Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://www.lndp.lt/diskusijos/ |
|
Jūsų požiūris į religiją http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=53&t=4322 |
Puslapis 2 iš 2 |
Autorius: | Tylenis [ 27 Bir 2010 01:53 ] |
Pranešimo tema: | |
O gal blogio tiek yra, nes mes turime laisvą valią jį daryti? Nežiūrint daugybės perspėjimų/patarimų jo nedaryti, nes nuo to tik patiems bus blogiau anksčiau ar vėliau. O po to verkiam ir spjaudom į dangų. |
Autorius: | tikras lietuvis [ 27 Bir 2010 07:49 ] |
Pranešimo tema: | |
Aš tai blogo nedarau. Pats, jei tuo užsiimi, tai ir žaisk tą žaidimą. |
Autorius: | Žygeivis [ 27 Bir 2010 18:20 ] |
Pranešimo tema: | |
tikras lietuvis rašė: Puritonas rašė: Šia prasme žmogus ir yra tas "akmuo", kurio sukūrimu Dievas pats apribojo savo galias, bet šis apribojimas iš jų ir kyla. Dievo nėra, nes kitaip nebūtų tiek blogio. O kodėl tu manai, kad Dievas arba Dievai (jei jis ar jie, žinoma, egzistuotų) turi rūpintis gėrio skleidimu? Beje, kaip jau kažkur čia forume esu rašęs, gėrio ir blogio sąvokos yra subjektyvios - tai, kas vieniems yra gėris, kitiems yra absoliutus blogis - žmonių interesai labai skiriasi. Pvz. galima būtų pateikti tūkstančius. Taip, kažkodėl pamirštama, kad tokiu atveju Dievas turėtų rūpintis ne tik žmonėmis, bet ir visais gyvais organizmais - pradedant virusais ir bakterijomis , ir baigiant kokiais nors dumbliais, kiparisais ir raganosiais (aš jau nekalbu apie jau išnykusias gyvūnų ir augalų rūšis). Taigi, kaip Dievas, siekdamas absoliutaus, visiems įtinkančio gėrio, sugebėtų visiems įtikti? P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė. :smile34: |
Autorius: | Bičiulis [ 27 Bir 2010 19:15 ] |
Pranešimo tema: | |
Žygeivis rašė: P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė. :smile34:
Kiek kartų kartota, kad senis su nepaprastomis galiomis ir ilga barzda, sėdintis kažkur aukštai. |
Autorius: | Žygeivis [ 27 Bir 2010 19:20 ] |
Pranešimo tema: | |
Bičiulis rašė: Žygeivis rašė: P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė. :smile34: Kiek kartų kartota, kad senis su nepaprastomis galiomis ir ilga barzda, sėdintis kažkur aukštai. Beje, ši diskusija mane įkvėpė paskelbti hipotezę apie Pasaulyje egzistavusias ir egzistuojančias daugybę Visatų - gal kurioje nors jų kaip tik ir gyvena visų kitų Visatų garbinami dievai: Žygeivio hipotezė apie daugybę Pasaulyje egzistuojančių (ir egzistavusių) Visatų http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5088 |
Autorius: | Tylenis [ 28 Bir 2010 01:05 ] |
Pranešimo tema: | |
Žygeivis rašė: P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė. [/b] :smile34: Na, pagal viską turėtų būt kažkas tokio: Dievas yra tai (arba asmenybė, arba kūrėjas) kas buvo, yra ir bus (t.y. yra laike bet tuo pačiu metu ir už laiko, kuris irgi yra tik vienas iš jo kūrinių, ribų), kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus tuo pačiu metu būdamas ir visuose juose (kaip kūriniuose) ir už jų ribų (kaip begalybė); Matematiškai tai būtų galima išreikšti taip: Nulis lygu begalybei. Šiuo atveju nulis - jo neįmanoma aptikti mūsų jutimo organais/logika, neįmanoma įrodyti, kad jis yra, TODĖL JO NĖRA, iš čia - nulis. Čia yra labai svarbus momentas, nes jei žmonės ŽINOTŲ, kad jis yra, tai būtų tolygu jų laisvos valios atėmimui, nes tada jie viską darytų kaip ir iš baimės kaip yra daroma darbe, kai viršininkas stebi :) O dabar niekas nieko nežino, kiekvienas tiki į ką nori, bet tai tik tikėjimas, nes net ir didžiausias religinis fanatiko širdies gilumoje kirba kirminėlis - o gal kai mirsiu, tuo viskas ir pasibaigs? Jis tiksliai NEŽINO. Ir todėl jo veiksmai yra diktuojami tik jo valios. Dėl šios priežasties Dievo buvimo logiškai niekas niekada neįrodys. ...O tuos, kurie pasakoja Dievą matę ar jį girdi, reikia vežt į Vasaros gatvę :) Begalybė - žr. aukščiau. Atkreipiu dėmesį - patys skaičiai nulis ir begalybė yra neteisingi - sugalvoti, kad kasdieniniame gyvenime būtų patogiau atlikti skaičiavimus, kadangi nulis jau yra skaičius, taigi jau kažkas, o jei žiūrėt preciziškai tiksliai, tai turėtų nieko nebūt, taigi ir to skaičiaus; begalybė irgi, nes tuo skaičiumi yra aprėpiama (taigi padaroma tarsi baigtina) visa begalinė (t.y. jei irgi žiūrėt matematiškai preciziškai tiksliai - neaprėpiama) skaičių seka. Iš čia išvada - šis matematinis apibrėžimas netikslus, bet tikslesnio neįmanoma sugalvot, ryšium su racionalaus mąstymo ribotomis galimybėmis. |
Autorius: | Žygeivis [ 28 Bir 2010 12:02 ] |
Pranešimo tema: | |
Remiantis tokiu apibrėžimu akivaizdu, kad toks Dievas tikrai nereguliuoja ir nesikiša į kiekvieno gyvo padaro (pradedant kokiais nors virusais ir bakterijomis), gyvenimą. Toks Dievas užsiima tik ypač fundamentaliais dalykais - pvz., fizinių dėsnių nustatymu, Visatų kūrimu ir pan. |
Autorius: | Tylenis [ 28 Bir 2010 12:19 ] |
Pranešimo tema: | |
Tylenis rašė: Kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus.
Na, šiuo atveju žodžiu "palaiko" turėta omenyje jo pats aktyviausias dalyvavimas kad ir smulkiausiuose dalykuose, tame tarpe ir gyvų organizmų gyvenime. :) |
Autorius: | Žygeivis [ 28 Bir 2010 12:25 ] |
Pranešimo tema: | |
Tylenis rašė: Tylenis rašė: Kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus. Na, šiuo atveju žodžiu "palaiko" turėta omenyje jo pats aktyviausias dalyvavimas kad ir smulkiausiuose dalykuose, tame tarpe ir gyvų organizmų gyvenime. :) Na tokio smulkmeniško Dievo egzistavimas, mano subjektyvia nuomone , nerealus. Vien jau todėl, kad apdorojamos informacijos apimtys būtų tokios milžiniškos, kad joks Dievas su tokia apimtimi nesusidorotų. |
Autorius: | Tylenis [ 28 Bir 2010 13:08 ] |
Pranešimo tema: | |
Kodėl gi ne, jei jo operatyvinės atminties apimtis - begalybė ram'ų :img01: |
Autorius: | Žygeivis [ 01 Lie 2010 18:00 ] |
Pranešimo tema: | |
Tylenis rašė: Kodėl gi ne, jei jo operatyvinės atminties apimtis - begalybė ram'ų :img01:
Tokiu atveju, tokia begalinė "operatyvinė atmintis" būtinai turi būti paminėta Dievo sąvokos apibrėžime. :smile66: |
Autorius: | Tylenis [ 02 Lie 2010 00:52 ] |
Pranešimo tema: | |
Kažka panašaus jau buvau parašęs: Tylenis rašė: Matematiškai tai būtų galima išreikšti taip:
Nulis lygu begalybei. ... Bet kritikos spaudžiamas pakoregavau apibrėžimą :img06: - kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus tuo pačiu metu būdamas ir visuose juose (kaip kūriniuose) ir už jų ribų (kaip begalybė); Šiuo atveju begalybės terminu apibrėžiama išvis viskas, kaip ir pridera begalybei, tame tarpe ir ramai :smile66: |
Autorius: | Bičiulis [ 02 Lie 2010 21:11 ] |
Pranešimo tema: | |
Man atrodo, kad jūs čia bandot dievo egzistenciją paneigt arba paremt moksliškai. Tai neįmanoma, nes pats dievas nėra moksliškas dalykas. |
Autorius: | tikras lietuvis [ 02 Lie 2010 23:25 ] |
Pranešimo tema: | |
Aš pabandysiu paremti, nors jokių įrodymų nežadu ieškoti. Tik loginiais pasamprotavimais. Ką tik buvo ginčas dėl to, kad a.a. Brazauskas pageidavo būti įneštas į Katedrą, o taip vadinami dešinieji su kunigijos vadais užsispyė atkeršyti už kažką. Vienas iš priekabių buvo toks, kad jis būk buvo netikras katalikas - ne taip, kaip tie, kurie ten dienų dienas leidžia. Aš taip aiškinau: jei dievas yra, tai visi žmonės, kad ir kaip jie įsivaizduotų save ir darytų pagal savo įsivaizdavimus, vis tiek būtų dievo (valioje), todėl būtų jo (žmonės), nes nuo žmonių praktiškai niekas nepriklauso. Tokiu atveju bažnyčia yra ne pastatas, ne organizacija, o žmonės. Jei taip, tai žmonių daugumos nuomonė = dievo nuomonė ir hierarchai, kurie tėra tik klerkai, turėtų pasielgti pagal tai kaip visuomenės dauguma mano, kad reikia pasielgti. Taigi hierarchų sprendimas neįleisti į katedrą yra dar vienas mažumos karo, pvz.,, pasireiškusio žydų šaudymu ir pokario banditavimu, pasireiškimas. Kitaip sakant tai - velnio darbai. O jei yra velnias, tai yra ir dievas. Ar jis tik gėris, o gal visagalis - čia jau kitas klausimas. |
Autorius: | stiklas [ 04 Rgp 2010 23:31 ] |
Pranešimo tema: | religija |
Šaltinis - http://counter-propaganda.w3.lt/christ/ ... ejesus.php Pirminis šaltinis nebeveikia, todėl kopija čia: http://webcache.googleusercontent.com/s ... lr=lang_be Ar tik Jėzus Kristus nebuvo suvalgytas? 2006 05 15 Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus (jo lavonas) po nukryžiavimo buvo suvalgytas jo mokinių, galima paaiškinti ne tik krikščioniškąją kanibalizmo mistiką, bet ir daugelį kitų krikščionybės mįslių. Eucharistijos ritualai panašūs į tikrųjų kanibalų apeigas Jau nuo seno nekrikščionis glumina daugelio krikščionių atliekami ritualai, susiję su įsivaizduojamu Jėzaus Kristaus (Jėšujos iš Nazareto, krikščionių pranašo, garbinamo kaip dievas ar dievo sūnus) kūno valgymu ar kraujo gėrimu. Valgydami pašventintus specialius vaflius ar gerdami vyną, katalikai, stačiatikiai ir kai kurių kitų krikščionių grupių atstovai įsivaizduoja, kad tai – jų pranašo (ar dievo) kūnas ir kraujas. Nemažai krikščionių mano, kad tokiu būdu priartėja prie savojo dievo, įgauna dieviškųjų savybių; kai kurie netgi įpuola į ekstazę. Šie ritualai tiek savo esme, tiek forma (išskyrus tai, kad tikrovėje valgomas vaflis, o ne žmogiena) labai primena daugelio žinomų kanibalistinių kultūrų apeigas – tikrieji kanibalai dažniausiai valgė žmones (ir dabar ko gero valgo kai kuriuose Afrikos bei Azijos regionuose) visai ne iš bado, o todėl, kad tikėjo, kad suvalgę žmogų ar kurią nors jo kūno dalį, perims visą jo jėgą ir drąsą. Panašiai ir krikščionys valgo įsivaizduojamą savo dievo kūną bei geria įsivaizduojamą jo kraują ne todėl, kad yra alkani, o norėdami įgauti dieviškųjų savybių, suartėti su (kaip jie tiki) prisikėlusiu Jėzumi Kristumi bei sustiprinti tarpusavio solidarumą. Jėzaus Kristaus kūno dingimo aplinkybės iki šiol neišaiškintos Tai, kad Kristaus lavonas dingo iš kapavietės, kur jis buvo paliktas iki šabo pabaigos, krikščionys vadina stebuklu, pristato kaip savo pranašo dieviškumo ar net vėlesnio prisikėlimo įrodymą. Keistas tai argumentas – sprendžiant pagal biblijinius šaltinius, kapo nesaugojo niekas, kas nebūtų suinteresuotas Kristaus dieviškumo įrodymu (apie tai bus kalbama truputį vėliau), taigi lavonas galėjo būti išgabentas į bet kurią palaidojimo vietą. Ar tik „Paskutiniosios vakarienės“ scena nėra nurodymas suvalgyti Kristaus kūną po jo mirties? Keliose Naujojo testamento vietose aprašyta vadinamoji „Paskutinė vakarienė“, įvykusi prieš pat Kristaus suėmimą ir nukryžiavimą. Jos metu Jėzus Kristus liepė savo mokiniams valgyti duoną ir gerti vyną, aiškindamas, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. (Pavyzdžiui, Evangelija pagal Matą, 26, 26-28) „Paskutinė vakarienė“ tapo eucharistijos pagrindu. Tačiau labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ metu Jėzus Kristus kalbėjo ne tiek apie duoną ir vyną, kiek apie savo paties kūną ir kraują. Evangelijoje pagal Joną cituojami tokie Kristaus pasisakymai apie savo kūną ir kraują: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, tai neturėsite gyvybės savyje <...> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą <...> Nes mano kūnas yra tikras penas ir mano kraujas tikrasis gėrimas <...> Šita yra iš dangaus atėjusioji duona...“ (Evangelija pagal Joną, 6, 53-58) Krikščionių teologai aiškina šiuos Kristaus žodžius perkeltine prasme. Tokia interpretacija labiausiai atitinka krikščionybės interesus, tačiau evangelijos tekste Jėzaus Kristaus žodžiai skamba visai ne metaforiškai. Jei Jėzus Kristus suvokė savo kūną ir kraują kaip tai, kas valgytina, tai labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ scena – tai ne kas kita, kaip priminimas mokiniams, kad šie privalės suvalgyti mokytojo kūną. Tikėtina, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas savo pasekėjų Kiek galima spręsti iš biblijinių tekstų, kapavietė, kurioje buvo paliktas Kristaus kūnas, nebuvo saugojama. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą teigiama, kad, siekdami sutrukdyti pavogti Jėzaus Kristaus lavoną, žydų dvasininkai ir fariziejai kitą dieną po nukryžiavimo prašė Pontijaus Piloto paskirti sargybą prie Kristaus kapo, o kai Pilotas atsakė, – „Turite sargybą...“ – dvasininkai pastatė (savo?) sargybinius bei „užantspaudavo akmenį“ (kuris buvo užverstas ant kapavietės). (Evangelija pagal Matą, 27, 62-66) Šis epizodas labiau primena ne liudininko pasakojimą, o vėlesniais laikais visiškai su žydų tikėjimu ir kultūra nesusipažinusio žmogaus prikurtą klastotę, kadangi tuo metu buvo šabas, o darbas (kapo antspaudavimas, o ko gero – ir derybos su Pilotu, sargybos statymas ar gal netgi sargybos ėjimas) šabo metu žydams buvo sunkus nusikaltimas prieš jų religiją. Juk per šabą netgi pranašo motina bei (matomai) sugyventinė ar žmona Marija Magdalietė nedrįso netgi ruoštis Kristaus laidotuvėms – ką jau bekalbėti apie kapo antspaudavimą ir sargybą prie kapo. Nekyla abejonių, kad, kol saulė nusileido šeštadienį, Jėzaus Kristaus kapavietės niekas nesaugojo. O ir sekmadienio rytą atėjusios prie kapo, Marijos ten terado tik nepažįstamą vyrą, įtikinėjusį, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų (ar du vyrus – pagal Luką ir Joną). Taigi greičiausiai kapo iš viso nesaugojo niekas iš Kristaus nedraugų. Kapo savininkas „šventasis“ Juozapas iš Arimatėjos matomai buvo Jėzaus Kristaus šalininkas, tad faktiškai su pranašo lavonu jo pasekėjai galėjo daryti ką tik norėjo. Galėjo jį ir suvalgyti, ypač jei Jėzus Kristus pats to troško. Jeigu Jėzaus Kristaus kūnas iš tikrųjų dingo jo pasekėjų kanibalistinės puotos metu, visai realu, kad pastarieji išsaugojo savo kraupią paslaptį. Tokios paslapties atskleidimas ne tik būtų sukompromitavęs besikuriančią krikščionybę, bet ir kanibalizmo netoleravę žydai greičiausiai būtų užmėtę akmenimis paskutiniosios puotos dalyvius. Pagaliau, jei kuris nors iš pašvęstųjų kada ir prasitarė, juo paprasčiausiai niekas nepatikėjo. Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas, daugelis krikščionybės mitų bei ritualų nebeatrodo keisti ir nesuprantami Kaip jau buvo minėta, tampa prasminga „Paskutinės vakarienės“ scena. Jos paskirtis – sutaikyti Jėzaus Kristaus mokinius su mintimi, kad jie turės suvalgyti savo mokytojo kūną bei gerti jo kraują, ir iš anksto nuteikti vadinamuosius „apaštalus“, kad tuo būdu šie perims Kristaus dieviškumą. Kartu įgauna prasmę ir daugelis kitų krikščionybės aspektų, tarp jų – ir pats krikščioniškasis mitas apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. „Šventojo“ Gralio mistika Krikščionys didelę reikšmę teikia taurei, iš kurios Jėzus Kristus gėrė „Paskutinės vakarienės“ metu, ir į kurią, pagal Robertą iš Borono, Juozapas iš Arimatėjos vėliau surinko Kristaus kraują. Krikščionys priskiria vadinamajam Graliui įvairiausias stebuklingas galias, ir matyt kad, norint jomis pasinaudoti, reikia iš Gralio atsigerti – tam tikra prasme reikia gerti tikrąjį Jėzaus Kristaus kraują. Peršasi išvada, kad greičiausiai ir Juozapas rinko savo pranašo kraują ne šiaip sau, kad visai realu, kad iš tos taurės buvo geriama netrukus po Jėzaus Kristaus mirties, ir kad krikščionių fantazijos, susijusios su vyno gėrimu religinių apeigų metu, yra kažkada įvykdyto kraupaus ritualo atkartojimas. Prisikėlimo mitas Prisikėlimas po mirties nėra krikščionių išradimas. Antikiniais laikais klestėjo ne vienas tikėjimas, kurio dievybės periodiškai mirdavo ir prisikeldavo. Dažnai su vieno ar kito dievo prisikėlimu buvo susijusios aukojimo apeigos, o aukas – dažniausiai naminius gyvulius – paprastai suvalgydavo misterijų dalyviai. Ar tik Jėzus Kristus panašiai neįsivaizdavo savo mirties ir prisikėlimo – kad jis atgims jo kūną valgiusiuose ir jo kraują gėrusiuose mokiniuose? Pagal „šventą“ Joną, Jėzus Kristus aiškino taip: „Kas mano kūną valgo ir kraują geria, tas pasilieka manyje ir aš jame“. (Evangelija pagal Joną, 6, 56; kursyvas mano, G.Š) Eucharistija Priėmus prielaidą, kad pirmoji eucharistija buvo tikra, o ne simbolinė, pats ritualas pasirodo visai kitoje šviesoje, kaip krikščionis suvienijusios apeigos, kurios iš tikrųjų prasidėjo ne prieš Kristaus mirtį, o greičiausiai – naktį po jos. Juk niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendra paslaptis ar bendras nusikaltimas. Atlikę kulto apeigas, kurias kiti laiko nežmoniškomis ar netgi nusikalstamomis, žmonės jaučiasi pašvęstaisiais, išskirtaisiais, kitokiais nei visi. Juk ir dabar eucharistija išlieka vienu iš pagrindinių krikščionių vienybę palaikančių ritualų. Bendras įsivaizduojamo dievo kūno valgymas dažniausiai ir vadinamas „komunija“ – priėmimu į šio ritualo jau siejamų krikščionių tarpą ar dar didesniu krikščioniškojo bendrumo sustiprinimu. Polinkis į pasyvų kanibalizmą psichologiškai įmanomas Nėra jokia paslaptis, kad Jėzus Kristus nebuvo psichiškai subalansuota asmenybė. Neaiški tėvystė buvo nenuplaunama dėmė pirmojo amžiaus žydams, ir pačioje Biblijoje nemažai dėmesio yra skiriama nuo pat vaikystės pasireiškusiam Jėzaus Kristaus ekscentriškumui. Todėl visai įmanoma, kad Jėzus Kristus norėjo būti suvalgytas. Ir dabar pasitaiko žmonių, kurie trokšta būti suvalgyti; pavieniai sutartinio kanibalizmo atvejai, kai „auka“ savo iniciatyva susiranda būsimą valgytoją su Interneto pagalba ar panašiai, tampa žinomi ir plačiajai visuomenei. Visai tikėtina, kad panašių troškimų turėjo ir Jėzus Kristus. Ko gero krikščionių kanibalistinė mistika ir dabar skatina psichologinius kraštutinumus Tarp krikščionių yra nuo seno paplitę mitai apie vampyrizmą; ten, kur dominuoja krikščioniška kultūra, susilaukia didelio pasisekimo filmai apie žmogėdras, kraugerius ir panašius herojus. Būtent krikščionių tarpe pastoviai atsiranda tiek maniakų žudikų, į smurtą linkusių iškrypėlių, kiek nėra nė vienoje kitoje kultūroje; krikščioniškosios civilizacijos terpėje vėl ir vėl atsiranda norinčių būti suvalgytiems. Ar tai nėra „Paskutinės vakarienės“ atgarsiai? Juk dauguma krikščionių pastoviai dalyvauja religiniuose ritualuose, kurie nori nenori asocijuojasi su kanibalizmu – ir todėl gali visam gyvenimui traumuoti jautresnės psichikos žmones. Taigi yra pakankamai argumentų, palaikančių hipotezę, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas po jo nukryžiavimo. Ją įrodžius ar tiesiog priėmus kaip labiausiai tikėtiną, galima daug ką suprasti ir paaiškinti krikščionių tikėjime, psichologijoje bei visoje krikščioniškoje kultūroje. Galbūt tai padėtų suprasti nežmonišką istorinį krikščionių žiaurumą – suprasti, kodėl per ilgą krikščionybės istoriją buvo taip šaltakraujiškai išžudyti, nukankinti ar sudeginti ant laužo milijonai padorių žmonių, kuriems buvo nepriimtina krikščioniškoji „komunija“? |
Autorius: | stiklas [ 05 Rgp 2010 00:12 ] |
Pranešimo tema: | |
Šaltinis - http://www.counter-propaganda.w3.lt/chr ... jesus_.php (dabar jau nebeveikia) Jėzus Kristus: dievas? – fokusininkas? – nusikaltėlis? – ligonis? Evangelijos pateikia apie krikšcioniu pranašo gyvenima ir mokyma pakankamai duomenu, kad butu galima spresti, jog Jezus Kristus buvo dievas, geranoriškas fokusininkas, visuomenei pavojingas nusikaltelis arba tiesiog psichinis ligonis. Jezus Kristus buvo nuteistas, ir jam buvo ivykdyta mirties bausme, kaip atsitikdavo ir dabar atsitinka daugeliui kriminaliniu nusikalteliu Pagal krikšcioniu interpretacija, Jezus Kristus buvo kankinys, pasiaukojes už žmoniu „išganyma“ ir be jokios kaltes nukankintas. Taciau juk Jezus nebuvo spontaniškai nulinciuotas. Jezus Kristus buvo teisiamas pagal tuo metu Palestinoje galiojusia Romos teise, o nukryžiavimas buvo standartine bausme, kuria bausdavo nuteistus mirti kriminalinius nusikaltelius, o ne koks nors specialus kankinimo budas. Krikšcionys tiki, kad ju garbinamas krikšcionybes pranašas Jezus Kristus (gyvenime – Jehuja ar Ješuja iš Nazareto) buvo dievas ar bent dievo sunus ir gyveno išskirtinai dorybinga gyvenima. Taciau juk Romos imperija jau buvo daugiau ar mažiau teisine valstybe, ir, jei žmogui ten buvo ivykdoma mirties bausme, tam turejo buti vienoks ar kitoks realus pagrindas. Apie Jezu Kristu, jo charakteri ir gyvenima galima spresti tik iš evangeliju Jezus Kristus faktiškai nera minimas jokiuose to meto istoriniuose šaltiniuose, jei neskaitysime keleto užuominu, labai jau primenanciu krikšcioniu veliau iterptas klastotes. Ir tame nera nieko keisto – juk tokiu kaip Jezus Kristus pirmuose musu eros amžiuose buvo šimtai. Jie vadino save pranašais, žydu karaliaus Dovydo ipediniais ar mesijais, pranašavo pasaulio pabaiga, klajojo po Palestina ir bande suburti aplink save kuo daugiau pasekeju bei pradeti ginkluota kova prieš užkariautojus romenus – kaip buvo iprasta to meto žydu kulturoje. Kartais tokiems pranašams pavykdavo pasiekti savo tiksla, ir kiekvienu tokiu atveju romenams tekdavo malšinti nauja žydu sukilima. Todel taikos savo imperijoje sieke romenai, pavarge kovoti su niekaip nenurimstanciu žydu pasipriešinimu, stengdavosi nutraukti sekmingesniuju pranašu veikla, kol šie dar nesubure per daug pasekeju. Taigi amžininkai nelaike vertu netgi užsiminti apie tai, kad kartu su kitais pranašais buvo nubaustas ir Jezus Kristus – iš pažiuros eilinis žydu maištininkas. Kažkiek duomenu apie Jezu Kristu ir jo gyvenima pateikia evangelijos – pirmuju pasekeju pasakojimai apie ta, kuri jie garbino kaip dieva. Deja, eiliniams žmonems yra prieinamos tik tos evangelijos, kurios buvo atrinktos krikšcioniu šventiku ir kanonizuotos bei itrauktos i Biblija. Nekyla abejoniu, kad tai yra butent tos evangelijos, kurios labiausiai atitinka krikšcioniškosios biurokratijos interesus, ir Jezus Kristus jose vaizduojamas iš pacios palankiausios puses. Taciau ir keturiose Vakaru tradicijos Naujojo Testamento evangelijose: pagal Mata, Marka, Luka ir Jona, – yra pateikta pakankamai informacijos, leidžiancios suprasti, koks Jezus Kristus buvo iš tikruju. Svarbiausia yra nekreipti per daug demesio i gausius Jezaus pamokslus miniai, kuriu metu Kristus dažniausiai atkartodavo senuju žydu pranašu mintis, o spresti pagal tai, ka Jezus Kristus kalbejo savo mokiniams intymioje aplinkoje , o taip pat pagal konkrecius Jezaus veiksmus ir poelgius. Viduramžiu perrašinetojai galejo iškraipyti kai kuriu Jezaus Kristaus pamokslu prasme, taciau vargu ar jie driso prifabrikuoti daug nauju epizodu. Iš pirmo žvilgsnio Jezus Kristus pasirodo geranorišku fokusininku Evangelijose ir kitose Naujojo Testamento vietose visa laika akcentuojama, kad Jezus Kristus visu pirma kalbejo apie pozityvius jausmus – meile artimui, užuojauta kenciantiems ir neturtingiesiems, skriaudu atleidima ir pan., todel gali pasirodyti, kad Jezus Kristus buvo absoliutus filantropas, geraširdis, visa savo gyvenima visiems linkejes ir dares tiktai gera. Daug demesio Naujasis Testamentas paskyre Jezaus Kristaus darytiems „stebuklams“, – tokiems kaip mirusiu žmoniu atgaivinimas, nepagydomu ligoniu išgydymas, vaikšciojimas vandeniu ar daugelio žmoniu pamaitinimas ir pagirdymas nedideliu kiekiu maisto ir vandens ar vyno. Kažkodel evangelijose nera netgi užsiminta, kad visi tie „stebuklai“ buvo ne kas kita, kaip standartiniai senoves žydu fokusai, kokius atlikti mokejo daugelis ir kuriu atlikimo technikos greiciausiai buvo perduodamos iš kartos i karta „stebukluose“ besispecializuojanciose žydu šventiku giminese. Juk butent todel Jezus Kristus nesusilauke pasisekimo tarp išprususiu žydu. Juk tai, kuo žavejosi „mišiugenai“ (ne žydai), o krikšcionys šlovino ir šlovina kaip savo dievo darytus stebuklus, to meto išsilavinusiems žydams buvo paprasciausi nuvalkioti fokusai, kokius rodydavo kiekvienas save gerbiantis pranašas, o kai kuriuos iš ju ko gero profesionalus stebukladariai rodydavo turgaus aikštese. Juk netgi Biblijoje užsimenama, kad Jezus Kristus nesugebejo nei akmenu duona paversti, nei nuo Jeruzales šventyklos stogo nušokti. Raginimai tai padaryti evangelijose pristatomi kaip „šetono gundymai“, priverte Jezu išsisukineti gudriomis frazemis. Jezus Kristus išsiskyre savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino, o taip pat šiurpinanciu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai. Taigi neidemiai perskaicius evangelijas, atrodo, kad Jezus Kristus buvo nekenksmingas iliuzionistas, keliavo sau po Palestina, pamokslavo, rode triukus, vadino save Jehovos sunumi ir kviete žmones buti geresniais. Kristaus mirtis ant kryžiaus iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nekalto žmogaus pasiaukojimas už savo tikejima ir šviesius idealus. Taciau atidžiau išstudijavus Naujaji Testamenta, Jezus Kristus pasirodo visiškai kitoje perspektyvoje. Kai kurie krikšcioniu pranašo poelgiai liudija, kad Jezus Kristus išsiskyre savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino, o taip pat šiurpinanciu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai. Jezus Kristus turejo akivaizdžiu smurtininko ir sadisto požymiu; kai kurie evangeliju epizodai sukelia abejoniu del psichines krikšcioniu pranašo bukles ar netgi teisinio Kristaus veiksnumo. Jezui Kristui buvo nesvetimas sadizmas Labai daug apie Jezaus Kristaus asmenybe pasako krikšcioniu paprastai neeskaluojamas epizodas iš Kristaus vaikystes. Karta, šeimai grižtant iš Jeruzales, dvylikametis Jezus Kristus nieko neispejes pabego nuo savo tevu. Šie išsigande visur ieškojo sunaus ir po keliu dienu surado Jezu Jeruzales šventykloje. Kai Jezaus Kristaus motina Marija pasiskunde: „Vaikeli, kam mums tai padarei!? Štai tavo tevas ir aš su sielvartu ieškojome taves“, – berniukas negailestingai atreže: „Kam gi manes ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia buti savo Tevo reikaluose?“ (Evangelija pagal Luka, 2/42-49) Psichoanalitikai cia kaip mat prisimintu Edipo kompleksa ir kitus panašius sindromus – bet kokiu atveju šis Luko Evangelijos epizodas vienreikšmiškai liudija, kad Jezus Kristus ne kiek nepergyveno del to, kad iskaudino tevus. Iš Kristaus reakcijos galima daryti išvada, kad tevu pergyvenimai ir skausmas berniukui suteike malonuma, – juk šiurkšciu savo atsakymu Jezus Kristus dar labiau iskaudino savo motina ir žmogu, kuris augino Jezu kaip tikra savo sunu. Jezus Kristus kaip latentinis sadistas atsiskleide ir epizode, kai vienas fariziejus (griežto žodines judaizmo tradicijos laikymosi šalininkas) pasikviete Jezu pas save pietu ir nusistebejo, kad Jezus Kristus išsidrebe gulte nenusiploves ranku. (Kaip ne karta pabrežta ir Biblijoje, plautis rankas prieš valgi buvo šventa kiekvieno žydo pareiga, – visai gali buti, kad patarle apie kiaule ir bažnycia tapo tokia populiari butent šio epizodo deka.) Tada Jezus Kristus, aiškiai jausdamas malonuma, išsityciojo iš šeimininko ir visu farizieju, negailestingai žemindamas juos pacius, ju tikejima, paprocius bei visa žydu kultura. (Evangelija pagal Luka, 11/37-52) Net jeigu fariziejus ir buvo neteisus, joks padorus žmogus, pranašas ar dievas negaletu taip begediškai tyciotis iš žmoniu, kurie pakviete ji i svecius ir elgesi taip, kaip nuo amžiu elgesi visa žydu tauta. Matyt Jezus Kristus pajuto, kad šeimininkas ir kiti fariziejai ji gerbe, jam simpatizavo, ir nedelsdamas pasinaudojo savo svecio nelieciamybes statusu, kad galetu nebaudžiamas patenkinti savo sadistinius polinkius. (Ši epizoda veliau begaline daugybe kartu pakartojo krikšcionys, kurie daugeli šimtmeciu tyciojosi iš žydu ir visaip juos žemino. Tiesa, žydai buvo viena iš tu keliu nekrikšcionišku tautu, kuriu krikšcionys iki galo nesunaikino Viduramžiais, nors ir turejo tokia galimybe.) Abu šie epizodai liudija apie užslepta Jezaus Kristaus žiauruma, jo neeilini narcisizma, matyt, išugdyta minciu apie dieviškaja savo prigimti, kuris kartais padedavo Kristui demonstruoti begalini pasitikejima savimi. Juk butent šio, greiciausiai apsimestinio, dažnai peraugancio i ižuluma pasitikejimo savimi deka kai kurie mažiau išsilavine amžininkai patikejo, kad Jezus Kristus buvo pranašas, mesijas ar netgi dievas. Jezus Kristus buvo linkes i smurta Vienas iš žinomiausiu Jezaus polinkio i smurta pasireiškimu – scena, kai sužverejes iš pykcio Jezus Kristus smurtinemis priemonemis išvijo prekiautojus ir pinigu keitejus iš Jeruzales šventyklos: „Susukes iš virvuciu rimba, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvare avis ir jaucius, išbarste keiteju pinigus, išvarte ju stalus“ (Evangelija pagal Jona, 2/15). Visai gerbtinas Jezaus Kristaus požiuris i šventyklos nesuderinamuma su verslu. (Idomu, kaip Jezus Kristus reaguotu i dabartini Vatikana, kuris iš pirmo žvilgsnio gali priminti didele suvenyru parduotuve.) Vis delto, tai, kad Jezus Kristus smurtavo prieš žmones, kuriems prekyba ir pinigu keitimas greiciausiai buvo vienintelis pragyvenimo ir šeimu išlaikymo budas, o ne šventyklos vadovybe, kuri tai leido, o ko gero dar ir skatino (gal netgi rinko iš prekeiviu specialius mokescius), aiškiai rodo, kad Jezui Kristui buvo svarbiausia anaiptol ne šventyklos šventumas. Peršasi išvada, kad Jezus Kristus paprasciausiai pasinaudojo patogia proga pavaidinti didvyri ir nebaudžiamai pasmurtauti prieš niekuo detus neaukšto socialinio statuso žmones, kurie netgi nepamegino pasipriešinti isteriškajam pranašui ir buriui ji atlydejusiu pasekeju. Juk jei Jezus Kristus butu pamegines pakelti ranka prieš tikruosius kaltininkus – aukšciausius žydu šventikus, kurie organizavo prekyba gyvuliais ir pinigu keitima tam, kad iš toli atvykusiems lankytojams butu patogiau aukoti Jahvei – padukusi Jezu butu sutramde per kelias akimirkas. Jezus Kristus sugebejo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedave vaisiu pavasari! Smurtinio Jezaus Kristaus charakterio kulminacija vis delto reiketu laikyti garsiaja scena su figmedžiu, aprašyta keliose evangelijose. (Pav. Evangelija pagal Marka, 11/13-14 ir 20-21 ar Evangelija pagal Mata, 21/19) Karta Jezus Kristus užsinorejo surasti vaisiu ant šalikeleje augusio figmedžio, taciau buvo pavasaris, ir medis, žinoma, niekaip nesugebejo ivykdyti Kristaus užgaidos. Tada Jezus Kristus baisiausiai supyko ir prakeike figmedi, ir, kaip teigia evangelijos, nelaimingas medis greitai nudžiuvo. (Tai, beje, irgi laikoma stebuklu, nes Biblijoje neminima, kad Jezus Kristus ar kas nors iš jo pasekeju butu kirtes figmedžio šaknis ar laistes medi kokiu nors specialiu skiediniu.) Patsai faktas, kad Jezus Kristus sugebejo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedave vaisiu pavasari, ir už tai norejo vargša figmedi sunaikinti, o greiciausiai – netgi fiziškai sunaikino, labai daug pasako apie Kristaus asmenybe. Akivaizdu, kad Jezus Kristus troško valdyti viska, kas gyva, reikalavo besalygiško paklusnumo, o visi nepaklustantys turejo buti sunaikinti. Abu šie epizodai leidžia daryti išvada, kad greiciausiai Jezus Kristus turejo nuslopinta polinki smurta, kuris pasireikšdavo tada, kai Jezus buvo isitikines savo nebaudžiamumu, ar netgi kentejo nuo psichologines nekrofilijos.(Apie psichologine nekrofilija – žr. E.Fromas / Anatomija cielovieceskoj destruktivnosti.– Minskas, 1999.) (Jezaus Kristaus troškima sunaikinti viska, kas jam nepakluso, pereme ir igyvendino Viduramžiu krikšcionys, kurie ne tik negailestingai išžude visus prieš juos nenusižeminusius europiecius bei amerikiecius, iškirto šventuosius miškus bei sunaikino „nekrikšcioniškus“ meno kurinius, – jie persekiojo netgi jiems neitikusias juodas kates.) Jezus Kristus kurste neapykanta ir kviete žmones smurtauti Susidures su priešiškai nusiteikusiais žydu dvasininkais ir tuomet, kai buvo teisiamas, Jezus Kristus kalbedavo labai kilniai, išmintingai ir taikiai. Taciau likes savo pasekeju tarpe, Jezus dažnai parodydavo visai kitoki savo veida. Jezus Kristus viešai ir atvirai neragino griauti šventyklu, taciau pranašavo, kad Jeruzales šventykla bus sugriauta (Evangelija pagal Mata, 24/2 arba Evangelija pagal Marka, 13/2) ir pagaliau netgi siule judejams sugriauti ju pagrindine šventove, gudriai žadedamas ja atstatyti per tris dienas – omenyje (Jono teigimu) turedamas „savo kuno šventykla“ (Evangelija pagal Jona, 2/19-21). Jezus Kristus ragino atleisti žmonems ju buitinius nusižengimus, taciau saves negarbinima laike neatleistinu nusikaltimu. „Kas ne su manimi, tas prieš mane“, – aiškino Jezus (Evangelija pagal Luka, 11/23) – taigi Jezus Kristus nepaliko jokiu abejoniu savo šalininkams, – visi, kurie jo negarbina, yra jo priešai. Jezus Kristus pastoviai aiškino, kad tikrieji jo pasekejai yra tie, kurie laiko priešais savo artimuosius ir išduoda juos del Jezaus (pav. Evangelija pagal Mata, 10/36-38) bei dave suprasti, kad del jo reikes griebtis smurto netgi prieš savo artimiausius gimines: „Brolis išduos mirti broli ir tevas – sunu, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos“. (Evangelija pagal Mata, 10/21 ir 18/15-17; taip pat Evangelija pagal Marka, 13/12). Pagaliau intymioje aplinkoje Jezus Kristus atvirai ir sažiningai prisipažino savo mokiniams: „Nemanykite, jog aš atejes nešti žemei ramybes. Aš atejau nešti ne ramybes, o kalavijo. Atejau sukiršinti sunaus prieš teva, dukters prieš motina ir marcios prieš anyta...“ (Evangelija pagal Mata, 10, 34-35) Jau turedamas daug pasekeju, Jezus Kristus kartais paragindavo imtis smurto ir kalbedamas miniai: „Nuo Jono Krikštytojo laiku iki dabar dangaus karalyste jega puolama, ir smarkieji ja sau grobia...“ ( Evangelija pagal Mata 11/12), ar netgi netiesiogiai kviesdavo žmones mušti netikelius (pav. Evangelija pagal Luka, 19/27). Užsimine Jezus Kristus ir apie tautu kara prieš tautas (Evangelija pagal Marka, 13/8; Evangelija pagal Luka, 21/10) Taigi Jezus Kristus skatindavo savo pasekejus nekesti kitaip mastanciu ir imtis smurto ju atžvilgiu. Visose keturiose evangelijose pasirodo netiesioginiai ir tiesioginiai raginimai nekesti kitaip mastanciu ir žudyti juos, nors tai butu ir artimiausi gimines. (Jezus Kristus naudojo gana standartine „pranašiška“ strategija, – iš pradžiu kalbejo nuosaikiai ir daugiau apie meile ir skriaudu atleidima, o veliau, jau tapes žinomu ir subures pakankamai pasekeju, Jezus Kristus pradejo vis dažniau ir primygtiniau skatinti smurta kitatikiu atžvilgiu. Tai veliau tapo megstama krikšcioniu taktika – jie iš pradžiu gudriai isiskverbdavo i naujas bendruomenes bei šalis tarsi su kilniais ir taikiais ketinimais, o kai tik paimdavo valdžia, – išžudydavo visus ir kiekviena, kuris nesutikdavo prieš juos nusižeminti.) Smurtiniai ir smurta kurstantys Jezaus Kristaus veiksmai ivardintini kaip nusikaltimai Smurtas prieš taikius žmones visada ir visur buvo laikomas nusikaltimu. Galima neabejoti, jei koks nors Jezaus Kristaus pasekejas imtusi niokoti Vatikano parduotuves, kaip nesuderinamas su „švento sosto“ statusu, ir rimbu primuštu ju pardavejus, Kataliku bažnycia nedelsdama paduotu toki išsišokeli i teisma ir stengtusi, kad jis butu nubaustas kuo griežtesne bausme. Neapykantos bei smurto skatinimas taip pat visur buvo ir yra laikomas nusikaltimu. Ir dabar tiek smurtaujantys, tiek smurta skatinantys žmones yra izoliuojami nuo visuomenes, o kai kuriose šalyse – gali buti nubausti netgi aukšciausiaja bausme. Taigi Pontijus Pilotas prieme absoliuciai normalu nuosprendi pagal to meto teisine praktika – Jezui Kristui teko atsakyti už savo nusikaltimus pagal tuo metu galiojusius romenu i statymus, kurie dar ir dabar neretai laikomi vienais pažangiausiu visoje žmonijos istorijoje. Pagaliau panašu, kad pats Jezus Kristus suvoke, kad stume savo pasekejus i nusikaltimus prieš žmogiškuma: „Sergekites žmoniu, nes jie iskus jus teismams <...> Jus busite visu nekenciami del mano vardo“ (Evangelija pagal Mata, 10/17,22). Jezus Kristus matomai turejo rimtu psichikos problemu Dabar vis delto atrodo, kad Jezus Kristus buvo nubaustas per griežtai. Greiciausiai, jei Jezus butu teisiamas šiais laikais, visu pirma butu atsižvelgta i jo psichikos bukle. Anksciau minetieji epizodai: Jezaus pabegimas nuo tevu, pietus sveciuose pas farizieju, smurtas šventykloje ir ypac figmedžio „ nužudymas“ liudija, kad Jezus Kristus turejo rimtu psichikos sutrikimu – Kristaus charakteryje galima ižvelgti sadizmo ir psichologines nekrofilijos bruožu, nuslopinta ir gal netgi nesuvokta polinki i smurta. Matyt, Jezus Kristus labai kentejo del to, kad nebuvo motinos vyro vaikas ir todel negalejo tiketis tapti pilnateisiu tuometines žydu bendruomenes nariu. Ko gero vaikysteje jam tekdavo kesti bendraamžiu panieka ir patycias, ir Jezus Kristus išsiugde stipru nepilnavertiškumo kompleksa. Pabegimo nuo tevu epizodas rodo, kad Jezus Kristus greiciausiai labai pergyveno del savo nesantuokines kilmes ir, kaip dažnai atsitinka panašiais atvejais, tas jausmas peraugo i narcisizma – beatodairiška saves išaukštinima, pasikelima ir gerejimasi savimi. Su patologiniu Jezaus Kristaus narcisizmu greiciausiai ir buvo susijes sveikos psichikos žmogui sunkiai suvokiamas savo šeimos gedijimasis ar netgi vengimas. Kaip galime spresti iš evangeliju, gimtajame Nazarete Kristui nesiseke daryti stebuklus, kaip Jezus Kristus ir pats prisipažino bei bande pasiteisinti skambiomis frazemis (Evangelija pagal Mata, 13/57,58; taip pat Evangelija pagal Luka, 4/23). Todel jo artimieji toli gražu nepripažino jo dieviškumo („Mat netgi jo broliai juo netikejo“, – Evangelija pagal Jona, 7/5), kaip, greiciausiai, ir dauguma Nazareto gyventoju. Matomai, Jezus Kristus, kuris pats labai jau retai elgesi taip, kaip moke kitus, šio akibrokšto niekada jiems neatleido. Iš kitos puses, stebina Jezaus Kristaus požiuris i santuoka, kaip i amžina seksualine vergove (Evangelija pagal Mata, 19/4-6 arba Evangelija pagal Luka, 16/18). Kategoriškas santuokos neišardomumo teigimas, pralenkes netgi griežtaja žydu morale, provokuoja iškelti hipoteze, kad Jezus Kristus (bent jau iki sutikdamas Marija Magdaliete) greiciausiai negalejo pasigirti pasisekimu tarp moteru ir todel santuoka isivaizdavo kaip buda paversti moteri seksualine verge (kartais Jezus tiesiog šlovino gyvenima be sekso). Piršdamas žmonems savo prieštaringas vertybes, Jezus Kristus nuolat kartodavo „tikra tiesa sakau“ ir pan., kas šiaip nera budinga suaugusiam žmogui. Tai liudija, kad Jezui vis delto truko vidinio pasitikejimo savimi, ypac tada, kai žmones imdavo juo abejoti. Pats Kristaus morales bei pamokymu eklektiškumas ir vidinis prieštaringumas liudija apie nestabilia krikšcioniu pranašo psichika. Juk Jezus Kristus pamainomis aiškino, kad jis neša tai meile, tai kalavija, tai jis mokydavo gerbti ir myleti savo artimuosius, tai juos palikti. Savimyla Jezus netgi liepe vienam iš pasekeju nedalyvauti savo tevo laidotuvese, kad galetu ji lydeti (Evangelija pagal Luka, 9/59-60) Vienas vertybes Jezus Kristus propaguodavo jo paklausyti susirinkusiems atsitiktiniams žmonems, kitas, dažnai visiškai priešingas – savo mokiniams, o klausinejamas išsilavinusiu žydu bei teisiamas – Jezus dažniausiai stengdavosi kaip nors gudriai išsisukti nuo atsakymo. Marko evangelijoje taip pat yra pamineta, kad karta, kai Jezus Kristus ypac agresyviai pamokslavo, ir jo paklausyti susirinko daug žmoniu, susirupinusi Kristaus šeima atejo jo išsivesti namo: „Saviškiai, apie tai išgirde, ejo sulaikyti jo, sakydami, kad jis kaip galvos netekes“ (Evangelija pagal Marka, 3/21) – greiciausiai Jezaus šeima išsigando, kad Jezus Kristus eilini karta ka nors prisidirbs, ir atejo jo gelbeti, kol dar buvo nevelu. Remdamiesi šiuo epizodu, galime daryti išvada, kad ko gero Jezus Kristus nuo pat jaunumes buvo laikomas nelabai atsakingu už savo žodžius ir poelgius, jam greiciausiai užeidavo isterijos priepuoliai, ir šeimos nariai vargša Jezu nuolatos prižiurejo bei globojo. Taigi šiais laikais Jezus Kristus vargiai ar butu patrauktas baudžiamojon atsakomyben. Taciau nereikia užmiršti, kad pirmajame musu eros amžiuje ne tik nebuvo tiek kalejimu, kiek veliau pristate krikšcionys, kad nusikaltelius butu galima laikyti daugeli metu, bet ir psichiatrija dar buvo tik pacioje savo užuomazgoje, ir pakaltinamumo ekspertizes dar nebuvo atliekamos. Pontijui Pilotui smurto sustabdyti nepavyko Ivykdžius Jezui Kristui mirties bausme, kuriam laikui prieštaringojo pranašo pasekeju bruzdejimai Palestinoje aprimo, taciau po poros amžiu visa Europa užliejo banga žiaurumo ir smurto, kuriuos kurste ir kuriuos išpranašavo Jezus Kristus, – Pauliaus ir Petro inicijuoti krikšcionys susivienijo prieš Antikos kultura bei humanizma ir galutinai juos sunaikino. Panašiai kaip pranašavo Jezus Kristus ir kiti biblijiniai pranašai, ankstyvaisiais Viduramžiais visi, kurie nenusižemino prieš krikšcioniu šventikus, buvo nužudyti, ju šventyklos sugriautos, didžioji dauguma meno kuriniu buvo sunaikinti, knygos – sudegintos, ir netgi dauguma šventuju medžiu iškirto Viduramžiu krikšcionys – be jokios abejones, žiauriausi ir negailestingiausi barbarai visoje žmonijos istorijoje. Europos kulturos raida buvo pasukta atgal daugiau nei tukstanciui metu. Viskas, kuo tikejo ir ka gerbe Pontijus Pilotas, buvo nušluota nuo žemes paviršiaus. Kruvinuosius Jezaus Kristaus priesakus kruopšciai vykde Viduramžiu krikšcionys Antikos meile žmogui ir gyvenimui paskelbe nuodeme, jos vietoje išaukštindami impotencija, mazochizma ir nekrofilija – didžiausiomis dorybemis tapo niekšybe vardan bažnycios ir nusižeminimas prieš krikšcioniu šventikus. Patsai Jezus Kristus nieko nenužude (be užsispyrusiojo figmedžio), panašiai kaip ir Hitleris, taciau krikšcioniškojo dievo vardu buvo padaryta tiek kruvinu nusikaltimu, kad, palyginti su jais, netgi naciu žiaurybes atrodo kaip nereikšmingas krikšcionybes kulturos istorijos epizodas. Dar ir šiais laikais, kai modernieji krikšcionys , begediškai postringaudami apie demokratija, žmogaus teises ir artimo meile, šaltakraujiškai skerdžia šimtus tukstanciu nori nenori dar karta susimastai, kas gi iš tikruju buvo mislingasis krikšcioniu pranašas Jezus Kristus |
Autorius: | Unteris [ 30 Spa 2010 17:12 ] |
Pranešimo tema: | |
tikras lietuvis rašė: Va va, ir kieno išgalvota? Žydų, kad iškelti savo tautą.
+1 |
Autorius: | Katastrofijus [ 15 Vas 2011 21:03 ] |
Pranešimo tema: | |
Skirkite sąvokas "tikėjimas" ir "religija". Religija - tai tikėjimas su įsipareigojimais. Religija turi funkcijas, o formavosi esant paklausai: atpažinimo sistema savas-svetimas, sinergiją motyvuojantis veiksnys, būdas apjungti ir mobilizuoti visuomenę. Nebūtina sieti su dievybėmis, galima sieti su komunizmu, demokratija, tautinėmis idėjomis. Jei susitinka tauta ar visuomenė, kurią cementuoja religija su to pačio pajėgumo visuomene, religijos neturinčia, laimi turinti religiją. Bet ta religija privalo būti sava - islamas, pagonybė ar krikščionybė, demokratija, komunizmas ir panašiai. Lietuva atsisakė savo religijos ir paėmė svetimą 1387 . Rezultatus matom - Imperijos kaip nebūta. Pavyzdžiai ne tik iš Lietuvos - kur Čingischano imperija ar lotynai (romėnai)? Japonai turi religiją - sintoizmą. Beveik kiekvienas japonas atsakytų - "aš sintoistas", ir kartu jis gali būti ateistas, budistas. Tautinėje dvasioje be religijos (kuria galima laikyti tiesiog aklu tikėjimu savo išskirtinumu, pranašumu) yra žymiai tuščiau. Vakuumo niekad nebus. tik į tą tuščią vietą ateis kita religija - tiurkoslaviškas satanizmas, globalizmas, briuseliokopūstizmas ar kt. |
Autorius: | tikras lietuvis [ 16 Vas 2011 04:28 ] |
Pranešimo tema: | |
Visi tie tikėjimai ar religijos yra bezdalas. Absoliuti dauguma žmonių tokiais dalykais nebeužsiima (nebe tie laikai, nebe tokio lygio žmonės). |
Autorius: | Katastrofijus [ 11 Kov 2011 01:37 ] |
Pranešimo tema: | |
Ar tikrai žmonės, tvirtinantys neturintys religijos, jos neturi? Greičiausia jų religija - tai vertinimo sistema, kuria jie tiki ir kuriai įsipareigoja (arba kuri sąlygoja jų veiksmus). Ir ar deklaruojantys nereligingumą žmonės neturi garbinimo objekto? Yra toks terminas - "aukso veršis" Apibrėži pasaulio suvokimo modulį, išreiškiamą pinigais, kaip visko vertinimo matą. Tai taip pat religija. Tik turinti materialinį determinantą (sąlygotoją). Ir ar jis geresnis už tikėjimą nematerialiomis idėjomis (dievais, komunizmais, šviesiom ateitim, meilėm, pašaukimais ir panašiai). Kai yra pinigų ir materialinio pagrindo - be abejo. Tada galima būt Abramovičium, Geitsu, Ala Pugačiova ir panašiai. Bet kai pinigų nėra, tai smegenyse nelieka ir religijos, arba religija transformuojasi į neapykantą. Puikios sąlygos satanizmo priėmimui pasąmonės lygyje, kas taip pat yra religija. O paskui stebimasi, kodėl žmogus žmogui tampa priešu, jei visiems sunku ir visi nelaimingi. Ir kodėl vienas kitam kenkia, būdami lietuviais ir iš to net neturėdami jokios naudos? O tai ir yra religijos - satanizmo poveikis, veikiantis dalį žmonių, kurie save laiko nereligingais. |
Autorius: | tikras lietuvis [ 11 Kov 2011 23:46 ] |
Pranešimo tema: | |
Katastrofijus rašė: Ir kodėl vienas kitam kenkia, būdami lietuviais ir iš to net neturėdami jokios naudos? O tai ir yra religijos- satanizmo poveikis, veikiantis dalį žmonių, kurie save laiko nereligingais.
Maišai: tie, kurie mano, kad religija yra tik išmįslas, tiesiog vadovaujasi sveiku protu. |
Puslapis 2 iš 2 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/ |