Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Partijų veikla. Savivaldybių, Seimo, Europarlamento, Prezidento rinkimai - tvarka ir reikalavimai, prognozės, pasiūlymai, diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Judėjimų epidemija

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Judėjimų epidemija

Parašytas: 04 Geg 2007 17:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Judėjimų epidemija

Šaltinis - http://xxiamzius.lt/numeriai/2006/07/26/nuom_01.html

Judėjimų epidemija

Džiugina keliais pastaraisiais mėnesiais viešumoje iškilę susibūrimai, kurie vadinasi ar yra vadinami „judėjimais“. Tikėkimės, kad per judėjimus veiklon įsitrauks ir tokie judėtojai, kurie iki šiol, kai reikėjo pakelti tautos dvasią, tylėjo, užuot prabilę. Juk inteligentai yra mūsų tautos šių dienų „bajorai“. Anų dienų bajorai prašvilpė Lietuvos valstybę. Gėdinkime šiandieninius „bajorus“, kad ir jie neprašvilptų Lietuvos, neatlikę bajoro pareigos.

Judėjimai yra požymis, jog kažkas vyksta tautoje. Matyt, daugelis girdi atbundančių ir žygiuojančių veiklos branduolių, o gal „būrių“ dar negarsius žingsnius. Pagal nepaneigiamą politinį dėsnį, kai žygiuoja armija, jos priekyje atsiranda vadų. Tai, kad tarp vadų prasikiša ir „pilypai iš kanapių“, irgi geras ženklas. Vadinasi, bruzdėjimas juose pažadina vado instinktą. Judėjimai yra geras ir reikalingas veiksnys valstybėje. Svarbu, kad jie nevirstų netiesiogiai valdžios siekiančiais antipartiniais, neva jos nesiekiančiais, judėjimais ar pasidarytų valdžios priedanga nuo tikros kritikos.

Lietuvos Sąjūdis buvo pirmas Antrosios Lietuvos Respublikos judėjimas. Jį dabar apsunkina tai, kad buvo jo daugumos sukurtas vienam tikslui, o mažumos panaudotas kitam – Nepriklausomybei. Todėl, daugumai atkritus, mažuma susidūrė su sunkumais susiorientuoti naujos rūšies fronte.

Vėliau staiga išdygo Džordžo Sorošo dolerių ratais riedąs „Atviros“ pilietinės visuomenės judėjimas. Apie jį žinoti nebiją žmonės jau seniai žino.

Po kiek laiko išdygo naujas judėjimas – „Kitas pasirinkimas“. Jis pasižymėjo iškėlimu aikštėn svetimų įtakų brovimąsi Lietuvos aukštojo mokslo institucijų rikiuotėn. Todėl judėjimo leidžiamas laikraštis „Baltijos kelias“ patyrė nuostolių. Gera žinia, kad geras ir plačiai skleidžiamas „Baltijos kelias“ atgauna teismo užtvertą savąją ekonominę bazę.

Ligi šiol nebuvo judėjimų provincijoje, kurie rimtai imtųsi organizuoti „krutėjimą“ – vietovių veiklą. Netikėtai pasirodė judėjimas, kuris pradėjo organizuoti savo branduolius provincijoje ir tik po to pasirodė Vilniuje. Tai daro iš JAV atsikeliąs „Lietuvos fronto bičiulių sambūris“. Šiai organizacijai nereikia pašalinių „rekomendacijų“. LFB gimė Lietuvoje kovoje už Lietuvos laisvę. Jis subrendo tokioje pat veiklioje išeivijoje. Tad patriotams, gyvenantiems tautine krikščioniška dvasia, LFB Lietuvoje yra gera žinia.

Kitas save trumpai ir aiškiai apibūdinantis judėjimų epidemijoje pasirodęs judėjimas yra „Tautos frontas“. Jo „Manifestas“ nesidrovi žodžių Tėvynė, Nepriklausomybė, Tauta, lietuviai. Tai pamalonina lietuvišką akį ir ausį, kurioms yra įkyrėjusios juokingai suktos, patriotizmą dusinančios „pilietinės“ „duknos“. Nuo pabrėžtinos (net penktosios kolonos) pilietybės lengva pereiti į „pasaulio piliečio“ erdvę.

Tačiau ligi šiol labiausiai į save dėmesį patraukė naujas judėjimas, pasivadinęs „Piliečių santalka“. Vos tik iš veiklos slėptuvės išlindęs, judėjimas išplėtė rankas apglėbti visa, kas kitų padaryta bei daroma, ir šokosi viskam vadovauti. Bet „Santalkos“ vadovybė dar neaiški: už judėjimą kažkodėl kalba „privačia nuomone“ prisidengdamas vienas (didelės) „iniciatyvinės grupės“ dalyvis. Kur tūno vadovybė? Keistai, jei ne juokingai skamba lyg ką tik iš kiaušinio išsiritusio viščiuko bandymas giedoti skiedryno gaidžio balsu. Lyg „Santalka“ būtų atvirai veikusi kokius metus, svarsčiusi planus ir dabar juos skelbtų vadų išsiilgusiai tautai.

„Mus vienija rūpinimasis valstybe“. Lyg be „Mes“ nebuvo ir nėra besirūpinančiųjų. Paminimos deklaraciją pasirašiusios organizacijos ir padrožiama: „Šios organizacijos linkusios naudotis Santalkos tinklu“. Iš kur tas tinklas, kai pati „Santalka“ yra tik deklaracija? Nejaugi kas nors slaptai susirinkę numezgė „tinklą“ ir dabar į jį, lyg į voratinklį muses, vilioja organizacijas? Teigiamai atrodo tai, kad numatyta veikti atskirais komitetais. Tai decentralizuoja bet kokią pretenzingą vadovybę.

„Pagrindiniai mūsų tikslai – valdžios priežiūra…“. Geras tikslas. Tačiau ligi šiolei laisvosiose sistemose „priežiūra“ priklausė parlamentui, opozicijos partijoms ir, žinoma, susipratusių balsuotojų įvairių pažiūrų grupėms. O pagal „iniciatorių“ retoriką, „Santalka“ perima visų tų institucijų atsakomybę ir darbus.

Kas išrinko Santalką būti valdžios prižiūrėtoja? Dar klausimas – kas prižiūrės prižiūrėtojus? „Mes nesiekiame valdžios – siekiame, kad piliečiai ją kontroliuotų“. Tačiau įvairūs „piliečiai“ ją jau kontroliuoja. Gal nepakankamai, bet kontroliuoja. Klausantis retorikos galima įtarti, jog kažkas „Santalkoje“ pasišovė kontroliuoti piliečius, kad jie kontroliuotų valdžią pagal „Mes“. Nes „Piliečių santalka“ siekia sudaryti sąlygas (išryškinta mano - V.B.), kad žmonės patys galėtų kontroliuoti savo valdžią“. Yra Konstitucija, įstatymai, spaudos ir žodžio laisvė. Kokių „sąlygų“ dar reikia? Gal reikėtų tik vieno, kad kas nors „Santalkoje“ užpiltų šalto vandens ant retorikos žarijų. Nes tokia retorika gali atbaidyti žmones ne tik nuo „Santalkos“, bet ir nuo kitų judėjimų.

Bet akivaizdu, kad veiklai pagyvinti gali padėti nauji judėjimai, tarp jų ir gerą potencialą turinti „Santalka“. Juk visiems tautinę sąžinę turintiems privalu įremti petį į valstybės vežimo išvilkimą iš okupacinės nomenklatūros raudonojo molyno. Svarbiausia, kad judėjimai pajudintų veiklai provinciją. Tam jau būta privačių iniciatyvų. Jei tokiam tikslui atsirastų judėjimų, žymiai pagerėtų reikalai. Ypač daug padėtų, jei kuris nors judėjimas parapijose suorganizuotų komitetų viešajai moralei pakelti.

Nežinia, kiek branduolių ir politinių kumščių provincijoje yra suorganizavę judėjimų iniciatoriai. Jei ne, turėtų tam susikaupti. Tik tada būtų pateisinami siekiai „suburti žmones iš tolimiausių Lietuvos kampelių“. O dabar tokios kalbos yra tuščiažodžiavimas arba noras ateiti į vadovavimą „ant gatavo“. O ir to „gatavo“, deja, dar nėra labai daug.

Tad pakelkime Lietuvą iš apačios, atsisukdami į Lietuvos „užkampius“. Pareiga galioja ne tik Vilniaus, bet ir „užkampių“ inteligentams – šių dienų Lietuvos „bajorams“.

Vilius Bražėnas

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Lie 2007 15:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Apie „naujuosius“, „tikruosius“ ir kitus

Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
2007 liepos mėn. 4 d.

Bene prieš kiekvienus rinkimus ima bruzdėti politiškai aktyvesni piliečiai: kas kuria naują partiją, kas – judėjimą. Vieni iškart pretenduoja tapti „gelbėtojais“, kiti – tenkinasi satelitų vaidmeniu. Atrodo, pastarasis vaidmuo nenorom labiau limpa taip vadinamiems judėjimams.

Sakau „nenorom“ todėl, kad jie nenori vadintis politikais, jiems artimesnis ir labiau prie širdies intelektualo vardas. Jie nori būti dvasiniais visų piliečių, o ypač politikų vadovais. Tai yra, būti aukščiau už visus. Tiesa, kurį laiką tokiais pabuvę supranta, kad žmonės greitai nusivilia pamokslais, kur pamokslautojas pats nerodo konkretaus pavyzdžio.

Taip nutiko Vytauto Radžvilo inicijuotam pilietiniam judėjimui „Kitas pasirinkimas“. Ambicijos vadovauti piliečių masėms, nesiimant atsakomybės, nuvylė piliečius, kurie tikėjosi konkrečių veiksmų, galingo vedlio, o ne vien prakeiksmų visoms politinėms partijoms ir visai partinei sistemai. Piliečiai pakriko. Tokia realybė nuleido garbų filosofą iš dangaus į žemę ir privertė pagaliau ištarti protingus žodžius: „šiaip ar taip, toliau delsti ir laukti, kada valdančioji nomenklatūra teiksis rimtai susirūpinti šalies ateitimi ir jos likimu, gali būti pragaištinga. (...) Esamomis sąlygomis vieninteliu tokiu patikimu ginklu gali būti tik tikrai demokratiška ir pilietiška „iš apačios“ sukurta politinė partija...“

Neseniai išgirdome, kad įsiregistravo Pensininkų partija. Atrodo, steigėsi „iš apačios“ ir lyg tai pretenduoja į vis gausėjančios pensininkų armijos „gelbėtojus“. Tačiau žinant, kad pensininkai turi vaikus ir anūkus, kurie gali senelius veikti savo pažiūromis – kas kairiosiomis, kas dešiniosiomis ar superliberaliosiomis, tenka suabejoti tokios partijos „gelbėtojos“ vaidmeniu, nebent jis būtų skirtas, pavyzdžiui, kad ir „pensininkų motinos“ Vilijos Blinkevičiūtės išsaugojimui ministrės kėdėje. Nors pastaroji ir priklauso kitai partijai, tačiau jau pademonstravo politinės perbėgėlės sugebėjimus dėl posto išsaugojimo. Tai kodėl vardan to intereso neturėti dar ir partijos satelitės?

Bene aktyviausiai iš politinių naujadarų pastaruoju metu reiškiasi politinis judėjimas (šiukštu – ne partija) Naujoji kairė 95. Šis judėjimas netgi išdrįso įsivardyti kairiuoju. Tikslas, anot vieno iš jo ideologų Andriaus Bielskio, įsibrauti į viešąją erdvę ir stumtelti, be abejo dešinėn, ją visą uzurpavusius Leonidą Donskį ar Darių Kuolį. Tokiu būdu pamokslautojų „diskursai“ išsilygintų kaip Temidės svarstyklės, o tauta gautų visavertį, subalansuotą politikos intelektualų davinį. Gal būtų ir neblogai, tik ar iš tiesų taip? Pabandykim aptarti tautai siūlomo produkto kokybės klausimą.

Jau teko išreikšti savo pastebėjimus dėl NK95 kairiąsias idėjas kompromituojančių pozicijų ir suabejoti jų siekių nuoširdumu. Galbūt pradžioje visa tai net buvo galima tiesiog nurašyti vaikiškai kairumo ligai. Tačiau tolesni NK95 veiksmai stiprino abejones dėl tikrojo jų veido, nes prieštaravimų patiems sau, savo manifestui tik daugėjo. Braižas kuo toliau, tuo labiau priminė frazes iš Vytenio Andriukaičio, Algirdo Brazausko, Gedimino Kirkilo repertuaro: „nesvarbu ką žadi, svarbu tai ką darai“, „su Darbo partija niekada“, „rinkimai baigėsi, kokie pažadai?!“, „nesieksiu partijos pirmininko posto, nes partijai vadovauti turėtų jaunesnis, su sovietine praeitimi nesiejamas žmogus“. Pateiksiu ir kelis Naujosios kairės panašaus stiliaus pavyzdžius.

NK95 savo veiksmais ir kalbomis aiškiai angažavosi kaip homoseksualų palaikytoja. Belieka tik priminti jų laišką Lietuvos gėjų lygai, politikams ir visuomenei, kuriame pareiškiama, kad „NK95 priešinasi hegemoniškų diskursų ir praktikų mėginimams savintis teisę primesti visai visuomenei vienodą gyvenimo ir mąstymo būdą ir solidarizuojasi su Lietuvos gėjų lygos, Tolerantiško jaunimo asociacijos, jaunimo centro „In Corpore“, Lietuvos žmogaus teisių centro ir visų politikų, visuomenės veikėjų bei kitų geros valios asmenų pastangomis ginti homoseksualių žmonių teises“. Nepritariantiems tokiai NK95 pozicijai iš jų atstovės Nidos Vasiliauskaitės (http://www.delfi.lt, 2007-06-21) net teko susilaukti priekaištų, kad „ar tie kairės „grynumą“ ginantys veikėjai bent puse ausies girdėjo, ką apie tokius dalykus mano kairieji į vakarus nuo Lietuvos (o jei negirdėjo, tai kodėl pretenduoja vadintis „kairiaisiais“ ir reikšti nuomonę apie tokius dalykus?)“. Bet štai vienoje radijo laidų Naujosios kairės 95 atstovas Tadas Leončikas, kaip niekur nieko, pareiškė, kad NK95 tapatinimas su homoseksualų palaikymu tėra tik žiniasklaidos ir oponentų išsigalvojimas.

Žvilgtelkim į manifestą. Jo preambulėje aiškiai pabrėžta, jog „atėjo laikas Lietuvoje kurti alternatyvią politiką. Būtent politiką...“ ir kad „Naujoji kairė 95 – tai (...) politinis sąjūdis, kuris aktyviai siekia keisti žmonių įsitikinimus, socialines praktikas bei politines ir kultūrines institucijas“. Tenka pastebėti, jog LR Konstitucijos 25 straipsnis gina žmogaus įsitikinimus. Tačiau diskusijose ar savo publikacijose Naujosios kairės 95 atstovai pastoviai pabrėžia, kad jie su politika nieko bendro neturi, nes NK95 nėra politinė partija.

Manifesto 45 punktas skelbia: „visi Lietuvos kairieji, vienykimės!“, tačiau vienas iš jį pasirašiusiųjų A.Bielskis pareiškia, jog „šiandien Lietuvoje mes nematome tokios kairės politinės partijos ar jėgos, su kuria norėtume bendradarbiauti. Tačiau net jei tokia skaidri kairės politinė partija susiformuotų, mes vis tiek keltume klausimą, ar reikia su jais vienareikšmiškai bendradarbiauti“. Tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas: ar ponai intelektualai, nenorėdami imtis atsakomybės, turi pagrindo taip intensyviai pamokslauti viešojoje erdvėje? O gal tas pagrindas – tik noras dar labiau nuvilti kantrybę prarandančius tautiečius?

Gal ir galima būtų tuo užbaigti, tačiau dėl homoseksualumo tiesiog būtina atsakyti p. N.Vasiliauskaitei, ką savom ausim girdėję ir akimis regėję apie tuos kairiuosius „į vakarus nuo Lietuvos“.

Homoseksualumas nėra apibrėžtas politine orientacija ar partine priklausomybe. Rasime jų ir tarp kairiųjų, ir tarp dešiniųjų – konservatorių, liberalų ir net krikščionių demokratų. Politiniai lytinės orientacijos niuansai atsirado tuomet, kai medikai su socialiniais darbuotojais, matydami problemas, dar diskutavo ar homoseksualumas yra rimta patologija ar tik tam tikras nukrypimas nuo normos – kažkas gi jau pradėjo įžvelgti ir galimus rinkėjų balsus, ir pinigus. Tuomet šis klausimas įsisuko į politikos karuselę. Homoseksualų problemas pradėjo spręsti politikai.

Aišku, pirmiausia per rinkimų ir politinės karjeros prizmę. Beje, taip kaip šiuo metu į „naujuosius“ ir „tikruosius“ skirstomi kairieji, taip galima suskirstyti ir homoseksualus: „tikrųjų“ kitoniškumą galima pastebėti gan jauname asmens amžiuje. „Naujaisiais“ dažniausiai tiesiog tampama. Todėl nereikėtų painioti homoseksualų teisių su jų pačių propaganda. Be to tokios teisės ir laisvės negali būti beribės – jos neturi žeisti kitų asmenų teisių ir laisvių.

Pasižiūrėkime į paskutinio dešimtmečio Vokietiją. Pagal įvairių šaltinių duomenis, homoseksualų čia buvo priskaičiuojama apie 10-13 procentų. Kai kas linkęs pateikti ir kitokius skaičius, nors greičiausiai reikėtų sutikti su nuomone, kad tiksli informacija vargu ar įmanoma. Skelbiama, jog homoseksualai dažniausiai balsuoja už socialdemokratus. Dar kažkiek tenka žaliesiems. Štai tada krikščionys demokratai, partinės politinės karjeros laiptais kylant ir dabartinei kanclerei Angelai Merkel, taip pat pradėjo skaičiuoti galimus homoseksualų balsus.

Taigi, greičiausiai ir Lietuvoje kažkas jau pradėjo juos skaičiuoti. Kaip tautoje sakoma, kas galėtų paneigti, kad Naujoji kairė 95 nebuvo sukurta, kaip projektas tokiems balsams pritraukti? Kiek jų gali būti, niekas tiksliai tikrai nepasakys. Bet vis šiek tiek bus. Neatsitiktinai NK95 taip atsainiai žiūri į socialinius klausimus, socialinę nelygybę, skurdą, viešą visuomenės interesą, visiems prieinamo aukštojo mokslo galimybę, sveikatos apsaugą ir t.t. Intensyviai diskutuojama progresinių mokesčių klausimu, kaip apie vieną iš priemonių socialinei atskirčiai mažinti, tačiau iš gausaus NK95 būrio atstovų kažkaip neteko išgirsti pozicijos dėl progresinių gyventojų pajamų mokesčio.

Žinant, kad NK95 projektas gimė TSPMI auditorijose, toks atsainus jų požiūris į minėtas socialines problemas tikrai nestebina. Tiek šio instituto vadovo, tiek ir kito „valstybininko“, premjero patarėjo, orientacija tradicinės tikrosios kairės atžvilgiu yra žinoma. Be to tai ir galimybė nors kiek nukreipti dėmesį nuo naujos atominės elektrinės statybos niuansų, finansinių interesų bei kitų problemų. Taigi, bet kokiu atveju projektas NK95 yra naudingas.

Tarp kitko šis projektas nėra jokia politinė naujiena. Naujosios kairiosios organizacija veikia ir Rusijoje. Ten taip pat diskutuojama homoseksualų klausimais. Pagrindinis eteris diskusijoms – „NTV Mir“ kanalas, kurį valdo visiems gerai žinomas „Gazprom“. Taigi, kas vėl galėtų paneigti, kad Lietuvos „valstybininkų“ NK95 projektas šiuo atveju nėra dubliavimas tik to, kas jau anksčiau „valstybiškai“ vykdoma Rusijoje? Todėl p. N.Vasiliauskaitei drįsčiau patarti, kad reikia girdėti ir tai, kas vyksta į rytus nuo Lietuvos. Ir klausyti ne puse ausies...

Atsakymo „kas yra kas?“ tikrai nereiks ilgai laukti. Artėjantys 2008 m. Seimo rinkimai sudės taškus ant „i“.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: