Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Kryžiuočių ordino žygiai į Lietuvą 1263-1282 m.

http://studijos.tv3.lt/siukslynelis/ref ... 00/?page=3

ĮVADAS

Ilgą laiką Kryžiuočių ordinas buvo baisiausiu gyvenusių Pabaltijyje genčių priešu. Beveik
pusantro šimtmečio tęsusios aktyvios ir nnuoseklios užkariavimo veiklos padariniai—stipri
kolonijinė valstybė, įsikūrusi baltų žemėse, ir sunaikintos gentys, kurios ateityje galėjo sukurti
savąją valstybę, kultūros, kurios buvo pasmaugtos vystymosi etape.
Lietuvos istoriografijoje baltų kovoms su vokiečiais-užkariautojais yra skirta daug moksli-
nių darbų. Baltų ir vokiečių-užkariautojų santykiai nagrinėjami įvairiais aspektais, tačiau iki
šiol nebuvo nei vienos studijos, skirtos vien baltų bei kryžiuočių kovos būdų ir metodų, kuriais
buvo siekiama užsibrėžto tikslo, tai yra taktikos nagrinėjimui. Pirmasis veikalas šioje srityje—
tai Zigmo Raulinaičio "Karaliaus palikimas" iš serijos "Lietuvos raiteliai", kurio pagrindu pa
rašytas šis darbas. Remdamasis įvairiais šaltiniais (kronikos, dokumentai, laiškai ir kiti), lietu
vių ir užsienio istorikų darbais, jis aprašo įvairius baltų bei kryžiuočių žygius ir svarbiausius
mūšius ir kartu bando nustatyti abiejų pusių karybos principus, sujungti juos į vieną sistemą,
kurios elementai susiję tarpusavyje ir veikia vieni kitus, ir paaiškinti, kodėl, nepaisant prana-
šumo daugelyje sričių (technika, kariuomenės organizacija, stipri materialinė bazė), Ordinas
nesugebėjo greitai, kaip planavo, pavergti baltus, o baltams, nors jie dažniausiai ir laimėdavo
stambiuose kautynėse, taip ir nepavyko išstumti kryžiuočių iš savo žemių. Karo taktikos ana-
lizė iš dalies suteikia atsakymus į šiuos klausimus.
Trumpai kryžiuočių taktikos ypatumus aptarė Antanas Kučinskas monografijoje "Kęstutis".
Nors autorius nagrinėja vėlesnįjį laikotarpį, bendrieji karo vedimo principai mažai kuo skiriasi
nuo tų, kurie buvo naudojami mus dominančiu laikotarpiu, tai yra 1263—1282 metai. A. Ku-
činskas pateikia kryžiuočių žygių Masifikaciją, aptaria žygių rengimo laiką, trukmę, tikslus ir
ypatumus, liečia kariuomenės sudėties klausimus. Vertinga yra informacija apie kryžiuočių
žvalgus, kuri veda manyti, kad Ordinas galėjo turėti nuolatinę žvalgybos tarnybą. Be to, dar-
be yra aprašoma Kryžiuočių ordino struktūra, Ordino valstybės valdymo aparatas, kurių neži-
nant sunkų suprasti kkryžiuočių taktiką kare su baltų gentimis.
Epizodiškai 1263—1282 metų kryžiuočių ir baltų taktikos ypatumai minimi Edvardo Gu-
davidaus veikale "Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje".Tačiau ten labiau akcen
tuojama žygių ir mūšių datavimo problema.Bet, skirtingai, nei Z. Raulinaitis, E. Gudavičius ap
taria ir kryžiuočių diplomatinę veiklą, kuri, nors ir nebuvo tiesioginiu naujų žemių užkariavi-
mo metodu, turėjo įtakos karinių veiksmų pasirinkimui, kryžiuočių ekspansijos materialinės
bazės formavimuisi, Vakarų Europos paramos dydžiui (Z. Raulinaičio "Karaliaus palikime"
kryžiuočių diplomatinė veikla nušviečiama labai skurdžiai).
Plačiausiai iš Lietuvos istorikų apie kryžiuočius, turbūt, yra rašęs Teodoras Narbutas."Lie-
tuvių tautos istorijoje", trečiame tome labai plačiai aprašyta Kryžiuočių ordino, pradedant nuo
jo įsteigimo 1128 metais Jeruzalėje iki persikėlimo į Prūsiją, Livonijos ordino (Kalavijuočių)
istorija ir veikla, aptariami ordinų regulos, struktūra ir valdymo aparatai. Kketvirtame tome
999 skyriuje, pavadintame "Laikotarpio bruožai" autorius skiria vietos riterių-vienuolių žy-
giams aprašyti. Jo pateiktoje klasifikacijoje kryžiuočių žygiai skirstomi į dvi grupes: stambių
kariuomenių vykdomi ir mažų būrių puolimai, pateikiama įdomi bei vertinga informacija apie
žygių eigą ir ypatumus. Kaip ir A. Kučinskas, T. Narbutas mini kryžiuočių žvalgybos tarnybą.
Pažymėtinas lenkų istoriko K. Gurskio darbas apie kryžiuočių-prūsų santykius "Zakon krzy-
žacki a powstanie panstwa pruskiego".Autorius pateikia daug vertingos informacijos ne tik
apie patį Ordiną, bet (kas yra mums labai svarbų) ir apie jo kariuomenę, joje egzistavusias tai-
sykles, karybos metodus.Plačiai aptartas sudėtingas kryžiuočių pajėgų valdymo bei funkcio-


navimo mechanizmas, kuris lėmė aukštą Ordino karių organizacijos lygį. Nors prūsų žemių
nukariavimas parodytas kaip ilgas, bet nenutrūkstomas, nuoseklus procesas, minimi taktikos
metodai nėra susieti į vieną visumą, neanalizuojamas jų tarpusavio ryšis. Ko gero, tai ir ne-
buvo pagrindinis darbo tikslas.
Aptariant kryžiuočių karo taktikos istoriografiją, negalima nnepaminėti pagrindinių šaltinių,
iš kurių sėmėsi informaciją visi autoriai,—kronikų, visų pirma, Petro Duisburgiečio "Prūsijos
Žemės Kronikos". Nepaisant jos žinomo tendenciškumo ir šališkumo, ji lieka svarbiausiu šalti-
niu apie Kryžiuočių ordino karinę veiklą Prūsijoje, kartu atspindinčiu ir visą kryžiuočių takti-
ką, naudotą užkariaujant baltų žemes.
Kitas nemažiau vertingas šaltinis—Livonijos Eiliuotoji Kronika, pateikianti gana detalų Li-
vonijos kryžiuočių karo veiksmų bei aprašymą, kuriuo remdamiesi, galime sudaryti bendrą li-
voniečių panaudotų žemių užkariavimui taktikos metodų vaizdą. Nors šios kronikos autorius,
kaip ir P. Duisburgietis, yra garsus kryžiuočių šalininkas ir dažnai

iškreipia istorinius faktus, pa-
teikia klaidingus duomenis ( žuvusiųjų skaičiai), visaip bando pateisinti, o kai kur ir nuslėpti
grobikiškus kryžiuočių tikslus, jo pateiktus duomenis apie riterių taktiką karuose su baltais ga-
lima laikyti patikimais.
Kryžiuočių ordinas tam tikru atžvilgiu yra retas istorinis fenomenas.Pirmaisiais savo gyvavi
mo metais (buvo įkurtas 1128 metais) jis garsėjo kaip piligrimų-ligonių slaugytojų brolija. 1190
metais jos pagrindu buvo įkurtas riterių ordinas, kurio nariai pasivadino "Karaliaus palikime"
kryžiuočių diplomatinė veikla nušviečiama labai skurdžiai).
Plačiausiai iš Lietuvos istorikų apie kryžiuočius, turbūt, yra rašęs Teodoras Narbutas."Lie-
tuvių tautos istorijoje", trečiame tome labai plačiai aprašyta Kryžiuočių ordino, pradedant nuo
jo įsteigimo 1128 metais Jeruzalėje iki persikėlimo į Prūsiją, Livonijos ordino (Kalavijuočių)
istorija ir veikla, aptariami ordinų regulos, struktūra ir valdymo aparatai. Kketvirtame tome
999 skyriuje, pavadintame "Laikotarpio bruožai" autorius skiria vietos riterių-vienuolių žy-
giams aprašyti. Jo pateiktoje klasifikacijoje kryžiuočių žygiai skirstomi į dvi grupes: stambių
kariuomenių vykdomi ir mažų būrių puolimai, pateikiama įdomi bei vertinga informacija apie
žygių eigą ir ypatumus. Kaip ir A. Kučinskas, T. Narbutas mini kryžiuočių žvalgybos tarnybą.
Pažymėtinas lenkų istoriko K. Gurskio darbas apie kryžiuočių-prūsų santykius "Zakon krzy-
žacki a powstanie panstwa pruskiego".Autorius pateikia daug vertingos informacijos ne tik
apie patį Ordiną, bet (kas yra mums labai svarbų) ir apie jo kariuomenę, joje egzistavusias tai-
sykles, karybos metodus.Plačiai aptartas sudėtingas kryžiuočių pajėgų valdymo bei funkcio-


navimo mechanizmas, kuris lėmė aukštą Ordino karių organizacijos lygį. Nors prūsų žemių
nukariavimas parodytas kaip ilgas, bet nenutrūkstomas, nuoseklus procesas, minimi taktikos
metodai nėra susieti į vieną visumą, neanalizuojamas jų tarpusavio ryšis. Ko gero, tai ir ne-
buvo pagrindinis darbo tikslas.
Aptariant kryžiuočių karo taktikos istoriografiją, negalima nnepaminėti pagrindinių šaltinių,
iš kurių sėmėsi informaciją visi autoriai,—kronikų, visų pirma, Petro Duisburgiečio "Prūsijos
Žemės Kronikos". Nepaisant jos žinomo tendenciškumo ir šališkumo, ji lieka svarbiausiu šalti-
niu apie Kryžiuočių ordino karinę veiklą Prūsijoje, kartu atspindinčiu ir visą kryžiuočių takti-
ką, naudotą užkariaujant baltų žemes.
Kitas nemažiau vertingas šaltinis—Livonijos Eiliuotoji Kronika, pateikianti gana detalų Li-
vonijos kryžiuočių karo veiksmų bei aprašymą, kuriuo remdamiesi, galime sudaryti bendrą li-
voniečių panaudotų žemių užkariavimui taktikos metodų vaizdą. Nors šios kronikos autorius,
kaip ir P. Duisburgietis, yra garsus kryžiuočių šalininkas ir dažnai

iškreipia istorinius faktus, pa-
teikia klaidingus duomenis ( žuvusiųjų skaičiai), visaip bando pateisinti, o kai kur ir nuslėpti
grobikiškus kryžiuočių tikslus, jo pateiktus duomenis apie riterių taktiką karuose su baltais ga-
lima laikyti patikimais.
Kryžiuočių ordinas tam tikru atžvilgiu yra retas istorinis fenomenas.Pirmaisiais savo gyvavi
mo metais (buvo įkurtas 1128 metais) jis garsėjo kaip piligrimų-ligonių slaugytojų brolija. 1190
metais jos pagrindu buvo įkurtas riterių ordinas, kurio nariai pasivadino

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.