Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Laukiniai puola

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Įvairios tautinės bendrijos Lietuvos Valstybėje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Laukiniai puola – Vilnius pavojuje

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Laukiniai puola – Vilnius pavojuje

Parašytas: 04 Kov 2011 15:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Laukiniai puola – Vilnius pavojuje

http://www.voruta.lt/laukiniai-puola-%E ... -pavojuje/

Voruta Data: 2011-03-02, 15:35

Vladimiras TROŠČENKA

Kartą teko bendrauti su vienu Vilniaus apylinkių tuteišu (vietiniu gyventoju), turinčiu aukštąjį išsilavinimą, magistro diplomą. Pokalbis buvo Šalčininkų rajone viename kaimelyje, į kurį atvažiavome pailsėti prie ežero pirtyje.

Kadangi Vilniaus kraštą ir to krašto vaikų ugdymą lietuvių valdžia netoliaregiškai atidavė į neoautonomininkų rankas, ten gyvenantys žmonės, yra laikomi agresyvios pilsudskinės okupacinės politikos propagandos gniaužtuose. Būtent dėl to iš šio žmogaus nesustojamai pylėsi neslepiama neapykanta „Litovcams“ ir lenkų „kultūros“ aukštinimas. Neapsikentęs negrabių mužikiškų plepalų, paklausiau žmogaus, o kas jis manosi esąs. Ar jis lenkas ar lietuvis. Kalbėjom su juo rusiškai, kadangi Vilnijos „lenkai“ lenkiškai nemoka. Bet užduodamas klausimą, ar jis laiko save lenku, aš sąmoningai paklausiau to lietuviškai. Iš pykčio blykstelėjusiomis akimis tuteišas išdidžiai mestelėjo, kad jis ne lietuvis ir ne kažkoks „lienkas“, jis POLIAK.

– Na gerai, – atsakiau, – poliak tai poliak, bet tam, kad tęstume pokalbį, reikėtų pasiaiškinti, ką gi reiškia šis išdidus pavadinimas POLIAK. Žvelgiant į šio slaviško žodžio morfologiją, galima gan užtikrintai tvirtinti, jog žodis Polša yra kilęs nuo slaviško žodžio polė – laukas, tuomet darytina išvada, kad poliaky – tai laukų žmonės, arba jei sutrumpinti – LAUKINIAI.

Kažkodėl mano hipotetiniai svarstymai dėl Polšos ir poliakų (Laukų šalies ir laukinių), labai suglumino prieš tai „honoravai“ didžiąją poliakų kultūrą šlovinusį tuteišį. Jis negrabiai bandė kažką prieštarauti, vėliau pradėjo nerišliai kalbėti apie tai, kad lenkai visada buvo ponai, o litovcai chamai. Savo žodžiams pagrįsti jis paminėjo „Kurier Wilenski“ neseniai spausdintą lietuvio ir lenko apibūdinimą, kuris skelbė: „Tikras lenkas – tai toks lietuvis, kuris niekada neganė žąsų, o tikras lietuvis – tai toks lenkas, kuris visą gyvenimą ganė žąsis“. Taip pat jis metė argumentą, kad didžioji Ržečpospolita – tai lenkų valstybė, kurioje Litva tebuvo poliakų valdoma provincija.

– Na gerai, – atsakiau, – jei sakai, kad laukiniai (poliakai), valdė didžiąją Ržečpospolitą, tai tuomet, kodėl jiems iki pat Ržečpospolitos padalijimo buvo draudžiama pirkti žemę Lietuvoje? Tuo tarpu lietuviai galėjo laisvai pirkti žemę Polšoje, kartu su baudžiaunininkais poliakais (laukiniais)? Be to, ar žinai, ką reiškia žodis Ržečpospolita? Jis atsakė, kad greičiausiai tai reiškė Pospo – Lenkija, o Lita – Litva. Atsakiau, kad jo žinios klaidingos, nes Ržečpospolita – tai vertimas iš lotyniško žodžio Respublika, kuris itališkai skamba Koza Nosrta, o lietuviškai – mūsų bendras reikalas. Be to, aš jam paminėjau vieną pradedančią įsitvirtinti hipotezę, jog žodis Lietuva yra kilęs ne nuo lietaus ar kažkokio upelio Lietava pavadinimo, o nuo sąvokos LIETI, sulieta į vieną vietą daugelio tautų ir genčių sąjunga – LIETUVA. Būtent todėl ji slaviškai skamba LITVA, (litoje vo edino gosudarstvo). Lietuviškas liet – suliet ir slaviškas лить – слить, yra vienos prigimties sąvoka, reiškianti vieną ir tą patį veiksmą. Todėl ir Ržečpospolita (Mūsų bendras reikalas), tai lyg sumoderninta Lietuvos (Lietuvos – bendros valstybės) sąvoka. Be to, dauguma didžiųjų senosios valstybės žmonių nekildino savęs iš laukinių (poliakų), jie visi buvo lietuviai. Mickevičius (Lietuva, tėvynė mano), Oginskis Žemaičių bajoras – polonezo kūrėjas, Kostiuška ir netgi tas pats tuteišų dievinamas Pilsudskis taip pat lietuvis. O ir dabar lietuviška kilmė Lenkijoje yra prestižas, dabartinis prezidentas Komorovskis ir netgi pats Popiežius kildino save iš lietuvių. Čia neišlaikė tuteišo nervai ir jis pradėjo keiktis, kad Pilsudskis buvo ne kažkoks „lietuvisas“, o litvinas ir, kad jis pats taip pat yra ne poliakas, o litvin, bet litvin tai ne tas pats kas lituvisas. Jis pradėjo įrodinėti, kad lituvisai – tai žmuidinai (Žemaičiai), kurie savinasi didingą Litvos istoriją. Tirada buvo ilga ir aš nepertraukiamai jam leidau išrėkti apie tai, kad Litvinai jokia lituvisų kalba nekalbėjo, kad tai buvo senoji belarusų kalba, kad visi didieji kunigaikščiai buvo ne lituvisai, o litvinai, kurie taip pat kalbėjo ne lituviškusai-žmuidiniškai, o senaja belarusų kalba.

Kai žmogus šiek tiek nusiramino, aš jam pasakiau, kad malonu, jog jis pripažino, kad yra litvinas, o ne laukinis (poliakas) ir paprašiau jo dar pora minučių nepertraukiamo dėmesio. Tada aš jo paklausiau, jeigu Litvos kalba buvo senoji belarusų kalba, tai kodėl tuomet Ržečpospolitos konstitucija buvo parašyta tik dviem kalbomis, poliakų (nes didžioji dalis tarnų būtent šia kalba kalbėjo ir turi žinoti įstatymus) ir titulinės tautos – lietuvių (o ne sena baltarusių) kalba? Tas argumentas jį pribaigė. Įsiutęs jis dar pralemeno porą prakeiksmų nekenčiamų labusų adresu (taip Vilniaus krašte vadinami lietuviai) ir paliko mūsų kompaniją.

Kodėl aš papasakojau šią vieno savo pokalbio istoriją? Tiesiog Lietuvoje mums reikia suprasti, kas gi darosi su mūsų dezorganizuotais ir įvairių okupacijų pažeistais Rytų Lietuvos gyventojais. Šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Tomaševėvėskio (kažkodėl jis save pristato su kažkokia dviguba w) vedama Lietuvos tuteišų rinkimų akcija prisikelia naujam gyvenimui. Nes per šiuos rinkimus beveik sugebėjo pasiekti savo geriausius rezultatus 1995 m., tuomet jie taip pat Vilniaus savivaldybėje turėjo 11 mandatų. Bet verta prisiminti, kad 1995 m. jie visoje Lietuvoje surinko net 69 mandatus, o šiuose rinkimuose, net sąjungoje su Rusų aljansu jie tesurinko tik 61 mandatą. Tai akivaizdus regresas. Nes šiems rinkimams buvo konsoliduotos visos turimos jėgos, užsienio valstybių dosni finansinė ir moralinė pagalba, nesibaigianti antilietuviška propaganda ir šmeižtai. Be to, tuteišų rinkimų akcija, dvidešimt metų nekliudomai per mokyklas ir savivaldą, galėjo auginti sau palankų ir priešišką viskam kas lietuviška elektoratą. Įdėjus tiek pastangų, laiko ir tik tokie skurdūs rezultatai! Tai parodo, kad įvairių okupacinių režimų politikos tęsėjai ir reanimatoriai akivaizdžiai pralaimi. Be to, laukiniai dar kartą parodė, kad kilmingų žmonių viena pagrindinių savybių – dėkingumas, jiems yra svetimas. Į šiuos rinkimus jie ėjo kaip tautinių bendrijų sąjunga, kartu su Rusu aljansu, bet vėliau visus laurus pasiskyrė sau. Visos televizijos, jų laikraščiai ir Lenkų politikai trimitavo apie lenkų sėkmingą pasirodymą rinkimuose Vilniuje. Visi kiti, kas ėjo su jais, buvo priskirti prie nevertos dėmesio medžiagos, iš kurios jie lipdė savo sėkmės kelią. Dar senovės Romoje galiojo nekintama taisyklė, kad už juodą nedėkingumą žmogus buvo skelbiamas In Familia ir jo visuomeninė padėtis tapdavo žemesnė nei vergo. Bet tai civilizuotų žmonių taisyklės, jos laukiniams barbarams negalioja.

Dabar grįžtant prie šių dienų realijų. Yra puikiai žinoma, kad prieš pat mirtį beviltiškas ligonis lyg pasveiksta, pradeda džiaugtis pagerėjusiais rezultatais, bet staiga ima ir numiršta.

Tuteišų rinkimų akcija ir Rusų aljansas – tai įvairių Lietuvos okupacijų politinis recidyvas. Bankrutavusios ir numirusios, negrabios užsienietiškos ekspansinės filosofijos šalutinis produktas (atliekos). Bet šių okupacinės politikos atliekų koalicija parodė neregėtą spurtą Lietuvos sostinėje. Jie pasirodė taip gerai, kad nežinančiam politikos kanonų ir dėsningumo žmogui gali pasirodyti, jog šis beviltiškas ligonis sveiksta ir tuoj, tuoj pradės stotis ant kojų. Todėl nesuprantantieji žmonės vietoj lavonmaišio ir lavoninės jam pradės ruošti vietą bendruomenėje (svarsto įvairias koalicijų galimybes). Na, bet politinė realybė yra negailestinga. Iš naftalino ištraukta ir papudruota, antilietuviška polonizacinė pilsudskinė politika ir nomenklatūrinis kolchozas neturi jokių perspektyvų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos politinėje vizijoje. Šio politinio lavono priešmirtinės konvulsijos įmanomos tik su elektros šoku. O srovę šiam elektros šokui tiekia mūsų „strateginiai partneriai“, kurie jau dvidešimt metų uoliai reanimuoja Pilsudskio / Želigovskio antilietuvišką politiką Lietuvoje. Keista mūsų strateginių partnerių nekompetencija, nes per dvidešimt metų neužaugintas nė vienas charizmatiškas lyderis. Iš esmės šios politikos veidas Tomaševėvėskis jau Europarlamente pasirodė kaip kaimo mužikėlis, nelabai suvokiantis, kur jis esąs ir ką pliurpia. Šiaip juoko dėlei verta pasižiūrėti jo negausių kalbų įrašus Europoje, kuriose jis laužytu tuteišišku žargonu (kažkodėl vadindamas tai lenkų kalba), negrabiai po prostu pila pamazgas ant Lietuvos ir lietuvių. Šio Vilniaus autonomininkų palikuonio ten jau niekas rimtai nebevertina. Bet tai netrukdo šiam Vilniaus apylinkių kaimo japiui įsivaizduoti, jog jis yra svarbus ir gerbiamas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitų šio politinio recidyvo lyderių giliu mastymu nepasižyminčias kalbas. Visas jų politinis credo susiveda į vieną – „Lietuviai blogi, balsuokite už mus.“

P. S. Bet kokiu atveju, ši Vilniaus apylinkių kaimų klounų veikla yra žalinga Lietuvai ir svarbiausia Rytų Lietuvos gyventojams. Jie iki šiol yra laikomi agresyvios mentalinės okupacijos sąlygomis. Per savivaldos institucijas, mokyklas ir polonofiliškai nusiteikusius kai kurių kaimų klebonus, šiems žmonėms yra kalama antilietuviška savivoka. Jei mūsų valdžia ir toliau leis šioms naftalininėms okupacinių filosofijų jėgoms laikyti Vilniaus krašto gyventojus savo asmeninės naudos palivarku, kuriame negalioja bendravalstybinės taisyklės ir normos, tuomet ji palieka milžinišką mūsų bendruomenės dalį antivalstybinių jėgų pavaldume. O tai bus katastrofiška, nes tuteišų rinkimų akcijos elektoratas, zombiškai balsuojantis už neegzistuojančią politiką, tai negalinčių pilnavertiškai integruotis į mūsų bendruomenę, dezorentuotų ir labai piktų žmonių minia. Prisiminkime Draučių tragediją, kuomet būtent toks, atstumtas ir dezorientuotas tuteišas, įsivaizduojantis save lenku, išžudė savo kaimynus lietuvius vien už tai, kad jie lietuviai. Ir svarbiausia, neapsigaukite dėl pseudošviesuolių mekenimų, kad nuolaidos dėl raidyno, pavardžių rašymo ir lenkakalbių užrašų nuramins Lietuvos ir lietuviškumo nekenčiančius politikus ir Lietuvoje įsivyraus taika ir supratimas. Tai tik paskatins juos dar labiau ir agresyviau vykdyti savo naftalininę antivalstybinę politiką. Prisiminkite Hitlerio „nuraminimą“ atiduodant jam Čekoslovakiją. Tuo metu Jungtinės karalystės premjeras savo tautai išdidžiai pasakė, kad jis atvežė taiką į Europą. Puikiai žinome kokiems „žygdarbiams“ ši nuolaida paskatino šovinizmu užsikrėtusius nacionalsocialistus.

Komentarai
http://www.voruta.lt/laukiniai-puola-%E ... -pavojuje/

Zbygniew'as 凱ㄝ開ㄕ高ㄊ健 Пірстелэяаў,

Tomasėzėvėvėskis bijo lietuvių kalbos dėstymo mokyklose todėl, kad mokiniai sužinos tikrą savo protėvių-lietuvių istoriją ir etnografiją, kad mokyklose nebenorės dainuoti Lenkijos liaudies dainų ir šokti Lenkijos šokių apsirengus Lenkijos tautiniais rūbais.

Pilsduskis,

visuomet sakydavo „Jestem litvinem“ ir „Litvin to najlepsi polak“.
Kosciuszko laiške carui vadinęs savę LITVIN.

Kaip dabar vietiniai vilniečiai gali vadinti savę POLAK?

Zbygniew'as 凱ㄝ開ㄕ高ㄊ健 Пірстелэяаў,

Šios problemos sprendimas yra labai paprastas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas turi išnagrinėti istorikų ir etnografų pateiktus duomenis, po kurių nagrinėjimo priimti tokią išvadą:

1. Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra lenkiškų etnografinių žemių.
2. LR teritorijoje nėra etnografinių lenkų.
3. „Lenkais Lietuvoje“ klaidingai vadinami asmenys, kurių protėviai buvo lietuviai.
4. Nutautinimą per prievartą vykdė katalikų kunigai iš Lenkijos.

LR KT sprendimo projektas:

1. Dabar vartojamą terminą „Lietuvos lenkas (polak na Litwie)“ pakeisti terminu „Lietuvis, katalikų bažnyčioje pamaldas laikantis lenkų kalba“.

2. Katalikų bažnyčiose užrašams vartojama kalba teisiškai nereglamentuojama, nes tai privataus naudojimo informacija.

3. Visas Lenkijos politikų raštiškas pretenzijas taip vadinamu „Lietuvos lenkų“ klausimu mesti į šiukšlių kibirą, o elektroniniu paštu gautą informaciją prilyginti SPAM’ui.

4. Pripažinti, kad milijonas asmenų, taip vadinamų „Baltarusijos lenkais“ yra nutautinti lietuviai lietuviškose etnografinėse žemėse, šiuo metu esančiose Baltarusijos Respublikos sudėtyje.
Todėl milijonas šių asmenų yra ketvirtas milijonas lietuvių.
Įpareigoti M.Mikutavičių pakeisti savo dainoje žodžius „Trys milijonai“ į „Keturi milijonai“.

5. Įpareigoti Lietuvos Respublikos mokyklose, kuriose dėstoma ne lietuvių kalba, papildomai įvesti privalomą Lietuvos etnografijos ir istorijos kursą, kuriame būtų akcentuojama:

5.1. Nuolatinė Lenkijos agresija prieš Lietuvą, pradedant 1228 metų Kryžiuočių ordino pakvietimu kovoti prieš Prūsus, vėliau Ukrainos atėmimu iš LDK po 1569 Liublino unijos, lietuvių tautybės gyventojų prievartine polonizacija, baigiant 1920-1939 metų Rytų Lietuvos okupacija.

5.2. Pripažinti, kad Lenkijos Varmės-Mozūrų vaivadija yra etnografinės prūsų ir lietuvių žemės, o Palenkės Vaivadija yra etnografinė jotvingių žemė.

5.3. Pripažinti, kad 1569 metų Liublino unijoje nustatyta riba tarp Lenkijos ir LDK yra teisėta siena tarp dviejų valstybių. Vėlesni teritoriniai pasikeitimai atsirado Lenkijos karinės agresijos pasekmėje.

Žygeivis

Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.

Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.

Lietuvos pretenzijų Lenkijai
Trumpasis sąrašas

1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai, pietiniai galindai ir vakariniai jotvingiai.

2. Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etninės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas vis dar neišspręstas.

3. Lenkija 1430 metais pavogė Vytauto karališką karūną.

4. Masinė lietuvių polonizacija Lietuvos Valstybės žemėse XV - XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.

5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920 m. spalį ir Rytų Lietuvos okupacija 1920-1939 m.

6. Smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Rytų Lietuvoje 1920-1939 m.

7. Lietuvių ir prūsų kalbomis turi būti rašomi vieši užrašai visose istorinėse etninėse baltų (prūsų, galindų, jotvingių, lietuvių) žemėse, įskaitant Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Kov 2011 21:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Ar reikia valstybėje valstybės?

http://www.balsas.lt/print/527445
http://www.balsas.lt/naujiena/527445/ar ... -valstybes

Autorius: Stasys Jokūbaitis 2011.03.01 09:40

Anądien po Vilnijos kaimus ir miestelius pasižmonėjęs vienas pakaunės gyventojas buvo tiesiog šokiruotas. „Pamaniau, gal netyčia peržengiau Lietuvos ir Lenkijos sieną bei atsidūriau kaimyninėje valstybėje. Gyvenviečių, gatvių pavadinimai, įvairios nuorodos užrašytos lenkiškai. Sutrikęs pasitikslinau sutikto žmogus ir išgirdau lenkiškai: „Ne, to jest Litva“, – pasakojo į redakciją užsukęs svečias.

Iš vieno lietuviškiausių miestų į sostinę atvykęs žmogus niekaip negalėjo suprasti, kodėl per dvidešimt nepriklausomybės metų kraštas visai netoli Vilniaus taip ir liko tarsi atsiskyręs nuo Lietuvos, iki šiol priešinasi valstybinei kalbai, šalies įstatymams ir jos tvarkai.

Ką jau kalbėti apie kaimus ir miestelius, jei kone Lietuvos sostinės viduryje įsikūrusioje Vilniaus rajono savivaldybėje visos iškabos prie tarnautojų kabinetų, darbuotojų sąrašai, kitokia informacija – lenkų kalba. Tiesa, daug kur dar užrašyta ir lietuviškai. Tačiau ar niekam nekilo klausimas, nuo kada Vilniaus rajono savivaldybėje įsigaliojo lenkų kalba arba dvikalbystė?

Kilo, ir pirmiausia Valstybinei kalbos inspekcijai. Tačiau jos kova su lenkiškais užrašais ofi cialioje Lietuvos valstybės vietos valdžios institucijoje, kaimuose ir miesteliuose panaši į Don Kichoto grumtynes su vėjo malūnais.

Kas kad inspekcija nubaudė šios savivaldybės administracijos direktorę Liuciną Kotlovską bauda už Valstybinės kalbos įstatymo nevykdymą. Manote nuo to kas pasikeitė? Nuobauda tuoj buvo apskųsta Vilniaus administraciniam teismui. Kai šis baudą paliko galioti, buvo sukurptas dar vienas skundas. Šį kartą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kol jis priims kokį nors sprendimą, lenkiški kaimų, gatvių ir kiti užrašai kaip buvo, taip ir liko.

Atrodytų, dėl ko čia bylinėtis. Įstatymas šiuo atveju arba vykdomas, arba nevykdomas. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybė net neketina nusileisti ir žada bylinėtis toliau. Dėl ko ir kur? Gal Konstituciniame Teisme ar Strasbūre? Vienas iš šio krašto išrinktas europarlamentaras nieko kito ir nedaro, kaip vis skundžia Lietuvą įvairioms institucijoms dėl tariamų mažumų teisių pažeidimų. Skaudžiausia, kad Vilniaus rajono savivaldybės veikėjai apsimeta net nesuprantantys, kuo jie nusižengia kabindami lenkiškus gatvių pavadinimus, įvairias lenteles su tokiais užrašais. Atsiverskite, ponai, šalies Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą, pagaliau apsidairykite, kokioje valstybėje gyvenate – Lenkijoje ar Lietuvoje, ir daug kas galbūt atrodys kitaip.

Gal tuomet nereikės piktintis, kad Lietuvos piliečio pase lenkiškos pavardės rašomos lietuviškais rašmenimis, o ne lenkiškais, kad Lietuvoje veikiančiose ir iš visų šalies mokėtojų pinigų išlaikomose lenkų kalba dėstomose mokyklose bandoma išmokyti ir valstybinės lietuvių kalbos, kad Lietuvos teritorijoje nereikėtų kabinėti lentelių su lenkiškais gatvių ir miestelių pavadinimais ir skųstis, jog kitaip niekas nieko nesupranta.

Per dvidešimt metų Lietuvoje užaugo nauja karta, o kad ji Pietryčių Lietuvoje nesupranta ar nemoka kalbėti lietuviškai, apgailėtinos mūsų politikos pasekmė.

D. Britanijos ekonomikos savaitraščio apžvalgininkas Edvardas Lucasas dar visai neseniai mūsų šalį vadino neprognozuojama, o šiomis dienomis rimtu veidu pareiškė, kad Lietuvoje labai gera būti lenku. Tai turbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur gali gauti visą išsilavinimą lenkiškai – nuo pradinės mokyklos iki universiteto.

Palyginkime lenkų padėtį Lietuvoje su jų padėtimi Baltarusijoje ar Ukrainoje. Ten vietos valdžios įstaigose, gatvėse niekas net nebando kabinti lentelių su lenkiškais užrašais, nesipiktina, kad nėra lenkiškų ne tik aukštųjų, bet ir vidurinių mokyklų, ir Briuseliui dėl to nesiskundžia.

Pagaliau galima palyginti Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų situaciją. Pamatysime, kuri svarstyklių lėkštė nusvers. Nė vienoje valstybėje, kad ir kokios gausios būtų tautinės mažumos, niekas nekuria valstybės valstybėje.

Tačiau mūsų politikai, tarsi fi gos lapu dangstydamiesi kažkokiais mistiniais Europos Sąjungos standartais, kosmopolitizmu, tyli. Taip patogiau, nes gali būti apkaltintas nacionalizmu, nepakantumu tautinei mažumai ar dar kuo nors. Pagaliau rinkimus keičia rinkimai, reikia ir šio krašto rinkėjų balsų, o ir su Pietų kaimyne, vis griežčiau keliančia savo reikalavimus Lietuvai, pyktis nesinori.

Todėl daug kas nustebo, kai šiomis dienomis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis atrėmė priekaištus dėl tautinės lenkų mažumos diskriminacijos Lietuvai palankiomis tarptautinėmis ataskaitomis. Jose Lietuva vadinama laisva šalimi, užtikrinančia politines ir pilietines teises. Ir ministras nepabijojo viešai prisipažinti, kad Seime balsuodamas dėl lenkiškų rašmenų naudojimo jis susilaikė, nes rėmėsi ekspertais, kurie įžvelgė prieštaravimą Konstitucijai.

„Kiekviena valstybė turi gyventi pagal savo Konstituciją“, – argumentuodamas savo apsisprendimą sakė ministras. Šventa teisybė, tik gaila, kad kai kas tai pamiršta ir bando išradinėti seniai išrastą dviratį.

Šaltinis: Valstiečių laikraštis

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/527445/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Įvairios tautinės bendrijos Lietuvos Valstybėje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: