Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės antrasis atkūrimas 1941-06-23; Lietuva okupuota Vokietijos 1941-1944 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Parašytas: 17 Kov 2013 17:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

„Laisvės kryžkelės“ (II) – Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ktine/5514

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

2006-02-06

Tęsiame bendrą „Bernardinai.lt“, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro ir „Žinių radijo“: projektą.

Antroji projekto medžiaga pasakoja apie iki šiol daug ginčų keliančią asmenybę - brigados generolą, Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininką, Lietuvos vietinės rinktinės organizatorių ir vadą – Povilą Plechavičių.

Generolas gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiuje, Bukančių viensėdyje. Mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje.

Majoras Povilas Plechavičius kartu su vadovaujamo pulko husarais. (Fotografuota ne vėliau kaip 1923 m.)

1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Nuo 1918 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1921 m. – I husarų pulko vadas. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, 1926 m. – Prahos karo akademiją.

Vienas iš 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo organizatorių. Nuo 1927 m. rugpjūčio - Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. 1929 m. vasario 13 d. išėjo į atsargą. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjus sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją.

1941 m. vasarą grįžo į Lietuvą. 1944 m. Kaune suorganizavo Lietuvos vietinę rinktinę ir jai vadovavo.

Atsisakęs vykdyti vokiečių reikalavimą rinktinę perduoti vokiečių valdžiai, 1944 m. gegužės 15 d. kartu su kitais rinktinės štabo nariais buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Vėliau paleistas, bet paliktas gestapo priežiūrai.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. išvyko į JAV. Nuo 1950 m. – Lietuvos veteranų sąjungos “Ramovė” centro valdybos pirmininkas.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vyčio kryžiaus 5–ojo laipsnio ordinu (1923), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Italijos “Corona d’Italia” 2-ojo laipsnio ordinu (1928), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1928), Nepriklausomybės medaliu (1928), Latvijos atminimo medaliu. Dar tarnaudamas Rusijos kariuomenėje buvo apdovanotas Šv. Jurgio kryžiumi. Po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2004).

Vertinant generolą Povilą Plechavičių nuolat kyla daugybė prieštaravimų, bandoma sumenkinti generolo nuopelnus ir visuomenėje sukelti abejonių dėl jo veiklos.

Atmetus visas spekuliacijas gen. P. Plechavičiaus tema, galima sakyti, jog didžiausias generolo nuopelnas – Vietinės rinktinės sukūrimas. Šią rinktinę jis įsivaizdavo kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pradininkę, kaip būsimą jos užuomazgą.

Dėl to negali būti jokių ginčų – P. Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų, dalinius prie komendantūrų. Labai greitai susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių.

7 batalionai buvo permesti į Rytų Lietuvą, siekiant pristabdyti ten veikusių įvairių gaujų veiklą. Visa bėda, kad tragiškai trūko ginkluotės, amunicijos ir t.t.

Tačiau didžiausi nesusipratimai kaip tik ir kyla dėl šio perdislokavimo. Štai lenkų istorikai teigia, kad plechavičiukai žudė bei terorizavo vietos gyventojus lenkus ir kovėsi tik su Armijos Krajovos (AK) partizanais. Mūsiškiai paprastai apeliuoja į AK analogiškus veiksmus. Ar galima šioje situacijoje rasti kažkokį kompromisą?

Tačiau jei mes sutinkame, kad Rytų Lietuva yra ta pati Lietuva, tai kodėl tuomet abejojame, jog mūsų ginkluotosios pajėgos turi teisę ją ginti nuo svetimųjų?

Lygiai taip pat savo teisėmis neabejoja ir buvę AK veteranai. Todėl ir nebus niekada vienodo šių įvykių įvertinimo, nepaisant visų susitarimų, gerų kaimyninių santykių ar taikos sutarčių. Tokiais atvejais belieka kalbėti tik faktais. O yra tokių faktų, kurie vieniems patiks, kitiems – ne, kad ir ką kalbėtų abiejų šalių istorikai.

Todėl pirmiausia verta išklausyti tų įvykių liudytojus. Apie generolo P.Plechavičiaus kreipimąsi į Lietuvos vyrus 1944 m. vasario 16 d. ir priesaikos priėmimą pasakoja buvęs Vietinės rinktinės kariūnas Justinas Garšva.

… kai grįžau pas pažįstamus, per radiją perdavė, kad kalbės Plechavičius. Ir tuoj jis pranešė – tie, kurie tarnavę kariuomenėje ir tie, kurie netarnavę, jūs žinote visi, kad į mūsų kraštą eina raudonasis banditizmas ir Armija Krajova – šaudo mūsų piliečius Vilniaus krašte. Tie, kurie esate apmokyti ginklą vartoti – ateikite, kas dar nesate ginklo vartoję – ateikite, išmokysime. Vyrai, už ginklų. Po to nuskambėjo daina - “Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus”. Aš grįžau į savo kraštą, nuvažiavau į Raseinių komendantūrą. Galėjau, aišku, užsiregistruoti ir Kaune, bet tai irgi patriotizmas…

Vietinės rinktinės kariai vilkėjo Vehrmachto uniformas. Skiriamasis ženklas buvo skydo pavidalo trispalvis antsiuvas ant rankovės su baltu užrašu „Lietuva“ juodame fone.

Balandžio pabaigoje gavome priesaikos lapelius. Ir žiūrime - lapeliuose minimas ir Hitleris. Įsiskaitome, kad mes tokie tokie, reiškia, fiurerio Hitlerio vadovaujami kovosime prieš raudonuosius. Na, prieš lenkus, prieš raudonuosius, mums tiko kovot, bet vadas - tai ne.

Išbraukėme Hitlerį, įrašėme generolą Plechavičių, pasirašėme, atidavėme ir niekas mūsų nepersekiojo. Priesaiką priėmėme Seredžiaus bažnyčioje, tai ten dar įdomiau buvo… Skaitė tekstą… Kunigas kada skaitė tekstą, tai jis Hitlerio neišmetė, nenutylėjo... Tai kai paminėjo Hitlerį visi rankas nuleido, o kai kiti žodžiai prasidėjo po to, tada iškėlė visi vėl. Šitaip. Davėme šitokią priesaiką.

Kaip matome, jokios kalbos apie tarnybą vokiečiams nebuvo. Pačių kariūnų nuostatos buvo gana aiškios – kovoti už Lietuvos, o ne už Vokietijos ar dar kažkieno interesus.

Tačiau generolo oponentai kaip vieną prasčiausių jo darbų nurodo aktyvų dalyvavimą 1926-ųjų perversme, kai į valdžią buvo pastatytas Antanas Smetona. Esą dalyvavimas puče prieš savo valstybės vadovus nepuošia karininko munduro…

Kita vertus, reikia matyti tų metų specifiką. Iki šiol daugelis anų įvykių liudytojų nurodo didžiulį bolševikinio perversmo pavojų. Kiti net kalba apie realią bolševikų invazijos grėsmę. Akivaizdu, kad tokios nuotaikos veikė ne tik paprastą visuomenę, bet ir karininkiją. Viena vertus, buvo nuversta teisėta demokratinė valdžia, kita vertus, tuo buvo užkirstas kelias bolševikams ateiti į valdžią.

Akivaizdu, kad P. Plechavičius tikrai nesiekė kažkokios asmeninės naudos ar neaiškių tikslų – jis taip įsivaizdavo savo, kaip karininko, pareigą ir liko jai ištikimas iki galo. Už ištikimybę savo kraštui, priesaikai, už prisiimtą atsakomybę dėl kariuomenės ir visos valstybės likimo šiandien generolo nemėgsta tie, kurie tokiomis savybėmis pasigirti negalėtų.

Kita vertus, 1926 metais apie kažkokią brandžios demokratijos valstybę nėra ko ir šnekėti – kiek Lietuvai tuomet buvo metukų?.. Kas vyko tuo metu Europoje? Kokios nuotaikos vyravo visuomenėje? Ir kodėl gi niekas neprotestavo dėl to perversmo? Pagaliau vargu ar galime taip vienareikšmiškai teigti, kad perversmas tomis sąlygomis buvo nereikalingas ar net žalingas mūsų valstybei? Nebuvo jokios išsamios politikos analizės. Žmonės, tarp jų ir karininkai, matė aiškias grėsmes ir kitokios alternatyvos neįžvelgė.

Vėlgi įdomu pasiklausyti pačių tų įvykių liudininkų. Prisimena buvęs generolo asmens sargybinis Jurgis Valevičius.

...Pirmiausia nuėjome pas pulkininką Urboną, o su juo - pas Plechavičių. Plechavičius mane apžiūrėjo, pasakiau savo pavardę. Tada Plechavičius paklausė, ar ne mano dėdė buvo Utenos policijos viršininku. Sakau, taip. O, sako, aš jį gerai pažįstu, mums teko fronte kartu būti, tai ir tavimi tada pasitikiu – tu būsi mano asmeninė apsauga.

Jis (P. Plechavičius - aut.) man labai gerą įspūdį padarė, buvo drąsus, aiškiai dėstė mintis. Kai ateidavo rudmarškiniai, tai jis trumpai ir aiškiai jiems pasakydavo – aš savo nusistatymo, tokio, kokį daviau vokiečių vyriausybei, nekeisiu, čia yra Vietinė rinktinė, kuri Lietuvos respubliką nuo banditų saugos. Visą laiką aš su juo vaikščiodavau, buvome nuvažiavę į jo tėviškę, bet kartu važiavo ir vienas vokietis iš žandarmerijos.

Kartais jis mums papasakodavo, kad vokiečiai labai nekaip į mus žiūri... Aukštesnioji valdžia, kuri yra Berlyne, ta, sako, pasitiki, bet vat šitie rudmarškiniai generolai, tie visą laiką sako, kad mes esame nusistatę prieš vokiečius, nenorime prie jų armijos prisijungti ir padėti.

Paskutinėmis dienomis liepė (vokiečiai - aut.) pakeisti uniformą ir sveikintis ne rankos prie kepurės pridėjimu, bet rankos pakėlimu “Heil Hitler”. Na tada ir prasidėjo visa košė.

Bet labiausiai jis Kaune bijojo žydų, nes žydus laikė komunizmo įsteigėjais ir dirbančiais prieš Lietuvą, kad tik čia kuo daugiau komunistų būtų. Ir jei ne 1926 m., kai jis nuvertė Griniaus valdžią, kai jau viskas buvo suplanuota ir rusų daliniai jau buvo sutraukti prie Lietuvos sienų.

Grinius būtų paprašęs Maskvos, kad būtumėme prijungti prie Tarybų Sąjungos. O kadangi mūsų saugumas ir Plechavičius viską išaiškino ir 1926 m. gruodžio 26 d. tuos žymiausius veikėjus sušaudė, tada ir prasidėjo lietuviškas gyvenimas. Tai jo nuopelnai Lietuvai yra labai labai dideli.

P. Plechavičius gerbė ir mylėjo savo karius. Fotografijoje – kareiviški pietūs su eiliniu iš vieno katiliuko. Fotografuota ne vėliau kaip 1923 m.

Papasakosiu dar tokį nuotykį. Tauragėje buvo karinis dalinys. Kareivius išleisdavo į miestą iki patikrinimo. Kareiviai nueidavo pas vieną tokį žydą, kuris laikė aludę, o ir degtinės jis turėjo. Tokie du kareivėliai ten alaus gėrė, paskui ir kitą dieną nuėjo, žydas davė jiems to alaus, o jie paprašė degtinės.

Žydas pasakė, kad neturi, o jie - kad jis meluoja. Žydą pradėjo gąsdinti. Sako, dėk galvą ant kaladės, mes tau galvą nukirsime. O jie turėjo durtuvus, tai vienas išsiėmė, o kitas po kranu pašlapino jam nematant skudurą ir metė ant sprando. Metė, žydas išsigando ir mirė. Žydai kai pakėlė skandalą… Viskas, na atidavė tuos kareivius kariuomenės teismui. Kareiviai prisipažino, kad jie tik skudurą metę, o ne kokį tai ginklą ar peilį. Ir juos nuteisė ar dešimčiai, ar tai daugiau metų kalėjimo.

Tai Plechavičius daug kartų siekė, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, juos teisė du ar tris kartus, ir galų gale, kai paskutiniame teisme jis ėjo liudyti, tai teisėjui pasakė, kad ne aš būsiu generolas, jei aš savo kareivių neišvaduosiu. Tada teismas davė jiems lygtinai, ir jie buvo išleisti. O jis (generolas P. Plechavičius - aut.) už lietuvius, ir ypatingai už karius dėjo galvą. Jis visą laiką tikėjo, kad Lietuva buvo laisva ir bus.

Bet kuriuo atveju, negalima teigti, kad generolas Povilas Plechavičius veikė neprincipingai ar nepaisė Lietuvos interesų. Pagaliau kiekvienas savaip matė ir vertino situaciją. Ar vis dėlto buvo įmanomas toks scenarijus, kad abi konfrontuojančios pusės galėjo susivienyti ir jau kartu tęsti bendrą kovą prieš okupantus?

Rytų Lietuvoje buvo keturios stovyklos, kurių interesai smarkiai skyrėsi.

Sovietinių gaujų interesai gana aiškūs – jiems priešai buvo tiek plechavičiukai, tiek vokiečiai, tiek ir Armijos Krajovos daliniai, nors, palyginti su pastaraisiais, jų priešai buvo panašūs. Bet skyrėsi tikslai.

Vokiečiai apginklavo ir plechavičiukus, ir duodavo ginklų AK. Tikslas – organizuoti kovą svetimomis rankomis prieš besiveržiančius bolševikus. Tuo tarpu Armija Krajova laikė Vietinės rinktinės karius kolaborantais.

Kaip matome, interesų sankirta – didžiulė. O tokiais atvejais konfrontacija neišvengiama.

1944 m. pavasaris. Vietinės rinktinės kariai atpažįsta kautynėse su Armija Krajova, įvykusiose ties Graužiškiais, žuvusius kovos draugus.

Kautynėse dalyvavo 24 Utenos ir 60 Marijampolės pulkų kariūnai. Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Ašmeną; vėliau dalis žuvusiųjų buvo pervežta ir palaidota Utenoje, kiti palaidoti Ašmenos kapinėse.

Kitaip sakant, Rytų Lietuvą turbūt galime laikyti klasikiniu pavyzdžiu, iliustruojančiu Antrojo pasaulinio karo apskritai ir konkrečių tautų santykių atskirai sudėtingumą. Tačiau minėto generolo P. Plechavičiaus apsaugininko pasakojime girdėti ir tam tikrų antižydiškų motyvų. Be to, ne kartą buvo galima išgirsti ir istorikų pasisakymų, kad antisemitinės idėjos P. Plechavičiui nebuvo svetimos.

Vėl reikia atsižvelgti į tarpukario visuomenės sąmonės specifiką Lietuvoje. 1940-ųjų okupacija tautoje tik dar labiau sustiprino įspūdį, kad žydai buvo bene labiausiai palankūs sovietų valdžiai, nemažai jų tarnavo ir represinėse struktūrose. Dabar sakoma, kad toks požiūris yra niekuo nepagrįstas ir primityvus. Galbūt ir taip.

Tačiau pabandykite tai paaiškinti anos plechavičiukų kartos žmonėms. Jų sąmonė bei savimonė juk iš esmės nepasikeitė, jie faktiškai ir liko tose išeities pozicijose, ir jiems mažai rūpi istorikų moksliniai darbai.

Generolas P. Plechavičius šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis – jis taip pat šventai tikėjo, kad bolševizmą Lietuvoje vienareikšmiškai rėmė žydai. Be to, nepamirškime ir ketverius metus vyravusios nacių propagandos. Nepaisant to, nėra jokių duomenų apie kažkokias antisemitines akcijas, vykdytas plechavičiukų. Tuo metu žydų jau faktiškai nebuvo Lietuvoje.

Be to, nereikia painioti su atskirais policijos batalionais ar zonderkomandomis. Pagaliau pati rinktinės sukūrimo idėja bei jos tikslai nieko bendro neturėjo su holokaustu ar kitokia nusikalstama veikla. Tiesiog karo metais vyravusių nuotaikų nederėtų sureikšminti, nes pats karas savaime yra ekstremali situacija.

Reikia žiūrėti, kas ką konkrečiai darė. Apskritai kartais susidaro įspūdis, kad generolas, jo tvirta ir nuosekli pozicija ir šiandien daugeliui yra tarsi rakštis… Kai kalbama apie neva kontroversiškąjį Plechavičių, tai tarsi ieškoma – na, prie ko čia dar prikibus, ką čia dar atkapsčius. O gal dar kažkur ne tą pasakė… Principingi žmonės retai būna populiarūs ir visiems priimtini.

Ir vėl paklausykime liudytojų. Apie Marijampolės karo mokyklos sunaikinimą 1944 m. gegužės mėn. pasakoja buvęs Vietinės rinktinės kariūnas Edmundas Čapas.

Tikrai iš širdies mes tada norėjome apginti Lietuvą ir iškovoti jai nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Vokiečiai tai pastebėjo ir nutarė mus sunaikinti.

1944 m. gegužės 16 d. tarp 5 ir 6 val. ryto atvyko jų SS dalinys ir pradėjo mūsų karo mokyklos dalyvių naikinimą. Prisimenu kelių žuvusiųjų pavardes – Vasiliauskas, Juozaitis, Juodkojis buvo sušaudyti, ir dar kas dešimtas pagautas į nelaisvę buvo sušaudomas.

Aš ką tik buvau komandiruotas į Kauną ir sugrįžau 24 val. traukiniu. Mūsų buvo jau nedaug, Plechavičius daug ką paleido namo, matyt, nujausdamas, kad kažkas bus. Jau Kaune buvo kalbama, kad vokiečiai gali mus pulti. Tai aš sugrįžęs apie 2 – 3 val. iš ryto pasikalbėjau su pora kolegų ir nusprendėme, kad mums bus geriau nors laikinai išeiti iš kareivinių ir pasislėpti, kad išvengtume galimų nemalonumų. Taip ir padarėme. Mes pažinojome tokias dvi mergaites, su kuriomis draugavome, jų namukas buvo visiškai šalia, mes pasibeldėme, jos ir jų brolis mus priglaudė ir išlaikė ten per tą visą įvykį. Mes gulėjome visą tą laiką ant žemės, o jos mums tik sakydavo, kad SS’ininkai laksto aplinkui...

Na ir po to vokiečiai ką sušaudė – sušaudė, išsivežė belaisvius, o mes su draugais kitą naktį patraukėme link savų namų. Jau visi žinojo apie tą įvykį. Mes priėjome prie geležinkelio stotelės – ten stovėjo prekinis traukinys, mašinistas iš karto pakvietė lipti į vidų, pasisiūlė mus nuvežti į Kauną. Įvažiavus į Kauną, mašinistas pristabdė prie Aleksoto tilto, ir mes iššokome, nes visi žinojo, kad visose stotyse buvo ieškoma likusių Karo mokyklos kariūnų. Na, taip ta visa istorija, galima sakyti, ir pasibaigė...

Taigi tolesnė Vietinės rinktinės istorija aiški – kariūnai išvaikomi, vėliau 86 jų sušaudomi Paneriuose, o pats generolas P. Plechavičius, visus karius paraginęs slėptis su ginklais, su savo štabu uždaromas Salaspilio koncentracijos stovykloje.

Paneriuose dabar pastatytas paminklas sušaudytiems Vietinės rinktinės kariams, tačiau net dėl to kilo ne vienas konfliktas.

Yra nemažai suinteresuotų asmenų kelti konfliktus tuščioje vietoje. Arba, vaizdžiai tariant, kelti karus net ir tarp mirusiųjų. Jau minėta, kad skirtingose tautose istorija visada bus traktuojama skirtingai. Galbūt dar po kokių 50 metų paaiškės, kad ir karas pasibaigė visiškai ne taip, kaip žinoma dabar. Tiesą sakant, jau ir dabar tai daug kam nelabai aišku.

Pažiūrėkime, kiek kartų per pastaruosius kokių 20 metų buvo pas mus perrašomi istorijos vadovėliai. Pagaliau mes patys mokėmės visai ne to, ką žinome dabar, arba apskritai mokėmės priešingų dalykų. Tas pat vyko ir tebevyksta visoje Rytų Europoje, o Vakarų Europa beveik nieko nežino apie mūsų tautų išgyvenimus. Galbūt įmanoma sutarti dėl vieno ar kito visuotinai patvirtinto fakto. Tačiau ne dėl jų traktavimo ar interpretavimo.

Todėl grįžkime prie tikrai žinomų faktų apie patį generolą. Žinome, kad, vokiečiams traukiantis, jis iš koncentracijos stovyklos buvo paleistas, vėliau persikėlė gyventi į Ameriką, kur ir mirė 1973 metais. Tuo tarpu visi puikiai žinome, kaip P. Plechavičius buvo vertinamas sovietmečiu. Ar šiandieniam vertinimui galėjo turėti kokios nors įtakos sovietmečio istorikų darbai ar tų pačių vadovėlių interpretacijos?

Žinoma, kad turėjo įtakos ir tebeturi. Gal tų vadovėlių niekas ir neatsimena, tačiau per dešimtmečius į galvas kaltos klišės, ypač vyresnėms kartoms, dar atsiliepia. Be to, vyresniųjų kartų istorikai - niekam ne paslaptis - patys tas klišes ir kalė. Ar jie pajėgūs dabar pervertinti savo pozicijas? Čia reikėtų paklausti jų pačių.

Bet kuriuo atveju nepaneigiamu faktu išlieka generolo Povilo Plechavičiaus nuostatos ginti savo valstybę, idėjos sukurti savo valstybės kariuomenę, kuri nebūtų pavaldi jokioms svetimų šalių struktūroms. Tą įrodo ir visa generolo biografija, nors galbūt ne visada idėjas pavyksta realizuoti.

„Laisvės kryžkelių“ archyvas
Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Parašytas: 17 Kov 2013 17:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Tautinio jaunimo sąjunga šeštadienį eisena pagerbė nacių aukas

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=45755263

BNS
2011 gegužės mėn. 21 d. 14:50

Vilniuje, prie Panerių memorialo, šeštadienį Tautinio jaunimo sąjunga eisena pagerbė nacių sušaudytus Vietinės rinktinės karius ir Jagomastų šeimą.

Šeštadienį priešpiet surengtose eitynėse nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo dalyvavo kelios dešimtys žmonių, BNS informavo sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Sostinės policijos teigimu, renginys praėjo be incidentų.

Nacių nužudytiems Vietinės rinktinės kariams paminklas Paneriuose atidengtas 2004 metų birželio 18 dieną.

Lietuvos vietinė rinktinė buvo karinė organizacija Lietuvos valstybei atkurti ginkluota jėga.

Ji buvo pradėta formuoti, kai 1944 metų vasario 16 dieną rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir paragino stoti į rinktinę ir kovoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Lietuvos vietinė rinktinė veikė visoje Lietuvoje, jai vadovavo Lietuvos karininkai. 1944-ųjų pavasarį, vokiečių okupacinėms pajėgoms pareikalavus, kad rinktinės batalionai pereitų jų žinion, buvo pradėtas rinktinės demobilizavimas.

1944 metų gegužės 17–21 dienomis 86 rinktinės kariai buvo sušaudyti Paneriuose.

Enzys Jagomastas buvo knygų leidėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos rėmėjas, laikraštininkas. Nacių persekiotas veikėjas su visa šeima sušaudytas Paneriuose 1941 metų rugpjūčio 23 dieną.

BNS

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Parašytas: 18 Bal 2013 19:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Расколотая память Европы: возможен ли консенсус?
http://ru.delfi.lt/blog/neformat/raskol ... d=61125791

Новая Эўропа
четверг, 11 апреля 2013 г. 15:15

Коментарии
http://ru.delfi.lt/blog/neformat/raskol ... &com=1&s=1

Facebook комментарии

Александр Седой

Госпожа Чепайтене, видимо по забывчивости, забыла преступления отрядов литовских эсесовцев в Белоруссии в годы Второй мировой войны.

В Минске в военном музее есть фотография, на которой снят литовский нацист Гецявичюс в каске и немецкой форме вешает советских патриотов в Минске в июле 1941 года. Посетите музей ВОВ в Минске, госпожа Чепайтене.

Kęstutis Čeponis · Лучший комментатор · Vilniaus Universitetas

Не путайте - в Литве не было создано эсэсовских отрядов - ни одного, так как литовцы наотрез отказались вступать в такие отряды.

Отряды СС были созданы в Латвии, Эстонии, России и Белоруссии.

Вот список русских частей СС:

1. Добровольческий полк СС «Варяг»
2. 1-я русская национальная бригада СС «Дружина»
3. 15-й казачий кавалерийский корпус СС
4. 29-я гренадерская дивизия СС «РОНА» (1-я русская)
5. 30-я гренадерская дивизия СС (2-я русская)
6. 36-я гренадерская дивизия СС «Дирлевангер»

Список русских вооруженных формирований в германо-российской армии:

Батальон Муравьёва
Боевой Союз Русских Националистов (БСРН)
Братство Русской Правды
Высшая немецкая школа для русских офицеров
Дивизия Россия, также — Дивизия «Руссланд»
Добровольческий полк СС «Варяг»
Зеленая армия особого назначения
Казачий Стан
Комитет освобождения народов России (КОНР)
Локотская республика
Народная Социалистическая Партия
Народно-трудовой союз российских солидаристов
Организация Цеппелин
Республика Зуева
РОНА
РОА
Русская гражданская вспомогательная полиция, Севастополь
Русский корпус
Русский отряд 9-й армии вермахта
Русская национально-трудовая партия
Российская фашистская партия
Хиви
Русская вспомогательная полиция (шуцманшафт)
15-й казачий кавалерийский корпус СС
1-я русская национальная бригада СС «Дружина», известна также как 1-й Русский национальный отряд СС
29-я гренадерская дивизия СС (русская Нр.1)
30-я гренадерская дивизия СС (2-я русская)
ВВС КОНР (ВВС РОА)
1-я дивизия РОА / ВС КОНР (600-пехотная дивизия вермахта)
2-я дивизия РОА/ВС КОНР (650-я пехотная дивизия)
600-я русская дивизия вермахта
602-й Ост-батальон
645-й батальон
РОНД/РНСД
Бригада Асано — русские подразделения Квантунской армии
Гвардия русской фашистской партии
Корпус русской монархической партии
Русские на службе японских и маньчжурских спецслужб Маньчжоу-Го
«Russen» (Россия) - агентство новостей и пропаганды

Общая численность русских в составе вермахта, войск СС, полиции и военизированных формирований составляла до 1,2 млн. человек.

К ним относятся формирования восточных войск вермахта, войск СС и полиции, а также германских спецслужб — абвера и СД. Остальные представляют собой «добровольцев вспомогательной службы» («хиви»).

Kęstutis Čeponis · Лучший комментатор · Vilniaus Universitetas

Особенно примечательна история 1-й Русской национальной бригады СС «Дружина» :)

От 1-й Русской национальной бригады СС «Дружина» до 1-й Антифашистской партизанской бригады
http://urb-a.livejournal.com/2078001.html

А.Дюков рекламирует новый (старый) сборник документов о карательной операции нацистов "Зимнее волшебство". Книга приурочена к 70-летию со дня окончания операции.

Хочу напомнить Дюкову, что в июне этого года исполнится 70 лет со дня окончания операции «Котбус» ("Сottbus"), но навряд ли мы увидим сборник документов по этой теме.

А между тем результаты операции «Котбус» не менее впечатляющие.

Из итогового боевого донесения фон Готтберга (от 28 июня 1943 г.): «Потери противника: убито в боях 6087 человек, расстреляно — 3709, захвачено в плен — 599. Захвачено рабочей силы — 4997 человек, женщин — 1056.»

Из расстрелянных 3709 белорусов 3 тыс. расстреляла 1-я Русская национальная бригада СС «Дружина» под командованием Владимира Гиль-Родионова.

Вот что об этом пишет историк О.Романько в своей работе "Коричневые тени в Полесье. Белоруссия 1941—1945":

"летом 1943 года солдаты этой бригады сожгли несколько белорусских деревень в районе Лепеля, а их население (около 3000 человек) согнали в район населенного пункта Иконники. Здесь Гиль-Родионов обратился к белорусам с речью, в которой сказал, что все они будут уничтожены за связь с партизанами, однако он дает им последний шанс. Шанс этот заключался в следующем. Мнимые пособники партизан должны были обратиться к нему с просьбой о помиловании на "русском литературном языке". Естественно, что никто из простых белорусских крестьян не знал этого языка. Поэтому Гиль-Родионов приказал расстрелять их всех из пулеметов."

В 1941 году подполковник Красной Армии, начальник штаба 229-й стрелковой дивизии В.В.Гиль в бессознательном состоянии взят в плен.

В концлагере завоевал доверие нацистов, стал комендантом лагеря, позднее окончил разведшколу СД в Берлине.

Создал в концлагере Заксенхаузен «Боевой союз русских националистов» (БСРН), который после освобождения членов союза из лагеря превратился в антипартизанское воинское формирование "Дружина".

В августе 1943 года Гиль-Родионов установил контакты с партизанами и, получив личные гарантии, вместе с большей частью "Дружины" (2000 чел.) перешёл на их сторону, казнив при этом ряд лиц, указанных партизанами, и арестовав бывшего генерал-майора Богданова.

В сентябре 43 г. летал в Москву. Вместе с орденом Красной Звезды, получил звание полковника Красной Армии.

Гиль-Родионов был убит в бою 14 мая 1944 г.
http://www.warmuseum.by/copy_news_1155/ ... e=1~id=567

Вряд ли Дюков будет исследовать эту тему. Он уже сообщил, что "в ближайшее время в свет выйдет книга "Убийцы Хатыни. 118 украинский полицейский батальон в Белоруссии: сборник документов".

Конечно российскому историку удобнее писать о том, как 118 батальон отличился в Хатыни, хотя боевой путь этого формирования мало чем отличается от боевого пути СС "Дружины". Известно, что в 1944 г.118 батальон также перешел на сторону французского сопротивления "Маки".

Гиль-Родионова в Белоруссии считают героем. Приглашают его дочь на гражданские панихиды.

Я ничего не имею против, но зачем писать 108-ю книгу о Хатыни? Является ли позиция Дюкова честной, зная про сложную историю партизанской войны в Белоруссии, сводить всё к преступлениям 118 батальона и латышских полицаев?

Опубликуйте архивные документы по 1-й Русской национальной бригаде СС «Дружина» и ее командире, найдите могилу тех 3 000 расстрелянных крестьян и поставьте памятник жертв русского национализма.

Установите названия деревень, сожженных бригадой СС "Дружина".

Возможно эти названия не будут такими зычными, как Хатынь-Катынь.

Kęstutis Čeponis · Лучший комментатор · Vilniaus Universitetas

Младший лейтенант Антанас Гецявичюс никаким нацистом или эсэсовцем никогда не был.

Во время войны он служил в литовских батальонах самообороны и в литовских полицейских батальонах.

Форму они носили не немецкую, а литовскую довоенную. На вид она похожа на немецкую потому, что часть обмундирования и особенно каски Литва до войны закупала в Германии.

Литовские батальоны самообороны действовали на территории Литовской Республики (в границах по договорам 1920 года с Советской Россией и Польшей), уничтожая разных врагов Литовской Державы - особенно большевистские и польские вооруженные банды, которые постоянно просачивались на территорию Литвы.

Несколько литовских батальонов также воевали и на Восточном фронте с большевиками, а некоторые полицейские части воевали с большевистскими и польскими бандами в границах исторической Литвы.

-------------------------------------------------------------------------------

Советская пропаганда всегда скрупулиозно замалчивала тот исторический факт, что 23 июня Литовское Правительство обьявило о восстановлении Независимости Литвы, а также официально обьявило войну Советскому Союзу.

Литовское Правительство было созданно восставшим Литовским народом, который освободил всю Литву ( в том числе также Каунас и Вильнюс) от оккупационных войск совдепии, еще несколько дней до прихода немецких войск, а в армии восставших воевало свыше 100 000 вооруженных добровольцев.

Временное правительство Литвы действовало с 23 июня 1941 года по 5 августа 1941, когда нацисты ее запретили.

Тогда глава Литовского Правительства Юозас Амбразявичюс с октября 1941 года стал главой подпольной организации Литовского Сопротивления «Литовский фронт».

С ноября 1943 года Юозас Амбразявичюс председатель политической комиссии (фактически вице-президент) объединённой организации литовского подполья «Верховного комитета освобождения Литвы».

В мае 1944 года, во избежание ареста Гестапо, выправил себе документы на имя Юозас Бразайтис, под которым с тех пор и жил до смерти.

С наступлением советских войск эмигрировал в Германию, где оставался после войны, будучи в 1946—1951 годах зарубежным представителем сил антисоветского сопротивления в Литве.

C 1952 года жил в США.

Автор мемуаров «Совсем одни» (англ. „All Alone“, лит. „Vienų vieni“, нем. „Allein, ganz allein“), опубликованных в 1964 года под именем Н. Э. Судувис (N. E. Sudūvis).

В 2012 г. Юозас Амбразявичус был торжественно перезахоронен в Литве.

Kęstutis Čeponis · Лучший комментатор · Vilniaus Universitetas

Уточняю:

Литовские военные и обычные полицейские части простых мирных людей не расстреливали и не вешали.

Уничтожались только пойманные большевики, комиссары и бандиты - члены самых разных вооруженных банд, нападавших на литовские села и их грабивших - члены большевистских, польских и просто криминальных бандструктур, а также их наводчики, пособники, связные и прочая мразь...

Простых мирных людей - в первую очередь, конечно, в основном евреев, цыган и дебилов (психбольных) - расстреливали специальные части СС и особенно СД (так называемые зондеркоманды).

Но иногда по разным причинам немцы карали также и простых мирных белоруссов, и литовцев, и других - как правило после большевиками или польской АК совершенных терактов близ каких нибудь деревень. Но и в этих случаях расстреливали, вешали, а деревни сжигали специальные части СС и СД.

Кроме того не надо путать карательные части СС с войсковыми частями СС (Waffen-SS). В России специально и постоянно это происходит со времен большевистской пропаганды в СССР:
http://ru.wikipedia.org/wiki/Войска_СС

В любом случае, как я уже писал выше, в Литве ни одной части СС немцам не удалось создать - литовцы наотрез отказались служить под командованием немцев и в любых немецких частях.

Поэтому немцы в конце концов разрешили Литовскому Правительству создать Отдельные Литовские батальоны самообороны и Литовские полицейские батальоны, в которых все офицеры были только литовцы, а форму носили Литовской армии.

За пределами Литвы (в границах по договорам 1920 г. с Россией и Польшей) эти батальоны практически не воевали, кроме нескольких отдельных случаев - и то только по желанию самих добровольцев.

В 1944 г. немцы дали согласие на воссоздание Литовской Армии, и за 3 дня в эту армию пришли свыше 20 000 добровольцев-литовцев (армию возглавил генерал Повилас Плехавичюс).

Однако, когда немцы попытались включить эту армию в состав германских вооруженных сил, все литовские батальоны ушли в леса.

Именно они составили костяк Литовской Армии Свободы (LLA - Lietuvos Laisvės Armija).

Немцы все таки поймали генерала Плехавичюса и многих офицеров его штаба. Большиство расстреляли, а остальных отправили в концлагеря на территории Польши.

И именно это обстоятельство сильно ослабило послевоеную литовскую вооруженную борьбу против советских оккупантов, так как многочисленным партизанам (свыше 100 000 литовских партизан участвовало в борьбе с красными оккупантами) катастрофически не хватало довоенных обученных офицеров (ведь большинство литовских офицеров большевики расстреляли в Белоруссии и Москве еще в 1940-1941 г).

Kęstutis Čeponis · Лучший комментатор · Vilniaus Universitetas

Вот что об этом говорят Российские историки:

Болтянская Нателла. Беседа с Еленой Зубковой, д.и.н., проф. РГГУ, ведущ.н.с. института Российской истории РАН // Эфир программы «Именем Сталина»: «Кремль и Прибалтика» на радиостанции «Эхо Москвы» — 27.09.2008.
http://echo.msk.ru/programs/staliname/542605-echo/

Провал проекта Ваффен-СС в Литве

"Н. БОЛТЯНСКАЯ: А что это за история с ген. Повиласом Плехавичюсом?

Е. ЗУБКОВА: Это замечательная история в Литве, где проект Ваффен-СС как раз и провалился, потому что как только была объявлена мобилизация в национальные легионы, как они назывались, литовцы туда не пошли.

И тогда возникла идея и удалось договориться литовскому самоуправлению с немецким начальством, условно говоря.

А давайте сделаем так, что пусть это будут литовские части, пусть во главе этого всего мероприятия станет очень популярный генерал Повилас Плехавичюс, действительно, очень популярный человек. Литовцы сразу пошли. Эта программа мобилизации, комплектования была решена очень быстро.

Но как только она была решена, немцы моментально поменяли командование. И что сделали литовцы?

Во-первых, часть этих новых легионеров оказала сопротивление немцам. Вооруженное сопротивление.

И между прочим, в Вильнюсе три дня они держали оборону. А потом, когда ничего не получилось, они ушли в леса и прихватили за собой оружие.

Н. БОЛТЯНСКАЯ: А сколько ушло этих солдат с оружием?

Е. ЗУБКОВА: Примерно где-то по разным подсчётам, порядка от 10 до 30 тысяч. Но это очень трудно посчитать, потому, что она постоянно пополнялась.

Н. БОЛТЯНСКАЯ: То есть, как только их обманули…

А в Латвии и Эстонии?

Е. ЗУБКОВА: В Эстонии была организована одна дивизия Ваффен-СС, в Латвии две дивизии.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Parašytas: 17 Vas 2014 01:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Šaltinis- http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... #c79647652

Žygeivis
2014-02-17 00:02

deutsch
2014-02-16 22:30 IP: 93.219.138.109

1941 birzelis - 100000 anot Zygeivio isvadavo Lietuva nuo bolseviku.

Klausimas, tai kodel 1944 metu vasara niekas negyne Lietuvos nuo naujos okupacijos? (vehrmacht'as nesiskaito).

Kodel vokieciai nuginklavo Plechaviciaus rinktine, o nepasiunte i Rytu fronta?
-------------------------------------- --------------------------------

1. 1944 m. vasarą Lietuvą nuo sovietų okupacijos gynė dešimtys tūkstančių Lietuvių savanorių - prisimink bent jau Sedos kautynes. Tik jėgų santykis bei ginkluotė buvo nepakyginamos - todėl Vietinės rinktinės ir kitų Lietuvių karinių dalinių kovotojai pradėjo partizaninį karą tuoj pat, kai tik laukiniai slavai ir kiti azijatai įsiveržė į Lietuvą.

2. Vokiečiams 1944 m. pavyko nuginkluoti tik Lietuvos Valstybės didvyrio generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės Rinktinės - būsimosios Lietuvos Laisvės Amijos - štabą, o ne visus karius.

Vokiečiai nuginklavo tik labai mažą dalį kitų karių, nes dauguma Lietuvių karių su ginklais pasitraukė į miškus, o Vilniuje prieš tai dar kelias paras vyko Lietuvių karių mūšiai su vokiečiais), kadangi ir Plechavičius, ir jo karininkai, ir kariai griežtai atsisakė tapti vokiška patrankų mėsa ir kariauti už Lietuvos Valstybės sienų ribų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Parašytas: 30 Kov 2016 00:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Vidmantas Valiušaitis

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Va čia tai man naujiena - nebuvau užtikęs, kad Kretingos grafas Tiškevičius buvo Plechavičiaus vietinės rinktinės savanoris, o jo sūnus Kazimieras – žuvęs kaip 1941 m. birželio sukilėlis.

Čia štrichas istorinei panoramai, kai aiškinama neva sukilime ir Plechavičiaus rinktinėje dalyvavo "nemokyti kaimiečiai".

Iškalbingas faktas.

Ir Vietinės rinktinės veikloje, ir sukilimuose dalyvavo daug kilmingų žmonių. Apie tai reikia visiems rašyti.

Žinutė savaitraštyje "Karys" 1944 m. kovo 18 d. Nr.11 (1225).

Stoti į Vietinę rinktinę Plechavičius pakvietė savanorius 1944 m. vasario 16 d., o jau kovo 5 d. turėjo sustabdyti savanorių registraciją, nes turimi ištekliai buvo smarkiai viršyti.

Čia palyginimui, kai naciai visokiomis priemonėmis 1943 m. bandė sudaryti SS legioną, įskaitant VDU uždarymą, profesūros ir inteligentijos represijas, bet jiems nieko neišėjo - lietuviai SS batalioną boikotavo. Skirtingai nuo latvių ir estų, šita prasme "švęsti" mes neturime ko.

O štai Plechavičiaus pakviesti vyrai per nepilnas tris savaites sudarė 7 batalionus (per 20 tūkst.).

Ir kai juos vis tiek apgaulės būdu norėjo panaudoti Rytų fronte, Plechavičius VR paleido, pats verčiau atsidurdamas vokiečių koncentracijos stovykloje, negu siuntęs tuos vyrus į beprasmišką mirtį.

Bet kai kam lietuviai vis tiek - "nacių kolaborantai".

Iš plk. Oskaro Urbono str. "Lietuvos vietinė rinktinė 1944 m."

Karys, 1944-04-08 Nr.14 (1228)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Brigados generolas Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Parašytas: 28 Bal 2016 22:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

(№223) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№213)

http://imhoclub.lv/ru/material/rejting_ ... z479WfHaWP

----кто Повиласа Плехавичюса в Саласпилском пионерском лагере замочил?-----

Да, ваши познания и тут на уровне "одна баба в базаре болтала".... :)

Бригадный генерал Повилас Плехавичюс умер в глубокой старости (83 лет), 19 декабьря 1973 г., в Чикаго.

Хотя большевики после WW2 несколько раз пытались его убить или похитить.

P.S. В Саласпилский лагерь, за отказ подчинить военному командованию Германии литовскую армию, которой он командовал, немцы его и весь его штаб заключили 15 мая 1944 г., но держали там очень не долго и отпустили.

Генерал переехал в Данциг, а затем в Клайпеду, оттуда эвакуировался в Германию, а в 1946 г. - в США.

--------------------------------------------------------

Бригадный генерал Повилас Плехавичюс (Povilas Plechavičius) - национальный герой Литвы, несколько раз спасший Литву от красной чумы (в 1918-1920 г. и в 1926 г., и попытавшийся спасти и в 3-ий раз в 1944 г., но на этот раз ему помешало крайне не благоприятное геополитическое положение Литвы того времени, и безграничная тупость Гитлера).

(№338) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№3)

http://imhoclub.lv/ru/material/panegiri ... z49DSxeR8i

Вот тут очень доскональное исследование заключения примерно 50 литовских офицеров в лагере в Саласпилсе в 1944 г.

Lietuvos vietinė rinktinė ir jos štabo narių suėmimas bei kalinimas Salaspilio lageryje 1944 metais

Voruta

2015-10-29, 10:10

http://www.voruta.lt/lietuvos-vietine-r ... 44-metais/

Ни один из литовских офицеров там не умер и не был расстрелян - генерала Плехавичюса и нескольких старших офицеров скоро отпустили, а остальные офицеры (лейтенанты и мл. лейтенанты) позже были отправлены копать окопы.

Все они в итоге эмигрировали в Германию.

-------------------------------------------------------------------------

http://imhoclub.by/ru/material/pervaja_ ... z4UFlAsyPe

(№140) Сергей Муливанов, Латвия - Kęstutis Čeponis (№139)

В итоге латышские СС-овцы мочились на голову лиетувскому генералу и его приспешникам.

И как это называется?
А называется это - балтийское братство.

(№174) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№140)

Ну а эта сказка из какого совкового "источника" "вынырнула"? :)

P.S. Я все чаще замечаю, что все ваши комменты просто насыщены разными грубыми измышлениями и откровенной дебильной совковой пропагандой, которая не имеет ни малейшего отношения к действительности...

-------------------------------------------

В Саласпилский лагерь, за отказ подчинить военному командованию Германии литовскую армию, которой командовал бригадный генерал Повилас Плехавичюс, немцы его и весь его штаб заключили 15 мая 1944 г., но держали там очень не долго и отпустили.

P.S. Условия содержания литовского генерала и его офицеров в лагере для военнопленных офицеров были такими же, как и для военнопленных генералов и офицеров из разных западных государрств.

(К примеру, в Совке и Эрефии мало кто знает, что плененные офицеры имели право носить свое личное холодное оружие).

Это только Сталинский Совок не подписал международный пакт по содержанию военнопленных - поэтому и к пленным из Совка немцы эти международные нормы не принимали.

---------------------------------------

Через несколько месяцев генерал Плехавичюс переехал в Данциг, а затем в Клайпеду, оттуда эвакуировался в Германию, а в 1946 г. - в США.

Хотя большевики после WW2 несколько раз пытались его убить или похитить, бригадный генерал Повилас Плехавичюс умер в глубокой старости (83 лет), 19 декабьря 1973 г., в Чикаго.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: