Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - "Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali "demokratija"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Partijų veikla. Savivaldybių, Seimo, Europarlamento, Prezidento rinkimai - tvarka ir reikalavimai, prognozės, pasiūlymai, diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

"Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali "demokratija"

Puslapis 1 iš 1

[ 32 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: "Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali "demokratija"

Parašytas: 08 Vas 2007 15:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

2007 m. vasario 8 d.

Nagrinėjant Lietuvos valdančiojo "elito" begalinį norą sukurti Lietuvoje dvipartinę sistemą, siūlau susipažinti, kaip ir kas įkūrė LDDP (dabar LSDP) ir jos "priešą" - TS(LK), pvz. perskaityti temą:

Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.). SSSR subyrėjimas 1990-1992 m.
viewtopic.php?f=18&t=738

Išvada

Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" yra tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).

Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.

Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams. Ką sėkmingai ir daro jau virš 20 metų (nuo 1987 metų).

Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų "elitas" bei tą "elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu JAV bei Vakarų Europą valdantiems oligarchams.

Juk šis valdančiųjų partijų "elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.

Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus "paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių "chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.

Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei JAV ir Vakarų Europos finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas "įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra 120 straipsnis "Kolaboravimas":

"Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų."

Tačiau šitas straipsnis dar nė karto nebuvo pritaikytas buvusiems Kompartijos šulams. Kodėl?

Todėl, kad po įvairias partijas, sąjūdžius, frontus ir kitas organizacijas išsibarstę padorūs žmonės (nacionalistai, tautininkai, patriotai ... ) dar nepribrendo tam, jog būtina susivienyti į vieną didelę nacionalistų (tautininkų, patriotų ... ) partiją, kuri galėtų valdyti Lietuvą.

Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa Tauta pribręs...

O iki tol Tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė įvairių kitų tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už Lietuvių Tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.

Ta "lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.

Konservatorių radikalėjimo metas

2007 vasario mėn. 8 d., Andrius Rukla, http://www.DELFI.lt

Per paskutinius 2006 metų mėnesius bei šiemet ėmė dėliotis gana keistas Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) elgsenos modelis. Tarsi būdami pakankamai ryškiai eksponuoti politinėje valdžioje, nenustumti nuo to, ką daro ir kokius sprendimus priiminėja valdančioji mažuma, pašaukti būti savotišku politiniu stabilizatoriumi šiandieninėje Lietuvoje – konservatoriai ima reikštis radikaliai.

Mes regime nenuilstamą siekį priversti tiek valdančiuosius, tiek visuomenę įtikėti, kad teisinga valdžios pozicija bus tada, kai dauguma ims veikti pagal radikaliai dešinįjį veikimo planą: visi, kurie nors truputį bus įtarti sąsajomis su sovietinių laikų saugumo ar politinėmis struktūromis – privalo būti išeliminuoti iš valdžios, bei administracijos sistemos, net visuomeninė sfera turėtų tapti „švari“ nuo buvusiųjų.

Tarsi nebūtų ilgų liustracijos metų, tarsi per 16 metų neišryškėjo kiekvieno iš mūsų realus požiūris į savo šalį bei valdžią. Istorija su Valstybės Saugumo departamentu išryškino kraštutinį požiūrį į specialiąsias tarnybas kaip į galimus daugiau ideologinės pozicijos sergėtojus, nei į normalius, o tai reiškia įvairius pagal savo pasaulėžiūrą, ir lojalius įstatymui darbuotojus.

Galima įtarti, kad TSLK vadovybė pasirinko tokią elgseną bei politinių vertinių taktiką motyvuodama pragmatišku rinkimų strategijos planu. Toks planas įmanomas. Čia radikalumas vertinimuose, agresyvumas siekiant savų tikslų padės mobilizuoti pavargusį balsuoti dešiniųjų elektoratą, sutelks nemenkas rinkėjų gretas, dabar susispietusias apie taip pat agresyviai besielgiančius Liberaldemokratus bei darbiečius. Čia jų panašumas, kuris niekus neveda.

Išties, šios partijos skirtingos, tačiau rinkiminėje estafetėje skiriasi tik spalvomis, o realiai kovoja dėl to paties rinkėjo – vidutinio bei senesnio amžiaus, socialiai jautraus, nusivylusio valdžia ir neturinčio pilietinės iniciatyvos jausmo. Tokio tipo rinkėjui, kuris yra pakankamai gausus reikalingas ryžtingas (pakanka tik įvaizdžio) vedlys, galintis pažadėti per trumpą laiką pakeisti situaciją į gerąją pusę (tik nieks nežino kas tai yra) nusakantis priešus, vadinasi rinkėjo bėdų kaltininkus ir baudžiantis juos jau dabar.

Tačiau politinis TSLK radikalėjimas nulemtas ne šių rinkimų perspektyvų, viskas užkoduota jau prieš kelis metus, kada buvo ciniškai ignoruojami natūralūs politiniai sąjungininkai, visų pirma Krikščionys demokratai, kurių griūtis nėra tik jų vidaus nesutarimų reikalas. O šiandien į atgimstančius Krikščionis demokratus žiūrima kaip į galimus konkurentus. Vienu žodžiu, per kelis metus įvyko tylus strateginių partnerių suskaldymas, sunaikinimas ir prarijimas.

Natūralu, kad konservatoriai krikdemų griūtyje matė galimybę rekrūtuoti naujus narius į savo partiją bei pasisavinti tam tikras jų ideologines dogmas. Lygiai tą patį veiksmą ši partija atliko ir su liberalais, pajungusi sau dalį suskilusios partijos. Kita vertus, dar prieš tai buvo „praryta“ Politinių kalinių bei tremtinių sąjunga, sutryptos radikalios, kraštutinės organizacijos, kurios savaip amortizavo politinę dešiniąją, suteikdamos konservatoriams galimybę jų fone atrodyti demokratiškesniais.

Šiandien TSLK pilnai užima dešiniąją nišą ir tai nėra jos pergalė. Dabar dešinieji tampa neišvengiamai priklausomi ir atsakingi už besireiškiantį savo gretose radikalizmą. Net šios partijos vadai yra priversti deklaruoti tokias klaustrofobines vertybes, kaip kovą su lenkais Vilniaus krašte.

Šiandieninė situacija dešinėje verčia daryti išvadą, kad konservatoriai šitaip radikalėdami tampa pavojingi ne tik demokratinei bei pilietinei visuomenei, bet ir patys sau. Partija viduje verda ir jeigu praeities ydų eskalavimas ir grąžinimas į politinę apyvartą sužlugdys rinkimus, mes pamatysime didžiulį sveikų konservatyviųjų jėgų protestą partijos vadovybei bei pasirinktai politikai.

Tiesą sakant, pralaimėjimas šiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas leistų (dar yra laiko) susitelkti sveikoms, demokratiškoms jėgoms partijos viduje ir pertvarkyti TSLK taip, kaip to reikalauja istorinė – tolerantiška, demokratiška Lietuvos raida Europoje. Kitu atveju, jei pertvarka partijos viduje neįvyks, mes patirsime politinės kultūros nuosmukį ir šalies marginalizaciją europiniame kontekste. Kam to reikia?

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Moshe Dayan, 2007 02 08 10:34

_vidutinio bei senesnio amžiaus, socialiai jautraus, nusivylusio valdžia ir neturinčio pilietinės iniciatyvos jausmo._

Desiniosios politikos problema, jei i "socialiai jautru" ziuri kaip i potencialu rinkeja.

Tie patys socdemai, tik kazkodel atstovaujantys desiniuosius.

GNZ prod, 2007 02 08 10:59

Na ir teisingai daro konservatoriai, seniai reikejo priimti desovietizacijos istatyma ir nebelystu i virsu tarybinis paveldas visomis imanomomis formomis.

Ponas A Rukla turbut priejo savo mastymo ribas.Kaip siulote interpretuot jusu teigiama konservatoriu radikaluma???arba pagryskit siendieniniu kairiuju politini kairuma.

?, 2007 02 08 11:00

koks jau čia radikalumas konservatorių, kurių gretose yra buvusių bolševikų:

radikalumą suprasčiau, įgyvendinant lenkų prezidento dabartinę politiką, kai iš viešo politinio gyvenimo kategoriškai eliminuojami bendradarbiavę ne tik su spec, tarnybomis, bet ir dirbę komunistinės valdžios struktūrose stambesni veikėjai. Ypač teisinės valdžios struktūrose.

), 2007 02 08 11:03

Kas cia per krikdemu myletojas? Nemegstantis aiskiai isreikstu principu?

Taip, 16 metu praejo, dauguma ju valdzioje turejome LTSR CK sekretoriu. Patiko, ar ne?

nuobodu, 2007 02 08 11:26

Komjaunuoliams, visi, kas nežygiuoja su jais į taktą, yra radikalai.

Kybartietis, 2007 02 08 11:46

Ar straipsnio autorius norėjo pasakyti kad geriausia išeitis yra ir toliau leisti korumpuotam AMB'o ir KGB rezervistų klanui valdyti Lietuvą? Tie "liaudies gynėjai" jau tiek apsidirbo kad liaudis nori juos matyti politiniame savartyne ir tik Grūto Parke.

Alik, 2007 02 08 12:42

Is tiesu ka padare konservatoriu partija:

1) po 1991 m. uz laisves atstatyma padekojo signatarams (sau) zemes sklypais ir taip visiskai supainiojo zemes grazinimo pilieciams reikalus;
2) keiciant baudziamaji kodeksa is sovietinio i musiski toks nusikaltimas kaip pedofilija buvo perkvalifikuotas is sunkaus i lengva ir teisme uz pedofilija iki 2004 m. baude piniginemis bausmemis (1 000 lt);
3) terorizavo sali nuo 1993 m iki 2000 m (sprgodinimai, zudymai);
4) iki 1996 m. galiojo istatymas, kuris leisdavo dalyvauti rinkimuose i savivalda ir seima ne partinems pilieciams, organizacijoms, o dabar reikia net KT sprendimo, kad grazinti anksciau veikusi istatyma;
5) Privatizavimas "Mazeikiu naftos" Wiljamsui, kuris atnese musu valstybei dideles skolas;
6) Sodra po konservatoriu valdymo sukaupe skolas, kurios buvo socialiai pavojingos;
7) Isvoge KGB archyvus ir net ne uzdraude bendradarbiavusiems su KGB dirbti valstybes valdyme, o iki siol kovoja su rezervistais bei plesia lapus is KGB bylu;
8) Nereformavo svietimo ir mokslo sistemos, kad jos lygis savo formatu liko tapatus sov. sajungos;
9) Isniekino konservatizmo ideologija, tai rodo krikscioniu demokratu partijos likima po bendradarbiavimo su TS;
10) TS pradejo globoti A.Matuleviciu plesiant lapus is KGB bylu t.y. TS bendradarbiauja su buvusiai KGBistais, o "kurmiai" savo elgesiu vos neprazude VSD institucija;
11) Konservatoriu partija (TS) nepripazista savo klaidu ir toku savo elgesiu sutapatejo su psichiskai neigaliaisiais;
12) Seime TS uzima nei opozicija, nei pozicija ir pagal savo ideologija yra nei is desines, nei is kaires, o arciau centro;
13) Kovoje su korupcija kovoja pries asmenis, o korupcinius istatymus palieka.

Isvadas darykite patys.

PetBurg, 2007 02 08 13:23

Mes tikėjome žmonių vienybę. Ar nors vienas buvęs koloborantas buvo nuteistas? Ar tremtiniai keršijo? Ne. Buvę stribai gauna pensijas nuo 40 metų, o tremtiniaia. Ar gražinamos žemės, turtas? Buvusieji vėl valdžioje.

Deja jie tapo nei patriotai, nei tikrieji kapiatalistai, bet pasinaudojeę privatizavimu, sugrobę visų mūsųs turtą, žemes, išaugo į oligarchus. , ir, deja, tarnauja nei kapitalo, nei Tautos, o tik savo interesams. Gimusd kūdikį atjungiama nuo bambagyslės. kupruotą išlygins tik karstas. tad, tikėtis, kad buvęs komunistas pasikeis - beviltiška.

Komunistui netampama , o gimstama. buvusieji - trai pataikūnai, slidūs žmonės ir melagaiai, ir visada prisitaikys, prie bet kokios situacijos. Buva partinis klanas, dabar - oligarchų klanai. AMB, abonimentas, sindikatai - šių klanų vykdytojai. Oligarchams Tautos gerovė nerūpi, jiems svarbu išsilaikyti bet kokia sąskaita ir paklūsta tik stipresniems. Jiems išduoti vėl mus - vieni juokai, kad tik vėl būtu gerai.

Lietuvai reikia naujo mastymo žmonių, su naujomis idėjomis, tad žvalgytis atgal - nieko neišeis. Deja, senstant buvusiems, į jų vietas ateina jų išauklėti vaikai, kurie dar labiau korumpuoti, nei jų tėvai. Ką daryti? Ieškokime sąžioningų žmonių Tautoje, kurie nesugadinti, yra dori ir ne godūd. Kuriems valdžia ne asmeninė gerovė, o siekis gerovės visiems. Kaip atpažinti? Duotos akys - žiūrėkite, duotos ausys - klausykite, duotas protas - rinkite juos pagal darbus, o ne pagal retoriką, ar pažadus.

Moshe Dayan, 2007 02 08 13:39

Konservatoriai su socdemais stato ta pati sviesu socialistini rytoju: biudzeto deficitas, "lanksti" fiskaline politika, indeliu grazinimai..

Desinieji...

solo, 2007 02 08 14:15

autorius netyčia ( o gal tyčia - kas čia žino) neteisingai dėlioja akcentus, atseit apsivalymo nuo "buvusių" (suprask rezervistų ir kitų istų) reikia konservams.

Bėda ta, kad pavojingiausia ne buvusieji (visai nesvarbu ar KGB), o ESAMI rezervistai. Tie, kurie susieti dujų vamzdžiu.

Pvz LietRytis pavojingas ne kaip buvusi KomTiesa, o kaip "dujininkų-valstybininkų ruporas. Autoriaus norėtųsi paklausi - o už ką aš, su aukštuoju išsilavinimu, vidutinio amžiaus, gerai uždirbantis miestietis turėčiau balsuoti, jei už libdukus ir darbiečius balsuoja socialiai pažeidžiami, neišsilavinę kaimiečiai? Kažin ar autorius atsakytų man. Jis pats to nežino.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 09 Lap 2010 02:15. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Kov 2007 12:41

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Aštroka diskusija užvirė:

Marius Kundrotas: Rinkimų išdavos: vieniems – pergalės, kitiems - pamokos

2007.03.01

http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... psnis49059

Vos tik pasibaigė rinkimai, išsyk pasipylė vertinimai. „Išmėginimas valdančiai koalicijai“, „populizmo eros pabaiga“, „istorinė pergalė“, „sugrįžimas iš užmaršties“ – šie ir kiti skambūs šūkiai, priklausomai nuo lūkesčių ir siekių, lydėjo tiek rinkimų agitaciją, tiek jų rezultatus.

Rinkimų lyderiais tapo Tėvynės Sąjunga – lygiagrečiai su valdančiąja Socialdemokratų partija: vieni gavo daugiausia balsų, kiti – daugiausia mandatų. Griuvo Artūro Zuoko vienvaldystė valstybės sostinėje ir atrodo – vėl gręsia aštrios koalicijų sudarinėjimo batalijos. Iš užmaršties grįžo Rolando Pakso vadovaujama „Tvarka ir teisingumas“.

Tai – tiktai keli štrichai, labiausiai atsispindėję skubiuose žiniasklaidos pranešimuose. Šiuos ir kitus pokyčius Lietuvos politinėje padangėje teks įvertinti dar ne sykį.

Į politinę areną grįžta Valentino Stundžio vadovaujami Lietuvos krikščionys demokratai ir Romualdo Ozolo vadovaujama Centro partija. Tai leidžia tikėtis tam tikrų vertybinių principų grįžimo į Lietuvos politiką. Užtai daugelyje savivaldybių triuškinamai pralaimėjo Seimo pirmininko Viktoro Muntiano vadovaujama Pilietinės demokratijos partija. Antras postas valstybėje neužtikrino platesnių perspektyvų. Užsitęsė skandaluose įklimpusios Darbo partijos griūtis: priešingai daugelio lūkesčiams, ši partija liko stipriausiųjų dešimtuke.

Rimta ir aštri kova vyko ne tiktai Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose. Darbo partijos tėvonija pramintame Radvilų mieste surėmė pečius Darbo partija ir Pilietinės demokratijos partija, surinkusios vienodą mandatų skaičių. Tolesnę eigą čia lems koalicijos. Ko gero, stabiliausią ir konstruktyviausią rajono valdymą užtikrintų Pilietinės demokratijos partijos, Tėvynės sąjungos, Liberalų ir Centro sąjungos arba „Tvarkos ir teisingumo“ koalicija, tačiau bet kuriuo atveju politinį toną čia duos būrimasis prieš Darbo partijos dvasinį tėvą Viktorą Uspaskichą, lygiai kaip Vilniuje – prieš dabartinį merą Artūrą Zuoką.

Pirmąsyk viešai įsivardino savitas politinis reiškinys – liberalieji konservatoriai. Daugelis vilniečių prieš rinkimus gavo savivaldybės nario Algirdo Čiučelio agitacinį lankstinuką, surašytą Liberaliųjų konservatorių frakcijos vardu. Ši konjunktūrinė formuotė A.Zuoko Liberalų ir Centro sąjungoje gana savitai atskleidžia vidines peripetijas Tėvynės sąjungoje, iš kurios aukščiau minėta frakcija perėjo į liberaliųjų centristų gretas. Liberalusis sparnas Tėvynės sąjungoje – gana stiprus, ką rodo ir žinomo liberalizmo agitatoriaus – Algirdo Ramanausko – dalyvavimas Tėvynės sąjungos sąraše 5-uoju numeriu. Jei ne skandaluose įklimpusi A.Zuoko asmenybė, liberaliųjų konservatorių jungtuvės su liberaliaisiais centristais galėtų įgauti kur kas platesnį mastą, nors tam dar lieka alternatyva – Liberalų sąjūdis. Anksčiau ar vėliau, ideologinė ir vertybinė atskirtis Tėvynės sąjungoje tarp konservatyviojo, krikščioniškojo, tautinio ir liberaliojo sandų neišvengiamai privers pasirinkti. Atsiskyrus liberaliajam sparnui, atsirastų platesnė galimybė pritraukti daugiau tautinių ir krikščioniškųjų jėgų, tačiau tai – dar ne šiandienos klausimas.

Pilietinės demokratijos partijos gauti rezultatai – aiškiai parodė, jog neužtenka įkurti naują partiją, jog iš karto taptum nauja kokybe. Tautos dėmesį šiandien gali pritraukti tik ryžtingos ir aktualios iniciatyvos, o tai – vargiai suderinama su bet kokia koalicine konjunktūra. Pilietininkai-demokratai dar turi užtektinai laiko išmokti šias karčias pamokas, jei iš tiesų svajoja apie ilgalaikes politines perspektyvas. Tuo labiau, kad šiokios tokios reformistinės politikos užuomazgos – jau yra: pradedant šeimos vertybių akcentais, baigiant savivaldos ir teisėsaugos klausimais. Belieka žodžius paversti darbais, teoriją – praktika, ištarmes – įstatymais.

Sunkiausias išbandymas teko tautinėms partijoms. Neužtenka įsisegti Gedimino stulpus, pasivadinti tautininku ir laukti dėkingos tautos paramos. Paramą reikia pelnyti. Skaudžiausia ši pamoka tapo Lietuvių tautininkų sąjungai. Iš 12 turėtų mandatų liko tik 3. Regis – prarastas vienintelis mero postas – Akmenėje. Prarasti ir visi 3 mandatai Vilkaviškyje, laikytame stipriausiu partijos skyriumi. Tiesa, kitos tautinės partijos gavo dar mažiau, jei tiktai ką nors guodžia šitoks vaidmuo: būti lyderiu tarp autsaiderių. “Jaunoji Lietuva” išlaikė savo tradicinius 2 mandatus Kauno savivaldybėje, tačiau 16 mandatų 1995 m. taip ir liko istorija. Tautos Pažangos partija prarado visus 3 turėtuosius mandatus, o “Lietuvos kelias” negavo nieko. Tautiškai orientuotas elektoratas išsisklaidė Tėvynės sąjungos, “Tvarkos ir teisingumo”, kitų partijų stovyklose, o kai kurie – išvis nerado prasmės dalyvauti rinkimuose.

Tautinių partijų gausėjimas tapo liūdna tautinio judėjimo grimasa, tik balsų ar mandatų nuo to – negausėja, o mažėja. Tai – rimta pamoka visiems naujų partijų steigimo entuziastams. Politinis spektras šiandienos Lietuvoje – jau išsidalintas. Vienintelė perspektyva – susitelkimas.

Silpnai pasirodė ir Liberalų sąjūdis, kai kur smukęs net žemiau tautininkų. Pergalei nepadėjo net užtektinai žinomas ir patyręs partijos lyderis. Liberalizmo – tegul ir savotiška forma – Lietuva jau atsivalgė iki soties. Prasideda laipsniškas ir skausmingas grįžimas prie fundamentaliųjų vertybių.

Susiskaldžiusias liberaliosios orientacijos partijas galėtų išgelbėti nebent kardinalūs vidiniai pokyčiai, leisiantys prisitraukti liberaliuosius elementus iš Tėvynės sąjungos (ideologinius liberalus) ir Darbo partijos (ekonominius liberalus). Šiaip ar taip, vienu iš Darbo partijos lyderių Europos parlamente tapo žinomas lietuviškojo liberalizmo ideologas Arūnas Degutis, o drauge su juo ir laisvosios rinkos atstovė Ona Juknevičienė. Darbo partija puikiai suderino populistinę retoriką su liberaliu ekonominiu modeliu. Tai suartina jos kūrėjus su liberalais, o pastarųjų vertybinės deklaracijos, švelniai tariant, kelia šypseną. Pragmatiškas interesas – aiškiausia jų “vertybė”.

Tautinės krypties partijoms teks išmokti, mažiausiai, tris pamokas. Pirmiausia – radikali kadrų kaita. Toliau – giminingų jėgų telkimąsis. Galiausiai – aiškiai artikuliuota pozicija. Pirmąją pamoką davė krikdemai, antrąją – centristai, trečiąją – konservatoriai ir libdemai. Atidedant į šalį kiekvienos šių partijų vertinimus, verta įsižiūrėti į techninę pusę. Centro koalicijos kūrimasis iki šiol tebėra fikcija, tačiau akivaizdu, jog ši fikcija – veikia. “Tvarkos ir teisingumo” artikuliuota pozicija – tegul ir visiškai atsijusi nuo savivaldos klausimų – davė apčiuopiamus rezultatus. Krikščionių demokratų atsinaujinimas leido rinkėjams įžvelgti veržlią ir gyvybingą jėgą.

Ryškų vaidmenį įgavo Lietuvos lenkų rinkimų akcija, virtusi balansine jėga sostinės savivaldybėje. Šiandien svarstoma konservatorių koalicija su šia partija reikštų “istorinės pergalės” išdavystę, stipriai nuviliant šia pergale įtikėjusius lietuviškuosius rinkėjus. Ypač keistai skamba sostinės konservatorių lyderio atsiprašinėjimas už ideologinio šios partijos vadovo įžvalgas lenkiškosios savivaldos atžvilgiu. Nemažai keblumų kelia ir konservatorių-socialdemokratų koalicijos tikimybė: ar tai reikštų, jog visas ankstesnis antagonizmas tebuvo vaidyba? Išspręsti šiuos klausimus, ko gero, galėtų tik istorinis susitaikymas tarp Tėvynės sąjungos bei “Tvarkos ir teisingumo”: vienaip ar kitaip, šios partijos šaknys – toje pačioje Tėvynės sąjungoje, nors ir kaip abiems pusėms norėtųsi tai užmiršti. Jų sąjunga sostinės labui gal ir nebūtų pats geriausias variantas, bet ko gero – geriausias iš galimų.

Savotiškai vystosi situacija Kaune: triuškinančią pergalę laimėjusių konservatorių tarpe viešą sąrašo lyderį – jaunimo atstovą Andrių Kupčinską – rengiasi išstumti senas vietinės politikos “vilkas” Kazimieras Starkevičius. Ar tai reiškia, jog jaunimas ir už jį balsavusieji rinkėjai eilinį sykį liks apgauti?

Stabiliausiai laikosi parlamentiniai socialdemokratai, tiesa – jau sulaukę augančios konkurencijos: Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga šiuos rinkimuose gavo 6 mandatus, o tai – kaip kylančiai jėgai – jau visai neblogai. Ši socialdemokratinė partija – bene vienintelė atkreipė dėmesį į žlugdančias Žilvino Padaigos įvestas sveikatos reformas, adekvačiai prilygindama jas genocidui. O tai – daugeliui aktuali problema.

Vienaip ar kitaip, politinis „vaizdelis“ Lietuvoje – keičiasi. O tai – jau savaime teikia vilčių, kad kažkas keisis į gerąją pusę. Pokyčių į blogąją pusę – jau gana. Tad mokykimės, stebėkime, dirbkime: įtvirtinkime savo teisę spręsti savo likimą.

Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys

Komentarai
http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... tarai49058

Paulius Martinkėnas: Neįsivaizduokite to ko nėra ir nebūkite tuo, kuo nesate (Atviras laiškas M. Kundrotui)

2007.03.08

http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... psnis54621

Paskutiniųjų metų politikos batalijas ir jos tendencijas ne visi supranta kaip dėsningumą. Akivaizdu, kam Lietuvos politinės sistemos vakarietiškėjimo procesas svetimas, tas netgi su naktinio matymo prietaisu neįžvelgs tokių aiškių dėsningumų – dvipartinės sistemos formavimosi, dviejų stiprių centro kairės ir centro dešinės jėgų kūrimosi ir tt. Dvipartinės sistemos formavimas neišvengiamai kala vinis į mažųjų partijų – „politinių vaiduoklių“ karstą. Automatiškai taip iššaukiamas „vaiduoklių“ piktinimasis.

„Politiniai vaiduokliai“ naudos teduoda tik tiek, kad sudaro galimybę balsuoti ir išreikšti pilietinę poziciją grupelei idealistų ar net marginalų. Tautininkas M. Kundrotas savo straipsnyje „Rinkimų išdavos: vieniems – pergalės, kitiems – pamokos“ prisidengęs savo tariamu įžvalgumu tai aiškiai išdėstė – nepatinka jam Lietuvos politinės sistemos vakarietiškėjimas. Taigi, Lietuvių Tautininkų sąjunga. Asmeniškai, išgirdus partijos pavadinimą atmintyje iškart iškyla 1926 gruodžio 17 d. perversmas, A.Smetona ir visiškas tautos ir valstybės ištežimas 1940 birželio 15 d. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvių tautininkų sąjunga - tai grupelė idealistų, kurių siekiai gal ir gražūs, tačiau visiškai nerealus, kartais marginališki ir netgi keliantys grėsmę Lietuvos strateginei partnerystei su Lenkija.

Taigi paskaičius M.Kundroto straipsnį „Rinkimų išdavos: vieniems – pergalės, kitiems – pamokos“ suima šypsena - iš katro piršto M.Kundrotas laužė tokius dalykus kaip Lietuvos krikščionių demokratų ir Centro partijos sugrįžimas į politiką, mistinis, ateityje tariamai įvyksiantis Tėvynės Sąjungos skilimas? Savotiškas piktinimasis Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos galimu bendradarbiavimu Vilniaus miesto taryboje, galiausiai tautininkas M. Kundrotas pasiūlo anekdotišką, o gal net piktavališką sprendimą – susitaikyti konservatoriams ir paksistams.

Pirmausia, Lietuvos krikščionių demokratų laimėti mandatai, kadaise buvusiai valdančiajai partijai tėra pelės ašaros. Nepaisant to, kad krikdemams buvo prognozuotas politinis užnuguris, jie sugebėjo laimėti 95 mandatus vietoj turetų 116. M. Kundroto „prognozės“, kad tai krikdemų sugrįžimas į politiką, atrodo gana keistai. Antra, formuojantis dvipartinei sistemai, dešinėje, be jokios abejonės įsitvirtina Tėvynės Sąjunga – kitom partijos liks labai mažai – tik trupiniai. Vakarų demokratijose tai savaime suprantamas dalykas, tačiau postkomunistinėje Lietuvoje, politinės sistemos vakarietiškėjimas yra suvokiamas kartais kaip negatyvus reiškinys, norima turėti daugpartinę sistemą, kuri būtų visiškai neatspari Kremliaus remiamemiems populistams. Lietuvos krikščionių demokratų ateitis yra miglota: krikdemai surenka grupelės idealistų ir savotiškus protesto balsus, katrie nėra skiriami už Tėvynės Sąjungą, padarant LKD kaip alternatyvą konservatoriams. Tokia alternatyva yra per daug silpna, todėl LKD realiai ateityje jeigu ir išliks, tai veiks tik savivaldos lygmenyje. Lietuvos Centro partijos 18 mandatų? Ir tai galime vadinti sugrįžimu į politinę areną? Atviras klausimas M. Kundrotui – ką M.Kundrotas laiko sugrįžimu i politinę areną? Ar tuos 18 mandatų?

Ar tautininkai nori sunaikinti vieną iš dviejų Lietuvos politinės sistemų pamatų – Tėvynės Sąjungą? „Pirmąsyk viešai įsivardino savitas politinis reiškinys – liberalieji konservatoriai. Daugelis vilniečių prieš rinkimus gavo savivaldybės nario Algirdo Čiučelio agitacinį lankstinuką, surašytą Liberaliųjų konservatorių frakcijos vardu. Ši konjunktūrinė formuotė A.Zuoko Liberalų ir Centro sąjungoje gana savitai atskleidžia vidines peripetijas Tėvynės sąjungoje, iš kurios aukščiau minėta frakcija perėjo į liberaliųjų centristų gretas“- tvirtina M. Kundrotas. M. Kundrotas iškelia mažai dėmesio vertą, vos kelių dešimčių konservatorių pabėgimą iš Tėvynės Sąjungos Vilniaus skyriaus kaip didžiulę ir opią problemą, kaip Tėvynės Sąjungos skilimo pradžią. Sugalvojama mistinė pozicija ir opozicija partijoje. Išlaužiama iš piršto tariama ideologinė kova viduje.

Piktavališkas šmeižtas prieš bene vienintelę Kremliaus interesams atsparią Lietuvos partiją? Gal ir ne piktavališkas, ir ne Kremliaus interesas, bet nebrendyliškas marginališkas pasipūtimas ir noras iš piršto išlaužtais teiginiais sukelti piliečiams vaizdą, kad Tėvynės Sąjunga tarpusavyje ginčijasi ir nesutaria. O kuo toliau tuo gražiau. „Anksčiau ar vėliau, ideologinė ir vertybinė atskirtis Tėvynės sąjungoje tarp konservatyviojo, krikščioniškojo, tautinio ir liberaliojo sandų neišvengiamai privers pasirinkti. Atsiskyrus liberaliajam sparnui, atsirastų platesnė galimybė pritraukti daugiau tautinių ir krikščioniškųjų jėgų, tačiau tai – dar ne šiandienos klausimas“ tvirtina M. Kundrotas.

Pone M. Kundrotai, jokios ideologinės, vertybinės Tėvynės Sąjungoje takoskyros nėra ir tariamos apokalipsės - partijos skilimo nėra ir nebus, nes yra konservatyvizmo ideologija. Konservatyvizmas, kuris yra Tėvynės Sąjunga ideologija, užtikrina tiek pirmenybę teikiančių tik patriotizmui, tiek pirmenybę teikiančių konservatyvizmui kaip ideologijai grupių (jeigu jas taip galime vadinti) interesus. Konservatyvizmas yra tradicinių vertybių gynėjas nuo ideologijos gimimo ir Edmundo Berko laikų, konservatyvizmas yra pakankamai liberalus ekonomikos srityje ir labai patriotiškas Tėvynės atžvilgiu. Akivaizdu, kurgi minėtasis autorius supras tradicines vertybės, jeigu jo atstovaujama partija 1926 m. gruodžio 17d. ivykdė valstybės perversmą ir dėl to nė kiek nesigaili ir to nesmerkia. Ar avantiūra, kuri galėjo palaidoti tarpukario Lietuvą yra suderinama su tariamu tautininkų tradicionalizmu?

Vėlgi norima sudaryti vaizdą, kad neva Tėvynės Sąjunga nevienalytė, kad neverta jai būti valdžioje, rašoma tvirtai įsitikinus, taip siekiama sudaryti neigiama įvaizdį į partiją. Minėtasis autorius matyt nesupranta ar nenori suprasti, kad Tėvynės Sąjunga yra vienas iš valstybės politinės sistemos pamatų ir kad jam žlugus, gali susvyruoti Lietuvos politinė sistema, o toks „susvyravimas“ būtų nepaprastai malonus Rytų kaimynui. Vėlgi klausimas: piktavališkas noras sunaikinti konservatorius ar vaikiškas troškimas statyti Lietuvių tautininkų sąjungą šalia didžiųjų partijų?

Dar ne viskas. Toliau seka puolimas prieš buvusį valstybės vadovą (AT pirmininką) prof. Vytautą Landsbergį. M. Kundrotas matyt yra visiškai nesigaudo Lietuvos politinėj erdvėj ir yra užsidaręs romantiškame tarpukario Lietuvos laikotarpyje, kada tautininkai po perversmo turėjo absoliučią valdžią. „Išspręsti šiuos klausimus, ko gero, galėtų tik istorinis susitaikymas tarp Tėvynės sąjungos bei “Tvarkos ir teisingumo”: vienaip ar kitaip, šios partijos šaknys – toje pačioje Tėvynės sąjungoje, nors ir kaip abiems pusėms norėtųsi tai užmiršti. Jų sąjunga sostinės labui gal ir nebūtų pats geriausias variantas, bet ko gero – geriausias iš galimų.“ tvirtina M. Kundrotas. Prof. Vytautas Landsbergis yra pareiškęs, jeigu Vilniaus konservatoriai eitų į koaliciją Vilniaus miesto taryboje su R. Pakso partija, tai jis pasitrauktų iš Tėvynės Sąjungos. Ar M. Kundrotas siekia, kad prof. V. Landsbergis pasitrauktų iš Tėvynės Sąjungos? Tai atviras puolimas prieš prof. V. Landsbergį, vienas iš tų, kurių jau buvo šimtai. Koks gali būti susitaikymas su Konstituciją sulaužiusio ir apkaltos būdu iš Prezidento pareigų pašalinto R. Pakso partija? Koks gali būti susitaikymas su Kremliaus projektu? Minimimos mistinės paksistų šaknys, kurios neva glūdi Tėvynės Sąjungoje. Tai pagal M. Kundrotą Tėvynės Sąjunga yra Rusijos spec. tarnybų projektas, o prof.Vytautas Landsbergis projekto koordinatorius Lietuvoje... Juokinga ir graudu...

Apibendrinus, minėtasis autorius turi gilių nuoskaudų Tėvynės Sąjungos atžvilgiu ir jas reiškia susigalvodamas poziciją ir opoziciją vertybių klausimu Tėvynės Sąjungos viduje, siūlydamas susitaikyti konservatoriams ir paksistams, taip norima pažeminti konservatorius, sulyginti su Konstituciją sulaužiusio Prezidento R. Pakso šalininkais. Tėvynės Sąjunga sunaikinti bandė daugelis, tačiau nė vieniems lig šiol to padaryti nepavyko. Juolab tai ne pono M. Kundroto ir „politinių vaiduoklių“ tautininkų jėgoms...

Paulius Martinkėnas yra Tėvynės Sąjungos Klaipėdos skyriaus Krašto saugumo ir užsienio reikalų komiteto pirmininkas

Komentarai
http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... tarai54621

Marius Kundrotas: Problemų glaistymas jų nesprendžia

2007.03.09

http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... psnis55530

Lietuvos politinė sistema žengia sunkiu raidos ir brandos keliu. Pasirodo ir išnyksta vis naujos politinės grupės, judėjimai, partijos. Vienos jų apsibrėžia daugiau ar mažiau aiškius vertybinius, idėjinius, ideologinius kontūrus, kitos mėgina suderinti įvairių politinių modelių aspektus, trečios į artikuliuotą pasaulėžiūrą net nepretenduoja.

Ideologinių partijų raida patyrė ne vieną išbandymą. 2001 m. Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP) susijungia su ekskomunistine Lietuvos Demokratine Darbo partija (LDDP) po Lietuvos Komunistų partijos (LKP) sekretoriaus Algirdo Brazausko vėliava. Dalis ankstesniųjų socialdemokratų šiam žingsniui – nepritaria ir susiburia į alternatyvią politinę jėgą: taip gimsta šiandieninė Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga (LSDS). Socialdemokratijos niša Lietuvoje tapo vidinės konkurencijos lauku. Dar trapesnė pasirodė liberalioji srovė. 1990 m. įsteigta Lietuvos Liberalų Sąjunga (LLS) jau iš pat pradžių atsiskleidė nesanti vienalytė. Išsiskyrė idėjinis ir pragmatinis sparnas. 2002-2003 m. ši partija skyla į dvi: viena pasivadina Liberalų demokratų partija, kita išsivysto į Liberalų ir Centro Sąjungą. 2006 m. liberalai skyla dar kartą: iš Liberalų ir Centro Sąjungos kyla Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis. Tais pačiais metais Liberalų demokratų partija prisiima naują vardą – „Tvarka ir teisingumas“, taip galutinai išsiskirdama iš liberaliųjų partijų srovės. Įdomu, jog „Tvarkos ir teisingumo“ evoliucija prasidėjo Tėvynės Sąjungoje, Rolandui Paksui užimant šios partijos valdybos pirmininko postą, vėliau tęsėsi Liberalų Sąjungoje, kol galiausiai – išėjo už bet kokių ideologinių definicijų ribos.

Ši partinė diferenciacija atskleidė sunkią ir skausmingą partinės sistemos raidą. Apsibrėžti idėjinius kontūrus pasirodė ne taip jau lengva. Skirtingos tos pačios idėjos interpretacijos pasitarnavo skaldymuisi ne ką mažiau, nei asmeninės ir grupinės ambicijos.

Šiandien vėl ryškėja vidinė trintis valdančiosios LSDP gretose. Atskirtys tarp senosios LSDP ir LDDP, senosios ir jaunosios kartos, idealistų ir pragmatikų verčia vis labiau abejoti deklaruojamu partijos stabilumu. LSDP garbės pirmininkas prof.Aloyzas Sakalas piktinasi tiek LKP-LDDP rengiamais savosios – senosios – partijos minėjimais, tiek jaunojo Algirdo Paleckio politiniais viražais, įvardindamas juos „seniausios pasaulio profesijos“ vardu. Partijos vadovas A.Brazauskas čia moko A.Paleckį „politinio korektiškumo“ kovoje dėl Vilniaus mero posto, čia teisina jo momentines rokiruotes koalicijų sudarinėjime: nuo Kęstučio Masiulio – prie Rolando Pakso, nuo Rolando Pakso – prie Artūro Zuoko. LSDP iškelto premjero – Gedimino Kirkilo – vaidmuo vis labiau užgožia paties A.Brazausko pozicijas, o tai jau reiškia akivaizdų vienvaldystės praradimą. Šiandien skirtalytes LSDP sroves kartu išlaiko tik A.Brazausko įvaizdžiu grindžiama prosovietinio elektorato simpatija, keistai persipynusi su klasikinės socialdemokratijos akcentais: daugiau teoriniais, nei praktiniais. Pasitraukus A.Brazauskui, šios partijos grandžių, ko gero, nebesies niekas.

Vidinių takoskyrų neišvengė ir kitos partijos, tame tarpe, parlamentinės opozicijos lyderė – Tėvynės Sąjunga. Charizmatiškajam šios partijos lyderiui – prof.Vytautui Landsbergiui – pasitraukus iš pirmininko pareigų, margaspalvė sudėtis čia sąlygoja vis daugiau tarpusavio priešpriešų. Per keliolika veiklos metų, čia susibūrė ganėtinai skirtalytė publika: konservatoriai ir liberalai, patriotai ir kosmopolitai, krikščionys ir sekuliaristai, idealistai ir pragmatikai. Ideologinė apibrėžtis tampa vis labiau problematiška.

Dėsninga, jog iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Konservatorių ilgainiui liko tik Tėvynės Sąjunga. Tiesa, su paantrašte, kur „lygiomis teisėmis“ atsiranda konservatoriai, krikščioniškieji demokratai ir laisvės kovotojai – politiniai kaliniai. Tiktai kažkodėl, savarankiškas frakcijas įkuria tik dvi pastarosios grupės: konservatorių frakcijos – nematyti. Gal tai – bendra visos partijos pozicija? Gerai būtų – iš tikro, čia vis daugiau įtakos įgauna neįsivardinę liberaliosios linijos atstovai. Tautinės, konservatyviosios, krikščioniškosios pozicijos pasitraukia į antrą planą.

Šis procesas jau kelia nerimą ir partijos viduje: 2005 m. dalis jos atstovų viešai įvardina pirmapradžių vertybių išskydimą ir poslinkį liberalizmo linkme ( http://www.tsajunga.lt/l.php?tmpl_into= ... mpl_id=979 ). Protestas dėl šių tendencijų vis garsiau girdimas tiek visuomeninėje Sąjūdžio organizacijoje, tiek į Tėvynės Sąjungą įsijungusioje Politinių kalinių ir tremtinių Sąjungoje.

Skirtingas pažiūras vis aiškiau išduoda ne tik žodžiai, bet ir darbai. Tėvynės Sąjungos vadovybei viešai išsakius savo paramą KGB rezervininkui Arvydui Pociui – kelyje į VSD vyresnybę, o patriotinės rezistencijos juodinimu daktaro disertaciją apsigynusiai Tomai Birmontienei – kelyje į Konstitucinio teismo teisėjas, patriotinės linijos šalininkai Tėvynės Sąjungos gretose viešai atsiribojo nuo šio partinio sprendimo ( http://www.tsajunga.lt/index.php?-868052884 ). Aiškiai išsiskiria požiūriai ir į šeimos, dorovės, tautiškumo vertybes. Vieniems karštai sveikinant „Europos pilietybę“, kiti tai sutinka atsargiai. Vieniems Europos Parlamente balsuojant už sankcijas homoseksualizmo nepripažįstančioms valstybėms, kiti tai laiko rimta grėsme šeimai. Vieniems pabrėžiant dorovę, kitus labiau domina pragmatiniai interesai.

Šiame kontekste – dėsningas tiek atviro nihilisto Algirdo Ramanausko iškilimas Tėvynės Sąjungos gretose, tiek Pauliaus Martinkėno personaliniai išpuoliai žiniasklaidoje ( http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... psnis54622 ).

Tarpasmeniniai debatai gal geriau tiktų kokiam nors „Spaudos klubui“, nei politinės analizės žanrui, tačiau vienok – įdomu, jog rūpestis idėjiškai artimos partijos stuburu sutinkamas kaip priešiškas išpuolis. Gal tai bandymas užglaistyti aiškias vidines problemas eiline „priešų“ paieška?

Ideologinės linijos apibrėžtis visada reikalauja tam tikro vertybinio grynumo. Žinoma – kai kam labiau rūpi valdžia, kaip savaiminis tikslas. Tokiu atveju, galima dėtis ir su pačiu velniu. Tik ar tai dar ilgai tenkins rinkėjus? Ties šiuo klausimu – verta susimąstyti. Problemų glaistymas jų – nesprendžia. Šiuo keliu dar ne taip seniai žengė liberalai, socialdemokratai, norėtųsi nuoširdžiai palinkėti, jog to išvengtų konservatoriai. Vienaip ar kitaip, tai – svariausia opozicija sovietinei nomenklatūrai ir įvairiems šiuolaikiniams nedraugiškų kaimynų projektams – tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Net jeigu ši alternatyva ir ne visuomet nuosekli.

Partinės sistemos raida – tęsiasi. Kai kas joje – nubyrės, kai kas – konsoliduosis. Kai kas – ištirps, kai kas – iškils. Vakarykščiai marginalai greitai gali tapti nebe marginalais: įvairių Europos šalių patirtis tai – aiškiai rodo. Savo ruožtu, parlamentinės partijos greitai gali prarasti šį savo statusą, jei nepateisins jiems teikiamų lūkesčių, ką jau rodo ir Lietuvos patirtis.

Partinio gyvenimo tradicija Lietuvoje – dar gana jauna. Prieškarinius laikus šiandien siekia tik tautininkai, krikščionys demokratai, jaunalietuviai, iš įtakingesnių partijų – socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, nors abiejų pastarųjų srovių „kryžminimasis“ su įvairiomis okupacinės nomenklatūros jėgomis kelia rimtų klausimų dėl ideologinio tapatumo, jau nekalbant apie tradicijos tęstinumą. Įvairių krypčių liberalai, darbiečiai, centristai dar tiktai kuria savo politinę nišą: vieni grįsdami ją vertybėmis, kiti – interesais. Konservatoriai dalinai perėmė tautininkų ir krikščionių demokratų nišas: grynojo konservatizmo ideologija Lietuvoje savosios nišos – niekada neturėjo. Gal iš čia kyla vis ryškesnės ideologinės perturbacijos? Atrasti ir įtvirtinti savo tapatumą svetimoje dirvoje nėra taip jau paprasta. Tiesą sakant, jei šiandieniniai konservatoriai iš tiesų atitiktų savo kelio pradžioje išsikeltus tautinius, patriotinius, krikščioniškus idealus, tai atskirų tautininkų arba krikščionių demokratų partijų net nereikėtų. Bet – kol egzistuoja skirtingos vertybinės prieigos, bus reikalingos ir jas reiškiančios politinės institucijos.

Partinė įvairovė – svarbi demokratijos sąlyga. Skirtingoms politinėms linijoms koncentruojantis į eklektines, pragmatiškas „valdžios grupes“, išblėsta ne tik ideologiniai kontūrai. Šioje perspektyvoje vis labiau susiaurėja piliečių pasirinkimas. Gal kai ką tai ir žavi. Tripartinė, dvipartinė, galiausiai – vienpartinė sistema puikiai atspindi kai kurių politikų lūkesčius. Tiktai vargu, ar tai turi ką nors bendro su jų viešai deklaruojama demokratija.

Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys

Komentarai
http://www.balsas.lt/nuomones/politikut ... tarai55529

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Kov 2007 16:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Kairė versus dešinė lygu „MG Baltic” versus „Rubikon”?

2007 kovo mėn. 19 d., Morta Vidūnaitė, „Atgimimas“

Jei tikėtume Tėvynės sąjungos pirmininku Andriumi Kubiliumi ir dabartiniu šalies premjeru socialdemokratu Gediminu Kirkilu, Lietuvoje yra tik dvi tradicinės partijos. Žinoma, tai konservatoriai ir socialdemokratai.

Jei vadovautumės šių dviejų Lietuvos premjerų logika, tuomet gana tradicinėmis iš bėdos dar galime laikyti ir visas Lietuvos partijas, save vadinančias kuriais nors liberalais, išskyrus, aišku, liberalus demokratus, nes jie, kaip ir visos likusios partijos, yra paprasčiausi populistai. Taigi išeitų, kad absoliuti dauguma Lietuvos partijų yra netradicinės ideologinės orientacijos. Tačiau visiems Lietuvoje daugmaž aišku, kad tradicinių partijų Lietuvoje iš tikrųjų kaip ir nėra.

Tradiciškai politinės partijos skirstomos į kairiąsias ir dešiniąsias pagal jų ideologiją, paremtą pirmiausia požiūriu į valstybės vaidmenį ekonomikoje, bei moralines vertybes.

Daugelis Lietuvos politikos mokslininkų sutinka su tuo, kad pokomunistinėje Lietuvoje politinė kairė ir dešinė vis dar apibrėžiama pagal požiūrį į sovietinę praeitį, o partijų programinės nuostatos dėl ūkio politikos visada buvo pasiklydusios tarp dešinės ir kairės.

Pasak ilgamečio TSPMI dėstytojo ekonomisto Ramūno Vilpišausko, Lietuvos valstybinės institucijos niekada nevykdė nuoseklios dešiniosios politikos, nes daugelis sprendimų buvo nulemta biurokratinių struktūrų, vidaus siaurų interesų grupių ir tarptautinių organizacijų.

Politikos filosofas Andrius Bielskis, šiuo metu Lietuvoje buriantis intelektinį naujosios kairės judėjimą, tvirtina, kad likimo valiai paliktas posovietinis kapitalizmas ir iki šiol praktiškai nereformuotas viešasis sektorius atvedė Lietuvą į nelygių galimybių, tviskančio turto bei žeminančio skurdo kontrastą.

Taigi tiek autentiškajai dešiniajai, tiek kairiajai prijaučiantys intelektualai sutiktų, kad, žvelgiant į mūsų šalies politiką iš tradicinio ideologinio konflikto požiūrio, pokomunistinėje Lietuvoje iki šiol nebuvo nei tikrosios kairės, nei tikrosios dešinės.

Apie moralinių vertybių konfliktus lietuviai vis dar baiminasi atvirai kalbėti, kad nebūtų viešai apkaltinti tuo, kas Lietuvoje tebelaikoma socialinėmis nuodėmėmis.

Kokios dar ideologinės vertybės ir idėjos? Politinė kairė prieš politinę dešinę? Ideologija? Net politikai neištvėrę kartkartėmis pusbalsiu išsiduoda, kad, pavyzdžiui, Vilniuje valdžią šiuo metu dalijasi ne konservatoriai, socialdemokratai, paksininkai ar zuokininkai, bet „MG Baltic“ su „Rubikon“. It’s business, stupid, kaip panašiai sakydavo Billas Clintonas.

Juk net žavusis konservatorius Algis Ramanauskas–Greitai, tapęs Vilniaus miesto tarybos nariu, politikos imtis neketina. Pasirodo, jis, kaip ir daugelis prieš jį, imsis ūkinės, socialinės ir kultūrinės veiklos. Be to, dar nereikėtų pamiršti biurokratinės veiklos ir biurokratinių interesų. Bet tai Vilnius ir nacionalinė politika. Kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose viskas gerokai paprasčiau. Ten niekas bent jau nekalba ir nemąsto kairės ar dešinės kategorijomis. O kam?

Daugumai ir taip aišku, kas kokį verslą ten suka ir už ką geriau balsuoti, kad ir darbo turėtum, ir šiaip su kaimynais bei kolegomis geriau sutartumei. Tada ir tos pačios šeimos nariai gali būti net kelių skirtingų partijų nariai, kad po to savivaldybės taryboje lengviau išeitų susitarti. Štai tau ir tikroji lietuviška vietos demokratija!

Bet ar iš tikrųjų Lietuvos politikoje kovoja ne kairė prieš dešinę, bet „MG Baltic“ prieš „Rubikoną“? Realybė greičiausiai dar sudėtingesnė, nes juk šiame krašte yra ir daugiau didelių kompanijų.

Aišku bent jau tiek, kad Lietuvoje verslas ir politika yra pernelyg susiję. Tačiau visos tiesos apie tai visuomenė vis tiek nesužinos, nes šalies politinės partijos nėra linkusios būti visiškai atviros apie tai, kas finansuoja jų rinkimų kampanijas ir veiklą. Prieštaringoje šiandieninės Lietuvos socialinėje realybėje erdvės tikrajai kairiajai ir dešiniajai ideologijai bei politikai yra begalės.

Politinės partijos ir jų lyderiai galėtų nubraižyti savo, o kartu ir savo elektorato vertybines ir ideologines pozicijas bei suformuluoti atitinkamas savo siūlomos politikos programines nuostatas. Tai galėtų tapti ir naujos politinės lyderystės formavimo pagrindu bei karštos intelektinės ir politinės diskusijos proveržiu. Ir tai nebūtų socialinė inžinerija, bet politinės realybės identifikavimas ir tikrosios politikos, o ne politinio verslo kūrimo procesas.

Tačiau, kaip parodė pastarųjų savaičių įvykiai Socialdemokratų partijoje, seniems Lietuvos politikos vilkams nei tikroji politinė lyderystė, o juo labiau kairė ar dešinė tikrai nerūpi. Kol jiems rūpės tik nuosavi verslo ir ūkio reikalai, o jų politikos jaunikliai be skrupulų bus metami lauk, tol Lietuvoje nebus tikrosios politikos, o tik ūkinė, socialinė, kultūrinė ir, be jokios abejonės, pramoginė veikla.

Gerai nors tiek, kad pačioje visuomenėje pamažu pradeda kilti tiek intelektinės, tiek politinės diskusijos apie autentišką ideologinę kairės ir dešinės priešpriešą bei apie tai, kaip toji priešprieša gali formuoti lietuviškos politikos praktiką. Todėl mieguistas savimi patenkinto politiko Arvydo Akstinavičiaus paniurzgėjimas, kad neseniai TSPMI studentų (!) surengta diskusija apie naująją kairę Lietuvoje buvo nutolusi nuo politinės partinės sistemos ideologinės realybės, yra liūdnas reikalas.

Prieš porą metų Socialdemokratų sąjungos įkurtas Socialdemokratinės minties institutas nei politinėmis, nei intelektinėmis diskusijomis Lietuvos kol kas nesudrebino. O galėtų. Kartu su anarchistais ir laisvosios rinkos fundamentalistais, konservatoriais ir socialdemokratais, švediško socializmo ir compassionate (gailestingasis) konservatizmo propaguotojais, krikščionimis demokratais ir blairiškosios naujosios kairės gerbėjais, kairiaisiais ir dešiniaisiais liberalais. Kad Lietuva pagaliau aptartų, kokios dešinės ir kokios kairės jai reikia.

„MG Baltic“ ir „Rubikon“ kartu galėtų apmokėti pirmosios konferencijos sąskaitas. Bet tik po lygiai.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 11 Lie 2007 23:24. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Kov 2007 16:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Vilniaus miesto savivaldą kontroliuoja komunistų partija?

2007.01.16

Marius Kundrotas, Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys

Sausio 13-ąją Vilniuje surengtas viešas jaunimo renginys pagerbti žuvusiems lietuvių patriotams. Renginyje prisiminta ne tik 1991 m. įvykusi tragedija, bet ir jos užsakovai. Drauge prisimintas ir visas Lietuvos išsilaisvinimo kelias.

Šiame jaunimo renginyje numatytos dvi dalys: atminimo laužas ir koncertas “Rokas prieš komunizmą”.

Atminimo lauže rengtasi dūmais išsiųsti į nebūtį užsilikusią okupacinę simboliką, tačiau ši idėja laisvos Lietuvos valdininkams sukėlė tikrą siaubą.

Vilniaus miesto savivaldybė iš pradžių mielai sutiko šiam renginiui duoti leidimą, tačiau – anot atsakingo šios institucijos darbuotojo – „savais šaltiniais sužinojusi“ antisovietinius renginio akcentus, jį uždraudė. Argumentas – jog tai gali įžeisti tam tikrą visuomenės dalį. Klausimas – kurią? Sovietinius kolaborantus? Sausio 13-osios perversmininkus? O gal – stribus?

Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Julius Morkūnas raštiškai įvardino dar įstabesnę atsisakymo priežastį: pasirodo, okupacinių simbolių likvidavimas kelia grėsmę viešajai tvarkai, nors kuo – nenurodyta. Įdomu – ar tai vieno J.Morkūno, ar visos Vilniaus miesto valdžios požiūris?

Anot buvusio vicemero Kęstučio Masiulio, kas gi ryšis „nervinti gerus mero bičiulius: Brazauską, Kristutę ir pan“. Iš visų valdžios atstovų, šiuo klausimu susidomėjo tik vienintelis Seimo narys – Sąjūdžio vadovas Rytas Kupčinskas, visi kiti – didvyriškai nutylėjo.

Įdomiausia, jog šio renginio išvakarėse teko diskutuoti apie šiandieninę komunistinės konjunktūros grėsmę. Ne vienas kolega nuoširdžiai suabejojo: ar nekovojame prieš jau mirusį slibiną? Deja – tolesnė įvykių eiga verčia kelti jau kitą klausimą: ar ne „per anksti“ jį palaidojome?

Šiandien komunistinę ideologiją Lietuvoje bandoma reabilituoti iš įvairių pusių: Rytų, Vakarų ir kas keisčiausia – iš vidaus.

Europos parlamente veikianti komunistinė frakcija spaudžia Lietuvą atkurti komunistų partiją, atskiri sovietinės nomenklatūros radikalai reikalauja to paties, šie reikalavimai jau randa atgarsį kai kuriose profesinėse sąjungose ir net jaunimo subkultūrose, o atskiruose didžiuosiuose miestuose jau kuriasi iš Latvijos kuruojami Rusijos nacionalbolševikų padaliniai.

Regisi – į šį chorą įsitraukė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Komunistinės ideologijos ir simbolikos žeminimas šiai institucijai – didžiulis tabu: po to, kai mūsų tauta beveik pusę šimtmečio kentėjo bolševikinį jungą; kai trečdalis šios tautos išvežta gyvuliniuose vagonuose; kai daugybė lietuvių sušaudyta ir nukankinta miškuose, kalėjimuose, KGB ir NKVD požemiuose.

Baimė ar susisaistymas? Ne paslaptis, jog daugelis okupacinės sistemos atstovų ir šalininkų – niekur nedingo. Suimti arba pasitraukė tiktai radikaliausieji ir labiausiai matomi. Daugelis išsisklaidė įvairiose kairiosiose ir dešiniosiose (?) partijose, kiti tebedirba valstybės administracijoje, saugumo ir teisėsaugos tarnybose. Kas galėtų paneigti, jog ir savivaldos institucijose?

Tai – nebe pirmas toks Vilniaus miesto savivaldybės akibrokštas. Ne taip seniai to paties likimo sulaukė akcija „Už sveiką šeimą, tautos dorovę ir vaiko teises“. Savivaldos institucijos atstovai, iš pradžių – mielai pažadėję suteikti leidimą ir netgi prašydinęsi patys pasakyti kalbą, vėliau šią akciją – uždraudė, o po to leido sau viešai meluoti, jog leidimas – duotas, nors įstatymas numatė tai padaryti per atitinkamą laiko tarpą.

Įstatymų pažeidinėjimas – matyt – ne be pagrindo: savivaldos atstovai leido suprasti patyrę spaudimą iš kai kurių interesų grupių.

Kiek vėliau sostinėje, prie Petro ir Povilo bažnyčios raudonomis gėlėmis pražydo sovietinė žvaigždė, papiktinusi ne vieną okupacijos metų rezistentą ir politinį kalinį. O šiandien – atvirai ginamos komunistinės vėliavos.

Kas toliau? Patriotinių ir antikomunistinių organizacijų uždraudimas? Teisminės bylos?

Išties – įdomių laikų sulaukėme: okupantą pavadinęs okupantu, kolaborantą – kolaborantu, iškrypėlį – iškrypėliu, o banditą – banditu, lengvai gali sulaukti baudos – jei ne kalėjimo.

Tad ar iš tikrųjų Lietuva – jau laisva?

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/nuomones/komentarai13821

Petras 2007-01-17 08:36:27

Vagys komunistai niekur nedingo-jie mus valdė ir tebevaldo nuo40 metų. Jie vadovauja visom struktūrom - seimui, kariuomenei, policijai, savivaldybėm.

Ambalo pastatyta valdžios piramidė toliau siurbia Lietuvos kraują, kaip kokios utėlės. Ir tai faktas ant tiek akivaizdus, kad tai supranta kiekvienas, tik tos gaujos nariai drebėdami dėl galimo atpildo, mėgina apsimest dirneliais naivuoliais ir vaizduoja, kad liaudis juos remia ir myli. Iš vagių ir komunistinės - kagebistinės šunaujos nesitikėkit atgailos - jie tik prieš rinkimus pratrysta ir pradeda čiulbėtr apie tarnavimą Lietuvai. Žmonės - nebūkit kvailiai ir vykit tą šunaują nuo valdžios lovio.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 11 Lie 2007 23:24. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 27 Kov 2007 15:30

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Įdomiausia, kad leidimą laužui savivaldybės atstovai žadėjo suteikti, kol nesužinojo, kas jame bus deginama.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Kov 2007 15:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Ar Lietuva buvo „nuėjusi į dešinę“?

2007 kovo mėn. 28 d., Ramūnas Vilpišauskas, „Atgimimas“

Pastaruoju metu Lietuvos viešosiose diskusijose vis dažniau galima girdėti keletą, atrodytų, savaime suprantamomis „tiesomis“ laikomų prielaidų. Jomis politikos veikėjai bei analitikai grindžia įvairius savo siūlymus, tačiau, atidžiau jas įvertinus, pasirodytų visai ne tokios akivaizdžios ar net klaidinančios.

Vertėtų atkreipti dėmesį į keletą jų, kurias supaprastinus galima būtų formuluoti taip: nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vykdyta reformų politika išvargino žmones, todėl reikia atsikvėpti, o Lietuvoje vykdyta liberalioji politika lėmė skurdo padidėjimą ir pernelyg menką dėmesį socialiniams reikalams.

Neretai kartu ilgimasi kairiosios politikos, kurios, teigiama, iki šiol nebuvo, nes netgi save kairiosiomis vadinančioms partijoms esant valdžioje buvo vykdoma dešinioji politika. Nors galima būtų pateikti ir daugiau iš šių prielaidų kildinamų išvadų, tačiau šiame straipsnyje apsiribojama jau minėtųjų įvertinimu.

Pirmiausia vengiant neapibrėžtumo, kuris būdingas daugeliui komentarų šiomis temomis, reikėtų tiksliau apibrėžti pagrindines sąvokas. Čia liberali ar dešinioji politika suprantama kaip tokia politika, kuri apibrėžia save ne santykiu su praeitimi ar tautinėmis ir kitokiomis grupėmis, kiek individo pasirinkimo ir atsakomybės ribomis, kitaip sakant, išteklių centralizuoto perskirstymo ribomis. Tai nereiškia, kad Lietuvos praeitis ar geopolitika yra nesvarbūs dalykai. Jie neišvengiamai ilgam nukreipia individualią ir kolektyvinę veiklą.

Tačiau dėl komentaro apimties apsiribojama valstybės intervencionizmo į žmonių gyvenimą, o dar tiksliau – ekonominę veiklą, laipsniu ir formomis. Tai savo ruožtu susiję su daugeliu mūsų gyvenimo pasirinkimų, įskaitant bendrą gyvenimo kokybę ir tiesiogiai su ekonomika nesiejamus reiškinius, pavyzdžiui, pasitikėjimą valstybės institucijomis.

Šiame straipsnyje pateikiamos trys pagrindinės tezės. Pirma, Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šiol nebuvo vykdoma nuosekli dešinioji politika. Antra, Lietuvoje per minėtą laikotarpį susiformavo plačiai išsklidusi, tačiau (iš esmės ir dėl to) silpna valstybė.

Trečia, įvertinant ankstesnius teiginius, galima teigti, jog didelė dalis politinės retorikos, ir ypač kritinių komentarų, viešojoje diskusijoje yra geriausiu atveju menkai pagrįsti, o blogiausiu atveju – klaidinantys. Toliau trumpai apie kiekvieną iš jų.

Kuo remiantis galima teigti, jog Lietuvoje nebuvo vykdoma nuosekli dešinioji politika? Vertinant makrolygiu, galima būtų pasirinkti idealų (ir, žinoma, supaprastintą) atskaitos tašką, kurio link nuosekliai nuo nepriklausomybės atkūrimo turėjo judėti reformatoriška dešinioji politika.

Toks atskaitos taškas būtų riboto kišimosi į žmonių gyvenimą ir ūkinę veiklą sistema, kurioje valstybės intervencija būtų siekiama pirmiausia aiškiai apibrėžti nuosavybės teises ir užtikrinti jų apsaugą, sutarčių laikymosi priežiūrą, centralizuotai imtis to, ko tinkamai negali atlikti privatūs asmenys (rinka) ir kur valstybės įsikišimas sukuria mažiau neigiamų pasekmių nei privati veikla.

Paprastai kalbant, tai reikštų pirmiausia efektyviai veikiančios privačios (akcijų, žemės ir pan.) nuosavybės teisių apibrėžimo sistemos sukūrimą, veiksmingai ir skaidriai veikiančią teismų ir tvarkos palaikymo (ne tik policijos, bet ir apsaugos nuo užsienio grėsmių) sistemą, efektyviai ir skaidriai dirbančią valstybės institucijų sistemą, atliekančią kitas jai priskirtas funkcijas (perskirstančią išteklius, pavyzdžiui, siekiant tikslingai paremti skurdžiausiai gyvenančius ar teikti paslaugas, kurių tinkamai negali suteikti rinka). Kartu su susitarimų laisve ir konkurencija minėtų elementų įtvirtinimas reikštų liberalios sistemos įtvirtinimą.

Suprantama, jog jokioje pasaulio valstybėje tokia sistema neegzistuoja gryna forma, tačiau dėl analitinio tikslumo Lietuvoje (kaip ir kitose šalyse) vykdytų reformų trajektorijos palyginimas su ja dėl to toli gražu nepraranda prasmės. Įvertinant padėtį Lietuvoje po 17 reformos metų, galima teigti, jog kai kurių esminių nuosavybės (pavyzdžiui, žemės) teisių apibrėžimas yra toli gražu nebaigtas ir išlieka neproporcingai ribojamas.

Vidaus tvarkos palaikymo ir teismų sistema taip pat toli gražu netenkina gyventojų ir dėl įvairių priežasčių laikoma neveiksminga ir neskaidria. Tą patį galima pasakyti apie valstybės institucijų ar, paprastai kalbant, biurokratijos darbą. Beje, šiuos bruožus vertėtų prisiminti ir lyginant Lietuvą su Skandinavijos šalimis. Socialinės sistemos tikslingumas taip pat yra kritikuotinas, o tokios sritys kaip aukštasis mokslas ar sveikatos apsauga, kuriose minėtos sistemos bruožų yra mažiausiai, yra labiausiai kritikuojamos tiek šių paslaugų vartotojų, tiek tarptautiniuose palyginimuose.

Žinoma, nuosavybės privatizavimas ir ekonominių santykių, ypač su užsieniu, liberalizavimas vyko nuo reformų pradžios (būtų keista, jei būtų kitaip, nes tai buvo esminiai reformų elementai ir būtent tai galima laikyti pagrindine visą šį dešimtmetį vykstančio ekonomikos augimo priežastimi). Tačiau, kaip rodo Lietuvoje atliktos politikos studijos bei atskirų vyriausybių veiklos analizė, tai nebuvo daroma nuosekliai. Pavyzdžiui, dėl tam tikrais etapais ar konkrečiais atvejais pasirenkamų metodų privatizavimas siejamas su neskaidriais sandoriais ir išteklių švaistymu.

Prekybos liberalizavimą daugiau nei dešimtmetį labiausiai lėmė tarptautiniai įsipareigojimai, kuriuos dažnai koreguodavo vidaus interesų grupių spaudimas. Galima būtų prisiminti ir ne vieną sprendimą, kai vadinamosios dešiniosios ar kairiosios vyriausybės priimdavo ideologiškai joms nebūdingus sprendimus. Tik nedaugelyje sričių, pavyzdžiui, pinigų politikoje, galima būtų rasti daugiau nuoseklumo.

Minėtus prieštaravimus ir reformų nenuoseklumą lėmė tai, jog daugelį svarbių sprendimų lėmė spaudimas, kurį darė įvairios interesų grupės ir tarptautinės organizacijos ir į kurį, nepakankamai įvertindamos priimamų sprendimų pasekmes, reaguodavo šalies institucijos. Žinoma, išorinis spaudimas ir išteklių sutelkimas stojimui į ES (ir NATO) turėjo didelį teigiamą poveikį tikslingiau nukreipiant kai kurias reformas. Tačiau reikėtų pasakyti, jog ES kaip tik nereglamentuoja minėtų esminių valstybės funkcionavimui ir gyventojų gerovei svarbių sričių (ypač kai tai nesusiję su tarpvalstybiniais santykiais). Be to, kaip rodo ne tik ES senbuvių studijos, bet ir gana trumpa Lietuvos patirtis, ES nuostatų perkėlimą dažnai veikia vidaus politikos veiksniai – interesų grupės, šalies institucijų gebėjimai, politikos stilius ir pan. Ne veltui kai kurios stojant į ES įgyvendintos normos, pavyzdžiui, autorių teisių įgyvendinimas, atrodo, balansuoja ties sveiko proto riba.

Galiausiai daugelis išsamių analitinių darbų pripažįsta, jog pačios ES politika nėra nei dešinioji, nei kairioji.

Pastebėtina, jog tiek kraštutinės dešiniosios, tiek kairiosios partijos daugelyje ES šalių kritiškai vertina šią organizaciją.

Dėl minėtų priežasčių – interesų grupių spaudimo, biurokratinės inercijos ir politinio nenuoseklumo reaguojant į išorės spaudimą – Lietuvoje šiuo metu veikia išsisklaidžiusi ir silpna valstybė. Kitaip sakant, vis dar pernelyg centralizuotai reguliuojamos tokios žmonių gyvenimo sritys, kur jie patys individualiai ar burdamiesi į bendruomenes geriau galėtų tvarkyti savo gyvenimą, o nepakankamai veiksmingai ir skaidriai atliekamos tos funkcijos, kurias turėtų atlikti valstybė. Daugelis tai sietų tiesiog su politinės valios trūkumu, nors valia yra sunkiai apibrėžiamas reiškinys (ir gali atsirasti kilus ekonominei krizei ar kitoms aplinkybėms). Aišku tik tai, jog dabartinės situacijos negalima vadinti liberalios sistemos įsitvirtinimu, nors, palyginti su daugeliu reformas vykdančių šalių, padėtis Lietuvoje atrodytų santykinai gera.

Žinoma, įvertinant tai, jog politikoje neišvengiami kompromisai, galima būtų teigti, jog absoliutus nuoseklumas yra neįmanomas. Kaip ir neįmanoma turėti pilnos informacijos ar tobulos konkurencijos. Tačiau tai nereiškia, jog reikia atmesti vertybines sistemas ir nuoseklumo siekimą. Tai, beje, svarbu ir vertinant, ką galėtume laikyti gerosios praktikos pavyzdžiais Lietuvoje, kuriuos galėtume perduoti ne tik kitoms reformas vykdančioms šalims Rytuose ir Pietuose, bet ir pačioje ES (juk tuo grindžiama ir Lisabonos strategija).

Gera praktika suvokiama ne tik per jos rezultatus, bet ir suprantant jos priežastis bei pritaikymui kitoje aplinkoje būtinas sąlygas. Deja, po Lietuvos įstojimo į ES per pastaruosius trejus metus labai sunku atrasti tokių gerosios praktikos politikoje (o ne privačioje veikloje) pavyzdžių. Diskusijos apie reformas aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos srityje jau ne tik demoralizuoja daugelį gyventojų, bet ir gali tapti geriausiais šios politinės stagnacijos pavyzdžiais, o tiksliau, blogąja praktika. Paradoksalu, bet situacija politikoje gali pasikeisti gerąja prasme tada, kai ekonomiką ištiks krizė, tačiau tai reikš daugybę neišnaudotų galimybių, gyventojų pasitikėjimo ir išteklių iššvaistymą.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog Lietuvos reformų patirties – ir ypač esminių būsimų politikos krypčių – įvertinimui būtina suprasti tai, kas lėmė per 17 metų padarytus sprendimus. Tam būtinas ne tik intelektinis sąžiningumas, bet ir kruopšti analizė, peržengianti paplitusių stereotipų rėmus, kuriuos dabar madinga pernelyg nesigilinant perkelti iš Vakarų diskusijų į rekomendacijas Lietuvai. Tik tokiu atveju galima konstruktyvi diskusija, o gal net ir rezultatyvi politika.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Zenonas, LSDS, 2007 03 28 11:12

Autorius straipsnyje pats sau prieštarauja - Lietuva kaip tik randasi gilioje dešinės duobėje, ką rodo ir stojanti ekonomika. Lietuvoje viskas jau privatizuota, teismai, teisybė taip pat.

Teisybe kaip visuomenine dorybe, deja, rūpinasi tik kairieji.
Dešiniųjų rūpestis - tam tikra teisybė, tam tikro rato žmonėms; tai yra E-litas su savo telefonine teise.

Barbosas, Vilpišauskui, 2007 03 28 11:31

Kas (kairieji ar dešinieji) valdo šalį, kurioje didžiausi ES mokesčiai darbo jėgai ir mažiausi mokesčiai kapitalui?

Jei sugebėsi atsakyti būsi kietas ekonomikos ekspertas......................

Jonas, 2007 03 28 11:41

Dėl „Kvailių partijos“. 2007 m. kovas 28 d.

Jeigu kuriai nors partijai vadovauja visiškas kvailys, o tos partijos nariai besąlygiškai klauso savo vadovo, tai tokią partiją galima drąsiai vadinti „Kvailių partija“.

Konservatorių „garbės“ pirmininkas neperseniausiai iškrėtė viešą kvailystę. Norėdamas sužinoti, kokią medžiagą apie jį yra surinkusi VSD, jis kreipėsi į prokuratūrą ir tuo veiksmu parodė:

- kad nežino Lietuvos Respublikos Konstitucijos (turėjo kreiptis tiesiai į VSD),

- kad nesuvokia, jog ne jis Lietuvos valdovas, o prokurorai- ne jo pasiuntinukai,

- kad nesigaudo aplinkoje ir kažko ieško ten, kur to kažko nėra (turbūt mano, kad prokuratūra yra VSD paslapčių „taupyklė“, fortepijonas stovi tualete, o „marsiečiai“ gyvena cukruje...).

Taigi, garsusis „Tata“ apsidirbo taip, kad jį, kaip politiką, reikia kuo greičiau „palaidoti“. Konservatoriams tatos reiktų atsisakyti anksčiau, nei Darbo partija atsisakys „eilinio“ Viktoro. Juk eilinis „kombinatorius“ partijos „veidą“ gadina žymiai mažiau, nei kvailys- pirmininkas. Todėl socialdemokratams, norint nesusikompromituoti, reikia patiems atsisakyti besiožiuojančios „Kvailių partijos“ rėmimo ir siekti padoresnės partijos, tokios kaip Darbo partija, paramos.

Nelaukdami, kol V.L. iškrės naują kvailystę ar pradės makaronus dėti į ausį, konservatoriai turi:

- atšaukti V.L. iš europarlamentarų (kad nekompromituotų Lietuvą) ir pasiūlyti kitą asmenį,

- atimti partijos „garbės“ pirmininko vardą iš V.L ir nuo jo atsiriboti.

Žinoma, konservatoriai gali vaidinti, kad „nieko neatsitiko“, bet atėjus laikui jiems tikrai gali būti priminta apie tą „š...“ pirmininko „kelnėse“ ir taktiškai paaiškinta, kad su „Kvailių partija“ nenorima turėti nieko bendra.
MAŽDAUG TAIP BŪTŲ, KAIP PARAŠIAU, JEIGU NEBŪTŲ ŽYDŲ IR ŠĖTONO...

P.S. Sutinku, kad tata iškrėtė kvailystę labai netinkamu laiku. Pagal šėtonišką Maskvos ir Briuselio žydų suderintą planą, „stumiant“ Lietuvą į „maskolijos“ glėbį, greitu laiku mažumos Vyriausybę turi sudaryti konservatoriai.

Būtent konservatoriai turi atlikti šėtoniško plano dalį, kurios pagal scenarijų negali atlikti jokia kita partija. Jau socdemų Vyriausybė pradėjo „trupėti“ pagal moters atvežtą komandą, o jos vietą turi užimti A.Kubiliaus „komanda“. Ir še tau! Idėjinis vadas tik ką apsidirbęs iki ausų. Kadangi laiko nėra- reikia vykdyti planą, tai šėtonui tarnaujantys žydai (viso ko galva) nutarė nekreipti dėmesio.

Žurnalistam duota komanda parašyti apie kažkokius „nesklandumus“ socdemo V.Volkovo veikloje ir jokiu būdu neprasižioti apie V.Landsbergio protines galias. Nes kas gi atsilieps į kvailio šūkavimus: „Rusai puola!“, „Tėvynė pavojuje!“...

Tik pagal žydų vykdomą planą „mirtinai“ reikia, kad „nacionaliniai gaivalai“ į Ministro Pirmininko kėdę pasodintų A.Kubilių. Pagrindinė A.Kubiliaus užduotis būtų: „sukelti Lietuvoje infliacijos bangą šuoliu atrišant litą nuo euro nauju santykiu 5-8 litai už eurą“. Toliau kiti žydeliai užbaigs šėtonišką planą

lt, 2007 03 28 12:27

Atsibodo, mums nerūpi nei dešinė, nei kairė, visi jie vienodi, tokia nuomonė kilo bežiūrint laidas. Kuo daugiau jie aiškinsis kurie geresni, tuo bus blogiau. Nematom realių darbų, kurie daromi ne garsiai rėkiant, o dirbant ir baikit šitas demagogijas.

Ars, 2007 03 28 13:02

Galiuosi kad kai LT dauguma turejo "desinieji" jie nevykde tikros desiniosios politikos. Kad ir kaip gaila, bet zemo lygio, nekvalifikuotas darbuotojas negali gerai atlikti uzduoties.

Kairiosios politikos salininkams noreciau pasiulyti pasizvalgyti i Skandinavu salis. Suprasite, kad socializmas nera bloga sistema, taciau ji kainuoja labai brangiai, o musu valstybe tiek deja dar neturi. O ir tureti greitai nesisviecia.

Rudis, 2007 03 28 13:16

Visas straipsnis - pilstymas iš tuščio į kiaurą. Gal autorius Vilpišauskas galėtų parodyti pirštu kas Lietuvoje kairieji ir kas dešinieji?

Viską valdo pinigai.

Todėl bet koks vadinamas dešinysis gali be jokių problemų pereiti pas vadinamus kairiuosiu. Jeigu tik yra materialus asmeninis interesas.

Kuo skiriasi "kairiųjų" ir "dešiniųjų" programos? Tas pats tortas kitoje dėžutėje. Todėl nereikia "filosofuoti" ir pūsti burbulus kaip "politikai" (valdininkai-verslininkai). Mąstykim realijomis, o ne burbulais.

Nacionalistas, 2007 03 28 15:02

Politologų (tokių, kaip straipsnio autorius) pliurpalai apie "dešiniuosius" ir "kairiuosius" yra tik eilinis bandymas mulkinti žmones.

Tikslas akivaizdus - jei šią kadenciją valdė "blogi" "kairieji", tai dabar balsuokite už "gerus" "dešiniuosius", arba atvirkščiai. "Vienos politinės lazdos du galai".

Tik nepasakoma aiškiai ir tiesiai, jog ir vieni, ir kiti "lazdos galai" yra tų pačių šeimininkų valdomi ir šeriami.

Labiausiai šie "lazdos šeimininkai" bijo, kad atsiras kita "lazda", kurią laikys jau ne jie, o pati lietuvių tauta.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 11 Lie 2007 23:25. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 06 Lie 2007 16:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Lietuviškas konservatizmas. Mitas ar apgaulė?

Saulius Stoma
Ketvirtadienis, 2007-06-14
http://blog.delfi.lt/node/1578

Po Antrojo pasaulinio karo didysis prancūzų mąstytojas Albertas Camus buvo paklaustas, ką jis galvoja apie konservatizmą. Atsakymą norėčiau pasisavinti, nes jis labai tinka ir postsovietinei Lietuvai: „Nematyčiau nieko bloga tapti konservatoriumi, jei tik šioje šalyje dar būtų kažkas verta konservavimo.“

Turime nuoširdžiai prisipažinti – gyvename vertybių griuvėsiuose daug akivaizdžiau nei kovojusi ir kolaboravusi tų laikų Prancūzija. Gyvename didžiojo lūžio epochoje, kai senoji visuomenės sąranga jau suiro, patriarchalinės praktikos tampa nebeįmanomos, o naujosios vertybės dar tik bręsta. Tai vyksta visame pasaulyje, tačiau ypatingai greitai – dvigubą transformaciją patiriančioje Rytų Europoje.

Praėjusios epochos saulė nusileido, o nauja diena dar neišaušo, tačiau jos pašvaistę jau galime regėti. Akivaizdi ir didelę visuomenės dalį ištikusi permainų baimė, tačiau mąstantiems žmonėms daug svarbesnė yra būtinybė sekti laiko dvasią, atsinaujinti, o ne konservuoti griuvėsius. Sąmoninga laisvė reikalauja drąsiai tirti jos kelius ir klystkelius ir tik tada brėžti ribas, o ne neurotiškai slėptis už tradicinių elgsenos modelių ir sustabarėjusių formų. Retrogradiškas požiūris į politiką tokioje situacijoje - ypatingai pavojingas.

Kas išduos paslaptį, kokie juokdariai ar slapti kenkėjai prieš keturiolika metų pašnibždėjo Gediminui Vagnoriui į ausį pavadinimą „Lietuvos konservatoriai“? Juk tikrieji to laiko konservatoriai buvo LDDP, sugebėję ne tik nuslopinti Sąjūdžio revoliuciją, bet ir jo vėliavomis papuošti senąsias nomenklatūrinės valdžios struktūras. Ir kalbėti čia reikia ne tiek apie sustabarėjusias formas, kiek apie pačią sovietinę dvasią, gerai užsikonservavusią visur, kur tik bent kiek kvepėjo „galia, įtaka ir materialine gerove.“

Jau įkūrimo dieną, kuri kažkodėl buvo pasirinkta gegužės pirmąją, naujoji partija patyrė idėjinę krizę, dėl vertybinio neapibrėžtumo besitęsiančią iki šiol. Teisus tada buvo Vytautas Landsbergis atkakliai kovojęs už pavadinimą „Tėvynės sąjunga“. Tačiau idėjiniai sumetimai buvo atmesti, nes finansinius galios svertus vis dar kontroliavęs buvęs premjeras Vagnorius nenorėjo nusileisti. Užsispyrusių lyderių kova sukūrė keistą dvigubą pavadinimą: „Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai)“.

Ką galėjo tada (o ir dabar) konservuoti „Tėvynės sąjunga“? Juk viską reikėjo jei ne kurti iš naujo, tai bent jau reformuoti. Ar tokia žodžių magija neprimetė partijai, kuri turėjo tapti gaivios pertvarkos lydere, stagnatorės vaidmens? Ar neįvyko savotiškas neurolingvistinis programavimas?

Tiesa, tuo metu sklandė mitas, kad lietuviai yra didžiausi Europos konservatoriai, ir jų permainų baimę reikia pamaloninti bent jau žodeliu. Tai buvo didžiulė klaida. Saugoti ir konservuoti ikisovietinę Lietuvą buvo prasminga okupacijos laikotarpiu. Ne veltui paminklosauginis judėjimas tapo vienu stipriausių Sąjūdžio iniciatorių. Tačiau išsivadavus, akcentai turėjo būti nukreipti į ateitį - į kūrybinį, o ne saugojantį pradą.

Prie šitos psichologinės maišalynės prisidėjo dar ir svarbiausia naujosios partijos žinia – rublinių indėlių grąžinimas. 1996 metais atėjusi į valdžią ir sudariusi sąjungą su nomenklatūrine sovietinių direktorių Pramoninkų konfederacija, TS(LK) pratęsė LDDP darbą atstatydama Sąjūdžio revoliucijos pažeistą sovietinį „teisingumą“.

Jokios esminės reformos taip ir nebuvo padarytos – nei švietime, nei sveikatos apsaugoje, nei kitur.

Abi šios partijos iš tikrųjų veikė kaip konservatyvios postsovietinės grupuotės. Bendra jų politika ir svarbiausias rūpestis – senąsias institucijas, elgsenos modelius ir nomenklatūros privilegijas derinti su Briuselio reikalavimais.

Vienintelis jas skiriantis požymis buvo antirusiškos ir patriotinės retorikos laipsnis.

Atsikračius Gedimino Vagnoriaus ir greitai praūžus Rolando Pakso fenomenui, „Tėvynės sąjunga“ atsigavo, atsinaujino ir įgijo modernų lyderį. Andrius Kubilus tarsi galėtų būti drąsus reformatorius, ne vien kalbantis, bet ir darantis proveržius. Galėtų... Tačiau vis kažkas sutrukdo.

Iš kur tas nuolatinio įstrigimo pojūtis? Vis tie patys atsibodę veidai ir nuvalkiotos frazės. Gal konservatoriai iš principo nenori atsinaujinti? Neįsileidžia naujų vėjų net savo partijoje? Jaunimas pastovi prie durų, pastovi ir liūdnai pėdina šalin. Nomenklatūra – tradicijų saugotoja.

Ši šiaip visai padori partija atrodo susipainiojusi svetimo ir nesavalaikio konservatizmo šleifuose. Konservatizmo ar neokonservatizmo, kuris tinka visai kitos politinės kultūros JAV ir ramioje, sočioje Anglijoje, o ne nuogo kapitalizmo supriešintoje ir gelbėtojų ištroškusioje Lietuvoje. Vadinamiesiems neokonams čia tikrai nėra pergalei pakankamos socialinės bazės. Nėra didelio ir turtingo viduriniojo sluoksnio. Yra tik stambieji kapitalistai, kurie, žinoma, gali paremti, tačiau jų vertybės nuo Vakarų filantropų skiriasi kaip pakelės plėšiko nuo motinos Teresės.

Štai ir svyruoja į šviesą ir tiesą Lietuvą pasiryžusi vesti partija ties keliolika reitingo procentų. Amžinai antri ir, atrodo, tuo patenkinti. Nesusitepę valdžia ir dar kartą neparodę savo neįgalumo.

„Tėvynės sąjungą“ vis dar palaiko neturtingi, tačiau ištikimi patriotai, nors jų vaikai jau gimdo vaikus Airijoje dvigubai gausiau nei Lietuvoje, kurioje Kubilius taip gražiai kalba apie svarbiausią vertybę – šeimą.

Taigi konservatizmas Lietuvoje tėra mitas ir aklas savęs apgaudinėjimas. Čia nėra ką konservuoti.

Iš šitos šalies pirmiausiai reikia išmėžti visą susikaupusį mėšlą ir drąsiai imtis naujo gyvenimo kūrybos. Išlaisvinančias Sąjūdžio idėjas įgyvendinti pasiryžusi partija šiuo metu privalo atsisukti į mažą vargstantį žmogų, o ne toliau giedoti tuščias deklaracijas.

Čia geriausiai padėtų žmogiškumą aukštinanti krikščioniškoji demokratija su jos nuostata į progresą ir socialinį teisingumą.

Tačiau Lietuvą užvaldžius stambiojo kapitalo interesams, priimti šias vertybes dabartinėms didžiosioms partijoms beveik neįmanoma. Ir juo labiau partijai, kuri laiko save dešiniąja.

Štai ir bandoma manipuliuoti pagal tradicinių galios ir įtakos žaidimų taisykles. „Tėvynės sąjunga“ šalia konservatorių skliausteliuose jau anksčiau įsirašė ir krikščionis demokratus, nors apie idėjinį pasislinkimą nebuvo net kalbų. Dabar bus bandoma prisijungti visą partiją.

Tačiau pergalinga Tėvynės sąjunga atsirastų tik pripažinus krikščioniškosios demokratijos vertybes.

Komentarai DELFI
http://blog.delfi.lt/node/1578

Įrašė Jonas (not verified) Ketvirtadienis, 2007-06-14 18:16.

Didžiausia bėda, kad iki šiol niekas neįteisina tiesiog paprastos nepirktos ir neužsakytos istorinės tiesos.

Teko dalyvauti Sąjūdžio steigimo susirinkimuose, kai kuriose viešose priemonėse ir iki šiol išliko keistas jausmas: kažkodėl Lyga buvo jėga slopinama, o Sąjūdis veikė viešai ir iškilmingai, viską patyliukais fiksuojant KGB kameroms ir dalyvaujant partsekretoriams.

Tiek to, buvo patikėta...

Teko dalyvauti KonsP pirmuosiuose susirinkimuose - nes labai norėjosi kažkuo tikėti. Įspūdis liko blogesnis, nei panašiose TSKP "priemonėse": tereikėjo tik patvirtinti kažkokius paruoštus nutarimus, kai pati partija dar tebuvo tik užuomazgoje, kai norėjosi tikėti, kad jai būtinai reikia kažkieno nuoširdžių pastangų...

Kai kurie kolegos aiškino, kad reikia kruopščiai patikrinti kiekvieno pretendento politinį patikimumą, bet pats pažįstu ne vieną KGB kadrą, labai vaizdžiai ir aktyviai veikiantį KonsP ir jau atsidūrusį politiniuose postuose.

Turėjome istorinę galimybę sukurti tikrai padorią politinę jėgą, bet ji iš kart buvo uzurpuota, o gal taip ir buvo planuota. Deja. Gal kam norėjosi padaryti ką gero, bet gavosi, kaip visuomet gaunasi pigiai perkamų aktyvistų terpėje.

O jei rimtai: kur tie išprusę patriotai-intelektualai, kurių pirmoji pareiga nuo pat 1990 m. buvo padėti tiesiog žmonėms sukurti visa ko pagrindą - taip vadinamą vidutinę klasę, padedant įkurti ir vystyti civilizuotą verslą; vietoje to vyravo greito valdiško turto išpardavimo "geriems (teisingams) vyrams" (įskaitant p.Petriką) veikla su visais otkatais ir tt...

Argi kas nors po to dar gali tikėti mūsų akademinių ekonomistų svaičiojimais ar studijuoti Lietuvoje ekonomikos mokslus? Iš jų galima išmokti tik prostitucijos meno.

Tad ko stebėtis, kad dalis tautiečių bėga Airijon, o kita - gal net ne mažesnė dalis - tampa ištikimais rusofilais: nes anie bent jau nemaskuoja savo tikslų ir aiškiai juntami esą tikrais "choziainais" vietoje pigiai perkamų bailių vietinių veikėjų, neturinčių iš viso jokios nuomonės, net nenorinčių suvokti, kokiai bendruomenei jie priklauso.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 11 Lie 2007 22:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Virš Lietuvos - vienpartinės sistemos šešėlis

Vytautas Radžvilas, „Baltijos kelias“
2007 liepos mėn. 11 d.

Mums būtinai reikalinga nauja partija, kurios vienas iš svarbiausių tikslų - pakloti šalyje tikros daugiapartinės sistemos pamatus. Kitaip Lietuvą uždusins nomenklatūrininkų gniaužtai.

Dar visai neseniai buvo kebloka net užsiminti, kad Lietuvai reikia naujos partijos. Kiekvienam apie ją prabylančiam čia pat primenama, kad šalyje ir taip yra daugiau negu trisdešimt politinių partijų. Jeigu kokiam akiplėšai esama daugiapartinė sistema ir pačios partijos nepatinka, tegul jis stoja į vieną iš jų ir pamėgina ją patobulinti.

Išdrįstantis suabejoti, ar tokias partijas apskritai įmanoma atnaujinti, ir klausiantis, ar ne geriau kurti naują partiją ant sveikų ir tvirtų pamatų, čia pat apkaltinamas piktais kėslais. Esą jis tėra dar vienas demagogas ir populistas, mėginantis pasinaudoti mūsų partinės sistemos trūkumais ir suburti dar vieną „gelbėtojų“ šutvę.

Po pastarųjų savaičių ir dienų įvykių į pasvarstymus, kad būtina nauja partija, greičiausiai jau nebebus žvelgiama taip įtariai.

Darniai sustyguotas Seimo partijų elito mėginimas sukurti visuomenės sąskaita atvirai parazituojantį politikų sluoksnį apdovanojant parlamentarus rentomis iki gyvos galvos įžūlumu ir ciniškumu, ko gero, pranoksta net sovietinės nomenklatūros užmojus.

Po šios gūdžios istorijos dar kaip nors įrodinėti, kad Lietuvos politinės partijos savo prigimtimi yra grynai nomenklatūrinės, reikštų tuščiai gaišti laiką.

Kad jos nėra demokratinės – taip pat akivaizdu. Juk panašūs užmojai bet kurioje tikrai demokratiškoje partijoje sukeltų eilinių narių viešo pasipiktinimo ir protesto bangą, kuri akimirksniu nušluotų šitaip nomenklatūrinius įpročius demonstruojančią partijos viršūnėlę.

Tuo tarpu mūsų partijose girdėjosi nebent nedrąsus pavienių asmenų arba grupelių nepasitenkinimo murmesys arba vyravo gūdi su bet kuriomis viršūnių išdaigomis susitaikiusių apačių tyla.

Turėtų pritilti ir iki šiol įprasti kaltinimai partijų kritikams dėl jų tariamo nekonstruktyvumo bei raginimai patiems papildyti partijų gretas. Mat dabar jau reikia išties beribio naivumo, jog dar galėtum patikėti, kad nors kiek sąžinės ir padorumo turintis asmuo pritaptų nomenklatūrininkų irštvomis virtusiose partijose, juo labiau – sugebėtų jose ką nors pakeisti.

Po istorijos su Seimo narių rentomis iš Lietuvos partijų liko tik politiniai griuvėsiai, iš kurių sklinda nepakeliamas moralinių puvėsių tvaikas.

Tačiau konstatuoti šią iš esmės seniai žinomą tiesą negana. Galutinai išsisklaidžiusios iliuzijos dėl šalies politinių partijų tikrųjų tikslų ir veikimo būdų skatina dar atidžiau įsižiūrėti į mūsų partinio ir politinio gyvenimo ypatumus bei pasvarstyti galimas tolesnės jo raidos kryptis.

„Daugiapartiškumo“ fasadas

Šiuos svarstymus derėtų pradėti iškeliant gal dar ne visai įprastą, tačiau šiandien jau visiškai pribrendusį ir kartu pamatinį klausimą: kiek Lietuvoje yra politinių partijų?

Šis klausimas nėra visiškai naujas. Jis jau senokai sklando diskusijose, o ne vienas autorius yra išsakęs mintį, kad šalyje iš tiesų egzistuoja viena – nomenklatūros – partija. Vadinamosios „partijos“ yra tik įvairiomis politinėmis etiketėmis pasidabinusios šios vienos partijos frakcijos.

Tačiau tokia išvada kol kas nebuvo plačiau pagrįsta, o pačią mintį apie vienpartinę sistemą iki šiol užgoždavo diskusijos, ar „konservatoriai“ ir „socialdemokratai“ kartais bendromis pastangomis nemėgina sukurti bei įtvirtinti šalyje dvipartinės sistemos.

Vis dėlto diskusijas apie dvipartinę sistemą bent jau kol kas vertėtų pamiršti, nes jai susiformuoti nėra jokių prielaidų. Jos net yra žalingos, nes nukreipia dėmesį nuo kur kas rimtesnių grėsmių. Didžiausia iš jų – virš valstybės kybantis vienpartinės sistemos šešėlis.

Žinoma, iš pradžių kalbos apie jį skamba neįtikimai ir net fantastiškai. Juk bet kuris politika nors šiek tiek besidomintis pilietis, paklaustas, kiek turime partijų, lengvai atsakys, kad jas sunku net suskaičiuoti. Ir greičiausiai net nesusimąstęs pridurs, kad ši gausa – neabejotinas daugiapartinės sistemos buvimo įrodymas.

Tačiau skubėti su tokiomis išvadomis neverta. Partijos apskritai yra atpažįstamos, taigi ir skiriasi vienos nuo kitų tuo, kokiomis ideologinėmis bei politinėmis nuostatomis vadovaujasi savo veikloje, ir tuo, kokiems visuomenės sluoksniams atstovauja.

Tereikia pažvelgti į Lietuvos partijas per šių dviejų kriterijų prizmę, ir tikėjimas lietuviškuoju daugiapartiškumu akimirksniu pradeda bliūkšti.

Seniai pastebėtas mūsų partijų bruožas yra jų „apolitiškumas“, reiškiantis tai, kad tų partijų viršūnės yra „praktiški“ žmonės, kuriems politinės idėjos visiškai nerūpi. Net jeigu jos kartais surašomos partijų programose, jomis vis vien nesivadovaujama.

Na, o kalbant apie tai, kam atstovauja partijos, taip pat nebėra prasmės vargti įrodinėjant, kad jos gina tik menkutės visuomenės dalies – didžiųjų verslininkų, politinio bei administracinio elito ir aukštosios valdininkijos interesus.

Gyvas to įrodymas – ilgametė „tradicinių“ partijų vykdyta politika.

Vadinamųjų „socialdemokratų“ viršūnės iš esmės yra milijonierių klubas.

Šis klubas vis neprisiruošia pagaliau pradėti tarnauti „darbo žmonėms“, nes, pasak jo šulų, prieš tai turi išspręsti istorinės reikšmės uždavinį – „sukurti laisvos rinkos kapitalizmą“ mūsų šalyje. „Sprendžiama“ jau beveik dvidešimt metų, o galo vis nematyti.

Vadinamieji „konservatoriai“ visą šį laikotarpį siekia kito ne mažiau monumentalaus istorinio tikslo – „integruoti Lietuvą į Vakarų pasaulio struktūras“.

Tačiau šios „integracinės“ pastangos kažkaip stebuklingai virto uoliu triūsu kuriant Lietuvoje anaiptol ne Vakarų, o veikiau Rytų mąstymą ir vertybes įkūnijantį nomenklatūrinį rojų.

Taigi užuot artėjus prie skelbiamo tikslo, iš tikrųjų nuo jo vis labiau tolstama.

Suvokus, kad šios „tradicinių“ partijų veiklos keistenybės nėra atsitiktiniai ir trumpalaikiai epizodai, o pastovus ir ilgametis jos bruožas, galima pagrįstai suabejoti, ar šalyje iš tiesų egzistuoja daugiapartinė sistema.

Ar nėra taip, kad šis „daugiapartiškumas“ iš tiesų tėra fasadas, slepiantis visai kitą Lietuvos politinio gyvenimo tendenciją – spartų savitos vienpartinės sistemos formavimąsi ir jos stiprėjimą?

„2K“ sandoris

Taip kelti klausimą neabejotinai leidžia kai kurie palyginti neseniai išryškėję nauji Lietuvos partinio ir politinio gyvenimo bruožai.

Pirmasis – sunkiai paaiškinama „2K“ sąjunga. Jos rėmėjų aiškinimus, kad tai esąs toliaregiškas strateginis „konservatorių“ vadovybės žingsnis, kad šios sąjungos tikslas esąs neleisti patekti į valdžią populistams, kad jos paskirtis neva yra „prižiūrėti“ ir „prilaikyti“ valdančiąją koaliciją, jog ši „neiškryptų iš teisingo kelio“, galime ramia sąžine palikti politiniams naivuoliams arba demagogams.

Iš karto reikia pasakyti – vadinamosios „plačiosios koalicijos“ iš principo yra galimos, o kartais darosi net būtinos. Tačiau jos paprastai sudaromos politinių krizių ir sunkmečių laikotarpiais, kada iš tiesų kyla pavojus valstybės stabilumui ar dar didesnės grėsmės. Tačiau Lietuvoje nieko panašaus nėra.

Taigi viena „socialdemokratų“ ir „konservatorių“ sąjungos ypatybė ar veikiau keistenybė iš karto krenta į akis – tai yra kylantis ne iš gyvybinės būtinybės, ne nacionaliniams interesams tarnaujantis, bet grynai savanoriškas dviejų tarsi priešingų partijų sandoris.

Todėl jo motyvai ir tikroji politinė prasmė nėra tokie akivaizdūs, kaip kartais mėginama aiškinti suglumusiems abiejų partijų nariams ir šalininkams. Toli gražu ne smulkmena yra ir tai, kad šis sandoris atkakliai slepiamas.

Seimo „konservatorių“ vadovybė atkakliai vadina save „opozicija“, o valdantieji „socialdemokratai“ taip pat nelinkę per daug kalbėti apie susiklosčiusį glaudų „tradicinių“ partijų bendradarbavimą.

Žinoma, toks santūrumas iš dalies paaiškinamas tuo, kad abiejų partijų viršūnės nenori erzinti savo rėmėjų, kuriuos tokie ryšiai vargu ar džiugina.

Tačiau vien toks aiškinimas neįtikina. Vis dėlto labiau panašu, kad šis bendradarbiavimas nėra trumpalaikis dviejų žūtbūt besikabinančių į valdžią partijų taktinis ėjimas.

Už šių žaidimų slypi kur kas gilesnė ir svarbesnė Lietuvos partinio gyvenimo tendencija – sparčiai vykstantis tylus „tradicinių“ partijų jungimasis, vis dar nevykusiai dangstomas smulkiais parodomaisiais kivirčais.

Šie kivirčai savo ruožtu laikytini požymiu, kad formuojasi savita valdymo schema, kuriai įsitvirtinus faktiškai susikūrusios vieningos valdančios partijos frakcijos pakaitomis atliktų imitacinės opozicijos vaidmenį.

Nomenklatūrinis trikampis

Žvelgiant per šios vis labiau ryškėjančios tendencijos prizmę į „2K“ susigyvenimą, iš karto matyti, jog kai kurių politikos komentatorių nusistebėjimai ir paverkšlenimai, kad p. G.Kirkilas „pavogė“ iš p. A.Kubiliaus politinę iniciatyvą ar kad ši „vagystė“ neva tapusi galima dėl pastarojo politiko mįslingo „pasyvumo“, yra naivoki arba demagogiški.

Juk toks pasyvumas turi priežastis, o jas derėtų bent jau mėginti atskleisti. Po savivaldybių rinkimų kaip niekad anksčiau tapo pastebimas ir kitas mūsų politinio gyvenimo ypatumas.

Jau įprastas „plačiąsias koalicijas“ savivaldybių tarybose papildė nauja mada – vis dažniau derantis dėl tokių koalicijų gausinamos merų pavaduotojų gretos.

Paviršutiniškai žvelgiant į tokią praktiką kurti vis naujas merų pavaduotojų vietas, ji gali atrodyti tik kaip būdas „dalykiškiems žmonėms“ ramiai ir taikiai išsidalinti trokštamus vietinės vykdomosios valdžios postus.

Tačiau iš tikrųjų šitokios postų dalybos turi ir kur kas gilesnę politinę potekstę. Jos yra neginčijamas požymis, kad dėl valdžios ir įtakos šalyje besigrumiančios nomenklatūrinės-oligarchinės grupuotės pamažu mokosi derinti savo interesus – tai yra būtina sąlyga rastis vienai, tačiau daug galvų turinčiai nomenklatūrinei partijai. O suklestėjęs „kompromisų menas“ rodo, kad tobulėja ir šios daugiagalvės partinės hidros interesus atitinkantis valdymo mechanizmas.

Taigi valstybės politiniame gyvenime vyksta svarbūs, nors ne visada pastebimi plika akimi ir todėl dažnai nepakankamai įvertinami poslinkiai.

Nėra sunku numatyti, kur jie gali nuvesti – prie visiškai užbaigtos vienpartinės valdžios piramidės, kurią dėl patogumo pavadinkime „nomenklatūriniu trikampiu“.

Šis trikampis jau dabar šlifuojamas savivaldybėse, o būsimus jo kontūrus visos valstybės lygmeniu nesunku įžvelgti stebint „konservatorių“ ir „socialdemokratų“ bendradarbiavimą.

Teigiantieji, kad šis bendradarbiavimas tėra priverstinis ir trumpalaikis „konservatorių“ taktinis žingsnis, akivaizdžiai apgaudinėja save ir kitus. Nėra jokio pagrindo viltis, kad jis galėtų nutrūkti po kitų Seimo rinkimų.

Juk jeigu neįvyks nieko netikėto, trys partijos – „konservatoriai“, „socialdemokratai“ ir „liberaldemokratai“ – surinks maždaug vienodai balsų. Klausimas, kurie bus „pirmi“, o kurie „paskutiniai“ šiame trejete, taps visiškai nesvarbus.

Vadinasi, bet kuriai šio „trejetuko“ partijai teks rinktis – ilgam nueiti į beviltišką, nes bejėgę opoziciją arba sudaryti dar vieną „pragmatišką“, jokiais idėjiniais motyvais nepagrįstą sandėrį su kuria nors iš kitų dviejų partijų.

Savivaldybių lygmeniu tokie sandėriai jau seniai yra tapę kasdienybe, tad šitaip sunaikinus ankstesnius politinius „prietarus“ po Seimo rinkimų yra vienodai tikėtinos bet kurios sąjungos.

Tai reikštų, kad Lietuvos politinis gyvenimas būtų ilgam uždarytas bergždžiai suktis tik ką minėtame trijų partijų nomenklatūrinio žaidimo trikampyje.

Daugiagalvės hidros gniaužtai

Šių partijų eiliniams nariams ir šalininkams toks trikampis greičiausiai nepatiks. Tačiau dėl suprantamų priežasčių jis ypač smarkiai turėtų nuvilti būtent „konservatorių“ rėmėjus.

Daugelis jų jau dabar nerimauja dėl „2K“ sąjungos ir svyruoja nežinodami, kaip derėtų ją vertinti – kaip būtiną ir toliaregišką savo partijos vadovybės politinį žingsnį ar kaip paprasčiausią visų principų išdavystę. Tai iš tiesų lemiamai svarbus klausimas, į kurį būtina atsakyti nedviprasmiškai ir aiškiai.

Nepaisant visų „transformacijų“ ir „atsinaujinimų“, vadinamųjų „socialdemokratų“ partija yra darinys, politiškai sėkmingai ginantis sovietinių kolaborantų elito interesus ir leidžiantis jam toliau valdyti atsikūrusią valstybę.

Tuo tarpu dabartinę „konservatorių“ vadovybę, be pavienių išimčių, daugiausia sudaro Sąjūdžio žmonės, kurie anksti suvokė sovietinės nomenklatūrinės sistemos jėgą ir deramai įvertino jos patrauklumą išrinktiesiems.

Todėl šie buvusieji sąjūdininkai, užuot šią sistemą griovę, nutarė „realistiškai“ prie jos prisitaikyti ir pamažu, nejučia tapo neatskiriama jos dalimi.

Vienų siekis išsaugoti nomenklatūrinę sistemą, o kitų pastangos prie jos prisitaikyti ir į ją įaugti – štai kur glūdi gelminis iš pažiūros keistos „2K“ sąjungos pagrindas.

Todėl kad ir kaip išradingai būtų racionalizuojama bei teisinama ši sąjunga, net karščiausiems jos šalininkams anksčiau ar vėliau teks suvokti ir pripažinti, kad teisindami amoralią ir cinišką savo vadų bičiulystę su neokomunistais jie nejučia tampa A. Sniečkaus įpėdinių ir jo „reikalo“ tęsėjų nesąmoningais rėmėjais.

Ištrūkti iš Lietuvos politinį gyvenimą apraizgiusios vienpartinės daugiagalvės hidros gniaužtų nebus lengva. Lietuviškoji nomenklatūra yra atsargi ir apdairi, todėl anksti ir ryžtingai sunaikino politinio spektro dešinėje ir kairėje besikūrusių tikrai demokratiškų partijų užuomazgas.

Krikščionių demokratų ir socialdemokratų atveju tai padaryta „su velniu nuėjusios obuoliauti“ šių partijų vadovybės rankomis.

Pasitelkus primityvų ir demagogišką lozungą „kur du stos – daugiau padarys“ lygiai sėkmingai buvo sugriauta Politinių kalinių ir tremtinių partija, tam tikromis sąlygomis visiškai galėjusi tapti nemenka politine jėga.

Nenuostabu, kad po tokio nuoseklaus ir metodiško partijų naikinimo šalies partinės sistemos peizažas labiau primena išdegintą dykumą.

Kelias iš labirinto

Įdėmus skaitytojas neabejotinai paklaus: o kaip su „mažosiomis“ šalies partijomis? Ar jos neturi potencialo, leidžiančio atnaujinti šalies partinį ir politinį gyvenimą?

Deja, šios partijos vilčių beveik neteikia. Tiesa, kai kurios iš jų apvalė savo gretas nuo abejotinos reputacijos veikėjų ir gana aiškiai formuluoja savo idėjinius ir programinius principus. Tačiau to negana.

Išpažinti ir skelbti tam tikrus principus ir juos praktiškai įgyvendinti nėra vienas ir tas pats. Kad mažosioms partijoms iš tikrųjų nerūpi jų išpažįstamos vertybės, ypač demokratija ir teisinė valstybė, akivaizdžiai atskleidė jų elgesys per savivaldybių tarybų rinkimus.

Nė viena iš šių partijų net nemėgino protestuoti prieš antikonstitucinių „rinkimų“ spektaklį ir visa galva nėrė į mūšį dėl valdžios kėdžių. Šitaip ir mažosios partijos parodė, kad savo veiklą jos grindžia ta pačia nomenklatūrinės politikos logika, kuria vadovaujasi ir jų kritikuojamos didžiosios partijos.

Iš šios apžvalgos turėtų paaiškėti, kad kelti naujos partijos kūrimo klausimą nebūtinai reiškia vadovautis suktais „gelbėtojiškais“ siekiais. Sudemokratinti ir atnaujinti šalies partinę sistemą yra gyvybiškai svarbus valstybinis reikalas. Tam tiesiog nėra alternatyvos, nes kitaip šią valstybę uždusins nomenklatūrininkų gniaužtai.

Vienas iš svarbiausių naujos partijos veiklos tikslų privalėtų būti siekis pakloti Lietuvoje tikros daugiapartinės sistemos pamatus. Tokio tikslo siekianti partija turėtų pasižymėti ir kitais novatoriškais bruožais, bet tai jau būtų kito straipsnio tema.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: N.Vasiliauskaitė. Dešinė alternatyva dešinei

Parašytas: 07 Gru 2007 23:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

N.Vasiliauskaitė. Dešinė alternatyva dešinei

Nida Vasiliauskaitė, http://www.DELFI.lt
2007 gruodžio mėn. 6 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15240223

"Bet kuriuo atveju mes matome poreikį apjungti į vieną platų frontą visas padorias dešiniąsias politines jėgas Lietuvoje į tai, ką mes vadiname "Dešiniąja alternatyva" ir manome, kad toks frontas turėtų apjungti ne tik politines partijas bet ir pilietinės visuomenės grupes", - spaudos konferencijoje sakė konservatorių lyderis.

O konservatorių lyderė užtikrino: toji alternatyva bus labai rimtai alternatyvi esam status quo („kairiųjų vyriausybei“).

Sustiprinusi pajėgas tautininkais ir krikščionimis demokratais (žinant, koks mažas šių partijų reitingas, apie bent kiek realesnį sustiprinimą kalbėti naivu – tikėtina, kad tai tėra simbolinis gestas, būdas parodyti, kur linksta patys konservatoriai), Tėvynės sąjunga žada „radikalius pokyčius“, „esmines permainas“, „tvarką ir teisingumą“, kurį – laimėjęs rinkimus – netruktų įgyvendinti vieningas „dešiniuoju pusrutuliu“ mąstančių politikų blokas. Tai būtų nauja, drąsu, originalu ir – ką čia slėpti – netikėta Lietuvos rinkėjams, kuriems dešinioji pasaulio vizija visiškai nežinoma. Kol kas jie – supraskime – matė tik kairiąją, kuri nepateisino vilčių ir todėl prašosi atsveriama kuo nors patikimu, garbingu, solidžiu, padoriu (kuo nors artimesniu dešinei).

Ar tikrai! Apsidairykime: viešus interesus sėkmingai privatizuoja privatūs („Jokio viešo intereso negalima IŠKELTI AUKŠČIAU už bet kurį kitą interesą”, – neseniai mokė Seimą Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, tie patys, kuriuos mūsų kairysis premjeras laiko vieninteliais kompetentingais patarėjais ekonominiais klausimais; be kitų dalykų, tąkart ekspertai norėjo Seimui paaiškinti, kodėl niekas, joks judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“, iš principo neturi teisės priešintis „Lietuvos“ kino teatrą privatizavusios UAB „Rojaus apartamentai“ verslo planui), profsąjungų veiklą patikimai „nukenksmina“ laiku priimti atitinkami įstatymai, socialdemokratai nesidrovi atvirai atstovauti stambųjį kapitalą (tai tas pats, kaip žaliajam prisipažinti, jog jam nerūpi gamtos apsauga), socialinės nelygybės augimo rodikliais ES mus lenkia tik Portugalija, valstybinės institucijos nesislapstydamos flirtuoja su religija (naujausi signalai: pasiūlymas policijos komisariatus aprūpinti kapelionais ir Vilniaus miesto savivaldybės nesipriešinimas LKB ambicijoms Katedros aikštę laikyti ne pasaulietine, bet išskirtinai sakralia erdve), o viešame diskurse dominuoja „tradicionalistinė“ retorika – argi ne „kairysis pusrutulis“ valdo (plačiąja prasme) mūsų valstybę?

O gal, greičiau, to „kairiojo pusrutulio“ joje apskritai nesama (viršuje esančias pastraipas be ironijos perskaitys tik tie, kam žodis „kairė“ tereiškia „komunistus“)? Gal reikėtų kalbėti apie įvairius dešinumo variantus ir laipsnius? Pavyzdžiui, apie dominuojančias dešines (socialdemokratai ir konservatoriai), marginalines dešines (tautininkai, murzininkai) ir dominuojančias marginalines (liberaldemokratai ir „darbiečiai“)?

Politika, kuriai priešinama „Dešinioji alternatyva“, pati neabejotinai atstovauja tam tikru būdu suprastą dešinę, todėl konservatorių ir jų sąjungininkų „alternatyvumas“ (paradoksas: sąvoka „dešinė“, seniai tapusi Lietuvos „politinės normos“ sinonimu, „piarinama“ kairuoliškai skambančiu šūkiu „Būk kitoks, būk alternatyvus!“) tegali reikšti žingsnį dar dešiniau, į nacionalsocialistinę ultra-dešinę.

Žingsnį pačios Tėvynės sąjungos viduje („Tėvynės sąjungoje šiandien tarytum šviečiasi nauja perspektyva: jau viešai kalbama, kad nuoseklūs konservatoriai kartu su patriotiniu ir krikščioniškuoju šios partijos sparnu pasirengę iš esmės keisti vadovybę. Belieka palinkėti sėkmės. Jeigu tai pavyktų, išties būtų galima kalbėti apie konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų koaliciją – kaip Lenkijoje arba Latvijoje“, – prieš pusantrų metų rašė Marius Kundrotas; atrodo, jis neklydo).

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Žygeivis, 2007 12 06 17:07

Įdomu, kiek dar metų mūsų kosmopolitinė žiniasklaida mulkins žmones savo pasakomis apie "dešinius" konservatorius ir "kairius" socialdemokratus.

Visoje Europoje jau seniai išryškėjo pagrindinė takoskyra - tarptautinėms korporacijoms tarnaujantys kosmopolitai-liberalai ir savo tautoms tarnaujantys tautininkai-nacionalistai-patriotai.

Deja, Lietuvoje visus praėjusius 17 metų valdo būtent kosmopolitai-liberalai, labai mikliai susigrobę visą vertingiausią valstybės ir žmonių, prieš okupaciją, valdytą turtą - žemes, miškus, ežerus, gamyklas, bankus, ....

Žygeivis, 2007 12 06 18:27
boohoo, 2007 12 06 18:00

nesuprantu tautininku, nacionalistu, ar patriotu nuolat alsuojanciu del salies praeities..

------------------------------- -------------------

Tikriems tautininkams-nacionalistams-patriotams istorija yra įdomi (kaip ir kiekvienam normaliam žmogui), tačiau žymiai svarbesnė yra dabartis ir ateitis: mums, lietuviams - lietuvių tautos ir lietuvių kalbos.

Nes jau akivaizdu, į kokį "šviesų" rytojų mus veda kosmopolitiniai mankurtai, valdantys Lietuvą.

Dar Suslovas 1945 m. pasakė: "Lietuva bus, bet be lietuvių".

Tai ir yra visokeriopai skatinama Suslovo "įpėdinių" - lietuviai ekonomiškai verčiami emigruoti iš Tėvynės, o į jų vietą privežti pigios darbo jėgos (jei ne iš Turkijos, tai bent jau iš Baltarusijos ar Ukrainos).
------------------------------- -----------------

Ir DELFI komentaruose jau rašoma nebe lietuviškomis raidėmis, o angliškomis - įdomu, negi visi šie komentatoriai nežino, jog lietuvių kalboje yra ir tokios raidės, kaip ą č ę ė į š ų ū ž?

Tačiau labai aktyviai naudoja nelietuviškas W ir Q.

hm, 2007 12 06 19:22

Na kokia cia dar 'kaire' ar 'desine' Lietuvoj? Yra tik partijos 'mes jamam' ir 'mes jamam nesilauzydami'. Aisku, autorei, kaip kairiuju atstovei, gal ir skauda, kad Lietuvoje nera tikros kairiosios partijos. Bet nereiketu per daug sukti galvos ir kankintis del desiniuju, nes tikros desines irgi nera.

boohoo>Žygeivis, 2007 12 06 20:20

butent, istorija man idomi,ir as ja moku, bet is jos as nedarau jokiu isvadu. lietuvai teko sava dalis laimiu ir nelaimiu, bet mes nesam isskritiniai, ir tas kas mes busime apsrendzia ne tas kas mes buvome o kas mes esame, ir as noriu kad lietuvos vardas butu zinomas pasaulyje, bet kaip issilavinusiu, turitingu, kulturingu ir tolerantisku zmoniu tauta. o del kalbos, tai kalba nera raides koriomis mes rasome, kalba yra garsai kuriuos tariame, strukturos kurias naudojame, ir rashydamas shveplai ash darkau nekalba, o gramatika, del kurios kazhkas kazhkada nusprende kad ji mums tinka.

Italas, 2007 12 07 00:00

Kada autorė supras, kad Lietuvoje grupės draugų pasivadino partijomis. Ar tai partijos?

Kad ir save giriantys pseudokonservatoriai - dešinieji? Nejuokinkit. Tai daugiau kairieji.

O pseudosocdemai - tikrai dešinesni už Kubiliaus grupelę. Negi galvojate, kad pasivadinęs negru, Kirkilas juo taptų??

Barbosas, 2007 12 07 07:51

Nežinau kas tokie yra konservatoriai (sprendžiant pagal Vagnoriaus valdymą jie kairieji), bat AMB'šninkai yra tipiška dešinioji partija ginanti stambiojo kapitalo interesus...................... .........

cc, 2007 12 07 10:38

Aš sutinku su daugeliu komentatorių,kad tikri dešinieji Lietuvoje yra socdemai,ypač AMB laikais.

Konservatorių tikra to žodžio prasme nėra. Ar Jums teko bent kartą girdėti iš piliečių,pasivadinusių konservatoriais, bent vieną konservatorišką idėją, kurią jie gintų ir reklamuotų.Ar Jums teko skaityti bent vieną straipsnį dešiniojo politinio judėjimo klausimais, kurį būtų arašęs, tarkim, kiečiausias konservatorius p.Landsbergis ar jo pamačnikas p. Kubilius. Toliau ašarų, kad Rusijoje blogai-nieko.

Iš esmės jie nieko ir negali-pažiūrėkite kokie ten piliečiai: buvęs komjaunuolis ir demokratas Pečeliūnas, buvęs socdemas p.Dagys, buvusi Kauno medicinios instituto komjaunimo sekretorė Rasa, na ir pridėkime dar Komunistų partijos istorijos buvusį profesorių p.Landsbergį- kur čia konservai?

Jiems tik raudonos vėliavos trūksta!

tesa, 2007 12 07 12:46

konservatorius ir socialdemokratus pavadinciau Siamo dvyniais.

Anot Novodvorskajos - musu Las Vege, saziningai nezaidziama. Pelnas lieka kazino. Iki rinkimu likus nedaug laiko, partijos ikalbines varnas [rinkejus] karkteleti reikalinga zodeli ir ismesti is snapo suri reikalinga kryptim. Uz tai partijos gaus "otkata". Tai vadinama - rinkimais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos politikos ideologinė impotencija

Parašytas: 12 Gru 2007 20:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

A.Bielskis. Lietuvos politikos ideologinė impotencija

Andrius Bielskis, filosofas, NK95, http://www.DELFI.lt
2007 gruodžio mėn. 12 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15290819

Lietuvos politikai galėtų pasimokyti iš Machiavellio vienos labai svarbios tiesos – politiko tikslas yra valdžia. Tačiau ne bet kokia valdžia yra verta dėmesio. Net garsusis Renesanso Florencijos amoralios politikos sampratos kūrėjas nemanė, kad valdžia yra savitikslė.

Kaip tik todėl Machiavellis pagrįstai niekino tuos menkaverčius politikus, kurie ne tik bet kokiomis priemonėmis siekė valdžios, bet tai darė banaliai – neturėdami nei kilnių tikslų, nei idėjų.

Šiandien Lietuvoje vyrauja kaip tik tokia politika, politika be idėjų ir tikslų. Vardan banalios seimo ar savivaldybės kėdės mūsų tūlas politikierius bėga iš vienos partijos į kitą, eina į koalicijas su bet kuo ir bet kada.

Pavyzdys čia galėtų būti kad ir mažumos vyriausybė bei per ilgai užsitęsusi konservatorių ir socialdemokratų draugystė. Juk vertinant ją tradicinės europietiškos politikos prasme tokia politika yra nesuvokiama anomalija. Ar būtų įmanoma koalicija tarp socialdemokratų ir konservatorių, sakykime, Italijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje? Vargu, nes jokia save gerbianti socialdemokratų partija neitų į koaliciją su savo didžiausiais ideologiniais priešininkais konservatoriais.

Žinoma, situacija Lietuvoje yra specifinė, nes pagrindinė pastarųjų kelių metų pseudo ideologinė skirtis buvo ir tebėra tradicinės partijos prieš populistines partijas. Nuo pat Pakso apkaltos Lietuvos „tradicinės“ partijos ilgainiui ėmė save priešinti populistiniams Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskich politiniams dariniams, teigdamos, kad tik jos vienintelės yra „tikrųjų“ politinių vertybių ir tradicijų nešėjos.

Tačiau šiandien tuo galima labai stipriai abejoti pirmiausia dėl to, kad kaip tik tradicinių europietiškų moralinių ir politinių vertybių nebuvimas Lietuvos parlamentinėje politikoje ir lėmė populistų įsitvirtinimą. Arba kitaip tariant, tradicinių partijų impotencija ir cinizmas paskatino, kad didelė dalis labiausiai vargstančių žmonių pasirinko populistus.

Kokių tuomet vertybių labiausiai reikėtų ir kodėl nūdienos Lietuvos politika atrodo tokia apgailėtina? Visų pirma, skirtis tarp orientacijos į Rytus ir į Vakarus, į „komunistinę praeitį“ ir „kapitalistinę ateitį“ šiandien yra seniai pasenusi ir mažai reikšminga. Tai byloja kad ir tas faktas, jog Lietuva 2004 metais referendume dėl narystės Europos Sąjungoje vienareikšmiškai pasisakė už, taip išreikšdama savo „pro-vakarietišką“ orientaciją. Šis pozicijos pareiškimas buvo toks nedviprasmis ir akivaizdus, kad britų bulvarinis laikraštis „The Sun“, komentuodamas referendumų rezultatus, lakoniškai pareiškė, kad Lietuva yra labiausiai „pro-vakarietiška“ visuomenė visoje Rytų Europoje.

Šiandien politinėms partijoms tikslingiausia būtų grįžti prie Karlo Markso kažkada suformuluotos darbo ir kapitalo interesų priešstatos. Be abejo, Karlas Marksas yra itin nemalonus provincialiam lietuviškam mąstymui. Mes vis dar galvojame, kad visa, ką Marksas yra kada rašęs, kalbėjęs ir galvojęs, yra niekinga ideologija ir didžiausias melas. Ši marksofobija tampa ypač juokinga paskaičius krūvą verslo etikos vadovėlių. Net ir pačiuose dešiniausiuose amerikietiškuose verslo etikos vadovėliuose rasime bent po skyrių paskirtą Markso politinei ekonomijai.

Karlas Marksas klydo ir turi būti kritikuojamas dėl daugelio priežasčių. Tačiau jis neklydo, teigdamas, jog kapitalistinėje visuomenėje visuomet egzistuos fundamentalus darbo ir kapitalo interesų konfliktas. Kaip tik šis konfliktas nuo pat XIX a. vidurio formavo Europos parlamentinę politiką.

Europos socialdemokratijos tradicija, susiformavusi Antrojo internacionalo metu, suvokė savo pagrindinį politinį tikslą kaip sistemišką darbo žmonių interesų gynimą. O ginti iš tikrųjų buvo ką: 16 valandų per dieną dirbančius vaikus, gyvuliškuose barakuose gyvenančius vyrus ir moteris, žmones už grašius dirbančius Silezijos anglies kasyklose ar Mančesterio tekstilės fabrikuose. Ir reikia pasakyti, kad kaip tik organizuoto darbo/profsąjunginio judėjimo dėka šiandien mes, europiečiai, turime tokias gyvenimo ir darbo sąlygas, kurių neturėjo mūsų protėviai – 8 valandų darbo dieną, kurią beje mūsų mylimieji pramoninkai nori ženkliai padidinti, civilinius kodeksus, kurie reguliuoja, kaip darbdavys gali elgtis su savo darbuotojais, teisę į apmokamas atostogas, išeitines pašalpas, teisę sirgti ir būti neišmestam, teisę į darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą ir pan.

Tačiau ar mes Lietuvoje iš tikrųjų turime šias teises? Darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą? Kai kurie iš mūsų taip. Bet ką pasakytų mokytojai, universitetų dėstytojai, ligoninių ir poliklinikų gydytojai, žemiausio rango vadybininkai, gamybos sektoriaus darbininkai ar policininkai? Kodėl tuomet Lietuvos socialdemokratai nesugeba įžvelgti, kad kaip tik pirmiausia jie turėtų imti ginti dirbančių žmonių interesus ir teises?

Būtų naivu tikėtis, kad šiandien p. Brazausko ir p. Kirkilo socialdemokratų partija ims atstovauti darbo interesams – staiga pradės bendradarbiauti su iš lėto atgimstančiomis profsąjungomis, rūpintis viešojo sektoriaus reformomis, dirbančiųjų teisėmis, socialine atkirtimi bei skurdu. O jie to nedarys kaip tik dėl to, kad nuo pat Sovietų Sąjungos kompartijos laikų visuomet buvo kapitalistinė partija – iš pradžių valstybinio-nomenklatūrinio kapitalizmo, o vėliau privataus stambiojo kapitalo interesų partija.

Tačiau liūdniausia yra tai, kad mes iki šiol nesuvokiame, jog pirmiausia patys turime imti ginti savo interesus, ginti juos kolektyviai. Aktyviai burtis į profesines gildijas tam, kad galėtumėme spausti kapitalą (ir visai nesvarbu valstybinį ar privatų), kuris turi vienintelį tikslą, t.y. iracionalų siekį didinti save, ir kuris visuomet ieškos teisinių, moralinių ir kitų spragų kaip minimaliais kaštais pareikalauti iš mūsų daugiau nei galime duoti.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Senukas, 2007 12 12 10:58

Labai teisingai parašyta.

Politinė impotencija Lietuvoje jau pasiekė viršūnę. Kad taip elgiasi komuniagos, tai manęs nei kiek nestebina, nes jiems reikia bet kokia kaina išlikti ir toliau krautis turtus tautos ir valstybės sąskaita, toks jau jų istorinis įprotis, kurio taip greitai nepanaikinsi. Jie jokios ideologijos iš esmės nebeturi.

Bet mane stebina TS ir Kubiliaus laikysena ir elgesys, draugystė su komuniagomis, kuri leidžia ir toliau bolševikams būti valdžioje, plėšti ir skurdinti šalį. Toks vadų elgesys manau yra nusikalstamas, nes komuniagų laikymas nepriklausomos Lietuvos valdžioje yra niekuo nepateisinamas, tai yra nusikaltimas. Kodėl taip daro kubilius ir visa TS viršūnėlė - tai didelis klausimas.

Nemanau, kad jie yra tokie kvaili ir to nesupranta, matyt šaknys yra giliau. Todėl ir jų tikslas ir veiksmas sunaikinti arba pajungti visas dešiniąsias partijas ir jėgas sau atrodo vis keisčiau ir įtartiniau. Įsivaizduokime kas bus toliau.

Lieka viena vadinama dešinioji partija TS, kuri ir toliau remia komuniagas, geriausiu atveju pasikeičia vietomis: pozicija-opozicija. Kas iš to Lietuvai ? Juk politika ir veiksmai, realūs darbai nuo to Lietuvoje nesikeičia. Abiejų partijų viršūnėlės visa laiką valdžioje (pozicija-opozicija), bet praktiškai paremdamos vieną kitą vykdo tą pačią, Lietuvą žlugdančią politiką. To rezultatas - Lietuva merdėja.

Ar mes to tikėjomės ir to norime ? Pagalvokime. Pirmiausia turi galvoti konservatorių runkeliai, kurie kartu su Kubiliumi taip pat yra atsakingi už Lietuvą ir jos ateitį. Taip elgiantis ir toliau Lietuva neturi ateities. Būtini kardinalūs pakeitimai ir pokyčiai, pirmiausia TS viduje, o paskui ir valstybėje. Komunistų ir politinių impotentų vieta istorijos sąvartyne.

Barbosas, Bielskis'ui, 2007 12 12 11:02

Sovietinė okupacija nužmogino, demoralizavo valdančią kastą, kuri iš esmės ir dabar valdžioje tebėra........................V a čia visų bėdų šaknys.........

Samas, 2007 12 12 11:28

Va, kol bus tokių, kurie komuniagomis vadina socdemus, nors buvusių komunistų pilnos visos partijos, tol politinė sumaištis nesibaigs. Ir "tradicinės" partijos. Kokias tradicijas jos turi? Kuo jų pažadai skiriasi nuo "populistinių"? Visos vienodos, tik "tradicinės" jau apvylė rinkėjus, o "populistinės" dar nepatikrintos.

Autoriui: klystate sakydamas, kad sovietmečiu nebuvo rūpinamasi žmogumi. Buvo ir daug labiau nei dabar.

Kybartietis, 2007 12 12 13:16

Vakarų pasaulyje jau seniai nėra laukinio kapitalizmo, tokio koks šiandien egzistuoja Lietuvoje. Demokratiškos valstybės sukūrė politines sistemas kuriose Valdžia visuomet yra priversta balansuoti visuomenės interesus prieš kapitalo interesus. Todėl niekam nereikia mėginti aiškinti kad Markso teorijos yra ir šiandien labai aktualios. Tik Lietuvoje Marksas dar turi reikšmę nes Valstybės politinę sistemą valdo komunistų partijos dėsniai ir politinių partijų interesų viršenybė be jokio atsižvelgimo į visuomenės interesus.

Tete Karlas, @kapitalas, 2007 12 12 13:50

Musu, tap vadinami politikai nera skaite, nekalbant apie studijavima, K Markso.Visos Lt dabartines partijos- tai iseiviai is kompartijos, KGB ir kitu tarybiniu strukturu.Vienos savo iskabas papuose socdemu, kitos konservatoriu, trecios is vis nieko nereiskianciais pavadinimais.

O ju visu(partiju) esme viena- ginti stambaus kapitalo(valstybinio ir privataus) interesus.Kitaip ir negali buti.Todel, kad Seime, vyriausybeje susibure, susiburia dvieju kategoriju subjektai: tie, kurie neturi kapitalo ir nori ji tureti ir tie, kurie jau susikombinavo kapitala ir nori ji dauginti.Seime nebuvo, nera ir artimiausiu laiku nebus znoniu, kuriems rupetu valstybes reikalai.Ju lyg ir yra, bet jie tokie vienisi ir pazeidziami, kad ju net gaila.

Todel versiu tautos pilieciams reikia suprasti, kad niekas nepasirupins paprastais versiais, tik jie patys.Pvz. gydytoju, mokytoju, policininku, gaisrininku problemos.

Dauzosi visi pavieniui, mokytojai nesugeba net vieningu profsajungu sudaryti, taip pat ir kiti, nes valdzia bijodama vieningumo' dali versiu paperka pazadais, saldainiais.Pavieniui-tai nezymios , ir dar suskaldytos visuomenes pajegos.

Paziurekime Prancuzjoje, vienos profsajungos remia kitas, paralizuota visa salis, -cia tai jega.Lietuvoje taip pat reikia jungtis vienodus interesus turincioms gruopuotems- mokytojams, gydytojams , policiniankams , gaisrininkams slaugos darbuotojams,- tai tuomet bus zenkli , arti 100 000 zmoniu kritine mase.

Pries tokia kapitalo atstovams sunku atsilaikyti.Pinigu atlyginimams didinti LT yra daugybe galimybiu.Juk kvailas premjeras pats prasitare, kad energetikai sutiko susiverzti dirzus ir pamazinti pelna, kad neva galima butu nedidinti el. energijos privat. vartotojams.Kitoje salyje premjerui toks liapsusas butu kainaves ne tiktai posta, bet ir galva.O musu versiu tauta neisnaudoja tokiu silpno premjero kalbu.

Kol svarbiausiu valstybeje, visuomene aptarnaujanciu sluoksniu zmones nepasidarys vieningi ir nepareiks vieningos savo nuomones ir nepareikalaus atlyginimu, prilygstanciu ES analogisku grupiu atlyginimams, tol uz maista, kura, drabuzius mokesime ES kainomis , o atlyginimus gausime TSRS kainomis.

Na susipraskite galu gale pridedamaja verte gaminantis(bet ne sau gaminantis) darbo pisokliai, viskas jusu rankose.Atsisakykite dangiskus stebuklus zadanciu partiju pazadu.

Pradekite kurti tikras savivaldybes, susirinkite ir pradekite deti centa prie cento, kaip tai dare sveicarai, spreskite savo problemas prie namu, suraskite, patikrinkite savivaldybes zmones ir isrinkite pacius padoriausius(tokiu esama) kurie isrinkti i Seima stoves uz jusu idejas ir lukescius musru.

Netikekite svetimais pranasais, nes jus juos jau spejote pazinti iki siol pagal vaisius, o vaisiai tai kartus ir su kvapeliu.Atskirkite muses nuo kotletu , ir muses nuleiskite ten, kur jos paprastai veisiasi....Visos Lietuvos versiai tapkite zmonemis ir vienikytes, nes zmones, kuriu seimininkais tapo pinigai, niekuomet neuzjaus Jusu!

Kazimieras, 2007 12 12 18:58

Jaunikaiti, ar Tamsta skaitėte Markso "Kapitalą"? Pagal tokius naivius sanprotavimus akivaizdu, kad ne. Vakariečiai beveik niekada nesiremia Markso originalais, o tik gausiomis jo interpretacijomis. Marksas nuobodus, o komentatoriai, pavyzdžiui, K. Kautskis ir vėlesni, skaitomi lengvai, vos ne kaip kaip romanas.

Toks pat yra ir L. Donskis, "pažįstantis" Marksą iš vakariečių atpasakojimų bei socialistinių interpretacijų. Apie Marksą paplitęs toks kalambūras: "Visi žino, kad Marksas - genijus. Ypač tvirtai įsitikinę tie, kurio jo niekad neskaitė". Atrodo, kad ir Jūs iš jų tarpo.

Žygeivis, 2007 12 12 19:00

Įdomu, kiek dar metų mūsų kosmopolitinė žiniasklaida mulkins žmones savo pasakomis apie "dešinius" konservatorius ir "kairius" socialdemokratus.

Visoje Europoje jau seniai išryškėjo pagrindinė takoskyra - tarptautinėms korporacijoms tarnaujantys kosmopolitai-liberalai ir savo tautoms tarnaujantys tautininkai-nacionalistai-patriotai.

Deja, Lietuvoje visus praėjusius 17 metų valdo būtent kosmopolitai-liberalai, labai mikliai susigrobę visą vertingiausią valstybės ir žmonių, prieš okupaciją, valdytą turtą - žemes, miškus, ežerus, gamyklas, bankus, ....
------------------------------- -------------------

Tikriems tautininkams-nacionalistams-patriotams istorija yra įdomi (kaip ir kiekvienam normaliam žmogui), tačiau žymiai svarbesnė yra dabartis ir ateitis: mums, lietuviams - lietuvių tautos ir lietuvių kalbos.

Nes jau akivaizdu, į kokį "šviesų" rytojų mus veda kosmopolitiniai mankurtai, valdantys Lietuvą.

Dar Suslovas 1945 m. pasakė: "Lietuva bus, bet be lietuvių".

Tai ir yra visokeriopai skatinama Suslovo "įpėdinių" - lietuviai ekonomiškai verčiami emigruoti iš Tėvynės, o į jų vietą privežti pigios darbo jėgos (jei ne iš Turkijos, tai bent jau iš Baltarusijos ar Ukrainos).
------------------------------- -----------------

Ir DELFI komentaruose jau rašoma nebe lietuviškomis raidėmis, o angliškomis - įdomu, negi visi šie komentatoriai nežino, jog lietuvių kalboje yra ir tokios raidės, kaip ą č ę ė į š ų ū ž?

Tačiau labai aktyviai naudoja nelietuviškas W ir Q.

Žygeivis, 2007 12 12 19:06
--------------------------------------------------------------------------------

Balsuotojas, 2007 12 12 16:41

Kad komunistai su konservatoriais ėjo į koaliciją ir aš niekaip nesuprantu. A. Kubilius šiuo klausimu galėtų ir turėtų pasiaiškinti. Taip, kaip aš už šią partiją nuo jos įsikūrimo, turiu norą žinoti paprasčiausią tiesą. Gamtoje būna stebuklų šuo su kate žaidžia, bet politikoje - kažkas naujo. Ir aplamai LSDP turėtų keisti pavadinimą, duodu patarimą: Social kapitalistai anarchistai.

Tuo tarpu TS politikoje ryškiai matosi socialistinė politinė orientacija.

------------------------------- -------------------

Tai tik dar kartą įrodo visokiems naivuoliams, kad KOMUNISTAI IR KGBISTAI VISADA DIRBO RANKA RANKON (nepriklausomai kokiai partijai priklausytų)...

Kol Lietuvoje į valdžią neateis tikri patriotai, tol mus ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė "centristų" tos "lazdos" viduryje.

Tai juk ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 24 Sau 2008 15:22. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 22 Sau 2008 17:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

K.Girnius. Ar išmuš populistų valanda?

Kęstutis Girnius, http://www.DELFI.lt
2008 sausio mėn. 22 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15701187

Politika neprognuozuojama, bet populistinės Lietuvos politinės partijos turi pagrindą tikėtis pergalės šį rudenį Parlamento rinkimuose. Sąlygos yra joms nepaprastai palankios. Auga infliacija bei korupcija, tradicinės partijos blaškosi, jos neturi nei įkvepiančių vadovų, nei naujų minčių.

Didėja gyventojų nepasitenkinimas ūkiu. Šuoliuoja infliacija, lėtėja ūkio augimas.

Net jei pasitvirtintų optimistinė premjero G. Kirkilos prognozė, kad nuo metų vidurio infliacija ims mažėti (ir yra pagrindo tuo abejoti), produktų ir paslaugų kainos toliau didės, nors gal ne taip sparčiai kaip pavasarį, kai metinės infliacijos rodiklis gali pasiekti dviženklį skaičių.

Be to, koks bebūtų inflacijos lygis, jis žmonėms visada atrodo didesnis negu iš tiesų yra. Jie labiau įsidėmi, kiek pabrango prekes negu kiek padidėjo jų atlyginimai.

Nors neigiamos infliacijos pasekmės paveikia kiekvieną gyventoją, infliacija labiausiai kenkia vargingesnius gyventojus. Kiekvieną kartą kai jie užsuks į parduotuvę, jie pajus, kad jų gyvenimas pasunkėjo. Neįsivaizduoju, kad jie balsuotų už infliacijos pažaboti nepajėgusius politikus.

Sąjūdis pralaimėjo 1992 m. parlamento rinkimus dėl įvairių priežasčių, bet prisidėjo ir tai, kad rinkimai vyko itin šaltą rudenį, o butai nebuvo šildomi, nes valstybei truko lėšų. Tada šalti būtai buvo kasdieninis ūkio nuosmukio priminimas, kaip šį rudenį pabrangusios prekes bus nuolatinis priekaištas valdančiajai koalicijai.

Stiprėja regimybė, kad Lietuva tampa vis labiau korumpuota šalis, kurioje vieni įstatymai galioja vadinamajam elitui, kiti eiliniams piliečiams. Reikia tik pasivaikščioti pajūriu arba paežere, pažvelgti į užtvertas pakrantes, kad matytum, jog įstatymai viešai nepaisomi ir valdžia su tuo susitaiko.

Nacionalinio investuotojo kūrimo istorija neliks be poveikio. Galima ginčytis, ar “Leo.Lt” kūrimas vyko skaidriai ar neskaidriai, bet liko neišdildomas įspūdis, kad privati bendrovė šokdino valstybę, jai diktavo sąlygas, ir kad kai kurie aukšti pareigūnai uoliau gynė “NDX Energijos” negu valstybės interesus.

Net pats premjeras prabilo “NDX energijos” argumentais, aiškindamas, kad jei būtų dabar stengiamasi atnaujinti derybas, “nebus su kuo derėtis.” Lyg nebūtų kitų lietuviškų bendrovių, kurios ryžtųsi investuoti į potencialiai labai pelningą projektą, turintį valstybės garantijas. Politinė sąskaita už energijos kainų kilimą bus, teisingai ar neteisingai, pateikta valdančiosioms partijoms.

Valdžios institucijų ir partijų reitingai yra žemi, daugelis rinkėjų yra giliai nusivylę vyriausybe ir seimu. Paprastai šitokiomis aplinkybėmis stiprėja opozicinės partijos, pritraukdamos nusivylusius rinkėjus. Bet dabartinis parlamentas yra ypatingas tuo, kad nebuvo aiškios takoskyros tarp valdančiųjų ir opozicijos partijų. Valdančios koalicijos sudėtis keitėsi kelis kartus, kai kurios partijos, kaip konservatoriai, neoficialiai palaikė vyriausybę.

Partijos skilo, persitvarkė, deputatai perbėginėjo iš vienos partijos ir frakcijos į kitą, kurė naujas frakcijas. Išdilo riba tarp valdžios ir opozicijos, tad visos tradicinės partijos veikiausiai pajus rinkėjų rūstybę.

Padėtis dar ypatinga tuo, kad nebėra tradicinių kairiųjų partijų, kurios yra vargingųjų prieglobstis ūkio smukimo metais. LSDP elektoratas jau kurį laiką keičiasi. Seniai blėsta pirmaisiais nepriklausomybės metais sukurtas ‘paprastų žmonių’ gynėjo įvaizdis. Nors kadaise partiją palaikę vargingesni, ypač kaimo gyventojai, pastaraisiais metais jie vis dažniau balsuoja už Darbo partiją ar Naująją Sąjungą.

Po Kirkilo vyriausybės išdaigų net ištikimiausio vargingesnio socdemo ranka nebepakils balsuoti už LSDP. Aloyzo Sakalo ir Broniaus Genzelio pasisakymai bei pastangos kurti Socialinio teisingumo frakciją rodo, kad ir daugelis partijos veteranų mano, kad dabartinė vadovybė išdavė socdemų vertybes ir siekius.

Tradicinės partijas galėtų atgaivinti nauji charizmatiniai vadovai, kurie pajėgtų rasti ryšį su rinkėjais, suteiktų naują, patrauklų atspalvį partijos programoms. Bet jų nematyti. Pilki veidai vyrauja ir populistinių partijų vadovybėse. Bet tai joms turės mažesnį poveikį, nes daugėlis populistinių partijų remėjų labiau balsuoja prieš valdžią negu už kurią nors specifinę patiją.

Didelį vaidmenį suvaidins Algirdas Paleckis, demogoginis populistas, bet talentingas politikas, kuris taikliai leidžia šmaikščias strėles į oponentų silpnąsias vietas. Antai, jis kalba, kad socialinės įtampos “šalyje įkaito iki žarijų raudonumo.”

Ar galima veiksmingiau smerkti nutarimą pirkti Jurgio Maciūno darbus, negu nurodyti, kad jo darbai pavadinti „Dramblio išmatos", ir „Kristus myžaluose"? O Paleckio teigimas, kad Lietuvą “realiai vadovauja blogio ašis – Vainauskas, VP marketas ir valstybininkai” lengvai laimėtų viešųjų ryšių konkursą ir viena ar kita forma bus nuolat kartojamas per rinkimų kampaniją.

Nežinia, ką Paleckis darys. Gal jis kurs naują partiją, gal eis kartu su Paksu, gal pasitrauks iš politikos. Kaip bebūtų, jo iššūkiai neliks neišgirsti, jo pavyzdžiu seks kiti.

Kol kas nėra itin ryškių artėjančios populistų pergalės ženklų. Vilmorus tyrimai rodo, kad nuosekliai, nors ir letai smunka socdemų ir konservatorių populiarumus. Lapkričio mėnesį šias dvi partijas sudėjus palaikė 27,2 proc. apklaustųjų, gruodžio mėn. 26,3, o sausio 25.

Tuo tarpu darbiečių ir libdemų parama padidėjo nuo 23,3 proc. iki 25,3. Taigi, per tris mėnesius parama populistams vis-a-vis tradicines partijos ūgtelėjo keturiais nuošimčiais, o tai jau ne toks menkas skaičius.

Ne kartą pastebėta, kad populistinių partijų elektoratas mažai pakitęs nuo 1997 m., kai Artūras Paulauskas kandidatavo į prezidentus. Keičiasi tik jų numylėtas kandidatas. Šįmet esą esminių pokyčių nebus. Gal. Verta atkreipti dėmesį į kelis momentus.

Pirma, nemažą ‘nuskriaustųjų’ elektoriato procentą sudaro vyresnio amžiaus žmones. Per dešimtmetį dalis jų mirė arba tapo ligoniais, jų vietas perima kiti, tad populistai atsinaujina. Antra, šį kartą brazauskinis elektoratas balsuos ne už socdemus, bet už populistus. Trečia, vyresnio amžiaus žmonės ir įtūžę rinkėjai uoliau dalyvauja rinkimuose negu eiliniai piliečiai, o tai naudinga populistams.

Yra ir kitų veiksnių. Be reklamos negalima laimėti rinkimus, o reklama brangi. Nežinia, kas finansuos populistus, bet lyg šiol jiems netrūko finansinės paramos. Nors tikimybė maža, konservatoriai ir kai kurios centristinės partijos gali nutarti veikti kartu, net sudaryti rinkimų bloką, kad barjero neįveikiančių partijų rėmėjų balsai nebūtų pralošti. Kiekvienu atveju sunku įsivaizduoti populistams labiau palankių sąlygų.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Ar išgelbės dešiniuosius „dešinioji alternatyva“?-Dešinieji buriasi į koaliciją „Vardan Lietuvos“

Parašytas: 22 Sau 2008 20:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Dešinieji buriasi į koaliciją „Vardan Lietuvos“

http://www.lrt.lt
2008 sausio mėn. 22 d.

Tėvynės sąjunga, Lietuvos krikščionys demokratai, Liberalų sąjūdis ir nepartiniai asmenys buriasi į koaliciją „Vardan Lietuvos“. Pirmoji koalicijos konferencija rengiama penktadienį. Anot išplatinto pranešimo, sambūris, prasidėjęs kaip „dešiniosios alternatyvos“ iniciatyva, įgauna naują pavidalą.

„Lietuvai reikia šviežio ir stipraus postūmio, jai reikia ryžtingo proveržio, ir tai padaryti gali sutelkta atsakinga politika“,– teigiama koalicijos deklaracijos projekte.

Vienas jos iniciatorių Andrius Kubilius tikina, kad „valstybės gyvenime nebegali tęstis tokia sumaištis ir sąstingis“.

„Į koaliciją siekiame suburti geriausius Lietuvos protus, kurie nelieka abejingi ir kartu ieško išeities“ ,- sakė jis.

http://www.lrt.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis, 2008 01 22 19:05

Dar ir socdemus galėtų pasikviesti - vis tiek jau seniai bendradarbiauja su jais visais svarbiausiais klausimais (dar nuo tada, kai "Tėvelis" su AMB Vingio parke susiglaudę vaikštinėdavo).

Apskritai, Kubiliui labiau tiktų paskelbti šūkį: "Visi vagys - "goplia v kucu"."

Žygeivis, To Alex, 2008 01 22 19:24, 2008 01 22 19:30

Nesu toks naivus, kad tikėčiau sociologinėm apklausom, tačiau tendencija akivaizdi. Konserv. ir komuniag. reitingai akivaizdžiai krenta, o Paks. ir Uspaskich. auga.

Priežastys (pagrindinės) dvi:

- išmiršta senasis jų elektoratas
- per ilgai jie tarpusavyje "nenatūraliai draugavo" ir liaudis jau spjauna į abi šias "tradicines jėgas".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 23 Sau 2008 00:25. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 22 Sau 2008 20:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Ar išgelbės dešiniuosius „dešinioji alternatyva“?

http://diskusijos.patriotai.lt/viewtopic.php?t=2194

Puritonas rašė:

http://www.alfa.lt/straipsnis/154952
Citata:
"Jų pasiryžimas yra toks didelis, kad apima net ir galimybę vėl bendradarbiauti su triukšmingai iš partijos pasitraukusiu buvusiu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Prisipažinsiu, patikėti tuo man būtų sunku, bet šią savaitę V.Savukyno laidoje per LTV 2 G.Vagnorius pareiškė, kad yra šiokių tokių projektų su konservatoriais, o šalia sėdėjusi Irena Degutienė to nepaneigė, o tik paslaptingai linksėjo galva."
Komentaras - vienoje valtyje su Vagnoriumi..?
Citata:
"P.Auštrevičius tikriausiai taip pat patektų į galimų lyderių sąrašą, tiesa, tik į kokį trečią ar ketvirtą dešimtuką. Dar kiek žemiau galėtų atsidurti G.Steponavičius ir jau Lietuvoje pamirštas liberalų mohikanas E.Gentvilas. Kodėl apie juos kalbu? Todėl, kad toje pačioje laidoje G.Steponavičius užsiminė, jog ir Liberalų sąjūdis kalbasi su konservatoriais".
Komentaras - dar ir su liberalais..? Kažin, atviros sienos, transnacionalinės korporacijos ir pederastų santuokos taipogi įeis į "Dešiniąją alternatyvą"?
Citata:
"Tikėtis šių partijų vienijimosi, žinoma, būtų sunku, bet plačioji koalicija rinkimams šiandien atrodo visai tikėtina."
Komentaras: kas trukdo koalicinį modelį rinktis tautininkams?
Citata:
"Mano apytiksliais skaičiavimais, konservatorių, krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio ir dar tautininkų bei G.Vagnoriaus rėmėjų per minėtus rinkimus buvo 25–28 proc".
Komentaras: gerai, jog bent kartą ir tautininkus prisiminė...
Citata:
"Norint gauti tą stiprybės efektą reikia suvienyti visus, įskaitant ir A.Zuoko Liberalų ir centro sąjungą, visus Centro partijos, „Jaunosios Lietuvos“ likučius ir galbūt net A.Paulausko socialliberalus."
Komentaras: dar ir jaunalietuvius - podraug su prokuroriniais tvoručiais :) Kodėl pamiršta Darba parcija?
Citata:
"Bėda ta, kad tikriesiems dešiniųjų rinkėjams to sakyti nereikia, jie ir taip visa tai jau mintinai išmokę, o štai potencialiųjų „dešiniosios alternatyvos“ rėmėjų ir ypač tų, kurie galbūt pastaruoju metu numoję ranka nebėjo į rinkimus, visa tai „nebeveža“. „Dešiniajai alternatyvai“, jei ji nori laimėti ir pagaliau išlįsti iš apkasų, reikia naujos idėjos. Tokios, kuri patrauktų, tokios, kuria patikėtų."
Komentaras: Būtent. Štai uždavinys tautiniam frontui.

Margeris rašė:

Dešinieji buriasi į koaliciją „Vardan Lietuvos“

Penktadienį, sausio 25 d., Vilniuje vyks pirmoji Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” konferencija “Kokios permainos šiandien būtinos Lietuvai?”, pranešė Seimo Tėvynės sąjungos frakcija.

Jos išplatintame pranešime sakoma, kad sambūris, prasidėjęs kaip “Dešiniosios Alternatyvos” iniciatyva, dabar jau įgauna Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” pavidalą, į kurį vienijasi Tėvynės sąjunga, Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis bei įvairūs partijoms nepriklausantys Lietuvoje žinomi žmonės.

“Lietuvai reikia šviežio ir stipraus postūmio, jai reikia ryžtingo proveržio, ir tai padaryti gali sutelkta atsakinga politika, vertinant padorumą, išmintį ir santarvę”,- teigiama “Dešinioji koalicija: Vardan Lietuvos” deklaracijos projekte.

Šio sambūrio nariai mano, kad geresnę Lietuvą galima sukurti tik užtikrinus skaidrią ir sąžiningą politiką ir įvykdžius permainas įvairiose mūsų gyvenimo srityse.

“Į koaliciją siekiame suburti geriausius Lietuvos protus, kurie, suprasdami, kad valstybės gyvenime nebegali toliau tęstis tokia sumaištis ir sąstingis, nelieka abejingi ir kartu ieško išeities”,- pranešime cituojamas vienas iš Dešiniosios koalicijos kūrėjų TS pirmininkas Andrius Kubilius

http://www.balsas.lt/naujiena/180330

Salvis rašė:

Čia šiaip jau gan senas projektas. Mačiau, dar 2003 m. Kubilius ir Co. išleidę tokiu pavadinimu knygelę.

Konservai greit su socdemais susilipdys, jei jų reitingai ir toliau taip smuks:

"Vilmorus tyrimai rodo, kad nuosekliai, nors ir lėtai smunka socdemų ir konservatorių populiarumus. Lapkričio mėnesį šias dvi partijas sudėjus palaikė 27,2 proc. apklaustųjų, gruodžio mėn. 26,3, o sausio 25.

Tuo tarpu darbiečių ir libdemų parama padidėjo nuo 23,3 proc. iki 25,3. Taigi, per tris mėnesius parama populistams vis-a-vis tradicines partijos ūgtelėjo keturiais nuošimčiais, o tai jau ne toks menkas skaičius."

(šaltinis - K.Girnius. Ar išmuš populistų valanda?
2008 sausio mėn. 22 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15701187 )

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Sau 2008 15:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

T.Čyvas. Sena naujoji dešinė

Tomas Čyvas, „XXI amžius“
2008 sausio mėn. 24 d.

Konservatoriams ir jų sėkmingai virškinamoms partijoms ir partijėlėms kuriant vadinamąją „dešinę alternatyvą“, verta darsyk įsižiūrėti – ką gi tokio naujo ir kitoniško pastaroji galės pasiūlyti Lietuvos politikai.

Aišku, kad ne gausą naujų veidų, nes skirtumas tik toks, jog sąrašuose į daugmaž praeinančias pozicijas per Seimo rinkimus bus patalpinti minėtų partijėlių lyderiai, kuriems tai akivaizdžiai ir yra pagrindinis motyvas bei stimulas šiai „santuokai be meilės“.

Tautoje nutekėjimas iš išskaičiavimo kartais vadinamas ir santuokos liudijimu pridengta prostitucija, bet tebūnie, sakykime, kad niekas to nė nepastebėjo. Pagaliau, svarbu ne veidai ir pavardės, o politinė elgsena.

Imkime ir patikėkime prielaida, jog tautininkų, konservatorių ir gal dar kokių nors ten politinės paraštės senbuvių vadai yra „idėjiniai“, tiki tveriamo padaro galia, trokšta kitokios, kokybiškesnės dešiniosios politikos. Tarkim, jie kuria naują darbotvarkę Lietuvai.

Naujas alternatyvus dešinysis ledlaužis programiškai galutinai susitupėti ketina po visų formalių procedūrų, suvažiavimų ir programų tvirtinimų. Tad apie tai, ką naujo, svarbaus ir efektyvaus jis Marijos žemei ketina ir gali pasiūlyti, lieka spręsti iš dabartinės politinės praktikos. Darinio ašimi buvo ir liks konservatoriai, o dar tiksliau – dabartinė jų vadovybė, kartu su visomis savo strategijomis, taktikomis ir įpročiais.

Apie „dešiniosios alternatyvos“ projektą žinome jau ne pirmą mėnesį, tad ir spręsti apie minėtos jo „ašies“ veiksmus, lemsiančius naujosios partijos ateitį, galima pagal pastaruosius konservatorių veiksmus bei pasisakymus. Daug negudraudami, imkime ir prisiminkime – ką gi jie nūnai pasakoja ir siūlo tautai vidaus ir užsienio politikos klausimais.

Realūs žygdarbiai

Kokios buvo svarbiausios praėjusių metų politinio gyvenimo aktualijos? Valstybę sukrėtęs ir užkulisius praskleidęs Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalas ir Seimo bejėgiškumas bei Prezidento, Vyriausybės vykdytas tylus, bet atkaklus buvusio šios kontoros vadovo ir iki šiol ramiai tebetriūsiančių jo pavaduotojų gynimas.

Niekas neatšaukė Seimo išvadų, kurios aiškiai byloja, jog šalies saugumui padaryta žala, bet niekas už tai neliko atsakingas, o Prezidentas Valdas Adamkus iki šiol net nerado reikalo prisipažinti bent jau suklydęs, kuomet gynė instituciją siaubusį, parlamentui akis dūmusį bei draskiusį KGB rezervininką.

Kaip elgėsi naujojo dešiniųjų projekto lipdytojai? Jų aktyvumas, reikalavimai ir principingumas nuslinko užmarštin, vos tik direktoriumi tapo Povilas Malakauskas, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, sutars su „valstybininkais“ ir visais kitais, kas leis jo „žvalgybinei bendruomenei“ veikti be kontrolės ir atsakomybės – KGB stiliumi.

Veltui kas būtų tikėjęsis, jog P. Malakauskui už jo pavaduotojų tolesnį laikymą ir leidimą vystyti veiklą, kurią taip neigiamai įvertino parlamentas, būtų užduodami kokie klausimai ar reiškiami ultimatumai.

Be reikalo kas manytų, jog konservatoriai, kurie pradžioje taip energingai skelbėsi tvarkysią šalies žvalgybą, būtų siūlę bent dalį mokytojų algoms ar kitoms reikmėms reikalingų biudžeto lėšų paieškoti biudžeto eilutėse, lemiančiose savo valstybę ir piliečius su svetima ir priešiška šalimis susijusių vertelgų labui šnipinėjančios „bendruomenės“ kišenę. Pradinis artikuliuotas ir reiklus tonas virto anemišku lemenimu bei atsikalbinėjimu: „darysime, spręsime, sieksime“..., o jei neišeis – ką padarysi?

Ką atsinaujinantys ir alternatyvas buriantys konservatoriai darė Lietuvos energetinės nepriklausomybės srityje? Ogi tiesiog prisitaikė prie kažkur pirtyse ar kazino suderėtų „trigalvio“ projekto sąlygų. Vasarą jie ne kaip opozicionieriai, o kaip tikrų tikriausi satelitai (butaforinės partijos šalia komunistų egzistavo ir VDR bei Varšuvos pakto laikų Lenkijoje) kėlė rankas už šį projektą.

Klausantis jų dabar atrodo, kad jį kritikuoja ne dėl akivaizdžiai korupcinės kilmės bei tikslų, o tik todėl, kad jis nepakankamai dailiai sutvarkytas. Nepakankamai prikaišiotas nieko nereiškiančių tariamų „saugiklių“ ir šakėmis ant mėnulio užrašytų pažadų pastatyti atominę elektrinę, elektros tiltus ar šiaip kokį šviesų bei sotų rytojų.

Apie pagrindinę problemą – valstybės užvaldymą ir priimamų sprendimų faktišką pagrobimą iš tautos rinktų atstovų kompetencijos jau šnekama taip, kad niekas neduok Dieve nenugirstų ir nesupyktų.

Akivaizdus įrodymas, jog konservatoriai sąmoningai ar nesąmoningai susitaikė su valstybės užvaldymu, yra jų pozicija dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus darbo pratęsimo. Išgirdęs, jog yra iniciatyvų rengti referendumą šiuo klausimu, Tėvynės sąjungos branduolinių ir tarptautinių reikalų žinovas Audronius Ažubalis pareiškė: „Tai diversija prieš Lietuvą, kuri galutinai pavers mus parijais Europos Sąjungoje. Maža to, tai galutinai sužlugdys bet kokias galimybes derėtis su Europos Komisija dėl antrojo bloko darbo pratęsimo“ (Balsas.lt 2008-01-03).

Vaje, kaip baisu – bus “sužlugdyta galimybė”, kuria niekas nesinaudoja ir visada neigė egzistuojant (nuo A. Valionio iki paties Prezidento V. Adamkaus). Ką pastaruoju metu nuveikė konservatoriai, kad priverstų G. Kirkilą, kuriam Albinas Januška vargu ar pataria tai daryti, pagaliau imtis šių derybų?

Nežinau, kaip ten su tom partijom, bet lietuvių diplomatijos šefai, o dėl minėtų priežasčių - ir patys konservatoriai kartais labiau primena tuos egzotiškų kraštų aborigenus, kuriuos Vakarų kraštų keliautojai pamalonindavo “dovanodami” neinančius laikrodžius arba beverčius skambaliukus. Mainais į perlus ir kitokius iš tiesų vertingus dalykus.

Žinoma, Lenkijos prezidentui niekas nepasakys, kad jis metų europietis, tačiau jo valstybės interesų teks paisyti, nemažai nusileidžiant, net ir pro sukąstus dantis. O štai konservatoriai bei juos be išlygų palaikantys apžvalgininkai, kaip Lina Pečeliūnienė (“Valstiečių laikraštis” 2007 12 04), gali ploti katučių ir keista, kodėl dar nešoka rateliu aplink prezidentūrą, išgirdę apie tokią reikšmingą kiekvienam Lietuvos žmogui regaliją.

Nesvarbu, kad ją davė net ne kokia Europos Komisija, o šiaip – visuomeninė institucija. Visi, kas drįsta bent kiek “gadinti šventę”, yra apšaukiami neišmanėliais ir beveik azijatais. Čia dera priminti, kad garbingas ir solidus žurnalas “Time” Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną irgi išrinko metų žmogumi. Gal tai priežastis tris kartus nusilenkti į Kremliaus pusę ir atsiprašyti, kad mums tik pasirodė, jog jis viso labo ekskagėbistas ir diktatorius?

Tėvynės sąjungos strategija bei ir visa jos laikysena remiasi „valstybininkų“, seniai uzurpavusių Lietuvos užsienio politiką, primesta melaginga ir darančia valstybei milžinišką žalą prielaida, esą Lietuva ES teturi būti drausmingu ir uoliu „spaliuku“, kuo greičiau, net neskaičius, ratifikuojančiu įvairiausias ‚konstitucijas“, kurias kiti paskui išmeta į šiukšlyną. Aišku, kodėl to reikia „valstybininkams“.

Briuselis, kaip ir bet kuris kitas „centras“, mėgsta drausmę ir mainais už ją gali be kalbų atseikėti kažkiek daugiau pinigėlių (nesvarbu, kad ne visi sėkmingai įsisavinami), blizgučių bei regalijų tiems, kas jas mėgsta. Svarbiausia, kad iš drausmingųjų ir uoliųjų niekas nieko daugiau ir nereikalaus, o gal net pasiūlys „nešti demokratiją“ į NVS.

Tikrų šio eksporto rezultatų vis tiek nei kas tikisi, nei labai reikalauja, nes puikiai suvokia, kokios yra tikrosios Lietuvos galimybės. Bet... valdininkams juk mokama už darbo valandas, o ne už jų rezultatus...

Kyla klausimas – ar dešiniosios alternatyvos kūrėjai tikrai nesupranta, ar bijo, o gal nenori sakyti, kodėl „valstybininkų“ palaikoma ir patarinėjama vyriausybė niekada nesiderės su Briuseliu dėl IAE darbo pratęsimo? Bet juk kuo ilgesnis bus mūsų gyvenimas be IAE ir elektros tiltų, kuo labiau augs žmonių gaunamos sąskaitos, tuo smagiau ir patogiau jausis „dujetokanos“ ar jas pakeisiantys „gazpromų ir „raojeesų“ šeimininkai bei vykdytojai Lietuvoje.

Tiek konservatoriams, tiek jų kuriamai „naujai“ partijai ir dabar niekas nedraudžia pamėginti atsikratyti „valstybininkų“ primestų tezių bei taisyklių, pavyzdžiui, paremiant tą patį referendumą dėl Ignalinos AE. Tačiau atrodo, kaip kažkada jau teko minėti, jog Lietuvos politiniam elitui, neišskiriant nė konservatorių, baisu net pagalvoti, kad tauta kada nors galėtų peržiūrėti jų susitarimus. Tai, manyčiau, ir yra svarbiausias dalykas, kuris naujos dešinės vėliavą gresia prikabinti prie senų surūdijusių vežėčių.

„XXI amžius“

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

JUSTĖ, 2008 01 24 13:42

Geras straipsnis, laiku ir vietoje. Kol iš politinės arenos neišmesim konservatorius ir senąją socdemų gvardiją, tol nebus nei laimės nei teisybės Lietuvoje.

Žygeivis, 2008 01 24 14:18

Pateiksiu Senuko komentarą iš kitos temos (tikiuosi jis nesupyks), kuris, mano manymu, labai tikslai apibūdina esamą situaciją:

------------------------------- --------------------
Senukas, 2007 12 12 10:58:

Politinė impotencija Lietuvoje jau pasiekė viršūnę. Kad taip elgiasi komuniagos, tai manęs nei kiek nestebina, nes jiems reikia bet kokia kaina išlikti ir toliau krautis turtus tautos ir valstybės sąskaita, toks jau jų istorinis įprotis, kurio taip greitai nepanaikinsi. Jie jokios ideologijos iš esmės nebeturi.

Bet mane stebina TS ir Kubiliaus laikysena ir elgesys, draugystė su komuniagomis, kuri leidžia ir toliau bolševikams būti valdžioje, plėšti ir skurdinti šalį. Toks vadų elgesys manau yra nusikalstamas, nes komuniagų laikymas nepriklausomos Lietuvos valdžioje yra niekuo nepateisinamas, tai yra nusikaltimas. Kodėl taip daro kubilius ir visa TS viršūnėlė - tai didelis klausimas.

Nemanau, kad jie yra tokie kvaili ir to nesupranta, matyt šaknys yra giliau. Todėl ir jų tikslas ir veiksmas sunaikinti arba pajungti visas dešiniąsias partijas ir jėgas sau atrodo vis keisčiau ir įtartiniau. Įsivaizduokime kas bus toliau.

Lieka viena vadinama dešinioji partija TS, kuri ir toliau remia komuniagas, geriausiu atveju pasikeičia vietomis: pozicija-opozicija. Kas iš to Lietuvai ? Juk politika ir veiksmai, realūs darbai nuo to Lietuvoje nesikeičia. Abiejų partijų viršūnėlės visa laiką valdžioje (pozicija-opozicija), bet praktiškai paremdamos vieną kitą vykdo tą pačią, Lietuvą žlugdančią politiką. To rezultatas - Lietuva merdėja.

Ar mes to tikėjomės ir to norime ? Pagalvokime. Pirmiausia turi galvoti konservatorių runkeliai, kurie kartu su Kubiliumi taip pat yra atsakingi už Lietuvą ir jos ateitį. Taip elgiantis ir toliau Lietuva neturi ateities. Būtini kardinalūs pakeitimai ir pokyčiai, pirmiausia TS viduje, o paskui ir valstybėje. Komunistų ir politinių impotentų vieta istorijos sąvartyne.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Sau 2008 15:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

M.Vidūnaitė. Tai už ką balsuosime rudenį Seimo rinkimuose?

Morta Vidūnaitė, http://www.DELFI.lt
2008 sausio mėn. 24 d.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15731086

Nors premjeras Gediminas Kirkilas „pažadėjo“, kad metų viduryje (t.y., prieš pat prasidedant rinkiminei kampanijai) infliacija šalyje turėtų pradėti mažėti, tuo turbūt beveik niekas netiki. Pernai rudenį Lenkijoje vykusiuose Seimo rinkimuose lenkus po ilgų politiškai pasyvių metų aktyviai balsuoti privertė įkyrėjusi isteriška brolių dvynių Kaczynskių politika.

Lietuviai būriais prie balsavimo urnų šį rudenį patrauktų nebent tik tuo atveju, jei būtų juntamas žymus ekonominio augimo nuosmūkis arba šalies ūkį ištiktų krizė, taip slapčia viliantis daugybę metų lauktų radikalesnių pokyčių viešajame sektoriuje. Tačiau netgi ir tokiu atveju daug lietuvių tiesiog neturėtų už ką balsuoti.

Vienintelei Lietuvos partijai – Tėvynės Sąjungai – iki šiol pavyko išsaugoti savo pastovų ir ištikimą elektoratą. Konservatorių rinkėjai – tai daugiausia vienaip ar kitaip nuo sovietinio režimo nukentėję gyventojai, taip pat dešinieji inteligentai ir dalis ne itin gausios autentiškos lietuviškos viduriniosios klasės.

Taigi, tie keliolika procentų rinkėjų, kurie daugiau nei pusantro dešimtmečio balsuodavo už konservatorius, šiemet taip pat eis ir balsuos už konservatorius ir jų dešiniąją alternatyvą.

Po nepaprastai ilgo ir absoliučiai nesocialdemokratiško socialdemokratų valdymo daugelis už šią partiją anksčiau balsavusių darbininkų (nebent išskyrus statybininkus) tikrai nebalsuos. Už socialdemokratus Seimo rinkimuose balsuos stambieji verslininkai; balsais ir rinkiminiais pinigais, nes, laikas patikrino, kad tai partija, patikimai ginanti jų interesus. Tiesa, už socialdemokratus dar gali balsuoti pensininkai, suvilioti ministrės Vilijos Blinkevičiūtės viešųjų ryšių gražbylysčių.

Kitos save nepopulistinėmis ir labiau tradicinėmis laikančios partijos – daugiausia visokie liberalai (ypač po to, kai „Tvarka ir teisingumas“ nustojo būti liberalais demokratais) –rinkiminius pinigėlius šiaip ne taip susirankios iš tų pačių stambiųjų verslininkų, o balsus – iš lietuviško sėkmės jaunimėlio ir ant konservatorių pykstančių dešiniųjų inteligentų.

Tačiau už ką balsuoti kitiems? Ne statybininkams, ne stambiesiems verslininkams, ne pensininkams ir ne dešiniesiems inteligentams? Už ką balsuoti, tarkim, tokiems darbininkams kaip kasininkės (kasininkų Lietuvoje beveik ir nėra) arba didžiųjų prekybos įmonių tarnautojams arba gamyklų darbininkams? Už ką balsuoti europietiškų kairiųjų pažiūrų intelektualui? O Lietuvos pilietybę tebeturinčiam emigrantui?

Na, europietiškų kairiųjų pažiūrų intelektualas už „Tvarką ir teisingumą“ arba už Darbo partiją balsuotų nebent visiškai išsikraustęs iš proto. Tačiau, taip, daugelis Lietuvos piliečių arba išvis neis į rinkimus, arba balsuos už populistus. Paskutinėse visuomenės nuomonės apklausose į priekį vis labiau veržiasi Pakso ir Uspaskicho partijos. Daugelis politikos komentatorių rinkiminę pergalę žada būtent jiems.

O tai reiškia, kad „tradicinės“ politinės partijos - socialdemokratai ir konservatoriai – neišlaikė ketverių metų valdžios ir opozicijos egzamino. Socialdemokratai vykdė profanišką kairiąją politiką, o konservatorių politinė retorika liko nepasikeitusi nuo neatmenamų laikų. O tautos nuo populizmo taip ir neatpratino.

Tačiau netgi atmetus ir tuos, kurie balsuos už vienokius ar kitokius populistus (net nebūtina žiūrėti į visuomenės nuomonių apklausas), vis tiek bus daug tų, kurie neturės už ką balsuoti. Ir tai nebūtinai vadinamieji „neapsisprendusieji rinkėjai“ arba „plaukiojantys balsai“.

Paprasčiausiai nėra partijų, kurios atstovautų jų interesus. Ir nereikia būti europietiškų kairiųjų pažiūrų intelektualu (o ji(s) nebalsuos už Lietuvos socialdemokratų sąjungą, nes populistiniais sumetimais šios partijos vertybės yra europietiškos tik selektyviai), kad tikrai neturėtumei už ką balsuoti.

Tačiau baisiausia turbūt yra ne tai, kad Lietuvos politinės partijos neturi nuoseklios ideologijos arba ją absurdiškai beskrupulingai išduoda. Šiaip ar taip politinės ideologijos jau nėra tokios ryškios senosiose demokratijose. Lietuvoje visos partijos, nepaisant to, kad socialdemokratai susikūrė devynioliktajame amžiuje, yra labai jaunos, be patirties ir be šaknų visuomenėje.

Baisiausia yra tai, kad Lietuvos politikoje beveik nėra jokių vertybių, idealų ir jokios moralės. Lietuvos politikai labai efektingai atskiria politiką ir moralę, tikindami, kad tokia, deja, yra politikos prigimtis, ir kad moralę ir politiką atskirti tiesiog būtina, nes universalios moralės nėra. Tačiau net Makiavelis netvirtino, kad politika turi būti amorali, ir nuoširdžiai sielvartavo dėl korumpuotos politikos tuometiniuose Italijos miestuose.

Jis buvo įsitikinęs, kad valdovas gali elgtis kaip tinkamas tik dėl to, kad jo tikslas yra valstybės galios didinimas, o įstatymas privalo sukurti moralinius įsipareigojimus. Aristotelis pasakytų, kad, jei valdžia, vykdydama politiką, nesivadovauja bendrojo gėrio tikslais, ji yra bloga valdžia.

Streikai ir ėjimas į gatves „politologiškai“ yra laikomi kraštutiniais piliečių dalyvavimo demokratinėje politikoje būdais. Lietuvoje jie greitai gali tapti vieninteliais, kuriais būtų galima kažką pakeisti. Jau nebeįmanoma daugiau klausytis politikų ir politikos komentatorių dejonių, kad Lietuvoje niekaip nesusikuria pilietinė visuomenė, kad tam reikės dešimtmečių ar net kartų (neišgyvensim iki tada), o tie Lietuvos piliečiai yra tokie pilietiškai nesubrendę ir politiškai neišprusę (trumpai drūtai, nevykėliai tamsuoliai idiotai)... Vis dažniau apima visuomenės maišto nuojautos. Taikaus, sveiko ir solidaraus maišto demokratinėje visuomenėje.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Kybartietis, 2008 01 24 13:16

Dabartinėje politinio Gariūnų turgaus sistemoje, balsavimas yra tik demokratijos vaidinimo įteisinimas. Tol kol bus politinių sarašų sistema, su puse Seimo vietų rezervuotų žmonių visai nerinktiems atstovams, nebalsuosiu. Nėra prasmės duoti neužtarnautą pripažinimą partinių turgų procesui.

Tomas J., 2008 01 24 13:39

Stebina autorės nesupratingumas. Ji rašo, kad dešinieji inteligentai balsuos tik už konservatorius arba už liberalus. Ir viskas.
Klysti, Morta.

Ne visi dešinieji yra tokie keisti, kad balsuotų už sąrašą kuriame bus ir LKP CK narių, ir LKP rajkomo sekretorius...

Ne visi dešinieji bus tokie kvaili, kad ryžtųsi balsuoti už milijonierių interesus ginančius milijonierius.

Žygeivis, 2008 01 27 18:52

Panašu, jog greitai Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) valdžia susidurs su naujais politinės veiklos reiškiniais, nes žmonėms jau galutinai trūksta kantrybė, matant, kaip juos pastoviai ir sistemingai apgaudinėja įvairūs "kairieji-centristai-dešinieji".

Akivaizdžiai matau, kokios radikalios nuotaikos vis plačiau plinta įvairių aktyvesnių žmonių tarpe, tame tarpe ir tarp jaunimo.

Revoliucijos nepadarys (bent kol kas), bet ir į dabartinę "demokratiją" bei pseudorinkimus galutinai spjaus - o po to labai gali būti, jog eis ne balsuoti, o pradės ieškoti efektyvesnių politinės kovos priemonių - pvz., pradės nuosekliai naikinti (šaudyti, sprogdinti ir pan.) ypatingai pasižymėjusius "politinius" vagis ir kitus niekšus.

Būtent taip vystėsi politiniai procesai visose, panašiose į mūsų, "demokratijose" - ypač Lotynų Amerikoje bei kai kuriose Europos valstybėse.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 27 Sau 2008 19:54. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Sau 2008 23:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Algirdo Brazausko pasisakymai

A. Brazauskas apie trispalvę: "Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu" (Išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988).

"Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu". (Interviu "Argumenty i fakty", 1989, Nr.47).

"Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina". ("Žodis Lietuvos komunistams", "Komunistas", 1989, Nr.9).

"Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai - išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą - mums nepriimtini". ( Kalba "Vilmos" įmonėje. "Tiesa", 1989 03 03).

A.Brazauskas apie okupacinės kariuomenės išvedimą: "Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir - lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?" (Kalba susitikime su komjaunuoliais. "Lietuvos rytas", 1990 01 25).

"Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją". (Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. "Tiesa", 1990 02 10).

"Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu". (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą).

"Jeigu jis yra problema, tai čia ne mano problema" (2006 m. gegužės men. apie Viktorą Uspaskichą).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 27 Sau 2008 22:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Šaltinis - I.Makaraitytė. V.Uspaskichui laikas grįžti?
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=15744422

„Mes negalime vadovautis žiniasklaidos sukurtais baubais“, – rimtu balsu žurnalistams paaiškino Artūras Paulauskas, paklaustas, kodėl jo vadovaujamos partijos Naujosios sąjungos vienas vadovų Antanas Valionis vyko pas Viktorą Uspaskichą...pasitarti. Apie asmeninius reikalus A.Valionis gali kalbėti kad ir su pačiu nelabuoju, bet šįkart jo vizito pas Kėdainiuose izoliuotą iš Rusijos gėdingai parvykusį Viktorą tikslas buvo kitoks.

Pasirodo, patys pakviesti į valdančiąją koaliciją, socialliberalai dabar jau rūpinasi platesne ir esą stabilesne dauguma, kurioje vietos užtektų ir „darbiečiams“.

Tiems patiems, kurie dar ką tik buvo smerkiami ne tik už tai, kad jų vadas pusantrų metų slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos Rusijoje baimindamasis būti suimtas už rinkimų lėšų klastojimą, bet ir už tai, kad važiavo į Maskvą ir dergė Lietuvą tiesiai iš redakcijos “Komsomolskaja pravda“ spaudos centro.

Pasirodo, baubą iš V.Uspaskicho sukūrė žiniasklaida. O jie, politikai, šio baubo neįžvelgia. Matyt, kad, pažiūrėję į jį, jie mato ne kieno kito, o savo pačių atvaizdą, tad ir susitaikyti su tuo lengviau.

Kad A.Paulauskas keičia savo nuomonę atsižvelgdamas į politinę konjunktūrą ir šneka tais žodžiais, kuriuos jam į burną įdeda jo šeimininkai (asmenys bei grupuotės, kurios išlaiko jį politinėje erdvėje), anokia čia naujiena.

Įdomesnė yra kito veikėjo – A. Valionio – transformacija iš neva itin „antrusiško“ užsienio reikalų ministro, kurį nuo KGB rezervininko etiketės ir karjeros apribojimų karštai gelbėjo (o galiausiai ir išgelbėjo) Prezidentas Valdas Adamkus, iki partijos pasiuntinuko pas tos pačios Rusijos statytinį.

A.Valionis nėra vakuume veikiantis politikas ir už jo stovi visa plejada. Užsienio reikalų ministerijoje yra ne vienas ir ne du, kurie labai laukia A.Valionio, grįžtančio su ministro regalijomis, o Prezidentas, jei tik leistų Seimas, jį tikrai pagarbiai išlydėtų į kurią nors, net ir keistą, šalį ambasadoriauti. Tiesiog legendos sklando, kaip Lietuvai nusipelnė A.Valionis. Už jo – ir dalis jam, ir jo bendrams simpatizuojančios vis dar įtakingos didžiosios žiniasklaidos.

Tad A.Valionio vojažas tokiu atveju jau kenkia ne tik jo asmeniniam autoritetui, gerokai smuktelėjusiam per visus tuos skandalus, bet jo aplinkai. Juk sunku patikėti, kad jis savarankiškai surezgė šitą planą – grąžinti į politiką Darbo partiją.

Bet ar yra toks planas, ar jokio plano nėra ir politikai veikia labai nesiderindami, blogiausia, kad visuomenei jau pasiųsta žinia – V.Uspaskichą galima reabilituoti.

Pradedama nuo to, kad jis nebėra toks baubas, kaip yra piešiama. Pratęsiama, kad visai jis ne Rusijos statytinis, kurio planas buvo sukelti Lietuvoje chaosą. Ir jau tikrai tarp jo ir Rolando Pakso, tapusio per kitą rusą – Jurijų Borisovą – pumpuojamų Kremliaus pinigų įkaitu, - tikra praraja.

Kitas klausimas, kodėl šitą niekingą darbą atlieka socialliberalai.

Bet nesunkus atsakymas - jei kai kam tikrai labai reikia Lietuvoje V.Uspaskicho bei jo pinigų, socialliberalai yra pats geriausias pasirinkimas šiam mauro darbui.

Padrikusi partija, kuriai nedingti iš Lietuvos politinio žemėlapio reikia visko – ir narių, ir pinigų, ir rinkėjų. V.Uspaskicho sugrąžinimas būtų tik dar vienas niekingas darbelis tarp daugelio. Juk A.Paulauskas – V.Uspaskicho pinigų produktas. O pats V.Uspaskichas į didžiąją politiką taip pat įžengė ne šiaip iš niekur, o būtent per Naująją sąjungą.

Kartu soclibai yra partija, kurioje galima rasti kaip tik šiai misijai reikalingų žmonių.

A.Paulauskas vis dar turi virvučių Generalinėje prokuratūroje. Priminkite, prašau, kieno rankose dabar yra V.Uspaskicho garbė ir laisvė? O jei senosios virvutės ir padilusios, bus Alvydas Sadeckas – be penkių minučių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, kuriam šis postas duodamas valdantiesiems bendrai „išdūrinėjant“ vienus iš koalicijos partnerių – pilietinininkus.

Bet apskritai mes turbūt visi pernelyg daug galvojame apie tuos, kuriuos jau žinome, daug mažiau dėmesio ir laiko skirdami naujiems žaidėjams.

Praėjusią savaitę visas „elitas“, kurio gretose buvo ne tik A.Paulauskas, bet ir „patriarchas“ Algirdas Brazauskas, premjeras Gediminas Kirkilas ir daugybė kitų, sugužėjo į bankininko, beje, koks sutapimas – irgi sunkiai tariančio lietuviškus žodžius – Vladimiro Romanovo „naujų senų metų“ fiestą.

Kaip ir dar visai neseniai pačiais V.Uspaskicho “žydėjimo” laikais, nieko netrūko – nei rusiškos popmuzikos, nei gero maisto, nei linksmybių, nei tiek daug „savų“ vienoje vietoje.

Neapleidžia jausmas, kad stebime dar vieno scenarijaus įgyvendinimą. Ir taip apmaudu, kad jį įgyvendinant dalyvauja visi tie patys veikėjai, eilinį kartą prisidengiantys neva Lietuvos interesais.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=2

Apie LDDP (LSDP) ir TS(LK) (bei "viduryje" jų tupinčius liberalus)

Žygeivis, 2008 01 27 21:31

Nagrinėjant Lietuvos valdančiojo "elito" begalinį norą sukurti Lietuvoje dvipartinę sistemą, siūlau susipažinti, kaip ir kas įkūrė LDDP (dabar LSDP) ir jos "priešą" - TS(LK).

Išvada

Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" yra tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).

Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.

Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams. Ką sėkmingai ir daro jau beveik 20 metų (nuo 1987 metų).

Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų " elitas" bei tą " elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu JAV bei Vakarų Europą valdantiems oligarchams.

Juk šis valdančiųjų partijų " elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistn ė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.

Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus " paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių " chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.

Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei JAV ir Vakarų Europos finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas " įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.

Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa tauta pribręs...

O iki tol tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė "centristų" tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už lietuvių tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.

Ta "lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.

Apie Pakso "Tvarką ir teisingumą" ir Uspaskicho "Darbo partiją"

Žygeivis, 2008 01 27 21:41

O čia "infa" apie "paksoidus" ir "svarščikus":

ziggy, 2007 11 05 12:40

skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Lenkijoje rungiasi proamerikietiška (Kačinskių) bei proeuropietiška (Tusko) partijos. Lietuvoje varžybos vyksta tarp "grušnikų" (GRU) paksoidų ir "kgbistų" (KGB) agurkinių.

Asmeniškai nepagaunu, kodėl man "grušnikai" paksoidai turėtų būt mielesni už "kgbistus" agurkinius ar atvirkščiai, bet Lietuvos liaudyje yra tokia prorusiškų partijų paklausa, kad maskoliai sugeba net dvi promaskoliškas partijas išlaikyt, kad patenkint paklausą ir promaskoliškas rinkėjas turėtų platesnį asortimentą. Jei kuom nepatinka grušnikai - rinkis kgbistus, jei užkniso kgbistai - balsuok už grušnikus

Plačiau - ieškokite Interne temą:
"Trečioji Barbarosa" - Far West (aut. Antonas Baumgartenas)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1636

To žygeivis, 2008 01 27 21:51

Esu įsitikinęs, kad esi svetimos valstybės agentas, nes dergi visas be išimties Lietuvos politines jėgas.

Žygeivis, To To žygeivis, 2008 01 27 21:51, 2008 01 27 21:57

Esu įsitikinęs, kad esi svetimos valstybės agentas, nes dergi visas be išimties Lietuvos politines jėgas.
------------------------------- -------------------

1. Ne dergiu, o rašau tiesą - skirtingai, nei dauguma DELFI rašytojų pažįstu beveik visus šituos "fruktus" asmeniškai.

2. Ne visas "be išimties Lietuvos politines jėgas", o tik kosmopolitines, išdavusias ir pardavusias ne tik Lietuvos valstybę, bet ir lietuvių tautą, o dabar tarnaujančias arba Vakarams, arba Rytams.

Ir tik toks pasirinkimas paliekamas lietuviams.

Kaip tik todėl ir bėga šimtai tūkstančių lietuvių į užsienius vergauti tenykščiams kosmopolitams, nes jie moka kelis kart daugiau, negu Lietuvoje įsitvirtinę.

Žygeivis, 2008 01 27 22:07

Štai kaip buvo "uždėtos" tinkamos "galvos" visoms toms Lietuvos "politinėms jėgoms"
------------------------------- --------------------

„Pastabos dėl Valstybės saugumo tarnybos – VST“, dokumento autorius – buvęs rezistentas, buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas Petras PLUMPA.

Ištrauka:

"KGB visiems darbuotojams, dirbusiems po priedanga mokslo akademijose, nurodė steigti prie jų užsienio skyrių prekybos firmas, uždaras akcines bendroves, tapti jų nariais, kad vėliau, pasikeitus politinei situacijai, būtų galima per jas tęsti mokslinės-techninės informacijos rinkimą bei agentūrinį darbą.

Iki pat 1990 m. Lietuvoje dirbo apie 16 000 KGB agentų.

Kai kurie iš jų atlyginimus gaudavo iki 1991 m. pabaigos. Kiekvienas KGB operatyvinis įgaliotinis turėjo po 20 agentų. Beveik visi jie liko Lietuvoje, tik nežinia, kuriai valstybei dirba...

Kartu yra žinomas vieno aukšto KGB pareigūno prasitarimas apie tai, kad jų svarbiausias uždavinys – neleisti funkcionuoti nepriklausomos Lietuvos saugumo institucijai.

Specialiųjų užsienio tarnybų požiūriu nepageidaujami asmenys įtakingose Lietuvos partijose visokių intrigų pagalba gali būti nustumiami nuo politikos arenos.

KGB dažnai naudoja jiems būdingą taktiką: „Jesli ne vozmožno obezglavitj, nužno vozglavitj!“ Tam tikslui į 5 valstybines struktūras ir partijas pasiunčiami gabūs ir iniciatyvūs atstovai, kurie gana greit pataikavimu bei darbštumu prasiskverbia į vadovybę."

Beje, lygiai tą patį darė (ir dabar daro) ir Vakarų spec. tarnybos, o Rusija su jomis rungtyniauja.

Žygeivis, 2008 01 27 22:39

To žygeivis, 2008 01 27 22:15
Tai kuriomis jėgomis Lietuvoje galima pasitikėti?
------------------------------- ----------------------

Čia ir yra pati didžiausia Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) tragedija - nėra šiuo metu Lietuvoje tokių gerai organizuotų jėgų.

Kūrėsi ir nemažai, bet buvo per tuos 17 metų labai kruopščiai sunaikintos, "užguitos", prijungtos prie "didesnių ir geresnių" arba "užgalvintos" įvairių spec. tarnybų agentais.

Pvz., prisiminkite kaip aktyviai buvo naikinama Lietuvos krikščionių-demokratų partija (viena iš nedaugelio partijų į savo įstatus įrašiusi, jog į partijos vadovaujančius postus negali būti skiriami buvę kompartijos nomenklatūrininkai), skaldant ją į gabaliukus, o akademiką Zigmą Zinkevičių išvarant ir iš švietimo ministro posto Konservatorių-Krikdemų vyriausybėje, ir iš partijos pirmininko pareigų.

O ką padarė su politinių kalinių ir tremtinių organizacijomis? Gal jau pamiršote? O su Nepriklausomybės partija (vienintelė partija, kuri į įstatus įtraukė punktą, jog į partiją nepriimami buvę kompartijos nariai - tada prikišo į vadovybę įvairių agentų ir partiją "susprogdino")?

O su kitomis tautinėmis-patriotinėmis organizacijomis - kur (ir svarbiausia - kodėl) jos "dingo"?

Juk ne be reikalo dabar mūsų rinkimų sistema yra taip "įdomiai" sutvarkyta, kad joks žmogus "iš šono' nepakliūtų į valdžią, jei už jo nugaros nestovi galinga užsieninė jėga su milijonais vietinių vagių-agentų kišenėse.

Tokia partija (ar kelios partijos) vis tik pamažu galėjo susikurti ir sustiprėti, bet mus visus labai vikriai sukišo į ES, ir šimtai tūkstančių pačių aktyviausių žmonių (vien tik iš Lietuvos) išvažiavo į Vakarus - rinkti braškes, dirbti fermose ir statybose. O tie, kas liko, paprasčiausiai buvo ir fiziškai, ir finansiškai nepajėgūs įkurti tikras Lietuvos partijas.

Reikia kurti jas dabar (bent vieną tikrą lietuvišką partiją, kuriai vadovautų per šiuos metus patikrinti Lietuvos patriotai), bet tai tikrai nelengvas darbas. Tačiau kitos išeities nėra - bent jau tiems, kas nesiruošia išvažiuoti į užsienius.

drugelis, 2008 01 27 23:53

Galva sunkiai išneša, kodėl tie buvę partiniai taip elgiasi. Atrodo, jau nebedaug liko gyventi.- Regis, bandytų bent tą laiko likutį nugyventi dorai ir garbingai, nuveikti kažką gero mūsų valstybei. Atrodytų, koks dabar tikslas tokio amžiaus žmogui kenkti savo tėvynei? Vienas žmogus man paaiškino. KGB tai ne tik struktūra. KGB yra religija... Mintis verčianti susimąstyti. Tai labai daug ką paaiškintų...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 28 Sau 2008 01:09. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Musgaudis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Sau 2008 00:36

Užsiregistravo: 26 Sau 2008 18:48
Pranešimai: 99
Miestas: Kaunas

Kartais man Seimas primena 18 amžiaus Žečpospolitą - daug aistrų ir intrigų, o pabaiga tik viena.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Sau 2008 00:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Musgaudis rašė:

Kartais man Seimas primena 18 amžiaus Žečpospolitą - daug aistrų ir intrigų, o pabaiga tik viena.

Deja, bet tu teisus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: V.Landsbergis: balsuokite ne už valdžią, o už mūsų ateitį

Parašytas: 30 Lie 2008 18:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

V.Landsbergis: balsuokite ne už valdžią, o už mūsų ateitį

http://www.delfi.lt/news/elections2008/ ... d=17894442

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/elections2008/ ... 4442&com=1

Žygeivis, 2008 07 30 18:46

Ir vėl eilinį kartą bandoma mulkinti Lietuvių Tautą - vieniems siūloma balsuoti už "gerus" socdemus ir jų sėbrus, o kitiems - už "gerus" konservus.

O koks tarp jų skirtumas - juk ir vieni, ir kiti tarnauja ne Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei.

Kiek bemulkintų žmones, galai vis tiek išlenda ir jų tikrieji šeimininkai, "tampantys virvutes", visiems jau gerai žinomi - ir lietuviams siūloma tik pasirinkti, kam jie nori vergauti - Rytams ar Vakarams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Rgp 2008 03:06

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Kol nepakeista rinkimų sistema, rinkimų ir partijų finansavimas valstybiniu, tol balsavimas yra beprasmis.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Nei kairė, nei dešinė

Parašytas: 11 Bir 2009 16:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Nei kairė, nei dešinė

Šaltinis - http://www.balsas.lt/naujiena/254611/ne ... ze-lietuva

2009.05.28 11:17
Mindaugas Peleckis

Naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė gali priversti mus susimąstyti, kas yra politinė kairė, o kas - dešinė. Arba, kaip sako rusai, kas yra "nei žuvis, nei mėsa". Kodėl nuo pat buvusios eurokomisarės išrinkimo kyla tokios mintys?

Kas šiais laikais yra kairieji? Klasikinė kairė - iš komunistų partijos prieš du dešimtmečius kilusi LDDP, vėliau ir dabar - LSDP arba socialdemokratai. Už klasikinę kairę (tiksliau, Algirdą Butkevičių) per ką tik įvykusius prezidento rinkimus balsavo dešiniosios pakraipos užsienio politika pasižymintis prezidentas Valdas Adamkus. Klasikinei kairei kadaise priklausė ir A.Butkevičiaus konkurentė bei nugalėtoja - D.Grybauskaitė: iki pat 1990 m. ji buvo komunistų partijos narė. A.Butkevičius - iki 1988-ųjų.

Neklasikinė kairė Lietuvoje gimė kaip KGB įkurtas judėjimas "Jedinstvo". Kaip knygoje "KGB Lietuvoje" rašo dr. Arvydas Anušauskas, burokevičininkai arba jedinstveninkai aršiai puolė begimstantį Sąjūdį 1987-1988 m. O KGB galvos skausmas buvo ir VLIK'as, kurio tikslas buvo atstatyti suverenią Lietuvos valstybę. VLIK'ą KGB kompromitavo, pateikdama šią organizaciją kaip nacių kolaborantus, vėliau - kaip amerikiečių žvalgybos pagalbininkus (iki šiol gaji sąmokslo teorija, kad Lietuvos nepriklausomybę neva kartu "sukūrė" CŽV ir KGB). Neklasikinė kairė gimė, galima sakyti, tą pačią dieną kaip ir pasipriešinimo judėjimas - 1987 m. rugpjūčio 23 d.

Tądien, kaip dar daug kas pamena, Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo vyko "Juodojo kaspino" dienos paminėjimas. Visgi sovietinis saugumas dar 1988 m. vasario 1 d. manė, kad "artimiausioje perspektyvoje Lietuvos išsilaisvinimas yra nerealus". Labiausiai kagėbistus dirgino VLIK'as (beje, jis aktyviai bendravo su Europarlamentu). 1987 m. KGB konfiskavo net 18 000 laiškų iš užsienio, tačiau laisvėjimo procesai jau vyko.

Po 1988 m. birželio 24 d. įvykusio pirmojo Sąjūdžio mitingo KGB suaktyvino kontrpropagandines ir priešininkų kompromitavimo akcijas. Tuomet perleista 1976 m. sovietinio žvalgo J.Jakaičio knyga "Išdavystės keliu", publikuota daug melo prieš Laisvės Lygą ir Sąjūdžio veikėjus. 1988 m. pabaigoje suaktyvėja "Jedinstvo".

1989 m. rengtas specialus planas "Metel", tačiau jo mitingams malšinti smurtu neprireikė. 1990 m. KGB atsidūrė "sudėtingoje operatyvinėje padėtyje", trečdaliu sumažėjo kadrinių kagėbistų. Visgi pavyko sumažinti atvykėlių iš Vakarų į Lietuvą skaičių (1987 m. atvyko 11684 užsieniečiai, 1990 m. - 7342).

1990-1991 m. (nuo sausio iki sausio) vyko 24 mitingai ir piketai, kuriuose dalyvavo 156 000 žmonių. 1991 m. kruvinoji Sausio 13-oji, kurios žudynes suorganizavo KGB ir būrys "Alfa", buvo apogėjus, kai bene kiekvienas Lietuvos žmogus galėjo aiškiai pasakyti, jog jis niekada neis į politinę kairę.

Tačiau politinė skirtis tarp kairės ir dešinės, atsiradusi 1991 m., naują lūžį patyrė 2009 m. Kas pasikeitė per vos 18 metų? Juk dabar Lietuvai vadovaus buvusi komunistų partijos veikėja, sėkminga karjeros biurokratė (tiek kairiųjų valdymo laikais, tiek dabar - dešiniųjų). Kodėl nutirpo ribos tarp kairės ir dešinės? Argi jos tokios nedidelės?

Mokslininkų tai nestebina. Ypač Norberto Bobbio (1909-2004), italų filosofo, istoriko ir politologo, kurio šimtmetį šiemet švęsime. N.Bobbio knygoje "Kairė ir dešinė" rašė: "Nieko keisto: tarp juodos ir baltos gali būti pilka spalva, tarp dienos ir nakties yra sutemos. Tačiau pilka spalva nepašalina skirtumo tarp baltos ir juodos, o sutemos nepašalina skirtumo tarp dienos ir nakties". Kitaip tariant, tarp kairės ir dešinės, ypač dabartiniu, itin pliuralistiniu laikotarpiu, atsiranda "įtrauktas trečiasis", kuris gali tapti dominuojančia politinės sistemos dalimi, "nustumdamas kairę ir dešinę į pakraščius".

Argi ne tai daro D.Grybauskaitė ir ilgokai ruoštas jos atėjimas? Juk raudonas kilimas poniai (pagal lietuvių kalbos taisykles - panelei?), sugrįžusiai iš Briuselio, ruošiamas jau nebe pirmus metus.

Štai todėl greičiausiai vietoje Lietuvoje įprastos kairės-dešinės dichotomijos (valdžioje arba "Landsbergis", arba "Brazauskas") dabar turėsime androginišką "centrą".

Naujoji Lietuvos politika - europolitika visomis prasmėmis.

Ta pačią dieną, pirmadienį, kai buvo paskelbta, kad D.Grybauskaitė laimėjo rinkimus, kino teatras "Skalvija" išplatino skelbimą, kad 23 ir 24 d. nemokamai rodys du filmus ("Ji - vaikinas, kurį pažinojau" ir "Konradai"), skirtus "paslaptingai žmogaus seksualumo prigimčiai" (kalbant paprastai - apie transvestitą) bei devyniolikmečio meilės istoriją (su kitu vaikinu).

Šiuos 2007 ir 2006 m. kanadiečių bei amerikiečių filmus pristato Tolerantiško jaunimo asociacija (http://www.tja.lt), tuo pačiu organizuojanti ir diskusiją Vilniaus universiteto bibliotekos vienoje iš auditorijų (!) - "Ar homoseksualūs asmenys Lietuvoje diskriminuojami?" Debatuose dalyvauti ketina aktyvi homoseksualizmo, abortų ir eutanazijos propaguotoja prof. Marija Aušrinė Pavilionienė, "lygių galimybių ekspertas" Algis Davidavičius (dėmesio! jis - vienas judėjimo "Naujoji kairė 95" ideologų) bei Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis. Jis taip pat susijęs su "Naująja kaire 95". Su šiuo judėjimu susijęs ir Kazimieros Prunskienės aplinkos žmogus Tomas Tomilinas, kunigas Skaidrius Kandratavičius, radikalių krikščionių tinklalapio "Bernardinai.lt" autorius Kęstas Kirtiklis ir kt.

Taigi kas dabar, po 18 metų nuo Sausio 13-osios Lietuvoje yra kairė? Ir ar tikrai kas nors per beveik du dešimtmečius pasikeitė?

Kairė, pasak N.Bobbio, turėtų kovoti prieš žvėrišką kapitalizmo dvasią, tačiau sulig Lietuvos tūkstantmečiu matome, kad dešinysis premjeras pirmasis sveikina aukščiausią kairiųjų mokyklą baigusią europolitikę, kuri valdys "tolerantišką" -niolikmečių homoseksualizmui Lietuvą. Štai tokia naujojo prezidentavimo pradžia. Lauksime tęsinio.

Balsas.lt

info@balsas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/254611

Nurchaci
2009-05-28 11:41:52

Būtų geras, tačiau ribų tarp kairės ir dešinės Lietuvoje niveliacija prasidėjo žymiai anksčiau, Grybauskaitė yra tik dar viena to reiškinio apraiška.

Po aiškiai dešiniojo valstybės vadovo Landsbergio jį pakeitė aiškiai kairysis Brazauskas, ir - taškas. Nei Adamkus, nei Paksas, nei dabar - Grybauskaitė į jokias kairės - dešinės schemas jau nebeįsirašo, nebent pritempinėti pagal kai kuriuos formalius požymius.

Kalbant apie Seimą, po pirmo konservatorių valdymo LSDP dutūkstantaisiais irgi grįžo valdžion jau ne kaip kairioji, o tiesiog kaip vagių partija; vėliau degradavo ir konservatoriai. Laike tai sutapo su vadinamųjų "valstybininkų" klano įsigalėjimu.

Taigi - Lietuvą jau kokį dešimtmetį valdo Lubiankos vairuojama tarppartinė nomenklatūra, kur ideologija palikta tik rinkėjams durninti. O tarpininkai tarp Lubiankos ir tos tarppartinės nomenklatūros - tie patys "valstybininkai", tarp kurių pederastai sudaro nemenką nuošimtį. Šiuo atveju autoriaus pastebėtos paralelės - visai adekvačios.

Joncė
2009-05-28 12:21:41

Lietuvoje jau seniai nėra nei dešinės nei kairės, nes parlamentarai patekę į Seimą labai greitai susivienija ir dirba tiktai savo bei artimųjų gerovei.

O visos diskusijos tarp kairės ir dešinės per žiniasklaidą, TV ir radiją yra skirtos mulkinti rinkėjus. Gal būt autoriui reikėjo padirbėti šia kryptimi.

O akivaizdus įrodymas- vieningas balsavimas už atominės elektrinės įstatymą, kuris ir įgalino įsteigti LEO Lt ty visi balsavusieji buvo pamaloninti. Užtat dabar Kubilius ir čiška kaip ungurys ant keptuvės.

Mauras
2009-05-29 16:43:04

kažkokia makalynė.

"radikalių krikščionių tinklalapio "Bernardinai.lt" :) gal pavadinkime aiškiau - krikščionių-teroristų? :))

Daug rimtesnė analizė buvo bene prieš dvejus metus skelbtame Pauliaus Saudargo straipsnyje-laiške redaktoriui "Naujajam Židiny".

Netyčia pateko į rankas per knygų mugę (niekada neskaičiau tokių tarpukariu kvepiančių leidinių :)), nustebino aktualumu.

PS siūlo iš vienmatės 'kairė-dešinė' pereiti prie trimatės partijų vertinimo sistemos. Tradicija skirstytis į kairiuosius ir dešiniuosius atsirado po Prancūzijos revoliucijos, į dešinę susėdus konservatyviau, į kairę - radikaliau nusiteikusiems atstovams.

Bet ryškiai stiprėjant politikų ryšiams su verslu ir Lietuvoje praktiškai nesant nei vienos ideologiškai nuoseklios partijos ("socdemai" atstovauja stambų kapitalą, konservatoriai realizuoja socialistines idėjas, gal tik libsąjūdis - net perdaug nuosekliai - liberalus) o daliai partijų apskritai atstovaujant ne ideologiją, o interesų grupes, vienos ašies sistema aiškiai nebetinka.

Taigi:

Y: Konservatizmas PS taikliai pavadintas "taikymo greičiu". Priešingybė - radikalizmas. (Aišku, konservatoriai pavadinti "stabdžiais", galėtų įsižeisti :))

X: Laisvės/lygybės ašis (antagonizmas, nes nei vieno iš šių idealų negalima įgyvendinti neaukojant kito)

Z: Materializmo/nematerializmo (arba krikščioniškosios demokratijos) ašis

Dominuojančių ligos atvejų diagnozės:

1) partijos nepakankamai (kai kuriais atvejais - švelniai tariant) atstovauja prisiimtai ideologijai 2) partijos yra "žinomo lyderio" partijos (Paulausko) 3) partijos-nepartijos, o interesų grupės, neatstovaujančios jokioms tradicinėms ideologijoms (libdemai, darbiečiai, valstiečiai, pilietininkai).

2) ir 3) vienas kitam neprieštarauja, pvz. tiek Paulauską tiek Paksą aš asmeniškai priskirčiau abiems.

Rekomenduoju paskaityti.
[panaudotos citatos iš minėto straipsnio]

Žygeivis
2009-06-11 16:40:51

Nagrinėjant Lietuvos valdančiojo "elito" begalinį norą sukurti Lietuvoje dvipartinę sistemą, siūlau susipažinti, kaip ir kas įkūrė LDDP (dabar LSDP) ir jos "priešą" - TS(LK), pvz. perskaityti temą:

Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.). SSSR subyrėjimas 1990-1992 m.
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=1114#1114

Išvada

Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" yra tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).

Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.

Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams. Ką sėkmingai ir daro jau virš 20 metų (nuo 1987 metų).

Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų "elitas" bei tą " elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu JAV bei Vakarų Europą valdantiems oligarchams.

Juk šis valdančiųjų partijų " elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.

Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus "paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių "chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.

Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei JAV ir Vakarų Europos finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas "įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra 120 straipsnis "Kolaboravimas":

"Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų."

Tačiau šitas straipsnis dar nė karto nebuvo pritaikytas buvusiems Kompartijos šulams. Kodėl?

Todėl, kad po įvairias partijas, sąjūdžius, frontus ir kitas organizacijas išsibarstę padorūs žmonės (nacionalistai, tautininkai, patriotai ... ) dar nepribrendo tam, jog būtina susivienyti į vieną didelę nacionalistų (tautininkų, patriotų ... ) partiją, kuri galėtų valdyti Lietuvą.

Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa Tauta pribręs...

O iki tol Tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė "centristų" tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už Lietuvių Tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.

Ta "lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: 2009 09 24 Konstitucinis teismas -pritarė šauktinių panaiknimui DĖMESIO,DĖMESIO-SKUBU

Parašytas: 24 Rgs 2009 15:27

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

2009 09 24 Konstitucinis teismas - pritarė šauktinių panaiknimui DĖMESIO, DĖMESIO - SKUBU

ŠIANDIENĄ, PO ŠIO SPRENDIMO IŠMUŠĖ VALANDA VISAIS GALIMAIS BŪDAIS TAUTIŠKOMS PARTIJOMS PRADĖTI POLITINIUS PAREIŠKIMUS SEIMUI, KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJŲ PAVARDŽIŲ FIKSAVIMĄ, ASMENŲ, IŠDAVUSIŲ TĖVYNĘ, SĄRAŠŲ DARYMĄ - NES KONSTITUCINIS TEISMAS IŠAIŠKINO, KAD TERMINAS PRIVALOMA ŠAUKTINIŲ KARIUOMENĖ NEREIŠKIA ,,PRIVALOMUMO,,.

ŠIUO SAVO NUTARIMU SEIMAS IR KUBILO VYRIAUSYBĖ PASIRAŠĖ NUOSPRENDĮ SAU. BŪTINA SIEKTI JŲ NUVERTIMO.

MUS VIENUS NORI ĮTRAUKTI Į KARĄ PRIEŠ RUSIJĄ, BALTARUSIJĄ AR UKRAINĄ.

O LENKIJA JAU YRA PASIRAŠIUSI DVIŠALĘ SUTARTĮ SU JAV /TAI NĖRA NATO SUTARTIS/ APGINKLUOTI LENKIJĄ, KAD JI GINKLUOTO PUOLIMO BŪDU "ĮVESTŲ DEMOKRATIJĄ" BALTARUSIJOJE. JAI JAV PAŽADĖJO ŽEMES BALTARUSIJOJE IR UKRAINOJE.

AR NORITE, KAD JŪSŲ SŪNŪS BŪTŲ PAŠAUKTI KARIAUTI IR ŽŪTI UŽ BEPRASMIŠKĄ REIKALĄ, IR DAR NEAPMOKYTI - TUO LABIAU, KAD LIETUVOS SANTYKIAI YRA GERI SU BALTARUSIJA /ŠTAI DĖL KO ATVYKO LUKAŠENKA/ IR SU RUSIJA BEI UKRAINA.

TAI NĖRA NATO GYNYBINĖ OPERACIJA, BET LENKŲ PRETENZIJŲ Į TERITORIJAS PANAUDOJIMAS.

JUKNEVIČIENĖ YRA TAIP PAT PRIEŠ, BET NEPAJĖGIA ATLAIKYTI POCIAUS IR DEGUTIENĖS-KUBILIAUS SPAUDIMO.

REIKALINGA PAGALBA IR OFICIALŪS PROTESTAI BEI KITI VEIKSMAI.

J.PR. LIETUVA PIRMIAUSIA.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Dzūkė

Pranešimo tema: Vyriausybė neturi laiko rūpintis šalies saugumu

Parašytas: 26 Rgs 2009 01:20

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 12:01
Pranešimai: 58
Miestas: Alytus

Vyriausybė neturi laiko rūpintis šalies saugumu

Rūpintis šalies saugumu, tauta - Vyriausybė juk laiko neturi.... Jie stengiasi kiek įmanoma daugiau pasirūpinti savo asmenine gerove, juk tauta gali jų daugiau ir nebeišrinkti....

O dar gi reikia sugalvoti kaip užkrauti kuo didesnius mokesčius mažiau uždirbantiems, kad valstybės sektoriaus darbuotojų gyvenimas būtų sotesnis...

Matot, p. Juozai, kokiais ,,rimtais darbais" jie užimti...

Bet Jūs teisus - valdžiai reikia priminti jų pareigas - jie turi vykdyti tautai duotus įsipareigojimus.

Dzūkė

_________________
Gausi šeima - Tautos išlikimo pagrindas

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJOS METU PRANCŪZAI PRIMINE KARALIUI, KAD YRA TAUTA

Parašytas: 26 Rgs 2009 14:45

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJOS METU PRANCŪZAI IŠDRĮSO NET KARALIUI PRIMINTI APIE TAI, KAD YRA TAUTA /ten demokratijos nėra - jie tai vadina LIBERTY - laisvė/.

PARYŽIUS DEGĖ. NEI VIENAS GENEROLAS PROFESIONALAS NESUGEBĖJO ĮVESTI TVARKOS.

TADA KARALIUI PASAKĖ, KAD JAU DU METUS BE DARBO IR NUPLYŠĘS YRA TOKS GENEROLAS-BEDARBIS NAPOLEONAS-BONAPARTAS.

KARALIUS PAKLAUSĖ, AR JIS GALI ĮVESTI TVARKĄ IR PER KIEK LAIKO? NAPOLEONAS ATSAKĖ - PER 24 VAL.

PALAIKĖ NE VISAI REALIU, BET DAVĖ TRUPUTĮ KAREIVIŲ - IR PO 24VAL. BUVO TVARKA.

TAS RODO, KAD VALDŽIOJE SĖDINT ŽULIKAMS /JIE, BEJE, NET IR VOGTI GERAI NEMOKA/ IR NEGABIEMS VADAMS, ATEINA NAPOLEONAI.

VIENAS IŠ MASONŲ ŠŪKIŲ SAKO - ,,ANARCHIJA GIMDO NAPOLEONUS,,.

GAL IR MES, PAGALIAU, IR VISA EUROPA, SUSILAUKS NAPOLEONŲ.

1922 m. gimė itališkas ,,FASCI,, - fašizmas. Po 10 metų VOKIETIJA. Dabartinės Europos Sąjungos Vadovas - iš Portugalijos, kuri taip pat buvo fašistinė valstybė.....

Dabartinio laikmečio blogybė, kad žmonės ir tautos naikinamos ne karu, bet badu - o tai nesiskiria nuo karo - išeitis vis tiek mirtis - naikinamos ligoninės, skatinama emigracija, mažinamos algos, naikinamas mokslas - keturių klasių visuotinis išsilavinimas, tautai ATIMTA TEISĖ GINTIS - RUOŠTI JAUNIMĄ VALSTYBĖS GYNYBAI.

DAROMAS KRIMINALINIS VALDŽIOS NUSIKALTIMAS - UŽ TAI KARO METU SUŠAUDYMAS, BET DABAR KARAS ,,NEVA,, SU TERORIZMU - TODĖL AUKŠČIAUSIA BAUSMĖ TINKAMA...

,,KRIZĖ,, - PINIGUS VALDŽIA IŠVOGĖ - JIE NIEKUR NEDINGO, TIK SUPLAUKĖ Į KAŽKIENO RANKAS - JUK NEBUVO OFICIALAUS PINIGŲ DEGINIMO - TAI KUR JIE?

J.PR.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Duokite naują dešinę!

Parašytas: 08 Lap 2010 16:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Duokite naują dešinę!

http://www.balsas.lt/print/509988
http://www.balsas.lt/naujiena/509988/du ... uja-desine

Autorius:Tomas Čyvas 2010.11.08 10:30

Rinkėjas, kuris dešiniuosius rinko tikėdamasis tikros valstybės pertvarkos, skaitydamas jų „Rusijos sulaikymo strategijas“ arba girdėdamas pažadus remti šeimą suglumsta.

Viltys

Daug sykių graudenta ir kalbėta, kad Lietuvoje nėra normalios, stiprios kairiosios partijos. Lietuvos socialdemokratų partijoje knibždėte knibžda milijonierių, progresinius mokesčius ji prisimena tik būdama opozicijoje ir panašiai. Kitos kairiosios grupės, kad ir kokios jos būtų, – toli nuo įtakos.

Ką galima pasakyti apie dešinįjį šalies politikos flangą, kuris dabar lyg ir valdžioje? Pirma, kaip teko neseniai rašyti, dabartinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) į nūdienos pavidalą mutavo iš Sąjūdin kitados sugužėjusios trečio, ketvirto ešelono komunistų nomenklatūros. http://cyvas.wordpress.com/2010/10/22/g ... -valstybe/

Prieš pastaruosius rinkimus prarijusi ir susišlavusi beveik viską, kas voliojosi dešinėje, ši organizacija nusibaudė vienu metu atstovauti ir nacionalistams, ir katalikų fundamentalistams, ir šiaip visiems, kam nusibodo vadinamoji kairė. Sunku pasakyti, kiek tas visko gramdymas ir drėbimas į bendrą katilą pridėjo balsų, bet mandatą dešinė gavo.

Nesvarbu, ar rinkėją papirko nusistatymas prieš abortus, ar deklaruotas siekis išvaduoti klanų užvaldytą valstybę, kurį taip garsiai skandavo dalis konervatorių vadovybės, ar į kišenę (o gal ir kur giliau) susikišta parodomoji rusofobija. Faktas lieka faktu: dešinieji valdžioje, o jų reitingai dabar šiukšlyne, nors dalis ištikimųjų, iš inercijos tikinčių, kad TS-LKD vienintelė apsauga nuo komunizmo - parems.

Dumblas

Galima viską versti ekonomikos krizei, kuri diktuoja nepopuliarius sprendimus. Galima tai įsikalbėti sau tiek, kad visai spjautumei į populiarumą ir pradėtumei niekinti kritiką. Premjeras ir partijos lyderis Andrius Kubilius tai sėkmingai daro. Būtų pusę bėdos, jei premjeras ir jo rėmėjai užkasinėtų tik savo pačių politiškai yrančius kūnus. Deja, su bergždžiai į priekį besistumiančia kadencija gęsta visos valstybės reformų viltys.

Žinoma, jei valstybės sisteminėmis reformomis nelaikysime beprotiško sumanymo kiekvienam bedarbiui iš gerklės lupti sveikatos draudimo mokesčiu melagingai pavadintą pagalvės mokestį, noro atimti uždirbtas pensijas iš statutinių pareigūnų, konstitucinio nihilizmo, nupiginant Lietuvos pilietybę, lakstymo po prokuratūras ir sudominusių bylų skaitymo, neturint tam teisės.

Teisėsaugos reformą TS-LKD ir prezidentūros apsukų vangumas, maskuojamas parodomaisiais žygiais, pavertė kažkuo panašiu į brežnevinę Baikalo–Amūro magistralės statybą, kai kas nors daroma ilgai, nuobodžiai, brangiai ir be aiškios prasmės. Valstybės saugumo departamente pakeista vadovybė, bet joje sėkmingai tebedirba tie patys sutvėrimai, kuriuos neseniai konservatoriai kaltino dalyvavimu užvaldant valstybę.

Maža to, įgyvedinant europinę sekimo direktyvą, šiai nereformuotai institucijai bus iškilmingai įteikta teisė tiesiogiai prieiti prie piliečių elektroninių susirašinėjimo ir IP adresų. Taip gauja bus išvaduota nuo priedermės mulkinti teisėjus arba susirasti saviškius sankcijų štampuotojus.

Jei ir yra gerų sumanymų, jie visi beviltiškai įklimpę nomenklatūrinės rutinos dumble. Ten pat, kur prigėrė ir nuburbuliavo visos Rusijos sulaikymo strategijos idėjos. Ten pat nugaišo ir parama tradicinei šeimai, kurią planuojama gelbėti privalomais valdiškų psichologų patarimais ir panašiais didžiai vertingais sumanymais.

Tame pačiame dumblyne įklimpo demokratiškesnės savivaldos vaizdiniai. Liko tik nuolatinis dundenimas į ausį apie naujus gresiančius mokesčius ir visiškai visada objektyvų, nuo valdžios veiklos niekada ir nei kiek nepriklausantį visko brangimą. Ši nesibaigianti pasakaitė iš dumblino rūsio, nuolat raginant taupyti, iš dalies gal ir teisinga, tačiau yra lydima visiško nesupratimo, kad neįmanoma sutaupyti neuždirbant. Ką ten kalbėti apie globalius užmojus, jei negalima susitvarkyti su vienu sutvėrimu, ligi šiol, nepaisant visko, kas žinoma, apžergusiu Vilniaus mero postą.

Perspektyvos

Blogiausia, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjas, kuris neretai spaudosi ir prisiekia daugiau į tą dumblą nebristi, nemato jokios pasiūlos.

Premjerą galinti pakeisti Irena Degutienė yra tik gero veido tetulytė – laikinas techninis problemos sprendimas, bet ne rimtas politikos flagmanas.

Gal alternatyva laikysime Kazimierą Uoką? Irgi kažin.

Jaunu ir perspektyviu vadintas, į partijos politbiurą avansu kažkada pakylėtas Mantas Adomėnas galėtų bandyti. Rašant vyriausybės programą bus galima sudaryti dar pelningesnę autorinę sutartį su pačiu savimi.

Norint, kad paradui diriguojanti partija ką nors galėtų sėkmingai reformuoti, reikia pakeisti ją pačią ir kadrų ir idėjų prasme. Ar galima reformuoti margaspalviu, nerangiu monstru virtusią, sunomenklatūrėjusią TS-LKD? Nesu tikras. Kartais seno, sutrešusio ir perpuvusios statinio remontas atsieina brangiau, nei ryžtas statyti naują. Tad neabejoju, kad į nuosekliai zombėjančios partijos vietą gali kas nors ir pasisiūlyti.

Gal tai būtų liberalai? Deja, tam tikrą elektoratą sau per netrumpą laiką išsisėdėję liberalcentristų ir Liberalų Sąjūdžio politikai pernelyg daug kam asocijuojasi tiesiog su visa ko privatizavimo idėjomis ir Artūro Zuoko persona, nors šis ir žingtelėjo į paraštę. Na, dar su "aukštojo mokslo reforma", padariusia studijas Lietuvoje brangesnėmis nei Vokietijoje.

Solidarus dalyvavimas naktinio mokesčių sistemos jaukimo avantiūroje, kurį premjeras ir šiandien laiko žygdarbiu, vertu paminklo, aiškiai parodė, jog valdžios alkis ten toliau stelbia bet kokius principus. Nekalbant jau apie galimybę, jog daugumai bent kiek žinomų šių partijų veidų imtų ir parūptų dalis idėjų, kurios nelabai kotiruojamos biržoje, bet būna svarbios tam rinkėjui, kurį "ant ledo" paliko TS-LKD erozija.

Tad visiškai įmanoma būtų tikėtis ir tikrai naujos pasiūlos. Žinoma, bet kuris bandymas susidurs su problema - per daugelį metų diskredituota "visiško naujumo" idėja, kai valdžion veržėsi ar buvo prastūminėjami apsišaukę gelbėtojai. Tačiau gąsdintis jau nebėra kuo, nes realus tradicinių ir netradicinių partijų skirstymas Lietuvoje jau gali drąsiai užimti vietą ten, kur įsikūręs premjero populiarumas.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/509988/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Lap 2010 16:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

„Grybubilius“ ir valstybė

http://cyvas.wordpress.com/2010/10/22/g ... -valstybe/

Spalis 22, 2010 by Tomas Čyvas

Teisėsaugos ir valstybės funkcijas Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), atrodo, supranta visiškai taip pat, kaip jų pirmtakai valdžioje. Taip pat ją supranta ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Valstybė tai Mes“, – tokia bendra nuostata.

Tik skiriasi startinės pozicijos ir „modus operandi“ siekiant savo tikslo, kuris yra tiesiog valdžia ir kuo didesnė. Skirtumus, kaip ir panašumus, iš dalies lėmė kai kurie istoriniai dėsningumai ir, žinoma, asmeninės lyderių savybės.

Nomenklatūrinės gaujos

Žlungant sovietų kariniam komunistiniam konclageriui, kaip dažnai ir ištinka revoliucijų metu, į valdžią neatėjo kokie nors tikrieji laisvės kovotojai su aiškia ir išbaigta programa ar vizija.

Ypač sovietinės sistemos kolapso atveju tai buvo absoliučiai neįmanoma. Okupuotoje ir sovietijos ramia kiaulide (kas gi oficialiai ir neoficialiai aprūpindavo dešromis ir šonine visą imperiją ?) galiausiai paverstoje Lietuvoje politinio gyvenimo nebuvo. Net politiniai kaliniai, kuriuos minime šiuo vardu, turėtų būti veikiau vadinami sąžinės kaliniais.

Niekas iš tų, kas stojo į atvirą politinę opoziciją režimui, vėliau nepadarė politinės karjeros ir nepraturtėjo, išskyrus nebent Vytautą Bogušį, kurio veiklos politiniame elite verčiau čia nekomentuosiu.

Tai dėsninga ir paaiškinama vieno liberalų klasiko citata: „Šalyje, kur vienintelis darbdavys yra valstybė, opozicija reiškia lėtą mirtį iš bado“. Realybėje badu marino tik lageriuose ir už poliarinio rato, tačiau ir kasdieniame gyvenime nepalūžusiam ir neparsidavusiam opozicionieriui grėsė socialinė marginalizacija. Jis galėjo būti geriausiu atveju proletaru, o blogiausiu – kūrenti bažnyčių pečius. Nei valdymo įgūdžių, nei tinkamo išsilavinimo neturintys (jo dažniausiai ir neleisdavo gauti) disidentai, neminint vėliau pasiskelbusių apsišaukėlių, kuriuos „ištremdavo“ ne toliau Ignalinos, nelabai ir lindo į parlamentus ar ministerijas.

Tad valstybės atkūrimo metu, vienintelė įmanoma konkurencija buvo tarp nomenklatūros, nesvarbu – partinės, ūkinės, kolchozinės, mokslinės, kūrybinės ar komjaunuoliškosios grupuočių . Nukrypimai nuo šios „normos“ buvo greitai nubraukiami.

Prasisiekę ir nuskriaustieji

Dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija, gimusi iš sėkmingai sovietmečiu gyvenusios komunistinės nomenklatūros, perėmė visus anos gadynės įpročius, pagal kuriuos jų negalėjo ir neturėjo teisės liesti jokie organai. Tokia jau tvarka nusistovėjo sovietijoje nuo Nikitos Chruščiovo ir Lionios Brežnevo laikų.

TS-LKD partija besivadinanti organizacija, jei grįšime kiek atgal, nusilipdė iš Sąjūdžio draiskanų ir įvyko tai jau po to, kai į pastarąjį labai sėkmingai sugužėjo ir susigrūdo trečio, ketvirto ešelono nomenklatūros nevykėliai, kurie visada laikė save neįvertintais. Komunistai prarijo atsikūrusius socialdemokratus, kai šie pavargo laukti ir nusprendė būti valdžioje čia ir dabar. Tas pats ištiko krikščioniškąją demokratiją, kuri jei ir tebeegzistuoja, tai arba paraštėje, arba gyva įmūryta į TS-LKD nomenklatūrinį kalėjimą.

Į bet kam dabar parsiduoti dažniausiai pasiruošusius Lietuvos liberalus pirmiausia, šalia teoretikų ir svajotojų intelektualų, įsiliejo dar ir madingais kaklaraiščiais, reikalingų kalbų sakymo ir kailio vertimo įgūdžiais ginkluoti komjaunimo „rebiatos“. Jų pasklido ir į kitas partijas bei organizacijas, bet liberalizmas jiems ypač gerai lipo, nes juo prisidengti neatrodė taip ciniška, kaip, vos nusisegus komjaunimo ženkliuką, mestis bučiuoti kryžių. Tiesa, yra ir tokių, bet daina šįsyk ne apie juos.

Grįžkime prie TS-LKD ir LSDP – dviejų sistemos stulpų genezės bei jų požiūrio į valstybę ir teisingumą. Konservatorių ir socialdemokratų teisėsaugos koncepcijos išoriškai skiriasi ir jų skirtumus lėmė būtent skirtingos mutacijos trajektorijos, atvedusios juos į tai, kas šios partijos yra dabar.

„Valstybė – tai Mes“

Socialdemlokratų rožę vietoje pjautuvo ir kūjo pagriebę nomenklatūros sėkmingi prasisiekėliai visada laikė save neliečiamais Lietuvos direktoriais, kurie yra vieninteliai kompetentingi sprendyklų ir sprendyklėlių bosai. Bet koks mėginimas juos pravėtyti iš postų buvo palydimas sutartiniu propagandiniu cypimu apie susidorojimą su kompetencija, pagal neva politinį užsakymą. Save jie laikė valstybe , o visus kitus arba „patriotais-idiotais“, arba šiaip atsitiktiniais išsišokėliais.

Vadinamiesiems socdemams, jų valdymo metais, labiausiai rūpėjo, kad teisėsauga nedirbtų visai – jų gretose milijonierių visada buvo daugiausia, o ir su visomis tautos gelbėtojų kompanijomis, atvestomis Viktoro Uspaskicho arba kitų „naujųjų politikų“ jie puikiausiai sutardavo. Net ir Sąjūdžio lyderiai dabar dažnai išsako nuomonę, kad mėginimas išstumti senąją nomenklatūrą iš politikos būtų sukėlęs tik riaušes ar pilietinį karą. Paverčiant tai į žmonių kalbą – patogiau buvo susitarti ir kažkaip pasidalinti valdžios grobį. Tad iš karjeros į karjerą peršokusios, LSDP pagimdžiusios nomenklatūros supratimu – „valstybė tai Jie“.

Bet visada buvo ir tokių, kurie svajojo tiesiog užimti jų vietą. Alkanesnė ir piktesnė TS-LKD nomenklatūra, kaip matyti iš pastarojo metu įvykių, nori, kad teisėsauga dirbtų, bet nori, kad dirbtų jai. Negalėdama rungtis su ana nomenklatūra užkulisiuose ir aparatiniuose žaidimuose, pastaroji eina erzelio kėlimo ir artistiškų operetinių išsišokimų keliu. Reikia atvirai ir skubiai išspardyti visas įmanomas prokurorų ar kokių kitų agentų duris, perskaityti bylas, kurias perskaityti norisi ir dar nuo bačkos rėkti, kad visi, kam tai nepatinka, yra „valstybininkų“ (šios kompanijos "žygdarbiai" žinomi tikrai gerai) ir socdemų agentai arba gyvena iš kontrabandos.

Deja, kitaip ir negalėjo būti nuo pat pradžių. Valstybės valdymo srityje įgūdžių TS-LKD nomenklatūrai trūksta beviltiškai, tad reikia tiesiog skubėti ir svarbiausia greitai, be didelių galvojimų iššluoti ne tik tuos, ką tikrai reikia, bet ir visus, kurie kalba įtartinai protingai ir sako, kad geriau elgtis pagal įstatymus bei logiką. Taigi – tikslai vienodi, metodai skirtingi, o pašaliniai protinguoliai – nepageidautini.

„Grybubilius“

Visame šiame stumdymęsi yra ir dar viena figūra, kuri Lietuvoje visada populiari ir už nieką realiai neatsakinga. Tai prezidentas.

Amerikiečiai paskutinių prezidento rinkimų metu vartojo žodį „Obamakeinas“, juokaudami, jog pagrindinių kandidatų (Baracko Obamos ir Johno McCane) programos tiek panašios, kad pavardes galima tiesiog lipdyti į vieną. Lipdyti drąsiai galima ir Lietuvoje – tik šiek tiek kitaip.

Andriaus Kubiliaus iš tribūnos pasakyta įžvalga, kad į valdžią išrinkus jį ir Dalią Grybauskaitę esą baigėsi posovietinė epocha nėra šiaip intelektualinis nevalyvumas, panašus į pajuokos objektu tapusį Franco Fukuyamos opusą „Istorijos pabaiga“, kurį jis paskelbė žlugus SSRS.

Istorija, kaip matome nepanorėjo baigtis, o posovietizmas neketina išeiti tik todėl, kad to paprašė vienas iš jo simbolių. Tai lyg ir A. Kubiliaus politinė programa, bet jos esmė kaip tik ta, kad nuskriaustųjų nomenklatūra tikisi dabar tai jau tikrai nugalėti anksčiau prasisiekusiąją.

Prezidentė D. Grybauskaitė čia išvis keistai suvokiama kaip kažkokios naujos epochos šauklys, kažkas visiškai nesistemiško, nes pati viešai skelbė esanti prasisiekusios nomenklatūros tėvo Algirdo Mykolo Brazausko mokine.

Jai dabartinis premjeras – tik didelės tautos dalies neapykantos žaibolaidis, į kurį ji sėkmingai nukreipia žmonių „meilę“ už viską, ką jie abu kartu padaro. Panagrinėjus nepopuliaraus premjero ir populiarios prezidentės kalbas ir realiai pasirašomus įstatymus galima drąsiai kalbėti apie „Grybubilių“, kaip kad kuriant vėliau triukšmingai ir brangokai ardytą LEO LT buvo galima kalbėti apie „Kubirkilą".

Norėtųsi apsirikti, bet labai realu, kad tvirtinant visų keikiamą biudžetą, kaip ir pernai, galima sulaukti daug ugningos prezidentės kritikos, kuri galiausiai pasibaigs visko palaiminimu. Kaip gabi mokinė ji visada seks mokytojo pėdomis ir palaikys tą poziciją, kuri laimi. Ir dar pasikabins laurus. Ji bus gera, o premjeras blogas – tokios jau kaukės ir tokie vaidmenys.

Valdininkijos ir teisėsaugos „kančia“

Lietuvos valdininkijos ir teisėsaugos anaiptol nelaikau nekaltomis politinių intrigų aukomis. Valdant socialdemokratams ji buvo įpratusi nuolat ieškoti kaltų dėl savo neveiklumo arba darbo be prasmės rezultatų, tad jai toks modelis tiko.

„Reikia politinės valios“, – gūžteli pečiais ne vienas prokuroras, jei jam koks ekspertas parodo į popieriuose aiškiai fiksuotą informacija apie pavogtą milijoną. Parodžius tą patį popierių „politinei valiai“ ši nutaiso nekaltutes akis ir sako, kad į teisėsaugos darbą kištis neleidžia tauri širdis, Konstitucija ir meilė demokratinėms procedūroms.

Tad dabar reikia didelių pastangų, norint priversti judėti tą pačią sistemą, kurios, kaip tai padarė nedemokratiškas Gruzijos prezidentas, beveik pilnai atnaujinti bijoma arba nesugebama. A. Kubiliui tai beveik visai nesiseka, nepaisant visų jo patarėjų sklaidymųsi ir lakstymų po prokurorų kabinetus, plėšiant iš rankų bylas ir viešų grasinimų „kištis dar labiau“.

Viskas, kas tokiu stresą visuomenei varančiu siautėjimu „laimima“ – solidarus ir valingas senos bei klampios sistemos pasipriešinimas bei sveiko proto nepraradusių šalininkų ironiški žvilgsniai. Ne tik teisėsaugoje, bet ir kituose klerkų koridoriuose net ir geri sumanymai klampinami dar energingiau, atvirai kalbant: „pergyvenom penkis ministrus, pralauksim ir šitą berazumį“.

Parodomosios akcijos

Žinoma, kai į viešą erdvę išlenda nebe Kubilius, bet „Grybubilius“, kaip niekada įsitikini, jog posovietizmas gyvybingas. Prezidentei viešai prieštarauti nedrįsta ne tik premjeras ir opozicija, bet ir ramiai veltis popieriuose įpratę prokurorai ar Konkurencijos tarybos tarnautojai. Pastariesiems, trepsint kojomis, paliepiama atnešti ant stalo pedofilą (visiems žinomas ir įgūdžius vargu ar praradęs, viešai vaikštantis Ervydas Čekanavičius netinka) arba kartelį – gyvą ar mirusį.

Iš baimės Konkurencijos tarybos vadovas, kuris greitai kartelio nerado, ėmėsi institucijos svetainėje rašyti neaiškaus žanro rašinėlius. Tai apie „nenuilstantį medžiotoją“, tai apie „smilkstantį šautuvą“, o galiausiai, matyt praradus kantrybę, apie tai, kad „viešas pareiškimas apie įtariamą kartelį praktiškai sužlugdo jo įrodymo galimybę“.

„Grybubiliui“ tai nerūpi ir nerūpės. Vienai jo daliai reikia reitingų, kitai – galimybės ramiai, nusispjaunant į populiarumą, vykdyti reformomis pavadintus mėgėjiškus eksperimentus. Jų metu tai beprasmiškai išauga šelpiamų registruotų bedarbių skaičius, dėl šventojo PSD, tai jis dirbtinai mažinamas, teroriziuojant tuos pačius bedarbius laikytis niekam nereikalingų formalumų. Kad viskas būtų dar įdomiau, prezidentė, kaip tikras sovietinis kompartijos sekretorius, pareikalauja parduotuvėms nurodyti – už kiek pardavinėti duoną, pieną, sviestą ar lašinius. Keista, kad joks prekybos tinklas dar nepaskelbė, jog vykdoma Prezidentės akcija, kurios metu Dalios vardo varškė ar pėdkelnės kainuoja perpus pigiau.

Panašumai ir skirtumai tarp sovietinių ir posovietinių, kairiųjų ir dešiniųjų, reformatorių ir stagnatorių dailiai iliustruojasi kadrilyje aplink Vilniaus merą Vilių Navicką.

Kad panašumų tarp jų daugiau nei skirtumų rodo ir malonia išimtimi tapusi Specialiųjų tyrimų tarnybos akcija Alytuje. Čia už pakarpos pačiupus iškart ir socdemų, ir konservatorių statytitinius, prasidėjo dar ir gana komiškas vietinio elito arba tarppartinės nomenklatūros „nupartėjimas“, visiems suspenduojant savo narystes partijose ir slepiant galus.

Per laikotarpį nuo A. Kubiliaus paskelbtos naujos epochos pradžios realių sisteminių sprendimų buvo ne tiek daug, o triukšmo – sočiai. Išplėstinio turto konfiskavimo iniciatyva, kelių ar keliolikos pernelyg įgrisusių personažų išspyrimas iš saugumo departamento ir prokuratūros. Štai beveik, išskyrus dar tokias prošvaistes, ir viskas, ko nauda galima būtų neabejoti.

p.s. O štai kadenciją baigusio Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės santykį su tauta vienija dar viena įdomi aplinkybė – bylos dėl pasikėsinimo jų didenybes įžeisti.

Komentarai
http://cyvas.wordpress.com/2010/10/22/g ... -valstybe/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Sau 2011 16:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Žygeivis rašė:

Balsas rašė:

Žygeivis rašė:

tikras lietuvis rašė:

V.Landsbergiui po to, kada gerai pasirodė atlaikant sovietų puolimą, derėjo pasitraukti ir visi jį būtų garbinę, ...

Štai čia absoliučiai pritariu.

Tai ir atėjo Brazauskas 1992 m.

Brazauskas visą laiką nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo buvo "antra" Landsbergio pusė - jie juk taip ir "žaidė", reguliariai valdžioje "apsiversdami".

Tai juk standartinė "dvipartinė lazda - vienam gale viena "galva", kitam - kita".

Tik esmė tame, kad tą lazdą visą laiką laikė ta pati "plaukuota ranka".

Arba imant kitą palyginimą - moneta, kurią mėto ir žmonės pamato arba "Landsbergio portretą" valdžioje, arba jau "Brazausko"... :smile84:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija"

Parašytas: 29 Spa 2012 17:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Prezidentė - Koalicijos be Darbo partijos: arba „vaivorykštė“, arba visi likusieji, išskyrus konservatorius ir „darbiečius“

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=59870717

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

opa
2012-10-29 15:10

Rink, rinkėjau, tu ką nori,
dėl atominės balsuok,
nepatinka - lipk per tvorą,
ir plakatais mosikuok.

Tavo balsas valdžiai "rūpi",
"demokratijai" statyt,
bet reiks žemėj jam supūti,
ir dangaus jam nematyt.

Išrinkai tu šiandien Praną,
pasirodo - tai Stasys,
na o vietoje Antano
Onutė reikalus taisys.

Patekės konservų saulė,
Ir išauš vėl naujas rytas,
vėl sėdės prie lovio kiaulė,
tik švarkelis kitas. :)

Žygeivis
2012-10-29 16:19

Paaiškinu niekaip nesuvokiantiems, kas čia iš tikrųjų vyksta:

Brazauskas visą laiką nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo buvo "antra" Landsbergio "pusė" - jie juk taip ir "žaidė", reguliariai valdžioje "apsiversdami".

Tai juk standartinė "dvipartinė lazda" - vienam gale viena "galva", kitam - kita.

Tik esmė tame, kad tą "lazdą" visą laiką laikė ta pati "plaukuota ranka".

Arba imant kitą palyginimą - moneta, kurią mėto, ir žmonės pamato arba "Landsbergio portretą" valdžioje, arba jau "Brazausko"...

P.S. O "pašaliniai" į šį "demokratinį monetos mėtymo žaidimą" neįleidžiami - nes būtent tokios yra pagrindinės šio "žaidimo taisyklės"... :)

Kaip tik todėl "pašalinį" Paksą "išspyrė" per "apkaltą" ir "išsiuntė į Briuselį" (kai tik jis pasispardė dėl "Mažeikių naftos" "dovanojimo"), o "pašalinį" Uspaskichą irgi "išsiuntė į Briuselį" (kai tik jis prakalbo apie "prichvatizacijos" stabdymą) - ir atgal jiems abiems grįžti jau neleis ta pati viską Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) realiai valdanti "plaukuota ranka".

Beje, ši "ranka" jau pasiėmė "už ačiū" "Mažeikių naftą", ir po to pardavė už kelis milijardus, o dabar tikrai neleis, kad prapultų milijardai, kuriuos planuoja "nugręžti" nuo būsimos atominės statybos - ir šiai "rankai" nusišvilpti į visokius Tautos referendumus...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija"

Parašytas: 26 Lap 2012 15:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

A.Bielskis. Apie naują M. A. Pavilionienės, V. Uspaskicho ir P. Gražulio koaliciją

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abi ... d=60066749

Andrius Bielskis, NK95,
http://www.DELFI.lt
2012 m. lapkričio 26 d. 09:42

Džiugu, kad šiandien Lietuvoje vyksta politiniai, taip pat galbūt ir idėjiniai pokyčiai. Įtampa tarp svarbiausių galios institucijų baigėsi, aukščiausioji respublikos valdžia pasielgė pagal Konstituciją ir ją 1998 metais išaiškinusį Konstitucinio teismo nutarimą, išrinktas naujasis ministras pirmininkas. Belieka viltis, kad naujoji valdžia, suformavusi Vyriausybę, iš tikrųjų stengsis kurti socialiai teisingesnę Lietuvos visuomenę.

Kad ir kaip būtų, galima sutikti su tais, kurie teigia, kad keturių partijų valdančioji koalicija nėra nei itin politiškai stabili, nei ideologiškai kairioji.

Žiniasklaidoje greitai prigiję terminai „kairioji“ arba „centro kairės koalicija“ nebuvo kritiškai įvertinti ar plačiau aptarti. Vietoje to kaip pasenusi plokštelė buvo kartojami tie patys klausimai apie Darbo partijos (DP) narių teisinę neliečiamybę.

O idėjinės bei programinės naujosios valdančiosios daugumos nuostatos aptartos per mažai.

Jei kairumu laikysime įsipareigojimą socialiniam teisingumui, nepasitikėjimą laisvoje rinkoje veikiančiu ir tik pelno maksimizavimu besivadovaujančiu verslu, pagarbą silpniausiems visuomenės nariams bei mažumų teises ginančią laikyseną, tuomet nei DP, nei „Tvarka ir teisingumas“ (TT), nei juo labiau Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) negali būti vadinamos kairiosiomis politinėmis jėgomis.

Pastaroji – tai nacionalistiškai nusiteikusi tautinės mažumos politinė partija (net jos politinė programa neišversta į lietuvių kalbą), kuri yra itin konservatyvi abortų, Katalikų bažnyčios, seksualinių mažumų klausimais (taigi šiuo požiūriu dešinesnė nei Vytautas Lansbergis ir Mantas Adomėnas kartu sudėjus), tačiau turi kelias centro kairės ekonominės politikos nuostatas, pavyzdžiui, yra už progresinius mokesčius ir už minimalios algos didinimą iki 1200 Lt.

DP iki šiol veikė kaip privati korporacija, kurios tikslas yra aukščiausi politiniai postai. Tai partija, kuri panašesnė į gerai organizuotą oligarchinį klaną, o ne į demokratinę politinę ar juo labiau kairiąją organizaciją (oligarchiją suprantant kaip Platonas ir Aristotelis ją suvokė, t. y. kaip nedidelės mažumos turtingųjų turto cenzu besivadovaujančią valdžią).

Panašiai neįmanoma pritarti kai kurių politologių vertinimams, kad TT šiandien laikytina kairiausia parlamentine partija. Greičiau yra priešingai: tiek, kiek TT svaičioja apie Trečiąją respubliką – apie respubliką, kurioje bus įsteigti tribunolai (!), mažinamas Seimo narių skaičius, didinama Prezidento institucijos galia (tvarka bus!) ir tiesioginės demokratijos vaidmuo (kuris visuomet buvo ir bus pažeidžiamas „garliavinės minios“ psichologinių perversijų; kaip tik dėl jų kultinių postmodernių komunistų Michaelo Hardto ir Antonio Negri daugybės (angl. „multitude“) idėja tokia neįtikinama), griežtinamos bausmės, – tiek ji turi fašistuojančios partijos, vadinasi, radikalios populistinės dešinės, bruožų.

Be abejo, TT skelbia ir politinei kairei būdingų ideologinių teiginių. Tačiau politinės kairės bruožų turėjo ir Benito Mussolini fašistai.

Kai kurie kairiausi TT teiginiai biurgeriškiems Lietuvos protams skamba kaip itin radikalūs. „Sieksime užtikrinti maksimalų darbuotojų dalyvavimą įmonių kapitale ir valdyme“ – tai demokratinio socializmo ir ekonominės demokratijos principas, apie kurį šiandien Lietuvoje, deja, niekas nekalba.

TT taip pat teigia garantuosianti „kiekvienam sąžiningai ir gerai dirbančiam žmogui teisingą, normalų, garbės ir orumo nežeminantį uždarbį“.

Bėda tik ta, kad apsisukusi tvirtina visiškai priešingai: „sumažinsime valstybės išlaidas ir subalansuosime valstybės finansus“, sieksime „pritraukti užsienio investuotojus“ ir sutvarkysime „teisinę bazę ir ekonomikos valdymo struktūrą taip, kad Lietuva patektų į laisviausių pasaulio ekonomikų dešimtuką“ (kursyvas mano).

Komentarų, manau, elementarų išprusimą turinčiam ir logiškai mąstančiam žmogui nereikia. Galbūt vertėtų pridurti tik tiek: naujasis švietimo ir mokslo ministras, kad ir kas juo taps, turėtų pasirūpinti, kad mokyklose būtų skiriama daugiau valandų filosofijos ir logikos pamokoms. Į jas specialiu prezidentės dekretu skubos tvarka reikėtų nusiųsti ne vieną valdžios postų siekiantį koalicijos partnerį.

Tiek tad apie TT „kairumą“.

Abi šios partijos – TT ir DP – tipiškos posovietinės populistinės organizacijos, kurios tokios yra pirmiausia dėl to, kad jų neįmanoma ideologiškai priskirti nei kairei, nei dešinei (beje, pagal šį apibrėžimą šalies vadovė taip pat pavojingai priartėja prie šių jėgų, tai ironiškai pastebėjo ir Vladimiras Laučius).

Jų programos – ne tik baisaus skonio ideologinė košė, bet ir logiškai vienas kitam prieštaraujančių teiginių kratiniai, reiškiantys tik viena. Bent kuri nors iš jų ilgainiui bus ištrinta iš parlamentinės politikos žemėlapio.

Pirmiausia, žinoma, sunyks TT.

Dėl sėkmingų politinių manipuliacijų ir savo finansinių pajėgumų DP galbūt išliks žymiai ilgiau, bet tik tuomet, jei eilinį kartą sausa išlips iš pinigų plovimo bylos ir jei galų gale iš tikrųjų ims atstovauti savo pasirinktai socialinei grupei – marginalizuotai miestų ir mažų miestelių darbininkijai. Kol kas DP tai negresia, nes Viktoro Uspaskicho pamėgtas liberalizmas (beje, kitaip nei kai kurie komentatoriai, aš manau, kad Uspaskichas yra autentiškiausias Lietuvos liberalas) kerta socialinį pagrindą, ant kurio DP sėdi.

Nuogąstavimas, kad LSDP nėra kairioji partija, seniai tapo nuvalkiota banalybe. Tai ypač pamėgę progresyviais save laikantys intelektualai. Kvailiausiu iš jų yra kaltinimas, jog LSDP gretose esą daugiausia milijonierių, lyg buvimas ar nebuvimas milijonieriumi būtų svarbiausias politinės tapatybės aspektas. Friedrichas Engelsas buvo fabrikantas (taigi ir „milijonierius“), tačiau, be kita ko, parašė „Darbininkų klasės padėtį Anglijoje“, o sykiu buvo vienas reikšmingiausių to meto tarptautinio darbo judėjimo politinių aktyvistų.

Lietuviškais standartais Terry Eagletonas, garsus britų literatūros ir ideologijos kritikas, turintis namą Dubline, Londone ir kur nors Kornvalyje ar Pietų Prancūzijoje, taip pat tikriausiai yra „milijonierius“, tačiau absurdiška teigti, kad dėl to nustoja buvęs marksistas ir kairysis (be to, jis savo materialinę gerovę sukūrė ne eksploatuodamas kitų žmonių darbą, bet rašydamas puikias knygas).

Nei vienas sąžiningas ir Friedricho Nietzsche’s ressentiment nemotyvuojamas kairysis neteigs, kad demokratinis socializmas yra grįstas privalomu skurdu visiems.

Ši pozicija, esą socializmo motyvas – pavydas, noras atimti, neva ilgainiui jis sukurs visuotinį skurdą, yra kritikos neatlaikantis posovietinės visuomenės ideologinis trombas.

Demokratinis socializmas nereiškia rinkos santykių panaikinimo. Kiekvienoje nors kiek sudėtingesnėje visuomenėje egzistavo „valdžios“ nevaržomi komerciniai santykiai. Tokie komerciniai santykiai, nereguliuojami autoritariškai primetamų dekretų, kaip, ką gaminti ir už kiek parduoti, ir yra rinka.

Tačiau taip suprasta rinka mažai ką bendra turi su rinkos kapitalizmu ir laisvos rinkos ideologija, kurią skleidžia neoliberalai.

Rinka yra mainų ir ekonominių gėrybių (verčių) paskirstymo visuomenėje principas, kapitalas atlieka nuosavybės, ekonominės kontrolės ir ekonominės, taip pat politinės galios koncentravimo funkciją.

Rinkos kapitalizmas šias funkcijas sujungia, demokratinis socializmas jas atskiria. Kitaip nei rinkos kapitalizmas, kuriame eilinis darbuotojas autokratiškai paverčiamas kelių savininkų kapitalo didinimo įrankiu, socializmas yra grįstas ekonominės demokratijos principu. Pagal jį nuosavybės teisė ir ekonomines vertes kuriančių įmonių kontrolė priklauso patiems darbuotojams. Jie, o ne saujelė akcininkų, demokratiškai turėtų spręsti svarbiausius strateginius įmonių klausimus.

Tikrai demokratiška galėtų būti laikoma tik tokia kooperatyvų arba, kitaip tariant, sindikatų visuomenė, o ne šiandien egzistuojanti liberali demokratija, kuri, nors ir vadintina geriausia iš blogiausių santvarkų, yra giliai oligarchiška.

Ar šiandien LSDP laiko save taip suprantamo demokratinio socializmo partija? Atsakymas paprastas: ne. Šia prasme LSDP nėra kairioji partija.

Tačiau ji – jokia išimtis Europoje. Tokia yra socialinė ir ekonominė realybė, kurią daugiau nei keturiasdešimt metų kūrė neoliberalūs šoko doktrinieriai ir jiems idėjiškai bei politiškai atsispirti nepajėgę politikai.

Čia slypi nūdienos dešiniųjų pergalė.

Socialinė, kultūrinė ir ekonominė realybė buvo taip transformuota, kad, net kairiesiems laimėjus rinkimus milžiniška persvara, galimybė vykdyti nors ir nuosaikią socialdemokratinę politiką tapo labai menka. Tą, beje, byloja ir situacija Lietuvoje, kurią, be kita ko, taip pat kausto neoliberalūs fiskalinės drausmės įstatymai.

Demokratinis socializmas yra ir turi būti kairiųjų idealas, utopija, kuriai pasiekti reikėtų revoliucijos.

Tai būtų ne mažos revoliucionierių grupelės karinis coup d'état, bet pirmiausia politinio ir etinio mąstymo revoliucija. Tai būtų antroji Apšvieta, kuri išvaduotų mus iš primityvios ideologijos laisvarinkininkų, pusę amžiaus mums kalusių, kad vieninteliai žmogaus kūrybos ir veiklos motyvai yra primityvus pelno maksimizavimas ir konkurencija. Sykiu tai būtų demokratiška struktūrinių pokyčių revoliucija, kuri palaipsniui keistų mus saistančius įstatymus ir institucijas.

Tokie struktūriniai pokyčiai neįmanomi be idėjiškai stiprios ir platų visuomenės palaikymą turinčios politinės kairės. Štai kodėl labai svarbu, kad būtų tiesiami tiltai tarp įvairių politinių ir visuomeninių susivienijimų: žmogaus teises, mažumas ginančių organizacijų, profesinių sąjungų ir kairiųjų politinių partijų.

O sykiu turi būti tiesiami keliai tarp politinių partijų, kurios atstovauja marginalizuotiems miestų ir miestelių darbininkams (jiems, deja, bet sykiu suprantamai, LGBT ir kitų mažumų teisės, švelniai tariant, rūpi per mažai), ir tų politinių jėgų, kurias remia gerai išsilavinusi, terry eagletonus, karlus marxus ir judith butler skaitanti samdoma miestų inteligentija.

Lietuvoje šie poliai, gaila, yra radikaliai vienas nuo kito nutolę.

Vienam politikų tipui atstovauja Viktoras Uspaskichas ir Petras Gražulis, o kitam – tokie LSDP nariai kaip Marija Aušrinė Pavilionienė, Vytenis Andriukaitis, Algirdas Sysas ir t. t.

Žinant, kad politika visų pirma yra mažiausio blogio menas, tai kur kas geriau nei „vaivorykštės“ koalicija su konservatoriais ir liberalais.

Ir ne tik dėl to, kad pastarieji toliau vykdytų visai visuomenei pragaištingą neoliberalią privatizacijos ir dereguliacijos politiką, bet pirmiausia todėl, kad „objektyvus“ kairiųjų interesas – atstovauti socialiai marginalizuotiems kaimų, miestų ir miestelių darbininkams, taip pat ir išsilavinusiai didmiesčių inteligentijai, kuri Europoje visuomet buvo, yra ir bus kairiųjų pažiūrų.

Priešingu atveju, jei socialdemokratai ir/ar kairiosios partijos nesugebės patraukti tiek marginalizuotų darbininkų, tiek ir miestų inteligentijos, nuskurdintus darbininkus suvilios fašistuojančios jėgos, tokios kaip „Golden Dawn“ Graikijoje.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/abi ... &com=1&s=1

Žygeivis
2012-11-26 14:56

Kai kada ir Bielskis parašo tiesą, kurią kiti "politologai" "juodai" nutyli ....

Kaip sakoma, ir iš ožio galima išspausti lašą - jei ne pieno, tai bent ko nors kito.... :) :) :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali angliškai-amerikoniška "demokratija"

Parašytas: 27 Lap 2012 16:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

K.Jovaišas. Seime įmanoma viskas, išskyrus vištgaidystę

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kjo ... d=60079125

Dr.Karolis Jovaišas, advokatas,
http://www.DELFI.lt
2012 m. lapkričio 27 d. 09:48

Nors piršlių ir būta, vis dėlto socdemų ir konservatorių vedybos iš išskaičiavimo neįvyko. Vadinamoji „vaivorykštės“ koalicija nesudaryta. Kai kas tokią koaliciją laiko nuoširdžiu rūpesčiu dėl valstybės autoriteto ir prestižo. Skeptikai atkerta, kad minėtas, tariamai kilnus ir taurus rūpestis gan akivaizdžiai maskuoja siaurus egoistinius konservatorių tikslus.

Pagrindinis jų - tai nenoras ir nesugebėjimas susitaikyti su pralaimėjimu ir siekis bet kokia kaina grįžti į valdžią. Geriausia, apgaubtiems vaivorykštės koalicijos debesies.

Kartu svarbiausias ir pagrindinis klausimas yra tas, ar tokia koalicija įmanoma iš esmės? Ar tebesiformuojančiai ir trapiai Lietuvos politinei sistemai ji nepadarytų daugiau žalos nei naudos?

Vaivorykštės koalicija kaip komunistų ir nepartinių bloko analogas

Nors už daugelio deklaruojamų kilnių ir taurių tikslų išties kyšo savanaudiškų paskatų ausys, vis dėlto, vargu ar teisinga visame kame įžvelgti tik išimtinai klastą ir grupinius partinius interesus. Priešingai, negalima atmesti ir nuoširdaus politikų įsitikinimo, kad būtent dominuojančių partijų koalicija yra tas patikimas svertas, kuriuo remiantis galima užtikrinti veiksmingą valstybės valdymą ir investicijas į tautos ateitį.

Ar tai nepaaiškina, kodėl lankydamasi Rukloje, šalies vadovė sakė siūliusi formuoti koaliciją pirmą ir antrą vietą rinkimuose užėmusioms partijoms? Prezidentė anaiptol nėra vieniša, „vaivorykštės“ koaliciją laikydama protinga alternatyva dabartinei Seimo daugumai. Deja, šiai alternatyvai teikiamas prioritetas yra vienas iš tų gerų ketinimų, kuriais kelias į pragarą grįstas.

Kodėl? Visuotinai pripažįstama: valdžia gadina. Absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Civilizuota visuomenė tam ir naudoja valdžių padalijimo principą, kad nė viena valdžios šaka negalėtų sukoncentruoti galių išimtinai savo rankose. Tačiau šis principas mažai ką reikštų, jeigu skirtingų valdžios šakų veiklą kontroliuotų viena partija arba supergalinga partijų koalicija.

Mat tokia koalicija, visiškai ignoruodama silpną ar netgi simbolinę opoziciją, galėtų vykdyti besąlygišką diktatą. Neatsitiktinai sovietinėje imperijoje, nors ir buvo laikomasi formalaus valdžių padalijimo principo, visą galią savo rankose buvo sutelkęs raudonasis monstras - Komunistų partija. Nesvarbu, kad fantasmagoriškuose rinkimuose ji dalyvaudavo kaip komunistų ir nepartinių blokas.

Reali, o ne deklaruojama politinių partijų konkurencija reikalinga ir dėl moralinio apsivalymo priežasties. Tiesa, naujieji politikai, su kuriais rinkėjai sieja savo viltis bei lūkesčius, būdami alkani valdžios ir turtų, paprastai įsilieja į valdančiųjų elitą ir perima privilegijas bei lengvatas tų, su kuriais nuožmiai ir be kompromisų kovojo.

Nepaisant to, kad šio dėsnio išimčių yra stulbinančiai mažai, vis dėlto šviežias kraujas politikoje yra gyvybiškai būtinas. Ir, atvirkščiai, negatyvi atranka, grindžiama lojalumu ir ištikimybe partijoms ir politikams, valdantiems praktiškai be konkurencijos, gali padaryti meškos paslaugą visuomenei.

Kodėl hermafroditizmas (vištgaidystė) Seime tabu?

Įstatymo ir susiformavusių politinės kultūros tradicijų paskirtis yra apsaugoti visuomenę nuo valdžiažmogių savavaliavimo. Dėsninga, kad Vakarų valstybėse, nusikaltimo padarymu įtariamas ar kaltinamas politikas atsistatydina arba atstatydinamas iš įtakingų postų.

Tuo tarpu Lietuvoje viskas diametraliai priešingai. Tai, kad sukčiavimu kaltinamas Vytautas Gapšys išrenkamas Seimo pirmuoju vicepirmininku, yra tipiškas reiškinys, būdingas nusikalstamumo subkultūrai.

Šios subkultūros esmė ta, kad Seimo nariai veikia pagal tokį principą: aš dengiu ir išsuku tave tam, kad ir tu, prireikus, pridengtum ir išsuktum mane (rusai šį principą įvardija terminu krugovaja poruka).

Minėtas principas, tenkinantis daugelio seimūnų egoistinį savisaugos instinktą, yra primityviai ir veidmainiškai dangstomas nekaltumo prezumpcija, tarsi ši būtų Garbės legiono ordinas.

Krugovaja poruka veikia ir tame lygmenyje, kai skirtingos interesų grupės, ieškodamos kompromiso, pigaus ir begėdiškai įžūlaus sandėrio objektu paverčia įtakingus postus arba įstatymų pataisas.

Arba, kai nurėždami netgi našlių ir našlaičių pensijas, socialinį solidarumą deklaruojantys seimūnai, laiko šventa karve savo atlyginimus, lengvatas, privilegijas ir be galo išpūstas „kanceliarines“ išlaidas.

Kartu Seime vyksta niekada nesibaigianti ir bekomprimisė skirtingų partijų kova dėl įtakos, galios ir valdžios. Mes visiškai pagrįstai keiksnojame valdžiažmogių godumą, veidmainiavimą, jų siaurus egoistinius interesus, dangstomus viešojo intereso vėliava.

Tačiau valdžioje esančius keiksnoja ne tik piliečiai, bet ir politiniai oponentai, kurie naudodami visus įmanomus ir neįmanomus kovos dėl valdžios būdus, patys demaskuoja savo politinius varžovus. Tuo jie, nors ir siekia savo tikslų, vis dėlto neišvengiamai daro paslaugą visuomenei.

Kita vertus, palyginti neblogai struktūruotos ir bent kiek aiškesnę programą turinčios konservatorių ir socdemų partijos užtikrina realią politinę konkurenciją bei idėjų kovą.

Šiuo požiūriu svarbu ne tai, kad dešinė Lietuvoje kartais yra kairesnė už kairę ir atvirkščiai, o tai, kad dešiniųjų ir kairiųjų partijos nevirstų tokio tipo monstru kaip „Jedinaja Rossija“.

Ypač atsižvelgiant į tai, kad kitos partijos, išskyrus nebent su jos lyderiu sutapatinamą Darbo partiją, tėra tik minėtų partijų priedėlis.

Volteras yra pasakęs: jeigu religijos nebūtų, ją reikėtų sugalvoti.

Lygiai tai pat, jeigu šalies politiniame gyvenime nebūtų kairės ir dešinės, šią dichotomiją reikėtų sugalvoti. Išties kairė ir dešinė turi būti kaip tos dvi sesutės, kurios nesueina per kalnelį. Jeigu jos sueitų, tai žmogus turėtų ne dvi akis, o vieną. Arba, jeigu asmuo turėtų abiejų lyčių požymius, tai jis būtų ne vyras ar moteris, o hermafroditas, lietuviškai - vištgaidis.

Sveika kairiųjų ir dešiniųjų politinių partijų konkurencija yra svarbus demokratinės valstybės funkcionavimo garantas.

Tuo tarpu hermafroditizmas (vištgaidystė) Seime, gali išsprogdinti Lietuvos politinę sistemą. Gali tai padaryti dėl dviejų esminių priežasčių.

Pirma, minėta koalicija, kaip visuomenei žalingas „Jedinaja Rossija“ lietuviškas analogas, ignoruotų rinkėjų politinės ideologijos ir pasaulėžiūros esminius skirtumus.

Antra, rinkėjai būtų dezorientuoti, kur ieškoti kaltųjų ir kartu gelbėtojų, kai tokią koaliciją sudarančios partijos prieš rinkimus išsibėgiotų tarsi tarakonai.
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kjo ... &com=1&s=1
Savo ruožtu švytuoklės principu daugmaž veikiantis valdžios perdavimo mechanizmas būtų nepataisomai sugadintas.

Būtent todėl aptariamas hermafroditizmas Seime yra tabu ir precedentas, kuris niekad neturėtų būti sukurtas.

Vargu, ar šios taisyklės išimtimi gali būti laikomas netgi būsimas Lietuvos pirmininkavimas ES.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kjo ... &com=1&s=1

Žygeivis

Matyt, autorius nežino (ar apsimeta), kad valdžioje (ir ne tik Lietuvos) jau seniai įsitvirtino ne tik "politiniai", bet ir patys tikrieji vištgaidžiai. ... :) :) :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Politinė kairės-dešinės lazda" yra ideali "demokratija"

Parašytas: 10 Kov 2014 23:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27141
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis: "Politinė kairės-dešinės lazda" yra "ideali demokratija"

http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... emokratija

2014-03-14

Nagrinėjant Lietuvos valdančiojo "elito" begalinį norą sukurti Lietuvoje dvipartinę sistemą, siūlau įdėmiau panagrinėti ir susipažinti, kaip, kas ir kodėl įkūrė LDDP (vėliau "persidažiusią" į LSDP) ir jos "idėjinį priešą" - TS(LK) (ir kas būtent finansavo abiejų šių partijų "elitą" - pradedant nuo Konopliovo "Tauro" banko ir baigiant dabartimi).

Žemės "reforma", o iš tikro vertingų žemių, miškų ir vandenų perdavimas "labiau nusipelniusiems" buvo tik dalis gerai suplanuoto "prichvatizacijos" proceso (dar 1987-88 metais, pradėjo nuo "valstiečių ūkių" ir komjaunimo kooperatyvų).

Tikslas akivaizdus - prieškario savininkų sluoksnio ekonominio pagrindo sunaikinimas ir komunistinio-kagėbistinio sluoksnio praturtėjimas.

Sovietinės valdžios šulai puikiai suprato, kad politinę valdžią įmanoma išlaikyti tik nuskurdinant komunistinės valdžios priešininkus ir perduodant turtus jos šalininkams. Ką sėkmingai ir daro jau virš 20 metų (nuo 1987 metų).

Lietuvą (ir kitas posovietines valstybes) nuo 1990 metų valdančios partijos, tiksliau jų "elitas" bei tą "elitą" palaikantys ir finansuojantys asmenys, turi aiškius tikslus - tai visų pirma asmeninės gerovės užtikrinimas sau ir savo palikuonims, jų turtų saugumą užtikrinant besąlygišku tarnavimu pasaulį valdantiems tarptautiniams oligarchams.

Juk šis valdančiųjų partijų "elitas" iš tikrųjų yra ta pati sovietinė-komunistinė-kagėbistinė nomenklatūra bei jų atžalos, kurios irgi jau įsitvirtino pagrindiniuose valstybiniuose postuose.

Labai pamokantis pavyzdys Lietuvoje yra Kūrių klanas - sūnus "paveldėjo" tėvo prieš tai užimamą postą, visai kaip kokioje komunistinių "chanų" valdomoje Vidurinės Azijos respublikoje.

Dabar jau ne paslaptis, jog būtent toks buvo sudarytas susitarimas tarp Gorbačiovo šalininkų sovietinėje nomenklatūroje bei pasaulinio finansinio-ekonominio-politinio elito: Gorbačiovo klanas "įveda" SSSR kapitalizmą, o jo klanui (įskaitant ir vietinių sovietinių respublikų nomenklatūrą) sudaromos sąlygos sparčiam praturtėjimui, būtent jiems tampant tais kapitalistais, kartu garantuojant besąlyginį šitų naujai įgytų turtų neliečiamumą bei indulgenciją už visus sovietmečiu padarytus nusikaltimus.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra 120 straipsnis "Kolaboravimas":

"Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų."

Tačiau šitas straipsnis dar nė karto nebuvo pritaikytas buvusiems Kompartijos šulams. Kodėl?

Todėl, kad po įvairias partijas, sąjūdžius, frontus ir kitas organizacijas išsibarstę padorūs žmonės (nacionalistai, tautininkai, patriotai ... ) dar nepribrendo tam, jog būtina susivienyti į vieną didelę nacionalistų (tautininkų, patriotų ... ) partiją, kuri galėtų valdyti Lietuvą.

Taigi, teks palaukti, kol nacionalistai, tautininkai, patriotai, kiti padorūs žmonės bei visa Tauta pribręs...

O iki tol Tautą ir toliau mulkins bei lups su "lazda", kurios viename gale sėdi "kairieji" socialdemokratai, o kitame gale - "dešinieji" konservatoriai, na ir dar krūvelė įvairių kitų tos "lazdos" viduryje. O juos visus jungia ir vienija komunistinė bei kagėbistinė praeitis ir baimė, jog už Lietuvių Tautai padarytus nusikaltimus teks atsakyti.

Ta dvipartinė "lazda" yra ideali "demokratija" - kas beateitų į valdžią - "lazda" vis ta pati, o ir "laiko" (finansuoja) ją ta pati "plaukuota" ranka su nelietuvišku pavadinimu.

Kaip tik todėl ir šios "lazdos" tikrieji laikytojai, ir jų "šestiorkos" klaikiai bijo ir nervinasi, jog Lietuvos Valstybėje vėl atgimsta tikros lietuviškos tautinės jėgos, ir jos vis tvirčiau vienijasi bendrai kovai prieš Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos priešus, iš kagėbistų ir bolševikų persidažiusius į vietinius oligarchus bei naująjį nomenklatūrinį-etatinį "elitą".

Ir Lietuvoje, ir pasaulyje jau seniai nėra nei "tradicinių dešiniųjų" (remiančių viduriniosios klasės interesus), nei "tradicinių kairiųjų" (remiančių žemutinių sluoksnių ir apskritai vargšų interesus) - visi jie, sėdėdami įvairių valstybių valdžioje, tarnauja tai pačiai pasaulinių oligarchų grupei bei jos atstovams įvairiose valstybėse.

Seniai nėra ir "tradicinės demokratijos" - visa "didžioji žiniasklaida" jau seniai yra tų pačių oligarchų nuosavybė, ir visada vykdo jų valią. O tie žurnalistai, kurie pabando pasipriešinti jų valiai, tuojau pat praranda darbą ir galimybę viešai skelbti savo mintis.

Tai ir yra visame "demokratiniame" pasaulyje jau seniai viešpataujanti "valdoma demokratija", kada visi būsimi valstybių prezidentai, vyriausybių vadovai, ministrai ir "valdančiosios partijos" bei jų "elitas" yra iš anksto labai kruopščiai parenkami tų pačių pasaulinių oligarchų interesų įgyvendinimą prižiūrinčių "vietinių rezidentų".

Nepriklausomos Lietuvos Valstybės, Lietuvių Tautos, Lietuvių Kalbos ir apskritai Lietuvybės interesai jau seniai tapo tik našta mūsų valdžiai - kuri iš tikro yra sudaryta iš Lietuvybei priešiškų jėgų įtakos agentų, jau visai atvirai dirbančių užsienio oligarchams.

Pažvelkite kaip atvirai "valdantieji" Lietuvoje "prastūminėja" žemės, miškų ir vandenų besąlyginį pardavinėjimą užsieniečiams, kaip jie beatodairiškai siekia įvesti eurą, kuris nugramzdins didžiąją dalį Lietuvos gyventojų į skurdą, o Lietuvos Valstybę pavers amžina skolininke, galų gale pasižiūrėkite į tai, kaip atkakliai, nekreipiant dėmesį į absoliučios daugumos Lietuvių ir kitų Lietuvos gyventojų nuomonę, iškeliami seks. mažumų "interesai"....

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 32 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: