 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina
|
https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater
Kęstutis K. Urba. „JŪSIŠKIAI“ arba KITA ŽYDŲ-LIETUVIŲ ĮTAMPŲ PUSĖ
"Karštas komentaras"
2020 vasario 14-28 (Nr.4)
Artėjant antihitlerinės koalicijos pergalės prieš nacizmą 75-mečiui, kurį su visu Rusijos propagandos mašinos įsibėgėjimu ruošiasi švęsti ir Kremlius, pasaulyje nuskambėjo Vl.Putino žodžiai pasakyti Izraelyje, kad Ukrainoje II pasaulinio karo metais buvo išžudyta net 1.5 mln. žydų, o Lietuvoje buvo išnaikinta 95 proc. visos žydų bendruomenės.
Beveik sinchroniškai tam pasirodė ir Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjo Arkadijaus Vinokuro rašinys https://www.lsdp.lt/arkadijus-vinokuras ... ivaizdi-2/ , vėl eksploatuojantis Škirpos-Noreikos prisidėjimo prie holokausto temą. Nors jam asmeniškai ir paaiškinau pačios temos sudėtingumą bei platumą, apimantį ir tikrąsias dalies lietuvių bei dalies žydų nesantaikos priežastis – semitiškąją bolševizmo sferą, ir pasekmę – absoliučiai neadekvatų kerštą už trėmimus, tačiau šis rašinėtojas, kaip ir Rūta Vanagaitė, išleidusi kraupių faktų sklidiną, bet vienpusišką knygą „Mūsiškiai“, nesiliauja kupiūruoti istoriją ir tuo pila vandenį ant Kremliui naudingo propagandos ir melo malūno – lietuvių tapatinimo su fašistais–žydšaudžiais.
Kadangi tai akivaizdžiai žeidžia žmogiškąjį nacionalinį lietuvių tautos orumą, ginamą ir Lietuvos Konstitucijos, tai šią temą būtina panagrinėti išsamiau.
Keletas istorinių faktų apie žydus
Žydai nuo seno garsėja savo verslumu, kurio šaknų reikia ieškoti dar gerokai prieš mūsų erą, kadangi žemdirbystė buvo išrasta Levante maždaug 10 tūkst. metų prieš mūsų erą. Ji plėtojosi grūdų mainuose į šiauriau – Kapadokijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje esantį specifinį titnagą bei palaipsniui per tūkstantmečius išplito ir į Europą. Žodžio žydas kilmę derėtų tapatinti su slavų „žito“ – javai, o šio kilmę su getų (gal nuo ankstyviausios jude formos?) gentimi, gyvenusia derlingose žemėse prie Juodosios jūros dabartinės Rumunijos ir Bulgarijos teritorijose. Dunojaus žemupyje.
Genetiškai žydai, kaip ir arabai priklauso taip vadinamai VI grupei, kuri skiriasi nuo daugumos Europos gyventojų tuo, kad šie turi papildomą genetinę M173 mutaciją ir todėl priskiriami IX genetinei grupei.
Žydų kultūrai yra būdingas specifinis auklėjimas, diegiantis pasitikėjimą savimi, o hebrajų kalbos konstruktyvizmas bei Kabala mokymas pratina logiškai mąstyti nuo mažumės. Turbūt, todėl žydų tautai tenka daugybė pasaulinio pažangą sąlygojusių mokslo ir technikos išradimų. Vien tarp 21 SSRS ir Rusijos Nobelio premijos laureatų 9 yra žydų tautybės. Ne be priežasčių apie žydus yra žinomas lakus posakis: vienas žydas – prekybos taškas, du žydai – šachmatų partija, o trys žydai – kamerinis orkestras.
Žydai ne tik Lietuvoje yra tapatinti su bankininkyste, krautuvių turėjimu bei smuklių ir traktierių savininkais bei išsilavinusia inteligentija nuo jų išminčiaus Gaono laikų.
Beje, garsusis daktaro Aiskaudos prototipas yra žydų tautybės vilnietis gydytojas Šabadas. Vilniuje išaugo ir legendinis pasaulinio garso smuikininkas Jaša Heifecas, išvykęs į JAV, kur susidraugavo su Albertu Einšteinu.
Visa tai, kaip ir pasaulinio sionizmo judėjimo gimimas Lietuvoje (Druskininkuose 1898 metais įvyko tam skirtas sionistų kongresas), drauge su Izraelio valstybės įsikūrimu, daro blaškytą po platųjį pasaulį žydų tautą su jos sudėtinga nevienareikšme istorija (Ninevijos, Egipto, Asirų, Babilono, Romos, Seleukidų vykdyta Izraelio teritorijos okupacija...), vertą specifinio, netgi, išskirtinio dėmesio, juolab žydų indėlis į vakarų civilizaciją yra daugiau nei neabejotinas.
Žydų įsiliejimo į anticarinius politinius judėjimus priežastys
Kovose dėl turtų žydai per antrąjį tūkstantmetį nuo viduramžių patyrę eilę persekiojimų – suvarymus į getus Popiežiaus pavaldumo miestuose, kryžiuočių vykdytus išžudymus Vokietijoje ir po maro, apkaltinus žydus šulinių nuodijimu, išvarymus iš Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos bei Portugalijos - ieškojo prieglobsčio šiauriau: Lenkijos ir Lietuvos bei Ukrainos teritorijose.
Vytautas Didysis jiems suteikė privilegijas, o didysis žydų kraustymasis į LDK teritoriją įvyko XVI a. ir pirmoje XVII a. pusėje. Čia apsigyveno apie 300 tūkst. žydų – apie pusę visos tuometinės žydų populiacijos, tačiau ir čia žydai nerado ilgesnės ramybės.
Prasidėjus Ukrainos kazokų sukilimui 1648 m. prieš lenkų priespaudą, buvo išžudyta trečdalis – apie 100 tūkst. žydų.
Jekaterina II 1791 metais su antru Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimu nustatė per Vitebsko gubernijos šiaurę ėjusią žydų sėslumo ribą: už Dniepro šiauriau–ryčiau nebuvo leidžiama apsigyventi žydams, išskyrus keletui turtingiausių kategorijų – pirkliams, bankininkams.
Nuo 1821 metų Rusijos imperijos teritorijoje, Ukrainoje, Rusijoje prasidėjo periodiškai besikartoję pogromai – žydų žudymai bei turto grobimas, beje, irgi, sąlygoję semitizmo judėjimo atsiradimą, emigravimą į Palestiną ir Izraelio valstybės įsikūrimą.
Pogromų priežastys įvairios. Jie kildavo tai pasklidus gandui apie žydų prisidėjimą prie vieno ar kito nužudymo, netgi, caro Aleksandro II, tai Velykų fanatizmo proga. Šios priežastys sąlygojo masinę žydų tautybės asmenų emigraciją į centrinę ir vakarų Europą bei JAV.
1827 metais Rusijos caras - imperatorius Nikolajus išleido „ukazą“ - įsaką, pagal kurį žydų vaikai buvo pradėti imti į kariuomenės rekrūtus 25 metams žymiai didesniu procentu, nei kitų tautinių bendrijų (10 berniukų nuo tūkstančio vyrų), ir nuo kur kas jaunesnio amžiaus – 10-12 metų, o ne nuo 18 metų. Matyt, todėl žydai pinigais rėmė 1831 ir 1863 metų lenkų-lietuvių sukilimus prieš carinę okupaciją.
Dėl caro „ukazo“ į Rusijos kariuomenės gretas pateko apie 50 tūkst. žydų.
Kadangi tai kartu su pogromais bei carų įvestais kitais žydų suvaržymais – aparteido atmaina, vertintina kaip žydų tautos genocidas, suprantama, kad gimė dėl to ne tik sionizmas, bet ir stipri pirmoji politinė anticarinė žydų organizacija - partija BUND.
Ji buvo įkurta Vilniuje 1897 metais su būstine name prie Lukiškių aikštės, iš esmės dviejų žydų pastangomis: švenčioniškio Arkadijaus Kremerio ir caro ochrankos nutremto į Vilnių dėl ardomosios agitacijos iš Peterburgo - odesiškio Julijaus Cederbaumo, kuris žinomas vėliau ir kaip menševikas Martovas, bolševikinės „Iskros“ redaktorius, buvęs Lenino bendražygis.
Jiems patalkino ir žydai verslininkai, todėl 1900 metais BUND, surengęs 312 streikų jau gyvavo 9 miestuose.
Po metų nuo savo įsikūrimo BUND daug prisidėjo prie Rusijos socialdemokratinės darbininkų partijos RSDDP, vėliau bolševikų, atsiradimo Minske: tapo jos autonomine dalimi, ginančia žydų darbininkų reikalus.
I carinį terorą – demonstracijų sušaudymus - buvo nutarta 1903 metais atsakyti tuo pačiu, tačiau BUND kongresas Ciuriche 1905 metais tai uždraudė.
BUND populiarumą žydų tarpe rodo 34 tūkst. šios organizacijos narių 247 skyriuose 1905-1907 metais.
IV RSDDP suvažiavime BUND įsiliejo į jos gretas, tad 1910 metais atskiras BUND teturėjo du tūkstančius narių.
VI RSDDP kongrese Stokholme 1906 metais, kuriame dalyvavo ne tik Leninas, Stalinas, bet ir socdemai nuo Lietuvos ir Latvijos Feliks Dzeržinskij, Janis Ozolas, į CK buvo išrinkti žydas Goldman bei „Bundo tėvu“ laikomas, iš kalėjimo išėjęs, švenčioniškis A.Kremeris.
Dalis žydų dalyvavo ir kairiosios pakraipos radikalių socialistinių revoliucionierių „eserų“ veikloje.
„1901 įkurta eserų Kovos organizacija (vadovas G. Geršuni, vėliau J. Azefas, B. Savinkovas) nužudė daug Rusijos valdžios pareigūnų, tarp jų – vidaus reikalų ministrus D. Sipiaginą ir V. Plevę, didįjį kunigaikštį Sergejų Aleksandrovičių.“
Žiaurusis fabrikinis Rusijos kapitalizmas, užsitęsęs jai nesėkmingas I pasaulinis karas, sukūrė palankią terpę bolševikinei, anarchistinei ir kairiųjų eserų bei BUND agitacijai karių ir darbininkų gretose prieš carizmą, kuris ir buvo jėga nuverstas.
Įvykių raidą paspartino ir 1917 metų pirmoje pusėje besitraukiančios caro kariuomenės ir kazokų kariuomenės įvykdyti žydų pogromai Vilniaus, Minsko, Vitebsko gubernijų miesteliuose, sukėlę didžiulį pasipiktinimą Rusijoje ir užsienio valstybėse.
Istorinis faktas – spalio perversmui vykdyti sudarytame Politbiure iš septynių narių keturi buvo žydų tautybės: Lev Bronštein (Trockij), Lev Rosenfeld (Kamenev), Hirsh Apfelbaum (Zinovjev), Girsh Brilliant (Sokolnikov), greta įvairių tautybių šaknų turinčių Lenino ir Stalino bei Bubnovo.
Galima teigti, kad tuo momentu BUND pagaliau atkovojo žydų tautybės asmenų formalias teises Rusijoje, tačiau netrukus patyrė politinį mobingą – išstūmimą, kaip ir daugybė kitų partijų žydų tautybės asmenų, o po to, net ir fizinį sunaikinimą stalininėse represijose, nežiūrint netgi priklausomumo sovietinėms represinėms struktūroms.
Prasidėjus sumaiščiai, kai nusiaubus Arsenalą Peterburge buvo išdalinta darbininkams 40 tūkst. šautuvų, 1917 metų spalio mėnesį Lenino ir Levo Trockio (Bronšteino) raginimu buvo bolševikų įvykdytas Peterburge Laikinosios esero Kerenskio vyriausybės nuvertimas.
Po jo daugiausiai bolševikų partijos Centro Komisteto vadovo Jakovo Sverdlovo pastangomis, beje, prieštaraujant komisarų tarybos primininkui (premjerui) Leninui, Rusijoje įvyko dar Laikinosios Kerenskio vyriausybės organizuoti rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą – „Dūmą“. Juos nelauktai bolševikams, kaip ir prognozavo Leninas, triuškinančiai laimėjo eserai, gavę du kartus daugiau balsų, nors bolševikai gavo daugumą Petrograde bei Maskvoje.
1918 metų sausio 5 dieną Peterburge, Taurijos rūmuose susirinko 410 išrinktų deputatų. Lenino pasiūlytos rezoliucijos dėl žemės ir valdžios taryboms buvo atmestos, nes eserai, vadovaujami Viktoro Černovo, turėjo analogiškas.
Viskas baigėsi iš anksto suplanuotu skilimu - bolševikai, kurie su čekistų vadovu Moisiejum Solomonovičium Urickiu (gimęs žydų pirklių šeimoje) kontroliavo apsaugą ir šaudymu į susirinkusią minią (žuvo bent 21, šimtai sužeista) išvaikė demonstraciją, 5 valandą ryto nutraukė posėdį („sargyba pavargo“), įsakė deputatams išsiskirstyti ir prie durų pastatė du kulkosvaidžius bei patrankas: įvykdė dar vieną perversmą.
Buvo sušaudyti anksčiau sulaikyti du deputatai - Konstitucinių demokratų lyderiai „kadetai“ Andrejus Šingariovas ir Fiodoras Kokoškinas. Maskvoje bolševikai taip pat sušaudė demonstraciją – žuvo 50.
Pati žydų bendruomenė skilo – Odesos rabinai bolševikų lyderiams –Trockiui, Zinovjevui ir kitiems - paskelbė cheremą.
Į raudonąjį terorą buvo atsakyta baltuoju – prasidėjo pilietinis karas, atnešęs „tik“ beveik 11-16 mln. aukų ir 2 mln. pabėgėlių emigrantų.
Vien žydų–našlaičių skaičius po „juodašimčių“ pogromų pasiekė 300 tūkst. Pats M.S.Urickis buvo nužudytas po pusantrų metų. Visapusio teroro atmosferoje ir sferoje vyravo taisyklė – kieno pusėje jėga, to ir teisingumas. Šiaip ar taip, Bresto taikos sudarymu bolševikams, klimpstantiems į vidaus kovas, smurtą ir terorą, pavyko nutraukti dalyvavimą I pasauliniame kare, tačiau teko Pabaltijį, Ukrainą ir Lenkiją perleisti Vokietijai.
Beje, raudonųjų pilietinį karą Rusijoje finansavę žydai bankininkai Felix Warburg ir Jacob Schiff milžiniška suma, bergždžiai vylėsi, kad, jį laimėjus žydų bendruomenė pagaliau įgis visas pilietines teises bei ramybę, o jie patys galės vystyti verslą.
Po Lenino mirties į valdžią SSRS atėjus maniakui Stalinui, žydai, kaip minėta, palaipsniui buvo išstumti iš aukštų postų ar net sunaikinti, ir šis procesas tęsėsi ilgą laiką. Charakteringą rusų tautybės partinės biurokratijos kovą su žydais valdininkais atspindi kad ir keletas vidinių KPSS raštų apie žydų įsigalėjimą sveikatos apsaugos sistemoje (1938 m.), aukščiausiose kultūros politikos ir Didžiojo teatro bei kultūrinės spaudos pareigybėse (1942 m.) https://thequestion.ru/questions/482344 ... v_98ec7408 .
Neabejotina, kad žydų tautybės bolševikai, menševikai, kairieji eserai ir BUND, egzistavusio iki 1921 metų, nariai labai tiko naujos valdžios aparatui dėl savo išsilavinimo ir administracinių gebėjimų bei pritapo prie savo tautiečių jau dirbusių ten.
Jie Lenino Centro komitete, komisarų kabinete bei saugume – ČK, pasak Londono „Times“ korespondento Roberto Wiltono duomenų, sudarė apie 70- 80 proc.
Jo knygos „Paskutinės Romanovų dienos“ prancūziškame 1920 m. leidime rašoma, kad iš 556 svarbių sovietų valdžios funkcionierių per stebėtą periodą net 457 buvo žydų tautybės.
Nurodoma kažkelintos Sovietų vyriausybės tautinė sudėtis: greta vadovo ruso V.I. Ulyanovo (Lenin), ruso užsienio reikalų komisaro G.V.Čičerino, gruzino, tautybių reikalų komisaro J.Džiugašvili (Stalin), ruso, švietimo komisaro A.Lunačarsko, armėno Žemės ūkio komisaro P.Prošjano, jis pateikė kitų komisarų žydų pavardes ar pseudonimus (Trockis, Luorie, Schlikter, Lander, Kaufman, Schmidt, Lilina, Spitzberg, Zinoviev (Apfelbaum), Anvelt, Gukovs, Volodarskij (Goldstein), Uritsky, Shteinberg, Fenigstein, Savitch, Zaslovski).
Padaryta išvada, kad iš 22 Lenino vyriausybės nario – 17 buvo žydai.
Analogiškai, pasak R.Wiltono, iš Visos Rusijos Centrinio Vykdomojo komiteto (bolševikinio parlamento - VCIK) 61 nario, 41 buvo žydų tautybės, o iš 36 vadovaujančių Lenino saugumo – Maskvos ČK darbuotojų, pasak R.Wiltono net 21 buvo žydų tautybės.
Nustatyti R.Wiltono knygoje pateiktų sąrašų patikimumą nėra paprasta dėl istoriografinės medžiagos internete stygiaus apie 1917-1920 metais įvykusius net aštuonis Rusijos sovietų atstovų suvažiavimus, ir apie besikaitaliojusių VCIK ir atitinkamų vyriausybių sudėtis.
O tai tik didina įtarimą, kad Leninas, pamatęs I savo vyriausybės neefektyvumą, kurioje tebuvo vienintelis žydas – Trockis, netrukus nusprendė pasitelkti daugybę išsilavinusių ir turėjusių administracinių gebėjimų žydų tautybės asmenų, o partiniuose archyvuose gerokai vėliau buvo atliktas šių dalykų nuslėpimas – istorijos „valymas“.
Gi atlikta istorinių faktų analizė parodė, kad dešiniuoju antisemitu laikomas R.Wiltonas, bent jau daugeliu atvejų, iš tiesų pateikė istorinių asmenybių, užėmusių permainų metais įvairiausius postus pavardes.
Štai Lourie (Larin) dirbo Ūkio taryboje ir buvo vienas „Gosplano“ autorių, Šlichteris tapo žemės ūkio komisaru po Miliutino, Landeris buvo valstybės kontrolės komisaru, Kaufmanas dirbdamas Žemės komitete rengė agrarinę reformą, Lilina rūpinosi socialine globa Petrograde, Zinovjevas vadovavo Petrogrado gynybai, vėliau – komunistų internacionalui, Volodarskis užsiėmė propaganda, Urickis – ČK, Shteinberg buvo Teisingumo komisaru, Fenigstein darbavosi vykdomajame komitete.
Išplitę bolševikų – vadovaujančių darbuotojų žydų sąrašai - yra pateikiami ne vienoje knygoje, jie vietomis prasilenkia su realybe, kai keletas latviškų pavardžių priskiriamos žydiškoms (Gailis, Lacis).
1921 metais „Wiltono sąrašai“ V.Michailovskio buvo skelbti jau New Yorke, todėl, atsižvelgus ir į tuometinį „sugedusio telefono principą“ juos reikėtų laikyti, visgi, ir baltosios rusų emigracijos informacinio karo akcija, siekiant bolševizmą suplakti su semitizmu.
Taip gimė ir žydų-masonų suokalbio prieš pasaulį mitas. Mūsų nagrinėjamos temos atveju yra svarbiausia pats tokių sąrašų publikavimo ir jų plačiausio paplitimo faktas.
1918 m. balandžio mėnesio VCIK VI šaukimo sesijos protokoluose yra R.Wiltono minėtų ir neminėtų žydų pavardžių : Abramovič, Griunštein, Zaks, Levin, Rozengolc, Šteinberg, Eideman, Flaksman ir kitos, o 1918 rugsėjo mėnesio VCIK protokoluose figūruoja tik keletas R.Wiltono minėtų žydų pavardžių: Veinberg, Dimanštein, nes jau tada išryškėjo bolševikų ir BUND priešiškumas.
Visos Rusijos Centro Vykdomajam Komitetui iš tiesų vadovavo Jakovas Sverdlovas, žydas, beje, rekrūto sūnus, o kiti žymiausi buvo Rosenfeld (Kamenev) ir Apfelbaum (Zinoviev), Radek (Sobelsohn), su kuriais maniakas Stalinas netruko susidoroti.
Politiniame komunistų biure atsirado etniniai rusai – A.Rykovas ir M.Tomskis. Tokios politikos pasekmė – ir garsioji žydų gydytojų byla praėjus 15 metų https://lsveikata.lt/aktualijos/gydytoj ... andus-7906 .
Iš „Wiltono sąraše“ nurodytųjų A.M.Plechanovo žinyne „VČK enciklopedija“ tėra keturios pavardės – Vokietijos pasiuntinio Mirbacho žudikas Blumkin, kovotojas su bankiniu sabotažu Galperstein, Minsko ČK vadovas Routenberg, Dzeržinskio pavaduotojas Sachs.
Dar keturios pavardės, tikriausiai, buvo iškraipytos, kitas 12 neįmanoma patikrinti, galbūt, todėl, kad keistos žydiškos pavardės į rusiškas.
J.Sverdlovo brolis Michailas, nurodytas sąraše, buvo diplomatas, galbūt, priklausęs ČK agentūrai, kaip dabar aiškinama, dirbo ... Prancūzijos žvalgybai.
Gi enciklopedija mirga ČK darbuotojų Blato, Bliumkino, Berenzono, Bako, Veinštoko, Zilbermano, Zingermano, Feldmano Kaplano, Kaufmano, Kacelstono, Lurje, Chackelevičiaus, Šteinbergo ir kitomis pavardėmis. Daugelio jų likimas baisus – per 1937 metais prasidėjusį didįjį valymą jie paskelbti liaudies priešais ir sušaudyti.
Istorikas L.J.Kričevskis nustatė, kad vadovaujančiuose ČK organuose 1920 m. dirbo 77 proc. rusų, o toliau gausiausi buvo žydai, sudarę 9.1 proc. kadrų – du kartus didesnė nei gyventojų proporcija. Tokia buvo BUND įtaka.
Pirmųjų koncentracijos stovyklų – GULAG sistemos preliudijos kūrėju buvo Naftalij Aronovič Frenkel, kalinių išnaudojimą Baltijos – Baltosios jūros kanalo kasime kuravo Aaron Soltz, o 1934-1937 metais Jenokh Geršonovič Jehuda - Jagoda vadovavo saugumui - NKVD.
GULAG konclageriai
Ir nors bolševikų partijos gretose, vien 1917 metais išaugusiose nuo 25 tūkst. dešimteriopai iki 300 tūkst., žydų tautybės asmenys galiausiai tesudarė tik 4 proc. – tai maždaug atitiko nacionalinę Rusijos gyventojų sudėtį - tačiau valdžioje jie tuo metu vis tik sudarė nemažą įtakingą grupuotę. Juolab Leninas rašė, kad mužikiškos Rusijos inteligentas tai yra žydas arba turintis jo kraujo.
Istorinėje literatūroje yra nušviesta kairuolių žydų tautybės asmenų ardomoji veikla ir kitose valstybėse. Šiaip ar taip, gerai žinomi, populiarūs partiniai veikėjai Trockis, Kamenevas, Zinovjevas ir visa BUNDo veikla sukūrė ir atitinkamą bolševikų partijos įvaizdį. Būtent todėl ir susikūrė pasaulyje iš dalies ir mitas, kad bolševikų partija, tai žydų partija. Mitas, kuris buvo itin gajus ir tarpukario Lietuvoje.
Galima teigti, kad didelę dalį vadovaujančių Lenino bolševikų partijos veikėjų sudarė tiesiog prisitaikę prie sistemos – kolaboravę su kitais, terorą naudojusius kovoje dėl valdžios komunistais, žydai, kurie dar ir sankcionavo ar tiesiogiai vykdė masines represijas prieš ukrainiečius –„holodomorą“, kaip ir savu laiku prieš lietuvius, pradedant Lietuvos karu su bolševikine Rusija 1918 metais ir tęsiant 1940 metų Lietuvos sovietine okupacija bei didžiaisiais 1941 metų birželio 14-18 dienos trėmimais, kuriuose gyvenimai tapo sulaužytais apie 17 500 Lietuvos gyventojų – pražuvo 85 proc.
Neadekvatus, žiaurus ir nepateisinamas atsakas prieš visą žydų bendruomenę, į kurį įsitraukė ir dalis artimųjų netekties skausmo ir propagandos apkvaitintų ar sovietų kalintų (Antanas Impulevičius), vietinių žemos moralės, kerštingų, nepripažinusių jokio teisėtumo ir teismo, ar net sadistiškų civilių, netruko sugrįžti su hitlerinės Vokietijos pradėtu pasauliniu karu.
Jam sąlygas sudarė Miuncheno suokalbis prieš Čekiją, bandęs tuoj pat nukreipti Adolfą Hitlerį karui rytuose, garsusis Ribentropo-Molotovo paktas, su kuriuo Stalinas vylėsi, kad Hitleris užėmęs Lenkiją visomis pajėgomis puls Angliją ir susidarys sąlygos pergalingam Raudonosios armijos žygiui per visą Europą, kaip ir neįvykusiai prieš du dešimtmečius pasaulinei revoliucijai.
Raudonosios armijos, kovojusios su hitlerininkais, gretose kovėsi 501 tūkst. žydų tautybės karių, kurių žuvo beveik 200 tūkst. Armijos, kuri po karo „užmiršo“ išeiti iš daugelio užimtų valstybių pusšimtį metų.
Lietuvių ir žydų santykiai tarpukaryje
Nereikia stebėtis, kad ne tik Lietuvoje tarpukaryje Rusijos bolševikų partija, kaip ir kitur veikę komunistai, buvo tapatinami su žydų partija, o tuometinis antisemitizmas, būtent, turėjo daugiausia antibolševizmo bruožų, nukreiptų prieš Kremliaus kurstytą „pasaulinę revoliuciją“.
Mane auginusi mamos teta man pasakojo, kad jų kaimynai žydai Kaune buvo labai geri žmonės, tačiau, dalis žydų dalyvavo bolševikų – pažodžiui „žydų partijoje“.
Prezidentas Antanas Smetona savo straipsniuose kėlė žydų įsigalėjimo pavojų, kadangi jie ir versle užėmė stiprias pozicijas.
Tarp keturių sušaudytų komunarų vienas yra žydų tautybės – Rafail Čiornyj.
Nereikia itin stebėtis ir dėl antisemitinių pasisakymų ir prieškariniuose generolo Vėtros – Noreikos rašiniuose.
Kitas dalykas pataikavusio Adolfui Hitleriui– Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje - Kazimiero Škirpos spausdinti teiginiai, kuriuos jis jau po karo savo atsiminimuose kupiūravo: „Antai tas pats Škirpa, savo knygoje cituodamas „Lietuvai išlaisvinti nurodymus“, sakinius apie planuojamą žydų likimą išbraukė. Praleisti visi nurodymai, ištisi sakiniai, raginantys imtis antižydiškų veiksmų karo atveju. Žinoma, kad dokumentai kupiūruoti, autorius nepažymėjo. Neatsitiktinai iš „Lietuvai išlaisvinti nurodymų“ „dingo“ tokios vietos kaip: „Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietinio ir žydijos išnaudojimo […] reikia Lietuvoje sukelti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų net minties prileisti, kad nepriklausomoje Lietuvoje jie turėtų bent minimalių teisių bei bendrai gyvenimo galimybių.“ Parašas – Lietuvos aktyvistų frontas, Berlynas. 1941 metų kovo mėnesio 24 diena (Dokumentas LVIII)“ (https://www.lsdp.lt/wp-content/uploads/ ... as-100.pdf , aut.J.Argustas).
Galima teigti, kad tarpukaryje, nežiūrint tam tikro retorinio priešiškumo, žydų bendruomenė buvo pilnai integravusis į Lietuvos politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą, o Tautiškos giesmės giedojimas Sinagogoje, pagerbiant Vasario 16, tik rodo jų lojalumą ir supratingumą. Komunistai veikę pogrindyje taip ir liko marginalais.
Beje, Adolfo Hitlerio antisemitizmas, kaip rodo „Mein Kampf“ analizė, yra kilęs dėl to, kad jis, grįžęs iš I Pasaulinio karo fronto, kur buvo sužeistas, pasipiktino žydijos įsitvirtinimu karo sandėliuose – intendantūroje, o kai jį nepriėmė studijuoti architektūros Vienoje, įsidarbino statybose – patyrė žydų profsąjungiečių reketą.
Visa tai vėliau išvirto absoliučiai neadekvataus atsako viena motyvacijų – nacių vykdytu holokaustu, kurio aukų skaičius vertinamas net 6 mln. Aukų, kurių dauguma – žydų tautybės civiliai. Žmonės gali viską, tačiau istorijoje ypatingas vaidmuo tenka abejingiesiems – dažnai, smulkiems savanaudžiams –„kad tik ne mane“, kaip ir apkvaitintai, pataikaujančiai valdžios manijakams, miniai.
Lietuvos bolševikų vado Antano Sniečkaus aplinkoje buvo ne tik jo sugyventinė žydė M.Chodosaitė, bet ir jo žmona M.Bordonaitė. Komunistų veikėjas, dalyvavęs diversinėje sovietų armijos grupuočių veikloje – Genrichas Zimanas, Karolis Didžiulis (Grosmanas), tai tik vienetai.
Lietuvos bolševikų partijoje apie 1940 metus 17 proc. narių buvo žydų tautybės, o tyrinėtojas Arvydas Damijonaitis suskaičiavo net 2055 žydų tautybės asmenis represinėse Lietuvos SSR struktūrose (matyt, įtraukęs ir 2 tūkst. LKP(b) narių, tapusius komunistais pokaryje), kurie kovojo su Lietuvos partizanais bei kruopščiai atskleidinėjo nacių ir su jais kolaboravusių asmenų nusikaltimus, slėpdami ar ignoruodami savus (pvz. Petro Raslano dalyvavimą Rainių miškelio žudynėse, partizanų kankinimus, turtingų ir išsilavinusių žydų trėmimą į Sibirą).
Partinių vadovaujančių bei KGB struktūrų valymas vykęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS, nuo žydų tautybės pareigūnų, intensyvėjant emigracijai į Izraelį, 1960 – 1980 metais dar laukia istorinių tyrinėjimų.
Istorijos tyrinėtojai Rūta Vanagaitė ir Arkadijus Vinokuras
Po tokios neišvengiamai ilgos įžangos jau galima padaryti akivaizdžių išvadų. Bet pirma pastebėsiu, kad ir man ne mažiau, nei jiems skauda dėl 1945 m. kovo pabaigoje nuo „Smerš“ budelio rankos kritusios mano Močiutės, palikusios našlaičiais ketvertą, motinos pusbrolių ir puseserės tremtinių ar susisprogdinusio bunkeryje Josvainių miške jauno tėvo pusbrolio likimų.
Teatrologės Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ savo faktografija ir dokumentalumu yra sukrečianti, tačiau, kadangi visiškai neaiškina, kokios istorinės ar asmeninės aplinkybės pastūmėjo į kolaboravimą su naciais - žudymų vykdymą - dalį Lietuvos gyventojų po 1940 metais prasidėjusių sovietinių represijų ir 1941 metų birželio mėnesio trėmimų, ji paliko dirvą vešėti nuomonėms bei gandams ir priešiškai propagandai, kad lietuvių tauta yra fašistai iš prigimties.
R.Vanagaitei paskleidus insinuacijų Adolfo Ramanausko – Vanago pusėn, leidykla „Alma Litera“ vietoje deramo atkirčio dėl neleistino jos istorinių įvykių pateikimo vienpusiškumo, išėmusi jos knygą iš pardavimo, „iššovė į koją“ Lietuvai, nes ji nuskambėjo plačiame pasaulyje kaip holokausto Lietuvos teritorijoje slėpėja ir savų budelių dangstytoja.
Vaikų linksmintojas klounas Arkadijus Vinokuras, nors jam asmeniškai ir aiškinau šias tiesas ir lietuvių bei žydų konflikto neatleistinas motyvacijas, jis vis tiek kupiūruoja istoriją, eliminuoja iš jos neatsiejamos visumos pagrindinį kontekstą, ir tuo netiesiogiai įteiginėja vos ne lietuvių – genetiškai sąlygotų žudikų bei fašistų garbintojų - tautos įvaizdį.
Kas kad jis rašo:“ Skaitykite šia tema ir mano knygą „Mes nežudėme“, kurioje teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų“.
Vl.Putino istorinės „tiesos“ per Kremliaus ruporus bei Izraelio tribūnas sklinda po visą pasaulį, tačiau A.Vinokuras rašo: „Visa tai stumiantys žmonės užsiima tuo, kuo patys kaltina V. Putino režimą.“
A.Vinokurui visiškai nerūpi, kad Jonas Noreika - generolas Vėtra, infiltravęs į nacių administraciją dar 1941 metų rugpjūtį – tapęs Šiaulių apskrities viršininku, jau kitais metais įsijungė į plačiau organizuotą pogrindį, o išlaukęs momento 1944 metais sabotavo lietuvių paėmimą į SS diviziją ir tuo išgelbėjo tūkstančius nuo žūties po bolševikų tankais, bet buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Mažiausiai - dviprasmis žmogus.
A.Vinokuras drįsta netgi tyčiotis iš istorinės asmenybės – į TV kamerą kalbėjo: „kas jis per kovotojas, jei neiššovė nei vieno šūvio?“.
A.Vinokūro netenkina ir atrasti Pasaulio teisuolio su kitais gelbėjusio žydus nuo nacių, kunigo Jono Borevičiaus autentiški liudijimai, kad J.Noreika ragino gelbėti žydus https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/n ... 18-1250192 .
Nelengva nustatyti, kuriuo momentu pakito Noreikos požiūris į žydus iš antibolševikinio-antisemitinio į siaubingos nelaimės ištiktą, gelbėtiną tautą, visų pirma jo kova su fašizmu už Nepriklausomą Lietuvą.
Palikime tai jau psichologams bei istorikams, bet nepaminkime nekaltumo prezumpcijos. Biurokratinius nacių raštus būtų pasirašinėjęs bet kuris kitas asmuo jo vietoje, o didžiulės drąsos ir pasiaukojimo turėjęs Noreika išlaukė savo momento.
Bandant įvertinti visas itin aktualias dabar istorines tų dramatiškų įvykių aplinkybes, būtina kalbėti ne tik vien apie holokaustą, bet ir apie jo aplinkybes – dalies žydų prisidėjimu vykdytą, tiek ir ukrainiečių tautos, kurių atstovai - kaliniai sudarė daugumą GULAG–uose, kaip ir lietuvių tautos atžvilgiu įvykdytą ekvivalentų „bolšekaustą“ – bolševikišką naikinimą, kadangi Lietuvos aukų kiekis su padėjusiais galvą partizanais, tarp kurių istoriko A.Bubnio teigimu prisidėjusių prie žydų represavimo tebuvo tik daugiausia vienas procentas (iš tremties Lietuvos gyventojų grįžo tik trečdalis, tarp jų buvo ir tų pačių turtingesnių ar inteligentiškesnių žydų), yra tos pačios eilės, kaip ir žydų netektys.
Vien Ukrainos praradimai holodomoro metu vertintini nuo 5.5 iki 10 mln. (Rusijoje pateikiamas tik 3 mln. 918 tūkst. skaičius) - mirusiųjų iš bado dėl partinės „išbuožinimo“ kampanijos, sužlugdžiusios žemės ūkį, kai jėga iš kaimiečių buvo atimti grūdai bei gyvuliai ir turtingesni buvo masiškai tremiami, jėga neleidžiant pasilikusiems išvykti.
Pažvelgus į holodomoro žemėlapį, paaiškėja, kur išnyko gausi Donecko, Luhansko bei kaimyninių Rostovo, Stavropolio ir Kubanės ukrainiečių bendruomenė ir kas užpildė jos vietas, bei kodėl Kremliui dabar sekasi kelti nesantaiką rytų Ukrainos teritorijoje.
Nedera užmiršti, kad pagal Jenocho Giršovičiaus Jehudos (Jagodos) direktyvas Šiaurės Kaukazo srityse išbuožinimą vykdžiusiam Lazariui Kaganovičiui, Ukrainoje talkino GPU (saugumo) vadeivos Zinovijus Kancelsonas, Izraelis Ivanovskis(Gibšman) ir „netinkami nevadovaujančiam darbui“ komunistai – ukrainiečiai.
Tiesa, holokaustas yra tiesmukiškesnis, aiškesnis, nes akivaizdesnis, o „bolšekaustas“ yra ne toks tiesioginis, lėtesnis, netgi „gamtos pasekmė“, jis turi ir partinės linijos paveldo bruožų, tačiau rezultatas analogiškas: žuvę milijonai.
Ar „bolšekaustą“ būtų galima vadinti ir „bolše-juden-kaustu“ – bolševikiniu žydišku naikinimu, priklausytų nuo konkretaus žydų bolševikų ir komunistų indėlio į represijas. O tai jau reikalauja didžiulio objektyvaus istorikų įdirbio.
Yra žinomas posakis apie Ukrainos GPU – tai Birobidžanas. Rašoma, kad saugumo Ukrainoje gretose sudarę daugiau nei trečdalį (38 proc.) žydų tautybės asmenų holodomoro laikotarpiui gavo papildymą - net iki 67 proc., tačiau atlikę savo juodą darbą ir prieš tautiečius, vėliau beveik visi jie buvo paskelbti „liaudies priešais“ ir sušaudyti. Tokia buvo stalininė ekonominė ir nacionalinė antipolitika – klasių ir tautų kurstymas.
Lietuvos gyventojų netektys dėl bolševizmo Adolfo Damušio vertintos 473 tūkst. (istorikas Arvydas Anušauskas rašo, kad bent 332 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo kalinti, tremti ar išsiųsti į GULAG konclagerius, o vien Lietuvoje nužudyta buvo 26.5 tūkst.), yra tos pačios eilės, kaip ir žydų, nužudytų II pasaulinio karo metais: nuo nacistų rankos įvairiais vertinimais Lietuvos teritorijoje tarp 120 – 195 tūkst.
Negali būti jokio pateisinimo nei budeliams, suvariusiems į getus nelaiminguosius, ir negailestingai žudžiusius juos, nei pasmerkusius alkanai ar nuo ligų atėjusiai mirčiai gyvuliniuose vagonuose ar tremties gūdumoje.
Tačiau būtina atseikėti pelus nuo grūdų – istorinės aplinkybės buvo sudėtingos, o gyvenime būta ne tik išgalvotų „štirlicų“.
Deja, Lietuvos istorijos institutas, liaupsinamas A.Vinokuro, neskiria tam reikiamo dėmesio.
Gi Seimo Istorinės atminties komisijos pirmininko prof.A.Gumuliausko poziciją dėl tų įvykių vertinimų būtina net gerokai sugriežtinti daugybės bolševikų vadovybėje buvusių žydų – teroristų bolševikų kolaborantų atžvilgiu.
Partinė neveika, nesipriešinimas, prisitaikymas, tylus pritarimas bet kuriam valdžios maniakui, kolaboravimas ar net sadistiškas žudymas bei pasmerkimas milijonų žmonių pražūčiai negali būti traktuojami kaip nors kitaip, kaip nusikaltimai žmogiškumui.
Bendras bolševizmo aukų kiekis susumavus pilietinio karo, holodomoro bei kitų represijų pasekmes yra vertintinas sunkiai suvokiamu 20 mln. kiekiu, todėl atėjus tiesos momentams, kraupioje mirčių statistikoje tarp nacizmo ir bolševizmo dedamas panašumo ženklas, nors pirmi vadovavosi cinišku rasinio išskirtinumo ideologija, o antri gražbyliavo apie būsimą pasaulinį komunizmo rojų.
Jefreitoriaus Adolfo Hitlerio ir mušto vaikystėje batsiuvio sūnaus Stalino su jų abiejų pataikūnų bei prisitaikėlių „piramidėmis“ indėlis į pasaulio istoriją yra daugiau nei kolosaliai siaubingas.
Žinoma, kolektyvinės atsakomybės taikymas tegali būti moralės kategorija, o ne fizinio keršto – kiekvienam turi būti atseikėta pagal nuopelnus, tačiau kiekviena tauta ar bendruomenė turi ir dalį atsakomybės už savo lyderių veikas. Tačiau ją nustatinėti turi teismai ir istorikai bei dvasiškiai, o ne maniakai sadistai ir budeliai.
Moralinė pozicija dabar tėra vienintelė: mes tegalime bendrai apgailėti žuvusius ir nukentėjusius nuo bolševizmo ir nacizmo, tiek lietuvius, tiek žydus, tiek ir kitų tautybių žmones, padėjusias galvas ir II pasauliniame kare.
Juk žuvusiųjų tankis platybėse nuo Uralo iki Gibraltaro yra toks – po žuvusį 250 m atstumu į visas puses.
Suprantama, kad holokaustas vykdytas visoje Europoje, su 6 mln. aukų, pasaulyje yra labiau matomas ir juntamas, nei lokalus prieš Lietuvos gyventojus vykdytas „bolše-juden(!?) - kaustas“, nuo Rainių, Pravieniškių ar Panevėžio gydytojų žudynių nusidriekęs tremtimis į pražūtis Sibiro speiguose, Vorkutos kasyklose ar Kazachstano pekloje.
Dar ir dangstomas Rusijoje neleidimu vykti mūsų jaunimui vykti į palaidojimų vietas – vizų neišdavimu.
Kas atlygins Lietuvių tautai ir liaudžiai už patirtus milžiniškus, materialinius milijardinius bei demografinius, kultūrinius nuostolius?
Galima teigti, kad propagandinis šių vienodai skaudžių Lietuvos mastu tiek žydams, tiek lietuviams, netekčių atvaizdavimas viešoje erdvėje pasaulyje bei Lietuvoje yra geriausiu atveju 8:2, o, deja, ne 5:5.
Todėl A.Vinokuras toliau to nenorėdamas (ar net norėdamas, bet žydiškai gudraudamas: „Naudingi idiotai nesupranta arba apsimeta nesuprantantys, kad žaidžia pagal V. Putino režimo jiems primestas istorijos klastojimo taisykles.“, - apie konkrečiai vykdytą „bolše –juden(!?)-kaustą“ Vinokuras tyli), vis tiek prisideda prie Kremliaus propagandinės mašinos veiklos ir klaidina bedrapartiečius. Ir dar aitrina gyjančią santykių žaizdą bei skatina kaltės kompleksą.
Ir nereikia kiekvienai patriotiškai Kovo 11-os eisenai „prižiūrėtojų“, uoliai demonstruojamų TV, kad ir Dovydo Kaco, kurio jausmus puikiai suprantame, asmenyje, nes obalsis „Lietuva lietuviamas“ tereiškia pergalingo išsilaisvinimo iš Kremliaus diktato džiaugsmą, o provokatorius mes patys sudrausminsime, ir tam yra policija.
Įsivaizduokite Izraelio atsikūrimo dieną – gegužės 14-ą antižydiškus-antibolševikinius pasisakymus TV. Kam tai būtų naudinga?
Tą jaunuomenės ir inteligentijos pilną Kovo 11-os šventinę eiseną būtina šviesti dar nuo mokyklos suolo, todėl istorijos vadovėliuose ir holokaustas, ir visos kitos su tuo susiję Lietuvos netektys turi būti išdėstomas aiškiai ir pilnai.
Juolab nacistinė propaganda, pasigavusi „Wiltono sąrašus“, gerokai perlenkusi su bolševizmo aukų kiekiu – 30 mln., tuo teisino savo žygį į rytus - „Drang nach Osten“.
Keletas konstruktyvių siūlymų
Artėjant svarbiam istoriniam jubiliejui – antihitlerinės koalicijos pergalei prieš fašizmą, vandalizmo aktu – Noreikos atminimo lentos sudaužymu - atliktu šį pavasarį teisininko Stanislovo Tomo, viešoje erdvėje tapo sureikšminta generolo Vėtros - Jono Noreikos tema, o alėjos pervadinimu Gedimino kalno papėdėje bei pamosavimu trispalve policijos panosėje – ir Kazimiero Škirpos.
A.Vinokuras dėl abiejų istorinių asmenų drįsta šokti į akis net Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai.
Pastebėsiu, kad šių istorinių tarpukario ir karo meto kontraversiškų asmenybių vertinimas yra ne diletantų rašeivų, gatvės politikierių reikalas, o mokslininkų istorikų, sociologų, demografų ir psichologų darbas.
Todėl Seimas turėtų nedelsiant kreiptis į Lietuvos Mokslo tarybą su prašymu pradėti įstatymu numatytą reikšminį mokslinį tyrimą tema: „Kazimiero Škirpos bei Jono Noreikos istorinis–psichologinis vertinimas bolševizmo-nacizmo priešpriešos kontekste“, pasitelkiant net Izraelio mokslininkus.
Tam, kad rastųsi aiškiai argumentuota išvada ir dingtų pretekstai žeminti ekvivalenčiai atkentėjusių lietuvių nacionalinį orumą emocionaliems žydų tautybės ar kitų interesų turintiems asmenims–marginalams bent jau dalyje problematikos.
Juk ir J.Ambrazevičiaus-Brazaičio Lietuvos laikinos vyriausybės istorijoje bei aplinkoje buvo ir sukilimo dalyviai - didvyriai, rizikavę gyvybėmis ir žuvę, bei naujieji ministeriai, naiviai vylęsi išskirtinio hitlerininkų dėmesio, ar net pasaulio teisuoliai – žydų gelbėtojai.
Bet jei nėra aiškios mokslinės pozicijos, URM neduoda reikiamo atkirčio globaliai propagandinei kampanijai, nukreiptai prieš Lietuvą.
Įvykus stebuklui - po daugiau nei dviejų su puse tūkstančio metų pagaliau, kad ir sunkiausiomis aplinkybėmis, didžiulio priešiškumo ir tebesančių grėsmių aplinkoje atsikūrusiai Izraelio valstybei, būtina visomis priemonėmis padėti - rasti jiems bendrą kalbą su palestiniečiais bei visa Arabų lyga ir tam nukreipinėti visas mūsų bei kitų ES valstybių dvasiškių, politines bei diplomatines pastangas, o ne leisti būti žeminamiems ir klampinamiems primetinėjamuose lokaliuose naratyvuose.
Būtina duoti atkirtį tiek nacionalizmo (ir didžiarusiškos slavianofilijos) pagrindu kylančiam antisemitizmui, tiek ir antilietuviškumui.
„Vanagaitėms ir Vinokurams“ tegalime pasakyti – pasižiūrėkite į „Jūsiškius“ ir savo vienpusiškumu nekupiūruokite bei tuo neklastokite Lietuvos ir pasaulio istorijos.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
