Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Įvairios tautinės bendrijos Lietuvos Valstybėje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vilnija vis dar Lietuvos žaizda

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vilnija vis dar Lietuvos žaizda

Parašytas: 10 Bal 2010 23:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/356

„Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2007) » 2007 m. kovo 1-14 d. Nr. 5 (361)

Ši diskusija, Mokslo Lietuvos redakcijoje surengta Vasario 16-osios išvakarėse, skirta Vilnijos reikalams, šio regiono integracijai į bendrą valstybės kūną, vadinasi, valstybingumo stiprinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo problematikai. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas steigėjas ir pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius. Visi diskusijos dalyviai gaus galimybę pasisakyti, net jeigu ir ne iš karto. Jeigu ne šiame, tai kitame laikraščio numeryje su jų mintimis skaitytojus supažindinsime. Vasario 16-osios išvakarėse „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje buvo surengta diskusija, skirta Vilnijos reikalams

Ryšys su iškiliuoju istoriku

Mokslo Lietuva. Pirmiausia diskusijos dalyvius noriu pasveikinti su Lietuvos valstybės atkūrimo diena – Vasario 16-ąja. Dingstį šiam mūsų susitikimui ir diskusijai davė alytiškis Gintautas Šapoka, kurį su „Mokslo Lietuvos“ redakcija susisiekti paskatino mūsų ištikimas skaitytojas žurnalo „Lietuva ir Čekija“ leidėjas Algis Mikša. Todėl G. Šapokai pirmiausia ir suteiksime žodį, paklausdami: koks Jūsų ryšys su mūsų iškiliuoju istoriku Adolfu Šapoka?

Gintautas Šapoka. Esu istoriko Adolfo Šapokos giminaitis – pusbrolio sūnus. Mano tėtė Juozas Šapoka kilęs iš Antakalnių kaimo Utenos apskrityje, kuris yra šalia Adolfo Šapokos gimtavietės – Grybelių kaimo. Jie kartu mokėsi Utenos vidurinėje mokykloje ir Panevėžio gimnazijoje, gyveno viename kambaryje. Adolfas buvo mano tėtės vestuvėse pabrolys ir mano sesers Vidos Marijos Šapokaitės-Čigriejienės krikštatėvis. Mano tėvas susirašinėjo su Adolfu Šapoka šiam pasitraukus į Vakarus, gyvenant JAV. Adolfas tėvui laiškus rašė Grybo slapyvardžiu.

Mano kita profesija – baigiau žemės ūkio ekonomikos mokslus, dirbau ekonomistu, o paskutiniuosius 15 metų ūkininkavau. Dabar esu pensininkas.

Su Vilnija mane sieja tam tikra šeimos tradicija. Tėtė buvo Vilniaus vadavimo sąjungos narys, Alytaus skyriaus pirmininkas. Jis labai domėjosi vadinamojo Vilniaus krašto reikalais, taigi šį susidomėjimą iš jo paveldėjau. Kone visą gyvenimą renku iš spaudos medžiagą apie šį mane dominantį kraštą, daug metų prenumeruoju Seinuose leidžiamą Aušrą, kurią beveik visą turiu; taip pat visus Vorutos numerius. Sūnų paskatinau studijuoti istorijos mokslus, kuriuos šiemet baigs.

2006 m. išleidau dvi knygeles: vieną apie giminės medį, antrą – istoriko Adolfo Šapokos 100-mečiui – jo darbų bibliografiją, kurią išleido Punsko Aušros leidykla. Gyvendamas kaime savo bibliotekoje ir iš turimų šaltinių suradau 405 A. Šapokos publikacijas. Atvežiau surinktą Bibliografiją suredaguoti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kur dar 6 vienetus bibliotekos bibliografai atrado. Taigi iš viso Istoriko Adolfo Šapokos bibliografijoj, kurią išleidome kartu su sūnumi, yra 411 pozicijų. Gaila, bet išeivijoje parašytų istoriko straipsnių į šią bibliografiją pateko tik vienas kitas.

Jaudina Vilnijos reikalai

M. L. Kokie rūpesčiai paskatino ieškoti ryšio su „Mokslo Lietuvos“ redakcija?

G. Šapoka. Dažnai lankausi Vilniaus bibliotekose. Kartą atsitiktinai pavarčiau Šalčininkų rajono laikraštį Наш край (Mūsų kraštas, 2006 10 17, Nr. 34), kuris leidžiamas ir lietuvių kalba. Mane sujaudino maža žinutė: 2006 m. spalio 17 dieną Šalčininkų kultūros centre atidaroma arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui (Jałbrzykowski, 1876–1955) skirta paroda. Parodą pristato Šalčininkų kultūros centras ir Lietuvos lenkų sąjunga, bendradarbiaujant su Lenkijos tautos atminties instituto Balstogės skyriumi.

Mane ši žinia labai sujaudino, parašiau straipsnį Ar reikia tokios parodos?, kurį išspausdino XXI amžius (2007 01 12, Nr. 4). Savaitraštis pridūrė savo prierašą, kad Vilniaus krašto lenkintojas savaip pagal to meto aplinkybes suprato ganytojišką veiklą, tad nusipelno atleidimo ir t. t. Parašiau laišką Vilniaus vyskupui Juozui Tunaičiui. Laiške išdėsčiau, kad tokios parodos Vilnijoje ir toliau tik kiršina žmones. Vyskupo atsakymo pagrindinė mintis: reikia pasimelsti už Vilniaus kraštą. Tos parodos Vilniaus vyskupija, girdi, nerengė ir ką čia begalime padaryti.

Paroda, taip pat ir aukšto Bažnyčios hierarcho atsakymas, mane labai sujaudino. Išsiplėtė Vilnijos krašto švietimo tinklas, tenkinantis bent jau pusę žmonių, su kuriais tenka bendrauti. Krašte daug lietuviškai besimokančiųjų, o vyskupas laiške atsako, kad vaikai, girdi, nelanko bažnyčiose lietuviškų pamaldų. Vadinasi, nesugebame pasiekti, kad lietuviškai besimokantieji savo parapijos bažnyčioje galėtų melstis lietuviškai.

Su draugu sudėjome po 300 litų, kad XXI amžius išspausdintų mūsų kvietimą dalyvauti moksliniame konkurse, parašydami rašinį Lietuvių kalbos kelias į mano parapijos bažnyčią. Norime, kad patys mokiniai parašytų, kaip vystosi lietuvių kalbos kelias į bažnyčią ir kas tam trukdo.M. L. Kas Jus, gerbiamas pone Gintautai, ir tikriausiai daugelį kitų lietuvių sujaudino, kai Šalčininkuose buvo atidaryta paroda arkivyskupui R. Jalbžykovskiui? Juk nenorime pasakyti, kad esame nusistatę prieš bet kokias kultūrines lenkų tautinės mažumos iniciatyvas?

G. Šapoka. R. Jalbžykovskis pagarsėjo kaip aršus Vilniaus vyskupijos gyventojų lenkintojas. Turiu iš spaudos surinkęs, perduodu ir Mokslo Lietuvos redakcijai medžiagą, kaip R. Jalbžykovskiui 1926 m. tapus Vilniaus arkivyskupu buvo varžomos lietuvių katalikų teisės, į bažnyčias neįleidžiamos lietuviškos pamaldos, naikinami lietuviški užrašai bažnyčiose. Kunigai, kurie bandė laikyti lietuviškas pamaldas, buvo persekiojami, apie 40 lietuvių kunigų buvo perkelti į nelietuviškas, nutautėjusias gudiškas arba lenkiškas parapijas.Buvo toks tautiškai nusiteikęs lietuvis kunigas Ignotas Šoparas, jis 1930 m. palaidotas Perlojoje. Kai vienas ankstesnių Jalbžykovskio pirmtakų I. Šoparą, kaip ir daugelį kitų lietuvių kunigų, ištrėmė į gudišką parapiją, Šoparas Korespondencijoje iš Gelčino, parašė: Taigi broliai kunigai lietuviai, kuriems lemta apsigyventi Gardino gubernijoje ir kitose, beveik jau visiškai ištautintose mūsų pirmtakūnų-pranokėjų parapijose, plačios, garbios ir garsios Vilniaus vyskupijos, nemurmėkime ir neburnokime ant mūsų likimo, bet, nenupuldami dvasioje ir nenuleisdami rankų, dirbkime visomis jėgomis tautiškoje pakraipoje, keldami ir žadindami visus mūsų brolius…

Iki 1933 m. vyskupas R. Jalbžykovskis panaikino apeigas lietuvių kalba 18 bažnyčių. Jis pasiekė, kad Vilniaus kurijoje, kapituloje, dvasiniame tribunole neliktų nė vieno lietuvio. Lietuviai kunigai buvo baudžiami už lietuviškus įrašus bažnytinėse knygose. Klebonas Kristupas Čibiras sumokėjo 300 zlotų baudą tik už tai, kad savo pavardę metrikuose parašė Čibiras, o ne Czybir. 1937 m. panašiai buvo nubausta 11 lietuvių kunigų. Kai 1939 m. Raudonoji armija įžengė į Vilnių, R. Jalbžykovskis su visa kunigų svita pasitiko raudonarmiečius, skambėjo visų bažnyčių varpai. Kai tų pačių metų spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, niekas iš lenkų kunigų jų nepasitiko, net uždraudė skambinti varpais. 1939–1940 m. lietuviams buvo neleidžiama turėti Vilniuje daugiau bažnyčių, kuriose pamaldos vyktų lietuvių kalba.Kazimieras Garšva. Pirmiausia mes turime siekti objektyvumo. Dėl R. Jalbžykovskio parodos neprieštaraučiau, jeigu šią asmenybę parodytų ne vien iš gerosios pusės, o būtų atskleistos ir lietuviams padarytos skriaudos. Tuomet vargu ar kas labai tokiai parodai priešintųsi. Tačiau ta paroda vienpusiška ir čia visa blogybė.

Nutautintą kraštą atlietuvinti – pagarbos vertas darbas

M. L. Gal visa tai senų laikų prisiminimai, todėl net ir aukštieji Bažnyčios hierarchai nenori aitrinti istorijos žaizdų?

G. Šapoka. Faktai rodo veikiau ką kita. Kai pačioje XX a. pabaigoje Seinų lietuviai atėjo prašyti lietuviškų pamaldų, štai ką išgirdo iš Seinų bažnyčios klebono lūpų. Tie jo žodžiai išspausdinti 1991 m. lenkiškame laikraštyje Po prostu, į lietuvių kalbą buvo išversti ir perspausdinti Aušroje. Štai kunigo žodžiai: Greičiau man plaukai išaugs ant delno, negu Seinų bazilikoje bus lietuviškos mišios. Nelaimėjo Erodas, nelaimėjo Hitleris, nelaimėsite ir jūs, jūsų Dievo Motina – tai kumelė. Taip kunigas pasakė apie lietuvišką Vytį.M. L. Kunigas I. Šoparas kvietė lietuvių kunigus ir parapijiečius telktis, kovoti už savo tautines teises. Lygiai tą pačią teisę burtis į tautinę veiklą turi Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje gyvenantys ir kitų tautybių, taip pat lenkų tautybės gyventojai. Kur gerbiamieji diskusijos dalyviai matote skirtumą tarp šių pateiktųjų situacijų?

Zigmas Zinkevičius. Pagrindinis skirtumas tas, kad visa Vilniaus ir Vilnijos žemė nuo amžių buvo lietuviška. Tuo nė trupučio neabejoja ir Lenkijos mokslininkai, kaip neabejojama ir visame pasaulyje. Pagaliau ši mūsų krašto dalis nuo seno buvo Lietuvos valstybingumo centras su sostine Vilniumi. Jeigu taip, tai nutautintą kraštą atlietuvinti yra visokeriopos pagarbos vertas darbas. Tačiau kai kurie vietiniai lenkų politikieriai ir toliau nori tęsti šio krašto lenkinimo darbą. Iš to ir kyla principinis skirtumas vertinant čia perteiktas situacijas.

Nors sąvokos tos pačios

M. L. Kai kurie vietiniai lenkų politikieriai galvoja ne apie santarvę tarp lietuvių ir lenkų, ne apie glaudesnę mūsų tautų jungtį, jeigu Vilnijoje stato Armijos Krajovos veikėjams paminklus ir atminimo ženklus. Nepagerintų abipusio supratimo ryšių ir paminklas, kurį lenkų veikėjai pastatė Juzefui Pilsudskiui. Taip užgaunamas lietuvių tautinis orumas. Niekas Europos Sąjungoje nekvestionuoja lietuvių teisės apginti savo orumą, lygiai tokią pačią teisę turi ir ja gali naudotis visos kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Minėta logika vadovaudamiesi rusų tautinės mažumos atstovai gali panorėti pastatyti paminklą Stolypinui, Lietuvoje turėjusiam dvarų, o gal ir Vilniaus generalgubernatoriams, kurių politika kam nors labai patinka. Vokiečių tautinės mažumos atstovai gali pageidauti savų didvyrių atminimo įprasminimo. Kaip vis dėlto europietiškai šias problemas turėtume spręsti neužgaunant kitų tautų orumo?

Kazimieras Garšva. Dėl tautinių santykių Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Terminas Vilniaus kraštas paplito, kai 1920 m. Lenkija okupavo Vilnių ir visą šį kraštą. Dabar šios rytinės Lietuvos daliai vartojame Pietryčių Lietuvos pavadinimą. Yra dvi Lietuvos lenkų partijos, viena – Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje (atkreipkite dėmesį: ne Lietuvos, bet Lietuvoje – na Litwie!), o kita – Lenkų liaudies partija, vadovaujama Rišardo Macejkianeco (Ryszard Maciejkianec). Perskaičiau jų rinkimų programas. Lenkų liaudies partijos šūkis yra Honor, Bóg, Wileńszczyzna (Garbė, Dievas, Vilnija). Šūkis tiktų ir man, kaip Vilnijos draugijos pirmininkui, nes nesu bedievis ar negarbingas žmogus. Tačiau vartodami tas pačias sąvokas kartais skirtingai jas traktuojame. Laikomės Lietuvos įstatymų, o Vilnija – tai rytinė Lietuvos dalis ir ji neapsiriboja tik Vilniaus ir Šalčininkų rajonais, kur lenkų tautybės gyventojai sudaro daugumą.Be to, niekam nesiūlome privilegijų. O būtent Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje prieš pat rinkimus į vietos savivaldybes pateikė ataskaitą apie Vilniaus rajono savivaldybės veiklą. Ją parengė savivaldybė. Ir kas ataskaitoje rašoma? Citata: savivaldybė „rūpinosi lenkų mokyklų plėtra bei išsaugojimu“. Tada aš klausiu: o kas rūpinsis Vilniaus rajono mokyklomis, kur mokoma lietuvių ir rusų kalbomis? Savivaldybė sau tokio uždavinio nekelia, ir turime daug duomenų, kur ji nesilaiko LR Konstitucijos ir valstybės įstatymų.

Kodėl lenkai vengia stoti į normalias partijas, bet siekia burtis į partijas lenkiškumo pagrindu? Priminsiu visiems gerai žinomus dalykus. Nuo 1920-ųjų iki 1939 m. dalis Rytų Lietuvos buvo okupuota. 1990–1992 m. toje Lietuvos dalyje buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė Lenkijos aukščiausioji valdžia su prezidentu Lechu Valensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos. Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? Vilniaus rajono savivaldybėje matome 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. (Diskusija vyko vasario 13 d. – Redakcijos pastaba.) Veikimo tikslai liko panašūs, o jų bylas tiria LR Generalinė prokuratūra.

35 asmenys (ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas) buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje Penktoji kolona; ta byla dar nebaigta.

Kai paminklai ne vienija, bet priešina

M. L. Ką galite pasakyti apie Lietuvoje statomus paminklus okupacinės Lenkijos kariuomenės ir Armijos Krajovos veikėjams?

K. Garšva. Mes vadovaujamės Lietuvos ir Europos Sąjungos įstatymais. Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje vadovai (V. Tomaševskis ir kt.) dažnai cituoja Lietuvos tautinių mažumų įstatymą, bet kažkodėl pamiršta 1995 m. Strasbūre priimtos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 20 straipsnį, kuriame teigiama: „Tautinei mažumai priklausantys asmenys (…) gerbia nacionalinės teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ir kitoms tautinėms mažumoms.“Konvencijos 21 straipsnis: „Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorijos vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams.“

Tačiau minėti politikieriai šių Konvencijos reikalavimų nemini, tarsi apie juos nieko nežinotų. Dar noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje gyvena tauta, kurios etninėse žemėse 1918 m. vasario 16-ąją buvo įkurta Lietuvos valstybė, ir Mokslo Lietuvos vyriausiasis redaktorius prieš pradėdamas diskusiją su šia švente mus visus pasveikino. Taip, Lietuvoje gyvena ir tautinės mažumos. Pagrindinė jų tautos dalis taip pat gyvena savo valstybėse: Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir t. t., tik karaimai savo valstybės neturi.

Jeigu Lietuvoje valstybės institucijos būtų kompetentingos, tai seniai būtų sureguliavusios ir paminklų statymo reikalus šalyje. Įsivaizduokime, kad dabar sumanau, gal rasčiau ir bendraminčių, kokiame nors Vilniaus skvere pastatyti paminklą Stalinui. Tikriausiai mane apšauktų nevisapročiu, bet tikrai nebūčiau paliktas ramybėje. Paminklas Hitleriui? Visas pasaulis sukiltų, būtų neįtikėtinas tarptautinis skandalas. O paminklas Juzefui Pilsudskiui Zalave? Gal nieko tokio, juk į Rasų kapines, kur palaidota J. Pilsudskio širdis, net oficialūs Lenkijos asmenys ateina atiduoti pagarbą maršalui. Vadinasi, Lenkijos okupacija „geresnė“ už Vokietijos ar Sovietų Sąjungos okupaciją.

Zalave paminklas J. Pilsudskiui pastatytas savavališkai be Švenčionių savivaldybės leidimo. Meras šnekėjo nežinąs, ką dabar daryti: nuvažiuoti su traktoriumi ir nuversti ar dar palaukti… Pastebėkime, kad Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje visas rinkimų kampanijas vykdė ir vykdo konfliktiškai: sukeliamas skandalas Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje dėl paveikslo (paskelbta, kad arkivyskupas pavogė iš bažnyčios jų paveikslą ir jį apskundė prokuratūrai), keliami nepagrįsti reikalavimai atstatyti lenkų legionieriams atminimo stulpą, paminklus, J. Pilsudskio vardu pavadinama gatvė prie Pikeliškių Vilniaus rajone, J. Pilsudskis, L. Želigovskis, R. Jalbžykovskis pagerbiami Šalčininkų rajone, reikalaujama keisti lietuvių abėcėlę... Amžini skandalai.

1993 m. buvo sudaryta speciali Lietuvos Vyriausybės komisija Armijos Krajovos veiksmams Lietuvoje įvertinti. Lietuvos istorikai parengė išvadas, kurias Vyriausybė patvirtino. Ten aiškiai pasakyta, kad Armija Krajova Lietuvoje vykdė genocido veiksmus prieš taikius Lietuvos gyventojus, nusikalto žmoniškumui. Tos išvados neprarado galios.

Kai nėra nuoseklumo

M. L. 2004 m. Lietuvių vietinės rinktinės kariai veteranai ir Lenkijos Armijos Krajovos veteranai pasirašė Susitaikymo deklaraciją, pagal kurią nutraukiami visi vaidai ir nesutarimai, kurie neatslūgo 60 metų. Tad gal į daug ką galime naujai pažvelgti?

K. Garšva. Susitaikymo deklaracijos iniciatyva ėjo iš aukščiausių abiejų valstybių institucijų. Prieš tai vykusioje Lietuvos vietinės rinktinės kovotojų konferencijoje buvo raginama tokio dokumento nepasirašyti, bet Prezidentūrai ir Vyriausybei spaudžiant Rinktinės vadovus buvo priimtas sprendimas Susitaikymo deklaraciją pasirašyti. Tai padaryta Lietuvos Prezidentūroje. Lietuvos vietinės rinktinės kariai veteranai nuvažiavo į Lenkiją, aplankė Žalgirio mūšio vietą, susitiko su Armijos Krajovos veteranais. Lietuvos vietinės rinktinės veteranams pažadėta, kad Žemuosiuose Paneriuose bus leista pastatyti paminklą Vietinei rinktinei. Tik ne toje vietoje, kur tų karių kapas, bet toliau („kad nebūtų piktinami žydai“).Nemanau, kad vienu ypu visi opūs klausimai buvo išspręsti, nes yra Valstybinės komisijos išvados, yra AK aukos, nebaigtas Generalinės prokuratūros to klausimo tyrimas. Tokiu atveju LR Prezidentas ir Vyriausybės vadovas privalėjo laikytis Lietuvos įstatymų. Vilnijos draugija tuo klausimu yra padariusi pareiškimą. Bet kartais politiniai motyvai nulemia net aukščiausių pareigūnų veiksmus. Lenkija yra mūsų strateginis partneris, nuo Solidarumo laikų taip pat ir Vilnijos draugija palaikė visus Lenkijos reikalus. Ir dabar palaikome. Bet toje Armijos Krajovos ir Lietuvos vietinės rinktinės deklaracijoje yra dalykų, dėl kurių mūsų šalių nuomonės nesutampa. Tai liečia tik Lietuvos teritoriją.

Mes privalome atstovauti savo valstybę, ginti jos interesus. Ar normalu, kad Lenkija nori daugiau lenkiškų mokyklų Lietuvoje? Manau, kad normalu. Tačiau reikia suprasti ir lietuvius, kurie pageidauja, kad pagal įstatymus Lietuvos piliečiai savo valstybėje galėtų mokytis valstybine kalba, kad Seinų lietuvių gimnazija būtų išlaikoma iš Lenkijos valstybės pinigų, kaip kad išlaikomos lenkų mokyklos Lietuvoje iš mūsų biudžeto lėšų, kad etninėse lietuvių žemėse Seinų krašte kasmet nebūtų uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Norime pariteto.

Tačiau to pariteto nesama. Lietuvoje pastatyta arba restauruota apie 50 okupacinės Lenkijos kariuomenės ir Armijos Krajovos paminklų. Kiek žinau, antra tiek norma pastatyti. Lenkijos legionieriams naujai įrengtas memorialas Antakalnio karių kapinėse Vilniuje, Senosios Varėnos kapinėse reikalaujama pastatyti aukščiausią miesto paminklą – 4 m aukščio koloną su Lenkijos herbu ir lenkišku užrašu Vilnijos žemės didvyriams, žuvusiems ginant tėvynę. Tie kariai negalėjo būti Rytų Lietuvos didvyriai, jeigu bandė ją okupuoti ir žudė jos gyventojus. Vilnijos didvyriai – tai Lietuvos kariuomenės kariai.

Šiais ir kitais veiksmais pažeidžiamas Lietuvos Respublikos suverenitetas, LR Konstitucijos 3, 10, 14, 17, 25 ir 29 straipsniai ir kiti Lietuvos įstatymai, taip pat pažeidžiami Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos cituotieji 20 ir 21 straipsniai ir kiti tarptautiniai įstatymai.

Lenkijoje neleidžiama pritvirtinti memorialinės lentos prie namo, kuriame 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, neleidžiama deramai įamžinti Lietuvos karių atminimo Augustave, Suvalkuose, Seinuose, Berzninke. Ten žuvę Lietuvos kariai skirtingai nuo palaidotų Lietuvoje, kovojo etninėse lietuvių žemėse ir buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Paminklų statyba, restauravimas, priežiūra turi būti suderinta pagal Lietuvos ir Lenkijos Vyriausybių sutartį. Joje Lenkijos tautinių ir etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymo, priimto 2005 m. sausio 6 d., pavyzdžiu turėtų būti draudžiama okupacijos paminklų statyba ir garbinimas. Beje, šio įstatymo 12 sk. 3 d. draudžiami 1933–1945 m. okupacijos laikotarpio pavadinimai, duoti Vokietijos ar Sovietų Sąjungos. Su Lenkijos ambasada reikia susitarti dėl okupaciją šlovinančių paminklų Lietuvoje, dėl neteisingų užrašų, kurie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir žeidžia Lietuvos piliečius.

Prieš kokius 20 metų lankiausi vienoje Lenkijos mokykloje, kurioje mokėsi 20 lietuvių ir vienas lenkas, bet mokoma buvo dviem kalbomis. Paklausiau, kodėl dėl vieno lenko vyksta pamokos lenkų kalba. Todėl, kad čia Lenkija, – man buvo atsakyta. Aš tą įsiminiau, tačiau mes Lietuvos lenkams tokių žodžių juk niekada nepasakome.

Bijau, kad šių klausimų neišsprendę tarpvalstybiniu lygiu, mes visą laiką tūpčiosime vietoje. Vieną dieną sulauksime, kad mūsų politiniams kaliniams ir tremtiniams bus pasakyta: Pasibučiuokite su stribokais ir nuo šiol broliaukitės. Gal tą patį galėtume pasakyti ir žydams Panerių miške ar prie Devintojo forto Kaune? Juk taip mums įvyko su Armija Krajova.

Antanas Kulakauskas. Yra kelios to klausimo plėtotės: vidinė politinė ir politinė tarptautinė plotmė. Tai ne vien Lenkijos ir Lietuvos santykių, bet visos ES politikos klausimas, nepriklausomai nuo to, kas istoriškai buvo teisus ir kas ne. Jei tuos klausimus kelsime, vadinasi, juos eskaluosime. 1918–1920 m. – tai ne tik karų dėl nepriklausomybės, bet ir kovų dėl valstybės sienų laikotarpis. Taip Lenkija savo istorijose tą laikotarpį ir įvardija.

Z. Zinkevičius. Nelabai su tokia nuostata norėčiau sutikti. Tarptautinė bendruomenė pripažino ir Miuncheno suokalbį, palaikė Hitlerio siekius okupuojant Čekoslovakiją ir jos, kaip valstybės, likvidavimą. Ar dabar kas nors abejoja dėl Čekijos ir Slovakijos teisės į savo valstybę? Ne.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 23:22. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 23:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (2)

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/380

„Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2007) » 2007 m. kovo 15–balandžio 4 d. Nr. 6 (362)

Pradžia Nr. 5

Mokslo Lietuvos redakcijoje surengta diskusija, skirta Vilnijos reikalams, šio regiono integracijai į bendrą valstybės kūną, vadinasi, valstybingumo stiprinimo ir pilietinės visuomenės ugdymo problematikai. Diskusijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.
Šioje diskusijos dalyje išgirsime mintis tų redakcijos svečių, kurie nekalbėjo pirmoje pokalbio dalyje.

Kad sąžinė nesnaustų

Mokslo Lietuva. Ligi šiol įdėmiai klausėsi ir į diskusiją dar neįsitraukė Jonas Endriukaitis, Algimantas Masaitis ir Alfonsas Kairys. Aišku, jog ilgiau taip tęstis negali. Kas gerbiamajam Jonui Endriukaičiui nepatiko mūsų diskusijos pirmoje dalyje, kad jis daugiau klausėsi negu reiškėsi? Jeigu išties taip, tai dabar gera proga oponuoti kalbėjusiems anksčiau.

Jonas Endriukaitis. Manau, jog pradėti nagrinėti tokie klausimai, kuriems išspręsti reikėtų ne vienos valandos. Į teorinį tų klausimų nagrinėjimą šiuo metu nenorėčiau veltis, nors tai ir labai svarbu. Tačiau šiandien nepaprastai reikšmingi paprasčiausi gyvenimiški klausimai, susiję su švietimu, mokykla. Man būtų aktualiau nagrinėti šių dienų Vilnijos reikalus.

Šis kraštas, kad ir kaip mes jį pavadintume – Vilnija, Vilniaus kraštas ar Pietryčių Lietuva – mane domina nuo studijų laikų, kai dar buvau prof. Zigmo Zinkevičiaus studentas. Prof. Donato Saukos suburtame studentų būryje šiame „nelietuviškame“ krašte tada sėkmingai rinkau lietuvių dainas, pasakas, patarles – tautosaką.

Iš kaimo greta Dieveniškių tada mūsų atsivežta dainininkė Seliukienė Vilniaus universiteto studentų vakare padainavo daug lietuviškų dainų. Jas vėliau įrašė Mokslų akademijoje. Bet kai vakaro metu papasakojau, kad ta dainininkė sunkiai susikalba su savo anūke, jau nemokančia lietuviškai, didžiulėje studentų auditorijoje ilgai buvo tylu.

Viename savo laiškų tos išvykos metu rašiau: „Gražus tas kraštas. Geri jo žmonės. Bet liūdna jų ateitis.“ Sako, V. Mykolaitis-Putinas, perskaitęs laišką ilgai kalbėjosi su rašytoju A. Vienuoliu apie krašto problemas ir ateitį. Jiems vis norėjosi tikėti, kad tai buvęs tik studentiškas impulsyvumas.

Neilgai trukus po to Aukščiausiosios Tarybos sesijoje A. Vienuolis pasakė savo garsiąją kalbą apie Vilniaus krašto, jo mokyklų problemas, paminėjo žinomus nutautinimo iniciatorius, vykdytojus. Gal mano laiškas, mintys ir neturėjo įtakos garsaus rašytojo kalbai, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Nuo tada užsimezgė mano ryšiai su šiuo kraštu. Jį supratau, pamilau, ir jau pusė amžiaus dėl jo jaudinuosi ir juo rūpinuosi.

Vėliau Vilnijos problemomis ypač teko rūpintis, kai dirbau Vilniaus apskrities viršininko Alio Vidūno patarėju, buvau Apskrities Švietimo tarybos ir valstybinės kalbos rėmimo Vilniaus apskrityje fondo pirmininkas. Dažnai važinėdavome po kraštą, susitikdavome su gyventojais, rūpinomės mokyklų valstybine kalba steigimu.

Būtent tada skaudžiausiai pajutau, kaip šiam kraštui reikalingas dėmesys, pagalba, ir jaunų, ir suaugusiųjų švietimas. Buvo surengta daug koncertų, vežiojome, ypač į naujų mokyklų atidarymus, visuomeninių organizacijų atstovus, visuomenės veikėjus, užsienio lietuvius, net mūsų Vyriausybės narius, kunigus, vyskupus. Ypač dažnai gyvenvietes lankydavo Vilniaus apskrities viršininkas A. Vidūnas, Švietimo ministras, o vėliau (tik!) akademikas Zigmas Zinkevičius, vyskupas Jonas Boruta, Vytautas Landsbergis, įvairių fondų atstovai, net garsūs vyrų chorai, Gintaro Rimkevičiaus Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras grojo Šalčininkuose… Apie tai rašė laikraščiai, Dialogas leido specialų puslapį, Dienovidžio savaitraštis – priedą. Suintensyvėjo Vilniaus apskrities viršininko Alfonso Macaičio pradėtas mokyklų valstybine dėstomąja kalba steigimas. Visa tai darė įtaką kraštui, buvusiai nuošaliai, primirštai provincijai. Atsigavo valstybinės kalbos prestižas, atidaryta daug naujų darželių, mokyklų.

Bet mūsų politikai vis dar iki šiol per mažai domisi šiuo užmirštu „kraštu“, jo problemomis. Todėl išlieka jų atsitvėrimo, izoliacijos tendencijos. Vis prisimenu vieno Seimo nario žodžius: „Ko jūs ten važinėjat, stengiatės, juk ten nėra mūsų rinkėjų.“ Ką labiau nevalstybiško, nepatriotiško galėtų pasakyti žmogus, jau sunkiai suskaičiuojantis, kiek kadencijų „sėdi“ Seime.

Vilnijos problemos daug metų buvo ir dar ilgai liks visos šalies problemomis, vienu iš sunkiausių klausimų. Turime suprasti, kad tai visos Lietuvos, ypač inteligentijos, rūpestis ir skola. Savaime suprantama, joks politikas čia neturi teisės ieškoti tik savo rinkėjų.

Būdas išlaikyti krašto lenkiškumą

M. L. Man regis, labai teisingai pasakyta: sugebame ieškoti mums trukdančių ar kenkiančių žmonių, bet dažnai pamirštame įdėmiau pažvelgti patys į save. Mūsų aplaidumas, abejingumas, kartais paprasčiausias tingumas kenkia labiau už visus tikrus ar tariamus priešus. Lengviausia pasakyti, kad kalti kiti.

J. Endriukaitis. Įstrigo kartą profesoriaus Z. Zinkevičiaus pasakyti žodžiai. Jei pradėsime gilintis tik kur ir kieno buvo teisybė, tai ar nesulauksime to, ko siekia kai kurie prieš lietuvius ir Lietuvos valstybę nusiteikę šio krašto asmenys? Juk akivaizdu, kad jiems rūpi nuolat kiršinti žmones. Mes turėtume skatinti, vesti, eiti priekyje.

Kalba ne apie lietuvybės išdavimą

M. L. Kai kalbama apie Vilniją, kurlink turėtų būti kreipiamos lietuvių inteligentijos pastangos? Kas nepadaroma arba daroma ne taip, kaip reikėtų?

J. Endriukaitis. Važinėjant po šį kraštą, kai dar švietimo ir mokslo ministru buvo prof. Z. Zinkevičius, o Vilniaus apskrities viršininku – A. Vidūnas, su vietiniais gyventojais pavykdavo rasti bendrą kalbą. Rezultatai buvo akivaizdūs. Bet dabar... Jau daug padaryta, sąlygos pagerėjo, skiriama daugiau lėšų, statomos didelės mokyklos, o naujų entuziastų lyg ir mažokai atsiranda. Ryšiai su tolimomis gyvenvietėmis susilpnėjo. Dalis mokyklėlių užsidaro. Trūksta vaikų. Išvažiuoja mokytojai, prigęsta ne tik švietimo, bet ir kultūros židiniai. Padėtis gal ir nepablogėjo, bet galimybės neišnaudojamos.

O dėmesys Vilnijai turi bent nemažėti!M. L. Subtilumas tikriausiai dar niekam nepakenkė, o ypač tokioje opioje srityje kaip tautiniai santykiai. Gal tie žmonės vis dar save tebevadina „tuteišiais“, o lenkais juos padaro lenkintojai? Tad gal nereikėtų baimintis ir tos sąvokos – „tuteišiai“? Kaip mano diskusijos dalyviai?

Kazimieras Garšva. Mokslininkams vartoti šią sąvoką be pagrindo draudžia autonomininkai ir lenkų rinkimų akcija. Kitose valstybėse gudiškai pradėję kalbėti lietuviai tebevadinami šiuo terminu.

J. Endriukaitis. Visur, kur ėjome ir pasiekėme gerų rezultatų, kalbėdavome taip: mokydamasis lietuviškoje mokykloje moksleivis juk liks kuo esąs – lenkas ar gudas, nes niekas į jo tautybę nesikėsina, užtat jis gerai išmoks valstybinę kalbą, gaus tinkamą išsilavinimą ir galės įstoti į pageidaujamą aukštąją mokyklą. Ar norite, kad jūsų vaikas Lietuvos valstybėje rastų sau tinkamą darbą, savo šeimai užtikrintų pragyvenimo šaltinį?.. Tai tinkama kalba su žmonėmis.

Vienas lenkų tautybės vyras Šalčininkuose man pasakojo turįs keturis vaikus, anksčiau dirbęs žemėtvarkoje, gaudavęs gerą atlyginimą. Kadangi lietuvių kalbos taip ir neišmoko, jam buvo sunku suprasti įstatymus, nutarimus, teko pasitraukti iš pareigų. Naujo darbo negavo. Sako supratęs, kaip svarbu savo vaikus išmokyti valstybinės kalbos, nes Lietuvoje tai jiems atvers visai kitas galimybes.M. L. Gal tai ir yra svarbiausia: ne tiek aiškintis žmogaus tautybės klausimus, jeigu pats žmogus to nenori, bet suteikti jam galimybę išmokti lietuvių, t. y. valstybinę kalbą, padėti įgyti tinkamą išsilavinimą? Kas yra „politikierių“ manipuliacijoms palankiausia terpė – juk toli gražu ne intelektualai, ne labiausiai išsilavinę žmonės.

J. Endriukaitis. Šie žmonės patys jaučia, kaip svarbu Lietuvoje mokėti kalbėti lietuviškai. Jiems pučiama migla, kad baigę lenkiškas mokyklas galės studijuoti geriausiuose Lenkijos ir Europos universitetuose. Bet ne taip paprasta baigus Vilniaus krašto lenkišką mokyklą Šalčininkuose prasimušti į labai gerus užsienio universitetus. Daug daugiau jaunuolių įstoja mokytis Lietuvoje prestižinių specialybių, jei baigia labai gero lygio, kad ir Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją tuose pačiuose Šalčininkuose.

Vadukai drumsčia vandenį

M. L. Gerbiamojo Jono Endriukaičio lūpomis kalba gyvenimiška patirtis ir didelė tolerancija kitų tautų atstovams. Tai europietiška samprata: tautinėms mažumoms valstybėje suteikti galimybę įgyti aukšto lygio išsilavinimą, nepaliekant tautinių mažumų valstybės gyvenimo paraštėje. Būtų įdomu išgirsti ir žinomo šalies pedagogo gerbiamo Algimanto Masaičio iš Marijampolio Vilniaus rajone nuomonę: ką reikėtų daryti, kad lenkų tautybės gyventojai nesijaustų per prievartą lituanizuojami, bet patys pajustų savo tapatumą su Lietuvos valstybe?

Algimantas Masaitis. Iš pradžių norėčiau šiek tiek pakalbėti apie tautines mažumas, o paskui pereiti prie lituanizacijos reikalų. Man nėra priimtinas toks skirstymas, kai sakoma: štai karaimai neturi valstybės, o visos kitos Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turi… Manau, jog visame pasaulyje yra taip: jei žmonės gyvena kitoje valstybėje, tai jie yra tautinės mažumos atstovai.M. L. Tačiau jei vienos ar kitos tautos žmonės nesusivienija į bendruomenę, jiems sunku pritaikyti tautinei mažumai teikiamą statusą.

A. Masaitis. Nors ir nesusivieniję, bet jie – tautinių mažumų atstovai. Jų reikalas – vienytis ar nesivienyti; savo tautines teises istorinėmis aplinkybėmis stiprinti, išlaikyti arba neišlaikyti. Tačiau lenkų tautinė mažuma iš kitų mažumų išsiskiria tuo, kad nuolat ieško nepasitenkinimo priežasčių.

M. L. Siekia, anot Džordžo Orvelo (George Orwell), bet kuria kaina būti lygesni tarp lygių?

A. Masaitis. Visų tų nepasitenkinimų priežastis – vadukai, siekiantys savo tikslų. Labai teisingai ir aštriai yra pastebėjęs Lietuvos Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Okinčicas Atgimimo pradžioje: jei tuos „vadukus“ išsiųstume iš Lietuvos, visi neramumai baigtųsi… Taip Okinčicas pasakė labai neramiais Vilnijai laikais, pačioje Lietuvos Atgimimo pradžioje. Ir jie buvo išspausdinti.

Tai štai, jeigu tie vadukai Vilnijos gyventojams neteigtų, kad čia nuo amžių buvusi lenkų žemė, kur gyveno jų tėvai ir protėviai, nekiltų daugelio problemų. Dažniausiai tyčia sukeliami triukšmeliai, nufilmuojami ir parodomi Varšuvoje: pažiūrėkite, kokie mes esame reikšmingi…

46 metus gyvenu Vilniaus rajone ir gerai žinau, nes pats susidurdavau, kaip žmonės iki Atgimimo dažnai sakydavo: „Nežinome, kas tokie esame.“ Ir tai jie sakydavo nuoširdžiai, nes iš tiesų taip ir yra.

Kai prasidėjo Atgimimas, tai ir vietiniai lenkų vadukai sukruto, ėmė aiškinti, kad visi gyvenantieji Vilnijos krašte yra lenkai. Lietuviai tą metą truputį prasnaudė, nes jeigu būtų aktyviau veikę, tai didelė tų gyventojų dalis šiandien save laikytų lietuviais.

Galiu sutikti, kad lenkų vadukams padėjo ir tai, jog dauguma Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų kalba slavų kalbomis. Dabar jau nė vienas vadinamojo Vilniaus krašto gyventojas neklausia, kas jis yra, nes visi jau „žino“ esą lenkai. Arba lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai.

M. L. Atgimimas pagreitino tautinį apsisprendimą?

A. Masaitis. Tie 15 Nepriklausomybės metų mus suformavo. Tačiau šio krašto žmonės vis dėlto yra geranoriškai nusiteikę, ir čia noriu visiškai pritarti Jonui Endriukaičiui. Jei ne vadukai…

Aštrindami tautines problemas nesulauksime nieko gero. Tuo lenkų tautinė mažuma ir išsiskiria, kad nuolat kiršinasi. Kai tik lietuviai išgirsta, kad Vilnius – lenkų, ir čia yra lenkų žemės, tai irgi pakyla. Inteligentiškesni žmonės gal dar sugeba susivaldyti, bet juk tuojau pradeda reikštis ir priešiškai nusiteikę asmenys. Vyksta tam tikras mūsų tautos kurstymas. Negalėčiau pasakyti, kada tai pasibaigs, užges.

Kurstymas vyksta iš vienos pusės. Juk ir akad. Z. Zinkevičius pažymi, kad mokslas vienareikšmiškai teigia: šios žemės nuo seno nepriklausė lenkams.K. Garšva. Čia, etninėse lietuvių žemėse, nuo seno gyveno lietuviai, atsikėlusios tautinės mažumos ir kalbą bei tautybę dėl svetimos įtakos pakeitę lietuviai.

Kam naudingas drumstas vanduo

M. L. Gyvename laikais, kai žmonių sąmonė tampa įvairiausių poveikių taikiniu, ir ne vien politinio ar tautinio pobūdžio. Jeigu miglas pūsti gali visokių horoskopų ir kitokių astrologinių nesąmonių kurpėjai (ir tai XXI amžiuje!), ir tos nesąmonės randa palankią dirvą skleistis, tai ko stebėtis, jeigu apsišaukėliai vadukai pradeda skleisti nesąmones apie esą nuo seno Vilnijos krašte gyvenusius lenkus. Mokslo šviesa kažkodėl tų teigėjų ir nesąmonių klausytojų neveikia, nes jiems reikia ne žinojimo, bet priešingai – drumstos terpės. Tik tokioje terpėje demagogai jaučiasi saugūs.

A. Masaitis. Nesąmonių pūtėjai siekia politinių tikslų: jie „gina“ tariamai skriaudžiamų lenkų teises, o gynybai reikalingi „vadai“. Štai iš tokios politikos ir kyla visai nereikalinga įtampa.M. L. Ką reikėtų tam priešinti? Juk galite pasidalyti savo asmenine patirtimi.

A. Masaitis. Demagogams galima priešinti ramybę, žinias ir aukštą kultūrą. Tai svarbiausias ir labai stiprus ginklas.J. Endriukaitis. Algimantas Masaitis – vienas iš tų ilgamečių šio krašto mokyklos vadovų, bene daugiausia padaręs šiame nutautintame krašte. Kai buvo statoma mokykla Marijampolyje, kur gyvena A. Masaitis, ten mokyklos statybai, jos moksleivių surinkimui iš Vilnijos užkampių, Gudijos lietuviškių gyvenviečių vadovavo Vilius Semaška. Jis tuo metu buvo šio besikuriančio centro organizatorius.

Bet 1960 m. į Marijampolį dirbti atvažiavo A. Masaitis. Jis sugebėjo suburti sunkiam, atsidavusiam darbui pedagogus, beveik pusę amžiaus vadovavo mokyklai, statė naują gražų mokyklos korpusą, rinko moksleivius. Bet svarbiausia – jis sugebėjo sugyventi su vietos žmonėmis, įgijo jų pasitikėjimą, juos patraukė. Jis nesakė skambių kalbų, neagitavo, bet ramiai, įtikinamai kalbėjosi su žmonėmis, jiems patarinėjo, rodė šviesą tunelio gale… Vietiniai žmonės jo vis labiau klausė, juo tikėjo. A. Masaičio darbas ir veikla turėtų būti pavyzdžiu kitiems, kurie šiame krašte dar dirbs. Žinoma, tokių atsidavusių mokytojų, švietėjų Vilnijoje yra ir daugiau. Jų dėka atgijo Bezdonys, Dieveniškės, Šalčininkai, Trakų Vokė, Turgeliai, Lavoriškės ir kitos gyvenvietės.

K. Garšva. Tačiau direktorių A. Masaitį už gerą darbą, visuomeninę veiklą ir lojalumą Lietuvai atleido. Tokia vietinė valdžia.

A. Masaitis. Bet vietiniai žmonės mano kitaip.

J. Endriukaitis. Mums svarbiausia vietinių žmonių pozicija, jų tikėjimas ateitimi. Karštakošiai politikuotojai ateina, jų pažiūros keičiasi, jie išeina… Vietiniai žmonės – visko pagrindas. Krašto ateitis.

Svarbiausia 46 metų pedagoginio darbo išvada

M. L. Gerumu, kantrumu, tolerancija vis dėlto galima laimėti? O gal tai per silpni ginklai?

A. Masaitis. Pasakysiu juokingą dalyką. Sovietiniais laikais man buvo net gaila žiūrėti, kaip vietiniai lenkai rusėjo. Lenkiškose mokyklose nuolat daugėjo rusiškų klasių. O prasidėjus Atgimimui, tie patys kolegos, kurie nesipriešino, kad jų mokyklose steigtųsi naujos rusiškos klasės, dabar aršiai ėmė „kovoti“ už lenkiškumą. Tai skaudu matyti, nes ligi tol savo lenkiškumo negynė, jo visai nereikėjo.

Dabar apie darbą su žmonėmis. 46 metus išdirbęs vienoje mokykloje Marijampolyje, niekada neskirsčiau žmonių pagal tautybes. Savo mokinius gyniau kiek įstengdamas – nuo milicijos, vagių, blogų tėvų ir ne ką geresnių kaimynų. Jeigu mokinukas atvykdavo į mokyklą, man būdavo šventė, niekada nė minties nekildavo paklausti, kokios jis tautybės. Visi lygūs. Į Marijampolį nuolat važiavo iš Baltarusijos ir kitų Lietuvos vietų, iš keturių aplinkinių rajonų ir daugelio apylinkių. Ramiai dirbdami ir taikiai sugyvendami pasiekėme, kad Marijampolio mokykla įgijo labai gerą vardą. Visi moksleiviai norėjo mokytis, apie 70 proc. mūsų moksleivių sugebėdavo įgyti aukštąjį mokslą.

Galiu pasakyti, kad net 297 moksleiviai, į mūsų mokyklą atvykę iš Baltarusijos, ją baigė. Jie dirba Lietuvoje, ir tai mūsų laimėjimas. Lietuviškos salos Baltarusijoje nutautinamos, ir jeigu jie nebūtų mokęsi Lietuvoje, tai būtų mokęsi Minske. Lietuvai būtų buvę prarasti.

Tai štai tokia išvada ir noriu apibendrinti savo mintis: šį subtilų tautinių santykių klausimą turime vertinti labai ramiai ir išmintingai. Jei lenkų vadukai išsišoka, tai mes, kaip pagrindinės nacijos Lietuvoje atstovai, turime elgtis oriai. Žinoma, teisus dr. Kazimieras Garšva: mūsų neturi skriausti, bet į kai kuriuos išsišokimus turime reaguoti ramiai, nesikarščiuodami. Vardan valstybės ir ramybės kartais reikėtų ir nutylėti kai kurias savo nuoskaudas. Jeigu norime stiprinti savo valstybę, privalome elgtis ramiai ir išmintingai. To manęs išmokė 46 metų pedagoginio darbo patirtis.

J. Endriukaitis. Veikti ramiai, be išsišokimų, bet atkakliai siekti savo tikslo. Tokia turi būti valstybiškai mąstančių žmonių pozicija. Mes turime gerbti savo valstybę, jos kalbą. Bet kartu turime gerbti ir vietinius gyventojus, kad ir kokia kalba jie kalbėtų. Turime nešti jiems žinias ir skatinti juos gerai išmokti valstybinę kalbą, atveriančią duris į visavertį gyvenimą šalyje, suteikiančias šio krašto žmonėms lygias su visais galimybes.

A. Masaitis. Reikia visada mąstyti ir apie vietinius žmones. Anksčiau jie patys manęs klausdavo, kas jie yra. Atėjus Nepriklausomybei, buvo suskirstyti pagal tautybes: jiems buvo išaiškinta, kas jie turi būti ir kas yra. Žmonės buvo neretai ir supriešinti. Tačiau visa tai laikina, nes istorijos bėgimo nesustabdysi. Visos šios aistros aprims.M. L. Laikas veikia mūsų valstybės naudai?

K. Garšva. Jeigu turėsime šimtą metų, tai istorijos tėkmė gal ir veiks Lietuvos valstybės naudai, bet kas bus, jei to šimto metų neturėsime? Man po šių „rinkimų“ nėra viskas taip jau vienareikšmiškai aišku.M. L. Gerbiamas J. Endriukaitis teigė matąs praradimus. Tai truputį kertasi su gerbiamojo A. Masaičio pozicija, kuris mano, jog istorijos eiga veikia Lietuvos valstybės naudai. Kasdieniniame gyvenime matome lietuviškus praradimus Vilnijos krašte, o istorinis procesas veikia mūsų naudai? Gal kas man galėtų išaiškinti, kaip praradimai galiausiai virsta atradimais?

A. Masaitis. Pasakysiu, kodėl taip kalbu. 1960 m. rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti Marijampolyje. Atvykęs rugpjūčio 25-ąją radau vienintelę mažuliukę Marijampolio lietuvišką vidurinę mokyklą, kurioje buvo 136 mokiniai. Marijampolio vidurinė buvo vienintelė lietuviška mokykla Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. O Riešėje ir Trakų Vokėje prie lietuvių kalba dirbančių pradinių mokyklų buvo įsteigta po penktąją klasę.

Praėjo 50 metų (nereikėjo nė šimto metų, užteko pusės šimto), ir šiuose dviejuose – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau yra 66 lietuviškumo židiniai. Tai mokyklos-darželiai ir mokyklos (pradinės, pagrindinės, vidurinės). Tad ar labai turime sielvartauti? Gal priešingai – yra ir kuo pasidžiaugti.

Praėjo 50 metų (nereikėjo nė šimto metų, užteko pusės šimto), ir šiuose dviejuose – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose jau yra 66 lietuviškumo židiniai. Tai mokyklos-darželiai ir mokyklos (pradinės, pagrindinės, vidurinės). Tad ar labai turime sielvartauti? Gal priešingai – yra ir kuo pasidžiaugti.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 23:30. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 23:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (3)

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/408

„Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2007) » 2007 m. balandžio 5-18 Nr. 7 (363)

Mokslo Lietuvos redakcijoje diskutuojame apie Vilnijos reikalus, šio regiono integracijos sunkumus į Lietuvos valstybės gyvenimą. Diskusijoje dalyvavo didžiulę profesinės veiklos ir gyvenimiškąją patirtį sukaupę asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.Apie aktualias Vilnijos problemas diskutuoja Kazimieras Garšva, Algimantas Masaitis, Gintautas Šapoka ir Alfonsas Kairys

Lietuviškos mokyklos – paradoksas?

Mokslo Lietuva. Mūsų diskusija įgijo pagreitį, įsivažiavo. Bet klausimų nemažėja. Ką gerbiamasis Algimantas Masaitis atsakytų į Gintauto Šapokos nuogąstavimus, kad kai kurios Vilnijos krašto lenkų iniciatyvos ne telkia vietinių lenkų ir lietuvių tautas, bet kartais jas priešina, net pjudo? Mintyje turiu statomus paminklus ir atminimo žymenis Armijos Krajovos kovotojams, kurie Vilnijos krašte nukreipdavo ginklą prieš taikius lietuvius. Tai ir paroda Šalčininkų kultūros centre Vilniaus arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui, kuris pasižymėjo lietuvių kunigų ir tikinčiųjų persekiojimu, neįsileido į Vilniaus vyskupijos bažnyčias pamaldų lietuvių kalba. Buvo teisingai Kazimiero Garšvos pasakyta: tokios parodos nesukeltų lietuvių pasipiktinimo, jeigu jos objektyviai įvertintų vienos ar kitos asmenybės veiklą Lietuvoje. Arkivyskupą R. Jalbžykovskį parodų rengėjai gali pristatyti, kaip tik nori, tai jų reikalas, tačiau argi Lietuvoje lietuviai neturi teisės priminti to paties arkivyskupo padarytų skriaudų lietuviškumui? Ar mes turime teisę į savo istorijos traktavimą, pagaliau ar turime teisę turėti savo poziciją ir nuomonę gimtojoje šalyje?

Algimantas Masaitis. Dėl Armijos Krajovos reikalų nelabai norėčiau kalbėti, nes tai politinis dalykas, mano galva, neužbaigtas, o tai, kas buvo mėginta spręsti, padaryta ne visai teisingai. Toks mano požiūris. Prie šios problemos dar reikės grįžti. Galimas dalykas, kad teks ieškoti kompromiso, bet akivaizdu, kad žudynių buvo per daug, lietuviai buvo žudomi kryptingai. Bet ir čia laikas savo daro: reikia ieškoti abipusio supratimo.

Dėl parodos arkivyskupui R. Jalbžykovskiui. Vilniaus arkivyskupu jis tapo po to, kai savo pirmtaką arkivyskupą Jurgį Matulaitį išstūmė į Marijampolės vienuolyną ir užėmė jo vietą. Bet Lietuvą užėmus vokiečiams R. Jalbžykovskis buvo išsiųstas į tą patį vienuolyną Marijampolėje, į kurį jis buvo ištrėmęs J. Matulaitį. Ten dienas leido kaip pensininkas. Tikriausiai turėjo laiko daug ką apmąstyti, ypač prieš mirtį.Gintautas Šapoka. Norėčiau priminti, kad R. Jalbžykovkis 1944 m. sovietams išstūmus vokiečius iš Lietuvos 8 mėnesiams grįžo į Vilnių ir toliau vadovavo arkivyskupijai. 1945 m. pasitraukė į Lenkiją, gyveno Balstogėje ir ten mirė 1955 metais. Neteko girdėti, kad būtų pakeitęs savo pažiūras lietuvių atžvilgiu, atgailavęs dėl jiems padarytų skriaudų.

A. Masaitis. R. Jalbžykovskis buvo ne vienintelis šio krašto lenkintojas, veikė visa lenkinimo sistema. Jeigu Lenkų rinkimų akcija Lietuvoje nesiektų aštrinti tautinių santykių Vilnijos krašte, Šalčininkuose nerengtų R. Jalbžykovskiui skirtos parodos. Patiems šio krašto lenkų vadukams visiškai aišku, kad tokia paroda tik paaštrina padėtį. Pabrėžtinai norima parodyti: štai mes esame… Bet tą patį savo buvimą juk galima parodyti visai kitais būdais, neužgaunat lietuvių jausmų.G. Šapoka. Noriu grįžti prie Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjos, kuri renkasi du kartus per metus ir sprendžia abiem šalims aktualius klausimus. Paskutinėje asamblėjoje Lenkijos Seimo narys Gintowtas Dziawaltowskis savo pranešime pasakė štai kokį sakinį: „Lietuvos paradoksas yra tas, kad Vilniaus krašte šalia lenkiškų mokyklų statomos ir lietuviškos mokyklos.“ Cituoju pagal Aušros 2006 m. Nr. 23.

O visi Lietuvos Seimo nariai tylėjo, vadinasi, juos tenkina tokios traktuotės. Visai galimas dalykas, kad tokie Seimo nariai kaip Valdemaras Tomaševskis ir atstovavo Lietuvos reikalams toje asamblėjoje.

Skaldymosi politikai naudojamos mokyklos

A. Masaitis. Pusę amžiaus dirbu pedagogo darbą ir noriu pažymėti, kad tas mokyklų skirstymas į lenkiškas ir lietuviškas Vilnijos krašte man nepatiko anais laikais, nepatinka ir dabartiniais. Atskirtis nėra geras dalykas, nes skirstydamiesi mes ilgam apsikasėme, įlindome į apkasus. Viena pilis lenkiška, kita lietuviška, ir taip stovime vieni prieš kitus.

Jeigu būtų neskubėta tas mokyklas atskirti, šiandien daugelį dalykų būtų lengviau spręsti.Kazimieras Garšva. O štai Rūdiškių ir Pagirių mokyklos. Kaip pakomentuotumėte jų veiklą?

A. Masaitis. Rūdiškėse buvo didelė trikalbė mokykla. Tačiau šiandien neliko nė vieno mokinuko rusakalbio. Mažėja ir lenkų. Lietuvių daugėja. Pagiriuose ta pati tendencija. Tik dviejose klasėse-komplektuose dar yra keli mokinukai, kurie mokosi rusų kalba. Lenkų padaugėjo, bet dabar padėtis stabilizavosi. O lietuvių moksleivių daugėja.

Dėl Marijampolio mokyklos, kur man teko 46 metus mokytojauti ir būti vidurinės mokyklos direktoriumi. Marijampolio vidurinė išaugo iš pradinės mokyklos. Sovietiniais laikais vietinės tarybinio ūkio partinės organizacijos iniciatyva buvo atidarytos rusų klasės, bet ilgainiui, tėvams pageidaujant, tos rusų klasės išnyko.

Per Atgimimą sukruto lenkų agitatoriai ir remdamiesi Lietuvos Konstitucija pareikalavo atidaryti lenkiškas klases. Atsirado vienas kitas tėvas, kuris savo vaikus norėjo mokyti lenkų kalba. Jie buvo visais būdais agituojami siekti lenkiškų klasių atidarymo. Tie agitatoriai – tai Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje aktyvistai. Jiems rūpėjo Marijampolyje būtinai atidaryti lenkų mokyklą ir kad ji būtų po vienu stogu su lietuviška. Aš įrodinėjau, kad Europos Sąjungos šalyse nėra dvikalbių ir trikalbių mokyklų, nes tai daryti netikslinga.

10 metų man pavyko nuo dvikalbės mokyklos Marijampolyje apsiginti, tačiau buvau smarkiai puolamas. Kai atėjo mano pensinis amžius, o įstatymai buvo tokie, kad mūsų darbą buvo galima koreguoti darbo sutartimis, tai mane bemat išstūmė į pensiją. O dabar po 6 mėn. trūkusio skandalo Marijampolyje atidaryta lenkiška mokykla tose pačiose patalpose.

Elgiamasi iššaukiamai. Lenkiška klasė gražiai suremontuota, įstatytos didžiulės naujos durys, privežta kompiuterių, yra internetas. Visai mokyklai reikia renovacijos, bet visas dėmesys telkiamas tik į lenkiškąją dalį. Visa tai pykdo žmones, ne vien lietuvius, bet ir vietinius lenkus.

Praeis metai kiti, ir visi įsitikins, kad tokia skaldymo politika, o tiksliau – politikavimas, prie gero neveda. Ne ten turi būti telkiamos pastangos. Tačiau patys vietiniai žmonės turi įsitikinti, kad ne šis kelias yra teisingas. Toks veikimas nepadės vietiniams lenkams geriau integruotis į Lietuvos valstybės gyvenimą, daugelis jų kaip buvo nuošalyje, taip ir liks stovėti kelkraštyje.Laukti ne rankas sudėjus, bet dirbant

M. L. Suprantu, ką norite pasakyti: ne tokia yra Lietuvos ir Europos Sąjungos politika savo regionų ir tautinių mažumų atžvilgiu. Tačiau vietiniai agitatoriai nenori, kad lenkakalbiai Vilnijos gyventojai integruotųsi į Lietuvos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, jie daro viską, kad tų gyventojų atskirtis nuo Lietuvos valstybės didėtų. Ne integracijos, bet atskirties politika. Ar teisingai formuluoju? Patys vietiniai gyventojai turi savyje subrandinti norą būti Lietuvos piliečiais ne pagal pasą, bet pagal įsitikinimus. Bet kad taip įvyktų, reikia laiko? Laukimas – geriausia politika?

K. Garšva. Penkiolika metų laukėme, dar palauksime penkiasdešimt.A. Masaitis. Reikia laukti ne rankas sudėjus, bet dirbant. Ne miegoti kviečiu, bet ramiai dirbti. Nesinervinant ir nesiblaškant. Pats gyvenimas parodys, ar ta lenkiška mokykla Marijampolyje reikalinga, ar nereikalinga. Mano įsitikinimu, ji čia visai nereikalinga. Ir daugelio vietinių tėvų įsitikinimu – taip pat. Vietiniai vaikai jos ir nelanko. Seniūnas į tą mokyklėlę atveža mokinukus iš gana tolimų apylinkių.M. L. Noriu paklausti Jono Endriukaičio, ar daug Vilnijos krašte turime tokių mokytojų, mokyklų vadovų kaip Algimantas Masaitis. Tokių žmonių, kurie sugeba su vietiniais gyventojais sugyventi, juos suprasti ir veikti valstybiškai. Apskritai, koks yra mokytojo vaidmuo Vilnijoje?

J. Endriukaitis. Mūsų mokytojų, mokyklų vadovų vaidmuo labai didelis šiame krašte. Ten, kur buvo geri vadovai, mokytojai, tos mokyklos ne tik išsilaikė, bet jos tvirtėjo, augo, ir ten pasiekta gerų rezultatų. Tokių mokytojų ir mokyklų yra Bezdonyse, Riešėje, Turgeliuose, Šalčininkuose. Jų daug. Deja, ne visur. Labai svarbu, kad mokytojas toje vietovėje būtų matomas, nenutolęs nuo mokyklos. Jau keli mokyklų vadovai spaudoje yra rašę, kad mokytojas ir direktorius turi būti netoli savo mokyklos. Kad moksleiviai ir jų tėvai tuos mokytojus ir mokyklų vadovą matytų kuo dažniau, kad jie turėtų kuo didesnę įtaką toje vietovėje.

Pateiksiu mūsų didelio pralaimėjimo pavyzdį – tai Pabarė. Buvo puikios patalpos, visa, ko reikia ir ko dažnai trūksta kitose kaimo mokyklose. Tačiau iš lietuviško darželio vaikai eidavo mokytis į lenkiškas klases. Buvau Vilniaus apskrities švietimo reikalų patarėjas ir nuvažiavau į Pabarę išsiaiškinti, dėl kokios priežasties vaikai eina į lenkiškas klases. Pavaikščiojau ir pamačiau, kad labai geromis sąlygomis ten dirbama. Priėjęs su mokytoju prie lango pagyriau, kad viskas aplinkui gražu, paklausiau, kaip upelis vadinasi. Mokytoja prisipažino nežinanti: atvažiuoja iš Kauno. Pamokos jau būna prasidėjusios. Kai paskutinė pamoka baigiasi, tai jau autobusas netoli stotelėje burzgia, kelias minutes mokytojos palaukia… Po 2–3 metų lietuviška mokyklėlė užsidarė, nors jai nieko netrūko.

Mokytojas yra visa ko vadovas to krašto mokykloje. Jeigu tokių entuziastų pavyksta rasti, tai mokykla gyvuos ir mokinių joje netrūks. Jeigu mokytojas atvažiuojantis ir į aplinką neįaugęs, tai nieko gero nelauk.Už tvarką pirmiausia savo pačių kieme

K. Garšva. Apskrityje jau penkios lietuviškos mokyklos uždarytos. Kurmelionių, Tabariškių – ar ten buvo prasti vadovai, o gal kitos priežastys?

J. Endriukaitis. Tabariškėse mokyklos vadovė pradėjo fiziškai muštis su savo kolegėmis. Tai apie kokį lietuviškos mokyklos autoritetą tada galima kalbėti.A. Masaitis. Dabar ne taip svarbu, ką šalia mūsų daro lenkų agitatoriai, bet labai svarbu, kokios yra tame krašte lietuviškos mokyklos. Jas reikia labai smarkiai stiprinti. Ateina atsitiktiniai mokytojai, kasmet keičiasi – nieko gero nebus. Jeigu mokytojo pavyzdys žmonėms nekelia pasigėrėjimo – dar blogiau. Kitos jėgos tuojau pat pasinaudoja tokiais faktais. Dabar svarbiausia ne naujų mokyklų kūrimas, bet esančių mokyklų stiprinimas. Jeigu jos būtų stiprios, tai Šalčininkų rajone kelios pradinės mokyklėlės nebūtų uždarytos.K. Garšva. Ne kelios, bet 10 mokyklų uždaryta. Kasmet uždaroma po mokyklą, o nė viena nauja neatidaroma.A. Masaitis. 66 židiniai lietuviškumo veikia. Kad daugiau mokyklos nebūtų uždarinėjamos, reikalinga jų gera priežiūra. Svarbu žmonėmis pasitikėti, bet ne mažiau svarbu ir tikrinti. To dar labai stinga.

M. L. Kas turi tikrinti?

A. Masaitis. Pirmiausia švietimo institucijos – savivaldybių ir apskrities. Man skaudu girdėti apie prastą mokytojų elgesį, o mane pasiekia tokios žinios. Neseniai gavau pranešimą, kad vienoje mokykloje nėra nustatyta pamokų pradžios ir pabaigos. Kada mokytojas atvažiuoja, tada ir pradeda pamokas. Kada nori, tada išvažiuoja. Apmaudu, kad patys savo kieme nepadarome tvarkos.M. L. Gerų mokytojų problema – amžina, visais laikais jų trūko ir, matyt, visada trūks.

J. Endriukaitis. Atvažiuojantys mokytojai, jeigu tokių dauguma – tai viena didžiausių problemų.A. Masaitis. Atvažiuojantys geriau negu nieko, bet tai labai blogai. Mokytojai turi įaugti į tą vietą, net per atostogas turėtų iš tos vietos neišvažiuoti. Turi tėvynę pažinti ir po užsienius pavažinėti, bet ir prie savo mokyklos daug laiko praleisti. Svarbu su mokinių tėvais nuolat bendrauti, susitikti su vietiniais žmonėmis.

Tik per Vilnių atsigaus Lietuva

M. L. Kad jau kalbamės „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje, tai paklausiu: ką Vilnijos labui galėtų padaryti ir ligi šiol nedaro mūsų mokslininkai?

J. Endriukaitis. Būtų labai naudinga, jeigu bent retkarčiais į mokslininkų konferencijas Vilniuje galėtų atvykti mokytojai. Ne tokia jau didelė problema mokytojams čia atvažiuoti, gal rastume ir kur pernakvoti, šiokių tokių lėšų tiems reikalams galėtume skirti. Tuos krašto mokytojus labai svarbu būtų su Vilniaus inteligentija glaudžiau suartinti. Kad nebūtų taip: išvažiavo kur nors į Dieveniškes, užsikuitė kasdieniniuose rūpesčiuose, į Vilnių tik kartą ar du per metus atvažiuoja…

Mes vežame į tą kraštą lietuviškas knygas, bet jos dažnai atsitiktinės, atliekamos. Reikia sistemingo darbo, kai ko galėtume pasimokyti ir iš lenkų. Lenkiškų mokyklų moksleiviai dažnai nuvežami į Lenkiją, ekskursijose jiems aprodomos tos šalies įžymybės. Lietuviškų mokyklų vaikams ekskursijų dar per mažai rengiama po Lietuvą.M. L. Tai lėšų ar iniciatyvos trūkumas?

J. Endriukaitis. Pirmiausia noro trūkumas. Lėšų kelioms mokykloms esu pažadėjęs. Šalčininkuose vienoje mokykloje baigdamas kalbą sakau: Vilniuje bus krepšinio varžybos, atvažiuokite, bet prieš krepšinį pavaikščiokite po Vilnių, mes jums surengsime ekskursiją… Pusė metų praėjo, o norinčiųjų neatsirado. Keliose mokyklose tą siūliau. Vadinasi, mokytojų problema. Vaikai su entuziazmu tokius pasiūlymus sutinka, bet paskui niekas jiems nepavadovauja, nepadeda, neorganizuoja. Tuo viskas baigiasi. O juk negali iš kitur atvažiavęs žmogus ten vietoje įvesti tvarką.

Ir pabaigai. Su krašto pedagogais turėtų būti mezgamas ir intelektinis ryšys. Vilniaus mokytojų namuose mes organizavome švietimo centrą, buvo atėjęs Darius Kuolys, kiti asmenys, bet mums pristigo jėgų. Dabar, kai nebebūsiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, gal liks daugiau laiko. Manau, kad Mokytojų namai mokytojams turėtų būti antraisiais namais. Tuo labiau, kad dabar duris atvėrė gražiai atnaujinta Šv. Kotrynos bažnyčia, ten vyksta įdomūs koncertai. Reikėtų siekti, kad Vilnijos mokytojai Vilniuje jaustųsi kaip namuose. Marijos Gimbutienės knygoje, kuri neseniai išleista, yra labai prasmingi žodžiai: „Tik per Vilnių atsigaus Lietuva.“ To visi ir turime siekti.

A. Masaitis. Visu šimtu procentu pritariu. Laikas keltis iš snaudulio.

Apie kuriamus ir skleidžiamus mitus

Zigmas Zinkevičius. Norėčiau atsispirti nuo Jono Endriukaičio prisimintos Marijos Gimbutienės minties. Žinote, požymiai, kad Vilnija atsigauna, jau pastebimi, ir tai gana ryškūs požymiai. Prieš kelerius metus, artėjant Vasario 16-ajai, man teko pavažinėti po Vilniaus rajono mokyklas, pažiūrėti, kaip ši šventė švenčiama. Nustebau, nes Lietuvoje niekur to neteko matyti. Net vaikų darželiuose mačiau susikabinusius rankytėmis vaikučius – lenkiukus kartu su lietuviukais. O Ąžuolai žaliuos girdėjau taip traukiančius, kad net skambėjo. Ne kartą esu sakęs: jeigu mano valia būtų, tai visus Lietuvos mokyklų direktorius atvežčiau į Vilnijos mokyklas, Vilniaus ir Šalčininkų rajono, kad pasižiūrėtų.

Tuo pačiu metu aplankiau ir Vilniaus mokyklas, apie tai neverta net šnekėti. Buvo užrakintos arba minėjimai vyko, kad tik būtų padėtas „paukščiukas“.

M. L. Vilniaus mokyklose visas parakas, matyt, išeikvojamas per Šv. Valentino dieną.

Z. Zinkevičius. Skirtingai nuo Vilniaus miesto mokyklų, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklose į šventes moksleiviai ateina su savo tėvais, giminėmis, kuriems rūpi, ko vaikai išmoko ir kaip švenčia.

Tačiau M. Gimbutienės žodžiams visiškai pritariu. Čia, kaip ir visame krašte, yra ypatingos sąlygos, lietuvybei kyla daug pavojų, ir tai žmonėms suteikia vis naujos ir sveikos energijos. Ir dar į ką norėčiau atkreipti dėmesį: šiame krašte labai paplitę įvairūs mitai – lenkomanų politikuotojų skleidžiamos nesąmonės. Ir žmonės jomis tiki. Kai kurios tų nesąmonių tapo visuotinai priimtos ir ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kad ir toks lingvistams gerai žinomas dalykas. Vietinė lenkų kalba paplitusi į šiaurę nuo Vilniaus ir maždaug iki Vilniaus, o toliau į pietus kalbama gudiškai, t. y. baltarusiškai. Bet pamėginkite tai paaiškinti tiems, kas nenori girdėti. Jus pradės įtikinėti, kad tai esanti lenkų tarmė. O už Lietuvos sienos ta pati kalba, kuri niekuo nesiskiria, jau vadinama gudų kalba. Tai ar čia ne mitas? Labai solidžioje Lenkijos spaudoje apie tai esu rašęs, bet mane užsipuolė: kodėl dabar Zinkevičius skleidžia tokias nesąmones, kad Vilniaus krašte gali būti kažkokia baltarusių kalba?.. Lingvistui tai jokių abejonių nekyla, iš pirmo sakinio aišku, kad tai ne lenkų kalba. Bet mitas įsigalėjęs.Ar reikia programos Rytų Lietuvai

M. L. Paprastai įsigali mitai, kurie kažkam naudingi. Manau, pats laikas suteikti žodį Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjui Alfonsui Kairiui, kuris ligi šiol įnikęs į popierius kažką labai stropiai skaičiavo, į diskusiją neįsitraukė, tad gal dabar savo mintimis pasidalys ir su mumis.

K. Garšva. Ne tik pasidalys, bet ir pamėgins atsakyti į klausimą, kodėl Vilnijos krašte pažeidžiamos tautinių mažumų teisės, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone neužtikrinamas mokymas gimtąja kalba?M. L. Išties tokia jau realybė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lietuviai sudaro tautinę mažumą.

Alfonsas Kairys. Jeigu neprieštarausite, iš pradžių pakalbėsiu apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento darbą Rytų Lietuvoje, kuris daugeliui žmonių mažai žinomas, jeigu neatveriamas departamento tinklalapis. Ten tų naujienų yra.

Sakoma, kad Lietuvoje yra 115 tautinių mažumų. Tačiau galima auditorijai patikslinti, kad yra 116: lietuviai yra tautinė mažuma Vilniaus rajone, kur gyvena per 20 proc. lietuvių, Šalčininkų rajone (10 proc.) ir Visagino mieste (15 proc.). Todėl departamente įsteigtas Rytų Lietuvos programos poskyris, kuriam man tenka vadovauti. Prof. Z. Zinkevičiui būnant švietimo ir mokslo ministru veikė (iki 2003 m.) programa Rytų Lietuvai. Paskui parengėme programos projektą 2004–2006 m., bet iš tuometinės vyriausybės buvo gautas atsakymas, kad tokia programa nereikalinga, nes Rytų Lietuva niekuo iš kitų regionų neišsiskiria. Kiekvienas regionas turi savo ypatumus, tarkime, Biržų rajone atsiveria karstinės duobės – savitumas ir problema. Žodžiu, Rytų Lietuvos išskirti atskira programa nereikėtų.

Nuo to laiko Rytų Lietuvai turime labai menkas lėšas, maždaug 40 tūkstančių. O Rytų Lietuva – tai ne vien Vilniaus, bet ir Trakų, Švenčionių, Ignalinos rajonai (pastarajame rajone mūsų departamento didžiausias rūpesčio objektas – Visagino miestas). Vis dėlto departamento direktoriaus Antano Petrausko dėka ši suma šiais metais išaugo iki 250 tūkst. litų. Tai pinigai, kuriais jau galima šį bei tą nuveikti. Juk daro ne vien mūsų departamentas, bet Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, taip pat kitos institucijos.

Apie pažintinių kelionių svarbą

M. L. Į ką departamentas kreipia daugiausia dėmesio? Ko gero, mokyklos ir yra svarbiausias rūpesčio objektas?

A. Kairys. Švietimo reikalai Vilnijos krašte pridėjus Ignalinos rajoną su Visagino miestu yra tokie: mokinių skaičius šiems mokslo metams sumažėjo 1839. Tai gero dydžio vidurinė mokykla. Mažėjimas pastebimas visoje Lietuvoje. Įdomu tai, kad Vilniaus rajone 2006 m. buvo 4014 vaikų, kurie mokėsi lietuvių kalba. Šiemet – 4040. Kažkodėl to skaičiaus rašantieji apie rajoną nepastebi, bet nuo jo nepabėgsi. O iš viso moksleivių lietuvių mokoma kalba – 14 050. Tai štai ant popieriaus apskaičiavau: moksleiviams pažintinėms edukacinėms kelionėms po Lietuvą iš departamento lėšų kasmet reikėtų 312 autobusų. Vieno autobuso kelionės po Lietuvą kaina – 2 tūkst. litų. Pridėjus maitinimą, gidų paslaugas, bilietus už muziejus ir kitas išlaidas, kainuos 1 mln. 440 tūkst. litų. Departamentui tai jau pinigai, nors valstybei ir nedideli. Departamento lėšomis tokios kelionės rengiamos, nes tėvynės pažinimas yra mūsų rūpesčio objektas.

Vien lietuviais moksleiviais negalima apsiriboti, reikia paimti į tas keliones ir kitų mokyklų – lenkiškų ir rusiškų, moksleivius. Tai bus veiksminga priemonė patraukti į mūsų pusę kitų tautybių vaikus ir jų tėvus. Kai Butrimonių lietuviškai mokyklai skyrėme lėšų edukacinei pažintinei kelionei, jie paėmė į ekskursiją ir lenkiškos mokyklos mokinius, o rudenį du moksleiviai iš lenkiškos mokyklos atėjo mokytis į lietuvišką. Tai nedaug, bet jie perėjo.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 23:31. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 23:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (4)

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/440

„Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2007) » 2007 m. balandžio 19 – gegužės 2 d. Nr. 8

Pradžia Nr. 5

Mokslo Lietuvos redakcijoje diskutuojame apie Vilnijos reikalus, šio regiono integravimo į Lietuvos valstybės gyvenimą sunkumus. Pokalbio dalyviai – didžiulę profesinės veiklos ir gyvenimiškąją patirtį sukaupę asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, labdaringo Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis, Vilnijos draugijos pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas, Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininkas Algimantas Masaitis, ūkininkas, kolekcininkas, kraštotyrininkas, bibliofilas, giminės tyrinėtojas iš Alytaus rajono Gintautas Šapoka ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys lituanistas prof. Zigmas Zinkevičius.

Tik per žinojimą pamilstama

Zigmas Zinkevičius. Mūsų pokalbio trečiąją dalį baigėme mintimis apie mokomųjų edukacinių ekskursijų bei kelionių naudą Vilnijos mokyklų moksleiviams ir apskritai šio krašto žmonėms. Prie tokios veiklos skatinimo prisideda ir kai kurių mūsų išeivių fondai. Pavyzdžiui, Aldonos ir Jono Čingų fondas, kurio pirmininkas Jonas Endriukaitis yra šios diskusijos dalyvis, padėjo organizuoti kelias ekskursijas Vilnijos vaikams.

Jei jau prisiminėme pažintines ekskursijas, noriu paminėti vieną faktelį. Prieš kelerius metus vienoje mokykloje meno saviveiklos renginyje labai gražiai koncertavo moksleiviai, tad mudu su J. Endriukaičiu pasišnibždėję nutarėme juos apdovanoti ekskursija į Palangą, Klaipėdą ir Neringą. Taip ir padarėme. Po gero pusmečio, gal ir daugiau, teko lankytis toje pačioje mokykloje. Prieina vienas tėvas ir nuoširdžiai dėkoja: niekas to krašto moksleiviams nepadarė tokio įspūdžio, kaip ta ekskursija. Vaikai grįžo tiesiog sužavėti, ir tai yra svarbiausia.

Alfonsas Kairys. Tokios ekskursijos, žinoma, labai gerai, bet tai ne išsigelbėjimas. Valstybė turi numatyti politiką Rytų ir Pietryčių Lietuvai, nes vien fondų, tegul ir labai geranoriškų, lėšomis neišsiversime. Su Lietuvių švietimo draugijos Rytas pirmininku Algimantu Masaičiu esame aptarę, ką reikėtų daryti, kad Rytų Lietuvos mokyklą baigęs vaikas į gyvenimą išeitų pažindamas Lietuvą, gal ir Karaliaučiaus kraštą, Baltarusiją. Kalbu apie esamas ir buvusias etnines baltų žemes.Mokslo Lietuva. Neblogai būtų pažinti taip pat kaimyninį Seinų ir Punsko kraštą.

A. Kairys. Į Seinus šiandien nuvažiuoti paprasčiausia. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas rėmė moksleivių keliones, sudarė sutartį su Klaipėdos savivaldybe, Klaipėdos apskritimi, Klaipėdos miestu ir Vilniaus apskritimi. Pagal tą sutartį Rytų Lietuvos moksleiviai, važiuodami į Klaipėdą, nemokamai apnakvindinami, gali nemokamai aplankyti muziejus, o svarbiausia – Mažosios Lietuvos istorijos muziejų.

M. L. Moksleiviams lankymas nemokamas, tai kas už visa tai apmoka?

A. Kairys. Apmoka sutartį pasirašiusi Klaipėda iš savo lėšų. Savo ruožtu mes pariteto pagrindu laukiame, kad iš Klaipėdos į Rytų Lietuvą atvyks moksleivių ekskursijos, bet ligi šiol dar nesulaukėme.M. L. Vadinasi, nesidomi?

A. Kairys. Gal negirdėjusiems bus įdomi tokia detalė. Neseniai į Klaipėdą vežėme mokytojus, knygelės Ties spalio taku autorius. 2006 m. mūsų departamentas išleido jau antrą tokį Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachą. Tai štai su klaipėdiečiais šnekamės apie Rytų Lietuvą, minime nuostabų miestelį – Dieveniškes, kurios yra pietinėje Lietuvos dalyje, savotiškame žemėlapio kyšulyje. Užsiminėme apie Turgelius, kitas Vilnijos krašto vietoves. Matome, kad mūsų pašnekovai išvis nieko nėra girdėję nei apie Turgelius, nei apie Dieveniškes. Per mažai apie tą labai gražų kraštą rašoma, todėl žmonės ir nežino.

M. L. Vadinasi, nėra lankęsi Medininkų pilyje, nebuvo ant Mindaugo kalno, o ką jau kalbėti apie Aukštoją – aukščiausią Lietuvos vietovę, kuriai tik 2006 m. buvo suteiktas šis vardas. Suprantu, kad šios kalvos nė iš tolo negali prilygti Medvėgaliui, Šatrijai ar Rambynui, bet Lietuvos žmonėms, ypač moksleiviams, privalu žinoti ir tas savaip išskirtines vietas. Tik per žinojimą pamilstama.

A. Kairys. Skaudu, kad žmonės taip mažai žino apie nuostabų Šalčios kraštą, kur kiekvienas kampelis yra savaip unikalus.

Z. Zinkevičius. Esu labai susijęs ir su Vilniaus kraštu, ir su Mažąja Lietuva. Kol buvau Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi, per posėdžius, ypač Klaipėdoje, mane pulte puldavo: „Ko čia blaškaisi, užmiršk tą Rytų Lietuvą, ir dirbkime Mažosios Lietuvos labui – to labai reikia.“ Matote, koks karštuolių požiūris. Pasielgiau priešingai: atsisakiau būti Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiuoju redaktoriumi, nors redakcinėje taryboje ir toliau lieku, kad galėčiau daugiau įsitraukti į Rytų Lietuvos propagavimo darbą.

M. L. Jei jau taip, tai gerbiamojo profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus paklausiu: argi Rytų Lietuva, Vilnija, nenusipelno tokios pat enciklopedijos kaip Mažoji Lietuva? Tegul ir ne keturtomės, kad ir vieno tomo. Tik kur gauti tokį rėmėją?

Z. Zinkevičius. Štai čia ir kliūtis. Enciklopedijos nepaprastai brangiai kainuoja – tą labai gerai patyriau.

Algimantas Masaitis. Mūsų enciklopedijose turėtų būti daug plačiau rašoma kad ir apie įvairias Lietuvos vietoves. Dabar pavartau Visuotinę lietuvių enciklopediją, kurios jau dešimt tomų išėjo, ir nusiviliu, nes apie Lietuvos vietoves randu labai mažai medžiagos.

Z. Zinkevičius. Čia jau aš jaučiu pareigą atsakyti. Enciklopedijos rengėjai privalo laikytis normų. Kadangi esu Visuotinės lietuvių enciklopedijos ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos kolegijos narys, stengiuosi laikytis štai kokios pozicijos. Išsamesnių straipsnių rašyti nepavyks dėl ribotos vietos enciklopedijose, tad pasisakau už tai, kad tie straipsniai būtų kuo geriau parašyti nedidinant apimties.

Dabar rengiamas Visuotinės lietuviškosios enciklopedijos XI tomas. Jis visas bus skirtas vienam žodžiui – Lietuva. Tai štai tame tome bus daug vietos įvairioms Lietuvos vietovėms, taip pat Vilnijai.

M. L. Matyt, reikėtų leisti daugiau knygų, skirtų įvairioms vietovėms, tarp jų ir Vilnijai.

Gintautas Šapoka. Dabar Lietuvoje kaip niekada leidžiama daug knygų. Kas domisi – susiranda.

Kazimieras Garšva. Išeina nemažai naujų knygų, bet ne visos pasiekiamos mokykloms, nes labai brangios. Štai tik ką pasirodė istoriko Vytauto Merkio knyga Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje. Tai ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir santykių su Rusijos imperija istorija, nes Vilniaus vyskupija buvo labai svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės religinis bei politinis darinys. Aptariamas ir vadinamųjų „tuteišių“ fenomenas. Bet mokykloms ta knyga kol kas neprieinama – pernelyg brangi.

Atgims per mokytoją ir knygą

A. Kairys. Bet kuriame knygyne nesunku įsitikinti, kad knygos labai brangios. Iš mokinio krepšelio skirtų lėšų – 2033 litų – jų aiškiai neužtenka, nes pinigų reikia ir kitoms reikmėms, ne vien knygoms. Todėl noriu pakalbėti dar apie vieną dalyką. Tai priešmokykliniam ugdymui skirta programa. Suprantame, kad lietuvybės traukos centras turi būti patrauklus. Kaip jį tokį padaryti? Reikia lėšų. Tam Tautinių mažumų ir išeivijos departamente yra atskiros programos. Pavyzdžiui, šiais metais priešmokykliniam ugdymui skiriame pinigų pagal vadinamuosius projektus. Priešmokyklinio ugdymo grupės pateikia projektą, tarkime, iš grožinės literatūros, o mes nutariame, kad reikia priešmokyklinio ugdymo grupes papildyti naujausia vaikiška lietuviška literatūra ir žaidimais mokyti lietuvių kalbos. Tam tikslui departamentas jau yra skyręs 6 tūkst. litų ir šia literatūra aprūpins kai kurias priešmokyklines grupes. Atitinkamos sumos bus skiriamos ir ateityje. Tuo siekiama vaiką iš priešmokyklinės grupės patraukti į lietuviškos mokyklos pirmąją klasę.

Z. Zinkevičius. Tai labai svarbu.

M. L. Per tinkamą mokytoją ir patrauklią lietuvišką knygą gali pavykti Vilnijos vaikus patraukti į lietuviškąją mokyklą. Tai mūsų šios diskusijos išvada.

A. Kairys. Pridurčiau, kad ir per tėvus. Šiais metais mes pirmą kartą rengiame pažintines edukacines keliones, į kurias įtraukiame tėvus iš mokyklos tarybos, iš bendruomenės. Mat visų tėvų įtraukti į šias edukacines keliones neturime galimybių. Taigi tėvai, mokytojas ir mokiniai – štai ta trijulė, kurią mėginome sudaryti. Tėvai bendrauja su kitais tos vietovės gyventojais, kaimynais, įvairių tautų atstovais. Taip norime kelti lietuviškų mokyklų prestižą.

„Aleliumai“ gyvuoja ir kitus kelia iš miego

M. L. Ar esama nuostatos, kad su lietuviškų mokyklų moksleiviais kartu keliautų ir lenkiškų mokyklų moksleiviai?

A. Kairys. Oficialiai mes to nei skatiname, nei draudžiame, nes departamentas turi užsiimti sau būdinga veikla. O savaime žmonės ir moksleiviai bendrauja, ir tai labai gerai.

Z. Zinkevičius. Girdėjau, kaip lenkučiai lenkiškojo darželio grupėje lietuviškai kalba ne blogiau už lietuviukus lietuviškose grupėse.

Bet štai į kokį dalyką šiandien noriu atkreipti dėmesį, kad neatrodytų, jog Vilnijos krašte dirba prasti lietuviškų mokyklų mokytojai. Žinoma, pasitaiko ir atsitiktinių žmonių, bet jų visur būna. Kad tie mokytojai yra neblogi, man įrodo kad ir toks faktas. Nuvažiavau į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos žymųjį Šalčios krašto renginį Aleliumai. Kažkodėl mūsų spauda apie šį renginį stengiasi nutylėti. Gražu pažiūrėti, kaip ten vaikiukai kalba lietuviškai, o juk beveik visi jie yra iš nelietuviškų šeimų. Kalba be akcento. Kieno čia nuopelnas? Mokytojų. O juk į pirmąsias klases ateina vaikai, su kuriais lietuviškai būna sunku susikalbėti. Labai geras ir vertintinas mokytojų sugebėjimas.M. L. Kad neatrodytų, jog spauda nutyli vertus paminėti renginius, apie „Aleliumus“ pasakysime šiek tiek daugiau. Šventę kasmet rengia „Vilnijos“ draugijos Šalčininkų rajono skyrius, ji vyksta Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje, kuri yra rajono lietuviškų mokyklų kultūros centras. Šiemet vasario 3 d. jau dešimtoje rajono mokyklų dainų šventėje dalyvavo kone tūkstantis moksleivių ir svečių, tarp jų – Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Seimo narys R. Kupčinskas ir kiti. Šiemet šventėje dalyvavo 15 Šalčininkų rajono mokyklų: Dieveniškių „Ryto“, Poškonių, Eišiškių S. Rapolionio, Tetėnų „Šalčios“, pradinė Milkūnų ir kitos mokyklos. Šios mokyklos palaiko savo protėvių tradicinę kultūrą ir nusipelno didžiausios mūsų pagarbos bei valstybės palaikymo. Beje, Milkūnų pradinę mokyklą, kaip ir kai kurias kitas, buvo sunaikinusi Šalčininkų rajono savivaldybė, o ją atkūrė Vilniaus apskrities viršininko administracija.

A. Masaitis. Ten, kur geri mokytojai, gerai dirba mokykla, vaikai kalba lietuviškai be akcento. Ir tokių mokinių daugėja. Vilniaus rajone lietuviškai kalbančių moksleivių daugėja, o ne mažėja. Tačiau dr. K. Garšva ir Mokslo Lietuva teisingai pažymi, kad nemažai lietuviškų mokyklų Vilniaus rajone buvo uždaryta, ir kartais šitai atsitikdavo ne be mokytojų kaltės. Todėl veikiančiose mokyklose reikia būti budriems, kad neatsitiktų panašių dalykų.

Z. Zinkevičius. Būdamas ministru gavau pylos už Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Pagrindinis Lietuvos pareigūnas įpykęs tiesiog pareiškė: „Už tuos pinigus buvo galima tris mokyklas pastatyti“. Taip, bet jos visos trys būtų buvusios tuščios, o šita – pilna. Mokykla labai gerai įrengta. Į ją pereina vis daugiau ir kitų tautų moksleivių. Žmonės įsitikinę: jeigu puikūs rūmai, mandagūs mokytojai, tai ir mokslas geras.

Reikia turėti galvoje Vilnijos krašto žmonių psichologiją. Jie labai išdidūs, ir jiems tai labai svarbu. Vienas pavyzdys. Kai dar buvau švietimo ir mokslo ministru, atvažiavau į Pelesą. Tai Gudijoje, už Lietuvos sienos, bet tas pats ir mūsų krašte. Buvo švenčiama viena šventė, paprašiau vairuotojo privažiuoti prie mokyklos, o pats nutariau pėsčias pereiti per miestelį. Pasiveja mane gudas, vežasi vaiką. Gudas su manimi pasisveikina gudiškai, o vaikas – lietuviškai. Pasiūlė sėstis, pavėžės. Sėdu, važiuojam kartu. Žiūriu, suka į lietuvišką mokyklą. Klausiu gudo, kodėl į lietuvišką važiuoja, o ne į aną, gudišką. Tas pažiūrėjo, nusispjovė ir sako: „Gal pas ubagus vaiką leisi…“ Taip pasakė. Mat gudiška mokykla buvo kiauru stogu. M. L. Ką jau ką, o lenkiškas mokyklas Lietuvoje Lenkija sugeba šelpti, palaikyti. Ir tai patraukia moksleivius į tas mokyklas.

Z. Zinkevičius. Lenkai yra geri psichologai, to iš jų neatimsi.

Ir mokytojas neturi būti pamirštas

A. Kairys. Rytų Lietuvą man teko kuruoti dar prieš 10–15 metų, taip pat tada, kai gerbiamas Z. Zinkevičius buvo ministras. Paskui man teko kuruoti užsienio lietuvius, o dabar vėl grįžau prie Rytų Lietuvos. Prisimenu, tada veikėme pagal potvarkį (vėliau tapo nutarimu), pagal kurį mokytojams buvo galima mokėti už kelionę į darbą. Dabar tas nutarimas neveiksnus, nors jis ir neatšauktas. Potvarkyje buvo žodis galima. Jeigu Vilniaus rajono savivaldybei mokytojai nerūpi, tai mokytojams ir neapmokamos kelionės išlaidos, o jeigu Švenčionių rajono savivaldybei rūpi, tai ir dabar mokytojams už keliones mokama. Iš to menko mokytojų atlyginimo kelionės iš Vilniaus į Riešę ar Paberžę kainuoja ne tiek jau ir mažai.

M. L. Ką gali daryti departamentas ar kitos institucijos, kad tas nutarimas būtų vykdomas?

A. Kairys. Dabar iniciatyva atiduota savivaldybėms. Jos gali mokytojams primokėti, bet kartais tiesiog nenori to daryti.

A. Masaitis. Jeigu yra lėšų, mokytojui kelionės išlaidas galima padengti, bet pinigų amžinai verkiant trūksta. Štai ir visa bėda.

A. Kairys. Matyt, tą nutarimą reikėtų tiesiog sugriežtinti.

M. L. Gal apskritai Vilniaus apskrities viršininko administracija gali iš savų lėšų mokytojams kompensuoti tas išlaidas?

A. Kairys. Apskrities viršininko administracija savo išlaikomoms lietuviškoms mokykloms mokytojų kelionės išlaidas ir apmoka, kažkiek randa tų lėšų.

A. Masaitis. Ir vis dėlto tai turėtų būti pirmiausia savivaldybės, vietos administracijos rūpestis.

Nuo švenčių Lietuvos nepadaugės

A. Kairys. Pratęsiu akademiko, taip pat A. Masaičio ir K. Garšvos mintį, kad geras pavyzdys ir pačių mokyklų suartėjimas. Yra kelios mokyklos, viena šalia kitos, tačiau kaip dvi akys – nesueina. Jokio bendradarbiavimo, nors abiejų mokyklų vaikai puikiausiai bendrauja. Bet mokytojai nesueina. Prieš kažin kiek metų buvo supriešinti ir dabar juos suartinti labai sunku. Turiu ir konkrečių gerų pavyzdžių. Per 16 nepriklausomos Lietuvos metų pirmą kartą Butrimonių lenkiška vidurinė mokykla ir Butrimonių lietuviška pagrindinė vidurinė mokykla Vasario 16-ąją šventė kartu. Ir koks gražus buvo vakaras, kaip gražiai lenkų vaikai dainavo lietuviškai. Apie lietuvius ne visada galima tai pasakyti.

A. Masaitis. Gal Abiejų tautų Gegužės 3-iosios konstitucijos šventę pradės minėti kartu lietuviai ir lenkai.

Z. Zinkevičius. Tai būtų nesąmonė, nes Gegužės 3-iosios konstitucija iš tikrųjų Lietuvą panaikino kaip valstybę, nes joje nebeminimas Lietuvos vardas.

M. L. Išties lietuviams nerimą kelia tai, kad ši Europoje pirmoji ir Pasaulyje antroji (po JAV) 1791 m. priimtoji Gegužės 3-iosios konstitucija keitė valstybės politinę sanklodą – iš federacinės Abiejų Tautų Respublikos į unitarinę valstybę, kur neminima Lietuva.

Antanas Kulakauskas. Gegužės 3-iosios konstitucijos minėjimo klausimą kelia Lietuvos Respublikos Seimas. Nemanau, kad šiandien tai svarbiausia Lietuvos gyvenimo aktualija, nes nuo švenčių kiekio Lietuvos nei padaugės, nei sumažės.

Z. Zinkevičius. Visi, kurie bent kiek susipažinę su šio krašto lenkinimo istorija, žino, kokį neigiamą vaidmenį yra atlikęs kamaldulių vienuolynas Vygriuose. Lenkijos valdžia sumanė lenkų ir lietuvių tautų suartėjimo šventę ir ją surengė Vygrių vienuolyne. Atrodytų, kad lenkai per neapsižiūrėjimą (juk neįtarsi, kad tyčia) parinko mūsų tautų broliavimuisi vietą, kuri lietuviams pati baisiausia. Kai paskutinį kartą buvau Punske, vienas punskietis senukas, vos užsiminiau apie Vygrių vienuolyną, prisiminė jaunystės laikus. Pasakojo, kad net bažnyčioje giedodavo: „Nuo karo, bado ir maro gelbėk Viešpatie“, o jie pridėdavo – „ir nuo kamaldulių vienuolių“.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 23:33. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 23:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Vilnija: lėtai gyjanti krašto istorijos žaizda (5)

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/n ... page=0%2C0

„Mokslo Lietuvos“ straipsniai (2007) » 2007 m. gegužės 3 - 16 d. Nr. 9 (365)

Pradžia Nr. 5

Ar turime bijoti savo istorijos

Mokslo Lietuva. Ar reikia bijoti dažnai mums nepalankių praeities istorijos faktų? Juk privalome juos absorbuoti kaip tautos istorinę patirtį. Jeigu to neįstengsime padaryti, visada jausimės pažeidžiami, nesaugūs, perpučiami vis naujų dabarties vėjų.

Algimantas Masaitis. Aš taip pat manau, jog turime nesureikšminti vieno ar kito pavienio istorijos fakto.

Zigmas Zinkevičius. Bet tam pirmiausia šalies vadovai turėtų gerai žinoti tuos istorijos faktus, gerai orientuotis Lietuvos istorijos peripetijose. Nežinant nuolat duodasi vedžiojami už nosies.

Antanas Kulakauskas. Įterpsiu ir aš savo nuomonę. XVIII a. pabaigą dar siejame su Lietuvos valstybingumu, kuris 1795 m. buvo prarastas, tačiau nereikėtų pamiršti, kad tas valstybingumas niekaip nebuvo siejamas su etniniu tautiškumu. Kokia buvo naujos po Pirmojo pasaulinio karo atkurtos Lietuvos valstybės esmė? Tai atsiribojimas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities. Ar 1795 m. Lietuvos valstybingumo panaikinimas (kai kas įžvelgs, kad valstybingumas gal nebuvo visiškai panaikintas) labai daug ką keitė etninio tautiškumo prasme? Nieko nepakeitė.

Kas vis dėlto buvo prarasta 1795 m., t. y. po Trečiojo Lietuvos –Lenkijos valstybės panaikinimo? Prisiminkime. 1791 m. gegužės 3 d. Ketverių metų seime skubotai buvo priimta, visiems dorai net nepaskaičius teksto, vadinamoji Gegužės 3-iosios Konstitucija. Lietuvos delegacija pasisakė prieš skubotą konstitucijos priėmimą, bet gavo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pažadą, kad bus papildymas. Ir Lietuva sulaukė to jai naudingo papildymo 1791 m. spalio 20 d., pagal kurį visas Lietuvos valstybingumas kaip buvo, taip ir liko. Liko atskirai Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visos valstybinės institucijos. Atsirado bendroje valstybėje viena naujovė – centrinė valdžia. Ir tai buvo Gegužės 3-iosios konstitucijos organiška dalis. Taigi niekas ir nieko nepanaikino, bet atsirado centrinės valdžios institucija, dėl kurios nebuvimo jungtinė valstybė ligi tol buvo nefunkcionali kelis šimtus metų.Z. Zinkevičius. Tada švęskime ne gegužės 3-iąją, bet spalio 20-ąją.Dabartį su istorija mėgina susieti Gintautas Šapoka, Alfonsas Kairys ir Antanas Kulakauskas

A. Kulakauskas. Tai jau simbolio reikalas, ar švęsti kartu su Lenkija, ar mums svarbesnis spalio 20-osios Gegužės 3-iosios konstitucijos papildymas. Panašiai yra dėl Valdovų rūmų Vilniuje: svarbu, kokią prasmę jiems suteiksime. Juk tokie Valdovų rūmai, kokie atstatinėjami, jau niekada nėra buvę valdovų rūmais, nes tie valdovai XVII a. viduryje (o būtent to meto rūmus atstatome) gyveno Krokuvoje ir į Vilnių atvykdavo tik reziduoti. Todėl Vilniuje rūmai ir nebuvo atstatyti, kai jie buvo sugriauti XVII a. viduryje. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pusantro šimto metų nereikėjo Valdovų rūmų, o caro valdžia nugriovė jų griuvėsius.

Tačiau šiandien mums rūpi kiti svarbūs dalykai. Istorijos nepakeisi, o ką ji mums reiškia – štai esmė. Santykis su istorija keičiasi, ir jį būtina panaudoti. Politika be konfliktų neįmanoma, tai reikia suprasti. Kiek esi protingesnis, tiek galėsi nepasiduoti.

Kazimieras Garšva. Grįžkime prie Gegužės 3-iosios konstitucijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas prof. Antanas Tyla taip pat siūlė minėti ne gegužės 3-iąją, bet spalio 20-ąją, kaip Lietuvai reikšmingą, ir aš su tuo sutinku. Tuo labiau, kad 1939 m. spalio 28–29 d. – tai Vilniaus grįžimo Lietuvai dienos. Tik ne Lietuvos sutarties su Sovietų Sąjunga dieną (spalio 10-ąją) reikėtų minėti, nes pagal padarinius Lietuvai ji ne kažin kiek skiriasi nuo Molotovo-Ribentropo pakto sutarties pasirašymo dienos.

Odminių skverelį prie Vilniaus miesto savivaldybės Rišardo Maciejkianeco (Ryszard Maciejkianec) vadovaujama Lenkų liaudies partija pasiūlė vadinti Gegužės 3-iosios vardu ir, jeigu tikėsime laikraščiu Nasz Czas, tuometinis Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas sutiko. Eišiškėse taip pat yra Gegužės aikštė, pavadinimas užrašytas ir lenkų kalba – Plac Majowy. Lenkijai tas labai patinka. Mano galva, lietuviams reikėtų gerai pamąstyti prieš priimant tokius pasiūlymus. A. Kulakauskas. Savaime suprantama, kad Lenkijoje yra daugiau šalininkų negu reikėtų, kuriems rūpi išlaikyti, gal net plėsti lenkybę vadinamajame Vilniaus krašte. Mes šiuo požiūriu laikomės savo nuomonės ir oficialiai ar neoficialiai mintyje turime šio krašto atlietuvinimą. Savaime suprantama, pagal Europos Sąjungos tautinių mažumų konvencijas nei viena, nei kita politika nelaikytina korektiška. Tautiškumas ir tautybė yra privatus reikalas, žmogus pats pasirenka, kokiai tautinei bendruomenei priklausyti. Valstybė negali prievartauti.

Alfonsas Kairys. Šiais klausimais diskutuojame nieko neprievartaudami.

Kaip iš dvikalbių virto vienakalbiai

A. Kulakauskas. Savaime suprantama, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas privalo rūpintis valstybėje gyvuojančiomis tautinėmis bendruomenėmis ir piliečiais. Galima ginčytis, kokios turi būti toms bendruomenėms valstybės paramos proporcijos ir galimybės, bet bendruomenių ir piliečių teisėtus reikalavimus būtina palaikyti. Lietuva pagal politinę sanklodą yra vientisa, ne federacinė valstybė. Vadinasi, tautinės mažumos yra tik kultūros politikos subjektas.M. L. Kaip politologo Jūsų paklausiu: kiek lenkų politinės partijos jaučiasi pavaldžios Lietuvos valstybei?

A. Kulakauskas. Lenkų politinių partijų laikysena kartais yra tarsi autonomiška Lietuvos valstybės institucijų atžvilgiu, kartais prasprūsta net federalizacijos idėjos. Tokie siekiai išeina už oficialios Lietuvos politikos ribų ir negali būti palaikomi. Europos Sąjunga ir jokia tarptautinė organizacija už tai Lietuvos nesmerks. O valstybės politikos lygmeniu taip pat būtinas korektiškumas. Visuomeninėms organizacijoms galima propaguoti ir krašto, šiuo atveju Vilnijos, atlietuvinimo idėjas, bet tada negalima drausti ir lenkų visuomeninėms organizacijoms vykdyti lenkinimo politikos. Jeigu visą šį viešąjį diskursą užima konfrontacija, visuomenė išsiskaido. Dauguma žmonių visais laikais paprastai vadovaujasi sveiku protu, elgiasi pragmatiškai ir racionaliai. Tie lenkų tautybės gyventojai, kurie orientuojasi į gyvenimą Lietuvoje, savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas. Kai dirbau Vytauto Didžiojo universitete, to nejutau, bet dabar, kai dirbu Mykolo Romerio universitete, susiduriu nuolat: kas dešimto studento pavardė yra lenkiškai lietuviška. Puikiausiai kalba lietuviškai, ir nėra jokio skaidymosi pagal tautinį principą. Su tėvais mobiliuoju telefonu šneka lenkiškai, tarpusavyje – lietuviškai.

Gyvenu Pavilnyje, kur visi kaimynai – lenkai. Vaikai puikiausiai šneka lietuviškai, nors eina į Pavilnio pagrindinę lenkišką mokyklą. Lenkai su manimi kalba lietuviškai, kartais jiems atsakau lenkiškai – nekyla jokių problemų. Jeigu vaikai gerai mokosi, tai baigę pagrindinę lenkų mokyklą žada toliau mokytis lietuviškoje vidurinėje mokykloje, nes norėtų Lietuvoje studijuoti aukštojoje mokykloje. Normalus integracijos procesas į Lietuvos valstybės gyvenimą.

O su Marijampoliu esu šiek tiek susijęs per savo buvusią lietuvių kalbos mokytoją, kuri 1966 ar 1967 m. baigė Marijampolio vidurinę mokyklą. Tai Vanda Petrikaitė iš Gervėčių, kur jos pavardė buvo rašoma Petrik. Tokios Lietuvos patriotės kaip mano mokytoja Vanda Petrikaitė dar būtų reikėję paieškoti.

A. Masaitis. Tai viena iš 297 iš Gudijos atvykusių mokinių, kuri baigė Marijampolio mokyklą.

Z. Zinkevičius. Esu ukmergiškis. Kai lankiau pradinę mokyklą Smėliuose (dabar jos nebėra), per pertrauką visi mokiniai kalbėdavosi lenkiškai. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik Ukmergėje, bet dar labiau Kaune ir gal kiek mažiau Vilniuje, dauguma gyventojų kalbėjo lenkiškai. Kada Kaune buvo įsteigta pirma lietuviška gimnazija, tai iš pusantro šimto mokinių tik du truputį suprato lietuviškai. Kaunas buvo dvikalbis, panašiai kaip ir Ukmergė, Vilnius. Dabar Ukmergėje mokančių vietinę lenkų kalbą galima ant pirštų suskaičiuoti. Grįžo prie protėvių kalbos. Tas pats atsitiko Kaune, nors yra ir užkietėjusių lenkų. Kadangi Vilnius buvo okupuotas – čia buvo kitaip: iš dvikalbių pasidarė vienakalbiai lenkai. Visa tai reikia turėti galvoje.A. Kulakauskas. Būta ir prievartos, tačiau prievarta žmones išskaido: vieni jai pasiduoda, kiti tampa aršūs priešininkai.

Kuo Vilnijai gali būti naudingi mokslininkai

M. L. Kokios paramos iš visuomeninių organizacijų, mokslo institucijų norėtų Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas?

A. Kairys. Su visuomeninėmis organizacijomis – Vilnijos draugija ir Lietuvių švietimo draugija Rytas – palaikome ryšius. Turime vieną programą, į kurią galėtų įsitraukti ir mūsų mokslo vyrai. Lietuviška mokykla turi būti patraukli, joje turi būti pavyzdinis, įdomiausias lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas. Nesakau, kad prastas turi būti istorijos ar matematikos kabinetas – ne. Bet lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas – tai valstybinės kalbos, Lietuvos valstybingumo, kartu ir pasaulinės kultūros dvasios kabinetas. Tai štai departamente turime programą lietuvių kalbos kabinetams įrengti. Praėjusiais metais kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu aprūpinome tuos kabinetus 10 100 gerų grožinės literatūros knygų. Šiemet nusprendėme eiti dar toliau, todėl prašėme Vyriausybės 1 mln. 172 tūkst. litų lietuvių kalbos kabinetams aprūpinti modernia technika, nes su senais projektoriais toli nenuvažiuosi. Deja, gavome tik 250 tūkst. litų, ir tai ne vien lietuvių kalbos kabinetams, bet visų Rytų Lietuvos mokyklų reikmėms. Vis dėlto ieškosime būdų, kaip būtų galima aprūpinti tuos kabinetus. Galimas dalykas, šalies mokslininkai prie to galėtų prisidėti, paveikdami valdžios ar kitas institucijas. Pagaliau būtų puiku, jeigu mokslininkai bent vieną kitą paskaitą perskaitytų Vilnijos ir Rytų Lietuvos mokyklose. Kad ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga.

A. Masaitis. Mokslininkai būtų naudingi, jeigu rašydami ar kalbėdami per paskaitas ar konferencijas šalia pilietinio ugdymo nepamirštų ir tautinio ugdymo svarbos. Tai turi būti tarpusavyje susiję dalykai. Prieš Naujuosius metus viename garbingame universitete dalyvavau konferencijoje. Ten man įstrigo vieno jauno mokslų daktaro pasakyti žodžiai: „Dabar kalbėti apie tautiškumą tai tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais...“ Sudrebėjau.

M. L. Kaip Jūs apibūdintumėte tą sąsają?

A. Masaitis. Tik per tautiškumą galima siekti pilietiškumo. Kaip pilietis gali gerbti kitas pasaulio tautas, jeigu negerbia savosios tautos.

Z. Zinkevičius. Jeigu bet kuriame Lenkijos universitete būtų pareikšta nepagarba tautiškumui, tai toks asmuo paprasčiausiai būtų išprašytas iš auditorijos.

A. Kulakauskas. Čia esama tam tikro nesusipratimo, nes tautiškumas lietuvių kalboje nevienareikšmis žodis. Reikėtų prisiminti, ką Šventasis Tėvas Jonas Paulius II atvykęs į Vilnių pasakė Šv. Dvasios bažnyčioje. Kai buvo paklaustas, ar nereikėtų šios bažnyčios atiduoti lenkams, Šventasis Tėvas pasakė: „O lenkų Lietuvoje nėra, yra tik lenkų kultūros lietuviai...“

Lietuvių kalba Vilnijos bažnyčiose

M. L. Artėdami prie diskusijos pabaigos, matyt, turėtume pastebėti, kad esame Lietuvos valstybingumo stiprinimui palankaus proceso amžininkai ir dalyviai. Tad ko labiausiai reikia kalbant apie Vilniją, dėl kurios reikalų diskutuoti juk ir susirinkome? Kultūros, žinojimo, mūsų žmonių, neišskiriant ir politikų švietimo. Žinoma, svarbu išlaikyti toleranciją ir geranoriškumą visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms ir jų žmonėms. Bet visada privalu galvoti ir apie savo tautinį orumą.

K. Garšva. Žinoti būtina. Juk mums visiems įdomu savo genealogija, protėviai. Tačiau Vilnijos krašte gyvenantiems žmonėms beveik uždrausta žinoti savo praeitį, kilmės ištakas. To nemokoma, o kartais atvirai iškreipiama krašto praeitis. Kai žmonėms pučiamos miglos, kad čia lenkų etninės žemės ir panašiai… Ir tai daroma už Lietuvos valstybės pinigus, nes tie propagandininkai ir ideologai juk dirba Lietuvos institucijose ar įstaigose. Štai su tuo taikstytis negalima.Z. Zinkevičius. Teko būti susirinkime, kur vienas karštas lenkas sakė: „Čia mūsų žemė, tėvai ir protėviai… O lietuviai suvažiavę“. Pasiklausiau ir sakau: „Žinoma, čia nuo seno gyveno jūsų protėviai. Tik jie kalbėjo ne kuria kita, o lietuvių kalba. Ir tą įrodyti galiu juodu ant balto“. Toliau lenkų patriotas su manimi nediskutavo. Įrodymai jam nereikalingi.M. L. Saulė Lietuvos tamsumas prašviesins. Taikliau už Vincą Kudirka būtų sunku pasakyti. Kadangi mūsų šią diskusiją pradėjo iš toliausiai – Alytaus – atvykęs svečias, tai gal, gerbiamasis Gintautai Šapoka, šį pašnekesį ir užbaigtumėte?

Gintautas Šapoka. Galimas dalykas, iš pradžių kalbėjau aštrokai, nes mane jaudina Vilnijos reikalai. Švietimas šiek tiek atvėrė vartus į šio krašto atlietuvinimą, bet padėtis savivaldybėse ir bažnyčiose kelia didelį nerimą. Kunigai daugeliu atveju atlieka blogą darbą lietuvybės atžvilgiu. Kaip pasiekti, kad vaikas bet kurioje Vilnijos parapijos bažnyčioje galėtų girdėti lietuvišką žodį? Man tai lieka neaišku.Z. Zinkevičius. Įsiterpsiu. Buvome padarę tokį eksperimentą. Kur artimiausioje bažnyčioje lietuviškų pamaldų nebuvo, patariau mažose naujai įsteigtose mokyklėlėse išmokyti vaikus giedoti bent po vieną kitą bažnytinę giesmę. Tai padaryti buvo nesunku, nes nemažai mokytojų turi ir muzikinį išsilavinimą. Ir žinote – buvo efektas. Kai vaikai užgiedodavo per pamaldas lietuvišką giesmę, tai ir kunigai nusileido, ir tėvai pradėjo ateiti į bažnyčią. Kai kur buvo įvestos lietuviškos pamaldos. Deja, šito darbo iki pabaigos taip ir nesugebėjome atlikti. Bet pradžia buvo padaryta. G. Šapoka. Vilniaus vyskupija ir visuomenė turėtų siekti, kad Vilnijos bažnyčiose žmonės galėtų klausytis pamaldų ir valstybine kalba. Taip Bažnyčia prisidėtų prie krašto lietuvėjimo. Tada su vaikais į pamaldas ateitų ir tėvai. Juk kaip Lietuva buvo sulietuvinta po Pirmojo pasaulinio karo? Savivaldybėse, taip pat bažnyčiose pradėjo sklisti lietuviškas žodis. Štai pavyzdys, kaip galima paprasčiausiais būdais pasiekti norimą rezultatą. Z. Zinkevičius. Taip iš dvikalbių daugelio miestų ir kraštų Lietuvos gyventojai pasidarė vienakalbiai. Labai geras pavyzdys.G. Šapoka. Tai štai šioje diskusijoje ir mano noras buvo ne sukelti sąmyšį, ar labai dramatizuoti visą lietuviškumo Vilnijos krašte padėtį, bet parodyti, kaip paprasčiausiu būdu galima pasiekti geriausio rezultato. A. Masaitis. Jeigu tėvai paklūsta mokyklai, ją gerbia ir vertina, tai viskas vyksta gerai. Marijampolio vid. mokykloje kas pavasarį 23–26 dešimtmečiai vaikai eidavo Šv. Komunijos ir lietuvių kalba. Kunigai tam neprieštaraudavo. Bet štai parapijoje pasikeitė kunigas ir pradėjo dirbti savo darbą. Moralizavo tėvus, kad vaikus poterių ir giesmių reikia mokyti lenkiškai. Tėvai pradėjo užsirašinėti mokykloje Šv. Komunijai eiti Vilniaus bažnyčiose. Bet kunigas pareiškė, kad negalima Šv. Komuniją priimti kitos parapijos bažnyčioje. Kas po viso to įvyko? Vietoj buvusių 20 ir daugiau moksleivių kasmet dabar Šv. Komunijos eina 3–7 vaikai.M. L. Tai pernelyg karštai lenkiškumą propaguojantis kunigas juk dirba Katalikų bažnyčiai priešišką darbą: žmones ne telkia ir vienija, bet priešina ir atšaldo nuo Bažnyčios. Apgailestauju, kad tarp diskusijos dalyvių nepasikvietėme Bažnyčios atstovo. Vilniaus vyskupijos atstovas, manau, mums būtų labai pravertęs. Paguodžia nebent tai, kad tema neišsemta, ir tą mes galėsime padaryti ateityje. Noriu pareikšti dėkingumą Gintautui Šapokai, kad jis mūsų diskusiją pakreipė labai svarbia linkme.

A. Masaitis. Iš to, kas pasakyta, matome, koks svarbus mūsų laikais yra Bažnyčios ir kunigų vaidmuo.

Z. Zinkevičius. Nesusilaikysiu nuo dar vieno komentaro. Kada steigėme Vilniaus apskrities viršininko priklausomybėje esančias lietuviškas mokyklas, prisimenu, tuometinis apskrities viršininkas Alis Vydūnas ir sako: „Norime sudaryti komisiją, kuri atrinktų mokytojus, nes pareiškimų turime daug“. Aš A. Vydūnui ir sakau: „Nereikia jokių komisijų. Aš turiu du kriterijus būsimam naujų steigiamų mokyklėlių mokytojui. Jis turi turėti muzikinį išsilavinimą, kad galėtų vadovauti meno saviveiklai. Antras reikalavimas: mokytojas neturi būti ateistas. Ne dėl to, kad esu prieš ateizmą – gink Dieve. Bet dėl to, kad šio krašto žmonės karštai tikintys. Jeigu mokytojas bus ateistas, tai iš karto užprogramuota nesantaika“.

G. Šapoka. Galima apibendrinti, kad Vilniaus krašte nesudaromos sąlygos bažnyčiose dvasinius patarnavimus gauti lietuvių kalba. Tose parapijose, kurių teritorijose yra lietuviškos vidurinės ir pagrindinės mokyklos, turi būti įvestos pamaldos lietuvių kalba. Reikėtų prašyti Vilniaus vyskupo, kad negeranoriškai lietuvių kalbos atžvilgiu nusiteikę kunigai būtų perkelti į kitas parapijas.

Noriu priminti, kad lietuviai katalikai jau du kartus kreipėsi į Romos popiežių dėl lietuvių kalbos teisių ignoravimo Vilniaus krašte. Pirmą kartą tai buvo 1905 m. Tada lietuviai rašė raštą popiežiui Pijui X Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose, antrą kartą – 1912 m. rašė raštą Vilniaus vyskupijos lietuvių katalikų būtis [Lietuvių kalikų kunigų memorialas]. Negi nepriklausomoje Lietuvoje rašysime trečią kartą. Kartu atsirado siūlymas, kaip išspręsti Bereznyko kapinių klausimą. Lenkams nesprendžiant dėl lietuvius įžeidžiančio kryžiaus Berznykuose pašalinimo, reikėtų pastatyti kryžių Dubingių tragedijai atminti Rasų kapinėse netoli Pilsudskio širdies. Manau, tai paskatintų lenkus greičiau nuspręsti.Pasirinkimo laisvės svarba

M. L. Kas ryšis paskutiniam apibendrinamajam žodžiui? Gal „Vilnijos“ draugijos pirmininkas?

K. Garšva. Problema, kurią nagrinėjame, tęsis dar ilgai.

M. L. Šimtą metų, jeigu teisingai įsiminiau Jūsų žodžius.

K. Garšva. Galimas dalykas. Niekas nesako, kad atlietuvinant turi būti naudojama prievarta, per jėgą niekas nesirengia iš vietinių lenkų „daryti“ lietuvių ar panašiai. Mūsų siekis kitas: norintiesiems būti lietuviais neturi būti sudaromos dirbtinės kliūtys. Žmonės turi laisvai rinktis. Tačiau norėdami laisvai pasirinkti pirmiausia turi žinoti. Spręs jie patys, niekas nepretenduoja į jų pasirinkimo laisvę.

Nori – būk lietuvis, nori – būk lenkas ar gudas.

Bet štai kas blogiausia. Visi nori valgyti, taip pat partijos. Jeigu dvi lenkų partijos neteks rinkėjų, tai nepateks į savivaldybes ir neteks gerų atlyginimų. O kad už tas partijas žmonės balsuotų, jos nuolat turi gąsdinti rinkėjus būtomis ir nebūtomis grėsmėmis. Jus sulietuvins – per prievartą. Atims žemę ir pavers elgetomis. Kai vaikas krapšto nosį, mamos sako: „Ubagas tave pagaus ir nuneš.“ Taip pat daro tos partijos: „Jeigu už mus nebalsuosite – pražūsite“.

Daugiau kaip pusė Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje kandidatų dirba mokyklose, gauna algas iš valstybės, kiti yra savivaldybės darbuotojai. Jeigu jie dirbtų kitą darbą, nerengtų kasmet konferencijos Lenkas vaikas lenkiškoje mokykloje. Bet ar tie asmenys nori kitur įsidarbinti? Jokiu būdu. Todėl didžiausią problemą matau ne dėl aukštos kultūros dalykų, bet dėl labai žemiškų, kai seniūnui pasakoma: jeigu tu neatvesi visų gyventojų už mus balsuoti – neteksi darbo. Štai ir visa aukštoji politika.

A. Masaitis. Negaliu neįsiterpti. Pažįstu daug lenkų mokytojų, kurie puikiausiai supranta, kas vyksta, ir suvokia, kad šis Lenkų rinkimų akijos spaudimas yra laikinas. Dalis tų mokytojų, bent jau mums kalbantis, patys pasisako už tai, kad būtų pereita prie kai kurių dalykų lietuviško dėstymo, niekieno neraginami patys naudojasi lietuviškais vadovėliais, nes pirmiausia galvoja apie savo moksleivių likimą. Su manimi tie mokytojai būna atviri, bet vengia susikirsti su Lenkų rinkimų akcijos aktyvistais.M. L. Iš paskutiniųjų gerbiamųjų G. Šapokos, K. Garšvos ir A. Masaičio išsakytų minčių aišku viena: mūsų užgriebtoji Vilnijos lietuviškumo tema yra labai plati, ir vieno pokalbio metu tikrai negali būti išsemta. Bet gyvenimas nesibaigia, mūsų laikraštis taip pat dar galės grįžti prie Vilnijos reikalų. To vieni kitiems ir palinkėkime.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 10 Bal 2010 23:34. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Bal 2010 23:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Butkus: Lenkija ir Lietuvos strateginė vasalystė

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... d=30506143

Alvydas Butkus, http://www.DELFI.lt
2010 kovo mėn. 29 d. 12:15

Vienos etniniais motyvais sukurtos partijos vykdoma politika Lietuvoje kryptingai integruoja lenkakalbius Vilnijos gyventojus ne į Lietuvą, bet į Lenkiją: garbina želigovskinę Rytų Lietuvos okupaciją, Armijos Krajovos kontroversišką veiklą šiame krašte, ugdo lenkiškąjį pilietiškumą, demonstratyviai ignoruoja Lietuvos įstatymus ir Konstituciją, kursto parapinę ksenofobiją, skirstydama Lietuvos piliečius (sic!) į „vietinius“ ir „nevietinius“ – žodžiu, kuria Pietryčių Lietuvoje lenkakalbį getą, palaikomą Lenkijos politikų.

Tokią dezintegraciją skatina ir nemokšiška Lietuvos Vyriausybės politika, orientuota tik į tolesnį šio regiono destabilizavimą. Savo diplomatinį infantilumą ar nepajėgumą politikai dangsto abrakadabrišku „strateginės partnerystės“ postulatu.

Net mūsų europarlamentarai, užuot davę atkirtį Lenkijos pradėtai Lietuvos šmeižto kampanijai, mieliau užsiima seksualinių mažumų gynimu ar gąsdinimu Rusijos baubais, negu atstovavimu savo šalies interesams Europoje. Užsiliūliavus mesianistinėmis politinės edukacijos iliuzijomis, galima pramiegoti ir pačią valstybę.

Lietuvos Vyriausybės nesibaigiantis nuolaidžiavimas išskirtiniams lenkakalbių reikalavimams Lietuvoje tik didina problemas tiek su ta mažuma, tiek su pačia Lenkija. Apmaudu, kad dalis politikų nesupranta, jog šių reikalavimų tenkinimas netiesiogiai žemins lenkų mažumą kitose ES šalyse, taip pat ir JAV, kur lenkų yra apie 10 milijonų ir kur jie neturi nei valdiškų lenkiškų mokyklų, nei lenkiškai rašomų gatvėvardžių ar miestavardžių kompaktiškai jų gyvenamose vietose.

„Lenkija – Lietuvos interesų gynėja“

Gana dažnai eskaluojami mitai, kad be Lenkijos pagalbos Lietuva nebūtų ištrūkusi iš SSRS glėbio, kad be Lenkijos užtarimo nebūtume įstoję nei į NATO, nei į ES. Suprask, Latvija su Estija, neturėdamos Lenkijos užtarimo, būtų pasiekusios šiuos tikslus, o jau Lietuva – ne. Viena tik neaišku – ar šių mitų autoriai patys yra naivūs, ar naiviais laiko savo teiginių adresatus?

Visiškai nenoriu nuneigti Lenkijos indėlio ir lobizmo, vaduojantis Lietuvai iš SSRS bei užtariant ją dėl stojimo į minėtąsias struktūras. Lobizmo būta, ir nemažo. Tačiau visa tai buvo daroma ne dėl kokių nors simpatijų Lietuvai, o tik dėl to, kad tai buvo naudinga pačiai Lenkijai. Toks šalies elgesys yra visai suprantamas – politinės naudos siekimas sau, remiant ar neremiant kaimyną, rodo šalies brandą.

Net vadinamųjų Vilnijos autonomininkų Lenkija 1989-1991 m. nepalaikė tik todėl, kad šie iš pradžių autonomijos siekė SSRS, o ne Lietuvos sudėtyje, puikiai žinodama, kad pirmuoju atveju ji, Lenkija, neturės tiek įtakos šiam kraštui, kiek jos turi dabar. Tai rodo ir Baltarusijos atvejis – dėl jos „kresų“ Lenkija nelaužo iečių tiek, kiek dėl Lietuvos, nors Baltarusijoje lenkais save laiko dukart daugiau gyventojų nei Lietuvoje, o ir jų kultūrinės sąlygos ten yra nepalyginamai prastesnės.

Spekuliacijos istorinėmis temomis

Lenkakalbių pretenzijos net į teritorinį išskirtinumą Lietuvoje labai dažnai grindžiamos želigovskine krašto okupacija 1920-1922 m. ir aneksija 1922-1939 m. Net Vilniaus istorija internetiniuose komentaruose traktuojama kaip išimtinai lenkiška „ab urbe condita“, visiškai ignoruojant lietuvišką krašto vietovardyną, įskaitant ir Vilniaus miesto (pavyzdžiui, Paneriai galėjo atsirasti tik iš lietuviško Neries pavadinimo – slavai šią upę visąlaik vadinę Vilija, Velja; pats Vilniaus vardas yra neabejotinai kilęs iš lietuviško Vilnios upėvardžio ir t.t.).

Nesuvokiama, kad bet kuriuo atveju skaitytis reikia su dabarties realijomis, antraip latviams dėl Rygos galėtų pretenzijas reikšti vokiečiai, estams dėl Talino – danai, britams dėl Londono – romėnų palikuonys italai, o rusams dėl Sankt Peterburgo – visa jį stačiusi Vakarų Europos tautų rinktinė.

Britai turbūt dar turėtų nusitaikyti į visą anglakalbę Airiją, pagal Pilsudskio-Želigovskio modelį pretenduodami į jos teritoriją tiek istoriniu, tiek lingvistiniu pagrindu – juk dabar airiai kalba angliškai!

Niekaip nesuprantami ir užsienio žurnalistų modeliavimai atkurti „stiprią Lenkijos ir Lietuvos valstybę“, nes tokių retrogradinių modelių nesiūloma nei Austrijai su Vengrija, nei Airijai su Didžiąja Britanija, nei pagaliau Latvijai su Estija ar Graikijai su Turkija. Juo labiau, kad ir Lietuva dabar nebe to dydžio, kokia ji buvo bent jau XVI a. viduryje, o ir toji sąjunga su Lenkija niekada stipri nebuvusi.

Aljansai paprastai sudaromi, iškilus kokiai nors grėsmei. Krėvos unija (1385 m.) buvo sudaryta vienijant jėgas prieš Teutonų ordiną, ir Žalgiris (1410 m.) ją visiškai pateisino. Nenuostabu, kad pašalinus grėsmę, ši unija Lietuvai pasidarė nebereikalinga, todėl iš jos bandė vaduotis ir Vytautas (1429-1430 m.), ir Švitrigaila (1432-1435 m.).

Liublino unija (1569 m.) irgi buvo pasirašyta iš reikalo, Lietuvai įklimpus į karą su Rusija dėl Livonijos.

Lietuvos aristokratija, kaip žinom, šios unijos per daug netroško ir į ją nesiveržė. Istorija įrodė, kad ilgesnis buvimas unijoje su Lenkija lietuviams būtų baigęsis tuo, kuo baigėsi prūsams buvimas „unijoje“ su vokiečiais.

Tad užuot siūlius lietuviams dar kartą minti ant to paties grėblio, modeliuotojai galėtų pasiūlyti dabartinės Europos realijas atitinkantį Vokietijos ir Lenkijos valstybių aljansą, kuris teoriškai būtų kur kas stipresnis nei Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau tokio modelio niekas nesiūlo, ir nesunku suprasti, kodėl. Apskritai, modeliuoti dviejų šalių aljansą ES ir NATO viduje yra tas pat, kas sviestuoti sviestą.

Pirmyn į praeitį

Lenkakalbių geto formavimas Lietuvoje žemina ją kaip valstybę, nes kaimyninės ES šalys niekur savo teritorijoje panašiai nesielgia – nei Latvija kuria rusakalbį rezervatą Daugpilio ir Kraslavos apylinkėse, nei Lenkija ar Čekija restauruoja vokiškai kalbančius regionus buvusioje Pietų Prūsijoje ar Sudetuose, nei Estija stiprina rusišką aplinką savo šalies šiaurės rytuose (Narva).

Visos šios šalys supranta, kad akcentuoti šių regionų istorinę praeitį ir ja vadovautis yra grynas anachronizmas, kuris tik dezintegruotų šiuos regionus ir sukeltų tarpnacionalinę įtampą.

Deja, Lietuvos politikams tokia elementari tiesa dar vis nesuvokiama, o Lenkijos mėtomas burtažodis „strateginė partnerystė“ jiems atima bet kokią sveiką nuovoką ir leidžia Lenkijai toliau sėkmingai įgyvendinti vasalinėje Lietuvoje savo didžiavalstybinę strategiją, kuri, natūralu, ne tik nesutampa, bet dažnai net kertasi su nedidelės Lietuvos vidaus politikos interesais.

Kitas burtažodis, kuriuo mėginama užkeikti visus, išprovokuotus tokio Lenkijos elgesio ir mėginančius duoti atkirtį, yra „rusų agento“ etiketė. Atseit, kritikuodami Lenkijos antilietuvišką aktyvumą bei pretenzijas, jūs dirbate Rusijos naudai, nes šioji Lietuvos ir Lenkijos santykius „skaldo ir valdo“.

Kaip ir kuo čia dėta Rusija, tikrai neaišku, o štai santykius skaldo pirmiausia Lenkija. Lietuvai nekilo mintis sukurti „lietuvio kortą“ ir platinti ją Suvalkų krašte, reikalauti ten atidaryti Šiaulių ar Klaipėdos universiteto filialą, rengti Plechavičiaus rinktinės inscenizuotus paradus, siuntinėti polonofobiškus kunigus ar Lietuvos istorijos mokytojus užklasinei veiklai.

Joks Lietuvos pareigūnas nėra tiek susireikšminęs, kad arogantiškai paskelbtų nelankysiąs Lenkijos „tol, kol...“ Jokie Lietuvos europarlamentarai neklykauja, kad Lenkijos lietuvių sąlygos nėra tokios, kokių norėtų Lietuva. Tai kas iš tikrųjų yra santykių bloginimo iniciatorė?

Lenkų politikų viešas istorijos interpretavimas, kaip besuktum, atsiduoda revanšistiniu dvokeliu. Sunku įsivaizduoti vokiečius, Čekijos Sudetų tautiečiams sakančius, kad šie atsidūrė „kitoje valstybėje dėl sienos perstūmimo“. Tačiau Lenkijos pareigūnams taip tvirtinti Vilniuje ir dar lietuvių pareigūnų akivaizdoje – vienas juokas! Tokiomis interpretacijomis yra persunktos kai kurių Lenkijos televizijų laidos apie Vilnių ir Vilniją, anaiptol neskatinančios nei šalių draugystės, nei tautinės santarvės, nei tarpusavio pagarbos ar supratimo.

Patenkinus vienus reikalavimus, tuoj iškeliami kiti. Dabar jau nesitenkinama vien pavardžių rašyba, bet nusitaikyta ir į vietovardžius, pirštu rodant į Punsko apylinkių vietovardžių rašymo praktiką. Tačiau siūlyti šią praktiką taikyti ir Vilniaus kraštui yra daugiau nei ciniška, nes, visų pirma, ir Suvalkų, ir Vilniaus krašte vietovardžiai yra lietuviški, tad jų rašymas Lenkijoje lietuviškais rašmenimis yra tik autentikos atstatymas.

Tuo tarpu Vilnijoje lietuviškų vietovardžių dubliavimas dar ir lenkiškomis formomis būtų tas pat, kas Niujorko, Daugpilio ar Rėzeknės miestavardžio dubliavimas lenkiškai „Nowy Jork“, „Dyneburg“ ar „Rzeżyca“, vadovaujantis tuo, kad ten gyvena lenkiškai kalbanti bendruomenė. Be to, Suvalkai ar Punskas nėra Lenkijos sostinės regionas. Lenkams irgi nepatiktų, jei aplink Varšuvą vietovardžiai būtų rašinėjami dar ir vokiškai.

Vietoje išvadų

1. Pripažinkim, kad karalius nuogas – iš sovietmečio perimta Lietuvos tautinių mažumų švietimo politika patyrė fiasko. Todėl lenkakalbių mažumos atžvilgiu iš tiesų reikia laikytis ES ir kitų Vakarų šalių standartų bei praktikos (kaip to dažnai reikalauja ir pati mažuma), t.y. atsisakyti neproporcingai didelės valdiškų mokyklų su dėstomąja lenkų kalba gausos, pradėti jose dalį (60 proc.) disciplinų dėstyti valstybine kalba (Latvijos tautinių mažumų mokyklos modelis ES pateikiamas kaip pavyzdinis), o asmenvardžių rašybai taikyti ligšiolinius valstybinės kalbos reikalavimus.

Ilgainiui derėtų visai atsisakyti valdiškų mokyklų tautinių mažumų kalba ir palikti tik privačias ar sekmadienines. Šiuo požiūriu puikiausias pavyzdys galėtų būti JAV, kur jau minėtoji dešimtmilijoninė lenkų mažuma, nebaigusi lenkiškų mokyklų, integravosi į visuomenę kur kas geriau nei Lietuvos lenkakalbiai, kurie, kaip minėta, iš tikrųjų dėl tokių mokyklų buvimo tik dezintegravosi.

Nesolidari, atsieta nuo kitų šalių Lietuvos tautinių mažumų politika ir vis didėjančios nuolaidos lenkakalbiams gali išprovokuoti įtampą Latvijoje ir Estijoje, kur slavakalbių piliečių dalis yra kur kas didesnė nei Lietuvoje, tačiau jie ten jau senokai nebeturi valdiškų mokyklų išskirtinai savo kalba, o valstybinės kalbos įstatymo (įskaitant ir gatvėvardžių rašybą) stropiai laikomasi visoje šalies teritorijoje.

2. Lietuvos politikams patartina atsisakyti praktikos ekspromtu žarstyti pažadus užsienio kolegoms per diplomatinius priėmimus ir ypač tais atvejais, kai duoti tokius pažadus politikų nėra įgalioję rinkėjai. Už lengvabūdiškai duotų savo pažadų nevykdymą tokie politikai jų gavėjams gali atsiskaityti asmeniškai, užuot darę įkaite šalies Vyriausybę ar visą Lietuvos įstatymų leidybą. Gal tada politiko karjerą pasirinkusiems fizikams nebekils noras sekti visuomenei absurdo pasakas, jog, pavyzdžiui, asmenvardžiai nepriklauso kalbos sistemai, todėl kalbos dėsniai jiems negaliojantys.

3. Laikas pagalvoti apie įstatymą, leidžiantį be išlygų pašalinti iš pareigų valstybės tarnautoją, jei šis ignoruoja valstybės įstatymus bei teismo sprendimus ar nesugeba jų laikytis ir vykdyti. Toks įstatymas turi būti taikomas be išimties visiems valstybės tarnautojams – tiek paskirtiems, tiek išrinktiems. Tokio įstatymo nebuvimas tik gilina teisinį nihilizmą kai kuriose Lietuvos savivaldybėse ir seniūnijose bei formuoja silpnos valstybės, nekontroliuojančios savo teritorijos, įvaizdį.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Žygeivis,
2010 03 29 17:27

Ar plati riba tarp nutautėlio ir išdaviko?

Gerai žinomas Pilsudskio (Pilsūdo) ir Želigovskio (Geležausko) bei jų 1916 m. Austro-Vengrijos imperijoje sukurtų ir vadovaujamų Lenkų (!!!!) legionų, užgrobusių 1920 m. Pietų ir Rytų Lietuvą, pavyzdžiai, akivaizdžiai parodo, jog riba tarp nutautėlių ir išdavikų yra visai plonytė.

Deja, Lietuvos Valstybę valdančių įvairių valdžių politika jau 20 metų kuria vis naujus tokius nutautėlius, kuriuos nuo Lietuvos Valstybės išdavystės skiria tik plonytė linija.

ŠMM to MKS,
2010 03 29 17:10

_negi negalima pateikti kiek yra lenkiškų mokyklų Lietuvoje, kaip jos finansuojamos._

Galima, kodėl gi. Lietuvoje yra 120 lenkiškų švietimo įstaigų, joms kasmet Lietuva išleidžia 80 mln. litų.

Skaičiuojant lenkiškų mokyklų proporcijas gyventojams lenkams, santykis toks:

Lietuvoje 1 mokykla tenka 1670 lenkams.
Latvijoje 1 mokykla tenka 12 000 lenkų.
Baltarusijoje 1 lenkiška mokykla tenka 200 000 lenkų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Įvairios tautinės bendrijos Lietuvos Valstybėje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: