Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 09 Geg 2024 05:47

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 01 Gru 2007 16:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.lsds.lt/lt/news,nid.202?PHPS ... af1f446cf6

2007 11 27  
 
A.Akstinavičiaus pranešimas SDMI konferencijoje

 Lietuvos pabudimas rugpjūčio 23 d. šviesoje


    Savo pranešimą suskirstyčiau į keturias dalis. Pirmoje kalbėsiu kaip   pilietis, antroje – kaip politikas, trečioje – kaip socialdemokratas, o ketvirtoje, baigiamojoje – kaip Socialdemokratų sąjungos narys.

    Kadangi laikausi principo, kad kiekviename pranešime šalia analizės, vertinimų, kritikos privalo būti siūlymai, tai pabaigoje ir pateiksiu ką ir kaip reikia daryti iš socialdemokratinės pozicijos.

    Tokį pranešimo pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai. Rugpjūčio 23 diena Lietuvos istorijoje susijusi ir su praradimais, ir su atradimais, tragiškai pažymėta istorija bei aukomis.

    Dar prieš šią konferenciją manęs kai kas klausė: „kurios čia rugpjūčio 23 d. šviesoje vyksta Lietuvos pabudimas?“ Prieš 20 metų minėjimu prie A.Mickevičiaus paminklo prasidėjo Lietuvos atgimimas, po 2,5 metų dovanojęs Lietuvai Nepriklausomybę.

    Pabudimas Lietuvoje prasidėjo po pernai rugpjūčio 23 d., tragiškai žuvus Vytautui Pociūnui. Aš nepažinojau šio žmogaus, tačiau jo gyvybės auka nebuvo beprasmė. Ji supurtė beveik septyniolika metų neaišku (aiškėja dabar) kam ir kieno kuriamą sistemą Lietuvos Nepriklausomybės priedangoje, valstybės ir jos piliečių sąskaita. Vadinama nelaimingu atsitikimu V.Pociūno žūtis, deja, ne primoji VSD struktūroje. Ne pirmoji savo panašumu, stiliumi, aplinkybėmis, tyrimo eiga. Prisiminkime prieš keletą metų Sigito Kvaraciejaus žūtį. Tiesiog retoriškai klausiu: ar tai neprimena kažko panašaus iš Stalino laikų?

    Tą supurtimą, prasidėjusį po V.Pociūno žūties, pavadinčiau Lietuvos pabudimu. Vien todėl, kad pamažu pradėjo aiškėti kas yra kas, kas su kuo, kas prie ko ir kas kodėl. Dėl pačios VSD sistemos, jos darbo – aišku suabsoliutinant ir neįžeidžiant sąžiningai tarnavusių ir tarnaujančių pareigūnų, galiu pareikšti, jog geriau neturėti jokio saugumo departamento, negu turėti tokį.

    Taigi, VSD skandalas, dabar skandalas dėl vadinamo „nacionalinio“ investuotojo dėl naujos atominės jėgainės statybos – tai tos valstybės votys, kurios išlindo pabudimo fone. Jos drenuojasi. Kuomet tarpusavyje kaunasi marcinkevičiai, mockai ir co – per tas kovas ir iškyla nauji pūliniai. Ir juos reikia drenuoti. Taip valstybė sanuojasi. Dar daug, labai daug paslėptų problemų, ydų, bėdų mūsų valstybėje, daug neatsakytų, dar neiškeltų ar net užslėptų klausimų. Nemažai apie tai kalbėjo ir kiti pranešėjai. Bet pabudimas prasidėjo. Mūsų dar laukia ilgas ir nelengvas kelias tikrai nepriklausomos, civilizuotos, demokratinės, pilietinės valstybės link. Galbūt mokytojų streikai, žmonių nepasitenkinimo akcijos, protestuojant prieš pareigūnų savivalę, po tragiškų įvykių Skuodo rajone ir kiti pažangūs pastarojo meto veiksniai ir yra tos pirmosios pabudimo kregždės visuomenėje. Tačiau pažvelkime į Lietuvos politines realijas. Ar jos jau pranašauja greitą politinį pavasarį?

    Dabar kalbėsiu kaip politikas.

    Tenka konstatuoti, jog užgyvenome butaforinę daugiapartinę sistemą. Iš 38 registruotų partijų kiek turime tokių, kurių turinys, forma atitinka jų iškabą? Vienos rankos pirštų būtų per daug. Turime butaforinius rinkimus, kuomet rinkimuose dalyvauja 15 (2004 m. Seimo rinkimai) ar 24 (2007 m. savivaldybių tarybų rinkimai) partijų sąrašai, o piliečiai teleekranuose, laikraščių puslapiuose temato ar per radijo stotis tegirdi 5-6 parlamentines partijas. Rinkimų rezultatus lemia reklamos, t.y. pinigų gausa, o ne idėjos, programos. Apie kokius demokratinius rinkimus kalbame, jei per juos vyksta vos ne turgaus mainai: perkama-parduodama ir panašiai. Tai kur pagaliau konstitucinė rinkėjų pasirinkimo teisė? Turime ir butaforinę demokratiją. Jei valdžią valdo ir sąlygas jai diktuoja kažkokios (ačiū Dievui, pamažu aiškėjančios) grupuotės, klanai, jei neginamas žmogus, jo teisės, visokie marketai, baltikai ar panašiai bando pačią valstybę paversti savo privačiu UAB-u, tai ir gyvenam, kaip sako Juozas Erlickas: „Mūsų žmonės labiausiai pasitiki bažnyčia ir kariuomene. Bet į bažnyčias nevaikšto, o kariuomenėj vengia tarnauti. O, va, Seimu niekas nepasitiki, nors mažne kiekvienas sutiktų ten snausti“.

    2003 metais, kuomet Socialdemokratų sąjunga įvardijo realiai egzistuojančią politinės partinės sistemos krizę per pastaruosius keturis metus ne tik kad niekas nepasitaisė, bet tik ėjo prastyn. Parlamentinės partijos visiškai liko be ideologijos, vertybių, idėjų. 2004-iems metams buvo bent skelbiami prioritetai – narystė ES, NATO. Dabar jau atvirai paskelbta, kad ideologija yra politinė atgyvena, tikslai tapo tolygūs interesams paimti valdžią, postus ir juos naudingai pasidalinti. Parlamentinių partijų prioritetas ne idėjos, bet poreikis „stambėti“, nesvarbu kokybė, svarbu kiekybė. Perbėgimai iš partijų į partijas dėl postų, išsilaikymo Seime ar Vyriausybėje tapo politine kasdienybe. Todėl ir nauji žmonės į partijas ateina sunkiai. Manau, jei apklaustume Seimo narius uždavę klausimą „kokia jūsų profesija?“, dažniausiai išgirstume, jog jie yra verslininkai, teisininkai ir pan. Gal tik nedaugelis jų prisimintų, jog jie yra politikai. Tik vėl klausimas: ar to vardo jie iš tikro verti?

    Galutinai susiformavo naujoji nomenklatūra, kuri nuo senosios skiriasi tik vienu aspektu: jei senoji nomenklatūra parazitavo vienpartinėje, tai naujoji – sąlyginai daugiapartinėje sistemoje.

    Valdžių krizė akivaizdi. Ne pirma Vyriausybė nevykdo savo pačios programos, bet niekas joms nepareiškia nepasitikėjimo. Kokioje civilizuotoje demokratinėje valstybėje, esant akivaizdžiai valdžios krizei, nešaukiami pirmalaikiai rinkimai? Štai pastaruoju metu pirmalaikiai rinkimai vyko Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Australijoje. O mūsų valdžia įprato gyventi šiltnamio sąlygomis. Ji ragina išlaikyti stabilumą, bet juk tas stabilumas tėra šiltnamis, kuriame parazituoja valdžios piktžolės. Tai kodėl turime laikyti parazituojančią valdžią šiltnamio sąlygomis?

     Kaip socialdemokratui, man didelį nusistebėjimą sukėlė tai, kad po LSDP jungtuvių su LDDP jau tą patį 2001-ųjų sausio 27-sios vakarą žiniasklaida ir politologai Algirdą Brazauską iškart inauguravo socialdemokratu. Dabar jau ne nusistebėjimą, o pasipiktinimą kelia kai kurių žurnalistų A.Brazauskui klijuojamas socialdemokratų patriarcho titulas. Tiesiog norisi šaukti: žmonės, ką jūs darot! Mes piktinamės Rusija, Vladimiru Putinu, kad jie perrašinėja istoriją. Tai kodėl piktinamės, jei patys perrašinėjame ir žiauriai tyčiojamės iš savo istorijos? Negi socialdemokratų patriarchu nebelaikomas ilgametis jų vadovas, Vasario 16-sios akto signataras Steponas Kairys, kurio viso gyvenimo ir veiklos principu buvo jo paties pasakyta frazė: „Kas gera Lietuvai turi būti gera ir socialdemokratams“. Tai kurį asmenį galime laikyti patriarchu: ar Steponą Kairį, ar tą kuris Lietuvos valstybės vėliavą išvadino skuduru ir gyvenime vadovavosi principu: kas gera man, mano artimiesiems, draugams turi būti gera ir Lietuvai?

    Žmonės klausia: valdžioje lyg tai socialdemokratai, bet kodėl jie nedaro to ir ano, kodėl auga skurdas, turtinė, socialinė nelygybė, emigracija, didėja žmonių nusivylimas? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad valdo ne socialdemokratai, nes jie nėra ir negali būti socialdemokratais. Tai tik nomenklatūrinė partija, pasisavinusi socialdemokratų vardą.

    Kaip Socialdemokratų sąjungos narys teigiu, jog jau 17 metų Lietuvą valdo dešiniojo laukinio liberalizmo atstovai, kuriems toną užduoda LLRI. LSDS, būdama kairiąja, socialdemokratine politine organizacija nori ir yra suinteresuota (nes to reikia valstybei ir žmonėms), kad vietoje naujosios nomenklatūros darinių dešinėje pusėje susiformuotų ir taptų įtakinga normali, turinti ideologiją, vertybes, idėjas dešinioji partija. Susiformuotų naujai ar persitvarkytų iš esamų, stiprėtų ir įgautų žmonių pasitikėjimą.

     Nesu dvipartinės sistemos šalininkas, todėl daugiapartinės sistemos spektras turėtų būti pildomas ir dar bent keleto ideologijų sveikomis partijomis.

     Šiandien vyksta konservatorių suvažiavimas. Kiek teko girdėti,  jame bus skelbiama dešinioji alternatyva. Alternatyva kam? Dešinioji alternatyva stambaus kapitalo ir turtingųjų interesų gynimui?

     Be abejo partijose yra dorų, išmintingų žmonių. Tačiau parlamentinių partijų viduje demokratija taip pat butaforinė. Viską lemia interesai. Partijos bijo konkurencijos, bijo kontrolės. Bet jei nebus kontrolės, tai bet kuri, šiandien net ir pati idealiausia partija, atėjusi į valdžią, pradės išsigimti. Todėl kontrolė būtina. Partija, siekianti valdžios, turi skatinti ir kontrolės mechanizmus. Profsąjunginis judėjimas yra vienas iš jų. Tačiau jis turi augti, stiprėti. Profsąjungos turi būti solidarios. Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga yra paskelbusi įspėjamąjį streiką. Kiti profsąjungiečiai šiandien mitinguoja dėl išaugusių kainų. Taip, kainos keliamos neteisėtai ir neteisingai. Tačiau turiu pastebėti, jog dėl jų didėjimo reikėjo mitinguoti prieš 2-3 mėnesius, kuomet tik buvo planuojamas eilinis maisto produktų brangimas. O dabar profsąjungoms reikėtų vieningai palaikyti pedagogų streiką. Taigi, ir šioms organizacijoms būtina pasitempti.

     Lietuvos socialdemokratų sąjunga jau yra viena iš alternatyvų naujajai valdančiajai nomenklatūrai. Be abejo – kairioji alternatyva. LSDS tikslas – demokratinės, solidarios, pilietinės valstybės, socialiai pajėgaus ir gausaus viduriniojo visuomenės sluoksnio kūrimas, skurdo, socialinės atskirties mažinimas ir visa kita, kas apibrėžiama terminu Gerovės Valstybė.

     Šiam tikslui pasiekti Socialdemokratų sąjunga numačiusi ir pirmaeilius veiksmus. Pirmiausia būtina ugdyti pilietiškumą, atsakomybę ir pareigos jausmą, pradedant nuo aiškaus praeities įvertinimo. Todėl reikalingas visą apimantis Liustracijos įstatymas. Ne tam, kad kažką medžiotume, o tam, kad būtų galima įvertinus praeitį, nesigręžiojant eiti į ateitį. Turime pripažinti, kad normalaus Liustracijos įstatymo dar neturime. Turėdami tik atskirus fragmentus, negalime pajudėti į priekį.

     Privalu stabdyti žalingą privatizaciją ir taisyti praeityje padarytas klaidas. Savo įsitikinimą, jog valstybė gali ir privalo pelningai tvarkytis savo įmonėse, neatiduodant jų į privačias rankas, LSDS ne kartą yra išsakiusi savo dokumentuose, komentaruose, kuriuos galima rasti sąjungos internetinėje svetainėje. Tai liečia ir šiandien labai aktualų energetikos sektorių. Turėtume ne diskutuoti apie kažkokius mistinius atominės jėgainės projektus, kurių pasekmė šaliai labai neaiški, o kuo skubiau oficialiu lygiu kreiptis į Briuselį dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimo, kol bus nutiestos elektros linijos į vakarus. Turime įvertinti savo nacionalinius turtus. Visų pirma gėlo vandens, nes pasaulis vis opiau susiduria su jo didėjančiu trūkumu. Kodėl gėlas vanduo negali tapti tuo gerovės šaltiniu Lietuvai, kokiu savo laiku nafta tapo Norvegijai? Ar vėl tik lauksime kol gal jau nauji marcinkevičiai ar mockai pradės kėsintis ir kautis dėl jo nusavinimo? Turime rimtai pagalvoti apie  valstybinio alkoholio monopolio sugrąžinimą, orientuojantis į biudžeto pildymą ne tik iš privačių įmonių pelno, bet ir pelningai dirbančių valstybinių įmonių. Valstybė privalo turėti savo valstybinį banką, atliekantį ne tik priežiūros, bet ir visas bankines operacijas, taip kaip yra ES-15 šalyse. Bankininkystė pelningas verslas, tai kodėl mūsų piliečiai savo sąskaita turi prisidėti prie kitų šalių piliečių gerovės kūrimo? Pagaliau dar vienas nepanaudotas biudžeto šaltinis – šešėlinė ekonomika. Dejuojame, kad nėra pinigų, o tuo tarpu šešėliniame versle sukasi apie 60 proc. nacionalinio biudžeto. Todėl pirmas neatidėliotinas žingsnis  – visuotinis gyventojų pajamų, išlaidų ir turto deklaravimas. Taip, jo administravimas kainuos milijonus. Bet kas daugiau: milijonai administravimui ar milijardai šešėlinėje ekonomikoje? Turi būti sutvarkytas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimas biudžetiniu pagrindu, atsisakant juridinių asmenų finansavimo ir tarp veikiančių partijų išlaikant demokratijos bei konkurencingumo principus. Solidarios ir socialiai teisingos visuomenės nuostatos turi būti pagrįstos Sodros grindų įvedimu, progresiniu gyventojų pajamų mokesčiu, progresiniu nekilnojamojo turto apmokestinimu, progresiniu įmonių pelno apmokestinimu, supaprastinant avansinio pelno mokesčio mokėjimo procedūras. Tokiu būdu bus gausinamas ir stiprinamas vidurinysis visuomenės sluoksnis – socialinio, ekonominio, politinio valstybės stabilumo garantas. Pagaliau turi būti paskatinta ir pilietiškumo dvasia. Visi į rinkimus! Nebalsavai, neatlikai pilietinės pareigos – mokėk baudą, nors ir simbolinę.

     Be abejo tai tik dalis kairiosios socialdemokratinės alternatyvos neatidėliotinų priemonių ir veiksmų.

     Pabudimas prasidėjo. Ar greitai pajusime rezultatus – priklauso nuo mūsų visų. Kaip ir naujos politinės partinės sistemos alternatyvos sukūrimas dabar tebesiaučiančiai nomenklatūrai. Juk normalioje demokratinėje daugiapartinėje sistemoje būtų diskutuojama idėjų, programų, paremtų ideologija, lygiu.

Pranešimas skaitytas Socialdemokratinės minties instituto konferencijoje 2007-11-24.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 27 Lap 2010 22:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Arvydas Akstinavičius: nuimkite purviną batą nuo Konstitucijos


http://www.balsas.lt/naujiena/513040/a- ... stitucijos

2010.11.26 23:14

      Politinės padėties vertinimas, mano nuomone, pirmiausia turi tapti atspirties tašku tolesnei mūsų – Socialdemokratų sąjungos veiklai. Suprantu, kad visuomenė galėjo pavargti nuo nuolatinės kritikos, pastovaus negatyvo. Tačiau politikoje kritika, negatyvas, jei tai tampa atspirties tašku pokyčiams, teigiamam virsmui – nėra tas blogis, kurį reikėtų smerkti. Beje, pačios visuomenės pokyčiams ir labui taip pat. Juk kritiškai neįvertinęs praeities ir dabarties, sunkiai su(si)voksi kaip ir kokią ateitį kurti.

      Manau, kad padėties santykis su Konstitucija objektyviausiai atspindi realią situaciją.

      Jau pažvelgę į pirmuosius pagrindinio Lietuvos Respublikos dokumento straipsnius suprasime, jog realybėje yra kitaip. Štai 1 straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“

      Vienu iš demokratijos garantų laikoma daugiapartinė sistema, demokratiški rinkimai. Socialdemokratų sąjunga ne kartą šiais klausimais yra išsakiusi aiškią poziciją – Lietuvoje to nėra.

      Ideologijos, principai, pamatinės politikos vertybės partijoms nesvarbu. Todėl tenka konstatuoti, kad turime tik politinę partinę parlamentinę masę.

       Rinkimuose viską lemia pinigai, labai dideli pinigai. Programos, idėjos nesvarbu. Rinkimuose konkuruojama pinigų kiekiais.

       Net rinkimų įstatymai reikalauja, kad pateikiant dokumentus rinkimams privalu sumokėti užstatą, bet neprivalu pateikti programos.


       Taip net reikalingiausi siūlymai nepasiekia visuomenės. Tad kalbėti apie demokratinius rinkimus net nėra prasmės.

        Nepriklausomybės – tikros, manau, neturime daugeliu aspektų:

   ekonominiu – energetikoje priklausomi nuo Rusijos,

   bankininkystėje – nuo skandinavų ir t.t.;

   socialiniu – daug pasako migracijos, socialinės atskirties, skurdo rodikliai, pagal kuriuos ES šalių tarpe esame dugne;

   politiniu – oficiali valdžia nėra savarankiška savo sprendimuose, valdo konservatoriai, o vis labiau lendame į Rusijos glėbį.

       Bendradarbiavimas su Rusija – puiku, to turime siekti, tačiau partnerystė negali tapti priklausomybe. Čia kaip išgerti šampano ar vyno taurę švenčių proga – puiku, bet kuo baigiasi alkoholinė priklausomybė – visi gerai žinome.

       Mąstymo prasme taip pat nesame nepriklausomi. Dalis aukščiausių šalies pareigūnų mąsto tiesiog rusiškai. Galbūt todėl ir jaučiasi jaukiai Putino, Medvedevo, Lukošenkos draugijose.

       Turėtume įsidėmėti kažkada pasakytus Putino žodžius apie užsienin išvykusius Rusijos piliečius – „nesvarbu, kad jie nekalba rusiškai, svarbu, kad mąsto rusiškai.“  

       Ir dalies mūsų verslo mąstymas orientuojasi ne į produkto kūrimą, o į rusišką principą – „pirk – parduok“ (rus. „kupi – prodaj“). Iš mūsų verslininkų teko girdėti, kad Baltarusijoje verslui palankesnės sąlygos. Pasidomėjus kuo, išgirdau atsakymą, jog ten mažiau biurokratijos. O „mažiau biurokratijos“  pasirodo reiškia, kad lengviau susitarti ir kyšiai mažesni.

       Dar vienas niuansas ribojantis nepriklausomybę yra tai, jog nemaža dalis pinigų, kurie maitina partijas ir sukasi rinkimuose tai pat yra rusiški. Ir dėlto niekas nesuka galvos.

      „Vilnius mūsų, o mes rusų“ – toks šiandien nepriklausomumo rezultatas.

       Bene dvidešimt metų kalbama apie liustraciją, o visaapimančio liustracijos įstatymo kaip nėra, taip nėra. Vėl valdo konservatoriai, bet iš jų lūpų taip nieko ir nesigirdi. O juk toks įstatymas reikalingas ne kažką bausti, jis reikalingas praeičiai įvertinti, kad būtų aiškus požiūris į ją. Kol nebus tai padaryta, sunkiai irsimės į priekį. Labai sunkiai.

      Nuo Estijos, Lenkijos iki Britanijos, JAV girdime apie demaskuotus Rusijos šnipus, agentus. Lietuvoje – beveik nieko. Tik gal prieš 10 metų gudrusis M.Laurinkus organizavo parodomąją akciją. Tai rodo, kad spec. tarnybos paralyžuotos. O kada jos neveiksnios – tai turime dar vieną nepriklausomybei nepalankų faktą.

      2 Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“, 4 str. Sako, jog „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tačiau Tauta neprileidžiama kurti valstybės. Ją kuria net ne oficialius postus užimanti valdžia. Kuria interesų, verslo, finansinės grupuotės, nuo kurių oficialioji valdžia yra priklausoma.

       Partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymai sukurpti taip, kad ne tik tauta, bet ir tokios politinės organizacijos, kaip LSDS liktų šone.

       Paskutinė parodija – savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisos. Padaryta taip, jog realiai galės dalyvauti tik asmenys, disponuojantys dideliais pinigais, kad laimėję galėtų jų sukaupti dar daugiau ir atidirbti rėmėjams. Taigi, naujos pataisos – tai tik didesnė rinkimų parodija.

       Paminėčiau dar du Konstitucijos straipsnius. Vieną dėl to, jog jis ką tik buvo pamintas Seime, kitą – dėl to, kad jo nesilaikoma nuolatos.

       12 straipsnis skelbia, jog „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

        Pradinėse klasėse moko, kad atskiras – tai yra pavienis. Tačiau Seimui nebuvo svarbu nei žodyno, nei Konstitucinio Teismo išaiškinimas.

        46 Konstitucijos straipsnis skelbia, jog „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“

        Manau, daug kas ne kartą ir ne du galėjo įsitikinti, jog realybėje, deja, taip nėra. Manau, šių keleto LR Konstitucijos straipsnių apžvalgos pakanka, kad trumpai vertinant dabartinę Lietuvos padėtį galima būtų aiškiai pasakyti: ponai, nuimkite purviną batą nuo LR Konstitucijos.

        Dar vienu politinės padėties vertinimo kriterijumi galėtų būti požiūris į pirmalaikius rinkimus. Kaip prisimenate, dar pavasarį, kovo 27-ąją, LSDS taryba pateikė siūlymą rengti pirmalaikius Seimo rinkimus ir ragino Prezidentę ryžtingai pademonstruoti principingą poziciją.

        Socialdemokratų sąjungos vertinimu, jei valdančioji dauguma nesugeba valdyti, o vadinama parlamentinė opozicija neįstengia perimti valdymo, partijos toliau teužsiima tik balsų medžiokle ir politinėmis spekuliacijomis, tai tokios patinės situacijos sprendimas turėtų būti perduotas rinkėjų valiai.

        Sugebėjimas arba ne paskelbti pirmalaikius rinkimus rodo partijų ir politikų politinį brandumą, demokratijos lygį ir atsakomybės laipsnį. Kuomet sakoma, kad rinkimai brangiai kainuoja, reiktų pažymėti, kad dar brangiau kainuoja nieko nedarymas: prarandami ne tik pinigai, milijardais nuplaukiantys į šoną, bet svarbiausia, netenkame žmonių.

       Kadangi esame kairioji socialdemokratinė politinė organizacija, tai vertinant politinę padėtį, manau, bent trumpam privalu pažvelgti į politinę kairę. Socialdemokratų sąjunga daug kartų yra konstatavusi faktą, kad per 20 nepriklausomybės metų socialdemokratinės politikos Lietuvoje dar nebuvo.

        Tuo tarpu LSDP programoje įrašyta, jog socialdemokratija Lietuvoje jau įtvirtinta.

        Tuomet ir pažvelkime į 3 pagrindinius socialdemokratinius principus. Laisvė, socialinis teisingumas, visuomenės solidarumas.

         Laisvė:

    fizine prasme daugumos žmonių galimybės stipriai ribotos, jie tiesiog negali sau daug ko leisti, nes neturi tam lėšų ir pan.;

    dvasine – psichologine prasme visuomenė yra suvaržyta, Lietuvos valdžia taip pat nėra laisva savo sprendimuose, tai ką jau kalbėti apie eilinius piliečius.

    Teisine prasme – yra teismai, teisėjai, bet nėra teisingumo.

         Didžiulė socialinė, turtinė atskirtis, augantys skurdo rodikliai ir t.t. tik patvirtina faktą, kad socialinis teisingumas Lietuvoje neegzistuoja.

        Dar sudėtingiau kalbėti apie solidarumą, kuomet net sunkmečiu turtingieji, įtakingieji valdžios pagalba bando lobti toliau, aišku skurstančiųjų sąskaita. Beje, socialiniai rodikliai ženkliausiai Lietuvoje blogėdavo valdant LDDP-LSDP partijoms.

       Taip kad politinė realybė tokia, jog nė vienas socialdemokratinis principas Lietuvoje ne tik neįgyvendintas, bet per 20 metų praktiškai nebuvo realizuojamas.

        Kuomet LSDP vadovai toliau tvirtina, jog nekilnojamojo turto mokesčio šiuo metu įvesti negalima, kurti valstybinio komercinio banko taip pat ir nereikia kalbėti apie mokesčių sistemos pertvarką, tampa akivaizdu, kad šios kadencijos Seime tikėtis socialdemokratinės politikos yra beprasmiška.

        Kiekvienoje net ir pačioje blogiausioje situacijoje būna išeitis. Reikia tik tikėti savo jėgomis, galimybėmis, pasitikėti savimi. Prisiminkime 2010 m. pasaulio krepšinio čempionatą. Lietuvos krepšininkų sėkme tikrai nedaug kas tikėjo. Bet jie patys savyje turėjo stiprią tikėjimo dvasią ir dovanojo Lietuvai medalius. „Už Lietuvą!“, - sakė jie. To linkiu mums visiems.

(Kalba pasakyta LSDS konferencijoje 2010-11-20)

Arvydas Akstinavičius, LSDS pirmininkas

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/513040/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007