Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Sovietų didvyrė "Marytė Melnikaitė"

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės antrasis atkūrimas 1941-06-23; Lietuva okupuota Vokietijos 1941-1944 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Sovietų didvyrė "Marytė Melnikaitė" - Marija Melnik

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Sovietų didvyrė "Marytė Melnikaitė" - Marija Melnik

Parašytas: 10 Lie 2007 22:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Sovietų didvyrė "Marytė Melnikaitė" - Marija Melnik

Diversantė MM

Brigita Balikienė, Žurnalas "Istorijos"
2006 sausio mėn. 9 d.

Kokių tik gandų nesklandė apie Marytę Melnikaitę: neva rusė, vieniems – tėvo iš namų išvaryta idėjinė komjaunuolė, kitiems – palaido elgesio panelė. Kokia ji buvo iš tiesų?

Vilniuje gyvena jauniausia Marytės sesutė – Jadvyga, gimusi 1931 metais. Trumpai tepakalbėjome telefonu. Po nepavykusios operacijos Jadvygai tenka vaikščioti su ramentais. Jau kelerius metus išgirdusieji Jadvygos pavardę nebesiteirauja, ar ji kartais nėra garsiosios Marytės Melnikaitės sesuo.

Jadvyga tikisi, kad pagaliau atėjo ilgai lauktoji užmarštis, nors gali būti, kad žmonės tiesiog nebesitiki, kad šalia jų dar gali gyventi legendinės asmenybės giminaičių. „Ko tik neprišnekėjo apie seserį! – piktinasi ji. – Skaudu, kad Marytę taip šmeižė. Nieko apie ją nežinojo, bet šmeižė. O ką jūs rašysite?“

Ką pavyko sužinoti, tą ir parašėme.

Kelias į komjaunimą

Marytė gimė 1923 metais Zarasuose lietuvio ir rusės šeimoje, buvo pakrikštyta katalikų bažnyčioje. Melnikai susilaukė penkių vaikų, Marytė buvo antroji. Keturiolikos ji įsidarbino saldainių fabrike „Avanti“, po poros mėnesių pradėjo dirbti fabrike „Reno“. Dar mokėsi siuvimo. Jos sesuo Jadvyga prisimena nepaprastą sesės darbštumą: „Ji visą laiką dirbo, kai tik buvo kokia galimybė. Kaip ir kiti mūsų šeimos vaikai. Tik aš nieko nedirbau, nes buvau mažiausia. Tėvas labai rūpinosi šeima, bet kad burnų buvo taip daug, o darbo rasti buvo sunku“.

Gandai, neva Marytė buvusi pasiturinčių tėvų dukra, sunkiai auklėjamas vaikas, kuris nesimokė, bėgo iš namų, nepasižymėjo kuklumu, žavėjosi laisvais santykiais tarp vyrų ir moterų, yra netiesa. Iš tiesų Melnikų šeima gyveno neturtingai, jos galva vertėsi visokiais metalo darbais. Zarasuose tebegyvenanti Marytės vaikystės draugė Alina Bratiškaitė pamena, kad jos tėvas užsisakydavo pas Melniką dildžių: „Su Maryte ir kitais vaikais eidavome slėpynių. Kartą belakstydama ji suplėšė savo žalią su baltais pūkeliais paltą, tai bandėm susiūti. Kokia buvo Marytė? Rami, „nebajava“ mergaitė, nedidukė, šlakuota“.

Ir kartu besimokiusi Ona Špokienė sako labiausiai įsidėmėjusi bendramokslę Marytę dėl jos itin vargingos išvaizdos, menkos aprangos.

Kai senasis Melnikas su dukra Maryte ir sūnumi Jonu išvyko ieškoti darbo į Marijampolę, motina su kitais vaikais liko Zarasuose, tarnavo pas ūkininką, vėliau darbavosi cukraus fabrike. Taigi jokiais turtais Melnikų šeimoje nė nekvepėjo.

1940-aisiais po uždarbiavimo į Zarasus grįžusi Marytė pradėjo lankyti vakarinius kursus ir įstojo į komjaunimą. „Tais metais daug kas stojo į komjaunimą, ne tik ji, – prisimena Melnikaitės draugė Alina. – Aš už ją jaunesnė, man tik po karo siūlė stoti, bet atsisakiau. Ir patys komjaunuoliai neslėpė, kad jokios iš to naudos, tik mokesčius renka“.

Zarasų komjaunimas mažai ką nuveikė, nebent tai, kad agitavo per rinkimus į Aukščiausiąją tarybą ir sukūrė meno saviveiklą. Marytė tapo komjaunimo komiteto instruktore ir dainavo chore. Mažakalbė, susimąsčiusi, išblyškusi, nedidukė, šlakuota, mažom garbanėlėm šviesiaplaukė mergaitė.

Kalbama, kad Melnikas labai supyko sužinojęs, jog dukra nuėjo į komjaunimą. Matyt, tai tiesa, nes pokarį Zarasuose lankęsis ir su juo pakalbėjęs rašytojas Jonas Avyžius taip nieko ir neparašė – ką išgirdo, to meto spaudai netiko.

Ko Marytė ieškojo komjaunime? Paklausta apie tai jos sesuo Jadvyga atsako: „Prie Smetonos mes tikrai blogai gyvenome, susispaudę viename kambaryje, vienas vargas, nešiodavau sesers išaugtus drabužius. O tarybų valdžia mumis, kaip ir kitais varguoliais, pasirūpino. Tokia tiesa“.

Diversantės „studijos“

Prasidėjus karui, Marytė Melnikaitė pasitraukė į Rusijos gilumą, įsidarbino Tiumenės karinėje gamykloje. 1942-ųjų birželį ji buvo pasiųsta į armiją, o paskui atsidūrė Gorkio srityje veikusioje Balachnos diversantų mokykloje. Čia, kareivinėse, Marytę netikėtai sutiko buvusi bendramokslė Ona Špokienė: „Apsikabinome, apsiverkėme, susitikusios toli nuo Tėvynės, nuo namų. Skubėjome kalbėtis, nes labai mažai buvo laiko. Ji man sakė, kad labai pasiilgo Zarasų. Aš prašiau, kad duotų žinią mano namiškiams, jog esu gyva. O ji man kalbėjo, kad lauks manęs su gėlėmis Zarasuose... Mūsų kalbą nutraukė kapitonas, ragindamas mane stoti į rikiuotę. Marytė nubėgo kareivinių link ir staiga vėl atbėgo prie manęs rikiuotėje, įbruko man į rankas vasarinį savo tamsiai mėlyną paltą. Sako, man nereikia, aš išvažiuoju, o tu išmainyk į maistą. Aš pažadėjau, kad nupirksiu Zarasuose jai naują paltą, kai susitiksime. Kapitonas pradėjo bartis ir aš likau stovėti rikiuotėje su Marytės paltu rankose. Ir tai buvo paskutinis mano susitikimas su Maryte. 1945 m. padėjau gėlių puokštę aikštėje ant Marytės kapo...“

Po specialių mokymų diversantų mokykloje Melnikaitė 1943 m. gegužę atvyko į Baltarusiją, iš ten – į Zarasų apylinkes, kur įsijungė į partizanų gretas. Zarasuose anuomet sklandė kalbos, kad su partizanais Marytė susidėjo dėl kažkokio vaikino, kurį įsimylėjo. Tačiau niekas to negali patvirtinti. O gandai apie pasileidusią merginą galėjo atsirasti vien pabandžius įsivaizduoti, kaip Marytė porą mėnesių gyveno miške su vyrais.

Jei ne vokiečiai...

Pagrindinė partizanų užduotis buvo palaikyti ryšius su vietos gyventojais, rinkti žinias apie vokiečių kariuomenės judėjimą. Tačiau Marytės partizanavimo laikotarpis buvo labai trumpas, viso labo du mėnesiai. 1943 metų liepos pradžioje ją su grupe partizanų pasiuntė į Baltarusijos miškuose veikusį ginklų štabą. Grupei vadovavo kaipsyk Marytė. Keliavo visi naktimis. Trečią dieną netoli Rimšės, prie Apvardų ežero juos pastebėjo vietos gyventojai ir pranešė policijai.

Policininkai lietuviai partizanus apsupo. Prasidėjo susišaudymas, kurio metu trys partizanai žuvo, o vienam pavyko pasislėpti ežero melduose. Marytė pasidavė. Apie pasirodžiusius partizanus buvo informuoti ir vokiečiai, kurie taipogi leidosi į įvykio vietą. Tačiau pakeliui jų tanketė įklimpo. Buvęs Zarasų policijos darbuotojas, baigiantis karui pasitraukęs į Ameriką, tikina, kad Lietuvos policininkai Marytę kaip pasidavusią ir nepadariusią nieko blogo būtų paleidę namo. Nelaimei, atskubėjo tanketę ištraukę vokiečiai. Tai ir nulėmę Marytės likimą.

Zarasiškė Alina Bratiškaitė teigia, kad karo metais Zarasuose niekam nebuvo paslaptis, jog partizanė Ona Kuosaitė – tai ir yra Marytė Melnikaitė. Anot oficialios versijos, vokiečiai ją žinojo tik šiuo išgalvotu vardu, net ir kankindami nesužinojo tikrojo. Galbūt taip ir buvo, nes lietuviai policininkai neskubėjo su jais dalytis informacija. Marytės sesuo Janina tuo metu draugavo su vienu iš policininkų, kuris jai iškart po įvykio pasakė: „Tavo seserį sugavo“.

Vokiečiai atvežė Marytę į Dūkštą. Buvo tikri kankinimai, tikra kančia. Tardė ją pakabintą ant sijos, surištomis už nugaros rankomis. Po to žmonės matė ją gulinčią sunkvežimio kėbule. Ruda suknelė visai sudraskyta. Ta daugeliui įsiminusia ruda suknele apsivilkusi ir partizanavo. Po penkių žiauraus tardymo dienų Melnikaitę kartu su dar vienu partizanu sumetė į sunkvežimį, nuvežė prie Kaniūkų kaimo kapinių ir ten sušaudė – 1943 metų liepos 13 dieną. Marytei buvo tik dvidešimt metų. Nežinia, ką kankinimais iš jos bandė išpešti vokiečiai. Tačiau po merginos mirties nuo vokiečių nenukentėjo nė vienas su partizanais ryšių turėjęs vietos gyventojas.

Tinkama didvyrė

Pagražinta Melnikaitės istorija labai tiko išpūsti lietuvių vaidmenį partizaniniame judėjime, pranešti visai Sovietų Sąjungai, kad ir Lietuvoje, naujoje sovietinėje respublikoje, yra sava Zoja Kosmodemjanskaja. Tad 1944-aisiais Marytei po mirties suteikiamas Tarybų Sąjungos didvyrės vardas, vėliau sukuriamas šleikščiai propagandinis kino filmas „Marytė“. Beje, jis kino mėgėjams ir šiandien brangus – jame nedideliu vaidmeniu debiutavo aktorius Donatas Banionis.

„Nuleido nuo bėgių garvežiuką su žvyru ir skalda – tai vienintelis Marytės „žygdarbis“, kurį galima laikyti ir klaida. Tokiu būdu pranešė vokiečiams apie save!“ – sako Zarasų krašto muziejaus muziejininkė Laima Riaubiškienė. Ji tikra, kad Marytės biografijoje nelikę baltų dėmių. Jokių siurprizų ir netikėtumų nebesitikima: „Supraskite, Marytė – sovietinės propagandos auka, ne ji sukūrė apie save legendą. Kai kas apie Marytę labai piktai kalba tarsi iš keršto už tuos metus, kai turėjo priverstinai garbinti idėjinę diversantę“.

Sovietinių partizanų veikla karo metais, be abejo, šiandien nieko nežavi. Jie ne tik kenkė vokiečių kariuomenei, bet ir kruopščiai rinko duomenis apie žmonių nuotaikas, apie tas slaptas organizacijas, kurių tikslas buvo atkurti laisvą Lietuvą.

Kodėl sovietai kankinės ir didvyrės vaidmeniui pasirinko būtent Marytę Melnikaitę? Istoriko Arvydo Anušausko manymu, ji iš NKVD į Lietuvą siunčiamų diversantų tam tiko geriausiai. Dauguma iš jų buvo tikri smogikai, susitepę rankas. Keblu iš tokio daryti didvyrį. O Marytė – nekalta mergelė su švaria biografija...

(Cituoti dokumentai saugomi Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje)

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_wome ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 18 Kov 2011 22:58. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Lie 2007 22:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Боевой путь 16 стрелковой дивизии
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.php?id=1504

Автор - KestaS

Около тысячи настоящих литовцев (в основном это партийные и комсомольские активисты и работники НКВД), которые поддерживали советов, сумели вовремя удрать на восток. Их как правило направили в диверсионные отряды НКВД на учебу, для последующей заброски в Литву. Таких диверсантов было подготовлено несколько сотен, но парашутами забросили в Литву меньше ста - однако почти все они были сразу же пойманы и растреляны или сами сдались, поэтому их воспоминаний не найти (только в архивах КГБ есть интересные материалы).

Потом отряды диверсантов НКВД стали переправлять пешим ходом из лесов Беларуси в восточную Литву, особенно в Руднинскую пущу.

**********************************************************************************************

Вообще, изучая события того времени надо очень щательно все проверять - уж очень много разных подтасовок. В официальных "воспоминаниях", особенно советского периода, лжи обычно больше, чем правды.

Очень хорошо это видно, когда читаешь такие "воспоминания" и одновременно проверяешь на отчете того же человека соответствующему отделу ЦК или НКВД ("Смершу").

**********************************************************************************************

Например, интересный факт - в 1944 году, после взятия Прибалтики, был издан секретный приказ о поиске подходящих "национальных" кандидатур на звание героя СССР - надо было найти по одной женщине и несколько мужчин.

В Литве подходящей женщины-литовки найти не удалось, поэтому "сотворили" героя "Марите Мельникайте".

На самом деле ее настоящая фамилия была Мария Мельник - она по матери родом из местных русских-староверов, а отец - как сейчас пишут - литовец (? - все таки скорее всего поляк, литовского происхождения - да и фамилия явно не литовская; дома семья говорила на русском), была крещена в католическом костеле.

В 1940 году вступила в комсомол, а в 1941 году, вопреки воле своих строгих родителей, она убежала вместе со своим парнем на восток. Там попала в лагерь по подготовке диверсантов и потом летом в 1943 году была переброшена в Литву, в диверсионно-разведывательный отряд.

Моя бабушка знала ее - как мне говорила, эта Мария была "распутной девкой" ("pasileidusi merga"). Все таки не думаю, что она спала со всеми мужиками в отряде подряд, как сейчас у нас часто рассказывают, но в те времена (1943 год) незамужняя девушка, в группе мужиков, и к тому же одетая в солдатские штаны (сейчас пишут, что она ходила и в коричневой юбке), коротко стриженная, была явным нонсенсом в литовских и староверческих деревнях. Наверное не зря, когда отливали памятник, ее изобразили в юбке и c длинными волосами. Этот памятник (с автоматом) (и еще один (без автомата) ее памятник) сейчас в парке Грутас, недалеко от курорта Друскининкай.

http://media.search.lt/GetFile.php?OID=621&filetype=3
http://www.grutoparkas.lt/ekspozicija-ru.htm
http://www.cha.lt/2006/11/13/gruto_parkas.html

Таких "идеологических" подтасовок было с ее именем после войны сделано не мало - и стихи Саломея Нерис написала, и фильм сняли в Мосфильме в 1947 году, и почтовую марку напечатали в 1950 году ( http://www.lituanicaonstamps.com/los/sssr.php ) и пионерские дружины создавали ее имени, и так далее.

Однако о ее "геройских подвигах" особенно рассказывать нечего - в отряде она была только 2 месяца и в военных операциях не участвовала (когда немцы ее допрашивали, она сумела вспомнить только одну операцию - она была в группе диверсантов, которая спустила на откос паровозик (или дрезину?) с гравием).

Даже комиссия, обсуждавшая ее кандидатуру "на героя", не хотела ее "пропускать". Ведь она, диверсантка, сдалась в плен врагу (даже не раненая), то есть, по тогдашним законам, предала родину. Если бы она осталась в живых, ее бы в лучшем случае посадили бы на 25 лет, а скорее всего бы - расстреляли за измену. Однако факт, что она и в правду никого не выдала.

Все таки наконец "пропустили", так как другие "кандидатуры" были еще хуже.

На литовском есть более менее правдивая статья о ней:

Diversantė MM
http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_wome ... id=8459550

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Lap 2007 23:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://proin.ktu.lt/~tomablaz/azina/ind ... L_KODAS=72

Kas tokia buvo Marytė Melnikaitė?

Marytė Melnikaitė (1923.III.18 - 1943.VII.13) – sovietmečio metų superherojė – lietuvaitė partizanė. Jos gyvenimas buvo tiek trumpas, kad net sovietmečio laikais, kai M.Melninkaitės vardu buvo vadinamos gatvės, kolūkiai, mokyklos ir pionierių būriai bei draugovės, taip ir nebuvo parengta platesnė jos gyvenimo ir veiklos apžvalga.

M.Melnikaitė gimė 1923 m. kovo 18 d. Zarasuose. Sovietmečiu paplitęs pašiepiantis posakis, kad „tėvelis – lenkas, mama – rusė, o dukraitė – didvyrė lietuvaitė“ buvo nelabai teisingas, nes bent iš tėvo pusės ji buvo lietuvaitė. Jos tėvas J.Melnikas, kilęs nuo Jurbarko, I pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, iš kur ir parsivežė Antaniną Moisejevną – M.Melnikaitės motiną. Nors motina buvo stačiatikių tikybos, dukrelę Marytę krikštijo Romos katalikų apeigomis.

Basakojė didvyrės vaikystė prabėgo Zarasuose. Baigė pradžios mokyklą, vargti ir ganyti svetimų galvijų jai neteko – tėvas J.Melnikas turėjo neblogas rankas ir visai padoriai aprūpindavo šeimą.

Dar nepriklausomybės metais M.Melnikaitė pradėjo uždarbiauti, išvažiavo į Rokiškį, vėliau į Kauną – dirbo saldainių fabrike. Ten ją užklupo 1940m. pirmoji sovietinė okupacija. Sugrįžusi į Zarasus įstojo į komjaunimą, nieko naudingo ir svarbaus naujosios valdžios labui nenuveikė. Susidraugavo su vietiniu rusų kilmės komjaunuoliu V. Strelcovu.

Prasidėjus karui, net neatsisveikinusi su tėvais, vokiečiams lipant ant kulnų, 1941 06 25, su V. Strelcovu ir kitais sovietiniais aktyvistais pasitraukė į tuometinės Sovietų Sąjungos gilumą.

1942 m. M. Melnikaitė (vėlgi kartu su V.Strelcovu!) įstojo į Balachnos žvalgybos mokyklą, rengusią raudonuosius diversantus, turėjusius priešo užnugaryje vykdyti diversines akcijas. Ten besimokydama konspiracijos sumetimais pakeitė pavardę – tapo Ona Kuosaite.

1943 05 26 raudonųjų diversantų grupė, kurioje žinoma buvo ir V. Strelcovas, pasiekė Baltarusijos miškus. Lėktuvas nusileido baltarusių partizanų miško aerodrome, iki paskyrimo vietos - Lietuvoje buvo likę 300 km.

Beveik 20 dienų žygis M.Melnikaitei nebuvo lengvas, nes partizanė vos nenuskendo – persikeliant per Daugavos upę jos vos nenunešė srovė. Laimei, netoliese buvęs J.Noreika – Ražas jai pakišo kartį ir šitokiu būdu potencialiai paskenduolei Marytei suteikė galimybę atlikti nemirštamus žygdarbius.

1943 06 13 partizanai pasiekė Kazėnų miškus Baltarusijos – Lietuvos pasienyje. Pailsėję birželio 17 d. pajudėjo į žygį. Iki paskyrimo vietos Degučių miškuose buvo mažiausiai 2 dienos kelio, o M.Melnikaitės nemirtingiems žygiams atlikti liko kiek mažiau kaip 3 savaitės.

Tuometinis „Kęstučio“ būrio vadas V.Atajevas pamena susitikimą su M. Melnikaite: miško pakraštyje žemuogiavo suknute su žirniukais apsirėdžiusi mergaitė. Tačiau net patyręs vilkas V. Atajevas nesuprato kokia galinga jėga slypi šioje idiliškoje uogautojoje.

Vėliau Sovietų Sąjungos didvyris Br. Urbonavičius parašys, kad M.Melnikaitė pati nukovė kelis šimtus hitlerininkų, ant jos padėtų minų sprogo ir frontan vykstantys traukiniai, ir fašistų pilni automobiliai. Jam antrindamas partizanas P. Štaras minės M.Melnikaitės sukurtas pogrindžio partines organizacijas, 15 įsteigtų komjaunimo kuopelių. Ir visa tai tik per dvi savaites, kurios buvo likę nugyventi būsimai SSSR didvyrei!

Atėjo laikas vėl sukti Baltarusijon – ten liko iš Sovietų Sąjungos atsiųsta karinė manta, šaudmenys. Pajudėjusi diversantų grupė, kurioje buvo ir Marytė, jau pačioje žygio pradžioje padarė klaidą – Turmanto – Dūkšto geležinkelio ruože susprogdino žvyru ir keliais maišais druskos pakrautą garvežiuką. Nei strateginiu, nei kariniu požiūriu nepateisinama diversija sovietų partizanai tik atkreipė dėmesį į save.

Eidami pro Magūnų kaimą užsuko pas Baldyšių pasiklausti kelio, pakeliui nušovė sutiktą žmogų – eigulį M. Paukštę. Tai buvo antroji klaida – tokia nepateisinama, beprasmė auka nuteikė žmones prieš sovietų partizanus. Nenuostabu, kad kilus tokiam šurmuliui atsirado tokių, kurie atvykusiems policininkams nurodė raudonųjų partizanų žygio kryptį.

Sovietinėje istoriografijoje paplitusi nuomonė, kad raudonųjų partizanų stovyklą išdavęs kažkoks „buožė Bužinskas“. Nežinia kaip ten buvo iš tikrųjų, bet 1943m. liepos 6 dieną prie Girdžiūnų (Ignalinos raj.) raudonųjų partizanų stovyklą surado lietuvių policininkai.

Kilus susišaudymui žuvo 2 partizanai, o M. Melnikaitė ir F. Sapožnikovas paimti gyvi. Sunku pasakyti kaip viskas būtų pasibaigę šiai mergaitei, bet susišaudyme žuvo ir policijos vachmistras I. Kazanas – tyrimą pradėjo gestapas.

Atvežtus į Dūkštą partizanus užrakino rūsyje. Vietinis policininkas, iš Antaniškės k. kilęs S. Mikulėnas, dėl savo žiaurumo pramintas „žydų karaliumi“ ne tiek iš būtino reikalingumo išgauti žinias, kiek sadistinio pasitenkinimo vedamas, pats kankino M.Melnikaitę. KGB archyvuose teko skaityti niekur neskelbtus dokumentus apie M.Melnikaitės kankinimą: jai tarp durų spaudė pirštus, krūtis, sulaužė ranką. Vėlgi – tai nebuvo tardymas, bet prižiūrėtojo – policininko savivalė.

1943 m. liepos 13 d. atvažiavus gestapui, suimtuosius sumetė į sunkvežimį ir pavėžėję 2 km. išmetė Kaniukų kaimo (Ignalinos raj.) kapinių pakraštyje. Ten jau laukė iškasta duobė. Abu partizanus nutempę prie duobės krašto nušovė ir užkasė.

Taip liūdnai baigėsi mergaitės linažiedžių akelėmis, žirniuota suknute, gyvenimas.

Kas toliau?

„Kęstučio“ partizanų būrio komisaras V.Strelcovas (dėl kurio ir kilo visa šita košė) neilgai liūdėjęs susirado kitą „kuosaitę“ (Vl. Jakimavičiūtę, kuri taip pat 1943 m. lapkričio mėnesį žuvo). „Buožę Bužinską“ deramai nubaudė „tarybinis teismas“.

Užėjusios sovietų kariuomenės žvalgyba ieškodama M.Melnikaitės kankintojo, Dūkšto miestelyje pakorė Mikulėną. Mažas nesusipratimas – vietoj „žydų karaliaus“ pakabino niekuo dėtą jo brolį, o tikrasis kaltininkas, uoliai tarnavęs naciams, svetima pavarde įstojo į sovietų kariuomenę, dalyvavo Berlyno šturme, apdovanotas ordinais ir medaliais. Išaiškintas gavo 10 metų lagerio, bet ir ten neprapuolė – dirbo batsiuviu, vėliau apsigyveno Latvijoje.

1944 m. kovo 22 d. M.Melnikaitei suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrės vardas. Tuomet ir pradėtas kurti mitas apie jos nemirštamus žygius, šimtus sunaikintų vokiečių kareivių ir nugriautus ešelonus su karo technika.

Tokia yra M. Melnikaitės gyvenimo istorija. Dar pridursiu, jog 1945m. jos palaikai perkelti į Zarasus, palaidoti skverelyje priešais gimnaziją (dabartinį Zarasų krašto muziejų). Atgimimo metais jos kauleliai perlaidoti į Zarasų miesto kapines, o didingą paminklą galite aplankyti Grūto parke.

Klausė: zalia_ruta

Atsakymą ruošė: Laimonas

Skaitytojų diskusija (19)

laputis [svečias] (2007-11-01 16:47:21) atsiuntė tokį atsakymą:

Neseniai skaičiau M.Melninkaitės kankintojų bylas buvusiame KGB archyve. Jei 1944 m. įrašuose rašoma, kad jai prispaudė tarp durų krūtis ir padarė atvirą rankos lūžimą, tai 1945 m. bylose apie tai nekalbama. Faktas yra tai, kad ją kankino pakabinę už rankų ant skersinio, rankos surištos nugaroje.

Mikulėno Stasio baudžiamoji byla
LYA. F.K-1. Ap.58. Nr. 31472/3

L.20. Mikulėno Stasio 1945-09-13 tardymo protokolas:
Aš Dūkšto žandarmerijoje atsiradau Juodvalkiui Antanui iš Plavėjų k. pakvietus mane vertėjauti.

L.21. Kitais vertėjais vokiečių okupacijos metais dirbo Pašukonis Vincas iš Kauno ir Šalkauskis iš Tauragės. Tarybinių partizanų M.Melnikaitės ir Sapožnikovo apklausai vertėjavo Juozas Motuzas.

L.73-74. Liudija Velička Martynas, Vikentijaus iš Kaniukų k., 1945-08-31:
Tarybinę partizanę M.Melnikaitę mačiau varomą sušaudyt. Tuo metu šienavom palei Rimšės kelią, mačiau kaip ją Rimšės keliu, nuogą (v golom vide), varė Stasys Mikulėnas ir du policininkai, kurie ją mušė. Aš pats mačiau kaip Stasys Mikulėnas ją nuvedė prie duobės ir revolverio šūviu nušovė.

Stasys Mikulėnas pamatė, kad aš stebiu, tuomet mane policininkai areštavo ir nusivedę į daboklę Mikulėnas mane smarkiai sumušė.

L.76-76 ap. Liudija Sorokina Agripina, Osipovna iš Dūkšto, gim. 1924:
Girdėjome moters riksmus. Dūkšte ją (MM) mušė, Mikulėnas pats ją daužė revolveriu. Ją pakabino pro lengą žemyn galva ir mušė toliau.

L.78. Aš pati mačiau, kaip Mikulėnas ją mušė, išlaužė (vylomal) jai ranką, kaip Melnikaitę nuvedė prie duobės ir dalyvavo sušaudant.

L.74-75. Mikulėnienės Marijos (Stasio Mikulėno pakarto brolio Petro Mikulėno žmonos), gim. 1914m., 1945-08-31 parodymai tardymui:

Aš pati mačiau kaip Mikulėnas Stasys partizanę Melnikaitę mušė ir buvo pakabinęs žemyn galva per langą.

L.84. Popovo Michailo Davidovičiaus, g. 1888m., Popovkos k., Tverčiaus vls. parodymai tardymui: Mariją Melnikaitę - partizanę - mušė Stasys Mikulėnas ir Motuzas.

L.88. Liudija Prusakova Jefimija, Nesterovna, g. 1897m., Svyrių rajonas, Baltarusija.

Liudijo tą patį kaip ir kiti - buvo mušama, pakabinta žemyn galva per langą, rėkė, iš jos bėgo kraujai... paskui atvarė sunkvežimį ir išmetė Melnikaitę per langą, galva žemyn.

svečias/Kiras [svečias] (2007-04-17 23:30:46) atsiuntė tokį atsakymą:

Girdėjau dar sovietiniais laikais iš mamos, kad ji nebuvo labai dora,aptarnavo sovietinius karius seksualiai.

Gal ir nereikėtų mirusių žmonių taip apkalbėti, o gal to ir nebuvo! Žmonių liežuviai pikti. Iš nebūto padaro būtus dalykus.

Atsimenu kai mokinausi mokykloje, mums lietuvių kalbos mokytojas uždavė išmokti mintinai Salomėjos Neries eilėraštį "Marytė Melnikaitė". Kitą pamoką kiekvieną mokinį kvietė atsakinėti. Nepamenu, ar klasės draugas gavo dvejetą už neišmoktą eilėraštį, bet jis išpyškino, tokio eilėraščio apie ku_vą nemokins!

Tai buvo apie 1959 metus. Vaikas apie tai negalėjo žinoti, vadinasi jam pasakė tėvai ar seneliai.

Tuomet sovietiniais laikais buvo griežtai - ėjo kalba apie pašalinimą iš mokyklos su "vilko"bilietu rankoje. O tai reiškia, kad tu pašalintas iš vienos mokyklos nenueisi mokytis į kitą mokyklą.

Kvietė į mokyklą tėvus, aiškinosi iš kur vaikas galėjo žino apie tai, ką sakė visos klasės mokiniams girdint.

Viena aišku, kad sovietams reikėjo stabų, į kuriuos versdavo aklai tikėti. Ir buvo nevalia reikšti savo nuomonę.

svečias [svečias] (2006-07-16 17:28:52) atsiuntė tokį atsakymą:

Esu kiles is Zarasu ir teko girdeti, kad bent po karo jos tevai nesilpnai girtuokliaudavo...

Malakasosas (2006-06-24 13:45:42) atsiuntė tokį atsakymą:

cia lietuviskoji Zana d'Ark musent.

sandra [svečias] (2005-04-09 00:36:52) atsiuntė tokį atsakymą:

Tai ji tikrai buvo labai narsus zmogus gelbejo Lietuva nuo Vokieciu ,o tas niekadejas Mikulenas norejo nuduobiti maryte Mernykaite del to kad ji taip inirtingai gyne lietuva ir uzmusus buvo vokiecius,jis kasko labai gyne tuos savo vokiecius.

svečias [svečias] (2005-03-31 21:08:35) atsiuntė tokį atsakymą:

aisku zmogus negi ateive.

Faktas [svečias] (2005-03-16 01:04:37) atsiuntė tokį atsakymą:

Mergaitė buvo kankinama,draugų neišdavė,žuvo už savo tėvynę.Pavyzdys sektinas ir realiai buvęs.Tačiau iš jos dabar tyčiojamasi Grūto parke.O juk ji kovojo prieš fašistinius nacius,okupantus.

virgamt (2005-03-13 15:24:46) atsiuntė tokį atsakymą:

Ačiū už straipsnį. Seniai jau beskaičiau su tokiu malonumu kaip dabar apie Marytę.

Laputis [svečias] (2005-03-13 13:05:39) atsiuntė tokį atsakymą:

Bronius Urbonavičius ir Jeronimas Uborevičius - visai skirtingi žmonės.

Br. Urbonavičius vadovavo sovietinių partizanų būriui, veikusiam Kazėnų girioje (Baltarusija). Apie 1976 m. buvo išleista jo prisiminimų knyga "Liaudies keršytojai", tai buvo mūsų - paaugliukų parankinė knyga. Kažkur turiu ją namuose, buvau pasišovęs tą nuskenuoti, kad dabartinis jaunimėlis pasiskaitytų komunistinių laikų plepalų :)

Dar tokia knyga - sovietinių partizanų prisiminimų rinktinė "Girių ereliai" - ji taip pat buvo kultinė paaugliukų knyga.

eses [svečias] (2005-03-13 09:21:19) atsiuntė tokį atsakymą:

kas per tarybu saj didvyris Br urbonavicius? argi buvo toks? Jei turimas omenyje Jeronimas Uborevicius tai jis buvo susaudytas daug anksciau ir nieko apie melnikaite pasakyti negalejo

svečias [svečias] (2005-03-11 20:07:07) atsiuntė tokį atsakymą:

Marija Melnikaitė buvo menkavertė komunistinė partizane.

Trinite (2005-03-10 22:37:31) atsiuntė tokį atsakymą:

"...nerimo Dukšto ežeras,
Banga bangelę ginė...
Kokia graži pro ašaras,
Kokia graži Tėvynė!
Paskui į šalį palenkta
Nusviro jos galvelė...
Mes prisiminsim dieną tą,
Įvykdysim jos valią.
Laisvi bus Tavo ežerai
Ir kalvos žalios,
Ir kartos paminės gerai
Nepaprastą mergelę..."

S. Nėris, eilėraštis skirtas M.Melnikaitei.

Laputis [svečias] (2005-03-09 03:31:15) atsiuntė tokį atsakymą:

Ir dar pastebėsiu, kad sovietų partizanams rūpėjo būryje turėti bent vieną "kuosaitę", kuri atlikdavo ne tik šeimininkės, bet ir kt. užduotis (aptarnaudavo atitrūkusius nuo šeimų vyrus). Todėl bendrinėje kalboje "kuosaitė" buvo paleistuvės sinonimas. Gal todėl po Marytės žūties motina Antanina Melnikienė neimdavo iš lankytojų gėlių, vengė pasakoti apie dukters žygius, tik artimesniems išmetinėdavo, kad "su kuo susidėjo, tokiu ir keliu nuėjo".

simple_girl [svečias] (2005-01-25 11:36:03) atsiuntė tokį atsakymą:

Vienintelė pagrindinė filmo veikėja, kurios gyvenimo istorija brėžė svarbiausią scenarijaus liniją, buvo partizanė Marytė Melnikaitė rusų režisierės V. Strojevos sukurtame filme “Marytė” (1947). Idealizuotas Marytės paveikslas turėjo pasitarnauti kaip būsimų filmų herojiškos moters prototipas, bet daugiau tokių bebaimių pagrindinių veikėjų neatsirado. Marytė liko vienintelė didvyrė, savo auka pelniusia ypatingą vietą “sovietmečio šventųjų” (pasak Živilės Pipinytės) ikonografijoje.

Kankinės aura apgaubia Marytę jau filmo pradžioje, kai degančiomis akimis ji pasakoja klasei sakmę apie Gražiną. Šis epizodas svarbus ne tik kaip Marytės pasirinkto aukojimosi kelio atskaitos taškas, bet ir kaip ideologinis “istorinio priešo” apibrėžimas. Kaip Gražina didvyriškai kovėsi su krikščionišką religiją skleidusiais vokiečių riteriais, taip ir Marytė kovos su vokiečių fašistais. Marytės kankinystė legitimuojama istoriškai kaip “auka už laisvą ateitį”. Neatsitiktinai filmo pabaigoje kareivių apsuptos Marytės ilgas kelias į egzekucijos vietą sugestijuoja Kristaus kančios kelius.

Viena iš svarbiausių filme – Marytės ir kunigo santykių linija, laipsniškai atskleidžianti senosios tikėjimo sistemos krachą. Kai mokinė Marytė kreipiasi į kunigą pagalbos, nes tėvams nebeužtenka pinigų ją leisti į mokslus, šis pasiūlo jai tarnauti turtuoliams ir melstis. Marytė geriau pasirenka fabriką. Filmo pabaigoje kunigo ir Marytės keliai vėl susikerta. Atėjęs į kalėjimą išklausyti partizanės Marytės išpažinties ir suteikti paskutinio patepimo kunigas pamato apdegintus jos pirštus ir klausia, kas jai padeda ištverti kankinimus. Ji atsako: “Tūkstančiai beraščių mergaičių, kokia aš buvau, man šaukia: tylėk!”. Kunigas nesugeba sugražinti partizanės į tikėjimą, priešingai – tai Marytė atskleidžia jam tikėjimo galią ir aukos prasmę.

Kodėl tiek daug dėmesio skiriama istoriniams, religiniams, klasiniams, politiniams ir kitokiems engėjams, o šalia Marytės nėra jos verto komjaunimo aktyvisto ar Tarybų Sąjungos didvyrio? Ne dėl istorinės tiesos – veikiau todėl, kad moteris didVYRĖ būtent todėl ir gali vadintis “dideliu vyru”, kad yra išskirtinė, visa galva pralenkusi kitus, ir ypač kitas. O svarbiausia – todėl, kad kovotoja (kokia pirmiausiai ir yra Marytė) apibrėžiama ne per santykį su vyru (kurio nepaisant deklaruojamos lygybės, turėtų klausyti), bet per santykį su priešu, kurį privalo triuškinti be pasigailėjimo.

Gali susidaryti įspūdis, kad būtent Marytės veikla “kuria” istoriją visuose filmo lygmenyse. Ji su ginklu rankose eina į ataką, vadovauja partizanų būriui, gelbsti tarybinį radistą ir netgi suformuoja naują partizanų grupę gimtuosiuose Zarasuose. Tačiau svarbiausia čia – disciplinuotas jos herojiškų poelgių pobūdis. Marytė iškeliama kaip sektinas pavyzdys būtent dėl to, kad ji paklūsta naujajai kolektyvinei tvarkai ir yra visada pasiryžusi jai aukotis. Marytė tėra sovietinių idėjų projekcija. Šiuo požiūriu ji gali būti lyginama su dama rafinuotose meilės žaidimuose, kuri, pasak Slavojaus Žižeko, funkcionuoja kaip veidrodis, į kurį subjektas projektuoja savo narcisistinį idealą.

Marytė idealizuojama nuo pat filmo pradžios: ji drąsi, nuovoki, teisinga, trokštanti žinių. Jos išoriniai bruožai atitinka stereotipinį lietuvių kaimo mergelės grožio supratimą: geltonos kasos ir žydros akys. Paprastai ji dėvi uniformą: karinę arba tautinį kostiumą, kas pabrėžia bendrų interesų iškėlimą virš asmeninių. Darbe ir kovoje Marytę lydi jos draugė Elena – ne kad išaukštinti moterišką solidarumą, o kad dar labiau sustiprintų atsidavimo aukštesniems idealams įspūdį. Marytė net gelbsti draugės gyvybę ir tempia ją sužeistą ant savo pečių – kaip tikras vyras.

Formaliai žiūrint, Marytės personažas – statiškas ir vienpusiškas. Rusų aktorė T. Lenikova kuria romantiškai pakylėtą heroję nevengdama patoso ir iškilmingų gestų. Kamera irgi prisideda prie partizanės išaukštinimo: dažnai Marytė filmuojama iš apačios, suteikiant iškilai figūrai svarumo ir monumentalumo. Grąžinto Vilniaus epizode herojė iškeliama virš visko ir visų tiesiogiai – užkėlus ją ant Gedimino bokšto. Ši scena turi svarbią simbolinę reikšmę: Gedimino pilis simbolizuoja sostinę, o metonimiškai – visą Lietuvą. Šis falinis simbolis užpildo Tėvynės vizijos trūkumą, kankinusį lietuvius lenkų okupacijos metu. Marytės paveikslas čia pasitarnauja kaip tiltas tarp praeities ir ateities. Paskutiniuose filmo kadruose Marytės ir Gedimino bokšto jungtis pakartojama: šį kartą tai dviejų monumentų – architektūros ir skulptūros – sąjunga. Gyvenimą vardan šviesaus rytojaus paaukojusi Marytė užsitarnavo bronzinę amžinybę.

svečias (2005-01-09 16:26:02) atsiuntė tokį atsakymą:

Marytė Melninkaite buvo pati didziausi tilene pasaulyje.

ZINIUONE2 (2004-09-06 00:00:00) atsiuntė tokį atsakymą:

Maryte Melnikaite buvo partizane

svečias (2004-08-25 00:00:00) atsiuntė tokį atsakymą:

Tai rusų stačiatikių duktė Marija Melnik. Tik sumanius ją paskelbti didvyre, ji buvo perkrikštyta Maryte Melnikaite. Matyt buvo tokie limitai: tiek lietuvių didvyrių, tiek latvių didvyrių it t.t. Kadangi lietuvių stokojo, tai nesunkiai sulietuvino. Daug kas atsimena tarybinių laikų popierinius darbo didvyrius ir panašius dalykus.

Ruttaa (2004-08-25 00:00:00) atsiuntė tokį atsakymą:

Marytė Melnikaitė-lietuviškoji Žana d'Ark.

Marija Melnikaitė gimė 1923 03 18 Zarasuose, mirė 1943 07 13 prie Kaniukų (Ignalinos raj.) D.Tėvynės karo partizanė, Tarybų Sąjungos didvyrė. 1942m istojo i raudonosios armijos 16 liet. divizija.Atsakyti asmeniškai (siųsti laišką)

svečias (2004-08-24 00:00:00) atsiuntė tokį atsakymą:

Girdėjau, kad jos tikroji pavardė Marija Melnik. Pasižiūrėti į ją galima Grūto parke.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 18 Kov 2011 23:21. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Spa 2009 17:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Raudonieji partizanai
http://diskusijos.patriotai.lt/diskusij ... 28&start=0

Pranešimą pateikė Salvis 2007-06-19

Apie Mariją Melnik

(iš knygos: K. Ėringis. Lietuvos kariuomenės tragedija. Faktai, prisiminimai, dokumentai. Vilnius, 1993, p. 145-148)

"IŠ KUR MERGAITEI TIEK DRĄSOS!?"

Panašios nedokumentuotos paslaptys, kaip D. Rocių, "dokumentinėje" knygoje dengia ir Marytę Melnikaitę. Mes anksčiau jau minėjome, kad ji, karo metais tapusi diversante, žuvo, ir Maskva paskelbė ją Sovietų Sąjungos didvyre.

Marytė augo Zarasuose lojalių Nepriklausomos Lietuvos valstybei Melnikų šeimoje [39, 40]. Ji, pasiturinčių tėvų dukra, priklausė sunkiai auklėjamų vaikų grupei, nesimokė, anksti pateko į priešiškų Lietuvos valstybei komunistų pinkles, pabėgo iš namų ir įsidarbino pas komunistą žydą Gordoną Rokiškyje. Čia jai "nepatiko" ir išvyko ar buvo išsiųsta į Kauną, kur buvo įtraukta į komunistinę pogrindinę veiklą. Ūgtelėjusi Marytė nepasižymėjo mergišku kuklumu, žavėjosi sovietų tada "proletkulto" propaguojamu laisvos šeimos gyvenimu ir gal jį praktikavo. Tai, žinoma, jos reikalas, bet šis klausimas liečia jos likimą ir tautos bei valstybės nelaimę [39, 40, 41].

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, M. Melnikaitė, kaip komjaunimo aktyvistė, suartėjo su atėjūno enkavėdistais ir vietiniais pareigūnais ir dėl to buvo priversta aplinkybių, prasidėjus karui, bėgti iš Lietuvos Rusijos gilumon. 1942 metų pabaigoje Melnikaitė pateko į formuojamą lietuviškąją diviziją ir į tos divizijos diversantų mokyklą [39, 40]. 1943 m. gegužės 23 d. Melnikaitė su grupe buvo išmesta iš sovietų lėktuvo Rytų Lietuvos pasienyje, t.y. ne per toli nuo tėviškės – Zarasų [16, 39]. Melnikaitei, kaip Zarasų apskrities sovietų komjaunimo sekretorei, buvo pavestas pražūtingai sunkus darbas – išvystyti apskrityje pogrindinę komjaunimo veiklą [26].

Maskva gerai žinojo, kad tėviškėje Marytes beveik neišvengiamai laukia pražūtis, kas sovietų grobikiškai politikai kaip tik parankiausia. Po mirties M. Melnikaitei priskiriamas nuopelnas, kad ji su kitais suorganizavusi "Kęstučio" diversantu būrį [16,26].

Tik tame būryje nebuvo ne vieno kovotojo iš Kęstučio šalies, neskaitant jos pačios. Tiesa, kartu su ja su parašiutu nusileido tokio pat likimo komjaunuolis zarasietis Gravelis, bet šiam, Rusijos gilumoje paragavus sovietiškos "košės", Maskvos skleidžiami "išlaisvinimo" kerai išgaravo.

Todėl Gravelis, palankioms aplinkybėms susidėjus, nuo diversantų grupės atsiskyrė ir laimingai parėjo namo pas tėvus" [39, 40]. Čia jis, Gravelis, pasidavė Lietuvos savivaldos vietinei policijai. Nesant duomenų apie brutalius Gravelio nusikaltimus pirmosios sovietų okupacijos metais (jis, šeštos klasės gimnazistas, talkininkavo tautinių mažumų komjaunimo aktyvistams pašalinant iš Zarasų gimnazijos Lietuvos valstybės ženklus ir simbolius ir todėl buvo žmonių pasmerktas), policija tarpininkavo pas Panevėžio vokiečių žandarmerijos viršininką Belmaną, kuris buvęs žmoniškas. Belmanas jį apklausinėjo ir įsitikino, kad visi kiti diversantai buvo rusai, išskyrus M. Melnikaitę. Graveliui buvo pasiūlyta Lietuvoje nepasilikti ir tarpininkauta išvykti į bet kurią vokiečių okupuotą šalį. Gravelis laimingai pasiekė Prancūziją, dirbo žemės ūkyje, sukūrė šeimą ir ramiai gyveno. Neseniai, gal 1981 metais, jis mirė [39, 40].

GRUMTYNĖS SU "KĘSTUTAIČIAIS"

Kitaip ir nelaimingai susiklostė M. Melnikaitės likimas. Be abejo, Gravelio pasidavimas paveikė panašia linkme ir Marytę, nes ji, patyrusi brutalių vyrų grupės landynėse nuoskaudų ir cinizmo bei vargo, pasidarė gudresnė ir suprato jai pavestų uždavinių pavojingumą. Deja, vykdant pogrindinio pobūdžio diversinius uždavinius ir žmonių žudymus ir neturint vietinių gyventojų paramos, ypač supamai sovietinio tarpusavio įtarumo, nėra lengva atsiskirti nuo grupės [39, 40]. Šito nepasisekė padaryti ir M. Melnikaitei.

Bet ji, prižiūrima savos diversantų grupės rusų, neva šnipinėjimo tikslais susitikinėjo su Lietuvos policijos rėmėjais ir diversantų grupę įviliojo į labai blogas pozicijas – Girdžiūnų kaimo krūmus. Slinkdami jie sutiko tris moteris ir du jaunuolius, kuriuos jie norėjo sunaikinti. Bet Melnikaitės užtarimu jie buvo palikti gyvi. Rimšės m. policija iš visų penkių paleistųjų gavo pranešimus apie parašiutininkus.

Atvykusi policija krūmus apsupo. Buvo iškviesta iki 50 policininkų. Iš Dūkšto atvyko keli vokiečių žandarai, o iš Daugpilio viena tanketė, kuri įklimpo griovyje ir sustojo. M. Melnikaitei pasidavimo galimybė labai sumažėjo. Jos laimei buvo nusišypsojusi akimirka, kuri, deja, baigėsi tragiškai. Policijos šaulys su kulkosvaidžiu įsitaisė namo pastogėje ir per išretintą beržynėlį gerai matė parašiutininkų veiksmus tarpkrūmiuose. Jis nukovė beveik visus diversantus. Policijos vertėjas diversantus kvietė pasiduoti.

M. Melnikaitė, matydama žuvusius diversantus, išėjo į krūmų pakraštį ir pasidavė į nelaisvę. Tuo metu vertėjas sušuko: "Tai tu, Maryt", o vienas iš likusių dviejų gyvų diversantų peršovė policijos vertėją. Keturi parašiutininkai buvo nukauti, du pabėgo, Melnikaitė nesužeista pati pasidavė. Policijos aukų nebuvo, sužeistas – vienas, vertėjas.

Visi žuvę "Kęstutaičiai" diversantai – rusiškomis pavardėmis atėjūnai: Roškovas, Traškinas, Kudrešovas, Papliovkinas, Babchinas. Tame šaltinyje yra nurodyti penki žuvę diversantai, nes policija tvirtinanti, kad penktas buvo nukautas kiek vėliau [39, 40].

Po sušaudymo išsikrapštę iš maurų vokiečiai su tankete atvyko į įvykio vietą, ir Lietuvos policija nebeturėjo mažiausios galimybės apsaugoti pasidavusią Melnikaitę. Vokiečiai ją pačiupę išsivežė tardymams ir diversantų buveinių paieškoms. Policijos vertėjas, vasarą baigęs gimnaziją zarasiškis Lietuvos rusas Igoris Kazanas, pasveikęs greitai mirė nuo kraujo krešulio. I. Kazanas buvo maždaug diversantų Gravelio ir Melnikaitės bendraamžis (jos nepažino, bet apie ją žinojo iš Gravelio) ir stengėsi jiems padėti išbristi iš sovietų politinės klampynės nelaimių [39, 40].

Beje, Igoris Kazanas buvo Lietuvos kariuomenės kapitono Afanasijaus Kazano (Kazanovo – Kazėno) sūnus. Tėvas, kapitonas Kazanas, gimęs 1898.I.23, buvo sovietų įkalintas Užpoliarėje, Vorkutos 10-ame lageryje, ir didžiojo kalinių streiko masinių sušaudymų metu 1953 m. rugpjūčio 1 d. 9 val. 20 min. ryto žuvo [42, 43]. Šviesaus atminimo kapitonas A. Kazanas buvo vienas iš streiko organizatorių, kaip tobulai mokantis rusų kalbą, atstovavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos kaliniams, nes daugelis pabaltijiečių nemokėjo rusiškai [42, 43].

KAIP BUVO PAGAMINTA "DOKUMENTALISTIKA"

"Dokumentinės" knygos sudarytojai šiuo atveju nedaug kuo dėti: jie tik Maskvoje išperėtą didįjį melą apie Melnikaitę padarė dar didesnį, nes perrašė į "dokumentinės" akademinės išvaizdos melagingą knygą [26].

Būtent iš tos pačios knygos ir matyti, kaip Maskvos komisarų melo virtuvė veikė ir suveikė. Tame veiksme svarbiausia, kad A. Sniečkus apie ką tik papasakotą M. Melnikaitės "karžygiškumą" jokių konkrečių duomenų negavo nei iš M. Šumausko, nei iš G. Zimano, nei iš D. Rociaus [26], kurie buvo diversantų štabo Lietuvai vokiečių užnugario operatyvinės grupės vadai.

Bet netenka abejoti, kad J. Stalinas ar Sovietų kompartijos Centro komitetas davė A. Sniečkui direktyvą išgarsinti pasiaukojantį Maskvai lietuvių "partizaninio judėjimo" "karžygiškumą". Tačiau jis nebuvo ryškus, nes diversinę veiklą beveik kiaurai vykdė rusai ir kiti kitataučiai, į vadovaujančias pareigybes dirbtinai keliant lietuvius.

Taigi Sniečkus, pasitaręs su savo parankiniais, pats sukūrė didįjį melą apie Melnikaitę ir davė direktyvą maskviškiui komjaunimo Centro komitetui Lietuvai įtraukti į savo veiklos planą šį punktą: išleisti brošiūrą "Kas tokia buvo Marytė Melnikaitė". Tas maskviškis planas be datos, todėl abejotinos kilmės.

"Dokumentinės" knygos leidėjai jį datuoja 1943 m. lapkričio 1 d., taigi "garbingai" pašvenčia revoliucijos sukakčiai ir garbei; dok. Nr. 266) [26].

O A. Sniečkus Maskvoje leistoje "Tiesoje" štai ką, išlaužęs iš piršto, apie M.Melnikaitę 1944 m. kovo mėn. Nr. 11 (72) rašė: "Zarasų aps. 6 partizanų grupę apsupo stambus policijos būrys. Visą parą atkakliai gindamiesi, partizanai nukovė ir sužeidė nemaža policininkų. Didvyriškai kovojo partizanė Marytė Melnikaitė. Išvedusi iš rikiuotės 7 policininkus, būdama sunkiai sužeista ir nusilpusi nuo kraujo nutekėjimo, nebepajėgė susisprogdinti granata ir pateko į policininkų nagus. Jauna partizanė didvyriškai išlaikė nežmoniškus kankinimus" [26].

Bet šį melagingą dokumentą "dokumentinės" knygos leidėjai kažkodėl patys nutraukia, nes, matyt, kažkas buvo pameluota per daug arba ne taip (dokumentas Nr. 306). Be to, "dokumentinėje" knygoje po 320 puslapio yra pateikta minėto A.Sniečkaus straipsnio faksimilė, kuri parodo, kad "dokumentinės" knygos Sniečkaus tekstas yra falsifikatas. Tai paaiškėja sugretinus faksimilės tekstą su knygos tekstu (dokumentas Nr.306) [26], nes prieš penktą knygos pastraipą esančio teksto minėtoje faksimilėje visai nėra.

LIETUVIŲ PRAŽŪTIN VAROVAI

Pasikinkęs minėtą tikrą neteisybę, pabėgęs iš Lietuvos ir jau tuo laiku gyvendamas Maskvoje rašytojas Antanas Venclova parašė tikrų vardų ir datų rėmuose sunkiai įsivaizduojamą kūrinėlį - netiesos debesį.

Kai 1944 metais sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą, A. Venclova tą kūrinėlį, pavadintą "Tarybų Sąjungos didvyrė Marija Melnikaitė" Maskvoje išleido (1944, apimtis - 40 p.) [26], o propagandinė okupanto agentūra tą apybraižą atgabeno į Lietuvą ir išplatino.

Ko tuo buvo siekiama, aiškėja iš toje pačioje akademinėje "dokumentinėje" knygoje įdėtos medžiagos.

Joje yra atspausdintas Marijampolės aps. komjaunimo komiteto 1944 m. rugsėjo 1 d. atsišaukimas, pavadintas "Jaunime! Į kovą už Tėvynę!", kuriame jaunimas raginamas stoti į Raudonąją armiją, nors tuo metu ta armija jau vadinosi Sovietų armija.

Minėtame atsišaukime, be kitų prasimanymų, rašoma ir taip: "Lietuviai lietuviškuose Raudonosios armijos daliniuose kaip liūtai kovėsi įvairiose fronto vietose... Jaunuoliai! Kilnių Tarybų Sąjungos Didvyrių Viktoro Jacenevičiaus ir Marijos Melnikaitės atminimas šaukia mus į mirtiną kovą su Tarybų Sąjungos tautų priešu vokiškuoju fašizmu... Tegyvuoja Lietuviškieji Raudonosios armijos daliniai... Tegyvuoja Lietuviškoji Raudonoji armija! Tegyvuoja mūsų išlaisvintoja Raudonoji armija - tautų lygybės ir brolybės laidas! [26]"

Kaip matome, atsišaukime spausdintas melas neturi nei saiko, nei ribų. Tokio turinio atsišaukimą paruošė Maskvoje priešo parengti propagandistai. Sovietų armijos oficialaus vardo jie nenaudojo, nes negi sakysi lietuviams: kad stokite į Sovietų armijos gretas. Jie naudojo Rusijos revoliucionierius hipnotizavusį Raudonosios armijos vardą.

Čia paaiškėja, dėl ko reikėjo ir M. Melnikaitę padaryti didvyre: Marijampolėje buvo Lietuvos vietinės rinktinės daliniai, štabai ir karo mokykla. Visa tai priešas siekė nublankinti, bet išsamus lietuvių atsakymas į tai yra Daumanto knygoje "Partizanai". Atsišaukime šauksmas apie Sovietų armiją išlaisvintoją pasiekia mesianiškąją cinizmo viršūnę, o šūksnys "Tegyvuoja Lietuviškoji Raudonoji armija!" - tai iš piršto išlaužtas melas. Jokios Lietuvos Raudonosios armijos nebuvo, o mišrūs "lietuviškieji" daliniai Sovietų armijoje gana greit po karo buvo panaikinti.

Tektų čia padeklamuoti Maironio eilėraštį: "Kur šiandieną jinai, miega jos milžinai", bet taip daryti nevalia, nes raudonieji "milžinai buvo priversti dalyvauti kare sovietams antrą kartą okupuojant Lietuvą, o Salomėja Nėris - eiliuoti "Iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės..."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Kov 2011 22:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Историк: партизанам нужна была смелость, но что могли сделать парни из деревни
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/is ... d=43087791

Коментарии
http://ru.delfi.lt/opinions/comments/ar ... &com=1&s=1

kim,
2011 03 18 18:42

Герой сов союза партизанка Мельникайте в 16 лет замученная фашистами в Дукштасе- неправильная партизанка.

Почему о ней изъяты книги из библиотек. На кого ровняться молодежи - на упившихся пивом марширующих отморозков в день государственных праздников.

Žygeivis,
2011 03 18 21:51

Киму - историческая справка

Во первых она совсем не Марите Мельникайте, а Мария Мельник.

Она происходит из смешанной семьи не то ополяченной литовки с русским старовером, не то еще какая то смесь "булдога с таксой"... :)

В 1941 г. она сбежала из дому за своим любовником, который был какой то местный большевик и драпанул в Совдепию. А в Москалии попала в спец. лагерь по подготовке диверсантов, так как знала литовский.

В 1943 г. ее и еще нескольких русских перебросили в Белорусские леса, а оттуда она с группой диверсантов перебралась в Литву.

Во вторых она ни хрена героического не сделала - в первом же бою сразу же сдалась местным литовским полицейским.

Они ее узнали и хотели прогнать домой к матери, но в это время подьехали немецкие жандармы и забрали ее к себе, допросили "с пристрастием" о ее лагерной жизни в Совдеппии, когда и с кем ее десантировали, а потом расстреляли у забора, как шпионку.

Вот и весь ее героизм.

А потом по указанию чуть ли не самого Сталина во всех совдепией оккупированных прибалтийских государствах приказали найти подходящие кандидатуры на получение звания героев СССР - чтобы были "коренной национальности".

В Литве подходящую бабу найти не удалось (да и с мужиками была большая проблема), вот тогда и сделали из Марии Мельник "литовку Марите Мельникайте", и дали посмертно ей героя. :)

Ну а опосля "расскрутили" специально созданный миф ее "геройских подвигов" всей мощью совдеповской пропаганды.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Sovietų didvyrė "Marytė Melnikaitė" - Marija Melnik

Parašytas: 03 Lie 2015 23:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Marytė Melnikaitė - didvyrė, kurios nebuvo

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/mary ... uvo/204879

Aras LUKŠAS
2015-07-03 06:00

Ši fotografo Michailo Trachmano surežisuota bevardės partizanės nuotrauka Rusijos interneto šaltiniuose ir dabar pateikiama kaip autentiškas Marytės Melnikaitės portretas (photounion.ru nuotrauka)

1943 metų liepos 13 dieną prie Kaniūkų kapinių buvo sušaudyta raudonoji diversantė Marytė Melnikaitė.

Ji galėjo tapti viena iš milijonų bevardžių Antrojo pasaulinio karo aukų, jei ne lemtingi sutapimai, pavertę šios niekuo nepasižymėjusios merginos gyvenimą ir mirtį legenda, turėjusia liudyti lietuvių tautos ryžtą kovoti už sovietinę ateitį.

Šiandien prisiminkime, kaip ir kodėl gimė sovietinis mitas apie nepalaužiamąją Marytę. Marytės Melnikaitės vardą vienaip ar kitaip girdėjo visi – net ir tie, kuriems sovietinė praeitis pažįstama tik iš vadovėlių.

„Tyli, kaip Marytė Melnikaitė“, - toks posakis buvo radęs vietą kasdieninėje kalboje, o jį tariantieji kartais nežino, kas iš tiesų buvo toji Marytė.

O ką jau kalbėti apie menančiuosius sovietmetį, kuomet visi, kam teko važiuoti per Zarasus, negalėjo nepastebėti vaizdingoje ežero pakrantėje stovėjusio paminklo, vaizduojančio merginą su automatu rankoje.

M. Melnikaitės vardas tuomet skambėjo kone kasdien – mokykliniuose eilėraščiuose, kine, dainose ir kantatose, operoje, pionierių draugovių ir kolūkių varduose, gatvių pavadinimuose. Pastarųjų būta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje „plačiojoje tėvynėje“.

Ir kaip nebus, jei M. Melnikaitė buvo viena iš 95 moterų, nusipelniusių Sovietų Sąjungos didvyrio vardo.

Oficiali statistika byloja, kad Sovietų Sąjungos didvyrio vardas nuo jo įsiteigimo 1934-aisiais iki SSRS žlugimo buvo suteiktas 12776 asmenims, iš jų 11696 jo nusipelnė už pergales ir žygdarbius karuose bei ginkluotuose konfliktuose.

Dukart Sovietų Sąjungos didvyriais tapo 154, triskart – trys, o keturiskart – tik du veikėjai – Raudonosios Armijos maršalas Georgijus Žukovas ir, žinoma, SSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas.

Lietuvių ar bent jau iš Lietuvos kilusių asmenų šiame sąraše rasime vos dvi dešimtis.

Pirmasis 1937 metų birželio 21 dieną juo tapo Rokiškio žydo siuvėjo sūnus Jakovas Šmuškevičius.

Šis žinomas karo lakūnas taip pat buvo vienas iš nedaugelio, kuriems Sovietų Sąjungos didvyrio vardas suteiktas du kartus: pirmąsyk - už pasižymėjimą Ispanijos pilietiniame kare, antrą – už pergalę prieš japonus mūšyje prie Chalchin Golo.

Tačiau kadangi J. Šmuškevičius su šeima iš Lietuvos išvyko vos prasidėjus kaizerinei okupacijai (o tuomet jam buvo vos trylika metų), laikyti jį lietuviu galime tik su labai didele išlyga.

Šiaipjau absoliučią daugumą kitų lietuviškos kilmės Sovietų Sąjungos didvyrių sudarė arba 16-osios Lietuviškosios divizijos kariai, arba komunistai pogrindininkai ir raudonieji diversantai, veikę nacių okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Pastariesiems priklausė ir Marija Melnikaitė.

Viena iš nedaugelio išlikusių tikrų Marytės Melnikaitės nuotraukų. / Wikimedia commons nuotrauka

Neviliojo nei darbas, nei mokslai

Būsimos didvyrės kilmė visiškai atitiko sovietinių legendų kanonus.

Gimė ji 1923 metų kovo 18-ąją Zarasuose lietuvio Juozo Melniko ir jo iš Voronežo parsivežtos rusės Antaninos Afanasjevos šeimoje.

Tiesa, sovietmečiu šis šeimos „internacionalizmas“ nebuvo akcentuojamas.

Kur kas svarbiau buvo „proletariška“ tėvo veikla – J. Melnikas buvo nagingas šaltkalvis ir duonai užsidirbdavo pardavinėdamas turguje savo pagamintas dildes bei kitus įrankius.

Proletaras pagal žanro dėsnius tiesiog privalėjo kęsti sunkius nepriteklius. Ir tikrai – 1947-aisiais sukurtame filme „Marytė“ matome, kaip tėvas neriasi iš kailio, norėdamas nupirkti mokslų ištroškusiai dukrai batus, kad ši galėtų eiti į mokyklą.

Tokias aplinkybes turėtų patvirtinti ir tikra ar tariama M. Melnikaitės autobiografija, rašyta 1942 metais, stojant į diversantų mokyklą:

„Nuo septynerių metų pradėjau pas ūkininkus ganyti gyvulius. Per žiemą būdavau namuose pas tėvus, bet negalėjau mokytis, nes buvo sunkios sąlygos“.

Apie nepriteklius šeimoje prieš dešimtmetį vienoje publikacijoje yra užsiminusi ir jauniausioji Marytės sesuo Jadvyga.

Tačiau mažiau suinteresuoti šaltiniai atskleidžia kiek kitokius faktus.

Štai prieš porą metų M. Melnikaitės biografija domėjęsis ignalinietis žurnalistas Jonas Baltakis rašė: „Vargti ir ganyti svetimų galvijų, kaip teigiama legendose, jai neteko – tėvas J. Melnikas turėjo neblogas rankas ir visai padoriai aprūpindavo šeimą.“

Tai patvirtina ir neįvardinto buvusio policijos pareigūno liudijimas, paskelbtas 1979-aisiais Čikagoje išleistoje kunigo Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“.

Čia taip pat sakoma, jog J. Melnikas visuomet turėjo daug darbo ir kad šeima gyveno pasiturinčiai.

O štai mokslų Marytė nebaigusi ne todėl, kad negalėjo lankyti mokyklos, o todėl, kad mokytis ji visai netroško.

„Išsiųsta į mokyklą, dažniausiai atsidurdavo paežerėje. (...) Eidavo į krautuves ir, jei pasitaikydavo, kad šeimininkai kur nusisuka, jos užantis tuoj prisipildydavo saldainių, o taip pat ir skepetaičių ar kitokių smulkmenų. Tėvams ne kartą teko atsilyginti už tuos jos darbelius, kad tik neiškeltų bylos teisme. Tėvai už bausmę atidavė ūkininkui už piemenę, bet miestietė pabėgo“, - prisimena buvęs policininkas.

Tiek, regis, ir tebuvo to merginos tarnavimo buožėms.

Sulaukusi keturiolikos, Marytė mokslus visiškai užmetė.

Filme matome, kad mergina atsisako toliau eiti į mokyklą, nenorėdama atimti duonos kąsnio iš savo brolio ir seserų. Tačiau J. Prunskio šaltinis tvirtina, kad įžengusi į paauglystę, mergina vis dažniau dingdavusi iš namų, sugrįždavusi paryčiais su vis kitais palydovais, kol neapsikentę tėvai tiesiog išvarė ją dirbti.

Šiame liudijime tikriausiai yra bent dalis tiesos, nes kaip kitaip sovietinėje Lietuvoje greta oficialiai skelbiamo M. Melnikaitės mito galėjo atsirasti iš lūpų į lūpas keliavusi „antilegenda“ apie Zarasų paleistuvę Mašą Melnikovą?

Filme matome Marytę dirbančią saldainių fabrike, kur pamažu ima bręsti jos "proletarinė klasinė sąmonė".

Tai beveik tiesa, J. Prunskio knygoje rašoma, kad merginą į Rokiškio saldainių fabrikėlį išsivežė kažkoks senas komunistas, pavarde Gordonas.

Darbas Marytei nepatikęs, tad viską metusi ji išlėkė į Kauną ir į tėviškę grįžo tik lemtingą Lietuvai 1940-ųjų vasarą.

Išdūmė neatsisveikinusi

Sovietams okupavus Lietuvą, M. Melnikaitė beveik iš karto įstojo į komjaunimą.

Kalbama, kad didžiausios įtakos tokiam sprendimui turėjo draugystė su kažkokiu Strelcovu - komunistuojančiu vietos ruseliu.

Jei ne ši pažintis, Marytė greičiausiai nebūtų atsidūrusi Rusijoje, o juo labiau – raudonųjų diversantų mokykloje.

Tačiau grįžkime prie legendos.

Filme apie M. Melnikaitę yra tokia scena – sėdėdama prie išplaukusių rugių su ką tik žemės gavusiu kaimo varguoliu seneliu Petru, mergina dalinasi ateities svajonėmis ir kaip didžiausią brangenybę rodo ką tik gautą komjaunimo bilietą.

„Laikykis savųjų, siek to, kas tau priklauso“, - pataria senolis.

Tačiau iš filmo nesužinosime, kaip į tokį žingsnį reagavo Marytės tėvas, pasak kitos legendos, neva nuolat svajojęs „greičiau nusimesti tuos ponus nuo sprando“. Tačiau tai – visiškas melas, nes sužinojęs, kad dukra susidėjusi su „darbo liaudies gynėjais“, tėvas taip įtūžo, kad gerokai ją aptalžė.

Idilišką Marytės pokalbį su seneliu Petru nutraukia užskridę juodais kryžiais paženklinti lėktuvai – karas! Ir šioje vietoje legendų kūrėjai neapsiėjo be dar vieno melo.

Filme yra scena, kurioje, įpuolusi į trobą, Marytė pareiškia: „Mama! Tėte! Iškeliauju. Su komjaunimu. Tuoj!“. „Teisingai, dukrele. Teisingai, iškeliauk. Ir mes įkandin tavęs“, - atsako tėvas.

Panašią atsisveikinimo sceną randame ir 1986-aisiais išleistoje Jono Matiuko apybraižoje „Ištvermė“.

Iš tikrųjų tokios scenos nebuvo ir būti negalėjo – į Rytus M. Melnikaitė su komjaunimo aktyvistais išdūmė nė neužsukusi atsisveikinti su tėvais.

Nors vokiečiai Zarasuose pasirodė tik ketvirtą karo dieną, čia, kaip ir visoje užfronte tapusioje provincijoje į kovą su sovietiniais okupantais pakilo Birželio sukilimo varomąja jėga tapę šauliai.

Aplinkiniuose miesteliuose suplevėsavo Trispalvės, o pačiuose Zarasuose vyko tokie įnirtingi susišaudymai, jog raudonarmiečiai manė susidūrę ne su sukilėliais, o su apylinkėse išmestais vokiečių desantininkais.

Taigi, M. Melnikaitė neturėjo laiko dramatiškoms atsisveikinimo scenoms. O gal neturėjo ir noro, ypač turint galvoje prieš kelis mėnesius įvykusį konfliktą su tėvu.

Beje, tėvai Marytę labai greitai palaidojo, nes kažkas pranešė matęs, kaip ji žuvusi besitraukdama kažkur prie Daugpilio.

Apie pirmuosius M. Melnikaitės metus Rusijoje filmas nutyli. Nedaug ką apie juos sužinome ir iš kitų sovietmečio pasakojimų.

Iš jų aišku tik tai, kad iki 1942-ųjų vasaros M. Melnikaitė gyveno Tiumenėje, Omsko srityje: kurį laiką dirbo kolūkyje, vėliau, baigusi tekintojų kursus, buvo nusiųsta į „Mechaniko“ fabriką, tuo metu gaminusį minas ir artilerijos sviedinius frontui. Tačiau, pasak sovietmečio legendų, darbas giliame užnugaryje merginai atrodęs pernelyg paprastas, tad ji veržėsi kautis su hitlerininkais okupuotoje Lietuvoje.

Tačiau pačios M. Melnikaitės rašyta autobiografija atskleidžia kur kas proziškesnę istoriją: „Dirbau iki 1942 m. birželio 14 d., kol buvau iššaukta Omsko srities įgaliotinio Pušinio vykti į Raudonosios Armijos eiles. Atvykusi birželio 14 d. į atsargos batalioną, pabuvusi dvi savaites, atvykau į speckuopą“.

Tai, ką M. Melnikaitė vadina „speckuopa“, iš tikrųjų buvo diversantų mokykla, rengusi smogikus veikti priešo užnugaryje.

Po metus trukusių mokymų M. Melnikaitė, konspiracijos sumetimais pasikeitusi pavardę ir tapusi Ona Kuosaite, su 36 diversantų grupe 1943 metų gegužės 23 dieną su parašiutu nusileido vokiečių okupuotoje Baltarusijoje.

Iš ten smogikai patys turėjo nusigauti į beveik už poros šimtų kilometrų, Lietuvos pašonėje esančius Kazėnus.

Ten įsikūrusiame pogrindžio štabe atvykėliai pasirodė birželio 13-ąją ir buvo išskirstyti į nedideles grupes. M. Melnikaitė su dar penkiais diversantais buvo paskirta į Degučių miškus.

Pajudėjusi Lietuvos link gegužės 17-ąją, už maždaug 70 kilometrų esančią paskyrimo vietą grupė pasiekė po trijų parų.

Taigi, nemirtingiems žygdarbiams, pelniusiems jai Sovietų Sąjungos didvyrės vardą, M. Melnikaitė turėjo mažiau nei tris savaites.

Policijai pasidavė pati

Būrys, į kurį pateko M. Melnikaitė buvo pavadintas lietuvišku, bet neoriginaliu Kęstučio vardu. Neoriginaliu todėl, kad taip pavadinti būriai veikė ir daugelyje Lietuvos vietovių.

O ir kitus junginius diversantų vadovybė tuo metu krikštijo Perkūno, Margirio, Birutės, Žalgirio, Žemaitės ir panašiais vardais – taip norėta pademonstruoti „lietuvišką“ raudonųjų kovotojų dvasią ir paskatinti vietos gyventojus laikytis jų atžvilgiu bent jau neutraliai.

Šie vardai – tai tik dalis 1943-1944-aisiai metais kurto stalininio mito, kurio heroje tapo ir M. Melnikaitė. Tačiau apie tai – kiek vėliau.

O kol kas tik pastebėsime, kad įtikinti Lietuvos kaimų ir miestelių žmones raudonųjų „partizanų“ patriotizmu ir geranoriškumu sekėsi sunkiai.

Pirma, ne daugiau kaip trečdalis šių „lietuvių antifašistų“ apskritai mokėjo lietuviškai, antra – raudonieji diversantai plėšikavimu ir taikių gyventojų žudymu pasižymėjo kur kas labiau nei kovose su vokiečiais.

Tiesa, oficialiose suvestinėse raudonųjų diversantų žygiai atrodė išties įspūdingai.

Štai Kęstučio būrio ataskaitoje giriamasi: „nuleisti nuo bėgių 7 priešo ešelonai, Dūkšto – Daugpilio - Turmanto ir Daugpilio – Obelių ruožuose, sunaikinti 6 garvežiai, 17 vagonų, susprogdinti 5 tiltai, daugiau nei 5 km sankasų, 14 sunkvežimių bei vilkikų, sugadinta dešimtys kilometrų ryšių linijų, nukauta daugiau kaip 100 hitlerininkų ir jų talkininkų policininkų, išlaisvinta dešimtys karo belaisvių...“

Maža to, sovietinis diversantas Bronius Urbanavičius prisiminimų knygoje „Liaudies keršytojai“ didžiąją šių nuopelnų dalį priskiria asmeniškai M. Melnikaitei, kuri greta šių titaniškų žygių dar turėjo laiko per dvi savaites suburti Zarasų apskrityje 15 pogrindinių komjaunimo kuopelių!

Tačiau iš tikrųjų M. Melnikaitės būrys per tą laiką tesugebėjo nuversti nuo bėgių žvyrą ir kelis druskos maišus vežusi traukinuką.

Tai buvo absurdiška ir niekam nenaudinga akcija, kuria diversantai tik atkreipė į save vietos gyventojų ir policijos dėmesį.

Maža to, didelio masto diversijoms būrys aiškiai neturėjo pakankamai ginklų ir amunicijos – antraip M. Melnikaitė su dar keliais būrio nariais liepos pradžioje nebūtų pasiųsta pargabenti jų iš Baltarusijoje esančio štabo ir, ko gera, būtų likusi gyva.

O pats žygis ir negalėjo gerai baigtis, nes vos jam prasidėjus, diversantai nušovė pakeliui sutiktą niekuo dėtą eigulį.

Žinia apie šią piktadarybę kaip mat pasklido po apylinkes, tad nieko nuostabaus, jog išsigandę gyventojai, pastebėję prie Apvardų ežero grupę ginkluotų nepažįstamųjų, iš karto pranešė apie juos policijai.

Po kelių valandų prasidėjo tai, kas vėliau pelnė M. Melnikaitei netikros didvyrės šlovę.

Visose sovietinės legendos versijoje policijos ir diversantų susidūrimas piešiamas kaip didžiulis įnirtingas mūšis. Įspūdingiausiai jis atrodo filme: prie ežero ant kalvos įsitaisiusi Marytė su dviem bendražygiais – Jonu ir Mykolu pliekia iš kulkosvaidžio iki dantų apsiginklavusius esesininkus ir policininkus, priversdami juos bėgti į saugesnes pozicijas. Tačiau jėgos siaubingai nelygios. Vienas po kito krenta draugai, tačiau Marytė kovoja toliau, atsišaudydama paskutiniais šoviniais ir šluodama priešus granatomis. Paskutinę pasilieka sau, tačiau susisprogdinti jai nepavyksta – sužeista ir netekusi sąmonės kovotoja patenka į policininkų rankas.

Tačiau iš tikrųjų viskas vyko daug paprasčiau. Jokių esesinkų mūšyje nebuvo – diversantų grupelę užspeitė lietuviai policininkai.

Vokiečiai apie šios grupės pasirodymą taip pat buvo informuoti, tačiau atvykti į operaciją nespėjo – tanketė, kuria jie važiavo iš Daugpilio, gerai valandai įstrigo smėlyje.

Nebuvo su Maryte nei Jono, nei Mykolo, nei apskritai kokio nors lietuvio – visi per susišaudymą žuvę diversantai buvo permesti iš Sovietų Sąjungos gilumos ir turėjo rusiškas pavardes Rožkovas, Traškinas, Kudrešovas, Papliovkinas, Babchinas...

Na, o pati M. Melnikaitė nė neketino atsišaudyti, o juo labiau – susisprogdinti.

Pamačiusi, kad visi jos bendrai žuvę, arba sužeisti, ji tiesiog išėjo iš priedangos ir pasidavė pati.

„Tai tu, Maryt?, - nustebęs sušuko jos vaikystės draugas, policijos vertėjas, Igoris Kazanas ir čia pat krito, sužeistas dar gyvo diversanto kulkos.

Tuo M. Melnikaitės istorija galėjo ir baigtis.

Pasak J. Prunskio knygoje cituojamo liudytojo, policininkai į juos nešaudžiusią pažįstamą merginą norėjo tiesiog paleisti.

Nelaimei, tuo metu pasirodė iš smėlynų išsikapstę vokiečiai, todėl padėti įkliuvusiai diversantai jau nebebuvo įmanoma.

Bolševikų „šventoji“

Taip baigėsi tikrasis M. Melnikaitės gyvenimas ir prasidėjo legenda, neturinti beveik nieko bendra su tikrove.

O gimė ši legenda visiškai atsitiktinai, kuomet Maskvoje sėdintis Lietuvos Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus gavo nurodymą surasti lietuvišką analogą žymiai sovietinei partizanei Zojai Kosmodemjanskajai, hitlerininkų nužudytai netoli Maskvos.

Nurodymą A. Sniečkus persiuntė Baltarusijoje esančiam sovietinių diversantų operatyvinio štabo vadovui Motiejui Šumauskui.

Šis apie šeimininko pageidavimą užsiminė į štabą atvykusiam Zarasų diversinės grupės vadui Vasilijui Atajevui, pridurdamas, kad būsima didvyrė turinti būtinai būti komjaunuolė ir lietuvaitė.

Pastarasis prisiminė, kad jo būryje buvo M. Melnikaitė, labai greitai vokiečių suimta ir nužudyta.

M. Šumauskas informaciją nusiunčia A. Sniečkui, o šis - į SSKP CK ir po neilgo patikrinimo 1944 metų kovo 23 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas suteikia M. Melnikaitei Sovietų Sąjungos didvyrės vardą.

Dabar beliko pateikti įrodymus, liudijančius ką tik kanonizuotos bolševikų „šventosios“ stebuklus, ir tokie „įrodymai“ buvo nedelsiant pradėti kurti.

Nieko nežinojusiam apie M. Melnikaitę rašytojui Antanui Venclovai nurodoma per naktį išlaužti iš piršto jos biografiją, kuri tuoj pat paskelbiama „Tiesoje“, o netrukus, papildyta tikrų ir tariamų bendražygių bei liudytojų pasakojimais, virsta „dokumentine“ apybraiža.

Salomėja Nėris jau rašo garsiąją poemą „Marytė“, jos temą pasigauna ir kiti sovietiniai poetai.

1947-aisiais „Mosfilme“ susukamas legendinei didvyrei skirtas filmas, dar vėliau kompozitorius Antanas Račiūnas sukuria jai skirtą operą.

Legenda gyvena savo gyvenimą, keičiasi, prisitaiko prie besikeičiančios politinės konjunktūros ir taip sulaukia net Michailo Gorbačiovo laikų: paskutinė apybraiža apie M. Melnikaitę pasirodo 1986 metais.

Taigi, Kremliaus propagandos sukurtas mitas gerokai pergyveno ir pačią jo heroję, ir ją sugalvojusius vadus, ir jiems talkinusius "dvaro" menininkus.

Ir vis dėlto kodėl Josifui Stalinui lietuvės didvyrės prireikė būtent 1944 metų pavasarį?

Kad atsakytume į šį klausimą, pažvelkime į to meto kontekstą.

Tuo, kad Vokietija karą pralaimės, tuomet jau niekas neabejojo, kaip niekas neabejojo ir tuo, kad Raudonoji Armija po kelių mėnesių vėl užims Lietuvos teritoriją.

Kita vertus, Lietuvos, o ypač Vilniaus ir Klaipėdos kraštų likimas tomis dienomis dar nebuvo galutinai nulemtas.

Taigi, sovietai turėjo parodyti, kad jų tikslai perduoti šias teritorijas vienai (tegu ir butaforinei) valstybei visiškai atitinka lietuvių tautos interesus.

Taigi, po Teherano konferencijos, kurioje sąjungininkai susitarė atidaryti antrąjį frontą ir iš esmės apsisprendė dėl Lenkijos ir Rytprūsių likimo, Kremlius pradėjo plataus masto propagandinę kampaniją, kurioje vis garsiau skambėjo lietuviška tema, pabrėžiant šimtmečius trukusią lietuvių kovą su amžinaisiais savo priešais – kryžiuočiais.

Štai kodėl vienas žymiausių sovietinių propagandistų Ilja Erenburgas tuo metu rašė: “Lietuva nuo amžių kariavo su žiauriais ir nuožmiais kryžiuočiais. Kovose prieš riterius kryžiuočius Lietuva įgijo valią, sielą, istoriją.“

Štai kodėl į Lietuvą permetami raudonųjų diversantų būriai imti vadinti skambiais kunigaikščių vardais.

Štai kodėl narsioji Marytė stiprybės semiasi iš Adomo Mickevičiaus Gražinos – Lietuvos kunigaikščio žmonos, didvyrės mirtimi žuvusios kovoje su vokiečių riteriais.

Ypač ryški Gražinos tema 1947-aisiais sukurtame filme. Jame, beje, yra dar vienas ryškus epizodas, kuriame Marytė nuo Gedimino pilies bokšto grožisi atgautojo Vilniaus panorama, o papėdėje vykstančiame improvizuotame mitinge oratorius primena, kad sostinę lietuviams grąžino draugas Stalinas.

Belieka pridurti, kad filmas sukurtas tuo metu, kai Vilnius drauge visa Lietuva jau trečius metus buvo sugrįžusių sovietų rankose, kai tikrieji Lietuvos partizanai, pralaužę geležinę uždangą vežė pasauliui žinią apie okupantų represijas, kai į Kremliaus statytinių kabinetus jau plaukė pirmosios slaptos direktyvos, pranašaujančios didžiuosius pokario trėmimus.

Kritusieji miškuose ir negrįžusieji iš Sibiro platybių amžiams prakeiks Staliną, o Marytė trijų kartų akyse vis mirs ir mirs su jo vardu lūpose.

Tiesa, nebelikus tirono, draugo Stalino vardas dings iš knygų puslapių ir filmo kadrų, bet M. Melnikaitė per visus okupacijos metus ir toliau sveikins „išlaisvintąją Lietuvą“, o jos bronzinis stabas finalinėje filmo senoje ir toliau kils aukščiau už mūsų Gedimino pilį.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/mary ... uvo/204879
© Lietuvos žinios

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Sovietų didvyrė "Marytė Melnikaitė" - Marija Melnik

Parašytas: 07 Bal 2018 17:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kaip sovietinis bolševikinis režimas iš visuomenės atmatų darė didvyrius - Tikroji, o ne propagandinė bolševikinės ''HEROINIOS'' biografija.

Utenos laisvės kovų muziejus

https://www.facebook.com/utenoslaisvesk ... puC-1xZcK0

„Argi tada tikėjot jūs, jog didvyre išaugs ji?“ Tai eilutė iš S. Nėries poemos.

Poemos nebecituosime, pateiksime Juozo Prunskio redaguotos knygos „Lietuva bolševikų okupacijoje“ ištrauką. Knyga buvo išleista 1979 m. Čikagoje.

Marija Melnikaitė, kurią garbina okupantai bolševikai, buvo zarasiškė. Jos tėvai gyveno Zarasuose, Saltupės gatvėje Nr. 32.

Jos tėvas vadinosi Melnik, laikė save lenku. Jis buvo geras specialistas atnaujinti dildes arba, kaip zarasiškiai sakydavo, „nuopielninkus“. Nuolat turėjo labai daug darbo. Gyveno gana pasiturinčiai.

Iš visų Melniko vaikų duktė Marė (dažniau vadinama Marisia, o ne Maryte) labiausiai išsiskyrė, bet ne į gerąją pusę.

Išsiųsta į mokyklą, dažniausia atsidurdavo paežerėje. Pasižymėjo žiaurumu. Paukštelis jų sode negalėjo susukti lizdo – ji išdraskydavo, o jei jau būdavo išperėti paukščiukai, tai išžudydavo, varlėms išsukinėdavo kojas, išlupinėdavo akis.

Eidavo į krautuves ir, jei pasitaikydavo, kad šeimininkai kur nusisuka, jos užantis tuoj prisipildydavo saldainių, o taip pat ir skepetaičių ar kitokių smulkmenų. Tėvams ne kartą teko atsilyginti už tuos jos darbelius, kad tik neiškeltų bylos teisme.

Būdama vos 14 m. ji jau palinko į visai kitos rūšies „smaguriavimą". Tėvai nebegalėjo suvaikyti, iš kur jų dukrelė pareina auštant. Palydovai kas rytas keitėsi... Kai tėvams galutinai išseko kantrybė, jai uždraudė pareiti į savo namus.

Žymus komunistas senbernis Gordonas Marisią nugabeno į Rokiškį, kur jo draugas žydas turėjo mažą saldainių dirbtuvėlę. Darbas nepatiko, iš Rokiškio išvyko į Kauną. Į Kauną nuvykę darbams ruseliai prasitardavo, kad Marisia tapo gatvės mergina ir kriminaline nusikaltėle.

1940 m. bolševikams užplūdus Lietuvą, pasigirdo žinia, kad Marytė Melnikaitė yra „išrinkta" į „Liaudies seimą“. Zarasiškiams tai buvo naujiena lygiai tiek pat netikėta, kaip pats bolševikų įsiveržimas.

1941 m. kilus karui su vokiečiais, Melnikaitė bėgo į Rusiją pro Zarasus. Tėvų aplankyti, žinoma, neužsuko. Grįžo paskui į Lietuvą lietuvių „tvarkyti”.

„Didvyrė“ 1943 m. liepos 8 sušaudyta vokiečių okupacinei valdžiai pavaldžios policijos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: