Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Jobo knyga

Įvadas

Septuagintoje Jobo knyga eina po Esteros knygos, uždarydama istorinių knygų korpusą bei atidarydama poetinių ir filosofinių knygų korpusą. Po jos eina Psalmynas. Tradiciškai Jobo knyga skaitosi labai sena. Egzistuoja legenda, kad ji ir atsirado anksčiau net už Penkiaknygę, tokiu būdu tapdama seniausia iš poetinių ir išminties knygų.

Pats Jobas išpranašavo, kad jo žodžiai per amžius išliks žmonijos atmintyje. Ir nors pranašystė atrodo kaip pageidavimas, tačiau to pageidavimo prasmė - pranašiška:

O, kad mano žodžiai būtų užrašyti!
O, kad jie būtų surašyti į knygą!

O, kad geležies plaktuku ir švinu
jie būtų amžinai iškalti ant uolos! (Job. 19, 23-24)

(Čia ir toliau, išskyrus atskirai nurodytas ištraukas, bus naudojamasi Rubšio ir Kavaliausko Biblija, 1999 m. ekumeniniu leidimu http://biblija.lt/index.aspx?cmp=toc)

Šita pranašystė išsipildė. Žmonijos atmintyje, tartum ant amžino akmens, tarytum geležies kaltu iškalti Jobo žodžiai: jo beviltiška rauda, jo nenutrūkstantis šaukimasis Dievo, jo filosofiniai klausimai ir teiginiai.
Atkreipkim dėmesį į dar vieną detalę: čia yra kalbama apie labai senovinį užrašymo būdą. Panašu į tai, jog Jobo laikais rašoma buvo dar ne ant odos, ne ant molio, kaip senovės Tarpupyje, o geležiniu kaltu "ant uolos" - (sen. hebr. צור "cur" ). Užrašai ant akmens, uolos yra priskiriami seniausiems rašytiniams žmonijos paminklams. Ryšium su tuo kyla klausimai ne tik apie knygos autorystę, bet ir apie jos užrašymo būdą. Kas užrašė Jobo kalbas, kas jas apipavidalino literatūriškai, kada parašyta knyga, kada buvo gyvas pats Jobas ir kas jis iš tikro buvo?


Ezechielio Knygoje Jobas yra minimas du kartus šalia Nojaus, tai reiškia, kad jie abu laikomi seniausiais teisuoliais.

Senovės Biblijos aiškintojų judėjų nuomone, Jobui nutikusius įvykius reikia priskirti laikams iki Mozės:

Štai karaliai, valdę Edomo krašte pirma negu bet koks karalius valdė izraelitus.
<...>
Bela mirė, ir Zeracho iš Bocros sūnus Jobabas vietoj jo tapo karaliumi. (Pr.36,31-33)



Bet jeigu Jobas yra tapatus karaliui Jobabui, valdžiusiam 2 tūkst.pr.m.e. Edome, tai jo kalba skamba mums jau visiškai kitoje šviesoje. Jeigu tai buvo ne tik šiaip turtingas ir kilmingas žmogus, o karalius, tai reiškia, kad pas jį žlugo ne tik materialiniai gyvenimo pagrindai, tačiau ir jo visos pasaulėžiūros pagrindai, nes jis savo teisuoliškumu tikėjosi užsitarnauti Dievo gailestingumą, o vietoj to tapo aplinkybių ir įvykių auka, įvykių, kurie atvedė jį į negarbę ir kurie davė galimybę jį visiems juodinti, kas ypatingai pažemino jo karališkąjį orumą. Senovė Rytuose buvo manoma, jog karalius įkūnija savo tautos sveikatą, gerovę ir ilgaamžiškumą. Kai tik karalius prarasdavo Dievo palankumą, kuris pasireikšdavo veiklos sėkme, jį galėjo pakeisti, išvyti, nužudyti tam, kad jis neužtrauktų savo nelaimių ant visos tautos, nes išorinės negandos buvo tiesiogiai suprantamos kaip aukštųjų jėgų nemalonės apsireiškimai, ženklai. Prisiminkim Tėbų karalių Edipą, kuris, kai tik tapo aišku, jog tai jis kaltas dėl nelaimių, ištikusių Tėbus, pasitraukė į savanorišką tremtį. Jeigu Edipas būtų neišėjęs, jį galėjo išvaryti jėga ar net nužudyti. Panašiai atsitiko ir su Jobu: kai ant jo pasipylė baisūs išbandymai, kuriuos daleido Dievas, jis iškart buvo nuverstas nuo sosto, tapęs įvairiausių patyčių ir žeminančio elgesio taikiniu - daeita buvo iki to, jog net gatvės berniūkščiai iš jo tyčiojosi ir mėtė į jį akmenis bei purvo gniūžtes.

Ar dar kur nors pasakyta, jog Jobas buvo karaliumi? Atsiverčiam Jobo knygą ir skaitom:

Kai eidavau pro miesto vartus
užimti savo vietos aikštėje,
jauni vyrai, pamatę mane, duodavo kelią,
o senieji pakilę stovėdavo.
Kilmingieji liaudavosi kalbėję,
rankomis užsiimdavo burnas.
Didžiūnai pritildavo,
liežuviai lipdavo jiems prie gomurio. (Job.29,7-10)

Į kieno pasirodymą tai panašu? Kieno viešas pasirodymas iššaukdavo tokius reiškinius? Būtent miesto valdytojas paprastai sėsdavosi aikštėje prie vartų. Pagal biblinius duomenis, ten vykdavo miesto teismas. Šalia miesto vartų buvo pagrindinė liaudies susirinkimų vieta, toje vietoje būdavo aikštė, tapati senovės graikų agorai. Jobas sėsdavosi į savo vietą, t.y. į teismo sostą, "o senieji pakilę stovėdavo" - žinoma, kad taip sutinkamas tik valdovas; "kilmingieji liaudavosi kalbėję" - rangu ar amžiumi žemesnis nekalbėdavo esant rangu ar amžiumi aukštesniui; "didžiūnai pritildavo" - elitas tylėjo karaliaus akivaizdoje. Ir toliau:

nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,
ir našlaitį, neturintį kas jam padėtų. (Job. 29,12)

Kokiu būdu gelbėjo? Aišku, per teisingą teismą. Jobas vadovavo teismui,kurio metu kenčiantys žmonės - našlės, našlaičiai ir kiti - kreipdavosi su savo skundais ir bylomis. Toks teismo vadovas finikietiškai vadinos "suffet", o senovės hebrajų kalba - "šofet", t.y. "teisėjas", kuris tuo pačiu metu buvo ir aplinkinių žemių valdytojas.

Toliau sakoma:

Teisumu vilkėjau, ir jis mane gaubė,
teisingumas buvo mano apsiaustas ir turbanas. (Job. 29,14)

Originale panaudotas žodis מעיל (Meilj) t.y. "viršutinis" - iškilmingas apsiaustas, ilga mantija, kurią vilkėdavo karališkieji asmenys (o taip pat Izraelio vyriausias šventikas - (Iš. 28,4; 31-35).

Po to:

Nedoram žmogui iltis nudaužiau,
priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti. (Job. 29,17)

Reiškia, Jobas turėjo tokią valdžią, kad galėjo triuškinti nedorėlius savo nuosprendžiais, jeigu buvo įrodoma jų kaltė.

Tada sakydavau: ‘Mirsiu savo lizde,
savo dienas padauginsiu kaip smėlį. (Job. 29,18)
"Savo lizde" - žodis קן "ken" reiškia ne tik "lizdą", bet ir "buveinę" , "aptvertą erdvę" (palyg. Pr. 6,14, kur tas pats žodis, tik daugiskaita, קןים "kinim" reiškia atskirtas viena nuo kitos patalpas). Akivaizdu, jog Jobas gyveno prabangioje buveinėje (greičiausiai rūmuose), apsuptas regalijų.

Ir galų gale Jobas yra tiesiogiai pavadinamas karaliumi:

Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,
vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas (Job. 29,25)

Senovės semitų poezijoje "kaip karalius" - tai nebūtinai palyginimas, tačiau gali reikšti ir tapatumą, t.y. buvo karalius ir gyveno tarp karių (palyg. "kaip guodėjas" - iš tikro buvo verkiančiųjų guodėjas).

Taigi, iš tikro su Jobu įvyko štai kas: kai tik ant jo pasipylė didžiulės nelaimės, jis buvo nuverstas nuo sosto, tapo paniekos objektu, jį kaltino tuo, jog jis yra labai nuodėmingas ir todėl užtraukė ant savęs Dievo rūstybę. Ir tik keletas žmonių, didžiausi tos kartos išminčiai, atėjo pas Jobą, nežiūrėdami į bendrą minios panieką ir jos įvykdytą Jobo atstūmimą. Tie išminčiai, stovėdami aukščiau minios nuomonės ir pabandė paguosti Jobą jo skausme.

Ar istorikai turi ir kitokių panašių į Jobo knygą, tekstų? Taip, tokie tekstai buvo ir Egipte ir Tarpupyje; Seniausieji jų priskiriami šumerų laikams ir sąlyginai vadinami "Nekaltojo kančios" arba "Nekaltas kankinys". Vėlesnieji tekstai priskiriami Akado, Babilono-Asirijos epochai ir eilėje šiuolaikinių leidinių vadinami "Babilono teodicėja". (Žr. Hrestomatija po istorii Drevnevo Vostoka.-M.:Vysšaja škola, 1980.Č.1.)

Žodis "teodicėja" reiškia "Dievo gynimas" ir yra priskiriamas kūriniams, kurių tikslas yra įrodyti, jog Dievas (kalba gali eiti ir apie politeizmo dievus) yra absoliučiai teisingas ir geraširdiškas, nežiūrint į tai, jog pasaulyje mes susiduriame su blogiu ir neteisybe, kuriuos Dievas daleidžia bei reiškiniais, kuriems Dievas neužkerta kelio. Kaip suderinti teiginį, jog Dievas be galo myli žmogų, su tuo,jog Jis daleidžia blogio buvimą? Panašūs klausimai jau senovėje buvo aptariami grožinės literatūros, filosofijos ir teologijos darbuose, kurie priskiriami teodicėjos žanrui.

Kitas, labai aukšto grožinės literatūros lygio, kūrinys buvo sukurtas Egipte 2 tūkst.pr.m.e., tarp Viduriniosios ir Senosios karalysčių epochų, kai šalis patyrė didžiulius sunkumus: sukilimai, maištai,kai buvo griaunami patys egiptiečių egzistavimo pagrindai. Tas kūrinys vadinosi "Nusivylusiojo ginčai su savo siela". (Lirika Drevnevo Egipta.- M.: Hudožestvennaja literatura,1965)

Taigi, tarp minėtų kūrinių ir Jobo knygos yra daug kas bendra. O svarbiausia - pravesti palyginimai gali mums leisti iškelti hipotezę, jog Jobo knyga galėjo būti sukurta pirmoje Antrojo tūkstantmečio pr.m.e. pusėje, kadangi ji įeina į to laikmečio literatūros apie nekaltus kankinius ratą.

Kuo gi skiriasi Jobo knyga? Ne tuo, kad iškeliami labai svarbūs būties klausimai; ir ne tuo, kad autorius stengiasi į juos atsakyti iš visų pusių, įvairialypiai, be konfesinių rėmų, kad jis duoda erdvę bet kurių minčių šuorams, bet kuriems sprendimams, neretai išsakydamas priešingus požiūrius. Pasaulyje yra ir kitų knygų, turinčių panašių savybių: pvz. senovės graikų filosofiniai kūriniai, senovės Indijos poemos bei religiniai traktatai ir kt. Jobo knyga skiriasi tuo, jog joje aštriausi, svarbiausi žmogui klausimai yra keliami ir atsakymų į juos yra reikalaujama "ant bedugnės krašto" - ant siauros ribos tarp būties ir nebūties, pamaldumo ir piktžodžiavimo, ant pačio žmogiškojo dialogo fizinės ribos; klausimai yra užduodami mirties ir tokių kančių akivaizdoje, kurios gali sutraiškyti žmogaus sąmonę, išvesti jį iš proto.

Jeigi mes palyginsime tragišką Jobo dialogą su tais pokalbiais,kuriuos vedė graikų ar indų išminčiai, kartais net tokiais pat klausimais, tai pamatysime milžinišką skirtumą. Prisiminkime kad ir pokalbius tarp Platono ir jo pasekėjų. Kur jie vyko? Gamtos prieglobstyje, tarp gražių pastatų, ramioje ir džiaugsmingoje aplinkoje. Filosofiniai pokalbiai ir turi vykti panašioje aplinkoje. Ir graikų išminčiai nemažai nuveikė, kad susikurti tokią aplinką savo susitikimams. Taip pat, susirinkę ant Gango ar Indo kranto, kalbėjosi tarpusavyje indų išminčiai: nuo visko atsiriboję, sėdėjo jie ant žolės, mėgavosi smilkalų aromatais bei aukojimų valgiais, gėrė svaiginantį šventą somu gėrimą - ir samprotavo apie gyvenimą ir mirtį.

Kaip vyksta pokalbiai ta pačia tema tarp Jobo ir jo draugų? Dialogas vyksta kraštutinai įtemptoje, tragiškoje atmosferoje, nepakeliamų išminčiaus kančių akivaizdoje, išminčiaus, kuris savo dvasiniu lygiu yra ne tik lygus savo draugams, bet ir juos lenkia. O draugai priversti žiūrėti į Jobo kančias, iš kurių jie negali jo išvaduoti. Ir šios kančios yra gyvas jų filosofinių konstrukcijų paneigimas. Jų tikslas buvo paguosti savo brolį išmintyje, o galbūt ir savo brolį valdžioje (neatmesime galimybės, jog jie galėjo būti ištisų žemių ar šalių valdytojais) - jie susirinko, kad žmogiškojo gyvenimo bei nepakeliamų kančių tamsoje prasiskverbti į giliausias būties paslaptis.

Aišku, jog kai ateina paskutinės žemiškosios būties dienos, kai žmogus atsistoja ant ribos tarp gyvenimo ir mirties, jeigu jis dėl to neišeina iš proto, tada jo mąstymo ir jutimo galimybės labai paaštrėja. Gyvenimas įgauna visiškai kitokį skonį ir spalvas, kitą skambesį. Nes kai tikiesi, jog tau liko nugyventi dar daug dienų ir metų, tai tada realybė yra jaučiama vienaip; o kai žinai, jog tuoj bus visa ko pabaiga - gyvenimas juntamas visai kitaip. Bet šalia to pabandykime įsivaizduoti, kaip yra juntama aplinkinė realybė kai žmogus dar yra ir panardintas į nepakeliamų kančių bedugnę, kančių, kurios yra blogesnės už pačią mirtį. Pats Jobas save priskiria tiems, kurie

... laukia mirties,
bet ji neateina,
jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno;
jie labai džiūgauja
ir smagiai jaučiasi, suradę kapą.(Job.3,21-22)

Būtent tokioje situacijoje atsiduria Jobas, kad dar aiškiau būtų nušviesti svarbiausi būties klausimai.

I. Šėtono kaltinimas: žmonija niekam tikus.

Jobas neturėjo ydų ir buvo švarus visuose savo darbuose, jis laikėsi įstatymo, tokio, koks jis buvo duotas jo laikais (iki Sinajaus kalno įstatymų).

Žinoma, kad Jobas labai giliai mylėjo ir garbino Dievą:

... Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas! (Job.1,21)


Jobas padėdavo visiems, kam reikėjo padėti:

Štai tu mokei daugelį,
stiprinai jų silpnas rankas,
tavo žodžiai drąsino svyruojančius,
tu sutvirtinai drebančius kelius. (Job. 4, 3-4)

- t.y., kaip ir tiems, kurie svyruodavo tikėjime, taip ir tiems , kuriems reikėjo materialinės pagalbos. Jis kaip ir "ištiesindavo" jų gyvenimus ir pastatydavo juos ant kojų.
Yra ir daugybė kitų jo teisingumo ir švarumo liudijimų. Kodėl toksai žmogus buvo pasmerktas žiaurioms kančioms?

Čia mes atsirandame aukštesniąjame pasaulyje, kur prasideda žymusis pasakojimas apie tai, kaip tą dieną, kai Dievo sūnūs susirinko tam, kad duoti ataskaitą savo Tėvui, "tarp jų" בתוכם "betoham" "tarpe jų" , "kaip vienas iš jų" pasirodė ir kai kas, kuris vadinosi השט "ga-satan", "satan" šėtonas. "Satan" reiškia "veikiantis prieš", "prieštaraujantis" - tas, kuris trukdo kam nors įvykti. Prieš ką veikia šita dvasia ir kokia valdžia jai suteikta?
Iš visos Jobo knygos mes matom, kad jis neturi savarankiškos valdžios (nors turi laisvą valią) ir nekariauja prieš Dievą. Jis kariauja prieš žmogų.
Biblijoje nėra dualizmo. "Satan" pasirodo kaip vienas iš dvasių - "Dievo sūnų", kurie pavaldūs Tėvui. Jis stoja prieš Dievą ir pateikia jam ataskaitą. Dievas jo klausia: "iš kur tu atėjai?" ir jis atsako: "aš klajojau po žemę, aš išvaikščiojau ją skersai išilgai" (Job.1,7). Turbūt jis vykdė kokį nors pavedimą ir pasakoja,kiek sėkmingos buvo jo pastangos. Taigi, "satan" yra atskaitingas Dievui - jis jokiu būdu nesukyla prieš Dievą ir neplanuoja sugriauti visos Dievo sukurtų pasaulių tvarkos. Ir Dievas duoda jam eilinę užduotį, tarytum provokuodamas sekantiems veiksmams:

VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. (Job.1,8)

Ir "satan" iškart įsijungia į dialogą su Dievu ir kalba:

„Argi veltui Jobas bijo Dievo, ¬ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje. Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks tave į akis. VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, ¬ tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk! “ (Job. 1,9-12)

Jobą ištinka pirmas baisus išbandymas: pagrobiamos jo bandos, o ant jo vaikų, kai jie puotauja pas vyriausiąjį brolį, užgriūna namas ir visi jie žūsta. Tą pačią dieną tos nelaimės užgriūna Jobą - baisių įvykių žinios pasiekia Jobą viena po kitos. Ir čia pereinama prie Jobo reakcijos aprašymo. Kai kažkas panašaus įvyksta su teisuoliu, ką jisai daro? -

Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias (Job.1,20)

Žmogus gali kristi ant žemės dėl nelaimės, iš bejėgiškumo. Tačiau Jobas krito ant žemės ne dėl to. Jis krito, kad nusilenkti Dievo, pasiuntusio jam tokius baisius išbandymus, valiai. Ir jis tarė:

„Nuogas išėjau iš motinos įsčių,
nuogas sugrįšiu ten (Job. 1,21)

Ar tuose žodžiuose yra skundas, nuoskauda, murmėjimas prieš? Ne, tai tik fakto, kad viskas kas man duota, buvo duota Dievo, konstatacija. Ir todėl viską atsiimti - jo teisė, aš į nieką nepretenduoju, todėl skųstis negaliu.Jeigu karalius paskyrė man kokias nors pareigas, postą, o po to iš jų atleido, tai aš likau su tuo, ką turėjau anksčiau. Prieš tai aš tik dėkojau karaliui, o dabar neturiu teisės jam reikšti jokių pretenzijų, nes viskas priklauso Jam.

VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!
Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas! (Job. 1,21)

Jokių skundų, jokio protesto prieš begalinę Dievo valdžią. Ir pasakotojas toliau reziumuoja:

Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui. (Job.1,22)

Tada ateina antrojo išbandymo laikas. Šėtonas vėl stoja prieš Dievą, ir, atsakydamas į jo kaltinimą - mol , tu kaltinai žmogų, kuris ir dabar švarus, ir nieko blogo nepadarė,- gundytojas pateikia tokį argumentą: pačio sunkiausio išbandymo Jobui dar neteko patirti. Po to pateikiama patarlė, kurią žinojo Senovės Rytuose:

„Oda už odą, ¬ atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI. ¬ Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę. (Job. 2,4)

Ir sulyg tuo išsireiškimu šėtonas pasiūlo iki galo išbandyti Jobo ištikimybę ir jo tvirtumą:

Bet ištiesk ranką, paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis. (Job.2,5)

Ką reiškia "oda už odą"? Kai kalba eina apie "odą", t.y., apie kažką paviršutiniško, yra galima prekyba. O kai kalba pradeda eiti apie "prasiskverbimą po oda", t.y. paliečia kažką žmogui gyvybiškai svarbaus, tai jis yra pasiruošęs labai daug ką paaukoti, kad išvengti netekties. Tuo labiau, jis ryšis viskam, kad išsaugoti patį gyvenimą. Tokia gundytojo logika.

Taigi, mes matom, kad šėtonas siūlo Dievui ištiesti ranką antrą kartą ir vėl "paliesti" šį teisuolį, t.y. vėl apipilti jį nelaimėmis. Ir iš tikro - Dievas "ištiesė ranką" o jo ranka šiuo atveju buvo pati piktoji dvasia. Taigi, Dievas įsakinėja šėtonui kaip savo rankai.

Šėtonas pasitraukia nuo Dievo ir pasiunčia Jobui, kaip pasakyta, raupsus, dvokiančias votis, t.y. kažkokią baisią odos ligą, kuri susijusi su odos pokyčiais, votimis nuo galvos iki kojų. Ir nuo tos akimirkos Jobas nebeturėjo nei dvasinės nei fizinės ramybės. Toliau kalbama, kad jis negalėjo sumerkti akių nei dieną nei naktį, negalėjo praryti maisto gabalėlio ir vandens gurkšnio be siaubingų kančių ir taip pragariškos kančios tampa jo kasdienybe. Visa šita nutiko kaip priedas prie vaikų mirties, nuosavybės praradimo, karališkos valdžios praradimo... Kaio Jobas reagavo į visa tai? Liko švarus, kaip matome iš jo žmonos žodžių:

Žmona tarė jam: „Ar dar laikaisi savo dorumo? Keik Dievą ir mirk!“ (Job. 2,9)

Jobo žmona tiki, kad jei kas nors prakeiks Dievą, tai jis iš karto bus sunaikintas, todėl tokiu būdu ji tarsi siūlo Jobui nusižudyti. Tačiau Jobas jos neklauso:

Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą. (Job 2,10) (rusiškame sinodiniame vertime - "kalbi kaip viena iš bepročių")

Jis ir po antro baisaus išbandymo išliko tvirtas, jo tikėjimas nebuvo pajudintas. Jis nei apkaltino Dievo, nei pradėjo priešintis prieš tuos Visatos valdymo būdus, kuriuos Dievas naudoja.

...Bet štai pas Jobą ateina draugai - didieji išminčiai, kurie trokšta nuraminti kankinį. Reikia manyti, kad jei jis draugavo su didžiausiais to laiko mąstytojais, pats būdamas išminčiumi, tai reiškia, kad jis ir anksčiau vedė kokius nors filosofinius pokalbius su jais. Antraip kas tai būtų per išminčiai, jei jie prieš tai nebūtų palietę tokių temų kaip Dievas, pasaulio valdymas, atlygis teisuoliams ir bloga darantiems? Savaime aišku, kad jie tas temas nagrinėjo. Štai kodėl tas pokalbis, kuris prasideda tarp Jobo ir jo draugų tragiškos, baisios teisuolio situacijos, jo kančių akivaizdoje yra suprantamas kaip jų ankstesnių pokalbių pratęsimas, kuris įgauna karšto ginčo formą baisių ir, atrodytų, nebepataisomų naujų aplinkybių akivaizdoje.
Dabar visa ankstesnė Jobo pasaulėžiūra, kuri rėmėsi tikėjimu Dievo teisingumu, kad Dievas visiems atlygina pagal jų darbus, pasirodo beesanti klaida, chimera, vaiduokliu. Centrinis jo pasaulėžiūros stulpas griuvo ir visa Jobo pasaulėžiūros konstrukcija sudrebėjo ir su baisiu trenksmu sugriuvo. Tai, kuo Jobas tikėjo, link ko veržėsi, ką skelbė ir įgyvendino - viskas subyrėjo į smulkias nuolaužas, nes, pasirodo, pasaulyje nėra teisingumo. Štai tas svarbiausias dalykas, kurį Jobas pradėjo įtemptai apmąstyti, štai ta problema, kuriai išspręsti jis sutelkė visas dar likusias jam proto ir dvasios jėgas.
Atėjus draugams , kurie, iš pradžių buvo guodėjai, o po to greitai tapo kaltintojais, pripaišančiais Jobui jų pačių išgalvojamą Jobo nuodėmingumą, pokalbių su jais procese vėl prabunda visos Jobo vidinės jėgos, kurias jis meta tikslo, vadinamo teodicėja,Dievo išteisinimu, link. Jobas ne kartą tą tikslą paskelbia savo kalbų pagrindiniu tikslu : "nežiūrint į pragariškas kančias, kurios mane, kuris visą laiką elgėsi teisingai, ištiko, aš Dievą vis tiek teisinsiu, o ne kaltinsiu". Jobo kalbas dar galima pavadinti, įvedant naują terminą, zoedicėja. Graikiškai ζωη "gyvybė". Zoedicėja - "gyvybės pateisinimas", jos išsaugojimo būtinumo, nežiūrint į nieką, teigimas, jos prasmės ir tikslo suradimas bet kuriose, net ir pačiose baisiausiose, sąlygose. Ir nors, atrodytų, jau nuskambėjo Jobo žodžiai apie tai, kad jis mieliau išsirinktų mirtį nei gyvenimą, iškastų mirtį kaip lobį ir apsidžiaugtų ja

Kodėl gi jis duoda šviesą nelaimingiesiems,
o gyvybę ¬ sielvartaujantiesiems?
Jie laukia mirties,
bet ji neateina,
jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno; (Job. 3,20-21)

, bet nežiūrint į tai, jis padarys viską, kad pateisintų ir Dievą ir gyvybę Žemėje. Jobas bandys išsaugoti ir pateisinti viską, ką jis per savo gyvenimą sukūrė širdimi, dvasia ir protu. Pateisinti savo išmintingų draugų akivaizdoje, kurie stebi, kaip grūna Jobo tikėjimas teisingu atlygiu.
Nuo ko Jobas pradeda savo kalbą? Štai pas jį ateina draugai, jie sušunka iš liūdesio, kai pamato Jobą iš toli,- taip jis pasikeitė, tapo toks nepanašus į ankstesnį, gražų savo išvaizda, garbingą senolį, kokį draugai pripratę buvo jį matyti. Sulysęs ir baisiai atrodantis sėdi štai Jobas ant žemės , jo oda nuberta votimis, prilipus prie kaulų, veidas pajuodavęs. Ir draugai taip pat sėdasi ant žemės, persiplėšia drabužius ir barstosi galvas žeme, tuo norėdami tarytum supanašėti su nelaimingu kankiniu ir septynias dienas tyli kartu su juo. Ir jie laukia, kad Jobas pradėtų kalbėti pirmas, kad savo kalbomis per anksti nenutraukti jo liūdnų apmąstymų ir neparodyti, kad jie nesupranta jo kančių. Ir štai po septynių dienų Jobas atveria lūpas. Prisiminkim, kaip žmona jam pasakė: "keik Dievą ir mirk (Job.2,9), o jis atsakė, kad ji kalba kaip viena iš bepročių. Tačiau dabar tam tikras prakeikimas vis tik yra pasakomas Jobo. Skirtas jis ne Dievui:

Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs. (Job.3,1) (sinod.,- "ir prakeikė savo dieną")

Tai, ką Jobas bando iš pat pradžių padaryti - tai nukreipti nuo Dievo bet kokius kaltinimus dėl to, kas įvyko. Jis pradeda kaltinti dėl to likimą, gamtą, natūralius reikšinius ir įvykius, tarytum Dievas čia yra visiškai nei prie ko. Tai pirmoji Jobo kalba:

„Tepranyksta diena, kurią gimiau,
naktis, kuri tarė: "Pradėtas berniukas!" (Job.3,3) (sinod.,- "pradėtas žmogus")

Ką prakeikė Jobas? "Savo dieną" - tai gimimo arba pradėjimo diena, nuo kurios žmogus tampa žemiškojo pasaulio dalimi; dieną,kada siela susijungia su pradedančio formuotis kūno materija ir pradeda įgauti (pradėjimas) arba įgauna (gimimas) savo "kūniškuosius drabužus".

O, ta diena! Tebūna ji tamsa!
Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse,
teneišaušta jai šviesa! (Job.3,4)

Pagal tuos žodžius, ne Dievas, o būtent diena, kada Jobas gimė, yra kalta dėl to, kas atsitiko. Turima omeny gana paplitusi ir dabartiniu metu taip vadinama "likimo piršto" pasaulėžiūra: taip jau žvaigždės buvo išsidėsčiusios, taip buvo lemta, o Dievas "tenesirūpina" ta diena... T.y. Dievas čia nė prie ko, jis egzistuoja atskirai nuo mūsų pasaulio (kitur- išvis neegzistuoja), su kuriuo nesusiliečia ir todėl jam negali būti jokių pretenzijų - dėl visko kalta "diena"! Taigi, čia duodama koncepcija Dievo , kuris yra toks transcendentinis, tiek atitolęs nuo šio materialaus pasaulio, kad pastarasis yra valdomas tik Dievo sukurtais įstatymais ir dėsniais (jie gali būti ne tik fiziniai, bet ir astrologiniai, kurie lemia "laimingų" ir "nelaimingų" dienų kaitą, ir kt.) Todėl Dievas tiesioginės atsakomybės už tai, kas vyksta Žemėje, neneša. Jobas bando kabintis už tokios koncepcijos tikslingai - kad pateisintų Dievą.

Kuo baigiasi jo pirma kalba?-

Ko tik bijau, tas mane pasiveja,
ir ko tik vengiu, tai mane ištinka.
Neturiu nei ramybės, nei paliovos,
nei atvangos, nes užgriuvo kančia.“ (Job.3,25-26) (sinod.,- nes tas siaubinga, dėl ko mane ėmė siaubas, tas man ir nutiko; ir ko aš bijojau, tas ir atėjo pas mane. Nėra man nei ramybės nei atgaivos: atsitiko nelaimė.)

"Atsitiko" , sen.hebr. ויבא "va-javo" ,"atėjo",- veiksmažodis, kuris nurodo "savarankišką įvykių atėjimą", tarytum be valios iš aukščiau ("taip jau atsitiko") ir štai užtokios pasaulėžiūros bando užsikabinti Jobas.
Atsakydamas Jobui, atveria lūpas Elifazas, berods, seniausias iš visų draugų ir pradeda kaltinti Jobą.
Smulkiau Elifazo ir kitų jo draugų kalbas panagrinėsim vėliau, o dabar apsistosim tik ant Jobo reakcijos į tas kalbas. "Taip,- kaltinimai išsiveržia iš Elifazo lūpų,- tu, turbūt, siaubingai nusidėjai ir slepi savo nuodėmę; jei jau įvykdei kažką baisaus - atgailauk!" Ir štai Jobas, iki sielos gelmių įžeistas tokiu kaltinimu, pradeda garsiai šauktis Dievo, kreiptis į Jį. Su draugais jis nuo šiol kalba visiškai kitaip, parodydamas draugams savo tikrąjį požiūrį į reiškinius. "Taip,- kalba jis,- Dievas pasiuntė man kančias, tačiau jos turi visiškai ne tą prasmę, tą priežastį, apie kurią jūs galvojate; mano kančios yra visiškai kitos,jums neįprastos, prigimties".
Paseksim šios temos išvystymą: kaip Jobas kreipiasi į Dievą su skundu dėl savo kančių ir kaip šaukiasi, kad Dievas "kaip šviesą" išvestų Jobo tiesą ir kad parodytų išminčiams, jog visiškai kitokios priežastys sąlygojo jo nelaimes, o ne kažkokios lengvai atpažįstamos nuodėmės.

Taigi, priminsim, iš pradžių Jobas visiškai priima nuosprendį iš aukščiau:


VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė!
Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas! (Job. 1,21)

Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (Job 2,10)

Ir du kartus yra pabrėžiama, kad Jobas nenusidėjo savo lūpomis:


Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui. (Job.1,22)

Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą. (Job 2,10)

Kai susirinko išminčiai ir Jobui teko vesti su jais dialogą, jis privalėjo kažką pasakyti ryšium su savo ankstesniais teiginiais, kad teisuoliškumas visada apdovanojamas, o nedorumas - baudžiamas. Juk Jobas - didis mąstytojas, širdimi jaučiantis pasaulio tvarkos gelmes, Dievo didybę, ir jis privalėjo savo draugams pasakyti kažką gilaus apie kančių esmę, priežastis ir prasmę - netgi tada, kai pats nepaguodžiamai kentėjo.
Ir, kaip mes matome, pirmoji jo reakcija buvo bandymas "nušalinti" Dievą nuo visko,kas atsitiko; viskuo kalta diena, naktis, prakeikta ta diena, prakeikta ta naktis: "kodėl ta naktis neuždengė mano motinos įsčių, kad aš iš jų neišeičiau, kodėl manęs neprarijo tamsa!" O Dievas čia nė prie ko. Bet kada Elifazas palietė Dievo dalyvavimo Jobo likime temą, ir ėmė teigti: "tave Dievas nubaudė ir be abejo, tu esi baudžiamas už savo poelgius",- štai tada Jobas jau nebegalėjo išsisukti nuo tos temos apsvarstymo. Jis pateikė daugybę argumentų ir galų gale kreipėsi į Dievą, kad tas apreikštų Jobo tiesą ir nekaltumą ir nurodytų kančių priežastį.
Taigi, aptarimo esmė - ne skunduose, ne tame, kad Jobas pritrūko jėgų nešti kančias, o būtinume išteisinti Dievo veiksmus pasaulyje, būtinume išsaugoti tai, ką dar įmanoma išsaugoti, kada griūna vidinio ir išorinio pasaulio pagrindai ir taip sukurti savo teologiją. Jobas pabando atrasti tokią išminti, kuri paaiškintų jam Dievo veiksmus ir kuri leistų pastatyti naują pasaulėžiūrą vietoj sugriautosios.
Po to, kai Elifazas užbaigia savo kaltinamają kalbą, vėl pasigirsta Jobo balsas, priekaištaujantis draugams už tai,kad pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis jie neatėjo jam į pagalbą, nepalaikė jo, nepaguodė, o atvirkščiai - sviedė jam į veidą kaltinimus nuodėmingumu. Savo kaltinimais draugai tartum išbraukia unikalią Jobo patirtį, taip užkirsdami kelią, kuriuo privalo eiti Jobas, kad pažinti Visatos įvykių ir reiškinių giliuosius priežasčių ir pasekmių mechanizmus, Dievo buvimo ir gyvenimo esmę. Draugai tartum iš anksto neigia pačią tokio pažinimo galimybę, pažinimo, kurį privalo atrasti Jobas, ir bando į viską atsakyti pasitelkdami visiems žinomus, "trafaretinius", įprastus, netgi galima pridėti, jog kaip ir nuvalkiotus paaiškinimus.

Ir štai Jobas skundžiasi:

Bėdoje kaip ši man reikia ištikimų bičiulių,
ar būčiau atmetęs Visagalio baimę, ar ne. (Job. 6,14) (sinod.,- besikankinančiam turi būti atjauta iš jo draugo, jeigu tik jis neprarado Dievo baimės)

Šiuo atveju "draugas" - tai Elifazas, kuris Jobui meta į veidą kaltinimus negarbingumu ir nuodėmingumu. Atsakydamas Jobas netiesiogiai apkaltina Elifazą, kalbėdamas,jog, mol, nėra tavyje Dievo baimės,- antraip kaip tu galėjai ryžtis panašiems kaltinimams?

Priešpastatydamas tam, ko jis tikėjosi iš "išminties brolių", jų realius veiksmus, teisuolis tęsia:

Bet mano bičiuliai nuvilia mane kaip srautai,
išdžiūstantys per sausrą. (Job.6,15) (sinod.,- bet broliai mano neteisūs,kaip srovė, kaip greitai tekantys upeliai...)

Jobas lygina savo draugus su upeliais karšto klimato šalyse, kurie teka tik žiemą, o vasarą išdžiūsta. Žmonės tikisi atsigerti iš šių upelių ir nežino, kad jie jau išgaravo. Taip ir Jobo draugų ištikimybė, meilė ir atsidavimas išgaravo, kai tik Jobą ištiko blogis.

Tad tokie dabar man esate:
matote mano negandas, bet išsigandote.
Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’?
Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?
Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’?
Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’? (Job.6,21-23)

Ir iš tikro, ar taip kalbėjo Jobas? Ar jis prašė išlaisvinimo nuo priešo, t.y. šėtono, rankų? Ne, jis priėmė nelaimes su stoiška kantrybe ir pastovumu - nemurmėdamas iškentė viską, kas užgriuvo ant jo. Jis nei karto nesušuko: "Viešpatie, išlaisvink mane nuo šito!", mes negirdim tokių žodžių iš jo lūpų. O argi Jobas maldavo draugų: "...išlaisvinkite mane nuo priešo rankų ir iš kankintojo rankų išpirkite mane" , argi jis prašė ko nors, išskyrus, galbūt, tik tylios atjautos?

Mokykite mane, ir aš tylėsiu,
parodykite, kur mano suklysta.
Kokie įtaigūs tiesūs žodžiai!
Bet ką reiškia jūsų įrodinėjimai?
Argi jūs neprasimanote žodžių įrodinėjimams
ir bevilčio žmogaus žodžių nelaikote tauškalais?
Jūs net kauliukus mestumėte dėl našlaičio
ir parduotumėte savo bičiulį. (Job. 6,24-27) (sinod.,- Išmokykite mane ir aš nutilsiu; nurodykite, kur aš nusidėjau. Kokie stiprūs tiesos žodžiai! Tačiau ką įrodo jūsų kaltinimai? Jūs susigalvojate kaltinamasias kalbas? Vėjams paleidžiate savo žodžius. Jūs užpuolate našlaitį ir kasate duobę savo draugui.)

Taip, draugai "kasė duobę" Jobui savaisiais žodžiais, jie tarytum tikslingai bandė jį priversti atsisakyti net nuo pačios zoedicėjos - gyvybės gynimo, bandymo priešais jį atsiveriančių bedugnės, chaoso ir nebūties stichijų akivaizdoje. Bei atsisakyti Dievo gynimo atsiveriančios neteisybės akivaizdoje. Draugai tarytum bandė Jobą pripažinti, jog dabar, kai nugriautas pagrindas, Dievui nebėra daugiau ant ko statyti...
Tačiau Jobas nepasiduoda. Jis jaučia, kad šiame pasaulyje jam skirti ypatingi tikslai, ypatingas pripažinimas, unikalios galimybės tarnauti Dievui ryšium su aplinkybėmis,kuriose jis atsidūrė. Ne veltui Ezechielio knygoje sakoma, kad Jobas - vienas didingiausių žmogaus užtarėjų prieš Dievą, kokius tik kada nors turėjo žmonija. Didieji teisuoliai gelbėjo ne tik save ar savo sielas: Danielius meldėsi už Babilono karalių, jis išgelbėjo Babilono magus, kuriems grėsė egzekucija, jei jie neišaiškins Nabuchodonosarui jo sapno. (Dan.2) Nojus išgelbėjo ne tik save, bet ir visą savo šeimą, visus gyvūnus - pačią gyvybę. Jobas irgi yra minimas panašiame kontekste, reiškia, jisai irgi daug ką gelbėjo.

Būdamas valdovu, jis gelbėjo našlaičius ir kenčiančius, prispaustus bėdų ir bejėgius (Job.29,12-16). Reiškia, Jobas buvo didis žmonių užtarėjas.

Ir kaip tik žmonijos užtarimas, gyvybės Žemėje buvimo pateisinimas ir buvo Jobo pašaukimas, jo misija, kuri prieštaravo šėtono pašaukimui, šėtono misijai. Kaip buvo minėta anksčiau, šito puolusio angelo tikslas - kovoti, priešintis, konfrontuoti prieš žmoniją ( Pr.3,1-7). Pasak padavimo, jis nuo pat pradžių teigė, jog nevertėjo sukurti žmogaus, nes žmogus kris ir nebeatsikels, todėl be reikalo Dievas jį sukūrė - šis kūrinys niekam tikęs...(šita, kaip matome, labai senos pasaulėžiūros linija aiškiausiai išreikšta pas radikaliuosius gnostikus). Ir todėl visą savo veiklą šėtonas nukreipia į žmogaus kritimo provokaciją, tam, kad įrodyti Dievui, kad jų tarpusavio ginče jis yra teisus dėl žmogaus (Apr.12,7-12), kad vėl ir vėl stoti prieš Dievą ir vėl ir vėl teigti: "be reikalo Tu sukūrei žmogų. Matai - žmogus nepateisino savo misijos." Korane Iblisas ("Satan") buvo tas angelas, kuris nepakluso Dievo įsakymui angelams nusilenkti žmogui: "aš esu aukštesnis už žmogų, nes Tu sukūrei mane iš ugnies, o žmogų iš molio(žemės)". Taigi, kad atremti tokios šėtono teiginius ir kaltinimus, Jobas privalėjo apginti nei daugiau nei mažiau, o pačią žmonijos egzistavimo prasmę, idėją...

Kodėl šėtonas įtikinėja Dievą išbandyti būten Jobą, o ne kurį nors kitą? Todėl, kad Jobas buvo pats švariausias, teisingiausias ir doriausias iš to meto Žemėje gyvenusių žmonių. Tad jeigu jau pats geriausias iš Žemėje gyvenančių, jei iš jo bus atimtos žemiškos gėrybės, prakeiks Dievą, tai tuo jis ne tik atims prasmę savo prieš tai buvusiam gyvenimui, tačiau ir sukels abejones pačia žmogaus teise egzistuoti šioje Žemėje,- juk žmogui buvo skirta tapti Žemės valdytoju, kuris įgyvendina Žemėje Dievo valią (Pr.1,28). Tokiu būdu, "kritęs teisuolis" patvirtins šėtono nuomonę, kad žmogus - netgi jei jis pats geriausias,pats švariausias, pats teisingiausias, pats doriausias - kančių ir atimtų žemiškųjų gėrybių akivaizdoje labai greitai pamiršta viską, kas aukšta, ir tampa gyvuliu.Bet kentėdamas gyvulys neprakeikia Dievo, nes jis jo negali įsisamonint, o tik pajust. Jei tai padaro apdovanotas protu žmogus, ir , be to, dar ir pats geriausias savo kartoje, jis jau krenta žemiau gyvulio, nes neigia, atstumia ir nuprasmina visą Visatos tvarką, aplamai viską. Tai būtų labai puikus faktinis argumentas, kuriuo kaltintojas galės paremti savo pastoviai kartojamą teiginį: "Taip, žmogus yra be reikalo sukurtas, nėra nei vieno teisuolio, dėl kurio buvo būtinybė sukurti Adomą, o po to palaikyti tą niekingą padermę, kuri užsiveisė ant Žemės".

Taigi, ant Jobo pečių yra užkraunama milžiniška savo reikšme misija: pačios žmogaus egzistencijos sukompromitavimo akivaizdoje,palaikyti žmogaus egzistavimo idėją, pagrįsti, įtvirtinti ir apginti ją Dievo akivaizdoje.

Vienoje iš psalmių Dovydas taria:

Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten,
jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten. (Ps. 139,8) (sinod.,- Ar pakilčiau į dangų - tu ten; ar nusileisčiau į pragarą - ir ten Tu.)

Čia Dovydas kalba apie tai, kad net pragare, kur egzistuoja neįsivaizduojamos kančios,- netgi ir ten yra Dievas ir žmogus gali Jo ieškoti ir jį rasti, jeigu ieškos iš visos širdies."Ar nusileisčiau į pragarą - ir ten Tu" - šia eilute, galima sakyti, yra išreikšta visa Jobo patirtis. Jis turėjo, kai visi jo gyvenimo pagrindai žlugo, tikro pragaro sąlygose ieškoti Dievo ir Jį rasti.

Bet kas gi atsitiko su Jobo pasaulėžiūra, su ta jo išbaigta ir didinga filosofine/vertybine konstrukcija,kurios teisingumu jis anksčiau neabejojo? Pasirodo, jog pasaulyje nėra teisybės, nes teisuolis be nuodėmės kenčia kaip niekas kitas pasaulyje, jis tiesiogine to žodžio prasme yra nusviestas į pragarą. Apie tai sakoma:

Kai apie tai pagalvoju, išsigąstu;
drebulys apima mano kūną.
Kodėl nedorėliai ilgai gyvena,
sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi? (Job.21,6-7)

- ir toliau eina smulkus koncepcijos ir pasaulėžiūros, pasak kurios, Dievas saugo nedorėlius, o teisuolius ir doruosius žudo ir baudžia, aprašymas. Po to kalbama:

Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto
ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų? (Job 24,1)

Čia turimas omeny Dievo teisingumo pasireiškimas, kurio Jobas daugiau nebemato Žemėje:

Žmonės perkelia ežiaženklius,
pagrobia kaimenes ir kerdžius.
Nusiveda našlaičių asilą,
paima našlės jautį užstatu.
Beturčius nustumia nuo kelio,
priverčia visus vargšus slėptis. (Job. 24,2-4)

Ar Jobas kalba tik apie save? Ar jis skundžiasi tik savo nelaimėmis? Ne, čia jis visiškai neturi jų omenyje. Tačiau jo, pergyvenančio baisias kančias, akivaizdoje, visiškai kitoje, siaubingoje, šviesoje iškilo bendra neteisybė: visur neturtingi ir našlaičiai yra engiami, nedorėliai klesti, o Dievas negina silpnųjų. Būtent į tai Jobas nukreipia savo sielos žvilgsnį. Kaip ir pridera garbingam ir teisingam žmogui, jis pamiršta apie save ir galvoja apie bendras problemas., apie visos žmonijos kančias, kurios dabar tapo prieinamos Jobo vidiniam žvilgsniui, išaštrintam kančių.

Kas lieka daryti Jobui, kad paneigti šėtono argumentus,t.y. įrodyti savo ištikimybę Dievui ir įtvirtinti gyvybės vertę ir prasmę visų tų įvykių akivaizdoje, bei netapti gyvuliu, nenuprasminti savo gyvenimo ir būties ryšium su savo baisiomis kančiomis ir praradimais? Jam lieka du variantai. Pirmas - priimti Dievą ir jo sukurtą pasaulį - bet be teisingumo atributo. Pripažinti: "taip, nėra teisingumo, aš klydau. Tokio atributo Kūrėjas neturi. Bet nežiūrint į tai, aš vis tiek Jam tarnausiu".Stipriausiai šitas požiūris yra išreikštas turbūt čia:

Nors jis ir gali mane užmušti,
pasitikiu juo;
prieš jį ginsiu savo kelius. (Job.13,15) (sinod.,- Štai, Jis žudo mane, tačiau aš vis tiek vilsiuosi; aš tik norėčiau prieš Jo veidą apginti savo kelius!)

Tačiau draugai savo kaltinimais, klausimais ir teiginiais priveda Jobą prie išvados, kad tai yra neįmanoma.

Panašus klausimas buvo iškeltas dar Abraomo, kai jis meldėsi už Sodomą ir Gomorą:

Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai? (Pr.18,25)

"Jeigu Dievui yra būdingi kiti atributai, tai Jam, be jokios abejonės, turėtų būti būdingas ir teisingumo atributas,- tarytum vienbalsiai kalba Jobo draugai,- tik mes ne visada suprantame, kaip jis pasireiškia".

Taigi, prieš Jobą atsiveria antras variantas pateisinti Dievo veiksmus,- nenuilstant ieškoti ir maldauti Dievo, kviesti Jį į teismą, bylinėtis su Juo,kol neišaiškės, kad teisingumas pasaulyje vis tik yra, jis egzistuoja realybėje, tačiau yra paslėptas. Jo reikia reikalauti,jį reikia išieškoti ir neatsitraukti. Teisingumas turi, privalo būti. Šalia kitų Dievo atributų, jo negali nebūti. Jeigu dievas tobulas savo veiksmuose - reiškia, jis yra ir teisingas. Štai kokią išvadą padaro Jobas ir visos jo kalbos koncentruojasi būtent čia ir susiveda būtent į tai.

Ryšium su viskuo aukščiau aptartu, pats laikas susimastyti apie Jobo vardo reikšmę- kodėl jį taip vadina? Didžioji specialistų dalis teigia, kad jo vardas kyla nuo sen.hebr. žodžio איב "ajav" - "priešintis": »: אויב "ojev" - "priešas". Taigi, Jobas- "besipriešinantis", arba, "tas, su kuriuo kariauja, prieš kurį priešinasi" ,"patiriantis priešinimasį". Iš ko? Iš šėtono, kuris kariauja prieš didingiausią teisuolį, kuris nori nuversti jį nuo jo užimamų dvasinių aukštumų, priversti prakeikti Dievą ir tokiu būdu sutrypti pačią žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, didybę, įmesti žmogų į bedugnę - kad patvirtinti savo teiginį, jog žmogus yra sukurtas be reikalo ir yra niekam tikęs.

Taigi, prieš Jobą kovojama ir toje kovoje Jobas gina žmogaus didingumą, jo prasmę ir užsiima teodicėja - Dievo gynimu. Jobas demonstruoja ištikimybę o ne išdavystę. Jis nepermąsto, o demonstruoja savo ankstesnį tikėjimą - tik šį kartą kritinėse sąlygose.

Apie ką kalba kankinys? Kokia jo argumentų prasmė teodicėjos kontekste? Kai žmogui skauda, jis skundžiasi, kai jam labai skauda, jis šaukia. Jeigu jis dar ir paniekintas, atstumtas, nuverstas nuo sosto, įmestas į purvą, - apie ką galima kalbėti tokioje būsenoje? Tačiau Jobas vėl ir vėl kalba apie Dievą, Dievo šlovę bei didybę. Ir tuo jis atremia šėtono argumentus.

Teisuolio gyvenimo esmė buvo Įstatymas, toje formoje, kokioje jis buvo jam duotas. Tačiau jeigu žlugo moraliniai gyvenimo pagrindai, jeigu už bloga nebaudžiama,ir nėra jokio etinio būties fundamento, jeigu nėra teisingumo, jeigu dorajam atmokama kap nedorajam, tai kas jam lieka, kad nenuprasminti savo gyvenimo? Į ką jam atsiremti, jei būties pagrindai yra sugriauti? Į mintis, svarstymus, išvadas. Jis lieka žmogumi. "Aš svarstau, vadinasi esu žmogus; aš neprakeikiu Dievo, reiškia esu žmogus; nepakeliamose kančiose lieku išaukštintai, poetiškai, filosofiškai mąstančia būtybe; reiškia šėtonui duotas atkirtis ir turėjo prasmę sukurti žmogų, jeigu jis net ir tokiose sąlygose sugeba išlikti ištikimas sau ir Dievui;

Taiig, Jobas pirmoje eilėje nori ne išsigelbėjimo nuo kančių (ir ar įmanoma išsigelbėti, po to, kai buvo prarasti visi vaikai ir sužlugo visos viltys?), jis nori pažinimo - netgi tokiose neįtikėtinai sunkiose sąlygose.

Net jeigu Dievui patiktų mane sutrinti,
duoti laisvę savo rankai ir mane nušluoti,
tai būtų man paguoda!
Džiaugčiausi net veriančiu skausmu,
nes neatmečiau Šventojo žodžių.(Job. 6,9-10)

Matome,kad jis neatsižadėjo Dievo ir Jo įstatymo savo kančiose.
Pabandykime įsiklausyti į Jobo žodžius,kad suprasti, kas jam svarbiau - išsilaisvinimas nuo kančių ar tiesa, Dievo kelių pažinimas ir Jo teisingumo patvirtinimas.

Argi prašiau: ‘Duokite man dovaną’?
Arba: ‘Duokite iš savo turtų kyšį už mane’?
Arba: ‘Išgelbėkite mane iš priešo rankų’?
Arba: ‘Išpirkite mane iš engėjų nagų’? (Job. 6,22-23)

Ne, jis to nekalbėjo, ne į išsilaisvinimą nuo savo kančių yra nukreiptos visos jo pastangos.

Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats;
aš nebenoriu gyventi! (Job.9,21) (sinod.,- Nekaltas aš; nenoriu žinoti savo sielos, niekinu savo gyvenimą.)

Jobas nesirūpina, kas šiuo metu vyksta su jo gyvenimu - jis niekina panašius klausimus. Jam svarbu tik viena: suprasti, įsisamoninti, aprėpti protu tai, kas jam nutiko. "Nekaltas aš" - štai kas jam yra svarbu visų išbandymų ir kančių fone. O jau iš šito teiginio logiškai išplaukia ir klausimas apie savo kančių priežastį, kuris yra neatsiejamas nuo teisingumo pasaulyje paieškos ir Dievo pateisinimo. Po to išaiškės, kad teisus buvo Jobas, o ne jo draugai (Job. 42,7-8). Jie pateikia labai gražius argumentus, teigdami, kad Jobas kaltas, kad jis turi surasti savo blogą darbą, įvykdytą šiame pasaulyje, išpažinti jį - ir tokiu būdu jie tą nežinomą, nepatirtą, unikalų, ką ant savęs patiria Jobas ir ko pasekoje jis žmonijai tiesia naują kelią, suveda į jau senai žinomus dalykus, į tai, apie ką jau milijonus kartų yra pasakyta ir pamokslauta. Tuo pačiu jie nuprasmina unikalų Jobo kelią, jo nuosavų atradimų tame kelyje reikšmę, jo teodicėją ir zoedicėją - Dievo ir gyvybės gynimą. Ir pats Jobas apie tai kalba savo draugams:

Ką jūs žinote, tai ir aš žinau.
Nesu už jus menkesnis.
Vis dėlto kalbėsiu Visagaliui,
aš noriu ginti savo bylą Dievo akivaizdoje.(Job.13,2-3)

O šios gynybos tikslas - atkurti, atstatyti ir sutvirtinti tą patį "stulpą", kuris Jobo sąmonėje griuvo ir subyrėjo, teisingumo stulpą; o tai gali padaryti tik Dievas, atverdamas Jobui paslėptą visų tų įvykių prasmę.
Ir štai Jobas kreipiasi į draugus su atsakomaisiais kaltinimais:

O jūs drabstotės melu,
visi jūs - netikę gydytojai!
O, kad jūs iš viso tylėtumėte,
tai būtumėte išmintingi! (Job.13,4-5)

Taip Jobas apibūdino savo draugų kalbas, nes jos visiškai nesiekia pačios problemos esmės, tos esmės, kurią Jobas iš visų jėgų ir stengiasi suprasti.

Tapau pajuoka savo bičiuliams.
‘Tas, kurį Dievas išklauso, kai jo šaukiasi,
yra teisus ir be priekaištų žmogus’, - tai pajuoka. (Job.12,4) (sinod.,- pajuoka aš tapau savo draugui, aš, kuris šaukdavosi Dievo ir kuriam Jis atsakydavo, pajuoka - teisus, be priekaištų, žmogus.)

Tais žodžiais Jobas teigia, kad jis yra tikras pranašas: juk jis šaukdavosi Dievo ir Dievas jam atsakydavo - su kuo vyksta panašūs dalykai? Tik su pranašu. (Įst.18, 18-22; Iz. 58,9). Ir štai dabar, žinodami, kad Jobas yra pranašas, draugai vis tiek kaltina jį. Jobas apie savo patirtį kalba kaip apie kažką nauja, turinčią visuotiną reikšmę, kaip apie ugnį, kurią jis atnešė pasauliui, kuri dabar įsižiebs ir amžiams nebeužges. Jobas taip apibrėžia savo misijos prasmę ir savo kančių paspėptą tikslą:

Savimi patenkintieji niekina nelaimę;
ji ištinka tuos, kurių kojos dreba. (Job.12,5) (sinod.,- tai paniekina sėdintis ramybėje fakelą, kuris yra paruoštas klumpančiam.)

Jobo draugai kažkuria prasme, kalbant bibiline kalba, "sėdi(tikslesnis vertimas - sustingo) ant savo nuosėdų".

Tą dieną išnaršysiu Jeruzalę su žiburiu
ir nubausiu žmones,
kurie patenkinti ilsisi ant savo nuosėdų (Sof.1,12)

Jie gyvena ramiai, valdo savo teritorijas, kančios jų nepalietė, ir iš savo, kaip jiems atrodo, aukštumos (o iš tikro iš labai gilios apačios) , jie stebi Jobo žygdarbį. "Ramiai sėdintiems" fakelas nereikalingas; tačiau tam, kuris aklinoje tamsoje bando eiti nežinoma vietove, - absoliučiai būtinas. Tokį fakelą įžiebė Jobas, kad savo dvasiniu žygdarbiu nušviesti žmonijos kelius. Ir tas fakelas ir toliau dega, duodamas viltį iškankintiems, nusivylusiems - visiems tiems, kurie,kaip jiems atrodo, be jokios kaltės yra įmesti į baisiausių kančių bedugnę.

II. Elifazo atsakymas

Reikia pastebėti, kad Jobo knyga išsiskiria ypatinga filosofine polifonija - joje formuluojamos ir koegzistuoja skirtingos pasaulėžiūros ir filosofijos. Ir jei paaiškėja, jog Jobo draugai yra ne tokie teisūs kaip Jobas, tai iš to visiškai negalima daryti išvados, kad jie yra visiškai neteisūs ir nekalba nei žodžio tiesos. Kažkuo svarbiu jie, žinoma, visi klysta; tačiau kiekvieno iš jų mokyme yra paliečiami svarbūs dvasinės realybės klodai. Paprastai tyrinėtojai kalba apie Jobo draugų ir pačio Jobo kalbų fragmentiškumą, apie tai, kad iš jų negalima išvesti vientiso mokymo. Tačiau tai nėra tiesa. Taip teigiantys nepakankamai atidžiai įsižiūri į tekstą, dažnai pamiršdami, jog Senovės Rytuose gilios koncepcijos būdavo išreiškiamos labai lakoniškai, iš esmės keliais žodžiais, nes tie "keli žodžiai" apeliavo į tokias sąmonės puses, į tokius religinius, filosofinius, mitologinius ir buitinius požiūrius, kurie jau nuo seno būdavo giliai įsišakniję tos epochos ir regiono žmonių sąmonėse. "Keletas žodžių", kuriuos pasakydavo išminčius, tarsi akmuo, mestas į vandenį, sukeldavo klausytojams daugybę asociacinių "koncentrinių ratų". Žodis, pasakytas senovės išminčiaus, krisdavo į gerai paruoštą tradicinio mąstymo dirvą - ir nešdavo gausų derlių.

Dabar pereisim prie Jobo draugų kaltinimų. Pirmas jų - senolis Elifazas. Jau pats jo vardas אליפז (Elifaz) reiškia "Mano Dievas - grynas auksas". Galimas daiktas, varde slypi užuomina į tokią šio filosofo pasaulėžiūros pusę, kuri yra išreiškiama "tarnavimo Dievui iš godumo" koncepcija. "Dievas - tai auksas",t.y. tarnavimas Dievui galų gale yra būtinai apdovanojamas, taigi tarnauti Dievui verta ir reikia dėl naudos, dėl to atlygio, kurio gali tikėtis žmogus (materialinė gerovė, laimingas likimas, sėkmė, sveikata, ekstatinė būsena galų gale, ir t.t. ir pan.).

Tokia mintis yra paneigiama Jobo patirtimi. Kokia yra Jobo patirtis? Tai yra patirtis žmogaus, kuris yra nuėjęs netgi toliau negu žinoma koncepcija,kuri teigia, kad Dievui reikia tarnauti nesitikint naudos: "tarnaukite ne kaip tarnai, kurie tikisi apdovanojimo, o kaip sūnūs, kurie apdovanojimo nesitiki". Jobas eina toliau - jis tarnauja ne tik be atlygio, bet ir nežiūrėdamas į baisias kančias, kurioms galo nesimato.
Taigi, Elifazas įsijungia į ginčą. Ir reikia pažymėti, jog jis - savaip didis teologas, jis išdėsto savo gilią gyvenimo prasmės koncepciją, tačiau tikrosios tiesos bei giluminių visatos tvarkos mechanizmų, kuriuos baisiose kančiose aiškinasi Jobas, akivaizdoje, nepraminto tako, kurį tiesia Jobas, akivaizdoje, Elifazas galiausiai lieka neteisus.

Elifazo kalba yra keturiuose Jobo knygos skyriuose. Tai 4-5 skyriai(pirmoji Elifazo kalba),15 (antroji kalba) ir 22 (trečioji kalba). Kaip konstruojamas pasakojimas? Jobas pirmas pradeda pokalbį su susirinkusiais aplink jį draugais. Mes jau aptarėme, jog iš pradžių jis bando neigti tiesioginį Dievo dalyvavimą jo tragiškoje situacijoje, kad neapkaltinti Dievo dėl savo kančių, dėl to, kad viskas griuvo, nors neturėjo taip atsitikti dėl Jobo teisingumo. Tačiau Elifazas sąmoningai provokuodamas priverčia Jobą atmesti tokį požiūrį: juk niekas pasaulyje nevyksta be Dievo ir Jo valios ir todėl Jobas visiškai neteisus, bandydamas išsisukti nuo Dievo atpildo temos.

Elifazui, kuris mato Jobe vienu metu ir kankinį ir teisuolį, sunku iš karto užgriūti jį savo kaltinimais. Elifazas pradeda kaltinti Jobą labai švelniai. Iš pradžių jis "pasipila komplimentais", atsimena, kiek daug gero yra padaręs Jobas, kokiam dideliam skaičiui žmonių jis yra padėjęs. Tokia yra 4 skyriaus ir pirmos Elifazo kalbos pradžia:

Tada Elifazas Temanas atsakydamas tarė:
„Jeigu išdrįstų kas tarti tau žodį,
ar nebūsi užgautas?
Bet kas galėtų dabar tylėti? (sinod.,- jei pabandysime tarti tau žodį - ar nebus tau sunku? Na, bet kas gali prieštarauti žodžiui!) (Job.4,1-2)

t.y. savo kalbos pradžioje Elifazas abejoja pačiu kreipimosi į Jobą būtinumu. Bet- tarsi padaro išvadą Elifazas, mes privalome tęsti pokalbį ir tokiose sąlygose, kadangi antraip negalima bus prieiti prie bendrų išvadų. Juk žodis yra dvasiškas, taigi jis gali apimti bet kokią situaciją ir nušviesti ją savo vidine šviesa.

Štai tu mokei daugelį,
stiprinai jų silpnas rankas,
tavo žodžiai drąsino svyruojančius,
tu sutvirtinai drebančius kelius. (Job. 4,3-4)

Elifazas gerai atsimena ir žino, kokiai daugybei žmonių ir fiziškai ir morališkai padėjo Jobas ankstesniais laikais, kai dar klestėjo.

Bet kai dabar tai nutinka tau,
tu netenki kantrybės;
kai tave patį tai paliečia,
tu būni priblokštas! (Job. 4,5)

Tuose paguodos žodžiuose jau slypi priekaištas. Reiškia, tu pats esi nepasiruošęs išlaikyti tos bausmės,tos rūstybės, kuri tave užgriuvo. Tačiau kodėl tai tave užgriuvo? Ir toliau Elifazas pereina prie tiesioginių kaltinimų. Ypatingai stipriai jie skamba antroje Elifazo kalboje:

Tu net Dievo baimę atmeti
ir nuo maldos Dievui susilaikai.(Job.15,4)

Tokie žodžiai yra ištariami atsakant į Jobo pasisakymą apie jo nekaltumą ir apie tai, jog realybė yra visiškai ne tokia, kokią ją įsivaizduoja Elifazas.

Tavo kaltė pamoko tavo burną,
užtat tu ir renkiesi suktą kalbą.
Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia,
tavo lūpos prieš tave liudija. (Job. 15,5-6)

Čia jau girdisi rūstybė, susierzinimas, tiesioginis kaltinimas. Kulminaciją jie pasiekia trečioje Elifazo kalboje, kur jis tiesiogiai ir nedviprasmiškai apkaltina Jobą baisiomis nuodėmėmis, kurias tas mol paslapčia vykdė ir už kurias atėjo atpildas. Ir toks kaltinimas skamba labai stipriai ir žiauriai:

Argi ne dėl to, kad didelis tavo nedorumas,
kad tavo nuodėmėms nėra galo?
Juk tu neteisingai pasilaikydavai savo brolių užstatą,
apnuogindavai juos, nuvilkdavai jiems drabužius.
Pavargusiam neduodavai vandens atsigerti,
išalkusiam atsisakydavai duoti duonos.
Tarsi stipriajam priklausytų žemė
ir tik išrinktieji joje tegyventų! (Job.22,5-8)


Ir daugiau kaip prieš 3500 metų neteisingi veiksmai buvo vykdomi lygiai taip pat kaip ir dabar: stiprūs daugino valdžią ir turtus, o silpnieji prarasdavo paskutinę nuosavybę. Tokiu piktnaudžiavimu valdžia Elifazas kaltina savo draugą, kuris, kaip mes pamenam, buvo valdytojas:

Išvarydavai našles tuščiomis rankomis,
atstumdavai našlaičių rankas.
Todėl spąstai ir supa tave iš visų pusių,
tave apima ūmus siaubas
arba tokia tamsa, kad negali matyti,
ir potvynis tave skandina.

Ne tik siaubas, pasak Elifazo, apglėbė Jobą už jo baisias neteisybes, bet ir tamsa užtemdė jam akis, todėl jis ir nemato savo kančių prasmės, nemato, jog jos - tiesioginis atpildas iš aukščiau, nenori kreiptis su atgaila Dievui, o tik toliau kalba apie savo nekaltumą ir dar drįsta kviesti Dievą į teismą, prašyti Jo "stoti prieš žmones", kad pranešti, kur yra Jobo kaltė... Elifazo žodžiuose pasireiškė jo tikras, galbūt anksčiau slepiamas, požiūris į draugą.

Kokia yra Elifazo filosofinės ir pasaulėžiūros koncepcijos esmė, kokia jo mokymo prasmė? Mokymo, kurio viena dalis yra gan neįprasta senovės pasauliui o kita dalis, kaip mes pabandysime parodyti žemiau, turės nemažai pasekėjų vėlesniais ir šiais laikais.

Pats žemiausias šio mokymo sluoksnis, pirmoji šio mokymo pakopa - žymusis atpildo įstatymas, dėsnis. Žinoma, jis sutinkamas ne tik pas Elifazą; jis yra išdėstytas arba pažymėtas ir kitose Biblijos knygoses, senovės Indijos vedose, zoroastrizmo mokyme, ir, galų gale, visose išvystytose religinėse, filosofinėse bei pasaulėžiūros sistemose, tame tarpe pas kiniečius ir egiptiečius. Šita koncepcija skelbia, jog visi žmogaus veiksmai sukelia atoveiksmį, ir viskas, ką jis darė, bumerangu grįžta pas jį atgal. Jeigu Jobas kenčia, reiškia jis savo gyvenime vertė kentėti kitus; jeigu jis skursta, reiškia dėl jo skurdo kiti. Šita koncepcija labai lakoniškai yra pateikta Biblijoje, pranašo Abdijo knygoje:

VIEŠPATIES diena jau arti visoms tautoms!
Kaip tu darei,
taip ir tau bus daroma;
tavo darbai kris ant tavo galvos. (Abd. 1,15)


Kaip gi atpildo įstatymą išdėsto Elifazas? Savo pirmoje kalboje jis išsako tokią mintį:

Kalbu iš patirties:
kas pikta aria ir bėdą sėja,
tas tai ir pjauna. (Job. 4,8)

Su kuo čia sulyginamas atpildas? Su tuo derlium, kurį neišvengiamai gauna žmogus pagal tai, ką jis pasėjo:

Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. (Gal. 6,7)

"Kas piktą aria", t.y. kas aria neteisingumo lauką ir sėja jame blogį, jį ir pjaus, nes blogis būtinai duos derlių ir jo sėjikai būtinai paragaus šito derliaus duonos. Ir jei čia atpildas yra sulyginamas su valstiečio darbu ir išreikštas sėjos-derliaus terminais, tai kitoje vietoje Elifazas tą patį mokymą išreiškia kitomis metaforomis, kurios susijusios jau su biologiniu žmogaus ciklu - jo pradėjimu ir gimimu:

Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga,
ir ugnis suryja kyšininkų palapines.
Juk jie sumano kėslus, gimdo pikta,
o jų širdis rengia apgaulę.“ (Job. 15,34-35) (sinod.,- ... ir jo gimda ruošia apgaulę)

Kas pradėtas, tas ir gimsta, ir vaikas paveldi savo tėvų bruožus. "Pradėjai blogį - ir pagimdei blogį..." Atpildas neregimai ruošiamas nedorėliui, panašiai kaip vaisius nematomai bręsta gimdoje: "ir jo gimda ruošia apgaulę". Panašią mintį randame Psalmyne:

Štai kaip nedoras žmogus sumano pikta,
užsigeidžia kenkti ir pagimdo apgaulę.
Jis iškasa duobę, dar pagilina ją,
ir pats įpuola į savo iškastą duobę (Ps.7, 15-16)

Tačiau jei minėti Elifazo teiginiai nepasižymi originalumu, tai po jų seka svarstymai, kurie yra jau daug labiau savotiški ir panašių į kuriuos nebesutinkame nei Biblijoje, nei kituose Senovės Rytų raštuose. Tie svarstymai yra surandami pirmoje Elifazo kalboje:

Kalbu iš patirties:
kas pikta aria ir bėdą sėja,
tas tai ir pjauna.
Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva,
nuo jo įniršio gūsio sunyksta.
Nutyla liūto riaumojimas,
žvėrių karaliaus staugimas,
ir ištrupa liūtų jauniklių dantys.
Stiprus liūtas nugaišta, nes trūksta grobio,
o jo jaunikliai išsiblaško.(Job. 4,8-11)


Kas liečia paskutinį palyginimą, tai gan aišku, kas atitinka liūtą, kas - liūtę ir kas - liūto jauniklius. Tai nedorėlis su savo šeimyna. Atpildas persekioja ne tik jį patį, bet ir žmoną, vaikus ir visą giminę - tuos iš jų, kurie dalyvavo nusikaltimuose, nestabdė nusikaltėlio ar net jį skatino. "Liūtų jauniklių dantys", nusikaltėlių dantys,- ištrupa, t.y. išnyksta jų jėga ir nebesigirdi jų balso.
Paslaptingesnė pirma pasisakymo dalis, kuri skelbia, jog "Nuo Dievo kvėptelėjimo jie pražūva, nuo jo įniršio gūsio sunyksta". Čia panaudotas senovės hebrajų žodis רוח "ruah" - dvasia. O mes žinom, jog Dievo Dvasia dalyvavo pasaulių kūrime:

VIEŠPATIES žodžiu buvo padaryti dangūs,
o jo burnos alsavimu ¬ visos jų galybės. (Ps. 33,6) (sinod.,- Ps.32,6 - ir Jo lūpų Dvasia - visos jų kariaunos)

Per Dievo Dvasią (šventą dvasią, Parakletos) viskas sukurta ir viskas yra palaikoma ir saugoma, kaip pasakyta:

Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,
ir tu atnaujini žemės veidą. (Ps.104,30) (sinod.,- Ps. 103,30 - Atsiųsi Savo Dvasią - kuriasi[kūriniai, būtybės]) ir tu atnaujini žemės veidą)

Taigi, Dievo Dvasia - visos būties pagrindas, paslėpta kūrinijos esmė ir pagrindas to, kuo mes gyvenam ir egzistuojam, tai jėga, kuri palaiko ir neorganinę gamtą ir gyvas bei protingas būtybes. Tačiau ta pati Dvasia, kaip kalba Elifazas, tampa "rūstybės dvasia", t.y. prisipildo rūstybe ir sąlygoja nedorėlių pražūtį. kaip tai vyksta? Dvasia tarsi įsiplieskia (originale yra panaudotas žodis אף "af" - "pyktis", "įsikarščiavimas"; veiksmažodis אפה "afa", tos pačios šaknies, reiškia "kepti" "iškepti") prisipildo karščio, įkaista ir išverčia savo ugninį pyktį ant nedorėlių. Dvasia tarsi pavirsta pykčio viesulu - ta pati Dvasia, kuri šiaip neša ramybę ir gėrį, viską palaiko ir atgaivina, tampa Dievo rūstybe.

Kas iššaukia tokį pasikeitimą? Visatos tvarkos pažeidimas, griaunanti žmogiškosios minties, jausmo ir valios veikla, pereinanti į realius blogus poelgius. Kai žmogus pereina tvarkos, draudimų ribas ir griauna harmoniją savyje, visuomenėje bei gamtoje, jis tuo pačiu daro įtaką Dievo Dvasiai, kadangi jo pačio dvasia šaknimis suaugusi su savo šaltiniu - Dievo Dvasia. Ta pati ugninė žmogaus dvasios jėga gali būti ir šviesą nešančia meilės jėga ir viską ryjančia piktos aistros jėga. Jei įvyksta pastarasis reiškinys, tai ir Dievo Dvasia, paveikta žmogiškosios dvasios, atitinkamai "peržengia harmonijos ribas" ir užgriūna nedorėlį, sunaikindama jo gyvenimo pagrindus. Taigi, Elifazo filosofinė koncepcija kalba apie gilų žmogaus dvasios ir Dievo Dvasios tarpusavio ryšį ir jų poveikį vienas kitam. Kai žmogiškoji dvasia pradeda viską griauti aplinkui ir žmogaus viduje, tai jos paveikta Dievo Dvasia irgi tampa "chaotiškai veikiančia" - ir sugriauna to žmogaus gyvenimą. Bet tik jo ir jo artimųjų ,tiek, kiek tie artimieji panašiai veikia kaip tas žmogus. Toliau chaosas, kurį iššaukia Dievo Dvasia, nebesiplėtoja. Tiems, kurių dvasia nėra griaunanti, yra išsaugoma ramybė ir harmonija. Tai - dar viena Elifazo mokymo dalis, sekanti jo mokymo pakopa apie moralės sferą.

Tačiau Elifazas eina toliau, teigdamas, jog jo filosofinės konstrukcijos, jo metafizinė pasaulėžiūra nėra tik jo paties išmąstymų rezultatas. Jis remiasi tiesioginiu Dievo apreiškimu jam:

Mane slapčiomis pasiekė žodis,
mano ausis pagavo tylų šnabždesį. (Job.4,12) (sinod.,- ir štai, pas mane paslapčia atskrido žodis ir ausis mano priėmė kai ką iš jo).

Reiškia, Elifazas patyrė kažkokį pranašišką nušvitimą, ir Dievo žodis jį iš tikro "pasiekė". Tačiau jis priėmė tik "kai ką iš jo", nes šis žodis yra per gilus ir visaapimantis, kad žmogus galėtų jį pilnai priimti. Tačiau kažkokią jo dalį širdis ir protas vis tik gali pagauti.

Toliau Elifazas aprašo, kokiomis aplinkybėmis jis gavo apreiškimą. Tai įvyko

Nuo minčių, kilusių iš nakties regėjimų,
kai gilus miegas apima mirtinguosius (Job.4,13) (sinod.,- tarp apmąstymų apie naktinius vaizdinius, kada sapnas apgaubia žmones)

Kai "miegas apima", tai žmogus paprastai jau nebemąsto - jis atsiduoda sapnui, gyvena jame. Kada žmogus "apmąsto naktinius vaizdinius"? Tai dažniausiai vyksta tarp sapno ir būdravimo, kai dieninė sąmonė jau bunda, tačiau sapnas dar neužsimiršo. Pasak įvairių šalių ir laikų "matančių žmonių" liudijimų, būtent tokia paprastai ir yra būsena, kurioje žmogui kažkas yra apreiškiama. Tarp sapno ir būdravimo žmogaus dvasia dar nėra pagauta žemiškos kasdienybės, t.y., dar nėra "atribota kasdienybės sienos" nuo Dievo, tačiau jau ir nebegyvena sapne. Štai tokiose "tarpinėse būsenose" , kai "apmąstomi naktiniai regėjimai" sąmonė ir pagauna apreiškimo šviesą. Kaip tai vyko su Elifazu, kokius pergyvenimus jis patyrė? -

mane pagavo baimė ir šiurpulys,
drebėjo visi mano kaulai. (Job.4,14)

Paprastai sveikas žmogus nejaučia savo kaulų.

Tuomet vėjas pūstelėjo į mane,
ir man ant kūno pasišiaušė plaukai. (Job. 4,15) (sinod.,- ir dvasia perėjo virš manęs; mano plaukai pasistojo piestu).


Ta pati Dievo Dvasia, kuri sukūrė, palaiko ir griauna pasaulius bei paverčia nedorėlių gyvenimą chaosu, - štai kas "perėjo" virš Elifazo.

Jis stabtelėjo,
bet aš jo neatpažinau.
Tik pavidalas buvo prieš mano akis,
ir įsiviešpatavo tyla.
Tuomet išgirdau balsą (Job. 4,16) (sinod.,- ... tylus gūsis - ir aš girdžiu balsą)


Nėra pasakyta, kad Elifazas pamatė žmogišką pavidalą, o tik "pavidalą" (תמונה "temuna" - "paveikslas", "plokščias atvaizdas"). Tokiu būdu kalba eina apie kažkokią "aukštą būtybę", kuri detaliai nematoma, ir yra suvokiama tik labai "aplamai", "šeštu" ar "trisdešimtu" jausmu. Ir Elifazas kalba apie tai, kaip apie aukščiausios realybės pažinimą, kuris sukėlė jam siaubą. Aiškiai aprašyti šito reiškinio ir sulyginti jį su kažkuo pažįstamu neįmanoma: "tik pavidalas buvo prieš mano akis... tylus gūsis - ir aš girdžiu balsą..."

Panašiai nutiko ir pranašui Elijai: iš pradžių buvo stiprus vėjas, žemės drebėjimas ir ugnis ir tik po to "švelnus tylus dvelksmas" ( 1Kar. 19,11-13 , sinod.,- 3Kar. 19,11-13). Taip ir čia Dvasia, iš pradžių įspėjusi apie save gana rūsčiais reiškiniais,nuo kurių "plaukai pasistojo piestu", po to stoja prieš Elifazą taikiame, romiame pavidale, kuriame Dvasia ir palaiko Visatą.

Tuomet išgirdau balsą:
Argi gali žmogus
būti teisesnis už Dievą?
Argi gali mirtingasis
būti be priekaištų prieš savo Kūrėją?
Štai jis net savo tarnais nepasitiki
ir angelus kaltina klaida!
Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose,
kurių pamatai ¬ dulkės?
Jie sutraiškomi lengviau negu kandys,
nuo ryto iki vakaro jie trinami į dulkes.
Nepastebėti jie žūva amžinai.
Kai jų palapinės virvelė išplėšiama iš jų,
argi jie nemiršta nepažinę išminties?’ (Job. 4,16-21) (sinod.,- Tarp ryto ir vakaro jie subyra; nepastebėsi, kaip jie ir visiškai išnyks. Ar su jais nežūsta ir jų vertybės? Jie miršta, nepasiekę išminties.)

Čia neaišku, ar šitoj vietoj Dvasios kalba nutrūksta, ar ji tęsiasi kito skyriaus pradžioje. Ar ten jau kalba pats Elifazas, kuris kreipiasi į Jobą, ar jis ten ir toliau tęsia tiesioginės Dvasios kalbos perpasakojimą? Vienaip ar kitaip, būtent čia, 4 skyriaus pabaigoje, perduodama pati Elifazo filosofijos esmė, šerdis. Kokia ji?

Jeigu atsiverst originalą, tai tarp 18 ir 19 eilių matosi neatskiriamas ryšys (jos sujungtos dalele אף "af", kuri nurodo pagrindinės minties vienoje eilėje pratęsimą kitoje eilėje). Tokiu būdu išeina, jog "gyvenantys molio namuose"(19) - tai viena iš angelų, minimų 18 eilėje, rūšių. Dar kartą pacituosime tą knygos vietą:

Štai jis net savo tarnais nepasitiki
ir angelus kaltina klaida!
Tad ką sakyti apie gyvenančius molio namuose,
kurių pamatai ¬ dulkės? (Job. 4,18-19) (sinod.,- Štai, jis ir savo tarnais nepasitiki ir savo angeluose įžiūri trūkumus; Tuo labiau - gyvenančiuose namuose iš molio...)

Senovėje poetai reiškė savo mintis labai lakoniškai ir todėl kekvienas jų žodis, o tuo labiau kiekviena poetinė metafora atveria ištisą pasaulį. Kas gi gyvena "namuose iš molio"? Žiūrint pagal originalo lingvistinę konstrukciją, gaunasi, kad juose gyvena Dievo angelai. Dievas "įžiūri trūkumus" angeluose, o tuo labiau tuose iš jų (angelų), kurie gyvena "namuose iš molio". Ir štai šioje vietoje Elifazo gili ir originali filosofinė pozicija yra aiškiausiai išreikšta.

Senovės hebrajų žodis מלאך "malj'ah", kaip ir senovės graikų αγγελος "angelos", reiškia "pasiuntinys". Taigi, galima pagalvoti, jog kalba eina apie pasiuntinius aplamai, nes Dievo pasiuntiniai - tai ir pranašai, ir dvasiniai mokytojai ir t.t. Tačiau atidžiau pažiūrėjus išaiškėja, kad kalba vis tik eina apie dangaus kūrinius, kurie pastoviai gyvena aukštesniajame pasaulyje, kas aiškiai pasimato iš paralelinio teksto,- ta Elifazo koncepcijos vieta yra tokia svarbi, kad aprašoma du kartus.-

Kas tas mirtingasis,
kad galėtų būti švarus,
ar gimusis iš moters,
kad galėtų būti teisus Dievo akyse?
Dievas nepasitiki net savo šventaisiais,
net dangus jam atrodo nešvarus.
Tad ką ir sakyti
apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų,
geriantį nedorybes kaip vandenį! (Job. 15, 14-16) (sinod.,- Tuo labiau nešvarus ir sugedęs žmogus, geriantis nedorybes, kaip vandenį.)

Iš čia pateikto paralelinio teksto mes matome, kad tie, kuriais nepasitiki Dievas, yra קדושים "kedošim" - "šventieji" ir gyvena jie danguje. Kad angelai vadinasi "kedošim" , kartojasi daugelyje kitų rašto vietų "... tegul palaimina Tave Tavo šventieji..." (sinod.,- Ps.144,10) (Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Ps.145,10), "Ir išgirdau aš vieną šventajį kalbant" (sinod.,- Dan.8,13) (Išgirdau kalbant šventąjį, o kitas šventasis kreipėsi į tą nepažįstamą kalbantįjį Dan. 8,13);

Abejose eilėse aiškiai turimi omenyje angelai. Sulyginus Job. 4,18-19 su Job.15, 14-16 išaiškėja, kad Dievas nepasitiki būtent šventais angelais, gyvenančiais danguje , tačiau dar labiau nepasitiki angelais, gyvenančiais "namuose iš molio". Iš pirmo žvilgsnio, tai yra labai keista ir nesuprantama. Todėl pabandykim išsiaiškinti, apie ką čia eina kalba.

Elifazas kalba (4,18) apie tai, kad egzistuoja kažkokie "trūkumai',kuriuos Dievas įžiūri dangaus angeluose. "Trūkumai" - taip yra išverstas sen. hebr. žodis תהלה "tagala". Veiksmažodis הלל "galalj" reiškia "prisipildyti šviesos", "švytėti". "būti apšviestam" ir "šlovinti". Tačiau žodis "tagala" taip pat reiškia ir "tuštybę" "niekingumą".

Kokia prasme čia naudojamas šis žodis? Angelai yra vaizduojami kaip būtybės, kurios priima iš Dievo aukščiausią šviesą, kuri juos persmelkia ir kurie dalį tos šviesos grąžina Dievui. Kiekvienam angelui Dievas suteikia tam tikrą šviesą, kuri apgaubią angelą tarytum nimbas, aura; Tačiau kai kurie angelai pabando tarytum pasisavinti tą šviesą,kuri duodama jiems iš aukščiau ir panaudoti ją savo pačių,o ne Dievo garbinimui. Kai tik toks "trūkumas" , t.y., iškraipymas, yra įžiūrimas, kuriame nors iš angelų, jis krenta iš aukštesniojo pasaulio į Žemę ir yra patalpinamas "molio name", t.y. žmogiškajame kūne. Tokiu būdu aukštesnioji dvasia tampa gyva žmogaus siela. Ir Dievas "savo angeluose įžiūri trūkumus: tuo labiau - gyvenančiuose namuose iš molio" - t.y. tuose angeluose, kurie jau buvo išvaryti iš dangaus už savo nuodėmę - savęs garbinimą, ir taip tapusiais žmonėmis. Ir štai, gyvendami kūnuose - "namuose iš molio", dvasios turi įveikti, išsigydyti nuo savo pažeidimo ir vėl pakilti pas Dievą. Dėl to ir egzistuoja žmogiškasis gyvenimas su kančiomis: kad dvasia apsivalytų, išgytų, pasikeistų ir vėl grįžtų pas Dievą.

Pasak žinomo padavimo, vienas iš angelų, kuris lotyniškai vadinasi Liucifieris, t.y. "šviečiantis" (žodis kyla iš sen. hebr. בן שחר "ben šahar", "aušros sūnus",- žr. Iz. 14,12), gavęs iš Dievo aukščiausiąją šviesą, iš pradžių už ją garbino Dievą, o po to tapo apimtas puikybės ir pradėjo garbinti pats save, kas ir atvedė jį į kritimą:

Tu buvai Edene, Dievo sode;
tave puošė visokiausi brangakmeniai:
sardis, chrizolitas ir deimantas,
berilas, oniksas ir jaspis,
safyras, rubinas ir smaragdas;
iš aukso tavo karuliai ir puošmenos.
Tą dieną, kai buvai sukurtas,
jie buvo padirbti.
Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais
aš padariau tave globėju;
tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno
ir vaikščiojai tarp ugningų akmenų.
Tu buvai be dėmės savo keliuose
nuo pat savo sukūrimo dienos,
ligi buvo nustatyta tavo kaltė.
Per savo plačiąją prekybą
tu prisipildei smurto ir nusidėjai,
todėl varau tave toli nuo Dievo kalno.
Ir kerubas išskėstais ir serginčiais sparnais
nuvarė tave nuo ugningųjų akmenų.
Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis,
dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi.
Nubloškiau tave žemėn,
padariau iš tavęs reginį,
kad karaliai įsidėmėtų. (Ez.28. 13-17)

Štai tokia ir yra ta būsena, kuri yra perduota žodžiu "tagala" ,- tas "trūkumas", kurį Dievas įžiūri angeluose.

Kas po to atsitinka, pasak Elifazo mokymo, su kritusiais angelais, apie kuriuos kalbama ir Senajame ir Naujajame Testamente ir apokrifuose?

Elifazas tvirtina, jog tie angelai, kurie atpuolė nuo Dievo ir susižavėjo žemiškuoju gyvenimu , t.y. "Dievo sūnūs", aprašyti Pradžios knygoje (6, 2-5), gavo žemiškus kūnus ir pradėjo gyventi daiktiniame pasaulyje (Job. 4,19 - בתי־חמר "batei-homer) "namuose iš molio". Taip yra aprašomi fiziniai žmonių kūnai (Pr. 2,7), tarytum jie būtų "nulipdyti' iš molio, kuris sumaišytas su vandeniu, kurių "fundamentas"( יסוד "jiesod" - "pagrindas") - dulkės, t.y. jie paklūsta materialaus pasaulio įstatymams, dėsniams, kurie neišvengiamai sąlygoja kūno mirtį. Ir Elifazas kalba, jog nusidėję angelai praranda savo vietas aukštesniajame pasaulyje, yra siunčiami į Žemę ir gimsta žmonėmis - tam, kad atstatytų tai, ką prarado ir susigrąžintų, žemiško gyvenimo bėgyje, prarastą aukščiausią šviesą. Būtent iš šito taško Elifazas apmąsto kančių Žemėje problemą:

Juk blogis nedygsta iš žemės,
vargas nesprogsta iš dirvos.
Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti,
kaip žiežirbos kilti aukštyn. (Job.5,6-7) (sinod.,- Taigi, ne iš dulkių išeina sielvartas , ir ne iš žemės išauga bėda; Bet žmogus gimsta kančiai, kaip kibirkštys, kad kilti aukštyn.)

Prieš mus dar viena jo gilaus filosofinio-teologinio mokymo sudėtinė dalis. O gal tai , ką pasakė Elifazas, reikia priimti tik kaip poetinę metaforą? Bet senovės poetinės metaforos, kuriai kultūrai jos nepriklausytų - senovės graikų, indų ar kitai, o jau tuo labiau biblinės metaforos - išreiškia gilius filosofinius apibendrinimus, už kiekvieno iš jų slypi ištisos pasaulėžiūros sistemos. "Blogis nedygsta iš žemės, vargas nesprogsta iš dirvos..." - tie žodžiai paneigia Jobo teigimus apie "prakeiktą dieną", "prakeiktą naktį", kada jis buvo pradėtas ir gimė.Ne "dirva", "dulkės" ir "žemė" , t.y. ne materija ir fizinės gyvenimo sąlygos pagimdo kančias.

Kai kurie filosofai, tame tarpe senovės graikų, manė, jog kadangi kūnas mirtingas, tai nemirtinga dvasia, su juo susijungusi, yra pasmerkiama kančioms dėl kūno kaltės. Kančių priežastis pasak šių filosofų buvo atsitiktinumas, įvairiausių aplinkybių derinio rezultatas, ko pasekoje dvasiai tampa ankšta kūne, kadangi pastarasis serga ir yra.Tačiau Elifazas pabrėžia, jog "ne iš dulkių išeina sielvartas ir ne iš žemės išauga bėda", t.y. žmogaus kančios turi ne atsitiktinę ir ne fizinę pagrindinę priežastį, o grynai dvasinę - kančios atsiranda Dievo valia. Kodėl Dievas siunčia kūne esančioje žmogaus dvasiai kančias žemiškajame gyvenime? O štai kodėl: "...žmogus gimsta kančiai, kaip kibirkštys, kad kilti aukštyn".

Vertimai čia neperduoda viso originalo gilumo, bet jį ir sunku būtų perduoti. Štai pažodinis vertimas: "Adomas(žmogus) kančiai bus pagimdytas, kad Rešefo sūnūs skrydį pakylėtų". Atrodo, keisti žodžiai. Adomas, t.y. žmogus, sukurtas iš אדמה "adama" - "raudono molio" (prisiminkim gyvenančius "namuose iš molio"), kančiai bus pagimdytas, kad kažkokie 'Rešefo sūnūs" galėtų aukščiau pakilti... O kas tas Rešefas? Šitas vardas yra sutinkamas Senovės Mesopotamijos molinėse lentelėse. Taip vadinama įdvasinta ugnies stichijos būtybė, nemirtinga dvasia, ugninė ir protinga vienu metu. Jobo knygoje "Rešefu" yra pavadintas žmogiškos dvasios ugninis šaltinis. Tuo pačiu "Rešefo sūnumis" yra pavadintos turinčios ugninę prigimtį žmogiškos dvasios. Pastebėkim, jog Biblijoje ne kartą yra pranešama apie dvasios giminystę ugnies stichijai, pvz.:

Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,
žaibų liepsnas ¬ savo tarnais. (Ps.104,4) (sinod.,- Tu kuri angelais Tavaisiais dvasias, tarnautojais Tavaisiais - ugnį liepsnojančią (Ps.103,4))

Tai va, žmogaus dvasia yra patalpinama kūne - "name iš molio" - už tai, kad aukštesniajame pasaulyje, būdama angelu, ji nevykdė savo paskirties. Ir dabar, gyvendama kūne, ji yra gundoma bei patiria kančias ir išbandymus, tam, kad "Rešefo sūnūs", t.y. "protingos ugninės būtybės", žmogaus dvasios, po žemiškojo gyvenimo galėtų "pakylėti skrydį" - vėl tapti angelais, grįžti ten, iš kur jos nukrito. Vertime mes skaitom: "kaip kibirkštys, kad kilti aukštyn". Kažkiek prasmė čia perduota, nes kibirkštys - tai 'liepsnos sūnūs", "pagimdyti" laužo , ir skrenda jos į viršų. Išskleisdami Elifazo vartojamą metaforą, smulkiau formuluojame jo mintį: kūnas - tai tarytum degalai ugniai, kūniškoji esybė, kuri kankinasi lauže, o kibirkštys, išeinančios iš ugnies ir kylančios į viršų - dvasiniai žmogiškosios prigimties elementai. Štai taip kenčia žmogus - vienu metu ir "buvęs" , ir "potencialus" angelas, kad po to pakilti į viršų, grįžti atgal prie savo šaltinio. Būtent todėl kiek anksčiau, 5 skyriaus pradžioje, Elifazas taip kreipiasi į Jobą:

Tad šaukis! Ar atsakys tau kas nors?
Į kuriuos iš šventųjų tu kreipsiesi? (Job. 5,1)

Čia tvirtinama, jog šventieji Jobui nepadės, nesvarbu, į kurį iš jų Jobas besikreiptų. Žinoma, čia neturima omenyje vėlyvoji krikščioniška maldų-kreipimųsi į šventuosius koncepcija: tada tokios koncepcijos dar nebuvo. Čia turimi omenyje angelai- būtent apie juos Elifazas kalbėjo " Dievas nepasitiki net savo šventaisiais " (15,15). O kviestis angelus pagalbon bei prašyti jų užtarimo Jobas negali, nes, pasak Elifazo, jie sunkiai išlaiko savo nuosavą šventumą, bijo nupulti ir atsidurti "tagala" -"trūkumo" būsenoje, pasisavinę sau tą šlovinimą, kurį jie turi grąžinti Kūrėjui. Jie bijo, kad "trūkumas" bus įžiūrėtas ir taip jie patys nupuls žemyn ir užgims žmonių pasaulyje... Todėl, tarytum kalba Elifazas, jiems ne iki tavęs, Jobai, ir jie nekreips jokio dėmesio į tavo maldą.

Toliau, kai mes analizuosim kito Jobo draugo, Elihuvo, kalbas, mes pamatysim, jog pas jį visiškai kitokia nuomonė apie angelų dalyvavimą žmonių gyvenimą: jeigu, mol, pas žmogų yra nors vienas angelas - globėjas, kuris jį užtars, tai tas žmogus bus išgelbėtas. O Elifazas neigia bet kokį angelų įsikišimą į žmogaus "ginčą" su Dievu. Jis kalba:

Tad šaukis! Ar atsakys tau kas nors?
Į kuriuos iš šventųjų tu kreipsiesi?
Iš tikrųjų širdgėla pražudo kvailąjį,
o pavydas užmuša lepšį. (Job. 5,1-2) (sinod.,- Šaukis, jeigu yra atsakantis tau. Ir į kurį iš šventųjų kreipsiesi tu? Taip kvailį pražudo piktumas ir nemąstantįjį - susierzinimas.)


Štai Jobai, dėl ko tu kenti,- tarytum kalba Elifazas,- tu, nežiūrint į tavo išmintį, pasirodei kvailas ir piktas; tu nepažįsti gyvenimo esmės, to, jog dvasia, esanti kūne, patiria kančias. Tu nepriimi mano kančių priežasties koncepcijos, o tik ji ir tegali paaiškinti viską, kas vyksta gyvenime, tame tarpe - ir su tavimi. Kadangi angelai, nukritę į "namus iš molio", yra bandomi mūsų pasaulyje kančiomis, tai yra aišku, jog tie iš jų, kurie stojo į pasitaisymo kelią - tie gyvena gerai ir patiria sėkmę. O tie,kurie, tapę žmonėmis, dar labiau atitolsta nuo Dievo, krenta į dar didesnes nedorybes, - tie kankinasi. Reiškia, tavo kančios - visiškai aiškus ženklas to, jog tu esi netikęs Dievo akyse; jos liudija, kad tu dar labiau nuo Jo atitolai. Apie kokį dar savo teisuoliškumą ir švarumą tu po viso šito dar gali kalbėti?

Panašios teologinės koncepcijos buvo kuriamos ir vėlesnėse epochose; jas paminėsime žemiau, o dabar Elifazo žodžiai, kurie patvirtina šitokį jo požiūrį:

Tikėk manimi: laimingas žmogus,
kurį Dievas pataiso!
Neniekink Visagalio pamokos!
<...>
Šešis kartus iš bėdos jis tave gelbės,
o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.
<...>
Matysi, kad tavo palapinė saugi,
apžiūrėsi savo avidę ir nieko nepasigesi.
Matysi, kad tavo palikuonys dauginasi
ir tavo ainija auga kaip žolė laukuose.
Į kapą nueisi žilos senatvės sulaukęs
kaip laiku nuneštas kviečių pėdas.
Tikėk manimi! Tai ištyrėme. Taip yra!
Klausykis ir dėkis tai į galvą!

Taigi, teigia Elifazas, jeigu tu, Jobai, iš tikro būtum ėjęs teisuolio keliu, tai kas tai patvirtintų? Tas, kad tavo palapinė (t.y. tavo namas) būtų saugi, palikuonys gausūs. O dabar - tu nuverstas nuo sosto, praradai savo namus (rūmus), vaikai tavo žuvo ir tu visiškai ne taip "guliesi į karstą", kaip tai yra būdinga teisuoliams, kurie palieka šį pasaulį taikiai, ramiai ir pasiekę dvasinę brandą. Pavyzdžiui, apie Abraomą pasakyta, jog jis mirė laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus (Pr. 25,8) (sinod.,- laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus ir pripildytas gyvenimo). O tu, Jobai, paskutiniais savo gyveniom metais kenti ir esi apipiltas nelaimėmis - reiškia, esi baisiausiai kaltas!

Tokia koncepcija - kad tinkami Dievui, vykdantys jo valią visada klesti, o laužantys Jo įstatymus ir priesakus - visada vargsta,- skirtingose epochose buvo vėl ir vėl formuluojama. Ypač aiškiai ji buvo suformuluota Kalvino, žymaus Reformacijos epochos pamokslininko ir politinio lyderio, mokyme. Jis mokino, jog Dievas iš anksto ir nepakeičiamai vienus pasmerkė amžinoms kančioms, o kitus - paskyrė išsigelbėjimui. O ar tau yra skirtas išsigelbėjimas, galima suprasti pagal tai, kaip tau sekasi praktinė veikla ir pagal materialinį klestėjimą. Štai kodėl kalvinizmas buvo labai galingu kapitalizmo vystymosi stimulu: daugelis protestantų-kalvinistų užsiėmė verslu,kad sau ir kitiems įrodyti, jog jie yra tinkami Dievui. Tuo pat metu, pasak Kalvino, tie kas vargsta, alksta, kenčia - įrodo, jog jie bus pasmerkti. Šita Kalvino doktrina labai stipriai įtakojo eilę protestantizmo judėjimo krypčių (žr. Makso Vėberio "Protestantizmo etika ir kapitalizmo dvasia"). Ir turėjo labai didelę reikšmę protestantiško/kapitalistinio Vakarų pasaulio formavimęsi - pasaulio, kuriame mes dabar gyvename. Taigi, dabartinis vyraujantis požiūris į verslą, kaip vieną svarbiausių gyvenime dalykų, turi gilias religines šaknis. Reikia pastebėti, jog šita doktrina fundamentaliai prieštarauja evangelijų požiūriui į turto ir teisuoliškumo santykį - prisiminkim kad ir istoriją apie turtuolį ir Lozorių iš Lk.16.

Taigi, atrodytų, grakšti Elifazo koncepcija įrodo, jog dėl visko kaltas Jobas. Stengdamasis įrodyti savo teisumą, Elifazas neigia, jog Jobo kančios pačios savaime dar gali turėti kokią nors prasmę. Nežiūtint į koncepcijos grakštumą, šis Jobo draugas siūlo supaprastintą ir todėl ne iki galo teisingą gėrio ir blogio santykio analizę. Štai ką kalba Elifazas:

Nedoras žmogus raitosi kančioje
per visas savo dienas.
Engėjui skirti metai suskaičiuoti. (Job. 15,20) (sinod.,- Nedorėlis kankina save pre visas savo dienas, ir metų skaičius paslėptas nuo engėjo)

Tai- vidinis Elifazo atpildo koncepcijos elementas. Atpildas nedorėliui būne ne tik per išorinius įvykius, bet visų pirma - jo vidiniame pasaulyje. "Nedorėlis kankina save" - jis iškankintas ne kiek ir ne tiek išorinėmis aplinkybėmis, kiek savo nepatenkintu dvasiniu poreikiu; iškankinta ir vis labiau kenčia jo dvasia, atėjusi į Žemę, kad apsivalyti, bet vietoj šito, tik dar labiau susipurvinusi.

Siaubo klyksmas aidi jo ausyse;
ramybės metu užklumpa jį plėšikai. (Job.15,21) (sinod.,- Siaubų garsas jo ausyse; ramybės metu eina pas jį griovėjas)

Nedorėlis nuolatos kažko bijo ("siaubų garsas") ir netgi "ramybės metu", t.y. kai , atrodo, yra išorinis saugumas, jis niekada nebūna ramus, patenkintas gyvenimu, dėkingas Dievui, nes visą laiką apimtas baimės.

Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi;
kalavijas įžūliai žiūri jam į akis.(Job.15,22) (sinod.,- ...mato priešais save kalaviją)

Nes sąžinė nuolat kalba nedorėliui apie artėjantį atpildą. Ir jau galiausiai, po visų vidinių sąžinės įspėjimų, sunkių būsenų, depresijų, jis galų gale įpuolą į skurdą - jį pagaliau ištinka išorinis atpildas:

Jis bastosi, ieškodamas duonos,
klausinėdamas: ‘Kur ji?’
Jis žino, kad tamsybės diena jam parengta. (Job.15,23)

- pilnas praradimų ir nerimo gyvenimas, kada visas jo gyvenimo laikas yra eikvojamas tik tam, kad tiesiog fiziškai išgyventi ("jis bastosi, ieškodamas duonos"), dar yra papildomas netikėjimu, kad pavyks išsigelbėti: jam mirties diena - tai "tamsybės diena", į kurią jis bus išvarytas.

Nerimas ir skausmas jam kelia baimę,
pribloškia
kaip karalių, pasirengusį mūšiui. (Job. 15,24) (sinod.,- skurdas ir suvaržymai baugina jį; įveikia jį kaip karalius, pasirengęs mūšiui)

Jeigu karalius stoja mūšin pasirengęs, jis siunčia vieną būrį po kito - nenustoja kovoti, kol neišsekina ir neįveikia priešo. Taip ir bėdos nuolatos puola nedorėlį; tai mes randame ir senovė graikų tragedijose: nusikaltėliai yra apsupti eirinijų - keršto deivių, kurios nuolatos juos persekioja...

Juk jis kėlė ranką prieš Dievą
ir drįso įžeisti Visagalį,
įžūliai jį puldamas
su savo stambiu gaubtu skydu.
Aptukęs jo veidas,
nuo lašinių išsipūtęs juosmuo. (Job.15,25-27)

"Lašiniai", "riebalai" - Biblijos simbolikoje yra ženklas, kad žmogus atsiribojo nuo Dievo tam tikra nepramušama, nepralaidžia jo esybės uždanga, savimeilės "apsauginiu sluoksniu".

Izraelis nutuko ir spardėsi.
Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs!¬
Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,
ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.(Įst.32,15) (sinod.,- Ir nutuko Izraelis, ir tapo užsispyręs; nutuko, sustorėjo, apriebėjo; ir paliko jis Dievą, kuris jį sukūrė, ir paniekino savo išsigelbėjimo uolą(tvirtą pagrindą.))

...Ir Elifazas tęsia nedorėlio poelgių pasekmių aprašymą:

Turtingas jis nebus;
jo turtai neišliks,
nes jis neįleis šaknų į žemę.
Nuo mirties tamsybės jis nepabėgs,
bus kaip medis,
kurio atžalas nusvilins liepsna;
jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo.(Job.15,29-30)

Reiškia,nedorėlio "atžalos", jo vaikai, žus - juos apims dangiškos bausmės liepsna;jo nuosavybė bus sunaikinta. Atrodytų, jog tai gana teisinga mintis kartais nedorėliams taip ir nutinka. Tačiau prieš ką tai yra nukreipta (užslėpta forma) šitoj vietoj? Prieš Jobą. Tai juk jis prarado nuosavybę, gerbūvį, vaikus; tai jis yra plėšomas kančių iš vidaus ir iš išorės; tai jis skausmingai bando rasti atsakymus į sudėtingiausius būties klausimus. Taigi, čia visos Elifazo kalbos yra nukreiptos prieš Jobą. Ir teisingi, gražūs, teisūs išminčiaus teiginiai tampa grubia neteisybe, kai jis savo, iš esmės teisingą, koncepciją naudoja paaiškinti reiškiniams, kurie išeina iš tos koncepcijos rėmų. Kada teisingą, tačiau ribotą savo filosofiją jis bando padaryti visaapimančia ir viską paaiškinančia. Tokie yra Elifazo filosofijos ir teologijos trūkumai.

III. Elifazo pasaulėžiūra

Pabandykim mintimis persikelti į tą tolimą praeitį, kada dar gyveno šumerai, kada karaliavo Egipto faraonai, kada dar egzistavo Eblos valstybė Sirijoje ir Viršutinėje Mesopotamijoje ir kitos šalys, kurių gyventojai kalbėjo artimomis biblinės hebrajų kalbomis. Mes mesim žvilgsnį į tą didingą, neįprastą ir keistą mums pasaulį - ir pamatysim nedidelę sielvarto ir kančių apimtą grupelę žmonių, kurie sėdi ant žemės ir barstosi galvas pelenais, o jų rato centre - žmogus, kuris mums pasirodys panašus į konclagerio kalinį. Jo oda prilipusi prie kaulų, jis negali praryti maisto gabalėlio, jo vaikai visi žuvę ir jo visas gyvenimas - griuvėsiai. Mes pamenam, kuo jis vardu, kuo jis buvo ir kuo jis tapo.

Ir tarp kalbančiųjų mes pastebėsim gerbiamą ir autoritetingą šeichą, valdovą, vardu Elifazas, kuris iš savo tobulumo, didingumo aukštumos, iš savo nenuodėmingumo, teisuoliškumo aukštumos kaltina šitą žmogų ir labai tiksliai ir autoritetingai jam aiškina, kur yra jo kaltė ir kodėl ant jo galvos užgriuvo visos šios nelaimės.

Susitikdami su Elifazu, mes susitinkame su biblinių laikų žmogumi, kuris mums atveria savo vidinius įsitikinimus, paaiškina, kuo jis tiki, kokia jo pasaulėžiūra. Ir, žvilgtelėję tenai, mes įsitikiname, kad jo mąstymas yra anaiptol ne fragmentiškas, ne mozaikinis, kad jo teiginiai nėra bendrų senovės išminties vietų, kurios žinomos visiems, iškaltas kartojimas, bet kad jam būdinga pilnatviška pasaulėžiūra, kad tai žmogus, kuris į viską gali atsakyti, apie viską papasakoti ir viską paaiškinti savaip.

Mes jau aptarėme pasaulėžiūrą, kuri susiformavo Elifazo vidiniame pasaulyje, ir dabar dar kai kuo papildysime tą aptarimą. Iškart pastebėsim, kad tiek Elifazas, tiek ir jo draugai-išminčiai, kurie atėjo pas Jobą, nesupranta, jog dvasinė realybė savo įvairovėje negali būti tiksliai atspindėta ar pilnumoj paaiškinta racionaliai. Elifazas galvoja, jog galima paaiškinti viską, kad visos pasaulio priežasčių-pasekmių grandinės jam yra aiškios. O juk tai iš principo neįmanoma - taip kaip trijų išmatavimų daikto negalima pilnavertiškai pavaizduoti plokštumoje, o galima tik sąlyginai. Neįmanoma sukurti užbaigtos būties sistemos vien tik riboto racionalaus proto pagalba. Čia - viena iš Elifazo ginčo su Jobu sudėtinių dalių: Jobas teigia, kad to negalima padaryti, o Elifazas ne tik įsitikinęs, kad viską galima paaiškinti racionaliai, bet ir "parodo ant pirštų", kaip tai yra daroma.

Ar Elifazas taip sukuria menką, tuščią filosofinę sistemą? Jokiu būdu! Sistemos teisingumas patikrinamas, kada ji yra palyginama su kitomis sistemomis. Kada ji yra lyginama su senovės materialistų sistemomis, su "senoviniais ikiepikūriniais epikūriečiais(svarbiausia - malonumai)", agnostikais ir t.t., ji pasirodo labiau išvystyta, negu pastarosios. Bet kai ji yra sulyginama su Jobo sistema, ji tampa pusiau teisybe.

Elifazas pripaišo Jobui kažkokią mąstymo sistemą, kuri nėra būdinga Jobui - mes niekur neatrandam, kad Jobas būtų teigęs kažką panašaus. Bet Elifazui svarbu įgrūsti Jobo kalbas į kokią nors schemą, į kokios nors jau žinomos sistemos "Prokrusto lovą". Tai yra bendražmogiška savybė - kadangi nauja informacija kažkiek griauna(arba visiškai griauna) žmogaus vidinės pasaulėžiūros struktūrą, tai toks griovimas sukelia, švelniai tariant, nemalonius pojūčius, todėl atsiranda poreikis gintis ir tą naują informaciją bandyti sugrūsti į jau turimos informacijos rėmus. Pas vaikus šitos savybės dar nėra, tačiau pas juos dar nėra ir kritiškumo. Atvirumas naujai informacijai, kuris yra suderintas su sveiku kritiškumu - yra būdingas mažiau kam. Dažniausiai būna arba naivus visko priėmimas, arba hipertrofuota visko kas nauja ir neįsipaišo į sistemą, kritika ir atmetimas. Taigi, Elifazui šiuo atveju yra labai svarbu sau nustatyti, kad Jobas priklauso kažkokiems jau jo žinomiems mąstytojams, o konkrečiau - materialistams, deistams, kurie arba išvis neigia Dievą, arba neigia jo buvimą kasdieniniame gyvenime - jis tik sukūrė Visatą, nustatė jos dėsnius ir - nusišalino.

Argi Dievas negyvena dangaus aukštybėse?
Pažvelk į aukščiausias žvaigždes! Kokios jos didingos!
O tu sakai: ‘Ką Dievas gali žinoti?
Jį slepia tamsus debesis. Kaip jis gali mus teisti?
Debesys jį taip dengia, kad jis nebemato,
ir vaikšto jis ant dangaus skliauto.’
Argi laikysiesi senojo kelio,
kurį nedori vyrai pramynė? (Job.22,12-15) (sinod.,- ar Dievas ne aukščiau debesų? pažiūrėk į žvaigždes, kaip jos aukštai! Ir tu sakai: ką Dievas žino? ar gali jis teisti per miglą? Debesys - Jo uždanga, taip kad Jis nemato, o tik tik vaikšto dangaus ratu. Nejaugi laikaisi senųjų kelių, kuriais ėjo nedorėliai?)

"Ką žino Dievas? ar gali jis teisti per miglą?" - t.y. tarp Kūrėjo ir jo sukurto pasaulio egzistuoja tam tikras "rūkas, migla". Panaši pasaulėžiūra buvo, pvz., Babilono-Šumero pasaulėžiūros sistemoje: čia aukštesnieji dievai gyvena virš "aukščiausio dangaus", jie yra atskirti nuo žemiškojo pasaulio, arba materialaus pasaulio. Atskirti pakopomis išdėstytais "dangumis"; ir dar tarp "aukščiausio dangaus" ir dievų buveinės egzistuoja storas rūko sluoksnis, per kurį aukščiausi dievai nemato, kas vyksta Žemėje. Ir toliau - "Debesys - Jo uždanga", t.y. tarp Dievo ir pasaulio egzistuoja uždanga ne tik iš pasaulio pusės, tokiu būdu mes nejaučiam Dievo, o ir iš Dievo pusės - tokiu būdu jis nusišalinęs nuo pasaulio; ir dar - "Jis nemato, o tik vaikšto dangaus ratu" , t.y. pats paklūsta tam tikram cikliniam įstatymui.

Jei tiksliau išversti paskutinius žodžius iš senovės hebrajų, tai gausis tokia prasmė: "ir padangių ratas vaikštinėja". Ne "Jis vaikšto ratu", o "padangių ratas" pats juda. T.y. "prisukęs" sukurtus pasaulius, privertęs juos judėti, Dievas nusišalino, palikęs visatą judėti savo eiga ir amžinai kartoti kartą nustatytą judėjimo ciklo ratą. Todėl pakeisti nieko negalima, stebuklų nėra, jokio įsikišimo iš "kitur" nėra ir būti negali. Ir Elifazas priekaištauja Jobui, kad jis linksta į minėtą pasaulėžiūrą.

Jeigu ant vienos svarstyklių pusės padėti šią pasaulėžiūrą, o ant kitos - Elifazo filosofinę sistemą, tai pastaroji nusvers. Tačiau jei ant svarstyklių padėt Jobo ir Elifazo sistemas, tai pastaroji taps lengvesnė už plunksną. Kadangi palyginus su Jobo keliu - ištikimybe Dievui keliu, nežiūrint į kančias, nežiūrint į, iš pirmo žvilgsnio akivaizdžią neteisybę ir nežiūrint į visus akivaizdžius Dievo nepalankumo ženklus,- Elifazo mokymas, kuris ieško naudos iš savo teisuoliškumo,- neišlaikytų tvirtumo išbandymo.

Atrodytų, kad Elifazas viską supranta, pas jį viskas išbaigta, viskas suderinta... Tačiau Jobas, kuris, atrodo, ne pirmą kartą kalbasi su Elifazu ir žino jo požiūrį, atsako draugui visiškai netikėtu būdu. Jobas visiškai atviras Dievo valiai, pas jį nėra išbaigtos pasaulėžiūros, nėra ir noro sutalpinti naują informaciją į senos informacijos rėmus, noro, kuris toks būdingas Elifazui ir todėl Jobas primygtinai teigia kad Dievas, jo keliai ir jo kūriniai niekada iki galo nėra žinomi. Ką atsako Jobas į Elifazo žodžius?

Tad išgirskite mano bylą,
išklausykit priekaištus iš mano lūpų.
Argi gindami Dievą jūs meluosite,
dangstysitės apgaulėmis? (Job.13,6-7)

- t.y. ar jūs turite teisę guldyti nesuprantamą, jūsų nepažintą į svo filosofijų Prokrusto lovą ir bandyti visapusiškai paaiškinti tai, ko iki galo paaiškinti remiantis vien tik žmogiškomis žiniomis, negalima?

Argi išeis jums į gera, kai būsite ištirti?
Nejau galite jį apgauti,
kaip žmogus apgauna žmogų?
Jis tikrai jus išbars,
jeigu savo širdyje esate jam šališki.
Argi jo didybė jūsų negąsdins
ir jo baimė jūsų neapims? (Job.13, 11)

Pabijojęs Dievo Elifazas turėtų tiek savo širdyje tiek savo teorijoje palikti vietos dar nepažintam ir nesuprantamam, o ne stengtis paaiškinti viską. Tačiau noras viską paaiškinti, viską įrodyti ir viską pateikti draugui, kad jam padėti suprasti nelaimių priežastis (labai sveikintinas ir geras noras) išprovokuoja Elifazą sekančiam žingsniui. Jis, supratęs visus Visatos dėsnius, Jobo kančias aiškina labai paprastai - Jobas savo gyvenime darė blogus darbus ir už tai jam atėjo atpildas. Tokia išvada griežtai išplaukia iš Elifazo atpildo koncepcijos:

Kalbu iš patirties:
kas pikta aria ir bėdą sėja,
tas tai ir pjauna. (Job.4,8)

Taigi, jeigu žmogus ką pasėja tą ir pjauna, reiškia, jeigu jį ištiko baisios kančios, tai jos yra piktų darbų, kuriuos žmogus įvykdė savo gyvenime, vaisiai.

Ir Elifazas pasiruošęs besąlygiškai priimti tokį, be abejonės, teisingą pasaulį, kuriame egzistuoja toks tiesioginis ir linijinis Dievo atpildas. Tačiau užduokim klausimą: o jeigu išimt atpildo šiame pasaulyje dėsnį iš Elifazo sistemos? Ar jis ir tada mylėtų Dievą? Ar jis sutiktų su tokio pasaulio, kuriame nėra tokio tiesioginio ir greitai pasireiškiančio atpildo dėsnio ir teisingumo, buvimu? Ar tada negriūtų jo pasaulėžiūra ir ar jis nebūtų to griuvimo sutriuškintas?

Jobas, kaip mes jau aptarėm, yra pasiruošęs priimti pasaulį ir be teisingumo. Jis yra pasiruošęs priimti ir tokį Dievą, kuris neturi teisingumo arba jį slepia. Jis net ir tokiose sąlygose pasiruošęs toliau vystyti savo teodicėją ir zoedicėją. Mes matom, kad Jobas neprašo sušvelninti jo kančių, neprašo jo pasigailėti mainais už jo meilę Dievui.

Jobas neprašo ir išvaduoti jo iš priešų rankų. O kas jo priešai? Mirtis, nusinešusi jo vaikus; žiaurios fizinės kančios; aplinkinių, kurie jį laiko nepataisomu nusidėjėliu, gavusiu pagal nuopelnus, pašaipos ir patyčios... o juk jis iš nieko nieko neprašo - pabrėžkim, kad jis net neprašo Dievo!- išvaduoti jį iš jo kankintojų ir priešų rankų; štai ko jis tiktai prašo:

Mokykite mane, ir aš tylėsiu,
parodykite, kur mano suklysta. (Job.6,24) (sinod.,- išmokykite mane - ir aš nutilsiu; nurodykite, kur aš nusidėjau)

Jis prašo tik vieno - atstatyti teisingumą, nurodyti jo kaltę, ir paaiškinti jam, kaip taip gali būti, kad Dievas neturi teisingumo atributo - kad jis atlygina savo gyvenime niekam bloga nepadariusiam tobulam teisuoliui pragaro kančiomis?

Elifazas, sukonstravęs "išbaigtą, viską paaiškinančią" pasaulėžiūrą, priklauso, kaip minėta, tiems, kurie tarnauja Dievui iš išskaičiavimo. Kur slypi nauda, vardan kurios verta tarnauti Dievui?

Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,
jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.
Šešis kartus iš bėdos jis tave gelbės,
o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.
Bado metu jis atpirks tave nuo mirties,
o kare ¬ nuo kalavijo pavojaus. (Job. 5,18-20)

Taip, sako Elifazas, verta tarnauti Kūrėjui, net jei Jis ir baudžia, tačiau jis ir perriša žaizdas ir išgydo. Ir verta iškęsti jo bausmę, kad pasitaisyti - bet ne dėl meilės Dievui, o dėl to, kad po to būsi apdovanotas įvairiausiomis gėrybėmis: jis ir iš bado išgelbės, o kare išgelbės nuo kalavijo ir tavęs nepalies joks blogis.

Matysi, kad tavo palikuonys dauginasi
ir tavo ainija auga kaip žolė laukuose. (Job. 5,25)

Reiškia, ir palikuonyse bus palaimintas tas, kuris ištvers jam atsiųstą bausmę, susitaikys ir pasitaisys...

Tarnavimo ir davimo iš išskaičiavimo koncepcija,pvz., yra gerai parodyta ir tokiose, ne biblinėse, eilutėse:

Ėjau elgetaudamas kaimo taku aš nuo durų link durų ir tolumoj pasirodė tavo auksinis vežimas kaip žėrintis sapnas, aš stebėjaus, kas gi yra tas karalių valdovas!

Pabudo viltis manyje, ir slapta pagalvojau, kad mano vargingosios dienos jau baigės. Stovėjau ir laukiau, kada neprašomas išmaldas imsi dalinti ir žarstyti turtus.

Prie manęs tavasis vežimas sustojo. Tavo žvilgsnis krito ant manęs ir tu šypsodamas išlipai. Jaučiau, kad galop atėjo mano gyvenimo laimė. Staiga ištiesei man savo ranką ir klausi: "Ką gali tu man duoti?"

O, koks karališkas tavo mostas - ištiesti elgetai delną ir išmaldos jo paprašyti! Susigėdęs stovėjau, nežinodamas, ką man daryti. Paskui lėtai iš savo krepšio paėmiau mažiausią grūdą ir jį tau atidaviau.

Bet kaip nustebau, kuomet vakare, iškratęs ant aslos savo krepšį, radau mažytį aukso trupinėlį tarp menkų grūdų. Karčiai pravirkau ir gailėjaus, kodėl neatidaviau tau visko.

Tačiau Jobas netiki į galimybę "gauti kompensaciją": kaip gali Dievas jam grąžinti vaikus, kurie žuvo, kai ant jų užgriuvo namas? Kaip gali pas jį grįžti ankstesnė liaudies pagarba, kada jis, kažkada buvęs valdovu, išjuoktas ir pažemintas visų - netgi maži berniukai mėto į jį akmenis, kai eina pro šalį. Visa tai nebeįmanoma, praeities nesugrąžint, todėl Dievas, "jį sužeidęs", jau "nebeperriš žaizdos". Ir vis tik, Jobas lieka ištikimas Dievui ir išlaiko žmogiškąjį orumą bei tikėjimą.

Mes paminėjome apie matomą, žemišką, atlygį Elifazo sistemoje. Koks gi nežemiškas, būsimas, galutinis, šiuo metu paslėptas atlygis?

Juk blogis nedygsta iš žemės,
vargas nesprogsta iš dirvos.
Ne! Iš tikrųjų žmogus gimsta vargti,
kaip žiežirbos kilti aukštyn. (Job.5,6-7) (sinod.,- Taigi, ne iš dulkių išeina sielvartas , ir ne iš žemės išauga bėda; Bet žmogus gimsta kančiai, kaip kibirkštys, kad kilti aukštyn.)

Mes jau minėjome, kad, pasak Elifazo, kančios kyla "ne iš žemės, ne iš dulkių". T.y. jų priežastis - ne materija ir ne atsitiktinės aplinkybės. Jos yra siunčiamos Dievo; žmogus "gimsta kančiai" , t.y. planingai siunčiamas į Žemę, kad kentėti tam, kad jo "dvasios kibirkštys' kiltų aukštyn.Būtent tam, kad žmogaus dvasios grįžtų į pirminę švarią būseną, kad vėl atsidurtų "aukštąjame pasaulyje", iš kurio jos nupuolė, joms tenka kęsti kančias. Reiškia, jeigu iškentėti kančias, iš to galima išpešti dar didesnę naudą - ne tik žemiškas gėrybes, daug vaikų, apsaugą nuo blogio, bet ir pačią svarbiausią naudą - galimybę vėl grįžti į angelų chorą. Taigi, egzistuoja dvigubas dievobaimingojo Elifazo išskaičiavimas - kaip ant žemės, taip ir danguje.

Ką tokiai pasaulėžiūrai priešpastato Jobas? Jo pozicija iš dalies gali būti išreikšta eilėmis iš vėlesnės Biblijos knygos - karaliaus Saliamono giesmių giesmės knygos:

Juk meilė stipri kaip mirtis,
aistra nuožmi kaip Šeolas.
Jos kaitra ¬ kaip ugnies kaitra,
nenumaldoma liepsna. (Gg.8,6) (sinod.,- ...nes tvirta, kaip mirtis, meilė; nuožmus, kaip pragaras, pavydas; jos strėlės - ugninės strėlės; ji - liepsna gana stipri)

"Tvirta, kap mirtis, meilė" - tokia yra Jobo meilė Dievui. Ir visi žodžiai, kurie yra jo išsakomi Dievui, yra tos meilės išraiška, o ne skundai arba nepasitenkinimas; visiško atsivėrimo Dievui liudijimas, nežiūrint į viską, kas jam nutiko:

Nors jis ir gali mane užmušti,
pasitikiu juo;
prieš jį ginsiu savo kelius. (Job.13,15) (sinod.,- Štai jis žudo mane, bet aš vilsiuos; aš tik norėčiau apginti prieš Jo veidą savo kelius)

"Tvirta, kaip mirtis, meilė" - dėl mylimųjų žmonės eina į mirtį. Ir Jobas taip patvirtina savo tikėjimą, kuris remiasi meile: štai Jis žudo mane, tačiau aš vis tiek Juo vilsiuosi - tuo, kuris žudo ir, atrodo, nebepalieka jokios vilties.

Taigi, Jobas netgi kai nėra moralinės prasmės, nori grąžinti tą prasmę į pasaulį - ir toks yra jo uždavinys, misija. Nėra teisingumo, nėra moralės, tačiau Jobas, mirdamas kančiose nori ir primygtina reikalauja, kad jam būtų duota galimybė apginti savo gyvenimo kelią, tokį kelią, kuriame nebuvo jokių blogų darbų ir todėl jis buvo moralus, kažkokių nežinomų žiaurių dėsnių akivaizdoje.

Toks Jobo veržimasis yra fundamentas, į kurį remiasi labai svarbios žmonijai religinės-filosofinės sistemos, kurios atsirado ir išsivystė po šimtų ar net tūkstančių metų. Visų pirma paminėkim ištikimą Kristaus mokymui ankstyvają krikščionybę, t.y. ankstyvųjų krikščionių mokymą, kurie tarnavo Dievui ir žmonėms ne dėl rojaus, ne dėl amžinosios palaimos, bet iš grynos meilės, kaip pats Kristus. Judaizme toks požiūris yra traktate "Pirkei Avot". Ypatingą išraišką ši Jobo mokymo pusė įgavo sufizme - tokioje islamo kryptyje, kuri kviečia mylėti Alachą nežiūrint į nieką; teigia meilę, kuri įveikia bet kokias kančias ir praradimus. Skirtingų laikotarpių sufijų poetai ir mąstytojai kreipdavosi į Dievą taip: "mums nereikalingas Tavo rojus ir nebaisus Tavo pragaras, mes tik trokštam mylėti Tave". Toks sielos veržimąsis link savo šaltinio, kuris nieko nereikalauja, o tik nori duoti, teigia viską įveikiančią meilės ugnį. (Radikalūs islamistai, beje, sufizmą laiko vienu pagrindinių savo priešu ir todėl naikina tiek sufijus, tiek jų kultūrinius paminklus).

Kokie filosofinės Elifazo ir Jobo dvikovos rezultatai? Pas Elifazą, kurio filosofija pranašesnė už deistų, bet žemesnė už Jobo, atsiranda Jobo smerkimas. Iš pradžių smerkimas gana minkštas ir švelnus (nes jis mato savo draugo kančias), o po to - visiškai kietas ir bekompromisinis, nes jeigu Jobas yra teisus, jeigu jo kančios yra ne jo blogų darbų, kuriuos jis padarė savo gyvenime, rezultatas, tai griūna visa Elifazo teorija: reiškia, pasaulyje nėra teisingumo ir teisingo atpildo; be šito Elifazas negali egzistuoti, negali priimti pasaulio, negali priimti Dievo. Dievas be teisingumo jam nereikalingas, ir taip gyvenimas praranda prasmę.

Kiekvienas žmogus turi kažkokią pasaulėžiūrą, kuria jis vadovaujasi savo kasdieninėje veikloje. Atlieka tam tikrus veiksmus išoriniame pasaulyje.

Tačiau šiuo atveju vienas iš momentų Elifazo pasaulėžiūros sistemoje yra tas,kad ta sistema yra uždara, t.y. Elifazas mano,kad jis jau suprato ir gali paaiškinti VISKĄ, todėl atmetama bet kokia naujos informacijos galimybė. O kitas momentas yra tas, kad laikydamas savo sistemą tobula, Elifazas leido tai sistemai prasiskverbti į jo asmenybės šerdį ir ten išsidėstyti. Tokiais prasiskverbimo atvejais, kurie yra gan dažnai pasitaikantys, jau neįmanoma nubrėžti ribos tarp asmenybės ir "pasaulėžiūrinio organizmo" - šis organizmas tampa asmenybės dalimi.

Tokiu atveju galima net sakyti, kad,nepriklausomai nuo to, kokia turtinga ir plačiai pimanti ši pasaulėžiūra ar informacinė sistema bebūtų, šis "organizmas" yra parazitinis, nes ryšium su pasaulėžiūros uždarumu ir suaugimu su vidine šerdimi, žmogui užkertamas kelias priimti bet ką nauja ir todėl jis toliau nebetobulėja, nebesivysto.

Įsivaizduokite, kad dėl kokių nors priežasčių jums pavyko dasigauti iki tokio "organizmo" savo argumentais (tiek racionaliais, tiek ir vertybiniais). Jūs, taip sakant, savo argumentacijos pincetu pačiupote šitą "organizmą" ir norite išrauti jį iš asmenybės. Tačiau toks "organizmas" - tai ypatingas parazitas. Jis ne tik išsidėsto asmenybės šerdyje. Jis daugybe savo šaknų ("erkės letenėlių") įsikabina į tuos ar kitus asmenybės audinius,ląsteles (vertybines, moralines ir kitas). Šiuo atveju žodis "parazitas" yra naudojamas tiesiogine sistemine-biologine prasme, kaip būtybė, veikianti sistemoje tam tikru būdu. Ir jei sistema - tai sąmonė (mentalas), tai ir parazitas - mentalinis.

Todėl jeigu jūs iš tikro pradėsite rauti jį lauk, tai jūsų veiksmai gali atvesti į asmenybės sunaikinimą. "Mentalinio parazito letenėlės" nepaleis mentalo ląstelių, į kurias jos įsikabinusios. Jūs argumentacijos pincetu trauksite vis stipriau ir stipriau ir taip sudraskysite sąmonę (mentalą).

Bet kadangi asmenybė moka save ginti, tai toks rezultatas kažin ar bus pasiektas. Jūs patempsite parazitą lauk - jis užsikabins už mentalo... Asmenybė pajus skausmą...Jūs patempsite dar sitpriau...Skausmas daug kartų padidės...Galų gale asmenybė supras, kad skausmo signalai ją įspėja apie mirtiną pavojų: "dabar šitas sadistas dar stipriau patemps ir prasidės nebepataisomas sąmonės byrėjimas".

Tokiu būdu interpretavusi skausmo signalus, asmenybė mobilizuoja agresijos potencialą, taip asmenybėje užgimsta fundamentalus ir ypač galingas dėl savo iracionalumo agresijos impulsas - kuris yra nukreipiamas ne į savo netobulą pasaulėžiūrą, o į "sadistą su pincetu".

Taigi, toks grubus "pincetavimas" yra nenaudingas ar net žalingas dalykas, nes čia reikalingas ypatingas delikatumas ir kantrybė. Jobas tuo ir neužsiima, tačiau šiuo atveju vien tik jo nesutikimas priimt Elifazo požiūrį tarsi sako, kad pastarojo pasaulėžiūra netobula ir jau vien to užtenka iššaukti Elifaze agresiją. Ir štai Elifazas, eilinį kartą iš Jobo lūpų išgirdęs tvirtinimą apie Jobo nekaltumą, užgriūna ant jo su baisiais ir, galima net sakyti, šventvagiškais kaltinimais:

Argi ne dėl to, kad didelis tavo nedorumas,
kad tavo nuodėmėms nėra galo? (Job.22,5) (sinod.,- Iš tikro, didis tavo pyktis ir nedorybėms tavo nėra galo.)

Tai kalba žmogus senas, kuris senai žino Jobą, bei tai, kad Jobas - teisuolis, gyvenime nedaręs niekam bloga. Anksčiau žmonės gyveno labiau atvirai negu dabar. Jie galėjo labiau laisvai negu dabar lankyti vienas kito namus ir matyti, kuo užsiima šeimininkas. Jei kas nors skriausdavo tarną arba tarnaitę, apie tai gan greitai sužinodavo visi.

Ir vis tik Elifazas peržengia visas etikos ribas, kad apginti savo teisumą ir pasaulėžiūrą:

Juk tu neteisingai pasilaikydavai savo brolių užstatą,
apnuogindavai juos, nuvilkdavai jiems drabužius.
Pavargusiam neduodavai vandens atsigerti,
išalkusiam atsisakydavai duoti duonos.
Tarsi stipriajam priklausytų žemė
ir tik išrinktieji joje tegyventų!
Išvarydavai našles tuščiomis rankomis,
atstumdavai našlaičių rankas. (Job.22,6-9)

Taip kaltina Jobą žmogus, kuris puikiai žino, kad Jobo namai visada buvo atviri vargšams, nuskriaustiesiems, reikalingiems pagalbos. Ir pats Jobas primena: jūs žinote draugai, kad aš visada vargšui duodavau duonos, trokštantį pagirdydavau, neturintį aprengdavau, našlaičiui padėdavau... Bet visa tai Elifazas ignoruoja ir pateikęs savo piktus ir agresyvius argumentus, daro išvadą:

Todėl spąstai ir supa tave iš visų pusių,
tave apima ūmus siaubas (Job.22,10)

Jobas ir iš tikro tarytum iš vienų spąstų papuola į kitus: čia - krachas, ten- griuvimas; čia - viskas prarasta,ten - žūsta šeimos nariai; ir tokia įvykių virtinė negali būti atsitiktinumas.

arba tokia tamsa, kad negali matyti,
ir potvynis tave skandina. (Job.22,11)

T.y., tęsia Elifazas, tu darei neatleidžiamas nuodėmes ir nepriimdamas mano, Elifazo, teorijos, kuri paaiškina bausmių prasmę, tu savo noru apsisiauti tamsa arba storu vandens sluoksniu ir nieko nematai; visi tavo priaštaravimai - melas ir kvailystė, kadangi negali taip būti, jog mano, tokia tobula ir patikrinta teorija pasirodytų neveikianti, neatsakanti į pačius svarbiausius klausimus. Čia matome, kad prisirišti galima ne tik prie pinigų, bet ir prie nematerialių dalykų, šiuo atveju - idėjų, žinių, pasaulėžiūros. Ir kaip prisirišęs prie pinigų bijo juos prarast ir agresyviai arba depresyviai reaguoja juos prarasdamas, taip ir prisirišęs prie idėjų reaguoja analogiškai, t.y. agresyviai arba depresyviai reaguoja į kritiką - kai kas nors teigia,arba,kaip Jobas,elgesiu parodo, jog jis klysta ir jo pasaulėžiūra nėra tobula, t.y. griauna jo idėjas, žinias arba pasaulėžiūrą.

Taigi Jobas nepriima Elifazo teorijos ir sutinka būti aukščiausia prasme "moraliu teisuoliu be išskaičiavimo"; jis net sutinka, kad bausmė gali ištikti žmogų "atvirkščiai": kuo jis moralesnis ir teisingesnis, tuo daugiau jam už tai duodama kančių. Tokia Jobo meilė, nereikalaujanti atsako, neprašanti gailesčio ir vis tik nukreipta į Dievą.

Mes jau minėjome, jog trijų monoteistinių religijų mokyme egzistuoja etine, filosofine ir kultūrine prasme labai galingos koncepcijos,kurios remiasi šia Jobo pasaulėžiūra. Ir vis tik daugelyje konfesijų, kurios net šiandien egzistuoja tarsi kokioj "dvasinėj kūdikystėj", yra mokoma būtent tarnauti iš išskaičiavimo: tu privalai laikytis įstatymų, tu privalai būti moralus, padėti artimui - bet kodėl? Ogi todėl kad už tai tu papulsi į rojų, kad už tai jau šiame žemiškame gyvenime tave aplenks bėdos ir būsi apipiltas įvairiomis vertybėmis jei tik tarnausi Dievui. Galų gale egzistuoja ir kraštutinė fanatiško egoistinio tarnavimo Dievui iš išskaičiavimo forma - pvz. šachidizmas radikaliame Islame, kada žmogus yra pasiruošęs paaukoti daugybę svetimų gyvenimų, kad laimėtų rojaus palaimą (reikia pastebėti, kad pačių šachidų nuomone, jų nužudyti žmonės keliaus tiesiai pragaran, kadangi nebeturės laiko atgailauti už nuodėmes!).

Tarnavimas iš išskaičiavimo vienokia ar kitokia forma pamokslaujamas nuolat, nežiūrint į tai, kad net kasdieniniame gyvenime tarp žmonių yra daugybė tarnavimo ir aukojimosi be išskaičiavimo pavyzdžių, bei institutų, kuriuose mokoma tokio atsidavimo. Prisiminkim, kad žmogus dažnai gali paaukoti viską vardan artimo (savo šeimos nario), o kartais - net ir vardan tolimo. Prisiminkim, kad ir armija, kokia netobula ji bebūtų, duoda eilę istoriškai patvirtintų pasiaukojimo pavyzdžių, kada gyvybė atiduodama ne už kažkokį atlygį, o iš meilės Tėvynei ar draugui. Ir gaunasi taip, kad minėtose konfesijose netgi šventikai dar nedaaugo iki to net paprastiems žmonėms būdingo aukojimosi ir tarnavimo iš meilės, o ne iš išskaičiavimo. Būtent todėl tokių religinių konfesijų ir jų bendruomenių įtaka ir populiarumas nuolat krenta: žmonės ieško kažko gilesnio, kadangi moralinė žmonijos intuicija jau pradeda praaugti tuos vaikiškus teiginius apie atlygius ir apdovanojimus.

Ir kas gi gaunasi: sukonstravęs savo "tobulą" koncepciją, Elifazas pereina prie baisių kaltinimų Jobui, o užslėpta forma - ir prie kaltinimų Dievui. O Jobas savo "dvasiniame poste", apimtas pragariškų kančių, ir toliau teisina Dievą.

... Ir taip mes peržiūrėjome dviejų žmonių ginčą, dviejų pasaulėžiūrų, mąstymo sistemų susidūrimą Jobo knygoje. Ir vietoj reziumė pasakysim sekantį dalyką. Jobo knyga, kaip ir kitos biblinės knygos reikalauja labai atidaus, kruopštaus ir gilaus skaitymo. Kiekviename knygos eilėraštyje yra didelė prasminė giluma, gili senovės sielų patirtis, sielų, kurios labai senai, gerokai iki mūsų, jau perėjo žemiškąjį pasaulį, kuris jų epochoje buvo ne ką mažiau keistas ir nesuprantamas nei mūsų laikais, ir pasidarė savo žemiškųjų įvykių išvadas. Ir žinoma, be šitos daugiaplanės dvasinės patirties nepilna būtų ne tik pasaulinė literatūra, kurios vienas seniausių paminklų ir yra Jobo knyga, bet ir mūsų asmeninis gyvenimas. Juk bet kurioje epochoje egzistuoja daug kas tokio, kas mus verčia kreiptis į Jobo knygoje iškeltus klausimus ir į joje duotas išvadas bei atsakymus...

Bus daugiau. Kada nors.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.