų sunku apibrėžti A. Smetonos valdymo laikotarpį. Antroji data siejasi su prezidento rinkimais: jie vyko pagal tuomet galiojusias parlamentinės demokratijos procedūras. Trečioji būtų labiausiai įtikinama, nes ja prasideda valdžios telkimas prezidento ir vyriausybės rankose, kai parlamentas jau nefunkcionuoja, tačiau formaliai politinė santvarka išlieka tokia, kokia buvo ligtol.
Valstybei vadovauja konstituciškai išrinktas prezidentas ir konstituciškai paskirta vyriausybė, o Seimo rinkimai paprasčiausiai atidėti. Juridiškai visų valdžios institucijų įgaliojimai ir atskaitomybė atitinka ankstesnę politinę santvarką. Jei 1927 m. balandžio 12 d. datą galima laikyti autoritetinio režimo pradžia, tai greičiau de facto, bet ne de jure.
1928 m. gegužės 15 d. priimta antroji valstybės Konstitucija, apibrėžta rinkimų tvarka, prezidento, Seimo ir vyriausybės kompetencija. Šią datą linkstama laikyti formaliu autoritetinės valdžios įteisinimu. Vis dėlto pati Konstitucija skelbia ką kita. Joje Lietuva lieka demokratinė respublika.
Seimas renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Vienintelė esminė permaina rinkimų sistemoje – prezidento rinkimai: ši procedūra patikėta ypatingiesiems tautos atstovams. Lieka prisiminti, jog ankstesnė rinkimų sistema prezidentą rinkti patikėjo Seimui. Abiem atvejais apeita visuotinių rinkimų galimybė, todėl naująją rinkimų sistemą vargiai pavyktų laikyti mažiau demokratiška negu senoji.
Dar daugiau: Seimui ne tik palikta teisė leisti įstatymus, bet ir atmesti prezidento veto. Prezidentui suteikta teisė leisti įstatymus ir vykdyti kai kurias parlamentui skirtas funkcijas, įskaitant biudžeto tvirtinimą ir tarptautinių sutarčių ratifikavimą, tačiau tik tol, kol Seimas neveikia arba kol nevyksta jo sesijos. Pagaliau, Seimui palikta teisė keisti prezidento priimtus įstatymus, tarsi išliekant aukščiausiu arbitru[21].
Juridiškai Lietuva išvengė ne tik autoritarizmo, bet ir prezidentinio valdymo, likdama parlamentine valstybe.
Jei bandytume 1928 m. gegužės 15-ąją sieti su autoritetinio režimo įsitvirtinimu, reiktų pirmiau žiūrėti į Konstitucijos priėmimo aplinkybes, o ne jos apibrėžtas teisines normas. Šią Konstituciją priėmė prezidentas ir vyriausybė. Vėl galima lyginti su ankstesniąja Konstitucija, kurią priėmė Seimas. Nė viena šių Konstitucijų nebuvo priimta tautos ar piliečių referendumu, tad jei čia stigo demokratijos, tai stigo abiem atvejais.
Žinoma, faktinė padėtis gerokai skyrėsi nuo teorinės. Prezidentas ir vyriausybė toliau vienašališkai sprendžia valstybės reikalus, o Seimo rinkimai taip ir lieka nepaskelbti. Jei anksčiau valdžių pasidalijimo principas buvo išbalansuotas parlamentinės institucijos pusėn, tai dabar politinės tendencijos klostėsi atvirkščiai – įsitvirtino prezidentinės ir vyriausybinės valdžios diktatas.
Konstituciškai įtvirtintos pagrindinės žmogaus ir piliečio teisės – asmens neliečiamybė, lygybė prieš įstatymus, tikėjimo laisvė, žodžio ir spaudos laisvė, susirinkimų, draugijų ir sąjungų laisvė, privačios nuosavybės teisė[22]. Deja, karo padėtis dažnai versdavo kai kurias teises daugiau ar mažiau apriboti, o kartais tuo būdavo piktnaudžiaujama.
Atsižvelgiant į politinio režimo trūkumus, reikia deramai įvertinti jo privalumus. Visų pirma – išsaugota Lietuvos valstybė, kuriai ankstesnė politinė sumaištis kėlė rimtą pavojų. Antra vertus – atgaivinta tautos idėja, tapusi valstybinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindu.
Didelę reikšmę Lietuvoje įgavo Tautininkų sąjunga, tačiau ji valdančiosios partijos vaidmens neužėmė, jos priimti sprendimai valstybei netapo privalomi, valstybės aparatas nebuvo pajungtas partijos institucijoms. Greičiau pati sąjunga virto ideologinių ir administracinių išteklių šaltiniu vadovaujančiai valstybės struktūrai.
Tautininkų sąjūdžio raida – ganėtinai įdomi. LTS tapus pagrindine politine tautine organizacija, greta jos veikė kitos draugijos ir bendrijos, įgavusios nemažą įtaką lietuviškojo nacionalizmo sklaidai. Auga Šaulių sąjunga, Vilniui vaduoti sąjunga, Ūkininkų vienybė, steigiasi vis platesnis tautinių organizacijų frontas.
1927 m. įkurta Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, sutelkusi ligtolines tautinio jaunimo organizacijas[23]. Vadovu tampa Benediktas Grebliauskas-Grebliūnas. Tais pačiais metais atsiranda sukarinta organizacija „Geležinis Vilkas”. Idėjiniu lyderiu tampa antrasis valstybės asmuo, vyriausybės premjeras A. Voldemaras, organizacijos vadovu – Algirdas Sliesoraitis.
1927 m. rugpjūčio 4 d. LTS valdybos posėdyje L. Noreika atsistatydina iš pirmininko pareigų, užleisdamas jas Vincui Matulaičiui[24]. 1927 m. spalio 1 d. suvažiavimas persirenka valdybą, 1927 m. spalio 5 d. pirmininku išrenkamas Aleksandras Žilinskas[25]. 1928 m. vasario 1 d. į šias pareigas grįžta L. Noreika[26], jau paskutinį kartą. 1928 m. gegužės 30 d. tautininkų lyderis miršta pašautas kivirčo metu. LTS pirmininku tampa Vytautas Vileišis, žymaus tautinio atgimimo veikėjo Petro Vileišio sūnus[27].
1927 m. įsitvirtinus A. Smetonos ir A. Voldemaro valdymui, susiklosto savotiška situacija. Oficialiai opozicinės partijos nebuvo uždraustos. Dar daugiau: žymiausi opozicijos veikėjai išlaiko ganėtinai aukštas pareigas. K. Škirpa skiriamas į diplomatinę tarnybą, S. Kairys, K. Grinius ir M. Sleževičius dirba Kauno miesto savivaldybėje, V. Čepinskis grįžta į akademinę sritį.
A. Smetona didžiai vertino savo oponentų patriotizmą, nepaisydamas skirtingų politinių pozicijų. A. Voldemaro laikysena buvo gerokai kitoniška. 1927 m. už kontrperversmo organizavimą skirta mirties bausmė Seimo nariui Juozui Pajaujui, tačiau tai sukrečia pačius tautininkus. Vladas Mironas pabrėžė, jog teisiamas Lietuvos patriotas, kuris ir šaudomas giedos „Lietuva, Tėvyne mūsų!“ Vyriausybei tenka pakeisti savo sprendimą kalėjimu, iš ten jis išleidžiamas prezidento amnestijos aktu. 1929 m. suimtas Nepriklausomybės akto signataras, vienas jo autorių S. Kairys, Vasario 16-osios metines sutinka kalėjime. Visuomenėje auga pasipiktinimas karo lauko teismais, žodžio laisvės cenzūra, politiniais susidorojimais.
1929 m. gegužės 6 d. socialistų smogikai surengia pasikėsinimą į A. Voldemarą. Šūviai pakloja vieną iš jo palydovų, kitas sužeidžiamas. Premjero šūviai nepalietė, tačiau stipriai sukrėtė. Valdymo stilius tampa dar įtaresnis, uždaresnis ir atšiauresnis. Gabus ir tvirtas politikas, daug padaręs kuriant valstybės institucijas ir tarptautinėje diplomatijoje, virsta rūsčiu diktatoriumi. Pagrindine jo atrama tampa sukarinta „Geležinio Vilko“ organizacija, valstybė valdoma iš viršaus.
A. Smetona siekia sušvelninti valdžios ir visuomenės atskirtį važinėdamas po Lietuvą, rengdamas susitikimus, užmegzdamas tiesioginį ryšį su žmonėmis. Idealistinė ir humaniška prezidento figūra sunkiai derėjo su radikalia premjero pozicija. Jų politikos sampratos aiškiai išsiskyrė. Skilimas tapo tiktai laiko klausimu.
Atitrūkęs nuo tautos, užsidaręs „Geležinio Vilko“ ratelyje, susikirtęs su savo ministrais J. Aleksa ir I. Musteikiu, A. Voldemaras pradėjo įtarinėti patį A. Smetoną. Valstybės darbas užstrigo, grėsė atviras konfliktas ir kraštutinės diktatūros įvedimas. 1929 m. rugsėjo 19 d. prezidentui beliko atstatydinti vyriausybės vadovą[28].
Premjeru skiriamas Juozas Tūbelis. Vengiant atstumti A. Voldemarą, jam pasiūlyta likti užsienio reikalų ministru, tačiau šio posto jis pats atsisakė. Karingąją „Geležinio Vilko“ organizaciją teko išformuoti. „Smetonininkai“ ir „voldemarininkai“ tampa atskiromis politinėmis jėgomis.
Atleidus A. Voldemarą, režimas darėsi švelnesnis, atsisakyta represinės politikos, atnaujintas dialogas su visuomene ir opozicija[29].
Politinio režimo konsolidacija
1929 m. spalio 2 d. LTS pirmininku išrinktas Jonas Lapėnas[30] iškart griebiasi pertvarkos. 1930 m. tautininkų gretose kyla karšti debatai dėl sąjungos politinio vaidmens. LTS vadovas J. Lapėnas reikalauja paversti ją valdančiąja partija pagal kitų šalių režimus. Valstybės prezidentas A. Smetona atmeta partinės diktatūros modelį, kuriuo valstybinės institucijos taptų partinėmis agentūromis[31]. 1930–1931 m. galima laikyti dar vienu tautininkų išsiskyrimu, tačiau šįkart jis išspręstas gana taikiai, išsirenkant kitą pirmininką. 1931 m. birželio 1 d. juo tampa vyriausybės premjeras J. Tūbelis[32]. Sąjunga ir vyriausybė sudaro faktinę personalinę uniją.
Politinis režimas konsoliduojasi. Grįžta ramybė ir stabilumas. Partinius kivirčus keičia sutartinis valstybinis darbas.
1929 m. rugsėjo 7 d. pakeistas vietos savivaldą reglamentuojantis įstatymas. Anksčiau savivaldos pagrindas buvo valsčius, dabar juo tapo seniūnija. Seniūnijos gyventojų sueigai patikėta rinkti seniūną, jo pavaduotoją, atstovą į valsčiaus tarybą. Savo ruožtu valsčių ir miestų atstovai sudarė apskrities tarybą. Didžiųjų miestų savivaldos šis įstatymas praktiškai nelietė.
Rinkėjais arba renkamaisiais atitinkamoje seniūnijoje galėjo būti tik šio valsčiaus gyventojai, suskirstyti į tris kategorijas:
1. Šioje seniūnijoje valdantys nekilnojamą turtą arba įmonę ir mokantys atitinkamą savivaldybės mokestį.
2. Valstybės arba savivaldybės įstaigų tarnautojai.
3. Yra baigę aukštąjį mokslą arba specialųjį žemės ūkio mokslą.
Seniūnas ir seniūnijos atstovas į valsčiaus tarybą privalėjo mokėti lietuviškai skaityti bei rašyti[33].
1929 m. rudenį savivaldybių rinkimai vyksta jau pagal tais metais priimtą įstatymą. Didžiųjų miestų savivaldybėse palikta ligtolinė valdžia.
Šis įstatymas režimo kritikų laikomas antidemokratiniu dėl įvesto sėslumo, kalbos, turto, tarnybos ir išsilavinimo cenzo. Dėl pastarųjų trijų kriterijų iš dalies galima sutikti, bet juos galima pateisinti principu, jog rinkimuose dalyvautų žmonės, pasižymintys derama kompetencija, įsipareigoję valstybei arba savivaldai savo darbu ar finansiniais indėliais. Užtai kalbos ir sėslumo cenzo kritika pati yra žemiau kritikos ribos, nes valstybinę kalbą privalo mokėti kiekvienas pilietis, ypač tarnautojas, o dėl sėslumo – demokratijos esmė čia ir glūdi, jog vietos gyventojai savo reikalus turi spręsti patys.
Istorikas Liudas Truska linkęs kaltinti tautininkų valdžią, jog ši aukščiau įvardytu įstatymu sukūrusi sau palankią valdžios vertikalę, kad savivaldos institucijas užimtų jų žmonės[34]. Tačiau kito istoriko Arvydo Anušausko duomenimis, 1929 m. iš 2809 kaimo seniūnų buvo tiktai 463 tautininkai, 1289 buvo nepartiniai, kiti – liaudininkai, krikščionys demokratai ir t. t. Šiauliuose – Tautininkų sąjungos gimtinėje – miesto burmistru liko socialdemokratas Jackus Sondeckis, o miesto taryboje tautininkai sudarė vos 10% visų jos narių[35].
Jei šiuo įstatymu iš tiesų sudaryta valdžios vertikalė, tai jos kryptis ėjo greičiau iš apačios į viršų, bet ne atvirkščiai. Dar vėliau ši vertikalė pratęsta iki aukščiausių valstybės institucijų.
1931 m. gegužės 2 d. priimtame savivaldos įstatyme jau apibrėžta visų trijų lygių – valsčių, miestų, apskričių – savivalda. Grąžinti valsčiaus viršaičio rinkimai, kurie dar 1924 m. liepos 29 d. buvo panaikinti, paverčiant šią instituciją skiriama apskrities viršininko[36]. Dabar valsčiaus tarybai patikėta rinkti viršaitį, miesto tarybai – burmistrą, apskrities tarybai – savo pirmininką ir apskrities valdybą.
Miesto taryba renkama sąrašais. Kandidatų sąrašą gali iškelti bet kuri 25 asmenų arba didesnė rinkėjų grupė. Valsčių ir apskričių taryboms lieka rinkimai pagal asmenybes. Miestai suskirstyti į dvi kategorijas – pirmaeiliais ir antraeiliais, apskričių savivaldoje dalyvauja tik antraeiliai.
Rinkimų cenzo alternatyvų sąraše įrašytas asmens pajamų savivaldybės mokestis. Įdomu, jog miesto savivaldai išsilavinimo cenzas kaip alternatyva netaikomas, apsiribota savivaldybės mokesčio arba tarnybos cenzu. Miestui, kuriame yra vyriausybės būstinė, trečdalį tarybos narių skiria ministrų kabinetas[37]: argumentuojama, jog šio miesto savivalda – visos valstybės reikalas.
Išsyk po įstatymo priėmimo vyksta savivaldybių rinkimai. Opozicija juos boikotuoja laikydama antidemokratiniais. Daugiausiai motyvuojama cenzais, tačiau peršasi įspūdis, jog partijoms nepatiko, kad kelti kandidatų sąrašus gauna teisę bet kuri 25 rinkėjų grupė, išplečiant politinį pasirinkimą už partijų ribų.
1934 m. spalio 1 d. priimtos atskiros savivaldos įstatymo pataisos. Jose savivaldybių vadovų kadencijos atskirtos nuo juos renkančių institucijų kadencijos. Miestų savivaldybių rinkimuose kandidatų sąrašams kelti pritaikytos kvotos pagal gyventojų skaičių, nuo 25 iki 300 rinkėjų[38]. Šios pataisos, matyt, pripažintos demokratinėmis, nes po jų vykusiuose rinkimuose opozicija vėl dalyvauja.
1931 m. lapkričio 25 d. paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Jis įveda amerikietiško pavyzdžio dviejų lygių rinkimų modelį. Valsčių, miestų ir apskričių tarybos renka ypatinguosius tautos atstovus, o šie – prezidentą[39]. Gali kilti klausimas, kodėl tautininkai atsisakė anksčiau deklaruoto visuotinių prezidento rinkimų principo. Vis dėlto, lyginant su ankstesne situacija, kai prezidentą rinkdavo Seimas, demokratijos principas išlieka daugmaž tas pats: valstybės vadovas renkamas per atstovus.
1931 m. gruodžio 11 d. Lietuvos prezidentu perrenkamas A. Smetona. Jam suteikiamas Tautos Vado vardas.
1936 m. gegužės 9 d. įsigalioja Seimo rinkimų įstatymas. Deputatai renkami apygardomis, tiesioginiais ir visuotiniais, lygiais ir slaptais rinkimais, kandidatus kelia apskričių ir joms prilygintų didžiųjų miestų tarybos[40]. Šiuose rinkimuose rinkėjams nebelieka jokio cenzo, išskyrus demokratijose įprastą amžiaus cenzą. Renkamiesiems, greta jo, galioja sėslumo cenzo ir nuosavybės cenzo alternatyvos: kandidatas turi būti išgyvenęs apskrityje, kurioje keliama jo kandidatūra, bent 6 mėnesius arba turėti joje nekilnojamojo turto.
Aptariant šį laikotarpį tenka įvardyti politinio pliuralizmo apribojimą. 1936 m. vasario 6 d. vidaus reikalų ministro įsakymu uždarytos visos politinės partijos, išskyrus Tautininkų sąjungą. Šio sprendimo išvengė tiktai Klaipėdos kraštas, kuris tvarkėsi autonomijos pagrindais – jame išliko daugiapartinė sistema.
Režimo kritikai laiko šį valdžios aktą nukreiptu grynai prieš opoziciją, tačiau tai – ne visai tiesa. Drauge su liaudininkų, socialdemokratų, krikščionių demokratų partijomis uždaryta tautininkams lojali Ūkininkų vienybė. Tautininkų sąjungos šis aktas nelietė, bet ji save laikė ne tiek partija, kiek bendru tautiniu sąjūdžiu ar bent jo branduoliu.
Kita vertus, LTS teisės dalyvauti politikos procesuose daugmaž prilygo kitų visuomenės grupių teisėms: formuojant miestų tarybas, bet kuri jų galėjo kelti savo kandidatų sąrašą net nebūdama institucionalizuota organizacija, seniūnijose kandidatus galėjo kelti bet kuris balso teisę turintis rinkėjas, o kituose valdžios lygmenyse žemesniosios valdžios grandys formavo aukštesniąsias. Jokio išskirtinio statuso Tautininkų sąjunga čia neturėjo.
Atsitiktinumas ar dėsningumas, jog partijos uždarytos prieš pat Seimo rinkimų reglamentavimą, tačiau sudaryta rinkimų sistema sąlygojo tokią situaciją, jog formalių partinių struktūrų egzistavimas jau mažai ką lėmė. Dabar jų atstovai turėjo tokias pačias teises kaip ir visi kiti piliečiai.
1933 m. gruodžio 15 d. suvažiavime LTS reformuojama. Ligtol suvažiavimo renkama valdyba rinkdavo sąjungos pirmininką. Dabar vadovybė perduodama Tautos Vadui, prezidentui A. Smetonai, sąjungos pirmininko pareigybė tampa jo skiriama. Valdyba liko suvažiavimo renkama institucija. Atitinkamai pertvarkyti sąjungos filialai ir sekcijos: pirmininkai skiriami aukštesnių institucijų vadovų, valdybos renkamos susirinkimuose. J. Tūbelis patvirtintas LTS pirmininku[41].
Demokratinė sąjungos tradicija turėjo pliusų ir minusų. Suvažiavimui renkant valdybą, ji viduje pasiskirstydavo pareigas. Užtikrintas sąjungos narių pasirinkimas, vadovybės tarpusavio ryšiai, pirmininku tapdavo daugiausiai pasitikėjimo pelnęs žmogus. Išlaikyta administravimo dinamika, praradęs pasitikėjimą arba galimybes veikti vadovas galėjo bet kada būti pakeistas. Drauge atsirado problemų. Valdyboje renkami pirmininkai keitėsi vienas po kito, trūko aiškios subordinacijos, darbas ėmė strigti.
1933 m. gruodžio 15 d. sąjungos reforma sustatė viską į vietas, aiškiau apibrėžė subordinaciją, struktūrą ir administravimo tvarką. Atitinkamai persitvarkė „Jaunoji Lietuva“, jos šefu paskelbtas A. Smetona ir jam patikėta skirti organizacijos vadą.
1929–1936 m. palaipsniui susiformuoja visa šalies politinė, institucinė ir administracinė struktūra.
Demokratizacijos dilema
1936 m. birželio 9–10 d. Lietuva išsirenka Seimą. Jo pirmininku tampa tautininkas Konstantinas Šakenis. Absoliučią daugumą Seime sudaro tautininkai. Išaugusią LTS įtaką reiktų sieti ne su kokiu nors išskirtiniu organizacijos politiniu statusu, bet su bendra politine atmosfera, tautinio švietimo plėtra, visuomenės pasaulėžiūros raida.
Vyriausybės premjero ir sąjungos pirmininko pareigos faktiškai sujungtos. 1931–1938 m. šias pozicijas užima J. Tūbelis, 1938 m. kovo 24 d. vyriausybės premjeru tapęs V. Mironas 1939 m. sausio 5 d. perima sąjungos pirmininko pareigas. Pažymėtina, jog sąsaja buvo grynai personalinė, bet ne struktūrinė.
Sąjungos įtraukimas į politinį aparatą greičiau reiškė sąjungos pavaldumą valstybei, o ne valstybės pavaldumą sąjungai. Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis buvo priešinga sovietų Rusijos, fašistų Italijos arba nacių Vokietijos padėčiai.
1938 m. gegužės 12 d. paskelbta trečioji valstybės Konstitucija. 1938 m. vasario 11 d. ją priėmė Seimas, 1938 m. gegužės 12 d. paskelbė prezidentas. Šios Konstitucijos tekste, apibrėžiant Lietuvos politinį statusą, nebeliko žodžių „demokratinė respublika“. Dabar ji – tik „nepriklausoma“ ir „suvereninė“, o po to – tiesiog „respublika“. Drauge pabrėžta: „Jos suverenumas priklauso Tautai“.
Pagrindinė įstatymų leidyba lieka Seimui, tačiau jų projektus teikia ministrų kabinetas arba mažiausiai ¼ Seimo narių. Prezidentui paliekama teisė leisti įstatymus nesant Seimo arba jo sesijos. Faktiškai panaikinama Seimo teisė atmesti prezidento veto: ją keičia alternatyvi prezidento galimybė skelbti Seimo grąžintą įstatymą arba paleisti Seimą. Prezidento valdžios apibrėžimą vainikuoja frazė: „Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei“[42].
1938-ųjų Konstitucija daugmaž vienareikšmiškai laikoma galutiniu autoritarinės diktatūros įteisinimu. Šis vertinimas iš dalies teisingas, tačiau reikalauja patikslinimo. Prezidentas čia nėra vienvaldis, juo labiau nesimato visagalės partinės ar biurokratinės nomenklatūros. Valdžia suteikiama rinkimais, pradedant žemiausiomis jos grandimis, baigiant aukščiausiomis.
Vienintelis ryškus autoritarizmo bruožas – absoliuti prezidento neliečiamybė. Galima tik palyginti, jog demokratinės Lietuvos Konstitucijos, įskaitant šiandieninę, beveik tokią pat neliečiamybę suteikia kiekvienam Seimo nariui – išskyrus asmens įžeidimo ir šmeižto atvejus. Tiesa, dabartinė Konstitucija numato Seimo nario apkaltos galimybę, tačiau Seimui paliekama teisė spręsti – vykdyti apkaltą arba ne. Piliečiams jokia galimybė atšaukti Seimo narį nepalikta.
Žvelgiant instituciškai, 1938-ųjų Konstitucija parlamentinę santvarką pakeitė prezidentine. Demokratijose galimi abu variantai.
Akivaizdu, jog A. Smetonos režimo grynai demokratiniu pavadinti neįmanoma. Juo labiau, kad patys šio režimo atstovai vadino jį „autoritetiniu“, šiandien labiau priimta sakyti „autoritarinis“. Vis dėlto šiame režime išliko daug demokratinių bruožų, su laiku jų net gausėjo.
Demokratiją galima vertinti dviem aspektais: instituciniu-procedūriniu ir idėjiniu-moraliniu. Pirmajam priklausytų valdžios rinkimas, valdžių atskirumas ir atskaitomybė. Antrajam – žmogaus teisės. Abu šiuos aspektus jungia teisės viršenybė, politinė įvairovė ir politinis pasirinkimas.
1926 m. gruodžio 19 d. valstybės vadovas išrinktas pagal galiojusias parlamentinės demokratijos procedūras. Nuo 1931 m. prezidentas renkamas tautos atstovų, kuriuos renka demokratiškai išrinktos savivaldybės. Prezidento valdymas apibrėžtas kadencijos, po kurios privalomi rinkimai.
1929–1936 m. sudaryta demokratinė politinė piramidė, pradedant seniūnijomis, valsčiais ir miestais, baigiant Seimu ir prezidentu. Valdžios įgaliojimų suteikimas ėjo iš apačios į viršų: aukštesnes institucijas formavo žemesnės, o jas formavo piliečiai. Visos šios institucijos sudarė organišką sistemą, kurioje kiekviena grandis buvo formuojama rinkimais. Šia prasme demokratijos čia būta netgi daugiau negu dabartinėje Lietuvoje, kurioje seniūnijos valdžia tapo skiriama savivaldybės, o apskrities valdžia – vyriausybės, abiem atvejais – iš viršaus.
Didžiausias trūkumas 1929–1936 m. sukurtoje rinkimų sistemoje buvo tas, jog žemiausiame savivaldos lygmenyje dėl turto, tarnybos, išsilavinimo cenzų daugelis piliečių liko atriboti nuo galimybės formuoti valdžios institucijas. Šis reiškinys pažeidė ne tik demokratijos, bet ir tautiškumo principus, nes didelė tautos dalis prarado sąlygas dalyvauti valstybės kūrime.
Valdžių atskyrimo principas A. Smetonos režime – išlaikytas. Nors 1938 m. Konstitucija valstybės valdžią skelbė vientisa ir nedaloma, tačiau įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios atliko savas funkcijas, kurios nebuvo sujungtos. Tiesa, prezidentas šioje santvarkoje nebuvo tiktai vykdomosios valdžios atstovas, o dalijosi leidžiamosios valdžios funkcijas su Seimu.
Valdžios atskaitomybės principas įgyvendintas iš dalies. Ją formaliai užtikrino rinkimai. Vis dėlto prezidento neliečiamybė jo valdymo metu atskaitomybei vietos nepaliko. Atitinkama situacija susiklostė teisės viršenybės atžvilgiu.
Politinė įvairovė – gerokai apribota. 1936 m. uždarius politines partijas, akivaizdžiai susiaurėjo politinės diskusijos, idėjų apykaitos erdvė. Šie veiksniai sąlygojo politinės sistemos nomenklatūrėjimą. Vis dėlto įvairios politinės srovės išlaikė galimybę skleisti savo idėjas per žiniasklaidą ir visuomenines organizacijas. Rinkimų sistema suteikė teisę reikštis politinei įvairovei savivaldos, o per ją – valstybės gyvenime. Atitinkamai susiklostė politinio pasirinkimo galimybės.
Žmogaus teisių srityje galima išskirti įvairius dėmenis – asmens neliečiamybę, tikėjimo laisvę, žodžio, spaudos, draugijų, sąjungų ir susirinkimų laisvę, privačios nuosavybės teisę, lygybę prieš įstatymus. Šias teises užtikrino valstybės Konstitucija. Jos galėjo būti apribotos įstatymu, valstybės saugumo sumetimais, kovojant su nusikaltimais. Atskirais atvejais šios priemonės buvo taikomos politinio režimo priešininkams, tačiau tai liko greičiau išimtis negu taisyklė.
Visuomenės ir kultūros gyvenimas vyko gana savarankiškai, veikė įvairių krypčių draugijos, žiniasklaida. Tautinės mažumos gavo plačią autonomiją, dauguma jų pradinių mokyklų išlaikomos valstybės, vidurinės – finansiškai remiamos. Valdžios požiūris į kūrybos laisvę – teigiamas, net opozicijos veikėjams dalijamos valstybinės premijos: 1938 m. ją gauna Salomėja Nėris už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“.
Demokratija apribota, bet ne panaikinta. A. Smetonos režimą galima laikyti autoritetiniu režimu su demokratijos elementais, arba atvirkščiai – demokratija su autoritarizmo elementais. Atsižvelgiant į institucinius-procedūrinius ir idėjinius-moralinius kriterijus, pastarasis variantas atrodo labiau tikėtinas.
1938 m. lapkričio 14 d. A. Smetona perrinktas valstybės prezidentu. 1939 m. kovo 28 d. sudaryta Jono Černiaus vadovaujama koalicinė vyriausybė. Joje dalyvauja tautininkai, krikščionys demokratai, liaudininkai. Skirtingos politinės srovės įjungiamos į bendrą valstybės darbą.
Vyriausybės unija su Tautininkų sąjunga baigiasi. LTS pirmininku lieka V. Mironas, o 1939 m. gruodžio 2 d. į šias pareigas ateina jaunosios kartos tautininkas, jau žinomas ekonomistas Domas Cesevičius[43].
1929–1936 m. demokratinės vertikalės įvedimas, 1936 m. parlamentinių institucijų atkūrimas, 1939 m. koalicinės vyriausybės sudarymas rodo aiškią santvarkos kryptį – grįžimą į demokratijos vėžes. Panašios autoritarinių režimų transformacijos 1969–1975 m. įvyko Ispanijoje, 1973–1974 m. – Graikijoje, 1987–1989 m. – Čilėje, kur pačios režimo jėgos laipsniškai perdavė valdžią demokratinėms institucijoms, grąžindamos politines laisves, pliuralizmą ir legitimumą.
Deja, kas buvo įmanoma Ispanijoje, Graikijoje ar Čilėje 7–9-ajame dešimtmetyje, nebuvo įmanoma 4-ojo dešimtmečio Lietuvoje. Agresyvių kaimynų pašonėje, prasidedant pasauliniam karui, svarbiausias reikalas buvo vidinė tarpusavio sutelktis. Demokratinės properšos sudarė prielaidas režimo ir valstybės destabilizacijai, o lemiamu momentu sugrąžintos į valdžią opozicinės jėgos atsidėkojo išdavyste.
1938–1940 m. Lietuvą užgriuvo ultimatumų serija. 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą pateikė Lenkija, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius ir taip de facto įteisinti jos įvykdytą Vilniaus krašto užgrobimą. Suvokiant grėsmę tautai ir valstybei, šis ultimatumas priimtas. 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą iškėlė Vokietija, reikalaudama atiduoti integralią Lietuvos valstybės teritoriją – Klaipėdos kraštą. Šis ultimatumas irgi patenkintas. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvai teko pasirašyti trečią reikalavimą – iš Tarybų Sąjungos pusės: Lietuvai atiduotas iš Lenkijos atimtas Vilniaus kraštas, tačiau Lietuva priversta įsileisti sovietų karines įgulas.
1939 m. lapkričio 21 d. atsistatydina J. Černiaus vadovaujamas ministrų kabinetas. A. Smetona sudaro dar vieną koalicinę vyriausybę, jos vadovu tampa A. Merkys. Ši vyriausybė tampa paskutine laisvos 1918–1940 m. Lietuvos istorijoje.
1940 m. birželio 14 d. Lietuva gauna dar vieną sovietų ultimatumą. Jame reikalaujama atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą ir saugumo departamento vadovą, įsileisti papildomas sovietinės armijos įgulas, sudaryti prosovietinę vyriausybę[44]. Pirmasis punktas primena paprasčiausią šantažo priemonę, abu pastarieji jau reiškė faktinį valstybės kontrolės perėmimą ir galutinę šalies okupaciją.
Prezidentas A. Smetona, sušaukęs vyriausybės posėdį, reikalauja priešintis. Jį palaiko tik du ministrai: tautininkas Kazys Musteikis ir anksčiau buvęs krikščionis demokratas Kazimieras Jokantas. Drauge su jais šią poziciją užima Seimo pirmininkas K. Šakenis. Užtai vyriausybės premjeras A. Merkys, krikščionys demokratai Kazys Bizauskas ir Jonas Masiliūnas, liaudininkai Juozas Audėnas ir Antanas Tamošaitis, armijos vadai pasirenka kapituliaciją[45].
A. Smetona prarado realią situacijos kontrolę. Nei politinė, nei karinė vadovybė jo jau nebeklausė. Daugeliui opozicijos atstovų sovietinė okupacija pasirodė puiki proga atsikratyti A. Smetonos režimo.
1940 m. birželio 15 d. A. Smetona išvyksta į Vokietiją. Sovietų armija įžengia į Lietuvą. Prasideda Lietuvos okupacija, ilgiems metams palaidojusi jos valstybingumą.
Šiandien A. Smetonos režimas dažnai kaltinamas atidavęs Lietuvą be šūvio. Užmirštama, jog būtent A. Smetona reikalavo priešintis, o šį sprendimą daugiausiai sužlugdė opozicija. Režimui prikišama, jog autoritarinis valdymas pakirto šalies ir visuomenės rezistabilumą. Deja, Čekoslovakija okupuota faktiškai be pasipriešinimo, būdama demokratinė valstybė. Priešingai – Lenkijos karinis potencialas labiausiai išaugo diktatūros metais.
A. Smetonos laikais išugdyta ištisa patriotinė karta, paklojusi pagrindus tolesnėms kovoms ir kūrybai. Galima sakyti, jog šiandieninė Lietuva atkurta ant smetoninės Lietuvos pamatų. Šiame kontekste valdymo forma lieka visiškai antraeilė.
Išvados
1. 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas buvo atsakas į ligtolinę anarchiją ir ksenokratiją, kurios kėlė grėsmę tautos ir valstybės egzistencijai.
2. 1926 m. gruodžio 17–19 d. pasikeičia valstybės vadovai, bet ne santvarka. Valstybė lieka valdoma ligtolinės Konstitucijos pagrindais.
3. 1927 m. balandžio 12-ąją galima laikyti autoritetinio režimo pradžia – greičiau de facto negu de jure. Konstitucinė valstybės santvarka dar nebuvo pakeista, bet valdžia sutelkta prezidento ir vyriausybės rankose. Šalis tapo valdoma iš viršaus, valdžia – praktiškai nekontroliuojama.
4. 1928 m. gegužės 15 d. priimta Konstitucija iš dalies pakeitė valstybės santvarką, reformavo prezidento rinkimų tvarką, perskirstė prezidento ir Seimo galias. Juridiškai Lietuva liko demokratinė respublika.
5. 1929–1936 m. sudaryta demokratinė politinė vertikalė iš apačios į viršų. Antra vertus, apribota politinė įvairovė, daliai piliečių užkirstas kelias dalyvauti valstybės valdyme. Partinio diktato išvengta, įvairioms piliečių grupėms užtikrintos bendros taisyklės politiniuose procesuose.
6. 1938 m. gegužės 12 d. paskelbta Konstitucija dar labiau išplėtė prezidento teises, taip suteikdama režimui autoritarinių bruožų. Daugeliu kitų atžvilgių išlaikyta demokratinė santvarka, nors iš valstybės apibrėžimo demokratijos terminas išbrauktas. Konstitucija užtikrino pagrindines žmogaus teises, valdžia formuojama rinkimais, jos institucijos daugmaž išlaikė pasidalijimą funkcijomis.
7. 1929–1936 m. demokratinės vertikalės įvedimas, 1936 m. parlamentinių institucijų atkūrimas, 1939 m. koalicinės vyriausybės sudarymas leidžia spręsti apie demokratizacijos tendencijas ir perspektyvas.
8. Demokratizacija užsienio šalių agresijos akivaizdoje nepasiteisino. Opozicija pasinaudojo suteikta laisve politinei destrukcijai, o tai pakirto pačią valstybę. Demokratizuotas režimas nebeįstengė mobilizuoti tautos.
9. Pagrindinės žmogaus teisės 1926–1940 m. režime užtikrintos Konstitucijos, jų apribojimai liko išimtis. Visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas vyko palyginti laisvai, be valdžios diktato. Politinė įvairovė, rinkimų teisė, valdžios atskaitomybė iš dalies apribota, bet ne panaikinta.
10. 1926–1940 m. politinis režimas balansavo tarp autoritarizmo ir demokratijos. Šį režimą galima laikyti autoritarizmu su demokratijos elementais arba atvirkščiai – demokratija su autoritarizmo elementais. Atsižvelgiant į tendencijų visumą, pastarasis variantas atrodo labiau tikėtinas.
Nuorodos
* Marius Kundrotas – politikos mokslų magistras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas; adresas: V. Nagevičiaus g. 2–17, Vilnius; el. paštas: Marius.Kundrotas@tspmi.stud.vu.lt;
mokslinių interesų sritys – tautiškumas, politinės ideologijos ir partijos, religijos.
[1] Lopata, R. Authoritarian regime in interwar Lithuania: circumstances, legitimation, conception = Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija. Vilnius, 1998, p. 108–121.
[2] Merkelis, A. Antano Smetonos tautinės ideologijos bruožai: paskaita tautininkams. Kaunas, 1937, 32 p.; Merkelis, A. Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, 740 p.
[3] Trumpa, V. Aleksandro Merkelio Smetona ir Smetonos Lietuva. Metmenys, 1965, t. 9, p. 143–146.
[4] Šliogeris, V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas: atsiminimai. Sodus, 1966, 181 p.
[5] Alantas, V. Prezidentas Smetona kaip valstybininkas. Dirva, 1967, kovo 24–29.
[6] Audėnas, J. Paskutinis posėdis: atsiminimai. New York, 1966, 277 p.
[7] Alantas, V. Tauta istorijos vingiais: ideolog. Mąstymai. Chicago, 1990, 242 p.
[8] Augustaitis, J. Antanas Smetona ir jo veikla. Chicago, 1966, 154 p.
[9] Žepkaitė, R. Istoriko požiūris į Juozo Audėno prisiminimus. Paskutinis posėdis. Vilnius, 1990, p. III–XII.
[10] Ivinskis, Z. Aktualieji Lietuvos istorijos klausimai. Į laisvę, 1967, nr. 41, p. 22–28; Ivinskis, Z. Nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo raida ir lūžiai. Į laisvę, 1968, nr. 44, p. 31–55.
[11] Jakštas, J. Tautos Pažangos Partijos – Lietuvių Tautininkų Sąjungos istorijos bruožai 1916–1940. Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Red. J. Puzinas, J. P. Palukaitis. Chicago, 1979, p. 71–159.
[12] Švoba, J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Cleveland, 1985, 422 p.
[13] Truska, L. Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) bruožai. Galima rasti internete: Parlamento studijos http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Is ... Truska.htm [žiūrėta 2009-11-30]; Truska, L. „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje (1927–1940). Diktatūriniai ir autoritariniai režimai Vidurio ir Rytų Europoje XX amžiaus pirmoje pusėje. Ar išmoktos istorijos pamokos? Vilnius, 2007, p. 18–20; Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, 411 p.
[14] Kasparavičius, A. The Historical Expierence of the Twentieth Century: Authoritarianism and Totalitarianism in Lithuania. Totalitarian and authoritarian regimes in Europe : legacies and lessons from the twentieth century. New York, 2006, 297–313 p.
[15] Tamošaitis, M. Kultūrbolševizmas Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Režimas prieš parlamentarizmą: legalios galimybės sovietinei propagandai skleisti. Parlamento studijos, 2005, nr. 3, p. 52–76; 2005, nr. 4, p. 90–124; Tamošaitis, M. Seimo veiksnys Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose (1920–1926 m.). Parlamento studijos, 2006, nr. 7, p. 29–52; Tamošaitis, M. III Seimas (1926–1927). Lietuvos Respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Vilnius, 2007, p. 119–184.
[16] Butkus, Z. Baltijos šalių konstitucijos ir išorės poveikis jų keitimams tarpukaryje. Mūsų konstitucionalizmo raida. Vilnius, 2003, p. 155–174; Butkus, Z. Valstybiniai perversmai Baltijos šalyse (1926 ir 1934 m.): panašumai ir skirtumai. Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 69–82.
[17] Svarauskas, A. Kunigo M. Krupavičiaus opozicinė veikla valstybinei valdžiai (1927–1940 m.). Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2005, t. 37, p. 497–510; Svarauskas, A. Lietuvos politinės dešinės radikalizacija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Parlamento studijos, 2006, nr. 7 p. 53–72; Svarauskas, A., Tamošaitis, M. Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, 2007, t. 68, p. 43–57.
[18] Łossowski, P. Kraje bałtyckie na drodżie od demokraci parlamentarnej do dyktatury (1919–1934). Wrocław, Warszawa, Kraków; Gdańsk, 1972, 304 p.
[19] Riomeris, M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, 511 p.
[20] LTS posėdžių protokolų byla (1925 IX 12–1927 X 26). LCVA, f. 554, ap. 1, b. 36, l. 19.
[21] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1928, gegužės 25, nr. 275, p. 1–6.
[22] Ten pat.
[23] 1927 10 08–1932 03 18 – Lietuvių tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, 1932 03 19–1940 06 19 – Lietuvių tautinės jaunuomenės sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Dokumentuose ir straipsniuose šie vardai varijuoja – aut. past.
[24] LTS posėdžių protokolų byla (1925 IX 12–1927 X 26). LCVA, f. 554, ap. 1, b. 36, l. 34.
[25] LTS posėdžių protokolų byla (1925 IX 12–1927 X 26). LCVA, f. 554, ap. 1, b. 36, l. 37–41.
[26] Naujas, L. Tautininkų Sąjungos prezidiumas. Lietuvos aidas, 1928, vasario 2, nr. 2 (216), p. 4.
[27] Kas stovi Tautininkų Sąjungos priešaky. Lietuvos aidas, 1928, liepos 11, nr.129(343), p. 5.
[28] Jakštas, J. Tautos Pažangos Partijos – Lietuvių Tautininkų Sąjungos istorijos bruožai 1916–1940.
Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Red. J. Puzinas, J. P. Palukaitis. Chicago, 1979, p. 131.
[29] Švoba, J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Cleveland, 1985, p. 221–222.
[30] Kronika. Lietuvos aidas, 1929, spalio 03, nr. 225 (709), p. 7.
[31] Jakštas, J. Tautos Pažangos Partijos – Lietuvių Tautininkų Sąjungos istorijos bruožai 1916–1940. Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Red. J. Puzinas, J. P. Palukaitis. Chicago, 1979, p. 132.
[32] Kronika. Lietuvos aidas, 1931, birželio 2, nr. 121 (1199), p. 6.
[33] Vietos savivaldybės įstatymas. Vyriausybės žinios, 1929, rugsėjo 7, nr. 307, p. 1–3.
[34] Truska, L. Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) bruožai. Galima rasti internete: Parlamento studijos http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Is ... Truska.htm [žiūrėta 2009-11-30]; Truska, L. „Aksominė“ Antano Smetonos diktatūra Lietuvoje (1927–1940). Diktatūriniai ir autoritariniai režimai Vidurio ir Rytų Europoje XX amžiaus pirmoje pusėje. Ar išmoktos istorijos pamokos? Vilnius, 2007, p. 18–20.
[35] Anušauskas, A. Lietuvos savivaldybės XX amžiuje. Kai kurie pilietinio pasipriešinimo aspektai. Galima rasti internete: XXI amžius, 2002, gruodžio 11, nr. 93 (1100). http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... il_02.html [žiūrėta 2009-11-30].
[36] Savivaldybių įstatymo pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1924, rugpjūčio 20, nr. 168, p. 1–2.
[37] Vietos savivaldybės įstatymas. Vyriausybės žinios, 1931, gegužės 2, nr. 356, p. 1–21.
[38] Vietos savivaldybės įstatymo pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1934, spalio 1, nr. 458, p. 1–3.
[39] Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas. Vyriausybės žinios, 1931, lapkričio 25, nr. 369, p. 3–7.
[40] Seimo rinkimų įstatymas. Vyriausybės žinios, 1936, gegužės 9, nr. 533, p. 1–6.
[41] Jakštas, J. Tautos Pažangos Partijos – Lietuvių Tautininkų Sąjungos istorijos bruožai 1916–1940. Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Red. J. Puzinas, J. P. Palukaitis. Chicago, 1979, p. 137.
[42] Lietuvos Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1938, gegužės 12, nr. 608, p. 237–245.
[43] Domas Cesevičius. Vairas, 1939, gruodžio 7, nr. 47, p. 909.
[44] Urbšys, J. Lietuva lemtingaisiais 1939–40 metais. Vilnius, 1988, p. 48–50.
[45] Audėnas, J. Paskutinis posėdis. Vilnius, 1990, p. 204–217; Raštikis, S. [Atsiminimai]. T. 2: Kovose dėl Lietuvos. D. 2. Vilnius, 1990, p. 23–24.
Gauta 2010 m. sausio 14 d.
Pateikta spaudai 2010 m. birželio 8 d.
Summary
Lithuania in the Period of the Rule of the National Party: between authoritarian dictatorship and consolidated democracy
Smetona’s regime, which came to power in December, 1926, today is viewed as authoritarian dictatorship without any stipulation or appeal. However, facts suggest that this regime contained elements of a peculiar consolidated democracy.
Political system, formed in 1929–1936, followed the pattern of democratic political vertical line from bottom to top. Administrative districts (seniūnijos) elected Councils of rural districts; towns an cities elected their Councils; Councils of rural districts and towns formed regional district Boards which, in their turn, nominated candidates for the Seimas, elected by all citizens. Councils of rural districts, towns and regional districts elected special people’s representatives who elected the President. This way smooth transition of power levels from citizens and concord between governing institutions were guaranteed.
When, in 1936, all political parties, except the National Party, were officially dissolved, political variety became limited. Nevertheless, the established election system gave different groups of citizens, despite their political or organizational affiliation, the right to vote. Different political groups retained a possibility to participate actively in the country’s political life through public organizations and the media. Coalition government model, which came into existence in 1939, de facto legitimized multi-party principle at the highest level of authority.
Introduction of the democratic political vertical line in 1929–1936, restoration of Parliamentary institutions in 1936 as well as the formation of the coalition government in 1939 could be considered as prerequisites for the tendencies and perspectives for the democratization process.
The main human rights for all citizens were ensured by the Constitution, only criminals and the state’s enemies being an exception. Persecutions of those who adhered to other political views were rare, and the cultural and public life of the country did not experience the dictate of the authorities. In addition, the variety of political viewpoints, the right to vote, the authority’s accountability was partially limited, but not abolished.
Therefore, the political regime of 1926–1940 could be considered to be the authoritarian one with the elements of democracy or, vice versa, treated as democracy with some authoritarian elements. Taking into consideration the prevailing tendencies, the latter variant seems to be more persuasive.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
