Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Laisvės kryžkelės. Lietuvos laikinoji Vyriausybė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės antrasis atkūrimas 1941-06-23; Lietuva okupuota Vokietijos 1941-1944 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Laisvės kryžkelės. Lietuvos laikinoji Vyriausybė

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Laisvės kryžkelės. Lietuvos laikinoji Vyriausybė

Parašytas: 05 Rgs 2007 23:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Laisvės kryžkelės. Lietuvos laikinoji Vyriausybė

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
2007-07-09
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/64627

Šioje laidoje kalbėsime apie 1941 m. birželio pabaigoje suformuotą Lietuvos laikinąją Vyriausybę bei jo veiklą.

Pirmiausia aptarkime Laikinosios Vyriausybės formavimosi aplinkybes bei tuometinę situaciją Lietuvoje. Todėl pradėkime nuo Birželio sukilimo, kuris ir atvėrė kelius tai Vyriausybei formuoti. Kokie buvo pagrindiniai to sukilimo tikslai?

Pagrindinis tikslas buvo išsivaduoti iš sovietinės okupacijos, po to - deklaruoti nepriklausomybės atkūrimą, sudaryti Laikinąją Vyriausybę ir pateikti vokiečiams įvykusį, pačių lietuvių įvykdytą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo faktą. Birželio 23 d. 10 val. ryto Lietuvos aktyvistų fronto įgaliotinis Levas Prapuolenis su būreliu vyrų užėmė Kauno radiofoną ir Lietuvos aktyvistų fronto vardu paskelbė: „Sovietų Sąjungos okupacijai galas; galas sovietų prievartai ir klastai, kuria Lietuvos valstybė buvo tariamai įjungta į Sovietų Sąjungą, atstatomas Lietuvos suverenumas ir skelbiama Laikinoji Lietuvos Vyriausybė tokios sudėties... Tautiečiai kviečiami išvalyti savo gyvenamąją vietą nuo okupantų ir perimti vietinę administraciją į savo rankas“. Kilus sukilimui daugelyje Lietuvos vietovių buvo atkurta vietos administracija, daug kur sukilėliai perėmė valdžią, nors aukos tikrai buvo didelės – vien sukilimo metu žuvo apie 2000 savanorių.

O kas tuo metu įėjo į Lietuvos laikinąją Vyriausybę?

Paskelbtieji Laikinosios Vyriausybės pareigūnai buvo gerai žinomi lietuvių visuomenei. Jie atstovavo pačioms įvairiausioms politinėms srovėms bei ideologijoms, nors įėjo į Vyriausybę ne kaip tos ar kitos politinės grupės delegatai, bet veikiau kaip privatūs asmenys. Vyriausybės paskelbtoji sudėtis buvo tokia: ministras pirmininkas – pulk. K. Škirpa, Lietuvos pasiuntinys Berlyne, užsienio reikalų ministras – adv. R. Skipitis, vidaus reikalų – adv. Vl. Nasevičius, švietimo – prof. J. Ambrazevičius, krašto apsaugos – gen. St. Raštikis, žemės ūkio – prof. B. Vitkus, finansų – J. Matulionis, darbo – dr. J. Pajaujis, pramonės – dr. A. Damušis, komunalinio ūkio – arch. V. Žemkalnis-Landsbergis, prekybos – V. Statkus, kontrolės – Pr. Vainauskas. Tiesa, ne visi paskelbtieji pareigūnai norėjo užimti savo postus, bet, atsižvelgdami į valstybės interesus, vis dėlto tie, kurie turėjo galimybę, pradėjo eiti pareigas.

http://www.bernardinai.lt/bern/m/m_imag ... w20139.jpg

Laikinosios Vyriausybės ministras pirmininkas prof. Juozas Ambrazevičius

Pirmasis Laikinosios Vyriausybės posėdis įvyko birželio 24 d. Kaip minėta, ne visi paskirtieji ministrai galėjo į jį atvykti. Prekybos ir vidaus reikalų ministrai bolševikų jau buvo suimti ir išvežti. Finansų, darbo, žemės ūkio ministrai tebebuvo Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Užsienio reikalų, krašto apsaugos ministrai ir pats premjeras tebebuvo Berlyne. O perimti vadovavimą reikėjo labai skubiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių: viena, bolševikų paskirtieji komisarai ir kiti pareigūnai buvo išvykę su besitraukiančia Raudonąja armija ir palikę savo įstaigas be jokios vadovybės; antra, reikėjo pranešti vokiečiams įvykusį Lietuvos suverenumo atkūrimo faktą, kol dar jų kariuomenė nepasirodė. Kaip buvo išspręsta ši problema?

Pirmiausia pulk. K. Škirpos pareigas tuojau pat perėmė švietimo ministras J. Ambrazevičius, kuris premjero pareigas ėjo visą Laikinosios Vyriausybės veikimo laiką. Vietoj bolševikų išvežtųjų ministrų buvo pakviesti nauji – vidaus reikalus perėmė tik iš kalėjimo išėjęs pulk. V. Šlepetys, prekybos ministro pareigos perduotos kontrolės ministrui Pr. Vainauskui. Teisingumo ministru patvirtintas M. Mackevičius, susisiekimo – inž. A. Novickis, sveikatos – dr. K. S. Vencius, taip pat paskirti ministrų pavaduotojai: teisingumo – I. Kurklietis, žemės ūkio – J. Venclova, švietimo – J. Rainys, prekybos – dr. Pr. Padalskis, susisiekimo – K. Germanas, komunalinio ūkio – arch. Vl. Švipas. Galima sakyti, atsižvelgiant į ekstremalias aplinkybes, Vyriausybė buvo suformuota per rekordiškai trumpą laiką.

Kokie buvo pirmieji Vyriausybės sprendimai? Nuo ko buvo pradėta?

Pirmiausia teko susidurti su sovietiniais įstatymais, kurie jau tuo metu realiai buvo pradėti įgyvendinti. Tada jau buvo panaikinta nemažai Nepriklausomos Lietuvos įstaigų ar sukurta naujų. Laikinajai Vyriausybei pirmiausia teko sovietinius įstatymus skelbti negaliojančiais ir grąžinti įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš bolševikinę Lietuvos okupaciją. Taip pat pradėti skelbti dekretai bei potvarkiai faktiškai kone visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, vietoje liaudies teismų ir jų įstatymų, grąžinta buvusių Lietuvos teismų tvarka. Vietoj nacionalizacijos ir kolektyvizacijos valstybinis gyvenimas vėl grindžiamas privačia nuosavybe ir privačia iniciatyva, grąžinant žemės, namų, kapitalo, įmonių nuosavybę, taip pat grąžinta ideologinių įsitikinimų laisvė.

Tačiau ir šiandien dar tenka girdėti, jog Lietuvos laikinoji Vyriausybė buvusi grynai provokiškos orientacijos ir faktiškai vykdė Vokietijos politiką. Kiek čia yra tiesos?

Aiškiai atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos gyvenimo formų, Laikinoji Vyriausybė stengėsi niekaip nesiangažuoti ir Vokietijos atžvilgiu. Tiesa, buvo pritarta Vokietijos kovai su bolševizmu, tačiau Laikinoji Vyriausybė nei žodžiu, nei raštu nieko nepareiškė, kas kažkaip diskredituotų Lietuvos suverenumo idėją ar būtų einama į kokią politinę sąjungą su Vokietija.

Bet čia iškyla dar vienas klausimas. Iki šiol daugelis istorikų diskutuoja dėl Laikinosios Vyriausybės priimtų vadinamųjų „Žydų padėties nuostatų“. Ar tai nebuvo keliaklupsčiavimas prieš Vokietijos vykdomą žydų išnaikinimo politiką?

Apie šiuos nuostatus mes neseniai kalbėjomės su istoriku dr. Arvydu Anušausku. Siūlau pasiklausyti šio pokalbio. Juolab kad istorikas šiame pokalbyje atsako ir į šį klausimą.

1941 m. vasarą buvo priimti Laikinosios Vyriausybės „Žydų padėties nuostatai”. Koks tai buvo dokumentas, kodėl jis pasirodė būtent tuo metu ir kodėl jis iš viso buvo priimtas?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad dėl šio dokumento atsiradimo vienareikšmiškų nuomonių nėra. Vieni teigia kad „Žydų padėties nuostatai” iš viso nebuvo priimti, juolab kad tie Laikinosios Vyriausybės nariai, kurie yra parašę nors kokius memuarus, juose tai taip pat neigia. Bet tie dokumentai, kurie buvo surasti Lietuvoje, t.y. Laikinosios Vyriausybės protokolai, rodo, kad „Žydų padėties nuostatų” svarstymas buvo įtrauktas į dienotvarkę. Trikdo ta aplinkybė, kad tuo metu Laikinoji Vyriausybė buvo atsidūrusi nepavydėtinoje padėtyje, nes nacių jau suformuota okupacinė civilinė valdžia reikalavo nutraukti Laikinosios Vyriausybės veiklą. Kaip tik tai buvo 1941 m. rugpjūčio pradžia, kai iš tikrųjų netrukus Laikinoji Vyriausybė nutraukė savo egzistavimą.

Ar galime daryti prielaidą, kad jei „Žydų padėties nuostatai” ir buvo priimti, tai buvo priimti paskutinėmis Laikinosios Vyriausybės veiklos dienomis?

Manau, kad dėl priėmimo ar nepriėmimo galima ginčytis, bet to fakto, kad jie buvo skaitomi ir svarstomi, nepaneigsi. Ir tai liudija kiti dokumentai. Galiausiai „Žydų padėties nuostatai” buvo paskelbti jau vėliau, kai naciai išleido Laikinosios Vyriausybės dokumentus atskiru leidiniu.

Kas tuose nuostatuose buvo rašoma?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad „Žydų padėties nuostatai” buvo tam tikras Vokietijoje priimtų „Niurnbergo įstatymų” lietuviškas atspindys, tai yra reglamentavo tai, kas yra žydas, kas gali būti laikomas žydu ir kaip su tais žydais elgtis. Visa tai, kas vyko Vokietijoje dar iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui, buvo gerai žinoma ir Lietuvoje, ir tos tiek nacionalsocialistinės, tiek rasistinės, tiek su tam metui nauja mokslo sritimi eugenika susijusios idėjos Lietuvoje buvo svarstomos, žinomos, priimamos arba atmetamos. Tiesa, rasistinės idėjos dažniausiai būdavo vis dėlto atmetamos. Ir tai matyti iš visuomenės nuomonių, kurios vienaip ar kitaip atsispindi Valstybės saugumo dokumentuose.

Ar galima teigti, kad „Žydų padėties nuostatai” Lietuvoje realiai veikė, buvo įgyvendinti?

Realiai veikė ne tiek patys „Žydų padėtie nuostatai”, kiek Laikinosios Vyriausybės priimti sprendimai ūkiniais klausimais – t.y. žydams ir kitiems valstybės priešams nuosavybė, jų nusavintas turtas negrąžinamas. Ir tie sprendimai buvo priimti anksčiau nei „Žydų padėties nuostatai”. Ir tik tie Laikinosios Vyriausybės sprendimai tiesiogiai atsiliepė žydams. Kita vertus, neaišku, kiek žydai spėjo tai pajusti, nes, kaip žinome, naciai žydų klausimą iš karto perėmė į savo rankas…

Kaip „Žydų padėties nuostatai” dabar vertinami tarptautinėje istoriografijoje, tarptautiniame kontekste? Ar galima remiantis „Žydų padėties nuostatais” kaip nenuginčijamu dokumentu teigti, jog Lietuvos visuomenė ir Vyriausybė buvo antisemitiška?

Atskiro vertinimo nėra. Yra vertinami visi Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sprendimai ir nutarimai, priimti 1941 m. vasarą. Bet jie yra vertinami atsižvelgiant į tuometinę Lietuvos situaciją. Lietuva buvo okupuota Vokietijos, bet ji per trumpą laiką buvo okupuota antrą kartą, t.y. sovietų okupaciją pakeitė nacių okupacija. Svarbu tai, kad, Vokietijai okupuojant Lietuvą, Lietuvoje jos pačios įstatymai jau nebeveikė. Laikinosios Vyriausybės sprendimai atkurti pagal iki 1940 m. birželio 15 d. veikusią įstatymų bazę buvo įvykdyti tik iš dalies. Tam trukdė vokiečių okupacinė valdžia. Prisiminkime, kad Laikinosios Vyriausybės priimti labai svarbūs ir lietuviams aktualūs sprendimai dėl turto nebuvo įgyvendinami, nes naciams buvo paranku tai, kad žmonių turtas sovietų jau buvo nacionalizuotas. Jie, kaip nacionalsocialistai, tai vertino ir visai iš kitų pozicijų – nacionalizuotas turtas turėjo tapti valstybės nuosavybe. Taip ir buvo daroma.

Jei „Žydų padėties nuostatai” iš viso nebūtų buvę priimti, ar žydų padėtis nuo to būtų buvusi nors kiek geresnė?

Žinant tuos sprendimus žydų atžvilgiu, kurie buvo priimti dar prasidedant Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, ir tai, kad šis karas buvo laikomas ir ideologiniu, galima vienareikšmiškai atsakyti, kad ne. Vokiečiai Rytuose gyvenančius žydus laikė komunizmo platintojais, blogio skleidėjais bei siekė visus juos sunaikinti. Todėl, be jokių abejonių, „Žydų padėties nuostatai” nieko nepakeitė ir nebūtų pakeitę. Žydų likimas buvo nulemtas anksčiau ir ne Lietuvoje.

Aš dar šiek tiek norėčiau pratęsti pokalbio su dr. Arvydu Anušausku temą. Taip, be abejonės, žydų likimas buvo nuspręstas ne Lietuvoje ir mūsų Laikinosios Vyriausybės pozicija, kad ir kokia ji būtų, negalėjo to likimo dar labiau apsunkinti. Tačiau galbūt buvo įmanoma kažkaip palengvinti?

O kokiu būdu ta Vyriausybė galėjo žydų padėtį palengvinti? Neįmanoma rimtai net svarstyti, kad naciai būtų atsižvelgę į kokias nors direktyvas, jei tokios būtų, nukreiptas prieš oficialiąją nacių politiką. Tai tik būtų paspartinę pačios Vyriausybės likvidaciją, galbūt net iškart būtų pasipylę areštai ir pan. Kita vertus, daugybę Laikinosios Vyriausybės sprendimų, pavyzdžiui, kultūros ir mokslo srityse naciai toleravo daugiau nei dvejus metus, ir tik radikaliai pablogėjus padėčiai fronte bei lietuviams ignoravus mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, tiksliau, į Waffen SS dalinius, ėmėsi drastiškų veiksmų. Dar vienas dalykas: naciai negalėjo nesiskaityti ir su lietuvių Vyriausybės suformuotu administraciniu aparatu. Naciai paprasčiausiai fiziškai nebūtų radę tiek pareigūnų, galinčių eiti tas visas pareigas ir dar išmanyti krašto specifiką.

Vadinasi, galime konstatuoti, kad kai kuriais atvejais nacių ir lietuvių interesai sutapo?

Tiesiog tokia buvo tikrovė, kad tiek vieni, tiek kiti buvo priversti atsižvelgti į faktus. Negalima sakyti, kad Laikinoji Vyriausybė įgyvendino visas savo idėjas. Štai ir buvę tos Vyriausybės nariai pripažįsta, kad, pavyzdžiui, mažiausiai sėkmingos buvo Laikinosios Vyriausybės pastangos atkurti Lietuvos kariuomenę. Organizuodama gyventojų apsaugą nuo besitraukiančių ar po visą kraštą pakrikusių ir plėšikaujančių Raudonosios armijos likučių, Laikinoji Vyriausybė apskričių miestuose paskyrė komendantus ir centralizavo spontaniškai veikusius partizanus. Bet visos pastangos iš sukilėlių ir iš Lietuvos kariuomenės, įjungtos į Raudonąją armiją, likučių suorganizuoti reguliarią Lietuvos kariuomenę susilaukė iš vokiečių okupacinės valdžios kategoriško aktyvaus pasipriešinimo. Teko šios idėjos atsisakyti.

Tačiau vargu ar mes galime paneigti, jog pirmuosius vokiečių kariuomenės dalinius lietuviai sutiko palankiai. Ir net, ko gero, galime teigti, kad karo pradžioje mūsų sukilėliai buvo vokiečių sąjungininkai?

Ta sąjunga buvo labai jau formali. Galime tik sakyti, kad tuo metu priešas buvo bendras, tačiau tikslai juk radikaliai skyrėsi. Tai įrodo ir faktas, jog karinė vokiečių valdžia vengė net ir formalių santykių su Laikinąja Vyriausybe, o pačiai Laikinajai Vyriausybei jau buvo aišku: Vokietijos Vyriausybė, apsvaiginta pirmųjų laimėjimų, buvo pasiryžusi viena susidoroti su bolševikais, viena sau pasiimti pergalės laurus ir visas teritorijas, kurios tuo metu buvo buvusios Sovietų Sąjungos rankose. Būtent dėl to Vokietija karo pradžioje niekaip neskatino pavergtųjų tautų sukilti prieš bolševizmą, nes tų tautų skelbiama Nepriklausomybė jai buvo visiškai nepriimtina. Be abejonės, nepriimtina vokiečiams buvo ir Lietuvos nepriklausomybė. Taigi, negalima kalbėti ir apie tai, kad lietuviai buvo kažkokie nacių sąjungininkai. O grįžtant prie žydų temos, tai, žinoma, tiek mūsų tautoje, tiek ir visose kitose buvo atskirų veikėjų, kurie naciams vadovaujant bei tiesiogiai vykdė tuos nusikaltimus. Tik jie jokiu būdu neatstovavo ir negalėjo atstovauti visos tautos pozicijai.

Taip, bet Laikinosios Vyriausybės paskelbimas vokiečius Lietuvoje pastatė tikrai į nepatogią padėtį. Vokiečiai ją galėjo likviduoti iš karto, tačiau kažkodėl delsė. Žinoma, tai nebūtų buvę populiaru. Vadinasi, naciams vis dėlto buvo svarbi net ir tokios mažos valstybės kaip Lietuva visuomenės nuomonė?

Kurį laiką buvo svarbi. Jau minėjau, kad vietos administracinio aparato išlaikymas ir suformavimas vokiečiams tuo metu buvo išties aktualus. Patys jie tam neturėjo žmogiškųjų išteklių. O jei jie būtų iškart likvidavę Laikinąją Vyriausybę, vargu ar kas iš vietos lietuvių būtų į tuos postus veržęsi. Vokiečiai visada veikė pragmatiškai. Žiūrėkime, 1941 m. paskutinėmis birželio dienomis Berlynas vis dėlto išeitį surado – paskirti Baltijos kraštams savo įgaliotinius, patikėtinius, t.y. tų kraštų žmones. Estams buvo numatytas dr. Mää, latviams – gen. Dankers, lietuviams – gen. Raštikis. Jie visi tada gyveno emigracijoje Berlyne. Birželio 28 d. staigiai jie visi buvo sukviesti ir jiems pasiūlyta vykti į savo kraštus. Jie buvo susodinti į lėktuvą ir su palydovu dr. Greffe išgabenti.

Tačiau krašte veikė Laikinoji Vyriausybė. Kaip ji pasitiko vokiečių įgaliotinį?

Lietuvoje gen. Raštikis, radęs Laikinąją Vyriausybę ir save paskirtą tos Vyriausybės nariu, tuojau įsitraukė į jos darbą ir nesutiko būti jokiu tarpininku tarp lietuvių visuomenės ir vokiečių.

http://www.bernardinai.lt/bern/m/m_imag ... 520140.jpg

Generolas Stasys Raštikis

Kelias dienas dr. Greffe įtikinėjo gen. Raštikį, o kitas vokiečių pareigūnas - Ambrazevičių, kad Laikinoji Vyriausybė turinti išsiskirstyti ar bent pakeisti savo kabinetų iškabas, tai yra pasivadinti tautiniu komitetu ar taryba, bet tik ne Vyriausybe. Laikinoji Vyriausybė nepakluso, tada Greffe ėmė grasinti represijomis ir davė pusės dienos terminą jo reikalavimams įvykdyti. Per Raštikį Vyriausybė atsakė dr. Greffei maždaug taip: jeigu vokiečiai būtinai nori, jie gali jėga Laikinąją Vyriausybę panaikinti, bet savo valia ji nesutiks pasitraukti ir išduoti nepriklausomybės idėjos. Dr. Greffe išvyko į Berlyną savo represijų neįvykdęs ir žadėdamas po poros dienų parvežti atsakymą. Faktas, kad vokiečių saugumo policija tuomet ėmėsi kitos taktikos: skaldyti vieningą lietuvių nusistatymą pačių lietuvių rankomis. Tuojau pat buvo surasti keli prof. Voldemaro šalininkai. Prie jų prisidėjo būrys avantiūristų. Jie visi pakliuvo į klaipėdiečio SD pareigūno Kurmies įtaką ir pradėjo posėdžiauti bei organizuoti lietuviškus nacionalsocialistus. Jie turėjo perimti valdžią į savo rankas ir paskelbti Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Jie surinko keliolika parašų po memorandumu vokiečių karinei valdžiai Lietuvoje, kad ji nušalintų Laikinąją Vyriausybę kaip antivokišką ir neturinčią pasitikėjimo lietuvių visuomenėje, o visą krašto tvarkymą perimtų į savo rankas. Iniciatoriai įtikinėjo lietuvius, kad Laikinoji Vyriausybė pražudysianti Lietuvą, eidama su Vokietija į konfliktą, o vienintelis kelias jai išgelbėti – eiti išvien su Vokietija.

Tačiau aš labai nesureikšminčiau voldemarininkų veiklos. Vis dėlto ne jie nulėmė Laikinosios Vyriausybės likimą, nors ir bandė organizuoti net kažką panašaus į pučą. Liepos 12 d. į Kauną atvyko iš Berlyno dr. Kleistas (vietoj Greffes) ir pirmininkaujančiam Laikinajai Vyriausybei pareiškė: vokiečių Vyriausybė jokių pažadų dėl nepriklausomybės nedavė; vokiečiai negali pripažinti Laikinosios Vyriausybės, kad ir kokia būtų jos sudėtis; vokiečių įstaigos negalinčios priiminėti raštų su Lietuvos ministerijų antspaudais ir t.t. Tai buvo pabaigos pradžia. Jau liepos 17 d. buvo Hitlerio pasirašytas aktas, kuriuo sudaroma ministerija Rytų okupuotoms sritims. Jos ministru paskirtas Alfredas Rosenbergas. Ostlando valdytoju – Lohse, reziduojantis Rygoje, Lietuvos gen. komisaru – dr. Adrianas von Rentelnas. Tokiu būdu po šešių savaičių darbo Laikinosios Vyriausybės veikla buvo nutraukta. Tiesa, daugumą Laikinosios Vyriausybės narių Rentelnas mėgino pasiskirti generaliniais tarėjais.

Rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė susirinko į paskutinį posėdį. Apžvelgusi savo šešių savaičių darbą, Laikinoji Vyriausybė konstatavo: Vyriausybei buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumą; per tas šešias savaites ji dariusi viską, kas galima kraštui atstatyti, bet nuo pačios pradžios vokiečiai buvo priešiški Lietuvos suverenumui, o po to pradėjo kurti įvairias kliūtis, kurstyti prieš Laikinąją Vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiūristus, spręsti savavališkai kai kurių Lietuvos valstybės mažumų (konkrečiai, žydų) klausimą nesutaikomai su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais; pagaliau vokiečių civilinės valdžios įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios Vyriausybės darbas esąs baigtas, padaro fiziškai nebeįmanomą tolesnį Laikinosios Vyriausybės veikimą; dėl to Vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią.

Komentarai:
http://www.bernardinai.lt/index.php?url ... 627/DESC/1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: