Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kuriama dar viena partija (Nr.3)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Partijų veikla. Savivaldybių, Seimo, Europarlamento, Prezidento rinkimai - tvarka ir reikalavimai, prognozės, pasiūlymai, diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kuriama dar viena partija (Nr.3) - Pilietinė partija (Vytautas Radžvilas)

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kuriama dar viena partija (Nr.3) - Pilietinė partija (Vytautas Radžvilas)

Parašytas: 03 Geg 2007 20:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Išeitis iš politinių kapinių – pilietinė partija

2007 gegužės mėn. 3 d., Vytautas Radžvilas, „Baltijos kelias“
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=13077880

Vietoje politikos - klanų karas

Šiltų ir pelningų valdžios vietelių dalybos savivaldybėse buvo dar vienas įspūdingas reginys, leidžiantis susidaryti galutinį ir išbaigtą Lietuvos politinio ir partinio gyvenimo vaizdą. Jį galima apibūdinti tik taip: laukinės džiunglės, kuriose stipresni grobuonys pavieniui ar susibūrę į gaujas be atodairos ryja silpnesniuosius.

Ne veltui visos be išimties partijos daugelį metų neriasi iš kailio įtikinėdamos rinkėjus, kad sudarinėjant sąjungas ir koalicijas politiniai ir programiniai partijų skirtumai esą nėra svarbūs, nes savivaldybės neva sprendžia tik ūkinius klausimus.

Šitokių pastangų nauda ir prasmė partijų viršūnėlėms akivaizdi: idėjinių ir politinių nuostatų neturėjimą pavertus partinės veiklos principu, atsirišamos rankos susidėti su bet kuo, jei tik tai priartina prie trokštamo valdžios žadamų gėrybių lovio. Todėl turime ne politiką, o nepaliaujamą klanų interesų ir ambicijų karą.

Prieita iki to, kad šalyje, kurioje bent jau teoriškai egzistuoja daugiapartinė sistema, jau radosi savivaldybių tarybų, sugebėjusių merus išrinkti beveik vienbalsiai!

Vadinasi, ten, kur vietos oligarchų klanai sugebėjo susitarti, pati „opozicija“ tapo nebereikalinga ir akimirksniu ištirpo it dūmas. Ar begali būti matomesnis ir akivaizdesnis demokratijos Lietuvoje merdėjimo ir net mirties ženklas negu šalį vis labiau apgaubianti tokia politinių kapinių tyla?

Tiesa, jos galima neišgirsti ir nepastebėti, nes ją dažnai užgožia ir paslepia tikro politinio gyvenimo ir demokratijos iliuziją kuriantis ir palaikantis partinio turgaus klegesys ir triukšmas. Toks, koks buvo girdimas sostinės Savivaldybėje.

Tačiau dėl jo apsigauti nederėtų: vyko ne kova dėl politinių principų, o paprasčiausias asmeninių ambicijų karas. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad „patriotiškiausia“ ir „švariausia“ Lietuvos partija, viešai pareiškusi, jog liberaldemokratų partija yra „Kremliaus projektas“, ir piestu stojusi prieš nušalintojo „prezidento“ kandidatūrą į sostinės merus, nesidrovėdama leido savo skyriams jungtis į koalicijas su šio projekto vykdytojų vietos padaliniais?

Rinkėjai sulaukia paniekos

Viena iš šitokio nenuoseklumo ir dvilypumo priežasčių greičiausiai ta, kad idėjomis ir principais savo veiklos negrindžiančios lietuviškos partijos kitaip elgtis tiesiog negali.

Juk tereikėtų bet kurios partijos vadovybei uždrausti savo skyriams sudarinėti politiškai nešvarius sandorius, ir jokių politinių pažiūrų neturinti, jokiais įsitikinimais nesivadovaujanti jos skyrių pragmatiška „grietinėlė“ paprasčiausiai išsilakstytų po kitas partijas.

Tokia valdančiųjų koalicijų sudarinėjimo praktika tik dar kartą parodė, kaip iš aukšto ir su kokia beribe panieka mūsų partijos žvelgia net į savo šalininkus ir rėmėjus.

Juk turintis nors šiokias tokias politines pažiūras ir balsuojantis už kurią nors partiją rinkėjas pagrįstai viliasi, kad jo paremta partija nesivadovaus vien „pragmatiškais“ motyvais ir nepuls į glėbį pirmam pasitaikiusiam koalicijos partneriui.

Deja, kaip galėjome įsitikinti, partijų viršūnėms tokie rinkėjų lūkesčiai nė motais. Tačiau reaguodamas į tokią panieką ir nesiskaitymą rinkėjas turi teisę klausti: kokia prasmė tokiomis sąlygomis balsuoti už kurią nors partiją, jeigu jo nuomonė ir valia tos partijos vadams visiškai nerūpi?

Stiprėja antivakarietiškos jėgos

Ryškėja ir ilgalaikiai, dar rimtesni ir nemalonesni neprincipingų žaidimų su koalicijomis savivaldybėse padariniai. Jie ypač akivaizdūs Vilniaus mieste.

Kad ir kaip atrodytų keista, triukšmingai deklaruotas, teatrališkai demonstruotas konservatorių „principingumas“ dėl eksprezidento netikėtai (o gal šitai ir norėta pasiekti? – čia belieka tik spėlioti) davė visiškai priešingą rezultatą.

Nežinia kelintą kartą minios akyse nemokšiškai paversto „sąmokslo auka“ eksprezidento ir jo partijos populiarumas pradėjo augti kaip ant mielių.

Maža to, tokiais „genialiais“ ėjimais padėta išeiti į didžiąją politiką ir susikaupti gražaus politinio kapitalo liūdnai pagarsėjusio kolaboranto vaikaičiui, net nemėginančiam slėpti stačiai liguistos meilės putiniškai Rusijai ir jos autokratiškam diktatoriui.

Naujalietuviškai santvarkai - savi propagandininkai

Tad pamažu artėjant Seimo rinkimams Lietuvos politinis peizažas darosi vis nykesnis.

Viena vertus, stiprėja antidemokratinių ir antivakarietiškų savo nuostatų pernelyg neslepiančių politinių jėgų sparnas.

Vadinamosios „tradicinės“, žodžiais demokratines ir vakarietiškas vertybes deklaruojančios, tačiau stokojančios idėjų ir politinės valios joms paversti tikrove, partijos neturi ką priešpriešinti didėjančiai šio sparno jėgai ir įtakai.

Sustabdyti valstybei nieko gero nežadantį šių jėgų stiprėjimą ir kilimą iš principo įmanoma tik vienu būdu: „tradicinės“ partijos turėtų apsivalyti, atsinaujinti, atsigręžti į šalies piliečius ir šitaip atgauti jų pasitikėjimą ir paramą.

Deja, šis kelias vargu ar įmanomas. Vienas iš požymių, kad toks atsinaujinimas menkai tikėtinas, yra sparčiai plečiama propagandinė kampanija, kuria siekiama „idėjiškai“ pagrįsti vis glaudesnį „konservatorių“ ir „socialdemokratų“ bendradarbiavimą.

Ši kampanija verčia atkreipti dėmesį į įdomų, tačiau iki šiol beveik nepastebėtą ir išsamiau negvildentą Lietuvos intelektualinio ir politinio gyvenimo reiškinį. Šalyje sparčiai formuojasi vienai – savos partijos ar savojo bičiulių klano – tiesai tarnaujančių propagandininkų sluoksnis, daugeliu bruožų menkai tesiskiriantis nuo sovietinių laikų „ideologinio fronto“ darbininkų ar kareivių.

Galbūt galima pernelyg nesistebėti tuo, kad šalyje susiformavusi neokomunistinė-oligarchinė santvarka ir jos „demokratiškumas“ garbstomi tokios lyg ir „dešiniosios“ apžvalgininkės kaip p. L.Pečeliūnienė rašiniuose.

Rimtai politinio gyvenimo analizei būtinos dalykinės kompetencijos stoka ir žmogiškai suprantami būgštavimai dėl šeimos gerovės turbūt ir lemia tai, kad jų autorė negaili piktų žodžių naujalietuvišką santvarką drįstantiems pakritikuoti „marginalams“ ir, pavyzdžiui, sugeba tame pačiame straipsnyje baisėtis nedemokratišku „valstybininkų“ valdymu ir čia pat džiaugtis lietuviškosios demokratijos laimėjimais.

Kur kas rimčiau, kad ne pilietinį ir valstybinį, o klaninį interesą reiškia ir gina autoriai, kurių niekaip neįtartum nesuprantant, kuria linkme iš tiesų juda šalis.

Puikiai išmanantys politologijos ir istorijos subtilybes M.Adomėnas, V.Ališauskas, V.Laučius, V.Valentinavičius negali nesuvokti, kad vadinamieji „socialdemokratai“ buvo, yra ir apžvelgiamoje ateityje liks ne kartą kailį išvertusios sovietinės-komunistinės nomenklatūros darinys, o kalbant dar aiškiau – tautiškomis spalvomis persidažiusi A.Sniečkaus kolaborantų partijos išugdyta nauja prisitaikėlių karta.

Ne mažiau sunku patikėti ir tuo, kad šie apskritai pastabūs analitikai neįžvelgia gąsdinamai gausių panašumų tarp lietuviškosios ir rusiškosios ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos modelių.

Skiriamoji linija išryškina vertybes

Ryškėjantys požiūrių į šalies gyvenimo tikrovę skirtumai, žinoma, daro neišvengiamas ir politinio susigrupavimo bei veikimo takoskyras. O valstybės interesas reikalauja brėžti skiriamąsias linijas tarp, atrodytų, artimas arba tas pačias pažiūras bei vertybes išpažįstančių žmonių kuo greičiau ir aiškiau.

Tikroji takoskyros linija nėra klausimas, ar asmuo yra už, ar prieš Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.

Reikalo esmė ta, kad nepriklausomybės šalininkai iš principo buvo ir lietuviškųjų kolaborantų elitas, suinteresuotas išsprūsti iš įkyrios Maskvos globos ir tvarkytis šalyje kaip savo dvare. Žinoma, tos nepriklausomybės šis elitas siekė taip, kad jokiomis aplinkybėmis nenukentėtų jo kailis.

Tad požiūris į valstybės nepriklausomybę šiandien negali būti laikomas asmens patriotiškumo, jo ištikimybės savo šaliai pagrindiniu rodikliu. Mat už nepriklausomybę iš principo ir abstrakčiai pasisako visi, galbūt išskyrus saujelę pakampėse tūnančių užkietėjusių valstybės priešų.

Tikroji takoskyros linija yra visiškai kitas klausimas: kokia turi būti nepriklausoma Lietuvos valstybė? Būtent šis klausimas, o tiksliau – vienoks ar kitoks atsakymas į jį, išryškina už panašiai ar net vienodai skambančių politinių frazių slypinčias tikrąsias pasaulėžiūrines ir vertybines kiekvieno šalies piliečio nuostatas.

Šitaip keliant klausimą aiškėja ir gelminė jungtis, saistanti abi „tradicines“ partijas ar veikiau „kubilinės“ ir „kirklinės“ nomenklatūros grupuotes: tai nuoširdus įsitikinimas, kad valstybės nepriklausomybė yra geras ir sveikintinas dalykas tol, kol ji laiduos asmeninę šių grupuočių narių gerovę.

O tie, kurie drįsta užsiminti, kad, pasak oficialiosios propagandos, nesulaikomai „pažangos keliu“ sparčiai judanti Lietuva pagal daugumą raidos ir gyvenimo kokybės rodiklių kažkodėl nuolatos velkasi Europos Sąjungos šalių uodegoje, jiems tėra palaimingą pasitenkinimą savimi ir ramybę drumsčiantys įžūlūs išsišokėliai ir įkyruoliai. Arba – nežinia ko norintys „chunveibinai“ ar „marginalai“.

Kas vėl gelbės valstybę?

Taigi ne kokie nors viešai deklaruojami politiniai įsitikinimai, o neįtikėtina meilė asmeninei gerovei yra pagrindinis nomenklatūrinės mąstysenos bruožas ir ją atpažinti leidžiantis požymis.

Abiejų „tradicinių“ partijų bendradarbiavimą teisinantys propagandininkai vis primena, kad, nesant tokios „2K“ sąjungos, populistai ir radikalai bematant „išsprogdintų valstybę“.

To leisti tikrai negalima. Tačiau valstybiškai atsakinga ir tikrai sąžininga padėties šalyje analizė reikalautų patikslinti šią išvadą bent dviem visiškai pagrįstais ir teisėtais klausimais: kas, jei ne „tradicinės“ partijos surado ir išpuoselėjo tuos potencialius sprogdintojus?

Ir gal ne vienam visų buvusių valdžių nustekentam ir užguitam šalies piliečiui net valstybės „išsprogdinimas“ kartais pradeda atrodyti mažesnė blogybė, palyginti su lėtu ir skausmingu tos pačios valstybės merdėjimu, kurį jis kasdien patiria savo kailiu?

Naujalietuviškos nomenklatūrinės santvarkos gynėjai ir garbstytojai tokių klausimų nemėgsta ir jų vengia. Tačiau juos kelti būtina, nes stručio pozicija politiškai nėra perspektyvi. Juk priešingu atveju juos kels ir meistriškai jais spekuliuos populistinės ir antivalstybinės jėgos.

Jeigu įvykiai ir toliau klostysis ligšioline vaga, tolesnę jų raidą numatyti nėra itin sunku. Seimo rinkimus laimės arba labai tvirtas pozicijas išsikovos minėtos jėgos. O jas stiprinanti ir faktiškai stumianti į valdžią „tradicinė“ nomenklatūra senu įpročiu, kaip jau ne kartą darė, puls skambinti pavojaus varpais ir kvies piliečius „gelbėti valstybę“.

Tačiau kiek jų, ne sykį gavusių karčias pamokas ir perpratusių tos nomenklatūros dviveidiškumą ir cinizmą, atsilieps į tokį raginimą?

Pilietines organizacijas stumia į aklavietę

Be abejonės, tai yra svarbiausias artimiausių metų Lietuvos politinio gyvenimo klausimas. Užkirsti kelią tokiai įvykių raidai teoriškai galima dviem būdais.

Jeigu „tradicinės“ partijos apsivalytų ir atsinaujintų, jos pajėgtų atlaikyti „populistinių“ nomenklatūrinių jėgų spaudimą. Būtina tokio atsinaujinimo sąlyga – iš pagrindų keistis ir pirmiausia sudemokratėti.

Deja, tokios permainos šiandien jau sunkiai įsivaizduojamos. Priežastis akivaizdi: jos padidintų vidinę politikų konkurenciją „tradicinėse“ partijose ir šitaip sukeltų tiesioginį pavojų jaukiai ir patogiai įsitaisiusiam „nepakeičiamam“ jų elitui.

Pastarasis yra pasiruošęs pritarti bet kurioms reformoms, bet anaiptol nėra linkęs rizikuoti savo privilegijuota padėtimi. Todėl demokratiniai pokyčiai, kurie pakirstų tokią partijų viršūnėlių padėtį ir sukeltų grėsmę jų asmeninei gerovei, bus nuosekliai ir ryžtingai žlugdomi.

Beribis Lietuvos politinio ir partinio elito egoizmas ir trumparegiškumas stumia į aklavietę ir šalyje veikiančias pilietines organizacijas. Jos yra priverstos veikti visiškai kitokiomis ir kur kas nepalankesnėmis sąlygomis negu panašios organizacijos brandžios demokratijos šalyse.

Lietuvoje pilietinių sambūrių santykiai su valdžia ir politinėmis partijomis nėra grindžiami atviru ir sąžiningu dialogu, jiems visiškai svetima nuoširdaus bendradarbiavimo dvasia.

Kalbant aiškiau, mūsų šalies politikai reaguoja tik į jiems patiems, o ne valstybei naudingas ir reikalingas pilietines iniciatyvas ir daro viską, kad pilietinės organizacijos būtų silpnos, tad jiems pavaldžios ir paklusnios.

Iš esmės tai reiškia, kad pilietinės iniciatyvos dažnai yra sąmoningai slopinamos, o pilietinių darinių galimybės paveikti partijų viršūnių ir valdžios sprendimus yra itin menkos. Ko gero, šis nesunkiai pastebimas bejėgiškumas ir yra viena svarbiausių palyginti menko jų populiarumo visuomenėje priežasčių.

Delsti gali būti pragaištinga

Iš šios aklavietės būtina žūtbūt ištrūkti. Pilietinių sambūrių padėtis darosi kebli ir nepavydėtina. Nomenklatūrinių klanų žaidimai vis labiau įsiūbuoja valstybės laivą ir plukdo jį nežinia kur.

Nenumaldomai artėja laikas, kai pilietinėms organizacijoms gali tekti vienoms, beveik neturint poveikio svertų, susigrumti su valdžion besiveržiančiais antivalstybiniais gaivalais arba bejėgiškai iš šalies stebėti valstybės agoniją.

Šiaip ar taip, toliau delsti ir laukti, kada valdančioji nomenklatūra teiksis rimtai susirūpinti šalies ateitimi ir jos likimu, gali būti pragaištinga. Tad lieka viena išeitis – susikurti gerokai veiksmingesnį negu turėtą iki šiol pilietinės ir valstybinės savigynos ginklą.

Esamomis sąlygomis vieninteliu tokiu patikimu ginklu gali būti tik tikrai demokratiška ir pilietiška, „iš apačios“ sukurta politinė partija, gebanti tapti realia alternatyva iki šiol šalyje netrukdomai veikusiems įvairaus plauko nomenklatūriniams tautos gelbėtojams.

Suprantama, Kitas pasirinkimas – grynai pilietinė organizacija – tokia partija tapti negali ir neturėtų. Tačiau sukurti pirmąją ne nomenklatūrinę partiją šalyje yra gyvybiškai svarbu norint apginti valstybę ir jos ateitį.

Todėl šis klausimas turėtų kuo greičiau atsidurti visų atsakingų pilietinių organizacijų politinėje darbotvarkėje.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Visiskai, 2007 05 03 19:56

Sutinku ir palaikau, taciau reikia konstatuoti fakta, kad steigtis "is apacios" partijai niekas neleis, nes tai taip pat butu "pavojus" nomenklaturai. Ziniasklaida apie tokia partija niekada nerasytu ji butu stabdoma. Dar panasi partija yra LIETUVOS CENTRO PARTIJA. Gal prie jos reikia jungtis. Juk JI PASISAKO TIK UZ NEPRIKLAUSOMA DEMOKRATINE LR. JUNKIMES.

Prisimenu, 2007 05 03 20:30

Prisimenu kaip kokiais 1988 m. anuometinėj Vilniaus "Ventoj" Radžvilas (kartu su Čepaičiu) steigė Sąjūdžio grupę. Tada Brazausko družbanas direktorius Klimašauskas uždraudė iš viso juos įleisti į įmonės teritoriją ir steigiamasis susirinkimas vyko gretimam stadione pamiškėj. Iš kelių tūkstančių darbuotojų atėjo gal pora dešimčių drąsesnių. Tada reikėjo saugotis klimašauskų, bet užtat ir klimašauskams bet koks jų nekontroliuojamas judesys kėlė panišką baimę. Dabar jie nebebijo nieko. Jei reikėtų steigti panašią grupę dabar, Radžvilui tektų savo tiesas byloti nudžiūvusioms pušims.

Tradicines, 2007 05 03 20:37

nera valstybes gelbetojos.Jau ne karta irode korupciniuose rysiuose ir ideologijos neturejime.Mazesne blogybe matau mazasias partijas.

Nacionalistas, 2007 05 03 20:47

Kosmopolitai (įvairūs žydai ir jų tarnai) ir vėl drumsčia vandenį Lietuvoje.

Valdžia slįsta iš jų rankų, tai bando sukurti dar kažkokius "pilietinius judėjimus" (matyt, iš "žydų, gėjų ir kitos rasės žmonių", nes tokių durnų lietuvių, kurie remtų "dvipartinę LSDP ir TS(LK)" komunistų-kagėbistų valdžią jau nebesurenka.

Nacionalistas, 2007 05 03 21:36

Lietuvoje valdžią pasidalinę kompartijos veikėjai ir KGB agentai (rezervistai ir kiti) labai bijo, kad Lietuvoje pasikartos Lenkijos įvykiai ir į valdžią ateis patriotai.

O tokia įvykių seka visai įmanoma - ponai draugai politologai turėtų žinoti, kad savo politiniame gyvenime Lietuva nuo Lenkijos atsilieka maždaug 4-6 metais. Po to pas mus įvyksta tai, kas jau vyko Lenkijoje.

Tokie, kaip Maldeikienė, Lopata, Brazauskas ir Co (iš vienos pusės) bei Radžvilas, Juozaitis, Donskis ir Co (greta jų) puikiai žino, kuo tai baigsis visam jų komunistiniam-kagėbistiniam-kosmopolitiniam klanui, kokia partija (LSDP, TS(LK) ar dar kokia nors) jie besidangstytų.

Nacionalistas, 2007 05 03 22:13

Siūlau pakyginti Radžvilo pasiūlymą su žydo Kvasnievskio "atgimimu":

"Buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis grįžta į didžiąją politiką - jis įkūrė naują organizaciją, pavadintą "Judėjimas už demokratiją".

Prie naujojo judėjimo prisijungė apie šimtas Lenkijoje žinomų politikų bei įvairių visuomenės sluoksnių atstovų. Tarp jo įkūrėjų yra buvę premjerai ir parlamento pirmininkai, ministrai bei politinių partijų vadovai.'Tai yra piliečių iniciatyva plačiąja prasme", - žurnalistams sakė vienas judėjimo iniciatorių Janas Widackis.

Naujojo politinio judėjimo kūrėjai yra įsitikinę, kad praeitis neturi skaldyti lenkų ir kad skirtingas istorinis vertinimas dar nėra priežastis diskriminacijai.

Vietos analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad naujasis A.Kwasnievskio opozicinis judėjimas kritiškai vertina premjero Jaroslavo Kaczynskio partijos "Teisė ir teisingumas" veiklą ir kad jis kituose parlamento rinkimuose mėgins iš esmės pakeisti politinį šalies žemėlapį."

Užknisai, 2007 05 03 22:21

Kas labiausiai kompromituoja nacionalizmą? Debiliškas antisemitizmas. Nei Radžvilas, nei Kwasniewskis, nei šis straipsnis su žydais nieko bendra neturi, o pseudonacionalistas savo giesmelę gieda, gali pagalvoti, kad žydšaudžio palikuonis. Gėda ir bėda.

Nacionalistas, To Užknisai, 2007 05 03 22:21, 2007 05 03 22:29

Dėl Radžvilo kilmės ir jo draugų rato reikėtų pasiaiškinti rimčiau, o štai Kvasnievskis - tavo žiniai - pats tikriausias žydas - juk jo abu tėvai yra žydai iš Vilniaus. Lenkijoje jie tik pasikeitė pavardę.

Prieš kokį 10 metų apie tai buvo gana smulkiai parašyta net ir Lietuvos laikraščiuose (atrodo ir "Lietuvos ryte" buvo nedidelė žinutė). Bet dabar visi apie tai tyli - "pamiršo".

Kalbant apie žydus, reikia nepamiršti, jog tikri žydai-patriotai gyvena savo istorinėje tėvynėje Izraelyje ir su ginklu rankose gina jį nuo visokių arabų. O Lietuvoje, Lenkijoje ir apskritai Europoje liko tik įvairios šiukšlės bei KGB agentai, bijantys, kad Izraelyje juos paims už kiaušų, kaip mums gerai žinomą Kalmanovičių.

Nacionalistas, 2007 05 03 22:21

O štai dar vieni "demokratijos Lietuvoje gelbėtojai", vedami kito žydo - Donskio:

"Gegužės 1-ąją buvo galima atšvęsti ir alternatyviai. Pavyzdžiui, padėti gėlių prie legendinio Frankos Zappos paminklo, perskaityti Naujosios Kairės 95(NK95) manifestą bei „prikalti“ jį prie pagrindinių Lietuvos politinių ir kultūrinių institucijų durų (Vyriausybės, Katedros, Prezidentūros ir Vilniaus universiteto).

Naujoji kairė šia akcija siekė atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad atėjo laikas alternatyvioms europietiškoms kairiosioms idėjoms ir vertybėms, kurios neturi būti siejamos su dešiniųjų suformuotu ir per ilgai mus šantažavusiu mitu, jog būti kairiuoju – tai ilgėtis sovietinės praeities ir nuolaidžiauti Rusijai.

Džiugu, kad žiniasklaida bei komentatoriai sureagavo tiek į šią akciją, tiek ir į Naujosios kairės sąjūdžio idėjas. Leonido Donskio komentaras apie Naująją Lietuvos kairę – tai kultūringas kvietimas polemizuoti ir konceptualiai ginčytis apie kairiųjų idėjų svarbą Lietuvos visuomenei ir jos politikai. Su Donskiu tikrai galima sutikti, kad šiandienos politikai pirmiausia reikia alternatyvių idėjų, kurioms atstovautų principingi politikai ir būtų pasirengę už jas kovoti.

Tokių idėjų ir politikų stoka, kaip daugelį kartų apie tai buvo kalbėta, byloja lietuviškos politikos skurdą. Šia prasme galbūt ne taip svarbu, kokios šios idėjos – dešiniosios ar kairiosios, kiek tai, kad būtų politikų, kurie jas principingai atstovautų, būtų ideologiškai išprusę ir angažuoti, o sykiu sugebėtų savo idėjas paversti politinėmis programomis.

Taip pat galima pritarti Donskio minčiai, jog Lietuvai pirmiausia reikia naujosios kairės idėjų, mat senoji kairė Lietuvoje beveik neegzistavo. Todėl nenorėčiau sutikti su Arvydu Guogiu, kuris linkęs ginti Lietuvos senąją kairę. Žinoma, abejoti Guogio teiginiu, jog tokių asmenybių, kaip R.Lazutkos, A.Vaišvilos ar B. Genzelio, idėjos buvo ir tebėra reikšmingos, būtų neteisinga.

Kuo daugiau nūdienos Lietuvoje intelektualai ar žurnalistai kalba apie socialinį teisingumą ir solidarumą, gerovės valstybę ar skurstančiuosius, tuo geriau – juk šiandien tokių idėjų Lietuvoje labiausiai trūksta. Tačiau pabrėžti „senosios“ kairės reikšmingumą yra neverta kaip tik dėl to, kad ji buvo ir tebėra siejama su sovietine praeitimi. Autentiškos europietiškos kairės Lietuvoje niekada nebuvo, nes mes gyvenome sovietinio socializmo laikais, kuris bet kokias senosios kairės idėjas sukompromitavo. Štai kodėl šiandien, kalbant ir siekiant reabilituoti kairiąsias vertybes, taip svarbu pabrėžti naujumo, t.y. po-sovietinį arba europietiškąjį, aspektą.

Neatsitiktinai NK95 akcija buvo surengta prie Franko Zappos, o ne Grūto parke ar prie Salomėjos Nėries paminklo. Naujosios kairės intelektualams, kuriuos mini Leonidas Donskis, tikrai nėra būdingas „naivokas patiklumas viskuo, kas sklinda iš kairiųjų Vakarų“. Žinoma, neverta kalbėti apie Naująją Kairę kaip vieningą poziciją turintį intelektualinį sąjūdį. Kad ir kaip būtų, galima drąsiai teigti, kad nei Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Morta Vidūnaitė, Tadas Leončikas, Rasa Baločkaitė, nei juo labiau Audronė Žukauskaitė ir Karolis Klimka nebando nekritiškai perimti idėjas ir mintis, kurios yra aktualios Europos ar Amerikos kairiesiems. Priešingai, yra stengiamasi pirmiausia reflektuoti ir kritiškai reaguoti į tai, kas vyksta pačioje Lietuvoje."

Kybartietis, 2007 05 04 12:51

Jau ne pirmas kartas kai kas nors pareiškia kad Lietuvoje nėra politinių partijų su ideologijomis, o tik aferistų grupelės sudarančios "koalicijas" prie lovio.

Tačiau keista kad iš visų "politologų" nesigirdi jokios analizės kodėl taip yra. O atsakymas labai aiškus: tai taip vadinama "proporcinė" demokratija su partiniais sarašais per kuriuos tie patys vadukai visuomet randa vietą prie lovio.

Tikra demokratija atsiranda tik tuomet kai balsuotojai tiesioginiai turi galimybę išmesti politiką į mėšlyną. Tik panaikinus teisę per sarašus ateiti į valdžią gali pakeisti dabartinę betvarkę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Geg 2007 14:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas (g. 1958 m. sausio 25 d.) — filosofas, politologas, vertėjas. Vienas Lietuvos Liberalų partijos steigėjų. Humanitarinių mokslų daktaras (1987 m. apsigynė disertaciją tema „Prancūzų personalizmo istorijos filosofija“; vadovas Bronislovas Genzelis).

Šiuo metu – Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir Politikos Mokslų Instituto Tarybos narys, Demokratinės politikos instituto Prezidentas, Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto valdybos narys.

Plačiau:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Rad%C5%BEvilas
http://www.google.lt/search?hl=lt&q=vyt ... %3Dlang_lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: