Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Gnosticizmas bei ultragnosticizmas (likvidacinis gnosticizmas) ir Rytai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvoje ir pasaulyje egzistuojančios (ir egzistavusios) religijos bei sektos » Pasaulyje egzistuojančios (ir egzistavusios) religijos bei sektos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Gnosticizmas bei ultragnosticizmas (likvidacinis gnosticizmas) ir Rytai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Tylenis

Pranešimo tema: Gnosticizmas bei ultragnosticizmas (likvidacinis gnosticizmas) ir Rytai

Parašytas: 05 Sau 2012 01:56

Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246

II. Ultragnosticizmas ir Rytai

Tęsinys. Pradžia -

viewtopic.php?t=7492

Ne mažiau svarbu ir tai, kad šito gnostinio viruso infiltracija vyksta dažniausiai būtent iš Rytų. Ir čia svarbu parodyti – kodėl ir kaip.

Pvz., manichėjizmas, kurį jau IV a. faktiškai sunaikino ir Europoje ir Sasanidų Irane (zoroastrizmo žyniai įvykdė nuosprendį Mani dar 270m.) ,- Rytuose kaip galinga, politiškai ir ideologiškai įtakinga sekta išsilaikė dar mažų mažiausiai tūkstantmetį.

Būtent Rytai, ir tame tarpe islamiškieji Rytai ( niekada nekovoję, skirtingai nuo krikščionybės ir judaizmo, prieš gnostikus rimtai, kadangė juos laikė „Knygos žmonėmis“) – išlaikė, faktiškai iki naujausių laikų, ir netgi įtraukė į savo ezoterines doktrinas (pvz. pas izmailitus) labai daug gnostinių elementų. Iš čia ir emanacionizmas ir bendras supratimas apie nedieviškąją krikščionių dievo esmę ir bendras su gnostikais antisemitizmas ir ypatingi „teisingos mirties“ būtinumo ir galimybių supratimai, kurie labai supanašino gnosticizmą su šachidizmu.

Tačiau kalba eina ne tik apie islamiškuosius Rytus. Ezoterinio budizmo ir induizmo, o ypač jų radikalių tantrinių sektų Rytai – persmelkti nuosava specifine „šaliagnostine“ mistika , tame tarpe ritualinio išėjimo iš materialaus pasaulio per nuosavą mirtį arba per žmonių aukojimą mistika. Ne atsitiktinai pagrindinis ezoterinio hitlerizmo centras „Anenerbe“ atkakliai ieškojo (ir rasdavo) giminingų gnostinių „šventosios mirties“ tradicijų visų pirma Rytuose – Tibeto Bon-po, induizmo tantroje, slaptose Japonijos doktrinose, radikaliose islamo sektose.

Ir ne atsitiktinai gnostinės erezijos ir skirtingo radikalumo laipsnio (iki labiausiai mus dominančio ritualinės mirties ultragnosticizmo) „gnostinės epidemijos“ įsiplieksdavo Vakaruose istoriniais įtakų iš Rytų sustiprėjimo laikotarpiais.

Pagrindinių gnostinių impulsų iš Rytų į bendrą Vakarų Civilizaciją schema:
Rytų gnosticizmo įtaka besiformuojančiai krikščionybei;
I
Galingas Rytų gnostinis impulsas Kryžiaus žygių bei Atgimimo epochose;
I
Rytų impulsas Didžiųjų geografinių atradimų epochoje. Įtaka Reformacijos procesui , kaip „ Dievo palikto“ žemojo pasaulio idėjos demonstracija ir tos idėjos skverbimasis (įsiskverbimas) į Reformaciją;
I
Švietimo epochos impulsas. Krikščioniškosios bažnyčios prasminės šerdies (ideologinio centro) visapusiškos socialinės kontrolės susilpnėjimas;
I
Švietimo epochos liberalaus Vakarų humanizmo krizė. Masinis Europos inteligentijos elitų kreipimasis į Rytietiškąsias prasmes;
I
Hitlerinis nacizmas kaip atviras bandymas realizuoti ultragnosticizmą „mirties civilizacijoje“
I
Absoliuti progreso bei humanizmo (projekto „Modern“) krizė Vakarų civilizacijoje. Neonacizmas ir naujas, masinis Europos bei Vakarų civilizacijos „atsigręžimas į Kserkso Rytus“. Postmodernistinė masinė pasaulinė (mirties) kultūra kaip tam tikrų elitų grupių vykdomo masinio žmonių dehumanizavimo, aukščiausiųjų prasmių žudymo žmonėse ,žmonių sugyvulinimo, jų pavertimo hilikais (gilikais), su visomis iš to išplauksiančiomis žmonijai pasekmėmis ( o būtent - „gyvulių“ skaičiaus ramus, be jokio sąžinės graužimo, būsimas koregavimas,sprendžiant pasaulines demografines problemas, kaip kad zootechnikas ramiai koreguoja per didelį galvijų arba vištų skaičių fermoje, nes tokia yra jo profesija ), įrankis.

Nors Europoje gnosticizmas didžiąją laiko dalį ir egzistavo prasminėje periferijoje, jis, kaip buvo minėta aukščiau, ne kartą „sprogdavo“ galingomis erezijomis (bogumilai, arijai ir t.t.)

Pirmasis po krikščionybės susiformavimo galingas gnostinių idėjų Europoje (ypač- pietų Europoje) „sprogimas“ įvyko kryžiaus žygių epochoje. Po žygių riterių atsigabentas Helenistinis ir rytietiškas moksliškumas bei filosofija buvo tiesiog „permelkti“ gnostika.

Ir čia kalba eina ne tik apie plačiai literatūroje aprašytą (nors, reikia neatmesti, kad krikščioniškųjų oponentų hipertrofuotą) gnostinę tamplierių mistiką. Filosofiniai – kultūriniai Atgimimo epochos „rateliai“ prie Italijos kunigaikščių ir hercogų dvarų (Mediči, Sforco, Bordžijo ir t.t.) – buvo faktiškai persmelkti hermetizmo ir/arba ezoterinio gnosticizmo. Ir tai buvo ne tik magija, alchemija, astrologija, hiromantija, numerologija ir t.t.

Filosofinės Kozimo Mediči ratelio paieškos (tame tarpe ir Marsilijo Fičino vadovaujamas Florencijos „Platono Akademijos“ įkūrimas) buvo vienu metu ir būdų išskirti pneumą – dieviškosios šviesos kibirkštis, paieška, bei būdų susijungti su Pleroma paieška. O nuodų Bordžijo dvare alchemija buvo pagimdyta ne vien tik politinės kovos su konkurentais dėl valdžios pragmatika. Tai visų pirma buvo filosofinio akmens paieška, o taip pat ypatingų nuodų, kurie užtikrina „šventąją mirtį“ – tai yra, leidžia išeiti iš nuodėmingo gyvenimo tiesiai į dieviškąją nebūtį, paieška.

Ir šitas „Atgimimo epochos gnostinis sprogimas“ turėjo ne tik kairįjį , šaliahermetinį poliusą, su kuriuo sieja daugelį genialių mokslo ir kultūros darbų tame laikotarpyje. Kartu su juo į Europą atėjo ir dešinioji ultragnostinė banga. Ir, galbūt, moralinis tam tikros Atgimimo epochos elito dalies sugebėjimas „puotauti maro metu“ – ne tiek „moralinio tos elito dalies degradavimo“, kiek ultragnosticizmo įtakos požymių liudijimas.

O eilėje Pietų Europos regionų gana radikalus katarų ir valdensų gnosticizmas kažkuriuo metu netgi visiškai išstūmė krikščionybę. Ir kovai su šita erezija netgi prireikė specialaus ( kaip žinoma, neįtikėtinai kruvino ir žiauraus) Albigono kryžiaus žygio ( http://en.wikipedia.org/wiki/Albigensian_Crusade ).

Ypatingai stiprų gnosticizmo impulsą turbūt gavo Ispanija, kuri Rekonkistos metu gavo papildomą gnostinį impuslą iš maurų. Ir, greičiausiai, ypatingos ispaniškųjų Naujųjų laikų „mirties kultų“ formos ne paskutinėje eilėje yra susijusios su gnostika.

Negalime atmesti ir prielaidos, kad būtent dėl šitos priežasties būtent Ispanijoje atsirado ir pasižymėjo ypatingu, beveik ritualiniu, žiaurumu (ir tuo pačiu metu ypatingomis pastangomis persekiojant žydus, įskaitant ir pakrikštytus žydus – maranus) Šventoji Inkvizicija.

Turint visą šitą omenyje, savaime aišku, kad ypatingą reikšmę gnostinės idėjos ir praktikos įgyja siaurame elitiniame ir kontrelitiniame sluoksnyje (kur jos negali nedaryti įtakos tame tarpe ir „didžiąjai“, „realiai politikai“). Ir kronikose , ir grožinėje Europos Viduramžių literatūroje kruvinų orgijų įtakingų senjorų pilyse aprašymai užima per daug vietos, kad būtų tik paprasti išsigalvojimai. Pvz. legendos apie Mėlynbarzdį, kaip mano kai kurie tyrinėtojai ,- turi gana realų, kruvinų ultragnostinių ritualų paplitimo tarp Viduramžių Europos elitų, pagrindą.

Sekantis galingas gnostinių idėjų Europoje sprogimas vėl yra susijęs, iš vienos pusės, su Rytais ( staigus kontaktų su jais padidėjimas Didžiųjų geografinių atradimų ir kolonijinių imperijų formavimosi epochoje) ir, iš kitos pusės, su Reformacijos epochos ideologiniu chaosu. Būtent tuo metu karališkuosius ir kunigaikščių rūmus, baronų pilis ir net turtingų pirklių namus tiesiog užtvindė įvairiausi burtininkai ir magai. Tiesioginio tiesos pažinimo ir išėjimo į dieviškąjį pasaulį per pašventimą į gnozisą (hermetinį arba gnostinį) idėja negalėjo nebūti patrauklia protestantiškąjai sąmonei, kuri buvo beveik visiškai išvaduota nuo „Dievo buvimo žemėje“.

O kartu su ja negalėjo nebūti neįtraukta į Reformaciją , nors ir skirtingose formose, mirties ontologija. Ir raganų bei burtininkų „medžioklė“, kuri tiesiog užtvindė protestantiškąją Europą ,- matyt, nebuvo vien tik ant išprotėjusių bažnytininkų sąžinės. Galima iškelti prielaidą, kad jos pagrindu taip pat buvo ir „šaliagnostinių“ praktikų masiškumas, su atitinkamais ritualais- tame tarpe ir žmonių aukojimu.

Tačiau vėlgi, iš kitos pusės, būtent tuo metu, ir būtent didžiąja dalimi iš gnostinių ezoterinių ritualų (alcheminių, astrologinių, numerologinių ir kt.) ir jų pasekoje – pradeda masiškai atsirasti naujas europietiškas moksliškumas. Rezultate Naujųjų amžių scientizmas taip pat tiesiog negalėjo nebūti persmelktas pačia įvairiausia, tame tarpe ir dešiniąja, „mirties“, gnostika.

Galų gale, eilinis gnosticizmo impulsas negalėjo neatsirasti Švietimo kontekste, su jo sekuliarizacijos ((pranc. sécularisation < lot. saecularis – pasaulietiškas) – turto, žemių, įstaigų, privilegijų atėmimas iš bažnyčios ir jų perdavimas pasaulietinei valdžiai, visuomenei. )patosu. Būtent Švietimo epocha, labai susilpninusi Bažnyčią kaip autoritetingą gnostinių erezijų priešą ir sustiprinusi scientizmą pagrindinių sekuliarinių ideologijų ( visų pirma liberalizmo) rėmuose, atvėrė naujas galimybes plisti gnostinėms idėjoms. Rezultate Europos mistinė filosofija ir literatūra(ypač vokiečių), įskaitant romantikus, tapo tiesiog persmelkta gnosticizmu. Frazė iš Getės „Fausto“ - „Kūrinija niekam tikusi“ – visiškia neatsitiktinai tapo faktiškai pažodine Vasilido citata.

Tai, jog kūrinija niekam tikus, ypač aštriai buvo pajusta XIX a. viduryje- pabaigoje, ir monarchinių ir liberaliai-demokratinių Vakarų civilizacijos modelių krizės fone. Ir visiškai neatsitiktinumas buvo tai, jog radikalių rasinių teorijų, nacizmo pirmtakų, autorius Ž.Gobiną ( http://en.wikipedia.org/wiki/Arthur_de_Gobineau ) ir H. Čemberleną (
http://lt.wikipedia.org/wiki/Houston_St ... hamberlain ) ,- daugelis tame pačiame laikotarpyje gyvenusių žmonių laikė gnostikais.

Ir taip pat visiškai neatsitiktinis to meto Europos masinis atsigręžimas į Rytus. Nyčė su jo Zaratustra tai tik vienas iš ryškiausių pavyzdžių. Ir taip pat neatsitiktinai gnostiniais motyvais („Žmogus - tai, ką reikia įveikti“, „Dionisas prieš Nukryžiuotąjį“) persmelkta visa Nyčės filosofija.

Ir vėlgi visiškai neatsitiktinai tuo metu į istorinę areną išeina – kaip alternatyva monarchiniam ir liberaliam politiniam modeliui ir priešprieša gnosticizmui – Marksas, su savo komunizmo, kaip rojaus žemėje sukūrimo, pasaulietiniu, sekuliariniu (atmetančiu Dievą) modeliu. Antignostiniu modeliu - nes jame žmonija tobulėja (kuria "rojų Žemėje" - komunizmą).

Okultinio gnosticizmo, kaip nacizmo prasminės šerdies (centro) atsiradimas, yra visiškai dėsningas tose sąlygose. Ir karingasis hitlerizmo ultragnosticizmas, pripažinkim, sugebėjo pademonstruoti savo jėgą ir savo galimybes atlikti milijonų žmonių aukojimą.

Tai, jog šitas ultragnosticizmas pagrindiniais savo priešais įvardijo būtent žydus – taip pat, kaip parodo aukščiau minėti sulyginimai, visiškai nėra atsitiktinumas. Galima iškelti (savaime aišku, pildytiną ir diskutuotiną) hipotezę, jog Europos antisemitizmas (civilizacine prasme), kuris tęsiasi štai jau daugiau kaip tūkstantmetį, ir kuris vėl ir vėl atgyja žydų pogromuose netgi tais atvejais, kai jį iš tikro pasmerkia oficiali bažnyčia, - kažin ar galėtų taip ilgai išgyventi be ezoterinio ( visų pirma elitų-aukštuomenių) to reiškinio ultragnostinio maitinimo. Ir kad vien tiktai tam tikrų žydų elitų ir jiems pritarančių kai kurių kitų žydų „nežydus“ niekinančios filosofijos ( beje, prieštaraujančios Biblijai (Senąjam Testamentui) ir jos išpažįstamo Dievo (Jehovos) priesakams, todėl minėti elitai labiau yra linkę remtis Talmudu) ir iš tos filosofijos išplaukiančios elgesio su nežydais („gojais“) praktikos tokiam ilgalaikiam ir stipriam reiškiniui neužtektų. Juk kiekvienoje tautoje yra tokių „išminčių“, kurie galėtų parašyti analogiškus protokolus (šiuo atveju protokolai yra minimi tik kaip vidinį žmogaus nusiteikimą iliustruojantis pavyzdys), tik vietoj „žydai“, įsirašytų kokį nors kitą, savo norimos tautos, kuri turi teisę engti kitas tautas(„gojus“), pavadinimą.

Ir čia negalime neatkreipti dėmesio ( ir žinoma, vėlgi pasikartosiu, jog tai tik diskutuotina hipotezė, kurią dar reikia tikrinti ir įrodinėti ) jog istoriniai žydų persekiojimų „įsiplieskimai“, atrodo, atitinka tuos laikotarpius, kada įvykdavo aukščiau aprašyti Europos gnosticizmo „sprogimai“.

Tęsinys:

viewtopic.php?t=7513

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 22 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: